Durys 2021 04 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 BALANDIS / Nr. 4(88)

Viktoras Paukštelis. Be pavadinimo.

V.Paukštelis prie savo kūrinio „Kiautas“.

Tapytojo V.Paukštelio kūrinių parodos „Gambitas“, veikiančios Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 balandis / Nr. 4(88) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

TEATRAS

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

Kristina SADAUSKIENĖ. R.Idzelytė: baimę jaučiu užkulisiuose, scenoje jos nėra

ŠOKIS Žaneta SKERSYTĖ. M.Fokina: baleto žmonės dirba tylėdami

DAILĖ Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (1): A.Dovydėno „Žaliosios“ vaistinės vitražų ciklas

Irma STASIULIENĖ. V.Paukštelis: tapyba yra kančia

ARCHYVŲ METAI

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Sonata GRIGAITYTĖ. Unikalūs archyvai bibliotekoje – nuo dokumentų iki meno

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Atvaizdai, mintantys paslaptimi

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021 4 psl. – Aloyzo Juzėno nuotr.

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Tapytoja ir vagis“: kai naivios intencijos pasiteisina

GINTARO LAŠAI

ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Nijolė KLIUKAITĖ. Ne pakrantės marinistika

Jūratė SUČYLAITĖ. Dienų fontanai: eilėraščiai

Algis KUKLYS. Tarakonas. Magnuso bokštas

Alma RIEBŽDAITĖ. Skambantis švelnumo dubenėlis

Tadas ŽVIRINSKIS. Pienas, kvepiantis obuoliais

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Prie Klaipėdos teatro ištakų (1)

60 3

TEATRAS

R.Idzelytė: baimę jaučiu užkulisiuose, scenoje jos nėra Aktorės Renatos Idzelytės labai gražios akys, tiesūs ilgi plaukai, ji dažnai juokiasi. Interviu pradžioje sakė, kad labai jaudinasi, nes kalbėdama jaučia didelę atsakomybę ir savo profesijai, ir Klaipėdos dramos teatrui. Tai keistai disonuoja su R.Idzelyte, paskutinį kartą matyta scenoje, – latvių režisierės Lauros Grozos spektaklyje „Saulės vaikai“ ji vaidino stačiokiškai kietą ir praktišką turtingos šeimos tarnaitę Fimą. Fima tikrai nesuktų galvos dėl to, kaip kas nors išgvildens jos žodžius. Vėliau aktorė ne kartą minėjo, kad jos profesija suteikia neįtikėtiną prabangą per įkūnijamus personažus pažvelgti įvairiais kampais. Įdomu, kokią R.Idzelytę bus galima pamatyti dabar kuriamame lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklyje pagal dailininko Michelangelo Merisi da Caravaggio gyvenimą „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Aktorė jame atliks vienus iš pagrindinių vaidmenų – įkūnys prostitutę Leną ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Kristina SADAUSKIENĖ

Su neįtikėtina vedle – Ne vienas spektaklyje pas A.Dudą-Gracz vaidinantis aktorius sakė, kad dirbti su ja yra išsipildžiusi profesinė svajonė. Kas būdinga šiai režisierei? – Režisierius yra aukščiausia instancija, ir mes įpratę, kad jis sau gali leisti labai daug, esame pasiruošę ir ne visada maloniems dalykams. A.Duda-Gracz išsiskiria nepaprasta pagarba šalia esančiam žmogui. Taip pat dirbdami su ja neklystame. Ji akcentuoja, kad ateiname ne į egzaminą – ateiname kurti ir kuriame kartu. Jei pasijunti suklydęs – 4

ji žengs kartu žingsnį atgal, pradės nuo tos vietos, kur žinojai kelią. Ji labai gerai išmano žmogaus psichologiją. Lengva jai pasiduoti ir atsiduoti. Ruošdamiesi spektakliui aktoriai visada ieško papildomos medžiagos, skaito, analizuoja – atliekame tam tikrus namų darbus, kad žinotume, kaip geriausiai prieiti prie savo personažo. Bet galvoju, kad taip arti personažo kūrimo dar nesame buvę. Šiam spektakliui pradėjome ruoštis ne tiek gilindamiesi į pjesės tekstą, kiek į laikmetį, personažų aplinką, buitį, politinę padėtį, tradicijas, architektūrą, dailę. Režisierė yra neįtikėtina vedlė. – Turbūt toks gilinimasis į istorines laikmečio aplinkybes nėra įprastas? Kuo jums tai įdomu ir kokia tokio įsižiūrėjimo reikšmė?

– Visai kitaip pradėjau žiūrėti ir į baroką. Man tai buvo beprotiškai gražios muzikos, dailės, architektūros laikotarpis. Dabar atsirado suvokimas, kad šalia egzistavo ir žemiškas gyvenimas – labai brutalus ir negailestingas, vyko intensyvi kova dėl išgyvenimo, kiekvienas kovojo dėl mažos savo mažo gyvenimo vagos. Apie tai tiesiog nebuvau pagalvojusi. Palyginti su XVII a., esame visai kito pasaulio žmonės. Iš šiandienos perspektyvos sunku suprasti, ką mūsų personažai galėjo sau leisti, kaip juos veikė jų gyvenimo aplinkybės. Praktinį gyvenimą tarsi uždengdavo baroko spindesys. Labai įdomu, kaip šalia brutalumo, sudėtingų sąlygų klestėjo ir augo, iki šiandien išliko ir dar nežinia kiek gyvuos neįtikėtini baroko meno kūriniai. ►

TEATRAS

Aktorė R.Idzelytė įsitikinusi: kad scenoje įvyktų stebuklas, aktoriai turi degti teatru.

Kemel Photography nuotr.

TEATRAS

Gavo teisingą klausimą ◄ – Kiek jums buvo žinomas ir įdomus Caravaggio prieš šį spektaklį? – Be abejo, žinojau apie šį dailininką, mačiau kelis jo darbus, bet jo gyvenimo detalėmis ir kontekstu nebuvau domėjusis. Tai labai įdomu – jis kūrė be proto gražius, genialius darbus, bet jei galėčiau jį sutikti, greičiausiai pasirodytų nelabai maloni persona. Bet tas žmogus keitė dailės pasaulį – tai, kaip vaizduojamas žmogaus kūnas, šviesa. Pasikartosiu, turime nuostabią vedlę. A.Duda-Gracz gali labai išsamiai kalbėti apie kiekvieną paveikslą, menkiausias jo detales. Įspūdinga bendrauti su tokios beprotiškos aistros vedamu žmogumi, tai įkvepia ir mus, aktorius.

– Tai vis dar vykstantis procesas. Kol kas negaliu atsakyti apibendrintai. Bet dabar šventais laikomi žmonės savo gyvenimo laiku buvo daugiau nei šventieji. Iki mūsų atėjusios jų istorijos yra labai nutrupėjusios,

daug kas pamiršta. Gal Lena ir Marija labai skirtingos, bet abi ir žmogiškos – turėjusios savo norus, troškimus, gyvenusios. Man įdomu, kaip susidėliojo aplinkybės, kas nutiko, kad jos elgėsi vienaip ar kitaip, tapo

– Vaidinsite iš pažiūros skirtingiems poliams priklausančias moteris – šventąją ir nusidėjėlę. Papasakokite, kaip jas matote, talpinate savyje?

Aktorė R.Idzelytė – Reporterė. G.Grajausko „Pašaliniams draudžiama”, rež. O.Koršunovas.

Algirdo Kubaičio nuotr.

TEATRAS

tuo, kuo tapo. Skirtingi poliai yra kiekviename žmoguje. Troškimas ir dvejonė. Tikėjimas ir pyktis. Skirtingos spalvos vaikšto mūsų galvose, širdyse. Žiūrėsime, kokiu keliu mane nuves šios dvi moterys. – A.Duda-Gracz yra sakiusi, kad paprastai nebūna iki galo sukūrusi personažų linijų – jas išplėtoja kartu su aktoriais. Kaip šis procesas vyksta ir ar jums patinka tokia aktyvi kūryba? – Tiesa, dažniausiai režisieriai turi labai aiškią viziją, o aktoriai ją mėgina įgyvendinti per save, savo plastiką, balsą, visas raiškos galimybes – ne visada pavyksta. Darbas su šia režisiere kitoks. Ji nereikalauja įgyvendinti jos vizijos. Kartu einame į bendrą finalą. Dirbame kartu, ir režisierė naudojasi mūsų asmenybėmis, tuo, kaip matome savo personažus. Svarbu užduoti teisingą klausimą, tada gausi teisingą atsakymą – A.Duda-Gracz labai gerai moka paklausti. Tad gal man atrodo, kad padariau kažkokį atradimą, bet iš tiesų tiesiog gavau teisingą klausimą. Labai labai norėčiau, kad ši patirtis liktų manyje ir būtų pritaikoma kituose spektakliuose, kituose darbuose. Susipažinimas su tokia mokykla, su tokia režisiere, jos pagarba yra laimė ir garbė. Gal tai skambūs žodžiai, bet dabar kitų nerandu.

Vis kitoks stebuklas – Gimėte, augote ir mokėtės Klaipėdoje. Jau 11-us metus dirbate Klaipėdos dramos teatre. Kaip susiklostė, kad likote čia, nebuvo kilęs noras gyventi kitur? – Vienu metu buvo atsiradęs toks mokyklinis Vilniaus troškimas. Net važiavau į perklausas, galvojau stoti studijuoti ten. Bet nuvažiavus užplūdo jausmas, kad nemokėsiu lipti per galvas, įrodinėti ką turiu, o gal neturiu. Man labai sunku save pristatyti, pasirodyti, girtis, kokia gera esu vienoje ar kitoje srityje. Nes iš tiesų nuolat galvoju, kad dar nieko nežinau ir nieko nemoku. Vilniuje taip pat per greitas ir šiurkštus tempas. Klaipėdoje visai kitokia atmosfera. Kai būnu Vilniuje, vis turiu sau priminti, kad niekur neskubu, galiu eiti pasivaikščiodama – persiimu kitų skubėjimu. Klaipėdoje ramiau. Labai džiaugiuosi mūsų teatro

kolektyvu, nėra perdėtos konkurencijos, nėra įrodinėjimo, koks esi ypatingas. Aišku, konkuruojame, tai – žmogiška. Bet nepiktai. – Papasakokite, kas patraukė pasirinkti aktorystę. – Nebuvau iš tų, kurie nuo vaikystės sako, kad vaidins. Nors dabar močiutė ar mama pasakoja, kad vaikystėje šokdavau prieš veidrodį, būdavau švenčių siela. Pati savęs taip nemačiau. Teatras atsirado vėlesniais mokyklos metais. Draugė dirbo administratore teatre, pradėjau eiti į spektaklius, žiūrėdavau juos net po kelis kartus. Turėjau mylimus ir ne taip mylimus aktorius. Dar tebesimokant sesers draugė statė

Kuriant įvairius personažus, yra galimybė į įvairias situacijas pažiūrėti kitu kampu. diplominį spektaklį, pakvietė ir mane su drauge. Jos kurso vadovas buvo Vytautas Anužis. Labai gerai prisimenu, kad buvo peržiūra ir išgirdome, kad V.Anužis jau atvažiuoja. Lietinga diena, o mes pro antrojo aukšto langus supuolėme pažiūrėti – iš mašinos išlipo juodu ilgu paltu, su skrybėle – kažkas nerealaus, legenda. Po

daugelio metų sutinki kur nors, apsikabini – juk Vytukas! Savas, kolega, scenos partneris. Pasirinkti teatrą patraukė scenoje įvykstantis stebuklas. Kaskart kitoks. Man labai patinka, kai žiūrovai ateina į spektaklį kelis kartus ir kaskart jį pamato kitaip – mizanscenos tos pačios, istorija ta pati, bet jie kitaip nusiteikę, jiems kaskart skauda vis dėl kitų dalykų.

Gyvas ryšys – vertybė – Teatre pradėjote ne nuo aktorės pareigų. Kokia buvo pradžia? – Baigę studijas visi daugiau ar mažiau pasistumdėme teatre – vieni kaip scenos darbininkai, kiti kaip aktoriai puse etato. Visi kažkaip po truputį. Aš pradėjau kaip rekvizitininkė. Tas darbas labai patiko, ateidavau prieš tris valandas iki spektaklio, viską suruošdavau, su visais pasisveikindavau, pasikalbėdavau. Dabar manau, kad tai buvo vertinga patirtis. Aktoriams naudinga pamatyti teatrą įvairiais kampais, artimiau pabendrauti su visais teatro kolektyvo nariais. Tuomet įvertini visų darbą, supranti, kad pastatyti dekoracijas – ne juokų darbas, kaip ir apšviesti spektaklį, suruošti kostiumus ir t. t. Tada supranti, koks esi laimingas, kad šie kolegos yra šalia. ►

Končeta. E.de Filippo „Kalėdos Kupjelų namuose”, rež. P.Gaidys.

Algirdo Kubaičio nuotr. 7

TEATRAS

◄ – Sakėte, kad buvote aktyvi teatro lankytoja. Ar, kai teatras tapo darbu, vis dar mėgstate jame lankytis kaip žiūrovė? – Taip, man patinka eiti į teatrą. Labai greitai pasiduodu teatro žaidimui. Jei juokinga – juokiuosi. Jei traukia verkti – verkiu. Aišku, pati dirbdama teatre kitaip žiūriu spektaklius – matau, kur aktorinis darbas, kur režisieriaus, kur scenografija padėjo pasakoti istoriją. Bet stebuklą jaučiu. Jo vertę šiuo pandeminiu laikotarpiu suprantu labai ryškiai – ekranas negali atstoti gyvo ryšio. Filme žiūrovų žvilgsnius veda kamera, teatre pats pasirenki, ką stebėsi. Juk kartais tave traukia ne pagrindinis aktorius, o šeštoji gulbė prie kulisų. Kai čia pat yra gyva publika, būdama scenoje jaučiu, kaip salė suklūsta, ar kai jai neįdomu. Pažiūrėti spektaklio susirenka apie 500 labai skirtingų žmonių, bet visi sutinka žaisti mūsų žaidimą ir kažkuriuo momentu tampa vieniu. Jauti, kaip jie kvėpuoja, juokiasi, aikteli. Salėje turi gyvą partnerį. Jis tavęs neliečia, nešneka, bet jauti jo mintis, buvimo energetiką.

Pažiūrėti kitu kampu

Ponas Anri. J.Anouilho „Euridikė“, rež. M.Pažereckas. 8

Algirdo Kubaičio nuotr.

– Esate sukūrusi daug įvairių vaidmenų. Papasakokite, kaip vystosi jūsų personažai. Kada juos perprantate, jie tampa savi? – Net nežinau, ar yra toks konkretus lūžis tarp „nežinau“ ir „žinau“. Bet būna labai keistų dalykų – karma ar moiros – kai informacija personažo kūrimui ateina iš pačių netikėčiausių vietų. Negaliu klausytis muzikos eidama ar važiuodama autobusu – aplink tiek daug inspiracijų, pačių įvairiausių personažų. Mes esame riboti, mūsų reakcijas lemia tai, kas esame. Bet personažai spektakliuose nėra mes – jų reakcijos kitokios. Kad galėtume jas suvaidinti, mums reikia labai daug informacijos. Ne viskas scenoje išgalvota. Kai kurie dalykai pastebėti, nužiūrėti – kūno judesiai, kalbėjimo maniera. Kai statėme „Mamą Drąsą“, sena pažįstama, su kuria nebuvau bendravusi kelerius metus, atsiuntė anekdotą apie kareivius ir šauktinius. Galvoju – kaip, kodėl, juk niekam nieko nepasakojau. Yra buvę, kad personažas įlipa į autobusą. Kai Jonas Vaitkus statė „Mums viskas gerai“, sukau galvą, kaip tą savo personažą sudėlioti, ir staiga įlipo

TEATRAS

į autobusą moteris, ir matau, kad čia ji. Negalėjau atplėšti akių, žinau, kad spoksoti negražu, bet kaip susilaikyti, man juk reikia įsidėmėti, kokios jos manieros, kaip ji kalba, ką pasakoja. Gal tuo metu, kai dirbi su spektaklio medžiaga, išryškėja uoslė tam tikriems dalykams, gal dar kas. Dar neišsiaiškinau, kaip tai veikia. – Ką pasiimate iš savo vaidmenų, kaip jie lieka su jumis? – Tas pats kaip sutikus kiekvieną naują žmogų – jis veikia tave, kažką tavyje suformuoja. Negaliu sakyti, kad mano vaidmenys radikaliai keičia mano gyvenimo normas ir nuostatas – taip nėra. Bet jie tikrai mane veikia. Juos kurdama skaitau, domiuosi, stebiu ir tokiu būdu nuolat mokydamasi tobulėju.

Esu prasta melagė. Scenoje turiu visa būti ir jausti. Kuriant įvairius personažus, yra galimybė į įvairias situacijas pažiūrėti kitu kampu. Tuomet ir gyvenime lengviau į įvairius dalykus imti ir pažiūrėti kito akimis. Lengviau suprasti, kad ne visada tavo tiesos yra teisingos, kad kito tiesa nebūtinai turi sutapti su tavo tiesa. Tas gebėjimas žiūrėti iš daugiau kampų, manau, praverčia ir sprendžiant konfliktines situacijas. Man itin patinka tas perspektyvos pokytis. Grįžtant prie vaidmenų kūrimo – man labai patinka, kad tai yra kolektyvinis procesas. Nestatau monospektaklių, nerežisuoju savęs. Labai patinka, kai vyksta teksto analizė, visi susėdame ir kalbamės apie savo personažus – jau įsivaizduoji saviškį, bet labai smagu išgirsti, kaip jį mato 10 ar 15 kolegų. Kartais visai kitaip. Suvoki, kad ir gyvenime pati save galiu matyti vienaip, bet nebūtinai taip mane matys aplinkiniai.

Turi degti teatru – Paminėjote išlavintą gebėjimą įsižiūrėti iš įvairių perspektyvų. Ką dar įvardytumėte kaip svarbias savybes aktoriaus darbe?

– Aktoriai yra šiek tiek išprotėję. Svarbiausia, negali nustoti degti teatru, nebejausti aistros savo profesijai. Gali atlikti savo darbą mechaniškai – yra mokyklos, technikos, bet manau, kad, jei nebedegi teatru, scenoje stebuklas nebepavyks. Labai svarbu ir empatija, pastabumas – nuolat stebėti aplinką, tiesiog siurbti ją. – Šiuolaikiniame teatre iš aktoriaus prašoma ne vaidinti, o būti. Kiek tikras tas buvimas? – Aktorystė yra melavimas. Yra begalė mokyklų, ir kuo daugiau jų išmanai, tuo labiau gali manipuliuoti jausmais. Jei aktorius yra geras melagis, jis gali techniškai viską atlikti ir scenoje neišgyventi jokių jausmų. Bet reikia sumeluoti taip, kad žiūrovai tavimi patikėtų. – Ar jums pavyksta tobulai sumeluoti? – Nesvarbu, ką prišnekėjau, man pačiai tai nelabai tinka, esu prasta melagė. Scenoje turiu visa būti ir jausti. Galiu naudotis įvairiomis technikomis, remtis jomis apdorodama ar sukeldama jausmus, bet turiu išgyventi ir išjausti tai, kas vyksta scenoje. Dėl to, natūralu, kartais po spektaklio būna sunku, reikia atsigauti. Šiame profesinio gyvenimo etape esu pasirinkusi tokią kryptį. Gal kai užaugsiu, išmoksiu meluoti geriau. – Aktoriai scenoje – įvairialypiai, ne visi jų personažai patrauklūs, įvairios ir jų vaidinamos situacijos. Ar darbe dažnai tenka išeiti už savo komforto zonos ribų – kaip jas apibrėžtumėte? – Mano komforto zona nesusijusi su personažais, jų charakterio savybėmis. Ji susijusi su techniniais režisūriniais sprendimais – nuogybėmis ar radikaliai gašliomis scenomis. Personažo sprendimai man gali būti nepriimtini, bet visada bandau jį suprasti. Grįžtu prie skirtingų perspektyvų. Man svarbu surasti pasekmės priežastį. Kodėl ji taip pasielgė? Kas ją tokią suformavo? Kas jai atsitiko, kad ji tokia? Kai pažįsti personažą, jis tau nebekelia diskomforto. Tai, kaip aktoriai supranta savo personažus, kaip juos pažįsta, gali keistis. Kartais po kokio penkto ar dešimto spektaklio parodymo staiga supranti dar vieną personažo asmenybės pusę. Tai įdomu. Žiūrovai personažo taip gerai nepažįsta, jiems ir nereikia jo tiek pažinoti. Po „Elzės

Kemel Photography nuotr.

VIZITINĖ KORTELĖ Renata Idzelytė gimė 1984 m. Klaipėdoje. 2007 m. Klaipėdos universitete (KU) baigė vaidybos specialybės studijas. Kurso vadovai – Povilas Gaidys ir Elena Savukynaitė. Teatro scenoje – nuo 2006 m. Nuo 2010 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorė. Teatre sukūrė maždaug 40 vaidmenų, 27 iš jų – Klaipėdos dramos teatro spektakliuose. Vaidino KU Menų akademijos Mokomojo teatro, Pilies teatro ir Klaipėdos lėlių teatro spektakliuose. 2020 m. kino filme „Sistema“ (rež. A.Eimulis) atliko mokytojos Aldutės vaidmenį. 2017 m. D.Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje apdovanota kaip geriausia antraplanio vaidmens aktorė už Olgos vaidmenį spektaklyje „Elzės žemė“ (rež. P.Gaidys).

žemės“ sutinku ką nors ir bara mane, kad aš bloga dukra. Dar nustebdavau iš pradžių – automatiškai galvojau, ką aš savo mamai padariau. Tada supratau, kad apeliuoja į mano personažą. Tai reiškia, kad man tikrai pavyko. Nereikia, kad kalbėtų apie Idzelytę, noriu, kad kalbėtų apie Olgą ir visus kitus personažus. Scenoje pasakoju ne apie save – pasakoju apie juos. ► 9

TEATRAS

Slidus klausimas ◄ – Kas labiausiai traukia, domina, kokias temas norėtumėte giliau panagrinėti savo darbe? – Čia kaip su muzika ir knygomis – negaliu pasakyti, ką labiausiai mėgstu. Vieną dieną gal trauks džiazas, kitą – sunkusis rokas, dar kitą pakaks radijo fone. Taip ir su įvairia tematika. Kiekvienas dalykas, kai jį pradedi nagrinėti, yra labai įdomus – įsigilini ir užsikabini. Netraukia karo temos – jos labai skaudžios, stipriai paliečiančios – verkiančios mamos, žmonos, vaikai be tėvų, tėvai kare, ir tai dar nereiškia, kad jie kovoja savo karą. Kita vertus, daugelyje vietų pasaulyje karas tebevyksta ir dabar, daugybė žmonių jį išgyveno. Nekalbėti apie tai nebūtų teisinga. Negalime apsimesti, kad karo nėra ar nebuvo.

Ivetė. „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą, rež. E.Senkovas. 10

Algirdo Kubaičio nuotr.

– Ar skaitote spektaklių recenzijas, kiek jos jums svarbios?

TEATRAS

– Jei žiūrovai mažiau žino nei mes, recenzentai turėtų žinoti kiek daugiau už juos. Nelabai turime kritinių tekstų apie spektaklius, gal nėra daug ir recenzuotojų, nunykusi spektaklių analizės kultūra. O spektaklio aprašymas ar atpasakojimas – ne recenzija. Tai slidus klausimas. Prisimenu, su Pilies teatru buvome Čeliabinske festivalyje „CHELoVEK TEATRA“ . Buvo labai įdomu, kad kiekvienas spektaklis buvo analizuojamas stiprių Rusijos teatro kritikų. Ir net labai prastame spektaklyje jie rasdavo užkabinančių elementų. Labai įdomu, kaip profesionalai analizuoja spektaklį, personažus. Ir nesvarbu, ar tai, ką jie įžiūri, sutampa su tavo pasakojimu. Tai leidžia personažą pamatyti kitaip. Per tas įžvalgas atrandi sau kažką naujo.

Spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo dievas“ yra stela ir turiu už jos stovėti, kol susirinks žiūrovai ir mergaitė pasakys savo monologą. Tos 15 minučių yra siaubingos. Dažnai sakau kolegoms, kad mirsiu ne scenoje, mirsiu užkulisiuose. Bandau save raminti – sakau sau, kad kas čia tokio, juk žiūrovams tikrai nieko nenutiks, jei suklysiu, sakydama savo tekstą. Dėl mano klaidos niekas nemirs. Niekas nepadeda. Bet po pirmo žingsnio į sceną tai pradingsta. Baimę jaučiu užkulisiuose, scenoje jos niekada nėra.

Mano teatro džiaugsmas yra visuma – tas didžiulis adrenalino kiekis, kai išėjus į sceną pasitraukia baimė, nusilenkimo momentas. Dar kitas jausmas, kai grįžti namo. Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera Klaipėdos dramos teatre numatyta birželio 8 ir 9 dienomis. Spektaklio sukūrimo partneris – Adomo Mickevičiaus institutas.

Olga. J.Pulinovič „Elzės žemė”, rež. P.Gaidys.

Algirdo Kubaičio nuotr.

Fima. M.Gorkio „Saulės vaikai“, rež. L.Groza.

Kemel Photography nuotr.

Prieš spektaklį – panika – Ar jums patinka žiūrovų teikiamas grįžtamasis ryšys? – Taip. Ir niekada neteisiu žiūrovų dėl to, kad kažko nesuprato. Ateis dar kelis kartus ir supras, o gal nesupras. Čia jau nieko negaliu padaryti. Žinoma, gali suerzinti, kai artimi žmonės pasidalija mintimis, kad nepagavo kažko, „labai geras spektaklis, labai patiko – nieko nesupratau“. Tai – klasika. Nesupratau, bet patiko, buvo gražu. Bet tai yra žiūrovų akys, jų galimybė pamatyti. Negaliu vertinti, ar tai gerai, ar blogai. Visos publikoje sukilusios emocijos yra gerai. Tarp aktorių pajuokaujame, kad, jei nežinai kaip vaidinti, svarbu vaidinti gražiai. Tad „nieko nesupratau, bet buvo gražu“, gal yra ir mūsų kaltė? Gal? O gal ir ne. – Žiūrovai spektaklyje gali patirti katarsį – kaip aktorė jį patiriate? Kokios turi būti aplinkybės tam jausmui? – Man tai susiję su stresu, kuris, jei ne visus, tai bent didžiąją dalį aktorių tikrai lydi. Ir su spektaklio pabaiga, kai žiūrovai ploja, kai supranti, kad mes visi kartu patyrėme teatro stebuklą. – Jums didžioji laimės minutė – aplodismentai? – Visuma. Paminėjau baimę. Jaučiu beprotiškai didelę baimę. Esu mis panika. Prieš spektaklį šąla rankos, stoja širdis, mirštu.

ŠOKIS

Daug metų šokusi baletą M.Fokina dabar šokį stebi iš užkulisių, nejausdama nostalgijos ar pavydo, džiaugdamasi jaunimo darbais ir polėkiais. KVMT archyvo nuotr.

ŠOKIS

M.Fokina: baleto žmonės dirba tylėdami Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklių vadovė Marijana Fokina dirba šioje įstaigoje nuo pat jos įkūrimo. Ji Muzikinio teatro pastatymais žavisi ne tik laiku ir vietoje juos sustyguodama, bet yra ir viena pirmųjų šio teatro baleto šokėjų, baleto trupės inspektorių. Muzikiniame teatre šokio spektaklius statė ir jos vyras baletmeisteris Pavelas Fokinas.

Žaneta SKERSYTĖ

Visa širdimi – Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime ir tapo pagrindine, ilgai lydinčia veikla? – Šokis mane traukė nuo pat vaikystės. Dauguma mergaičių žavėjosi baltomis lengvomis baleto šokėjų suknelėmis, ypač tiulio sijonais tutu, tačiau mano dėmesį patraukė 8–10 metų mergaičių pasirodymas televizijos laidoje, kurioje jos šoko husarų šokį prie Tiškevičių rūmų. Taip sužavėjo, kad mamos paprašiau nuvesti šokti ten, kur šoka „husarės“. Mama mane nuvedė į tuomečius Klaipėdos kultūros rūmus. (Vėliau jie tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, o aš į juos grįžau jau kaip baleto šokėja, dar-

buotoja.) Viskas buvo puiku, viskas man patiko, tik ,„husarių“ aš ten neradau. Kol su mama aiškinomės, kur rasti „husares“, praėjo dveji metai. Aš nenurimau: vieną dieną su klasės drauge nuėjome į tuomečius pionierių rūmus, kur buvo begalė būrelių, užsiėmimų vaikams. Šokiams vadovavo mano didžiai gerbiama ir mylima vadovė Margarita Finkel. Tie septyneri metai jos vadovaujamame kolektyve, toje veikloje buvo įdomiausias ir prasmingiausias mano vaikystės ir paauglystės laikas. Aš neabejodama nutariau susieti savo gyvenimą su šokiu ir, baigusi mokyklą, tapau Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto choreografijos specialybės studente. Nors mokykloje man puikiai sekėsi matematika ir matematikos mokytoja primygtinai rekomendavo rinktis studijas, kuriose būtų sustiprinta matematika. Aš griežtai atsisakiau, tarusi, kad gyvenimą siesiu tik su šokiu (juokiasi). Beje, pradėjo

patikti ir tiulio sijonai tutu arba vadinamosios „pačkos“, visa širdimi įsimylėjau klasikinį šokį, baletą.

Energijos fontanas – Vadovavote šokio kolektyvams, pati pradėjote šokti Klaipėdos liaudies operoje ir buvote jos baletmeisterė, dirbote choreografijos mokytoja ir daug metų šokote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje. Papasakokite apie šias veiklas. Kaip viską suspėdavote? – Oho! Tiek daug, kad net pati nustebau. Dirbti pradėjau dar būdama studentė. Po trečiojo kurso ištekėjau už Pavelo, kuris tuomet buvo choreografijos specialybės pirmakursis. Kadangi mums gimė sūnus Edvinas, būdama akademinėse atostogose, gavau pasiūlymą padirbėti meninės gimnastikos choreografe, po to dirbau pionierių rūmuose. Vėliau grįžau studijuoti, derinau mokslus ir šeiminį gyvenimą, darbus. Daug padėjo mano tėvai ir uošviai. Ačiū jiems. Baigiau studijas, apsigyniau diplomą. Mane pasivijo ir vyras. Išvažiavome į Vilnių, nes jis gavo kvietimą dirbti Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblyje. Aš įsidarbinau Vilniaus ryšininkų kultūros namuose, šokių kolektyvų vadove. Kol laukėme pažadėto bendrabučio, teko pagyventi-pasisvečiuoti pas visus sostinės draugus ir pažįstamus. Net teko nakvoti repeticijų salėje. ► 13

ŠOKIS

M.Fokina šoko šokių kolektyve „Junga“. 1974 m. ◄ Juokingai graudžios istorijos... Man pritrūko kantrybės greičiau nei vyrui, tad po metų mano iniciatyva grįžome į Klaipėdą. Tada ir prasidėjo mano kelias Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro link. Pradėjau nuo Klaipėdos liaudies operos šokėjos, vėliau tapau baleto trupės vadove ir baletmeistere, buvau kelių pastatymų choreografė. 1987-aisiais įsikūrus Muzikiniam teatrui, tapau jo baleto artiste, vėliau – baleto trupės inspektore, solistų ir choro artistų šokio studijos choreografe. O Dieve, 14

Asmeninio albumo nuotr.

dabar pati savimi stebiuosi, kokia visapusiška veikla, tiesiog energijos fontanas. Taip būna tik jaunystėje.

Degė noru šokti – Labai įdomus momentas: Klaipėdos liaudies operą 1987-aisiais reorganizavus į Klaipėdos muzikinį teatrą, kartu su baletmeisteriu Dmitrijumi Tchorževskiu,

atvykusiu iš Sankt Peterburgo, rinkote baleto trupę. Pasidalykite prisiminimais. – Įsikūrus Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, reikėjo baleto trupės, tad kartu su iš Sankt Peterburgo atvykusiu profesionalu pradėjome šokėjus burti į baleto trupę. Visi, kaip ir aš, praėjome griežtą komisijos, kuriai vadovavo tuometis kultūros ministras Dainius Trinkūnas, atranką ir buvome priimti. Tarp priimtųjų buvo tik du ar trys šokėjai profesionalai, baigę mokslus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Niekas neturėjome nei baleto artisto, nei vadovo darbo patirties profesionaliame teatre. Buvo ir draugysčių, ir trinties, ir bendrų švenčių. Visko. Svarbiausia, kad mes degėme noru šokti, mokytis ir vėl šokti, tada jau kurti. Pirmu šokio spektakliu, pastatytu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tapo E.R.Weikmano baletas „Žmogaus balsas“ (statytojai P.Fokinas, O.Ronkaitienė, D.Aleksandravičiūtė-Zagnoj, 1988 m.), prie kurio pastatymo kaip choreografas prisidėjo ir mano vyras. Maestro Gintas Žilys, pirmasis Muzikinio teatro vadovas, organizavo mums gastroles po Lietuvą. Visi jautėme teatro vadovybės dėmesį ir rūpestį. Buvome labai laimingi ir dėkingi už pasitikėjimą. Ir mūsų pasirodymai turėjo pasisekimą. Baletą mėgsta visi, ar ne? Gal už bendruomenės darbštumą, kuris toks matomas. Iki šiol prisimenu maestro G.Žilio frazę: „Baletas man patinka, nes jie dirba tylėdami“ (juokiasi). Tuo metu ne tik šokau ir buvau baleto trupės inspektorė, kartu vadovavau Muzikinio teatro solistų ir choro artistų šokio studijai, kurioje jie turėjo tobulinti šokio gebėjimus. Kadangi buvau neaukšta, smulkaus sudėjimo, pradžioje į mane ne visi rimtai žiūrėjo, replikavo. Gal reikėjo juokauti ar nekreipti dėmesio, bet aš pasakiau: „Nėra kada išsidirbinėti, reikia dirbti.“ Ir viskas susitvarkė. Vieni kitus puikiai supratome. Muzikinio teatro atidarymui buvo ruošiama Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“.

Ant puantų – Kas labiausiai įsiminė šokėjams? – Visiems didžiosios premjeros dalyviams buvo siuvami vardiniai kostiumai. Paly-

ŠOKIS

ginti su Klaipėdos liaudies operos laikais, kai dažnai vienu kostiumu keliems atlikėjams tekdavo naudotis pakaitomis, kartais tekdavo ir pačioms kai ką siūtis, atrodė lyg didžiulė prabanga. Buvo ir kuriozų, kai iš vieno sluoksnio tiulio pasisiuvome sukneles. Įsivaizduokite, kaip jos atrodė, jautėmės tarsi nuogos. Bet neturėjome kur dėtis ir, apsivilkusios šiuos sijonus ant triko, išėjome į sceną ir šokome. Kaip juokavome, „dvi minutės gėdos – ir mes laisvos“. Naujasis teatras mus aprūpindavo viskuo: nuo darbo aprangos, avalynės, sceninių kostiumų iki grimo, chalatų, rankšluosčių ir net muilo. Rankų darbo puantus atveždavo iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirbtuvių. Daug vėliau atsirado daugybė įmonių, kurios juos siuvo vos ne pagal kiekvienos balerinos kojos ypatumus. Mano balerinos darbo pradžios laikais būdavo, kad nusiauni po pasirodymo puantus, o kojos aplipusios klijais, nutrintos. Ir neatrodė, kad tai blogai. – Kodėl? – Baleto artisto profesijoje – daug „nepatogumų“... Tai didžiulės pastangos ir kova

Svarbiausia, kad mes degėme noru šokti, mokytis ir vėl šokti, tada jau kurti.

su savo kūnu, valios treniruotės ir visiems žinoma tiesa, kad skausmas yra nuolatinis šokėjo palydovas. Tačiau viską atperka kūrybos džiaugsmas, galutinis rezultatas, žiūrovų įvertinimas, bendrystė. Nuo savo susikūrimo 1987-aisiais Muzikinio teatro baleto trupės lygis tai kildavo, tai silpnėjo. Bangavo (juokiasi). Tai pasipildydavo gana aukšto lygio baleto artistais, tai jie išvykdavo, vadovams vėl tekdavo ieškoti profesionalių atlikėjų.

Garbė būti šalia – Kokių baleto scenos žvaigždžių sutikote Muzikiniame teatre? – Džiaugiuosi, kad teatro pastatymuose teko šokti šalia tokių kviestinių Lietuvos baleto žvaigždžių kaip Eglė Špokaitė, Mindaugas Baužys, Loreta Bartusevičiūtė, Jurijus Smoriginas. Nesvarbu, kad mes buvome kordebaletas. Mums buvo garbė būti šalia jų. Man labai patiko J.Smorigino pastatymai, jo, kaip choreografo, braižas. – Kurie šokio spektakliai jums paliko didžiausią įspūdį? – Iš vėlesnių pastatymų, nežinau kodėl, bet man kiekvieną kartą gilų įspūdį palieka Aurelijaus Liškausko „Altorių šešėly“, kuriame ►

Su N.Zelenskajos kolektyvu M.Fokina gastroliavo Kipre.

Asmeninio albumo nuotr.

VIZITINĖ KORTELĖ Marijana Fokina 1976 m. baigė Klaipėdos 11-ąją vidurinę mokyklą. 1982 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultete įgijo baletmeisterio pedagogo bakalauro kvalifikacinį laipsnį. 1982 m. tapo Klaipėdos pionierių rūmų šokio kolektyvo vadove, Liaudies operos baleto trupės šokėja. 1984 m. vadovavo Vilniaus ryšininkų kultūros namų šokių kolektyvui. 1985 m. – Klaipėdos liaudies operos baletmeisterė. Nuo 1987 m. dirbo J.Kačinsko muzikos mokyklos choreografijos mokytoja, Klaipėdos muzikinio teatro baleto šokėja, baleto trupės inspektore, vadovavo teatro choreografijos studijai, kurioje šokio įgūdžius tobulino solistai ir choro artistai. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Žmogaus balsas“, „Raudonodžių vadas“, „Baltasis vilkas“, „Panelė ir chuliganas“, „Mažoji nakties serenada“, „Žydrasis Dunojus“, „Senojo parko pasakos“. Sukūrė solinius numerius spektakliuose „Miegančioji gražuolė“ („Faruka“, Rytiečių šokis), „Žydrasis Dunojus“ (Čigonės šokis), „Senojo parko pasakos“ (Grafienė), „Mažvydas“ (Marija). Nuo 2007 m. dirbo režisieriaus asistente spektakliuose „Vienos kraujas“ (2008), „Verpalų pasakos“, „Sevilijos kirpėjas“ (2012), „Altorių šešėly“ (2014), „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (2015), „Jolanta“ (2016), „Karmen“ (2017), „Graikas Zorba“, „Žvaigždžių opera“, „Mažylis Mocartas“ (2018), „Meilė keičia viską“, „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019), koncertuose „Štrauso muzikos istorijos“ ir „Štrauso muzikos sūkurys“ (2017), spektaklio vadove – šokio miniatiūrų vakare „Laukimai“ (2018) ir spektaklyje „Spragtukas“ (2019).

ŠOKIS

Pasiruošimas Čigonės šokiui spektaklyje „Žydrasis Dunojus“.

Po G.Kuprevičiaus operos „Prūsai“ premjeros.

Po J.Strausso baleto ,,Žydrasis Dunojus“ premjeros.

Asmeninio albumo nuotr.

ŠOKIS

Muzikinio teatro atidarymui pastatytoje A.Žigaitytės operoje „Mažvydas“ M.Fokina sukūrė Marijos vaidmenį. Asmeninio albumo nuotr. ◄ aš dirbu kaip spektaklio vadovė. Įspūdingas ir Martyno Rimeikio baletas „Eglė žalčių karalienė“, kuris mane nustebino savita interpretacija ir braižu. Buvau sužavėta solistės Julijos Stankevičiūtės brandžiu vaidmens atlikimu. Iš paskutinių Muzikinio teatro šokio premjerų mane tiesiog sužavėjo Roberto Bondaros „Faustas“. Tai tokia jaudinanti darna, harmonija, choreografijos susiliejimas su muzika ir vaizdu!.. Atsiradus galimybei, labai rekomenduoju pažiūrėti. Tuo labiau kad vyriausiojo choreografo A.Liškausko ir baleto meno vadovės J.Lebedevos dėka dabar mūsų baleto trupę papildė visa plejada naujų profesionalių šokėjų. Baleto profesionalai rasti ne tik Lietuvoje.

Neskaičiuojant valandų – 2007-aisiais baigusi karjerą baleto trupėje, pasirinkusi rentą, iš meilės teatrui tapote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisieriaus padėjėja, o vėliau – spektaklių vadove?

Vesdama spektaklį, M.Fokina atsako už visą jo eigą, koordinuoja visus veiksmus. KVMT archyvo nuotr.

Baletą mėgsta visi, ar ne? Gal už bendruomenės darbštumą, kuris toks matomas. – Kai grįžau į Muzikinį teatrą po motinystės atostogų, gimus dukrytei Evelinai, pradėjau mąstyti apie baleto šokėjos karjeros pabaigą. Kadangi pagal išsilavinimą buvau choreografė pedagogė, turėjau patirties teatre, atsidūriau Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos Choreografijos skyriuje ir pradėjau dirbti choreografijos mokytoja. Teko derinti šokį ir pedagoginę veiklą. Du darbai, du vaikai – buvo labai nelengva. Būdavo, kad po rytinės repeticijos teatre šoku į taksi ir lekiu dirbti į mokyklą, po darbo mokykloje – skubu į vakarinę repeticiją ar spektaklį. Matydamas mano lakstymą, tuometis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas, pedagogas ir repetitorius Vaclovas Sasnauskas užsiminė apie režisieriaus padėjėjos, vedančios baleto spektaklius, pareigas. Iš pradžių pamaniau, kad jis

juokauja, bet vėliau sutikau. Nebuvau savimi užtikrinta, nes tai buvo visai nauja veikla. Teko daug mokytis ir tobulėti. Tai darau iki šiol. Mokykloje buvau reikli, griežta, nes atėjau iš teatro, kur reiklumas sau ir kūrėjų atsidavimas – neatsiejami profesijos dalykai. Kai nebegalėjau mokyklai skirti daug laiko ir jėgų, nusprendžiau dirbti tik Muzikiniame teatre. Juolab kad darbo apimtys ir sudėtingumas tik didėjo: neskaičiavau valandų, dirbdama teatro užkulisiuose. Beje, tai man padėjo kitaip išgirsti solistų balsus ir operų muziką, šį žanrą pamėgti. Baletas ir šokis – žinoma, buvo ir liko pirmoji meilė. Dabar šokį stebiu iš užkulisių. Niekada nejaučiau nostalgijos ar pavydo. Džiaugiuosi jaunimo darbais ir polėkiais. Esu patenkinta savo dabartinėmis pareigomis.

Kai viskas susijungia – Kokios spektaklio vedėjo pareigos? – Jis veda spektaklį: atsako už visą jo eigą, koordinuoja visus veiksmus – nuo žiūrovų įleidimo į salę, dirigento atėjimo ► 17

ŠOKIS

Pavelas ir Marijana Fokinai su sūnumi Edvinu 1991 m.

◄ prie pulto, uždangos pakėlimo, atlikėjų išėjimo į sceną iki šviesų, dekoracijų, štangų judėjimo, net artistų išleidimo į nusilenkimus, gėlių įteikimo ceremonijos. Spektaklio vadovas dalyvauja visose pastatymo repeticijose, kontroliuoja dekoracijų, rekvizito sudėjimą ir buvimo už scenos vietą. Taip pat atsako už saugumą scenoje. Svarbiausia – jis privalo žinoti visą spektaklio eigą ir duoti komandas, scenoje vykstant veiksmui. Spektaklis – komandinis darbas, kai kiekvienas žino savo pareigas, laikosi subordinacijos. Spektaklis – tai muzikos, vaizdo, šviesų ir pačių įvairiausių mechanizmų, ne tik scenoje pasirodančių žmonių ar grojančio orkestro, visuma. Kai viskas darniai susijungia, išvystame stebuklą, kurį su pasididžiavimu pristatome žiūrovams ir džiaugiamės patys. Džiaugiamės, nes tai iki pačių gelmių paliečia širdis. Kas gali būti jautriau ir gražiau? 18

Marijana ir Pavelas Fokinai mano, kad viską gyvenime galima suderinti.

Tarp materijos ir idėjos – Šokiu žavisi visa jūsų šeima? – Mudu su vyru susipažinome studijuodami. Pavelas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete pradėjo studijuoti baigęs Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyrių ir kelerius metus šokęs Valstybiniame šokių ir dainų ansamblyje „Lietuva“. Jis – profesionalus šokėjas, kurį jau mokykloje traukė choreografija, kūryba. Dar studijuodamas statė pirmus darbus, daug kam padėjo. Taip pat ir man. Kai grįžome iš Vilniaus, mano vyras sulaukė kvietimo dėstyti Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto Choreografijos katedroje. Pavelas laisvu laiku po užsiėmimų ėmė burti studentus, kurti spektaklius. Gimė daug gražių pastatymų: L.Bernsteino miuziklas „Vestsaido istorija“, šokio spektaklis „Milonga Del Angel“ pagal

A.Piazzollos muziką, šokio spektaklis pagal Kipro Mašanausko ir Romo Lileikio muzikinį albumą „Requiem“. Beje, pastarajame teko šokti ir man, nes reikėjo pavaduoti kitą šokėją. Pavelas statė spektaklius ir Muzikiniame teatre, tarp jų – Alvido Remesos baletas vaikams „Raudonodžių vadas“ (statytojai – P.Fokinas, A.J.Lukoševičius, S.Kanaverskytė, 1989 m.) ir kiti. Mūsų vaikai jau suaugę, turi savo šeimas ir augina savo vaikus. Sūnus Edvinas tvirtai stovi ant žemės ir kuria materialines vertybes užsienyje. Dukra Evelina laviruoja tarp materijos ir idėjos: augina du vaikus ir po motinystės atostogų pradeda grįžti į šokio pasaulį. Ji puikiais balais baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, šoko Prancūzijoje, šiuo metu gyvena Lietuvoje ir dalyvauja įvairiuose šokio projektuose. Manau, kad viską gyvenime galima suderinti ir pritaikyti. Svarbiausia, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Tada būsiu laiminga ir aš. To paties linkiu visiems.

ŠOKIS

Pirmoji Fokinų anūkė gimė sūnaus Edvino šeimoje.

Baletą šoka ir M.Fokinos dukra Evelina.

Fokinai su anūkais, dukros Evelinos vaikais.

Asmeninio albumo nuotr.

DAILĖ

Klaipėdos vitraž ų

A.Dovydėno „Žaliosios“ vai s Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos projektas „Vitražai Klaipėdos visuomeninių pastatų interjeruose: istorija ir dabartis“ užbaigtas 2020-aisiais, bet meno kūrinių paieškos ir archyvavimas tęsiasi. Šįkart trumpai pristatysime dailininko Algirdo Dovydėno vitražus, sukurtus Klaipėdoje, o „Žaliosios“ vaistinės vitražų ciklą apžvelgsime plačiau.

A.Dovydėnas, architektas Z.Rutkauskas. „Žaliosios“ vaistinės vitražas. Fragmentai. 1979 m. Spalvotas stiklas, švinas, tapymas, piešimas, 260 X 90 X 5 cm. Tiltų g. 6, Klaipėda.

ž ų istorijos (1)

DAILĖ

i stinės vitražų ciklas Birutė SKAISGIRIENĖ

Bibliotekos Meno skyrius pernai suskaitmenino didžiąją dalį Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos vitražų, surinko vaizdinę medžiagą ir atkūrė išlikusių bei sunaikintų vitražų metrikas. Projekto metu suskaitmeninta daugiau nei 60 vitražų. Surinkta nemažai vaizdinės medžiagos, kurią papildo tekstine informacija. Visa tai galima rasti bibliotekos tinklalapio virtualiame freskų ir vitražų žemėlapyje http://www.biblioteka.lt/freskos/. Be to, Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė ir operatorius Algimantas Jarukaitis sukūrė dokumentinį filmą apie Klaipėdos vitražus ir jų autorius. Filmą galima pasižiūrėti socialinio tinklo „YouTube“ paskyroje https://bit.ly/2Pfn5m2. Nors projektas baigėsi, vitražų paieškos ir archyvavimas tebevyksta. Architektūrinės dailės skaitmeninimas sudomino ir į meno kūrinių paieškas įtraukė dailininkus ir architektus. Kūrėjai dalijasi prisiminimais apie Klaipėdoje sukurtus vitražus, siunčia nuotraukas ir prašo pasidomėti vitražų likimais. Susidarė į žemėlapį neįtrauktų dailės kūrinių sąrašas, o projekto vykdytojai kaip tikri detektyvai tikrina faktus, renka informaciją ir naujais kūriniais papildo architektūrinės dailės archyvą. Pasidomėti „Žaliosios“ vaistinės vitražu paskatino architektė Dainora Abelkienė, papasakojusi šio vitražo išsaugojimo ir restauravimo istoriją.

Kūrėjo palikimas A.Dovydėnas (1944–2015) studijavo vitražo specialybę Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Vitražo

Vitražų kūrėjo A.Dovydėno darbai išsaugoti buvusios „Žaliosios“ vaistinės languose Klaipėdos Tiltų gatvėje. Algimanto Jarukaičio nuotr.

meistrystės mokėsi pas vitražų grandus Kazį Morkūną ir Algimantą Stoškų. Po studijų A.Dovydėnas dirbo vitražų restauruotoju. Nuo 1990 m. pradėjo dėstyti Vilniaus dailės akademijoje, vadovavo Monumentaliosios dailės katedrai, nuo 2005 m. ėjo Vaizduojamosios ir taikomosios dailės fakulteto dekano pareigas. Jam suteiktas profesoriaus vardas. Dailininko A.Dovydėno plono spalvoto stiklo vitražų ir vitražinių kompozicijų esama įvairių Lietuvos miestų ir miestelių visuomeniniuose pastatuose ir bažnyčiose. 1994 m. jo kūryba įvertinta aukščiausiu

apdovanojimu – Nacionaline kultūros ir meno premija. Ypatingą simpatiją kūrėjas jautė Klaipėdai. A.Dovydėnas buvo ne tik talentingas menininkas, bet ir aistringas buriuotojas, Lietuvos dailininkų sąjungos buriuotojų klubo prezidentas, tad ypač vilioti į Klaipėdą jo nereikėjo – uostamiestyje jis sukūrė gal dešimtį vitražų. Monumentalūs A.Dovydėno vitražai puošė ne vieną Klaipėdos visuomeninį pastatą. Kartu su klaipėdiečiais architektais Rimantu Lajumi, Petru Lape, Zigmu Rutkausku, Žvirgždu Drėma didelių ► 21

DAILĖ

A.Dovydėno vitražų ciklą, sukurtą „Žaliajai“ vaistinei, reikėtų prisiminti vaistinės pastato istoriją bei rekonstrukcijos eigą.

Pamėgo miestiečiai

Senieji vaistinės vitražai buvo restauruoti ir sudėti į naujai pagamintus stiklo paketus. Aivaro Tamašausko nuotr.

vitražų A.Dovydėnas yra sukūręs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto administraciniame pastate, buvusio restorano „Žardė“ ir Klaipėdos komprojekto interjere, Klaipėdos naftos įmonėje ir viešbutyje „Vėtra“. Mažesni dekoratyviniai vitražai buvo įkomponuoti Klaipėdos senamiesčio kavinių ir restoranų interjeruose: kavinukėje „Kava, ledai“, restorane „Regata“, „Būrų užeigoje“. Deja, didžioji dalis išvardytų vitražų išliko

◄

tik fotografijose, kurios sugulė į bibliotekos sukurtą virtualų freskų ir vitražų žemėlapį. Taip architektūrinės dailės kūriniai buvo apsaugoti nuo visiškos užmaršties. „Žaliosios“ vaistinės vitražas, sukurtas 1979 m. bendradarbiaujant su architektu Z.Rutkausku, buvo pirmasis monumentalus A.Dovydėno darbas Klaipėdoje. Vitražas yra architektūrinės dailės kūrinys ir neatsiejama pastato dalis, todėl, pristatant

Senasis vaistinės pastatas, žinomas nuo XVIII a. pabaigos, sudegė 1854 m. didžiojo Mėmelio gaisro metu. Maždaug 1856 m. namas buvo atstatytas. 1901 m. jį nusipirko vokiečio Eriko Stefanio protėviai. Ne vieną dešimtmetį „Žalioji“ vaistinė buvo miesto šviesuomenės susibūrimo vieta. Antrame aukšte įrengtame salone vykdavo klasikinės muzikos, poezijos ir diskusijų vakarai. Kaip saloninės kultūros židinys vaistinė funkcionavo iki Antrojo pasaulinio karo. Praūžęs karas „Žaliosios“ vaistinės pastatą gerokai apgadino, jo žavesys galutinai išblėso čia įkurdinus daržovių parduotuvę, kuri veikė iki 1979 m. XX a. 9-ajame dešimtmetyje pastatas buvo restauruotas ir 1981 m. lapkričio 1 d. Tiltų gatvės 6-ajame name iškilmingai atidaryta specializuota „Žalioji“ vaistinė, prekiavusi įvairiausiomis žolelėmis ir tinktūromis. Šią ypatingos paskirties ir meniško interjero vaistinę labai pamėgo miestiečiai, ji net buvo įtraukta į uostamiesčio lankytinų objektų sąrašą. Unikalų vaistinės interjerą sukūrė architektas Z.Rutkauskas. Jis suprojektavo masyvius

DAILĖ

baldus ir išskirtinio dizaino šviestuvus, sienas padengė medžiu ir gobelenu, oficinoje buvo įrengta muziejinė ekspozicija. Mažeikiškis kalvis Algirdas Stankus nukaldino vaistinės šviestuvus ir prašmatnią iškabą „Apotheca“. Tačiau didžiausia vaistinės puošmena buvo A.Dovydėno sukurtas plono spalvoto stiklo dekoratyvinis vitražas. Anot menotyrininkės Ramintos Jūrėnaitės, „Žaliosios“ vaistinės vitraže gausu istorinių elementų, susijusių su homeopatine vaistinės paskirtimi. Penki vitražiniai langai sudaro vieningą kompoziciją. Matinio stiklo fone – arkos formos rėmelis, kuriame įkomponuoti siauri koliažai iš augalų, gyvūnų ir geometrinių formų. Žuvys, gyvatė, šikšnosparnis, skorpionas, bitė – grafiškai nupiešti švino oksidu taip natūralistiškai, lyg būtų perkelti iš XVIII a. graviūrų atlaso. Jie kontrastuoja su spalvingais stilizuotais augalais ir geometriniais ornamentais.

Verslininko iniciatyva Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus privatizacijos procesams, iškilo „Žaliosios“ vaistinės likimo klausimas. Kurį laiką vaistinė priklausė savivaldybei, nuo 2001 iki 2007 m. ji buvo nuomojama Kauno bendrovei „Apotheca“, o vėliau senoji vaistinė tiesiog tapo nerentabili. „Žaliąją“ vaistinę 2011-aisiais įsigijo verslininkas Aidas Kaveckis. ► 23

DAILĖ

Kad čia būta vaistinės, byloja tik iškaba prie 6-ojo namo Tiltų gatvėje. ◄ Tai yra geriausia, kas galėjo nutikti šiam

pastatui. Pastaruoju metu spaudoje vis dažniau pasirodo straipsnių apie architektūrinės dailės niokojimą, tačiau nė žodžiu neužsimenama apie gražias meno kūrinių išsaugojimo iniciatyvas. Apie tokią iniciatyvą ir gražius verslininkų Aido ir Dainos Kaveckių darbus, restauruojant senąjį „Žaliosios“ vaistinės pastatą, papasakojo architektė D.Abelkienė, 2011–2016 m. vadovavusi vaistinės tvarkybos darbams: „Kaveckiai į „Žaliosios“ vaistinės restauravimą investavo labai daug laiko, kantrybės ir finansų. Pirmiausia buvo detaliai užfiksuota esama situacija, užregistruoti unikalaus interjero fragmentai ir detalės, užsakyti nuoseklūs istoriniai, archeologiniai ir architektūriniai tyrimai.“ Žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus atliko archeologas Virgilijus Bračiulis. Atkasinėdamas pastato rūsį, archeologas rado daugybę stiklo, porceliano, bronzos gaminių, įvairių buteliukų nuo medikamentų, kolbų, keraminių tiglių ir kitų vaistų gamyboje naudojamų prietaisų. Dabar šie eksponatai perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Apie atliekamus archeologinius tyrinėjimus rašė istorikė Ieva Masiulienė. „Žaliosios“ vaistinės istorinę raidą apžvelgė istorikė Zita Genienė, urbanistinę analizę parašė istorikas profesorius Vasilijus Safronovas. „Po archeologinių ir architektūrinių tyrimų sekė kitas etapas. Moksliškai impregnavome išlikusias medines detales

Į rekonstruotą pastatą sugrįžo tik keturios vitražo dalys – vieno buvusio lango vietoje atsirado įėjimas iš Tiltų gatvės.

ir didelių raudonų plytų grindinį, atkūrėme buvusį įėjimą iš Tiltų gatvės. Taip pat nuvalėme, suremontavome ir pagrindinėje erdvėje pakabinome architekto Z.Rutkausko kurtus šviestuvus – sietynus. Paskui atėjo eilė vitražams. Bendrovė „Doleta“ pagamino gerus medinius langus. Vitražų restauravimo specialistas Aivaras Tamašauskas restauravo senuosius vaistinės vitražus ir juos sudėjo į naujai pagamintus stiklo paketus“, – prisiminė architektė D.Abelkienė.

Galėtų būti muziejus A.Tamašauskas prisimena, kad į jo dirbtuvę patekęs „Žaliosios“ vaistinės vitražas nebuvo stipriai apiręs – reikėjo pakeisti vos vieną kitą sudužusį stiklą, atnaujinti ištrupėjusius švino profilius ir, šiek tiek apipjovus, įmontuoti į stiklo paketus. Buvo restauruotos visos penkios vitražo dalys, tačiau į rekonstruotą pastatą sugrįžo tik keturios – vieno

DAILĖ

buvusio lango vietoje atsirado įėjimas iš Tiltų gatvės. Neįkomponuota A.Dovydėno vitražo dalis iki šiol saugoma A.Tamašausko dirbtuvėje Veiviržėnuose. „Vitražų restauravimas – nepigus malonumas. Vieno kvadratinio metro kaina svyruoja nuo 200 iki 300 eurų. Tačiau restauracijos ir konservacijos kaštai atsiperka, nes išsaugomas meno kūrinys“, – tvirtino A.Tamašauskas. Pastaruoju metu jis tuo ir užsiima – restauruoja ir konservuoja vitražus, pritaikydamas pažangią vitražų montavimo į stiklo paketus technologiją. „Užsakymų netrūksta, dažniausiai restauruoju bažnyčių vitražus. Dabar mano dirbtuvėje eilės

laukia iš Švedijos atvežtas vitražas“, – sakė meistras. Klaipėdiečių pamėgtos „Žaliosios“ vaistinės Tiltų gatvės 6-ajame name nebėra. Kad čia būta vaistinės, byloja tik iškalta grakšti iškaba „Apotheca“ Tiltų gatvėje ir užrašas „Žalioji vaistinė“ virš buvusių vaistinės durų Kepėjų gatvėje. Naujojo „Žaliosios“ vaistinės šeimininko verslininko A.Kaveckio ketinimai buvo kiti – jis norėjo išsaugoti turimą paveldą ir atkurti vaistinę tokią, kokia ji buvo prieš kelis šimtus metų. Deja, planų nepavyko įgyvendinti. „Nepakonkuruosi su didžiausiais vaistinių tinklais“, – prisipažino A.Kaveckis ir neslėpė apmaudo, kad vaistinės šioje vietoje nebus.

Būtų nuostabu „Žaliosios“ vaistinės patalpose įkurti farmacijos muziejų. Tokių Lietuvoje turime ne vieną: Kauno medicinos universitete, Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, senojoje Viekšnių vaistinėje. Privatus muziejus – didelė prabanga, visuomenė tam dar nėra pasirengusi. Vis dėlto vienas didelis geras darbas padarytas – A.Dovydėno „Žaliosios“ vaistinės vitražas išsaugotas ir restauruotas. Jei visi naujieji pastatų šeimininkai taip gerbtų architektūrinį meną ir siektų jį išsaugoti, šiandien uostamiestį puoštų gausybė A.Dovydėno, Henriko Kulšio, Rimantės Kulšienės, Eglės Valiūtės, Broniaus Bružo, Kazio Morkūno ir kitų kūrėjų vitražų.

Senasis vaistinės pastatas žinomas nuo XVIII a. pabaigos. Dabar restauruojant „Žaliosios“ vaistinės pastatą, buvo atlikti istoriniai, archeologiniai ir architektūriniai tyrimai. Radiniai perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Algimanto Jarukaičio nuotr.

DAILĖ

V.Paukštelis: tap y Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose balandžio 2–30 dienomis eksponuojama Viktoro Paukštelio (Vilnius) personalinė kūrinių paroda „Gambitas“. Parodos kuratorė – dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Raminta Jurėnaitė.

Irma STASIULIENĖ

V.Paukštelio pavardė KKKC Parodų rūmų parodiniame plane buvo įrašyta jau pernai. Tiesa, tapytojas teikė paraišką Klaipėdoje pristatyti tarptautinį projektą. Deja, pandeminiam karantinui uždarius ne tik parodų sales, bet ir valstybių sienas, planus teko atidėti. Bet gal visai ne „deja“? Nes kitaip gal šiemet uostamiestyje ir nebūtume turėję galimybės pamatyti pačių naujausių, per pastaruosius trejus metus sukurtų V.Paukštelio tapybos darbų ir piešinių. O menininko kūryba, pasak parodos kuratorės R.Jurėnaitės, „tikrai labai radikaliai pasikeitė. Kai kurie siužetai ir motyvai liko tie patys, bet visiškai pasikeitė jo koloritas ir tapymo maniera, atsiskleidžia sudėtingesnis siužetas“. Su V.Paukšteliu kalbėjomės apie parodą, kūrybą, jos inspiracijas ir kančią.

Absorbuoti gyvenimą – Tai ne pirmoji jūsų paroda Klaipėdoje, bet turbūt pirma tokios didelės apimties. 26

Tapytojas V.Paukštelis prie savo kūrinio „Ornitologo sapnas“.

DAILĖ

p yba yra kančia

Kokio laikotarpio kūrybą pristatote parodoje „Gambitas“? – Tai yra didžiausia mano paroda per visą tapytojo karjerą. Panašaus dydžio buvo tik „Arkos“ galerijoje Vilniuje – per visą galeriją buvau išeksponavęs. O darbai – dvejų metų senumo: 2020, 2021 metų, yra keli 2019 metų. Man labai patinka būtent ši KKKC Parodų rūmų erdvė. Manau, kad ji yra viena iš geresnių Lietuvoje tapybai eksponuoti, nes turi natūralų viršutinį apšvietimą, krenta tapybos darbams labai tinkama minkšta šviesa. Didelis džiaugsmas savo darbus pamatyti tokioje erdvėje ir taip apšviestus. – Banalus klausimas, bet negaliu nepaklausti: iš kur semiatės kūrybinių idėjų? – Vienu sakiniu atsakyti sudėtinga. Pirmiausia turbūt – iš kasdienio gyvenimo. Apskritai aš esu tarsi kempinė, kuri absorbuoja, sugeria įvairius dalykus, tarp jų ir įvairias meno rūšis, tokias kaip kinas, muzika, fotografija, literatūra, taip pat meno istoriją. Paskui visa tai viduje transformuojasi ir išeina kūrinių pavidalais. Galų gale mano kūryboje atsispindi ir ją inspiruoja paprasčiausi kasdieniai gyvenimo epizodai, dalykai, pastebėjimai.

Nerijaus Jankausko nuotr.

– Jūsų kūryboje labai ryški mirties tema – ne tik negyvi paukščiai ar gyvūnai. Ir kitose drobėse, ypač naujausiose, juntamas egzistencinis nerimas. Kas tai lemia? – Tai turbūt yra mano prieiga prie tapybos. Kas yra tapyba? Man tapyba – tam tikra erdvė, kurioje aš reiškiuosi. Bet man svarbi ne tik plastinė kalba, svarbi ir idėja, kurią noriu atskleisti. Dažnai pats pamąstau, kodėl joje yra mirties ar kitos temos, bet prisimenu kiną ir pagalvoju: kodėl kine dažnai matome mirtį, ir kuo geresnis filmas, tuo jos daugiau (juokiasi)? Kodėl tapyboje ji negali egzistuoti? Man tai yra kaip dar viena prieiga prie tam tikrų svarbių klausimų. Kad man rūpėtų mirtis kaip svarbus reiškinys – nėra labai tikslu. Mes tiesiog taip gyvename – gimstame, mirštame, mylime, nekenčiame... Visa tai atsispindi tapyboje. ► 27

DAILĖ

VIZITINĖ KORTELĖ Viktoras Paukštelis (gim. 1983 m.) Vilniaus dailės akademijoje (VDA) 2018 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį, 2020 m. – tapybos magistro laipsnį. 2009–2012 m. rezidavo menininkų rezidencijoje Paryžiuje (Cité Internationale des Arts de Paris). 2017 m. gavo Vilniaus „Rotary“ klubo premiją, 2016 m. – VDA Justino Vienožinskio premiją. Parodose aktyviai dalyvauja nuo 2011 m. Yra surengęs aštuonias personalines parodas. Dalyvavo jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję MO muziejus Vilniuje bei privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.

Erdvė kalbėtis ◄ – Parodos ekspozicija – labai erdvi, leidžianti „kvėpuoti“ ir kūriniams, ir žiūrovams. Pakomentuokite tokį pasirinkimą. – Visų pirma dėkoju parodos kuratorei R.Jurėnaitei – ji padėjo man suvaldyti šią erdvę. Nes kuo erdvė didesnė, tuo sudėtingiau ją suvaldyti. Kita vertus, manau, kad mano paveikslams reikia erdvės. Nes kiekvienas iš jų yra atskiras meno kūrinys ir turi tam tikrą savo aurą, dėl kurios reikia palikti vietos, kad darbas galėtų kalbėti ir kad žiūrovai galėtų su juo pabūti, įsigilinti. Dažnai būna, kad sukraunama labai daug paveikslų, bet jų gausoje žiūrovai pasimeta ir neįsigilina į pačius kūrinius. Ta priežastis natūraliai padiktuoja, kad mano darbai gana plačiai išsidėstę erdvėje. 28

V.Paukštelis. Miegantis matadoras.

– Jūsų asmeninėje svetainėje radau ir skaitmeninių piešinių. Tai buvo tik laikinas eksperimentas? Ar jis pasitvirtino ir galima tikėtis jūsų kūrybos kitomis raiškos formomis? – Tai buvo tam tikro etapo pabandymas. Man jis patiko ir labai daug davė, bet bent jau artimiausiu metu nemanau, kad grįšiu prie to. Kažkaip kuo toliau, tuo labiau renkuosi archajiškus tapybos ir piešimo metodus. Anksčiau dar mėgindavau eksperimentuoti ir su visokiais aliejais, o dabar naudoju tik aliejinius dažus, terpentiną, teptukus ir kartais savo rankas. O piešimui man artimiausias pieštukas, kartais – anglis, bet iš esmės – labai archajiški metodai. – Esate ne tik dailininkas, bet ir profesionalus pianistas. Tačiau pristatydamas parodą vengėte tai akcentuoti. Kodėl? Ar ir dabar nenorite apie tai kalbėti? – Paprasčiausiai aš manau, kad tapytojas turi būti atsakingas už savo tapybą, ir žiūrovai jį turi teisti kaip tapytoją. Turbūt dėl tos priežasties. O pianistas turi būti atsakingas už savo atliekamus kūrinius ir jo reikia klausytis būtent kaip pianisto. – O kaip atskiriate tuos dalykus: kada ateina įkvėpimas tapyti, o kada – groti? Ar vienas kitą jie papildo?

– Kai aš tapau, nemąstau apie muziką. Tiesiog noriu nutapyti gerą darbą ir mąstau kaip tapytojas. Sprendžiu spalvinius, formos ar potėpio klausimus, kaip turėčiau nutapyti vieną ar kitą elementą. Man tai teikia didelį malonumą, kartu ir kančią. – Kančią? – Tapyba yra kančia. Kartais būna, kad nutapai darbą ir po to turi ilsėtis, nes esi taip išvargęs, kad nebegali paimti teptuko. Tiek įdėjus į kūrinį, apima tam tikras erzulys, neleidžiantis vėl grįžti prie tapybos. Tada ieškai kitų būdų save realizuoti: galbūt daugiau pieši ar tapai kitais metodais. Iš esmės, kai tikrai rimtai dirbi, paskui kartais nebesinori prie to vėl grįžti. Kai daug savęs įdedi.

Šachmatų galimybės – Parodą pavadinote „Gambitas“. Žaidžiate šachmatais? – Aš nesu aistringas šachmatų žaidėjas, bet šachmatai mane lydėjo nuo vaikystės, nes mano mama ir dėdė žaidė šachmatais. Jie buvo mėgėjai, aš iš vaikystės atsimenu, kaip jie žaidė vienas su kitu, kartais mama su tėvu. Šachmatų magija artima

DAILĖ

Nakties sargyba.

Šv. Kotryna (pagal C.Dolci).

nuo vaikystės, tik dabar retai randu su kuo pažaisti, nes toje terpėje, kurioje esu, nėra daug šachmatų fanų. Man šachmatai yra galimybės, nes jais žaidžiant galimos labai įvairios kombinacijos, gali vienaip ar kitaip – netikėtai gražiai ar negražiai – sužaisti partiją ir kombinacijų, ir ėjimų požiūriu. Ir dar žaidžiant šachmatais tu gali planuoti labai toli į priekį, ir ta galimybė, kad gali pagalvoti, koks bus tavo ėjimas po dešimties ėjimų, tas dalykas man panašus į tapybą. Nes iš esmės prieš pradėdamas tapybos darbą tu matai jį kažkur galvoje, viduje – gal ne konkrečiai, bet jis kažkur jau matyti. Panašiai kaip šachmatuose – tu matai savo tikslą tolumoje. Taigi ne, aš nesu šachmatininkas. Bet esu bėgikas – kartais bėgioju maratonus. – Pastaraisiais metais jūsų paveiksluose atsirado oranžinės dėmės – apelsinai. Kai kur jie dengia net žmonių veidus. Gal tai pastarojo laikmečio būtino atributo – medicininių kaukių – interpretacija? – Nebent pasąmoningai, nes karantino tema aš vengiu spekuliuoti – tiek kaukėmis, tiek kitais dalykais. ►

Zelandija. 29

DAILĖ

Man svarbi ne tik plastinė kalba, svarbi ir idėja, kurią noriu atskleisti.

V.Paukštelio parodos „Gambitas“ ekspozicijos fragmentai.

DAILĖ

V.Paukštelis. Diptikas „Fleitininkas“ (pagal E.Manet).

Nerijaus Jankausko nuotr.

DAILĖ

Ekspozicijos fragmentas.

V.Paukštelio drobės „Be pavadinimo“ ir „Gambitas“.

DAILĖ

◄ Mano kūryboje tai labiau atsispindi pasąmoniniu būdu nei kažkokiais konkrečiais motyvais ar elementais. Paprasčiausiai šiuose darbuose man buvo svarbu į achromatinę tapybą įvesti chromatinės tapybos elementų. Kai beveik nespalvotame paveiksle staiga atsiranda netikėtų spalvinių elementų. Dažnai pati plastika diktuoja, kaip tas darbas turėtų būti užbaigtas, ir kartais ateina netikėčiausių minčių, idėjų. Tas dalykas mane labiau žavėjo negu karantinas (juokiasi). Be abejo, paskui atsiranda simbolika, nes apelsinas yra simboliškas, ypač ispanų kultūroje jis turi tam tikrų reikšmių, kurios kartais ir dramatiškos...

– Daugelio jūsų paveikslų motyvai padiktuoti dailės istorijos. Bet minėjote, kad jus inspiruoja ir kinas. Kurį kūrinį, įkvėptą filmo, išskirtumėte? – Pavyzdžiui, darbą „Sentimentali istorija“. Gal jis nėra labiausiai pavykęs, bet

man labai svarbus ir gal prie šio motyvo dar grįšiu. Jis yra iš filmo „Medžiotojo naktis“ („The Night of the Hunter“). Tai amerikiečių 6-ojo dešimtmečio trileris su aktoriumi Robertu Mitchumu. Jis tame filme vaidina pastorių, kuris bando suvilioti moteris dėl pinigų. Ant vienos jo rankos ištatuiruotas žodis „meilė“, ant kitos – „neapykanta“. Nuostabus filmas, tikrai rekomenduoju pažiūrėti. – Žinau, kad nenorite kalbėti apie savo tapomus paukščius, nes ši tema jau labai daug kartų aptarta. Bet kaip jūs pasirenkate savo paveikslams paukščių rūšį? Pavyzdžiui, kodėl „Ornitologo sapnui“ pasirinkote pilkąją varną? – Mane pats vaizdas pasirinko. Nes dažnai sumąstau tam tikrą motyvą ir ieškau jo išraiškos. Atradau tokį vaizdą, kuriam negalėjau atsispirti.

KOMENTARAS

Tapyba apie tapybą

Raminta JURĖNAITĖ Dailėtyrininkė Bėgant laikui V.Paukštelio kūryba radikaliai pasikeitė. Kai kurie siužetai ir motyvai liko tie patys, kaip paukščio motyvas, kuris turi autoportretinės, kai kada ironiškos, kai kada ir ne ironiškos refleksijos. Bet visiškai pasikeitė jo koloritas ir tapymo maniera, atsiskleidė sudėtingesnio siužeto suvokimas. Nes autorius pradėjo kaip koloristas ir tapė nepaprastai ryškiomis, labai įdomiai suderintomis ekspresyviomis spalvomis. Ir tada dėl pakitusio siužeto ir vis kintančių nuotaikų pasikeitė ir koloritas. V.Paukštelis dabar atsisako ryškių spalvų, atsisako tiesioginės tapymo ekspresijos, kuri yra ankstyvojoje kūryboje, ir pereina prie kitokios

tapybos – tokios, kuri yra apie tapybą. Ima labai įdomiai ir išradingai skolintis, interpretuoti, aproprijuoti svarbius meno istorijos paveikslus ir autorius – ir labai žinomų, ir mažiau žinomų meistrų darbus. Jis domisi ir dailės istorija, senųjų meistrų bei klasikinio modernizmo darbais, ir visiškai šiuolaikiniais autoriais. Jam įdomūs amžinieji siužetai, kuriuose žmonijos istorija ir žmogaus prigimtis yra pagrindinės linijos. Taip pat jam įdomios ir atskiros išraiškos priemonės, jo pasirenkamos, kad atskleistų kitokias nuotaikas ir kitokius išgyvenimus. Kūrinių citavimas V.Paukšteliui yra kaip kolektyvinės atminties išraiškos priemonė. Jis atsisako ryškių spalvų, pereina prie achromatinės, „juodai baltos“, tik su trupučiu kitų spalvų tapybos. Nes tai jam yra būdas atskleisti, kaip nyksta atmintis, prisiminimai, ir kalbėti apie tokias sudėtingas temas kaip būtis, nykimas – tiek materialių dalykų, tiek žmogaus ar paukščio pereinamąsias būsenas iš gyvybės į mirtį. Tai labai įdomus aspektas, nes V.Paukštelio tapyba labai asmeniška, bet kartu tai yra tapyba apie tapybą. Visokiu požiūriu – ir ikonografiniu, ir išraiškos priemonių, bet kartu tai labai savita ir tiktai jo. Kita vertus, galima rasti daug santykio su jo kartos menininkais, pavyzdžiui, Krokuvos jaunaisiais siurrealistais. Jo kūryboje vyrauja ne buitinės realijos, jis kalba apie fantaziją,

vaizduotę. Prisiminimai, kažkada sukurti paveikslai yra svarbesni nei paprastas kasdienis gyvenimas. Bet kartu tai surišta su gyvenimu, su esminiais būties klausimais, kurie žmonijos istorijoje nuolat kartojasi. Man įdomus ir tas momentas, kad V.Paukštelis į tapybą atėjo iš muzikos. Profesionalus pianistas, grojęs rečitalius labai svarbiose pasaulinėse scenose, ir toliau tobulėja šioje srityje. Kartu jam labai svarbus yra dar vienas kelias – tapytojo. Tačiau jis nesirenka tokio kelio, kaip kai kurie garsūs muzikai, ieškantys tapybos ir muzikos sintezės bei galimybės garsus išreikšti spalvomis ar potėpiais. Jam tapyba yra svarbi, kad galėtų kalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos pasakoti priemonių muzikoje nerasite. Bet labai pasigilinus į jo kūrybą, galima pastebėti, kad ryšys su muzika vis tiek išlieka, tik jis yra ne tiesioginis, bet matomas iš tolo, kaip jaučia, sakykime, pauzę, ritmą. Kai žmogus daug improvizuoja atlikdamas muzikos kūrinį, jis yra didelis improvizacijos meistras ir tapydamas apie tapybą. Tik iš pradžių atrodo, kad yra skirtumai, po to randi vieno ir kito sąskambių. Man iš pradžių buvo nesuprantama, kodėl taip toli karjeroje pažengusiam pianistui reikia studijuoti tapybą. Bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tai dvi būtinosios jo pusės, kurios viena kitai daug duoda, tik subtilesniu, ne iš karto pastebimu būdu.

ARCHYVŲ METAI

Unikalūs archyvai bibliotekoje – nuo dokumentų iki meno 2021-ieji Lietuvoje paskelbti Archyvų metais. Apie tai, kokius lobius slepia biblioteka, papasakojo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Jurga Bardauskienė ir šio skyriaus darbuotoja, menotyrininkė Danguolė Ruškienė.

Sonata GRIGAITYTĖ

Kaupia kultūros paveldą – Jurga, bibliotekos dažniausiai nėra priskiriamos archyvams, tačiau jose saugomos ne tik knygos. Kokie lobiai saugomi čia, Klaipėdoje, I.Simonaitytės bibliotekoje? – Manau, kad visuomenėje kadaise gajus požiūris į biblioteką – kaip vien knygų 34

išdavimo punktą – jau yra pasikeitęs. Tačiau tikrai dar ne visi atminties institucijoms priskiriamą biblioteką tapatina su kultūros paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu plačiąja tų žodžių prasme. Todėl norėtųsi žmones supažindinti su bibliotekose vykdoma, gal rečiau matoma, bet ne mažiau svarbia veikla. Ir, žinoma, kartu paakinti domėtis bei (iš)saugoti tokius ypač lengvai pažeidžiamus ir, deja, prarandamus kultūros paveldo objektus kaip fotografija ar rankraščiai. Dokumentinio kultūros paveldo kaupimo ir saugojimo užuomazgų bibliotekoje galima ieškoti jau sovietmečiu, kai jos darbuotojai iš įvairių Lietuvos kampelių rinko Glavlito (rus. Glavnoje upravlenije po ochrane gosudarstvenych tain v piečati – cenzūros įstaiga, įsteigta 1922 m. Rusijoje) uždraustas knygas. Apie tai, kaip buvo klastojami dokumentai ir kaip buvo slepiamas vadinamasis Lituanistinis fondas, galima sukurti neblogą detektyvinę istoriją. Bibliotekoje visada buvo kaupiamas ir saugomas kultūros paveldas, tik jis tada buvo įvardijamas kaip etninės kultūros vertybės, lituanistika, senoji, istorinė literatūra, rankraštinis palikimas, archyvai ar pan. Nuosekliai bibliotekoje rankraštinis palikimas pradėtas kaupti ne taip seniai – nuo 2007 m. Šis procesas ypač suaktyvėjo, kai 2006 m. biblioteka persikėlė į naujas patalpas ir atsirado erdvės ne tik knygoms bei, anot Juozo Šikšnelio, sielai ir minčiai, bet ir krašto kultūriniam palikimui. Klaipėdiečiai,

memelenderiai, kraštiečiai suskubo dovanoti bibliotekai įvairius archyvus. Po 2007 m. archyvų fondai ypač išaugo ir rado nuolatinę savo vietą Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje. 2008 m. suformuotas Rankraščių ir archyvų fondas, nuo 2010 m. – Fotoarchyvas, nuo 2011 m. – AdM archyvas, nuo 2013 m. pradėta Senosios bibliotekos (vok. Stadtbücherei Memel) kolekcijos rekonstrukcija.

Žymių kraštiečių palikimas – Įdomu, kokie būtent rankraščiai, dokumentai kaupiami bibliotekoje? – Šiandien bibliotekoje esama maždaug 130 000 įvairių kilnojamojo, dokumentinio paveldo objektų. Didžiausias ir seniausiai komplektuojamas – Rankraščių ir archyvų fondas. Šio fondo pagrindą sudaro a. a. Bernardo Aleknavičiaus asmeninis archyvas, kuris labai praturtino bibliotekos fondus. Žymus Klaipėdos kraštotyrininkas ir žurnalistas sukaupė turtingą nuotraukų, negatyvų, knygų, rankraščių kolekciją, kurią 2007 m. perdavė bibliotekai. Tarp gausybės dokumentų, nuotraukų iškyla ir mūsų bibliotekai itin aktuali asmenybė – rašytoja I.Simonaitytė. B.Aleknavičius kelerius metus bendravo su I.Simonaityte ir nuolat ją fotografavo, dažniausiai jos vasarnamyje Priekulėje. ►

ARCHYVŲ METAI

Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja J.Bardauskienė ir menotyrininkė D.Ruškienė prie Klaipėdos krašto simbolio – briedžio kanopos. Ingridos Mockutės nuotr.

ARCHYVŲ METAI

Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje.

nas Šmerauskas) palikimas. Poeto žmonos L.Šmerauskienės perduotame rinkinyje – šeimos asmeniniai dokumentai, laiškai, S. ir L.Šmerauskų prisiminimai, nepublikuoti kūriniai, surinkti Mažosios Lietuvos padavimai, ikonografinė medžiaga. Ypač vertingi jų prisiminimai apie jachtą „Tegu“. Juose radome daug informacijos apie Klaipėdos jachtklubo veiklą prieš Antrąjį pasaulinį karą. Turime ir kitų žymių kraštiečių palikimo: poeto Pauliaus Drevinio, pedagogo Benedikto Gaižausko, filosofo Alfredo Tytmono, politinio bei visuomenės veikėjo Alfonso Žalio archyvus.

Išgelbėjo nuo pražūties Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvų fondai. ◄ Taip pat su I.Simonaityte susijęs ir

2013 m. padovanotas Vytauto Kaltenio ilgus metus kauptas archyvas. Šiame archyve – rašytojos rankraščiai bei mašinraščiai: 36

laiškai, atvirlaiškiai, kiti raštai, sveikinimai įvairiomis progomis, literatūros kūriniai. Rankraščių ir archyvų fonde saugomas ir poeto, marinisto Salio Šemerio (Saliamo-

– Minėjote, kad bibliotekoje yra ir Fotoarchyvas. Kas jame saugoma? Kodėl biblioteka ėmėsi šios veiklos? Juk yra muziejai, Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir kitos įstaigos, kurioms

ARCHYVŲ METAI

lyg ir priklausytų rūpintis fotografijų archyvais. – I.Simonaitytės biblioteka kol kas vienintelė Lietuvoje biblioteka, kuri jau nuo 2011 m. ėmėsi kryptingai ir nuosekliai kaupti fotografijos paveldą. Siekis aiškus ir akivaizdus – Klaipėdos fotografijos išsaugojimas. Tai padaryti nedelsiant paskatino žinios, jog Klaipėdos įstaigose per pirmaisiais Nepriklausomybės metais prasidėjusias reformas ir reorganizacijas fotografijos ir negatyvai buvo tiesiog išmetami. Deja, ir dabar dar pasitaiko, kad šiukšlių konteineriuose randama dokumentų, fotografijų, rankraščių bei kitų artefaktų. Žinoma, taip dažniausiai nutinka su asmeniniais archyvais, kai palikuonims nerūpi nei tėvų ar senelių praeitis, nei krašto istorija. Negalima teigti, kad nuo 2011 m. pradėtas formuoti Fotoarchyvas surinktas iš konteinerių, bet, kad jis buvo išgelbėtas nuo pražūties – tikra tiesa. Čia man labai norisi prisiminti Gintaro Beresnevičiaus žodžius, kad žmogus, kuris nesidomi praeitimi, yra dar apskritai negimęs. – Kas sudaro šį archyvą? Juk fotografijų yra daug, galima sakyti, kad mes kiekvienas esame fotografas. – Ne taip seniai iš B.Aleknavičiaus išgirdau: „Na, kuo aš čia išskirtinis? Juk visi fotografuoja. Ir aš...“ Taigi egzistuoja ir tokia nuostata. Fotoarchyve saugoma per 100 000 negatyvų ir fotografijų atspaudų. Pradžioje daugiau buvo orientuojamasi į dokumentinę, kraštotyrinę fotografiją, tačiau ilgainiui ryžomės kaupti bei saugoti ir meninę fotografiją. Bibliotekoje šiuo metu svarstoma galimybė archyvuoti ne tik analoginę, bet ir skaitmeninę iš prigimties fotografiją. Tai dabar itin aktualu. Gali kilti klausimas, kas tai yra kraštotyrinė fotografija. Jai egzistuoja vienintelis atrankos kriterijus – fotofiksacija turi būti susijusi su Klaipėda arba autorius turi būti kilęs iš Klaipėdos, čia gyvenęs. Ne paslaptis, kad dauguma autorių sunkiai atsisveikina su savo kolekcijomis. Ne visada lengva įtikinti, kad tai naudinga ne tik visuomenei, miestui, bet ir jam pačiam. Tačiau po ilgesnių ar trumpesnių derybų dažniausiai pavyksta. Kartais tariamės ir prie alaus bokalo ar vyno taurės (juokiasi). Viena iš pirmųjų, dar 2008 m. patekusių į bibliotekos archyvus, – fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus kolekcija, kurią

J.Bardauskienė archyvų fonduose.

Stiklo negatyvas iš AdM archyvo rinkinių.

sudaro meninė fotografija ir negatyvai bei įvairių parodų medžiaga. Klaipėdietis fotomenininkas Artūras Šeštokas savo kolekcijos pirmąją dalį bibliotekai nusprendė atiduoti 2013 m. Nuo to laiko nuolat atrenka ir dalimis perduoda negatyvus, kuriuose netikėtais, originaliais rakursais ir nematytais pjūviais užfiksuotas Klaipėdos gyvenimas, paprastai vadinamas marginaliniu: bohema, pankai, kitos neformalios grupės, muzikos grupė „Kontrabanda“, Gliukų teatras ar benamiai. Taip Klaipėdos fotoarchyvas vis pasipildo nauja, įdomia medžiaga.

Fotoarchyvo lobiai – O kokios Fotoarchyvo kolekcijos naujausios, didžiausios? – Neseniai į mūsų archyvą atkeliavo ir šiuo metu yra viena didžiausių fotomenininko Vyto Karaciejaus kolekcija – apie 40 000 negatyvų. V.Karaciejus geriau žinomas kaip meninės fotografijos autorius, tačiau šįkart bibliotekai jis padovanojo vertingų kraštotyrinių, su Klaipėdos urbanistika, įvykiais bei įmonių raida susijusių fotografijų. ► 37

ARCHYVŲ METAI

Skaitmeninimui atrenkami E.Jurčio negatyvai.

◄ Antroji pagal dydį – fotomenininko, dabar gyvenančio JAV, Audroniaus Ulozevičiaus kolekcija. Ją sudaro negatyvai, kurių tematika labai įvairi: Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietovių įvykiai (1988–1990 m.), asmenybės, kolektyvai, kultūrinis gyvenimas, fabrikų ir kitų pramonės įmonių veikla, gamta, sportas, švietimas. Čia galima būtų išskirti kadrus, kuriuose įamžinti savarbūs Lietuvos Atgimimo metų įvykiai. Dalis šio autoriaus archyvo yra meninė fotografija – parodose, surengtose Lietuvoje 1980–1990 m., eksponuoti darbai. Klaipėdos fotoarchyve taip pat saugomos fotografų Eugenijaus Maciaus, Albino Šidlausko, Augustino Pocevičiaus ir kitų kolekcijos. Jose didžiausią vietą užima taip pat dokumentinė-kraštotyrinė fotografija, kurioje užfiksuoti įvairūs įvykiai, renginiai, Klaipėdoje vykę 1980–1995 m. Pandemijos metu darbas su Fotoarchyvu nenutrūko ir biblioteka gavo šiek tiek mažesnes savo apimtimi, bet ne mažiau vertingas kolekcijas iš Andriaus

ARCHYVŲ METAI

Juškevičiaus, fotomenininkų Viktoro Trublenkovo, Algimanto Rutkausko, Algimanto Kalvaičio, taip pat ir Arvydo Stubros šeimos. Visai neseniai parkeliavo Klaipėdoje gimusio, bet jau didesnę dalį savo gyvenimo JAV praleidusio Edžio Jurčio fotoarchyvas. Bibliotekoje taip pat saugomas AdM archyvas (vok. Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V.), kuris jai perduotas 2011 m. Jame yra maždaug 3 000 istorinių, unikalių Klaipėdos krašto dokumentinių fotografijų.

Ateitis parodys – Turbūt galima teigti, kad Klaipėdos fotoarchyvo pagrindas – dokumentinė fotografija, atspindinti Klaipėdos miestą ir kraštą. Tačiau, minėjote, kad šiame archyve saugoma ir meninė fotografija. Danguole, kokia tai fotografija? – Meniniu aspektu vertingiausios yra A.Dapkevičiaus ir E.Jurčio kolekcijos. Nenoriu nuvertinti kitų fotomenininkų perduotų rinkinių. Jų turinys labai įdomus, bet jo tiesiog nėra pakankamai, kad galima būtų išsamiai susipažinti su to autoriaus menine kūryba. Išskirtinai A.Dapkevičiaus artimųjų perduotas fotoarchyvas (autoriniai atspaudai, negatyvai ir dokumentai) ir paties E.Jurčio atsiųsti negatyvai, fotografijos, straipsnių kopijos apima šių autorių kūrybą nuo pradžios iki šių dienų (E.Jurčio atveju) ar gyvenimo pabaigos (A.Dapkevičiaus atveju). Su tokiais archyvais jau galima dirbti nuodugniau, juos

Jurga Bardauskienė: Negalima teigti, kad Fotoarchyvas surinktas iš konteinerių, bet, kad jis buvo išgelbėtas nuo pražūties – tikra tiesa. tyrinėti, pristatyti parodų ar leidinių pavidalu, analizuoti ir rašyti straipsnius. O tai yra labai svarbu. Ne tik kaupti, garantuoti šių kolekcijų saugumą, bet ir užtikrinti jų prieinamumą bei kokybišką sklaidą. Būtent tai bibliotekoje ir vyksta. Tiesa, gal ne taip intensyviai, kaip norėtųsi. Kita vertus, tai

Neseniai bibliotekai perduoti fotomenininko E.Jurčio fotografijų archyvai.

tik pradžia. Manau, netrukus ir autoriai pradės labiau domėtis šia galimybe, ir menotyrininkai, kritikai, kultūrologai bus aktyvesni, dažniau imsis Klaipėdos fotografijos tyrinėjimų. Lig šiol visa tai vyko (ir tebevyksta) nenuosekliai, epizodiškai, su niekam nenaudingomis pertraukomis. Kaip pavyzdį galiu paminėti darbą su A.Dapkevičiaus fotoarchyvu. Šio autoriaus fotografinis palikimas bibliotekai buvo perduotas po jo mirties, bene 2008 m. Dešimt metų jis čia buvo atsakingai saugomas, bet fotografijos tyrinėtojai juo nesidomėjo. Ir tik 2018 m. po ilgos pertraukos buvo surengta retrospektyvinė, kilnojama A.Dapkevičiaus kūrinių paroda, apvažiavusi didžiuosius Lietuvos miestus. O 2019 m. išleistas pirmasis jo fotografijų albumas. Tada dar nedirbau šioje bibliotekoje, bet turėjau visas galimybes tyrinėti šio autoriaus archyvą, jaučiau didelį tuomečio bibliotekos vadovo J.Šikšnelio palaikymą, gavau visą reikiamą pagalbą iš Kraštotyros skyriaus. Niekas nepasikeitė ir dabar. Fotoarchyvas atviras tyrinėtojams, autoriams, kurie gali čia saugoti savo fotografijų kolekcijas, o tarpininkaujant Kraštotyros skyriaus darbuotojams, šie archyvai prieinami ir plačiajai visuomenei. Mes turime labai daug planų, kaip vykdyti šio Fotoarchyvo sklaidą, kaip jį aktualizuoti. Šiemet išleisime E.Jurčio fotografijų albumą, surengsime jo personalinę parodą Klaipėdoje, pagal galimybes – ir kituose miestuose. Mūsų darbų

apimtys gal ir nėra itin didelės, Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje dirba ne tiek daug žmonių, kad visus sumanymus būtų galima įgyvendinti iš karto. Tačiau, tai labai svarbūs postūmiai Klaipėdos fotografijos istorijoje, ne artimoje, bet tolimoje jos perspektyvoje. Kartu – ir galimybės patiems fotografams. Manau, kad esant abipusiam supratimui ir susitarimui, galima būtų nuveikti dar daugiau. Ateitis parodys.

Rūpinasi sklaida – Kur saugomi fotografijų archyvai kituose Lietuvos miestuose? – Fotoarchyvų saugojimo klausimas yra įsisenėjusi problema visoje šalyje. Kiekvienas miestas ją sprendžia savaip arba iš viso nesprendžia. Deja, galimybių kaupti, saugoti fotoarchyvus neturi ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Pasiseka tiems autoriams, kurių darbus nuperka privatūs ir valstybiniai muziejai, galerijos, kolekcininkai. Ir ne tik dėl to, kad jie už tai gauna atlygį. Visame pasaulyje autoriai ne tik parduoda, bet ir dovanoja savo kolekcijas muziejams ir kitoms meno kūrinius saugojančioms įstaigoms. Nemaža dalis lietuvių autorių darbų saugoma Šiaulių fotografijos muziejuje, MO muziejuje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje ir kitur. ► 39

ARCHYVŲ METAI

– Akivaizdu, kad bibliotekoje slepiasi išskirtiniai lobiai. Jurga, kiek visuomenei yra žinomos šios iniciatyvos? – Norėčiau paprieštarauti – biblioteka nieko neslepia. Atvirkščiai. Galima sakyti, kad nuo pat archyvų atsiradimo vyksta sklaida įvairiomis formomis. Bibliotekoje esantis kultūros paveldas visų pirma yra skaitmeninamas. Negatyvų skaitmeninimas – ilgas, lėtas ir daug resursų reikalaujantis procesas. Ypač daug laiko sugaištame atpažindami negatyvus ar fotografijas. Skaitmeninimo procesas itin suaktyvėjo nuo 2010 m., kai etapais pradėtas vykdyti nacionalinis skaitmeninimo projektas. Biblioteka yra suskaitmeninusi ir paviešinusi portaluose www.epaveldas.lt ir www.europeana.eu maždaug 14 000 įvairių dokumentinio kultūros paveldo objektų. Tai ir yra prieinamiausias suskaitmeninto turinio masyvas. Jeigu palygintume panaudą ir prieinamumą prie bibliotekoje saugomų archyvų iki skaitmeninimo, tai pamatytume didžiulį skirtumą. Pavyzdžiui, kol biblioteka neskaitmenino, per metus rankraščių ar fotodokumentų išdavimas iš archyvų siekdavo nuo 100 iki 300 vienetų. O štai portale epaveldas.lt mūsų suskaitmenintų objektų peržiūra siekia 120 000 kartų.

Danguolė Ruškienė: Labai svarbu ne tik kaupti, garantuoti šių kolekcijų saugumą, bet ir užtikrinti jų prieinamumą bei kokybišką sklaidą.

Diskusijos prie A.Dapkevičiaus fotografijų atspaudų. ◄ Žymiai mažesnius rinkinius turi

ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos skyriai. Bet tuo klausimu vis dar nėra valstybinės strategijos, todėl neatsiranda ir aiškių sprendimų. Laikas eina, mūsų autoriai išeina iš gyvenimo, o jų artimieji kartais net nežino, kokią vertę turi jų fotografinis palikimas ir ką su juo daryti. Tokia situacija labai pavojinga. Visada buvau ir esu tos nuomonės, kad fotomenininkai patys turėtų pasirū-

pinti savo fotoarchyvų saugojimu ir neužkrauti tos naštos šeimai ar giminaičiams. Akivaizdu, kad per mažai apie tai kalbama, trūksta informacijos ir patiems fotografams. Bibliotekoje kaupiamas Fotoarchyvas kol kas yra vienintelė saugi vieta Klaipėdoje, kur vietiniai fotografai gali „apgyvendinti“ savo fotografinę kūrybą ir būti ramūs ne tik dėl jos išlikimo, bet ir dėl prieinamumo, atvėrimo tyrinėjimams.

Skaitmeninimo nauda akivaizdi, nors bene 2015 m. buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad Lietuvoje suskaitmenintas turinys neaktyviai naudojamas. Vienas suskaitmenintas objektas peržiūrimas tik 5–6 kartus per metus. Todėl vyriausybė ėmėsi suskaitmeninto turinio aktualizavimo programos, atkreipdama dėmesį, kad neužtenka skaitmeninti, būtina ir aktyvesnė sklaida, naujų paslaugų kūrimas ir pakartotinas suskaitmeninto turinio panaudojimas. Taigi dabar ieškome ir kitokių variantų, kitų sklaidos būdų. – Gal galite paaiškinti, kas tai yra suskaitmeninto turinio pakartotinas panaudojimas?

ARCHYVŲ METAI

– Tai yra kultūros paveldo pritaikymas įvairioms reikmėms – turizmo, mokslo, pažinimo, mokymosi ir pan. Kaip pavyzdžiu galėčiau remtis mūsų bibliotekoje sukurtu produktu – interaktyviu Krašto paveldo gidu (www.krastogidas.lt) – tai puikus pavyzdys, kaip kultūros paveldas yra pritaikomas turizmo, krašto pažinimo, mokymosi ir kitoms reikmėms ir aktualus iki šiol.

tinga įžvelgti bendras tendencijas ne tik vietiniu, bet ir šalies mastu. Aš tikrai nekritikuoju naujų galimybių ir sprendimų. Iš jų taip pat gali rastis kažkas originalaus ir naudingo, bet kol kas nėra nė mažiausio pagrindo diskusijoms, ar tradiciniai kūrybos pristatymo būdai vis dar veikia. Be jų tiesiog atsiveria tuštuma, atsiranda kultūrinis alkis ir tai labai akivaizdžiai patiriame dabar, pandemijos metu, karantino sąlygomis.

Šiais laikais jau neabejojame, kad fotografija – svarbus ne tik istorijos, technikos, technologijos ir kultūros raidą bei pasiekimus atspindinti praeities liudininkė, bet ir meno kūrinys, neretai jau mažai ką bendro turintis su realybe. Ji keitėsi ir tebesikeičia, kaip keičiasi ir mūsų suvokimai apie ją. Taigi svarbu ne tik tai pastebėti, bet ir diskutuoti apie tai, siekti išsaugoti tai, kas yra, ir skatinti rastis naujoms kūrybos bei pristatymo formoms. Manau, bibliotekoje tuo keliu ir einama.

Virtualiai ir gyvai – Akivaizdu, koks yra svarbus kultūros paveldo skaitmeninimas, bet turbūt sklaida vyksta ir kitomis formomis, tarkime, daugiau tradicinėmis? Danguole, kaip tai galėtų atrodyti šiandien? – Manau, vis dar yra labai svarbi tradicinė spauda, t. y. tradicinių fotografijos albumų leidyba. Kalbu apie meninę fotografiją. Dabar, pandemijos metu, turėjome progos įsitikinti, kad technologijų siūlomi sprendimai yra labai gerai, bet jie tikrai negali likti vieninteliai. Be abejo, prasminga leisti ne tik popierinius, bet ir skaitmeninius albumus, nes jie garantuoja platesnę sklaidą. Kita vertus, fotografijos meninę vertę, autoriaus kūrybos braižo atpažįstamumą, subtilius niuansus, kitas ypatybes monitoriaus ar telefono ekrane pastebėti labai sunku. O jeigu ekranas nėra tinkamai sureguliuotas, tai gali būti ir neįmanoma. Na, čia toks elementarus paaiškinimas, kodėl vis dar reikalingi kokybiški spausdintiniai fotografijos leidiniai. Tą patį galima pasakyti ir apie fizines (ne virtualias) parodas. Virtualios pagelbės mums susipažinti su turiniu, bet irgi tik iš dalies. Visai kas kita parodos, kurias lankome galerijų, muziejų ar kitose erdvėse. Kur sudaroma galimybė ne tik tiesiogiai kontaktuojant apžiūrėti kūrinį, bet ir patirti parodoje kuriamą bendrą atmosferą, stebėti kūrinių išdėstymą, jų tarpusavio ryšį ir kaskart konstruojamas vis kitas prasmes-žinutes. Parodos reikalingos ne tik žiūrovams. Gal net labiau jos reikalingos patiems menininkams, kad jie savo kūrinius pamatytų kitame kontekste, kitose situacijose ir pan. Žinoma, parodos reikalingos ir fotografijos meno tyrinėtojams, kritikams, menotyrininkams. Be jų straipsnių, apžvalgų, recenzijų būtų sudė-

Skaitmeninami Fotoarchyvo negatyvai.

Ingridos Mockutės nuotr. 41

FOTOGRAFIJA

Atvaizdai, minta n Gegužę startuosiančioje virtualioje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos meno galerijoje pirmiausia bus pristatyta klaipėdiečio fotomenininko Artūro Šeštoko ambrotipų paroda „Portretas Nr. 21“. Virtualios galerijos idėja – pasiūlyti žiūrovams galimybę saugiai, jiems patogiu metu susipažinti su menininkais, kurie susiję su bibliotekoje vykdomomis veiklomis. A.Šeštokas yra vienas iš autorių, kurio fotografijų archyvas saugomas būtent šioje bibliotekoje įsikūrusiame Klaipėdos fotoarchyve. Naujausius ciklo „Portretas Nr. 21“ kūrinius originaliu formatu – ambrotipų plokšteles nuo gegužės 3-iosios bus galima gyvai apžiūrėti bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje (darbo laikas: I–V – 11–17 val., VI – 11–16 val.). Tiek virtualioje parodoje (https://klavb.lt/-arturas-sestokas.-portretas-nr.-21-), tiek fizinėje bibliotekos erdvėje bus galima įdėmiau patyrinėti šlapio kolodijaus metodu sukurtus portretus, kuriuose visiškai kitaip atsiveria žinomi ir nežinomi veidai.

A.Šeštokas. Iš ciklo „Portretas Nr. 21“.Toma.

Danielius.

FOTOGRAFIJA

a ntys paslaptimi Danguolė RUŠKIENĖ

Archajiška technologija Portreto užduotis tradiciškai visada buvo aiški – pavaizduoti asmenį, išlaikant jo atpažįstamumą. Šis žanras atsirado ir subrandino vaizdavimo schemas dar gerokai prieš gimstant fotografijai. Jai beliko jį prisitaikyti, teisingiau – žmogaus vaizdavimo šablonus perimti iš tapybos. Tai ji ir padarė. Juolab kad fotografijai buvo keliamas lygiai toks pat uždavinys –

Algirdas.

kopijuoti, siekti atpažįstamumo tiek kalbant apie objektus, tiek apie žmones. Turint tą patį tikslą – įamžinti. Pernelyg nenutolstant į šio žanro formavimosi pradžią, galima būtų teigti, kad sparčiausiai jo sąvoka keitėsi pastaraisiais dešimtmečiais. Ir ne tik fotografijoje. Portretas jau seniai nėra vien dokumentas ar charakteristika. Jo tikslai dažnu atveju žymiai platesni ir sudėtingesni. Vienas iš tokių – demaskuoti portretuojamąjį, parodyti jį tokį, kokio paprastai gyvenime nematome. Kitaip tariant – atskleisti jo esmę kartais jam pačiam netikėtu kampu, neretu atveju visiškai atsisakant tiesioginio atvaizdavimo.

Paradoksalu, kad kurdamas portretą ir siekdamas tokių ar labai panašių tikslų, A.Šeštokas nesiima naujų technologijų ir neieško novatoriškų sprendimų. Jis tiesiog atsigręžia į vieną seniausių fotografavimo priemonių – šlapio kolodijaus metodą. Anglo Fredericko Scotto Archerio išrastas atvaizdo kūrimo būdas kažkada natūraliai pratęsė fotografijos vystymąsi, o šiandien tai – archajiška technologija, reikalaujanti iš fotografo specifinių žinių, neįprastų medžiagų bei technikos ir, žinoma, įgūdžių. Mainais tokios fotografijos autorius gauna galimybę pasimėgauti lėtu, šamanavimą primenančiu procesu. Ir tai dar ne viskas. ►

Benas.

FOTOGRAFIJA

Edvardas.

Šlapio kolodijaus būdu sukurta fotografija – ambrotipas (sen. graikų kalba ἀνβροτός – nemirtingas) gali būti planuojama, šiek tiek nuspėjama, bet iki pat pabaigos rezultatas nebus visiškai aiškus. Visa tai ne tik fotografui, bet ir portretuojamajam leidžia patirti kažką keisto, sunkiai įvardijamo. Be kita ko, masina ir žinojimas, kad šis metodas atkeliavo iš tolimo XIX a. ir šiandien naudojamas tik retais atvejais, o gaunamas atvaizdas ant stiklinės plokštelės yra vienintelis. Mūsų besaikio vaizdų tiražavimo laikais tai suteikia jaudinantį, paslaptingą potyrį.

◄

Veiksmas, kuris įtraukia A.Šeštokas nebuvo pirmasis Lietuvoje, kuris susidomėjo ambrotipija. Eksperimentuoti su šiuo metodu jis pradėjo maždaug prieš penkerius metus. Tada pagrindiniu jo kūrybos įrankiu dar buvo juostinis fotoaparatas, o dėmesio centre 44

Valentinas.

paprastai atsidurdavo gamtos peizažai („Šviesos kaligrafija“, 2003–2008). Tiesa, beveik prieš 20 metų jam teko kurti ciklą, kuriame istorija pasakojama per žmonių atvaizdus („Macikų pensionatas“, 1994), bet ši socialinė fotografija sau kėlė jau kitus tikslus. 2018 m. pradėta kurti ambrotipų serija „Portretas Nr. 21“, A.Šeštoko teigimu, siekiama sukurti mūsų laikmečio ir vietos gyventojų atvaizdus, senąją fotografavimo techniką atgaivinant ir pristatant kaip modernią amžinybės estetiką. Ciklo pavadinimą „Portretas Nr. 21“ galima interpretuoti įvairiai: XXI a. gyventojo fotografija, 21-erių metų amžiaus asmens fotografija, 21-os sekundės ekspozicijos fotografija, parodoje eksponuojamas 21 portretas, žmogaus, gyvenančio 21-ajame name ar bute fotografija ir t. t. Autorius nelinkęs įbrukti suvokėjams konkrečių reikšmių ir leidžia rinktis patiems. Priešais mįslingą kamerą iš pradžių sėdosi fotografo šeima ir draugai. Pozuotojų ratas, kaip ir jų atvaizdus įamžinusių plokš-

telių kolekcija, nuolat plėtėsi. Pažįstamus keitė nepažįstami, kurie po kelių valandų fotografavimo studijoje tapdavo savais. Visi paruošiamieji darbai – kontakto užmezgimas ir bendravimas, vaizdo fiksavimas, net rezultato aptarimas čia tampa sudėtine proceso dalimi. Veiksmo, kuris įtraukia ne tik autorių, bet ir pozuotoją. A.Šeštokas nelinkęs pernelyg kištis į kadrą, nemėgsta

Visa tai – dėl paslapties, prie kurios norisi priartėti ir kurios dalimi tikiesi tapti. režisuoti, stengiasi nepažeisti akimirkos natūralumo. Jis suteikia galimybę tiek atsiskleisti, tiek užsidaryti. Galima teigti, kad tam tikru požiūriu palieka savo portretuojamąjį vieną, kad jis pats netrukdomas susidėliotų savo atvaizdą. Jokios skubos, abipusis pasitikėjimas ir įsiklausymas.

FOTOGRAFIJA

Augustinas.

Atėjęs čia netrunki suprasti, kad visa tai ne dėl autoriaus, ne dėl proceso ir net ne dėl rezultato. Visa tai – dėl paslapties, prie kurios norisi priartėti ir kurios dalimi tikiesi tapti.

Lieka erdvės nežinomybei Nūdienos personažų atvaizdai trapiose plokštelėse labai skirtingi. Vienų žvilgsniai tiesūs ir griežti, kitų – ramūs ir švelnūs, treti – atsipalaidavę, dar kiti susikaupę, tarsi susirūpinę. Tačiau visi jie atrodo pilni gyvybės, esantys kaip niekada savimi. Šiuose atvaizduose išnyksta apibendrinimai ir išryškėja individualumas. Žmonių skirtybės taip užaštrinamos, kad priimamos kaip esmė, jų atsivėrimas. Čia dingsta socialiniai vaidmenys, įprastai dėvimos kaukės. Todėl nieko keisto, kad sunkiau juos pažinti. Neradus įprastos išraiškos, žvilgsnio, veidas atrodo svetimas, nes tokio dar nesi regėjęs. Atsiranda keistas

Beatričė.

jausmas, kurio negali paaiškinti. Žmogus vienu metu yra pažįstamas ir nepažįstamas ne tik kitam, bet ir sau pačiam. Smagu tai aptikti, tuo patikėti ir nebenorėti išsiaiškinti, ar toks fotografijos įsiskverbimas iš tikrųjų egzistuoja, ar jis yra tik išalkusios vaizduotės padarinys. Magiškam procesui, mistiniam jo rezultatui padeda ir dar vienas prasmių lipdymo sluoksnis. Jis užkoduotas pačioje medžiagoje. Šlapio kolodijaus proceso metu naudojama stiklo plokštelė kartais įskyla, nevienodai pasidengia chemikalais ir pan. Tokiais atvejais išryškėjusiame vaizde atsiranda papildomas turinys, kuris jau niekaip nesusijęs su realybe. Kartais tokios detalės atrodo atsitiktinės, o kartais – kažkieno nulemtos. Iš principo tai – defektas, kuris XIX a. būtų įvardytas kaip šios fotografijos trūkumas. Tačiau šiandieniniame kontekste, kai apstu tobulai švarių skaitmeninių vaizdų, o iš senųjų technologijų tikimasi žymiai daugiau nei išpuoselėto atvaizdo, tokie defektai gali praturtinti fotografiją. Jie atrodo kaip atsargios užuominos, išryški-

nančios portretuojamojo asmenybės bruožus. Tai inspiruoja papildomas prasmes ir žymiai praplečia atvaizdo interpretavimo galimybes. Būtent tokios ambrotipijos savybės suteikia tikrumo jausmą, kurio vis dažniau pasigendame dabartyje. Senosios fotografijos technologijos tam tikru požiūriu grąžina į fotografijos pradžią, leisdamos kitaip pažvelgti į fotografinį atvaizdą ir vaizdavimo kultūrą. Nepaisant to, kad kai kurios iš jų yra kone 200 metų senumo, vis dar egzistuoja neatsakytų klausimų. Todėl lieka pakankamai erdvės nežinomybei. Jos ne tik išsaugo tolimos praeities paslaptį, dabar apsitraukia dar vienu – nepažinto laiko nostalgijos – sluoksniu. Tai – neapčiuopiamumas, abejonės ir pasimetimas. Kai imi ilgėtis to, ko niekada nepažinojai. Ir jeigu sugebi atsispirti norui viską išsiaiškinti ir paaiškinti, ko gero, pajusi dar didesnę trauką ir įgysi teisę net šiandien kurti paslaptis arba tapti jų dalimi. Tam reikia ne tiek daug. Tik šiek tiek laisvesnio žiūrėjimo, (pa)matymo ir suvokimo. 45

KINAS

„Tapytoja ir vagis“: kai nai v Šių dienų žiūrovų santykis su dokumentiniu kinu skiriasi kaip diena ir naktis, palyginus su tuo, koks jis buvo, tarkime, prieš du dešimtmečius. Jei seniau pažiūrėdavai dokumentuotą istoriją, tai būdavo vienintelis susitikimas su to filmo veikėjais. Daugiau apie juos nieko nebeišgirsdavai, nes jie gyvendavo tolimoje šalyje arba jų tiesiog nebūdavo tarp gyvųjų, nebuvo interneto ir socialinių medijų, kurios ištrina tą geografinį atstumą. Tos dvi valandos tapdavo vienintele pažintimi su rodoma istorija. Dabar yra kitaip. Andrius RAMANAUSKAS

Dabar po patikusios dokumentinio filmo peržiūros gali iš karto įsijungti kompiuterį ir tučtuojau patikrinti pagrindinių veikėjų socialines medijas, perskaityti krūvą jų interviu, peržiūrėti begalę videotransliacijų, net pats susisiekti ir kažko paklausti. Tos dvi dokumentinio filmo valandos tampa tik maža mozaikos dalimi didesnėje ir dar besitęsiančioje istorijoje. Tai visai kitokia žiūrovų ir kūrėjų dinamika, kuri jau tapo norma. Neturiu tikslo gilintis, koks santykis – senesnis ar modernesnis – yra geresnis, bet kartais vis dar nupurto šiurpas dėl tokio lengvo informacijos prieinamumo. Kai dokumentinis filmas pateikia daugiau ar mažiau išbaigtą istoriją, vėliau iš to, ką gauni peržiūros metu, dėliojiesi savo galvoje visokias mintis, refleksijas, išvadas ir interpretacijas. To turėtų užtekti. Tačiau smalsumas dažnai nugali, ir pasinaudoji visagaliu internetu. Stebi tarsi pro rakto skylutę, kas toliau vyksta su filme matytais veikėjais. Kartais tai, ką atrandi, pradžiugina, kartais sugriauna po filmo susikurtas iliuzijas. Jauniems žiūrovams tai greičiausiai 46

įprasta, o gal ir normalu, bet mane vis dar apima toks trikdantis keistumo jausmas, kurį paliksiu vertinti psichologams.

Įdomi patirtis O dabar apie filmą, kuris privertė parašyti šią keistą įžangą. Virtualiu tapusiame festivalyje „Kino pavasaris“ šiemet rodytą norvegų dokumentinę juostą „Tapytoja ir vagis“ iš viso repertuaro pasirinkau žiūrėti vien dėl pavadinimo. Na, dar aprašymą perskaičiau. Kaip esu patyręs, kontrastai ir dvi skirtingos gyvenimo perspektyvos dažniausiai filmui išeina į naudą. Tai kur kas geriau, nei žiūrėti socialinę dokumentiką, kur bendraminčių būrelis dvi valandas racionalizuoja kokį nors vieną požiūrį. Taigi nesuklydau, nuojauta ir išankstinis vertinimas neapgavo. „Tapytoja ir vagis“ buvo įdomi patirtis. Du žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių. Vienas – vagiliaujantis narkomanas, kita – bohemietė siurrealistė, atidariusi savo paveikslų parodą Osle. Vieną vakarą po parodos atidarymo du vyrai įsilaužė į galeriją ir pavogė dvi didžiules drobes. Dėl naivaus smalsumo trokšdama gauti atsakymą, kodėl

buvo pavogti du jos paveikslai, čekų dailininkė Barbora Kysilkova priėjo prie vagies teismo salėje ir pakvietė jį pozuoti portretui. Tarp judviejų užsimezgė neįtikėtina draugystė ir nepertraukiamas ryšys. Prieš pradėdamas ilgiau nei trejus metus trukusį filmavimą, režisierius neįsivaizdavo, kad istorija pasisuks taip, kaip matome ekrane. Žiūrint filmą sunku patikėti, kad tai – dokumentika.

Istorija su tęsiniu Vagystės istorija Norvegijoje pateko į pirmuosius spaudos puslapius, o vėliau susitaikymo istorija ir išsirutuliojusi draugystė tarp menininkės ir vagies toliau domino žurnalistus, kurie ėmė iš jų interviu. Interviu perskaitęs filmo režisierius Benjaminas Ree, besidomintis meno vagystėmis, kurios Norvegijoje nėra retos, susisiekė su tapytoja B.Kysilkova ir pasiūlė apie tai sukurti trumpą filmą. Tada tai buvo dar gana naujas įvykis. Befilmuojant visi suprato, kad trumpu filmu neįmanoma apsiriboti, kad veikėjai tokie skirtingi ir jų ryšys toks unikalus. Todėl jie nusprendė toliau tęsti filmavimus

KINAS

i vios intencijos pasiteisina neribotą laiką ir stebėti, kaip istorija klostysis natūraliai, savo vaga. Intymūs veikėjų filmavimai truko trejus metus, o dokumentinė juosta pasirodė jau praėjus penkeriems metams po vagystės, nuo kurios ir prasideda filmas. Jo kūrėjai turėjo maždaug 300 valandų medžiagos, tačiau galiausiai visą naratyvą sutalpino į beveik dvi valandas. „Tapytoja ir vagis“ nėra meilės istorija romantiniu požiūriu. Tai dviejų iš pažiūros nieko bendra neturinčių žmonių, kuriuos sieja vidinė tamsa, nuolat besivystančios draugystės stebėjimas. Toji draugystė – su paklydimais ir atradimais. Istorijai progresuojant jiedu vis daugiau sužino vienas apie kitą. Matydami vienas kito paklydimus, jie geriau supranta save. Ir, nors filmas to neparodo, pasidomėjus paaiškėja, kad abiem herojams gyvenimas susiklostė gerai, bent jau iš šios dienos perspektyvos.

Primena vaidybinį kiną

Kalbant apie perspektyvas, filme matome tuos pačius įvykius iš dviejų herojų varpinių. Dviejų draugų istorija pasakojama kartais atskirai, kartais paraleliai, bet beveik niekada – neutraliai. Čia nėra, kaip įprasta dokumentiniam kinui, „kalbančių galvų“ ir iš jų sklindančių didelių informacijos dozių žiūrovams. Šis filmas savo pasakojimo maniera labiau primena vaidybinį kiną. Montažas toks subalansuotas, kad kartais net pamiršti, jog žiūri dokumentiką. Veikėjai niekada nekalba kamerai, o tik vieni su kitais arba tiesiog su savimi. Todėl tai leidžia išeiti iš įprasto dokumentinio žanro ribų. Kai kurios scenos tokios psichologiškai intymios, kad net sunku suvokti, jog herojai visiškai nereaguoja į filmavimo grupę šalia. Kaip viename interviu minėjo dailininkė B.Kysilkova, per trejus filmavimo metus tik iš pradžių buvo

sunku apsiprasti su filmavimo grupe, vėliau ji tiesiog jos nebepastebėdavo. Tad drąsiai galima konstatuoti, kad ilgas filmo kūrimo laikas išėjo į naudą pasakojamai istorijai. Juostos režisierius B.Ree pasakojo, kad gavo daug gražių žinučių iš žmonių, turinčių priklausomybių. Jie rašė apie tai, kaip filmas jiems padėjo susilaikyti nuo klaidų. Didelio palaikymo ir dėmesio iš viso pasaulio socialiniuose tinkluose sulaukė ir pagrindiniai juostos herojai. Šiais laikais galima tapti net dokumentinio filmo žvaigžde. „Tapytoja ir vagis“ – tai dokumentinis filmas, kuris vis dar tęsiasi už ekrano ribų, ir tik nuo žiūrovų priklauso, ar norės žinoti daugiau. Tačiau ir to, ką gauni vien su filmu, yra daugiau nei pakankamai. Istorija turėtų patikti ir padėti tiems, kuriuos kamuoja praeities šešėliai ir kurių viduje nuolat tūno visada pasiruošęs tamsusis pakeleivis. Kai net didžiausios priešingybės randa bendrą kalbą, tai visada suteikia vilties.

NAUJAS FILMAS

Prieš pradėdamas ilgiau nei trejus metus trukusį filmavimą, režisierius B.Ree neįsivaizdavo, kad jo filmo „Tapytoja ir vagis“ istorija pasisuks taip, kaip matome ekrane. Kristofferio Kumaro nuotr.

Pavadinimas: „Tapytoja ir vagis“ / „The Painter and the Thief“. Žanras: dokumentinis filmas. Sukurta: 2020 m. Norvegija. Režisierius: Benjaminas Ree. Prodiuseris: Ingvil Giske. Operatoriai: Kristofferis Kumaras, B.Ree. Montažo režisierius: Robertas Stengårdas. Kompozitorius: Uno Helmerssonas. Filmavosi: Karlas Bertil-Nordlandas, Barbora Kysilkova, Øysteinas Stene’as. Trukmė: 1 val. 46 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

GINTARO LAŠAI

Ne pakrantės marinistika Jonas Kantautas. Bangų kalavijai. Eilėraščiai. DO NOVA, 2020, 154 p. Viršelyje – Vytauto Jakščio graviūra Nijolė KLIUKAITĖ

Ne kartą teko girdėti posakį, kad poezija yra gryna energija arba gryna stichija, toks palyginimas, manyčiau, labiausiai tinka Jono Kantauto – tolimojo plaukiojimo šturmano, vėliau – kapitono poezijai. Kai skaitai J.Kantauto eiles, tarkim: Ir sminga laivas – / Lyg nuo kaln, / Tiesiausias kelias – pragaran... – belieka stebėtis žodžio taupumu ir įvaizdžio tikslumu, kantriai ir atkakliai ieškotu, siekiant atsikovoti sau galingąją stichiją. Jūrai J.Kantautas skyrė kone visą savo gyvenimą, bet apie išsižadėjimą ar sunkumus kalbėti šiuo atveju nederėtų, nes jūra čia – gyvenimo pasirinkimas, privalomasis išbandymas erdve ir laiku. Atrodo, šiam žmogui privalu mesti save į atskirtį, kovas su štormais, vienatvę, katorginį darbą siaučiant audroms ir vidiniams viesulams. Ir visa tik dėl to, kad patirtum savo paties virsmą, kad patikrintum savo žmogiškas ribas. Taigi tai tikrai ne pakrantės marinistika. Jūra J.Kantauto eilėraščiuose – stichija, kuri, nors veikia aklai, atliepia žmogaus sielą, susišneka su ja: Metai užsiveria, grimzta – Baigias eilinė era... Nuomonės tyžta kaip grumstai: Buvo – nebuvo – nėra – („Anachronizmų mėnesiena“, p. 65). Gal todėl visai nesunku iš anksto numatyti poeto eilėraščių minties perspektyvą, jūra čia – ir sielos, ir kūno atgaiva, smulkioms žemiškoms intrigoms, lėkštiems jausmams, net nuolatiniams sielos priekaištams, formos maištams, gyvenimiškiems žaidimams ar net paprasčiausiai inercijai čia vietos nėra – tik kova. Pati jūros esmė toje nuožmioje kovoje randama: O vandenų maištingoji galybe, Gražėjanti žydrynėm iš dangaus, Tavoj gelmėj ramybė sielų slypi, Tavoj gelmėj ir kūnai atsigaus. („Pasiliksiu“, p. 83). Tos kovos, susidūrimų su stichija pilnas naujausias poeto eilėraščių rinkinys „Bangų 48

kalavijai“ (taip pat visi kiti J.Kantauto poezijos rinkiniai). Net tėviškei, žemei, nesvarbu, kaip tas žmonių užgyventas vietas bevadintume, skirtų eilėraščių nėra daug, nes jos visos nėra tokios svarbios, kaip nenugalėta – nenugalima – stichija. O žodžių rasa dar garuoja – Lyg žemės gimtos atmintis Ir sparną kelionėms kilnoja Užslinkus vaiduoklė naktis. („Kaip dūmas“, p. 14) Žemė J.Kantauto poezijoje yra atpažįstama. Ne viename eilėraštyje poetas pats sau iškelia klausimą, kur iš tos žemės dingti: ar toliuose, ar jūroj dingt? O štai jūra tokia tik jo eilėse, ir tai tikrai nėra romantiška mylimoji. Kartais, tiesa, ji padeda išgirsti, Ką kalba dangus / Ir ką jam/ Atsako šilai, / Ir bėgam / Planetų ir saulių / Žvaigždėtu ratu / Su galaktikom / Ir su juodojom... / Amžinai amžinai... (p. 107). Poezija tarsi dar kartą patvirtinanti Niutono dėsnį, kad dangaus ir žemės kūnai juda pagal tuos pačius dėsnius, bet tik viena jūra iškelia drąsos imperatyvą. J.Kantauto eilėraščiai labai vyriški, vyrau-

ja dviskiemenis metras, dažnai chorėjas, klauzulė vyriška: Žemės kūną apsivijo Vandenų kalnų kalnai... Saulėj blyksi kalavijai – Žaižaruoja akmenai - Su jūra suaugęs siela, persiėmęs jos bangų mūšos rimais ir ritmais, J.Kantautas visą gyvenimą stengiasi gyventi pagal stichijų valdomus dėsnius, juose ieško ir formos grynumo, ir harmonijos. Kone savarankiškai ruošęsis, įgijo dviejų universitetų diplomus, šturmanas, kapitonas ir žurnalistas dirbo įvairios paskirties ir įvairaus dydžio laivuose, ne sykį yra perplaukęs Atlantą. Ne visos šalys jam buvo prieinamos, ne į visus laivus galėjo patekti – sovietmečiu, atsisakęs stoti į komunistų partiją, net mėgstamai stichijai tegalėjo tarnauti daugiau kaip eilinis. Vis dėlto jūra, nors dažnai simbolizuoja atskirtį ir kovą, matyt, bus šį žmogų užgrūdinusi. Net dabar, 80-ies sulaukęs, nepadeda savojo ginklo – žodžio. Iš tikrųjų tai – meilės laiškai. Meilės, kuri remiasi pareiga ir atsakomybe. Eilėraštyje „Žingsniuojantis laivas be erelio akių“ jūra vaizduojama kaip mistinė būtybė, pasiglemžusi jūreivio metus, tėviškę, visa. Laivas čia – toji mechaninė jėga, kuri padeda žmogui susikauti su stichijomis: Tiesias kelias be krantų – Laivas žingsnį vis kartoja, Apsisukdamos ratu Neša priekin sraigto kojos... (p. 9) Eilėraščių, kurie kalba ne apie jūrą, – tokių mažai – pasikeičia net ritmika: eilutė prailgėja, dviskiemenius metrus pakeičia triskiemeniai: Sudie, mano mylima paukšte – Atskleidus esybę žmogaus! Beliko vien kelias į aukštį – Kur šviesmečius tolumos gaus - („Kaip dūmas“, p. 15) Nepažįstu kito, tiek persisunkusio jūra, perėmusio jos metrus ir rimus, poeto. Jūra, visa išgryninanti, suprantanti ir užjaučianti, neleidžia nurimti, teikia ir atgaivą. Džiugu, kad turime tokį ryškų, tokį audringą marinistą, nesulinkstantį po bangų kalavijais ir tęsiantį savo temą.

Dienų fontanai

GINTARO LAŠAI

Jūratė SUČYLAITĖ

Juoda akis sniege atsimerkia, plunksna priglunda prie popieriaus, dar neužbaigta, dar rašoma raidė esu, skaitau save. Lelijos kvepia.

Langas į dangų, langas į žemę, prasmių ir kentėjimų pynė. Dūžta bangos, epochos, gyvenimai, tirpstantį raštą skaito poetai.

Gyvenimas

Dienų fontanai

Švyturys

Tarpais lyja, tarpais sninga, lelijomis apkrinta rankraščiai seni. Vėl esu tiktai rašalo mėlis kelyje į popieriaus lapą.

Langas į dangų, langas į žemę, prasmių ir kentėjimų pynė. Sudužusių dienų fontanai šoka, purslai ant veido, lelijos ant kapų.

Užlieja vakarą tyla, į žingsnių pėdas įsisunkia, o jūra kalba įprastinę mantrą, iškreivinti šešėliai traukiasi.

Niekaip nepasotina ilgesio sniegas ubago kąsniais, metų upės bėga į tylą, šviesulius neša

Vandens sūkurys – mano rūmai, be priešų, be draugų, be riksmo, tik veidrodžiuos – vytimas, byrėjimas, tik pumpuro lukštenimas sapnuos.

Vėjas. Šauksmas iš anapus, užgesę žiburiai sename name. Kojų įspaudus užlygina vanduo, tik liūdesys į žodį prašosi.

Nuo rašalinės iki lapo kelionė – tiktai mirksnis, į raštą pareina taškai ir kableliai priebalsiai, balsės.

Aš vis tikiu, kad tau mažiau skaudės prieš vėją atsukant krūtinę, jei užrašysiu baltumą žiedlapių, kurie tuojau nukris.

Tave ištarsiu. Kur nueisi, kieno akis nuplausi? Tiltai sugriauti, takai užžėlę, nebematome saulėtekių veiduos. ►

20 sekundžių nakties.

Arvydo Stačioko nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Mirtis dažniau į langus žvelgia. Užsimerkiam. Gal ne mane rytoj? Nuotoliai, ūkanos, vėjas, kvėpuok, švyturio žodi, kvėpuok.

Kvėpavimas Ilgiuosi tavęs. Ne veido, ne žodžių, kuriuos pasakysi. Ilgiuosi kvėpavimo, tylos, upe nuvilnijančios. Noriu delnus įmerkti į tėkmę atminties ir likimo. Žaislinis laivelis tarp nendrių įstrigęs, tai ne mes, tai diena pasiklydus. Į turgų – langas. Muzika smagi, šiandien atpigo bulvės, tik vidurnakčiais čia sukasi verpetas, ir suskrenda juodi varnai. Vis alkani, vis lesantys žodžius, iš rašto, kurį tau rašau. Kvėpuok, te upė neša, tenai, toli toli balta puta išplauks.

Vakaras Diena apdujo. Slenkstis prieitas. Jūra bangelę užmigdė. Smelkiasi, šimtmečių atmintys, smelkiasi. Už medžių, už krūmų gaisruoja, sunkėja našta vakarop. Kraujo upės, kraujo keliai į akis įsigraužia, lai peršti, lai skauda, lai dega kaukė numesta, tegu tiktai sapnuoja dangų sėjėjo rėtyje vienišas grūdas. Liepsnos – dangumi ir laukais, vėjas anapusių kranto. Smėlio saują sugniaužiu – nedegi: karai, trėmimai, duonos stalas, ir žvilgsnis akių į akis – atodūsis saulei nueinant. Pėdos ant smėlio ir vėjas. Tyla ir vėjas. 50

Pilkas vakaras Pilka marška ant jūros, karklų ir smėlio, pasakyk ką nors, pažadinki vėją. Tepabunda dar kartą seni kambariai, atsidaro knygų lentynos ir stalčiai. Vos įžiūrimos rašalo žymės lape. Praėjo potvyniai, praeisime mes. Popieriniai lėktuvėliai nugulė žemę, nejau nebeskrisiu gyvybės vandens virš akmenų ir senkančių upių, laikrodžių, kurių nėra kam prisukti? Pasakyk man ką nors, pažadinki vėją, noriu vibruoti blunkančio rašto ritmu. Te oras vėl nebetelpa krūtinėje, garsų upokšniais išsilieja. Bangolaužiais keliauja vieniši deglai, taip atgimsta istorijos, pareina laivai.

Tuščia gatvė 1. Prisiglaudžiau prie namo sienos – nešildo, nekalba, neatpažįsta. Be atminties. O aš kablelis, pauzė be teksto, muzikos, draugų. Esu? Nesu? Jūra prie šono, kita virš galvos. Laukiau stebuklo. Gaidalapį vanduo nuplovė, natų neliko. Grindiniu vaiduoklis pro mane įsakyta eiti – eina, o aš renku save iš užgesusio juoko ir grindinio blizgaus. 2. Jūra prie šono, kita virš galvos. Grėsme užsikloju, kvėpuoju šalia langų uždarytų, telefonų, ekranais keliaujančių memų. Stiklo blizgesys, cukraus gabalėlis, kavos puodelis, plakimas širdies. Nei ilgu, nei saldu, tiktai beldžia į langą lietus,

tiktai vėjas šiugždena užuolaidą ir nutilęs fontanas užlieja raides. Jūra prie šono, kita virš galvos, laukia švyturys pareinančių namo.

Iš raidės į raidę Saulė debesis pražiūri, belangėje atsiveria langai. Vėl šildau atšalusį juoką – pumpuruose gyvybė spurda. Ne ledo ižas, sidabro debesėliai šio ryto saulės properšoj. Supa vėjas išdžiaustytus skalbinius toli toli, iš čia nematyti. Ten žolė atsitiesia po kojomis, auga virš prarasto laiko, ten variokas mėnulį sapnuoja, gal apšvies, gal praeivis atras. Vario naktys sugrįžta, gaudžia varpuos saulei tekant. Iš raidės į raidę baltumas pavasarių ir ant lūpų sutirpstančios snaigės.

Sninga Gula ant stogų, palangių, suoliukų lelijos, laiškai, aitvarai. Ar dar teka upės iš epochos į epochą mūsų žvilgsniais ir balsais? Kava, puodeliai laukia, ligi durų – sniego rožės. Spyglius nusimeta erškėtis, su manimi prie stalo sėda. Nepasakytais žodžiais sninga į veidus, laukus, upes. Naktis dešimtmečius migdo, išaušus zylė saulėgrąžas les. xxx Vienatvės sūkury nėra langų, tik ant pečių debesys griūva. Medžių rankos linijas raižo dangaus kryptimi.

GINTARO LAŠAI

Algis KUKLYS

Tarakonas Mokytoja Eugenija prakeikė tą sekmadienį, kai savo drauges profesorę Genutę ir gydytoją Silviją pakvietė pietų į jaukų restoraną, nes pati nebeprisiminė, kada lankėsi tokioje įstaigoje. Tiesiog pasitaikė gera dingstis pagerbti moteris, su kuriomis draugavo dešimt metų. Visa tai ji pasakojo vyrui, kai šis teikėsi ją išklausyti... Mano gyvenime, plūkiantis mokykloje, visko pasitaikydavo, bet toks nuotykis – pirmas ir, manau, paskutinis. Taigi įsivaizduok: sėdime prie staliuko, uždengto balta staltiese, ir laukiame oficianto, nes buvome susipažinę su meniu. Anot vieno poeto, „meniu akimirką žavingą...“ Staiga pagalvojau, kad reikėtų iš rankinės išsiimti nosinę, nes turiu įprotį nuo jaunystės: kai ruošiuosi valgyti, ant stalo padedu švarią nosinę.

Tačiau kai pravėriau rankinę, iš jos greitai išrėpliojo tarakonas ir tuojau atsidūrė ant baltos staltiesės. Tuosyk man sustingo rankų ir kojų pirštai, akimirksniu žvilgtelėjau į Genutę ir Silviją, ar jos nepastebėjo niekšo tarakono, po to ant šito parazito uždėjau delną ir staigiu judesiu nuo staltiesės jį nubraukiau ant grindų. Jėzau Marija... Aš turbūt paraudau, o spaudimas dvigubai padidėjo, po to nedrįsau išsižioti, nes netekau žado. Atidžiai stebėjau draugių veidus ir akis, bet jos atrodė kaip visada, lyg nieko šičia nebūtų įvykę. O aš nepaliaudama galvojau: koks konfūzas, ir koks velnias įkišo į rankinę tą tarakoną... Juk šitie parazitai bėgioja naktimis, kai tamsu, kai žmonės miega, tačiau rankinėje irgi tamsu. Tai jis, niekšas, apdergė dorą moky-

tojos vardą. Ir ką jos apie mane pagalvos? Juk bijos mane namuose aplankyti. Dieve brangus... Na, kur tas žioplas oficiantas? Ką jis veikia? Gal poterius kalba, tuomet pagalvojau supykusi. Staiga išgirdau, kaip Genutė ėmė kalbėti apie rafinuotą prancūzų kulinariją, paskui – apie vyną, nes juo vaišino ją Paryžiuje. Paskui porino apie Prancūzijos krepšininkus, kurie tuo metu netikėtai pasirodė kavinėje. O aš pagalvojau: jeigu ji pradės porinti apie krepšininkus ir lyg netyčia paminės Tarakanovo pavardę, vadinasi, ji pastebėjo niekšą tarakoną. Ačiū Dievui, Tarakanovo pavardės neištarė. Nors šiaip, tu žinai, kad Genutė mėgsta krepšinį, nes studijų metais žaidė merginų krepšinio komandoje. Tai va... Na, pagaliau pasirodė ir oficiantas, kurį būčiau apkaltinusi, kad restoranui vis dėlto trūksta higienos. Bet neprireikė, prikandau liežuvį. Tuomet nurimau, pasijutau lyg po sėkmingo gimdymo. Tačiau man kėlė įtarimą Silvijos tylėjimas ir suraukti antakiai. Jėzau Marija... Gal būtent ji pastebėjo tarakoną, todėl nežino, ką tokiu atveju pasakyti, kad nesugadintų pietų. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Žinoma, mūsų pietus tas parazitas būtų sugadinęs, jeigu pasirodytų dabar, pagalvojau. Galop išgirdau ir Silvijos švelnų balselį. Ji dirbo pediatre, o namuose kepdavo pyragus ir puikius sausainius. Todėl nenuostabu, kad pasakojo apie naują kulinarinį receptą. Kai ką įsidėmėjau, tai ir aš mėginsiu prieš šventes iškepti. Tuo metu dirstelėjau į grindis, bet nieko nepastebėjau. Švaru kaip bažnyčioje. Bjaurybė tarakonas turbūt palindo po staliuku, nes pajuto, kad čia yra maisto, bet nesitikėjau, kad jis užliptų ant staliuko, nes reikėjo įveikti nukarusius staltiesės kraštus. Tačiau tarakonas buvo alkanas, mano akylios pedagogės akys iš karto pamatė, kad jis ropščiasi į viršų. Todėl staigiu judesiu, lyg būčiau karatistė, nubraukiau jį ant grindų, mano pirštai atliko tai, ką privalėjo atlikti. Net nustebau, kad turiu tokių sugebėjimų. Paskui nosine nuvaliau pirštus, bet šito draugės nematė, nes kairę ranką laikiau ant kelių. Visą laiką sukau galvą: kaip šitas parazitas atsirado mano rankinėje, juk mūsų namai švarūs, kaip ir turi būti padorioje šeimoje. Tiesa? Gal, sakau, koks išdykęs mokinys man specialiai „padovanojo“ tarakoną per pietų pertrauką, kai užsukau į tualetą nusiplauti rankų? Juk aš turiu penkias rankines ir kartais jas pasikeičiu. O tu ką manai? Gerai, gali nieko nesakyti. Tad klausyk toliau... Taigi pavalgėme, aš sumokėjau už pietus ir vos neburbtelėjau oficiantui kritinės pastabos, nes labai niežėjo liežuvį. Kai sugrįžau į namus, atidžiai apžiūrėjau rankinę, bet nieko bjauraus neaptikau. Patikrinau ir kitas savo rankines, paskui apžiūrėjau tualetą ir vonią. Kol susiprotėjau, kad be dulkių siurblio čia neapsieisiu. O šiaip, mielasis, nors kartą per savaitę galėtumei į rankas paimti dulkių siurblio kotą. Ir nereikia ant manęs pykti, nes esi vyras, po šimts... Ji giliai atsiduso, o paskui tęsė monologą. Bet skaudžiausia, kad vėliau, kai Genutę ir Silviją kviečiau paviešėti pas mane, jos mandagiai atsisakė. Girdi, turinčios padaryti tą ir aną. Todėl įtariu, kad tą prakeiktą tarakoną jos pamatė, bet neišsidavė. Tačiau ką jos apie mane pagalvojo? O tu sakai, kad dėl šito nesinervinčiau, kad per daug įsivaizduoju, kad viskas bus gerai... Na, ateityje paaiškės, ką jos apie mane galvoja. Bet, kita vertus, ar tik nepraradau gerų draugių per tą prakeiktą tarakoną? Ką tu manai? Ir ko taip spoksai į mane, lyg pirmą kartą regėtum? O man taip negera, taip nemalonu. Tai nors malonų žodį pasakytum, biurokrate... 52

Magnuso bo k Rytą, o dažniausiai leidžiantis saulei pastorius Magnusas ir pilies komendantas Rudolfas užlipdavo siaurais laiptais į aukščiausią pilies bokštą pasižvalgyti: gal pamatys atplaukiančius vikingų ar kuršių laivus. Todėl komendantas iš odinio maišelio kartais išsitraukdavo žiūroną, kurį duodavo ir pastoriui. Aš niekaip nesuprantu, kodėl saloje, būtent šioje vietoje, pastatė iš akmenų pilį, kalbėjo pastorius sunkiai kvėpuodamas – prieš penkerius metus buvo kur kas sveikesnis. Ir man tas dalykas nesuvokiamas, storu balsu atsiliepė Rudolfas. Praslinko šimtmetis, bet nepasitaikė nė vieno pavojaus, išskyrus vieną vikingų būrį, norėjusį naktį užlipti ant pilies sienų. Taigi taigi. O dabar laikome pilies įgulą, kuri neišmano, ką veikti. Tik maukia alų ir šlamščia kiaulieną, niurnėjo Magnusas, susisupęs į šiltą apsiaustą, su kuriuo nesiskirdavo net vasarą, nes seni kaulai norėjo šilumos. Jeigu mus užkluptų daugybė priešų, šią tvirtovę lengvai paimtų per kelis mėnesius, vėl piktai bambėjo Rudolfas. Juk neturėdami ko valgyti, patys pasiduotume. Todėl mūsų tupėjimas šioje pilyje – didžiausia nesąmonė. O ką mes saugome? Akmenų ir plytų kalną. Priešas nekvailas, jis veržtųsi ten, kur galima prisiplėšti turto. O viso to yra šalies sostinėje. Manau, kad tai būtų seniai padaręs, bet ir sostinę neteka nei upė, nei upelis. Kita vertus, komendante, labai nesiskųskime savo gyvenimu, nes ramiai leidžiame dienas, iš gyventojų surenkame truputį mokesčių ir viską darome protingai, atsiliepė Magnusas, kuriam labai patiko stiprus salsvokas alus, o prie alaus tinka bet kokia užkandėlė. Ypač mėgo sūdytas pupas. Magnusui šilumos reikėdavo naktį, todėl į jo miegamąjį atslinkdavo apkūni pilies tarnaitė Odeta. Neseniai jai padovanojo sidabrinius papuošalus. Dėl to niekas Magnuso nesmerkė – nei komendantas, nei kareiviai, nes pastoriui viskas galima, net tai, kas kitiems nevalia. Bet komendantui ir

pastoriui ši pilis įgriso iki gyvo kaulo. Vienintelė atrakcija – vakarinės pamaldos pilies koplyčioje, kurioje Magnusas jautėsi itin svarbus. Apkūnus, praplikusiu pakaušiu ir baltomis mažomis rankomis jis atrodė tarsi išlipęs iš freskos. O retos religinės šventės irgi visus prablaškydavo, tuomet ir valgis būdavo įvairesnis. Kartais Rudolfas su Magnusu susėsdavo prie šachmatų lentos, nes tik jie išmanė sudėtingą žaidimą, o pilies kareivukams užtekdavo ir kauliukų, kuriais lošdavo kiekvieną dieną, kai nereikėdavo budėti. Vieni lošdavo, o kiti žiopsodavo arba porindavo vulgarias istorijas apie mergas. Tačiau dėl šito nei komendantas, nei pastorius jų nebardavo, nes visiems liežuvių neužriši. Labiausiai Magnusas bijojo kokios bjaurios ligos, nes saloje negyveno gydytojas, o kol jį pasikviesi iš kitos vietos, kol jis atvyks į pilį, galėjai ir kojas pakratyti. Galop po ilgų svarstymų jie pasiryžo dėl to kreiptis. Komendantas atrinko kelis šaunesnius vyrus, kurie privalėjo saugiai nugabenti Magnuso laišką jo bičiuliui arkivyskupui Albrechtui, gyvenusiam šalies sostinėje. Ir ką jie darytų be manęs, susimąstė Rudolfas, juk būtų bejėgiai kaip vaikai. Tuomet komendanto širdį užguldavo abejonės, nes galvojo, kad jo niekas dar neįvertino. O metai lekia ir lekia, kaip jūros debesys. Jis suprato, kad saloje, šiame užkampyje, labai reikalingas jaunas gydytojas, todėl abejojo, ar Magnusui pavyks sumanymas, nes, deja, ne visi žmogaus norai išsipildo. Juk ir jis kažkada puoselėjo kelis norus, bet iš to nieko doro neišėjo. To nežinojo ir Magnusas, nes Rudolfas visada būdavo santūrus. Pastorius vertino rūstų ir vyrišką jo charakterį, todėl jautėsi saugus, tarsi už aukštos pilies sienos, o kartais negailėdavo ir pagyrimų, kuriuos pasakydavo per pamaldas. Kadangi pilies įgulai reikėjo maisto, o kiaulienos neužtekdavo, komendantas siųsdavo kareivius į žvejybą, iš kurios jie sugrįždavo ne tuščiomis. Taigi ant jo plačių pečių gulė ne vien tvirtovės apsauga, bet ir visa kita. Kartą jis vos ne vos atsilaikė prieš norą išplaukti į jūrą, nes mažas svajojo, kad

GINTARO LAŠAI

o kštas plaukios dideliu laivu baltomis burėmis. Deja... O kai nusileisdavo saulė, apeidavo sargybos postus ir, žinoma, griežtai įspėdavo vyrus, kad jie neužmigtų, retsykiais pakeistų vieni kitus ir visada būtų akylūs, nes vikingai – drąsūs ir gudrūs, mokantys užsikarti aukščiausiomis tvirtovių sienomis. Tuos pamokslus vyrai žinojo mintinai, tačiau suprato, kad komendantas yra griežtas, todėl niekam nedarys nuolaidų. X Neįtikėtina, bet pasiųsti kariai iš sostinės parkeliavo su jaunu šviesiaplaukiu gydytoju, kuris ant kupros nešėsi odinę kuprinę. Pastorius ir komendantas jį pagarbiai pasveikino, o paskui pakvietė pietų. Netrukus jie

išgirdo svečio vardą ir jo pirmą klausimą: kiek jam bus mokama už darbą. Ponas Henrikai, mūsų lėšos priklauso nuo surenkamų mokesčių, tačiau dėl atlygio būkite ramus, nenuskriausime, ramiai kalbėjo Magnusas. Manau, kad darbo jums daug čia nebus, todėl nepavargsite. Svečio apsiniaukęs veidas bylojo, kad jam nepatiko atsakymas, bet neištarė nė žodelio, nes po kelionės išalko ir pavargo. Tiesiog pagalvojo, kad, atėjus laikui, pasiims visa, kas jam priklauso, po to pareiškė, jog norėtų išsimiegoti. Gydytojas kietai miegojo, o Magnusas, paryčiais sapnavęs juodą ir ilgą gyvatę, šliaužiojančią pilyje, piktas atsikėlė ir, šilčiau apsirengęs, nuturseno iki tualeto. Jo nedomino nei šalia gulėjusi Odeta, nei visa kita, nes tikėjo sapnais. O šis sapnas gero nežadėjo, spėliojo: gal tai liga ar kitokia nelaimė, be to, ir metai, ir sveikata jau nebe ta. Todėl nejuto vyriško džiaugsmo gulėdamas su dailia mergina. Jis įtarė, kad jos

geidė ir komendantas, nes kartais į Odetą dėbtelėdavo godžiu žvilgsniu. Gerai, kai tau ko nors pavydi, bet Rudolfas – neeilinis žmogus, todėl pavojingas, svarstė dūsaudamas plačioje lovoje. O gal man gydytojas patartų, kaip atgauti vyriškas jėgas? X Tačiau tokio patarimo jis neišgirdo. Atvirkščiai: gydytojas mandagiai priekaištavo, kad pastorius gyvena ne pagal savo amžių ir Evangeliją, todėl, mėgaudamasis kūniškais malonumais, pribaigs širdį, nes ji – ne kojos kulnas, o jautrus žmogaus organas. Ar supratote, ką norėjau pasakyti, piktai paklausė Henrikas. Magnusas, išplėtęs nustebusias pilkas akis, linktelėjo galvą, nežinodamas ką atsakyti. O Henrikas nelaukė jo atsakymo, staiga atsistojęs, kaukšėdamas batų kulnais, movė į lauką, nes pažadėjo komendantui, kad patikrins ne tik jo, bet ir kareivių sveikatą. ►

Alvydo Vaizdinio nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Juk visos ligos klastingos, jos elgiasi kaip žmonės – užpuola silpniausius. Tai seniai žinojo graikų gydytojas Hipokratas. Dar ilgai pastorius liūdnomis akimis žvelgė į degančią žvakę, nes jį sugėdino jaunuolis, todėl kartą naktį nakvojo vienas, be Odetos, kuri labai stebėjosi Magnuso elgesiu. Tai gal aš jam nusibodau, suabejojo mergina, gal kita susidomėjo?.. Ir tą akimirką ji prisiminė jaunojo gydytojo smalsias akis, todėl nepajuto, kaip jam nusišypsojo ir pagarbiai linktelėjo galvą. Nuo tos dienos, kai pilyje pasirodė Henrikas, apie nieką kitą daugiau nesuko galvos, todėl slampinėjo išsiblaškiusi, ieškodama dingsties, kad jį vėl pamatytų. Gal man apsimesti, kad susirgau, šelmiškai pagalvojo. Va imsiu ir „susirgsiu“. Pažiūrėsime, kas bus toliau. Ir jis laukė progos, kad rankų pirštai prisiglaustų prie Odetos kūno, nes jos šypsena jam viską pasakė. Bet vėliau pastebėjo, kad jos akutės gudrios, ji tikra laputė. Tokios mergos Henrikas nevestų, tačiau galima su ja draugauti ir džiaugtis gyvenimu. Kol esi jaunas, viskas regisi kitaip, todėl neverta snausti, juolab tokiame užkampyje, galvojo žvelgdamas į banguojančią jūrą, kurios monotoniški aidai ramino ir migdė. Bet net vasarą jis nenorėjo maudytis, nes vanduo atrodė šaltas. Vis dėlto šiltasis metų laikas jam labiausiai patiko, nes rudenį ir žiemą šiame krašte jūros vėjai kiaurai smelkėsi pro rūbus. Todėl patenkintas galvojo, kad jam pasisekė, kad nereikia kaip kareivėliui budėti naktimis lauke. Jis būtų parašęs laišką tėvams, tačiau kas jį nugabens į sostinę? O gal apie tai vertėtų pasikalbėti su komendantu? Jis atsistojo ir pamažu patraukė į pilies pusę. X Netikėtai visus pribloškė nelaimingas atsitikimas, kai, leidžiantis saulei, vienas iš sargybinių pastebėjo didžiojo bokšto apačioje gulintį pastorių. Nukritusiojo galva atrodė plokščia, pamėlusi, su kraujosrūvomis. Nei Henrikas, nei visi kiti nesuvokė, kas įvyko. Ar velionį kas nors nustūmė nuo bokšto, ar jis pats nukrito? Juolab kad visi žinojo, kad pastorius niekada vienas į bokštą nelipdavo, jį visuomet lydėdavo komendantas. Bet šį kartą komendantas tylėjo, lyg būtų be liežuvio. Pastoriaus kūną palaidojo po tvirtovės altoriumi. Tokiomis akimirkomis sakoma: anno domini... O kai leisdavosi saulė, bokštas tapdavo raudonas, tarsi aplietas krauju. 54

Skambant i švelnumo d Alma RIEBŽDAITĖ

„Kaip tavo psichoterapija?“ – klausia draugė tikriausiai iš mandagumo, nes jau seniai mano psichoterapija niekam nebeįdomi, tapusi klaikiai nuobodžiu kasdienybės artefaktu. „Ai, nežinau, visai išdurnėjo tas psichoterapeutas. Įsivaizduoji, manęs klausia: „Ar tu jau esi pasiruošusi užmegzti santykius su vyru ir įsimylėti?“ Geriau jau būtų nušovęs iš tikrųjų. Ir ištisai seka pasakas, kaip vyras pats gali vištą į orkaitę, rūbus į skalbyklę įsimesti ir apsišluoti kambarius.“ Čia tai dar nieko. Kai paskutinį kartą jo įžūlumas peržengė visas ribas, aš rimtai supykau. Jis ką, iš manęs ruošiasi padaryti pudelį su bantu ir taškuotu rožiniu sijonėliu? Pudelį, kurio gaurai ištepti prabangia pomada ir gražiai krisdami žvilga. Pudelis pakelia akis, du iš meilės išsprogusius juodus akių burbulus, ir meiliai vizgina uodegą. Šeimininkas jį švelniai glosto, kalbina, žaidžia su juo, maitina iš rankų skaniu kąsneliu. Jis ką, nori mane paglostyti? Žanetas nori paglostyti laukinę katę? Jis nori iš laukinės katės padaryti naminį pudelį?! Pudelį iš Misisipės?! Urodas, išvertus iš lenkų kalbos, tai reiškia „grožis“. Tarp kitko, kelionėje į Lenkijos sostinę, sužinojau, kad Varšuvos simbolis yra kovojanti Undinėlė, aukštai iškėlusi kardą ir laikanti skydą. Va šita tai normali undinė. Kelionė į Varšuvą privertė permąstyti mano santykį su šiomis vandenų būtybėmis. Mano santykiai su undinėmis pasitaisė. Bet kai susitiksim, apie Kopenhagos undinėlę geriau neužsiminkit, sakykit „Varšuvos, Varšuvos...“ Suprantu, šitaip ir prasideda pilietiniai karai. Ai, tiek to, vis

tiek visi už Kopenhagos durnę nubalsuos, nes graži, gera, mirė iš meilės, ir karo nebus. Na, šitoj vietoj karas vis tiek negalėtų įvykti, nes tie, kurie būtų Kopenhagos undinėlės pusėje, turėtų pasiaukoti ir patys sau galvas nusitraukę mirti. Nieko neįvyko, mes tiesiog kalbėjomės apie mano darbą, kaip aš patekau į avatarų gaują ir tapau tos šaikos dalimi. Kalbėjomės apie tai, kaip aš gerai ten jaučiuosi. Nu, kažkaip neįtikėtinai gerai. Taip gerai, kad net gėda sakyti, kaip gerai. Na ir... ir jis... juos išvadino laukiniais katinais. Jis viską išdergia, ką jam pasakau. Ir jei nenori, kad psichoterapeutai sudaužytų tai, kas tau šventa, tai to geriau ir nerodyk, tylėk subinę užraukęs. Parazitas, ne psichoterapeutas. Ir gražiai papasakojo, kas jiems būdinga. Ne, jis nieko nepasakojo apie mane, bet aš nedurna, supratau. Aš susidėjau su laukinių katinų šaika, keliais niekam nereikalingais katinais, kurie, velniai griebtų, sugebėjo išgyventi. Tai kaip ir mano broliai ir seserys, o susitikęs su savo broliais ir seserimis esi labai laimingas. Sielos gilumoje aš esu laukinė katė. „O ko nori laukiniai katinai?“ – klausia jis manęs. „Tusintis“, – atsakau nenoriai. Ir dar kažko ten, na, jis man papasakojo. Na, kaip ir nelabai malonu buvo klausytis. Žiūrėjau į jį piktomis akimis: jis tikrai norėjo parišti mano gyvenimo balių. Aš taip pat supratau, kokio nemotyvuoto žmogaus kūne man teko atsidurti. Buvo teisus: aliejus ir romantinės dainos. Na, taip yra, kai niekam nerūpi ir esi nereikalingas, neturi gyvenimo prasmės. Mano kailis taip pasišiaušė, kad pavirto į aštrius ežio dyglius: „Galbūt mes niekam ir nebuvome reikalingi, bet mes buvome reikalingi vieni kitiems!“ Tai man buvo taip

GINTARO LAŠAI

t is o dubenėlis brangu, kad mano piktos iš įniršio degančios akys apsipylė krauju. Šituo sakiniu aš iškilmingai ruošiausi užbaigti pirmąją knygos dalį, bet dabar sugalvojau geriau: prisiminiau, pirmoji mano meilė buvo Dievas. Na, suprantat, katės iš esmės yra naminiai prijaukinti padarai. Panašiai kaip žmonės jau iš principo yra sukultūrintos, civilizuotos būtybės, bet kai kurioms iš jų taip niekada ir nepavyksta įsipaišyti į socialinį gyvenimą. Kai kuriuos atstūmė, apleido, paliko, nes jie buvo niekam nereikalingi, bet jie išgyveno, išmoko išgyventi. Štai jums ir laukiniai katinai. O aš buvau laukinė kruvina katė. Ir kai tu randi laukinę, niekam nereikalingą katę, įsivaizduoji, kad su ja daryti gali ką nori, išlieti ant jos visą savo žiaurumą, visą susitvenkusį purvą, išlieti visą savo viduje tūnojusią pašvinkusią gėdą, išvemti savo siaubingą nelaimingumą. Žinau, kokia didelė ta jų gėda, jaučiau ją dvokiančią savo kraujyje. Juk ji niekam nereikalinga ir neturės kaip apsiginti. Tas bjaurus šlykštus jų gėdos kvapas sklinda per kelis rajonus, ir plaukioja žali nelaimingumo dumbliai, bjauresni už ką tik išsiritusių buožgalvių kurkulus. „Na kaip? Kažkaip intuityviai judu tarp svetimų žmonių, atsitrenkdama į juos kaip molekulė ir... ir mokausi iš jų reakcijų.“ Tai buvo kažkas paprasto, bet taip totaliai teisingai pasakyta apie mano gyvenimą. „Bet kaip tau tai pavyko, na, integruotis į žmonių gyvenimą?“ „Aš vis keliu ir keliu sau šį klausimą. Iki pat šiol nežinau atsakymo.“ „Tu kažkaip nukritai į tą savo šeimą...“ „Kiek pamenu, visą laiką su jais konfliktavau, bet man labai anksti prasidėjo sapnai, vizijos, svajonės, apmąstymai... Aš nežinau, iš kur visa tai...“

Mane nupurtė. Toks jausmas, kad psichoterapeutas, pavartojęs žodį „nukritai“, laiko mane ufonautu. Taigi jie visiškai neprisilietė prie manęs. Visiškai! Tai buvo reikalinga tam, kad manęs nesugadintų. Mano esmė nuoga ir gryna, nesukultūrinta, taip sakant. Psichologinė raida vyko pagal keistą savo dinamiką. Pajutau visą savo atšiaurumą, kailio pasišiaušimą, šnypštimą, tą laukinį žvilgsnį. Ir, keisčiausia, man patinka ta laukinė katė, pajutau visą savo laukinės esmės didybę. Tas liguistas akių blizgesys – iš ten, kai viskas praeina ties pavojinga gyvybei riba. Pabandyk: paglostyti laukinę katę. O aš moku. Moku susikalbėti su laukiniais padarais ir juos glostyti. Moku tyliai būti šalia, moku atsitraukti, moku laukti. Tik savęs niekam neleidžiu glostyti. Mano tėvai nežino, kur aš gyvenu, jau daugiau kaip pusę metų nepanoro susitikti su anūkais, bet mama pakvietė Kūčių vakarienės. Silkės nusipirkti nuvažiavau į „Maximą“, nes labai užsinorėjau silkės. Buvo jau vėlus vakaras, viskas kaip iššluota, tik tos dvi paskutinės silkės dar plaukiojo rasale ir laukė manęs. Mašinoje surūkiau vieną kasiaką. Mėgstamiausia mano kanapių rūšis yra Aliaskoje išvesta Matanuska Thundra. Nusprendžiau, kad spektaklis, kuris vadinasi „Visa šeima prie Kūčių stalo“ šį vakarą neįvyks, o rytoj bus atšauktas kalėdinis pasirodymas „Šeima, kurioje vis dėlto viskas buvo gerai ir visi apsikeitė dovanomis“. Priežastis: pagrindinė aktorė atsisakė savo vaidmens. Surūkiau antrą kasiaką. Pasileidau seną gerą žolininkų gabalą 7th Block Ožys ir išvažiavau pasivažinėti tamsiais miškų keliukais. Tikėjausi sutikti kalbančią

stirną ir tris savo senas geras drauges laumes. 77 kartus klausiau ir nepajutau, kaip tas soundtrack’as prilipo prie mano ex. Bandau atplėšti, nebeina, bet pradėjo eiti subtitrai: „Aristokratiškas žmogus yra drąsus žmogus. Antra savybė – jis nebijo pasitikėti. Jis nebijo būti apgautas. Na, ir kas, kad mane apgaus? Nebūna taip, kad tik vienas pralaimi. Visada pralaimi abu. Antra (man reikia kreiptis į graikus) yra autonomija. Dažnai vartojamas, subanalintas iki šleikštulio šitas žodis, bet ką jis reiškia? Jis reiškia labai paprastą dalyką – žmogaus sugebėjimą apriboti, sąmoningai, savo prigimtinį egoizmą. Nes mes visi esame egoistai, ir tai yra gerai, kad mes esame egoistai, tai yra variklis, viso mūsų gyvenimo variklis. Bet aukšto rango žmogus, o tai visų pirma drąsus žmogus, sugeba sąmoningai, šaltakraujiškai apriboti savo tamsųjį egoizmą, suprasdamas paprastą dalyką, kad vienas jis nieko negali, kad tu visada esi bendruomenėje. Savo egoizmą apriboji tam, kad leistum pasireikšti kito egoizmui, kad jo nesutraiškytum, nesunaikintum, nesuniekintum, ir panašiai.“ Pradėjau verkti. Sustojau šalikelėj, nes pro ašaras jau kelio nematau, o dar subtitrai eina, eina ir eina tie žodžiai. Buvau jo studentė vienerius metus. Ateidavau į jo egzaminą, mes kartu patylėdavome, pabūdavome ir jis man parašydavo 10. Man net nereikėjo kalbėti. Iš visų filosofijos dalykų jis man parašė dešimtukus. Nežinau, kodėl jis taip darė. Ne, nebuvo taip, kad aš nieko nedaryčiau. Tais metais aš perskaičiau daugybę filosofijos veikalų ir rašiau jam tekstus-laiškus. Nežinau, kodėl tai dariau, niekas manęs to neprašė, nereikalavo. Neprisimenu, ką rašiau. Kažkokias filosofines nesąmones, nuo kurių mano kūnas ėjo pagaugais. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ Ir paskui tu stebiesi, galvoji, kad čia koks nors asmenybės sutrikimas – tie svyravimai, tai blogai jautiesi, tai gerai. Ne, čia nėra jokio sutrikimo. Tiesiog tavo smegenys dėl radikaliai skirtingų tavo asmenybės vertinimų patiria milžinišką kognityvinį disonansą. „Ir, kai aš buvau gera, labai gera, aš buvau aukščiau jų“, – sakau ir pirmą kartą per visą psichoterapiją apsižliumbiu, nes kažkodėl labai skauda. „Nėra nieko blogo būti geram.“ „Aš ir vėl atsitrenkiau į savo vienatvę, bet jau kitaip. Gal taip ir liksiu visą gyvenimą viena, nes tas žmogus turės būti vertas manęs. Visada susidėdavau su lochais, kurie mane duchindavo... Manyje įvyko kažkoks lūžis, aš supratau, kad kvaili įsimylėjimai yra susiję su saviverte, ir jie atkrito.“ Taip yra su lochais: jie visada tave duchins. Ir tai ne tavo problema, tiesiog lochas yra lochas. Tai nebūtinai vyras, lochas gali būti ir moteris. Lochas nieko nesukuria, nieko negali, nieko nedaro ir savo vertę atstatinėja kitų sąskaita. Nėra didesnės laimės lochui, kaip kažką pasičiupti ir duchinti. Paprastai yra taip: kuo didesnis yra lochas, tuo labiau vaizduoja erelį, todėl nereikia būti duchu (duchėmis dažniausiai būna moterys, bet gali būti ir vyrai), nereikia leisti lochams savęs duchinti. Lochą reikia sudubasinti arba trauktis nuo jo kuo toliau. Kai lochai nebeturi kuo misti, jiems yra šakės. Lochai gali labai įdomiai šnekėti, pavyzdžiui, „Tu turi man atleisti, nors aš nesu tavęs atsiprašęs, nes taip sako Kristus“ ir panašiai. Lochas yra lochas ir dėl to, kad turi tam tikrų savybių, pavyzdžiui, sugeba jus įvaryti į kampą ir išleisti voro sultis. Paprastas žmogus voro sulčių neturi, o jie turi. Reikia suprasti, kad šitoje Žemėje yra visokių gyvybės formų. Tai normalu. Mes neiname uogauti nuogi, kad į mus susisiurbtų viso miško erkės. O galėtume, nes, tarkime, esame dosnūs ir norime pamaitinti savo krauju viso pasaulio alkstančius parazitus. Ar parazitą galima išauklėti? Patarčiau jums tuo neužsiimti. Šitą darbą rekomenduoju palikti psichiatrams, tardytojams, specnazui. Jūs turite gyventi savo gyvenimą, ne parazito. Matot, kai parazitas į jus įsisiurbia, atsitinka taip, kad jums tenka pradėti gyventi parazito gyvenimą, tai labai keista. Daugybė moterų jaučia malonumą, gyvendamos ne savo, o parazito gyvenimą. Jos nuolat rūpinasi, kaip kuo didesniais 56

kiekiais paduoti parazitui karšto aukščiausios kokybės garuojančio savo kraujo, tiršto, riebaus ir praturtinto visais parazito organizmui reikiamais elementais, nes parazitui vis negana ir negana, jis nori vis daugiau ir daugiau. Jis visada sakys, kad tavo kraujas jam kažko per prastas, kad ne tą suvalgei, kad jam nevirškina ir panašiai, ir tu stengiesi tiekti jam dar geresnį kraują. O kas atsitinka, kai parazitu pabandai atsikratyti? Parazitas įsiunta. Tai normalu. Įsivaizduokite save parazito vietoje. Karštas garuojantis saldus kraujas ir gerosios medžiagos pusryčiams, pietums ir vakarienei, totalūs bandymai įtikti ir parazito galvos glostymas, jei jam jūsų kraujas pasirodė nepakankamai saldus. Jis jus muša ir niekina, ir jūs esate įsitikinusi, kad viskas dėl to, jog buvote nepakankamai gera. Rytojui jūs prigaminsite daug daug kraujo, mažiausiai tris cisternas, ir kai jau savo kraujo nebeturėsite, jūs gaminsite jį vis tiek: iš savo limfos, kaulų, raumenų, o galiausiai pradės nykti pilkosios jūsų smegenų ląstelės. Štai ir viskas. Labanaktis. O dabar žliumbiu dar labiau, pradedu kaukti tam miške prie savo mersedeso. Kaukiu kaip vilkas, ir to kaukimo jau nebegaliu sulaikyti. Matau: dvi pirmosios žibančios akys. Manęs jos visai negąsdina. Antros. Vilkai pradeda rinktis. Daug vilkų. Visi girios vilkai. „Kas tau atsitiko?“ – klausia pirmasis vilkas. „Nieko, – sakau, – labai pavargau. Noriu namo.“ „Mes tave parvesime“, – sako man baltas senas vilkas. Jis yra milžiniško dydžio. „Aš nebepaeinu.“ „Mes tave parnešime.“ Vilkas atsigula ir aš užsiropščiu ant jo. Ir jis stojasi, vis didėja ir didėja, o aš tokia mažytė ant jo nugaros ir vis aukščiau ir aukščiau žvaigždžių. „Aš sušalsiu“, – šnibždu, ir man atrodo, kad niekas manęs ten, aukštai, ant to seno vilko nugaros, negirdi. Man trūksta oro. Ir aš nebematau to vilko, tik jaučiu po savimi šaltą kailį, tai sniegas, tai sniegas, tai sniegas. Tuštuma yra mano namai, bet ji kažkokia šviesi, erdvi, vaiski, nebeslegia manęs. Man gera joje judėti. Bėgioju. Ir staiga toje baltoje begalybėje pradedu ieškoti durų. Aš noriu iš jos išeiti. Noriu surasti duris ir išeiti į kažką, kas būtų apibrėžta. Bet šitoje baltoje vaiskioje begalybėje

nėra nieko apibrėžto. Liečiu save, bet negaliu apčiuopti. Suprantu, kad manęs nėra. Aš esu sąmonė. Tada pamatau mažą strikinėjančią mergaitę. – Kas tu? – klausiu. – Aš esu Misisipė, – sako ji man ir juokiasi. – Gerai, – sakau, – ateik čia, prie manęs, aš būsiu tavimi. – Aš nematau, kur tu, – sako Misisipė – Aš čia, ateik. – Aš nematau tavęs. Ar tu su manimi žaidi slėpynių? – klausia Misisipė ir juokiasi jau truputį mažiau. – Ateik, Misisipe, aš noriu su tavimi susijungti. – Kur ateiti? – klausia Misisipe. – Čia nieko nėra. Čia nėra jokio objekto. – Aš turiu būti tavimi. – Kaip įdomu, – sako Misisipė ir kraipo galvą. Ji yra maža kvaila neatsargi mergaitė. – Ar tu nori su manimi draugauti? – Taip, aš esu Niekas ir noriu su tavimi draugauti. – Tai ateik, – sako Misisipė, – mes galėsime pažaisti. Dabar aš tavęs einu ieškoti. Ir kai tave surasiu, mes būsime amžini draugai. Aš buvau Niekas, bet ji mane surado. Taip mes ir susidraugavome su Misisipe. Tai vadinasi resursinė sąmonė. Ir tada prabilo dvi silkės. Aš labai nustebau, nes visą gyvenimą galvojau, kad Kūčių naktį gali kalbėti tik gyvi gyviai, o mirę ne. Pasirodo, klydau. Net, sakyčiau, jos buvo plepesnės už visus mano iki šiol sutiktus kalbančius gyvus padarus. Grįžau namo, jas išdorojau, ir pagaliau jų isterija baigėsi. Guliu lovoj, svajoju, ir tokia kvaila mintis pradėjo lįsti į galvą. Galvoju, o koks yra Redaktoriaus soundtrack’as. Stabdau tas savo mintis, stabdau jas iš visų jėgų, bet į galvą įlindo The sound of silence. Galvoju, kad buvau šiek tiek per griežta, kalbėdama apie tylą. Aš pabandysiu palengvinti darbą Žanetui. Ką tyla reiškia laukiniam gyvūnui? Ir kodėl aš taip norėjau su juo patylėti, bet mums nesisekdavo, nes jam viską svarbu įžodinti. Labiausiai man patikdavo pauzės, kai nuo jausmų įkaitintas oras imdavo virpėti ir mes kažkaip sustodavome. Ir su jaunuoliais, kai mes esam sykiu, mes mažai kalbamės. Mes tiesiog būnam, žaidžiam, kimarinam,

GINTARO LAŠAI

muzika skamba, dažniausiai skamba visu garsu, bazarinam, juokiamės, bet nėra triukšmo, nėra triukšmo, nėra mentalinio triukšmo, nes tyloje laukiniai gyvūnai nusiramina. Tyla yra laukinio gyvūno oras, jo gyvybė, tyla yra jo erdvė, kurioje jis juda, atlieka šuolį. Tyla yra laukinio gyvūno širdies auksas. Ir tada aš pamačiau mažą baltą katytę, dar visą murziną nuo sukrešėjusio kraujo,

tūnančią tamsių krūmų tankmėje. Galbūt ji buvo Biliūno katytė. Garsai, triukšmas ją beprotiškai gąsdina, ji klausosi, klausosi ilgai, ir išlenda tik tada, kai garsai nutyla, naktį. Ji klausosi, guli ir labai ilgai klausosi, ir tik tada, kai tylos garsas stukteli jos širdį, ji išeina į pievą, į lauką, medžioti ir pabūti sau ramiai po mėnuliu, išriesti nugarą ir pažaisti su miegančiomis pievų gėlėmis, gulėti, ilgai gulėti ir žiūrėti į žvaigždėtą

dangų ar tiesiog pabūti su kitais laukiniais katinais. – Labas, Misisipe, – ji išgirsta Redaktoriaus balsą. Akimirksnį Misisipė sustingsta, ji sukaupia visas savo jėgas, ir nebėga, būna pievoje toliau. Priglunda visu kūnu prie žemės, snukutį beveik subeda į kurmio išraustą žemės kauburėlį, išsipūtusiose akyse virpa vyzdžiai.

Marija Reikalas. Rendez-vous nocturne. 2020. Akrilas ant drobės, 165 X 165 cm.

GINTARO LAŠAI

Pienas, kvepiant i Tadas ŽVIRINSKIS

Vienas mano bičiulis dailininkas ant savo galerijos stogo laiko bites. Įsivaizduojat? Juk galerija – senamiestyje, ne pati švariausia vieta, manding. Bet jis yra perskaitęs kažkokią belgų studiją, neva mieste mažiau cheminės taršos nei kaime. Nes nėra masiškai naudojami pesticidai, trąšos ir kitokio plauko žalinga chemija. Šventas žmogus tas Eimantas: bitės man – sakralūs vabzdžiai, o jų šeimų prižiūrėtojai – šventieji. Juk be bitučių žmonija užverstų kanopas per septynerius metus. Kuo daugiau bičių, tuo geriau. Dūzgia jos aviliuose ant stogo, niekam nekliūva, apeina aplinkinius gėlynus, darželius, žydinčius medžius ir krūmus. Prineša dailininkui medaus. Jis jį

Ryto rūkas.

gražiai išfasuoja ir pažymi savo vardu. Argi ne meninė akcija? Dvigubai malonu, nes galerija yra mano vaikystės gatvėje. Galima sakyti, medus iš mano kiemo. Konsistencija – klampi, spalva – tamsaus gintaro, aromatas – švelnus, skonis – gana intensyvus. Kaip tik mano liežuviui ir gomuriui! Kiekvienas šio medaus šaukštelis – it eucharistija, panardinama į nekarštą čiobrelių arbatą. Tiesa, čiobreliai – ne iš miesto. Jų pasirenku atokiame smėlėtame kalvos šlaite. Vieta nėra itin nuošali, bet gerai „užsimaskavusi“ nuo atsitiktinių žvilgsnių. Be to, ten neveda asfaltuotas kelias, o tai – dar vienas veiksnys, užtikrinantis, kad čiobreliais nereikės dalytis su gauja vadinamųjų sveiko gyvenimo mėgėjų. Tie viską daro tik dėl pasirodymo. Neabejotinai mano čiobrelių kalva būtų socialinių tinklų ekshibicionistų demas-

kuota. Apskritai paėmus, nelabai suprantu, koks tikslas gyventi sveikai, jei domiesi tik kūno tobulinimu? Pritariu tam daktarėliui iš anekdoto, kuris trumpai drūtai atsakė savo pacientui, besidominčiam, ar ilgai gyvens, jei negers, nerūkys ir nepaleistuvaus. Taigi į paciento klausimą jis atsakė klausimu: „O kam?!“ Vien tam, kad karste gerai atrodytų? Tai lai miršta jauni ir problemos nebelieka! Kas iš to gražaus kūno, jei žmogus mano, kad teatras ir literatūra yra atgyvenos, o klasikinės muzikos koncertas – pats tikriausias anachronizmas? Nieko nuostabaus, kad kalbant apie daugumos „naujųjų gražuolių“ kultūrą, tenka apsiriboti jų žarnyno mikrobiotos atstovais. Bet pakaks to bambėjimo. Gal ir gerai, kad veši jaunimo ir kūno kultai. Bent jau organų transplantologams – tai itin palankus metas.

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

t is obuoliais Prieš mėnesį ant čiobrelių kalvos sutikau Jolantą. Tiesa, tada dar nežinojau jos vardo. Ji buvo panaši į kaimo moterį, išėjusią pamelžti karvės. Kadangi esu vėtytas ir mėtytas, many iškart kilo įtarimų, kad čia kažkas ne taip. Ji pasisveikino pirma. Nerišliai burbtelėjau atsakydamas ir patraukiau į kitą pusę. Nemėgstu būti trukdomas, kai bendrauju su gamta. Nes mano pokalbiai su žolynais, paukščiais ir debesimis gali pasirodyti kaip lengvas pamišimas. – Vyti, palaukit, norėčiau su jumis pasikalbėti! – Iš kur jūs žinot mano vardą?.. – pralemenau nuoširdžiai nustebęs. – Aš esu jūsų... eeee... tavo buvusi bendraklasė, ir daržely mes vienoje grupėje buvom! Man tai sukėlė dar daugiau klausimų. Kiek atsimenu, darželyje išties buvo Jolanta – tokia smulkutė mergaičiukė, kuri padėdavo man užsirišti batraiščius, kai pats dar nemokėjau to padaryti. Vėliau, pradinėje mokykloje, mes kelerius metus sėdėjome viename suole. Po to mano tėvai nusipirko naują butą ir mes išsikėlėme. Pakeičiau mokyklą, o visi mano bendraklasiai liko užmarštyje. Nė su vienu iš jų nebebendravau. Jie nepasigedo manęs, o aš – jų. Tai kurių velnių ir – svarbiausia – kaip ji mane susirado?! Pasirodo, viskas gyvenime – itin susiję, nors taip ir neatrodo. Jolanta liko gyventi senamiestyje, baigė mokslus universitete, ištekėjo už bendrakursio, užaugino vaikus, užgyveno šiokį tokį turtą, o tada... išsiskyrė. Tėvai mirė, vaikai emigravo. Jolanta liko viena, tad pradėjo daugiau laiko skirti sau. Vieną vakarą ji vartė senų nuotraukų albumus ir taip prisiminė mane – vaikį, kuris išsikėlė ir dingo. Ko gero, viskas tuo ir baigtųsi, jei ne mano draugo dailininko-bitininko galerija, nes Jolanta – nuolatinė jos lankytoja ir klientė. Geografiškai patogu: netoli namų. Bet grįžkime prie reikalo. Eimantas yra nutapęs mano portretą. Kažkada mes su juo maukėm viskį ir pliurpėm apie valstybės simbolius. Jis kritikavo bronzinį vytį, kuris turėjo stovėti Vilniuje, bet

atsidūrė Kaune. Pritariau jam labai ribotai, esą vytis turėtų būti aktualus, šiuolaikiškas, toks net truputį kaip aš. Sakydamas „kaip aš“, turėjau omeny savo vardą ir pavardę, o jie tikrai išskirtiniai: Vytis Laukinis. Ši mintis bičiuliui taip patiko, kad jis pasišovė nutapyti „Laukinį Vytį“. Su mano fizionomija, žinoma. Pasakyta – padaryta. Smagiausia buvo pozuoti, kai prikliukinęs „džekučio“ mosavau plastikiniu kardu, besisupdamas ant vaikiško medinio arkliuko. Tokį jis mane ir nutapė. Laimė, paveikslo formatas nedidelis. Daug vietos galerijoje neužima, nes aš paveikslo įsigyti nepanorau, o ir kitiems galerijos lankytojams jis pasirodė pernelyg pretenzingas. Šį paveikslą pastebėjo Jolanta ir užsiminė, kad jos bendraklasis buvo Vytis Laukinis. Eimantas pareiškė, kad tą jos bendraklasį, tai yra mane, jis visai neblogai pažįsta. Bičiulio garbei turiu pažymėti, kad mano telefono numerio nedavė. Toks mūsų susitarimas. Bet šiais prieinamos informacijos laikais ji nesunkiai surado mano namų adresą. Kelis kartus buvo atvažiavusi prie mano namų ir net stebėjo mane, grįžtantį iš darbo. – Kam tie seklių žaidimai? – pasiteiravau gana piktai. – Bijojau, kad sutrukdysiu, maniau, turi šeimą ir vaikų... – Šeimą turėjau, vaikus tebeturiu, bet jie gyvena atskirai. – Žinau, išsiaiškinau. Nepatikėsi, kokios kalbios bobutės jūsų kieme. – Na, ir kam tau viso to reikėjo? – Nežinau, reikėjo ir tiek. – Ir čia mane reikėjo atsekti? – Reikėjo, nes gamtoje tu atsipalaiduoji. Anksčiau stengdavausi suprasti moteris, ypač kai jos priekaištaudavo, kad jų nesuprantu. Vėliau supratau, kad suprasti moterį man nėra jokio reikalo. Arba tu ją myli ir nesupranti, arba supranti ir nemyli. Kai supratau, kad suprantu savo žmoną, supratau, kad jos nebemyliu. Tai suprato ir ji. Išsiskyrėm. Nebebuvo nei jėgų, nei noro atkurti tai, kas nebeatkuriama. Dukros – jau suaugusios – apsimetė, kad mūsų sprendimą suprato. Tai mane kiek paguo-

GINTARO LAŠAI

dė, nes supratau, kad jos mane dar myli. Mano mielosios dvynukės... Prieš mėnesį ant čiobrelių kalvos sutikau Jolantą, o dabar mes bandome formuoti santykius. Pakaitomis pasiliekam nakvoti vienas pas kitą. Kartu leidžiame laisvalaikį. Tik savo vaikams dar nieko nesakome. Skubėti nėra kur, nes priekyje – tik duobė. Tas lėtas bendravimas yra tikra laimė. Anksčiau nemėgdavau kalbėtis, bet dabar žodžiai liete liejasi. Tartum būčiau susitikęs su seniai matytu bičiuliu. Jolanta sako, kad jaučiasi taip pat. Prabėgus beveik trisdešimčiai metų, pokalbių temų netrūksta. Ypač lovoje po linksmybių. – Jei tu mane vestum, aš pasiimčiau tavo pavardę – būčiau Jolanta Laukinė, – kikendama dėsto Jolanta, glostydama mano nugarą. – Žinai, gal nereikia, pakanka pas mus laukinių, reikia daugiau civilizuotų. – Nereikia tekėti ar nereikia keisti pavardės? – pasitikslino. Kaipmat pajutau klastą. – Būk savimi: nekeisk pavardės! Atsakymas Jolantai patiko. Patenkinta sumurkė ir, prisiglaudusi visu kūnu, tarė: – Tavo sėkla kvepia riešutais... – O tu kvepi obuoliais, kaip senelio karvės pienas. – Ką? Koks dar pienas? – kiek nustebusi atšlijo Jolanta. Turėjau papasakoti dar vieną istoriją. Mano senelis sovietmečiu laikė karvę, šieno žiemą nuolat pritrūkdavo, tad buvo sutaręs su šalia esančiu sulčių fabriku, kad žiemomis už simbolinį mokestį galės pasiimti obuolių sulčių išspaudas. Jis tas išspaudas pasūdydavo ir šerdavo karvutę. Aš buvau taip įpratęs prie specifinio vos juntamo obuolių poskonio, kad pieno iš miesto parduotuvių negalėdavau gerti – jis man būdavo neskanus. – Jolanta, tu man esi pienas, kvepiantis obuoliais. – Nieko gražesnio savo gyvenime nesu girdėjusi. Ir tada aš supratau, kodėl Jolanta, kai pamačiau ją pirmą kartą, man priminė moterį, išėjusią pamelžti karvės. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Prie Klaipėdos te a

Mėmelio teatras XIX a.

Klaipėdos muzikinis ir teatrinis gyvenimas visada buvo intensyvus. Ir senojoje Klaipėdoje buvo puoselėjamas žodžio, šokio ir muzikos profesionalusis menas, o naujos meno formos gimdavo iš didingų gyventojų norų ir iniciatyvų.

Jovita SAULĖNIENĖ

Virė muzikinis gyvenimas Muzikinio teatro, kaip savarankiškos institucijos, Klaipėdoje iki pat XX a. vidurio nebuvo. Toks teatras duris atvėrė jau visai kitoje istorinėje epochoje, kitoje kultūrinėje erdvėje. Tačiau muzika mieste visais laikais karaliavo. Jos buvo daug, visur ir 60

įvairios. Senojoje Klaipėdoje veikė įvairiausi muzikiniai sambūriai. Vienas iš pirmųjų tokių sambūrių buvo Muzikos draugija, kurios šaknys, pasak Johanno Sembritzki’o, siekia 1786 metus. Šios draugijos veikla itin suaktyvėjo 1821 m., kai ji ėmė organizuoti privačius muzikos mėgėjų koncertus, vėliau – ir viešus. Žiemą mieste įvykdavo šeši koncertai, kurie baigdavosi miestiečių pamėgtomis puotomis. Senosios Klaipėdos gyventojų sielai atgaivos suteikdavo ir Harmonijos draugija, subūrusi pučiamųjų orkestrą, kurio muzika vasaromis skambėdavo miesto parkuose, aikštėse ir sutraukdavo klausytojų būrius. Apskritai pučiamųjų orkestrų muzika buvo itin populiari senojoje Klaipėdoje. Gausiai buvo lankomi ir Harmonijos draugijos simfoniniai koncertai, kurių repertuarą sudarė klasikų muzika. 1849 m. įkurtas dainininkų susivienijimas „Euphonie“, 1861 m. – Ernsto dainų draugija, pavadinta ilgamečio chorų vadovo vardu. Šių sambūrių vadovų dėka išgarsėjo Klaipėdos chorai, atlikę sudėtingiausius kūrinius ir leidę klausytojams patirti „tyriausią muzikinį malonumą“. Miesto muzikinis gyvenimas buvo intensyvus, tačiau to gyventojams nepakako.

Iniciatyvos ėmėsi pirkliai Teatrinės veiklos užuomazgas kai kurie tyrinėtojai įžvelgė dar 1771 m. Rusijos imperatorės Jekaterinos II Klaipėdoje apsilankymo garbei surengtoje „didelėje baleto su naujomis dekoracijomis ir suknelėmis“ šventėje. Kiti teatrinės veiklos pradžią nurodo 1775 m., treti – 1780 m. Kad ir kaip būtų, jau 1796 m. buvo išleistas „Teatro kalendorius“ („Theater Kalender“). XIX a. pr. jau veikė miesto teatras, po kurio stogu intensyviai buvo puoselėjamas žodžio, šokio ir muzikos profesionalusis menas. Teatro atsiradimą ir jo gyvavimą lėmė racionalumu garsėjantys miesto pirkliai, kurie, Heinricho A.Kurschato žodžiais tariant, „rodė didelį susižavėjimą teatru“ ir „ne tik nevengė mokėti nemažų pinigų už spektaklių bilietus, bet ir buvo pasirengę aukoti didesnes sumas, pvz., išpirkti teatro akcijas. Netrūko mecenatų, giliai griebusių į nuosavą kišenę, kad tik palaikytų teatro gyvastį“. Teatras buvo kuriamas pamažu. 1803 m. senajame sandėlyje prie Danės upės pirklio Christiano Wilhelmo Wachseno rūpesčiu atsidarė įstaiga įdomiu pavadinimu „Pasirodymų namai“. Nors patalpos buvo

KULTŪROS ISTORIJA

e atro ištakų (1) ankštos ir nekūrenamos, tačiau „pasirodymai“ sutraukdavo nemažai žiūrovų, kurie žiemą „šaltoje kaip ledas salėje sėdėdavo su paltais“, o „kailiniais apsirengę aktoriai vaidino žaliuojančių medžių fone“...

Mieste atidarė teatrą Ne tik turtingieji pirkliai dėjo pastangas, kad būtų įkurtas miesto teatras. To

gražaus ir didingo profesionalaus meno reikėjo ir tuomet 8 000 gyventojų turėjusiai Klaipėdai. Liudijama, kad senosios Klaipėdos gyventojų „alkis teatro kūrybai neturėjo ribų“. Klaipėdiečių pomėgis ir gana gilus meno supratimas buvo didelė paskata mieste vystyti profesionalųjį teatrinį meną. 1818 m. Klaipėdos medienos pirklių lėšomis buvo įkurtas laikinasis miesto teatras, kuriame buvo 200 vietų žiūrovams. Tais pačiais metais justicijos komisaras

W.A.Mozarto operos „Figaro vedybos”, dalyvaujant solistei Matildai Kiorner, Žiemos teatre Šaulių salėje 1894 m. afiša.

Volfgramas, pirkliai Rupelis ir Vojtkovitzius įsteigė akcinę bendrovę teatrui pastatyti iš miesto nupirktame sklype Pratybų aikštėje, vėliau pervardintoje Naujuoju turgumi. Ir prasidėjo... 1820 m. teatro direktorius Johanas Gotliebas Heckertas atidarė teatrą prologu, tapusiu būtinu kiekvienoje premjeroje, ir H.Bilberbecko pjese „Tėvo širdis“. Vėliau čia rampos šviesą išvydo W.Shakespeare’o „Hamletas“, F.Shillerio „Mesinos nuotaka“. ►

Muzikos draugijos šventiško koncerto, įvykusio 1861 m., programa.

KULTŪROS ISTORIJA

pertraukas užšokti ant scenos ir rėžti tiesą teatralams į akis ar išsakyti savo pagrindinį reikalavimą: „Mes prašome senų gerų arba gerų naujų dalykų.“ 1841 m. Klaipėdos teatrui ėmus vadovauti talentingam kapelmeisteriui, režisieriui bei aktoriui Francui Eduardui Morohnui, trupė ryžtingai pasuko grynojo operos žanro link. Sceną išvysdavo vis sudėtingesnės operos: W.A.Mozarto „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, G.Rossini „Vilius Telis“, F.von Flotow „Marta“, G.Donizetti „Pulko duktė“ ir kitos.

Statė dramas ir komedijas

Muzikinis gyvenimas virte virė ir Šaulių namuose.

Asmeninio archyvo nuotr.

Publika buvo reikli Spaudos šaltiniuose užsiminta, kad tuo laiku buvo pastatytos operos „Fanchon“ ir „Dunojaus bobutė“, susilaukusios aštrios kritikos. Matyt, jos nesuteikė estetinio pasigėrėjimo anų laikų klausytojams ir buvo įvertintos kritiškai. Detalesni tyrinėjimai archyvuose apie šiuos operų pastatymus Klaipėdos teatre, tikėtina, plačiau atskleistų situaciją. Beje, šis faktas tik patvirtina, kad senosios Klaipėdos teatro žiūrovai ar muzikos klausytojai buvo gana išprusę ir nesitaikstė su lėkšto turinio kūriniais ar bloga režisūra.

Netrūko mecenatų, giliai griebusių į nuosavą kišenę, kad tik palaikytų teatro gyvastį. Mėmelio moterų giedotojų draugijos 1836 m. afiša. ◄ Teatro direktorius J.G.Heckertas buvo

pirmasis, kuris, anot H.A.Kurschato, „išdrįso statyti ir operas, tarp jų W.A.Mozarto „Titą“ ir „Pagrobimą iš seralio“. Taip šalia dramų atliekamos W.A.Mozarto operos pamažu Klaipėdoje tiesė muzikinį kelią, tarsi paneigdamos H.Heinės sentenciją, kad ten, „kur baigiasi žodis, prasideda muzika“. Žodis ir muzika, drama ir opera, komedija ir operetė Klaipėdos teatre susipynė į darnią visumą. 62

Išlikę nemažai liudijimų, kad tų laikų „publika nepriimdavo beatodairiškai visko, kas jai buvo pateikiama“. Štai W.Shakespeare’o „Užsispyrėlės sutramdymas“, pasak amžininkų, „buvo nesuprantamas mūsų dabartiniam aukštesniajam išsilavinimui“. Žiūrovai pasipiktino ir dėl F.Shillerio „Marijos Stiuart“ gerokai sutrumpinto varianto pastatymo. Komediją „Apgavystė biržoje, arba Moteris kaip komedijos honoraras“ jie atmetė dėl pernelyg lėkšto turinio. Klaipėdiečiai žiūrovai nesikuklindavo per spektaklių

Tuo laiku teatras nebebuvo vienintelis kultūros židinys mieste. Čia aktyviai reiškėsi įvairios kultūros organizacijos, muzikos draugijos. Tad teatro vadovams reikėjo pasukti galvas, kaip pritraukti žiūrovus ir juos sudominti. Klaipėdos teatras iki pat XX a. pradžios priklausė privatiems asmenims, kurie ir samdydavo direktorius. Direktorių, formavusių Klaipėdos teatro veidą, sąrašas ilgas. Vienas iš jų buvo F.E.Morohnas, Klaipėdos teatrui vadovavęs 1841–1857 m. Tai buvo iš tiesų talentingas vadovas, išradingas režisierius, gabus aktorius, kūręs charakteringus vaidmenis, didis mimas, energingas kapelmeisteris. Direktoriaus žmona Johanna irgi vaidino šiame teatre, o dukra Julie Morohn, užaugusi klaipėdiečių akyse, tapo mylima ir šlovinama aktore. Ši teatralų šeima labai prisidėjo prie teatrinio meno sklaidos. F.E.Morohno teatro repertuaro pagrindą sudarė melodramos ir komedijos. Žiūrovai išvydo anuomet madingo autoriaus A.Kotzebue kūrinius „Intermeco, arba Lenkų junkeris pirmą kartą dvare“, „Sumaištis“ ir „Pavydi žmona“. Sėkmingi buvo G.E.Lessingo komedijos „Mina von Barnhelm“, F.Shillerio dramos „Klasta ir meilė“ pastatymai. Šis teatro direktorius daug dėmesio skyrė istoriniams kūriniams apie Klaipėdą, tikėdamas, kad niekas taip neprimena praeities, kaip muzika. Miesto istoriją priminė drama „Klaipėdos įkūrimas“, komedija „Viena diena Klaipėdoje, arba Erelis kelionėje iš Klaipėdos į Tilžę“. Šiais sceniniais kūriniais buvo skatinamas klaipėdiečių pasididžiavimas turtinga savo miesto istorija. (Pabaiga – kitame numeryje)

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2021 04

Articles inside

KULTŪROS ISTORIJA

Tadas ŽVIRINSKIS. Pienas, kvepiantis obuoliais

Alma RIEBŽDAITĖ. Skambantis švelnumo dubenėlis

Algis KUKLYS. Tarakonas. Magnuso bokštas

Jūratė SUČYLAITĖ. Dienų fontanai: eilėraščiai

Irma STASIULIENĖ. V.Paukštelis: tapyba yra kančia

Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (1): A.Dovydėno „Žaliosios“ vaistinės vitražų ciklas

KINAS

ŠOKIS

FOTOGRAFIJA

TEATRAS

ARCHYVŲ METAI