Irma STASIULIENĖ. V.Paukštelis: tapyba yra kančia

V.Paukštelis: tapyba yra kančia

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose balandžio 2–30 dienomis eksponuojama Viktoro Paukštelio (Vilnius) personalinė kūrinių paroda „Gambitas“. Parodos kuratorė – dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Raminta Jurėnaitė.

Irma STASIULIENĖ

V.Paukštelio pavardė KKKC Parodų rūmų parodiniame plane buvo įrašyta jau pernai. Tiesa, tapytojas teikė paraišką Klaipėdoje pristatyti tarptautinį projektą. Deja, pandeminiam karantinui uždarius ne tik parodų sales, bet ir valstybių sienas, planus teko atidėti. Bet gal visai ne „deja“? Nes kitaip gal šiemet uostamiestyje ir nebūtume turėję galimybės pamatyti pačių naujausių, per pastaruosius trejus metus sukurtų V.Paukštelio tapybos darbų ir piešinių. O menininko kūryba, pasak parodos kuratorės R.Jurėnaitės, „tikrai labai radikaliai pasikeitė. Kai kurie siužetai ir motyvai liko tie patys, bet visiškai pasikeitė jo koloritas ir tapymo maniera, atsiskleidžia sudėtingesnis siužetas“.

Su V.Paukšteliu kalbėjomės apie parodą, kūrybą, jos inspiracijas ir kančią.

Absorbuoti gyvenimą

– Tai ne pirmoji jūsų paroda Klaipėdoje, bet turbūt pirma tokios didelės apimties.

Tapytojas V.Paukštelis prie savo kūrinio „Ornitologo sapnas“.

tapyba yra kančia

Nerijaus Jankausko nuotr.

Kokio laikotarpio kūrybą pristatote parodoje „Gambitas“?

– Tai yra didžiausia mano paroda per visą tapytojo karjerą. Panašaus dydžio buvo tik „Arkos“ galerijoje Vilniuje – per visą galeriją buvau išeksponavęs. O darbai – dvejų metų senumo: 2020, 2021 metų, yra keli 2019 metų. Man labai patinka būtent ši KKKC Parodų rūmų erdvė. Manau, kad ji yra viena iš geresnių Lietuvoje tapybai eksponuoti, nes turi natūralų viršutinį apšvietimą, krenta tapybos darbams labai tinkama minkšta šviesa. Didelis džiaugsmas savo darbus pamatyti tokioje erdvėje ir taip apšviestus.

– Banalus klausimas, bet negaliu nepaklausti: iš kur semiatės kūrybinių idėjų?

– Vienu sakiniu atsakyti sudėtinga. Pirmiausia turbūt – iš kasdienio gyvenimo. Apskritai aš esu tarsi kempinė, kuri absorbuoja, sugeria įvairius dalykus, tarp jų ir įvairias meno rūšis, tokias kaip kinas, muzika, fotografija, literatūra, taip pat meno istoriją. Paskui visa tai viduje transformuojasi ir išeina kūrinių pavidalais. Galų gale mano kūryboje atsispindi ir ją inspiruoja paprasčiausi kasdieniai gyvenimo epizodai, dalykai, pastebėjimai.

– Jūsų kūryboje labai ryški mirties tema – ne tik negyvi paukščiai ar gyvūnai. Ir kitose drobėse, ypač naujausiose, juntamas egzistencinis nerimas. Kas tai lemia?

– Tai turbūt yra mano prieiga prie tapybos. Kas yra tapyba? Man tapyba – tam tikra erdvė, kurioje aš reiškiuosi. Bet man svarbi ne tik plastinė kalba, svarbi ir idėja, kurią noriu atskleisti. Dažnai pats pamąstau, kodėl joje yra mirties ar kitos temos, bet prisimenu kiną ir pagalvoju: kodėl kine dažnai matome mirtį, ir kuo geresnis filmas, tuo jos daugiau (juokiasi)? Kodėl tapyboje ji negali egzistuoti? Man tai yra kaip dar viena prieiga prie tam tikrų svarbių klausimų. Kad man rūpėtų mirtis kaip svarbus reiškinys – nėra labai tikslu. Mes tiesiog taip gyvename – gimstame, mirštame, mylime, nekenčiame... Visa tai atsispindi tapyboje. ►

VIZITINĖ KORTELĖ

Viktoras Paukštelis (gim. 1983 m.) Vilniaus dailės akademijoje (VDA) 2018 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį, 2020 m. – tapybos magistro laipsnį. 2009–2012 m. rezidavo menininkų rezidencijoje Paryžiuje (Cité Internationale des Arts de Paris). 2017 m. gavo Vilniaus „Rotary“ klubo premiją, 2016 m. – VDA Justino Vienožinskio premiją. Parodose aktyviai dalyvauja nuo 2011 m. Yra surengęs aštuonias personalines parodas. Dalyvavo jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję MO muziejus Vilniuje bei privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.

Erdvė kalbėtis

◄ – Parodos ekspozicija – labai erdvi,

leidžianti „kvėpuoti“ ir kūriniams, ir žiūrovams. Pakomentuokite tokį pasirinkimą.

– Visų pirma dėkoju parodos kuratorei R.Jurėnaitei – ji padėjo man suvaldyti šią erdvę. Nes kuo erdvė didesnė, tuo sudėtingiau ją suvaldyti. Kita vertus, manau, kad mano paveikslams reikia erdvės. Nes kiekvienas iš jų yra atskiras meno kūrinys ir turi tam tikrą savo aurą, dėl kurios reikia palikti vietos, kad darbas galėtų kalbėti ir kad žiūrovai galėtų su juo pabūti, įsigilinti. Dažnai būna, kad sukraunama labai daug paveikslų, bet jų gausoje žiūrovai pasimeta ir neįsigilina į pačius kūrinius. Ta priežastis natūraliai padiktuoja, kad mano darbai gana plačiai išsidėstę erdvėje.

V.Paukštelis. Miegantis matadoras.

– Jūsų asmeninėje svetainėje radau ir skaitmeninių piešinių. Tai buvo tik laikinas eksperimentas? Ar jis pasitvirtino ir galima tikėtis jūsų kūrybos kitomis raiškos formomis?

– Tai buvo tam tikro etapo pabandymas. Man jis patiko ir labai daug davė, bet bent jau artimiausiu metu nemanau, kad grįšiu prie to. Kažkaip kuo toliau, tuo labiau renkuosi archajiškus tapybos ir piešimo metodus. Anksčiau dar mėgindavau eksperimentuoti ir su visokiais aliejais, o dabar naudoju tik aliejinius dažus, terpentiną, teptukus ir kartais savo rankas. O piešimui man artimiausias pieštukas, kartais – anglis, bet iš esmės – labai archajiški metodai.

– Esate ne tik dailininkas, bet ir profesionalus pianistas. Tačiau pristatydamas parodą vengėte tai akcentuoti. Kodėl? Ar ir dabar nenorite apie tai kalbėti?

– Paprasčiausiai aš manau, kad tapytojas turi būti atsakingas už savo tapybą, ir žiūrovai jį turi teisti kaip tapytoją. Turbūt dėl tos priežasties. O pianistas turi būti atsakingas už savo atliekamus kūrinius ir jo reikia klausytis būtent kaip pianisto.

– O kaip atskiriate tuos dalykus: kada ateina įkvėpimas tapyti, o kada – groti? Ar vienas kitą jie papildo?

– Kai aš tapau, nemąstau apie muziką. Tiesiog noriu nutapyti gerą darbą ir mąstau kaip tapytojas. Sprendžiu spalvinius, formos ar potėpio klausimus, kaip turėčiau nutapyti vieną ar kitą elementą. Man tai teikia didelį malonumą, kartu ir kančią.

– Kančią?

– Tapyba yra kančia. Kartais būna, kad nutapai darbą ir po to turi ilsėtis, nes esi taip išvargęs, kad nebegali paimti teptuko. Tiek įdėjus į kūrinį, apima tam tikras erzulys, neleidžiantis vėl grįžti prie tapybos. Tada ieškai kitų būdų save realizuoti: galbūt daugiau pieši ar tapai kitais metodais. Iš esmės, kai tikrai rimtai dirbi, paskui kartais nebesinori prie to vėl grįžti. Kai daug savęs įdedi.

Šachmatų galimybės

– Parodą pavadinote „Gambitas“. Žaidžiate šachmatais?

– Aš nesu aistringas šachmatų žaidėjas, bet šachmatai mane lydėjo nuo vaikystės, nes mano mama ir dėdė žaidė šachmatais. Jie buvo mėgėjai, aš iš vaikystės atsimenu, kaip jie žaidė vienas su kitu, kartais mama su tėvu. Šachmatų magija artima

Nakties sargyba. Šv. Kotryna (pagal C.Dolci).

nuo vaikystės, tik dabar retai randu su kuo pažaisti, nes toje terpėje, kurioje esu, nėra daug šachmatų fanų. Man šachmatai yra galimybės, nes jais žaidžiant galimos labai įvairios kombinacijos, gali vienaip ar ki- taip – netikėtai gražiai ar negražiai – sužaisti partiją ir kombinacijų, ir ėjimų požiūriu. Ir dar žaidžiant šachmatais tu gali planuoti labai toli į priekį, ir ta galimybė, kad gali pagalvoti, koks bus tavo ėjimas po dešimties ėjimų, tas dalykas man panašus į tapybą. Nes iš esmės prieš pradėdamas tapybos darbą tu matai jį kažkur galvoje, viduje – gal ne konkrečiai, bet jis kažkur jau matyti. Panašiai kaip šachmatuose – tu matai savo tikslą tolumoje. Taigi ne, aš nesu šachmatininkas. Bet esu bėgikas – kartais bėgioju maratonus.

– Pastaraisiais metais jūsų paveiksluose atsirado oranžinės dėmės – apelsinai. Kai kur jie dengia net žmonių veidus. Gal tai pastarojo laikmečio būtino atributo – medicininių kaukių – interpretacija?

– Nebent pasąmoningai, nes karantino tema aš vengiu spekuliuoti – tiek kaukėmis, tiek kitais dalykais. ►

Zelandija.

Man svarbi ne tik plastinė kalba, svarbi ir idėja, kurią noriu atskleisti.

V.Paukštelio parodos „Gambitas“ ekspozicijos fragmentai.

V.Paukštelis. Diptikas „Fleitininkas“ (pagal E.Manet).

Nerijaus Jankausko nuotr.

Ekspozicijos fragmentas.

V.Paukštelio drobės „Be pavadinimo“ ir „Gambitas“.

◄ Mano kūryboje tai labiau atsispindi pasąmoniniu būdu nei kažkokiais konkrečiais motyvais ar elementais. Paprasčiausiai šiuose darbuose man buvo svarbu į achromatinę tapybą įvesti chromatinės tapybos elementų. Kai beveik nespalvotame paveiksle staiga atsiranda netikėtų spalvinių elementų. Dažnai pati plastika diktuoja, kaip tas darbas turėtų būti užbaigtas, ir kartais ateina netikėčiausių minčių, idėjų. Tas dalykas mane labiau žavėjo negu karantinas (juokiasi). Be abejo, paskui atsiranda simbolika, nes apelsinas yra simboliškas, ypač ispanų kultūroje jis turi tam tikrų reikšmių, kurios kartais ir dramatiškos...

– Daugelio jūsų paveikslų motyvai padiktuoti dailės istorijos. Bet minėjote, kad jus inspiruoja ir kinas. Kurį kūrinį, įkvėptą filmo, išskirtumėte?

– Pavyzdžiui, darbą „Sentimentali istorija“. Gal jis nėra labiausiai pavykęs, bet man labai svarbus ir gal prie šio motyvo dar grįšiu. Jis yra iš filmo „Medžiotojo naktis“ („The Night of the Hunter“). Tai amerikiečių 6-ojo dešimtmečio trileris su aktoriumi Robertu Mitchumu. Jis tame filme vaidina pastorių, kuris bando suvilioti moteris dėl pinigų. Ant vienos jo rankos ištatuiruotas žodis „meilė“, ant kitos – „neapykanta“. Nuostabus filmas, tikrai rekomenduoju pažiūrėti.

– Žinau, kad nenorite kalbėti apie savo tapomus paukščius, nes ši tema jau labai daug kartų aptarta. Bet kaip jūs pasirenkate savo paveikslams paukščių rūšį? Pavyzdžiui, kodėl „Ornitologo sapnui“ pasirinkote pilkąją varną?

– Mane pats vaizdas pasirinko. Nes dažnai sumąstau tam tikrą motyvą ir ieškau jo išraiškos. Atradau tokį vaizdą, kuriam negalėjau atsispirti.

KOMENTARAS

Tapyba apie tapybą

Raminta JURĖNAITĖ

Dailėtyrininkė Bėgant laikui V.Paukštelio kūryba radikaliai pasikeitė. Kai kurie siužetai ir motyvai liko tie patys, kaip paukščio motyvas, kuris turi autoportretinės, kai kada ironiškos, kai kada ir ne ironiškos refleksijos. Bet visiškai pasikeitė jo koloritas ir tapymo maniera, atsiskleidė sudėtingesnio siužeto suvokimas. Nes autorius pradėjo kaip koloristas ir tapė nepaprastai ryškiomis, labai įdomiai suderintomis ekspresyviomis spalvomis. Ir tada dėl pakitusio siužeto ir vis kintančių nuotaikų pasikeitė ir koloritas. V.Paukštelis dabar atsisako ryškių spalvų, atsisako tiesioginės tapymo ekspresijos, kuri yra ankstyvojoje kūryboje, ir pereina prie kitokios tapybos – tokios, kuri yra apie tapybą. Ima labai įdomiai ir išradingai skolintis, interpretuoti, aproprijuoti svarbius meno istorijos paveikslus ir autorius – ir labai žinomų, ir mažiau žinomų meistrų darbus. Jis domisi ir dailės istorija, senųjų meistrų bei klasikinio modernizmo darbais, ir visiškai šiuolaikiniais autoriais. Jam įdomūs amžinieji siužetai, kuriuose žmonijos istorija ir žmogaus prigimtis yra pagrindinės linijos. Taip pat jam įdomios ir atskiros išraiškos priemonės, jo pasirenkamos, kad atskleistų kitokias nuotaikas ir kitokius išgyvenimus. Kūrinių citavimas V.Paukšteliui yra kaip kolektyvinės atminties išraiškos priemonė. Jis atsisako ryškių spalvų, pereina prie achromatinės, „juodai baltos“, tik su trupučiu kitų spalvų tapybos. Nes tai jam yra būdas atskleisti, kaip nyksta atmintis, prisiminimai, ir kalbėti apie tokias sudėtingas temas kaip būtis, nykimas – tiek materialių dalykų, tiek žmogaus ar paukščio pereinamąsias būsenas iš gyvybės į mirtį. Tai labai įdomus aspektas, nes V.Paukštelio tapyba labai asmeniška, bet kartu tai yra tapyba apie tapybą. Visokiu požiūriu – ir ikonografiniu, ir išraiškos priemonių, bet kartu tai labai savita ir tiktai jo. Kita vertus, galima rasti daug santykio su jo kartos menininkais, pavyzdžiui, Krokuvos jaunaisiais siurrealistais. Jo kūryboje vyrauja ne buitinės realijos, jis kalba apie fantaziją, vaizduotę. Prisiminimai, kažkada sukurti paveikslai yra svarbesni nei paprastas kasdienis gyvenimas. Bet kartu tai surišta su gyvenimu, su esminiais būties klausimais, kurie žmonijos istorijoje nuolat kartojasi. Man įdomus ir tas momentas, kad V.Paukštelis į tapybą atėjo iš muzikos. Profesionalus pianistas, grojęs rečitalius labai svarbiose pasaulinėse scenose, ir toliau tobulėja šioje srityje. Kartu jam labai svarbus yra dar vienas kelias – tapytojo. Tačiau jis nesirenka tokio kelio, kaip kai kurie garsūs muzikai, ieškantys tapybos ir muzikos sintezės bei galimybės garsus išreikšti spalvomis ar potėpiais. Jam tapyba yra svarbi, kad galėtų kalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos pasakoti priemonių muzikoje nerasite. Bet labai pasigilinus į jo kūrybą, galima pastebėti, kad ryšys su muzika vis tiek išlieka, tik jis yra ne tiesioginis, bet matomas iš tolo, kaip jaučia, sakykime, pauzę, ritmą. Kai žmogus daug improvizuoja atlikdamas muzikos kūrinį, jis yra didelis improvizacijos meistras ir tapydamas apie tapybą. Tik iš pradžių atrodo, kad yra skirtumai, po to randi vieno ir kito sąskambių. Man iš pradžių buvo nesuprantama, kodėl taip toli karjeroje pažengusiam pianistui reikia studijuoti tapybą. Bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tai dvi būtinosios jo pusės, kurios viena kitai daug duoda, tik subtilesniu, ne iš karto pastebimu būdu.