TEATRAS
R.Idzelytė: baimę jaučiu užkulisiuose, scenoje jos nėra Aktorės Renatos Idzelytės labai gražios akys, tiesūs ilgi plaukai, ji dažnai juokiasi. Interviu pradžioje sakė, kad labai jaudinasi, nes kalbėdama jaučia didelę atsakomybę ir savo profesijai, ir Klaipėdos dramos teatrui. Tai keistai disonuoja su R.Idzelyte, paskutinį kartą matyta scenoje, – latvių režisierės Lauros Grozos spektaklyje „Saulės vaikai“ ji vaidino stačiokiškai kietą ir praktišką turtingos šeimos tarnaitę Fimą. Fima tikrai nesuktų galvos dėl to, kaip kas nors išgvildens jos žodžius. Vėliau aktorė ne kartą minėjo, kad jos profesija suteikia neįtikėtiną prabangą per įkūnijamus personažus pažvelgti įvairiais kampais. Įdomu, kokią R.Idzelytę bus galima pamatyti dabar kuriamame lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklyje pagal dailininko Michelangelo Merisi da Caravaggio gyvenimą „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Aktorė jame atliks vienus iš pagrindinių vaidmenų – įkūnys prostitutę Leną ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
Kristina SADAUSKIENĖ
Su neįtikėtina vedle – Ne vienas spektaklyje pas A.Dudą-Gracz vaidinantis aktorius sakė, kad dirbti su ja yra išsipildžiusi profesinė svajonė. Kas būdinga šiai režisierei? – Režisierius yra aukščiausia instancija, ir mes įpratę, kad jis sau gali leisti labai daug, esame pasiruošę ir ne visada maloniems dalykams. A.Duda-Gracz išsiskiria nepaprasta pagarba šalia esančiam žmogui. Taip pat dirbdami su ja neklystame. Ji akcentuoja, kad ateiname ne į egzaminą – ateiname kurti ir kuriame kartu. Jei pasijunti suklydęs – 4
ji žengs kartu žingsnį atgal, pradės nuo tos vietos, kur žinojai kelią. Ji labai gerai išmano žmogaus psichologiją. Lengva jai pasiduoti ir atsiduoti. Ruošdamiesi spektakliui aktoriai visada ieško papildomos medžiagos, skaito, analizuoja – atliekame tam tikrus namų darbus, kad žinotume, kaip geriausiai prieiti prie savo personažo. Bet galvoju, kad taip arti personažo kūrimo dar nesame buvę. Šiam spektakliui pradėjome ruoštis ne tiek gilindamiesi į pjesės tekstą, kiek į laikmetį, personažų aplinką, buitį, politinę padėtį, tradicijas, architektūrą, dailę. Režisierė yra neįtikėtina vedlė. – Turbūt toks gilinimasis į istorines laikmečio aplinkybes nėra įprastas? Kuo jums tai įdomu ir kokia tokio įsižiūrėjimo reikšmė?
– Visai kitaip pradėjau žiūrėti ir į baroką. Man tai buvo beprotiškai gražios muzikos, dailės, architektūros laikotarpis. Dabar atsirado suvokimas, kad šalia egzistavo ir žemiškas gyvenimas – labai brutalus ir negailestingas, vyko intensyvi kova dėl išgyvenimo, kiekvienas kovojo dėl mažos savo mažo gyvenimo vagos. Apie tai tiesiog nebuvau pagalvojusi. Palyginti su XVII a., esame visai kito pasaulio žmonės. Iš šiandienos perspektyvos sunku suprasti, ką mūsų personažai galėjo sau leisti, kaip juos veikė jų gyvenimo aplinkybės. Praktinį gyvenimą tarsi uždengdavo baroko spindesys. Labai įdomu, kaip šalia brutalumo, sudėtingų sąlygų klestėjo ir augo, iki šiandien išliko ir dar nežinia kiek gyvuos neįtikėtini baroko meno kūriniai. ►
