KINAS

„Tapytoja ir vagis“: kai nai vios intencijos pasiteisina

Šių dienų žiūrovų santykis su dokumentiniu kinu skiriasi kaip diena ir naktis, palyginus su tuo, koks jis buvo, tarkime, prieš du dešimtmečius. Jei seniau pažiūrėdavai dokumentuotą istoriją, tai būdavo vienintelis susitikimas su to filmo veikėjais. Daugiau apie juos nieko nebeišgirsdavai, nes jie gyvendavo tolimoje šalyje arba jų tiesiog nebūdavo tarp gyvųjų, nebuvo interneto ir socialinių medijų, kurios ištrina tą geografinį atstumą. Tos dvi valandos tapdavo vienintele pažintimi su rodoma istorija. Dabar yra kitaip.

Andrius RAMANAUSKAS

Dabar po patikusios dokumentinio filmo peržiūros gali iš karto įsijungti kompiuterį ir tučtuojau patikrinti pagrindinių veikėjų socialines medijas, perskaityti krūvą jų interviu, peržiūrėti begalę videotransliacijų, net pats susisiekti ir kažko paklausti. Tos dvi dokumentinio filmo valandos tampa tik maža mozaikos dalimi didesnėje ir dar besitęsiančioje istorijoje. Tai visai kitokia žiūrovų ir kūrėjų dinamika, kuri jau tapo norma. Neturiu tikslo gilintis, koks santykis – senesnis ar modernesnis – yra geresnis, bet kartais vis dar nupurto šiurpas dėl tokio lengvo informacijos prieinamumo.

Kai dokumentinis filmas pateikia daugiau ar mažiau išbaigtą istoriją, vėliau iš to, ką gauni peržiūros metu, dėliojiesi savo galvoje visokias mintis, refleksijas, išvadas ir interpretacijas. To turėtų užtekti. Tačiau smalsumas dažnai nugali, ir pasinaudoji visagaliu internetu. Stebi tarsi pro rakto skylutę, kas toliau vyksta su filme matytais veikėjais. Kartais tai, ką atrandi, pradžiugina, kartais sugriauna po filmo susikurtas iliuzijas. Jauniems žiūrovams tai greičiausiai įprasta, o gal ir normalu, bet mane vis dar apima toks trikdantis keistumo jausmas, kurį paliksiu vertinti psichologams.

Įdomi patirtis

O dabar apie filmą, kuris privertė parašyti šią keistą įžangą. Virtualiu tapusiame festivalyje „Kino pavasaris“ šiemet rodytą norvegų dokumentinę juostą „Tapytoja ir vagis“ iš viso repertuaro pasirinkau žiūrėti vien dėl pavadinimo. Na, dar aprašymą perskaičiau.

Kaip esu patyręs, kontrastai ir dvi skirtingos gyvenimo perspektyvos dažniausiai filmui išeina į naudą. Tai kur kas geriau, nei žiūrėti socialinę dokumentiką, kur bendraminčių būrelis dvi valandas racionalizuoja kokį nors vieną požiūrį. Taigi nesuklydau, nuojauta ir išankstinis vertinimas neapgavo. „Tapytoja ir vagis“ buvo įdomi patirtis.

Du žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių. Vienas – vagiliaujantis narkomanas, kita – bohemietė siurrealistė, atidariusi savo paveikslų parodą Osle. Vieną vakarą po parodos atidarymo du vyrai įsilaužė į galeriją ir pavogė dvi didžiules drobes. Dėl naivaus smalsumo trokšdama gauti atsakymą, kodėl buvo pavogti du jos paveikslai, čekų dailininkė Barbora Kysilkova priėjo prie vagies teismo salėje ir pakvietė jį pozuoti portretui. Tarp judviejų užsimezgė neįtikėtina draugystė ir nepertraukiamas ryšys.

Prieš pradėdamas ilgiau nei trejus metus trukusį filmavimą, režisierius neįsivaizdavo, kad istorija pasisuks taip, kaip matome ekrane.

Žiūrint filmą sunku patikėti, kad tai – dokumentika.

Istorija su tęsiniu

Vagystės istorija Norvegijoje pateko į pirmuosius spaudos puslapius, o vėliau susitaikymo istorija ir išsirutuliojusi draugystė tarp menininkės ir vagies toliau domino žurnalistus, kurie ėmė iš jų interviu. Interviu perskaitęs filmo režisierius Benjaminas Ree, besidomintis meno vagystėmis, kurios Norvegijoje nėra retos, susisiekė su tapytoja B.Kysilkova ir pasiūlė apie tai sukurti trumpą filmą. Tada tai buvo dar gana naujas įvykis. Befilmuojant visi suprato, kad trumpu filmu neįmanoma apsiriboti, kad veikėjai tokie skirtingi ir jų ryšys toks unikalus. Todėl jie nusprendė toliau tęsti filmavimus

ai nai vios intencijos pasiteisina

neribotą laiką ir stebėti, kaip istorija klostysis natūraliai, savo vaga.

Intymūs veikėjų filmavimai truko trejus metus, o dokumentinė juosta pasirodė jau praėjus penkeriems metams po vagystės, nuo kurios ir prasideda filmas. Jo kūrėjai turėjo maždaug 300 valandų medžiagos, tačiau galiausiai visą naratyvą sutalpino į beveik dvi valandas. „Tapytoja ir vagis“ nėra meilės istorija romantiniu požiūriu. Tai dviejų iš pažiūros nieko bendra neturinčių žmonių, kuriuos sieja vidinė tamsa, nuolat besivystančios draugystės stebėjimas. Toji draugystė – su paklydimais ir atradimais. Istorijai progresuojant jiedu vis daugiau sužino vienas apie kitą. Matydami vienas kito paklydimus, jie geriau supranta save. Ir, nors filmas to neparodo, pasidomėjus paaiškėja, kad abiem herojams gyvenimas susiklostė gerai, bent jau iš šios dienos perspektyvos.

Primena vaidybinį kiną

Kalbant apie perspektyvas, filme matome tuos pačius įvykius iš dviejų herojų varpinių. Dviejų draugų istorija pasakojama kartais atskirai, kartais paraleliai, bet beveik niekada – neutraliai. Čia nėra, kaip įprasta dokumentiniam kinui, „kalbančių galvų“ ir iš jų sklindančių didelių informacijos dozių žiūrovams. Šis filmas savo pasakojimo maniera labiau primena vaidybinį kiną. Montažas toks subalansuotas, kad kartais net pamiršti, jog žiūri dokumentiką.

Veikėjai niekada nekalba kamerai, o tik vieni su kitais arba tiesiog su savimi. Todėl tai leidžia išeiti iš įprasto dokumentinio žanro ribų. Kai kurios scenos tokios psichologiškai intymios, kad net sunku suvokti, jog herojai visiškai nereaguoja į filmavimo grupę šalia. Kaip viename interviu minėjo dailininkė B.Kysilkova, per trejus filmavimo metus tik iš pradžių buvo sunku apsiprasti su filmavimo grupe, vėliau ji tiesiog jos nebepastebėdavo. Tad drąsiai galima konstatuoti, kad ilgas filmo kūrimo laikas išėjo į naudą pasakojamai istorijai.

Juostos režisierius B.Ree pasakojo, kad gavo daug gražių žinučių iš žmonių, turinčių priklausomybių. Jie rašė apie tai, kaip filmas jiems padėjo susilaikyti nuo klaidų. Didelio palaikymo ir dėmesio iš viso pasaulio socialiniuose tinkluose sulaukė ir pagrindiniai juostos herojai. Šiais laikais galima tapti net dokumentinio filmo žvaigžde. „Tapytoja ir vagis“ – tai dokumentinis filmas, kuris vis dar tęsiasi už ekrano ribų, ir tik nuo žiūrovų priklauso, ar norės žinoti daugiau. Tačiau ir to, ką gauni vien su filmu, yra daugiau nei pakankamai. Istorija turėtų patikti ir padėti tiems, kuriuos kamuoja praeities šešėliai ir kurių viduje nuolat tūno visada pasiruošęs tamsusis pakeleivis. Kai net didžiausios priešingybės randa bendrą kalbą, tai visada suteikia vilties.

Prieš pradėdamas ilgiau nei trejus metus trukusį filmavimą, režisierius B.Ree neįsivaizdavo, kad jo filmo „Tapytoja ir vagis“ istorija pasisuks taip, kaip matome ekrane. Kristofferio Kumaro nuotr. NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Tapytoja ir vagis“ / „The Painter and the Thief“. Žanras: dokumentinis filmas. Sukurta: 2020 m. Norvegija. Režisierius: Benjaminas Ree. Prodiuseris: Ingvil Giske. Operatoriai: Kristofferis Kumaras, B.Ree. Montažo režisierius: Robertas Stengårdas. Kompozitorius: Uno Helmerssonas. Filmavosi: Karlas Bertil-Nordlandas, Barbora Kysilkova, Øysteinas Stene’as. Trukmė: 1 val. 46 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.