KINAS
„Tapytoja ir vagis“: kai nai v Šių dienų žiūrovų santykis su dokumentiniu kinu skiriasi kaip diena ir naktis, palyginus su tuo, koks jis buvo, tarkime, prieš du dešimtmečius. Jei seniau pažiūrėdavai dokumentuotą istoriją, tai būdavo vienintelis susitikimas su to filmo veikėjais. Daugiau apie juos nieko nebeišgirsdavai, nes jie gyvendavo tolimoje šalyje arba jų tiesiog nebūdavo tarp gyvųjų, nebuvo interneto ir socialinių medijų, kurios ištrina tą geografinį atstumą. Tos dvi valandos tapdavo vienintele pažintimi su rodoma istorija. Dabar yra kitaip. Andrius RAMANAUSKAS
Dabar po patikusios dokumentinio filmo peržiūros gali iš karto įsijungti kompiuterį ir tučtuojau patikrinti pagrindinių veikėjų socialines medijas, perskaityti krūvą jų interviu, peržiūrėti begalę videotransliacijų, net pats susisiekti ir kažko paklausti. Tos dvi dokumentinio filmo valandos tampa tik maža mozaikos dalimi didesnėje ir dar besitęsiančioje istorijoje. Tai visai kitokia žiūrovų ir kūrėjų dinamika, kuri jau tapo norma. Neturiu tikslo gilintis, koks santykis – senesnis ar modernesnis – yra geresnis, bet kartais vis dar nupurto šiurpas dėl tokio lengvo informacijos prieinamumo. Kai dokumentinis filmas pateikia daugiau ar mažiau išbaigtą istoriją, vėliau iš to, ką gauni peržiūros metu, dėliojiesi savo galvoje visokias mintis, refleksijas, išvadas ir interpretacijas. To turėtų užtekti. Tačiau smalsumas dažnai nugali, ir pasinaudoji visagaliu internetu. Stebi tarsi pro rakto skylutę, kas toliau vyksta su filme matytais veikėjais. Kartais tai, ką atrandi, pradžiugina, kartais sugriauna po filmo susikurtas iliuzijas. Jauniems žiūrovams tai greičiausiai 46
įprasta, o gal ir normalu, bet mane vis dar apima toks trikdantis keistumo jausmas, kurį paliksiu vertinti psichologams.
Įdomi patirtis O dabar apie filmą, kuris privertė parašyti šią keistą įžangą. Virtualiu tapusiame festivalyje „Kino pavasaris“ šiemet rodytą norvegų dokumentinę juostą „Tapytoja ir vagis“ iš viso repertuaro pasirinkau žiūrėti vien dėl pavadinimo. Na, dar aprašymą perskaičiau. Kaip esu patyręs, kontrastai ir dvi skirtingos gyvenimo perspektyvos dažniausiai filmui išeina į naudą. Tai kur kas geriau, nei žiūrėti socialinę dokumentiką, kur bendraminčių būrelis dvi valandas racionalizuoja kokį nors vieną požiūrį. Taigi nesuklydau, nuojauta ir išankstinis vertinimas neapgavo. „Tapytoja ir vagis“ buvo įdomi patirtis. Du žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių. Vienas – vagiliaujantis narkomanas, kita – bohemietė siurrealistė, atidariusi savo paveikslų parodą Osle. Vieną vakarą po parodos atidarymo du vyrai įsilaužė į galeriją ir pavogė dvi didžiules drobes. Dėl naivaus smalsumo trokšdama gauti atsakymą, kodėl
buvo pavogti du jos paveikslai, čekų dailininkė Barbora Kysilkova priėjo prie vagies teismo salėje ir pakvietė jį pozuoti portretui. Tarp judviejų užsimezgė neįtikėtina draugystė ir nepertraukiamas ryšys. Prieš pradėdamas ilgiau nei trejus metus trukusį filmavimą, režisierius neįsivaizdavo, kad istorija pasisuks taip, kaip matome ekrane. Žiūrint filmą sunku patikėti, kad tai – dokumentika.
Istorija su tęsiniu Vagystės istorija Norvegijoje pateko į pirmuosius spaudos puslapius, o vėliau susitaikymo istorija ir išsirutuliojusi draugystė tarp menininkės ir vagies toliau domino žurnalistus, kurie ėmė iš jų interviu. Interviu perskaitęs filmo režisierius Benjaminas Ree, besidomintis meno vagystėmis, kurios Norvegijoje nėra retos, susisiekė su tapytoja B.Kysilkova ir pasiūlė apie tai sukurti trumpą filmą. Tada tai buvo dar gana naujas įvykis. Befilmuojant visi suprato, kad trumpu filmu neįmanoma apsiriboti, kad veikėjai tokie skirtingi ir jų ryšys toks unikalus. Todėl jie nusprendė toliau tęsti filmavimus
