Ingrida Ragelskienė
KARANTINO DIENORAŠČIAI
Pavadinimą ciklui pokalbių su lietuviais menininkais Saule Degutyte, Gintare Minelgaite– Dr. Gora Parasit, Žilvinu Vingeliu, Reda ir Arūnu Uogintais pasufleravo šiauliečių Uogintų pavasarį kurtas foto- ir videoprojektas „Karantino dienoraštis“. Šiems menininkams, visada gyvenusiems uždarą gyvenimą, kasdien ėjusiems į dirbtuvę kurti kaip į darbą, karantino rutina ir izoliacija nebuvo kažkas naujo. Impulsu bei svarbiausia paskata karantino aplinkybes išnaudoti kaip įkvėpimą naujiems kūriniams ir dalijimuisi su bent jau virtualiais žiūrovais menininkai įvardino slogią atmosferą, niūrias nuotaikas, tuo metu vyravusias visuomenėje. Menininkai nusprendė galintys savo jėgomis, savo kūryba keisti emocinį foną, išsklaidyti, praskaidrinti karantininį slogutį. Man asmeniškai kiekvienas iš penkių kalbintų menininkų savo kūrybine pozicija, sukurtais darbais ir nuoširdžiu dalijimusi buvo tapęs pavyzdžiu, įkvėpimu ir didele palaikymo jėga tikrai sunkiai išgyventame karantine. Todėl buvo labai svarbu ir brangu pasikalbėti! REDA IR ARŪNAS UOGINTAI: „KARANTINAS PARODĖ KITĄ LIETUVĄ“ Kaip vertinate pavasarinio karantino patirtis? Kas buvo nauja, svarbu, netikėta Jums, kaip kūrėjams, menininkams? Reda: Džiaugiuosi, kad tokiu būdu buvo pastebėti mano kurti kostiumai ir kaukės. Nejučiomis filmuodami atradome, bent jau taip atrodo mums, naują videoperformanso formatą, nors savo filmus kurti visada norėjau.
Arūnas: Iš pradžių tebuvo nuotraukos su Redos kurtomis kaukėmis, jas kėlėme į feisbuką. Tačiau vieną kartą nufilmavome videosiužetą su veido išvaizdos kaukėmis, kurios buvo sumestos į upę. Ir tas filmukas labai išpopuliarėjo. Tad ryžomės pateikti vis po naują videosiužetą draugams, netikėta buvo nuoširdi reakcija, palaikymas, ryšys su žiūrinčiaisiais kasdien, netgi „laikinančiais“, jų daugėjo. Ar jaučiatės išnaudoję karantino suteiktas galimybes? Reda: Pati karantino pradžia emociškai buvo labai sunki, jaučiau ir spaudimą iš darbo: buvo primygtinai siūloma eiti neva kelių mėnesių atostogų. Nejučiomis pradėjau revizuoti savo kaukių ir kostiumų rekvizitą. Gamtoje su kamera atsidūrėme tiesiog todėl, kad mieste ar namuose buvo slogi atmosfera ir dar visokie gąsdinimai iš televizijos ekrano. Tiesiog bėgom ten, kur buvo tuščia. Ir, tarsi savaime atsiradę, filmai buvo atgaiva ir netikėti atradimai sau, kurie, kad ir kaip būtų keista, vis nesibaigia... Ir sunku pasakyti, ar čia karantino galimybės, ar tiesiog nukritusi prievolė, iš kurios radome kūrybinį išsigelbėjimą. O galėjau ir palūžti, jei ne artimieji, draugai, feisbukas... Arūnas: Buvo tokia akcija, kai dėjome „antsnukius“ ant skulptūrų, na, iš tiesų tuščias miestas. Ir tu tarsi nebijai, nes turi padaryti tą akciją. Prisiminiau Detroitą – bankrutavusį miestą Amerikoje. Pirma banga jam atgaivinti buvo idėja užleisti miestą menininkams. Atiduotos dirbtuvės dykai, kaip Užupyje, kur pirma įžengė menininkai, o iš paskos jau verslas. Tu turbūt esi pirmas – tas, kuris peržengia. Ta gerąja prasme. Tik karantino pradžioje nieko negalėjom kurti.
47
