Sigita Ivaškaitė
KAI „SIRENOS“ KAUKIA GIMTĄJA KALBA
20
Labai nesmagu rašyti apie festivalį, kurio nespėjai pajausti. Taip man nutiko su „Sirenomis“. Darbai, reikalai, nenuspėjamai besikeičiantys grafikai ir finale – vos fragmentiškas žvilgsnis į operatyviai prie naujos pasaulinės situacijos prisitaikiusį festivalį. Bet gal ir nieko tokio. Pandemijos metu didžioji dalis patirčių tapo fragmentiškos. Matome nepilnus vieni kitų veidus, iš šiltų pasisveikinimų kartais beliko tik rankos mostas per atstumą, nebejaučiame to (nors ir dažnai nemalonaus) netikėto svetimo kūno artumo... Viskas lyg ir panašiai, bet tuo pat metu – iš toli, lyg per stiklą ar sieną. Tikriausiai nebereikia jūsų įvesti į kontekstą, pasakojant, kaip pakito festivalio formatas ir turinys, vadovams priėmus esminį sprendimą – nelaukti, kuo viskas baigsis, o koncentruoti dėmesį į koncepciją, temą, tuo pačiu finansiškai padedant kūrėjams. Pasirinkta „unwelcome“ tema, tikiu, viena vertus, liko lyg turėjusios įvykti programos pamatais, ant kurių kitoje realybėje augo naujos idėjos. Sienos, fiziškai skiriančios kambarių, butų, miestų, valstybių ribas ir į jas besitrankantys „nelaukiamieji“, koronaviruso užvaldytame pasaulyje pasipildė begale menamų, skaitmeninių sienų ir ekranų. Paradoksas ar skirtumas tas, kad jos vienu metu tam pačiam žmogui gali tapti ir neperžengiama kliūtimi, ir vartais, – kaip pažiūrėsi ir kaip panaudosi.
Suklestėjo, patobulėjo ir daugelį žmonių iki šiol gelbsti internetinė prekyba, daug kas išmokome naujų įgūdžių, na, kad ir sporto namuose, prisiminėme senus gerus stalo žaidimus ar iš naujo įvertinome savo gyvenimo kokybę. Daug visko atsitiko tarp keturių sienų, dažniau baimingai žvelgiant į ekranus nei pro langus. Žvilgsnis į kitą, pasitikrinimas, kaip draugai ir priešai išgyvena naują nežinomybę, taip pat nešė tiek džiaugsmo, palaikymo, tiek ir nereikalingų nervų bei savęs nuvertinimo. Izoliuoti nuo tikrojo kontakto pasinėrėme į virtualų. Ar jums jo pakako? Akivaizdu, kad pandemijos situacija teatralus privertė iš naujo pasiilgti publikos, kaip sakė daugelis, „matyti jų akis“, o kartu su „Sirenų“ festivalio užduotimi menininkus visų pirma privertė savęs paklausti: „Kaip ir kur publika galėtų mane pamatyti?“ Klausimas ne naujas, bet jo svarba – visiškai pakitusi. Anksčiau pirmiausia gvildenti idėjos, koncepcijos, teksto, atlikėjų pasirinkimo aspektai, o dabar svarbu sugalvoti formą, kuri leistų apeiti apribojimus ar net įvykti spektakliui, esant viešų renginių draudimams. Ir taip teatras atsisuko į žmogų. Patosas, skambu, bet juk tiesa, ar ne? Teatras vėl susirūpino būti matomas, patiriamas, prieinamas. Nebeliko duotybių, – šiandien, galvojant apie naują scenos kūrinį, kas kartą reikia savęs klausti: kur rodyti, kaip užtikrinti saugumo jausmą,
