Daiva Šabasevičienė
TEATRAS KORONAVIRUSO PINKLĖSE
Teatras siekia būti integralus. Pastaruoju metu jis papuolė ne tik į daugiažodystės, teorijų, paaiškinimų, paskaitų, kuriomis apipina savo pastatymus, liūną, bet ir koronaviruso pinkles. Vos atslūgus pirmajai viruso bangai, absoliučiai visi komersantai ir pinigus siurbiantys jų dariniai iki maksimumo atsipalaidavo, o teatrai ir toliau „įstatymiškai“ liko sukaustyti. Juos ypač prižiūri ir drausmina valstybė. Mažas pavyzdys: vienam žiūrovui nusiėmus kaukę, baudą už jį turi mokėti teatras. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvykusi baleto „Žizel“ premjera (2020-08-27) – ryškus problemos išorinis piešinys: didžiulė erdvė, o per didelius atstumus šachmatais išsodinti žiūrovai atrodė lyg nebylūs paminklai. Sėdint prieš dvi tuščias kėdes, atrodė, kad tuoj iš už jų iššoks Žizel – lyg tos kėdės būtų dekoracijų pratęsimas. Choreografė Lola de Ávila jau nelaukė trečio bandymo parodyti premjerą ir išvyko namo į Ispaniją, bet, ačiūdie, ji įvyko. Dabar visi spektakliai – koronavirusiniai. Kas užsislapstę repetavo, kas iš proto ėjo. Jau prasidėjus antrai bangai, išaiškėjo, kad visi teatrai skuba repetuoti net po kelis spektaklius. Taip yra ne vien dėl to, kad būtų patenkintas aktorių alkis ar kad teatrai užsidirbtų nors truputį pinigų, bet dėl to, kad būtų atkurta tam tikra visuomenės dinamika. Teatras siekia integruotis į aplinką, nes pati aplinka to reikalauja. Pastaruoju metu kuriami patys skirtingiausi spektakliai ne vien turinio, bet ir formų, žanrų prasme. Įvairūs
specialistai žmonėms aiškina, kaip reikia gyventi, koks dabar gyvenimas apskritai, bet žmonės regi ir jaučia visai kitus dalykus, ir staiga jiems pakišama: „Bet žmonės juk ne specialistai.“ Ir tuomet į pagalbą ateina teatras, kuris dažnai reklamuojasi, kad „kelia“ vieną ar kitą klausimą, kad nori parodyti „tai ir šitai“, bet iš tiesų jis niekada nesiekė „perspjauti“ žmogaus, niekada nieko nenorėjo įrodyti. Jis ieško būdų viena ar kita kalba išreikšti savo vienį su žmogumi, savo kalbos ir mąstymo dinamiką, kuri leistų žmonėms apskritai nenumirti. Ir šiandien, įgijus šiokį tokį imunitetą nuo koronaviruso hipotezių vajaus, Lietuvoje vėl smagu gyventi, nes teatras atsiveria ir subkultūros mėgėjams, ir klasikams. Tikriausiai vienos kultūros gerbėjai oponuos kitiems, bet abi tendencijos turės savo pasekėjų ir įvairios teatrinės aikštelės niekada neliks be žiūrovų. Pasaulis kovoja su virusu ir tik maža to pasaulio dalis – su viruso atsiradimo priežastimi. Kas gali pakeisti žmogų, kad jis nustotų egoistiškai naikinti tai, kas yra natūralu ir gamtos sukurta? Įstatymai žmonių nepakeičia. Reikalingas dvasinis kelias žmonėms pasikeisti. O šios kelionės tikrieji pamatai yra užkoduoti būtent teatre. Vien dėl to žiūrovai iškart sugrįžo į teatro namus. Abipusis teatro ir žiūrovo ryšys – tragiškiausia išvada: žmonės supranta, kad jie negali būti arti vienas kito, bet tik jie patys gali šią „klaidą“ ištaisyti. Medicinos šiame
27
