Magiškas airių mitologijos pasaulis

broliai Gobnius ir Luchteinas globojo menus. „Dieviškoji Trejybė“ kūrė ginklus Tuat De Danan tautos žmonėms, kurie kariavo su fomoriečiais. Fomoriečiai buvo paslaptinga požeminių ir vandeningų gelmių rasė, airių mitologijoje. Jie apibūdinami kaip milžiniški monstrai.

Tuat De Danan nugalėjo jų pulkus Mag Thurid mūšyje. Mūšių motyvai neabejotinai atkartoja kitus indoeuropiečių mitus apie karus tarp dievų, tokius kaip Aesir ir Vanir Skandinavijos mitologijoje bei Olimpiečiai ir Titanai graikų mitologijoje.

Mūšyje su fomoriečiais Connacht ir Sligo grafysčių teritorijose dalyvavo ir pats karo dievas Natas, tačiau ten ir žuvo. Šiuo atveju logiška būtų suabejoti dievų nemirtingumu – akivaizdu, kad tai viena iš žemiškojo gyvenimo pasekmių.

Padavimuose dievas Natas yra vaizduojamas kaip žirgų augintojų valdovas, pavojingas ir piktas Indu genties palikuonis. Gali būti, kad šis personažas pasiskolintas iš Indijos, senovės Egipto ar Polinezijos mitologijos, nes dievas Indu turi daug sąsajų su dievu Čandra. Nepaisant to, mirtingojoje žemėje jis paliko gedinčią žmoną Nimain ir meilužę Badbą. Iš esmės, dievų santykiai su moterimis ir vaikų skaičius šeimoje bei už jos ribų nelabai kuo skyrėsi nuo jų „brolių“ aistrų Olimpe.

O štai moteriškoji dieviškosios bendruomenės pusė paliko ryškų pėdsaką Airijos liaudies mene, jų klasta ir meilė yra įkūnyta legendose ir tradicijose. Kadangi Nato žmona Nimain yra žinoma kaip deivė, personifikuojanti „įniršusį karo chaosą“, ji vaizduojama kaip gebanti įvesti nesantaiką į bet kokias sąjungas ir nutraukti jų draugiškus ryšius. Nimain stūmė karius į aršias kovas, sėjo siaubą ir sumaištį, taip nugalėdama priešą. Kartu su vyrais ji dalyvauja mūšiuose, o visuomenėje dažnai pasirodydavo kartu su liūdnai pagarsėjusia deive-karalienė Medb.

Įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad įvairios ir užburiančios daugumos pasaulio šalių pasakos, nepaisant jų geografinio atstumo, daugeliu atvejų yra labai panašios. Kiekviena šalis turi nepakartojamą savo pasakų herojų, kuris nugali drakonus ir visokius monstrus. Piktosios jėgos, užvaldančios taikius žmones, pagaliau yra nugalimos ir negrįžtamai sunaikinamos, o visuotinis džiaugsmas ir begalinė laimė aplanko kiekvieną.

Toks yra ir airių folkloro pagrindinių herojų motyvas. Jo ištakos siekia ikikrikščioniškąjį laikotarpį ir yra žinomos kaip keltų mitai.

Mitai teigia, kad saloje gyveno Tuat De Danan (Túatha Dé Danann) gentis – Airiją valdžiusios deivės Danu šalies žmonės. Štai jos dieviškieji atstovai: Dagda Didysis, „fantominė“ karalienė Morigan, Lew, Nuada, Angus, Brigid, Mananan, gydytojas Dian Seht, Nesa medžiotoja, Lyras ir Gobnius. Iš viso yra 12 pagrindinių dievų. Visai kaip senovės graikų mitologijoje.

Bėgant metams, krikščionybės įtakojami legendos ir mitai keitėsi.

Pavyzdžiui, legendoje apie jūrų dievą Lyrą piktoji pamotė iš pavydo užkeikė keturis jo vaikus ir pavertė juos gulbėmis. Nuo tada jie buvo pasmerkti šimtmečius klajoti paukščių pavidalu, kol išgirs bažnyčios varpo skambėjimą.

Šaltiniai teigia, kad pirmieji mitinių žmonių aprašymai kyla dar iš antikos laikų, kur senovės tyrinėtojai buvo juos įamžinę. Senovės graikai juos vadino keltais, o romėnai – galais.

Keltai gyveno beveik visoje Europoje. Pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą jie buvo užėmę teritoriją nuo Čekijos iki Airijos.

Būtent iš jų fantazijų ir kilo viduramžių sagų ir legendų herojai: Tristanas ir Izolda, magas Merlinas, Persifalas ir Galahadas – pasakiškieji Gralio riteriai. Keltų amžininkas Aristotelis juos pavadino „išmintingais ir nagingais“.

Kovodamas su jais, Julijus Cezaris užėmė Galiją ir dabartinės Belgijos bei Olandijos teritorijas, ir netgi dalį Šveicarijos, o vėliau nukariavo dar ir dalį Didžiosios Britanijos teritorijos.

Romėnai nedrįso pulti Airijos keltų ir tai išgelbėjo salą nuo svetimos kultūros įtakos.

Po savo fantazijų aureole keltai kūrė specifinius kūrinius, garbino ypatingus stabus, sekė paskui žynius – druidus. Tuo pačiu metu jie buvo laikomi dievais, o dievai – druidais.

Taigi didysis jų dievas Dagda turėjo ypatingą jėgą, išmintį ir išmanė magiją, kaip ir patys druidai. Jis valdė gyvenimą ir mirtį, orą ir derlių, laiką ir metų laikus. Jis buvo vaizduojamas kaip barzdotas milžinas su stebuklinga kuoka, kurios vienu galu galėjo žudyti, o kitu galu – atgaivinti, jis valdė gyvybę ir gamtą. Jis taip pat garsėjo tuo, jog turėjo neišsemiamą katilą su niekada nesibaigiančiu maistu ir magiškus garsus skleidžiančią arfą. Jo muzika galėjo džiuginti klausytojus, bet taip pat galėjo sukelti ir begalinį liūdesį.

Matydami, jog visa Dievo galia slypi muzikoje, priešai pavogė jo arfą ir paslėpė ją apleistoje tvirtovėje, tačiau Dagda susekė priešininkų gentį ir rado savo arfą.

Braukdamas per stygas, jis grojo „ašarų melodiją“ ir visi verkė. Tada Dagda užgrojo „džiaugsmo melodiją“, ir kariai ėmė šokti bei juoktis iki išsekimo. Pabaigoje Dagda pagrojo „miego melodiją“, ir kai visi giliai užmigo, jis laisvai pasišalino iš priešų tvirtovės.

Etimologija sujungia žmonių dievus į didelę šeimą ar klaną, paskirstydama galias, pareigas ir hierarchijas. Dievai dažnai buvo vaizduojami kaip karaliai, karalienės, bardai, kariai, didvyriai, gydytojai ir amatininkai, nemirtingieji ir turintys antgamtinių galių.

Sičė, Krednės dievas, buvo auksakalys, kuris savo darbuose taip pat sumaniai naudojo bronzą ir žalvarį. Kaip ir senovės graikų dievas Hermis, Krednė ir jo

Aukščiausios galios deivė, personifikuojanti žemę, karingoji dieviškoji Connaught karalienė Medb yra viena iš pagrindinių airių mitologijos figūrų. Įspūdingos išvaizdos, stiprios valios, drąsi ir atkaklaus charakterio ji yra panaši į senovės Indijos princesę Madhavą, visatos valdovo Yati dukterį iš Mahabharatos. Kaip ir kitas jos prototipas, aukštojo Airijos karaliaus Ichado Feidlicho dukra Medb išteka iš eilės už keturių karalių, iš kurių trys buvo tapę Connacht valdovais, ir tai įvyko būtent jos pastangų dėka. Jos poelgių buvo bijoma, jos genties buvo vengiama, kai tik tai buvo įmanoma, tačiau niekas negalėjo išvengti viską matančio deivės žvilgsnio – Medb turėjo raganiškų galių, žinojo druidų žynių paslaptis ir turėjo aiškiaregystės dovaną. Nuo savo vyro Eililo Mac Math, kuris tapo Connaught karaliumi, ji pagimdė septynis sūnus. Visi jie buvo pavadinti Meino vardu. Tokie vardai buvo suteikti todėl, kad vienas druidų pranašas išpranašavo jos nekenčiamo Konkobaro karaliaus mirtį, kuris turėjo žūti nuo vyro, vardu Meinas. Po žmonos mirties karalius Konkobaras ilgai neliūdėjo ir vedė jos seserį Etną.

Laukite tęsinio...