teatro žurnalas | 20

teatro žurnalas Nr. 20 kaina 3,99 €

1

Vyriausioji redaktorė Ramunė Balevičiūtė Redaktorė Vlada Kalpokaitė Dizaineris Vilmantas Žumbys Redagavo UAB Kalbos ir komunikacijų centras Išleido VšĮ „Teatro gatvė“ www.teatrogatve.lt Už galimybę spausdinti nuotraukas dėkojame teatrams ir nuotraukų autoriams Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Tiražas 400 egz.

Popierius Serixo 100, 250 g/m2 Šriftai Suisse Int’l, SangBleu Kingdom Leidinio vykdomą projektą „Lietuvos ir pasaulio teatras“ žurnale „Teatro žurnalas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (8 tūkst. eurų)

ISSN 2424-4430

Aušra Kaminskaitė

4

KARANTININIAI TEATRO SPRENDIMAI: KUR TOLIAU?

Kristina Savickienė

8

FESTIVALIS „SIRENOS“: IŠGYVENTI TARP SIENŲ

Daiva Šabasevičienė

27

Ugnė Kačkauskaitė

33

Rimgailė Renevytė

16

„SIRENŲ“ BALSAI

KAI „SIRENOS“ KAUKIA GIMTĄJA KALBA

PANDEMIJA KEIČIA TEATRĄ: NUO LIETUVOS IKI VIDURIO EUROPOS

Ingrida Ragelskienė

47

Sigita Ivaškaitė

20

TEATRAS KORONAVIRUSO PINKLĖSE

KARANTINO DIENORAŠČIAI

Miglė Remaikaitė

57

SUSTOJIMO PRIVILEGIJOS. MENINIO TYRIMO APIE ĮŽMOGINTĄ TEATRĄ KELIAS

Matas Vildžius

+

SAPIENS

REDAKCIJOS SKILTIS

2

Frustracija, nerimas, neužtikrintumas. Bet taip pat ir kažko naujo nuojauta, smalsumas, lūkesčiai.

Tarp šių skirtingų būsenų polių šiandien įstrigęs visas pasaulis, o ypač aštriai situacijos ambivalentiškumą išgyvena menininkai. Tarpinę, tranzitinę būseną, kai nebėra to, kas buvo, bet dar nėra ir kažko naujo, antropologai vadina liminalia. Nors šis neapibrėžtumas nėra malonus, jis dažnai tampa būtina kūrybiškumo sąlyga.

Turime atsidurti duobėje, kad sugalvotume kai ką visiškai nauja, – taip tvirtina kūrybiškumo tyrinėtojai. Tačiau ar COVID-19 sukeltą krizę galime tapatinti su kūrybinio proceso krize?

Svarbiausias scenos meno progreso variklis visada buvo naujų komunikacijos būdų su publika paieška. Teatro istorijoje būta įvairiausių atlikėjų ir žiūrovų bendravimo būdų: kartais jie būdavo taip arti, kad galėjo užuosti vienas kito kvapą, o kartais juos atskirdavo vadinamoji „ketvirtoji siena“, bet interakcija visada vyko gyvai.

Pastaraisiais dešimtmečiais ypač suaktyvėjo vis įvairesnių publikos įtraukimo būdų bandymai, ir šiuose eksperimentuose svarbus vaidmuo atiteko technologijoms ir neįprastų erdvių paieškoms.

Pasitaikydavo spektaklių ir be „gyvų“ atlikėjų – pavyzdžiui, galime prisiminti „Sirenų“ festivalio

atvežtą „Rimini Protokoll“ interaktyvų spektaklį-instaliaciją „Kambariai be žmonių“ arba kompanijos „Berlin“ spektaklį „Gal visi drakonai...“, – tačiau kūrinio patyrimas vis tiek buvo tiesioginis, publika kūniškai patirdavo meno įvykį, ir ši patirtis buvo labai kompleksiška, įvairialypė. Dabar mus skiria ekranas – savotiška geležinė uždanga, praleidžianti impulsus vaizduotei, minčiai, tačiau tai – tik menkutė kompensacija to, ką gali pasiūlyti visavertė teatrinė patirtis.

Tiesa, laikotarpiu tarp karantinų teatras trumpam buvo išsprūdęs į laisvę ir, kad ir kaustomas ribojimų, vaidino gyvai. Visas šias patirtis ir pabandėme atspindėti jubiliejiniame 20-ajame „Teatro žurnalo“ numeryje, šįkart parengtame bendradarbiaujant su tarptautiniu teatro festivaliu „Sirenos“. Skaitome šį numerį jau antrojo karantino tikrovėje, tikėdamiesi, kad pavasarį pasaulis grįš į senąją tvarką, bet jau beveik žinodami, kad tai yra sunkiai įmanoma. Taip pat numanydami, kad visos šios patirtys „maitins“ būsimų spektaklių turinį.

Situacijos nevienareikšmiškumas skleidžiasi beveik visose publikacijose. Štai Aušra Kaminskaitė, analizuodama karantino teatro sprendimus, pastebi paradoksą: „Pagaliau atsiveria

gausesnės nei bet kada galimybės ir idėjos eksperimentams, tačiau sugrįžta tradicijų poreikis.“ O Daiva Šabasevičienė, straipsnyje „Teatras koronaviruso pinklėse“ pristatydama vasarą įvairiose erdvėse rodytus spektaklius, reziumuoja: „Abipusis teatro ir žiūrovo ryšys – tragiškiausia išvada: žmonės supranta, kad jie negali būti arti vienas kito, bet tik jie patys gali šią „klaidą“ ištaisyti. Medicinos šiame procese nepakanka, reikalingas kitas požiūris, kito lygio suvokimas, o tas „kitas“ ir yra teatras.“ Kolektyviniame interviu „Pandemija keičia teatrą: nuo Lietuvos iki Vidurio Europos“ Ugnė Kačkauskaitė kalbasi su Lietuvos, Rumunijos, Slovakijos, Lenkijos, Ukrainos ir Vengrijos prodiuseriais, festivalių kuratoriais ir teatrologais apie pandemijos poveikį Lietuvos ir užsienio scenos menams. Ingridos Ragelskienės „Karantino dienoraščiuose“ asmenine patirtimi dalijasi lietuvių menininkai Saulė Degutytė, Gintarė Minelgaitė–Dr. Gora Parasit, Žilvinas Vingelis bei Reda ir Arūnas Uogintai. Šiemet visiškai kitoks buvo ir „Sirenų“ festivalis. Apie iššūkius jį rengiant pasakoja festivalio meno vadovė Kristina Savickienė, o jį apmąsto teatrologė Sigita Ivaškaitė. Ypatinga šio „Teatro žurnalo“ dalis – Rimgailės Renevytės parengti „Sirenų balsai“ – tai audioformatu pačių kūrėjų pristatomos „Sirenos“.

Numerį pabaigti norėjosi gyvą intymų ryšį įsteigiančio teatro reminiscencija. Tad kviečiame susipažinti su aktorės ir režisierės Miglės Remeikaitės meniniu tyrimu „Laiškas Tau“, pristatytu vasarą Kalnų parke. Šio „Teatro žurnalo“ priedas – Mato Vildžiaus pjesė „Sapiens“. Nors ją Juozo Miltinio dramos teatre 2019 m. pastatė režisierė Agnija Leonova, didesnio dėmesio kūrinys nesulaukė.

Bet štai po metų, pasauliui apvirtus aukštyn kojomis, kūrinys tampa netikėtai aktualus. „Manau, kad dabartinėje situacijoje ir bendrame gyvenimo ritme ši pjesė primena apie ribotumą. Alisa įkalinama siekiant ne tik apsaugoti ją, bet ir aplinkinius. Šiandien ir mus taip įkalino kasdienybė.

Pjesės aplinka ir vyksmas gali priminti individualų ribotumą: kai skęstame informacijos pertekliuje, į gyvenimo užduotis žiūrime per daug rimtai, nemokame pasijuokti. Tačiau kiekviena gyvybė, dirbtinė ar organinė, turi galimybę tapti laisva (nesvarbu fiziškai ar dvasiškai), ir nuo tos akimirkos žaidimas keičiasi – toji gyvybė nebėra dar vienas žaidėjas, ji tampa kūrėja, o kūrėjo nei pandemija, nei jo paties ribotumas nebesustabdys,“ – apie savo kūrinį sako dramaturgas.

Dėkojame, kad esate su mumis, ir iki kitų susitikimų, tikėkimės, jau „postkovidinėje“ epochoje!

3

Aušra Kaminskaitė

KARANTININIAI TEATRO SPRENDIMAI: KUR TOLIAU?

4

Nedaug rastume žmonių, kurių pandemijos sąlygos nebūtų privertusios koreguoti įpročių ir ieškoti greito prisitaikymo. Todėl būtų neteisinga menininkus išskirti kaip ypatingiau ir greičiau nei kiti sureagavusius į pasikeitusias aplinkybes.

Vis dėlto sunku paneigti, kad kultūros atstovų gebėjimas prisiimti atsakomybę savarankiškai ieškant sprendimų pasirodė išskirtinis.

Lietuvoje daugybės sričių atstovai kuriam laikui nutraukė veiklą arba laukdami tolesnių sprendimų dirbo tiek, kiek leido socialinės distancijos reikalaujantys įstatymai. Kavinėms, restoranams, barams Vilniuje daliniu išsigelbėjimu tapo sostinės savivaldybės sprendimas atsisakyti rinkliavos už paslaugų perkėlimą į lauko erdvę. Oro linijų darbuotojai vos spėjo keisti skrydžių tvarkaraščius, besivydami nuolat besikeičiančius visų valstybių nurodymus. Didelei daliai kultūros atstovų taip pat teko sustabdyti veiklą, uždraudus bet kokius renginius. Laukdami, kol Vyriausybė paskelbs, kokia parama ir kuriems sektoriams bus suteikta pirmiausia, meno atstovai niekieno neraginami patys pradėjo ieškoti būdų palaikyti sklaidą.

Dauguma institucijų sukosi perkeldamos medžiagą į interneto erdvę. Teatro situacija šiuo atžvilgiu išskirtinė: nors galimybė pamatyti geriausių Lietuvos ir užsienio režisierių spektaklių įrašus ir džiugino, būtų sunku nesutikti su tokios sklaidos kritikais. Gyvas žmonių susitiki-

mas – esminis teatro ir ekranams skirto kino daromo poveikio skirtumas. Teatras kuriamas tam, kad būtų stebimas kelių metrų atstumu, žiūrovui pačiam renkantis, kur koncentruoti dėmesį.

Todėl galima suprasti tuos, kurie nepalaiko bandančiųjų prisitaikyti ir peikia sprendimą „gadinti“ spektaklius pateikiant juos bendrais planais, nefiksuojančiais detalių, ar stambiais planais, atimančiais galimybę tuo pačiu metu stebėti likusią scenos dalį. Šiandien akivaizdu, kad transliacijos – laikinas sprendimas, neužtikrinantis nei teatro pajamų, nei sąlygų kūrybai. Suvokus, kad greitu laiku leidimai veikti ankstesnėmis sąlygomis nebus duoti, teko atsigręžti į mažai ar visai nebandytas kūrybos idėjas. Ir čia išryškėjo fenomenas.

Dažnai kūrėjai, atradę mažai ar savo šalyje visai nepraktikuotą formą ar stilių, sąmoningai vengia pasakoti kolegoms planus, kad kas nors perėmęs ilgai plėtotą idėją neištobulintų jos anksčiau, nei pasirodys originalas. COVID-19 aplinkybėmis nutiko priešingai – menininkai, publicistai išleido tekstus, viešai pasidalindami idėjomis, kaip prisitaikyti prie esamos situacijos ir drauge išlaikyti teatro gyvybę.

Gegužės viduryje meno bendruomenės socialinių tinklų burbuluose paplito „Exeunt Magazine“ publikuotas žurnalistės Alice Saville straipsnis,1 siūlantis idėjas, kaip teatras galėtų

1

Saville, A. What Could Socially Distanced Theatre Look Like?

Exeunt Magazine, 2020-05-14. Prieiga internete: http:// exeuntmagazine.com/ features/sociallydistanced-theatre-looklike/?fbclid=IwAR0LY5J tib_D-r--aBt67Kt-GJLnS sDwukX8SyOtJ9YvM4Sf QnEpXkT5MfM

Gana tiksliai katalogo autoriai užčiuopė diskriminacijos ir segregacijos problemas, kurioms pandemija sudarė palankias sąlygas. Prieš keletą šimtmečių į teatrą susirinkusiųjų socialinė padėtis lemdavo, iš kurios pozicijos jie stebės spektaklį. Kilmingieji gaudavo didžiausias ložes, karaliai Williamo Shakespeare’o laikais sėdėdavo balkonuose virš scenos, kad būtų stebimi visuomenės paraleliai spektaklio veiksmui, o neturtingieji gaudavo stovimas vietas apačioje. Tradicijos nėra galutinai išnykusios – aukščiausi valstybės pareigūnai vis dar gauna kvietimus į spektaklių premjeras ir pačias geriausias vietas; tas pats nutinka su kitais, teatrų vadovų akimis, nusipelniusiais žmonėmis. Vis dėlto šiandien teatras gana demokratiškas, leidžiantis visų socialinių klasių žmonėms būti greta, o gaunamos vietos priklauso nuo kiekvieno norų ir finansinių galimybių. Ir štai pandemija asmeninės atsakomybės stingančiose visuomenėse tapo pretekstu diskriminuoti žmones, atsižvelgiant į jų amžių, ligas, esamojo laiko savijautą. Tai užčiuopė ir

lius, bet tai, ką ne vienas žymus teatro praktikas ir tyrinėtojas įvardino teatro ašimi – žmogaus susidūrimą su žmogumi.

Kur kas platesnį problemų sprendimo spektrą pasiūlė menininkai Julienas Brunas, Constance Bugnon, Christine Daigle, Dimitri Hattonas ir Mathias Reymondas bei Compagnie Ici’Bas. Didžiuliame „Calamēo“2 kataloge jie pateikė 96 idėjas apie formas ir sąlygas kurti bei skleisti teatrą pandemijos metu. Sudarytas kaip patarimų rinkinys, kiekviename puslapyje siūlantis naują idėją, katalogas primena ne tiek patarimų knygą, kiek „breinstormą“, iliustruojantį kūrėjų refleksijas situacijoje, kurioje buvo priversti atsidurti. Dalis idėjų – ironiška kritika valdžios sprendimų atžvilgiu. Pavyzdžiui, rengti teatrą bažnyčiose, nes jos atidarytos anksčiau, arba lėktuvuose, kuriems leidžiama gabenti nuo 180 iki 480 žmonių – tiek, kiek dėl atstumų reikalavimų nebesutelpa daugumoje teatrų. Dar viena išeitis – rengti penkiolikos minučių trukmės neviršijančius spektaklius, nes, anot Šveicarijos sveikatos specialistų, tiek laiko nepakanka virusui išplisti.

„Calamēo“ autoriai, siūlydami rodyti spektaklius TIK sveikiems ar TIK sergantiems, išskirstydami juos į atskiras sales. Tam naudojamą termometrą kūrėjai drąsiai siūlo traktuoti kaip seregacijos priemonę. Kažką panašaus galima įžvelgti pasiūlyme rengti spektaklius, kuriuose vaidintų tik virusu persirgę žiūrovai, kūrybai išnaudoję saviizoliacijos laikotarpį.

Kataloge įsivyrauja ironija ne tik valdžios, bet ir ideologijų atžvilgiu. Greta pasiūlymų atsiranda teatro kaip eugenikos entuziastų priemonės siekti savo tikslų samprata. Taip pat siūloma rengti spektaklius tikintiesiems, kad egzistuoja gyvenimas po mirties. Visai greta sušmėžuoja makabriškai skambanti, tačiau tam tikrą potencialą turinti idėja – eutanazijos teatras kaip paskutinė kolektyvinė patirtis prieš suplanuotą mirtį. Regis, grįžtame į Šveicariją.

Skaitant tokius patarimus, gali būti sunku suvokti, kas siūloma juokais, o kas iš tiesų galėtų veikti, kad ir kaip absurdiškai skambėtų. Ženkli dalis mažų mažiausiai netikėtų idėjų primena itin konceptualius sprendimus, kuriuos ramesniais laikais daugybė teatro profesionalų,

Vilmanto Žumbio iliustracija

veikti per socialinį atstumą. Pasiūlymų pobūdžiai įvairūs: nuo spektaklių pritaikymo lauko erdvėms iki socialines akcijas menančių pasirodymų (aktoriai vaidina žiūrovams, laukiantiems eilėje į uždarytą teatrą). Tokie pavyzdžiai kaip įvietintas teatras (jau paplitęs ir Lietuvoje), „drive-in“ teatras, apleistose erdvėse, pievose, viržynuose vykstantis, žiūronais iš toli arba per balkonus stebimas teatras sprendžia atstumo tarp aktorių ir publikos, iš dalies – žiūrovų buvimo būryje klausimą. Vis dėlto dauguma pasiūlytų sprendimų orientuota į naujos produkcijos kūrimą ir eksperimentines interpretacijas, bet ne į šiuo metu didžiąją spektaklių dalį sudarančių tradicinio formato spektaklių pritaikymą saugumo reikalavimams, ypač tokie formatai kaip nuotykių ar lobių paieškos bei pabėgimų kambariai. Žinoma, yra išimčių: pavyzdžiui, nuostabi ir rizikinga idėja rengti loteriją, nuo kurios priklausytų, kurie žmonės pateks į spektaklį. Tačiau apibendrinant idėjas akivaizdu, kad ekstremaliõs situacijos akivaizdoje teatro kūrėjai stengiasi išsaugoti ne formas, pjeses ar sti-

2

Prieiga internete: https://fr.calameo.com/ read/006287710e45a17 6e5f0a?fbclid=IwAR0ew7s-c2zYQ8xpsk5Ei4mMS_3bDwBXXayy_aw64obMuX bjucav7gzw

5

Vilmanto Žumbio iliustracija

6

ko gero, palaikytų išsidirbinėjimu ar apskritai vargiai pavadintų teatru. O kaip kitaip klasikos mėgėjai galėtų traktuoti mikroskopinį teatrą, kuriame kovos scenos vyktų tarp virusų bei antikūnų? Arba commedia dell’arte pasirodymą (kurio grynoji forma šiandien galėtų būti vertinama tik kaip muziejinis reiškinys), kuriame kaukės būtų pakeistos stilizuotais respiratoriais? Arba spektaklį, kuriame atstumas tarp aktorių aiškinamas personažų hofofobija (baime prisiliesti ar būti paliestam)? Optimistams, tikintiems, kad pandemija – laikinas reiškinys, po kurio bus galima grįžti prie senų įpročių, tokios išeitys skamba lyg laikini, teminiai sprendimai, apeliuojantys į konkretų laikotarpį bei kontekstą. Ar šiandien kas pagalvotų, kad tai galėtų tapti ne „teatru iš bėdos“, bet „ateities teatru“?

Be abejo, kataloge netrūksta sprendimų teatro erdvės transformacijoms. Palyginti realiai skamba pasiūlymai rengti teatrą po vandeniu (žiūrovams ir aktoriams dėvint narų kostiumus), paskleisti po miestą aktorius, kurie šauktų savo tekstus, pakelti publiką į viršų ir leisti taip stebėti scenos veiksmą, orkestro narius susodinti skirtinguose kambariuose, klausytojams leidžiant viską stebėti pro langus (dirigento pozicija neaprašyta), vaidinti uždarytų parduotuvių vitrinose, gatvėse spūsčių metu ir t. t. Tik čia vėl norisi grįžti prie klausimo: ar tai yra esamõsios kūrybos pritaikymo pandemijos sąlygoms sprendimai, ar naujo teatro (krypties) vystymo gairės?

Juolab kad kataloge nė karto neužsimenama apie spektaklių transliacijas, kurios yra paprasčiausias būdas klasikines teatro formas padaryti prieinamas žiūrovams. Pasikartosiu, kad tai galima aiškinti kūrėjų noru išlaikyti svarbiausią – fizinių patirčių, buvimo kartu – kriterijų, nugalintį poreikį pritaikyti turimą produkciją naujoms sąlygoms. Kiek laiko turėtų treniruotis Krzysztofo Warlikowskio aktoriai, kad po vandeniu gebėtų atlikti bet kurį režisieriaus spektaklį? Kaip atrodytų Thomaso Ostermeierio kubai, tapę parduotuvių vitrinomis iš reikalo, o ne dėl stilistinio ar bent jau pandemijos nesufleruojančio konteksto? Tokie sprendimai neišvengiamai kurtų naujas prasmes (ir tai nuostabu), tad norintiesiems išlaikyti tai, kas

kurta anksčiau, transliacijos lieka bene realiausia galimybe tai padaryti. „The New York Times“ žurnalistė Laura Collins-Hughes straipsnyje „Skaitmeninis teatras nėra teatras. Tai priemonė gedėti jo nebuvimo“ („Digital Theatre Isn’t Theatre. It’s a Way to Mourn Its Absence“)3 dėstė daugybei teatro profesionalų ir mėgėjų artimą požiūrį, kad teatras pirmiausia siūlo ne kūrinio peržiūrėjimą ir supratimą, bet energijos mainus tarp vaidinančiųjų ir stebinčiųjų, magiją bei kitus romantiškus dalykus. Jai vargiai prieštarautų net ir teatro tyrėjai, kuriems spektaklio įrašas kuria daugiau prasmės nei eiliniam žiūrovui, nes suteikia profesinių žinių, leidžia tyrinėti ir pažinti teatrą, suteikdamas kontekstus, kurių iki tol galbūt nebuvo galimybės patirti. Tarptautinės teatro tyrimų federacijos nariai iš viso pasaulio (JAV, Jungtinės Karalystės, Australijos, Kanados, Japonijos, Airijos, Vokietijos, Arabijos pusiasalio) teigė,4 kad daugumai žymiausios aukšto lygio teatro produkcijos stebėjimas kompiuterių ekranuose tapo pagrindine teatro patirtimi karantino metu. Čia nustebino Japonijos – valstybės, kurios piliečiai kitų saugumą ir patogumą laiko prioritetu – atstovės, Azijos moterų performatyviųjų menų kolektyvo narės Nobuko Anan prisipažinimas, kad pandemijos piko metu ji tris valandas važiuodavo traukiniu iš Osakos į Tokiją žiūrėti spektaklių gyvai. Tekančios Saulės šalies valdžia neturi teisės liepti įstaigoms užsidaryti – ji gali tik stipriai rekomenduoti, apeliuodama į tautos sąmoningumą ir polinkį stengtis sudaryti aplinkiniams kuo mažiau nepatogumų. Todėl šalyje kovos vyko ne tarp valdančiųjų ir kitų institucijų, bet pačioje visuomenėje – teatrų neuždarantys menininkai kritikuoti dėl neatsakingumo, nors patys tvirtino taip darantys tik todėl, kad yra įsitikinę, jog uždaryti teatrai nebeatsidarys.

Netoli nuo Japonijos plytinčio mažyčio Singapūro (šalies plotas 721,5 kv. km) teatrologas Marcusas Chengas Chye Tanas pabrėžia, kad jo šalis, išsiskirianti trečiu pagal dydį gyventojų tankumu pasaulyje, puikiai susitvarkė su pandemijos protrūkiu ir išties stipriai parėmė meno kūrėjus. Vis dėlto tokiomis sąlygomis jam paaiškėjo,

3

Collins-Hughes, L. Digital Theatre Isn’t Theatre.

It’s a Way to Mourn Its Absence. The New York Times, 2020-0708. Prieiga internete: https://www.nytimes. com/2020/07/08/ theater/live-theaterabsence.html?fbclid=IwA R3pXtjtae0joBY9UklwvPxK9B2i33DqTeT7X9Dn PF7oG6LoC76bYdj2YM

4

Keli autoriai, Postcards from Lockdown. Prieiga internete: https://www. iftr.org/publications/ theatre-research-intern ational?fbclid=IwAR2e d27BhXZusiEV5fgZBak 1mhQoiY8ocw7LsgNHo uEvhoD_9CyAWLch3bk

ir kuria iš tiesų siekiama priversti žiūrovus pajusti skausmą, saugiai provokuojant nemalonias patirtis, be kurių žmogus nesugebės pažvelgti į savo situaciją kitu kampu, nei yra pratęs.5 Tad, traktuodami teatrą kaip protesto formą (ir taip atverdami jam dar vieną veiklos galimybę karantino metu), grįžtame prie to, kad teatras visų pirma turi siūlyti jutimines patirtis.

Nebūtinai taktilines, tačiau tikrai sensorines. Net jei spektaklius nufilmuoja profesionalai aukščiausio lygio kameromis, tai netampa darbo adaptacija, jei kūrėjai neatranda būdų įtraukti žiūrovus į bendruomenę ir suteikti jiems pojūtį, kad kažką nuveikė drauge su krūva nepažįstamųjų.

Informacija apie netradicines, eksperimentines teatro kryptis iš pradžių nepaprastai jaudina, tačiau ilgainiui pradeda bauginti: negi klasikinių teatro formų nuolat mažės? Ar artimiausius metus teatre privalėsime aktyviai veikti, stebėtis, atpalaiduoti smegenis nuo gilesnių svarstymų, užuot atsisėdę salėje ir išklausę istorijos, interpretuodami ją patys sau ir nesidemonstruodami visiems susirinkusiesiems? Mintys apie ilgą laiką vis nuobodesniu atrodžiusį gerai

A. Kalawskio istorijoje atsiskleidžia teatro funkcija, kurią sąmoningai ar pasąmoningai suvokia daugybė žmonių, tačiau nedaug kas sugebėjo pamatyti karantino metu jai plėtoti sudarytas sąlygas. Teatras – tai tam tikra protesto forma, atgręžianti veidrodį prieš gamtą, vieniems leidžianti pamatyti jų pačių daromas klaidas, kitiems atskleidžianti juos supančią visuomenę ir paaiškinanti jos ligas, kuriomis užsikrėsti gresia kiekvienam čia tarpstančiam. Tokį teatro poveikį analizuoja ir apibūdina moterų studijų, molekulinės biologijos ir bioinformatikos mokslų atstovas Tunde Adefioye. Jis tai vadina dvigubu smurtu (double violence), kurį apibrėžia kaip smurto scenų imitaciją, dalies žiūrovų suvokiamą kaip realų smurtą,

pažįstamos formos teatrą staiga pradeda kelti ilgesį: matyt, saugumas, kai atsivėrus užuolaidoms aktoriai tiesiog gerai atlieka savo darbą, o žiūrovas niekieno netrukdomas ir neraginamas jį stebi, apmąsto, o išėjęs permąsto darkart, žmoguje gali įsišaknyti kaip įprotis, prie kurio norisi sugrįžti. Nekalbant jau apie tai, kad eksperimentai yra tik tol, kol šalia jų egzistuoja įpročiai ir taisyklės. Štai ir paradoksas – pagaliau atsiveria gausesnės nei bet kada galimybės ir idėjos eksperimentams, tačiau sugrįžta tradicijų poreikis.

O galbūt anoks tai paradoksas – juk visa meno istorija paremta pasipriešinimu tam, kas buvo prieš tai.

Vilmanto Žumbio iliustracija

kad šalyje teatras piliečių gyvenimui neturi tokios didelės reikšmės, kokią profesionalai tikėjo turį.

Visiškai priešingai apie situaciją Čilėje kalba Andrésas Kalawskis, teigiantis, kad jo šalyje, purtomoje nacionalinio judėjimo, išaugusio iš 2019 m. spalį prasidėjusių protestų prieš mokesčių didinimą, teatras bei jo atstovai visuomenėje visuomet atliko svarbų vaidmenį ir ne tik menine prasme. Judėjimui pasiekus tokį mastą, kad valdžios pasiųsta policija pradėjo slopinti piliečius ašarinėmis dujomis, visi teatrai sustabdė veiklas, atšaukė gatvės pasirodymus. Tačiau teatrai, kurių turinys, regis, tapo visiškai nebeaktualus, patys rado būdų adaptuotis prie susiklosčiusių aplinkybių: vieni tapo pirmosios pagalbos teikimo punktais, kiti savo pastatų fasadus naudojo judėjimą palaikantiems šūkiams. Tad nestebina, kad, šalyje paaštrėjus COVID-19 situacijai ir įsakius uždaryti teatrus, daugybė piliečių tai palaikė valdžios bandymu susidoroti, apgauti visuomenę. Toks pojūtis visuomenei nedingo ir vėliau, kai gelbstint šalį nuo karantino pasekmių didžiulės paramos atiduotos verslams, o kultūra palikta be nieko.

5

Adefioye, T. Reflections on Being a Troublemaker.

The Fiction in our Disagreeance.

Klaxon Nr. 10, p. 6.

Prieiga internete: http://www.cifas. be/sites/default/ files/klaxon/ibooks/ dissentinthecitypdf_2.pdf

7

Kristina Savickienė

Festivalio „Sirenos“ meno vadovė

FESTIVALIS „SIRENOS“: IŠGYVENTI TARP SIENŲ

8

festivalis tikrai įvyks, nepaisant nieko“, tvirtą tikėjimą, kad mūsų šalies virusas nepasieks (mat gyvename tolimoje periferijoje), kantrų renginių nukėlinėjimą mėnesiu vėliau ir dar mėnesiu vėliau, vengimą dėvėti kaukes ir kalbėti apie tai, kaip virusas pakeis vyksmą ne tik žiūrovų salėje, bet ir teatro scenoje bent jau porai artimiausių sezonų.

Neigimą keitė pyktis, nes atrodė, jog tikrai turi būti kažkas kaltas dėl to, kas vyksta: atšaukiami visi planai, griūva festivalių bei gastrolių rinka,

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

Savo naujausioje knygoje, parašytoje karantino metu, „Pandemija: COVID-19 supurto pasaulį“ (“Pan(dem)ic: Covid 19 Shakes the World”) filosofas Slavojus Žižekas gretina būsenas pasaulį ištikus pandemijai su psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross aprašytomis penkiomis gedėjimo stadijomis: neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas. Teatrui patekus į koronaviruso dantračius, visi iš pradžių nepatikliai kraipėme galvas – pamenu kolegas, kurie teigė, kad „mūsų

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo Teatrologė Alma Braškytė ir aktorė Airida Gintautaitė Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

menininkai ir organizacijos netenka pajamų. Tada prasidėjo derybų stadija: joje matėme meno bendruomenių protestus, organizacijų ir jų atstovų vizitus į valdžios struktūras, siekiant rasti kompromisą, rėmimą, supratimą apie tai, kas darosi kultūros srityje, derantis su savimi ir aplinkiniais, kas gi bus toliau. Galbūt prieš festivalį turėjome išgyventi depresijos stadiją, tik mus ištiko kaitri ir saulėta vasara, kurios metu net leista organizuoti renginius, ypač atvirose erdvėse, o visi jų buvome išsiilgę. Tačiau jau puse lūpų buvo kalbama, kad neva rudenį gali būti vėl įvestas karantinas, tik šią mintį stūmėme tolyn, nes siekėme surengti kuo daugiau renginių ir pasotinti savo, kaip kūrėjų ir kaip kultūros vartotojų, alkį. Bet anksčiau ar vėliau visuomet ateina susitaikymo etapas. Galbūt jo metu ir įsisąmoninsime, kad pasaulis (o ir teatras jame) pasikeitė. Matematinės katastrofų teorijos autorius René Thomas apibūdino katastrofą kaip savotišką „raukšlę“, kuri susidaro laike, pakeisdama viską iki arba po jos. Tad, ko gero, tektų pripažinti tai, kas skamba ne visai poetiškai – šiuo metu kaip tik gyvename šioje katastrofos „raukšlėje“.

Straipsnį apie „Sirenų“ situaciją pandemijos metu neatsitiktinai pradėjau slovėnų

mąstytojo Slavojaus Žižeko mintimi. Būtent šių metų užsienio programoje norėjau pristatyti šalį viešnią – Slovėniją, kuriai būtų atstovavę net penki spektakliai, o greta turėjo įvykti pirmasis Baltijos Balkanų šalių teatro forumas. 2020 m. „Sirenos“ buvo pasirengusios startuoti su visa informacine kampanija balandį. Paruošta programa, kurioje, be septyneto užsienio spektaklių, buvo ir įspūdinga teatrologių tandemo Ievos Tumanovičiūtės ir Rimgailės Renevytės Lietuvos teatro vitrina, nugulė į stalčius. Stojo karantinas ir tyla, kasdien sekant, kas vyksta pasaulyje, kokių priemonių imasi vokiečiai, prancūzai, britai, kas vyksta teatruose už Europos ribų. Pasipylė spektaklių vaizdo įrašai, virtualios konferencijos, „Zoom“ susitikimai, bandymai susivokti, kur atsidūrė menininkai visame pasaulyje. Užribyje, nepasiekiami, nematomi, už sienos.

Tokia tat ir mūsų festivalio tema 2020-aisiais. Sienos ir ribos. Tema, kuri itin tinka šiandienai, nors sugalvojo ją dar 2017 m. šviesaus atminimo kolegė Viktorija Ivanova, turėjusi tapti „Sirenų“ meno vadove. Tuomet ji rašė: „2020 m. festivalio tema bus ribos ir sienos, kurios mus skiria ir dėl kurių mes esame priversti nuolat kovoti. Įtampa, iš kurios gimsta progresas,

9

Spektaklis „Lūkesčiai ir kitos prekės“ (idėjos autoriai – Liudas Parulskis, Eglė Mikulionytė) Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš „Sirenų“ archyvo

SVEIKI NEATVYKĘ Tarėme: sveiki visi, neatvykę į festivalį, kuris neįvyko. Viliamės, kad sveiki ir spektaklių, įtrauktų į užsienio programą kūrėjai, kurie turėjo atvykti į Lietuvą, bet mes jų vizitus atšaukėme. Ir tie žiūrovai, kurie neatvyko į jų spektaklius, nes jie neįvyko. Sveiki, pasiekę rekordinius virtualių spektaklių ir vaizdo konferencijų peržiūrėjimo skaičius, sveiki, kuriantys teatrą po atviru dangum (lietui merkiant ar saulei kaitinant) ar vienam žiūrovui (labai neapsimoka, bet beveik tikrai įvyks), sveiki, renkantys medžiagą dokumentiniams spektakliams ir norintys papasakoti apie tai, ką išgyvenome, kitoms kartoms, sveiki, atsisakę kelionių ir gastrolių, sveiki, sulaukę šv. Pandemijos.

Kas paneigtų, kad ir mūsų pasirinktas (neigiamas) šūkis galėjo būti kaltas dėl to, kad programą teko atšaukti. Bet kas toliau? Su „Sirenų“ komanda daug tarėmės ir ginčijomės –

10

ką daryti su festivaliu? Jis privalo vykti, the show must go on, bet kaip, kokia forma, kaip pasaulis atrodys rudenį? Galų gale nusprendėme rėžti drąsiai – atšaukti visą programą ir pradėti ją kurti nuo nulio. Kurti ją tokią, kuri tiktų pandemijos sąlygoms. Pasinaudoti šia pauze ir permąstyti teatrą iš esmės, veikti, o ne laukti ir viltis. Taip gimė atviras konkursas kūrėjams. Kvietime rašėme:

„Sirenas“ domina akimirksniu tarp mūsų išdygusios sienos ir jų pasekmė mūsų gyvenimui – trumpalaikė ir ilgalaikė. Visa tai primena tetrį – žaidimą, kurį 1984 m. išrado toks rusų mokslininkas Aleksejus Pažitnovas. Žaidime, kurį turbūt visi puikiai žinome, krenta figūros, iš kurių turime dėlioti sieną. Teisingai sudėliotos figūros pasinaikina, tad galime žaisti toliau. Ilgainiui figūros ima kristi greičiau, o jei padarome klaidą, siena užsistato iki viršaus ir mes liekame anapus.

Spektaklis „Lūkesčiai ir kitos prekės“ (idėjos autoriai – Liudas Parulskis, Eglė Mikulionytė) Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš „Sirenų“ archyvo

ir konfliktas, kuris po savęs palieka griuvėsius.

Kas/kodėl/kur/už ką kovoja?“ Šis festivalis – apie tuos, kurie lieka anapus sienos. „Unwelcome“.

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

Virusas – kaip tas tetris. Jis stato sienas tarp mūsų visų, brėžia ribas ir atskiria šalis, mylimuosius, sergančius nuo sveikųjų, fronto liniją nuo užnugario, teatro pastatus nuo kūrėjų ir žiūrovų. Ar gali teatras – meno forma, kuri veikia tik esant gyvam susitikimui, – mus išvesti iš sienų ir akligatvių labirinto?

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

Tad šiemet, pirmąsyk nuo įkūrimo 2004 m., nuspręsta, kad festivalis „Sirenos“ pristato išimtinai tik Lietuvos kūrėjų darbus. Kai kam mūsų komandoje atrodė, kad netekę tarptautinio dėmens nebebūsime tas pats festivalis, net nebegalėsime vadintis „Sirenomis“. Galbūt reikia persivadinti? O gal geriau, kad festivalis tiesiog nevyktų?

Tačiau sprendimą dėl konkurso vis dėlto priėmėme. Per trumpiau nei mėnesį sulaukėme 99 paraiškų. Jos mus pasiekė labai skirtingos – vienos dar tik idėjos užuomazgoje, kitos – išsamiai išvystytos. Vienos teikiamos specifiškai atsižvelgiant į mūsų kvietimo gaires, kitos – teikiamos identiškos ir Lietuvos kultūros

tarybai, ir kitiems fondams, novatoriškos ir, rodos, jau daug kartų skaitytos, giliamintiškai filosofiškos ir paviršutiniškai žaismingos. Kai kurie kūrėjai net nepildė mūsų formos, siuntė tai, ką jau buvo parašę anksčiau, kitiems fondams. Neatmetėme nė vieno. Ne paraiškos forma juk esmė. Nesiūlėme ir didelių pinigų, dėl ko irgi sulaukėme piktų komentarų socialiniuose tinkluose.

Turimą biudžetą paskirstėme taip, kad susidarytų šešių projektų programa, kuri jau gali pavirsti ir į festivalį. „PAMIRŠTI, KAIP REIKIA KURTI TEATRĄ“ Labiausiai įstrigo Jono Tertelio ir Andriaus Jevsejevo paraiška, kurioje rašoma: „Šis aprašas yra reakcija į gegužės 13 d. Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ atvirą kvietimą Lietuvos kūrėjams teikti kūrybinius pasiūlymus tema „Unwelcome“. „Sirenų“ drąsus sprendimas nubraukti viską, kas buvo, ir pažvelgti į teatrą visiškai naujai, spręsti tai kūrybiškai ir ekonomiškai investuojant į lietuvių teatro kūrėjus, tapo ir įkvėpimu, ir iššūkiu išsižadėti prieš tai pradėtų plėtoti idėjų,

11

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

12

improvizacinis teatrinis performansas „Lūkesčiai ir kitos prekės“, Tado Montrimo imersinis spektaklis-žaidimas „NO FAKE*“, Dariaus Gumausko režisuojamas spektaklis, performansas, instaliacija „Emigrantai“ ir Nauberto Jasinsko, Tado Černiausko bei Gintaro Sodeikos „fabrica“) ir vystyti dar 2019 m. festivalio klubo programai inicijuotus dviejų menininkių, Agnės Matulevičiūtės ir Godos Palekaitės, projektus.

PARAIŠKŲ PANORAMA Kalbėdamiesi su „Teatro žurnalu“ apie „Sirenų“ konkursą kaip reiškinį, kuris iliustruoja karantino laikotarpio teatrą, nusprendėme, kad įdomu būtų paanalizuoti, kokios paraiškos buvo teiktos, kas jas teikė, kokios temos, formos, aprašymai vyravo. Pagalvojome, kad paraiškos savaime yra keista projekto pristatymo forma – ji užduoda labai griežtą formą, nuo kurios nukrypti išdrįsta retas. Skaitydami paraiškas pasigedome laisvės ir „džiazo“, o situacijos (t. y. pandemijos ir karantino) aprašai buvo kartojami bene identiškais sakiniais daugumoje paraiškų. Atrankos komisijos nariai turėjo skirtingų nuomonių apie pateiktus

Martynas Budraitis, Eglė Mikulionytė, Oskaras Koršunovas, Audra Žukaitytė, Elona Bajorinienė Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

atsisakyti praktikų, skatinančių spręsti ar „pritempinėti“ idėjas prie menamų sprendimų, burti kūrybinę komandą tik pagal turinį, kiek įmanoma pamiršti, KAIP reikia kurti teatrą, kaip teatras turi atrodyti, sąmoningai atsisakyti prognozuoti ateitį.

Kitaip tariant, kaip patį procesą paversti hepeningu, kai pagrindiniu tikslu tampa bandymas užčiuopti tai, kas neišvengiamai kis.“ Būtent tai mums, festivalio rengėjams, atrodė didžiausia vertybė – būti drauge su teatro bendruomene, padėti vieni kitiems išgyventi šį sunkų periodą ir išrasti teatrą iš naujo.

Festivalio atrankos komisija buvo gana gausi, ją sudarė festivalio komandos ir meno tarybos nariai, taip pat festivalio informacinio partnerio atstovas. Dėl to daug ginčijomės ir diskutavome, sprendimai negimė lengvai. Vieniems norėjosi „daugiau teatro“, kiti būgštavo, kad teatro salės gali nebūti atviros žiūrovams, tretiems atrodė beprotiška planuoti renginius lauke spalio mėnesį. Diskutavome apie tai, kad aktualijos keičiasi kasdien, o tai reiškia, kad tai, kas svarbu atrodo birželį, gali būti visiška seniena jau rugsėjį.

Tad buvo priimtas sprendimas paremti keturis projektus (Eglės Mikulionytės ir Liudo Parulskio

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

projektus – dalis jų sakė, kad idėjos labai įdomios ir originalios, kitiems pasirodė mažai unikalių sprendimų, daug banalių, besikartojančių idėjų. Tad komisija buvo tokia pat marga, kaip ir teikėjai.

Šiuo metu patys nereikalingiausi, neaktualiausi žmonės – naujos kartos nusikaltimų, padarytų mokslinėmis priemonėmis, aukos.

TEMOS Nors temų, aptariamų paraiškose, laukas gana platus, yra ir lyderių – karantinas ir postkarantininė visuomenė sudaro 18 proc. visų pateiktų paraiškų temų, o jai ant kulnų mina dar dvi: žmogaus kūno galimybės ir užribyje atsidūrę asmenys (atstumtieji, nesuprastieji, nereikalingi); abi pastarosios temos minimos 15 proc. paraiškų.

Kalbant apie (post)karantiną, išryškėja, jog tema nevienalytė, o dar ir kaip smagiai interpretuojama. Paminėsiu keletą pavyzdžių: Lietuvos karantino istorija pasitelkiant šaltibarščius kaip metaforą, žmogaus ir viruso kova, žmogaus emocijos karantine, pats žmogus kaip parazitas, grįžimas į save ir į gamtą, santykis su kūnu, socialinė distancija ir provokacijos ją laužant (pvz., imituojant seksualinių paslaugų teikimą performanse), postkarantininė realybė ir prarasto ryšio tarp kūrėjo ir žiūrovo paieškos ir gaivinimas. Taip pat neriama ir į gilesnius vandenis: radikalus sienų tarp žmonių griovimas, bandymas betarpiškai bendrauti radikaliai atvirai; pandemijos padariniai kasdienybėje: visuomenės supriešinimas, nepasitikėjimas, baimė; atskirtis, naujos sienos. Kaip visada populiari beigi neužleidžianti pozicijų tema – tapatybė (12 proc.), pokyčio baimė ir normalumo kvestionavimas (9 proc.).

Iš įdomiausiai nuskambėjusių temų paminėčiau šias: dirbtinis intelektas ir jo kuriama poezija, Nidos istorinis metraštis ir architektūra kaip migracijos padarinys.

Tiesiogiai su festivalio tema buvo susieta 33 proc. paraiškų, netiesiogiai temą palietė 45 proc., o kitose paraiškose ji visai nebuvo minima. Konkurso sąlygose prašėme atsižvelgti į temą, o interpretuoti ribų temą galima išties labai plačiai, tačiau tai ne visi pasivargino padaryti.

Tie, kurie rinkosi permąstyti „Unwelcome“ temą, rado labai skirtingų požiūrių į festivalio nubrėžtą temą. Štai kelios citatos iš paraiškų.

Norime atkreipti žiūrovų dėmesį į šiuo metu ryškiau pastebimą visuomenės grupę – sąmokslo teorijų šalininkus ir jų atskirtį.

Pandemijos akivaizdoje daugėja nesutarimų tarp kaimynų, vieno namo ar visos kaimynystės bendruomenių.

Akivaizdžiai inscenizuotoje, seksualiai alsuojančioje burleskinėje aplinkoje suteikiama unikali galimybė autentiškam dviejų žmonių susitikimui, laikantis visų nustatytų saugumo reikalavimų.

Projektui suburta puiki, įstabios patirties teatre (ir kine) turinti aktorių komanda. Beje, kai kurie jų, anksčiau dirbę su garsiausiais Lietuvos režisieriais, pastaraisiais metais išgyvena tam tikrą „unwelcome“ etapą – jų teatre nebematome. Kodėl taip nutiko?

Kodėl talentingi aktoriai tampa „unwanted“ / „unwelcome“? Kodėl apskritai tiek daug žmonių tampa „unwelcome“ – pensininkai, neįgalūs žmonės, tie, kurie prieštarauja bendrai priimtoms taisyklėms, ir daugelis kitų, liekančiųjų visuomenės, kultūrinio pasaulio, socialinio pasaulio užribyje? Tie, kurie yra nepakankamai gražūs, nepakankamai jauni, nepakankamai aršūs, nepakankamai – iki begalybės.

13

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

Pastaroji citata skausminga ir liūdna. Turiu pripažinti, kad mąstydama apie šią temą ir rašydama, nepagalvojau apie šį rakursą. Apie jaunystės, populiarumo kultą teatro pasaulyje. Manau, ši tema ir šis skaudulys tikrai vertas gilesnių diskusijų teatro bendruomenėje.

PARAIŠKOS SKAIČIAIS Įdomu paanalizuoti ne tik temas, bet ir paraiškų statistiką. Paraiškas teikti galėjo ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Iš visų pateiktų paraiškų 43 proc. buvo pateikti individualių fizinių asmenų, kitos – organizacijų. Daugiausia paraiškų teikėjų buvo nuo 20 iki 39 metų amžiaus (35 proc. 20–29 m. ir 35 proc. 30–39 m.). Tad nors konkurse dominavo jaunieji menininkai, galime pasidžiaugti, kad apie 10 proc. teikėjų sudarė asmenys,

14

vyresni nei 50 metų. Kūrybines grupes sudarė apytiksliai 53 proc. vyrų ir 47 proc. moterų, tad lyčių balansas apylygis. Balansą (amžiaus ir lyties) stengėmės išlaikyti ir atrinkdami konkurso nugalėtojus. Įdomu, kad paraiškas galėjo teikti tik Lietuvos kūrėjai, tačiau nemaža dalis jų reziduoja užsienyje ir teikė paraiškas iš ten. Paraiškose buvo minimi bendradarbiaujantys menininkai iš labai skirtingų šalių: Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos, Turkijos, Kenijos, Kolumbijos, Australijos, Indijos, Peru, Čilės, Lenkijos, Latvijos ir Prancūzijos.

Renginius siūlyta įkurdinti ne tik Vilniuje – tarp įgyvendinimo vietų buvo numatytas ir Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Nida, Alanta, Griškabūdis, Anykščiai, Paluknė ir kt. 13 proc. projektų buvo skirti internetinėms platformoms.

Net 25 proc. visų paraiškų teikėjų savo projektus, nepaisydami pandemijos grėsmių, ketino rengti tradicinėse teatro salėse. Didžiausia dalis kūrėjų įsivaizdavo projektus, galinčius vykti po atviru dangumi (37 proc.). Net 80 proc. kūrėjų paraiškose svarstė ir įvardijo galimybes adaptuoti kūrinį mažoms žiūrovų grupėms, laikantis

Dramaturgas Marius Ivaškevičius ir aktorius Martynas Nedzinskas Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

Ir mums šis kvestionavimas būtinas, mums kaip šaliai, kaip teatro, kaip socialinei bendruomenei.

Mums visiems pandemijos pasaulyje. Mums reikia šios „teatro katastrofos“.

Festivalio meno vadovė Kristina Savickienė ir aktorius Gediminas Rimeika Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

saugių atstumų ir pan. – jei renginiams būtų vėl taikomi apribojimai.

Kalbant apie formas, vyravo tai, ką patys kūrėjai įvardijo kaip „spektaklis“ (36 proc.) arba „performansas“ (28 proc.). Taip pat buvo siūloma rengti instaliacijas, šokio ir judesio kūrinius, muzikinius vyksmus, audioturus, interaktyvius žaidimus, pjesių skaitymus. Net 67 proc. visų siūlomų idėjų buvo visiškai naujos. 23 proc. kūrėjų teigė jau kurį laiką dirbantys su projektu, o 10 proc. siekė plėtoti jau anksčiau inicijuotą ar pristatytą projektą.

Tad reziumuojant turbūt galima sakyti, kad dauguma projektų buvo rengiami specialiai šiam konkursui, juos daugiausia teikė jaunosios kartos kūrėjai, jie itin siejosi su festivalio temos nubrėžtomis gairėmis, o mūsų tautiečių kūrėjų rezidavimo geografija itin plati. Menininkams rūpi ir skauda dalykai, kuriuos šiuo metu išgyvename, daug paraiškų kalba apie vienokią ar kitokią savitarpio pagalbą, buvimą kartu, susitelkimą, harmoniją. Ieškoma būdų, kaip teatras galėtų gydyti, sutaikyti visuomenę – kai kurie tai daro per pjeses, kiti kuria savo tekstus ar neverbalinę scenos kalbą.

TEATRAS AR TETRIS Kol vyko „Sirenų“ konkursas ir pasiruošimas naujai programai, Lietuvos scenose viskas buvo kitaip nei įprasta. Teatrai vis dar buvo uždaryti, bet radosi lauko scenų, kurių įrengimas yra itin brangus, o išnaudojimas (t. y. orai) – neprognozuojamas, vyko virtualūs renginiai, kuriuos

daug kas keikė, nes sėdėti prie kompiuterio jau buvo visiems pabodę. O ir klausimas – ar tai vis dar galima vadinti teatru, jei čia nebėra gyvo susitikimo, ryšio? Gal tai tampa tiesiog teatrui pažįstamų dėmenų (žiūrovas-aktorius-vyksmas ir pan.) dėliojimu, siekiant nesustoti, nebaigti savo žaidimo kaip tetryje? Kai kurie teatrai pasiraitoję rankoves kibo į streaminimą, kiti principingai atsisakė perkelti spektaklius į virtualią erdvę ar kurti specialiai jai. Kultūros taryba prašė „neužšaldyti“ pinigų ir vykdyti veiklas. Renginių nestigo, nors kuriam laikui viskas persikėlė į lauką ir elektronines scenas.

Tuo metu vis galvojau, kad gal geriau padaryti ilgesnę pauzę nuo teatro ir renginių. Skirti šį laiką esminiams apmąstymams, „sistemai perkrauti“. Mane vis persekiojo Umberto Eco idėja apie delsimo malonumą. O ką, jei visi teatro kūrėjai, festivalių ir renginių organizatoriai, užuot veržęsi atgal pas žiūrovus, leistų sau padaryti ilgesnę pauzę ir pasimėgauti ja, paauginti įtampą, išsiilgti teatro taip, kad grįžus į jį sproginėtų malonumo ir kūrybiškumo bombos? Tačiau, kaip prasidėjo viena iš paraiškų, pateiktų „Sirenų“ konkursui: „Parašiau trumpai – viskas yra absurdiškiau ir sudėtingiau.“ Taigi, kaip visada, viskas yra kur kas absurdiškiau ir sudėtingiau, nei norėtųsi. Ir nors nežinia, ar ši pandemija po savęs paliks griuvėsius, ar pagimdys progresą, klausimas „kodėl/kur/už ką aš (ne)kovoju?“ išlieka mums visiems aktualus.

Statistiką parengė Vytautė Brazdylytė

15

http://www.sirenos.lt/ somnabulizmasaudiodienorastis/ http://www.sirenos.lt/ lukesciai-ir-kitos-prekesaudiodienorastis/

Muzikos kūrinio ar pokalbio fragmentas, dramaturgijos detalė ar tiesiogiai transliuojamas aktorės monologas – tai audioformatu pačių kūrėjų pristatomos „Sirenos“.

Skirtingu turiniu kalbama apie tai, kokius meninius tyrimus atlieka „Somnambulizmo“ autorė Goda Palekaitė arba kaip imersinį spektaklį-žaidimą „NO FAKE*“ konstruoja režisierius Tadas Montrimas. Kaip karantino pėdsakai išryškinami Sławomiro Mrožeko „Emigrantuose“ ir apie ką diskutuoja „fabrica“ kūrybinė komanda.

Išgirskite ir kokius monologus repetuoja teatrinio performanso „Lūkesčiai ir kitos prekės“ kioskininkė Eglė Mikulionytė ar kaip ribą tarp realybės ir virtualumo garsu vaizduoja „Synth porn“. „Sirenos“ siūlo įsiklausyti į kūrybinį procesą – nuskenuoti „Teatro žurnalo“ puslapiuose esančius QR kodus ir išgirsti šių metų programoje dalyvaujančių menininkų įspūdžius.

Lūkesčiai ir kitos prekės

„SIRENŲ“ BALSAI

Somnambulizmas

Rimgailė Renevytė

http://www.sirenos.lt/ synthpornaudiodienorastis/

Synth porn

http://www.sirenos.lt/ emigrantaiaudiodienorastis/

Emigrantai

http://www.sirenos.lt/ fabricaaudiodienorastis/

fabrica

http://www.sirenos.lt/ no-fakeaudiodienorastis/

NO FAKE*

Spektaklis, performansas „Emigrantai“ (režisierius – Darius Gumauskas) „Sirenų“ archyvo nuotr.

Teatrinė instaliacija „fabrica“ (kūrybinė komanda: Naubertas Jasinskas, Tadas Černiauskas, Gintaras Sodeika). „Sirenų“ archyvo nuotr.

Interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“ (idėjos autorės – Agnė Matulevičiūtė, Saulė Biliuvaitė) „Sirenų“ archyvo nuotr.

Spektaklis „Lūkesčiai ir kitos prekės“ (idėjos autoriai – Liudas Parulskis, Eglė Mikulionytė) „Sirenų archyvo nuotr.

Imersinis spektaklis–žaidimas „NO FAKE*” (režisierius – Tadas Montrimas) „Sirenų archyvo nuotr.

Performansų paroda „Somnambulizmas“ (idėjos autorė, režisierė, scenografė – Goda Palekaitė) „Sirenų“ archyvo nuotr.

Sigita Ivaškaitė

KAI „SIRENOS“ KAUKIA GIMTĄJA KALBA

20

Labai nesmagu rašyti apie festivalį, kurio nespėjai pajausti. Taip man nutiko su „Sirenomis“. Darbai, reikalai, nenuspėjamai besikeičiantys grafikai ir finale – vos fragmentiškas žvilgsnis į operatyviai prie naujos pasaulinės situacijos prisitaikiusį festivalį. Bet gal ir nieko tokio. Pandemijos metu didžioji dalis patirčių tapo fragmentiškos.

Matome nepilnus vieni kitų veidus, iš šiltų pasisveikinimų kartais beliko tik rankos mostas per atstumą, nebejaučiame to (nors ir dažnai nemalonaus) netikėto svetimo kūno artumo... Viskas lyg ir panašiai, bet tuo pat metu – iš toli, lyg per stiklą ar sieną.

Tikriausiai nebereikia jūsų įvesti į kontekstą, pasakojant, kaip pakito festivalio formatas ir turinys, vadovams priėmus esminį sprendimą – nelaukti, kuo viskas baigsis, o koncentruoti dėmesį į koncepciją, temą, tuo pačiu finansiškai padedant kūrėjams. Pasirinkta „unwelcome“ tema, tikiu, viena vertus, liko lyg turėjusios įvykti programos pamatais, ant kurių kitoje realybėje augo naujos idėjos. Sienos, fiziškai skiriančios kambarių, butų, miestų, valstybių ribas ir į jas besitrankantys „nelaukiamieji“, koronaviruso užvaldytame pasaulyje pasipildė begale menamų, skaitmeninių sienų ir ekranų. Paradoksas ar skirtumas tas, kad jos vienu metu tam pačiam žmogui gali tapti ir neperžengiama kliūtimi, ir vartais, – kaip pažiūrėsi ir kaip panaudosi.

Suklestėjo, patobulėjo ir daugelį žmonių iki šiol gelbsti internetinė prekyba, daug kas išmokome naujų įgūdžių, na, kad ir sporto namuose, prisiminėme senus gerus stalo žaidimus ar iš naujo įvertinome savo gyvenimo kokybę. Daug visko atsitiko tarp keturių sienų, dažniau baimingai žvelgiant į ekranus nei pro langus. Žvilgsnis į kitą, pasitikrinimas, kaip draugai ir priešai išgyvena naują nežinomybę, taip pat nešė tiek džiaugsmo, palaikymo, tiek ir nereikalingų nervų bei savęs nuvertinimo. Izoliuoti nuo tikrojo kontakto pasinėrėme į virtualų. Ar jums jo pakako?

Akivaizdu, kad pandemijos situacija teatralus privertė iš naujo pasiilgti publikos, kaip sakė daugelis, „matyti jų akis“, o kartu su „Sirenų“ festivalio užduotimi menininkus visų pirma privertė savęs paklausti: „Kaip ir kur publika galėtų mane pamatyti?“ Klausimas ne naujas, bet jo svarba – visiškai pakitusi. Anksčiau pirmiausia gvildenti idėjos, koncepcijos, teksto, atlikėjų pasirinkimo aspektai, o dabar svarbu sugalvoti formą, kuri leistų apeiti apribojimus ar net įvykti spektakliui, esant viešų renginių draudimams.

Ir taip teatras atsisuko į žmogų. Patosas, skambu, bet juk tiesa, ar ne? Teatras vėl susirūpino būti matomas, patiriamas, prieinamas.

Nebeliko duotybių, – šiandien, galvojant apie naują scenos kūrinį, kas kartą reikia savęs klausti: kur rodyti, kaip užtikrinti saugumo jausmą,

Spektaklis, performansas „Emigrantai“ (režisierius – Darius Gumauskas) „Sirenų“ archyvo nuotr.

Spektaklis, performansas „Emigrantai“ (režisierius – Darius Gumauskas) „Sirenų“ archyvo nuotr.

kaip esamomis sąlygomis adekvačiai ištransliuoti mintį. Žinoma, galima viską daryti gana klasikiniu būdu, tikintis, kad „spėsim parodyt, kol neuždarys“, bet galima planuoti savo kūrybą lyg šachmatų partiją.

Paprasčiausias, bet dėl to ne prastas ėjimas – apsistoti lauke. Arba nei lauke, nei viduj, kas atkartotų ir tą mano minėtą sieną – ne sieną, taip artimą tai esančiai, tai išnykstančiai ketvirtajai teatro sienai. SODAS 2123 balkone režisierius Darius Gumauskas su scenografu Marijumi Jacovskiu apgyvendino savuosius „Emigrantus“: Marių Čižauską ir Giedrių Savicką.

Kaip ir režisierius, pirmą kartą su šia pjese susidūriau žiūrėdama Irenos Bučienės 1989 m. režisuoto spektaklio įrašą. Tikiu, kad tais metais ši „realybė“ tikrai buvo panaši į antiutopiją. Tuo metu, kai jį pamačiau aš, tai buvo šmaikštus žvilgsnis į tai, apie ką jau esi girdėjęs artimųjų būrelyje, bet kas dar neįsibrovė į tavo kasdienybę. Regimanto Adomaičio pozai intelektualūs svarstymai ir svaičiojimai atrodė tokie natūralūs ir nekvestionuojami, o Vytauto Rumšo statybininkas įkūnijo vargšą „gyvūną“, lyg ir didele širdim. 2011 m. šią pjesę patys įveikė ak-

toriai Igoris Reklaitis ir Gintaras Čajauskas, mano matyti OKT studijoje. Didelių naujovių pjesės aktualume tuo metu nepastebėjau, žinoma, viskas buvo dar arčiau, suprantamiau ir tuo pačiu – labiau nuspėjama: išvykusieji geresnio gyvenimo svetur tampa naujos situacijos vergais, suvokdami, kad tokie pat jie bus ir namuose.

Bet kuriuo atveju „Emigrantai“ – aktorinė pjesė, kurioje labai žemiški ir atpažįstami personažai patiria vienu metu ir egzistencinius, ir kasdienius virsmus. Veiksmas, grubiai trunkantis vieną Naujųjų metų vakarą, tuo pačiu metu yra lygus Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ laukimo abstraktumui. O ir personažai turi sąskambių. Bet kuriuo atveju, nenuostabu, jog „Emigrantai“ traukia ir yra dėkingi, malonūs aktoriams. O kaip čia jaučiasi režisūrą bandantis aktorius? Nesinori maišyti šių dviejų profesijų, bet Gumausko-aktoriaus nuolankumas tekstui kiek patrukdė Gumauskui-režisieriui.

Stebėdama spektaklį vis mąsčiau, kad pjesė iš tiesų tinkama kinui: čia norisi stambaus plano, akistatos su personažo vidiniu monologu.

Ir tai ne dėl to, kad sėdėjau labai toli. Kalbu apie bendrą atmosferą, kurią suteikia ankšta salė, ir

21

Spektaklis, performansas „Emigrantai“ (režisierius – Darius Gumauskas) „Sirenų“ archyvo nuotr.

22

pakeičia lauko sąlygos. Kad ir kiek suspaustum pačius aktorius, atrodo, kad tik sėdėdamas fotelyje greta jų, pajausi tą slegiantį tamsos spaudimą, svetimos aplinkos laisvės įkalinimo jausmą.

Kita vertus, sakydamas, kad šiandien nepageidaujami gali tapti ir į tėvynę grįžę emigrantai, Gumauskas teisus, o dar pridėję karantino belaisvius, vėl galime mąstyti apie sienas ir laisves, kurių veiksmingumą ir realumą labiausiai lemia mūsų požiūris. Čižausko ir Savicko pasirinkimas – taiklus. Ir net nesvarbu, kaip jie pasidalintų vaidmenimis. Manau, skirtingu žavesiu gali veikti abu variantai, nes pagrindine jų bendravimo spalva išlieka ironija ir sarkazmas, artimi ir natūralūs abiem. O galbūt jie net galėtų keistis. Bet kuriuo atveju Čižauskas ir Savickas medžiaga akivaizdžiai mėgaujasi ir laisvai žaidžia.

Intelektualo – Čižausko – pasažuose kartais vis atsiranda kažkokio nenatūralaus tono, mane „mesdavusio“ atgal į kadrus su Adomaičiu, kas kontrastavo su savitais, aiškiais ir logiškai motyvuotais personažo charakterio atraminiais taškais ir jų fiziniu fiksavimu. Galbūt, norint priartinti Intelektualą prie šiandienos hipsterio, reiktų kai kur peržvelgti ir pjesės vertimą? Kartais norėjosi bakstelti ir išjudinti Čižauską didesnei raiškos amplitudei, o Savicką – atvirkščiai: prilaikyti niuansuojant. Bet tai – detalės.

Spektaklio scenografija ir apšvietimas (šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis) padėjo vienas kitam. Daug smulkių interjero detalių, suvenyrų, brangių menkniekių, prineštų į „laikinus“ namus, ne tik kūrė atmosferą, bandymo „pritapti“, „prilipti“ svetimoje vietoje jausmą, bet ir suteikė kukliai erdvei šilumos, minkštumo. Išnaudojant lokalizuotus šviesos šaltinius, balkone radosi menamos individualios personažų erdvės ir buitį neigiančios improvizacijos, ar pjesėje tik girdimas kaimynų gyvenimas. Smagus ir, atrodytų, toks paprastas sprendimas buvo iššauti fejerverkus. Juk laukas!

Kompozitoriaus Vytauto Leistrumo darbas daugiau pritarė ir iliustravo pjesės poreikius, tačiau, žinant šio kūrėjo polėkį, akivaizdu, jog toks sprendimas buvo sąmoningas. Ir čia

jau reikia kalbėti apie Gumausko režisūrinį pasirinkimą „klausytis“ pjesės. Galbūt po pakylėto „Mongolijos“ įspūdžio tikėjausi „Emigrantuose“ pamatyti daugiau formos išmonės nei prisitaikymo. Išgirsti daugiau teksto ir muzikinių, garsinių interpretacijų. Vos kelios akivaizdžiai kūrybinės grupės improvizuotos, pridėtos scenos ar turinys iš karto išjudindavo pernelyg lygią spektaklio tėkmę. Suprantu Gumausko-aktoriaus polinkį atidžiai skaityti tekstą. Normalu ir tai, kad, pirmą kartą imdamasis didesnės apimties kūrinio, kiek prisisaugai nuo papildomo turinio kūrybos, ypač jau esant vienai naujai atlikimo erdvės aplinkybei. Bet Gumausko-režisieriaus fantazija, lašelį kurios teko išvysti „Mongolijoje“, traukia žymiai smarkiau.

Yra dar vienas dalykas. Priežastis, kodėl paminėjau prieš tai buvusius pastatymus ir jų laiką. Gumauskas teisus pasirinkdamas pjesę ir sakydamas, kad ji aktuali. Skirtumas šiandien yra tas, kad šis pasakojimas nebėra absurdo kūrinys ar kokia utopija. Tai – eilinė realybė, dar viena antraštė ar FB įrašas. Tikiu, kad visa „Emigrantų“ kūrybinė komanda gali eiti toliau ir Sławomir Mrożek tekstą naudoti kaip pamatą, priežastį, išeitinę situaciją naujai gyvenimo realybei komentuoti, užduoti klausimą: kas vyksta po to, kai baigiasi tekstas? Tai spektakliui suteiktų daugiau svorio, aiškesnės, ne tokios poetiškos pozicijos, atskambančios iš šiandien jau tolimų ir svetimėjančių 1974-ųjų.

Tik jau nepagalvokit, kad man reikia tik „now“ darbų. Štai Naubertas Jasinskas su kūrybine komanda metėsi į Lietuvos teatrui dar ypatingai neatrastas teritorijas, viską darė „soooo now“, bet neužkabino. Nors viskas buvo lyg ir gerai. O gal tas apatijos jausmas kaip tik ir buvo tikslas? Instaliacija „fabrica“ rodyta Jono Meko vizualiųjų menų centre. Lokacijų įvairovė šių metų „Sirenų“ festivalyje – dar viena esamos realybės sukurta pridėtinė vertė. Norėdami vėl būti pamatyti, dauguma teatralų pasirinko žengti ne tik į lauką, bet ir į „svetimas“ teritorijas. Neslėpkime, jog instaliacijos forma pandemijos metu mutuojančiam teatrui – artima. Tai – lyg gyvos scenografijos išraiška, galinti veikti be gyvų (nebūtinai)

Teatrinė instaliacija „fabrica“ (kūrybinė komanda: Naubertas Jasinskas, Tadas Černiauskas, Gintaras Sodeika). „Sirenų“ archyvo nuotr.

Teatrinė instaliacija „fabrica“ (kūrybinė komanda: Naubertas Jasinskas, Tadas Černiauskas, Gintaras Sodeika). „Sirenų“ archyvo nuotr.

aktorių, veiksmą perduodant garso ir vaizdo įrašams ar transliacijoms. Be to, čia visuomet yra galimybė surežisuoti lankytojų-žiūrovų judėjimą ar net vaidmenį. „fabrica“ kvietė stebėti, net medituoti.

Pirmoje salėje, belaukiant eilės pamatyti filmuotą ir virtualų vaizdo pasakojimą, pakliūvi į porolonu dekoruotą erdvę, pažymėtą juodais kryželiais, gyvatės odos „plakatu“ ir papuoštą didžiuliu prapjautu pelėsinio sūrio skrituliu. Vėliau, stebėdamas vaizdą V raidės formoje sumontuotuose ekranuose, pamatai, jog sūris atsiranda virtualioje erdvėje, atlikėjams atitikmeniu paliekant to paties porolono butaforiją. Taip Naubertas Jasinskas, Tadas Černiauskas, Gintaras Sodeika ir kiti kūrybinės komandos nariai žaidžia ir nardo tarp realios ir virtualios erdvės, klausdami, kuri iš jų mums tikresnė.

Vyro ir moters kūnai, atliekantys „užloopintą“ judesio choreografiją, apjuosti sensoriais, kurie vėliau leidžia jų veiksmus tiksliai atkartoti sintetinėje kompiuterio erdvėje. Veiksmo tikslumas, kaip ir kūnų transformacija į juodus skaitmeninius modelius, įgyja sąmoningą paklaidą.

Jos veikiami imame kvestionuoti ne tik savo reak-

ciją į gyvą ir dirbtinį kūną, jo judesių sąlygiškumo ir tikrumo įspūdį, santykį, bet ir partnerių ryšius.

Ritmišku atsikartojimu paremtas judesio brėžinys vizualizacijoje įgauna naujų prasmių ir dėl mažiausios išraiškos paklaidos ar jos nebuvimo, ir dėl kūnų proporcijų apsikeitimo. Lygiavertė skirtingų lyčių partnerystė kompiuterio atkurtame vaizde staiga kelia motinos ir sūnaus ryšio švelnumą, nes vyriškoji figūra tampa žemesnė.

Nesutikčiau su kūrinio apraše išsakyta mintimi, jog lytiškumas išnyksta. Greičiau transformuojasi jo prasmė ir kontekstas. Todėl dar labiau netikėtas tampa finalas, kuriame juodas figūras staiga pakeičia „realistiniai“ liežuviai. Akims pripratus prie estetikos pokyčio, imi galvoti, kur yra loginis kirtis?

Galbūt viskas yra paprasta ir tokiu pasikeitimu, užuot naudoję viso kūno kalbą, kūrėjai renkasi kalbėti tik viena kūno dalimi. Lyg susirašinėjantys iš pilno teksto sakinių staiga pereina prie veidelių ar simbolių kalbos. Tai, ką mes patiriame realybėje, ne visuomet turi ir gali turėti adekvatų atspindį medijose, būtent dėl gyvo kūno nebuvimo. Ši mintis man tapo kūrinio gija ir privertė dar kartą pasiilgti gyvo ir kūniško teatro.

Pasijausti senamadiška – tebūnie.

23

Teatrinė instaliacija „fabrica“ (kūrybinė komanda: Naubertas Jasinskas, Tadas Černiauskas, Gintaras Sodeika). „Sirenų“ archyvo nuotr.

24

jo savęs įvardinimo pasakojo kūrėja. Kažkuria prasme ir lygmeniu „fabricoje“ vyravusi apatija, stebint atsiribojusį ar atribotą veiksmą ir jo tyrimą, pritrūko asmeniškesnio ir emocionalesnio koncepcijos pagrindo, kuris galėjo instaliaciją iškelti iš šaltos reprezentacinės auros. Čia į mano patyrimą įšoka pandemijos „suorganizuotas“ ir „Sirenoms“ nepriklausęs Dovilės Petkūnaitės šiuolaikinio šokio performansas „Šiltnamis“ MO muziejuje. Netyčia sutapus datoms, spėjau į abu pasirodymus ir, tupėdama MO kino salėje, priešais samanomis išklotą ir želiantį šiltnamį su jame „gyvenančiais“ Barbe (Rūta Butkus) ir Kenu (Mantas Stabačinskas), negalėjau atsidžiaugti gyvu kūnu.

Tris mėnesius Tenerifės saloje trukusio karantino (ten šiuo metu gyvena choreografė) įkvėptas kūrinys, įgyvendintas kitos saviizoliacijos laikotarpiu, tiek priminė, tiek ir iš toli gąsdino praėjusia, o gal dar kartą artėjančia patirtimi. Ir kartu, patekęs į naujas aplinkybes, duetas kūrė ir atskirą lyčių santykių istoriją. Apatija iš tiesų bandė užvaldyti abu šokėjus, kuriems pritrūko realaus buvimo šiltnamyje laiko. D. Petkūnaitė žadėjo grįžti ir pristatyti visą projektą: ilgas valan-

Interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“ (idėjos autorės – Agnė Matulevičiūtė, Saulė Biliuvaitė) „Sirenų“ archyvo nuotr.

Fizinį patyrimą „fabrica“ kompensuoja Sodeikos muzika. Meditatyvi, kylanti iš kvėpavimo ir besivystanti į balsines sutartinių nuotrupas, ji neleidžia instaliacijai tapti programuotojų konferencijos vizualizacija, iškeldama ją į abstraktesnį sensorinį lygmenį. Ir vis norėtum sakyti, kad kažkur kažkas girdėta, bet tai greičiau kompozitoriaus braižo ryškumas.

Trečias „realybė – virtuali erdvė – mūsų realybė“ dalyvis – sūris. Sutiktas pirmoje salėje ir peršokęs tiesiai į sintetinę erdvę, pradeda rodytis lyg savotiškas laikmatis, pelijantis, o gal net pūvantis, apskritas su išpjautu trikampiu, sukuriančiu rodyklių iliuziją. Virtualiame pasaulyje mūsų laiko suvokimas negalioja, jo, galima sakyti, nėra, gal jis sustoja, o gal tik nuolat „sensta“.

Mąstydama Meko centre, o ir vėliau, prieš rašydama tekstą apie „fabricą“, vis prisimindavau, kaip viena iš kultinio filmo „Matrica“ kūrėjų Lilly Wachowski neseniai patvirtino, jog pirminė jų siužeto intencija buvo sukurti pasakojimą apie gyvenimą būnant translyčiu asmeniu. „Mes egzistavome erdvėje, kurioje nebuvo žodžių, tad visuomet gyvenome vaizduotės pasaulyje“, – interviu BBC apie gyvenimą iki tikro-

Interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“ (idėjos autorės – Agnė Matulevičiūtė, Saulė Biliuvaitė) „Sirenų“ archyvo nuotr.

das besitęsiančio performanso – instaliacijos šiltnamyje forma.

Visgi vakaro nugalėtoju tapo Paulius Kilbauskas... Jo gyvai kurta elektroninė muzika tiesiog vedė iš proto. Seniai teatre nesu girdėjusi tokio vidų veriančio garso ir ritmo. Jam ypatingai jautriai antrino, o gal net atvirkščiai – prie jo tiko Rūtos Butkus mokėjimas būti ir atiduoti savo fiziką garso jėgai. Jei nepavyktų parodyti viso performanso – instaliacijos, su mielu noru išklausyčiau bent jiems skirtą Kilbausko garso takelį...

Muzikinis buvo ir paskutinis pristatytas „Sirenų“ darbas „Synth porn“ su vis daugiau dėmesio traukiančia Agne Matulevičiūte priešakyje.

72 nepertraukiamos valandos tiesioginės transliacijos iš buto, kuriame savo noru kasdieniu gyvenimu viešai dalinasi menininkai. Sakytum, „Akvariumas“, bet ne. Labiau įkvėptas šiuolaikinio „ant bangos“ esančio realybės „šou“ be televizijos – privataus asmenų gyvenimo pardavinėjimo/eksponavimo. Jei šiandien galima išgyventi iš atlygio, sumokamo už tai, kad elgiesi kaip šuo, tuomet pragyvenimas iš savo privatumo pardavinėjimo yra savaime suvokiamas darbas. Tik vieni tą daro savo kompiuteriu, namuose pasikabindami stebėjimo kameras, o kiti turi aplink bėgiojančius šešis operatorius.

Matulevičiūtės ir Saulės Bliuvaitės projektas sąmoningai skyrėsi nuo realybės šou ne tik jo „nerežisavimu“ (kas lėmė daug tikrų ir gyvenimiškų nuobodulio laikotarpių stebint), bet ir gyvo, laisvai prieinamo „live chat‘o“. Jį greit rado, be problemų pasivijo interneto troliai. Tikėtina, kad naujas puslapis, pavadinime įsirašęs žodį „porn“ yra priverstas patekti į tokių žmonių akiratį, kita vertus, kokia laimė susidurti. Paradoksalu (dabar jau tikrai) tai, jog tik išlyginus jėgas ir menininkams persikėlus į virtualią erdvę, kur jie būtų prieinami 24/7, buvo galima „akis į akį“ susidurti su publika. Tikriausiai greičiau, nei prasidėjo pirmasis muzikinis „Synth porn“ pasirodymas, pasireiškė pirmieji besityčiojantys. Štai jums mūsų publika, mūsų dauguma – „eilinis“ lietuvis, drąsiausias komentaruose. Tas, kurį daugelis menininkų kartoja norintys pasiekti. Bet ar tikrai? Ar jūs tiesiog norite, kad jis jus lankytų lyg pamin-

klą, nekeldamas klausimų ir neturėdamas savo pasiūlymų? Jie visuomet yra čia, šalia, jie net lankosi jūsų spektakliuose, tik viešumoje nėra drąsūs. Kūrybinė grupė tą gerai supranta, bet tikiu, jog buvo nustebinta patyčių ir neadekvatumo mastelio. „Synth porn“ dalyviai/atlikėjai tapo savo publikos įkaitais. Būdami atskirai nuo visų bute, neišsižadėdami savo tikrųjų asmenybių, jie kasdien susidurdavo su visišką laisvę bei neliečiamybę jų atžvilgiu demonstravusiais nepažįstamaisiais, pasijutusiais valdovais, nes kažkas jiems leido stebėti. Visgi žmogus – beviltiškai valdžios trokštanti būtybė. Tik palik jį vieną prie kompiuterio su penkiais skirtingais live stream ekranais ir jis jau jaučiasi galingesnis nei tie, kuriuos stebi. Jo veidas – nematomas, anonimiškas, jam nereikia prisiimti jokios atsakomybės. Tai idealios aplinkybės veistis tokiems „komentatoriams“ lyg musių lervoms.

Tik vykstant kasdieniams muzikiniams Matulevičiūtės performansams „Synth porn“ butas man įgydavo tikrąją savo atmosferą. Muzikinis takelis imdavo veikti lyg kompozitorės akys, leisdavusios kitaip matyti tuos pačius vaizdus ir žmones, jų buičiai suteikiant nežinomybės ir klampumo. Kartu laisvesni atrodydavo ir dalyviai, visgi natūraliau prieš visų akis pasijaučiantys kurdami, grįždami į savo natūralųjį viešumo būvį.

Vienaip ar kitaip, šiemetinis „Sirenų“ formatas prisidėjo prie kitokių kūrybos gyslelių žadinimo. Vargu ar įprastomis aplinkybėmis dabar būtų gimę tiek daug (ne tik festivalio kontekste) teatro patalpas ir taisykles paliekančių darbų.

Sunkiausias metas tampa ne tik išbandymu, bet ir kūrybinių idėjų sprogimu. Be to, kad reikia iš naujo galvoti, kaip susitikti su žiūrovu, sprendimus sudėtingoje situacijoje labai skatina ir reali išgyvenimo baimė, ateities nežinomybė. Bet negali nesidžiaugti, jog po šitiek laiko deklaracijų apie „ėjimą link žiūrovo“ ir t. t., kūrėjai pas jį atėjo. Jie tikrai susitiko. Festivalis iš tiesų buvo apie žmones, „welcome“ ar „not“.

Tą įrodo ir „Sirenų“ katalogo viršelį puošiančios Visvaldo Morkevičiaus nuotraukos, kuriose matyti programos dalyviai. Pandemijos

25

Interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“ (idėjos autorės – Agnė Matulevičiūtė, Saulė Biliuvaitė) „Sirenų“ archyvo nuotr.

26

jos metu, bet ir brėžiantys platesnį bendrinių patirčių kontekstą. Žmogus ir kūrėjas visomis prasmėmis priartėjo vienas prie kito, kad ir kokiomis keistomis formomis tai būtų įvykę. Ar ne apie tai kasmet ir turėtų būti festivalis? Vietoje dar vieno geriausio ir genialiausio, nekvestionuojamai didingiausio darbo? Ekonomikos srityje dirbantis mano tėvas sako, kad įprastai krizės, susijusios su ekonomika, vyksta kas septynerius metus. Jų metu atsisijoja nereikalingas veikiančiųjų perteklius. Kadangi po 2008-ųjų vieną krizę praleidome, dabar, panašu, atsiimame už dvi vienu metu. Apie ką čia? Na, panašu, kad ekonomikos teorijos veikia ir teatre, savo ruožtu leisdamos išlikti tik ryškiausioms idėjoms ir priversdamos mus prisiminti tai, kas mūsų darbe svarbiausia – ne postamentai, o realūs žmonės.

Interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“ (idėjos autorės – Agnė Matulevičiūtė, Saulė Biliuvaitė) „Sirenų“ archyvo nuotr.

akivaizdoje ėmęsi padėti vieni kitiems, teatro prodiuseriai ir kūrėjai, atrodytų, iš naujo atrado gyvo ir kuriančio žmogaus žavesį ir mažiau dėmesio kreipė į genialius bei neliečiamus meno kūrinius. Tą įrodo ir tai, kad šių metų festivalio katalogo turinys buvo vienas geriausių istorijoje. Susitraukusi programa, supaprastėję logistikos klausimai atvėrė didesnių galimybių idėjos vystymui ir kūrybai. Į virtualią erdvę persikėlusi mentorystės programa ir „Zoom“ susitikimai-dirbtuvės „pagimdė“ norą kalbinti užsienio dalyvius.

Juk viešų susitikimų su jais nesuorganizuosi. Taip kataloge atsirado puikūs Oliverio Frljićiaus tekstai, kuriuos galima tiesiog kabintis ant sienos, kaip ir aktualūs mentorių interviu, atskleidžiantys ne tik jų asmeninius išgyvenimus pandemi-

Daiva Šabasevičienė

TEATRAS KORONAVIRUSO PINKLĖSE

Teatras siekia būti integralus. Pastaruoju metu jis papuolė ne tik į daugiažodystės, teorijų, paaiškinimų, paskaitų, kuriomis apipina savo pastatymus, liūną, bet ir koronaviruso pinkles. Vos atslūgus pirmajai viruso bangai, absoliučiai visi komersantai ir pinigus siurbiantys jų dariniai iki maksimumo atsipalaidavo, o teatrai ir toliau „įstatymiškai“ liko sukaustyti. Juos ypač prižiūri ir drausmina valstybė. Mažas pavyzdys: vienam žiūrovui nusiėmus kaukę, baudą už jį turi mokėti teatras. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvykusi baleto „Žizel“ premjera (2020-08-27) – ryškus problemos išorinis piešinys: didžiulė erdvė, o per didelius atstumus šachmatais išsodinti žiūrovai atrodė lyg nebylūs paminklai. Sėdint prieš dvi tuščias kėdes, atrodė, kad tuoj iš už jų iššoks Žizel – lyg tos kėdės būtų dekoracijų pratęsimas.

Choreografė Lola de Ávila jau nelaukė trečio bandymo parodyti premjerą ir išvyko namo į Ispaniją, bet, ačiūdie, ji įvyko. Dabar visi spektakliai – koronavirusiniai. Kas užsislapstę repetavo, kas iš proto ėjo. Jau prasidėjus antrai bangai, išaiškėjo, kad visi teatrai skuba repetuoti net po kelis spektaklius. Taip yra ne vien dėl to, kad būtų patenkintas aktorių alkis ar kad teatrai užsidirbtų nors truputį pinigų, bet dėl to, kad būtų atkurta tam tikra visuomenės dinamika. Teatras siekia integruotis į aplinką, nes pati aplinka to reikalauja. Pastaruoju metu kuriami patys skirtingiausi spektakliai ne vien turinio, bet ir formų, žanrų prasme. Įvairūs

specialistai žmonėms aiškina, kaip reikia gyventi, koks dabar gyvenimas apskritai, bet žmonės regi ir jaučia visai kitus dalykus, ir staiga jiems pakišama: „Bet žmonės juk ne specialistai.“ Ir tuomet į pagalbą ateina teatras, kuris dažnai reklamuojasi, kad „kelia“ vieną ar kitą klausimą, kad nori parodyti „tai ir šitai“, bet iš tiesų jis niekada nesiekė „perspjauti“ žmogaus, niekada nieko nenorėjo įrodyti. Jis ieško būdų viena ar kita kalba išreikšti savo vienį su žmogumi, savo kalbos ir mąstymo dinamiką, kuri leistų žmonėms apskritai nenumirti.

Ir šiandien, įgijus šiokį tokį imunitetą nuo koronaviruso hipotezių vajaus, Lietuvoje vėl smagu gyventi, nes teatras atsiveria ir subkultūros mėgėjams, ir klasikams. Tikriausiai vienos kultūros gerbėjai oponuos kitiems, bet abi tendencijos turės savo pasekėjų ir įvairios teatrinės aikštelės niekada neliks be žiūrovų. Pasaulis kovoja su virusu ir tik maža to pasaulio dalis – su viruso atsiradimo priežastimi. Kas gali pakeisti žmogų, kad jis nustotų egoistiškai naikinti tai, kas yra natūralu ir gamtos sukurta? Įstatymai žmonių nepakeičia. Reikalingas dvasinis kelias žmonėms pasikeisti. O šios kelionės tikrieji pamatai yra užkoduoti būtent teatre. Vien dėl to žiūrovai iškart sugrįžo į teatro namus. Abipusis teatro ir žiūrovo ryšys – tragiškiausia išvada: žmonės supranta, kad jie negali būti arti vienas kito, bet tik jie patys gali šią „klaidą“ ištaisyti. Medicinos šiame

27

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Sau pačiam“ rež. Audronis Liuga, Valstybinis jaunimo teatras Lauros Vansevičienės nuotr. iš VJT archyvo

28

Aktoriai – nuolat judantys, ieškantys, gyvenimą analizuojantys žmonės, kurie po ilgų repeticijų ir dar ilgesnių apmąstymų vakarais išeina į sceną ir per trumpą laiką mums perteikia savo patirtį.

Aktoriaus sukurtas personažas tampa reikalingas žiūrovui. Po pirmos koronaviruso epidemijos pabaigos į prekybą paleisti bilietai buvo parduodami vangiai, bet priartėjus vienam ar kitam spektaklių rodymui, jie buvo išparduoti iškart. Pirkimai niekaip neatspindėjo įvairių draudimų, įspėjimų, sklindančių visais kanalais. Žmonės į teatrą plūdo. Nors „kiauraraščiu“ buvo sodinami, tačiau ne vienas spektaklis ieškojo būdų, kad galėtų būti pakartotas. Teatro žmonėms ir žiūrovams to reikia.

Vienas iš pirmųjų tikrai karantino sąlygomis gimusių spektaklių buvo Audronio Liugos režisuotas Marko Aurelijaus (121–180 m. po Kr.) kūrinys „Sau pačiam“ (premjera Valstybiniame jaunimo teatre – liepos 3 d.). Galima įsivaizduoti, ką išskaitė ir ką galvojo tiek šio monospektaklio aktorė Viktorija Kuodytė, tiek jį režisavęs Audronis Liuga, atskirai analizuodami šiuos Romos imperatoriaus tekstus, – jie suformavo protingų minčių rinkinį, turėjusį užpildyti vakuumą, kuris per porą mėnesių jau buvo nustekenęs žmones. Abu kūrė-

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Sau pačiam“ rež. Audronis Liuga, Valstybinis jaunimo teatras Lauros Vansevičienės nuotr. iš VJT archyvo

procese nepakanka, reikalingas kitas požiūris, kito lygio suvokimas, o tas „kitas“ ir yra teatras.

Jis kvėpuoja, pulsuoja, o jį kuriantys žmonės yra intuicijos genijai. Kartais jiems sunku savo mintis realizuoti realybėje, kartais repeticijos būna įdomesnės už premjerinius rodymus, bet esmė yra aistra ir ketinimai, tam tikros žmonių grupės atsidavimas, siekiant nors truputį, nors savo simuliakrinėmis emocijomis ištaisyti pasaulį. Ir tai yra labai daug.

Mažas pavyzdys. Aktorė Diana Anevičiūtė – atrodytų, ne „žvaigždė“, bet teatras be jos neapsieina. Ji nuolat įtraukiama į daugelio spektaklių kūrimą. Per spektakliui „Respublika“ skirtą spaudos konferenciją ji atvirai prisipažino: beveik keturis dešimtmečius vaidinanti pagrindiniame šalies teatre aktorė iki šiol neįsigijo savo būsto, nes jai bankai niekada negalėjo suteikti paskolos dėl per mažos algos. Ištikimai tarnaujant teatrui, nuosekliai vaidinant pačiuose skirtingiausiuose spektakliuose (o tai darant nelieka laiko uždarbiauti televizijose), lieki nieku, „šventa dvasia“. Aktorė nevaidina aukos ir nesiekia gailesčio. Jos pavyzdys – tai įrodymas, kokią vietą teatrinėje struktūroje šiandien užima aktorius.

je erdvėje kūrė mini siužetus, skaitė įvairius kūrinius. Buvo ir tokių, kuriems pasisekė. Vieni rėmėsi stipria literatūra, kiti – savo asmeninėmis galiomis: šoko, dainavo. Buvo ir tokių, kurie sugebėjo pratęsti tai, ką veikia profesionaliose erdvėse.

Brandžiausias pavyzdys – Saulės Degutytės teatras vaikams, kuris buvo išspinduliuojamas visokiais būdais. Menininkė internetu ir pamokėles įvairias vedė, ir spektaklius kūrė, ir iš gamtos įvairovės naujas lėles gamino. Rezultatas – šių lėlių paroda, jau apkeliavusi ne tik Lietuvą, bet eksponuojama ir Latvijoje. Atrodytų, keistas ir sklaidai nepalankus laikas, tačiau šis išbandymas menininkei suteikė neįtikėtinai didžiulį kūrybiškumo proveržį.

Visą rugpjūtį žemę judino Oskaro Koršunovo teatro spektakliai. Teatras, švęsdamas savo dvidešimtmetį, spektaklius rodė įvairiose Vilniaus erdvėse, taip pat gastroliavo Lietuvoje.

Sąmoningai suplanavau spektaklį „Vestuvės“ žiūrėti būtent Palangoje, kur vasarą telkiasi žiūrovų „kritinė masė“. Juk „Vestuvės“ ir yra skirtos tautai. Vilniuje šį spektaklį priima dvejopai (nors

žodžių lavinoje. Taip yra ir su Augustinu – jam reikalingos ne vien intonavimo pauzės.

Nors „Sau pačiam“ primena aforizmų knygą, tačiau tam tikras minčių nuoseklumas ir atpažįstamumas išlieka didele vertybe. „Tobulas žmogus stengiasi kiekvieną dieną nugyventi kaip paskutinę, nesiblaškydamas, nepasiduodamas neveiklumui ir neapsimetinėdamas.“ Nuo vidurvasario, kai įvyko šio spektaklio premjera, praėjo nemažai laiko. Ir ypač šiandien, kai naujų spektaklių „puokštė“ didėja, „Sau pačiam“ įgyja naujų konotacijų, leidžiančių kontekstualiai suvokti teatrą. O tai taip pat svarbu. Teatras negali kaboti ore. Patys įvairiausi spektakliai tarpusavy susisieja, net būdami skirtingiausi, jie lyg cheminiame inde ima sąveikauti. Net pažvelgus į Jaunimo teatro repertuarą tampa akivaizdu, kad spektaklis „Sau pačiam“ turės savo apologetų, žiūrovų, vertinančių literatūrinio teatro grožį. „Sau pačiam“ gimė vidurvasarį, tuomet, kai aktoriai patys sau kažką kūrė, prasimanė. Kai kam tai tapo sunkiu ir daug ištvermės reikalaujančiu užsiėmimu. Kai kurie aktoriai internetinė-

ir salės visada lūžta), tačiau Palangos koncertų salė, kurios erdvės mastelis smarkiai skiriasi nuo OKT, įsikūrusio kukliose Ašmenos gatvės patalpose, suošė vos tik veiksmui prasidėjus (spektaklis vyko rugpjūčio 1 d.). Spektaklis bukas, o tas bukumas tampa tam tikra menine priemone, kurią aktoriams pavyksta užauginti iki visaverčio kūrinio, nepaliekant nei studentiškumo, nei neišbaigtumo pojūčio. „Vestuvių“ komanda tiek įsišėlusi ir tiek įpratusi skirtingai vaidinti ir improvizuoti, kad mažos erdvės spektakliukas tapo bene judriausiu kūriniu, leidžiančiu „reprezentuoti“ visą OK teatrą. Karantino metu teatro išbadėjusi publika buvo nenusakoma, tačiau būtent šioje erdvėje rodytas spektaklis taikliai išryškino režisieriaus Koršunovo įžvalgas, numatymą, kaip ir apie ką kalbėti žmonėms. Daug garsių teatro menininkų savo sumanymais lieka istorijoje, o Koršunovo darbai ne tik savo talentu, bet ir subtiliu intuityviu pradu sugeba „pataikyti į žiūrovą“. Nors aktoriams ir neliepta spektaklio koreguoti pagal žiūrovų reakcijas, tačiau režisierius kiekviename spektaklyje palieka tokias slaptas

„Vestuvės“ rež. Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras Tomo Ivanausko nuotr. iš OKT archyvo

jai – lyg graikų filosofijos katedrų steigėjai: antikiniais laikais dominavusi akademinė mokykla tarytum privalėjo priminti, suderėti su akademiniu spektaklio stiliumi, kurio epicentre – mintis, o visa kita – minimalizmas, asketizmas, stoicizmas. Ir nors tokiame teatre tekstas išlieka labai svarbus, būtent šiame spektaklyje jis tapo „žudiku“. Gal taip atsitiko ir dėl to, kad su tekstais prasėdėjus du mėnesius (juk mirus geriausias rojus – biblioteka), ištrūkus iš „kapų tylos“, vėl gauti didžiulę tekstų dozę tapo perdėm sudėtinga. Teisingojo Aurelijaus tekstai tarytum sugrąžina amžinas tiesas, priversdami geriau į juos įsiklausyti ir dar kartą apmąstyti. Perfrazuojant filosofą, kas sukurta pagal prigimtį, tas puošia.

Viktorija Kuodytė vieno spindulio šviesoje kampuotais judesiais, tvirtu balsu bandė Marko Aurelijaus tekstui suteikti universalumo, tačiau pasirinktas jo kiekis liko teatrui nepakeliamas, tiesiog pritrūko dramaturginės erdvės tai minčiai išsiskleisti. Šis procesas tapo panašus į begalinį poezijos skaitymą. Poezijos neįmanoma išgirsti, suvokti, jeigu ji ima skęsti ištariamų

29

Džuljeta“. Jis neprarado savo įstabumo ir grožio.“ Ir nors Vilniaus universiteto kiemą režisierius sulygino su Avinjono Popiežių rūmų kiemais, grožio ir prasmės užteko abiem šalims. Ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant spektakliai buvo rodomi perpildytose erdvėse, nors ant kulnų lipo antroji koronaviruso banga.

Monolitiniai vasaros darbai ir apmąstymai – Mažojo teatro spektaklio „Čia nebus mirties“ parengiamieji darbai ir jo fragmentų rodymas buvusiame Lukiškių kalėjime. Minėdamas savo teatro jubiliejų – trisdešimtmetį, teatras savo poziciją išreiškė spektaklio režisierės Gabrielės Tuminaitės žodžiais: „Mes nenorime į kalėjimą ateiti kaip svetimkūniai. Norime „įsimūryti“, prakalbinti sienas, kūrybiškai įsilieti į šios vietos atmosferą. Nežinomybės ir neužtikrintumo dėl rytojaus akivaizdoje Vilniaus mažasis teatras siekia ne atsitverti, o atsiverti žiūrovams, kviesdamas į neįprastas erdves.“ Spektaklio „Čia nebus mirties“ ištraukos buvo rodomos visame Lukiškių kalėjimo komplekse. Žiūrovai, paskirstyti į dvi grupes, kartu stebėjo tik pirmąją ir paskutinę spektaklio

tuariniu teatru. Jau buvome sudalyvavę visuose svarbiausiuose festivaliuose – ir štai: gavome pasiūlymą koprodukcijai iš Avinjono ir su šituo spektakliu turėjome atidaryti šį garsųjį festivalį.

Taip ir įvyko: mes atidarėme festivalį, suvaidinome tris spektaklius pagrindinėje Popiežiaus rūmų aikštėje, bet be žiūrovų, nes tuo metu vyko nepriklausomų Prancūzijos teatro kūrėjų streikas.

Bet mes vaidinome, tarsi tikėdamiesi, kad tas festivalis įvyks. Vyko derybos... Ir mes tris kartus suvaidinome čirškiant cikadoms, mistraliui blaškant Romeo ir Džuljetos miltus po tą aikštę.

Spektaklis iš esmės ir gimė aikštėje, po atviru dangumi. Šįmet, beje, Avinjono festivalis neįvyko antrą kartą – dėl pandemijos. Aš labai džiaugiuosi, kad praėjus dvidešimčiai metų OKT surengto dvidešimtmečio festivalyje, vėl atviroje erdvėje, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ bus vaidinama ne čirškiant cikadoms, o čirškiant žvirbliams, jiems „karpant“ dangų, skambant Šv. Jonų varpams... Taigi, man, ko gero, iš visų šiame festivalyje OKT rodomų spektaklių (o jų išties daug), nostalgiškiausias yra „Romeo ir

dalis. Taip buvo siekiama neprarasti intymumo, be kurio sunkiai įsivaizduojama šio spektaklio tema, kad ir kas jai kurtų dramaturgiją.

Vilniaus mažasis teatras savo gimimą paskelbė 1988 m. būtent po spektaklio „Čia nebus mirties“, kurį Rimas Tuminas kūrė kartu su rašytoju Valdu Kukulu. Parašęs tekstus ir pamatęs, kiek jų teliko finaliniame variante, Kukulas rimtai įsižeidė, bet ramiai peržiūrėjęs spektaklį suprato, kad pavyko genialiai, ir abu menininkai liko laimingi. Nuo šio spektaklio prasidėjo VMT kūrimas.

Gedimino 22, kur dabar įsikūręs šis teatras, radosi neįtikėtinai sudėtingai. Aplinkui savo verslui erdves remontavosi įvairių drabužių, batų parduotuvės, visai greta – Dekanidzės „berniukai“.

Valdžioje tuo metu – pačių įvairiausių krypčių politikieriai... Visiems jiems teko ir pašokt, ir pagrot.

Ir visa tai tam, kad vos užsimezgusios gyvybės iškart neištiktų mirtis. Teatras save augino, lygiagrečiai kovodamas už vaidybinę aikštelę – už teatro erdvę. „Rūtos“ draugija, Čiurlionio uždanga tų laikų grobuonių sielų nešildė, viso teatro kolektyvas, pasiraitęs rankoves, ne tik kovojo, bet

„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

zonas, kuriose aktoriai ne tik laisvai improvizuoja, bet gali pačią mintį pakreipti, ritmą pakeisti, scenų tempą laisvai valdyti. Tuomet mintis kinta, spektakliai ima nežymiai keistis. Aišku, „Tartiufo“ niekas nepralenks: nė karto neteko matyti tokio paties spektaklio, visi smarkiai kitokie. Bet „Vestuvės“ – taip pat tas variantas, kai gali atpažinti meninę laisvę, sugestiją ir visame tame stebėti aktorių jaudulį. OKT aktoriai pirmiausia įsiklauso į žiūrovą, pirmiausia išgirsta jį, o tik tuomet jį nokautuoja. Vilniuje didžiuliu įvykiu tapo „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ spektakliai Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. Prieš šį rugpjūčio pradžios rodymą režisierius sakė: „Šiuo metu spektaklis priklauso Nacionaliniam dramos teatrui, bet 2003 m. jis buvo sukurtas OKT. Tai buvo vienas reikšmingiausių mūsų darbų, kuris pažymėjo mūsų penkmetį. Penkeri OKT metai buvo neįtikėtinai prasmingi, visko pilni, itin kūrybingi. Tie penkeri metai, matyt, buvo gražiausi ne tik mūsų teatre, bet ir mano paties kūryboje. Per tuos penkerius metus mes tapome tikru reper-

30

„Čia nebus mirties“ rež. Gabrielė Tuminaitė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras Lauros Vansevičienės nuotr. iš VVMT archyvo „Čia nebus mirties“ rež. Gabrielė Tuminaitė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras Lauros Vansevičienės nuotr. iš VVMT archyvo

ir savo rankomis patalpas liuobė, statybvietėj spektaklius rodė, nors inspektoriai buvo aršesni net už šių dienų įvairius draudėjus. „Čia nebus mirties“ tapo realybe.

Antrasis spektaklis, kurį sukūrė Rimo Tumino dukra režisierė Gabrielė Tuminaitė, tapo ne mažesniu simboliu už pirmąjį spektaklį. Šiuo metu Lukiškių kalėjimas iškraustytas, vidury miesto stūkso didžiulis kompleksas su nebyliais langais, jame – ir Šv. Nikolajaus cerkvė, seniai praradusi maldos namų aurą. Šie tušti pastatai laukia naujųjų laikų istorijų, kurios gali būti ne mažiau kriminalinės nei tikrų nusikaltėlių. Nors iki šiol kalėjimo kieme vyko keli kino rodymo seansai, įvairios ekskursijos, ši erdvė, neabejoju, tapo daugelio verslininkų taikiniu. Ir būtent Mažasis teatras išdrįso maksimaliai integruotis, maksimaliai „okupuoti“ didžiulę teritoriją, kurioje siekė ne tiek spektaklį pastatyti, kiek poetiškai sušukti: „Čia nebus mirties.“ Teatras yra galingas, tik jis šiai erdvei gali suteikti dvasią, „išlyginti“ atmosferą ir, kalbėdamas pačiomis įvairiausiomis temomis, kalėjimą paversti dvasiniais namais. Šį spektaklį kūrė absoliučiai visas Mažasis teatras, todėl jų pavardės išrašytos kaip

vienos „kūrybinės grupės“. Aktoriai – taip pat visi: ir pirmoji, ir antroji, ir trečioji Tumino aktorių laida. Liūdna, kad nemažai šiam teatrui svarbių aktorių jau Anapilyje.

Pagrindinės spektaklio rodymo vietos – įėjimo vartai, akligatvis, izoliatorius, Šv. Nikolajaus cerkvė ir eglutės kiemas. Prie vartų vyko „Tremties“ scena. Jos metu aktoriai skaitė įvairių tremtinių laiškus, prisiminimus. Aktorė Agnė Šataitė integravo ir savo močiutės Onos KulpavičiūtėsŠatienės tragišką šeimos istoriją. Tremties siena – senų lentų tvora, atkeliavusi iš ankstesnių šio teatro spektaklių. Tačiau ji tokia galinga, kad viską priartino taip arti, jog rodėsi, kad visos šios istorijos dar nepasibaigė, viskas dar gali sugrįžti.

Tekstai pinasi su dainomis, o režisierė, mėgstanti garsą teatre, dainuojančius, muzikalius aktorius, jiems leido tapti dominantėmis. Jau spektaklio pradžioje tapo aišku, kad Šataitės balsas bus raiškiausias ir geriausiai girdimas. Būtent pirmajai tremties scenai reikėjo intymumo, jautrumo, sceninio išmanymo. Atviroje erdvėje itin sunku dalintis liūdesiu, veiksmui suteikti kameriškumo, nors pats vaizdas ypač gerai derėjo prie temos.

31

Akligatvyje įrengta vaizdo instaliacija, kurios metu galima buvo žiūrėti pirmųjų VMT spektaklių įrašus. Izoliatoriuje vyko monologas ir instaliacija, jos autorius – Darius Bražiūnas, o aktorius Jokūbas Bareikis skaitė Jono Braškio (jaun.), Paulinos Pukytės ir Simono Keblo parašytą tekstą „Puota maro metu“. „Mes gyvename monetarinėje (arba pinigų) sistemoje. Ši sistema užtikrina pinigų ir įvairių valiutų atsiradimą...“ Scena – visiškai siurrealistinė. Žiūrovai galėjo pereiti du aukštus, papulti į du lygius. Stovint apačioje, virš galvų – statybinis tinklas, ant kurio tekstą skaitydamas vaikštinėjo Bareikis, trečio aukšto balkone – muzikuojantys Mažojo teatro veteranai. Girdime realistinį tekstą, kuris čia pat virsta siurrealistiniu.

Jis toks, koks gyvenimas, kiekvienas jį gali suvokti skirtingai.

Globalizmas buvusiame kalėjimo izoliatoriuje, apie kurį nenustoji galvoti, nes dar taip neseniai čia blaškėsi įvairaus plauko nusidėjėliai. Taip, buvo laikai, kai šiame kalėjime kalėjo tokie žmonės kaip Žemaitė, Gerardas Binkis ir daugelis kitų šviesuolių. Šis kalėjimas – viena seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje. Jis talpino apie tūkstantį kalinių ir du šimtus penkiasdešimt sargybinių. Baigtas statyti 1903 m. ir tik 2019 m. viduryje uždarytas. Spektaklio metu vaikštai po jį ir matai dar neseniai darytą remontą – sienos išklotos naujomis plytelėmis, kamerose – dar išlikęs kalinių kvapas. Kiekviena kamera „prasideda“ nuo klozeto, už kurio gultai, mažas langelis... O kamerų – keli aukštai. Nejauku. Ir eiti į tas kameras nesinorėjo, nors daugelis būtinai užsukdavo susipažinti su „nelaisve“, – visa tai atpažįstama iš filmų. Visi kalėjimai architektūriškai labai panašūs. Pasiblaškęs po tą nejaukumą, per kiemą papuoli į Šv. Nikolajaus cerkvę, kuri sovietmečiu taip nudrengta ir išvogta, kad jeigu ne kupolas, niekada nepasakytum, jog čia būta maldos namų. Čia aktoriai suvaidino Stalino laikus. Stribai ir žmonės, kovotojai ir pakalikai.

32

Šiuos tipus, šiuos „gyvus paveikslus“ šio teatro aktoriai jau seniai išmokę vaidinti. Naudojant groteską ne visas veiksmas pasirodė nuoseklus, bet kol kas tai buvo spektaklio eskizas, kurį išvysime ateity. „Ša, inteligente!“ – finalinė scena, kuri vyko didžiuliame išbetonuotame kieme, kurio centre – eglutė. Be abejo, ji buvo vienintelis gyvas ir ryšį su gyvenimu palaikantis simbolis. Kol scenoje vyko vyksmas – tariamas „kakofoninis“ tekstas, dainuojama, vis kirbėjo klausimas, ar tą eglutę Kalėdoms kas nors papuošdavo?

Kalėjimo kamerų langai pamažu žiebėsi, Mažasis teatras visą erdvę naujai „pakrikštijo“. Gabrielei Tuminaitei šioje erdvėje pavyko sujungti kančios ir išgyvenimų būsenas. („Pamanyk, dabar pasaulyje milijonai tokių žmonių kaip mes.

Milijonai kenčia, o milijonai laukia savo eilės...“) Nors daug kas atrodė kaip konstatavimas, tačiau galybė žmonių, įvairių įkalinimo formų ir pačios mirties akivaizda paliko dvejopus jausmus. Tai – spektaklis ne spektaklis, bet kartu jis visai neprimena tų pasivaikščiojimų, pasilakstymų po „netradicines“ erdves, kurios dabar ypač išpopuliarėjo. Kad tai yra spektaklio eskizas – tik žodžiai, nes, kuriant uždaroje erdvėje, daugiau nei pusės šio reginio bus neįmanoma perkelti. Tai yra reiškinys, kurį kiekvienas nešios savyje kaip tam tikrą sielos priekaištą. Dokumentiniai faktai perteikti Mažojo teatro stiliumi, kuris Lietuvoje jau gali būti pavadintas autentišku teatro stiliumi.

Svarbus, bet dar nematytas „koroninis“ spektaklis „Pirmeiviai“ įvyko ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. O pažiūrėti privalu, nes Gytis Padegimas sukūrė spektaklį apie lietuvių profesionalų teatrą, – kaip atrodė teatro kūrėjų gyvenimas prieš šimtą metų.

Teatro žmonėms ši vasara buvo sunki, nors lig šiol tik vasarą galima būdavo trumpam atsipūsti. Mūsų akyse teatras kinta, įsiklausydamas į visus gyvenimo disonansus.

Ugnė Kačkauskaitė

PANDEMIJA KEIČIA TEATRĄ: NUO LIETUVOS IKI VIDURIO EUROPOS

Dabartinė situacija, susijusi su COVID-19 pandemija, iš esmės keičia įvairių šalių kultūrinį bei scenos menų gyvenimą. Atsiranda vis naujų iniciatyvų, kūrėjai bando atrasti, įnešti bei pritaikyti naujas saviraiškos formas, kurios šiuo laikotarpiu padėtų ne tik išgyventi, bet ir permąstyti nusistovėjusias veiklos bei žanro ribas. Kaip pandemija keičia teatrą? Kokius sprendimus ir atradimus galima surasti Lietuvoje ir svetur? Šiame kolektyviniame interviu į dabarčiai aktualius ir svarbius klausimus atsako Lietuvos, Rumunijos, Slovakijos, Lenkijos, Ukrainos ir Vengrijos prodiuseriai, festivalių kuratoriai bei teatrologai.

LIETUVOS PATIRTIS Trumpas jūsų veiklos, susijusios su scenos menais, aprašymas.

Goda Giedraitytė: Menotyrininkė, šiuolaikinio meno festivalio „Plartforma“ organizatorė, menininkų grupės „Žuvies akis“ pirmininkė, Šeiko šokio teatro prodiuserė.

Jurga Knyvienė: Karjerą scenos menų srityje pradėjau Kauno valstybiniame dramos teatre (tiesa, jis tuomet dar turėjo ir akademinio vardą, o dabar jau nacionalinio statusą), vėliau teko dirbti su pora nevyriausybinių teatrų, prisijungti kuriant ir auginant tarptautinį festivalį „Grynparkas“, įkuriant Vytauto Didžiojo universiteto teatrą ir koordinuojant jo vaidybos programą.

Prieš ketverius metus sutikau imtis municipalinio teatro pertvarkymo – taip atsiradau Kauno miesto kameriniame teatre.

Gintarė Masteikaitė: Prodiuserė, kultūros vadybininkė, dirbanti šiuolaikinio šokio ir kitų scenos menų srityje. Vadovauju Lietuvos šokio informacijos centrui, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijai, tarptautiniams festivaliams „ConTempo“ ir „Naujasis Baltijos šokis“.

Pagrindiniai veiklos barai: šiuolaikinio šokio srities tarptautinių partnerysčių vystymas, Lietuvos kūrėjų darbų pristatymas užsienyje, kultūros projektų inicijavimas ir įgyvendinimas, aktyvus dalyvavimas sprendžiant sektoriaus problemas savivaldos ir valstybės mastu.

Pandemijos situacija smarkiai paveikė visų šalių kultūros sritį, tačiau būtų įdomu išgirsti apie situaciją būtent Lietuvoje.

Kokie, jūsų manymu, buvo patys blogiausi ir geriausi sprendimai, priimti mūsų šalyje pandemijos laikotarpiu, kalbant apie kultūros politiką ir tolesnį scenos menų lauko likimą?

Goda Giedraitytė: Manau, kad tai neeilinė situacija ir niekas negalėjo nei prognozuoti, nei būti pasiruošę, nei žinoti. Tad tų klaidų, be abejonės, buvo padaryta, bet buvo ir labai teigiamų sprendimų. Labiausiai Lietuvos mastu įvertinčiau itin greitą Lietuvos kultūros tarybos reakciją į visą

33

34

situaciją: labai greitą komunikaciją bei sektoriaus palaikymą, bandymą ieškoti sprendimų ir padrąsinimą, kad projektai, kurie nebeturi galimybės būti įgyvendinti, gali būti koreguojami, keičiami. Tai buvo labai pozityvi šios organizacijos reakcija.

Man atrodo, kad kultūros politikos kontekste Kultūros ministerija šiek tiek suvėlavo. Ilgainiui ji įsijungė ir dialogas tikrai atsirado, bet pačioje pradžioje buvo kažkiek sumaišties ir man atrodo, kad mūsų sektoriui pritrūko palaikymo iš valstybinės institucijos. Manau, kad prezidentūra puikiai sureagavo su tuo metu dirbusiais patarėjais – Sonata Šulce ir Šarūnu Radvilavičiumi. Jie irgi greitai ėmėsi lyderystės, diskusijų, susitikimų „online“, ieškojo sprendimo būdų.

Manau, kad tuo metu buvo kur kas svarbiau išspręsti situaciją negu formuoti kažkokią kultūros politiką. Dabar jau pereita į antrąjį etapą, kur bandoma ieškoti sprendimų svarstant, kas bus, jei vakcina taip greitai neatsiras.

Juk kažkokiu būdu vis tiek reikės kultūrą vystyti ir šiomis aplinkybėmis.

Iš klaidų turbūt labiausiai akcentuočiau normalios komunikacijos stygių, taip pat vengta pasitelkimo, bendravimo su sektoriumi, kuris gali būti naudingas pasiūlydamas idėjų ir sprendimų. Galbūt šis atotrūkis tuo metu lėmė trintį ir įtampą.

Papildomo finansavimo atradimas, sprendimų paieška, kaip išlaikyti sektorių, ypač visus vadinamuosius „freelancerius“, kuriems tikrai ši situacija buvo labai sudėtinga, – šias Kultūros ministerijos ir Vyriausybės pastangas vertinčiau gana pozityviai, o Lietuvos kultūros tarybai reikėtų tiesiog nusilenkti – ji iki šiol tebedirba tikriausiai trigubu našumu.

Buvo daug lyginimų, kalbų, kaip viskas gerai Berlyne ar Estijoje, tačiau pandemijos situacija neprognozuojama, tad kiekviena Vyriausybė sprendė taip, kaip atrodė geriausia. Manau, kad iki šiol Lietuva susitvarkė gana gerai. Tiesa, aš turiu klausimų apie ateitį.

Jurga Knyvienė: Neskirstyčiau pandemijos pradžios sprendimų į blogesnius ir geresnius, juolab „-iausius“. Visi darėme tai, ką tuo momentu sugebėjome, kad palaikytume auditorijų dėmesį. Ir viskas veikė puikiai pirmąsias dvi karantino savaites. Po to paaiškėjo, kokios formos tiko tik tam momentui, ko reikėtų vengti, o ką kartoti ar tęsti.

Gintarė Masteikaitė: Vertinti situaciją, kuri vis dar nėra nusistovėjusi ir nuolat kinta, labai rizikinga. Konkretesniems apibendrinimams reikia laiko atstumo. Įvertindama riziką, galiu pasakyti, kad nuo pandemijos iki esamo momento buvo padaryta tikrai nemažai reikšmingų žingsnių, pavyzdžiui, skirtas papildomas finansavimas kultūros organizacijoms ir individualiems kūrėjams, Lietuvos kultūros tarybos iniciatyva ir palaikymas lanksčiai adaptuoti esamus projektus prie nuolat besikeičiančios situacijos, mažinamos biurokratinės pinklės (tikiuosi, kad tai neatsisuks prieš mus pačius metų pabaigoje), nuolatinis ryšio palaikymas su sektoriumi. Viso kultūros sektoriaus bandymas kalbėtis ir vienytis

sprendžiant esminius klausimus: renginių atlaisvinimo sąlygos, saugumo reikalavimai, žiūrovų skaičiai ir pan., intensyvus sektoriaus darbas įtraukiant kultūros srities finansavimo įrankius į kitų ministerijų biudžetus, KKI sektoriaus finansavimo galimybės iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos programų. Dėmesio atkreipimas į nevyriausybinio sektoriaus problemas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ir pan.

Aišku, tokiose kritinėse situacijose atsiranda daug dalykų, kurie apnuogina sistemos trūkumus, tokius kaip politinės kultūros lyderystės stoka, rizikingi sprendimai taikant naujus finansavimo modelius, kurių efektyvumą arba nesėkmę galėsime įvertinti po metų ar dvejų, negebėjimas ar nenorėjimas matyti kultūros lauko visumos, ilgalaikės strategijos nebuvimas ir fokusavimas į čia ir dabar ir pan.

Kaip pandemija pastaruoju metu keičia šalies kultūrinį ir scenos menų gyvenimą?

Kaip vertinate dabartinę padėtį, praėjus daugiau nei pusmečiui nuo pandemijos pradžios?

Goda Giedraitytė: Nemažai bendrauju su užsienio prodiuseriais. Girdžiu, kas vyksta užsienio šalyse, ir galvoju, kad šiuo metu mes esame tikrai neblogoje situacijoje. Grįžimas birželį su veiklomis ir galimybė dirbti visą vasarą scenos menams tikrai padėjo. Tai, ko bijojome labiausiai – kad žiūrovas bus išsigandęs ir nenorės ateiti, neįvyko: žiūrovas labai drąsiai ir greitai grįžo, o tai mūsų sektoriui yra labai stiprus palaikymas (kad auditorija neišsigando). Žinoma, situacija nėra stabili. Šiuo metu prodiuseriui dirbti yra „pragariškos“ sąlygos: kasdien tam tikrus dalykus tenka keisti, kasdien atsiranda naujos šalys, iš kurių negalima atvykti, kasdien nauji pakeitimai. Mes labai daug dirbame su tarptautiniais santykiais, menininkais iš užsienio šalių. Pavyzdžiui, šiuo metu statome spektaklį su lenkų choreografu. Jis atvyko, o ar galės išvykti ir paskui sugrįžti prieš premjerą – neaišku.

Tačiau aš jau susitaikiau, kad mes gyvename tokiomis sąlygomis: yra pandemija, kiekvieną dieną gali būti tam tikrų pokyčių ir mes tiesiog adaptuojamės, darome tai, kas šiuo metu galima, stengiamės palaikyti ryšį su auditorija, išlaikyti galimybes menininkams dirbti (šiuo atveju mūsų trupei), užtikrinti normalią darbo eigą. Šiuo metu mūsų situacija gana palanki, nes turime šokio ekskursijas, spektaklius lauke. Dabar dirbame tik su lauko renginiais. Nežinia, kaip bus, kai rudenį reikės grįžti į uždarą erdvę. Žiūrėsim, kaip tuomet reaguos žiūrovas, ar jis bus drąsus grįžti į sales.

Jurga Knyvienė: Ši pandemija į Lietuvos scenos menų gyvenimo avansceną išstūmė nevyriausybininkus ir visų pirma šokėjus, kurie jau nuo seno įpratę prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, jiems tai nuo karjeros pradžios į kraują įaugę. Jie greičiausiai randa naujas formas, lengviausiai prisitaiko prie netradicinių erdvių. Kita, mažiau matoma, nes tikrai labai nedidelė scenos menų kūrėjų dalis, kuri šiuo metu sparčiai skleidžiasi – tie, kurie kuria technologi-

Ar yra kokių nors gerų arba teigiamų pokyčių? Jei taip, kokius sprendimus ar atradimus pastebėjote tarp šalies menininkų, prodiuserių ar organizatorių?

Gal turite gerų pavyzdžių, kuriais norėtumėte pasidalinti?

Goda Giedraitytė: Apskritai šį laikotarpį (pandeminę situaciją) vertinu gana pozityviai. Nes iš tiesų, bent jau kūrybiniame sektoriuje, susiformavo greitas žmonių susitelkimas. Man teko gana aktyviai dalyvauti steigiant Nevyriausybinių scenos meno organizacijos asociaciją. Tai buvo unikalus reiškinys, kaip greitai mes susitelkėme iš visų regionų ir miestų. Pasidarėme darbo grupę, mąstėme, kokius klausimus reikia pirmiausia kelti, labai greitai reagavome ir kreipėmės į ministeriją, teikėme įvairius pasiūlymus. Visi dirbame,

visą vasarą po atviru dangumi. Negaliu kalbėti už visus, bet labai džiaugiuosi naujomis iniciatyvomis, pavyzdžiui: įvairios kūrybinės rezidencijos, šiuolaikinio šokio atlikėjų invazijos į regionus ir neatrastas arba mažai išnaudotas erdves, operų ir kai kurių teatro pastatymų pristatymas po atviru dangumi. Reikia pripažinti, kad visgi aktyviausiai vasaros sezoną ir naujus iššūkius bei atsiradusias galimybes išnaudoja nepriklausomi ir nevyriausybinio sektoriaus atstovai, maloniai stebina ir didžiosios klasikinės muzikos institucijos, kurios, vos tik atsiradus galimybei, pradėjo organizuoti renginius ir aktyviai kurti naujus jų pristatymo formatus.

Dabar didžioji dalis sektoriaus bando padaryti tai, ko negalėjo įgyvendinti per pandemiją. Taigi sektorius laviruoja ant perdegimo ribos.

bendraujame, tačiau bendro buvimo ir veikimo kaip vieningas sektorius anksčiau neturėjome.

Ypač nevyriausybiniame sektoriuje mūsų yra labai daug, todėl visiems veikti kartu gana sudėtinga. Ši situacija mus išjudino! Mano akimis, pandemijos aplinkybėmis nevyriausybinis sektorius daug stipriau susitelkė nei valstybinis. Šiuo veiksmu buvau sužavėta.

Tų, kurie buvo pasiryžę dirbti, kūrybiškumas tiesiog sprogo. Tarp mūsų kūrėjų, menininkų atsirado fantastiškų idėjų, kurių tikriausiai net nebūtų gimę, jei nebūtų kilusi pandemija. Labai džiaugiuosi „Cirkuliacijos“ iniciatyva: Gildas Aleksa suprato, kad festivalis „Cirkuliacija“ birželį neįvyks, tačiau padarė fantastišką virtualią programą su cirko kūrėjais, kūrybines dirbtuves. Jis neišsigando nežinios, o sėkmingai nėrė į naują

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

jomis grįstą teatrą. Visos tradicinės didžiųjų scenų formos išgyvena bene sunkiausią laikotarpį.

Jos saugo gyvojo ir meniškai turtingo (išpildytos scenografijos, kostiumų, orkestrų atliekamos muzikos ir t. t.) teatro vertybes, todėl technologizuotos ar kitokios formos, prisitaikymai lauko pasirodymams yra tokių teatrų vengiami, labiau laukiama galimybės grįžti į tradicinį darbo režimą. Žinoma, absoliutinti negalima, tikrai yra teatrų, kurie pritaikė vieną kitą spektaklį tiesioginėms transliacijoms, kažką pritaikė parodymui lauke.

Lygiai kaip ir yra šokėjų, kurie dėl savo metodikos ar kitų priežasčių netechnologizuoja savo spektaklių, neranda būdo kontaktuoti su auditorijomis be gyvo susitikimo.

Gintarė Masteikaitė: Šią vasarą didelė dalis kūrėjų atrado, kad sezonas nebūtinai turi baigtis birželį, o gali puikiai adaptuotis ir tęstis

35

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

36

lauką. Taip pat liepos pradžioje įvykęs festivalis SPOT parengė lietuvišką programą, kuri fantastiškai veikė. Katedros aikštėje organizuota, kiekvieną dieną 12 val. vykusi „Tylioji akcija“, kur susirinkdavo pabūti visi, kas nori, ir pasakyti, kad mes esame čia, čia būsime bei kursime... Labai tikiu, kad netrukus pamatysime daug naujų idėjų, kurios karantino laikotarpiu subrendo ir šiuo metu įgyvendinamos.

Jurga Knyvienė: Jei sąžiningai, kol kas nesinorėtų vertinti nė vieno pavyzdžio kaip jau gero ar neabejotinai teigiamo. Tebevyksta

formų bandymas, auditorijų reakcijų stebėjimas, idėjų generavimas. Ką tik gautas finansavimas šiam darbui savo rezultatus parodys rudenį ir žiemą. Bus tikrai be galo įdomu pamatyti, ką pavyko visiems sugalvoti ir nuveikti. Turbūt daugiau čia pasakytų LKT ekspertai, skaitę projektus. Aš pateiksiu tik vieną mūsų teatrui artimą pavyzdį, kuris įkvėpė ir užbūrė nenuleisti rankų – žaibiška „Kosmos Theatre“ kūrybinė reakcija į tai, kas su mumis vyksta, – internetinis spektaklis „#Protestas“. Tokiu greičiu (per tris savaites) sureaguoti nauju kūriniu – štai ko linkėčiau

visiems. Ne visus spektaklius pastatyti per tris savaites, tikrai ne tai turiu omenyje, bet gebėti taip būdrauti, kad iškart adekvačiai sureaguotum pagal situaciją. Jie, kaip kūrėjai, iš to laimėjo labai daug – dar karantinui nepasibaigus, jau buvo pasitikrinę, ką gali nuveikti tokios formos teatre.

Gintarė Masteikaitė: Manau, kad yra labai daug gerų ir teigiamų pokyčių, kalbant apie visą šią nestabilią situaciją. Kaip jau minėjau, greitas reagavimas ir prisitaikymas, didžioji dalis strateginių festivalių ir organizacijų dar pirmosiomis pandemijos savaitėmis sugebėjo priimti svarbius strateginius sprendimus ir perorientuoti savo veiklą, siekdami išsaugoti scenos meno sektorių ir (arba) suteikti kūrėjams visas galimybes kurti ir pristatyti savo darbus, pavyzdžiui, naujos rezidencijų programos (Lietuvos šokio informacijos centras, „Menų spaustuvė“), adaptuotos festivalių programos („Naujojo Baltijos šokio“ vasaros programa, „Sirenų“ naujų Lietuvos kūrėjų darbų sukūrimas ir pristatymas; „ConTempo“ ir „Cirkuliacijos“ programos ir pan.), naujos iniciatyvos, tokios kaip Šiuolaikinio šokio asociacijos rengti ir jau nuo naujo sezono tradicija tapsiantys „Šiuolaikinio šokio pusryčiai“ „online“ formatu, pandemijos sąlygoms sukurti meniniai projektai: „Kosmos Theatre“ internetinis spektaklis „#Protestas“, Aistės Kriukelytės šokis vienam žiūrovui per programėlę „Zoom“ ir pan.

Maždaug pusę metų gyvename pandemijos sąlygomis. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, būtų gana optimistiška tikėtis, kad pandemija baigsis greitai.

Ar turite viziją, o galbūt galite prognozuoti, kas gali įvykti arba toliau vyks su mūsų šalies scena?

Goda Giedraitytė: Prognozuoti nenoriu. Tikrai labai laukiu, kad visa situacija išsispręstų ir vakcina atkeliautų laiku bei turėtume galimybę grįžti į mūsų prieškoroninę situaciją, bet gyvenu ir planuoju veiklą taip, kad šis virusas bus šalia, kartu su mumis, ir mes turime prie tokio gyvenimo būdo priprasti bei su juo taikytis. Todėl nesu prieš, kad mums reikia dėvėti kaukes, jei tai mums leidžia susitikti gyvai ir dirbti. Kur kas baisiau būtų pasikartojantis visiškas užsidarymas.

Tačiau aš pasigendu tvarkos. Daugelis dalykų yra reglamentuota, prirašyta daug teisės aktų, tačiau aiškios tvarkos kultūros sektoriuje nėra. Pavyzdžiui, daug susiduriame su užsienio menininkais: ar jie gali atvykti į šalį ir išvykti, ar negali? Ar turi karantinuotis, ar ne? Taikomos išimtys tik atvykstant aukštos kvalifikacijos menininkams, tačiau kaip yra su visais kitais? Kaip atvykti? Į kokią instituciją kreiptis dėl atvykimo? Ar jiems reikia darytis testus, o jei taip, tai ar jų šalyje, ar mūsų? Trūksta elementarių taisyklių, kurios leistų žinoti tavo darbo ribas, kaip tu turi veikti? Šiuo atveju atsiranda labai daug spekuliatyvios informacijos. Kitas pavyzdys – kaukių dėvėjimas renginiuose. Jei be kaukių, tarp žiūrovų turi būti dviejų metrų atstumas, jei su jomis, galima sėdėti arčiau. Tačiau kiek arčiau? Koks tai turi būti atstumas? 50 centimetrų? Ar visai šalia? Jeigu mes su šiuo virusu dar ketiname gyventi mažiausiai pusmetį, o tikriausiai ir metus ar net ilgiau,

turėtų būti apibrėžtos labai aiškios taisyklės, kaip mes turėtume užtikrinti saugumą.

Norisi platesnio matymo, suvokimo, kad mes gyvename ne tik Lietuvoje ir dirbame ne tik su Lietuvos publika, bet mažų mažiausiai gyvename Europos Sąjungoje, o mūsų tarptautiškumas niekur nedingsta ir mūsų ryšiai negali būti blokuojami. Tarp kūrėjų sienų neatsiranda.

Tokio aiškumo ir normalesnio planavimo aš pasigendu iki šiol.

Taip pat turiu kiek skepsio. Kai visai neseniai į kultūros lauką pradėjo „kristi milijonai“ iš Kultūros ministerijos, visi tapo labai optimistiški.

Tačiau jeigu mes ir toliau gyvensime su šiuo virusu, kultūros lauko „nukraujavimo“ bei pakeistų profesijų menininkų ir vadinamųjų „freelancerių“ tarpe, deja, neišvengsime. Su tais pinigais gavome vadinamąją „pagalvę“, tačiau turėtume galvoti, kaip visiems šiems menininkams ir kultūros sektoriaus atstovams galėsime padėti pavyzdžiui, 2021 metais. Tokios injekcijos yra geros, tačiau ką darysime kitais metais, jeigu virusas nesiliaus? Manau, kad sprendimų reikia ieškoti jau dabar ir dabar apie tai kalbėti, o ne palikti, pavyzdžiui, kovo mėnesiui, kai visi suprasime, kad toliau niekaip neišgyvename. Galbūt kažkokie sprendimai vyksta ministerijos koridoriuose jau dabar, tačiau geriausi sprendimai surandami, kai žmonės kalbasi ir sprendžia kartu. Turiu omenyje kultūros sektorių, politikus ir ekspertus. Tik tada atsiranda gerieji sprendimai. Pavyzdžiui, pačioje karantino pradžioje buvo uždrausta repetuoti, o jau po kurio laiko nuskambėjo garsioji frazė, kad repetuoti niekas nedraudė... Tai yra tiesiog nesusikalbėjimas ir dažnu atveju nesupratimas, kaip šis sektorius veikia. Jei nesidarbuoji viduje, tikrai sunku suprasti, ką reiškia nerepetuoti arba, pavyzdžiui, ką reiškia šokėjui tris mėnesius nedirbti su kūnu. Aš tai pavadinčiau tiesiog miskomunikacija. Todėl tarpusavio supratimo ir bendravimo labai labai reikia.

Jurga Knyvienė: Neigiamų pokyčiu nelaukiu iš principo, o teigiamų pokyčių tikrai bus.

Ir dėl finansavimo mechanizmų pajudinimo šiemet, ir dėl tam tikro smegenų sukrėtimo – tikrai vienas kitas pernelyg užveržtas varžtelis jau atsipalaidavo (gal per daug iškart ir nesveika būtų) ir valdžioje, ir tarp menininkų. Scenos menai įvairės ir turinio, ir formos, ir vietos, kur juos galima išvysti, prasme. Auditorijoms teks iš naujo mokytis susigaudyti, kur ką rasti, kaip pasirinkti ir atsirinkti.

Gintarė Masteikaitė: Norėčiau ir aš tai žinoti. Labai sunku spėti ir prognozuoti, tačiau labai tikiuosi, kad tokios išskirtinės sąlygos padės sukurti daug naujų ir inovatyvių kūrybinių projektų, išvystys naujus ir efektyvesnius vadybinius įgūdžius, visos organizacijos, neatsižvelgdamos į turimą statusą, taps daug lankstesnės ir atviresnės.

Kalbant apie scenos menus, atrodo, kad šioje srityje dirbančiųjų nuomonės išsiskyrė iš esmės į dvi dalis: pirmoji vis dar laukia geresnių laikų ir tikisi tęsti savo darbus pasibaigus šiam laikotarpiui; antroji bando atrasti ar įnešti ir pritaikyti scenos menams tam tikrų

37

38

naujų formų. Galima sakyti, kad yra ir trečioji, kuri stoja skaitmeninimo pusėn bei ieško galimybių, sprendimų naujus kūrinius pristatyti naudojantis internetu... Žinoma, tai kiek sutirštintos spalvos, tačiau šios pozicijos girdisi garsiausiai.

Nesvarbu, kurią pasirinksime, scenos menai yra gyvi tik tol, kol turi auditoriją. Kaip jūs žiūrite į šią situaciją? Ar matote bent keletą galimų alternatyvų scenos menams ir auditorijoms? O galbūt kai kurios alternatyvos galėtų gyvuoti ir popandeminiu laikotarpiu?

Goda Giedraitytė: Tikrai esu šalininkė pozicijos, kad scenos menas yra gyvas susitikimas. Spektaklio įrašas niekada neatstos tiesioginio susitikimo, santykio, kontakto, gyvo išgyvenimo tarp scenoje pasirodančio kūrėjo, atlikėjo ir žiūrovo.

Tikrai nemanau, kad skaitmeninimas yra kažkoks mūsų išsigelbėjimas. Labai tikiuosi, kad šiuo laikotarpiu mes atrasime sprendimų, kaip tas gyvas susitikimas galėtų tęstis. Tai juk yra visiškai kitas socializacijos formatas.

Kalbant apie ateitį, matyt, atsiras kažkokių sceninių sprendimų, kurie leis lankytis teatre: galbūt kažkokios atitvaros žiūrovams...

Nemanau, kad teatras užsidarys, manau, kad įsijungs kūrybiškumas, pasitelkus vizijas inžinierių, architektų ir scenografų, kurie padėtų surasti sprendimų, kaip galėtų atrodyti žiūrovų erdvės. Žinoma, čia atsiranda milijonai naujų iššūkių, bet aš labai tikiuosi, kad mes pereisime į tokius iššūkius, o ne į virtualius rodymus ir nuolatinį spektaklių filmavimą bei skaitmeninimą. Tai būtų mano linkėjimas ir svajonė.

Jurga Knyvienė: Taip, šios trys pagrindinės tendencijos, jų neabsoliutinant, jaučiamos labiausiai. Tarp jų turbūt visi ir renkamės. Kol kas nesuvokiau, ar šios trys išeitys yra pilna logiškų pasirinkimų skalė, ar iš tiesų mes tik tiek galimybių tesugebame pamatyti, nors jų (kaip kartais atrodo) turėtų būti begalybė. Ir baisiausia, kad būtent nuo to suvokimo, atrodo, priklauso, ką pasiūlysime auditorijoms ir kaip jos tai priims: kaip įkvepiančią, naujus kosmosus atveriančią patirtį, kurios vėl norėsis ieškoti, kuri įkvepia pačiam nuveikti kažką kitaip ar daugiau, ar eiliniam, kasdieniam suvartojimui tinkamą, kartais gal ne iki galo gerą, bet tiek to – sukramtomą teatrą, kurio galbūt nepasiilgsime net po dviejų karantinų...

Manau, tikrai šiemet dar atrasime dalykų (nebūtinai naujų formų ar naujo turinio), kurie gyvuos ir po pandemijos, nes jie atidaro, atveria, suartina, įkvepia, motyvuoja, atskleidžia tiesą, sukuria naują realybę ir t. t.

Gintarė Masteikaitė: Sutinku dėl šių trijų išskirtų pozicijų, matau tai savo aplinkoje, kai vieni verčiasi per galvą ir bando išnaudoti esamą langą tarp dviejų bangų, kiti yra išėję tradicinių vasaros atostogų ir (arba) ramiai ruošiasi rudens sezonui, kuris natūraliai bus daug ankstesnis nei įprastai. Visos krizės kartu yra ir naujos galimybės, tik klausimas, kaip mes jas išnau-

dosime ir pritaikysime esamai situacijai. Naivu būtų tikėtis, kad visas sektorius išgyvens, kad viskas bus taip, kaip buvę. Neabejotinai daugiausia laimės tie, kurie bus atviri, linkę prisitaikyti, ieškoti naujų sprendimų. Gali būti, kad šis laikas bus proveržio laikas, ieškant naujų kūrybos ir jos pristatymo žiūrovui formų. Nuo to laimės visi: ir kūrėjai, ir žiūrovai. Tikiuosi, kad platesnė meno sklaida, decentralizacija, naujų auditorijų pasiekimas taps natūraliu procesu, o ne forsuojamu. Šios krypties apraiškų jau dabar galima užčiuopti. Kuo tikrai netikiu – tai, kad skaitmena gali pakeisti gyvo santykio galią.

To nebuvo ir nebus.

VIDURIO EUROPOS ŠALIŲ PATIRTIS Šalis, kuriai atstovaujate, ir trumpas jūsų veiklos, susijusios su scenos menais, aprašymas.

Corina Brucea (Rumunija): Esu kultūros vadybininkė, atstovauju Rumunijai. Nuo 2009 m. keletą metų dirbau „The Paintbrush Factory“ – nepriklausomoje šiuolaikinio meno erdvėje, skirtoje scenos menų organizacijoms, vizualiųjų menų erdvėms ir menininkams. Šiuo metu dirbu projektų vadove Klužo kultūros centre – organizacijoje, bendradarbiaujančioje su daugiau nei 100 kitų organizacijų ir jų narių. Šis kultūros centras įgyvendina tarpdisciplininę programą, skirtą spręsti strateginiams visuomenės iššūkiams.

Katarína Figula (Slovakija): Esu iš Slovakijos, dirbu kultūros vadybininke, festivalio prodiusere. Esu „Bratislava in Movement“ – tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio – vykdomoji direktorė ir pirmosios bienalės, Slovakijos šiuolaikinio šokio vitrinos „Slovak Dance Platform“ koordinatorė. Aš taip pat esu asociacijos „Divadelná Nitra“ valdybos narė, didžiausio tarptautinio teatro festivalio Slovakijoje, kuriame daug metų dirbau tarptautinių ryšių vadybininke ir prodiusere, organizatorė.

Grzegorzas Reske (Lenkija): Gyvenu Lenkijoje ir pastaruosius du dešimtmečius dirbu scenos menų srityje. Pastaruosius metus daugiausia esu kuratorius, prodiuseris ir dramaturgas. Taip pat padedu EEPAP1 organizacijai dirbti su tarptautiniais projektais.

Veronika Skliarova (Ukraina): Šiuo metu atstovauju Ukrainai, gyvenu Charkove – 1,3 mln. gyventojų turinčiame mieste šalies rytuose. Aš esu teatro ir miesto festivalio „Parade“2 programos direktorė. Taip pat esu nepriklausoma prodiuserė, teatrologė ir lektorė.

Attila Szabó (Vengrija): Esu teatrologas ir mokytojas, dirbantis Vengrijos teatro muziejaus ir instituto (didžiausio Vengrijos teatro istorijos ir šiuolaikinio teatro archyvo)3 direktoriaus pavaduotoju. Taip pat esu teatro ir dramos dėstytojas Károlio Gáspáro universitete Budapešte.

Nuo 2006 m. STEP projekto „European Theatre Systems“, tarptautinės teatro sociologijos tyrimų grupės, narys. Mano tyrimų laukas apima teatro sociologiją, teatro veikimą visuomenėje, šiuolai-

1

East European Performing Arts Platform.

2

https://parade fest.com.ua/

3

www.oszmi.hu

laiką buvo problemos, kurias padidino tvarios vizijos trūkumas kultūros politikoje. Šiais metais visi šie iššūkiai tapo akivaizdesni nei bet kada anksčiau, o menininkai ir kultūros veikėjai ir toliau yra vieni paskutinių, į kuriuos atkreipiamas dėmesys dorojantis su krize.

Tačiau kai kurių priemonių buvo imtasi nacionaliniu mastu – viena svarbiausių yra parama nepriklausomiems kultūros darbuotojams, kurie gyvena tik iš autorių teisių gaunamų pajamų. Ši priemonė leido išspręsti dalį problemos, su kuria menininkai ir nepriklausomi kultūros darbuotojai susidūrė atšaukus visus renginius, festivalius ar spektaklius.

Katarína Figula (Slovakija): Atsižvelgiant į pandemijos vystymąsi kitose šalyse, geriausias mūsų Vyriausybės sprendimas buvo greitai veikti ir jau kovo pirmosiomis savaitėmis įvesti griežtas

Corina Brucea (Rumunija): Po daugybės diskusijų ir internetinių susitikimų per pastaruosius keletą mėnesių supratau, kad kultūros sektoriaus iššūkiai visame pasaulyje buvo šiek tiek panašūs. Nors įvairiose šalyse sprendimų būdas ir greitis buvo labai skirtingas. Rumunijos atveju jaučiu, kad supratome, jog kaip šalis mes dar labai toli nuo mokėjimo gerai suvaldyti krizes. Nebuvome pasirengę tokiai precedento neturinčiai situacijai.

Nebūtinai tai buvo blogų sprendimų laikas, tačiau į paviršių iškilo jau seniai egzistuojanti itin pažeidžiama kultūros sektoriaus padėtis. Tikrovė, kad visuomenė apskritai nepripažįsta kultūros svarbos. Meno ir kultūros sektoriaus ekonominė vertė, menininkų ir kultūros organizacijų statusas už institucinio sektoriaus ribų ilgą

priemones, iš esmės nutraukiant visą visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Tai veiksmingai užkirto kelią COVID-19 plitimui.

Kultūros ministerija stengėsi užmegzti atvirą dialogą su visais kultūros veikėjais ir menininkais apie šių priemonių poveikį menui ir kūrybinei industrijai. Kelios organizacijos siekė atskleisti, kokios yra numatomos tokių veiksmų pasekmės šioje srityje. Ministerijai prižiūrint buvo sudarytos kelios darbo grupės, pakviesti menininkai ir prodiuseriai, kurie savanoriškai siūlė idėjas bei stengėsi sugalvoti veiksmingų sprendimų, kaip menui ir kūrybiniam sektoriui sušvelninti krizės padarinius. Tačiau, be keleto kosmetinių taisyklių ir reglamentų pakeitimų (jau skiriant finansavimą arba šiek tiek padidinant būsimų kvietimų finansavimo sumas), iš to nieko reikšmingo

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

kinio teatro estetiką (dokumentinis teatras, bendruomenių teatras), skaitmenines teatro archyvų ir istoriografijos priemones. Daug metų bendradarbiauju su Vidurio Europos regiono teatro institutais (vadinamųjų Višegrado šalių: Vengrija, Čekija, Slovakija, Lenkija), su kuriais kartu įgyvendinome daug konferencijų, bendrų leidinių, dalyvaujame bendrose scenos meno rinkose ir pan.

Pandemijos situacija smarkiai paveikė visų šalių kultūros sritį, tačiau būtų įdomu išgirsti apie situaciją būtent jūsų šalyje. Kaip manote, kokie buvo patys blogiausi ir geriausi sprendimai, priimti jūsų šalyje pandemijos laikotarpiu, kalbant apie kultūros politiką ir tolesnį scenos menų lauko likimą?

39

konkurso dotacijų eilutės – tai buvo susieta su naujais kūriniais, kuriuos menininkai turėjo pateikti.

Veronika Skliarova (Ukraina): Kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių, mes buvome uždaryti dviem mėnesiams nuo kovo iki gegužės. Tuomet turėjome viešų renginių apribojimą. Iš pradžių Vyriausybė atidarė muziejus ir bibliotekas.

Tiesą sakant, nežinau, kaip komentuoti mūsų Vyriausybės sprendimą, nes mes net neturime plano su naujais COVID-19 atvejais. Karantino metu Charkove turėjome 3–7 naujus teigiamus testus per dieną, o štai vakar (rugpjūčio 4 d.) – 140 per dieną. Bet teatrai gali dirbti laikydamiesi taisyklių, kad vienam žiūrovui turi būti skirta 1,5 kv. m ir ne daugiau kaip 200 žiūrovų vienoje auditorijoje. Teatrai pradėjo dirbti kai kurias sėdimas vietas atitvėrę dirželiu. Tačiau dabar žiūrovai nedažnai nusprendžia ateiti į teatrus.

pirmųjų, kuris užsidarys, ir vienas paskutinių, kuris vėl atsidarys, net kilo viešų diskusijų, kuriose skambėjo frazės, kad menininkai nustotų skųstis ir pagaliau susirastų normalius darbus. Tuo pat metu tai labai liūdino ir siutino.

Grzegorzas Reske (Lenkija): Pandemijos padėtis atskleidė visas kultūros sektoriaus problemas. Dauguma laikinai pagal darbo sutartį dirbančių meno darbuotojų prarado ne tik pajamas, bet ir bet kokią socialinę apsaugą. Tai įvyko beveik per naktį. Tikiuosi, kad tai paskatins diskusijas apie menininkų padėties darbo rinkoje reglamentavimo padėtį Lenkijoje. Antrasis akivaizdžiai matomas aspektas yra neoliberalus modelis, vis dar galiojantis ir valstybės mastu, ir vietos valdžios institucijose. Daugeliu atvejų neatidėliotina parama buvo organizuota kaip

Kalbant apie kultūros politiką, pirmas žingsnis, kurio mūsų Vyriausybė ėmėsi, buvo biudžeto apribojimas ir tai labiausiai jaučiama kultūros sektoriuje. Vienintelės kultūros institucijos, kuri palaiko savarankiškus menus (nevalstybinį sektorių), biudžetas buvo stipriai sumažintas. Tačiau net ir ji iš esmės nelabai būtų padėjusi, nes per metus yra tik vienas atviras kvietimas teikti paraiškas ir tas kvietimas buvo baigtas prieš prasidedant pandemijai.

Attila Szabó (Vengrija): Kai pandemija pasiekė Europą, kovo viduryje, Vyriausybė reagavo greitai ir drastiškai, pradėjusi bendrą uždarymą. Dauguma žmonių dirbo iš namų (jei tai buvo įmanoma), visos viešosios programos buvo atšauktos, mokyklos uždarytos. Natūralu, kad teatrai taip pat buvo nedelsiant uždaryti. Žmonėms buvo

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

neišėjo. Nėra nei oficialios ataskaitos, nei šių darbo grupių pasiūlytų sprendimų santraukos. Priemonių sąrašas, prie kurio darbo grupės nariai sėdėjo ištisus mėnesius, taip ir liko neišviešintas.

Organizacijoms, kurių vykdoma veikla yra finansuojama visus metus, Slovakijos meno taryba leido panaikintus renginius ir kitus užsiėmimus pakeisti kita veikla: tokia kaip organizacijų gebėjimų stiprinimas, kūrinių skaitmeninimas, naujų formatų kūrimas, auditorijos plėtra ir rinkodaros strategijos. Manau, kad tai tikrai naudinga. Žinoma, padėtis sudėtingesnė tiems, kurie finansuojami pagal atskirus projektus.

Nors valstybė remia įvairias pramonės šakas, Kultūros ministerija atsisakė atiduoti papildomus pinigus, reikalingus scenos menams išsaugoti. Pandemijos pradžioje, kai jau buvo aišku, kad scenos menų sektorius bus vienas

40

leidžiama palikti namus tik apsiperkant, einant į darbą ar sportuojant (atskirai). Kaukės turėjo būti nešiojamos uždarose viešosiose erdvėse (vis dar privalomos ir dabar), įskaitant viešąjį transportą, parduotuves, biurus ir kt. Ligoninės ruošėsi dideliam sunkių atvejų srautui, o dauguma lovų buvo paliktos laisvos. Tai sukėlė didelį ginčą visuomenėje, nes daugybė sergančiųjų lėtinėmis ligomis buvo išsiųsti namo, o nemažai žmonių mirė būtent dėl to, kad nebetęsė gydymo. Buvo nustatytos specialios taisyklės, kaip apsaugoti pagyvenusius žmones, kurie yra jautriausi komplikacijoms dėl infekcijos: per didelę viešą kampaniją buvo paprašyta likti namuose, vietinės tarybos pasiūlė pagalbą perkant maisto produktus vienišiems pagyvenusiems žmonėms.

Buvo nustatytas specialus laikas (9–12 val.), kai į parduotuves ir biurus galėjo patekti tik vyresni nei 60 metų žmonės.

Laimei, sunkių atvejų skaičius neviršijo ligoninių pajėgumų, o visos pandemijos metu infekcijų lygis Vengrijoje išliko palyginti žemas.

Paprastai praneštų atvejų skaičius buvo mažesnis nei kitose Europos šalyse, tačiau testų taip pat buvo palyginti nedaug (daugelį savaičių nebuvo galima atlikti pakankamai tyrimų). Birželio pradžioje pandemija stabilizavosi ir apribojimai buvo laipsniškai sušvelninti. Vėl buvo leista rengti viešus renginius, kuriuose galėjo dalyvauti iki 500 žiūrovų. Nors ir vasara, kai kurie teatrai atsidarė tam, kad galėtų parodyti dalį karantino metu atšauktų premjerų. Ypač teatrai rengė pasirodymus po atviru dangumi, tačiau didelio masto koncertai ir muzikos festivaliai visai vasarai buvo atšaukti.

Atrodo, kad greitas ir drastiškas atsakas į pandemiją bei bendras užsidarymas buvo geras sprendimas. Žmonės iš esmės prie situacijos prisitaikė ir stengėsi laikytis apribojimų.

Padėtis buvo gana kritiška Budapešte, kur sunku išvengti kontakto su žmonėmis. Dėl didesnių žaliųjų plotų trūkumo gyventojai dažnai būrėsi parkuose ir upių krantuose. Daugelis žmonių, kurie turėjo galimybę, paliko sostinę ir apsistojo ne taip tankiai apgyvendintose vietose (kur viruso poveikis buvo mažesnis).

Mokyklų uždarymas ir perėjimas prie mokymosi namuose (virtualių mokyklų) buvo daug diskusijų sukėlusi priemonė: daugybei šeimų tai sukėlė sunkumų, ypač jei tėvai taip pat dirbo iš namų. Kai kurios šeimos neturėjo (arba neturėjo pakankamai) interneto ryšio, kad galėtų mokytis namuose, ir abu tėvai, mokytojai ir mokiniai kovojo su nauja mokymosi aplinka. Vis dėlto gyventojai buvo gana palaikantys ir kantrūs, geroji pandemijos pusė buvo ta, kad jie taip pat galėjo mėgautis kokybišku šeimos laiku.

Drastiškas ligoninių lovų atlaisvinimas buvo labiau ginčijama priemonė, ypač todėl, kad galiausiai nebuvo reikmės tokiam dideliam lovų skaičiui: sunkių COVID-19 atvejų buvo nedaug.

Bendra Vengrijos sveikatos priežiūros būklė nėra labai gera ir šios taikytos priemonės buvo papildomas stresas visai sistemai. Daugelį žmonių paveikė ilgalaikio gydymo stoka ir diagnostinių paslaugų ar dantų priežiūros nutraukimas.

Kai kurios Vyriausybės priemonės taip pat buvo prieštaringai vertinamos, priimant įstatymus, kurie gali būti naudojami, ir siekiant smarkiai apriboti žmonių laisvę, o COVID-19 pandemija pasiūlė naujas sąlygas politinei kovai tarp Vyriausybės ir daugelio opozicijos vadovaujamų vietos savivaldybių. Buvo keletas Vyriausybės politiškai motyvuotų priemonių, siekiant dar labiau apriboti savivaldybių valdžią ir jų pajamas, nors kitu atveju, atvirkščiai, savivaldybėms buvo leista perduoti vietinius apribojimus ir prisiimti atsakomybę už viruso plitimą savo vietovėje. Apskritai galima sakyti, kad COVID-19 krizė ir kova su pandemija buvo politizuotas visų politinių frakcijų diskursas. Visos frakcijos kai kuriuos pandemijos krizės aspektus naudojo abejotiniems tikslams (siekdamos įgyti politinę galią). Vyriausybė bandė dar labiau sustiprinti savo valdžią visuomenės atžvilgiu (ribodama nepalankių vietos valdžios institucijų pajamas), o opozicijos partijos mėgino diskredituoti Vyriausybę, kritikuodamos pasirinktas priemones, skirtas krizei įveikti (pavyzdžiui, tvirtinant, kad Vyriausybė slepia tikrąjį infekcijų ir mirčių nuo COVID-19 skaičių ir t. t.).

Kaip pandemija pastaruoju metu keičia šalies kultūrinį ir scenos menų gyvenimą? Kaip vertinate dabartinę padėtį, praėjus daugiau nei pusmečiui nuo pandemijos pradžios?

Corina Brucea (Rumunija): Pandemija akivaizdžiai paveikė scenos menų sektoriaus funkcionavimą.

Viena vertus, teatrai buvo uždaryti visuomenei (ir vis dar tebėra), didžioji dalis viešųjų įstaigų darbuotojų buvo įgavę techninio nedarbingumo statusą arba kai kuriais atvejais atleisti iš darbo. Kita vertus, išskyrus nedideles išimtis, nebuvo sukurtas naujas turinys. Beveik visi scenos menų kūrėjai atšaukė naujus spektaklius ir daugiausia dėmesio skyrė internetinio turinio pateikimui. Didžioji jo dalis buvo jau sukurti ir ne visada geriausios kokybės darbai arba įrašyti tikintis prisistatyti didesnėms auditorijoms.

Kol valstybinės institucijos gali naudotis konkrečiu finansavimu, leidžiančiu išlaikyti personalą ir taip užtikrinti erdvės ir veiklos biudžeto stabilumą, labiausiai paveikta nepriklausoma sektoriaus dalis, kuri tiesiogiai priklauso nuo menko metinio projektų finansavimo, bendradarbiauja pagal trumpalaikes sutartis ir funkcionuoja nuomojamose patalpose. Dėl vietos uždarymo ir negalėjimo organizuoti fizinių renginių bei sukurti programos šiame neaiškiame kontekste daugumos organizacijų užtikrintas biudžetas neviršija pusės metų, todėl ateinantys keli mėnesiai jų išlikimui bus kritiniai.

Katarína Figula (Slovakija): Beveik tris mėnesius visos kultūros ir meno įstaigos buvo visiškai uždarytos. Nuo gegužės pabaigos iki birželio pradžios veikė galerijos, kino teatrai ir kai kurie teatrai. Šiuo metu vis dar patariama išnaudoti maksimalų 50 proc. patalpų pajėgumą spektakliui, o tai ypač svarbu mažesnėms scenoms, kurios apskritai nėra finansiškai perspektyvios. Kai kurios renginių vietos buvo uždaromos

41

42

vasarai ir planuojamos atidaryti rugsėjį, kai kurios atidarė duris jau vasarą, kad kompensuotų anksčiau patirtus nuostolius. Daugybė renginių (festivaliai, premjeros, spektakliai) buvo nukelti į rudenį, todėl artimiausiais mėnesiais tikimės didžiulio visuomenės dėmesio. Tačiau žiūrovai vis dar gali bijoti dalyvauti viešuosiuose renginiuose, taip pat dėl dabartinės krizės gali būti patyrę finansinių problemų.

Grzegorzas Reske (Lenkija): Pirmajame pandemijos etape galėjome pastebėti beveik kompulsyvią daugelio institucijų veiklą internete. Bijota, kad jei jos nebus aktyvios savaitę ar dvi, pasitrauks iš rinkos. Archyvinės produkcijos pristatymas internetu buvo keliamas į socialinius tinklus ir teatro naujienlaiškius. Man tai kelia dvejopus jausmus: viena vertus, tai gali būti suvokiama kaip didžiulis turinio gamybos perviršis, kita vertus, staiga pasigirdo mažesnių miestų ir kaimų balsai, ir žmonės pagaliau turėjo galimybę pamatyti teatro spektaklius, kurie jiems iki tol nebuvo prieinami. Tai sukėlė diskusiją apie prieigą prie viešosios kultūros įstaigos sukurto turinio. Lenkijoje sanitariniai apribojimai buvo panaikinti tuo metu, kai paprastai pasibaigia sezonas. Kai kurie teatrai nusprendė pradėti veikti tiesiogiai, o daugelis kitų pranešė, kad sezonas prasidės rugpjūčio viduryje, o ne kaip įprastai – rugsėjo viduryje. Man įdomu, ar tai pakeis institucijų politiką ir ar ateinančių vasarų metu teatras išliks gyvesnis.

Veronika Skliarova (Ukraina): Mes turime didžiulį kokybės ir modernumo atotrūkį tarp nepriklausomo ir vyriausybinio kultūros sektoriaus. Nepriklausomas kultūros sektorius yra visuomenės transformacija, evoliucijos variklis ir galia. Jis padidina kritinio mąstymo lygį, sukuria laisvos saviraiškos erdvę ir gina žmogiškąsias vertybes. Tačiau dėl pandemijos krizės šis kultūros sektorius dabar yra labiausiai pažeidžiamas. Dar daugiau, Ukrainoje jis gali tiesiog išnykti. Kadangi dabar nėra daug galimybių menininkams užsidirbti pinigų, jie masiškai palieka savo profesiją, kad išgyventų. Pasitaiko atvejų, kai aktoriai išsinuomoja ekskavatorių ir užsiima geodeziniais darbais, surenka lempas eksportui arba tampa kurjeriais, pristatančiais internetu užsakytas prekes. Šiam sektoriui taip pat priklauso režisieriai, įrangos nuomos tiekėjai, kostiumų gamintojai, šviesos inžinieriai ir kiti – jie visi ieško naujų būdų, kaip uždirbti ir daugelis jų į scenos menų pramonę nebesugrįš. Teatrai neturi pinigų įdiegti sistemoms, kad gautų pajamų iš internetinių spektaklių rodymo. Taip pat neturi pakankamai žinių, kad galėtų naudoti naujus, saugius metodus, kuriuos pasitelkę galėtų apskritai rodyti renginius internetu. Kai kurios didžiosios nepriklausomos kompanijos, siekdamos išgyventi, pradėjo kolektyvinio finansavimo iniciatyvas, taip pat savo pasirodymus išleido į gatvę, bet tokių bandymų yra gal trys visoje šalyje, daugiausia – sostinėje. Šiuo metu mūsų šalis yra padalinta į keturias zonas: raudoną, oranžinę, geltoną ir žalią. Raudonoje ir oranžinėje iš viso neįmanoma dirbti, žalioje ir geltonoje zonose mes galime dirbti su apribojimais, tačiau jie priima naujus sprendimus kas 4–5 dienas,

todėl neįmanoma suplanuoti pasirodymų ir parduoti bilietų.

Attila Szabó (Vengrija): Atšaukus visus gyvus pasirodymus, nukentėjo labai daug menininkų, ypač nepriklausomo scenos menų lauko atstovai, kurie neturėjo arba turėjo labai mažai nuolatinio rėmimo ir buvo labai priklausomi nuo bilietų pardavimo. Repertuariniai teatrai stengėsi ir toliau mokėti aktoriams už pasiruošimą artėjančiam sezonui, virtualias (ar tiesiogines) repeticijas. Daugelis teatro dirbtuvių siuvo daugkartines kaukes. Nepriklausomi menininkai internete transliavo vadinamąsias karantino pjeses (dažniausiai trumpų pjesių skaitymus).

Laivo „Trip“ scenoje buvo atidarytas pirmasis Vengrijos karantino teatras su dviejų dalių tiesiogine transliacija, skaitant Denniso Kelly „Po pabaigos“, jie taip pat turėjo atvirą kvietimą statyti „karantino pjeses“.4 Repertuarinio teatro aktoriai mokykloms siūlė virtualios literatūros pamokas. Daugelis teatrų nemokamai rodė ankstesnių didžiųjų spektaklių įrašus, daugiausia norėdami palaikyti ryšį su savo auditorija užsidarymo metu. Viešieji archyvai, muziejai persikėlė į namų biurus ir dirbo su archyvavimo užduotimis, skaitmeninimu ir sukūrė precedento neturintį internetinio turinio kiekį (virtualių ekspozicijų, internetinių transliacijų, straipsnių). Daugelis jų jau kurį laiką gana aktyviai naudojasi virtualia erdve, tačiau dabar visi pamatė didelį visuomenės susidomėjimą skaitmeniniu turiniu – netgi alkį – jis pasiekė net pagyvenusias kartas, kurioms anksčiau buvo sunku naudotis internetu.

Buvo ir iki šiol yra vykdomi keli nuolatiniai pagalbos paketai kultūros ir scenos meno darbuotojams, likusiems be pajamų. Už kultūrą atsakinga ministerija vykdo didelio masto nacionalinę programą „Ačiū Vengrijai“, siūlančią greitą pagalbą atskiriems menininkams (muzikos, teatro, dramaturgijos sričių). Taip pat buvo nemažai privačių ar bendruomenės iniciatyvų, skirtų padėti teatrams, muzikantams, įskaitant ir judėjimą nereikalauti pinigų už atšauktus spektaklius.

Didžiausią smūgį, atrodo, patyrė popmuzikos scena, kuri praktiškai tik šiandien gauna pajamų už gyvus koncertus, kurių dauguma buvo atšaukti dėl nenumatytos ateities. Šiuo metu jiems jau parengtas pagalbos paketas.

Ar yra kokių nors teigiamų pokyčių? Jei taip, kokius sprendimus ar atradimus pastebėjote tarp savo šalies menininkų, prodiuserių ar organizatorių? Gal turite gerų pavyzdžių, kuriais norėtumėte pasidalinti?

Corina Brucea (Rumunija): Paradoksalu, tačiau vienas prasmingiausių šio laikotarpio rezultatų yra tas, kad jis suartino žmones. Taip yra ir kultūros sektoriuje, nes naujos sąjungos, koalicijos, judėjimai ir iniciatyvos atsirado dėl būtinybės stiprinti solidarumą. Pavyzdžiui, Klužo kultūros centras ėmėsi kūrėjų atstovavimo, kurį pavertė rekomendacijomis nacionaliniu ir vietos mastu. Kai kurie iš jų padėjo parengti konkrečias sprendimo priemones, o kai kuriuos veiksmus tebetęsiame toliau.

4

Karantino kūrybą galima peržiūrėti laivo „Trip“ kanalu: https://www.youtube. com/channel/ UCOMPQmOm7l18 H855ovaHTjA

tokius atšaukimus, ieškome būdų, kaip, pavyzdžiui, garantuoti pajamas iš festivalio organizatorių. Tačiau tai yra diskusijų su finansavimo įstaigoms tema. Be jų pritarimo, organizatoriai negali sumokėti dalies mokesčių už atšauktus pasirodymus.

Grzegorzas Reske (Lenkija): Dar anksti pasakyti ką nors aiškaus. Tikiuosi, kad kai kurie apmąstymai apie meno institucijas, santykį su visuomene ir pirmiausia menininkų vietą instituciniuose mechanizmuose žengs į priekį ir mes nebegrįšime prie „įprastų reikalų“.

Veronika Skliarova (Ukraina): Labai noriu atsakyti „ne“. Tačiau gal kažkas ir pasikeitė.

Europos ir Amerikos fondai, kurie mažai rėmė kultūrą, ėmė nedideles dotacijas skirti menui.

Pamažu ši kultūrinė Rusijos ekspansija, amžiais vykstanti su Ukraina, ima nykti. Pradeda rastis maži naujų formų bandymai ir eksperimentavimas su žiūrovais. Labai vertinu šiuos mažus žingsnius į priekį, tikiuosi, kad ateityje jie pasieks gerų rezultatų: praplėsime sienas, galimybes ir teatro auditoriją, sukursime tarpsektorinį ben-

Katarína Figula (Slovakija): Kaip ir visur, pandemija ir buvimas namuose kai kuriuos menininkus paskatino kurti naujus darbus, atspindinčius situaciją ir naujas sąlygas. Taigi, yra keletas internetinių spektaklių bandymų (sukurtų internetinei erdvei, o ne tik transliuojamų iš teatrų), naujų projektų, kurių premjeros įvyks artimiausiomis savaitėmis, pamatysime. Yra daugybė projektų, sukurtų lauke, taip pat vyksta pasirodymai viešojoje erdvėje, miestuose ar net gamtoje. Slovakijos nacionalinis teatras priešais savo pastatą įrengė sceną po atviru dangumi, siūlančią menininkams, kurie dalyvavo atvirame kvietime, šioje scenoje pasirodyti. Bratislavos miestas taip pat labai aktyviai menininkams teikia galimybę pristatyti savo darbus vasarą ir lauke, ir miesto vietose, tačiau neturi jokio biudžeto, kuris padengtų šių menininkų išlaidas.

Apskritai, sakyčiau, išmokstame būti lankstesni ir numatyti, kad visada gali atsirasti aplinkybių, kai paskutinę minutę suplanuotus renginius teks atšaukti. Mes pradėjome diskusijas, kaip apsaugoti menininkus, atsižvelgiant į

dradarbiavimą, kuris bus labiau matomas ir profesionalų.

Attila Szabó (Vengrija): Aktyvesnis virtualiosios laikmenos naudojimas reklamuojant ar net kuriant naują turinį buvo labai svarbus įvykis, net jei kai kurias institucijas tai privertė suvokti, kad vis dar yra daug kliūčių (įrašymo įrankiai, blogas interneto ryšys, mažas prekės žinomumas, filmavimo įgūdžių stoka ir t. t.). Kaip archyvas, mes labiausiai džiaugiamės, kad teatro archyvavimo, įrašymo ir išsaugojimo darbams dabar skiriama kur kas daugiau dėmesio. Dar vienas galimas teigiamas rezultatas galėtų būti ir stipresni realių bei virtualių medijų tyrimai, skirti išsiaiškinti auditorijos skirtumus ir panašumus.

Karantinas mus visus privertė iš naujo įvertinti gyvosios patirties vertę ir specifiškumą.

Jau daugiau kaip pusę metų gyvename pandemijos sąlygomis. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, būtų gana optimistiška tikėtis, kad pandemija baigsis greitai. Ar turite viziją, o galbūt galite prognozuoti,

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

Dar vienas iš iššūkių, išryškėjusių per krizę, buvo duomenų apie kultūros sektoriaus dydį, vertę ir poveikį, trūkumas. Stokojant tokių duomenų, sunku priimti adekvačius sprendimus. Buvo imtasi nedidelių žingsnių, norint problemą išspręsti.

Nors apie jos egzistavimą visi žinojo gana seniai, ji buvo ignoruojama. Šia tema nacionaliniu mastu buvo inicijuotas ilgai lauktas Rumunijos kultūros sektoriaus registras. Jei problema nebūtų tiek laiko ignoruota, krizės metu tokie duomenys galėjo būti geras šaltinis, kuriuo būtų grindžiama tolesnė kultūros politika. Tikimės, kad registras pagaliau paaiškins ir padės valdininkams suprasti Rumunijos kultūros sektoriaus mastą ir poveikį.

Kitas teigiamas šio laikotarpio poveikis – įpareigota izoliacija ir fizinis atsiribojimas, kaip ir bet koks kitas socialinis iššūkis, išprovokavo menininkus ir kultūros prodiuserius tyrinėti naujų temų bei medijų teritorijas. Scenos menų sektorius nenustojo kurti naujo, originalaus turinio bei ieškoti sprendimų, kaip pasiekti auditoriją ar ją išplėsti. Įrodė, kad turi didžiulį sugebėjimą išrasti naujus įrankius ir metodus.

43

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

44

kas gali įvykti arba toliau vyks su jūsų šalies scena?

Corina Brucea (Rumunija): Vis aiškiau tapo tai, kad nebegalime turėti iliuzijos, jog mūsų ankstesnė normalumo samprata yra kažkas, prie ko galime grįžti. Dabar dar tik pradeda formuotis naujas dėsningumas, integruojantis išskirtinę pandeminę būseną į mūsų kasdienę realybę. Scenos menų ir apskritai meno ir kultūros sektoriams hibridinės bendravimo, pristatymo ir kūrybos formos greičiausiai bus artimesnė ateitis, nei

galėjome įsivaizduoti. Be to, greičiausiai visam pasauliui teks kuo skubiau ir geriau permąstyti klausimus, susijusius su aplinka, jos palikimu ir gerove: jie tampa pirmesni nei tie, kuriuos galbūt norėjome priimti anksčiau jų.

Katarína Figula (Slovakija): Aš tikiu ir viliuosi, kad iš šios pandemijos galime išeiti galingesni, stipresni, efektyvesni. Mes tiesiog turime būti atviri, mąstyti ir ieškoti naujų būdų, kaip gyvus kūrinius pristatyti gyvai, taip pat atrasti naujų tarptautinio bendradarbiavimo sprendimų...

Grzegorzas Reske (Lenkija): Jaučiu, kad tai tik pradžia (pandemija dar nepasiekė savo viršūnės).

Man įdomu. Matome, koks trapus yra nepriklausomas sektorius (kitiems metams sumažinamas didelis paramos kiekis, apie kurį jau paskelbė vietos valdžios institucijos, o tai Lenkijos sistemoje yra pagrindinis nepriklausomo sektoriaus rėmėjas), ir tai kelia abejonių, kaip neinstitucinis teatras galės išgyventi ateinančius metus. Kita vertus, turime tokių institucijų, kur kai kuriais atvejais svarbesnis yra pačios institucijos išlikimas nei parama menininkui. Manau, kad ateinantys metai bus sunkūs, ypač jauniems menininkams ir naujai kartai, dabar įsiliejančiai į kultūros lauką.

Kita vertus, galbūt ši ekonomikos padėtis padės kovoti su gamybos perviršiu ir išteklių švaistymu.

Tikiu, kad auditorija kur kas mažiau dėmesio skirs didelio masto gyvoms pramogoms (kurias ji gali lengvai gauti per „Netflix“ ar HBO), kur vis dar yra viruso grėsmė. Tačiau tai, ko publika yra ištroškusi, yra gyvas susitikimas, todėl tikiu, kad artimiausiais mėnesiais gali būti populiari intymesnė, nedidelės apimties produkcija, pagrįsta labiau buvimo drauge patirtimi, o ne publikos pramoga.

Veronika Skliarova (Ukraina): Kol kas sunku aiškiai atsakyti. Man labai patinka Milo Rau frazė: „Gyvenkime šiuo laikotarpiu, eikvokime savo energiją tam, kad ją suprastume, tam, kad neprognozuotume ir neanalizuotume naujų veiksmų.“ Ukrainoje tikrai sunku pasakyti, kas bus.

Attila Szabó (Vengrija): Šiuo metu juntamas keistas pereinamojo laikotarpio etapas. Visi teatrai, kaip įprasta, ruošiasi naujam sezonui, nuolat bijodami, kad gyvi pasirodymai bus atšaukti rudenį, jei virusas grįš. Nemanau, kad dabar kuri nors iš institucijų yra pasirengusi nuolatiniam šio ar kito viruso buvimui. Mes neturime priemonių, skirtų ilgalaikiam socialiniam atsiribojimui. Tai labai rimtai paveiks gyvą pasirodymą.

Daugelis teatrų bankrutuotų, jei bandytų žiūrovus apriboti ir išlaikyti 1,5 m atstumą arba reikalautų auditorijos dėvėti kaukes.

Kalbant apie scenos menus, atrodo, kad šioje srityje dirbančiųjų nuomonės išsiskyrė iš esmės į dvi dalis: pirmoji vis dar laukia geresnių laikų ir tikisi tęsti savo darbus pasibaigus šiam laikotarpiui; antroji bando atrasti ar įnešti ir pritaikyti scenos menams tam tikrų naujų formų. Galima sakyti, kad yra ir trečioji, kuri stoja skaitmeninimo pusėn bei ieško galimybių, sprendimų naujus kūrinius pristatyti naudojantis interneto pagalba... Žinoma, tai kiek sutirštintos spalvos, tačiau šios pozicijos girdisi garsiausiai. Nesvarbu, kurią pasirinksime, scenos menai yra gyvi tik tol, kol turi auditoriją. Kaip jūs žiūrite į šią situaciją? Ar matote bent keletą galimų

alternatyvų scenos menams ir auditorijoms? O galbūt kai kurios alternatyvos galėtų gyvuoti ir popandeminiu laikotarpiu?

Corina Brucea (Rumunija): Nesvarbu, ar pokyčiai kyla iš vidaus, ar juos sukelia išoriniai impulsai, vis tiek turime pripažinti, kad gyvename precedento neturinčiais laikais ir mūsų gebėjimas reaguoti, priimti ir dirbti su dabartiniais iššūkiais tikrai turės įtakos tam, kiek atsparūs tapsime ateityje. Mes vis dar galime diskutuoti, ar internetinis teatras tebėra teatras, bet aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau mes liausimės diskutavę dėl terminijos ir daugiau dėmesio skirsime jo kuriamam turiniui bei prasmei. Jau kurį laiką scenos menų sektoriuje keliami svarbūs klausimai apie auditoriją, o dabartinis kontekstas šiuos klausimus aktualina labiau, nei neseniai įsivaizdavome.

Aš labai tikiu neišmatuojamomis meno sektoriaus galimybėmis išrasti save iš naujo, pritaikyti ir apibrėžti. Manau, kad ateitis mums pasiūlys sprendimų, kurių net neįsivaizduojame. Manau, kad jie natūraliai pasireikš dialoge su mūsų ateities realijomis.

Katarína Figula (Slovakija): Esu tvirtai įsitikinusi, kad negalime ir neturime atsisakyti scenos menų, vykstančių gyvai, čia ir dabar, kartu su auditorija. Tai yra unikali investicija. Lygiai taip pat manau, kad turime reikalauti tarptautinio mobilumo ir bendradarbiavimo. Mums gali prireikti sulėtinti tempą, gali prireikti ieškoti naujų būdų, kaip dirbti kartu, tačiau svarbu nepasiduoti.

Tai yra mūsų langas į pasaulį, t. y. mūsų unikali galimybė priartėti prie kažko gražaus, prasmingo, to, kas pranoksta mus pačius ir mūsų asmeninę patirtį.

Grzegorzas Reske (Lenkija): Scenos menai yra vienintelė meno rūšis, kur būtinas tiesioginis, gyvas atlikėjų ir auditorijos buvimas.

Branduolinės visuomenės realybėje ši vertė turėtų būti pabrėžiama vis labiau ir labai rūpestingai palaikoma. Aš įsivaizduoju, kad galiu žiūrėti filmus ir niekada daugiau neiti į kiną, klausytis muzikos be gyvo garso koncerto. Skaitmeninis teatras niekada nebus tikrasis teatras. Stebiu daug įdomių naujų hibridinių formų – interaktyvius kūrinius platformoje „Zoom“ ir pan.

Nežinome, kiek ilgai išliks socialinio atstumo ribos, nežinome, kaip žmonės reaguos, kai viskas baigsis. Tačiau iš šimtus metų besitęsiančios meno istorijos žinome, kad po kiekvienos katastrofos išgyvenę menininkai visada buvo vieni pirmųjų, kurie visuomenėje pradėdavo veiklą. Mums scenos meno reikės ir tada, kai pandemija pasibaigs. Dabar turėtume atidžiai klausytis, kad pamatytume, ko mums, kaip bendruomenei, reikia iš menininkų, ir tai pasistengti kuo geriau įgyvendinti.

Veronika Skliarova (Ukraina): Dabar rengiame seminarus „Saugus teatras: laboratorija ir naujos žaidimo taisyklės“. Aš tikrai galiu matyti tarptautinio bendradarbiavimo potencialą, ypač edukacijos ar rezidentūros veiklose. Man patinka teatras, kuris pandemijos stumiamas turi viską ištirti naujai, pradedant menininko ir žiūrovo santykiais, baigiant teatro architektūra.

45

Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo

Taip pat šiuo laikotarpiu mėgaujuosi suvokda- su savo auditorija, tačiau visuotinai buvo prima, kad tik tarpdisciplininiai formatai gali iš- pažinta, kad tai neatkartoja tiesioginės, gyvos gyventi be Vyriausybės pagalbos ir tai pageri- žiūrovų patirties. Šiais laikais mažiems ekrana jų kokybę bei kiekybę, taigi jie visada pratur- nams sukuriamas labai aukštos kokybės turitins abi puses. nys, kurį pasiūlo didieji rinkos žaidėjai („Netflix“, Man kultūra yra įtraukiantis veiksmas „Amazon“, HBO ir kt.). Teatrai paprastai neturi ir socialinis vadovas. Pandemijos metu, kai de- įgūdžių ir išteklių konkuruoti su jais kaip pagrindimokratija mažėja, menas gali padėti. Bent jau niu turiniu, juo labiau kad teatro estetika labai aš tikiuosi, kad sugebėsime pakeisti šios rea- skiriasi nuo kino. Tačiau reklaminiam ar interaklybės suvokimą, pagerinti situaciją nuo politi- tyviam turiniui ir parodų archyvavimui šios skaitkos suvaržymų. meninės priemonės galėtų būti naudojamos Attila Szabó (Vengrija): Nors tuo laiko- daug aktyviau ir gerokai aukštesniu techniniu lytarpiu buvo sukurta arba išleista daug skaitme- giu, nei yra dabar. Jei „namų biuro“ kultūra išliks, ninių spektaklių, o Istváno Örkény teatre net vie- esu įsitikinęs, kad technologijų įmonės sugalvos na iš premjerų buvo perkelta į platformą „Zoom“, naujų platformų ir galimybių skelbti tokį turinį artimiausioje ateityje nematau įrašyto teatro kaip kur kas aukštesniu lygiu nei šiandien. tinkamo gyvo įvykio pakaitalo. Teatrams vaizdo transliacija buvo gera priemonė neprarasti ryšio 2020, rugsėjis

46

Ingrida Ragelskienė

KARANTINO DIENORAŠČIAI

Pavadinimą ciklui pokalbių su lietuviais menininkais Saule Degutyte, Gintare Minelgaite– Dr. Gora Parasit, Žilvinu Vingeliu, Reda ir Arūnu Uogintais pasufleravo šiauliečių Uogintų pavasarį kurtas foto- ir videoprojektas „Karantino dienoraštis“. Šiems menininkams, visada gyvenusiems uždarą gyvenimą, kasdien ėjusiems į dirbtuvę kurti kaip į darbą, karantino rutina ir izoliacija nebuvo kažkas naujo. Impulsu bei svarbiausia paskata karantino aplinkybes išnaudoti kaip įkvėpimą naujiems kūriniams ir dalijimuisi su bent jau virtualiais žiūrovais menininkai įvardino slogią atmosferą, niūrias nuotaikas, tuo metu vyravusias visuomenėje. Menininkai nusprendė galintys savo jėgomis, savo kūryba keisti emocinį foną, išsklaidyti, praskaidrinti karantininį slogutį.

Man asmeniškai kiekvienas iš penkių kalbintų menininkų savo kūrybine pozicija, sukurtais darbais ir nuoširdžiu dalijimusi buvo tapęs pavyzdžiu, įkvėpimu ir didele palaikymo jėga tikrai sunkiai išgyventame karantine. Todėl buvo labai svarbu ir brangu pasikalbėti!

REDA IR ARŪNAS UOGINTAI: „KARANTINAS PARODĖ KITĄ LIETUVĄ“ Kaip vertinate pavasarinio karantino patirtis? Kas buvo nauja, svarbu, netikėta Jums, kaip kūrėjams, menininkams?

Reda: Džiaugiuosi, kad tokiu būdu buvo pastebėti mano kurti kostiumai ir kaukės. Nejučiomis filmuodami atradome, bent jau taip atrodo mums, naują videoperformanso formatą, nors savo filmus kurti visada norėjau.

Arūnas: Iš pradžių tebuvo nuotraukos su Redos kurtomis kaukėmis, jas kėlėme į feisbuką. Tačiau vieną kartą nufilmavome videosiužetą su veido išvaizdos kaukėmis, kurios buvo sumestos į upę.

Ir tas filmukas labai išpopuliarėjo. Tad ryžomės pateikti vis po naują videosiužetą draugams, netikėta buvo nuoširdi reakcija, palaikymas, ryšys su žiūrinčiaisiais kasdien, netgi „laikinančiais“, jų daugėjo.

Ar jaučiatės išnaudoję karantino suteiktas galimybes?

Reda: Pati karantino pradžia emociškai buvo labai sunki, jaučiau ir spaudimą iš darbo: buvo primygtinai siūloma eiti neva kelių mėnesių atostogų.

Nejučiomis pradėjau revizuoti savo kaukių ir kostiumų rekvizitą. Gamtoje su kamera atsidūrėme tiesiog todėl, kad mieste ar namuose buvo slogi atmosfera ir dar visokie gąsdinimai iš televizijos ekrano. Tiesiog bėgom ten, kur buvo tuščia. Ir, tarsi savaime atsiradę, filmai buvo atgaiva ir netikėti atradimai sau, kurie, kad ir kaip būtų keista, vis nesibaigia... Ir sunku pasakyti, ar čia karantino galimybės, ar tiesiog nukritusi prievolė, iš kurios radome kūrybinį išsigelbėjimą. O galėjau ir palūžti, jei ne artimieji, draugai, feisbukas...

Arūnas: Buvo tokia akcija, kai dėjome „antsnukius“ ant skulptūrų, na, iš tiesų tuščias miestas. Ir tu tarsi nebijai, nes turi padaryti tą akciją. Prisiminiau Detroitą – bankrutavusį miestą Amerikoje. Pirma banga jam atgaivinti buvo idėja užleisti miestą menininkams. Atiduotos dirbtuvės dykai, kaip Užupyje, kur pirma įžengė menininkai, o iš paskos jau verslas. Tu turbūt esi pirmas – tas, kuris peržengia. Ta gerąja prasme.

Tik karantino pradžioje nieko negalėjom kurti.

47

Redos ir Arūno Uogintų „Karantino dienoraštis“ Asmeninio archyvo nuotrauka Redos ir Arūno Uogintų „Karantino dienoraštis“ Asmeninio archyvo nuotrauka

48

Nors dirbtuvės šalia, tik eik, va, paišyk, Reda – su grafika dirbk, bet nieko, sėdim kartu ir vis sėdim. Panikos suspausti. Kiek gali? Tada atsirado kūryba dviese – Reda parenka savo kaukę, aš nupaveiksluoju, parenku rakursą, ji pozuoja. Pradedi kurti fotografinį paveikslą, gimsta personažas. Taip atsirado mūsų duetas. Mums svarbi vizuali metafora, veiksmas, kartais nusakantis personažą, kartais paliečiantis socialinį ar politinį kontekstą. Akcentuojame tam tikrą veiksmo estetiką, daug laiko renkamės apšvietimą, garsus – nors tai jau atsitiktinis reiškinys.

Reda: Netgi pasijunti reikalingas. Toks – kaip menininkas – ekstremalioje situacijoje išlendi ir darai.

Ką menininkai prarado dėl karantino? Kokie buvo svarbiausi atradimai, kaip vertinate nuveiktus darbus?

Reda: Menininkų praradimai po karantino fiksuojami visur. Akivaizdžiai išryškėjo mūsų pažeidžiamumas ir skurdas. Nors aš laiminga, kad atradome būtent tokį kūrybinį variantą – trumpo siužeto spektakliai ir filmai. Tradiciniai menai ekstremaliomis sąlygomis lyg ir liko nepastebėti...

Arūnas: Atradimas, kad susidarė duetas, nors kadre matėsi Reda, kostiumus kūrė Reda, bet galų gale svarbiausias tampa filmas, jei jis pavyksta. Spaudimas tikrai buvo karantino metu.

Lyg pats organizmas išstūmė meninę raišką ir formą. Dabar, kai bandau apibendrinti, matau, kad gimė kažkoks keistas, naujas meninis darinys.

Kiek sėkmingas buvo menininkų bandymas išbandyti elektroninį formatą karantino metu?

Gal galite paminėti, Jūsų nuomone, sėkmingus kūrinius, meninius eksperimentus, matytus karantino metu ne tik Lietuvoje, gal buvo atradimų tarptautiniame kontekste?

Reda: Kaip jau pastebėjote, tiesiog pasinėriau į naujos man srities kūrybinį verpetą, tad kažko ypatingo kitur pamatyti tiesiog nespėjau... Vieną naktį pamačiau šviečiančių palydovų virtinę danguje (vizualiai tai kažkas stebuklingo), tačiau supratau, kad viskas dėl kontrolės ir sekimo: negi kiekvieno žmogeliuko vizualus gyvenimas kažkam toks svarbus, kad bus sekama, kas intymu ir labai asmeniška? Ir miške jau nepasislėpsi...

Arūnas: Man atrodo, kad mus su Reda vis įmeta – per grafiką, tapybą, performansus – į teatrą. Iš pradžių eiti ant scenos atrodo baisu. Nei vaizdo, nei judesių – kartais nušvilpia, kartais ploja. Bet mes jau seniai nebijome peržengti ribos. Kiti atranda vieną stilių ir nebenori rizikuoti.

Karantinas, vartai užsidaro, bet visada verta rizikuoti.

Prašyčiau prognozės: ar karantinas tapo savotišku lūžiu, vertinant šiuolaikinio meno raidą? Koks bus menas PO karantino?

Reda ir Arūnas: Lietuvoje iki karantino kultūros politika, arba kitaip – oficialios valstybinės meno vadybos kompanijos, veikė principu: sostinės kultūros žmonės provincijai. Atvirkštinio proceso – vietinių kultūros žmonių kūrybą prodiusuoti į sostinę, bent jau mūsų mieste, nebuvo. Buvai paliktas pats su savimi ir savo vadybos samprata. Profesionalai dirbo Vilniaus poreikiams. Kai trenkė KARANTINAS, tai kiekvienam liko po FACEBOOK langelį ir susilygino sąlygos, todėl ir pasimatė KITA LIETUVA ir jos kultūra. Manome, kad viskas greit sugrįš į tą patį būvį, nes, bent jau kultūros politikoje, jaučiame vieno žmogaus, vienos mokyklos, vieno požiūrio slėgį...

SAULĖ DEGUTYTĖ: „KŪRYBIŠKAS ŽMOGUS PRISITAIKO PRIE VISOKIŲ SĄLYGŲ“

Saulė Degutytė viename iš parodos „Sugrįžę iš jūros“ eksponatų Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip vertinate pavasarinio karantino patirtį? Kas buvo nauja ir netikėta Jums, kaip teatro kūrėjai?

Karantinas buvo labai netikėta patirtis visomis prasmėmis. Mano darbo grafikas jau daugelį metų labai intensyvus. „Stalo teatrui“ reikia daug jėgų ir laiko, jis beveik „atima“ mane iš šeimos: repeticijos, spektakliai, seminarai, festivaliai, parengiamieji vadybos darbai, direktorės pareigos... Šeimai skirdavau nedaug laiko, grauždavo sąžinė.

Karantino metu šeima mane atgavo: gaminau valgius, kokius tik mokėjau. Juokėmės: „Pirmadienį

valgome baltą mišrainę! Anksčiau ją valgydavome tik per šventes.“ Kaip kūrėja jaučiausi patekusi į Kafkos pasaulį. Gnybdavau sau į koją – ar gyvenu realybėje, ar nesapnuoju? Tokia būsena truko kokią savaitę. Nekilo rankos tvarkytis namuose. Psichika turėjo keistis. Sunku buvo sulėtinti gyvenimo tempą. Tvarkiau namus, daugiau bendravau su vaikais, skambinau pianinu, skaičiau knygas, kurioms reikia didesnio susikaupimo, galų gale rimčiau ėmiau mokytis anglų kalbos, šiltnamyje užderėjo pomidorai ir agurkai...

Kaip menininkė patyriau kultūrinį šoką.

Supratau, kad žmonės dabar galvoja, kaip išlikti, išgyventi – rūpinasi duona, vandeniu, namais ir sveikata. Kultūra, teatras, kaip domėjimosi objektas, pasitraukė į nuošalę, tapo nereikalingas. Kai kurie kolegos rimtai svarstė apie tapimą „ūkininkais“ – paukštininkystę, daržininkystę...

Po poros savaičių buvimo namuose supratau, kad negaliu nekurti. Pasirūpinusi apsaugos priemonėmis, važinėjau į „Stalo teatro“ dirbtuvę. Kovodamos su desperacija rankos pačios ieškojo, ką veikti. Taip gimė paroda iš daug metų rinktų ir prie jūros rastų medžiagų. Mano bičiulė, scenografė Renata Valčik man atidavė visą dėžę senų gelžgalių (vinių, spynelių...). Ta veikla man buvo kaip karantininė terapija ir meditacija. Išmokau neskubėti, naujų techninių dalykų: pragręžti pagalį išilgai arba pragremžti akmenį ir t. t. Dirbtuvėje praleisdavau po kelias valandas per dieną ir štai gimė paroda „Sugrįžę iš jūros“.

Vasarą ji veikė Klaipėdos lėlių teatre, rugsėjį – Liepojos lėlių teatre. Yra ir daugiau planų.

Gerai, kad yra menų agentūra „Artscape“, kuri rūpinasi pabėgėliais Lietuvoje. Jie ieškojo savanorių, kurie karantino metu galėtų padėti. Susirašiau su agentūra, pasiūliau savo pagalbą dirbant su vaikais, šeimomis. Pasisiūliau sekti pasakas rusų kalba. Nelengvai sekėsi, nes šia kalba retai kalbu. Išmokau valdyti „Zoom“, nebebijojau technologijų. Supratau, kad „Stalo teatro“ gyvybės pulsą galiu palaikyti technologijomis – ir žiūrovai mūsų nepamirš. Daugiau kaip pusę šimto pasakų prikėliau naujam gyvenimui internetinėje erdvėje. Minėta agentūra pasiūlė pasitelkti

49

Saulės Degutytės parodos „Sugrįžę iš jūros“ fragmentai Asmeninio archyvo nuotrauka

50

Saulės Degutytės parodos „Sugrįžę iš jūros“ fragmentai Asmeninio archyvo nuotrauka

šias pasakas kaip būdą pabėgėliams mokyti lie- Jaučiu, jei ko nors neišmėginsiu, nesužinosiu, tuvių kalbos. Nuo balandžio 14 d. iki rugpjūčio kils savigrauža, kuri labai trukdys. Todėl veikiu, pabaigos įvyko dvidešimt internetinių transliaci- kad nereikėtų graužtis. jų, kurių metu sekiau savo originalias pasakas, Karantino metu rengėme nemažai Jono Basanavičiaus užrašytas, prancūzų, japonų, raštų įvairioms institucijoms: pavyko sumažinlietuvių liaudies pasakas, taip pat transliavome ti teatro dirbtuvės nuomos kainą, su teatro vaidu spektaklius iš „Menų spaustuvės“, filmuko kams ir jaunimui kūrėjais-entuziastais atkreipėme pagal Maironio „Jūratę ir Kastytį“, į kurio kūrimą Kultūros ministerijos dėmesį į teatrų vaikams įtraukiau beveik visą savo šeimą, pristatymą problemas dėl kultūros paso paslaugų. Siekiame, (https://www.youtube.com/watch?v=Z2QtaV8k- kad kultūros pasas leistų mums transliuoti inter4DE), taip pat mėginimą sukurti animacinį filmu- netu savo kūrybą vaikams – kol kas tokia paką iš akmenų „Meteoritas“. Kultūros tarybos pa- slauga negalima. prašiau stipendijos – paskyrė. Mūsų transliacijas Naujosios Vilnios biblioteka pasiūlė stebėjo žiūrovai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir dalyvauti projekte, kuris leistų mums nuotoliniu iš Italijos, Belgijos, Liuksemburgo. Smagiausia, būdu transliuoti savo kūrybą mažiems vaikams ir kai paklausus, iš kur jūs, pasigirsta atsakymas jų tėveliams. Kartu su Gediminu Žiliu sukūrėme vaikišku balsu – mes iš Valų kaimo. edukacines dirbtuves, kurių metu tėvelius moAr išnaudojote karantino suteiktas kome, kaip, pasitelkus senovinius lietuvių liaugalimybes kūrybai? dies žaidimus ir tautosaką, žaisti ir bendrauti su Tobulėjimui ribų nėra. Aš toks žmogus, kurį kūdikiais įvairiu paros metu – ryte, dieną, vakanuo vaikystės lydi mintis, jog jei ko nors nepa- re. Nuo rudens šias dirbtuves rodysime gyvai ir darysiu dabar – gailėsiuosi visą gyvenimą. Kai „Menų spaustuvėje“.

Kaune mokiausi chorinio dirigavimo, dirigenKūrybiškas žmogus prisitaiko prie vitas Gintaras Rinkevičius sakė: „Dainuokite taip, sokių sąlygų. Menas padeda žmonėms nepasitarsi dainuotumėte paskutinį kartą gyvenime.“ mesti sudėtingose situacijose, kūrybiškai į jas

Režisierius Žilvinas Vingelis Tomo Tereko nuotrauka iš asmeninio archyvo

pažvelgti, kai nėra jokių instrukcijų, kaip elgtis naujomis aplinkybėmis. Ar mes, kaip kūrėjai, esame reikalingi? Taip!

Ką teatro kūrėjai prarado dėl karantino?

Pirma mintis – praradome vaikišką naivumą. Nieko negalėjome daryti viešojoje erdvėje. Kai birželį jau vėl buvo leista organizuoti renginius – mes su dideliu džiaugsmu atnaujinome gyvus spektaklius naujoje „Menų spaustuvės“ scenoje, tačiau nebuvo žiūrovų! Kontaktavome su vaikų darželiais – auklėtojos bijojo vesti vaikus į spektaklius. Baimė užsikrėsti virusu paralyžiavo daugelį gyvenimo sričių.

Kokio teatro patyrimą elektroniniu formatu vertintumėte kaip sėkmingą karantino metu?

Ne viską mačiau, bet žinau, kad „Labaiteatras“ iš pradžių itin entuziastingai transliavo spektaklius.

Labai išreklamuotas buvo „Kosmos Theatre“ projektas „#Protestas“, kuris man sukėlė prieštaringų minčių, pamąstymų. Regis, ir Oskaras Koršunovas rašė, kad neįmanoma teatro perkelti į virtualią erdvę – nėra „gyvos mėsos“, žiūrovų... Kiekvienas spektaklis teatre – unikalus. Skiriasi spektaklio žiūrovai, jų kvepalai, pakosėjimai, emocijos...

Karantino metu internetu pažiūrėjau daug spektaklių, kurių nebuvau mačiusi: dramos, operos, šiuolaikinio šokio ir cirko. Nuorodomis dalindavosi Agnė Biliūnaitė, Audronis Imbrasas, Gintarė Masteikaitė, Vaidas Jauniškis. Smagūs karantino prisiminimai: sodyboje ant krosnies verdant sriubą ar kepant blynus žiūrėti kokį nors spektaklį... Taip pat stebėjau, kaip lėlininkė iš Izraelio gamina popierines lėles; dalyvavau viename virtualiame seminare, kuriame Rusijos teatro kūrėjai diskutavo apie teatrą vaikams.

Ar karantinas tapo savotišku lūžiu, vertinant šiuolaikinio teatro raidą?

Kaip manote, koks bus teatras PO karantino?

Nežinau, ar teatro prigimtis pasikeis dėl karantino. Sklandanti gyva dvasia spektaklio metu, bendras aktorių ir publikos kvėpavimas – kas tai pakeis? Gal kas ir išras kitokį teatrą – virtualų, gal...

Palauksime, pažiūrėsime.

Japonijoje šį pavasarį turėjo vykti pasaulinis ASSITEJ teatrų festivalis. Neįvyko. Surengti tik kūrėjų pokalbiai internetu. Mūsų ASSITEJ prezidentė Violeta Podolskaitė dalyvavo viename pokalbyje: kalbėta apie teatrų veiklas karantino metu, gelbėjimąsi nuo kultūrinio sąstingio. Ji papasakojo, kaip pas mus buvo rodomas kinas žiūrovams, sėdintiems automobiliuose didelėse erdvėse.

Tas faktas, kad visi suvažiavo į vieną vietą, labai svarbus – visi žiūrovai vienu metu stebėjo vieną dalyką – kiną. Tas buvimas kartu – neįkainojamas. Ar virtualus teatras ras būdų, kaip sukurti tą buvimo kartu pojūtį ar jo iliuziją?

Karantinas padėjo atsikratyti daug nereikalingų dalykų, suteikė progą permąstyti savo veiklas ir jų prasmingumą, atrinkti tai, kas išties svarbu. Teatras daugiau dėmesio turės skirti kokybei – turinio, išraiškos, atlikimo... Teatre vaikams daug tokio „tra lia lia, tra lia lia, ojojoj, kaip smagu“... Ką vaikams norime pasakyti? Vaikai patys į teatrą neateina, juos atveda tėvai. O „tra lia lia“ visi gali ir per televizorių pažiūrėti. Svarbus teatro poveikis vaikų mąstymui, jausenai. Yra tokia prancūzų pasaka „Švilpynė ir kapšelis“, kurią sekdama vaikų klausiu, kas norėtų rasti švilpynę, kuri simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą, o kas – kapšelį, kuris simbolizuoja kasdienę gerovę. Vaikai labiausiai nori rasti kapšelį. Pasaka liudija, kad kapšelis su aukso pinigais – nieko vertas. Švilpynė pralinksmina visą pasaulį, suteikia jėgų žmonėms gyventi. Teatras vaikams gyvuos ir bus reikalingas kaip duona ir vanduo tada, kai ras pusiausvyrą tarp „tra lia lia“ ir edukacijos, net sielovadinių dalykų. ŽILVINAS VINGELIS: „KARANTINAS LEIDO TEATRUI PERMĄSTYTI SAVE“ Kaip vertinate pavasarinio karantino patirtis? Kas buvo nauja, svarbu, netikėta Jums, kaip šiuolaikinio teatro kūrėjui, menininkui?

Karantinas mane ištiko įpusėjus spektaklio pagal Franzo Kafkos kūrybą ir dienoraščius paruošiamiesiems darbams, likus vos kelioms

51

52

Bet koks menininkas, mano supratimu (ar, veikiau, spėjimu), yra su nežinomybe susitaikęs žvejys, kantriai stebintis ramų vandenį ir laukiantis impulso iš vandenyje nuleisto kabliuko. Gal ir nežinai, kokia žuvis užkibs, bet esi viskam pasiruošęs. Žinoma, galima imti ir sugalvoti, kad nori būtent lašišos, ir iš visų jėgų bandyti pagauti tą išprotautą lašišą, bet jei šiame tvenkinyje jos neneršia? Išprotauti darbai ir primygtinai menininkų siekiamas „aktualumas“ dažnai įkalina, įpareigoja, sumažina intuiciją, atsitiktinumo pojūtį ir tampa save ryjančiu Uroboru, kai bandai spėti paskui savo paties uodegą ir šiek tiek pasiskubinęs pirmiau laiko pastebi, kad ryji, naikini ir menkini savo paties idėją. Tokių darbų forma, jei jis daromas vien formaliai ir išprotautai, dažniausiai būna pasenusi, nes nėra laiko ieškoti, privaloma naudotis štampais, kad tik spėtum į tą aktualumo traukinį. Per karantiną man tas valas ir sujudėjo. Pirmą kartą savo gyvenime pajutau

Režisierius Žilvinas Vingelis Tomo Tereko nuotrauka iš asmeninio archyvo

dienoms iki repeticijų pradžios. Lyg didelėje inercijoje lekiantį traukinį kažkas būtų ėmęs ir sustabdęs viduryje laukų, kuriuose spengia kurtinanti tyla ir temstant lango stikle staiga imi vis ryškiau matyti savo paties atspindį. Jis ne visada gražus, o karantinas jį šiek tiek ir iškreipia, paaštrina, prasideda kažkoks sapnas atmerktomis akimis. Dar kelios dienos iki karantino viešėjome Kaune ir kūrėme repeticijų planą, o štai dabar esame čia, šiame sapne, kurį sapnuosime atskirai, bet pabusime visi kartu. Šita nežinia ir gąsdino, ir jungė – niekada anksčiau nesu išgyvenęs laiko, kurio radikalios aplinkybės taip masiškai pasklistų ir mūsų protuose nugalėtų visus mus skiriančius dalykus. Atrodo, kad visi toje nežinioje ir atskirtyje buvome priversti sukonfigūruoti kolektyvinį protą, kuris pirmą kartą nugalėjęs socialinius burbulus, skirtingų pajamų visuomenės sluoksnius, geografinius nuotolius ar kitas socialinės atskirties priežastis privertė vienas kitą taip gerai suprasti.

laiką ir aplinkybes, kai bet kurio iš mūsų mintys ir jausmai kažkuo sutapo. Vedamas žvejo azarto ir pats nežinodamas, kur tai nuves, jau antrą karantino dieną susisiekiau su Goda Simonaityte ir pradėjome dėlioti istoriją. Buvau įsitikinęs, kad teatras gali pabandyti iš to laikotarpio kažką pasiimti, išspausti, išmokti ar bent jau pabandyti, nes pirmą kartą aplinkybės pasiūlė ne tik temą, bet ir vienintelę įmanomą formą. Tai pirmas mano darbas, kuriame turinys buvo kuriamas konkrečiai iš anksto numatytai formai – internetiniam pokalbiui.

Ar jaučiatės išnaudojęs karantino suteiktas galimybes ir įveikęs suvaržymus?

Manau, kad ne visai. Karantinas mus bandė daug ko išmokyti. Nuo kompiuterinio raštingumo iki empatijos vienas kitam, pagarbos gamtai bei suvokimo, jog dabar metas veikti, kad šitas laikotarpis nebūtų žmonėms toks vienišas. Šis laikas patikrino kultūros sektorių ir mūsų laikysena man nepatiko. Visi stabdantys ar griaunantys įprastą tvarką laikotarpiai priverčia žmogų prisitaikyti, kurti, domėtis ir visų apribojimų kontekste vystyti tą veiklos sritį ar formatą, kuris lieka prieinamas. Man buvo keista, kad menininkai ėmė taip piktintis. Mums atrodo savaime aišku, kad vyresnio amžiaus dėstytojai ir mokytojai turi mokytis paskaitas vesti internetu, bet tolesnės meninės veiklos esamoje situacijoje patys nebeįsivaizduojame. Tai atskleidė tam tikrus kultūrinio laiko simptomus. Suprantu valstybinius ar repertuarinius plačiai veiklą vykdančius nepriklausomo sektoriaus teatrus, kuriuose dirba administracija ir kuriems kilo reali išnykimo grėsmė, bet nesuprantu pavienių menininkų pasipiktinimo. Visada žinojau, kad ši profesija ir yra sunkiausia tuo, jog niekas už ją neatsako, jos nesubsidijuoja, lobistai mūsų negina ir niekas dirbtinai tau gyvybės nepalaiko. Menininkas turi rasti savyje kūrybiškumo įvairiausiose situacijose ir pasaulinėse problemose išlikti reikalingas, įdomus, kažkam artimas. Tuomet, jei jam pavyko, jis gali kažko tikėtis. Bet pirmiausia menininko prigimtyje ir atsakomybėje yra stebėti, kurti ir siūlyti, o ne piktintis, kaltinti ir rėkti. Negana to, karantine įstrigusiems žmonėms, mano nuojauta grįsta nuomone ir tik vėliau atėjusiu patvirtinimu, ypatingai reikėjo meninių šių aplinkybių refleksijų, leidžiančių kitaip suprasti save ir aplinką. Arba priešingai – teminių kontrapunktų, nukreipiančių dėmesį nuo nesuvaldomų ir nesuvokiamų aplinkybių. Bet kokiu atveju, tai buvo laikas, reikalaujantis naujų kūrinių, o ne vien senų transliacijų. Atrodo, mes panorome užsidaryti prarastame pasaulyje, kuriame buvo paspausta pauzė, jį skaitmenizuoti, sukurti jo prieinamumo iliuziją, o ne išgyventi šitą laiką kartu ir sukurti kiek įmanoma ir kokių įmanoma tikrų naujų ir artimų šiam niekada prieš tai nepatirtam laikui skirtų susitikimų.

Ką mes, teatralai, praradome dėl karantino?

Susitikimą. Teatras yra darbas su žmonėmis.

Režisierius bando įtikinti aktorių, o aktorius žiūrovą. Be susitikimo tai tik simuliacija. Toks simuliavimas ne visada yra praturtinantis, o kar-

tais ir iškreipiantis teatro suvokimą. Pagrindinis „#Protesto“ uždavinys buvo pabandyti išsaugoti bent jau esamąjį laiką – vaidybą čia ir dabar, išskirtinai šį vakarą. Suteikti žiūrovui teatro iliuziją, kuri būtų grįsta faktine tiesa – mes iš tiesų gyvai vaidiname Jums. Mes dar esame, mes nedingome ir dirbame taip, kaip šiuo metu tegalime. Tai susitikimas, organizuojamas tam, kad žiūrovai nepamirštų teatro, kaip žanro, ir žiūrovai tai įvertino. Visas teatro pasaulis, manau, prarado „raumenų“, nes teatras yra arčiau sporto, nei kadais išmokto amato, juo reikia užsiimti nuolat bei disciplinuotai. Kitaip jis neturi nei jėgos, nei prasmės. Trečias skaudulys – „nuimta“ labai daug spektaklių. Teatrai, suvokę, kad reikės ilgo laiko atkurti net ir dažnai rodomus spektaklius, privalėjo atsisakyti itin retai rodomų, nes salės ir aktoriai, pasibaigus karantinui, yra užimti pagrindinių repertuaro spektaklių „prisiminimų“ repeticijose. Repeticijų ir repertuaro sudarymo logistiką reikėjo racionalizuoti ir optimizuoti. Į šią racionalizaciją įeina toks burtažodis kaip „buhalterinė vertė“, kurią turi kiekvienas spektaklis. Baisu būtų sužinoti skaičių, kiek per šį laiką buvo negrįžtamai prarasta spektaklių.

Kiek sėkmingas buvo lietuviško teatro bandymas išbandyti elektroninį formatą karantino metu? Gal galite paminėti, Jūsų nuomone, sėkmingus kūrinius, meninius eksperimentus, matytus karantino metu ne tik Lietuvoje, gal buvo atradimų tarptautiniame teatro, meno lauke?

Iš tiesų man pačiam būtų įdomu paskaityti kokią rimtą studiją apie karantino įtaką šiuolaikinio teatro kalbai, bet tam turbūt reikia didesnės laiko distancijos. Panašu, kad teatro menininkai tapo raštingesni videopasakojimo formate ir tai neabejotinai turėtų matytis, pastebimai infiltruotis į teatrą, praplėsti projekcijų vaidmenį teatre, kurios iki šiol dažnu atveju tebuvo atmosferinės iliustracijos. Lietuvoje mes susidūrėme su masine jau nufilmuotų spektaklių skaitmenizacija, kuri vyko inerciškai, nepasvarsčius, ar tie spektakliai pritaikyti ir adaptuoti videoformatui, ar jie tokiame formate kartais nepraranda visko, kas juose veikia. Nuo pjesės rašymo pradžios iki „#Protesto“ premjeros praėjo vos šešios savaitės.

Tam reikėjo suburti kūrybinę komandą, išspręsti daug technologinių klausimų, surinkti tvirtą aktorių ansamblį, dirbti prie originalios muzikos, videotransliacijos stilizacijų, repetuoti su aktoriais. Tai trukdavo nuo ankstyvo ryto iki gilios nakties, tad spėjau dirbdamas pasižiūrėti nebent keletą viešai prieinamų „Metropolitan“ operos pastatymų, pabendrauti su keletu pažįstamų videoinstaliacijų kūrėjų iš užsienio, sekti internetines dailės parodas. Staiga teatras iš lokalaus meno, į kurį reikia ateiti fiziškai (todėl jis konkuruoja tik su geografiškai artimais teatrais), ėmė konkuruoti su viskuo, kas tik prieinama kompiuteryje. Valstybiniai ir nepriklausomi Lietuvos teatrai turėjo pasiūlyti kažką, kas būtų įdomiau už transliacijas paleidusius „Metropolitan“ operą,

53

54

„Schaubühne“ teatrą ar net „Netflix“. Tokio išbandymo Lietuvos teatrai, žinoma, neišlaikė.

Karantinas demaskavo ypatingai prastą spektaklio įrašų kokybę, o didesnių pastatymų ar inovatyvių sprendimų buvo labai nedaug. Gal pradėjo bręsti idėjos, bet finansavimas tam buvo paskelbtas per vėlai ir tai sustabdė didelę dalį menininkų nuo veiklos. Mes to nusprendėme nelaukti ir dvylikos žmonių komanda ėmė dirbti absoliučiai neatlygintinai. Visgi ne visiems, turintiems gerą idėją režisieriams, pavyko taip greitai suburti komandą, nereikalaujančią jokio atlygio. Šiuo atveju man labai pasisekė ir tai didelis aktorių bei kūrybinės komandos nuopelnas. Jie pasitikėjo ir dovanojo man galimybę šį laikotarpį praleisti dirbant, o tai palaikė mano dvasią ir leido nesustabarėti. Valstybė investavo į individualias veiklas ir pavienių menininkų stipendijas, kad jie išgyventų, bet pamiršo skatinti platesnes, eksperimentines, dideles menininkų komandas jungiančias programas. Toks Kultūros tarybos šaukimas ir festivalio ,,Sirenos“ iniciatyva pasirodė jau karantinui einant į pabaigą, o kūrėjai labiau buvo susikoncentravę į pragyvenimą nei į papildomą neapmokamą kūrybą, todėl tikiu, kad kitas karantinas, jei teks jame atsidurti, bus kūrybiškai produktyvesnis. Kita vertus, karantino metu kilo klausimų apie teatrą apskritai. Viena iš mano veiklos sričių – virtuali realybė. Karantino metu pavyko pažiūrėti įdomių virtualios realybės (VR) filmų, sukurtų karantino sąlygomis. Šiuo metu patys su ,,Kosmos Theatre“ ir ,,Gluk Media“ kuriame VR filmą apie dailininkės Marianos Veriovkinos gyvenimą, su ,,Kosmos Theatre“ gavome Lietuvos kino centro finansavimą sapno simuliacijos ,,Your Dream“ paruošiamiesiems darbams, vystome „Kosmos APP“ programas ,,Keturių konfesijų sankryža“, ,,Brolių Minkovskių gimtinės ištakos“ ir ,,9 fortas“, kurias galima patirti vienam fiziškai vaikščiojant konkrečioje geografinėje vietoje su savo telefonu.

Vilniaus teatre „Lėlė“ kuriame edukacines laidas apie lėlių teatro istoriją. Ar tai teatras? Galbūt ne.

Bet tai kūryba, kuri teatro menininkui galėtų būti pirmiau žanrų ir pavadinimų. Teatras šiuo laikotarpiu galėjo rusenti būtent tokiose šalimais teatro esančiose iniciatyvose, skatinančiose tolesnį žiūrovų ir kūrėjų susitikimą. Galimybių kurti karantino metu prieinamą ir paveikų meninį turinį tikrai yra, bet tai reikia daryti specialiai, kolaboruojant su kitų sričių menininkais, ieškant naujų galimybių, bendraujant su programuotojais ir mokslininkais, o ne vien perkeliant į „skaitmeną“ tam nepritaikytą sceninį turinį. Mano nuomone, tai daro daugiau žalos teatrui nei naudos ir tik sugadina galbūt visai stiprių ir įtaigių spektaklių įspūdį.

Prašyčiau prognozės: ar karantinas tapo savotišku lūžiu šiuolaikinio teatro raidai? Koks bus teatras PO karantino? Kokias asmenines gaires sau formuluojate po karantino?

Manau, kad žymė liks. Tai, tikiuosi, bus glaudžiau su technologijomis bendradarbiaujantis, bet gyvas ir aktorių į priekį vedamas teatras. Visais laikais teatras stengėsi išnaudoti to meto techno-

logijas savo naudai. Šiuo metu matau didelę atskirtį tarp realių videotransliacijos, animacijos, projekcijų, garso ir kitų technologinių galimybių bei vyraujančios Lietuvos teatro kalbos.

Teatras įstrigęs aktualaus turinio paieškose, estetiškai kinta kopijuodamas kino estetiką, bet technologiškai yra nuspėjamas ir vienodas. Visa tai prasideda dar akademijoje, kai visi šie technologiniai sprendimai kai kurių dėstytojų pristatomi kaip nereikalingi, iškreipiantys ir trukdantys aktoriniam teatrui. Vis dar vyrauja suvokimas, kad esama teisingo ir neteisingo teatro. Karantinas suliejo šias formas, leido žiūrovams patiems pasirinkti, kas jiems įdomu, konkurenciškai priartino Lietuvos teatrą prie televizijos, kino ir pasaulinės svarbos teatrų, leido permąstyti savo lygį, kalbą, įtakas ir kontekstą, menininkus paskatino domėtis ir teatro ieškoti už įprasto teatro ribų. Nesu už paralelines antiteatro vizijas, siekiančias apskritai sunaikinti teatrališkumą, bet tikiu, kad iš skirtingų meno ir mokslo sričių bei technologinio raštingumo galima labai daug atsinešti į jau įprastą aktorinį teatrą ir leisti jam stiprėti. Labai tikiu, kad karantinas mus prie to šiek tiek priartino.

GINTARĖ MINELGAITĖ – DR. GORAPARASIT: „NEGI SCENOS MENAS PAKEIS SAVO FORMĄ AMŽIAMS?“ Kaip vertinate pavasarinio karantino patirtis? Kas buvo nauja, svarbu, netikėta Jums, kaip šiuolaikinio teatro kūrėjai, menininkei?

Pavasarinio karantino patirtį taip ir vertinu – kaip patirtį. Tai buvo galimybė sustoti, užduoti sau nepatogių klausimų, pasižiūrėti į save ir nuspręsti, kas išties tau pačiai svarbu ir kuo galėtum padėti kitam (nors aš asmeniškai tokius klausimus užduodu vos atsikėlusi kiekvieną rytą). Mes gyvename nuolatinėje krizėje. Nieko naujo neįvyko, tiesiog kompiuterio ekranas tapo kraštovaizdžiu dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Galbūt atsirado daugiau baimės dėl draugų ir šeimos, senosios kartos patirties praradimo. Taip pat klausimas galvoje toks, kuris visad kybojo ir pagaliau priartėjo prie realybės: negi scenos menas pakeis savo formą amžiams jau dabar? Nejau čia jau tas laikas ir aš tai išgyvensiu ir patirsiu?! Žinoma, be galo pasiilgstu draugų ir projektų užsienyje. Bet yra ir pliusų: draugai, kurie niekad neturėjo laiko niekam, staiga atrado laiko ilgiems pokalbiams internetu. Žinoma, tokio stabtelėjimo nelinkiu jau niekada, bet galbūt tai pratimas šiek tiek sustoti ir pasvarstyti, ko mes išties dažnai bijome.

Ar jaučiatės išnaudojusi karantino suteiktas galimybes ir įveikusi suvaržymus?

Nežinau, ką reiškia „išnaudoti“, tiesiog negaliu sustoti kurti. Tai mano kraujyje. Kai atsiranda koks nors netikėtas jausmas, baimė ar nežinomybė – tiesiog negaliu sustoti. O suvaržymų nuolatos buvo ir bus, dabar jie dar didesni komunikacijos prasme, bet prisitaikysim, juk viskas pasaulyje paremta Flux. Mes tiesiog negalime nejudėti.

Pauliaus Žižliausko nuotrauka iš asmeninio Dr. GoraParasit archyvo Pauliaus Žižliausko nuotrauka iš asmeninio Dr. GoraParasit archyvo

Lose your face: become capable of loving without remembering, without phantasm and without interpretation, without taking stock. Let there just be fluxes, which sometimes dry up, freeze or overflow, which sometimes combine or diverge. – Gilles Deleuze.

Ką mes – teatralai, Lietuvos žmonės, žmonija – praradome dėl karantino?

Kokias pamokas išmokome?

Praradome laiko ir daug išmintingų žmonių. Galbūt labai didelių nuosmukių nepatyrusi karta suprato, kad ne viskas yra taip stabilu, kaip atrodo, ir ne viskas taip laikina, kaip norisi tikėti. Dėl paties teatro – manau ir tikiuosi, kad tradiciškesnio teatro atstovai suprato, jog teatras privalo adaptuotis ir būti daugialypis ir atviras.

Kiek sėkmingas buvo lietuviško ir pasaulinio teatro bandymas išnaudoti elektroninį formatą karantino metu? Gal galite paminėti, Jūsų nuomone, sėkmingus kūrinius, meninius eksperimentus, matytus karantino metu ne tik

Lietuvoje? Gal buvo Jums asmeniškai svarbių atradimų tarptautiniame teatro meno, performatyvių menų lauke?

Kalbant apie elektroninį formatą pasaulyje – taip, žinoma, visi greitai adaptavosi. Bet aš ir prieš karantiną žiūrėdavau daug pastatymų internete, nes ne visur gali nukeliauti, pažiūrėti. Man labai patiko karantino metu pamatytas Dimitrio Papaioannou „Inside“. Veiksmas vyksta kambaryje šešias valandas, trisdešimt performerių atlieka besikartojančias kombinacijas judesių, inscenizuojančių mūsų kiekvienos dienos grįžimą namo.

Tiesiog šešios valandos grožio be pradžios, užkilimo ir be pabaigos: https://vimeo.com/74864424.

Na, ir aš pati su savo komanda sumontavome miniatsaką į dabartinę situaciją: https://vimeo. com/412874025. Taip pat neseniai sugebėjome Berlyno paplūdimyje pastatyti Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ paskutinę dalį ir dar surengti nedidelę parodėlę. Taip pat parodyti operą „Alpha“ festivalyje „Conpemto“. Šiuo metu su „Operomanija“ ruošiame jums skanią operos „Alpha“ plokštelę ir aš pati asmeniškai repetuoju porą premjerų.

Judam!

55

epidemijų. Tad manau, jog teatras šiek tiek apsivalys nuo perteklinės produkcijos ir gal šiek tiek adaptuosis, skaitmenizuosis, bet tikrai niekur nedings. Pati labai intensyviai dirbu su skaitmenine teatro išraiška, gal daugiausia šiuo metu su „TikTok“ platforma ir rugsėjo pabaigoje kviečiu į „TikTok Šekspyrą“, o kitais metais – į „TikTok Faustą“. Sekite mane „Instagram“, „Facebook“, „Twitter“ ir nenuleiskite rankų. Sportuokite, valgykite sveikai ir daug šypsokitės! Kisses and Hugs!

Pauliaus Žižliausko nuotrauka iš asmeninio Dr. GoraParasit archyvo

Prašyčiau prognozės: ar karantinas tapo savotišku lūžiu šiuolaikinio teatro, meno raidai?

Koks bus teatras PO karantino?

Kokias asmenines menines gaires sau formuluojate po karantino?

1606–1610 m. Shakespeare’as parašė savo stipriausius darbus, nors tuo metu Londono teatrai buvo uždaromi net devyniems mėnesiams dėl

56

Miglė Remeikaitė

SUSTOJIMO PRIVILEGIJOS. MENINIO TYRIMO APIE ĮŽMOGINTĄ TEATRĄ KELIAS

1

Moustakas, Clark E. Vienatvė.

Kaunas: Žmogaus psichologijos studija, 2008.

„Ką apie save sužinojai?“ – mano mėgstamiausias klausimas po praėjusio priverstinės izoliacijos laikotarpio. Atrodo, kad vieniems tai buvo lyg eilinis pasisėdėjimas namuose, kruopščios „Netflix“ revizijos laikas, atostogos. Tačiau nemažai kas, tarp jų ir aš, pastebėjo, kad priverstinis sustojimas, kad ir koks išsvajotas reiškinys itin užsiėmusio XXI a. žmogaus gyvenime, atveria ir labai netikėtų dalykų: nemoku sustoti, nemoku būti viena.

Amerikiečių psichologas Clarkas E. Moustakas knygoje „Vienatvė“1 tokį reiškinį vadina vienatvės baime. Būtent ši baimė neretai ir yra priežastis vidinio balso, liepiančio kuo dažniau būti apsuptyje žmonių, nepaliaujamai veikti, panirti į virtualybę arba savo buvimo prasmę patvirtinti vis renkant širdutes socialiniuose tinkluose. Iš tiesų, tai nieko baisaus, tiesą sakant, beveik graudžiai gražu...

Anot autoriaus, vienatvė yra mus visus jungiantis jausmas, o šiuo metu, atrodo, mus dar jungia ir bėgimas nuo jos. Kai būti tarp žmonių tapo sudėtinga ir net pavojinga misija, bėgimas atrado labai kūrybiškų formų. Tai matyti ne tik individualiose istorijose, bet ir tarp meno kūrėjų. Po visų renginių atšaukimo buvo suskubta griebtis izoliacijai nepavaldžių formų – virtualių platformų, koncertų su socialinę distanciją padedančiais išlaikyti automobiliais, gyvų negyvo garso transliacijų ir t. t. Iš inercijos viskas judėjo pirmyn, o

sustojimas dar kurį laiką nebuvo mėgstamas pasirinkimas. Ir labai suprantama! Aš taip pat karantino pradžioje jaučiau nepaaiškinamą troškimą nedingti iš akiračio, neatitolti nuo žiūrovo, neatitolti nuo savo darbų. Būtent tą dieną, kada visi koncertai, spektakliai ir susibūrimai buvo atšaukti, turėjo įvykti aktorės Kamilės Galkutės spektaklis „Vegetacija“, prie kurio prisidėjau kaip režisierė.

Staigus atšaukimas, žinoma, ir mus paskatino permąstyti alternatyvias susitikimo su žiūrovu formas, tačiau tai prieštaravo Kamilės magistrinio darbo meniniam tyrimui, kurio kūrybinė dalis ir buvo šis spektaklis. Susitikimas turėjo vykti gyvai, tad beliko laukti. Už kelių savaičių turėjo įvykti ir mano pačios meninio tyrimo kūrybinės dalies „Laiškas Tau“ rodymas, dėl kurio nerimavau dar labiau. Mano tyrimas be gyvo susitikimo taip pat būtų buvęs bevertis, nes savo magistro darbe gilinausi į įžmoginto teatro (angl. Human Specific Performance) pritaikomumą paauglių auditorijai. Įžmogintas teatras yra viena iš dalyvavimo teatro formų, kai aktorius be kaukių koncepcijos (be personažo) praveda žiūrovą (dažniausiai vieną, kartais daugiau) pro ritualo ar žaidimo principais paremtą meninę kelionę. Jame žiūrovas tampa dalyviu ir spektaklio ašimi, tad gyvas susitikimas taip pat buvo reikalingas. Trumpiau tariant, teatras, kokį šiame gyvenimo etape kuriu,

57

58

kaip ir minėjau, šis magistro laikotarpis buvo itin nenuspėjamas. Kaip ir nemaža dalis studijas šį pavasarį bebaigusių studentų, susidūriau su jo didenybe karantinu. Tokių praktinių studijų kaip vaidybos meninis tyrimas sunkiai įsivaizduojamas be baigiamųjų spektaklių. Juolab kad akademijoje itin pabrėžiamas rašto ir kūrybinės dalies susietumas. Kitaip tariant, rašto darbu remiamas kūrybinis darbas, kūrybiniu darbu – rašto ir niekaip kitaip. Dėl to kilo nemenkai abejonių, ar iš tiesų pavyks studijas baigti šiais mokslo metais. Spoiler alert – pavyko. Ir nekantrauju pasidalinti atradimais, kuriuose (ne)slaptai užkodavau padrąsinimą draugams kūrėjams nebijoti iš tiesų sustoti, permąstyti savo kūrybą ir įsileisti žiūrovą dalyvauti kaip kūrėją. Apie tiek jaudulio sukėlusią kūrybinę dalį papasakosiu kiek vėliau, o dabar – šiek tiek konteksto. Mano darbo tema buvo „Įžmoginto teatro (angl. Human Specific Performance) principų taikymas paauglių auditorijai“. Įžmogintas

Miglės Remeikaitės patyriminė kelionė „Laiškas Tau“ Kalnų parke Modesto Endriuškos nuotrauka iš asmeninio archyvo

neapsieina be gyvo susitikimo. Izoliacinis laikas buvo spąstai, kurie privertė sustoti, susitikti su tąja vienatve ir permąstyti, ką turiu pasakyti (ko išklausyti), kodėl skubu susitikti su žiūrovu, kaip galėčiau susitikimus paversti ne reikiamybe, o širdies įvykiu. Kiek anksčiau minėtas amerikiečių psichologas Clarkas E. Moustakas pabrėžė, kad vienatvė reikalinga žmogui augti, tad susidūrimas su ja – nors ir nemalonus, – bet labai svarbus kiekvienam. Tuo įsitikinau būtent šį pavasarį.

Mano meninio tyrimo kūrybinė dalis dėl ištikusio sustojimo iš abstrakčios formos pristatymo tapo apmąstytu, išlauktu ir išjaustu susitikimu.

Būtent apie šio meninio tyrimo neįprastose, vienatvės persmelktose aplinkybėse atradimus bei įžmoginto teatro formą ir ketinu papasakoti.

Pradėkim nuo pradžių. Esu Miglė Remeikaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau teatro režisūrą, o tuomet Teatro meno (vaidybos) magistro studijų programą. Tačiau,

Miglės Remeikaitės patyriminė kelionė „Laiškas Tau“ Kalnų parke Modesto Endriuškos nuotrauka iš asmeninio archyvo 2

Sørensen, Christine Juhl. Heilesen, Anne Nymark. Det iscenesatte nærvær – EnværkanalyseafVenus Labyrinten som en human specific performance.

Københavns Universitet, 2013 (vert. Ieva Tomaševičiūtė).

3

Asmeniniai užrašai iš prof. habil. dr. A. Vainoro kompleksinių sistemų paskaitos.

teatras – Lietuvoje menkai pažinta forma. Jos mokiausi Danijoje, „Cantabile 2“ teatre, kuriame 2006 m. ir gimė šis terminas. Šios formos kūrėjas, italų kilmės režisierius Nullo Facchini tokio teatro poreikį pajuto dėl pastebėto tradicinio teatro atitolimo nuo žmogaus. Žmogaus, kaip gyvos, kvėpuojančios būtybės. Dėl to nusprendė žiūrovą padaryti spektaklio vienu iš kūrėjų. Buvo pasiryžta atsisakyti personažų, fiktyvių aplinkybių kūrimo, visų įmanomų „sienų“. „Cantabile 2“ teatro manifeste akcentuojama: „Kertinis įžmoginto teatro akmuo yra tikrumas. (...) Taip įžmoginto teatro intencija tampa siekis visiškai atsisakyti vaizdavimo, dėl to meninio akto atlikėjai neprisiima jokio veikėjo.“2 Dirbant kartu su režisieriumi Nullo Facchini, neretai galima išgirsti jį pabrėžiant mintį, jog jei aktorius vaidina, žiūrovas mandagiai atsitraukia stebėti, o žiūrovo atsitraukimas ir atsiribojimas yra blogiausia, kas gali nutikti tokios formos spektaklyje (dažniau įžmoginto teatro kontekste vartojama susitikimo (angl. encounter) sąvoka). Tikrumas svarbus ne tik atlikimui, bet ir kūrybiniam procesui. Jei spektaklį (susitikimą) stato ne vienas žmogus, dramaturgija kuriama taip pat bendrai. Literatūra gali tarnauti kaip inspiracija, bet ne kaip paruoštukas ar galutinė pjesė. Režisierius, žinoma, reikalingas bendrai spektaklio struktūrai (ji yra svarbi), vieniui atrasti, sukurti ritmui, tačiau meniniai sprendimai, žaidimai, ritualai, tekstai kuriami bendrai su aktoriumi (atlikėju), mat tai turi būti arti atlikėjo savasties.

Sukurta dramaturgija turi būti ne melas ne organiško išpildymo prasme, o tiesiogine prasme – tai iš tiesų paties aktoriaus žodžiai, tai, kas jam rūpi. Kitaip tariant, aktorius, kuris kaip įrankį turi save, savo sąmonę, jausmus ir intelektą, savo asmenį, sugalvoja temą arba mintį, kuri jam svarbi.

Tuomet pagal tai sukuria atitinkamą atmosferą (bendrame spektaklyje), žaidimą arba ritualą ir į jį pakviečia žiūrovą. Žiūrovas būna visapusiškai įtraukiamas ir tampa vienu iš kūrėjų. Šį žodį vartoju ne veltui. Bendrumas, arba interaktyvumas, įžmoginto teatro vyksmuose nėra simuliuojamas.

Tai lemia įžmoginto teatro aktuose esantis pasirinkimo veiksnys: dalyviui neretai suteikiama galimybė rinktis temą (iš keleto galimų), galimybė

panorėjus pasitraukti, pasirinkti atstumą iki atlikėjo ir pan. Dėl to atlikėjas pats iki galo negali nuspėti susitikimo eigos. Tokia abipusė priklausomybė panaikina statusus, įžmogintas teatras ne tik neleidžia žiūrovui likti pasyviam stebėtojui, bet čia ir dabar įgalina jį veikti meninėje formoje, tapti dalyviu. Įžmogintame teatre svarbus ir susitikimo momentas, todėl žiūrovų skaičius tėra vienas, daugiausia šeši vienu metu vienam aktoriui. Tiesa, čia aktorius vadinamas atlikėju, o žiūrovas – dalyviu. Mažas žiūrovų (dalyvių) kiekis yra puiki alternatyva meninei raiškai tuomet, kai masiniai renginiai draudžiami. Žinoma, tai nėra komerciškai patrauklu teatrams, tačiau, mano nelabai kuklia nuomone, tai yra ne tik geriau nei nieko, tai yra itin vertinga šiame priverstinio susidūrimo su vienatve tarpsnyje. Įžmogintas teatras yra tokia forma, kur pats meninis vyksmas mezga santykį su žiūrovu kaip individu, o ne mase. Na, kitaip sakant, šito santykio nepastreaminsi, tačiau sukuriamas ryšys kaip tik ir tampa ypatingas savo autentika. Tiesa, aktoriui (atlikėjui) tai nėra lengva misija, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pamenu, antrame Teatro režisūros kurse vadovui J. Vaitkui esu sakiusi, kad noriu sukurti monospektaklį, nes „taip būtų lengviau“. Jis tik šyptelėjo ir pasakė: „Neapsigauk.“ Tai panašus atvejis. Atrodo, kad kurti vienam arba kurti vienam žiūrovui yra lengviau, bet iš patirties galiu pasakyti – toli gražu ne. Atlikimo prasme tai gali atrodyti kur kas paprasčiau nei vaidyba tradicinėje scenoje, tačiau kompleksinių sistemų paskaitos dėstytojas prof. habil. dr.

A. Vainoras dažnai pabrėždavo kvantinės fizikos principą, jog energija nuteka ten, kur juda mūsų dėmesys.3 Šis principas įžmoginto teatro akte labai svarbus, nes nors aktorius dėmesio neskirsto plačiai, ta pati energija teka žiūrovo linkme nuolatos. Po įžmoginto teatro susitikimų su dalyviais dažniausiai jaučiu didžiulį nuovargį, net norą verkti, tačiau ne iš liūdesio, o iš emocinio perkaitimo. Tai greitai praeina, tačiau svarbu paminėti, jog atlikėjas turi būti pasiruošęs tiek fiziškai, tiek emociškai ne ką mažiau nei tradiciniuose spektakliuose.

59

60

Be mažo žiūrovų skaičiaus, autentiško susitikimo ir tikrumo aspekto, įžmogintam teatrui dar būdingos tokios sąvokos kaip rituališkumas ir žaidimas. 2019 m. gugužės 2–10 d. „Cantabile 2“ teatre vykusiose dirbtuvėse, pavadintose „Creating Transformative Encounters“, režisierius Nullo Facchini ritualus skirstė į tokias kategorijas: perkeičiantys (pavyzdžiui, krikščioniškieji sakramentai, kai nuodėmingas tampa skaidrus, sužadėtiniai tampa vyru ir žmona ir pan.), bendrosios atminties (pavyzdžiui, įsimintinos tautai datos, gimimo dienos ir pan.), vargo (pavyzdžiui, pasninkavimo, tylos pasiryžimai), manifestiniai (pavyzdžiui, paradai, eglučių įžiebimai, šokiai aplink laužus ir pan.).4 Dirbtuvių metu buvo kreipiamas dėmesys į fiksuotas ritualų dinamikas, atsikartojimus, tikslingumą, veiksmų atlikimo kokybę bei virškasdieniškumą. Visi šie veiksniai, randami ritualuose, gali būti pritaikyti įžmoginto teatro susitikimuose. Tai padeda susitikimus pakylėti į nekasdienį, net sakralų lygį. Įžmoginto teatro susitikime veikimo virškasdieniškumas pasireiškia atlikėjo susikaupimu, kiekvieno žodžio, judesio, žvilgsnio, tembro apgalvojimu. Erika Fischer-Lichte knygoje „Performatyvumo estetika“ mini britų kultūros antropologo Victoro Turnerio pastebėjimą, kad ritualų kuriamoms „communitas“ akimirkoms būdingas sustiprėjęs bendrystės jausmas, panaikinantis pavienius individus skiriančias ribas.5 Tai svarbus aspektas, nes pavykus sukurti ritualinę erdvę bei vyksmą, dalyvis ir atlikėjas iš tiesų priartėja prie unikalios bendrystės. Įžmogintame teatre švenčiamas pats žmogus ir jo trapumas, kuris, kaip ir vienatvės baimė, ir yra mus visus jungiantis veiksnys. Kuriant struktūrą, be ritualo, dar pasitelkiamas ir žaidimas. Anot vokiečių filosofo H. G. Gadamerio: „Kada kalbame apie žaidimą ir ką tuomet turime omenyje? Visų pirma, žinoma, nuolat besikartojantį judesį šen ir ten (...), t. y. judėjimą, nesusietą su kokiu nors tikslu. Akivaizdu, jog šis judėjimas tuo ir ypatingas, kad nei „šen“, nei „ten“ nėra tikslas, kurį pasiekęs, jis liautųsi.“6 Tai nuoroda į žaidimo betikslį judėjimą, kur judėjimas pats ir tampa tikslu. Iš tiesų įžmoginto teatro aktuose aktorius neturi tikslo „atvesti“ žiūrovą į naują suvokimą. Įžmoginto teatro aktuose pats vyksmas (lyg H. G. Gadamerio „judėjimas“) ir yra svarbiausias. Kaip ir žaidžiančio vaiko tikslas sąmoningai dažniausiai nėra išmokti naujų įgūdžių, bet žaidimas savyje slepia šį potencialą. Įžmoginto teatro kūrėjų tikslas – sukurti tokią struktūrą, kurioje nieko „neteisingo“ nutikti negali, kaip ir žaidime. Tai reiškia, kad netikėtumai nenutrauktų judėjimo, o priešingai – suteiktų tam pačiam žaidimui naują perspektyvą.

Fizinis, gyvas susitikimas turi ir dar vieną svarbų elementą, kurio medijos lygiaverčiai suteikti negali – gyvą reakciją. „Susitikę kūniškai, žmonės reaguoja vienas į kitą, net jei tos reakcijos ne visada suvokiamos akimis ir ausimis.

Perfrazuojant Watzlawicko (Paulas Watzlawickas, 1921–2007), žinomo austrų ir amerikiečių psichologo, komunikacijos teoretiko, posakį, galima sakyti: neįmanoma nereaguoti vienam į kitą.“ Taigi, mažas žiūrovų skaičius leidžia fizinį, artimą susitikimą tarp atlikėjo bei dalyvio ir

nepalieka galimybės nereaguoti. Šioje vietoje prasminga paminėti, kad dar vienas įžmoginto teatro bruožas yra intymumas. Šis terminas yra daugiasluoksnis ir dažnai klaidingai suprantamas tik seksualine prasme.7 Įžmoginto teatro aktuose intymumas turi visiškai kitą prasmę. Jis labiau sietinas su lietuvių kalbos žodyne minima tiesiogine šio žodžio reikšme: „Intymumas – (plg. intymus) – didelio artimumo, asmeniškumo ryšys, visiško saugumo, abipusio pasitikėjimo ir atvirumo, dvasinio ar fizinio susiliejimo su kitu žmogumi jausmas.“8 Atlikėjai turi tikslą sukurti saugią erdvę, kurioje galimas abipusis dvasinis ir fizinis pasitikėjimas. Tai nereiškia, jog atėjusysis patenka į saugią terapinę erdvę (įžmoginto teatro aktai nėra terapija). Tai erdvė, kurioje trapumas ir rizika yra švenčiami, kur tai tampa jungiamoji, vienijanti grandis. Fiziniam kontaktui įžmoginto teatro susitikime taip pat teikiama svarbi reikšmė, bet tai yra temos, dalyvio ir atlikėjo jausmų lemiamas veiksnys. Tai reiškia, kad ne visuose susitikimuose fizinis kontaktas yra reikalingas, o tuose, kur jis tinkamas, atlikėjas vis tiek turi pasirinkimą neiti į fizinį kontaktą, jei jaučia, kad gali būti klaidingai suprastas arba prisilietimas pagal vyksmo eigą nebėra tinkamas. Dalyvis taip pat turi galimybę atmesti pasiūlymą, nes fizinis kontaktas (pavyzdžiui – rankos paėmimas) su atlikėju susitikimo metu yra veikiau siūlomas, ne primestas, prievartinis. Žinoma, karantino laikotarpiu fizinis artumas spektaklyje tampa sąlyginiu aspektu, tačiau apskritai pats susitikimas gyvai įvykti gali ir turi. Laimei, masiniams renginiams taikomi apribojimai vieno žiūrovo spektakliams didelės įtakos neturi, tad vos pasibaigus izoliaciniam laikotarpiui, susitikimas su žiūrovu tapo visiškai realus. To labai laukiau.

Dar svarbus elementas, kaip ir visuose performatyviuose vyksmuose, yra atmosfera. Įžmoginto teatro susitikimuose atmosfera yra vienas iš susitikimą transformuojančių veiksnių, o tai paverčia paprastą žmogišką kontaktą neeilinį. Erikos Fischer-Lichte knygoje taip pat minimi ir XVI–XVII a. vokiečių filosofo, mistiko Jakobo Böhme’o pamąstymai apie atmosferą.

Jis teigia, jog: „Atmosfera nėra kokia nors objektyvybė, jos negalima tapatinti su daiktų savybėmis.

Ir vis dėlto ji yra savaip daiktiška. (...) Atmosfera nėra ir kokia nors subjektyvybė, ji nėra sielos būsenos apibūdinimas. Ir vis dėlto ji subjektyvi, priklauso subjektui, nes žmogus junta jos fizinę esamybę.“9 Ši citata atskleidžia, kad atmosfera nėra tik tinkamai paruošta erdvė, parinkti daiktai, kvapai ar panašūs dirgikliai, bet taip pat tai nėra kažkas mistiško, ezoteriško. Atmosfera yra tai, kas įvyksta tarp objekto ir subjekto, kitaip tariant, kaip toji aplinka, kaip skambantys garsai, esantys daiktai atras atsaką dalyvyje. Kokių minčių ar jausmų žiūrovui gali kilti atsidūrus atitinkamai sukurtoje atmosferoje, iki galo nuspėti niekuomet negalima, tačiau, kaip ir visi performatyvūs meniniai vyksmai, įžmogintas teatras siekia savąją auditoriją pažinti ir paveikti ne tik racionaliuoju lygmeniu, bet ir jusliniu, kai pajuntama akto atmosferos „fizinė esamybė“ pačiame žmoguje.

4

Asmeniniai užrašai iš Nullo Facchini paskaitos dirbtuvių „Creating Transformative Encounters“ metu, 2019.

5

Fischer-Lichte, Erika.

Performatyvumo estetika. Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. 280.

6

Gadamer, Hans-Georg.

Grožio aktualumas: Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė (Idėjos). Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 32.

7

Fischer-Lichte, Erika.

Performatyvumo estetika. Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. 69.

8

Lietuvių kalbos žodynas. [interaktyvus]. [žiūrėta: 2019-1208]. Prieiga per internetą: https://www. lietuviuzodynas.lt/ terminai/Intymumas.

9

Fischer-Lichte, Erika.

Performatyvumo estetika. Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. 189.

Miglės Remeikaitės patyriminė kelionė „Laiškas Tau“ Kalnų parke Modesto Endriuškos nuotrauka iš asmeninio archyvo 10

Dėl to visi atmosferą kuriantys veiksniai – nuo koridoriaus, kuriuo dalyvis ateina pas atlikėją, iki erdvės, kurioje vyksta susitikimas, ir skambantys garsai – yra stipriai sureikšminami bei apgalvoti įžmoginto teatro vyksmuose tam, kad papildytų susitikimo temą ir padidintų jo paveikumą. Teatro „Oily Cart“ meninės dalies vadovas Timas Webbas interviu knygoje „Immersive Theatre: Engaging the Audience“ tokį dėmesį detalėms vadina 360 laipsnių teatru: „Taigi, kad ir kur pažvelgsi, ką stebėsi, ką uosi, ką paliesi, viskas bus tau įtrauku arba to sieks.“10 Taigi, įžmogintas teatras yra žiūrovo stipriu įsitraukimu paremtas meninis vyksmas. Jo Immersive theatre: svarbiausios savybės yra mažas dalyvių skaiEngaging the Audience čius vienu metu (dažniausiai vienas, bet gali būti (The Arts in Society). iki šešių), personažų nebuvimas, kai pagrindine Champaign (IL): dramaturgine medžiaga yra paties aktoriaus Common Ground sukauptos patirtys ir istorijos. Taip pat stiprus Research Networks, dėmesys skiriamas atmosferai, kur kiekvienas 2017, p. 5

garsas, kvapas ar daiktas yra svarbus, papildantis atlikėjo plėtojamą temą. Kuriant įžmoginto teatro susitikimus, pasitelkiamas rituališkumas ir jo principai: dinamika, judesio kokybė, veiksmo tikslingumas, nuoseklumas. Neatsiejama yra ir interakcija, kuri yra ne simuliuojama, o iš tiesų patiriama abipusiškai (nes ir atlikėjas, ir dalyvis vienas kitą veikia vienodai). Tai lemia įžmoginto teatro aktuose esantis pasirinkimo veiksnys.

Atlikėjas niekuomet nevers dalyvio daryti jo sukurtų užduočių, jei pats dalyvis to nenorės. Taip pat ir atlikėjas gali neiti į kontaktą, jei jaučia galimybę būti neteisingai suprastas. Tai veda prie kito faktoriaus – intymumo. Šis įžmogintame teatre suvokiamas kaip abipusis pasitikėjimas ir bendra rizika, kuri ne gąsdina, o priešingai – sujungia. Taip pat susitikimams svarbus žaidybiškumas. Žaidimas, kurio judėjimas ir yra pats tikslas. Atlikėjo ir dalyvio bendras veikimas sukuria unikalią patirtį tiek dalyviui, tiek ir aktoriui, nes nors estetika,

61

Miglės Remeikaitės patyriminė kelionė „Laiškas Tau“ Kalnų parke Modesto Endriuškos nuotrauka iš asmeninio archyvo

62

laikas (dramaturginis „rėmas“) yra fiksuoti, kiekvienas kontaktas priklauso nuo naujo atėjusio dalyvio. Tai ir yra pagrindinis įžmoginto teatro išskirtinumas. Tiek teorijos.

Kūrybinė tyrimo dalis, kaip jau minėjau, buvo susitikimas su žiūrovu „Laiškas Tau“. Labai mėgstu jį vadinti patyrimine kelione. Minėjau, kad laukiau, kada susitiksiu su žiūrovu. Šiek tiek melavau. Labai bijojau, nes jaučiau, kad struktūra yra, bet mintis tuščia. Kad ir kiek ją pildžiau, nelabai turėjau ką pasakyti... Prieš karantiną buvau sukūrusi labai abstrakčią struktūrą, kur paauglius (savo tikslinę auditoriją) po vieną norėjau kviesti pasigilinti į praeitį, dabartį ir ateitį. Pirmojo eskizo metu mano magistro darbo kūrybinės dalies vadovė, kino režisierė Giedrė Beinoriūtė pasiūlė sugalvoti klausimą, kurį norėčiau užduoti ir kurio atsakymas paaiškėtų susitikimo pabaigoje. Šis patarimas užvedė ant kelio, tačiau vis dar trūko minties, kuria norėčiau dalintis. Karantinas

suteikė laiko sustoti ir permąstyti. Neskubėti į susitikimą, o iš tikrųjų jį užpildyti. Kadangi temoje siekis buvo šią formą pritaikyti vėlyvosios paauglystės auditorijai, skaičiau nemažai literatūros apie 16–19 m. amžiaus žmonių kognityvinę raidą. Galų gale, kuriant susitikimą „Laiškas Tau“, atspirties tašku tapo Ritos Žukauskienės knygoje „Raidos psichologija: integruotas požiūris“ paminėta Eriko Eriksono mintis, jog paauglys turi atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“11 Jau buvau pamiršusi, bet karantino metu grįžusi į gimtus namus prisiminiau, kad panašiu klausimu „Kas Tu esi?“ prasideda norvegų rašytojo Josteino Gaarderio romano apie filosofijos istoriją personažų, penkiolikmetės Sofijos ir filosofo Alberto, dialogas. Šią knygą pirmą kartą skaičiau būdama vienuoliktoje klasėje ir ji paliko gilų pėdsaką mano mąstyme. Turbūt dėl to ji grįžo į mano mintis perskaičius psichologo, psichoanalitiko Eriko Eriksono klausimą „Kas aš esu?“ ir tapo pagrin-

11

Žukauskienė, Rita.

Raidos psichologija (6-asis leid.). Vilnius: Margi raštai, 2012, p. 530.

rios stotelės miškingame takelyje, susitikimas su manimi, pasirinkimas, žaidimas ir finalinis „garsų lietus“. Kelionė prasidėjo kalno apačioje, kur aktorė Kamilė Galkutė (be personažo) sutikdavo atėjusį dalyvį, trumpai papasakodavo, kas laukia, leisdavo pasidėti daiktus, dezinfekuodavo rankas (dėl COVID-19 pandemijos susiklosčiusių aplinkybių ir reikalavimų), įteikdavo kuprinę su šiai kelionei reikalingais daiktais ir nuvesdavo iki pradžios taško – pirmojo laiško. Visos eigos nenoriu itin detalizuoti (galbūt kada nors ateisit susitikti ), tačiau noriu paminėti, kad didžią-

tamsioje auditorijoje sukurti patyriminę kelionę gamtos apsuptyje. Galutinis apsisprendimas šia nuojauta pasikliauti įvyko iš naujo paskaičius šią knygos „Sofijos pasaulis“ ištrauką: „Įsivaizduok, kad vieną dieną išeini pasivaikščioti į mišką. Staiga ant tako pamatai nedidelį kosminį laivą. Iš jo išlipa nedidukas marsietis, sustoja ir įsispitrėja į tave...

Ką pagalvotum? Na taip, iš tiesų tai nėra labai svarbu. Bet ar tau kada nors buvo atėjusi į galvą mintis, kad tu pati esi tokia marsietė?

Nelabai įtikėtina, kad kada nors susidursi su būtybe iš kitos planetos.

Mes netgi nežinome, ar kitose planetose yra gyvybė. Bet galima įsivaizduoti, kad susidursi su pačia savimi. Galbūt tai įvyks kaip tik vaikštinėjant po mišką. „Aš esu keista būtybė, – pagalvosi. – Esu mįslingas padaras...“12 Išėjimas į nuo miesto garsų besivaduojančią gamtos apsuptį natūraliai padiktavo taikią, lėtą ir raminančią atmosferą. Savo darbais tiek kompozitorė Toma Čepaitė, tiek scenografė Marina Jasinskaja nesipriešino esamiems garsams ir objektams, o kaip tik savo darbams leido švelniai įsipinti į natūralius takelio elementus. Atrodė, kad be didelių pastangų viskas – tiek forma, tiek mintis, tiek prisitaikymai – susijungia. Iki karantino turinio, minties klausimas man kėlė nerimą, o dabar jis tekėjo lengvai lyg upė.

Kaip atrodė įžmoginto teatro principais sukurta patyriminė kelionė „Laiškas Tau“ paauglių auditorijai? Susitikimas vyko Kalnų parke, vienam dalyviui vienu metu. Visą kelionę sudarė: ketu-

ją kelionės dalį su dalyviu bendrauju laiškais ir audioformatu. Tai nebuvo karantino nulemtas sprendimas, o labiau atsižvelgimas į tikslinę auditoriją. Mat Ritos Žukauskienės knygoje minimas Tuftso universiteto vaikų psichologas Davidas Elkindas teigia, kad paaugliams taip pat būdingas „įsivaizduojamos publikos“ efektas, kai tikima, jog juos nuolat stebi ir vertina kiti asmenys: „Paaugliai, būdami tarp kitų žmonių, elgiasi taip, tarsi būtų aktoriai, vaidinantys scenoje, o visi kiti – jais labai susidomėję žiūrovai.“13 Šis fenomenas ir sukelia disonansą tarp to, kokie intymūs atradimai vyksta paauglio mintyse, ir to, kaip jie bando save pateikti socialinėje aplinkoje.

Dėl šios priežasties didžiąją kelionės dalį manęs fiziškai net nebuvo šalia. Tai buvo sąmoningas sprendimas, kad dalyvis iš tikrųjų galėtų nejausti jokio spaudimo arba nebandytų rasti jokio patvirtinimo dėl savo atsakymų į pirmuosius tris klausimus („Kas Tu esi?“, „Kuo tiki?“, „Kas Tau yra laimė?“) iš aplinkos. Nors gyvai susitikus pavykdavo sukurti itin šiltą santykį, paties fakto, kad esu vyresnė ir šiame susitikime žinau sąlygiškai daugiau nei dalyvis, ignoruoti negalima. Tai sukuria statusą, kurio įveikimas buvo mano tylus tikslas. Dėl šios priežasties neretai pagal situaciją perfrazuodavau savo tekstą, įterpdavau pajuokavimą arba, matydama dalyvio jaudulį, jį garsiai įvardindavau pripažindama, kad aš taip pat jaudinuosi (kas buvo tikra tiesa) ir esame tame kartu. Kai susitikome gyvai, dalyvius kviečiau pasirinkti temą „praeitis“, „dabartis“, „ateitis“. Taip, tai vienintelis likutis iš ikikarantininio laikotarpio idėjų. Nuo šio pasirinkimo priklausė, į kokį

Miglės Remeikaitės patyriminė kelionė „Laiškas Tau“ Kalnų parke Modesto Endriuškos nuotrauka iš asmeninio archyvo

diniu įkvėpimo šaltiniu, kuriant įžmoginto teatro susitikimo „Laiškas Tau“ dramaturginę liniją.

Iš pradžių, kai švietimo įstaigos vėl atvėrė duris, repeticijos vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijoje, kurioje ir buvo numatoma premjera, tačiau kuo toliau, tuo labiau norėjau iš tamsios patalpos „vaduotis“. Vieną dieną po repeticijos, užuot keliavusi namo, dėl neaiškių priežasčių pasukau į Kalnų parką ir nusprendžiau pasivaikščioti dar nematytu, siauru takeliu. Po šio pasivaikščiojimo širdis vis labiau ir labiau linko į idėją – vietoj lokalaus susitikimo

12

Gaarder, Jostein.

Sofijos pasaulis: romanas apie filosofijos istoriją (2-asis leid. ed.).

Vilnius: Tyto alba, 1997, p. 18.

13

Žukauskienė, Rita.

Raidos psichologija (6-asis leid.). Vilnius: Margi raštai, 2012, p. 512.

63

Miglės Remeikaitės patyriminė kelionė „Laiškas Tau“ Kalnų parke Modesto Endriuškos nuotrauka iš asmeninio archyvo

žaidimą bus pakviestas dalyvis. Erdvė, tekstas, atstumas buvo apgalvoti taip, kad leistų dalyviui jaustis saugiai ir padrąsintų leistis į žaidimus (kaip ir minėjau, visuomet suteikiama galimybė pasitraukti). Žaidimus, kurie neturi laimėtojo ar pralaimėtojo, o tokius, kurie leidžia žaisti vaizduotei.

Pavyzdžiui, dabarties žaidime kviečiau atsisėsti susiglaudus nugaromis ir „sugauti“ dabartį po vieną įvardinant, ką šiuo metu matome, jaučiame, girdime. O tuomet laisvai išrašyti visas į galvą ateinančias mintis, pradedant „dabar aš...“. Šis žaidimas neturi jokio finalo, jokio laimėjimo, mūsų tikslas buvo „sugauti dabartį“, o tai, kaip mes visi žinome, tiesiog neįmanoma. Tačiau šis žaidimas atnešė daug žavesio būtent tam momentui, mūsų santykiui ir aplinkai. Žaidybiškumas ir jo betiksliškumas yra svarbus įžmoginto teatro principas. Didžiausiu laimėjimu laikiau tai, jog po susitikimų dalyviai į kokybinės anketos klausimą (tai buvo tyrimo dalis) „Apie ką tau buvo ši patyriminė kelionė?“ atsakė, kad tai buvo apie juos pačius arba apie dabarties momentą.14 Ne apie aktorių, ne apie formą, ne apie pjesę, šviesas ar muziką... Apie patį dalyvį.

Tai, kad įžmoginto teatro forma yra sėkmingai praktikuojama su suaugusiais jau žinoma iš teatro „Cantabile 2“ praktikos. Tuo metu paaugliai nebuvo jų susidomėjimo objektas. Šią tikslinę auditoriją pasirinkau dėl to, kad kol kas jaunesnis žiūrovas man yra kur kas įdomesnis.

Neįsižeiskit. Ačiū. Tiesiog, šiame tarpsnyje vyksta be galo daug permainų, kurias ir pati prisimenu su kiek sumišusiais jausmais. Taip pat, menų agentūros „Artscape“ organizuoto projekto „Namai“ metu pažinti Radviliškio Lizdeikos gimnazistai man buvo stiprus paskatinimas kurti būtent vėlyvosios paauglystės grupei. Jie gilūs, stebinantys, šmaikštūs, tik kiek nedrąsūs, o tai man, kaip teatro jaunajam žiūrovui kūrėjai, yra iššūkis ir intriga. Įžmoginto teatro forma daugeliu as-

64

pektų labai dėkinga kuriant šiai tikslinei auditorijai. Individualus susitikimas padeda sumažinti dėl „įsivaizduojamos publikos efekto“ kylantį nerimą, žaidybiškumas leidžia nesijaudinti dėl buvimo neteisiu (įžmogintame teatre tai tiesiog neįmanoma), atsiverti. Taip pat suteikiamas pasirinkimas įsitraukti tiek, kiek norima, bei skatinamas asmeninių atsakymų ieškojimas sau, ne dėl kitų. Po įvykusių susitikimų dar labiau susižavėjau dabartiniais paaugliais. Galbūt man pasisekė, bet tie žmonės, su kuriais man teko garbė susitikti, buvo neįtikėtinai gražūs savo reakcijomis, mintimis ir tikru buvimu. Iš dalies tikiu, kad tai yra ir dėl sukurtų aplinkybių, kurias diktavo vieta, įžmoginto teatro forma ir kūrybinės komandos prisitaikymai. Žinoma, ir tradiciniame teatre vyksta nuostabių dalykų, kurie turtina širdį ir verčia susimąstyti. Tik šiuo metu pati, kaip režisierė ir atlikėja, po karantininių savianalizių vis labiau ir labiau pradėjau vertinti paprastumą, nuoširdų susitikimą ir tikrumo momentą. Tiesa, esu tai mačiusi ir tradicinėje scenoje, tačiau įžmoginto teatro susitikimuose tai yra pamatas. Tad toks yra tas įžmogintas teatras (angl. Human Specific Performance), tokia buvo mano kelionė į kūrybą šioje formoje. Galbūt skambės keistai, bet džiaugiuosi, kad įkliuvau į karantino spąstus, kad meninio tyrimo kelias buvo toks netikėtai banguotas, džiaugiuosi ir dėl to, kad teko priverstinai nustoti bėgti ir iš tiesų permąstyti, ką ir kodėl kuriu. Nemanau, kad be karantino „stabdžio“ tai būtų įvykę. Jei po visų šių patirčių paklausčiau savęs – „Ką apie save sužinojau?“, turbūt atsakymas būtų labai paprastas: kad ir kaip norisi bėgti, sustojimas yra be galo reikalingas. Taip pat įvyko svarbi pamoka: atsitraukimas ir žvilgsnis į savo veiklas iš šalies tikrai vertas laiko. O paskutinis dalykas, ką supratau ir kuo norisi tikėti, – kol vienam žmogui nebus uždrausta susitikti su kitu, teatras bus gyvas.

14

Apklausa apie įžmoginto teatro (angl. Human Specific Performance) spektaklį „Laiškas Tau“, 2020-06-06.

65

66

9

7 72424

443008