Durys 2022 08 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 RUGPJŪTIS / Nr. 8(104)

Parodų „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“ ir „Klaipėdos dailės muziejus“ atidarymo šventės KKKC Parodų rūmuose akimirkos. Tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa PoškutėJukumienė, KKKC direktorius Liudas Andrikis ir meno kolekcininkas Edmundas Kolakauskas.

Per vernisažą – konfeti lietus. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 rugpjūtis / Nr. 8 (104) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO

UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

4 psl. – A.Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjeros Klaipėdos piliavietėje akimirka. Martyno Aleksos nuotr.

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

„Sakmė apie M

A.Remesos oratorijo s

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, pradėdamas antrąjį tarptautinį operos ir klasikinės muzikos festivalį, Klaipėdos miestui, švenčiančiam 770 metų sukaktį, padovanojo prasmingą meninę dovaną – kompozitoriaus Alvido Remesos oratorijos

Daiva KŠANIENĖ

Dedikacija Klaipėdai

Sudėtinga ir paini seniausio Lietuvos miesto – Klaipėdos įkūrimo istorija, sulaukusi įvairiausių versijų bei interpretacijų, apipinta legendomis, paslaptimis, net mistiniais pasakojimais, ne kartą aprašyta metraščiuose, enciklopedijose, kronikose, mokslinėse studijose, istorinėse knygose, archeologų

darbuose ir kt., šiemet prabilo muzikos ir poezijos kalba.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Klaipėdos krikštatėviai buvo vienuoliai broliai pranciškonai. Jie, atvykę į šį nepaprasto grožio žemės kampelį, kur Dangės upė įteka į tyvuliuojančias marias, už kurių švyti auksinės smėlio kopos, ošia Baltija, o netoliese teka didingasis Nemunas (vok. Memel), gavę Kuršo vyskupo, pranciškonų vienuolio Heinricho von Lützelburgo ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Livonijoje Ebenhardo von Seyne’o palaiminimą bei pritarimą, 1252 m. įkasė pirmąjį akmenį į netrukus iškilusios Mė-

„Sakmė apie Mėmelburgą“ pasaulinę premjerą.

A.Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjeros Klaipėdos piliavietėje akimirkos.

ėmelburgą“:

s pasaulinė premjera

melburgo pilies pamatus. Pilies priedangoje kūrėsi miestas, telkėsi gyventojai, suklestėjo amatai, prekyba, deja, vyko ir aršios kovos. Netrukus (1258 m.) iškilo net dvi šventovės: Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus bažnyčios. Simboliška, kad iškilią, reikšmingą Klaipėdos sukaktį šlovinančią oratoriją –savotišką miesto istorijos meninę restauraciją – sukūrė klaipėdiečiai, pranciškonų pasauliečių ordino broliai – kompozitorius Alvidas Jeronimas Remesa OFS ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas, kunigas Sigitas Benediktas Jurčys OFM (libreto autorius), giliai suprantantys ir jaučiantys pranciškoniškosios filosofijos

esmę, paremtą kilniu, santarvę ir meilę skelbiančiu požiūriu į žmogų, gamtą, Dievą. Prisilietimas prie šių prasmių ir jų įkūnijimas mene iš kūrėjų reikalauja ir dvasinės brandos, ir religinių nuostatų stiprumo bei tikėjimo.

Oratorijos autoriai meniškai įtaigiai atkūrė žilos senovės, net kelių šimtų metų įvykių ženklus: vienuolių atkeliavimą, prie pilies ir miesto ištakų stovėjusių istorinių asmenybių paveikslus, viduramžių kovų atgarsius, pagaliau – Klaipėdos suklestėjimą. Spalvingai skleidžiasi Klaipėdos miesto kūrimosi naratyvas, supinant autentiškus istorinius faktus su menine fantazija ir perteikiant

juos per žmogiškąją, poetinę – simbolinę prizmę, išryškinant kilnią krikščioniškąją misiją, gėrio, šviesos, dvasingumo siekį: vienuoliai, prie Kuršių marių statydami pilį ir miestą, norėjo sukurti rojų, Dievo karalystę žemėje, „miestą – šventovę“.

Muzikos ir poezijos kalba

Kompozitorius A.Remesa prasitarė: „Neleńgva istoriją perteikti muzikos kalba, ypač išskleisti ją nuo viduramžių iki susiformavusio, brandaus miesto klestėjimo.“ ►

Martyno Aleksos nuotr.

◄ Be abejo, tai nelengvas uždavinys. Tačiau maestro, turinčiam didžiulę patirtį, garsėjančiam plačiu muzikinės kūrybos akiračiu ir idėjų lauku, kuriame visada dominavo sakralinė, krikščioniškoji tematika, atsispindinti pačiuose įvairiausiuose žanruose, ši tema nebuvo naujiena. Jo kūrinių sąraše – giesmės, dvylika mišių, „Paprastasis requiem“, oratorija „Šventas Pranciškus Asyžietis“, vokalinis ciklas „Iš saulės giesmės“, „Stigmos“ fortepijonui, „Septyni Kristaus žodžiai“ klarnetui solo, „Paskutinė vakarienė“ simfoniniam orkestrui ir kt.

Daug metų stebėdama A.Remesos kūrybą, pažindama jį kaip ypatingai Dievo apdovanotą muzikos kūrėją, įsitikinau, kad beveik kiekvienu nauju opusu jis nustebina savo veikalų originalumu, išradingumu, tematikos įvairove, muzikos kalbos, visada suprantamos ir priimtinos kiekvienam klausytojui, aiškumu. Skverbdamasis į esmines žmogiškosios būties gelmes, bandydamas spręsti etinių bei estetinių idealų problemą, A.Remesa visada

randa savitą muzikinės kalbos raišką, kurią lemia konkretaus kūrinio tema bei idėja. „Sakmėje apie Mėmelburgą“, likdamas ištikimas savajam kūrybiniam principui, jis sėkmingai suderino santūrų šiuolaikiškumą, romantinį lyrizmą su išraiškingu rečitatyviškumu. Būtent vyraujantis rečitatyvinis melodikos pobūdis padėjo kompozitoriui oratorijoje įtikinamai perteikti ir išryškinti poetinio teksto prasmes.

Muzika ir poetinis žodis šioje oratorijoje yra absoliučiai lygiaverčiai. A.Remesa pripažįsta, kad svarbiausias impulsas, uždegantis postūmis kurti oratorijos muziką, jam buvo įkvėptas, prasmingas brolio Benedikto parašytas libretas. Išties veikalo poetinis tekstas – ne tik reikšmingas ir gilus, bet ir turintis tvirtą minties ašį, patrauklią kalbinę terpę apskritai ir išreiškiantis platų žmogiškųjų išgyvenimų spektrą. Kaip minėjo pats brolis Benediktas, „libreto poetinė kalba sukurta Šv. Pranciškaus dvasia; pranciškonai ėjo į pasaulį pažiūrėti, kodėl žmonės tokie pa-

mišę. Juk patys pranciškonų vienuoliai net į kryžiaus karus ėjo be ginklo, giedodami giesmes. Čia daug simbolikos – miesto pradininkai, kurdami miestą, kuria Sodą; yra ir istorinių paralelių.“

Daugelis Klaipėdos gyventojų, puikiai pažįstantys Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kunigą, vienuolį brolį Benediktą, matantys jį kartu su pranciškonų mažesniųjų ordino nariais statantį savąjį Vilties miestą – kuriantį lauko galeriją, auginantį sodą, puoselėjantį gėlynus, steigiantį vaikų darželį, besirūpinantį ligoniais, organizuojantį „Vilties bėgimą“ ir kt., vargu ar žinojo, kad kunigas, suradęs laiko, rašo ir poeziją – haiku. Bet gal ne visus tai ir nustebino, nes juk kiekvienas brolio Benedikto pamokslas, pasisakymas, paprasčiausias pokalbis yra tarsi poetinis kūrinys, kupinas sklandžiausios, raiškiausios ištarmės ir įtaigos. Net tuose trumpučiuose, lakoniškuos trieiliuose – haiku brolis Benediktas geba išsakyti gilias egzistencines mintis: „Myliu rudenį, / Nes apsinuoginę medžiai / Neužstoja dangaus...“

Vieninga visuma

„Sakmė apie Mėmelburgą“, autorių vadinama dedikacija Klaipėdai, suskambo miesto gimtadienio pavakarę (rugpjūčio 1 d.) romantiškoje, 770 metų menančioje istorinės piliavietės erdvėje. Veikalą atliko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro mišrus choras (chormeisteris V.Konstantinovas), varinių pučiamųjų instrumentų grupė (4 valtornos, 3 trimitai, 4 trombonai ir tūba), mušamųjų grupė, solo instrumentai – elektroninis klavišinis instrumentas (partitūroje – klavesinas), birbynė (A.Tumanovas), smuikas (R.Šimelionytė), violončelė (M.Filipova) ir keturi solistai. Dirigavo teatro vyriausiasis dirigentas T.Ambrozaitis, režisierė –R.Bunikytė, kostiumų dailininkė – V.Šuklytė, grimo dailininkė – A.Braždienė. Solines partijas atliko talentingi, gražius balsus turintys teatro dainininkai: V.Kazlauskas (bosas) – Vyskupas, A.Raulinavičius (tenoras) – Magistras, pilies komtūras, J.Butkytė-Komovienė (sopranas) – Mėmelė,

taip pat choro „Gintarėlis“ narys A.Agurkis (diskantas) – karo našlaitis.

Oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ dramaturgija daugeliu aspektų atliepia senovinės pasaulietinės oratorijos bruožus: siužetiškumas, homofoninių ir polifoninių elementų susipynimas, rečitatyviškumas (dažni rečitatyvai secco, pritariant klavesinui), poetinio žodžio svarba, įvykių pasakojimas, o ne aktyvus sceninis veiksmas, ir pan. Septynios oratorijos dalys (Įžanga. Allegro. Eitynių fanfaros; I d. Ad libitum Vyskupo malda; II d. Moderato. Mėmelės dialogas su pilies komtūru; III d. Allegro. Livonijos ordino karinė galybė; IV d. Moderato. Mėmelės dialogas su Vyskupu;

V d. Allegro. Tau ačiū, broli mažesnysis;

VI d. Allegretto. Mėmeli, o mieste mano;

VII d. Vyskupo testamentas) sukomponuotos kontrasto principu, tačiau joms skambant be pertraukos, logiškai pereinant iš vienos į kitą, visa kompozicija susilieja į vieningą visumą. Kompozicinį vientisumą sustiprina naudojama leitmotyvų sistema –kiekvienas veikėjas turi savo melodiją

ir leittembrą (smuiko tema – Mėmelės charakteristikos leittembras, violončelės – Vyskupo ir Magistro, birbynės tema siejama su Lietuvos gamta). Personažai, vadovaujantis libretu, charakterizuojami pačiais bendriausiais bruožais, traktuojant juos daugiau simboliškai, o leitmotyvai bei pasirinktas rečitatyvinis vokalinių partijų pobūdis padeda jų paveiksluose išryškinti konkrečias reikšmes.

Nedidelė instrumentų ansamblio sudėtis imponuoja savo įvairove (vyrauja variniai pučiamieji), sumaniu jų derinimu tarpusavyje, išgaunant tembriškai įdomias spalvas. Labai svarbus vaidmuo oratorijoje skirtas chorui, įprasminančiam istorijos vyksmo ženklus, epochų kaitą.

Sukauptai ir didingai

Iš senamiesčio į piliavietę atidundėjus brolių pranciškonų, miestelėnų, svečių būriui, simboliškai atkartojančiam ►

◄ Kuršo vyskupo ir jo palydos kelionę, nuaidėjo pirmieji „Sakmės apie Mėmelburgą“ akordai. Įžangoje iškilmingai, pakaitomis, tarsi sutartinė suskambo žėrinčios, aktyvaus ritminio piešinio trijų trimitų ir trijų trombonų fanfaros. Daug kartų kartojamos, praturtintos valtornų ir mušamųjų instrumentų tembrais, jos sukūrė pakilią, šventišką atmosferą. Efektingas varinių skambesys kėlė tolimą asociaciją su Klaipėdoje ryškų pėdsaką (1836 m.) palikusiu genialiuoju vokiečių kompozitoriumi R.Wagneriu, kuris savo kūriniuose itin didelį dėmesį skyrė būtent variniams pučiamiesiems. A.Remesa neslepia, kad tokio įspūdžio siekęs sąmoningai; bandęs nutiesti trapią giją, atliepiant svarbiausius, šimtmečius gyvuojančios Klaipėdos muzikinės kultūros momentus. Galingų fanfarų signalus pakeitė tembriškai kontrastuojantys, oratorijos personažus ir gamtos paveikslus apibūdinantys solo instrumentais atliekami epizodai (leitmotyvai): rami, lyrinė birbynės melo-

dija – nuostabios Lietuvos gamtos, tykiai tekančio Nemuno paveikslas, ją pakeičia švelni smuiko daina – Mėmelės charakteristika. Mergaitė Mėmelė – mįslinga, slėpininga, meilę, gėrį ir grožį teigianti oratorijos herojė – upės dvasia, jos personifikacija. (Memelis – senovinis Nemuno upės pavadinimas.) Įžanga, susipinant melodingiesiems instrumentiniams balsams, įsijungus chorui be žodžių, baigiasi žaviu, jaudinančiu ansambliu.

Tokiu būdu, įžangoje eksponuojamos svarbiausios, glaustai viso kūrinio muzikinę idėją perteikiančios oratorijos temos, ne kartą pasikartojančios visos oratorijos metu. Modifikuotai jas plėtojant kitose dalyse, įsiterpiant naujoms intonacijoms, dainingesniems solo epizodams keičiantis su rečitatyvais, duetais, tercetais, choro intarpais, laipsniškai, tikslingai kylama į emociškai šviesią oratorijos kulminaciją Klaipėdą šlovinančioje VI dalyje.

Tarsi iš tolumos ataidinčia, tris kartus pasikartojančia choro atliekama vidu-

ramžių grigališkojo choralo atgailos psalme „Miserere mei Deus“ prasideda I dalis. Ji paruošia Vyskupo pasirodymą. Solisto V.Kazlausko, įsijautusio į Vyskupo – dangiškojo žodžio skelbėjo, „žinios nešėjo“ vaidmenį, atliekama iškilmingai rečitatyvinė Malda skambėjo sukauptai ir didingai, išreiškiant ryžtingą siekį „statyti savo meilės pilį –Klaipėdos miestą“; jautri violončelės tema šį epizodą nuspalvino kilnumu bei šiluma.

„Viešpatie, / Ateina miestai / Iš tavo tylos ir tamsos, / Kai nutyla žodžiai / Žvaigždžių tyla / Praveria miesto duris.“

Muzika ir poetinis žodis šioje oratorijoje yra absoliučiai lygiaverčiai.

Nuoširdžiai ir jautriai

Į nuoširdžią Vyskupo maldą atsiliepė taurioji Mėmelė. Pasigirdus puikiajai smuiko temai, suskambo nuoširdus jos monologas – išskirtinio grožio ir švelnumo scena, meilės Lietuvai, gimtojo krašto grožiui himnas. Jį nuoširdžiai ir jautriai, palydint choro moterų bei vyrų grupėms, atliko žavioji dainininkė J.Butkytė-Komovienė. Tinkamesnės solistės Mėmelės vaidmeniui turbūt negalima nė įsivaizduoti.

„Henrikai, / Tu atneši / Dievo artumą / Nušvitusiu veidu. / Esu aš Upė, / Dieviškojo grožio / Veidrodžiu būsiu / Paukščiams ir bitutėms...“

Perėjimas į II dalį („Mėmelės dialogas su pilies komtūru“) pažymėtas romantiška, trapia, tačiau giliai filosofine žmogaus ir gamtos vienovės, dieviškosios meilės simbolika. Moters paveiksle įkūnyta upės dvasia – Mėmelė

kreipiasi į vokiečių magistro vietininką, pilies komtūrą Eberhardą iš Zaino, su džiaugsmu, bet išdidžiai priimdama šventojo kryžiaus prisilietimą. Komtūro partijoje, atliekamoje A.Raulinavičiaus, atsispindi begalinė meilė dar tik steigiamo miesto vizijai, nuostabiajai Mėmelės žemei. Nors Mėmelės, komtūro ir dalyvaujančio choro partijos čia nuspalvintos švelnesniais tonais, dominuojant smuiko, valtornų tembrams, tačiau prasiveržia ir ryžtingesnės, energingesnės nuotaikos.

Mėmelė: „Paliesk mane – / Ne karžygio kardu ir baime, / Paliesk mane šventuoju kryžium / Ir žmogų mylinčia širdim.“

„Nuo paukščių rytmečio giesmių, / Ir paslaptingo Kuršių marių kvapo, / Nuo kūną glostančio vėjelio, / Pabuski šįryt tu kitu žmogum.“

Kontrastinga III dalies „Livonijos ordino karinė galybė“ (Allegro) pradžia atveria naują pasakojamos istorijos

puslapį. Tai priešprieša romantiškai gamtos, vandenų, miškų ramybei, meilę skleidžiančiam Mėmelės paveikslui. Kompozitorius šią dalį vadina karine, net militaristine. Po vyrų choro a cappella nuskambėjusios energingos ordino pergalės giesmės „Christ ist erstanden“, žinomos dar nuo M.Lutherio laikų, varinių ir mušamųjų partijose įsigali ryžtingi, aktyvūs maršiniai ritmai, simbolizuojantys ordino jėgą. Beje, ši muzika gali asocijuotis ir su vokišku drausmingumu, su krikščionybe siejamos griežtos pasaulio tvarkos elementais bei užuomina į po kelių šimtų metų krašte įsigalėjusią liuteronybę. Netikėtai grėsmingo maršo fone iškyla simbolinė vizija – pasigirsta skausminga, graudi karo našlaičio rauda be žodžių, jautriai įsijungiant choro balsams. Liūdną, jaudinančią raudą subtiliai padainavo Klaipėdos berniukų ir jaunuolių choro „Gintarėlis“ narys A.Agurkis. ►

Dvelkia šviesa

◄ Netrukus įvyksta persilaužimas, grėsmė pasitraukia (Andante). Ją nustelbia taikūs, kilnūs siekiai – Komtūras ir Vyskupas jau regi naujojo, kylančio miesto paveikslą. Jų duetinė scena, palydima klavesino, dvelkia šviesa, vyriška ramybe ir pasididžiavimu, regint kuriamo miesto ateitį.

„Mes Memelės ir Dangės / Krantus tuoj ąžuolu sutvirtinsim, / Aukštyn iškelsim bokštus / Į žvaigždes, į Vakarus, Į Rytus ir žvaigždes. (...) / Į dangų stiebiasi / Naujai statyt pradėtas miestas / Ir veriasi jo durys / Ir kieme žaidžia, linksminas vaikai.“

IV dalis „Mėmelės dialogas su vyskupu“ (Moderato), vyraujant „švelniųjų“ instrumentų pritarimui (smuikas, violončelė, klavesinas, dalyvaujant chorui), tęsia įsigalėjusią prakilnią, taurią

nuotaiką. Kupinas jaudulio Mėmelės ir patetiškas Vyskupo monologai, jų duetinė scena persunkta ateities svajonių miesto regėjimo.

„Išgarsinsiu aš tavo vardą: / Ir žmonės girs tave / Už Taiką, Gėrį bei Dorybes / Mėmele, tave gi, Dievas laimins / Sergės ir globos dar rytui auštant.“

V dalyje „Tau ačiū, broli mažesnysis“ (Allegro), artėjant emocinei viršūnei, grįžta iškilminga patetika, vėl jungdamiesi sužėri varinių instrumentų tembrai, choras gieda artimą grigališkajam choralui giesmę, peraugančią į didingą keturbalsį, artimą himnodijai, pakilų epizodą, šlovinantį pasaulio kūriniją, beribę gamtą. Savo idėja ir mintimi jis labai artimas Šv. Pranciškaus poetiniam kūriniui „Saulės giesmė“. Juk šventasis visame kame matė Dievo ranką. Gamtos išaukštinimo giesmė prasiveržia didžiulio džiaugsmo tonais – gimė Klaipėdos miestas!

„O Saule, o Mėnuli, / O sukurtieji Viešpaties / Ir visa augantys čia, žemėje, / Bičiulių, protėvių dvasia / Kartu mes švenčiame / Mūs Klaipėdos gimimo jubiliejų.“

Lėtas, santūrus ir išdidus Vyskupo monologas, skelbiąs tiesą apie miesto suklestėjimą, paruošia apoteozinį finalą.

VI dalis „Memeli, o mieste mano“ (Allegretto) – visą kūrinį apibendrinanti, didinga, pakilaus emocinio tonuso kulminacija. Modifikuotai pasikartojantys ir išplėtoti iškilmingi įžangos fanfariniai akordai, polifoniškai vystomi kiti leitmotyvai tarsi arka apgaubia ir įprasmina oratorijos idėją. Augant dinamikai, tirštėjant faktūrai, dalyvaujant visiems atlikėjams, galingas tutti skelbia džiaugsmą – Klaipėdos gimtadienį.

„O, Mėmele, o mieste mano, / Esi tu mums tikra vieta / Tau Dievo tylai

apsireikšti. / Sveikiname! / Ir šaukiam nauju vardu – / Klaipėda! / Klaipėda, mes sveikinam tave!“

Sakralumo dimensijos

Neabejoju, kad klausytojai „Sakmėje apie Mėmelburgą“ – muzikiniame-poetiniame miesto sukūrimo pasakojime išgirdo ir pajuto jame glūdinčias sakralumo dimensijas, kviečiančias dvasinei santarvei, visaapimančiam meilės siekiui.

Visi oratorijos dalyviai pasirodė neblogai; puikiai, švariai skambėjo instrumentinės grupės ir solo muzikantų atliekamos partijos, jų ansambliai. Visuose oratorijos epizoduose nepriekaištingai skambėjo choras. Dirigentas T.Ambrozaitis muzikiniam vyksmui vadovavo užtikrintai ir stabiliai. Solistai (V.Kazlauskas, A.Raulinavičius,

J.Butkytė-Komovienė), persikūniję į savo personažų paveikslus, dainavo sukauptai, santūriai, lygiai, jausdami kūrinio stilistikos ypatumus ir jo sakralinę prasmę. Vis dėlto jų dainavime šiek tiek pasigedau subtilesnio niuansavimo, lankstumo, tai būtų padėję giliau įprasminti tekstą. Santūri oratorijos režisūra (R.Bunikytė), jautriai atliepusi muzikinį-poetinį kūrinio pobūdį ir jo įvykių seką, subtiliai „pažeidė“ (gerąja to žodžio prasme) oratorijų žanrui būdingą sceninio vyksmo statiškumą. Ji, nors minimalistinė, tačiau išraiškinga ir skoninga; čia svarbu kiekvienas judesys, rankų mostas, veido išraiška, žvilgsnis, stotas... Pagyrimo verti kostiumų dailininkės V.Šuklytės sukurti sceniniai rūbai, susišaukiantys su sakraline kūrinio idėja. Nuo solistų, choro artistų, aprengtų šviesą, gėrį, šventumą simbolizuojančiais baltos spalvos kostiumais, scena švytėte švytėjo. Tarp kitų išsiskyrė taurus, tarsi gamtos fėjos,

Mėmelės įvaizdis. Nuostabus baltas rūbas, išdabintas subtiliomis melsvomis gėlėmis, ir išskirtinė šukuosena, papuošta šviesiomis, auksinėmis kasomis su perlų diadema, nepaprastai tiko kuriamo personažo paveikslui. Išraiškingas grimas (A.Braždienė) ir šiaip geros išvaizdos solistų veidams suteikė sukauptumo ir kilnaus dvasingumo.

VII dalyje „Vyskupo testamentas“ pranciškonų ordino provincijolas, kunigas Astijus Kungys OFM perskaitė istorinį miesto kūrėjų dokumentą, tikrąją istoriją liudijantį tekstą, patvirtinantį Klaipėdos įkūrimo pradžią 1252 m. rugpjūčio 1 d., kaip testamentą Klaipėdai ir jos ateities kartoms. (Dokumentas išspausdintas Johano Zembrickio knygoje „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“ I t., Klaipėda, 2002, p. 30, 31. / Johann Sembritzki „Geschichte der Königlich Preussischen See- und Handelsstadt Memel“, 1926.)

A.Šileikaitė neapsiriboja viena kūrybinės veiklos sritimi: ji groja fortepijonu, fotografuoja ir tapo. Eglės Liepos nuotr.

Pianistė A.Šileikaitė ir jos meniškas gyvenimas Šveicarijoje

Gyventi ir kurti Šveicarijoje, groti fortepijonu, fotografuoti, tapyti – Akvilės Šileikaitės realybė. Ji atvirauja, kad pačiai įdomiausia bendrauti su kitais įvairiapusiškais menininkais.

Jie iš Akvilės išgirsta pasakojimus ir apie Lietuvos pajūrį, kuriame pianistė pradėjo savo muzikinį kelią. Būsimo koncerto

Klaipėdoje proga atlikėja atsakė į klausimus apie savo profesiją, skirtingų menų draugystę ir labai laukiamą susitikimą su uostamiesčio publika.

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Mėgautis profesija

– Kaip gyvenimo kelias jus nuvedė į Šveicariją? Ko šioje šalyje gali tikėtis atvykę jauni muzikai? – Po bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje norėjau magistro studijas tęsti kur nors kitur. Kaip žinote, muzikos studentai dažniau renkasi ne universitetą, bet dėstytoją, kurio klasėje norėtų atsidurti ir tobulintis. Keli kolegos rekomendavo profesorių Friedemanną Riegerį, dirbantį Štutgarte ir Ciuriche.

Taip ir patekau į Ciuricho menų aukštąją mokyklą.

Jauni muzikai, atvykę studijuoti į Šveicariją, gali tikėtis geros aukštųjų mokyklų infrastruktūros. Čia studijų laikas turbūt yra vienas komfortiškiausių – daug įvairių stipendijų, pažinčių, projektų, renginių. Aukštųjų menų mokyklų studentai turi galimybę nemokamai arba su nuolaidomis lankytis koncertuose, galerijose ir kitur. Tačiau visa tai yra tik tiems, kurie nori, domisi ir kryptingai dirba.

– Kas svarbiausia, siekiant sėkmingos muzikos atlikėjo karjeros?

– Manau, kad tai labai individualus ir sudėtingas dalykas. Individualus, nes tą „sėkmingą muzikos atlikėjo karjerą“ visi labai skirtingai supranta – vieni ją įsivaizduoja

tik su pasirodymais didžiausiose koncertų salėse ir festivaliuose, kiti – tik su orkestrais, treti – bala žino kaip. Keblus klausimas, nes kai kuriais atvejais esame tam tikros socialinės grupės laisvalaikio praleidimo būdo dalis, vadinasi, esame tam tikros rinkos dalis, o ji ir muzikos pasaulyje gali būti negailestinga.

Viliuosi, kad atlikėjo karjera yra sėkminga tuomet, kai muzikas gali mėgautis tuo, ką jo profesija jam teikia, – darbo procesu, rezultatu, publika, naujomis pažintimis, patyrimais ir tomis tylos bei ramybės akimirkomis, kurių linkėčiau mums kuo daugiau.

Neapsiriboja muzika

– Klaipėdoje pasirodysite duetu su saksofonininke Valentine Michaud, su kuria nuo 2015-ųjų esate AKMI DUO. Ko reikia, kad du atlikėjai susigrotų ir taptų ilgamečiais scenos partneriais?

– Pirmiausia, mažos avantiūros. Pradžioje niekas nežino, ar ilgam, ar ne, bet smagu pamėginti. Tolimesnė recepto sudėtis, matyt, būtų sudaryta iš panašaus požiūrio į darbą ir rezultatą, suvokimo, kad bus praleista daug laiko drauge. Taip pat atvirumo, diskusijų, humoro bei pauzių vienam nuo kito. ►

◄ – Greta muzikos atradote save ir fotografijoje bei dailėje. Kaip skirtingi menai jūsų gyvenime sąveikauja tarpusavyje? – Tikiu, kad menai viena ar kita forma yra visur. Mane lydintys menai suformavo asmeninį ir estetišką požiūrį į gyvenimą, aplinką, akimirkas ir patirtis. Nekilo mintis kvestionuoti, kam reikalingas menas, nors tokį klausimą kiti kelia dažnai. Dalis taip galvojančių tikrai nesusimąsto, kad, pavyzdžiui, futbolo rungtynės prasideda nuo... muzikos.

Kiekviena meno sritis leidžia savaip tobulėti, matyti „švariau“ ir pastebėti daugiau niuansų.

Man skirtinga veikla leidžia į kiekvieną sritį grįžti tarsi truputį nuo jos pailsėjus. Mažiau monotonijos, daugiau kūrybos ir vaizdinių. Kiekviena meno sritis leidžia savaip tobulėti, matyti „švariau“ ir pastebėti daugiau niuansų. Tiesa, daile šiuo metu užsiimu nereguliariai, bet noriu po truputį sukurti kolekciją, už kurią uždirbtas lėšas skirčiau paramos ir labdaros fondui „Rugutė“.

– Ar dažnai sutinkate tokių universalių menininkų, kurie neapsiriboja viena sritimi? Gal turite įkvepiančių pavyzdžių? ►

VIZITINĖ KORTELĖ

Akvilė Šileikaitė (gim. 1992 m. Širvintose) savo muzikinę kelionę prie fortepijono pradėjo Klaipėdoje – Juozo Karoso muzikos mokykloje ir Stasio Šimkaus konservatorijoje.

Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji įleido šaknis Šveicarijoje, kur Ciuricho aukštojoje menų mokykloje įgijo magistro laipsnį.

A.Šileikaitė yra keliolikos tarptautinių konkursų laureatė muzikos ir dailės srityse Vokietijoje, Japonijoje, Belgijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Latvijoje ir kitur.

Kaip atlikėja aktyviai bendradarbiauja su įvairių instrumentų atstovais, orkestrais, ansambliais ir kompozitoriais, kuriančiais Šveicarijoje ir už jos ribų. Tarp svarbių profesinių įvertinimų – keli prestižiniai apdovanojimai muzikuojant AKMI DUO sudėtyje.

AKMI DUO – pianistė A.Šileikaitė ir saksofonininkė V.Michaud – Liucernos festivalyje Šveicarijoje 2020 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

◄ – Taip, ir tuo džiaugiuosi. Būtų labai nuobodu bendrauti su pianistu, su kuriuo galėtum kalbėtis tik apie fortepijono muziką. Pavyzdžiui, prancūzė saksofonininkė

V.Michaud, su kuria turėsiu laimę pasirody-

ti Klaipėdos koncertų salėje, kuria kostiumus teatrams, operos ir šokio pastatymams.

Pažįstu muzikų tapytojų, muzikų kulinarų...

Įdomu, kad mes taip žavimės renesanso žmogumi, bet šių dienų žmogumi, kuris

domisi ir gilinasi daugiau nei į vieną sritį, pasitikime mažiau. Gal todėl, kad dabar turime tokį patogų priėjimą prie informacijos ir galime tikslingai judėti viena kryptimi. Bet, gilindamiesi tik į vieną sritį ir nepažindami platesnio konteksto, negalime suvokti tos informacijos svarbos. Ypač šiais laikais, kai viskas taip smarkiai susipynę.

Unikali patirtis

– Ką prisimenate iš mokslų Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje laikotarpio?

– Prisimenu, kad ne be reikalo mus spaudė harmonijos ir muzikos analizės pamokose... Ir dar prisimenu žavius įvairių Lietuvos regionų akcentus kolegų šnektose.

– Kodėl norisi grįžti koncertuoti į Klaipėdą?

– Nes tai irgi mano namai ir jų tikrai labai pasiilgstu. O jei dar galiu pasidalyti tuo, kuo gyvenu, kas gali būti geriau? Kai parašiau Valentine, kad gavome kvietimą pagroti Klaipėdoje, jos reakcija buvo: „Esu labai

A.Šileikaitės tapybos darbai.

laiminga, galėdama pagaliau aplankyti kraštą, apie kurį girdėjau septynerius metus iš geriausios jo ambasadorės.“

– Kaip prisimenate savo pirmąjį pasirodymą Klaipėdos koncertų salėje?

– Tai turbūt nebuvo pirmasis pasirodymas, bet labai vaizdingai ir smagiai prisimenu „Žaismingos muzikos orkestro“ projektą, kuriame grojome Georgeso Bizet operos „Karmen“ aranžuotes. Labai gerai prisimenu ir mūsų trio, kai grojau su smuikininke Justina Auškelyte bei fleitininku Vyteniu Gursčiu, koncertą 2017-aisiais – tai buvo mano pirmasis pasirodymas po išvykimo iš Klaipėdos. Tuomet buvo praėję šešeri metai po išvykimo, ir štai – po penkerių metų vėl grįžtu atgal.

– Kuo bus ypatingas rugsėjo 16-osios AKMI DUO koncertas „Vienu kvėpavimu“?

– Kiekvienas koncertas mums – unikali patirtis. Tikime, kad publika Klaipėdoje ypatinga, vadinasi, toks bus ir koncertas. Skambės vieni mūsų mėgstamiausių, aukštos muzikinės prabos ir vertės kūriniai iš saksofono ir fortepijono repertuaro. Juos turėjome garbės ir atsakomybės skambinti Londono „Wigmore Hall“, Vienos filharmonijoje, Liucernos festivalyje ir kitur. Kodėl gi ir Klaipėdos koncertų salės neįtraukus į šį žavų sąrašą?

APIE KONCERTĄ

Rugsėjo 16 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje įvyks koncertas „Vienu kvėpavimu“: festivalyje „Permainų muzika“ AKMI DUO atskleis įvairiapusį saksofono ir fortepijono repertuarą, skirtingas dueto narių puses bei vienijantį tikslą – išgyventi muziką vienu kvėpavimu. Pianistė Akvilė Šileikaitė ir saksofonininkė Valentine Michaud atliks joms dedikuotus šveicarų ir prancūzų kompozitorių kūrinius, svarbiausią XX a. antrosios pusės muziką saksofonui ir fortepijonui. Taip pat skambės šiai instrumentų sudėčiai pritaikyti Ramintos Šerkšnytės, Paulo Hindemitho, Maurice’o Ravelio kūriniai.

Festivalyje „Ged imino dėmesys G.Šimkaus pi rmajai

suvažiavimas

Festivalį, kurį neoficialiai būtų galima pavadinti „šimkiukų“ suvažiavimu, rengia jo buvę auklėtiniai vis kitoje Lietuvos vietoje, kadangi jų įkurti teatrai išsibarstę po visą šalį. G.Šimkaus auklėtiniai – ne tik teatralai, kai kurie pasuko kita meno linkme. Tarp jų yra dailininkų, rašytojų, fotomenininkų, kino kūrėjų. Todėl „Gedimino 40“ dovanoja plačią meno sričių paletę.

Pirmąją festivalio dieną jo dalyviai „migravo“ tarp Kaišiadorių jaunimo centro

„Mazgas“ ir Kaišiadorių kultūros centro. „Mazge“ juos pasitiko efektingi renginio vedėjai: dvi glamūrinės damos, vilkinčios raudonomis suknelėmis, ir kostiumuotas

vyriškis (trūko tik smokingo ir raudonos peteliškės... Juokauju, iš tiesų netrūko nieko). Šie vedėjai – tai Kaišiadorių kultūros centro teatro aktoriai. Šis teatras su jo režisieriumi Jonu Andriulevičiumi ir buvo šių metų festivalio pagrindinis organizatorius.

Simbolinė skaičių magija – festivalis pavadintas „Gedimino 40“, o režisierių kursas, kuriame mokėsi J.Andriulevičius, šiemet švenčia 40 metų studijų pabaigtuvių jubiliejų. Tikiuosi, mano filmas apie šią 1978–1982 m. laidą, sumontuotas iš G.Šimkaus archyvuose rastų nuotraukų, publikai neprailgo.

Šiame kurse taip pat mokėsi Rokiškio krašto legenda, šviesaus atminimo režisierius Jonas Korenka, Kelmės mažojo teatro režisierius Algimantas Armonas, Raseinių meno mokyklos mokomojo teatro „Svajoklis“ režisierė Albina Damašauskienė, daug metų Joniškio vaikų ir jaunimo teatrui

„Bendraamžiai“ vadovavęs režisierius Arvydas Butkus, Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatrų specialistė Irena Maciulevičienė ir kiti. Visi 12 absolventų, per tuos 40 metų po studijų dirbdami teatruose, televizijoje, net politikoje, daug nuveikė Lietuvos kultūrai.

Kultūrinė injekcija

A.Damašauskienė festivalio atidarymui atvežė per pandemiją išradingai sukurtą videofilmą pagal Vydūno dramą „Sigutė“ –publika galėjo pasigėrėti puikia jaunųjų „Svajoklio“ teatro aktorių vaidyba, gražiu režisierės darbu.

Atidaryme pasirodė charizmatiškasis skrybėlėtasis Feliksas Paulauskas (jis irgi tos pačios, jubiliejų mininčios, laidos absolventas), kuris prisistatė chirurgu (!) ir

„Šimkiukų“

Menų festivalio „Gedimino 40“ atidarymo akimirkos. Festivalio vedėjai – Kaišiadorių kultūros centro teatro aktoriai.

Dėmesys pirmajai G.Šimkaus surinktai dramos režisierių laidai, baigimo, – filmas, sukurtas panaudojant nuotraukas iš G.Šimkaus

d imino 40“ –i rmajai režisierių laidai

įtraukė žiūrovus į savo gydytojiškos veiklos egzotiškame Rytų pasaulyje sūkurį. Buvo žiūrovų, kurie tuo pasakojimu nuoširdžiai patikėjo, – toks įtaigus buvo aktoriaus persikūnijimas ir papasakota istorija. Iš tiesų tai buvo monospektaklis be pavadinimo, o pats aktorius ir režisierius vėliau prisipažino su savo autoriniais spektakliais dažniau pasirodantis festivaliuose užsienyje nei Lietuvoje.

Po šios, galima sakyti, tragiškos istorijos, festivalio žiūrovai galėjo atsikvėpti, nuskubėję į netoliese esantį kultūros centrą. Po jo sceną šėliojo „psichai“ iš to paties pavadinimo V.Bladykaitės pjesės, režisuotos J.Andriulevičiaus. Taip linksmai prisistatė festivalio šeimininkai – Kaišiadorių kultūros centro teatras.

Nauja kultūrinė injekcija – puikioje „Mazgo“ salėje parodytas 2019 m. režisierės Inesos Kurklietytės sukurtas dokumentinis filmas „Artėjimo keliu“ apie

Juodkrantės skulptorių, pedagogą Albertą Danilevičių.

Menininkas yra menininkas, jis kartais ima ir pasuka kita kryptimi. Kaip sakoma, „neužtvenksi upės bėgimo“. Štai ir Virginija Vegelevičienė (tos pačios jubiliejinės laidos absolventė) savo dėstytojo G.Šimkaus atminimui Kaišiadorių kultūros centro fojė surengė akvarelių parodą „Gerumas būti“. Visa oda ir širdimi gaudėme tuos gerumo spindulius, trykštančius subtiliais potėpiais iš kiekvieno paveikslo, ir mėgavomės jų skleidžiama šiluma. O dar parodos atidarymo metu dailininkės bendrakursiai nepagailėjo pačių šilčiausių žodžių savo pedagogui, mano tėveliui G.Šimkui: prisiminta, kad jis išmokė juos atkaklumo, darbštumo, tikėjimo savo jėgomis ir daugybės kitų gerų dalykų. O mudvi su mama viso kurso vardu gavome vieną nuostabų Violetos paveikslą dovanų. Nesibaigiantis tas gerumas!

Teatro bacila

Iš Klaipėdos į festivalį atidundėjo G.Šimkaus teatras „Artyn“ su monospektakliu pagal A.Maleszkos pjesę „Jasekas“. Į sceninį vyksmą išradingai įpinti du gyvai grojantys muzikantai ir dar vienas paslaptingas personažas, panašus į liokajų. Režisierė Marta Vendland yra viena paskutinių G.Šimkaus auklėtinių. Jai, kaip sakė režisierė, buvo svarbu į festivalį atvežti savo atnaujintą magistro studijų diplominį darbą, prie kurio sukūrimo režisieriaus ranką 2016 m. pridėjo ir G.Šimkus.

Pirmąją festivalio dieną vainikavo dar vienas monospektaklis, parodytas didelėje Kaišiadorių kultūros centro salėje. Jis buvo suvaidintas virtuoziškai. „Taško“ teatro spektaklyje „Būti“ pagal D.Katiliūtės pjesę gvildenama skaudi aborto tema. O talentingoji aktorė – šįkart G.Šimkaus ►

F.Paulausko monospektaklis. Astos Sabonytės nuotr. režisierių laidai, švenčiančiai 40 metų jubiliejų po studijų nuotraukas iš G.Šimkaus archyvų.

◄ auklėtinės, Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos dramos mokytojos metodininkės Živilės Martinaitienės dukra Jūratė Martinaitytė. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai teatro meno bacila užkrečiami vaikai ir vaikaičiai.

Tuo pirmoji diena nesibaigė. Dar buvo prasmingų dainų ir šilčiausių prisiminimų apie mylimą pedagogą G.Šimkų vakaras.

Kaip sakoma vienoje reklamoje, „apie viską pagalvota“, taip ir J.Andriulevičius apgalvojo kiekvieną festivalio niuansą (nebūtų G.Šimkaus auklėtinis). Kad praplėstų akiratį, pažintų dar nematytus Lietuvos kampelius, antrąją festivalio dieną festivalio dalyviai ir publika patraukė į Žiežmarius, už kelių kilometrų nuo Kaišiadorių. Čia, didžiausioje Europoje išlikusioje medinėje žydų sinagogoje, kuri puikiai rekonstruota ir pritaikyta kultūriniams renginiams, buvo atidaryta A.Butkaus, ilgamečio Joniškio vaikų ir jaunimo teatro „Bendraamžiai” režisieriaus, fotografijos darbų paroda. Nuotraukose užfiksuoti ryškiausi jo auklėtinių teatrinės veiklos epizodai.

Jautriomis stygomis

Kitoje sinagogos erdvėje prisiminimų knygą apie Rokiškio teatro įkūrėją ir ilgametį jo vadovą šviesaus atminimo J.Korenką pristatė jo žmona, knygos autorė Ramunė Korenkienė ir Jono bendrakursė I.Maciulevičienė. Ši knyga – tai jautrus ir šiltas pasakojimas apie žmogų, kuris Rokiškio kultūriniame gyvenime dar sovietmečiu padarė tikrą perversmą. Netrukus žydų architektūrinį palikimą menančiomis gatvelėmis festivalio dalyviai patraukė prie Strėvos upės, šalia kurios išraiškingame sename pastate įsikūręs Žiežmarių kultūros centras. Čia jau krykštavo didelis būrys mažučiukų ir kiek vyresnių vaikų, nekantriai laukusių katino Prunelijaus ir jo uodegos. Kelmės mažasis teatras ir jo režisierius A.Armonas į festivalį atvežė stilingą, skoningai sukurtą spektaklį vaikams „Prunelijaus sapnas“. Buvo smagu ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Žiūrėti paskutinio festivalio spektaklio visi sugrįžo į sinagogą. Kupiškio kultūros centro padalinio Skapiškio teatras „Stebulė“ parodė jautrų ir subtilų spektaklį apie Kupiškio krašto kunigą Joną Katelę, kuris carinės Rusijos priespaudos laikais rizikavo valstiečius mokydamas lietuviško rašto. Šį

Scena iš Kaišiadorių kultūros centro teatro spektaklio V.Bladykaitės „Psichai“ (rež.RasosJ.Andriulevičius). Šimkutės nuotr.

V.Vegelevičienės akvarelių parodos „Gerumas būti“ atidarymo akimirka. Rasos Šimkutės nuotr.

Scena iš monospektaklio „Jasekas“ (rež. M.Vendland).

Olando nuotr.

spektaklį teko matyti ir anksčiau. Bet po šių metų vasario 24-osios jis suskambėjo dar jautresnėmis stygomis. Kai suvoki, kokia trapi ir brangintina mūsų nepriklausomybė ir kaip svarbu puoselėti lietuviškumą, tai net gerklę užspaudžia... Po spektaklio šioms mintims paantrino ir pati režisierė, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė, „šimkiukė“ Vita Vadoklytė.

Festivalio uždarymo atmosferą sunku nupasakoti – tiek daug nesumeluoto nuoširdumo ir gerumo... Menų festivalio „Gedimino 40“ sumanytoja ir pernykščio renginio Skapiškyje ir Kupiškyje organizatorė, Mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė V.Vadoklytė, šiemečio festivalio organizatorius J.Andriulevičius nepamiršo padėkoti nė vienam, prisidėjusiam prie dvi dienas trukusio renginio, – partneriams, rėmėjams, globėjams.

Skleisti šviesą

Festivalis uždarytas, bet... festivalis tęsiasi. Dar vienas spektaklis. Neplanuotas. Iš kito projekto. Bet labai gražiai įsiliejęs į menų festivalį „Gedimino 40“. Beveik anekdotiška situacija. Telefonu kalbasi dvi bičiulės,

buvusios kurso draugės „šimkiukės“. Viena sako: „Atvažiuok į „šimkiukų“ festivalį.“ Kita atsako: „Labai norėčiau, bet negaliu, mes vaidinam šiandien. O tu tai važiuok būtinai.“ Netrukus jos abi jau glėbesčiuojasi prie

Žiežmarių kultūros centro. Viena jų – save laikanti „šimkiuke“, nors kadaise režisūros studijas Klaipėdoje išmainė į aktorinio meistriškumo studijas Vilniuje, – Vitalija Mockevičiūtė, kuri netrukus su dar dviem ►

Kelmės mažojo teatro režisierius A.Armonas festivalyje pristatė savo režisuotą spektaklį vaikams „Prunelijaus sapnas“.

Akimirka iš Kelmės mažojo teatro spektaklio vaikams „Prunelijaus sapnas“ (rež. A.Armonas).

Rasos Šimkutės nuotr.

Žiežmarių sinagogoje. Brangių relikvijų suolelis, primenantis apie Klaipėdos universiteto docentą, režisierių, teatro pedagogą G.Šimkų.

◄ talentingom aktorėm – Neringa Varnelyte ir Jurga Kalvaityte – vaidins spektaklyje „Nedingęs“. Tai jautrus teatrinis-poetinis pasivaikščiojimas po Žiežmarius, prisimenant visų užmirštą poetą Antaną Kalanavičių. Gausiai susirinkusių žiūrovų neišgąsdino trumpalaikis lietus, visi susikaupę sekė paskui aktores, vaikščiojo kartu su jomis Žiežmarių gatvelėmis ir palei Strėvos upę, išgyvendami nelengvą poeto dalią.

Visoje Lietuvoje, atokiausiuose šalies kampeliuose, G.Šimkaus ugdytinių dėka vyksta prasmingas ir intensyvus kultūrinis teatrinis judėjimas.

Simboliškai nuskambėjo paskutinis spektaklio akordas – V.Mockevičiūtės dzūkų tarme ištarti žodžiai: „Kai žmogus miršta, Dievulis nukerpa gyvybės siūlą, ir žvaigždė Žemėn nukrenta, o kai kurių mirusių žmonių žvaigždės pasilieka danguje ir dar skaisčiau žiba...“

Fotografijų parodos atidarymas Žiežmarių sinagogoje. Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė „šimkiukė“ V.Vadoklytė sveikina „šimkiuką“ parodos autorių A.Butkų. Žiežmarių kultūros centro nuotr.

Mano šviesaus atminimo tėvelio misija, kaip suprantu, buvo išugdyti brandžias kūrybingas asmenybes, kurios būtų pajėgios sukurti teatrus bet kuriame Lietuvos regione, ypač periferijoje, ir skleisti ten teatro ir kultūros šviesą. O pačia plačiausia to žodžio prasme – tokiu būdu taurinti kiekvieno lietuvio sielą. Esu tikra, kad jo misija įvykdyta, ir dabar skiname jos vaisius: visoje Lietuvoje, atokiausiuose šalies kampeliuose, G.Šimkaus ugdytinių dėka vyksta prasmingas ir intensyvus kultūrinis teatrinis judėjimas. Tai įrodo ne tik menų festivalis „Gedimino 40“, bet ir daugybė nuolat vykstančių mėgėjų teatrų, menų sintezės renginių ir festivalių pačiose įvairiausiose tėvynės vietose. Svarbiausia, kad buvę jo ugdytiniai tą darbą dirba su didžiausiu nuoširdumu ir atsidavimu, yra asmenybės be pozos ir susireikšminimo. Visai tokie pat, koks buvo G.Šimkus. Nors šviesos ir gėrio iš Kaišiadorių ir Žiežmarių parsivežiau su kaupu, jau laukiu trečiojo menų festivalio „Gedimino 40“, kuris kultūros liepsna nušvistų dar kitoje Lietuvos vietoje. Tikiuosi, kad niekas nesukliudys jam įvykti.

R.Korenkienė ir I.Maciulevičienė pristatė atsiminimų knygą apie legendinį Rokiškio teatro režisierių J.Korenką. Rasos Šimkutės nuotr.

Teatrinis-poetinis pasivaikščiojimas po Žiežmarius su spektakliu „Nedingęs“. Idėjos autorės ir aktorės: J.Kalvaitytė, N.Varnelytė, V. Mockevičiūtė. Žiežmarių kultūros centro nuotr.

Teatras „Stebulė“ festivalyje parodė spektaklį „Lietuvybės lopšys“ (rež. V.Vadoklytė). Rasos Šimkutės nuotr.

V.Prižgintienė: lietuviams trūksta tik pozityvumo

Vilijos Prižgintienės vadovaujama Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos bendruomenė sukūrė akademinių gebėjimų ugdymo mokyklą. Jos ir suburto darnaus kolektyvo nuopelnas, kad 2015 m. „Ąžuolyno“ gimnazijai vienai pirmųjų Lietuvoje buvo suteikta „Geros mokyklos“ nominacija. Jos vadovaujamo kolektyvo pastangomis gimnazija jau daug metų yra geriausiųjų šalies mokyklų dešimtuke, o apie šią ugdymo įstaigą pasakojamos legendos, tačiau vieningai sutariama, kad tiek čia mokytis, tiek dėstyti – aukštos mokslo kokybės ženklas. Vadovės iniciatyva gimnazijoje galima mokytis ne tik anglų, rusų, prancūzų ir vokiečių, bet ir retų kalbų – kinų ir ispanų.

Sandra ŽEMAITYTĖ

Sėkmės paslaptis

Anot direktorės, ji jau senokai suvokė, kad „Ąžuolyno“ sėkmės paslaptis – geranoriškumas. „Vieni kitiems draugiškai padedame, siekdami išsikeltų tikslų, ir tai veikia kur kas efektyviau nei griežtas reiklumas ir kategoriškumas. Gal todėl pedagogų kolektyvo kaita minimali, o į gimnaziją veržiasi žymiai daugiau aštuonias klases baigusių klaipėdiečių, nei mokykla gali priimti“, – pasakojo energingoji V.Prižgintienė.

– Kas sunkiausia jūsų darbe? Vadovaujate motyvuotus mokinius bei pažangiausius pedagogus jungiančiai mokymosi įstaigai.

Gal mokyklos vadovui sudėtinga rasti kuo užsiimti? Juokauju, žinoma. – Yra tokia lietuviška patarlė: po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Norint, kad mokykla būtų stipri, paklausi, pasiekianti aukštų rezultatų, tenka nuolat keistis, galvoti, kaip pritraukti, išlaikyti mokinius, kaip jiems sudaryti geriausias ugdymosi sąlygas, pasiūlyti ką nors naujo, įdomaus. Štai ir šiemet, bendradarbiaudami su Kauno technologijos universitetu (KTU), nusprendėme nuo rugsėjo 1-osios gimnazijoje komplektuoti dvi KTU klases. Vienoje daugiau dėmesio skirsime biologijai ir chemijai, kitoje –fizikai ir programavimui. Mokiniai ne tik turės šių dalykų papildomų pamokų, bet ir galimybę vykti į KTU laboratorijas praktinėms veikloms, klausytis dėstytojų paskaitų, mokytojai galės tobulinti savo kvalifikaciją. Bendradarbiaudami su ISM, įrenginėjame verslo klasę – tai padės stiprinti ekono-

mikos mokymą gimnazijoje. O kur dar pasirengimas atnaujintų ugdymo programų įgyvendinimui nuo 2023 metų. Tad darbų netrūksta, užsiimti visada yra kuo.

– „Ąžuolyno“ gimnazija neseniai vėl sužibėjo paskelbtuose šalies mokyklų reitinguose. Kokį „derlių“ pavyko surinkti per praėjusius metus?

– Džiaugiamės praėjusių metų egzaminų rezultatais, pagal juos gimnazija pateko į pirmą mokyklų, atrenkančių mokinius, trejetuką (po Vilniaus licėjaus ir KTU gimnazijos). Bet dar labiau džiugina, kad esame treti pagal šimtukų, gautų per 10 metų, skaičių. Tai rodo gimnazijos rezultatų stabilumą, o, kaip žinome, rezultatai pasiekiami nuosekliu, atkakliu darbu.

„Protingai“ mokytis

– Kaip mokiniai patenka į jūsų mokyklą? Ar sudėtinga kažkam duoti neigiamą atsakymą?

– Norėdami mokytis gimnazijoje, mokiniai turi ir iki 8 klasės siekti kuo aukštesnių rezultatų. Priimdami mes skaičiuojame pagrindinių dalykų pažymių vidurkį ir organizuojame lietuvių kalbos ir matematikos žinių patikrinimą. Tiesa, karantino metu priėmėme mokinius tik pagal 8 klasės mokymosi rezultatus. Neigiamą atsakymą dabar pateikia elektroninė priėmimo sistema, bet kiekvienais metais dalis mokinių nepatenka į gimnaziją. Nors būna labai atkaklių, kurie bando po metų ar net po dvejų. ►

Nors Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė V.Prižgintienė būdama paauglė žadėjo, kad pedagogikos niekada nesirinks, dabar sako, kad su malonumu eina į darbą ir kasmet ypač džiugiai pasitinka vis kažką naujo atnešančią Rugsėjo 1-ąją. Vaivos Jokužienės nuotr.

◄ Ir, jeigu noras yra didelis, įdedama pastangų, dažniausiai pasiseka.

– Teko pažinoti merginą, kuri mokėsi vien aukščiausiais balais, nes viską išmokdavo mintinai. Nepaisant „raudono“ diplomo, jos darbinė karjera nesusiklostė sėkmingai. Nepaisant to, mūsų visuomenė vadovaujasi stereotipu, kad sėkmė lydės tik įvertintus aukščiausiais balais. Ko reikia sėkmei, jūsų manymu?

– Gyvenime visko būna. Dauguma gerų mokinių ir toliau sėkmingai siekia mokslų, vėliau pradeda darbo karjerą, kurioje taip pat daug pasiekia. Gal jūsų minėtas pavyzdys rodo, kad šiais laikais reikia „protingai“ mokytis. Kažko žinojimas dėl žinojimo nebėra vertingas – reikia mokėti žinias taikyti, kūrybiškai spręsti kylančias problemas, ieškoti naujų sprendimų, drąsiai kelti idėjas, ieškoti jų praktinio įgyvendinimo galimybių. Faktus šiandien labai nesunku rasti internete, bet to jau nebeužtenka.

– Gal visa ko paslaptis – loginis mąstymas, gebėjimas greitai orientuotis naujose situacijose, drąsa?

– Tikriausiai taip – ir drąsa, ir orientavimasis situacijoje, ir logika svarbu. Bet dar labai svarbu ir kūrybiškumas, kitoks, nestandartinis požiūris, gebėjimas bendradarbiauti, dirbti komandoje, atsakingumas.

Tautos bruožas

– Dar vienas mitas: užsienio bendrojo lavinimo mokyklos geriau nei lietuviškosios paruošia gyvenimui, pavyzdžiui, finansų planavimui, gebėjimui orientuotis darbo rinkoje, o svarbiausia – visada save pozityviai vertinti. Ką taip manantiems atsakyti?

– Lietuviai, baigę mokyklas, labai sėkmingai studijuoja užsienio aukštosiose mokyklose. Mūsų abiturientai dažnai pabrėžia, kad gimnazijoje gavo gerus pagrindus, išmoko mokytis nuosekliai ir atsakingai – tai rodo, kad gal ne viskas yra taip blogai, kaip kartais įsivaizduojame. Žinoma, to pozityvaus savęs vertinimo mums, lietuviams, tikrai trūksta. Čia gal net mūsų tautos bruožas. Kažkodėl galvojame, kad užsieniečiai geriau žino, geriau daro, nors priešingų pavyzdžių gi netrūksta. Reikia mokytis ir pozityvaus, ir objektyvaus savęs, savo pastangų, rezultatų vertinimo.

– Ko trūksta Lietuvos ugdymo įstaigoms, palyginti su užsienio?

– Sunkus klausimas. Gal modernesnės materialinės, techninės bazės, nors šioje srityje sparčiai judame į priekį. Gal įdomesnių interaktyvesnių mokymo priemonių. Gal mokymo programos turėtų būti ne

tokios plačios, bet priešingai, orientuotos į nuodugnesnį mokymąsi. Man asmeniškai labiausiai norėtųsi didesnio pasitikėjimo mokykla ir mokytojais, kaip savo darbo profesionalais. Juk neaiškiname kirpėjui, kaip reikia kirpti, siuvėjui – kaip siūti. O štai labai dažnai tėvai nori paaiškinti, kaip mokytojai turi mokyti.

– Kuo kultūra svarbi jauno žmogaus gyvenime? Kaip ji dalyvauja jūsų auklėtinių ugdyme?

– Kultūra svarbi ne tik jauno, kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai atsvara greitam gyvenimo tempui, įtampai, stresui, tai padeda ugdyti(s) emocinį intelektą, empatiją. Gimnazijos mokinius stengiamės pakviesti į teatrą, koncertą, ir ne tik Klaipėdoje, bet ir vykstant kitur. Liūdna, kai kuriems gimnazistams tai būna pirmi kartai, džiugu, kai tokios bendros išvykos padeda vaikams atrasti meną.

Studijavo chemiją

– Iš kur esate kilusi? Būti mokyklos vadovu – jūsų šeimoje kone tradicija?

– Gimiau Vilniuje, bet vos man sulaukus šešių mėnesių tėvai atvyko gyventi į Klaipėdą. Laikau save klaipėdiete, nes, išskyrus

„Ąžuolyno“ gimnazijos 2020 m. abiturientai, kuriems įteikti atestatai su pagyrimu, ir direktorė V.Prižgintienė. Valdo Ramanausko nuotr.

penkerius studijų metus sostinėje, visada čia gyvenau.

Neprisimenu, kuo norėjau būti vaikystėje, tačiau mama yra pasakojusi, kad dar visai maža save įvardydavau kaip būsimą mokyklos direktorę (juokiasi). Tuo metu mano tėvas Bronislovas Lileikis vadovavo buvusiai Klaipėdos 4-ajai vidurinei mokyklai. Šalia jos mes ir gyvenome, tad toks pasirinkimas buvo natūralus. Tačiau mokydamasi vidurinėje mokykloje ir turėdama abu tėvus pedagogus, aš kategoriškai visus užtikrindavau, kad mokytoja tikrai nebūsiu. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą, pasirinkau chemijos specialybę. Už susidomėjimą šiuo dalyku esu dėkinga savo Klaipėdos 19-osios vidurinės mokyklos (dabar M.Mažvydo progimnazija) chemijos mokytojai E.Jokubauskienei. Kalbant atvirai, man visi dalykai sekėsi gerai (mokyklą baigiau aukso medaliu), tad kiekvienas mokytojas stengėsi palenkti į savo pusę: lietuvių kalbos mokytojas siūlė rinktis studijuoti lietuvių kalbą, biologijos – jo dėstomą dalyką. Pasirinkau chemiją, nes šio dalyko mokytoja sudomino labiausiai.

– Mokytojai asmenybės, savo dėstomo dalyko profesionalai, natūraliai sulaukia daug pasekėjų?

– Sutinku ir turiu daug tokių gyvenimiškų patvirtinimų. Esu girdėjusi, kaip buvę abiturientai vieną gimnazijos mokytoją ir jos įtaką mokiniams pavadino „Vaidilutės fenomenu“. Taip jie įvertino mokytojos V.Žukauskienės pastangas sudominti juos programavimu ir tai, kad IT studijas pasirenka apie 20–30 vienos laidos abiturientų. Tokių mokytojų, kaip mano minėtoji Vaidilutė, mūsų gimnazijoje tikrai daug. Jiems įdomu tai, ką dėsto, nebijoma siekti to, kas daugeliui atrodo nepasiekiama, tad ir mokiniai dega noru dalyvauti konkursuose ir olimpiadose. Ne tik dalyvauti, bet ir laimėti, valstybinius egzaminus ne išlaikyti, o gauti pačius aukščiausius įvertinimus. Atvirai prisipažįstu, kad man garbė vadovauti mokyklai, kurioje dirba tiek daug profesines aukštumas pasiekusių pedagogų. Į juos noriai lygiuojasi ir neseniai pedagoginę karjerą pradėję mokytojai, kaip sakoma, geras pavyzdys užkrečia. Kita vertus, man kaip vadovui svarbu savo entuziastinguosius darbuotojus saugoti nuo perdegimo sindromo, nes, būdama valstybinės mokyklos vadove, negaliu šiems profesionalams mokėti tiek, kiek iš tikrųjų jie yra verti.

Pasiilgo mokyti

– Sakoma, kad chemikai „sausi“, kaip ir jų mėgstamas dalykas?

– Mano auklėtiniai iš „Varpo“ gimnazijos, kurioje kažkada dirbau, kartą pasakė: „Kiekviena taisyklė turi išimčių.“ Aš tikrai nemanau, kad chemikai sausi ar uždari žmonės. Chemikus, ypač savo bendrakursius studijų metais aš pažinau kaip labai linksmus ir išradingus žmones. Tarp „tiksliukų“ daug linksmuolių ir atvirai bendraujančių. Mokytojai – taip pat įvairiapusės asmenybės. Mano vadovaujamoje mokykloje sunkiai rastumėte „tiksliuką“ ar „gamtininką“, kurį būtų galima pavadinti sausu ar neįdomiu žmogumi. Atvirkščiai, dauguma jų – spalvingos asmenybės, jiems visiškai netinka stereotipinis mokytojo apibūdinimas.

– Po studijų grįžote į Klaipėdą, nes jos pasiilgote?

– Nenorėjau, tačiau grįžau dėl šeiminių aplinkybių ir maniau, kad pagal paskyrimą mokykloje padirbėsiu 2–3 metus ir ieškosiu kito darbo. Taip ir užsilikau.

– Užauginote du vaikus: kaip pavyko suderinti šeimą ir didelio atsidavimo reikalaujantį pedagoginį darbą?

– Vaikai mokėsi ten, kur aš dirbau. Paprastai mokytojų vaikams būna sunkiau nei jų tėveliams. Pagal save žinau. Bet manieji didelių sunkumų nepatyrė.

– Jūsų kaip vadovės karjera ir prasidėjo „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kuriai vadovaujate kone du dešimtmečius?

– Vadybinė karjera prasidėjo 1998 m. gruodį, kai tapau šios ugdymo įstaigos direktoriaus pavaduotoja gimnazijos klasėms. 2003 m. tapau „Ąžuolyno“ gimnazijos vadove.

– Nepasiilgote mokyti?

– Ilgai, tiek dirbdama direktoriaus pavaduotoja, tiek vadovaudama gimnazijai, derinau vadybinį darbą su mokytojos pareigomis. To nebedarau tik pastaruosius trejus metus. Šiemet keturias klases baigusius gimnazistus mokiau prieš trejus metus. Aš juos galiu vadinti vardais, gerai pažįstu. Kitas santykis. Kita vertus, šiuo pandeminiu laikotarpiu darbų ir atsakomybių kaip gimnazijos vadovė turiu labai daug, tad nėra kada liūdėti. Esu išmokyta niekada ne-

sakyti „Niekada“ (juokiasi)... Kartais ilgiau užsisėdėjus prie popierių, praslysta mintis, jog gaila, kad nemokau moksleivių, negaliu su mokytojais pasidalyti jų mokymosi rezultatais ir būti visaverte diskusijų dalyve.

Rodyti pavyzdį

– Žinau, kad gilinatės į psichologinę literatūrą. Gal tai skatina pažinti vaikus, kolegas?

– Mėgstu skaityti psichologijos knygas ir tuo domiuosi. Man tai duoda daug naudos tiek bendraujant su moksleiviais, tiek su mokytojais. Kiekvienam mokytojui privalu domėtis psichologija ir ją taikyti savo darbe, nes šios žinios padeda rasti kelią į glaudesnį bendravimą su vaikais. Visada sakau, kad metodikų, dalyko specifikos galima išmokti, bet jei mokytojas neras kontakto su mokiniais, jam bus sudėtinga dirbti mokykloje. Jei bendraujant nėra savitarpio supratimo, vaikai greitai tai pajaučia.

– Koks šiandienos mokytojo ir moksleivio santykis? Tikiuosi, tai ne baimė?

– Ir iš mokytojų kartais tenka girdėti, kad jie bijo mokyklos vadovo. Esu prieš tokį bendravimo modelį, nes manau, kad baimė – ne variklis. Į priekį mus veda pasitikėjimas žmogumi, tikėjimas jo galiomis ir gebėjimas motyvuoti žengti pirmyn. Santykius dauguma atvejų lemia matomas pavyzdys: jei kažką deklaruoji – tai ir pats turi taip elgtis. Mokytojas neras kelio į vaikų širdis, jei sakys viena, o elgsis kitaip. Būtina mylėti vaikus ir juos priimti. Kartais mokytojai iš jų tikisi pernelyg daug brandos, atsakomybės ir pamiršta, kad jie tik vaikai, atėję į mūsų gimnaziją mokytis. Mokytojai sako, kad ne kartą vaikams priminė jų pareigas, o aš kartoju, kad mes galime ir turime apie atsakomybes pasakoti dar ir dar kartą. Kol jie supras. Nes jie tik mokosi būti brandžiomis, atsakingomis asmenybėmis. Kaip sakydavo senovės lietuviai, „būkim biedni, bet teisingi“. Ne kiekvienas ir suaugęs žmogus yra atsakingas, motyvuotas. Visi pažįstame žmonių, kurie, ir sulaukę brandaus amžiaus, neturi šių savybių, o iš vaikų to tikimės? Kartais šis perdėtas reikalavimas mokytojams kiša koją: nereikia pamiršti, kad mes ne tik mokome vaikus, bet ir ugdome, rodydami savo pavyzdį. Kad parodydami vaikų klaidas, padedame jiems pasitaisyti. ►

Aplinkos atspindys

◄ – Kas gi ugdo ateities kartą?

– Visi. Vaikai labai daug atsineša iš šeimos. Mes, dirbdami gimnazijoje, tai, ką vaikai atsineša iš šeimos, jaučiame mažiau. Tačiau kolegos, dirbantys žemesnėse klasėse, pasakoja, kad vaikai ateina į mokyklas su ryškiomis tėvų nuostatomis. Ne veltui linksniuojama „supermamyčių“ karta. Ir gimnazijoje, kai kartais analizuojame vaikų problemas, ne kartą atsakymus į kylančius klausimus randame vos pažinę gimnazistų tėvus.

Negalime atmesti ir mokyklos įtakos. Nė viena profesija visuomenei nėra taip gerai pažįstama kaip mokytojo. Vaikai net 12 metų, kiekvieną darbo dieną, išskyrus atostogas, praleidžia mokykloje. Tad ir nereikėtų stebėtis, kodėl pedagogo profesija tokia inertiška, kodėl pokyčiai vyksta sunkiai... Nes į šią profesiją kiekvienas mokytojas atsineša savo mokykloje iš pedagogų gautus įpročius. Štai pavyzdys. Pas mus trumpai dirbo jauna pavaduojanti mokytoja. Ėjau stebėti jos pamokų. Gimnazijos antrokai (dešimtokai) gudrūs, judrūs, o ji visą pamoką sėdėjo prie stalo. Kai mokyklos direktorė sėdėjo klasės gale, moksleiviai neleido sau per daug...

Pasibaigus pamokai aš teiravausi, ar ji nori būti mokytoja, sakė, kad taip. Aš pasiūliau pamokos metu atsistoti prieš klasę, o ji labai nustebo – esą jos nedidelės kaimo mokyklos mokytoja visada sėdėdavo ir ji taip įpratusi. Susiformavęs stereotipas atsinešamas ir į darbą, todėl sunku tai pakeisti.

Priminsiu ir apie visuomenės pavyzdžio indėlį ateities kartoms. Sutikite, kad tai, kas, tarkim, vyksta Seime, irgi rodo pavyzdį jaunajai kartai. Ir vaikai požiūrį į tai turi. Vieni tai vertina atsakingai, o kiti mano, kad jei jiems ten viskas galima, tai kodėl mums nedaryti taip pat. Mokykla nėra negyvenama sala. Jos auklėtiniai – aplinkos atspindys.

Ne vien mokslai

– Teko girdėti, kad jūsų mokyklos auklėtiniai susigraudina net gavę aštuonetuką. Gal pasitaiko, kad savo „moksliukus“ turite skatinti atsitraukti nuo mokslo ir atsipalaiduoti?

– Būna. Kartais mūsų auklėtinių lūkesčiai dėl aukštų mokymosi rezultatų iš tiesų būna perdėti, tačiau tai jie atsineša iš šeimų. Vaikai, savo mokyklose buvę tarp geriausių, nori lyderiauti ir mūsų gimnazijoje. Ypač pirmoje gimnazijos klasėje jie stengiasi išsikovoti savo pozicijas, pateisinti gerą vardą. Man liūdniausia, kad nemažai vaikų nemoka efektyviai mokytis: sugaišta pernelyg daug laiko neracionaliems dalykams. Tarkim, dar mokydama vaikus matydavau, kaip perrašinėja (ypač mergaitės) tvarkingai užrašus, pedantiškai pasibrauko kita spalva. Tačiau mokymosi esmė ne gražūs užrašai, o kuo geresnis žinių įsisavinimas. Manau, kad gimnazijos klasėse tarsi nebeturėtume vaikų mokyti, kaip jiems mokytis. Tai jie turėtų atsinešti iš žemesnių klasių. Esame sulaukę tėvelių, kurie ateina teirautis, kodėl mokytojas nediktuoja, tačiau diktavimas nėra mokymo būdas. Tam yra vadovėliai. Tėvai kartais sako, kad yra mokytojų, kurie pasako, ką užsirašyti, o ko ne. Šias nuostatas reikia keisti.

Gimnazijoje turime puikių popamokinės veiklos kolektyvų: chorą, vokalinį ir instrumentinį ansamblius, šauniai dirba mokyklos savivalda. Stengiamės parodyti, kad yra ir kita gyvenimo pusė, ne vien mokslai. Paradoksas: vaikai, kurie gerai mokosi, suspėja ir mokytis, ir lankyti muzikos, dailės mokyklas, ir įsijungti į gimnazijos popamokinę veiklą. O yra vaikų, kurie niekur nedalyvauja, bet ir mokslo rezultatais negali pasigirti. Deja, dažniausiai teiginys „nemoka mokytis“ susijęs su netinkamu savo laiko planavimu. Stengiamės mokiniams kuo daugiau talkinti ir šioje srityje. Daug dėmesio skiriame tiek mokinių, tiek mokytojų gerai savijautai gimnazijoje. Pandemija išbalansavo, tačiau iki tol turėjome gražią tradiciją: artėjant naujiems mokslo metams visi gimnazijos pedagogai rinkdavosi į juokais „užnorinimo“ vardu vadinamą seminarą. Į motyvacinį psichologiniam pasiruošimui skirtą seminarą kviesdavome įkvepiančius lektorius, o mokytojai jų labai laukdavo. Stengiamės. Mokytojų bendruomenė amžėja (taip sakoma, kai nesinori sakyti, kad sensta), t. y. ugdytojų ir ugdytinių amžiaus skirtumas vis didėja, tad vis sunkiau vieniems kitus suprasti. Psichologiniai mokymai, speciali literatūra – visa tai padeda vieniems su kitais susikalbėti ir kuria gerą mikroklimatą įstaigoje. Juk kai kažkada pradėjau dirbti mokykloje, mokinių tėvai buvo mano bendraamžiai, dabar mokinių tėvai – mano buvę auklėtiniai.

Turi daug veiklos

– Jūs esate aktyvi visuomenininkė: Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos narė, viena iš Respublikinės vadovų profsąjungos įkūrėjų, LIONS klubo narė... Sunku viską išvardyti. – Gretutinių pareigų visada turiu. Tokia prigimtis. Ji man neleidžia ramiai sėdėti namie. Kažką vis bandau ir darau. Taip tapau Gimnazijų asociacijos tarybos nare antrą kadenciją, vadovauju Miesto švietimo tarybai antrą kartą, esu Vadovų profsąjungos tarybos narė, respublikos mokyklų vertintoja. Kaip Nacionalinės švietimo agentūros atstovė nuo 2004 m. vadovauju komandoms, važiuojančioms vertinti kitų šalies mokyklų. Mokyklos pagal planą sulaukia vadinamųjų išorės vertintojų, atvykstančių ne rečiau nei kas 7 metai. Jie savo išvadas pateikia mokyklai, ministerijai, savivaldybei ir pasiūlo, ką reikėtų tobulinti. Komandos, priklausomai nuo mokyklos dydžio, vyksta vis kitos. Tarkim, praėjusį rudenį vertinome 30-ies šalies mokyklų pasirengimą įtraukiajam ugdymui. Dalyvavimas išoriniame vertinime man labai naudingas, nes kiekvienoje mokykloje galima pasisemti gerosios patirties ir tai pritaikyti savo vadovaujamoje gimnazijoje. Arba pats sau gali palyginti ir mintyse įsivertinti savo gimnazijos bendruomenę: ko trūksta, o gal darome dar daugiau nei kiti. Kai turi veiklos, atrodo, kad jos ir trūksta. Vadovų profsąjunga – tai bendrystė, kur dalijamės tuo, ką turime. Švietime matome negerą tendenciją: neva šalies švietimo būklė prasta, nors aš su tuo nesutikčiau. Jei tyrimai rodo, kad pagal pasaulinį lygį mes reitingų viduryje, tai nėra blogai. Mums, lietuviams, jei nesame pirmi-antri – blogai... Sako, kad vadovai pernelyg mažai skiria dėmesio ugdymo procesui. Aš nesu prieš tvarkas, dokumentacijas, aprašymus, bet turi žinoti, kam jų reikia, kitu atveju tai daroma dėl dar vienos „varnelės“ – padariau. Jei vadovas nenori trukdyti mokytojų ir užkrauti jų begaliniu popierizmu, tai šį krūvį užsikrauna sau. Vadovams tenka ne nuo kažko gintis, o profsąjungoje kartu ieškoti racionalių sprendimų, kokie švietimo sistemos įstaigos vadovo prioritetai, ką nuveikti, kad tai būtų kuo naudingiau. Aš manau, kad vadovas turi užsiimti tik ugdymo procesu, o ne tvarkų rengimu. Nes jei pradedi skaičiuoti, kiek ir ko reikėtų pagal tas tvarkas nuveikti, ugdymo procesui laiko neliktų visai.

Kasdien – 10 kilometrų

– Kas teikia poilsį ir minčių išvalymą po visų gausių veiklų, pareigų?

– Mano šviesaus atminimo tėvelis labai mėgo vaikščioti ir tai darydavo sistemingai: kiekvieną dieną po darbo vaikščiodavo. Labai juokdavausi iš šio jo įpročio ir nesuprasdavau, kam to reikia, nors kartais jam net talkindavau – eidavau kartu, nes mama visai nenorėjo „padėti“. Tačiau dabar pati seku tėčio pėdomis. Galiu tik patvirtinti daugelio žmonių įžvalgas, kad vaikštant išsivalo mintys, grįžti kupinas energijos, o visi rūpesčiai nublanksta. Vaikštau kasdien. Stengiuosi nueiti ne mažiau nei 10 kilometrų. Pristabdau tik tada, kai prasideda tikrieji klaipėdietiški orai – lyja, vėjas.

– Dviračiu išvažinėjote visą buvusią Sovietų Sąjungą?

– Dviratis, baidarės – studijų metais man buvo labai svarbūs dalykai. Dabar nebeatsimenu, kada dviračiu važiavau paskutinį kartą. Liko tik gražūs kelionių prisiminimai. Dabar man svarbios kitos kelionės. Labai mėgstu istorinius romanus. Vasaros laisvą laiką buvau paskyrusi knygų ciklui apie istorines asmenybes, moteris valdžioje. Nors mokyklos metais istorija nebuvo tarp mano mėgstamų dalykų. Su pasimėgavimu skaičiau istorinius romanus, kurie paremti tikrais faktais. Manau, kad juos galima panaudoti net istorijai mokyti. Nors pamokose trūksta laiko viską plačiai aprėpti, tačiau manau, kad mokytojai ne visada panaudoja tai, kas mokiniams būtų labai įdomu. Kai skaičiau apie Ispanijos karalienę Izabelę, kartu ir nagrinėjau papildomą literatūrą, istorinius faktus: lyginau tai, kas vyko karalienės gyvenime, su to laikmečio aktualiais istoriniais įvykiais, ir man buvo taip įdomu visa tai analizuoti.

– Bėgant metams, žmogus tampa brandus, keičiasi jo norai, poreikiai. Įdomu, kas jums svarbu šiuo gyvenimo etapu?

– Dabar man svarbu jaustis gerai. Esu laiminga, kad darbas teikia malonumą. Juk sunkiausia tam žmogui, kuris eina į darbą nenoromis, laukdamas, kad greičiau ateitų pensija. Man taip nėra, ir tai puiku.

Svarbu, kokia žmogaus fizinė būsena. Aš esu sveika, pozityviai nusiteikusi. Turiu daug vidinės motyvacijos kažką veikti, keisti. Kažkada skaičiau, kad žmogus yra tol jaunas, kol

jo gyvenime nestinga pirmų kartų. Jų man vis dar nestinga: bandau, džiaugiuosi ir daug tikiuosi. Tai tarsi verčia ir protą aktyviau veikti. Kaip moteris ir mama džiaugiuosi savo šeima ir vaikais, vaikaičiais. Kad galiu turėti savo širdžiai mielų veiklų laisvalaikiu –sportuoti, keliauti, skaityti.

Dovanoja įspūdžius

– Ko jums dar trūktų? Apie ką svajojate? – Norėčiau turėti daugiau vaikaičių, bet tai man nepavaldi svajonė (juokiasi). Sau linkiu, kad sveikata ir aplinkybės leistų kuo daugiau ir ilgiau pakeliauti. Kad ir toliau būčiau apsupta bendraminčių, t. y. tokios nuostabios bendruomenės kaip „Ąžuolyno“ gimnazijoje, nes tai didžiausia laimė kiekvienam vadovui. Tada mes ir galime duoti viską, kas geriausia šiuo metu, vaikams, norintiems siekti mokslo aukštumų.

– Esate mama ir močiutė: ar lepinote vaikaičius?

– Labai džiaugiuosi, kad mano abu vaikai –teisininkė dukra ir kūno kultūrą studijavęs sūnus – su šeimomis gyvena Klaipėdoje. Didelė laimė, kad galime susitikti kassavaitinių sekmadienio pietų, kad šventes pasitinkame kartu, o ne nuotoliu, kas irgi įprasta šiandienos pasaulyje. Turiu tris vaikaičius, o vyriausia anūkė – jau antrokė.

Žinoma, mažuosius lepinu. Tokios močiučių pareigos (juokiasi). Aš net jų tėvams sakau: jūs auklėjate, močiutės – lepina. Aišku, viskas saikingai. Nesu labai gera močiutė, nes negaliu tam skirti tiek daug laiko, kiek norėčiau. To mielai imuosi savo atostogų metu. Kai tik galiu, vyresniuosius vežuosi pramogauti, o jauniausias prisijungs, kai tik paūgės. Su vaikaičiais turime savų tradicijų: mielai visi kartu kur nors važiuojame, siekiame pamatyti ką nors naujo ir įdomaus. Aš esu močiutė, dovanojanti įspūdžius. Manau, kad tai svarbiausias ir vertingiausias dalykas, kuriuo reikia dalytis su artimiausiais.

Atestatą teikia V.Prižgintienė.

Valdo Ramanausko nuotr.

N.Poškutė-Jukumie nė: nuolat įrodinėti, ka d

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose liepos 22 – rugpjūčio 14 d. veikė Lietuvos dailininkų

sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus menininkų parodos „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“ ir „Klaipėdos dailės muziejus“.

Irma STASIULIENĖ

Šiemet tradicinė klaipėdiečių bienalė dedikuota 770-ajam Klaipėdos miesto gimtadieniui. Ir parodų ekspozicijos buvo tarsi susluoksniuotos: pirmajame aukšte – LDS Klaipėdos skyriaus menininkų jungtinė paroda „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“. Joje daugiausiai lankytojų dėmesio pasiglemžė ilgas šventine balta staltiese užtiestas stalas. Pasak parodos kuratorės, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkės Neringos PoškutėsJukumienės, pradėję galvoti apie parodos vizualą, jie jau tikrai žinojo: stalas su balta staltiese būtinai bus. Ir konfeti. Tiesa, tas šventinis stalas ekspozicijoje buvo apkrautas iš medžio drožtomis nuorūkomis ir virto Daniaus Drulio instaliacijos „Nuorūkos“ elementu. Menininkas, reflektuodamas Klaipėdos gimtadienį, akcentavo, kad miestas ne visada tvarkosi taip, kaip reikėtų. Beje, per parodos atidarymą šios instaliacijos įtaigumą patvirtino ir vieno lankytojo atsitemptas šuniukas, iš susijaudinimo pašventinęs ją šlapimu.

Antrasis Parodų rūmų aukštas su ekspozicija „Klaipėdos dailės muziejus“ tapo prašmatniuoju gimtadienio sluoksniu. Didžioji salė buvo pakeista neatpažįstamai ir virto kone tikru muziejumi – su žingsnių garsus slopinančiu kilimu, minkštasuoliais, skirtais kūrinių refleksijai, ir skirtingų spalvų sienomis šiųmečių jubiliatų eksponuojamai kūrybai. O atidarymo metu – ir su stereotipine muziejaus salės prižiūrėtoja, sėdinčia kampe ir pro akinių viršų piktu žvilgsniu nulydinčia kiekvieną lankytoją, sudrumstusį jos ramybę. Muziejuje dar buvo galima aplankyti ir Sauliaus Bertulio personalinę parodą, ir Augustino Savicko tapybos salę, ir pasiedukuoti menininko dirbtuvių instaliacijoje „Be stogo“. Viskas tarsi tikrame muziejuje, kur galima rasti visko visokiems skoniams.

Apie šių parodų koncepciją, jų įgyvendinimo niuansus, LDS Klaipėdos skyriaus veiklą ir kitas aktualijas kalbėjomės su LDS Klaipėdos skyriaus pirmininke ir šių parodų kuratore N.Poškute-Jukumiene.

Peraugo į smalsumą

– Tradicinė LDS Klaipėdos skyriaus paroda „Vakarų vėjai“ vyksta kas dvejus metus. 2020-aisiais atidarydami parodą džiaugėtės, kad į LDS Klaipėdos skyrių buvo priimta nemažai naujų narių. Kas naujo įvyko sąjungoje per tuos metus?

– 2020-uosius mes buvome dedikavę Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui. Tuomet „Vakarų vėjus“ šventėme gana ramiai.

Stojimo į LDS Klaipėdos skyrių tendencijos yra pulsuojančios, niekada negali nuspėti, ir kartais prieš pretendentų paraiškų priėmimo termino pabaigą panikuojame: negi niekas neprisijungs prie bendruomenės? Kartais reikia patiems pasižiūrėti, kas

vyksta aplinkui, – gal kas tyliai ramiai veikia viešai nepasirodydamas. Nes sąjunga, kuri turi veikti kaip bendruomenė, realiai taip ir veikia. Bet kartais ta bendruomenė išsibarsto, ypač dabar, individualizmo amžiuje, kai ne vienas stengiasi pats personaliai kažko pasiekti, nesišliedamas prie grupių. Tačiau dabartinė tendencija tokia, kad grupelės vėl nori susivienyti, nori komunikuoti. Ir žvelgdama iš tolimesnės perspektyvos, galėčiau pasakyti, kad noras dalyvauti tokioje didelėje bendroje visų narių kūrybos parodoje tampa pagrindiniu argumentu būti tos bendruomenės visaverčiais nariais ir, tarkime, kas antrus metus parodyti savo naujausią kūrybą nerengiant personalinių parodų.

– Anksčiau paroda „Vakarų vėjai“ tradiciškai būdavo skirta pristatyti LDS Klaipėdos skyriaus narių naujausius darbus. Tačiau pastarosios trys bienalės nutolo nuo tradicijos ir tapo teminėmis parodomis. Kaip šias permainas vertina dailininkų bendruomenė?

– Man nelabai patinka, kad „Vakarų vėjai“ susiformavo į ataskaitinę parodą. Lyg mes nuolat turėtume įrodinėti, kad esame įgalūs kažką padaryti, sukurti. Man labiau norisi sakyti, kad savo kūryba galime byloti apie kažką, apie viską. Manau, šiuolaikiniam menininkui nereikia įrodinėti, kad jis yra darbštus, kūrybingas. Apskritai būti aktyviam meno lauke yra savaime suprantama. Per penkerius savo kadencijos metus rengdama „Vakarų vėjus“ formuoju požiūrį, kad menininkas būtų atsakingas už temą, už laikmečio aktualijų refleksiją ir savo kūriniu kalbėtų apie mums svarbius dalykus ne tik mieste, bet ir Lietuvoje – svarbius socialiniu, kultūriniu, politiniu požiūriu. Manau, šie „Vakarų vėjai“ parodė, kad tas didžiulis projektas, Vakarų Lietuvos bienalė, užaugo iki tokio lygio. Ir dabar turbūt bus daug lengviau rengtis būsimai parodai, nes menininkų atsargumas jau peraugo į smalsumą.

nė: neturėtume ka d esame įgalūs kurti

Stabilumo garantas

– Tokios apimties parodai pasiruošti reikia daug laiko. Kada pradėjote jai rengtis? Kokie buvo atspirties taškai?

– Viena vertus, mes visada aptariame jau įvykusias ir mąstome apie būsimas parodas ir, tarkime, dabar, po šios parodos, jau galvojame apie būsiančią po dvejų metų –

apie datas, kurias būtų svarbu paminėti, įdomius reiškinius ar kitus dalykus, kuriuos verta kedenti „Vakarų vėjuose“. Nes tema yra labai svarbu. Ramiausia yra dėl to, kad LDS Klaipėdos skyrius šiandien turi 123 menininkus, ir iš tų menininkų kūrybos mes tikrai rasime ką parodyti. Tai mūsų stabilumo garantas. Kita vertus, šiais projektiniais laikais mes esame priklausomi nuo to, kad tokio masto paroda bus įgyvendinta tik tada, kai jai bus skirta lėšų.

O tam, kad būtų skirtas finansavimas, privalome rašyti projektą. Neišvengiamai prisirišame prie valstybės minėtinų datų ar kitų švenčių, kad paraiškoje galėtume apeliuoti į kažkokį prioritetą ir ta paraiška taptų aktuali ir būtų įvertinta. Realiai prieš metus jau žinoma parodos koncepcija, apie ką bus „Vakarų vėjai“, ir pradedamas gvildenti turinio laukas. O fizinis darbas paruošti parodą, intensyvus piko metas –mėnuo iki parodos. ►

Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Parodoje „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“. A.Bosas. Formos histograma. 2021. Raudonmedis, metalas, 54 X 85 X 45 cm.

D.Drulys. Nuorūkos. 2022. Instaliacija, 230 vnt. nuorūkų, medis, plastikas, klijai, dažai, popierius.

J.Vosylius. Rojaus sodo 75 X 180 cm.

Z. ir R.Inčirauskai. tekstilė,

V.Viningas. Nežinau. Drobė, aliejus, 170 X 120 cm. Mergaitė ant lieptelio. Drobė, aliejus, 200 X 120 cm.

I.Baroti. Malda. h 90 cm.

D.Dašenkovienė. Intuicija. 2022. Drobė, aliejus, 120 X 100 cm.

R.Inčirauskas. Renovacija. 2021. 3 vnt., ready made, ketus, bronza, pjaustymas, montavimas.

J.Vitkutė. 160