Sigita Ivaškaitė

KAI „SIRENOS“ KAUKIA GIMTĄJA KALBA

Labai nesmagu rašyti apie festivalį, kurio nespėjai pajausti. Taip man nutiko su „Sirenomis“. Darbai, reikalai, nenuspėjamai besikeičiantys grafikai ir finale – vos fragmentiškas žvilgsnis į operatyviai prie naujos pasaulinės situacijos prisitaikiusį festivalį. Bet gal ir nieko tokio. Pandemijos metu didžioji dalis patirčių tapo fragmentiškos. Matome nepilnus vieni kitų veidus, iš šiltų pasisveikinimų kartais beliko tik rankos mostas per atstumą, nebejaučiame to (nors ir dažnai nemalonaus) netikėto svetimo kūno artumo... Viskas lyg ir panašiai, bet tuo pat metu – iš toli, lyg per stiklą ar sieną. Tikriausiai nebereikia jūsų įvesti į kontekstą, pasakojant, kaip pakito festivalio formatas ir turinys, vadovams priėmus esminį sprendimą – nelaukti, kuo viskas baigsis, o koncentruoti dėmesį į koncepciją, temą, tuo pačiu finansiškai padedant kūrėjams. Pasirinkta „unwelcome“ tema, tikiu, viena vertus, liko lyg turėjusios įvykti programos pamatais, ant kurių kitoje realybėje augo naujos idėjos. Sienos, fiziškai skiriančios kambarių, butų, miestų, valstybių ribas ir į jas besitrankantys „nelaukiamieji“, koronaviruso užvaldytame pasaulyje pasipildė begale menamų, skaitmeninių sienų ir ekranų. Paradoksas ar skirtumas tas, kad jos vienu metu tam pačiam žmogui gali tapti ir neperžengiama kliūtimi, ir vartais, – kaip pažiūrėsi ir kaip panaudosi. Suklestėjo, patobulėjo ir daugelį žmonių iki šiol gelbsti internetinė prekyba, daug kas išmokome naujų įgūdžių, na, kad ir sporto namuose, prisiminėme senus gerus stalo žaidimus ar iš naujo įvertinome savo gyvenimo kokybę. Daug visko atsitiko tarp keturių sienų, dažniau baimingai žvelgiant į ekranus nei pro langus. Žvilgsnis į kitą, pasitikrinimas, kaip draugai ir priešai išgyvena naują nežinomybę, taip pat nešė tiek džiaugsmo, palaikymo, tiek ir nereikalingų nervų bei savęs nuvertinimo. Izoliuoti nuo tikrojo kontakto pasinėrėme į virtualų. Ar jums jo pakako? Akivaizdu, kad pandemijos situacija te atralus privertė iš naujo pasiilgti publikos, kaip sakė daugelis, „matyti jų akis“, o kartu su „Sirenų“ festivalio užduotimi menininkus visų pirma privertė savęs paklausti: „Kaip ir kur publika galėtų mane pamatyti?“ Klausimas ne naujas, bet jo svarba – visiškai pakitusi. Anksčiau pirmiausia gvildenti idėjos, koncepcijos, teksto, atlikėjų pasirinkimo aspektai, o dabar svarbu sugalvoti formą, kuri leistų apeiti apribojimus ar net įvykti spektakliui, esant viešų renginių draudimams. Ir taip teatras atsisuko į žmogų. Patosas, skambu, bet juk tiesa, ar ne? Teatras vėl su sirūpino būti matomas, patiriamas, prieinamas. Nebeliko duotybių, – šiandien, galvojant apie naują scenos kūrinį, kas kartą reikia savęs klausti: kur rodyti, kaip užtikrinti saugumo jausmą,

Spektaklis, performansas „Emigrantai“ (režisierius – Darius Gumauskas) „Sirenų“ archyvo nuotr.

Spektaklis, performansas „Emigrantai“ (režisierius – Darius Gumauskas) „Sirenų“ archyvo nuotr. kaip esamomis sąlygomis adekvačiai ištransliuoti mintį. Žinoma, galima viską daryti gana kla sikiniu būdu, tikintis, kad „spėsim parodyt, kol neuždarys“, bet galima planuoti savo kūrybą lyg šachmatų partiją. Paprasčiausias, bet dėl to ne prastas ėjimas – apsistoti lauke. Arba nei lauke, nei viduj, kas atkartotų ir tą mano minėtą sieną – ne sieną, taip artimą tai esančiai, tai išnykstančiai ketvirtajai teatro sienai. SODAS 2123 balkone režisierius Darius Gumauskas su scenografu Marijumi Jacovskiu apgyvendino savuosius „Emigrantus“: Marių Čižauską ir Giedrių Savicką. Kaip ir režisierius, pirmą kartą su šia pjese susidūriau žiūrėdama Irenos Bučienės 1989 m. režisuoto spektaklio įrašą. Tikiu, kad tais metais ši „realybė“ tikrai buvo panaši į antiutopiją. Tuo metu, kai jį pamačiau aš, tai buvo šmaikštus žvilgsnis į tai, apie ką jau esi girdėjęs artimųjų būrelyje, bet kas dar neįsibrovė į tavo kasdienybę. Regimanto Adomaičio pozai intelektualūs svarstymai ir svaičiojimai atrodė tokie natūralūs ir nekvestionuojami, o Vytauto Rumšo statybininkas įkūnijo vargšą „gyvūną“, lyg ir didele širdim. 2011 m. šią pjesę patys įveikė aktoriai Igoris Reklaitis ir Gintaras Čajauskas, mano matyti OKT studijoje. Didelių naujovių pjesės aktualume tuo metu nepastebėjau, žinoma, viskas buvo dar arčiau, suprantamiau ir tuo pačiu – labiau nuspėjama: išvykusieji geresnio gyvenimo svetur tampa naujos situacijos vergais, suvokdami, kad tokie pat jie bus ir namuose. Bet kuriuo atveju „Emigrantai“ – aktorinė pjesė, kurioje labai žemiški ir atpažįstami personažai patiria vienu metu ir egzistencinius, ir kasdienius virsmus. Veiksmas, grubiai trunkantis vieną Naujųjų metų vakarą, tuo pačiu metu yra lygus Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ laukimo abstraktumui. O ir personažai turi sąskambių. Bet kuriuo atveju, nenuostabu, jog „Emigrantai“ traukia ir yra dėkingi, malonūs aktoriams. O kaip čia jaučiasi režisūrą bandantis aktorius? Nesinori maišyti šių dviejų profesijų, bet Gumauskoaktoriaus nuolankumas tekstui kiek patrukdė Gumauskuirežisieriui. Stebėdama spektaklį vis mąsčiau, kad pjesė iš tiesų tinkama kinui: čia norisi stambaus plano, akistatos su personažo vidiniu monologu. Ir tai ne dėl to, kad sėdėjau labai toli. Kalbu apie bendrą atmosferą, kurią suteikia ankšta salė, ir

Spektaklis, performansas „Emigrantai“

pakeičia lauko sąlygos. Kad ir kiek suspaustum pačius aktorius, atrodo, kad tik sėdėdamas fotelyje greta jų, pajausi tą slegiantį tamsos spaudimą, svetimos aplinkos laisvės įkalinimo jausmą. Kita vertus, sakydamas, kad šiandien nepageidaujami gali tapti ir į tėvynę grįžę emigrantai, Gumauskas teisus, o dar pridėję karantino belaisvius, vėl galime mąstyti apie sienas ir laisves, kurių veiksmingumą ir realumą labiausiai lemia mūsų požiūris. Čižausko ir Savicko pasirinkimas – taiklus. Ir net nesvarbu, kaip jie pasidalintų vaidmenimis. Manau, skirtingu žavesiu gali veikti abu variantai, nes pagrindine jų bendravimo spalva išlieka ironija ir sarkazmas, artimi ir natūralūs abiem. O galbūt jie net galėtų keistis. Bet kuriuo atveju Čižauskas ir Savickas medžiaga akivaizdžiai mėgaujasi ir laisvai žaidžia. Intelektualo – Čižausko – pasažuose kartais vis atsiranda kažkokio nenatūralaus tono, mane „mesdavusio“ atgal į kadrus su Adomaičiu, kas kontrastavo su savitais, aiškiais ir logiškai motyvuotais personažo charakterio atraminiais taškais ir jų fiziniu fiksavimu. Galbūt, norint priartinti Intelektualą prie šiandienos hipsterio, reiktų kai kur peržvelgti ir pjesės vertimą? Kartais norėjosi bakstelti ir išjudinti Čižauską didesnei raiškos amplitudei, o Savicką – atvirkščiai: prilaikyti niuansuojant. Bet tai – detalės. Spektaklio scenografija ir apšvietimas (šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis) padėjo vienas kitam. Daug smulkių interjero detalių, suvenyrų, brangių menkniekių, prineštų į „laikinus“ namus, ne tik kūrė atmosferą, bandymo „pritapti“, „prilipti“ svetimoje vietoje jausmą, bet ir suteikė kukliai erdvei šilumos, minkštumo. Išnaudojant lokalizuotus šviesos šaltinius, balkone radosi menamos individualios personažų erdvės ir buitį neigiančios improvizacijos, ar pjesėje tik girdimas kaimynų gyvenimas. Smagus ir, atrodytų, toks paprastas sprendimas buvo iššauti fejerverkus. Juk laukas! Kompozitoriaus Vytauto Leistrumo darbas daugiau pritarė ir iliustravo pjesės poreikius, tačiau, žinant šio kūrėjo polėkį, akivaizdu, jog toks sprendimas buvo sąmoningas. Ir čia jau reikia kalbėti apie Gumausko režisūrinį pasirinkimą „klausytis“ pjesės. Galbūt po pakylėto „Mongolijos“ įspūdžio tikėjausi „Emigrantuose“ pamatyti daugiau formos išmonės nei prisitaikymo. Išgirsti daugiau teksto ir muzikinių, garsinių interpretacijų. Vos kelios akivaizdžiai kūrybinės grupės improvizuotos, pridėtos scenos ar turinys iš karto išjudindavo pernelyg lygią spektaklio tėkmę. Suprantu Gumauskoaktoriaus polinkį atidžiai skaityti tekstą. Normalu ir tai, kad, pirmą kartą imdamasis didesnės apimties kūrinio, kiek prisisaugai nuo papildomo turinio kūrybos, ypač jau esant vienai naujai atlikimo erdvės aplinkybei. Bet Gumauskorežisieriaus fantazija, lašelį kurios teko išvysti „Mongolijoje“, traukia žymiai smarkiau. Yra dar vienas dalykas. Priežastis, kodėl paminėjau prieš tai buvusius pastatymus ir jų laiką. Gumauskas teisus pasirinkdamas pjesę ir sakydamas, kad ji aktuali. Skirtumas šiandien yra tas, kad šis pasakojimas nebėra absurdo kūrinys ar kokia utopija. Tai – eilinė realybė, dar viena antraštė ar FB įrašas. Tikiu, kad visa „Emigrantų“ kū rybinė komanda gali eiti toliau ir Sławomir Mrożek tekstą naudoti kaip pamatą, priežastį, išeitinę situaciją naujai gyvenimo realybei komentuoti, užduoti klausimą: kas vyksta po to, kai baigiasi tekstas? Tai spektakliui suteiktų daugiau svorio, aiškesnės, ne tokios poetiškos pozicijos, atskambančios iš šiandien jau tolimų ir svetimėjančių 1974ųjų.

Tik jau nepagalvokit, kad man reikia tik „now“ darbų. Štai Naubertas Jasinskas su kūrybine komanda metėsi į Lietuvos teatrui dar ypatingai neatrastas teritorijas, viską darė „soooo now“, bet neužkabino. Nors viskas buvo lyg ir gerai. O gal tas apatijos jausmas kaip tik ir buvo tikslas? Instaliacija „fabrica“ rodyta Jono Meko vizualiųjų menų centre. Lokacijų įvairovė šių metų „Sirenų“ festivalyje – dar viena esamos realybės sukurta pridėtinė vertė. Norėdami vėl būti pamatyti, dauguma teatralų pasirinko žengti ne tik į lau ką, bet ir į „svetimas“ teritorijas. Neslėpkime, jog instaliacijos forma pandemijos metu mutuojančiam teatrui – artima. Tai – lyg gyvos scenografijos išraiška, galinti veikti be gyvų (nebūtinai)

(režisierius – Darius Gumauskas) „Sirenų“ archyvo nuotr.

Teatrinė instaliacija „fabrica“ (kūrybinė komanda: Naubertas Jasinskas, Tadas Černiauskas, Gintaras Sodeika). „Sirenų“ archyvo nuotr.

aktorių, veiksmą perduodant garso ir vaizdo įrašams ar transliacijoms. Be to, čia visuomet yra galimybė surežisuoti lankytojųžiūrovų judėjimą ar net vaidmenį. „fabrica“ kvietė stebėti, net medituoti. Pirmoje salėje, belaukiant eilės pamatyti filmuotą ir virtualų vaizdo pasakojimą, pakliūvi į porolonu dekoruotą erdvę, pažymėtą juodais kryželiais, gyvatės odos „plakatu“ ir papuoštą didžiuliu prapjautu pelėsinio sūrio skrituliu. Vėliau, stebėdamas vaizdą V raidės formoje sumontuotuose ekranuose, pamatai, jog sūris atsiranda virtualioje erdvėje, atlikėjams atitikmeniu paliekant to paties porolono butaforiją. Taip Naubertas Jasinskas, Tadas Černiauskas, Gintaras Sodeika ir kiti kūrybinės komandos nariai žaidžia ir nardo tarp realios ir virtualios erdvės, klausdami, kuri iš jų mums tikresnė. Vyro ir moters kūnai, atliekantys „užloopintą“ judesio choreografiją, apjuosti sensoriais, kurie vėliau leidžia jų veiksmus tiksliai atkartoti sintetinėje kompiuterio erdvėje. Veiksmo tikslumas, kaip ir kūnų transformacija į juodus skaitmeninius modelius, įgyja sąmoningą paklaidą. Jos veikiami imame kvestionuoti ne tik savo reakciją į gyvą ir dirbtinį kūną, jo judesių sąlygiškumo ir tikrumo įspūdį, santykį, bet ir partnerių ryšius. Ritmišku atsikartojimu paremtas judesio brėžinys vizualizacijoje įgauna naujų prasmių ir dėl mažiausios išraiškos paklaidos ar jos nebuvimo, ir dėl kūnų proporcijų apsikeitimo. Ly giavertė skirtingų lyčių partnerystė kompiuterio atkurtame vaizde staiga kelia motinos ir sūnaus ryšio švelnumą, nes vyriškoji figūra tampa žemesnė. Nesutikčiau su kūrinio apraše išsakyta mintimi, jog lytiškumas išnyksta. Greičiau transformuojasi jo prasmė ir kontekstas. Todėl dar labiau netikėtas tampa finalas, kuriame juodas figūras staiga pakeičia „realistiniai“ liežuviai. Akims pripratus prie estetikos pokyčio, imi galvoti, kur yra loginis kirtis? Galbūt viskas yra paprasta ir tokiu pasikeitimu, užuot naudoję viso kūno kalbą, kūrėjai renkasi kalbėti tik viena kūno dalimi. Lyg susirašinėjantys iš pilno teksto sakinių staiga pereina prie veidelių ar simbolių kalbos. Tai, ką mes patiriame realybėje, ne visuomet turi ir gali turėti adekvatų atspindį medijose, būtent dėl gyvo kūno nebuvimo. Ši mintis man tapo kūrinio gija ir privertė dar kartą pasiilgti gyvo ir kūniško teatro. Pasijausti senamadiška – tebūnie.

Teatrinė instaliacija „fabrica“ (kūrybinė komanda: Naubertas Jasinskas, Tadas Černiauskas, Gintaras Sodeika). „Sirenų“ archyvo nuotr.

Fizinį patyrimą „fabrica“ kompensuoja Sodeikos muzika. Meditatyvi, kylanti iš kvėpavimo ir besivystanti į balsines sutartinių nuotrupas, ji neleidžia instaliacijai tapti programuotojų konferencijos vizualizacija, iškeldama ją į abstraktesnį sen sorinį lygmenį. Ir vis norėtum sakyti, kad kažkur kažkas girdėta, bet tai greičiau kompozitoriaus braižo ryškumas. Trečias „realybė – virtuali erdvė – mūsų realybė“ dalyvis – sūris. Sutiktas pirmoje salėje ir peršokęs tiesiai į sintetinę erdvę, pradeda rodytis lyg savotiškas laikmatis, pelijantis, o gal net pūvantis, apskritas su išpjautu trikampiu, sukuriančiu rodyklių iliuziją. Virtualiame pasaulyje mūsų laiko suvokimas negalioja, jo, galima sakyti, nėra, gal jis sustoja, o gal tik nuolat „sensta“. Mąstydama Meko centre, o ir vėliau, prieš rašydama tekstą apie „fabricą“, vis prisimindavau, kaip viena iš kultinio filmo „Matrica“ kūrėjų Lilly Wachowski neseniai patvirtino, jog pirminė jų siužeto intencija buvo sukurti pasakojimą apie gyvenimą būnant translyčiu asmeniu. „Mes egzistavome erdvėje, kurioje nebuvo žodžių, tad visuomet gyvenome vaizduotės pasaulyje“, – interviu BBC apie gyvenimą iki tikrojo savęs įvardinimo pasakojo kūrėja. Kažkuria prasme ir lygmeniu „fabricoje“ vyravusi apatija, stebint atsiribojusį ar atribotą veiksmą ir jo tyrimą, pritrūko asmeniškesnio ir emocionalesnio koncepcijos pagrindo, kuris galėjo instaliaciją iškelti iš šaltos reprezentacinės auros. Čia į mano patyrimą įšoka pandemijos „suorganizuotas“ ir „Sirenoms“ nepriklausęs Dovilės Petkūnaitės šiuolaikinio šokio performansas „Šiltnamis“ MO muziejuje. Netyčia sutapus datoms, spėjau į abu pasirodymus ir, tupėdama MO kino salėje, priešais samanomis išklotą ir želiantį šiltnamį su jame „gyvenančiais“ Barbe (Rūta Butkus) ir Kenu (Mantas Stabačinskas), negalėjau atsidžiaugti gyvu kūnu. Tris mėnesius Tenerifės saloje trukusio karantino (ten šiuo metu gyvena choreografė) įkvėptas kūrinys, įgyvendintas kitos saviizoliacijos laikotarpiu, tiek priminė, tiek ir iš toli gąsdino praėjusia, o gal dar kartą artėjančia patirtimi. Ir kartu, patekęs į naujas aplinkybes, duetas kūrė ir atskirą lyčių santykių istoriją. Apatija iš tiesų bandė užvaldyti abu šokėjus, kuriems pritrūko realaus buvimo šiltnamyje laiko. D. Petkūnaitė žadėjo grįžti ir pristatyti visą projektą: ilgas valan

Teatrinė instaliacija „fabrica“

Interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“ (kūrybinė komanda: Naubertas Jasinskas, Tadas Černiauskas,

(idėjos autorės – Agnė Matulevičiūtė, Saulė Biliuvaitė) Gintaras Sodeika). „Sirenų“ archyvo nuotr.

„Sirenų“ archyvo nuotr.

Interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“ (idėjos autorės – Agnė Matulevičiūtė, Saulė Biliuvaitė) „Sirenų“ archyvo nuotr.

das besitęsiančio performanso – instaliacijos šiltnamyje forma. Visgi vakaro nugalėtoju tapo Paulius Kilbauskas... Jo gyvai kurta elektroninė muzika tiesiog vedė iš proto. Seniai teatre nesu girdėjusi tokio vidų veriančio garso ir ritmo. Jam ypatin gai jautriai antrino, o gal net atvirkščiai – prie jo tiko Rūtos Butkus mokėjimas būti ir atiduoti savo fiziką garso jėgai. Jei nepavyktų parodyti viso performanso – instaliacijos, su mielu noru išklausyčiau bent jiems skirtą Kilbausko garso takelį... Muzikinis buvo ir paskutinis pristatytas „Sirenų“ darbas „Synth porn“ su vis daugiau dėmesio traukiančia Agne Matulevičiūte priešakyje. 72 nepertraukiamos valandos tiesioginės transliacijos iš buto, kuriame savo noru kasdieniu gyvenimu viešai dalinasi menininkai. Sakytum, „Akvariumas“, bet ne. Labiau įkvėptas šiuolaikinio „ant bangos“ esančio realybės „šou“ be televizijos – privataus asmenų gyvenimo pardavinėjimo/eksponavimo. Jei šiandien galima išgyventi iš atlygio, sumokamo už tai, kad elgiesi kaip šuo, tuomet pragyvenimas iš savo privatumo pardavinėjimo yra savaime suvokiamas darbas. Tik vieni tą daro savo kompiuteriu, namuose pasikabindami stebėjimo kameras, o kiti turi aplink bėgiojančius šešis operatorius. Matulevičiūtės ir Saulės Bliuvaitės projektas sąmoningai skyrėsi nuo realybės šou ne tik jo „nerežisavimu“ (kas lėmė daug tikrų ir gyvenimiškų nuobodulio laikotarpių stebint), bet ir gyvo, laisvai prieinamo „live chat‘o“. Jį greit rado, be problemų pasivijo interneto troliai. Tikėtina, kad naujas puslapis, pavadinime įsirašęs žodį „porn“ yra priverstas patekti į tokių žmonių akiratį, kita vertus, kokia laimė susidurti. Paradoksalu (dabar jau tikrai) tai, jog tik išlyginus jėgas ir menininkams persikėlus į virtualią erdvę, kur jie būtų prieinami 24/7, buvo galima „akis į akį“ susidurti su publika. Tikriausiai greičiau, nei prasidėjo pirmasis muzikinis „Synth porn“ pasirodymas, pasireiškė pirmieji besityčiojantys. Štai jums mūsų publika, mūsų dauguma – „eilinis“ lietuvis, drąsiausias komentaruose. Tas, kurį daugelis menininkų kartoja norintys pasiekti. Bet ar tikrai? Ar jūs tiesiog norite, kad jis jus lankytų lyg paminklą, nekeldamas klausimų ir neturėdamas savo pasiūlymų? Jie visuomet yra čia, šalia, jie net lankosi jūsų spektakliuose, tik viešumoje nėra drąsūs. Kūrybinė grupė tą gerai supranta, bet tikiu, jog buvo nustebinta patyčių ir neadekvatumo mastelio. „Synth porn“ dalyviai/atlikėjai tapo savo publikos įkaitais. Būdami atskirai nuo visų bute, neišsižadėdami savo tikrųjų asmenybių, jie kasdien susidurdavo su visišką laisvę bei neliečiamybę jų atžvilgiu demonstravusiais nepažįstamaisiais, pasijutusiais valdovais, nes kažkas jiems leido stebėti. Visgi žmogus – beviltiškai valdžios trokštanti būtybė. Tik palik jį vieną prie kompiuterio su penkiais skirtingais live stream ekranais ir jis jau jaučiasi galingesnis nei tie, kuriuos stebi. Jo veidas – nematomas, anonimiškas, jam nereikia prisiimti jokios atsakomybės. Tai idealios aplinkybės veistis tokiems „komentatoriams“ lyg musių lervoms. Tik vykstant kasdieniams muzikiniams Matulevičiūtės performansams „Synth porn“ butas man įgydavo tikrąją savo atmosferą. Muzikinis takelis imdavo veikti lyg kompozitorės akys, leisdavusios kitaip matyti tuos pačius vaizdus ir žmones, jų buičiai suteikiant nežinomybės ir klampumo. Kartu laisvesni atrodydavo ir dalyviai, visgi natūraliau prieš visų akis pasijaučiantys kurdami, grįždami į savo natūralųjį viešumo būvį. Vienaip ar kitaip, šiemetinis „Sirenų“ for matas prisidėjo prie kitokių kūrybos gyslelių žadinimo. Vargu ar įprastomis aplinkybėmis dabar būtų gimę tiek daug (ne tik festivalio kontekste) teatro patalpas ir taisykles paliekančių darbų. Sunkiausias metas tampa ne tik išbandymu, bet ir kūrybinių idėjų sprogimu. Be to, kad reikia iš naujo galvoti, kaip susitikti su žiūrovu, sprendimus sudėtingoje situacijoje labai skatina ir reali išgyvenimo baimė, ateities nežinomybė. Bet negali nesidžiaugti, jog po šitiek laiko deklaracijų apie „ėjimą link žiūrovo“ ir t. t., kūrėjai pas jį atėjo. Jie tikrai susitiko. Festivalis iš tiesų buvo apie žmones, „welcome“ ar „not“. Tą įrodo ir „Sirenų“ katalogo viršelį puošiančios Visvaldo Morkevičiaus nuotraukos, kuriose matyti programos dalyviai. Pandemijos

akivaizdoje ėmęsi padėti vieni kitiems, teatro prodiuseriai ir kūrėjai, atrodytų, iš naujo atrado gyvo ir kuriančio žmogaus žavesį ir mažiau dėmesio kreipė į genialius bei neliečiamus meno kūrinius. Tą įrodo ir tai, kad šių metų festivalio katalogo turinys buvo vienas geriausių istorijoje. Susitraukusi programa, supaprastėję logistikos klausimai atvėrė didesnių galimybių idėjos vystymui ir kūrybai. Į virtualią erdvę persikėlusi mentorystės programa ir „Zoom“ susitikimaidirbtuvės „pagimdė“ norą kalbinti užsienio dalyvius. Juk viešų susitikimų su jais nesuorganizuosi. Taip kataloge atsirado puikūs Oliverio Frljićiaus teks tai, kuriuos galima tiesiog kabintis ant sienos, kaip ir aktualūs mentorių interviu, atskleidžiantys ne tik jų asmeninius išgyvenimus pandemi jos metu, bet ir brėžiantys platesnį bendrinių patirčių kontekstą. Žmogus ir kūrėjas visomis prasmėmis priartėjo vienas prie kito, kad ir kokiomis keistomis formomis tai būtų įvykę. Ar ne apie tai kasmet ir turėtų būti festivalis? Vietoje dar vieno geriausio ir genialiausio, nekvestionuojamai didingiausio darbo? Ekonomikos srityje dirbantis mano tėvas sako, kad įprastai krizės, susijusios su ekonomika, vyksta kas septynerius metus. Jų metu atsisijoja nereikalingas veikiančiųjų perteklius. Kadangi po 2008ųjų vieną krizę praleidome, dabar, panašu, atsiimame už dvi vienu metu. Apie ką čia? Na, panašu, kad ekonomikos teorijos veikia ir teatre, savo ruožtu leisdamos išlikti tik ryškiausioms idėjoms ir priversdamos mus prisiminti tai, kas mūsų darbe svarbiausia – ne postamentai, o realūs žmonės.

Interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“ (idėjos autorės – Agnė Matulevičiūtė, Saulė Biliuvaitė) „Sirenų“ archyvo nuotr.

Interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“ (idėjos autorės – Agnė Matulevičiūtė, Saulė Biliuvaitė) „Sirenų“ archyvo nuotr.