Ingrida Ragelskienė

KARANTINO

DIENORAŠČIAI

Pavadinimą ciklui pokalbių su lietuviais menininkais Saule Degutyte, Gintare Minelgaite– Dr. Gora Parasit, Žilvinu Vingeliu, Reda ir Arūnu Uogintais pasufleravo šiauliečių Uogintų pavasarį kurtas foto ir videoprojektas „Karantino dienoraštis“. Šiems menininkams, visada gyvenusiems uždarą gyvenimą, kasdien ėjusiems į dirbtuvę kurti kaip į darbą, karantino rutina ir izoliacija nebuvo kažkas naujo. Impulsu bei svarbiausia paskata karantino aplinkybes išnaudoti kaip įkvėpimą naujiems kūriniams ir dalijimuisi su bent jau virtualiais žiūrovais menininkai įvardino slogią atmosferą, niūrias nuotaikas, tuo metu vyravusias visuomenėje. Menininkai nusprendė galintys savo jėgomis, savo kūryba keisti emocinį foną, išsklaidyti, praskaidrinti karantininį slogutį. Man asmeniškai kiekvienas iš penkių kalbintų menininkų savo kūrybine pozicija, sukurtais darbais ir nuoširdžiu dalijimusi buvo tapęs pavyzdžiu, įkvėpimu ir didele palaikymo jėga tikrai sunkiai išgyventame karantine. Todėl buvo labai svarbu ir brangu pasikalbėti!

REDA IR ARŪNAS UOGINTAI: „KARANTINAS PARODĖ KITĄ LIETUVĄ“

Kaip vertinate pavasarinio karantino patirtis? Kas buvo nauja, svarbu, netikėta Jums, kaip kūrėjams, menininkams? Reda: Džiaugiuosi, kad tokiu būdu buvo pastebėti mano kurti kostiumai ir kaukės. Nejučiomis filmuodami atradome, bent jau taip atrodo mums, naują videoperformanso formatą, nors savo filmus kurti visada norėjau. Arūnas: Iš pradžių tebuvo nuotraukos su Redos kurtomis kaukėmis, jas kėlėme į feisbuką. Tačiau vieną kartą nufilmavome videosiužetą su veido išvaizdos kaukėmis, kurios buvo sumestos į upę. Ir tas filmukas labai išpopuliarėjo. Tad ryžomės pateikti vis po naują videosiužetą draugams, netikėta buvo nuoširdi reakcija, palaikymas, ryšys su žiūrinčiaisiais kasdien, netgi „laikinančiais“, jų daugėjo. Ar jaučiatės išnaudoję karantino suteiktas galimybes? Reda: Pati karantino pradžia emociškai buvo labai sunki, jaučiau ir spaudimą iš darbo: buvo primygtinai siūloma eiti neva kelių mėnesių atostogų. Nejučiomis pradėjau revizuoti savo kaukių ir kostiumų rekvizitą. Gamtoje su kamera atsidūrėme tiesiog todėl, kad mieste ar namuose buvo slogi atmosfera ir dar visokie gąsdinimai iš televizijos ekrano. Tiesiog bėgom ten, kur buvo tuščia. Ir, tarsi savaime atsiradę, filmai buvo atgaiva ir netikėti atradimai sau, kurie, kad ir kaip būtų keista, vis nesibaigia... Ir sunku pasakyti, ar čia karantino galimybės, ar tiesiog nukritusi prievolė, iš kurios radome kūrybinį išsigelbėjimą. O galėjau ir palūžti, jei ne artimieji, draugai, feisbukas... Arūnas: Buvo tokia akcija, kai dėjome „antsnukius“ ant skulptūrų, na, iš tiesų tuščias miestas. Ir tu tarsi nebijai, nes turi padaryti tą akciją. Prisiminiau Detroitą – bankrutavusį mies tą Amerikoje. Pirma banga jam atgaivinti buvo idėja užleisti miestą menininkams. Atiduotos dirbtuvės dykai, kaip Užupyje, kur pirma įžengė menininkai, o iš paskos jau verslas. Tu turbūt esi pirmas – tas, kuris peržengia. Ta gerąja prasme. Tik karantino pradžioje nieko negalėjom kurti.

Redos ir Arūno Uogintų „Karantino dienoraštis“

Redos ir Arūno Uogintų „Karantino dienoraštis“

Nors dirbtuvės šalia, tik eik, va, paišyk, Reda – su grafika dirbk, bet nieko, sėdim kartu ir vis sėdim. Panikos suspausti. Kiek gali? Tada atsirado kūryba dviese – Reda parenka savo kaukę, aš nupaveiksluoju, parenku rakursą, ji pozuoja. Pra dedi kurti fotografinį paveikslą, gimsta personažas. Taip atsirado mūsų duetas. Mums svarbi vizuali metafora, veiksmas, kartais nusakantis personažą, kartais paliečiantis socialinį ar politinį kontekstą. Akcentuojame tam tikrą veiksmo estetiką, daug laiko renkamės apšvietimą, garsus – nors tai jau atsitiktinis reiškinys. Reda: Netgi pasijunti reikalingas. Toks – kaip menininkas – ekstremalioje situacijoje išlendi ir darai. Ką menininkai prarado dėl karantino? Kokie buvo svarbiausi atradimai, kaip vertinate nuveiktus darbus? Reda: Menininkų praradimai po karantino fiksuojami visur. Akivaizdžiai išryškėjo mūsų pažeidžiamumas ir skurdas. Nors aš laiminga, kad atradome būtent tokį kūrybinį variantą – trumpo siužeto spektakliai ir filmai. Tradiciniai menai eks tremaliomis sąlygomis lyg ir liko nepastebėti... Arūnas: Atradimas, kad susidarė duetas, nors kadre matėsi Reda, kostiumus kūrė Reda, bet galų gale svarbiausias tampa filmas, jei jis pavyksta. Spaudimas tikrai buvo karantino metu. Lyg pats organizmas išstūmė meninę raišką ir formą. Dabar, kai bandau apibendrinti, matau, kad gimė kažkoks keistas, naujas meninis darinys. Kiek sėkmingas buvo menininkų bandymas išbandyti elektroninį formatą karantino metu? Gal galite paminėti, Jūsų nuomone, sėkmingus kūrinius, meninius eksperimentus, matytus karantino metu ne tik Lietuvoje, gal buvo atradimų tarptautiniame kontekste? Reda: Kaip jau pastebėjote, tiesiog pasinėriau į naujos man srities kūrybinį verpetą, tad kažko ypatingo kitur pamatyti tiesiog nespėjau... Vieną naktį pamačiau šviečiančių palydovų virtinę danguje (vizualiai tai kažkas stebuklingo), tačiau supratau, kad viskas dėl kontrolės ir sekimo: negi kiekvieno žmogeliuko vizualus gyvenimas kažkam toks svarbus, kad bus sekama, kas intymu ir labai asmeniška? Ir miške jau nepasislėpsi...

Asmeninio archyvo nuotrauka

Asmeninio archyvo nuotrauka

Saulė Degutytė viename iš parodos „Sugrįžę iš jūros“ eksponatų Asmeninio archyvo nuotrauka Arūnas: Man atrodo, kad mus su Reda vis įmeta – per grafiką, tapybą, performansus – į teatrą. Iš pradžių eiti ant scenos atrodo baisu. Nei vaizdo, nei judesių – kartais nušvilpia, kartais ploja. Bet mes jau seniai nebijome peržengti ribos. Kiti atranda vieną stilių ir nebenori rizikuoti. Karantinas, vartai užsidaro, bet visada verta rizikuoti.

Prašyčiau prognozės: ar karantinas tapo savotišku lūžiu, vertinant šiuolaikinio meno raidą? Koks bus menas PO karantino? Reda ir Arūnas: Lietuvoje iki karantino kultūros politika, arba kitaip – oficialios valstybinės meno vadybos kompanijos, veikė principu: sostinės kultūros žmonės provincijai. Atvirkštinio proceso – vietinių kultūros žmonių kūrybą prodiusuoti į sostinę, bent jau mūsų mieste, nebuvo. Buvai paliktas pats su savimi ir savo vadybos samprata. Profesionalai dirbo Vilniaus poreikiams. Kai trenkė KARANTINAS, tai kiekvienam liko po FACEBOOK langelį ir susilygino sąlygos, todėl ir pasimatė KITA LIETUVA ir jos kultūra. Manome, kad viskas greit sugrįš į tą patį būvį, nes, bent jau kultūros politikoje, jaučiame vieno žmogaus, vienos mokyklos, vieno požiūrio slėgį...

SAULĖ DEGUTYTĖ: „KŪRYBIŠKAS ŽMOGUS PRISITAIKO PRIE VISOKIŲ SĄLYGŲ“

Kaip vertinate pavasarinio karantino patirtį? Kas buvo nauja ir netikėta Jums, kaip teatro kūrėjai? Karantinas buvo labai netikėta patirtis visomis prasmėmis. Mano darbo grafikas jau daugelį metų labai intensyvus. „Stalo teatrui“ reikia daug jėgų ir laiko, jis beveik „atima“ mane iš šeimos: repeticijos, spektakliai, seminarai, festivaliai, parengiamieji vadybos darbai, direktorės pareigos... Šeimai skirdavau nedaug laiko, grauždavo sąžinė. Karantino metu šeima mane atgavo: gaminau valgius, kokius tik mokėjau. Juokėmės: „Pirmadienį valgome baltą mišrainę! Anksčiau ją valgydavome tik per šventes.“ Kaip kūrėja jaučiausi patekusi į Kafkos pasaulį. Gnybdavau sau į koją – ar gyvenu realy bėje, ar nesapnuoju? Tokia būsena truko kokią savaitę. Nekilo rankos tvarkytis namuose. Psichika turėjo keistis. Sunku buvo sulėtinti gyvenimo tempą. Tvarkiau namus, daugiau bendravau su vaikais, skambinau pianinu, skaičiau knygas, kurioms reikia didesnio susikaupimo, galų gale rimčiau ėmiau mokytis anglų kalbos, šiltnamyje užderėjo pomidorai ir agurkai... Kaip menininkė patyriau kultūrinį šoką. Supratau, kad žmonės dabar galvoja, kaip išlikti, išgyventi – rūpinasi duona, vandeniu, namais ir sveikata. Kultūra, teatras, kaip domėjimosi objektas, pasitraukė į nuošalę, tapo nereikalingas. Kai kurie kolegos rimtai svarstė apie tapimą „ūkininkais“ – paukštininkystę, daržininkystę... Po poros savaičių buvimo namuose supratau, kad negaliu nekurti. Pasirūpinusi apsaugos priemonėmis, važinėjau į „Stalo teatro“ dirbtuvę. Kovodamos su desperacija rankos pačios ieškojo, ką veikti. Taip gimė paroda iš daug metų rinktų ir prie jūros rastų medžiagų. Mano bičiulė, scenografė Renata Valčik man atidavė visą dėžę senų gelžgalių (vinių, spynelių...). Ta veikla man buvo kaip karantininė terapija ir meditacija. Išmokau neskubėti, naujų techninių dalykų: pragręžti pagalį išilgai arba pragremžti akmenį ir t. t. Dirbtuvėje praleisdavau po kelias valandas per dieną ir štai gimė paroda „Sugrįžę iš jūros“. Vasarą ji veikė Klaipėdos lėlių teatre, rugsėjį – Liepojos lėlių teatre. Yra ir daugiau planų. Gerai, kad yra menų agentūra „Artscape“, kuri rūpinasi pabėgėliais Lietuvoje. Jie ieškojo savanorių, kurie karantino metu galėtų padėti. Susirašiau su agentūra, pasiūliau savo pagalbą dirbant su vaikais, šeimomis. Pasisiūliau sekti pasakas rusų kalba. Nelengvai sekėsi, nes šia kalba retai kalbu. Išmokau valdyti „Zoom“, nebebijojau technologijų. Supratau, kad „Stalo teatro“ gyvybės pulsą galiu palaikyti technologijomis – ir žiūrovai mūsų nepamirš. Daugiau kaip pusę šimto pasakų prikėliau naujam gyvenimui internetinėje erdvėje. Minėta agentūra pasiūlė pasitelkti

šias pasakas kaip būdą pabėgėliams mokyti lietuvių kalbos. Nuo balandžio 14 d. iki rugpjūčio pabaigos įvyko dvidešimt internetinių transliacijų, kurių metu sekiau savo originalias pasakas, Jono Basanavičiaus užrašytas, prancūzų, japonų, lietuvių liaudies pasakas, taip pat transliavome du spektaklius iš „Menų spaustuvės“, filmuko pagal Maironio „Jūratę ir Kastytį“, į kurio kūrimą įtraukiau beveik visą savo šeimą, pristatymą (https://www.youtube.com/watch?v=Z2QtaV8k4DE), taip pat mėginimą sukurti animacinį filmuką iš akmenų „Meteoritas“. Kultūros tarybos paprašiau stipendijos – paskyrė. Mūsų transliacijas stebėjo žiūrovai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Italijos, Belgijos, Liuksemburgo. Smagiausia, kai paklausus, iš kur jūs, pasigirsta atsakymas vaikišku balsu – mes iš Valų kaimo. Ar išnaudojote karantino suteiktas galimybes kūrybai? Tobulėjimui ribų nėra. Aš toks žmogus, kurį nuo vaikystės lydi mintis, jog jei ko nors nepadarysiu dabar – gailėsiuosi visą gyvenimą. Kai Kaune mokiausi chorinio dirigavimo, dirigentas Gintaras Rinkevičius sakė: „Dainuokite taip, tarsi dainuotumėte paskutinį kartą gyvenime.“ Jaučiu, jei ko nors neišmėginsiu, nesužinosiu, kils savigrauža, kuri labai trukdys. Todėl veikiu, kad nereikėtų graužtis. Karantino metu rengėme nemažai raštų įvairioms institucijoms: pavyko sumažinti teatro dirbtuvės nuomos kainą, su teatro vaikams ir jaunimui kūrėjaisentuziastais atkreipėme Kultūros ministerijos dėmesį į teatrų vaikams problemas dėl kultūros paso paslaugų. Siekiame, kad kultūros pasas leistų mums transliuoti internetu savo kūrybą vaikams – kol kas tokia paslauga negalima. Naujosios Vilnios biblioteka pasiūlė dalyvauti projekte, kuris leistų mums nuotoliniu būdu transliuoti savo kūrybą mažiems vaikams ir jų tėveliams. Kartu su Gediminu Žiliu sukūrėme edukacines dirbtuves, kurių metu tėvelius mokome, kaip, pasitelkus senovinius lietuvių liaudies žaidimus ir tautosaką, žaisti ir bendrauti su kūdikiais įvairiu paros metu – ryte, dieną, vakare. Nuo rudens šias dirbtuves rodysime gyvai ir „Menų spaustuvėje“. Kūrybiškas žmogus prisitaiko prie visokių sąlygų. Menas padeda žmonėms nepasimesti sudėtingose situacijose, kūrybiškai į jas

Saulės Degutytės parodos „Sugrįžę iš jūros“ fragmentai

Saulės Degutytės parodos „Sugrįžę iš jūros“ fragmentai Asmeninio archyvo nuotrauka

Asmeninio archyvo nuotrauka

Režisierius Žilvinas Vingelis Tomo Tereko nuotrauka iš asmeninio archyvo pažvelgti, kai nėra jokių instrukcijų, kaip elgtis naujomis aplinkybėmis. Ar mes, kaip kūrėjai, esame reikalingi? Taip! Ką teatro kūrėjai prarado dėl karantino? Pirma mintis – praradome vaikišką naivumą. Nieko negalėjome daryti viešojoje erdvėje. Kai birželį jau vėl buvo leista organizuoti renginius – mes su dideliu džiaugsmu atnaujinome gyvus spektaklius naujoje „Menų spaustuvės“ scenoje, tačiau nebuvo žiūrovų! Kontaktavome su vaikų darželiais – auklėtojos bijojo vesti vaikus į spektaklius. Baimė užsikrėsti virusu paralyžiavo daugelį gyvenimo sričių. Kokio teatro patyrimą elektroniniu formatu vertintumėte kaip sėkmingą karantino metu? Ne viską mačiau, bet žinau, kad „Labaiteatras“ iš pradžių itin entuziastingai transliavo spektaklius. Labai išreklamuotas buvo „Kosmos Theatre“ projektas „#Protestas“, kuris man sukėlė prieštaringų minčių, pamąstymų. Regis, ir Oskaras Koršunovas rašė, kad neįmanoma teatro perkelti į virtualią erdvę – nėra „gyvos mėsos“, žiūrovų... Kiekvienas spektaklis teatre – unikalus. Skiriasi spektaklio žiūrovai, jų kvepalai, pakosėjimai, emocijos... Karantino metu internetu pažiūrėjau daug spektaklių, kurių nebuvau mačiusi: dramos, operos, šiuolaikinio šokio ir cirko. Nuorodomis dalindavosi Agnė Biliūnaitė, Audronis Imbrasas, Gintarė Masteikaitė, Vaidas Jauniškis. Smagūs karantino prisiminimai: sodyboje ant krosnies verdant sriubą ar kepant blynus žiūrėti kokį nors spektaklį... Taip pat stebėjau, kaip lėlininkė iš Izraelio gamina popierines lėles; dalyvavau viename virtualiame seminare, kuriame Rusijos teatro kūrėjai diskutavo apie teatrą vaikams. Ar karantinas tapo savotišku lūžiu, vertinant šiuolaikinio teatro raidą? Kaip manote, koks bus teatras PO karantino? Nežinau, ar teatro prigimtis pasikeis dėl karantino. Sklandanti gyva dvasia spektaklio metu, bendras aktorių ir publikos kvėpavimas – kas tai pakeis? Gal kas ir išras kitokį teatrą – virtualų, gal... Palauksime, pažiūrėsime. Japonijoje šį pavasarį turėjo vykti pasaulinis ASSITEJ teatrų festivalis. Neįvyko. Surengti tik kūrėjų pokalbiai internetu. Mūsų ASSITEJ prezidentė Violeta Podolskaitė dalyvavo viename pokalbyje: kalbėta apie teatrų veiklas karantino metu, gelbėjimąsi nuo kultūrinio sąstingio. Ji papasakojo, kaip pas mus buvo rodomas kinas žiūrovams, sėdintiems automobiliuose didelėse erdvėse. Tas faktas, kad visi suvažiavo į vieną vietą, labai svarbus – visi žiūrovai vienu metu stebėjo vieną dalyką – kiną. Tas buvimas kartu – neįkainojamas. Ar virtualus teatras ras būdų, kaip sukurti tą buvimo kartu pojūtį ar jo iliuziją? Karantinas padėjo atsikratyti daug ne reikalingų dalykų, suteikė progą permąstyti savo veiklas ir jų prasmingumą, atrinkti tai, kas išties svarbu. Teatras daugiau dėmesio turės skirti kokybei – turinio, išraiškos, atlikimo... Teatre vai kams daug tokio „tra lia lia, tra lia lia, ojojoj, kaip smagu“... Ką vaikams norime pasakyti? Vaikai patys į teatrą neateina, juos atveda tėvai. O „tra lia lia“ visi gali ir per televizorių pažiūrėti. Svarbus teatro poveikis vaikų mąstymui, jausenai. Yra tokia prancūzų pasaka „Švilpynė ir kapšelis“, kurią sekdama vaikų klausiu, kas norėtų rasti švilpynę, kuri simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą, o kas – kapšelį, kuris simbolizuoja kasdienę gerovę. Vaikai labiausiai nori rasti kapšelį. Pasaka liudija, kad kapšelis su aukso pinigais – nieko vertas. Švilpynė pralinksmina visą pasaulį, suteikia jėgų žmonėms gyventi. Teatras vaikams gyvuos ir bus reikalingas kaip duona ir vanduo tada, kai ras pusiausvyrą tarp „tra lia lia“ ir edukacijos, net sielovadinių dalykų.

ŽILVINAS VINGELIS: „KARANTINAS LEIDO TEATRUI PERMĄSTYTI SAVE“

Kaip vertinate pavasarinio karantino patirtis? Kas buvo nauja, svarbu, netikėta Jums, kaip šiuolaikinio teatro kūrėjui, menininkui? Karantinas mane ištiko įpusėjus spektaklio pagal Franzo Kafkos kūrybą ir dienoraščius paruošiamiesiems darbams, likus vos kelioms

dienoms iki repeticijų pradžios. Lyg didelėje inercijoje lekiantį traukinį kažkas būtų ėmęs ir sustabdęs viduryje laukų, kuriuose spengia kurtinanti tyla ir temstant lango stikle staiga imi vis ryškiau matyti savo paties atspindį. Jis ne visada gražus, o karantinas jį šiek tiek ir iškreipia, paaštrina, prasideda kažkoks sapnas atmerktomis akimis. Dar kelios dienos iki karantino viešėjome Kaune ir kūrėme repeticijų planą, o štai dabar esame čia, šiame sapne, kurį sapnuosime atskirai, bet pabusime visi kartu. Šita nežinia ir gąsdino, ir jungė – niekada anksčiau nesu išgyvenęs laiko, kurio radikalios aplinkybės taip masiškai pasklistų ir mūsų protuose nugalėtų visus mus skiriančius dalykus. Atrodo, kad visi toje nežinioje ir atskirtyje buvome priversti sukonfigūruoti kolektyvinį protą, kuris pirmą kartą nugalėjęs socialinius burbulus, skirtingų pajamų visuomenės sluoksnius, geografinius nuotolius ar kitas socialinės atskirties priežastis privertė vienas kitą taip gerai suprasti. Bet koks menininkas, mano supratimu (ar, veikiau, spėjimu), yra su nežinomybe susitaikęs žvejys, kantriai stebintis ramų vandenį ir laukiantis impulso iš vandenyje nuleisto kabliuko. Gal ir nežinai, kokia žuvis užkibs, bet esi viskam pasiruošęs. Žinoma, galima imti ir sugalvoti, kad nori būtent lašišos, ir iš visų jėgų bandyti pagauti tą išprotautą lašišą, bet jei šiame tvenkinyje jos neneršia? Išprotauti darbai ir primygtinai menininkų siekiamas „aktualumas“ dažnai įkalina, įpareigoja, sumažina intuiciją, atsitiktinumo pojūtį ir tampa save ryjančiu Uroboru, kai bandai spėti paskui savo paties uodegą ir šiek tiek pasiskubinęs pirmiau laiko pastebi, kad ryji, naikini ir menkini savo paties idėją. Tokių darbų forma, jei jis daromas vien formaliai ir išprotautai, dažniausiai būna pasenusi, nes nėra laiko ieškoti, privaloma naudotis štampais, kad tik spėtum į tą aktualumo traukinį. Per karantiną man tas valas ir sujudėjo. Pirmą kartą savo gyvenime pajutau

Režisierius Žilvinas Vingelis Tomo Tereko nuotrauka iš asmeninio archyvo

laiką ir aplinkybes, kai bet kurio iš mūsų mintys ir jausmai kažkuo sutapo. Vedamas žvejo azarto ir pats nežinodamas, kur tai nuves, jau antrą karantino dieną susisiekiau su Goda Simonaityte ir pradėjome dėlioti istoriją. Buvau įsitikinęs, kad teatras gali pabandyti iš to laikotarpio kažką pasiimti, išspausti, išmokti ar bent jau pabandyti, nes pirmą kartą aplinkybės pasiūlė ne tik temą, bet ir vienintelę įmanomą formą. Tai pirmas mano darbas, kuriame turinys buvo kuriamas konkrečiai iš anksto numatytai formai – internetiniam pokalbiui. Ar jaučiatės išnaudojęs karantino suteiktas galimybes ir įveikęs suvaržymus? Manau, kad ne visai. Karantinas mus bandė daug ko išmokyti. Nuo kompiuterinio raštingumo iki empatijos vienas kitam, pagarbos gamtai bei suvokimo, jog dabar metas veikti, kad šitas laikotarpis nebūtų žmonėms toks vienišas. Šis laikas patikrino kultūros sektorių ir mūsų laikysena man nepatiko. Visi stabdantys ar griaunantys įprastą tvarką laikotarpiai priverčia žmogų prisitaikyti, kurti, domėtis ir visų apribojimų kontekste vystyti tą veiklos sritį ar formatą, kuris lieka prieinamas. Man buvo keista, kad menininkai ėmė taip piktintis. Mums atrodo savaime aišku, kad vyresnio amžiaus dėstytojai ir mokytojai turi mokytis paskaitas vesti internetu, bet tolesnės meninės veiklos esamoje situacijoje patys nebeįsivaizduojame. Tai atskleidė tam tikrus kultūrinio laiko simptomus. Suprantu valstybinius ar repertuarinius plačiai veiklą vykdančius nepriklausomo sektoriaus teatrus, kuriuose dirba administracija ir kuriems kilo reali išnykimo grėsmė, bet nesuprantu pavienių menininkų pasipiktinimo. Visada žinojau, kad ši profesija ir yra sunkiausia tuo, jog niekas už ją neatsako, jos nesubsidijuoja, lobistai mūsų negina ir niekas dirbtinai tau gyvybės nepalaiko. Menininkas turi rasti savyje kūrybiškumo įvairiausiose situacijose ir pasaulinėse problemose išlikti reikalingas, įdomus, kažkam artimas. Tuomet, jei jam pavyko, jis gali kažko tikėtis. Bet pirmiausia menininko prigimtyje ir atsakomybėje yra stebėti, kurti ir siūlyti, o ne piktintis, kaltinti ir rėkti. Negana to, karantine įstrigusiems žmonėms, mano nuojauta grįsta nuomone ir tik vėliau atėjusiu patvirtinimu, ypatingai reikėjo meninių šių aplinkybių refleksijų, leidžiančių kitaip suprasti save ir aplinką. Arba priešingai – teminių kontrapunktų, nukreipiančių dėmesį nuo nesuvaldomų ir nesuvokiamų aplinkybių. Bet kokiu atveju, tai buvo laikas, reikalaujantis naujų kūrinių, o ne vien senų transliacijų. Atrodo, mes panorome užsidaryti prarastame pasaulyje, kuriame buvo paspausta pauzė, jį skaitmenizuoti, sukurti jo prieinamumo iliuziją, o ne išgyventi šitą laiką kartu ir sukurti kiek įmanoma ir kokių įmanoma tikrų naujų ir artimų šiam niekada prieš tai nepatirtam laikui skirtų susitikimų. Ką mes, teatralai, praradome dėl karantino? Susitikimą. Teatras yra darbas su žmonėmis. Režisierius bando įtikinti aktorių, o aktorius žiūrovą. Be susitikimo tai tik simuliacija. Toks simuliavimas ne visada yra praturtinantis, o kartais ir iškreipiantis teatro suvokimą. Pagrindinis „#Protesto“ uždavinys buvo pabandyti išsaugoti bent jau esamąjį laiką – vaidybą čia ir dabar, išskirtinai šį vakarą. Suteikti žiūrovui teatro iliuziją, kuri būtų grįsta faktine tiesa – mes iš tiesų gyvai vaidiname Jums. Mes dar esame, mes nedingome ir dirbame taip, kaip šiuo metu tegalime. Tai susitikimas, organizuojamas tam, kad žiūrovai nepamirštų teatro, kaip žanro, ir žiūrovai tai įvertino. Visas teatro pasaulis, manau, prarado „raumenų“, nes teatras yra arčiau sporto, nei kadais išmokto amato, juo reikia užsiimti nuolat bei disciplinuotai. Kitaip jis neturi nei jėgos, nei prasmės. Trečias skaudulys – „nuimta“ labai daug spektaklių. Teatrai, suvokę, kad reikės ilgo laiko atkurti net ir dažnai rodomus spektaklius, privalėjo atsisakyti itin retai rodomų, nes salės ir aktoriai, pasibaigus karantinui, yra užimti pagrindinių repertuaro spektaklių „prisiminimų“ repeticijose. Repeticijų ir repertuaro sudarymo logistiką reikėjo racionalizuoti ir optimizuoti. Į šią racionalizaciją įeina toks burtažodis kaip „buhalterinė vertė“, kurią turi kiekvienas spektaklis. Baisu būtų sužinoti skaičių, kiek per šį laiką buvo negrįžtamai prarasta spektaklių. Kiek sėkmingas buvo lietuviško teatro bandymas išbandyti elektroninį formatą karantino metu? Gal galite paminėti, Jūsų nuomone, sėkmingus kūrinius, meninius eksperimentus, matytus karantino metu ne tik Lietuvoje, gal buvo atradimų tarptautiniame teatro, meno lauke? Iš tiesų man pačiam būtų įdomu paskaityti kokią rimtą studiją apie karantino įtaką šiuolaikinio teatro kalbai, bet tam turbūt reikia didesnės laiko distancijos. Panašu, kad teatro menininkai tapo raštingesni videopasakojimo formate ir tai neabejotinai turėtų matytis, pastebimai infiltruotis į teatrą, praplėsti projekcijų vaidmenį teatre, kurios iki šiol dažnu atveju tebuvo atmosferinės iliustracijos. Lietuvoje mes susidūrėme su masine jau nufilmuotų spektaklių skaitmenizacija, kuri vyko inerciškai, nepasvarsčius, ar tie spektakliai pritaikyti ir adaptuoti videoformatui, ar jie tokiame formate kartais nepraranda visko, kas juose veikia. Nuo pjesės rašymo pradžios iki „#Protesto“ premjeros praėjo vos šešios savaitės. Tam reikėjo suburti kūrybinę komandą, išspręsti daug technologinių klausimų, surinkti tvirtą aktorių ansamblį, dirbti prie originalios muzikos, videotransliacijos stilizacijų, repetuoti su aktoriais. Tai trukdavo nuo ankstyvo ryto iki gilios nakties, tad spėjau dirbdamas pasižiūrėti nebent keletą viešai prieinamų „Metropolitan“ operos pastatymų, pabendrauti su keletu pažįstamų videoinstaliacijų kūrėjų iš užsienio, sekti internetines dailės parodas. Staiga teatras iš lokalaus meno, į kurį reikia ateiti fiziškai (todėl jis konkuruoja tik su geografiškai artimais teatrais), ėmė konkuruoti su viskuo, kas tik prieinama kompiuteryje. Valstybiniai ir nepriklausomi Lietuvos teatrai turėjo pasiūlyti kažką, kas būtų įdomiau už transliacijas paleidusius „Metropolitan“ operą,

„Schaubühne“ teatrą ar net „Netflix“. Tokio išbandymo Lietuvos teatrai, žinoma, neišlaikė. Karantinas demaskavo ypatingai prastą spektaklio įrašų kokybę, o didesnių pastatymų ar inovatyvių sprendimų buvo labai nedaug. Gal pradėjo bręsti idėjos, bet finansavimas tam buvo paskelbtas per vėlai ir tai sustabdė didelę dalį menininkų nuo veiklos. Mes to nusprendėme nelaukti ir dvylikos žmonių komanda ėmė dirb ti absoliučiai neatlygintinai. Visgi ne visiems, turintiems gerą idėją režisieriams, pavyko taip greitai suburti komandą, nereikalaujančią jokio atlygio. Šiuo atveju man labai pasisekė ir tai didelis aktorių bei kūrybinės komandos nuopelnas. Jie pasitikėjo ir dovanojo man galimybę šį laikotarpį praleisti dirbant, o tai palaikė mano dvasią ir leido nesustabarėti. Valstybė investavo į individualias veiklas ir pavienių menininkų stipendijas, kad jie išgyventų, bet pamiršo skatinti platesnes, eksperimentines, dideles menininkų komandas jungiančias programas. Toks Kultūros tarybos šaukimas ir festivalio ,,Sirenos“ iniciatyva pasirodė jau karantinui einant į pabaigą, o kūrėjai labiau buvo susikoncentravę į pragyvenimą nei į papildomą neapmokamą kūrybą, todėl tikiu, kad kitas karantinas, jei teks jame atsidurti, bus kūrybiškai produktyvesnis. Kita vertus, karantino metu kilo klausimų apie teatrą apskritai. Viena iš mano veiklos sričių – virtuali realybė. Karantino metu pavyko pažiūrėti įdomių virtualios realybės (VR) filmų, sukurtų karantino sąlygomis. Šiuo metu patys su ,,Kosmos Theatre“ ir ,,Gluk Media“ kuriame VR filmą apie dailininkės Marianos Veriovkinos gyvenimą, su ,,Kosmos Theatre“ gavome Lietuvos kino centro finansavimą sapno simuliacijos ,,Your Dream“ paruošiamiesiems darbams, vystome „Kosmos APP“ programas ,,Keturių konfesijų sankryža“, ,,Brolių Minkovskių gimtinės ištakos“ ir ,,9 fortas“, kurias galima patirti vienam fiziškai vaikščiojant konkrečioje geografinėje vietoje su savo telefonu. Vilniaus teatre „Lėlė“ kuriame edukacines laidas apie lėlių teatro istoriją. Ar tai teatras? Galbūt ne. Bet tai kūryba, kuri teatro menininkui galėtų būti pirmiau žanrų ir pavadinimų. Teatras šiuo laikotarpiu galėjo rusenti būtent tokiose šalimais teatro esančiose iniciatyvose, skatinančiose tolesnį žiūrovų ir kūrėjų susitikimą. Galimybių kurti karantino metu prieinamą ir paveikų meninį turinį tikrai yra, bet tai reikia daryti specialiai, kolaboruojant su kitų sričių menininkais, ieškant naujų galimybių, bendraujant su programuotojais ir mokslininkais, o ne vien perkeliant į „skaitmeną“ tam nepritaikytą sceninį turinį. Mano nuomone, tai daro daugiau žalos teatrui nei naudos ir tik sugadina galbūt visai stiprių ir įtaigių spektaklių įspūdį. Prašyčiau prognozės: ar karantinas tapo savotišku lūžiu šiuolaikinio teatro raidai? Koks bus teatras PO karantino? Kokias asmenines gaires sau formuluojate po karantino? Manau, kad žymė liks. Tai, tikiuosi, bus glaudžiau su technologijomis bendradarbiaujantis, bet gyvas ir aktorių į priekį vedamas teatras. Visais laikais teatras stengėsi išnaudoti to meto technologijas savo naudai. Šiuo metu matau didelę atskirtį tarp realių videotransliacijos, animacijos, projekcijų, garso ir kitų technologinių galimybių bei vyraujančios Lietuvos teatro kalbos. Teatras įstrigęs aktualaus turinio paieškose, estetiškai kinta kopijuodamas kino estetiką, bet technologiškai yra nuspėjamas ir vienodas. Visa tai prasideda dar akademijoje, kai visi šie technologiniai sprendimai kai kurių dėstytojų pristatomi kaip nereikalingi, iškreipiantys ir trukdantys aktoriniam teatrui. Vis dar vyrauja suvokimas, kad esama teisingo ir neteisingo teatro. Karantinas suliejo šias formas, leido žiūrovams patiems pasirinkti, kas jiems įdomu, konkurenciškai priartino Lietuvos teatrą prie televizijos, kino ir pasaulinės svarbos teatrų, leido permąstyti savo lygį, kalbą, įtakas ir kontekstą, menininkus paskatino domėtis ir teatro ieškoti už įprasto teatro ribų. Nesu už paralelines antiteatro vizijas, siekiančias apskritai sunaikinti teatrališkumą, bet tikiu, kad iš skirtingų meno ir mokslo sričių bei technologinio raštingumo galima labai daug atsinešti į jau įprastą aktorinį teatrą ir leisti jam stiprėti. Labai tikiu, kad karantinas mus prie to šiek tiek priartino.

GINTARĖ MINELGAITĖ – DR. GORAPARASIT: „NEGI SCENOS MENAS PAKEIS SAVO FORMĄ AMŽIAMS?“

Kaip vertinate pavasarinio karantino patirtis? Kas buvo nauja, svarbu, netikėta Jums, kaip šiuolaikinio teatro kūrėjai, menininkei? Pavasarinio karantino patirtį taip ir vertinu – kaip patirtį. Tai buvo galimybė sustoti, užduoti sau nepatogių klausimų, pasižiūrėti į save ir nuspręsti, kas išties tau pačiai svarbu ir kuo galėtum padėti kitam (nors aš asmeniškai tokius klausimus užduodu vos atsikėlusi kiekvieną rytą). Mes gyvename nuolatinėje krizėje. Nieko naujo neįvyko, tiesiog kompiuterio ekranas tapo kraštovaizdžiu dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Galbūt atsirado daugiau baimės dėl draugų ir šeimos, senosios kartos patirties praradimo. Taip pat klausimas galvoje toks, kuris visad kybojo ir pagaliau priartėjo prie realybės: negi scenos menas pakeis savo formą amžiams jau dabar? Nejau čia jau tas laikas ir aš tai išgyvensiu ir patirsiu?! Žinoma, be galo pasiilgstu draugų ir projektų užsienyje. Bet yra ir pliusų: draugai, kurie niekad neturėjo laiko niekam, staiga atrado laiko ilgiems pokalbiams internetu. Žinoma, tokio stabtelėjimo nelinkiu jau niekada, bet galbūt tai pratimas šiek tiek sustoti ir pasvarstyti, ko mes išties dažnai bijome. Ar jaučiatės išnaudojusi karantino suteiktas galimybes ir įveikusi suvaržymus? Nežinau, ką reiškia „išnaudoti“, tiesiog negaliu sustoti kurti. Tai mano kraujyje. Kai atsiranda koks nors netikėtas jausmas, baimė ar nežinomybė – tiesiog negaliu sustoti. O suvaržymų nuolatos buvo ir bus, dabar jie dar didesni komunikacijos prasme, bet prisitaikysim, juk viskas pasaulyje paremta Flux. Mes tiesiog negalime nejudėti.

Pauliaus Žižliausko nuotrauka iš asmeninio Dr. GoraParasit archyvo

Pauliaus Žižliausko nuotrauka iš asmeninio Dr. GoraParasit archyvo Lose your face: become capable of loving without remembering, without phantasm and without interpretation, without taking stock. Let there just be fluxes, which sometimes dry up, freeze or overflow, which sometimes combine or diverge. – Gilles Deleuze. Ką mes – teatralai, Lietuvos žmonės, žmonija – praradome dėl karantino? Kokias pamokas išmokome? Praradome laiko ir daug išmintingų žmonių. Galbūt labai didelių nuosmukių nepatyrusi karta suprato, kad ne viskas yra taip stabilu, kaip atrodo, ir ne viskas taip laikina, kaip norisi tikėti. Dėl paties teatro – manau ir tikiuosi, kad tradiciškesnio teatro atstovai suprato, jog teatras privalo adaptuotis ir būti daugialypis ir atviras. Kiek sėkmingas buvo lietuviško ir pasaulinio teatro bandymas išnaudoti elektroninį formatą karantino metu? Gal galite paminėti, Jūsų nuomone, sėkmingus kūrinius, meninius eksperimentus, matytus karantino metu ne tik Lietuvoje? Gal buvo Jums asmeniškai svarbių atradimų tarptautiniame teatro meno, performatyvių menų lauke? Kalbant apie elektroninį formatą pasaulyje – taip, žinoma, visi greitai adaptavosi. Bet aš ir prieš karantiną žiūrėdavau daug pastatymų internete, nes ne visur gali nukeliauti, pažiūrėti. Man labai patiko karantino metu pamatytas Dimitrio Papaioannou „Inside“. Veiksmas vyksta kambaryje šešias valandas, trisdešimt performerių atlieka besikartojančias kombinacijas judesių, inscenizuojančių mūsų kiekvienos dienos grįžimą namo. Tiesiog šešios valandos grožio be pradžios, užkilimo ir be pabaigos: https://vimeo.com/74864424. Na, ir aš pati su savo komanda sumontavome miniatsaką į dabartinę situaciją: https://vimeo. com/412874025. Taip pat neseniai sugebėjome Berlyno paplūdimyje pastatyti Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ paskutinę dalį ir dar surengti nedidelę parodėlę. Taip pat parodyti operą „Alpha“ festivalyje „Conpemto“. Šiuo metu su „Operomanija“ ruošiame jums skanią operos „Alpha“ plokštelę ir aš pati asmeniškai repetuoju porą premjerų. Judam!

Prašyčiau prognozės: ar karantinas tapo savotišku lūžiu šiuolaikinio teatro, meno raidai? Koks bus teatras PO karantino? Kokias asmenines menines gaires sau formuluojate po karantino? 1606–1610 m. Shakespeare’as parašė savo stipriausius darbus, nors tuo metu Londono teatrai buvo uždaromi net devyniems mėnesiams dėl epidemijų. Tad manau, jog teatras šiek tiek apsivalys nuo perteklinės produkcijos ir gal šiek tiek adaptuosis, skaitmenizuosis, bet tikrai niekur nedings. Pati labai intensyviai dirbu su skaitmenine teatro išraiška, gal daugiausia šiuo metu su „TikTok“ platforma ir rugsėjo pabaigoje kviečiu į „TikTok Šekspyrą“, o kitais metais – į „TikTok Faustą“. Sekite mane „Instagram“, „Facebook“, „Twitter“ ir nenuleiskite rankų. Sportuokite, valgykite sveikai ir daug šypsokitės! Kisses and Hugs!

Pauliaus Žižliausko nuotrauka iš asmeninio Dr. GoraParasit archyvo