Lamų Slėnis 2023/10-11 by Lamų slėnis

2023 SPALIS-LAPKRITIS (132)

V Y RI Š K I

P O K A L B I A I

Premjera!

ALTHAÏR Netikėtumų pilna šiuolaikinė odė universaliausiam parfumerijos ingredientui – vanilei. „Althaïr“ aromato sukūrimui „Parfums de Marly" parinko tradiciškai užaugintą, natūraliausią, pačios geriausios kokybės Burbono vanilę – tiesioginį palikuonį vanilės, Prancūzijoje pasirodžiusios karaliaus Liudviko XV valdymo laikais. „Althaïr“ kvapo kompozicijoje Burbono vanilės prašmatnumas pabrėžiamas citrusinių vaisių, cinamono, kardamono ir šokolado potėpiais. Žaisdamas ryškiais kontrastais tarp šilumą skleidžiančių ingredientų ir gaivos pojūčio, tradicinėmis ir, atvirkščiai, stebinančiomis parfumerijos natomis, „Althaïr“ apgaubia subtilumu kerinčia prabanga.

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Dizainerė

Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Rūta Floral

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė Adelė Galdikaitė

Verslo plėtros vadovė

Mantė Jaruševičiūtė

Stilistė

Viršelis Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

2023 SPALIS-LAPKRITIS | VYRIŠKI POKALBIAI

Redakcijos laiškas Gebėjimas pamatyti daugiau nei vieną sprendimą atveria net ir slapčiausias duris. Ir nors kūrybingi keliai tikrai nėra saugūs, o kartais jie apskritai dar tik kuriasi, jais eiti juk kur kas įdomiau! Toks yra ir mūsų „Lamų slėnis“ – žurnalas, kuriame persipina skirtingos istorijos iš viso plataus pasaulio, bet visas jas jungia gebėjimas į kasdienybę pažvelgti šiek tiek kitu, mažiau įprastu, bet tikrai gerokai įdomesniu kampu. Ką reiškia įkurti antruoju Lietuvos vienaragiu tituluojamą ir pasaulyje lyderiaujančią įmonę? Tris dešimtmečius gyventi įstabiajame Niujorke, artimai bičiuliautis su žymiuoju Jonu Meku ir groti su pačiais garsiausiais pasaulio muzikantais? Vos pabaigus mokyklą stačia galva nerti į didžiausią savo gyvenimo nuotykį ir per metus aplankyti keliolika šalių visai kitoje pasaulio pusėje? Prestižiniame Oksforde atlikti mokslinį tyrimą, pakeisiantį visos mūsų šalies požiūrį į save? Taip, pasaulį ir jo ateitį kuria žmonės. O ateitis, kaip sako futurologas Justinas Jautžemis, yra šviesi.

Smagaus skaitymo!

NAUJIENOS

PLIENAS

SPINTELĖ „F-CABINET“ FRAMA

LENTYNA „RIVET“ FRAMA

MODULINĖ LENTYNA „PANTON WIRE“ MONTANA

VAZA „ARC“ HAY

STALINIS VEIDRODIS „AURA“ NEW WORKS

ĄSOTIS „PLEAT“ NEW WORKS

STALINIS ŠVIESTUVAS „T-LAMP“ FRAMA

ĄSOTIS „ETRUSCAN“ AUDO

KRĖSLAS „PANTONOVA“ MONTANA

NAUJIENOS

MENO MUGĖS GERIAUSIEJI

realistiniai kasdienybės motyvai jun-

archyvų metaforos. Geriausia „ArtVil-

giasi su fantazijos elementais, kur-

nius’23“ instaliacija paskelbtas paro-

Meno mugėje „ArtVilnius’23“ paskelb-

dami intymius, jautrius pasakojimus.

dos „Takas“ erdvėje instaliuotas Moni-

ti geriausi metų menininkai. Geriausia

Geriausio „ArtVilnius’23“ menininko

kos Žaltauskaitės-Grašienės objektas

jaunąja menininke komisija pripažino

vardą šiemet pelnė latvių menininkas

„Mėnulio jūra“. Tai monochrominis,

Užupio meno inkubatoriaus meninin-

Paulius Liepa. Jo kūryboje susitinka

grafinis, subtilus, nuotaikingas, labai

kę Juliją Skudutytę. Buvo pažymėta

klasikinė grafikos technika, medžio

poetiškas ir netikėtai suderintas su

savita jos kūryba, kurioje tikroviški

raižiniai, statinių planų, rankraščių,

žakardinio audimo technika kūrinys.

KEFYRO RENESANSAS Ar žinote, kuo skiriasi karvių, ožkų ir avių kefyras ir kad ne visi rauginti pieno produktai yra rūgštūs? Gastronomijos ekspertai patikina – kefyras kulinarijoje išgyvena renesansą. Ir dėl naudos organizmui, ir dėl įdomių derinių su prieskoniais bei žalumynais, kurie ypač tinka prie Šiaurės Afrikos ar Viduržemio jūros patiekalų. Kefyras kilęs iš Šiaurės Kaukazo, o šio žodžio kilmė – turkiška ir reiškia gerą savijautą. Kaip žinia, šis produktas ir mūsų šalies gastronomijoje užima išskirtinę vietą, kuri, kaip sako ekspertai, ateityje tik didės. 10

JAUKIŲ NAMŲ AKCENTAS Beprasmių daiktų pilname pasaulyje jie visada tikėjo švelniu rankų darbu, ypatinga kokybe ir nepaprastu atidumu detalėms. Būtent todėl nauji produktai lietuvių kūrėjų „OVO Things“ asortimente atsiranda retai ir tik labai gerai apgalvojus. Šį rudenį OVO komanda pristato naujieną – pasaulį išvydo išpuoselėta ir atidžiai sukurta žvakidė „Aluminium“. Žmonėms, vertinantiems vietinius kūrėjus, ir namams, mylintiems gerą dizainą ir kvepiantiems natūralaus bičių vaško žvakėmis. https://ovothings.com

„PAKUI HARDWARE“ VIZIJA APIE UŽDEGIMO KAMUOJAMUS PLANETOS IR ŽMONIJOS KŪNUS

kui Hardware“ (Neringos Černiauskai-

šiuolaikinių menininkų dueto vizionie-

tės ir Ugniaus Gelgudos) personalinė

riškas žvilgsnis provokuojančiai smin-

paroda. Joje atveriamas technoorga-

ga į opias žmonijos problemas – pan-

nizmas, sudarytas iš žmogaus uždegi-

deminiuose, socialiniuose, ekonomi-

mo apimtus organus primenančių sti-

niuose ir kariniuose uždegimuose be-

Akies tinklainėje ryškėja išdegintas

klo ir aliuminio skulptūrų, architektų

sikankinančius mūsų ir planetos kū-

peizažas. Elektriniais takeliais juda ki-

Petro Išoros-Lozuraičio ir Onos Lozu-

nus. Paroda „Uždegimas“ yra įžanga į

netinių figūrų galerija. Ant marmurinių

raitytės-Išorės sukurto postgamtinio

grindų – plastikinio dirvožemio kopos.

kraštovaizdžio, šviesos ir kitų estetinių

Tai „Uždegimas“ – kūrybinio dueto „Pa-

elementų. Visame pasaulyje garsaus

būsimąjį nacionalinį Lietuvos paviljoną Venecijos meno bienalėje. Paroda veiks spalio 27 d. – vasario 11 d.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Ateitis yra šviesi Technologijų ekspertas, futuristas, inovacijų strategas, marketingo profesionalas, technooptimistas – tiek ir dar daugiau epitetų galima surasti į „Google“ įvedus Justino Jautžemio vardą. Susidomėjote? Ne veltui! Jis tikrai turi ką papasakoti.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Dovaldė Butėnaitė

ŽMONA GRETA. Tai yra nuostabiausias žmogus pasaulyje, kuris kiekvieną dieną mane įkvepia, palaiko, pasirūpina, nustebina, ko nors išmoko. Mano tikslas – jai atgal atiduoti bent dalelę to, ką gaunu.

NAUJIENOS. Esu labai smalsus. Man be galo įdomu, kas vyksta aplink mane, tad naujienų turinio vartoju daug ir dažnai. Rytas prasideda nuo rytinių laidų televizijoje bei svarbiausių naujienų straipsnių portaluose, dienos metu aktyviai seku Lietuvos ir pasaulio naujienas per kelias skirtingas platformas, o vakare skaitau lengvesnį technologijų, inovacijų turinį. Savaitgaliai skirti žurnalams. Turbūt nenuostabu, kad galiausiai pradėjau dirbi žiniasklaidos įmonėje! REKLAMA IR MARKETINGAS. Reklama visada mane labai traukė ir paskatino mano susidomėjimą marketingu. Beje, šioje industrijoje esu iki šiol. Tai be galo įdomi ir plati sritis. Man atrodo, kad reklama yra neįvertinta meno forma, – ji turi galią ne tik prajuokinti ar pravirkdyti, bet ir paskatinti rūšiuoti, nuversti tironus ar padėti tiems, kam reikia pagalbos. Apie tai dalijuosi ir savo „LinkedIn“ bei „Instagram“ paskyrose @jautzemis.

JUDĖJIMAS. Kuo daugiau judu, tuo geriau jaučiuosi. Derinu sporto klubą, dviratį, riedučius, ėjimą, bėgimą. Kitais metais noriu išmokti plaukioti jėgos aitvarais bei leistis į kelionę su nakvyne dviračiu. Judėjimas – investicija į gerą savijautą dabar ir sveikatą senatvėje.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

KAVA. Rūšinės, tinkamai paruoštos kavos pirmą kartą paragavau 2010-aisiais ir nuo tada ji tapo mano kasdieniu palydovu. Labiausiai mėgstu plikytą kavą, bet neatsisakau ir espreso. Rytus pradedu su kavos ruošimo ritualu „Chemex“ inde, tačiau namie turiu ir ne vieną kitą kavos ruošimo aparatą, svarstykles, pupelių malūną ir kitų rakandų, o telefone – kavos programėles ir įvairių jos ruošimo receptų, kurių kavinėse paprašau baristų.

MODERNUS MENAS. Kai planuoju keliones į užsienį, vienas iš būtinų lankytinų objektų visada yra modernaus meno galerija. Man tai emocijos, estetikos ir idėjų oazės, kur galiu praleisti valandų valandas. O namuose kabo Kazimiro Malevičiaus, Marko Rothko replikos, guli ir begalė albumų ir žurnalų apie meną. Manau, kad senatvėje pats pradėsiu kurti.

JAPONIJA. Nėra kitos šalies ir kultūros, kuri mane taip žavėtų. Japonija pilna kontrastų: nuo šimtamečių tradicijų ir papročių iki naujausių technologijų, nerealių madų ir vaizdo žaidimų. Man labai patinka tradicinė Japonijos estetika, daiktų meistrystė, gamtos ir žmonių harmonija. Tikiuosi greitai ją aplankyti.

LEGO. Tokia paprasta žaidimo technologija, o kiek daug su ja galima nuveikti. Vaikystėje „Lego“ rinkiniai buvo mano mėgstamiausias žaislas, leidęs išlaisvinti vaizduotę, o dabar renku suaugusiesiems skirtus rinkinius, kurie puošia (mano žmona, žinoma, turi kitą nuomonę) namų lentynas. Man tai ir smagus laiko praleidimas, ir meditacija, ir nostalgija.

ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI. Esu didelis geekas, bet jokia kita mokslinės fantastikos istorija manęs taip nepavergė, kaip „Žvaigždžių karai“. Juose viskas, ką mėgstu: kosmosas, herojai, blogiečiai, magiškos galios ir ateivių technologijos. Tai labai turtinga visata, todėl džiaugiuosi, kad pastaruoju metu ji išgyvena atgimimą. Tai yra tobulas pabėgimas iš kasdienybės rutinos.

ATEITIS. Mane visuomet be galo žavėjo ateitis. Ji mane įkvepia stengtis dalykus daryti geriau. Esu technooptimistas – manau, kad technologijos gerina mūsų gyvenimą. Jei pasižiūrėtume atgal į istoriją, žmonija dar niekada negyveno taip gerai. Mano akimis, ateitis žada galimybes, idėjas, išradimus ir technologijas, geresnį supratimą ir pažinimą. Ateitis yra šviesi.

Beveik trisdešimt metų Niujorke gyvenantis, su bičiuliu Jonu Meku „Antologijos“ kino archyve nuolat muzikavęs laisvojo džiazo būgnininkas, perkusininkas, dirigentas ir performansų autorius Dalius Naujokaitis-Naujo sako, kad išjungus ar įjungus muziką pasikeičia ne tik erdvė – pasikeičiame ir mes. Tuo netrukus įsitikinu prasidėjus fotosesijai – vos Daliui pradėjus muzikuoti, sėdžiu ant kėdės ir stebiu procesą it užhipnotizuota. Truputį laisvesnė, truputį lengvesnė, truputį labiau čia ir dabar.

Lietus ritminių klaidų nedaro Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Daliau, išgirdus jūsų vardą galvoje iškart iškyla tokie gražūs žodžiai – perkusija, laisvė, džiazas, polėkis. Kokį dar žodį prie šių prijungtumėte pats? – Gal tiek ir būtų, su visais šiais sutinku. (Šypsosi.) – Ar būgnai ir buvo pirmasis instrumentas, kurį pamilote? – Taip, su būgnais mane supažindino mano brolis Audrius Naujokaitis, už mane vyresnis septyneriais metais. Užaugau labai įdomioje erdvėje, nes brolis buvo tapytojas – piešdavo, tapydavo indėnų gyvenimo freskas, darydavo robotus, roko grupių plakatus. Kas keisčiausia, jis iš popieriaus ir kitų medžiagų buvo pagaminęs ir Niujorko dangoraižių su gatvėmis maketą – žaisdavom Niujorko policiją. Po to Niujorke apsigyvenome. Taip pat Audrius klausė labai daug muzikos. Garsiai. (Šypsosi.) Ypač roko grupių – „The Rolling Stones“, „Queen“, „Led Zeppelin“, „T-Rex“, „The Beatles“. Man taip pat labai patiko ta muzika. Brolis mokėjo groti būgnais, norėjo suburti grupę, tad ir mane iš16

mokė poros būgnų ritmų. Pats mūsų grupėje grojo gitara, o man dar ir dainuoti liepė. Mokiausi groti brolio pagamintu būgnų komplektu, kurį sudarė pora žaislinių prie kėdės pritvirtintų būgnų bei pora iš skardinių saldainių dėžučių pagamintų lėkščių. Koncertuodavome namuose: tėvai bei draugai su bilietais ateidavo į mūsų pasirodymus. (Šypsosi.) Gaila, kad neišliko įrašų. Po kiek laiko Audrius mūsų grupę apleido, bet aš būgnų – jau nebe. Mokykloje grodavau net ant draugų kuprinių, su bičiuliais slapta muzikuodavome kaimyno rūsyje. Sužinojom, kad Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje atsidaro džiazo skyrius. O mes tuo metu jau eidavome prie Filharmonijos lauke klausytis Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio džiazo koncertų, patys bandydavome improvizuoti. Tai mums buvo kaip stebuklas. Taip draugų ir, žinoma, brolio paskatintas įstojau į konservatoriją. Ir tada prasidėjo rojus. Mokydamiesi klausydavomės muzikos, praktikuodavomės, viskas vykdavo laisvai.

Po studijų buvome subūrę puikių grupių čia, Lietuvoje. Grojome kartu su Juozu Milašiumi, Tomu Kutavičiumi ir Vladimiro Čekasino vaikų ansamblyje. – O tada išvykote į Niujorką? – Brolis Audrius jau gyveno Niujorke. Ten būdamas jis artimai susipažino su Jonu Meku – papasakojo jam, kad mušu būgnais, davė pasiklausyti mano įrašų, parodė filmukų. Tada Jonas mano brolį tikino, kad būtinai turiu atvykti į Niujorką ir pamatyti, kas vyksta jo muzikos bei kino pasaulyje. Niujorkas iki šiol yra meno ir muzikos sostinė. Taip 1995 m. gavau spausdintą Jono iškvietimą ir išvykau. Pirmąjį mano vakarą Niujorke susitikome su Jonu ir nuėjome į vieną kiečiausių muzikos vietų pasaulyje – „CBGB“ muzikos klubą, kuris veikė iki 2006 metų. Tai vieta, kur gimė pankrokas ir iškilo labai daug gerų grupių bei atlikėjų, tokių kaip „Ramones“, „Talking Heads“, Patti Smith. Susižavėjau iš karto, nes ten muzikantai grojo kitaip – garsiai, pankiškai ir iš visos širdies. Pirmą kartą išgirdau muziką, kuri mane taip stipriai paveikė. Pamenu, kaip muzikantai it kokiam fabrike ėjo pasirodyti vienas po kito, be didelių pristatymų ir įžangų. Tokia buvo mano pirmoji diena Niujorke. (Šypsosi.) O paskui, kadangi Jonas buvo įkūręs „Antologiją“, filmų muziejų ir kino teatrą, laiką dažnai leisdavome ten. – „Antologijoje“ jūs turėjote savo studiją? – Taip, Jonas man davė studiją, kur mes kartu sueidavom ir tiesiog kaip kaime grodavom, improvizuodavom. Susirinkdavo ten ne atlikėjai, o draugai – tokie kaip puikus tapytojas ir muzikantas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, filmininkas ir poetas Julius Ziz, mano brolis, Jonas, „Antologijos“ savanoriai, praeiviai. Taip Niujorke ir pasilikau. Grįždavau į Vilnių tik trumpiems momentams, o nuo 2008 m. atvažiuoju dažniau. Mane ėmė kviesti į Lietuvą – dalyvavome „Fluxus“ ministerijos renginiuose, „Vilnius Jazz“. Prasidėjo daugiau judesio. Atvežu čia kartu pagroti ir savo draugus, fantastiškus muzikantus. Kadangi daug grojame Niujorke, turime savitą energiją. Apskritai, jei ne „Antologija“, Jonas, draugai, turbūt Niujorke nebūčiau likęs. Ten reikia daug dirbti – jei ne dėl muzikos ten būti, tada dėl ko? – Pasidalinkit kokiu šiltu prisiminimu apie draugystę su Jonu Meku. – Yra įstrigę tokių nemažai. Niujorke man teko dirbti daug visokiausių darbų – ir dažytoju, ir statybininku, ir bilietus prie įėjimo į klubą tikrindavau. Tokius darbus buvo lengviausia gauti, tačiau tai nebuvo lengvi darbai. Kartais žiauriai užknisdavo, nematydavau prasmės. Pamenu, kartą Jonui sakau, kad viskas nusibodo, pavargau – groju klubuose, tačiau iš to pragyventi neužtenka, nežinau, ką daryti. Niujorke milijonas muzikantų, o būgnininkų – gerų būgnininkų – gal trys milijonai. Taip skundžiuosi, o Jonas man sako: „Tu negalvok apie tai, o tiesiog tęsk groti, mėgaukis grodamas su draugais. Viskas susiklostys taip, kaip turi susiklostyti. Savaime.“ Man labai tai įstrigo. Pasiduoti ir viską mesti aš ir neketinau, bet

ši Jono mintis sustiprino tikėjimą, kad viskas bus gerai. Taip toliau muzikavau, o po kiek laiko pažvelgęs iš šono supratau, kad iš tikrųjų viskas vyksta savaime. Sutikau nuostabų būgnininką, muzikantą Kenny Wolleseną, per jį – ir labai daug kitų aukšto lygio muzikantų. Anksčiau jų klausydavausi, o tuomet pradėjau kartu su jais groti. Taip viskas po truputį vertėsi ir apsivertė. Vadinasi, Jonas buvo teisus. Jis niekad nesibėdavodavo. O jei išgirsdavo ką nors taip darant, numodavo ranka, įpildavo vyno, išsitraukdavo armoniką ir sakydavo: „Ai, nesibėdavok!“ ( Juokiasi.) Yra toks posakis: „Jei per ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė pradės žiūrėti į tave.“ Pradėjus groti su Kenny kompanija viskas ėmė keistis. – Koks gi yra tas menininkų Niujorkas? Kaip jo peizažas keitėsi per 30 metų? – Tais laikais, kai atvažiavau, Ist Vilidžas buvo didysis menininkų rajonas. Ten buvo įsikūrę ir filmininkai, ir menininkai, ir poetai, įskaitant Alleną Ginsbergą bei kitus. Jonas gyveno Brodvėjuje, Žemutiniame Niujorke, ten įsikūręs buvo ir mano minėtas „CBGB“ muzikos klubas. Daug gerų džiazo klubų buvo Vest Vilidže. Tačiau Niujorkas po Pasaulio prekybos centro teroristinio išpuolio ėmė stipriai ir staigiai brangti, tad menininkams, kurie gyvena ne siekdami nusipirkti jachtą, o dėl to, ką jie mėgsta, teko išsikelti į pigesnius rajonus. Per beveik trisdešimt metų užsidarė daug gerų klubų ir barų, vietoj jų išdygo stikliniai bankai. Dingo daug gerų vietelių, kur rinkdavosi menininkai ir muzikantai. Tai blogai, bet atsiranda ir kitų, naujų vietų. Nepaisant to, Niujorkas vis tiek išliko meno centras. Talentingų atlikėjų Niujorke buvo visais laikais, ir dygsta jie toliau kaip grybai. ( Juokiasi.) Susipažinau su daug fantastiškų jaunų muzikantų, su kuriais labai malonu dirbti. Mes kartu tiek įrašinėjam, tiek koncertuojam. – Užsiminėte, kad puikūs muzikantai dygsta kaip grybai. Kaip Niujorke pasiekti savo svajonių? – Jei darai tai, ką iš tikrųjų mėgsti, vienu ar kitu būdu atsidursi ten, kur reikia. Jei esi dailininkas, nueisi į parodą, susipažinsi su kitais menininkais, pradėsi bendrauti. Svarbu aistringai daryti tai, ką nori. Aš niekada nesiekiau prasimušti. Nepiršau savęs. Turėjau „Antologiją“, grojau su keletu grupių bei mylimais draugais klubuose ir buvau laimingas. Savaime susiklostė, kad mane ėmė kviesti į pasirodymus, ėmiau groti su kiečiausiais muzikantais, kurie stovi ant scenos su „U2“, Norah Jones ir daugeliu kitų. Labai svarbu būti savimi. Kenny mane kviečia koncertuoti sakydamas, kad aš turiu savo braižą. Ir pats tą žinau. Taip kažkaip nesimušdamas prasimušiau. (Šypsosi.) – Esate sakęs, kad Niujorkas jums yra vienas iš nuostabiausių orkestrų. – Gal ne orkestrų, o garsų klausymosi vietų. Ten nėra tylos, vis kas nors vyksta. Man kartais patinka tiesiog klausytis miesto. Ir visi žmonės tą miestą girdi. Garsai Niujorke turi didesnę erdvę sąveikai tarpusavyje. Jų energija stipresnė. Manau, kad būtent dėl šios priežasties Niujorke gimė bibopas – džiazo stilius, kuriam 19

Muzika yra labai paveiki. Štai eksperimentas: jei dabar išjungtume studijoje grojančią muziką, viskas aplink pasikeistų. Pasikeistų ne tik erdvė – pasikeistume ir mes patys. Kai klausausi muzikos, viskas pakyla. Tai magija be sienų.

būdingas ekspresyvumas, melodijos dalijimas į frazes, atlikėjų improvizavimas. Jis juk negimė Kalifornijoje. Galbūt dėl to, kad tik Niujorkas turi tą savitą garsų judėjimą. Garsai ten juda greitai, bet kartu ramiai, saugiai, plačiai. Ne tik mieste, bet ir gamtoje nuolat kirba fantastiški garsai, ritmika, melodijos. Kai klausaisi lietaus – jis juk nedaro ritminių klaidų. (Šypsosi.) Tuomet prisijungia paukščiai... Kai viskas vyksta laisvai, rodos, kad vyksta magija. O jei pradedi galvoti, planuoti, viskas sustoja. Svarbu pasinerti į tėkmę, jos klausytis. Tada ne tik klausaisi, bet ir jauti muziką. – Kiek laiko praeina, kol imate ilgėtis muzikos, būgnų lazdelių? – Mėgstu rytais nueiti į studiją ir bent valandėlę prasigroti. Tada man diena geriau einasi, neerzina visokie buitiniai reikalai, nuotaika geresnė. Stengiuosi kasdien pagroti. Galbūt pavyks nueiti į studiją rytoj. Vadinasi, šiandien diena – gera, bet rytoj bus dar geresnė. ( Juokiasi.) Man patinka pats procesas. Kai įeini į muziką, viską imi girdėti. Kad ir kiek muzikuotum, vis atrandi ten ką nors naujo. Kaip koks batsiuvys – iš pradžių gal tavo pagaminti batai bus kreivoki, bet, žiūrėk, su laiku jau ir puikūs, meistriški pavyksta. – Jau patogu su jais vaikščioti? – Taip, bet reikia atrasti savus būdus jiems pagaminti. (Šypsosi.) – Per jūsų pasirodymus vienu metu ant scenos būna daug muzikantų – skaičiau, kad kartą koncertavote su 200 žmonių ansambliu. Kaip pavyksta juos visus pajausti? – „Himalayas“ grupėje bičiuliai būgnininkas Kenny Wollesenas ir saksofonininkas Jonathonas Haffneris buvo ant vienos scenos subūrę apie 200 Niujorko muzikantų. Jie kviečia tuos atlikėjus, kuriuos pažįsta. Visi jie puikūs batsiuviai, todėl ir jaučia vienas kitą. Kai pats diriguoju, naudoju savo, kompozitoriaus ir dirigento Butcho Morriso bei Kenny rankų ženklus. Lietuviai muzikantai jau puikiai supranta mano ženklų kalbą. Kai rudenį Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre atlikome teatro ir džiazo performansą „Infinity“, groti su jais buvo labai gera. Reikia įdirbio, repeticijų ir 22

pajautimo. Instrumentas be žmogaus yra tik instrumentas. – Ar improvizacijoje, spontaniškame muzikavime pasitaiko klaidų? – Milesas Davisas yra pasakęs: „Jei padarei klaidą, pakartok ją kelis kartus. Tada ji taps nebe klaida.“ O jei tą klaidą iš tiesų gali pakartoti, reiškia, kad ją išgirdai. Vadinasi, ji turi reikšmę ir rado savo vietą. Tokia taisyklė veikia muzikoje, tačiau jei norėtum pakartoti klaidą gyvenime, tada nebent labai mažą. Kitaip gali būti pavojinga. ( Juokiasi.) Muzikoje klaidų nėra. Net jei kėdė nukrito – gali tą garsą atkartoti. Taip klaida išnyks. – Daliau, turbūt nesuklysiu pasakydama, kad nuo tų dienų, kai su broliu klausydavotės roko grupių albumų, jūsų požiūris į muzikavimą keitėsi. Papasakokite, kaip. – Greitas pokytis įvyko atvykus į Niujorką. Ten tėkmė labai stipri. Kai pradedi groti su meistriškais muzikantais, tavo požiūris į muziką ir grojimą tampa atviresnis. Imi drąsėti: nebijai groti savaip, reikšti savo idėjų, natūraliai laisvėji ir vystai savo braižą. Laikui bėgant pajutau, kad ir pats noriu konstruoti muziką, diriguoti. Perėmiau daug Butcho Morriso dirigavimo ženklų, kadangi dažnai grodavau jo vadovaujamame „Nublu“ orkestre. Labai man ten patikdavo. Diriguoti labai smagu, nes taip konstruojant muziką nereikia rašyti natomis. Jei muzikantai yra geri, jie atsipalaiduoja, paleidžia pasąmoninį girdėjimą ir jautriai įtaiko į mano mintį, į ją dar ir savęs įdeda. Jie nesigėdija ir nebijo, o tada dirigavimas veikia. Tu tiesiog pajauti, koks turėtų būti kitas ženklas, žingsnis. Rodos, išgirsti tam tikrą garsą ir duodi kitam muzikantui ženklą, kaip jį girdi. Tuomet pasirodymo metu visi šypsosi. Muzika yra labai paveiki. Štai eksperimentas: jei dabar išjungtume studijoje grojančią muziką, viskas aplink pasikeistų. Pasikeistų ne tik erdvė – pasikeistume ir mes patys. Kai klausausi muzikos, viskas pakyla. Tai magija be sienų. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte tos muzikos klausytumeisi ar grotum.

Miesto bitininkas Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Gabrielius Jauniškis, Vygintas Skieraitis, Andrius Paulavičius ir asmeninis archyvas

Ar esate girdėję apie miesto bitininkystę? Taip taip, apie bičių avilius, stovinčius miestoerdvėse, parkuose, skveruose ar net ant pastatų stogų. Apie medų, surinktą ne laukuose ir miškuose, o čia, mūsų mieste. Susipažinkite su miesto bitininku Pauliumi Chockevičiumi ir jo bites ir žmones suartinti siekiančia įmone „Urbanbee.lt“.

Bitės yra mūsų aplinkos ir visos ekosistemos indikatoriai. Jos, kaip kokios mažosios mokslininkės, renka aplinkos mėginius, iš kurių galima spręsti, kokia aplinka mus supa. Bitės gyvena gamtos ritmu, puikiai jį jaučia.

– Pauliau, pradėkime nuo pradžių – kaip tu susižavėjai bitininkyste? – Mano senelis buvo bitininkas, vėliau jo bityną perėmė mano krikšto tėtis, tačiau aš vaikystėje su bitėmis daug nesusidūriau. Visgi nuo pat mažų dienų mane supo gamta, stovyklaudavau tiek su skautais, tiek su šeimos nariais. Noras ir vyresniame amžiuje daugiau laiko leisti gamtoje turbūt ir paskatino atsigręžti į senelio amatą. Iš pradžių ėmiau tyrinėti skirtingas medaus rūšis, atradau, kad jis gali būti ne tik saldus, kaip visiems įprasta, bet ir turėti įvairiausių poskonių ir aromatų. Mėgindamas suprasti, kodėl medus tampa toks, koks yra, pradėjau vis daugiau domėtis ir bitininkystės praktika. Taip pamažu pats įsigijau savo avilių. Neilgai trukus nusprendžiau pakeisti ir karjeros kryptį. – Koks yra tavo ankstyviausias prisiminimas apie bites, apie medų? – Prisimenu, kaip vaikystėje artimieji vis gąsdindavo: „atsargiai, neik prie avilių, sugels!“. Tikrai ilgai taip galvojau, kol pats nepradėjau prižiūrėti bičių. Tada supratau, kad iš tiesų jos yra labai draugiški vabzdžiai. Pamenu, kai įsigijau pirmuosius savo avilius

ir pradėjau pats prižiūrėti bites, miške, toli nuo civilizacijos, buvau apdovanotas ir pirmuoju bitės įgėlimu. Tąkart nė nenutuokiau, kokia reakcija mane ištiks. Tiek prigąsdintas vaikystėje, sėdėjau ir laukiau tos galimai neaiškios baigties. O baigėsi taip, kad koja, žinoma, trumpam ištino kaip kaladė, tačiau tai manęs neatbaidė sugrįžti prie avilių ir pabaigti darbų. – Bitės – kuo jos ypatingos? Ko mes, žmonės, galime iš jų išmokti? – Bitės yra mūsų aplinkos ir visos ekosistemos indikatoriai. Jos, kaip kokios mažosios mokslininkės, renka aplinkos mėginius, iš kurių galima spręsti, kokia aplinka mus supa. Bitės gyvena gamtos ritmu, puikiai jį jaučia. Prisiliesdami prie bičių – edukacijų metu ar darbuodamiesi prie savų avilių – galime priartėti arčiau gamtos ir geriau suprasti visus joje natūraliai vykstančius ciklus. Taip pat bitės mums parodo, ar mus supanti aplinka yra švari ir tinkama. Įdomu, kad bitės gali numatyti orų prognozes net tris mėnesius į priekį! Perpratę jų elgesį galime daug sužinoti. Taip pat bitės moko kantrybės, skatina ramybę, padeda lengviau

valdyti stresą. Mokslininkai ištyrė, jog vien gyvenimas šalia avilių mažina žmonių patiriamą streso lygį. – Esu mačiusi ne vieną dokumentinį filmą, kuriame apie bites kalba kaip apie labai išskirtinius gyvūnus. Juk jos tikrai labai stipriai skiriasi nuo kitų vabzdžių? Ar galėtumei truputį plačiau papasakoti apie bičių elgesį – kaip jos mąsto, kaip dirba? – Bitės nuo kitų vabzdžių skiriasi savo socialumu. Dažniausiai vabzdžiai gyvena pavieniui, neturi šeimos ar bendruomenės, o skruzdės, vapsvos ir bitės priklauso socialių vabzdžių grupei. Bičių avilyje gyvena visa bičių šeima. Jame bitės pasiskirsto darbais: bičių motinėlė deda kiaušinėlius ir kuruoja šeimos darbą, tranai atlieka apvaisinimo funkciją, o bitės darbininkės gali būti ir valytojos, ir negimusių bitučių prižiūrėtojos, ir nektaro nešėjos, o pačios vyriausios – avilio saugotojos. Visos bitės, pasiskirsčiusios vaidmenimis, dirba savo darbą, kad avilys galėtų sėkmingai gyvuoti ir būtų šiltas, ypač – žiemą. Beje, bičių pasaulyje yra per 20 tūkst. skirtingų rūšių, o bičių medunešių, kurios ir yra labiausiai pažįstamos žmonėms, – vos viena! 27

– Žodis „bičiulis“, kurį naudojame kaip draugo sinonimą, taip pat kilęs nuo žodžio „bitė“. Bitininkystė atrodo toks gražus ir lėtas užsiėmimas. Ar taip yra iš tiesų? – „Bičiulis“ yra nuostabus žodis ir unikalus tuo, kad yra itin lietuviškas, anglų kalboje nė neturintis atitikmens. Šis žodis kilęs iš senųjų laikų, kuomet žmonės vienas kitam dovanodavo bičių spiečių – tai juos paversdavo neišskiriamais, artimais ir vienas kitu pasitikinčiais draugais. Šiandien šis žodis vartojamas jau gerokai platesniame kontekste. Pati bitininkystė išties pilna grožio ir lėtumo. Tačiau bitininkaujant intensyviai tenka dirbti greičiau ir daugiau. Pavyzdžiui, būna atvejų, kai bičių šeima neperžiemoja, – taip akis į akį reikia susidurti su mirtimi. Pirmieji tokie kartai tikrai giliai paliečia, 28

sukrečia. Tenka susidurti ir su bičių ligomis, kurios taip pat sukelia nemažai nemalonumų. Bet kuriuo atveju, dirbant šalia bičių labai svarbu išlikti ramiam, taikiam, išlaikyti geras mintis bei intencijas. Bitės yra be galo jautrūs gyvūnai – jos jaučia nuo žmogaus sklindantį stresą, įtampą, baimę ir pyktį, tad gali atsakyti tuo pačiu! Visai kaip ir žmonės. ( Juokiasi.) – Pauliau, tačiau tavoji veikla nutolsta nuo tradicinės bitininkystės – kaip nusprendei bites pradėti auginti mieste? Kas apskritai yra miesto bitininkystė? – Nors pradėjau nuo tradicinės bitininkystės miškuose, supratau, jog norint padėti gamtai reikia šią veiklą ir žinią apie ją nešti į miestus. Supažindindami miesto žmones su bitėmis, padedame jiems priartėti prie

gamtos reiškinių, atkurti ryšį su aplinka. Dar dirbdamas Anglijos finansų sektoriuje susipažinau su miesto bitininkystės judėjimu. Jis mane labai palietė ir paskatino vykti į miesto bitininkystės stažuotes įvairiuose Europos miestuose. Parsivežęs šias patirtis atgal į Lietuvą, nusprendžiau įkurti miesto bitininkystės judėjimą – taip gimė „Urbanbee.lt“. Įvyko gana radikalus gyvenimo ir karjeros pokytis – nuo ekselio skaičiukų iki bičių skaičiavimo. (Šypsosi.) Miesto bitininkystė – tai bičių aviliai mieste. Plačiau žiūrint – bičių ir žmonių suartėjimas. Bitės šioje planetoje gyvena maždaug 30 mln. metų, o žmonės – nė pusės tiek. Žmonija atėjo su dideliu trenksmu, iš gyvenamosios aplinkos išvydami įvairiausias gyvūnų rūšis, tarp jų ir bites. Miesto

bitininkystė bites pakviečia atgal į mūsų gyvenimą, kuria teigiamą santykį ir skatina dialogą apie aktualiausias bičių problemas. – Nors pasaulyje ši veikla sparčiai populiarėja, Lietuvoje ji dar gana neįprasta, tiesa? Kokie bitininkystės mieste iššūkiai ir kokie privalumai? Kokia yra miesto bitininkystės nauda pačiam miestui? – Nors užsienyje miesto bitininkystė yra įprasta ir populiari, Lietuvoje ji vis dar išlieka naujove. Žinių stoka apie bites, jų teikiamą naudą ir ryšį su žmonėmis lemia skeptišką visuomenės požiūrį, stereotipus. Tačiau „Urbanbee.lt“ vykdoma aktyvi komunikacija, griaunanti mitus ir atskleidžianti bičių naudą, šį skepticizmą apie bites miestuose padeda mažinti. Susiduriame ir su fiziniais iššūkiais. Ly-

ginant su tradicine bitininkyste, pasirūpinti aviliais miesto aplinkoje yra gerokai kebliau. Tačiau tokios bitininkystės privalumų – begalė. Visų pirma, bitės prisideda prie augalų apdulkinimo, o tai padeda miestams tapti žalesniems, sugerti daugiau anglies dioksido. Be jau paminėtos naudos aplinkai, teigiamai prisidedame ir prie visuomenės požiūrio: šviečiame, edukuojame, dalijamės bičių gyvenimu su žmonėmis, kurie šitaip prisilietę prie gyvosios gamtos tampa sąmoningesni – tiek santykyje su savimi, tiek ir su juos supančia aplinka. – Natūraliai kyla klausimas ir dėl bitučių gerovės – ar joms nekenkia miestas, ar jos randa pakankamai augalų, ar nuo to nenukenčia ir pats medus? – Bitės veikia kaip tam tikras bioindika-

torius. Jos yra tiesiogiai priklausomos nuo aplinkoje esančių augalų ir, priešingai nei žmonės, negali keisti maisto šaltinio. Jeigu bitėms vienaip ar kitaip kenktų miesto aplinka, fiziologiniai pokyčiai tai parodytų: susilpnėtų bičių imunitetas, atsirastų ligų, sumažėtų šeimų dydis ar sunešamo medaus kiekis. Šiandien miesto bičių šeimos yra sveikos ir didelės, kartais pasiekia net rekordinius skaičius. Miesto stogai puikiai tinka aviliams ir suteikia užuovėją nuo pesticidų – itin dažno užmiesčio bičių priešo. Užmiestyje monokultūrų laukai bitėms suteikia tik vieną nektaro šaltinį. Įsivaizduokite, jei žmonės visą vasarą valgytų vien bulves! Tuo tarpu mieste galime rasti plataus spektro maisto šaltinių – čia žydi liepos, kaštonai ir pušys, 29

Savo laiku Albertas Einšteinas yra pasakęs: jeigu bitės išnyktų nuo žemės paviršiaus, žmonija išgyventų ne ilgiau nei ketverius metus. Aš ne Einšteinas, bet manau, kad be bičių neišgyventume nė dvejų... Žmonija labai priklausoma nuo bičių darbo.

auga pačios įvairiausios gėlės parkuose, skveruose, daržuose ar vazonuose ant palangių. Kadangi bičių imunitetas tiesiogiai priklauso nuo maisto šaltinio, maitindamosi įvairiu maistu jos stiprėja ir gali sėkmingiau peržiemoti šaltuoju sezonu. Natūrali bičių buveinė yra medžių drevėse, tačiau žmogus patogumo sumetimais avilius laiko ant žemės, o ten bitėms kyla daugiau rizikos ir pavojaus sveikatai. Įrengiant avilius ant stogų imituojamas natūralus buveinės aukštis. Praktika rodo, jog aviliuose ant stogų atsiranda mažiau ligų, veisiasi mažiau kenkėjų, taip pat juose geresnė ventiliacija, neleidžianti kauptis drėgmei, kuri yra baisiausias bičių priešas. Periodiškai tiriame miestuose surinkto medaus kokybę, ieškome sunkiųjų metalų ir toksinų pėdsakų, tačiau iki šiandien nesame aptikę jokių neigiamų radinių. Šiuo metu kaip tik vykdome tyrimą, kuriuo siekiame išsiaiškinti, kur randama daugiau bičių erkučių – ant stogų ar ant žemės. Rezultatais dalysimės savo socialiniuose tinkluose. 32

– Kokiose miesto erdvėse šiandien galima išvysti jūsų avilius? Kokio tipo aviliuose auga jūsų bitės? – Mūsų aviliai yra pritaikyti miesto bitininkystei ir gali būti randami įvairiose Lietuvos lokacijose – netgi Prezidentūros kiemelyje! Kaune neseniai pristatėme bendrą projektą su „Žalgirio“ arena – ant jos baseino stogo galite pamatyti japonų architekto kurtus avilius, kurių dizainas paremtas Kauno modernistinės architektūros simboliais. Teikiame bitininkystės paslaugas įmonėms ir organizacijomis, norinčioms įsirengti avilius ant stogų ir prisidėti prie tvaraus miesto vizijos. – Nemažai kalbama apie grėsmę bitėms išnykti. Kaip įsivaizduoji, kaip bitininkystė atrodys ateityje? – Savo laiku Albertas Einšteinas yra pasakęs: jeigu bitės išnyktų nuo žemės paviršiaus, žmonija išgyventų ne ilgiau nei ketverius metus. Aš ne Einšteinas, bet manau, kad be bičių neišgyventume nė dvejų... Žmonija labai priklausoma nuo bičių darbo. Net 70

proc. mūsų valgomo maisto yra apdulkinamas būtent jų. Didėjantis maisto poreikis, šylantis klimatas, pesticidų naudojimas, gamtos tarša tiesiogiai veikia ir bičių gyvavimą. Manau, kad ateityje atsiras vis daugiau žmonių, kurie norės priimti bites į savo aplinką. Ne dėl išspaudžiamos naudos, bet dėl to, kad pagaliau žmonės įvertins jų darbą, norės pasidžiaugti jų draugija. Mokslui sparčiai tobulėjant šiandien jau egzistuoja ir bitės-robotės. Viliuosi, jog žmonių požiūris pasikeis ir bitutės galės džiaugtis gamta, nebijodamos išnykti. Žinoma, per 30 mln. metų bitės evoliucionavo ir taikėsi prie kintančios aplinkos, o tai leidžia manyti, jog ir ateityje jos visiškai neišnyks. Vis dėlto, dabartiniai rodikliai atskleidžia itin greitą aplinkos ir klimato kitimo tempą, su kuriuo bitės gali ir nebesuspėti. Čia vėl į pagalbą ateina miesto bitininkystė, kuri gali padėti visai mūsų ekosistemai. Leisdami bitėms gyventi arčiau žmonių prisidedame prie gamtos sveikatos ir kuriame pozityvų ryšį.

BON APPÉTIT

Kur skaniai paganyti akis šį rudenį? Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė Instagram: @agne_kalinkaite

Nors atsisveikinti su nesibaigiančia vasara

maniški filmai – tai kategorija, pastarai-

norėjome ne visi, tenka pripažinti, kad ru-

siais metais sulaukianti vis daugiau žiū-

duo atneša ir begalę gerų dalykų. Ilgus ir

rovų dėmesio: dalis populiariausių filmų

tingius vakarus, gamtą nudažančius spal-

festivalių įtraukia foodie filmus į savo pro-

votus lapus, pumpkin spice skonius ir, svar-

gramas, o toks legendinis gurmaniškas

biausia, laiką geram bei kokybiškam turi-

„Netflix“ serialas kaip „Chef ’s Table“ su-

niui. Man „gero“ turinio apibrėžimas reiškia,

laukė tokio populiarumo, kad vėliau buvo

kad jis įtraukia visas jusles ir pojūčius – gali

išleista daugybė jo tęsinių. Jeigu šį reginį

net ir skonių receptoriai virpėti...

savo ekranuose jau matėte (o jei ne, tikrai rekomenduoju!), šįkart paruošiau jums

Būtent tokio turinio sąrašu šiandien ir

kiek platesnį sąrašą kulinarinių filmų, se-

dalinuosi – gardžiu, priverčiančiu kauptis

rialų ir laidų, kur galėtumėte skaniai pa-

seilėms, kartais provokuojančiu ar kvie-

ganyti akis šį rudenį.

čiančiu iš naujo peržiūrėti, kas atsidurs jūsų vakarienės lėkštėje. Vadinamieji gur-

Gardaus žiūrėjimo!

1.„BOILING POINT“ (2021 M.)

Sąrašą pradedu išties provokuojančiu filmu,

niškų vaizdų bei meistriškų patiekalų-šede-

kuris įtraukia ir nepaleidžia nuo pat pirmosios

vrų, vis dėlto pagrindinė filmo ašis sukasi

minutės. „Boiling Point“ istorija rutuliojasi pra-

apie „Michelin“ žvaigždute įvertintą resto-

bangaus Londono restorano virtuvėje, kurioje

rano šefą, kuris filme išgyvena tiek vidinę,

filmo metu praleidžiame vos vieną dieną. Nuo

tiek ir profesinę dramą.

pat pirmosios minutės sužavi filmo kinemato-

Juosta beprotiškai taikliai apnuogina pra-

grafija – ji sukurta vieno kadro (angl. one-ta-

bangaus

ke) principu, kai žiūrovas „vaikšto“ kartu su ka-

atskleidžia

mera, tarsi iš tiesų būtų įvykių dalyvis. Tai itin

perfekcionizmo siekį, restoranų kultūros

sustiprina juslinius potyrius, leidžia dar labiau

peripetijas ir paliečia negailestingą perdegi-

panirti į scenas ir dialogus, regis, net užuosti

mo temą, kuri šiandien aktuali kaip niekad.

restorano siaubingą

virtuvės

užkulisius:

įtampą,

nuolatinį

patiekalus ir jų skleidžiamą aromatą. Ir nors šioje kino juostoje netrūksta gurma-

Žiūrėkite „Apple TV“.

2. „COOKED“ (2016 M.)

Galiu drąsiai teigti, kad „Cooked“ – vie-

kra odė maisto gamybai ir tūkstančius metų

nas geriausių mano matytų dokumenti-

skaičiuojančioms technikoms, kurias šiuo-

nių filmų. Gal dėl to, kad už jo stovi mano

laikinis pasaulis, deja, jau pradeda užmiršti.

profesinė meilė – amerikiečių žurnalistas

Man šis filmas – tai, visų pirma, vizualiai

ir mokslininkas Michaelis Pollanas. Mano

turtinga kelionė, kuri maisto gamybą paky-

akimis, jis tikras maisto kultūros genijus,

lėja į kitą, netgi ritualinį lygmenį, ir iškelia

gebantis užčiuopti netikėčiausius ir įdo-

jį ant mūsų kultūrinio pjedestalo. Aš nesu

miausius maisto kultūros aspektus.

mačiusi geresnio reginio, kuris taip puikiai

„Cooked“ – tai dokumentinis-antropologinis filmas, kuris leidžiasi į maisto gamini-

atspindėtų maisto svarbą mūsų kultūroje. Pažiūrėkite.

mo istorines ištakas, pasitelkdamas keturias stichijas – ugnį, vandenį, orą ir žemę. Tai ti-

Žiūrėkite „Netflix“.

3. „ROADRUNNER: A FILM ABOUT ANTHONY BOURDAIN“ (2021 M.)

Turbūt apie Anthony Bourdainą girdėjo-

paliaujamas domėjimasis žmonėms, kurie

te daugelis. Galbūt kažkas iš jūsų esate jį

šį maistą kuria. Jis niekada nenorėjo būti

įsimylėję taip pat kaip ir aš. Jeigu ne – šis

tiesiog kelionių žurnalistu, kuriam svar-

filmas vis tiek vertas jūsų dėmesio.

biausia – pavalgyti. Kiekvienoje bendruo-

Oficialiai Anthony Bourdainas buvo garsus

menėje jis ieškojo socialinių, antropolo-

Amerikos šefas, rašytojas, televizijos vedė-

ginių ir kultūrinių ryšių, kuriuose maistas

jas ir kelionių dokumentalistas. Bet iš tiesų

tampa jungiančia jėga.

jis pavergė viso pasaulio širdis savo taikliu ir

Deja, jo paties gyvenimo istorija nebuvo

sarkastišku kalbėjimo ir rašymo stiliumi, neį-

lengva, tačiau šis filmas puikiai atskleidžia

tikėtinu talentu pasakoti istorijas ir gebėjimu

jo asmenybės vingrius ir vidinę dramą. La-

parodyti tokius maisto ir kultūros užkulisius,

biau biografinis negu kulinarinis, bet vis

kurie iki tol televizijoje dar buvo neatrasti.

tiek vertas pamatyti.

„Roadrunner“ puikiai atspindėta neslopstanti Bourdaino aistra maistui ir ne-

Žiūrėkite „Netflix“, „Apple TV“.

4. „JIRO DREAMS OF SUSHI“ (2011 M.)

Vienas seniausių šio sąrašo filmų, kuris na-

linarinį įvertinimą pasaulyje – tris „Miche-

grinėja be galo aktualią temą šiandien –

lin“ žvaigždutes – gavęs restoranas „Su-

meistrystę. Pasaulyje, kai visi turi sugebėti

kiyabashi Jiro“.

viską, būti „visų galų meistrais“ ir mėtytis

Tačiau šis filmas kalba ne tik apie japonų

tarp šimtų skirtingų užduočių, čia galime

kulinarinius šedevrus ir jų gamybos meną.

sustoti ir pažiūrėti į žmogų, kuris visą gy-

„Jiro Dreams of Sushi“ aprėpia ir kur kas

venimą paskyrė tik vienam – sušiams. Kiek

gilesnį psichologinį sluoksnį apie nuola-

kainuoja tobulumo paieškos?

tines tobulumo paieškas, norint tapti ge-

Šioje dokumentinėje juostoje vaizduoja-

riausiam pasaulyje.

mas 85-erių metų amžiaus sušių meistras Jiro Ono, kuriam priklauso aukščiausią ku-

Žiūrėkite „Amazon Prime“.

5. „THE TRUFFLE HUNTERS“ (2020 M.)

Apie triufelius, ko gero, daug pasakoti ne-

felių medžiotojus, jų lėtą gyvenimo būdą

verta – dėl pasta al tartufo iš proto eina ne

ir nuoširdžią draugystę. Juosta sudaryta

vienas gurmanas. Tai geriausių restoranų

tarsi iš atskirų kadrų, kurie nutapyti kaip pa-

virtuvėse neretai sutinkami unikalūs grybai,

veikslai – objektai tiesiog tobulai įkompo-

tituluojami vienais brangiausių kulinarinių

nuojami. Nėra jokio užkadrinio balso, nėra

ingredientų pasaulyje. Tačiau ar žinote,

net ir nuoseklios istorijos naratyvo – viskas

kaip šis prabangus gardumynas atsiduria

paliekama žiūrovo interpretacijoms.

ant jūsų stalo? Jeigu ne, kviečiu pasinerti

Jeigu jums patinka lėtas kinas, jeigu

į šią magišką ekranizaciją ir pamatyti kito-

jums patinka Italija, jeigu jums patinka gera

kius, tikrus ir, regis, visai nesuvaidintus triu-

pasta ir jeigu mylite šunis – jums tikrai pa-

felių medžioklės užkulisius.

tiks ir šis filmas.

Šis jaudinantis filmas pasakoja apie Italijoje, Pjemonte, gyvenančius baltųjų triu-

Žiūrėkite „Apple TV“.

6. „THE BEAR“ (2022–2023 M.)

Dar viena drama, nukelianti į virtuvės už-

gaus restorano Niujorke, kur jo laukė svai-

kulisius, tik šįkart – serialo formatu. Galbūt

ginanti šefo karjera.

jau matėte tiktoke šio kultiniu tapusio se-

Tačiau nors seriale tikrai netrūksta gar-

rialo receptų, kurie kaipmat išpopuliarėjo,

džių scenų, „The Bear“ serviruoja ir kur kas

pavyzdžiui, prancūziško omleto arba po-

gilesnį pasakojimą, kuriame tyrinėjamas

midorų spagečių. O jeigu apie šį serialą ne-

sudėtingas emocijų tinklas, susietas su

girdėjote, skubu pristatyti: „The Bear“ pasa-

praradimu, meile ir galingais šeimos ryšiais.

koja apie italų kilmės amerikiečių meistrą

Šis serialas, priešingai nei prieš tai siūlytieji,

Carmy, grįžtantį į gimtąją Čikagą vadovauti

yra intensyvus. Spalviškai, emociškai, dina-

savo šeimos sumuštinių restoranui. Čia ir

miškai. Pabandykite.

prasideda esminis vidinis konfliktas – Carmy grįžta į paprasčiausią užeigą iš praban-

Žiūrėkite „Hulu“, „Disney+“.

7. „MIDNIGHT DINER: TOKYO STORIES“ (2016–2019 M.)

Jau antrasis sąrašo filmas mus nukelia į Ja-

Šiame seriale taip nuostabiai atsklei-

poniją bei mano svajonių miestą – Tokiją. Ir

džiamas žmones jungiantis ir vienijantis

būtent tokį Tokiją, apie kokį aš svajoju, galėjau

maisto vaidmuo. Maistas gali sušildyti, iš-

pamatyti šioje dokumentinėje serijoje. Kartais

gydyti ir visomis prasmėmis atgaivinti. Tad

užmiršdavau, kad ši serija yra fikcija, o ne ti-

negaliu neįspėti, kad kuo daugiau serijų

krovė. Viskas taip meistriškai tikra ir nuoširdu.

peržiūrėsite, tuo labiau užsimanysite azi-

Tai serialas apie užkandinę, kuri atsida-

jietiško maisto tiesiai iš Meistro rankų.

ro tik po vidurnakčio, ir jos šefą, vadinamąjį

Šis serialas toks psichoterapiškas, re-

Meistrą, kuris gali pamaitinti tuščią skrandį

flektyvus, lėtas ir netikėtai įtraukiantis, la-

ir vienišą sielą, užklystančią čia šilumos ir

bai japoniškas ir kitoks, negu galbūt įprasta

supratimo. Būtent skirtingi užkandinės kli-

matyti, bet labai vertas dėmesio.

entai ir jų istorijos nuspalvina šį serialą vis kitomis spalvomis.

Žiūrėkite „Netflix“.

8. „OTTOLENGHI AND THE CAKES OF VERSAILLES“ (2020 M.)

Šiame sąraše dar trūko filmo smaližiams, tad

meno muziejuje Niujorke.

serviruoju jums tikrą vyšnaitę ant šio sąrašo

Šioje dokumentikoje bandoma sujungti

torto – „Ottolenghi and the Cakes of Versail-

tris sritis: maistą, istoriją ir meną. Sakyčiau, kad

les“. Yotamas Ottolenghi Lietuvoje yra gana

visko truputėlį per daug, kad būtų įmanoma

žinomas šefas, viena jo knyga net išversta į lie-

kokybiškai sutalpinti į 75 minutes. Tačiau tai vis

tuvių kalbą, todėl neabejoju, kad jo gerbėjams

tiek puikus kinematografinis skanėstas, servi-

šis filmas pasirodys įdomus. Nors įgyvendini-

ruojamas tiek maisto entuziastams, tiek išskir-

mo prasme tikrai rastume prie ko prikibti, vi-

tinio meno mėgėjams.

zualiai ir konceptualiai jis gali nustebinti. Visų pirma, „Ottolenghi and the Cakes of Versailles“ siūlo unikalią istoriją – apie

Atsargiai, galite nenumaldomai užsimanyti deserto. Arba apsilankyti Prancūzijoje. Arba abiejų vienu sykiu!

misiją surengti didžiulę Versalio rūmų tematikos kulinarinę šventę Metropoliteno

Žiūrėkite „Amazon Prime“.

9. „SOMM“ (2012 M.)

Šiame sąraše dar trūko filmo vyno gerbė-

juosta leidžia mėgautis sudėtingais vynų

jams – tad šiuo klausimu rekomenduoju

aromatais, sodriomis tekstūromis ir įvairiais

dokumentinę juostą „Somm“. Jeigu esate

skonių profiliais. Tai įtraukianti ir kartais net

skaitę knygą „Kamščio nunešti“ (jeigu ne

įtempta kelionė per rūsius, vynuogynus ir

– labai labai verta), tai tarsi savotiška šios

egzaminų patalpas, kur „kraunamas“ visas

knygos ekranizacija. Na, ar bent jau kiek

vynų žinių bagažas.

panašus paaiškinimas, koks įtraukiantis,

Tačiau šis filmas yra ne tik apie vyną. Jis

sudėtingas ir truputį išprotėjęs yra vyno

ir apie truputį išprotėjusius žmones, pasi-

fanatikų pasaulis.

ryžusius apie šį dievų gėrimą suprasti ir su-

„Somm“ atskleidžia neįtikėtiną kelią,

žinoti viską.

kurį reikia nueiti, norint pelnyti prestižinį someljė meistro titulą. Dokumentinė kino

Žiūrėkite „Amazon Prime“.

10. „NEKASDIENĖ DUONA“ (2022 M.)

Sąrašą užbaigia lietuviškas dokumentinių

virtuvės vingius – iš viso penkias labai skir-

laidų ciklas, nes ir čia, Lietuvoje, mes turime

tingas istorijas. Ši serija galbūt šiek tiek pri-

puikių istorijų, kurias verta papasakoti.

mena minėtąją „Chef’s Table“ stilistiką, tačiau

„Nekasdienė duona“ – tai mini doku-

yra žymiai artimesnė mums: mūsų krašto in-

mentinis serialas apie penkis geriausių Lie-

gredientams, mentalitetui ir maisto kultūrai.

tuvos restoranų šefus ir jų gyvenimą bei

Komandos „Make it Happen“ su prodiusere

virtuvės filosofiją. Tai išties puikus ciklas,

Jurgita Rakauskaitė priešakyje kūrinys – vi-

kviečiantis iš arčiau susipažinti su mūsų šalies

siems prieinamas visiškai nemokamai. Ne-

gurmaniško pasaulio užkulisiais. Čia rasite ir

praleiskite progos pamatyti.

neįtikėtinai šiltą Česlovo Žemaičio „Šturmų Švyturio“ istoriją, ir Tomo Rimydžio istorinės

Žiūrėkite „LRT mediatekoje“.

DIZAINO PAŽINTIS

Namas ant šlaito Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: „Lina ADi Photography“

Interjero dizainerė, studijos „In Arch“ įkūrėja Indrė Dorofėjūtė atveria duris į patį naujausią savo studijos darbą – daugiau nei 250 kv. metrų ploto ant šlaito stūksančio namo projektą. Tarp eklektikos, prabangaus modernumo ir jaukių indonezietiškų elementų – neabejojame, šis išskirtinis projektas atvers jūsų vaizduotės klodus ir atėjus rudeniui leis naujai pažvelgti į savo namų erdves.

NUO IDĖJOS... Šis projektas – tai nuodugniai atlikta jau įrengto namo rekonstrukcija. Kadangi namas stovi netoli miško, ant šlaito, o iš jo vidaus atsiveria vaizdas į žalumą, kurdami interjero koncepciją stengėmės akcentuoti natūralias medžiagas ir leisti joms suskambėti tarpusavyje. Dėl už lango džiuginančių vaizdų norėjosi kuo labiau ištrinti ribą tarp gamtos ir namo vidaus, todėl nusprendėme atsisakyti net ir užuolaidų. Pagarba gamtai čia dera su prabangos prieskoniu. ... IKI ĮGYVENDINIMO Turbūt kiekvienas, dirbantis šioje srityje, man pritars: rekonstrukcijos projektai visada yra didesnis iššūkis ir kurti juos gerokai sudėtingiau nei naujus. Dalį sprendimų tenka keisti projektui jau įsibėgėjus, ypač tada, kai atidengiamos įvairios gipsu dengtos konstrukcijos. Nors technine prasme procesas ir nebuvo lengvas, dėliodami namo stilistiką ir atsakinėdami į dizaino klausimus su klientais bendrą kalbą radome labai greitai. Šio interjero stilistika gana eklektiška: jame susipina prabangios ir modernios medžiagos bei jaukūs indonezietišką stilių primenantys elementai. SĖKMĖS FORMULĖ: E + E Kaip kiekviename projekte, taip ir šiame buvo be galo svarbu atspindėti ne tik estetiką, bet ir ergonomiką – du interjero dizaino polius. Rekonstruojant namą, buvo nuspręsta pakeisti ir didelę dalį erdvių išdėstymo sprendimų. Suformuota prieangio zona su lauko rūbų drabužine, kuri nuo gyvenamosios erdvės atsiskirta didelėmis stumdomomis nelygaus tekstūrinio stiklo durimis. Virtuvėje medžio apdaila paslėptos ne tik spintelės ar šaldytuvas, bet ir durelės į nedidelį sandėliuką. Esminiai pokyčiai įvyko miegamojo

zonoje – čia buvusias pertvaras tarp miegamojo, drabužinės ir vonios kambario pakeitėme stiklinėmis. Vonios dalį dėl praktiškumo atskyrus matiniu stiklu, ši zona tapo vientisesnė, lengvesnė. Virš miegamojo lovos suformuotas architektūriškas elementas, slepiantis apšvietimą bei integruotą lovūgalį. Rūsyje prie garažo po laiptais suformuota ir vyno zona. AKCENTAS – PATAGONIJOS AKMUO Viso namo sienos ir lubos, teptos dekoratyvine betono danga, subtiliai kontrastuoja su riešuto spalvos ąžuolo mediena. Virtuvėje ir apvaduose dominuoja itin scenografiškas natūralus Patagonijos granito akmuo, erdvei suteikiantis prabangos ir sunkumo jausmą. Su juo kontrastuoja stiklas, kuriantis lengvumo įspūdį. Organiškos ir „minkštos“ židinio bei baldų formos žaismingai dera su kampuotomis ir griežtomis linijomis. Spalvos interjere subtilios: čia suskamba juodi ir tamsios vyšninės spalvos akcentai. SVARBIAUSIA – PAJAUTIMAS Nors namas gana didelis, o jame daug atskirų erdvių, viską į vienį jungia bendra stilistika, sienų bei lubų danga, medienos atspalviai. Stengiantis aprėpti tokios apimties medžiagiškumus ir spalvas kiekvieną medžiagą būtina derinti ne salone, o pačiame objekte. O toliau – tik asmeninis paties dizainerio spalvų ir medžiagų pajautimas. Turbūt viena mėgstamiausių šio namo vietų man pačiai – virtuvė. Labai mėgstu, kai interjere juntama architekto ranka, juk ir pati pagal specialybę esu architektė. Akį džiugina suformuotas lenktas kubas, pereinantis į prieangio zoną. Žavi ir miegamojo, drabužinės, vonios sintezė. Kadangi šis interjeras man pačiai gana artimas, tikrai įsivaizduočiau save čia gyvenančią.

Pasiekti didesnį namų komfortą ir efektyviau vartoti energiją galite pasitelkę vos kelis nedidelius prietaisus. Taip, išgirdote teisingai! Nepriekaištingą estetiką, iki mažiausių detalių apgalvotą preciziką ir vokišką kokybę įkūnijanti kompanija JUNG žengia žingsnį į ateitį ir pristato naujovę – inovatyvią išmanesnių namų skaitmeninę sistemą JUNG HOME. Visiems, kuriems namai reiškia harmoniją ir įkvėpimą – dirbti, kurti ir gyventi.

NAMAI SU INTUICIJA Nuotraukos: JUNG archyvas

ŽAVINTIS PAPRASTUMAS

cijas, taip leidžiant joms veikti išvien. Įsivaizduokite, kaip palengvėtų

ATVERIA KELIĄ NERIBOTOMS GALIMYBĖMS

jūsų ir šeimos narių kasdienė rutina, jei namuose galėtumėte sukurti automatiškai įsijungiančius skirtingus apšvietimo – ryto ir vakaro

Patogumas, efektyvesnis energijos suvartojimas, saugumas, univer-

– scenarijus? Jei nežengę žingsnio iš namų turėtumėte galimybę

salumas ar net mažesnis poveikis klimatui – sujungus visus šiuos

valdyti apšvietimą lauke, iš bet kurios namų vietos reguliuoti kamba-

elementus gimsta harmoninga namų aplinka. Padaryti, kad namai

rių temperatūrą, vėdinimo sistemas ar langų žaliuzes, o išeidami iš

taptų intuityvia, prie mūsų poreikių, kasdienės rutinos ar ritualų ge-

namų prie durų esančiu mygtuku visuose namuose išjungti šviesą?

bančia prisitaikyti erdve, šiandien paprasta kaip niekada anksčiau.

JUNG HOME žengia dar toliau – šią sistemą susiejus su virtualiais

Kas namų sistemą JUNG HOME padaro tokią išskirtinę? Visų pir-

namų asistentais, tokiais kaip „Google Home“, „Amazon Alexa“ ar kt.,

ma, jos paprastumas. Šiai sistemai įdiegti pakanka įprastos elektros

savo namus galėsite valdyti net ir balsu. JUNG HOME atveria ne-

instaliacijos, todėl ji tituluojama paprastesne profesionalios protingo

ribotas galimybes – tai tarsi būdas sukurti intuityvius ir tarpusavyje

namo sistemos alternatyva. Sistemą montuoti taip pat itin lengva –

kalbančius namus.

įprastas jungiklis tiesiog pakeičiamas išmanesniu. Ne ką mažiau svarbus ir sistemos universalumas – išmanesnius namus sukurti galite tiek

PAPERKANTI ESTETIKA

senos statybos, tiek naujuose pastatuose. Sistema valdoma parsisiuntus JUNG HOME programėlę, todėl jai naudoti prireiks tik išmaniojo telefono.

Nepriekaištinga JUNG estetika dizaino mylėtojus žavi jau ne vie-

Vienas išskirtinių JUNG HOME privalumų – galimybė sistemą

nerius metus, o žymiojo prancūzų architekto Le Corbusier vardu

plėsti pamažu, atidžiai ir atsakingai įsivertinant savo ar šeimos na-

pavadinta „Les Couleurs® Le Corbusier“ spalvų paletė atvėrė nau-

rių poreikius. Išbandžius išmaniuosius jungiklius, vėliau galima pasi-

ją požiūrį į detalių svarbą interjere. Šešiasdešimt trys ikoninės pa-

rinkti ir išmaniuosius kištukinius lizdus, leidžiančius matuoti elektros

letės spalvos niekur nedingsta ir pristačius JUNG HOME sistemą.

suvartojimą ir suteikiančius galimybę tikslingai valdyti energiją, dar

Ji ir toliau lepina stilingais, minimalistinio dizaino ir bet kuriame

vėliau – į sistemą integruoti papildomų funkcijų, tokių kaip tempe-

interjere derančiais prietaisais. Juk namai – tai erdvė, kurioje kū-

ratūros valdikliai ar žaliuzių valdymo mygtukai.

rybinė laisvė tiesiog negali būti apribota!

Nuo galimybės kontroliuoti skirtingus prietaisus nuotoliu iki optimizuoto namų energijos suvartojimo – išmanūs sprendimai namuose sukuria visapusišką komfortą. Išmanesnių namų skaitmeninė sistema JUNG HOME į bendrą tinklą sujungia skirtingas namų funk-

Daugiau JUNG dizaino ir technologinių sprendimų namams rasite www.jung.lt ir „Instagram“ paskyroje @jung_smart

Užsisakykite metinę „LAMŲ SLĖNIO“ prenumeratą!

Šiandien gyvename aštuonis kartus geriau, nei mūsų tautiečiai gyveno 1938-aisiais. „Taip gerai kaip šiandien lietuvis dar niekuomet negyveno. Beje, didžiausias progresas įvyko būtent per pastaruosius trisdešimt metų“, – sako Oksfordo universiteto ekonominės istorijos doktorantas Adomas Klimantas. Pastaruosius kelerius metus vaikinas atlieka tyrimą apie Lietuvos ir kelių jos kaimynių istorinius ekonominius rodiklius. Šis darbas svarbus ne tik mokslo bendruomenei, tačiau ir mums – kiekvienam lietuviui: tyrimas leis objektyviau žiūrėti į praeitį ir paskatins drąsiau didžiuotis tuo, ką per visus šiuos metus pasiekėme.

Kaip kinta lietuvio gyvenimo kokybė? Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: www.ePaveldas.lt archyvas Portretas: asmeninis archyvas

– Adomai, taip norisi pažinti ne tik tyrimą, bet ir kas jį atliko – papasakok apie save! – Esu mokslo, verslo ir sporto žmogus. Mokslas – ekonominė istorija – mano gyvenime atsirado paskutiniaisiais ekonomikos bakalauro studijų metais ISM universitete. Toks matematinių ir humanitarinių dalykų derinys man pasirodė patrauklus, nes ekonomikoje man norėjosi daugiau pasakojimo, ilgalaikės perspektyvos, o istorijoje trūko dinamikos, statistinio tikslumo. Pamačiau, jog užsienio universitetuose galiu būtent šioje, Lietuvoje dar neatrastoje ekonominės istorijos srityje studijuoti magistrantūrą, o vėliau pasilikau ir doktorantūrai. Versle įdomiausias etapas kol kas buvo pandemija, kai jos pradžioje įkūrėme „Uvireso“ startuolį, dirbantį su mikrobiologine sauga. O 62

šiandien šalia mokslo mano papildoma veikla yra žemėlapių braižyba ir prekės ženklo „MapKlimantas“ kūrimas – palaipsninis mano ilgamečio pomėgio vertimas darbu. Na, o sportu – irklavimu – anksčiau užsiėmiau profesionaliai. Stojant į Anglijos universitetus, kur irklavimas labai populiarus, sportininkų bendruomenės patarimai palengvino stojimo procesą, o vėliau svečioje šalyje subūrė ir draugų ratą. Dabar tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje man tai malonumo ir sveikatingumo šaltinis. – Šiandien esi Oksfordo universiteto ekonominės istorijos doktorantas. Labai smalsu paklausti – tai koks gi tas Oksfordas ir jo gyvenimas iš vidaus? Kaip tu pats žiūri į galimybę studijuoti tokioje prestižinėje mokslo institucijoje?

– Oksfordas yra studentų miestas, kuriame besimokantiems yra visko. Jeigu Lietuvoje mėgstame galvoti, kad „moksliukai“ dažnai apsiriboja knygomis, tai Oksforde jie visi tampa sporto, debatų, politikos, meno, vyno, literatūros klubų nariais, kartais apsiimančiais tiek papildomų veiklų, kad norėdami būti visur nieko nebespėja. Universitete labai gera justi viduramžių tradicijos dvelksmą – bet kokių oficialesnių renginių metu (pavyzdžiui, įprasta bent kartą per porą savaičių dalyvauti formaliose vakarienėse) privaloma dėvėti juodą kostiumą, kartais net skraistę (angl. gown), sakomos prakalbos lotynų kalba. Man pačiam tai ir žavu, ir šiek tiek tolima. Smagu visa tai patirti, tačiau supamas Oksfordo kultūros dar geriau suprantu, kad mano namai – Lietuvoje.

Nuotrauka: www.epaveldas.lt archyvas, Klaipėdos žibalo uostas, XX a. 4 deš.

Nuotrauka: www.epaveldas.lt archyvas, Klaipėdos uostas, XX a. I p.

Didžiuojamės tuo periodu, ir ne veltui – Nepriklausomoje Lietuvoje tauta subrendo, apsišvietė, sukūrėme nuostabios architektūros pavyzdžių, pritaikę aukso standartą integravomės į pasaulinę piniginę sistemą, o, svarbiausia, užaugo laisvės karta, kuri tą dvasią išlaikė per visus penkiasdešimt okupacijos metų.

Mokslo prasme, esu beprotiškai dėkingas už galimybę čia mokytis. Drąsiai sakau, kad geresnės vietos atlikti savo tyrimui nerasčiau niekur pasaulyje, kadangi mano darbui vadovauja ekspertai, sugebėję prisikasti iki viduramžių Anglijos ar net Kinijos ekonominių rodiklių. Būdamas po tokiu skėčiu dėl savo tyrimo jaučiuosi visiškai užtikrintas. – Kaip tik šiuo metu baiginėji disertaciją Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorinių ekonominių rodiklių skaičiavimo tema. Papasakok, kaip ja susidomėjai? Juk užsiminei, kad iki šiol panašių visą Lietuvos ekonomiką apimančių patikimų tyrimų atlikta dar niekada nebuvo! – 2018-aisiais bakalauro baigiamajame darbe norėjau lyginti 2008-ųjų krizę Lietuvoje su 1929-aisiais smogusia Didžiąja depresija. Visgi pamačiau, kad tarpukariui analizuoti tiesiog nėra duomenų. Pasikonsultavęs su darbo vadovu nusprendžiau nerti dar giliau – t. y. bakalauro darbe tuos trūkstamus bendrojo vidaus produkto (BVP) duomenis suskaičiuoti. Na, o tolesnėse studijose jau naudoti skaičius lyginimui. – Prieš neriant į tyrimo rezultatus labai norisi paklausti – kaip vyko pats tyrimas? Ar galėtum su mumis pasidalinti, kokiais metodais jį atlikai? Kiek laiko užtrukai, kiek istorinių dokumentų išnagrinėjai? – Iš pradžių viskas atrodė sunkiai aprėpiama, juk BVP – svarbiausią šalyje rodiklį – kasmet skaičiuoja atskiras Valstybės duome-

nų agentūros skyrius. Tam jie gauna puikius elektroninius duomenis iš finansinių institucijų ir skaičiuoja tik vieniems metams vienu metu. Atkartoti šio proceso 72 metų laikotarpiui, per kelis semestrus, be skaitmenizuotų šaltinių ir dar vienam – neįmanoma. Net per penkerius metus to padaryti nepavyktų, mat duomenys iki 1990-ųjų pilni spragų. Visgi istoriniai BVP skaičiavimai Vakaruose yra įprastas dalykas ir tam naudojama speciali metodologija. Pirmasis etapas – suskaičiuoti bent vienerių metų BVP labai tiksliai, antrasis – likusiems metams rasti susijusius duomenis pagal sektorius – pvz., kiek kartų padidėjo gaminamos mėsos kiekis ar statybos apimtys per visą 1919–1990 m. laikotarpį. Vien Lietuvai pirmasis etapas truko apie 4 mėnesius, antrasis – apie metus. Skaitmenizuotų šaltinių trūkumas yra didžiausia problema. Kažkiek jų galima rasti internete, bet, tarkime, 1945–1955 metams nėra pateikti darbuotojų skaičiai, slepiami karo pramonės rodikliai ir panašiai. Tuos duomenis reikia traukti iš archyvų arba užpildyti kitais. Tarkime, man nepavyko rasti sovietų karių skaičiaus Lietuvoje tarp 1945 ir 1989 metų. Bet žinome, kiek žemės ploto kasmet buvo skirta sovietinės kariuomenės reikmėms. Iš to galime grubiai spręsti, kiek kartų didėjo ar mažėjo karinis sektorius okupuotoje Lietuvoje. Su sovietiniais duomenimis elgtis reikia ypač atsargiai – juk žinome, kokia galinga buvo (ir yra) Rusijos

skaičių propagandos mašina. Manau, galutiniame darbe bent dešimt puslapių bus skirta vien panaudotų archyvinių ir publikuotų šaltinių sąrašui. ( Juokiasi.) – Tai kokias įdomiausias išvadas apie lietuvių gyvenimo kokybę prieš šimtą metų tau pavyko atrasti? – Vienareikšmiškai – itin žemas vidutinio lietuvio pragyvenimo lygis tarpukariu. Didžiuojamės tuo periodu, ir ne veltui – Nepriklausomoje Lietuvoje tauta subrendo, apsišvietė, sukūrėme nuostabios architektūros pavyzdžių, pritaikę aukso standartą integravomės į pasaulinę piniginę sistemą, o, svarbiausia, užaugo laisvės karta, kuri tą dvasią išlaikė per visus penkiasdešimt okupacijos metų. Visgi tenka pripažinti, kad ekonominis išsivystymas tarpukariu Lietuvoje ne tik buvo beveik žemiausias Europoje, bet atsiliko ir nuo Latvijos bei Estijos. Tik klaipėdiečiai gyveno geriau nei Rygos ar Talino gyventojai. Kita vertus, nustebino ir Lietuvos atsparumas 1929 metų Didžiajai depresijai – didžiausiai pasaulyje finansų krizei: nors kainos ir eksporto vertė krito, lietuvio pragyvenimo lygiui įtakos tai beveik nepadarė, kitaip nei kitur Europoje. Šiuo atveju Lietuvos santykinis uždarumas ir žemas išsivystymas padėjo – kuo mažiau prekių parduodi į užsienį, tuo mažiau skauda, jei pardavimai visiškai sustoja. Lietuva nebuvo užsienio prekybos galiūnė, kaip esame linkę manyti. (Šypsosi.) 65

Nuotrauka: www.epaveldas.lt archyvas, Universalinės parduotuvės „Skalsa“ interjeras Kaune, 1985m.

Šiandien skaičiai apsivertę – Lietuva tarp Baltijos šalių pirmauja, Estija visai šalia, o vidutinis latvis gyvena gerokai prasčiau. Išties Latvijai tarpukaris buvo tikrasis aukso amžius, vertas romantizavimo, – 1938-aisiais vidutinis amerikietis buvo vos dukart turtingesnis nei latvis! Tokį lygį mes pasiekėme tik 2018-aisiais...

– Ar galėtume atlikti savotišką lyginamąją analizę ir palyginti lietuvio gyvenimą prieš šimtą, penkiasdešimt metų ir dabar – 2023-aisiais? Kaip gerėjo ar blogėjo mūsų gyvenimas esminiais istoriniais laikotarpiais: tarpukariu, karo metais, pokariu, sovietmečiu, atkūrus nepriklausomybę ir dabar? – Tarpukariu, išskyrus švietimo pažangą, pramonės, statybos, transporto progresas Lietuvoje telkėsi miestuose, kuriuose gyveno vos 15 proc. gyventojų. Taigi, 85 iš 100 lietuvių gyvenimas per 22 metus praktiškai nepakito. Vidutinis lietuvis 1938 m. gyveno vos penktadaliu geriau nei 1923 m. Tuo tarpu latvio ar esto pragyvenimo lygis tuo pačiu 15 metų laikotarpiu pakilo 50–60 proc. Tai dar labiau stebina žinant, kad pastaruosius 15 metų iki 2022 m. viskas vyksta atvirkščiai – Lietuvos ekonomika paaugo virš 50 proc., o Latvijos ir Estijos – 20–30 proc. Antrasis pasaulinis karas, be abejo, nubraukė viską, ką pavyko pasiekti tarpukariu, o pokario rekonstrukcija, nors prasidėjo spėriai, iki 1949 m. visiškai sustojo dėl barbariškos kolektyvizacijos. Tai lėmė prastus derlius, beveik sukėlęs badą, tad iki pat Stalino mirties okupuotos Lietu68

vos ekonomika stovėjo vietoje. Atšilimo laikotarpiu prasidėjo stiprus gamybos augimas, kuris tęsėsi iki 1979 m. ir pavertė Baltijos šalis praktiškai produktyviausia SSRS dalimi. Deja, okupantai visą augimą nukreipė sunkiajai, karo ir kitai pramonei, kurią „valgė“ sovietų imperializmas. Vidutinis gyventojas nebebadavo, bet asmeniniam vartojimui valdžia skyrė labai mažai dėmesio, tad lietuviai ir toliau gyveno su vienu batų modeliu ir vienoda duona, nors šalies produktyvumas kilo. Devintajame dešimtmetyje augimas sulėtėjo, bet, kitaip nei likusiame socialistiniame pasaulyje, nesustojo. Priežastis – pradėti ir užbaigti didžiuliai pramoniniai ir energetiniai projektai, tokie kaip Mažeikių nafta ir Ignalinos atominė elektrinė. Tą teorinį gyvenimo kokybės, o tiksliau, vidutinio produktyvumo, padidėjimą nubraukė prievartinio socializmo griūtis 1990-aisiais. Pasirodė, jog visi pasiekimai buvo visiškai priklausomi nuo krizėje klimpstančios SSRS rinkos, Vakarams mūsų prastesnės gamybos nereikėjo. Prasidėjo transformacijos į rinkos ekonomiką krizė, kurios gylis prilygo Antrojo pasaulinio karo sukeltam nuosmukiui. Na, o nuo 1995 metų Nepriklausomos

Lietuvos rodikliai rodo beprecedentį augimą. Šiandien jis yra subalansuotas ir atsispindi augančius vartojimo rodiklius – taip gerai kaip šiandien lietuvis niekuomet negyveno. – O kaip lietuviai ir jų gyvenimo kokybė atrodė palyginus su kaimynais? – Net ekonomiškai sėkmingiausiais tarpukario metais – 1938-aisiais – latviai gyveno 50, o estai – 33 proc. geriau nei mes. Sovietinių duomenų Latvijai ir Estijai dar trūksta, bet į jau turimus reikia žiūrėti atsargiai – Lietuvos produktyvumas buvo pralenkęs net Čekoslovakiją, tačiau pastarieji gamino gerokai mažiau produkcijos sovietų stambiajai pramonei ir gerokai daugiau savo pačių vartojimui, tad paprastas vidutinis čekas ar slovakas greičiausiai gyveno geriau nei lietuvis sovietmečiu. Šiandien skaičiai apsivertę – Lietuva tarp Baltijos šalių pirmauja, Estija visai šalia, o vidutinis latvis gyvena gerokai prasčiau. Išties Latvijai tarpukaris buvo tikrasis aukso amžius, vertas romantizavimo, – 1938-aisiais vidutinis amerikietis buvo vos dukart turtingesnis nei latvis! Tokį lygį mes pasiekėme tik 2018-aisiais, o šiandieninė Latvija lig šiol tiek prie JAV nepriartėjo, kiek buvo priartėjusi tarpukariu.

Nuotrauka: www.epaveldas.lt archyvas, „Ignalinos AE statyba“, 1980m.

Nuotrauka: www.epaveldas.lt archyvas, „Konteinerinės sistemos maisto prekių parduotuvės kasos", 1930m.

Nuotrauka: www.epaveldas.lt archyvas, Maisto prekių parduotuvė „Tulpė“, 1972 m.

Nuotrauka: www.epaveldas.lt archyvas, „Maisto prekių parduotuvės vidus Priekulėje“, 1920–1929 m.

Nuotrauka: www.epaveldas.lt archyvas, „Povilaičių šeimos ūkis", 1936m.

Nuotrauka: www.epaveldas.lt archyvas, „Pavilkijo kiaulių ūkis Nepriklausomybės metais"

Turėdami patikimus rodiklius objektyviau žiūrėsime į praeitį, sėkmingiau kovosime su propaganda ir drąsiau didžiuosimės tuo, ką pasiekėme ir dėl ko dirbame mūsų Nepriklausomoje Lietuvoje.

– O jei pabandytume pažiūrėti dar konkrečiau – juk visiems smalsu: kiek kas kainavo, ką ir kiek galėjo sau leisti vidutinis gyventojas? Ar galėtum nupasakoti, kaip atrodė tipinė lietuvio diena? – Nors skaičiai nėra džiuginantys, galime pripažinti: prieš 80–100 metų Nepriklausomoje Lietuvoje bado nebuvo, pragyvenimo lygis buvo penkis kartus aukštesnis nei skurdo riba. Daugumos lietuvių gyvenimas virė kaime, darbuojantis žemės ūkyje, – darbingos vasaros, nereguliuotas darbo laikas, maitinimasis iš savo užaugintų produktų ir periodiškas keliavimas į turgų prekybai ir mainams. Vyravo palyginti nuobodžios žiemos. Po truputį augantis miestiečių sluoksnis gyveno kitaip – vakarietiškai. Tarnautojai dirbo 36–42 valandas per savaitę, gyveno butuose, nemaža dalis nuomojamuose. Elektriniai prietaisai, sanitarinė buitis darėsi įprastesni, kelionės į darbą vyko viešaisiais autobusais, ypač didžiuosiuose miestuose. Skamba panašiai į nūdieną! Visgi šiandien gyvenimas Lietuvoje kitoks. Kainos tikrai didesnės nei tarpukariu: pienas kainuoja 20 kartų, buto nuoma – 100 kartų daugiau, avalynė – 10 kartų brangesnė. Tik nedidelė dalis dalykų nepabrango, pavyzdžiui, elektra šiandien perpus pigesnė – jos gamyba prieš šimtmetį buvo dar labai neefektyvi. Bet pajamų lygis paaugo dar daugiau – nominaliai lietuvių pajamos išaugo net 90 kartų! Atsižvelgę į tai galime teigti, kad šiandien Lietuvos gyventojai už vidutinę algą gali įsigyti 5 kartus daugiau pieno, 8 kartus daugiau avalynės ar drabužių ir net 200 kartų daugiau elektros. Tik butų

nuomos kainos išliko panašiai (ne)įkandamos kaip tarpukariu. – Tai viskas ne taip blogai, kaip kartais mums, užliūliuotiems kasdienybės patogumų, gali atrodyti, tiesa?! – Būtent! Šiandien gyvename 8 kartus geriau nei 1938-aisiais – tai skaičiai, išvesti atsižvelgus į visus kainų, gamybos ir pajamų pokyčius. Tai reiškia, kad dabartiniai lietuviai gali sau leisti daug daugiau prekių, paslaugų, kelionių ir pramogų negu mūsų proseneliai. O didžiausias progresas padarytas būtent per pastaruosius trisdešimt metų. – O kas šiame tyrime tave nuoširdžiai nustebino? Kas buvo netikėta? – Dabartinės nepriklausomybės kartai, tik iš tėvų ir istorijos vadovėlių girdinčiai apie sovietinės prievartos ir propagandos mašiną, sunku suvokti tos sistemos blogio mastą. Aš ir pats priklausau šiai kartai, tad negalėjau patikėti, kai pirmąkart sudėjau visų suskaičiuotų okupuotos Lietuvos ekonominių sektorių vertes į bendrą eilutę ir palyginau su oficialiais sovietiniais rodikliais. Naujais duomenimis Lietuvos ekonomika 1940–1989 m. išaugo 6 kartus, o oficialūs okupantų skaičiai teigia, kad daugiau nei 14 kartų. Pramonės sektoriuje melagystės mastai dar didesni – anot propagandinių duomenų, pramonė augo penkiagubai greičiau, nei rodo realūs skaičiai! Pagal šią logiką tarpukariu Lietuvos pramonė praktiškai neegzistavo – tik taip galima paaiškinti tokį eksponentinį augimą. – Adomai, o jei pažiūrėtume truputį plačiau – koks šio tyrimo tikslas ir ką parodo jo rezultatai? Tau, mokslininkui ir tyrėjui,

bei mums, lietuvių visuomenei? – Man bei Lietuvos ir Vakarų tyrinėtojams Baltijos šalių ekonominiai rodikliai yra paskutinė trūkstama Europos ekonominio augimo dėlionės dalis. Labai geras jausmas, kai prieš akis ta dėlionė užsipildo. Joks kitas pasaulio regionas nepatyrė tokio lygio ekonominių ir socialinių transformacijų su itin laiminga pabaiga. Tad šie šimtmečio masto procesai įdomūs ir mūsų tyrėjams, ir Oksfordo bendruomenei. Šių duomenų analizė, tikiuosi, bus naudinga ir likusioms komunistinėms šalims, kai ateis laikas jų sistemoms griūti. Na, o mūsų visuomenę skaičiai priverčia pažiūrėti realybei į akis, todėl man jie taip ir patinka. Mums labai norisi romantizuoti Smetonos Lietuvą, bet iš tiesų ekonominiai tarpukario pasiekimai silpni. Rusija ir nusivylusi Lietuvos visuomenės dalis bando romantizuoti Sniečkaus Lietuvą, kur penkiagubai išpūsti skaičiai apskritai nieko bendro su realia gyvenimo kokybe neturi. Turėdami patikimus rodiklius objektyviau žiūrėsime į praeitį, sėkmingiau kovosime su propaganda ir drąsiau didžiuosimės tuo, ką pasiekėme ir dėl ko dirbame mūsų Nepriklausomoje Lietuvoje.

Tyrėjo darbus remia projektas Baltic Research Programme project „Quantitative Data About Societal and Economic Transformations in the Regions of the Three Baltic States During the Last Hundred Years for the Analysis of Historical Transformations and the Overcoming of Future Challenges“ (BALTIC100) No. EEA-RESEARCH-174). 73

Prieš dešimt metų septynių kambarių bute Vilniuje Tomas Lučiūnas įkūrė slaptą skaitytų knygų knygyną ,,Juodas šuo“. Nors šiandien knygynas veikia jau kitoje vietoje, čia knygos vis dar skaičiuojamos dėžėmis nuo bananų, tonomis arba jūriniais konteineriais – tokie kiekiai jų naujiems skaitytojams dovanoja atradimo džiaugsmus. O atradimų čia apstu: nuo bibliografinių retenybių, muziejinių eksponatų iki priklydusių asmeninių daiktų.

Iš naujo versti jau liestus puslapius Tekstas: Goda Urbonaitė, Nuotraukos: Rūta Floral

– Kaip šiandien pristatai savo skaitytų knygų knygyną ,,Juodas šuo“? – Dabar dažniausiai trumpai pasakau, kad prekiaujame skaitytomis knygomis. Priimame atiduodamas knygas – taip jos randa naujus namus ir skaitytojus. Anksčiau knygyną pristatydavau kaip kultūros židinį, bet dažniausiai žmonėms, ypač jeigu kalbamės trumpai, svarbi tik pati esmė. Jau retai kada išsiplečiu apie romantinę knygyno pusę ir veiklas, išeinančias iš jo rėmų. – Neabejoju, kad romantikos, ypač knygyno pradžioje, tikrai netrūko. Kaip prisimeni ,,Juodo šuns“ pradžią, kai prieš dešimtmetį įkūrei slaptą knygyną septynių kambarių bute? 74

– Labai šviesiai ir idealistiškai viskas atminty išlikę. Studijavau, dirbau Vilniaus universiteto bibliotekoje. Begalvodamas, ką noriu veikti gyvenime, sugalvojau įkurti savo knygyną. Tuo metu žmonės net nelabai žinojo, kad įmanoma įsigyti skaitytų knygų. Daugelyje miestelių ir iki šiol tokios galimybės nėra. Už pačias knygas, autorius ir skaitymą man dar įdomiau buvo vietos, kuriose knygos nugula. Kol ,,Juodas šuo“ dar veikė bute, sakydavau, kad knygyną žaidžiu. Iš tiesų daug visko dariau iš idėjos. Nesakau, kad finansinė grąža nebuvo svarbi, bet ji nebuvo pirmoje vietoje. Keliavau po įvairiausius Lietuvos kampelius, surinkinėjau atiduodamas knygas, ieškodavau retų ir

kolekcinių leidinių ir visiškai neskaičiavau laiko. Persikėlus iš buto į naujas patalpas ir tapus atviresniu knygynu, atsirado daugiau atsakomybės, popierizmo, ekselio lentelių, verslo skambučių ir kitų rimtų reikalų. Čiukšt ir nusibraukė magiška aura. Pamatęs, kad fiziškai nebesusitvarkau su knygomis ir norisi judėti toliau, nusprendžiau persikelti. – Nekilo minčių ieškoti didesnio buto ir išlaikyti knygyno slaptumo konceptą? – Svarsčiau apie didesnį butą, bet knygyno slaptumas jau buvo išblėsęs. Knygynas buvo slaptas tik naujiems knygų entuaziastams, tačiau daugeliui potencialių lankytojų buvo nejauku apsilankyti knygyne-bute. Susikaupus dideliam knygų kiekiui, ėmiau daugiau

Nebevykstu pats surinkti atiduodamų knygų, bet nostalgiškai tą veiklą prisimenu. Pamatydavau daug skirtingų erdvių, žmonių, įdomiausių jų istorijų išgirsdavau.

galvoti apie klientus, patogesnį ir gausesnį knygų išdėstymą. Todėl dabar ir pūpsom kaip baravykas Palangos gatvėj ir bandom išdalinti viską, ką sukaupėme. – Skaičiau, kad retkarčiais eidavai į tinklinius knygynus pasižvalgyti, ką savajame norėtum daryti kitaip. Kokių idėjų ten semdavaisi? – Anksčiau mane erzindavo tinklinių knygynų knygų vertimai, žymiai didesnės nei skaitytų knygų kainos. Nepatikdavo ir jų sudaryti geriausiųjų dešimtukai. Kiekvieną nepatikusį dalyką stengiausi perdaryti ir adaptuoti savaip. Bet dabar į tinklinius knygynus žiūriu kitaip – kaip į bičiulius. Pastebiu, kad ta atskirtis sumažėjo. Anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad ,,Juodo šuns“ asortimente bus Pasaulinės fantastikos aukso fondo knygų, iš kurių viršelių mėgdavau pasijuokti. Galvodavau, kad reikėtų orientuotis į grožinę, meno, mokslo literatūrą, bet supratau, kad visokių žmonių yra, visokių ir knygų reikia. Pavyzdžiui, nesinorėtų priimti rusiškų knygų, bet jų reikia į Lietuvą atvykusiems rusakalbiams. Turėjome renginį ,,Dasvidaniya!“, kurio metu per keturias dienas atidavėme dvi su puse tonos knygų. – Kaip atrodo dvi su puse tonos knygų? – Bananų dėžė sveria apie trisdešimt kilogramų. Pagal tai galima pasiskaičiuoti... Labai daug! – Dėl kokių priežasčių dažniausiai žmonės atsikrato knygomis ir kokiais kitais būdais knygos pas tave atkeliauja? – Noras susitvarkyti savo namus arba pa78

veldėtus, nuomojamus butus. Ekonominis interesas – užsidirbti. Dabar jau priimame ir superkame tik mums atvežamas knygas. Nebevykstu pats surinkti atiduodamų knygų, bet nostalgiškai tą veiklą prisimenu. Pamatydavau daug skirtingų erdvių, žmonių, įdomiausių jų istorijų išgirsdavau. Anksčiau dar supirkinėdavau knygas iš kitų perpardavinėtojų. Iš vieno bankrutavusio knygyno esu gavęs jūrinį konteinerį knygų. Vieną kartą netgi apsimečiau, kad esu potencialus konkurento darbuotojas, kad tik pamatyčiau, kaip knygynas veikia, – taip patekau į slaptą knygyną Kaune, viename Žaliakalnio name. Esu sutikęs ir daug žmonių, prekiaujančių knygomis tiesiai iš kišenės. Iš dalies juos suprantu – tokį verslą išlaikyti nelengva. – O kas tau išlaiko šią idėją gyvą? – Mazochistinis ir herakliškas noras, kad surinktos knygos rastų savo vietą, kad ir kur tai bebūtų – asmeninė bibliotekėlė ar senelių namai. Dabar atiduodamų knygų kiekiai sumažėję, tačiau anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai žmonės atiduodavo ir pusę tonos knygų, o aš, kaip knygų prieglauda, pilna širdimi viską priimdavau. Beje, tarp atiduodamų knygų galima rasti įvairiausių daiktų. – Ką netikėčiausio esi radęs tvarkydamas atiduotas knygas? – Kartą viena biblioteka pasiūlė pasiimti nurašytas knygas. Atvykau, o knygos buvo sudėtos į juodus šiukšlių maišus. Tarp knygų buvo įvairiausių popiergalių ir šiukšlių. Negaliu aš lengva ranka, atskyręs knygas nuo popierių, jų iš karto išmesti, reikia viską per-

žiūrėti. Tąkart radau keturių lapų brošiūrą, leistą 1949 metais Paryžiuje, kurioje rašoma apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, o pats leidinys dedikuotas Henrikui Radauskui. Netyčia išsidaviau apie šitą radinį vienam kolekcininkui – dabar jis vis mane kamantinėja. Neįtikėtina! Kartais tarp šiukšlių gali rasti muziejinį eksponatą. Dažnai tarp radinių pasitaiko įvairiausių asmeninių daiktų. Esu aptikęs laišką, kuriame apkalbinėjamas dviejų Vyriausybės ministrų tarnybinis romanas. Kartą radau Stasio Lozoraičio rinkiminę programą. Būna, kad randu pasibaigusio galiojimo asmens dokumentus arba jų kopijas. Yra pasitaikiusi ir liemenėlė tarp knygų. Tie radiniai sukuria palėpės atmosferą, bet kartu ir užkrauna šiokią tokią atsakomybę už kažkieno asmeninį turtą. Būna, pasigedę savo daiktų žmonės mane susiranda. – Prieš pokalbį užsiminei, kad knygynas – keistų žmonių vieta. Dažnai sulaukiate keistuolių? – Pasitaiko. Apie keistus knygynų lankytojus, jų klausimus ir poelgius net ir knygų yra prirašyta. Sunkiausia su lankytojais, kurie kankina emociškai, gadina tau dieną ir dar tuo mėgaujasi. Tokio tipažo nemėgstu, bet dažniausiai keistuoliai man yra mieli ir keisti ne iš blogos valios. Būna, užeina paklausti, ar prekiaujame gėlėmis. Sykį vienai tokiai lankytojai atidaviau sudžiūvusią gėlių puokštelę iš Nidos. Kartais koks lankytojas susigalvoja, kad trečiadieniais viskas nemokamai. Paįvairina jie mūsų dieneles!

Nors galvoju, kad mano smalsumo ribos jau pasiektos, visada atsiranda kas nors naujo ir stebinančio. Labiausiai nustebina ir visada suveikia žmonių nuoširdumas, jų pasakojimai, pažintys, atsitiktinumai.

– Ar po dešimties metų tokio darbo kas nors tave dar nustebina? – Nors galvoju, kad mano smalsumo ribos jau pasiektos, visada atsiranda kas nors naujo ir stebinančio. Labiausiai nustebina ir visada suveikia žmonių nuoširdumas, jų pasakojimai, pažintys, atsitiktinumai. Kartais pažiūriu į knygą, tik pagalvoju, kad niekas jos ilgai nenuperka, ir kaip tik sulaukiu skambučio. Maloniai nustebino kolegės Skaistės knygyne inicijuoti blogos poezijos skaitymai. Buvo skaitoma poezija, kurios autorius girdi pirmą kartą arba jie visai nenurodyti. Klaikiai smagu buvo, labai nuoširdžiai juokiausi. Kitaip, bet palietė ir ta prasta poezija. Kelis kartus vykau į Ameriką norėdamas pargabenti lietuvių išeivijos knygų. Prisimenu, gyvenau Putnamo vienuolyne, tvarkiau knygų archyvą, kai ten atvyko lietuvis, kuris parodė legendinės roko operos ,,Jėzus Kristus superžvaigždė“ įrašą. Tokių juostų tikriausiai likę vos kelios. Kaip ir niekada nebūčiau pamanęs, kad knygyne turėsiu ,,Lietuvių enciklopediją“ – trisdešimt sep-

tynių tomų apimties išeivijoje leistą enciklopedinį leidinį. – Ar per knygyno laikotarpį kaip nors keitėsi žmonių susidomėjimas knygomis, skirtingomis temomis? – Žmonės tebeskaito, tebeieško įdomių knygų, o jose – prasmės. Tikriausiai aš pats labiausiai pasikeičiau. Ūgtelėjau kartu su knygynu. Sumažėjo fanatizmas, kuris iš tikrųjų šiame darbe yra labai reikalingas, bet negaliu sau meluoti, kad tebesu tas pats knygomis apsikrovęs žmogus. Kadais pas kino menininką Artūrą Barysą į kambarį galėjai įeiti siauru „takeliu“ tarp knygų lentynų, o iš kambario buvo įmanoma išeiti tik atbulomis. Prieš porą metų ir aš panašiai gyvenau ir tai idealizavau. Draugams atrodė smagu ir įspūdinga, bet kasdien taip gyvendamas ilgainiui pradedi jaustis kaip Sizifas. Tai, kas teikia malonumą, kartu atneša ir disfunkcinį jausmą. Tuo metu sutvarkyti visas mano turimas knygas namuose būtų prireikę kokių penkiasdešimties bananinių dėžių. Dabar mano asmeninės knygos sutilptų į kokias šešias. Knygos tapo tik viena

iš mano gyvenimo dalių. Į asmeninę erdvę įsileidžiu kur kas daugiau – katę, draugę... (Šypsosi.) Galvoju, kad ateityje noriu turėti žmoną ir vaikų. – O ką pastaruoju metu skaitai? – Skaitau kultūros studijų žurnaliuką ir knygą apie Joną Meką ir jo filmus. Toliau skaitymo eilėje laukia latvių rašytojo Andrio Kalnozolo knyga ,,Mane vadina Kalendorium“, Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiai, Giedrės Jankevičiūtės ,,Telesforas Kulakauskas“ – pirmojo Lietuvos grafinio dizaino klasiko kūrybos apžvalga. Dar artimiausiu metu noriu perskaityti Richardo Brautigano poezijos knygelę ir teorinę dalį, kaip Kazys Boruta parašė ,,Baltaragio malūną“. – Negaliu nepaklausti, kokią knygą rekomenduotum? – Būtų labai įdomu paskaityti privalomą mokyklos literatūrą. Neseniai perskaičiau ,,Baltaragio malūną“ ir daug giliau supratau, ką Boruta norėjo pasakyti. Įdomu, kas labiausiai surezonuotų skaitant Vinco Mykolaičio-Putino ,,Altorių šešėly“ ar kitus lietuvių klasikus. 83

Paklaustas apie tai, kaip atranda laiko ir jėgų tokiai galybei skirtingų savo veiklų, vienu iš trijų Lietuvos vienaragiu esančios kibernetinio saugumo įmonės „Surfshark“ įkūrėjas ir vadovas, aistringas ralio entuziastas, o dabar dar ir profesionalus lėktuvo pilotas Vytautas Kaziukonis tik nusijuokia: „Sakoma, kad kiekvienas vaikas gimsta smalsus, tik tam tikru gyvenimo etapu žmonės „suauga“ ir nustoja tyrinėti pasaulį. Na, o aš turbūt dar nesuaugau!“ Niekada per daug nesuaugti – po pokalbio su Vytautu to ir norėtųsi palinkėti kiekvienam.

Vienaragis, kuris niekada nesuauga Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke

– Vytautai, jūsiškė meilė ir atidumas technologijoms užsimezgė dar vaikystėje. Dabartiniams vaikams technologijos atrodo kaip savaime suprantama gyvenimo dalis, tačiau anuomet taip tikrai nebuvo, tiesa? – Mano pirmoji pažintis su kompiuteriais įvyko gana anksti – turbūt dar 1990-aisiais, kai mano dėdė labai brangiai įsigijo kompiuterį iš JAV. Tiesa, nelabai žinau, kokiu būdu jis sugebėjo anais laikais tą padaryti, tačiau man, septynerių metų vaikui, tai buvo visiškai naujas, užburiantis ir nepažintas pasaulis. Nenuostabu – juk kompiuteriai Lietuvoje tuo metu žengė tik pirmuosius žingsnius! Kai po dar kelerių metų išgirdau traškančio interneto modemo garsą ir supratau, kad šiuo prietaisu galima pasiekti neribotus informacijos resursus iš viso pasaulio, tai tapo ne tik hobiu, bet ir mano kasdienybės dalimi. – Na, gerai, bet juk daug vaikų turi hobių... Kaip nuo vaiko, besidominčio technologijomis, priėjote prie tokios didelės įmonės valdymo? – Mano profesinis kelias prasidėjo labai anksti ir visada vienaip ar kitaip sukosi šalia technologijų pasaulio. Jei ir būdavo etapų, kai pagrindinė veiklos kryptis nebuvo technologijos, darbuose bet kokiu 86

atveju į pagalbą pasitelkdavau informacinių technologijų galimybes. Pirmasis mano „darbas“ buvo interneto tiekimas į namus. Tai turbūt tipinis pavyzdys, kaip hobis virsta darbu. Kadangi dienų dienas praleisdavau internete, natūralu, kad norėjau suprasti, kaip tas internetas veikia, kaip internetu galima pasidalinti su kaimynu ir panašiai. Taip mano profesinė kelionė ir prasidėjo... Vėliau atėjo etapas, kai supratau, kiek daug vis dėlto dar nesuprantu! Norėjau išmokti, kaip veikia didesnės įmonės, tačiau tuo metu informacinių technologijų pasaulyje Lietuvoje dominavo tik smulkūs ir vidutinio dydžio verslai. Dėl to sąmoningai save įstūmiau į sritį, kuri man buvo visiškai nepažįstama, – pradėjau dirbti medienos industrijoje. Dėl savo jaunatviškos energijos ir tuo metu jau gerų informacinių technologijų žinių gana greitai tapau įmonės tiekimo vadovu. Ten išmokau, ką reiškia „auditas“ ir „valdyba“, pamačiau didelių organizacijų kompleksiškumą iš vidaus. Teko susipažinti ir su skirtingomis kultūromis, nes dirbau su tuo metu man dar visai nauja Rytų rinka. Paskui kartu su keletu kolegų sukūrėme projektą Jungtinėje Karalystėje, kuriame siūlėme tiems laikams dar gana inovatyvų sprendimą – susikurti savo svetainę nemokamai.

Naudojame daugybę įvairių skaičiavimų, planavimų, stengiamės remtis duomenimis, tačiau man atrodo, kad kartais iš tiesų pamirštame labai galingą įrankį – savo nuojautą.

Po visų šių patirčių nusprendžiau padaryti pertrauką – ketverius metus praleidau Fuerteventūroje, kur šiek tiek sustojau ir leidau sau pagalvoti, kas man iš tikrųjų svarbu ir ką noriu daryti toliau. – Ar tada ir gimė „Surfshark“ idėja? – Taip, iš tiesų, kai gimė „Surfshark“, dar gyvenau Fuerteventūroje. Kadangi karjerą pradėjau labai anksti, vos šešiolikos, tuo metu jau buvau praėjęs ir karšto, ir šalto, todėl svarsčiau, ką norėčiau daryti toliau. Privatumas ir saugumas internete buvo viena krypčių, kuri man visada buvo įdomi ir aktuali, tad natūraliai jaučiau – kita mano veikla turėtų būti kaip nors su tuo susijusi. Tiesa, niekada nesitikėjau, kad įmonė užaugs taip greitai ir taps tokia didelė. Prisipažinsiu – kartais tai tikrai gąsdina, nes suprantu, kiek daug visko vyksta, kiek daug dar reikia išmokti, kad neatsiliktume ir suspėtume paskui. – Girdėjau, kad Fuerteventūroje nemažai laiko praleidote ant banglentės. Gal iš čia ir gimė „Surfshark“ pavadinimas? (Šypsosi.) – Kai žmonės manęs klausia, kaip gimė „Surfshark“ pavadinimas, aš jiems pasiūlau dvi istorijos versijas – gražią ir tikrą. ( Juokiasi.) Gražioji versija tokia, kad gyvendamas Fuerteventūroje „ant bangos“ ir stebėdamas plaukiojančius ryklius supratau – mano misija yra padėti pasauliui. Taip ir gimė „Surfshark“. Na, o tikroji istorija daug nuobodesnė. Buvome sugalvoję turbūt dešimtis pavadinimų – dėl kai kurių jau pirmosiomis veiklos dienomis mums buvo grasinama teismais dėl galimų panašumų su kita užsienio įmonių grupe. Galiausiai nusprendžiau apsukti problemą aukštyn kojomis ir užuot galvojęs pavadinimą pasižiūrėti, kokių laisvų .com domenų galime įsigyti. Eidamas per sąrašus pamačiau surfshark.com – pamaniau, kad toks pavadinimas visai neblogai tiktų interneto saugumo bendrovei, ir įsigijęs jį autokratijos principu pristačiau komandai.

Dažnai man atrodo, kad pavadinimo klausimas jaunų verslų yra pernelyg sureikšminamas. Už pavadinimą daug svarbiau kurti žmonėms reikalingą aukšto lygio produktą ir pritraukti talentus. Būtent tam ir skatinčiau skirti visą savo dėmesį, pačioje pradžioje per daug neužsižaidžiant su koncepcijomis. – Vos per kelerius metus „Surfshark“ išsiveržė tarp didžiausių savo srities įmonių pasaulyje. Kaip žvelgdamas atgal aiškinate tokią milžinišką sėkmę? – Kaip dažnai būna, susidėjo keletas faktorių. Pirmiausia, tuo metu ėmė smarkiai augti privatumo ir saugumo industrija. Juk visada lengviau ką nors daryti ten, kur tavo produktų reikia, kur konkurencinė aplinka dar nėra stipriai susiformavusi ir yra vietos naujiems žaidėjams. Antra – vienas lauke niekada nebūsi karys. Todėl svarbu pasakyti, kad nors šiandien mudu ir kalbamės dviese, „Surfshark“ pirmiausia sukūrė komanda. Žmonės, kurie tuos kelerius metus negailėjo savęs ir kiekvieną dieną bandė įrodyti pasauliui, kad mes čia, Lietuvoje, galime kurti pasaulinio lygio produktus. Be šių žmonių „Surfshark“ nebūtų. – Vytautai, tai kas vis dėlto versle veikia labiau – pragmatiškas požiūris, skaičiavimai, planavimas, o gal – asmeninė nuojauta? – Tai labai kontroversiškas klausimas ir, turbūt, daugiausiai diskusijų kelianti tema tiek mūsų įmonėje, tiek apskritai visame verslo pasaulyje. Viena vertus, naudojame daugybę įvairių skaičiavimų, planavimų, stengiamės remtis duomenimis, tačiau man atrodo, kad kartais iš tiesų pamirštame labai galingą įrankį – savo nuojautą. Pavyzdžiui, nors daug kas nesutiks su mano nuomone, rinkdamas žmones komandai visada pirmiausiai klioviausi savo nuojauta, o ne diplomais, atliktomis užduotimis ar gerais pažymiais. Norite tikėkite, norite ne, tačiau dienos pabaigoje toks būdas tikrai pasiteisino. 89

– Pernai metais „Surfshark“, susijungę su kibernetinio saugumo bendrove „Nord Security“, paskelbti antruoju oficialiu vienaragiu Lietuvoje. Ką vienaragio titulas reiškia verslui? – Jei atvirai, didelės įtakos mūsų kasdieniam gyvenimui tai neturėjo. Mes dirbame taip pat, su ta pačia komanda, siekiame tų pačių tikslų. Tiesa, sulaukiame kiek daugiau stiprių kandidatų, nes žmonės nori dirbti įmonėse, kurioms sekasi. Vis dėlto siekdami pritraukti užsienio kapitalo labiausiai norėjome surasti partnerius, kurie padėtų atidaryti naujas duris. Partnerius, kurių žinios ir ryšiai galėtų padėti mums eiti toliau. Tikiu, kad pavyko. – Šiandien šalia „Surfshark“ pavadinimo viešojoje erdvėje neretai eina epitetai „sėkmingiausias“, „novatoriškiausias“ ir t. t. Vytautai, tai ką iš tiesų reiškia valdyti tokio dydžio verslą? – Tiesą sakant, man šie epitetai... ir tėra tik epitetai. Realybė dažnai daug sudėtingesnė, nei gali atrodyti iš išorės, nes kiekvienas verslas turi savo iššūkių ir problemų. Ką reiškia tokį verslą valdyti? Man tai – nuolatinis problemų sprendimas. Turbūt nėra ryto, kai nepagalvočiau, kas gi šiandien mane nustebins! (Šypsosi.) Tiesa, nepasiduoti įkvepia žinojimas, kad esi ne vienas ir kartu su tavimi problemas sprendžia gausus būrys kolegų. Kitaip būtų labai sunku. Be to, sau aš visada primenu, kad gyvenimas yra cikliškas – būna gerų epizodų, būna pras92

tesnių. Svarbu nepradėti galvoti, kad jau viską supranti ir viską žinai, nes taip tikrai nėra. – Technologijos ir verslas – toli gražu ne vienintelė jūsų mylima sritis. Kaip ir kada atradote automobilių sportą? – Automobiliu sporte esu gerus septynerius metus. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio – kartą pabandžiau slalomus, o vėliau vienas draugas įkalbėjo įsigyti automobilį ir sudalyvauti renginyje „Ralis aplink Lietuvą“. Po to renginio parsivežiau tiek įspūdžių, kad atsitraukti jau nebesugebėjau. Smulkesnio masto renginius keitė didesni, kol prieš ketverius metus pradėjau dalyvauti Lietuvos ralio čempionate. Labai šia veikla didžiuojuosi – tiesiog niekada netikėjau, kad galėčiau lėkti miškais ir tramplynais 180 km/h greičiu. Žinoma, dabar ir tai tebėra tam tikro proceso dalis, kuri taip stipriai kaip pradžioje jau nebestebina. – O kokias versle įgytas savybes pritaikote lenktynių trasoje ir atvirkščiai – ar iš automobilių sporto galite ką nors pritaikyti ir versle? – Dažnai galvojama, kad automobilių sporte viskas yra tik apie vairavimą. Bet realybė kiek kitokia – ralis yra kombinacija disciplinų, kurių suma lemia galutinį rezultatą. Psichologija, vadyba, fizinė forma, strategija, santykiai su kolegomis ir konkurentais, automobilio reguliavimas bei jo mazgų išmanymas... Turbūt dėl to automobilių sportas man ir patinka – čia visada yra

Kai jau pradedi galvoti, kad ką nors supranti, atsiranda už tave greitesnis konkurentas, kuris pradeda veržtis į priekį. Versle juk tas pats – jame tiek judančių dalių, kad vienos išmanyti nebeužtenka.

vietos tobulėti, ką nors pagerinti, o ir konkurentai niekada nesnaudžia. Kai jau pradedi galvoti, kad ką nors supranti, atsiranda už tave greitesnis konkurentas, kuris pradeda veržtis į priekį. Versle juk tas pats – jame tiek judančių dalių, kad vienos išmanyti nebeužtenka. Todėl, išskyrus vairavimą, kitos sritys ir čia labai panašios, lengvai pritaikomos abiejuose pasauliuose. – Vytautai, šiandien susitinkame Paluknio aerodrome. Visai neseniai jūs išsilaikėte ir piloto teises! Žinau, kad tai – itin ilgas procesas, prasidedantis teorinėmis žiniomis, o baigiamas ilgomis valandomis ore. Ar galiu jūsų paklausti – kaip jūs viską spėjate? – Kaip sakoma, jeigu nori, kad kas nors būtų padaryta, prašyk užsiėmusio žmogaus. (Šypsosi.) Turbūt, kai yra didelis noras, laiko galima atrasti viskam. Vis dėlto, mano manymu, dažnai problema yra visai ne laikas, o energijos kiekis. Nors, kaip ir mes visi, esu tik žmogus, turintis pakilimų ir nuopuolių, tikiu, kad reikia ieškoti ne laiko, o atsakymų, kas jums energijos suteikia, o kas jos atima. Tai labai asmeniškas klausimas, bet neabejoju, kad nuoširdžiai sau į jį atsakius, o atsakymus pritaikius gyvenime, laiko ir energijos atsiras tiesiog savaime. Visgi jau kenčiu nuo baimės, kad gyvenimas yra labai trumpas, o pomirtiniu gyvenimu aš netikiu... (Šypsosi.) Todėl jau nebesuskaičiuoju visų hobių, kuriuos kada nors esu praktikavęs, nes žinau, kad gyvenu tik vieną kartą. Tarp jų – ir parašiutizmas, triatlonas, nardymas, buriavimas, banglentės... – O iš kur meilė lėktuvams?

– Mano pirmoji pažintis su dangumi įvyko Sasnavoje, kai būdamas dvidešimties metų pirmą kartą išbandžiau šuolį parašiutu. Dar dabar pamenu, kad nusileidęs gulėjau žolėje, šūkavau iš laimės ir tą pačią dieną atlikau dar tris šuolius, – taip stipriai patiko tas skrydžio jausmas. Sasnavoje praleidau ne vieną savo vasarą – tuo metu buvau atlikęs netoli trijų šimtų šuolių. Čia ir gimė mano meilė dangui. Paskui atėjo etapas, kai šį hobį kuriam laikui nustūmiau į šalį. Nors gyvenant Fuerteventūroje buvo aplankiusios mintys laikyti piloto teises, po bandomojo skrydžio su vienos vietinės mokyklos instruktoriais nusprendžiau, kad aviacijos mokytis ispanų kalba nenoriu, – taip šį asmeninį projektą atidėjau tolesniam laikui. Kai grįžau į Lietuvą ir galiausiai išsilaikiau piloto teises, viena pirmųjų vietų, kur nuskridau be instruktoriaus, buvo Sasnavos aerodromas – labai norėjau aplankyti tą vietą, kur viskas ir prasidėjo. – Kokie jausmai jus aplanko pakilus į orą? – Man skrydis leidžia pakeisti perspektyvą. Kai skrendi aukštai virš debesų, apačioje gali lyti lietus, būti apsiniaukę – viršuje visada tik beribės erdvės ir saulė. Matai tą žmogiškąjį skruzdėlyną iš viršaus ir supranti, kad visi esame daug labiau vieni į kitus panašūs, nei kartais gali atrodyti. Paradoksalu, bet pakilęs į orą aš nusileidžiu ant žemės. – Platus žvilgsnis į pasaulį – norisi taip apibendrinti mūsų pokalbį. Iš kur jis jumyse? – Sakoma, kad kiekvienas vaikas gimsta smalsus, tik tam tikru gyvenimo etapu žmonės „suauga“ ir nustoja tyrinėti pasaulį. Na, o aš turbūt dar nesuaugau! 95

Gyventi vynuogyne Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Inesą Semionovą ir Aidą Šemežį sutikau Šiaurės Italijoje. Susipažinome draugų vestuvėse, kurios vyko Pjemonto regione. Ir tą akimirką, kai Inesa su Aidu pradėjo pasakoti apie Pjemonto vynuogynus, apie Albos baltųjų trumų ir vyno riterių ordiną, kai parodė mažus, slaptus Pjemonto restoranėlius, kai pravežė vynuogynų keliais, supažindino su vietos vynininkais, man buvo aišku: apie juos turi išgirsti daugiau žmonių. Ir nesvarbu, kad vyras man sakė: „Nedirbk per atostogas!“

100

– Beveik dešimt metų gyvenate Pjemonte. Nuo ko prasidėjo jūsų istorija? Aidas: Į gastronomines ir vyno keliones leidomės nuo pirmųjų mūsų draugystės metų. Kai norėdavosi ko nors ypatingo, ieškodavome degustacinių vakarienių Vilniuje. Jose visada prie maisto parinkdavo vyną. Tai buvo labai romantiški vakarai, skanūs pasimatymai. Nė nepajutome, kaip jie mus nuvedė toliau: pradėjome domėtis vynais, lankyti paskaitas, o per atostogas keliauti ten, kur plyti vynuogynai. Prieš devynerius metus išsiruošėme į kelionę automobiliu po Europos vynuogynus, pradėjome nuo Vokietijos, pasiekėme Elzasą, Burgundiją, apvažinėjome Romos apylinkes, Langedokus, Provansą. Kelionė turėjo baigtis Toskanoje ir tada – namo. Kadangi esu aistringas dviratininkas, pakeliui iš Provanso į Toskaną neatsispyriau pagundai vieną rytą iš skirtingų pusių du kartus užvažiuoti ant Mont Ventoux – Vėjų kalno. Dviratininkai jį žino ir mėgsta.

Inesa: Tą dieną, žinoma, susivėlinome, prie Genujos atsidūrėme

jau temstant. Nusprendėme aplinkui paieškoti nakvynės. Per daug nesigilindama užsakiau naktį Pjemonte. Vėliau paaiškėjo – vyndario sodyboje. Galvojome, tik pernakvosime ir važiuosime toliau. Apsistojome nakčiai, o pasilikome tris. Mus pakerėjo nuostabi vieta, kurioje atsidūrėme, – aplink vien maži šeimų ūkiai, labai jaukūs, paprasti žmonės. Tais pačiais metais sugrįžome rudenį – medžioti baltųjų trumų ir pakeliauti vyno keliais. – Tuo metu dar abu dirbote savo darbus ir net nesvajojote gyventi Pjemonte?

Inesa: Abu su Aidu esame iš informacinių technologijų pa-

saulio. Penkiolika metų dirbau didelėje IT korporacijoje, buvau padalinių vadovė, direktoriaus dešinioji ranka. Kai pirmą kartą, dar prieš penkiolika metų, su Aidu išvykome į Toskaną medžioti juodųjų trumų, buvau prasitarusi – štai, ką iš tiesų norėčiau veikti. Turėti šuniuką ir visą gyvenimą medžioti trumus. Prisiminiau tai baltųjų trumų medžioklėje Pjemonte. Į Pjemontą dar kartą grįžome su bičiuliais, šis Italijos regionas mane visiškai papirko nuoširdumu, o viduje jau kurį laiką kirbėjo mintis, kad reikia pailsėti, o gal ir visai keisti gyvenimą. Vėl išvykome į Pjemontą – geras oras, vynuogynai, kelionės, puikus maistas. Tik... po tos pertraukos atgal į darbą taip ir negrįžau.

101

Gyventi vynuogynuose man reiškia patirti amžiną ciklą, pasikartojimus. Čia paprasta matyti, kaip kinta gamta: prasideda žydėjimas, brandinamos vynuogių kekės arba vaisiai, kurių tikslas yra daugintis.

Aidas: Dabar, kai atsisuku atgal, pasikeitimai buvo labai na-

tūralūs. Po savo kelionių bičiuliams pasakojome apie Pjemonto vynuogynus ir be galo paprastus, nuoširdžius vyndarius. „Tai važiuojam, jūs mums viską parodysite“, – pasiūlė. Jie ir buvo pirmoji mūsų keliautojų grupė, kitais metais pas mus atvežusi savo šeimas ir draugus. Nė metams nepraėjus, pastebėjome, kad iš atvykėlių jau nieko nepažįstame. Taip atsirado „Local Vibes“ ir didžiulis būrys fanų, kurie jau daug metų kartu su mumis leidžiasi į įdomiausias gastronomines patirtis. Tokia nepaprasta bendruomenė. – Na, gerai, atostogauti yra viena, tačiau priimti sprendimą apsigyventi – visai kas kita...

Inesa: Tapo nepatogu taip dažnai važinėti pirmyn ir atgal. Iš

pradžių galvojome – tris keturis kartus per metus, tačiau norinčiųjų buvo kur kas daugiau. Tie, kas rudenį atvykdavo medžioti trumų, vasarą sugalvodavo pasivažinėti dviračiais. Aidas važinėja, keliautojai sako – mes irgi norim! Aidas: Netrukus po to, kai Inesa paliko darbą, iš savojo išėjau ir aš – buvau techninis lyderis kriptografijų kompetencijų centre, turėjau komandą. Prisipažinsiu: su Inesa abu esame darboholikai ir jei jau pradedame ką nors daryti, tai sustabdyti mus sunku. Pajutau, kad ir man reikia emocinės perkrovos. Inesa: Mano buvęs vadovas dar dvejus metus klausinėjo, ar tikrai nenoriu grįžti iš užsitęsusių savo atostogų. „Kam čia tos tavo kelionės įdomios, žmonės, kurie nori keliauti, patys keliones planuoja, pažaisk, pažaisk ir grįžk“, – sakė man. Pjemonte gyvename vynuogynų ramybės oazėje. Vienintelis triukšmas, kurį kartais girdime, yra burzgiantis kaimyno traktorius iš ryto. Aidas: Kai kuriesi, labiau vadovaujiesi emocijomis, tik pagyvenęs pradedi matyti niuansus. Šiandien galiu pasakyti, kad Pjemonto regionas yra stipriai kylantis. Ypač tarp vyno investuotojų ir kolekcininkų. Prie krašto populiarumo Lietuvoje patys nemažai prisidedame. – Na, ir ką reiškia gyventi vynuogyne? Ar jau galite pasakyti? 102

Inesa: Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį vynuogynuose kyla ne-

menkas šurmulys. Vietiniai renka vynuoges laukuose, stebime, kaip siaurais kaimo keliukais išvažiuoja prisirpusi vasara. Kita nuostabi tradicija, kurią puoselėjame jau ketvirtus metus iš eilės, – itališka Žolinės šventė. Tai mūsų tradicinė kelionė, kurią kai kurie lietuviai kartoja kasmet. Vakarienė vidury vynuogynų, su muzika ir karaoke. Specialiai mums iš anksto mėsininkas prikemša šviežio saliamio, kepame pjemontietišką salsiccia al metro.

Aidas: Pjemonte, jei tavo senelis ir tėtis buvo mėsininkai, ne-

menka tikimybė, kad ir pats būsi mėsininkas, tavo sūnus, greičiausiai, irgi. Čia daug mažų šeimos parduotuvėlių, iš ūkio ant stalo kultūra vietiniams tarsi įaugusi į kraują. Inesa: Reikia įprasti ir prie itališkos dienos – pusryčiams kava ir sviestinė bandelė brioche, pietums reikėtų skirti bent porą valandų, darbas nuo devintos ar dešimtos, vidurdienį – siesta. Viskas vėl atsidaro tik trečią ar pusę keturių. Nuo septintos vakaro – aperityvas, aštuntą šeima sėda prie stalo. Darboholikams lietuviams prie tokio tempo nėra lengva įprasti. Daug dirbam internetu, mūsų dienos tempas kitas, man nepavyksta, kaip italėms, apsipirkti iki dešimtos ir dvyliktai jau valgyti pietus, o paskui ilsėtis. Aidas: Mudu su Inesa esame Albos baltųjų trumų ir vyno riterių ordino riteriai, o ordino šūkyje yra eilutė iš Dantės „Dieviškosios komedijos“, kuri išvertus skamba kažkaip taip: „Pažiūrėk į saulės kaitrą, kuri gamina vyną, o tuo pačiu, nukreipta į vynmedį, jį žudo.“ Man nepaprastai įdomus šis sakinys, nes skaistykla – tarsi užburtas ratas, iš kurio turi surasti išėjimą. Gyventi vynuogynuose man reiškia patirti amžiną ciklą, pasikartojimus. Čia paprasta matyti, kaip kinta gamta: prasideda žydėjimas, brandinamos vynuogių kekės arba vaisiai, kurių tikslas yra daugintis. Paskui vynuogynas nuvysta, nugelsta, o vienmečiai ūgliai, kurie ir duoda vaisių, tiesiog miršta. Tu juos nukerpi, o kitais metais iš to paties bamblio išauga naujas ūglis, kartojantis prieš tai buvusiojo istoriją.

103

104

105

106

– Ar italai lengvai priima atvykėlius? Ar čia jau jaučiatės savi? Inesa: Pjemonte gyvena užsispyrę ir kategoriški žmonės, dirba savo ūkiuose, supranta savo vyną, turi savo požiūrį ir filosofiją, kad jo vynas ir vynuogė yra geriausi. Kartais toks požiūris juos stabdo, neleidžia judėti toliau. Bet jau ateina nauja karta, kuri pradeda bendrauti tarpusavyje: susirenka regiono vyninėje 30 miestelio vyndarių, kiekvienas atneša savo butelį, kad galėtų visi paragauti ir suprasti, kuo skiriasi vynai, pagaminti iš vynuogių, augančių ant to paties šlaito. Vietiniai nustemba, kad kartais išmanome daugiau negu jie. Mes žinome ne tik vieną ūkį, bet ir visus, kurie yra kaimynystėje. Beje, kai pasakai, kad buvai pas kaimynus, ne visiems patinka. Aidas: Pjemontiečiai – toks tarsi mūsų žemaičių ir suvalkiečių derinys. ( Juokiasi.)

Inesa: Mes savo kelionėmis dalinamės socialiniuose tinkluose, vyndariai tai mato, kartais paklausia, kodėl kaimyną vyndarį aplankėme, o jo – ne. – Jūs įsikūrėte tarp vynuogynų. Ar galvojate kada nors turėti nuosavą? Inesa: Prieš dešimt metų gal ir galvojome, kad viską spėsime – ir

vynuogyną turėti, ir medžioti trumus, ir planuoti vyno keliones. Tačiau gyvenimas lekia, laiko viskam neužtenka, reikia fokusuotis, todėl pasirinkome tai, kas mums teikia didžiausią vidinį pasitenkinimą. Aidas: Hobiui užtektų ir 20–30 arų, bet jei nori gaminti gerą vyną, turi tuo gyventi. Kartą vienas pažįstamas vyndarys man pasakė: „Žiūrėk, jei perki vynuogyną, tai žinok, kad čia ir bus tavo dviratis, tikru važinėti nebeturėsi laiko.“ – Esate Albos baltųjų trumų ir vyno riterių ordino kavalieriai. Ką jis reiškia Italijoje? Inesa: Albos baltųjų trumų ir vyno riterių ordino Lietuvoje delegacijos tikslas – sukurti Pjemonto enogastronominės kultūros mylėtojų bendruomenę, kuri dalintųsi savo gastronominėmis patirtimis, skleistų žinią apie baltąjį trumą iš Albos, pristatytų Pjemonto kultūrą ir vynus Lietuvoje bei už jos ribų. Kadaise Pjemontas buvo neturtingas regionas, vietiniai nežinojo baltųjų trumų vertės, tuo tarpu prancūzai visada mokėdavo geriau papasakoti apie savo restoranus ir juoduosius trumus. Saugoti gastronominį Pjemonto paveldą mintis kilo mažoje „Grinzane di Cavour“ tratorijoje. Šiandien pasaulyje yra apie 2500 ordino riterių, 14 užsienio delegacijų. Vieną iš jų turime ir Lietuvoje.

107

Užsisakykite metinę „LAMŲ SLĖNIO“ prenumeratą!

NAUJI HORIZONTAI

Dvylika šalių per trylika mėnesių Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Fotografas Gustas Scinskas kitapus ekrano prisimerkęs nuo saulės sveikinasi iš kemperio Naujojoje Zelandijoje. Tai jau priešpaskutinė Gusto stotelė metų trukmės nuotykyje, į kurį jis leidosi stačia galva vos pabaigęs mokyklą. Viena kuprinė, dvylika šalių, šimtas naktų palapinėje, kelios dešimtys tūkstančių kilometrų autostopu, nesuskaičiuojama galybė kvapą gniaužiančių patirčių ir svarbių pamokų. Bet apie viską nuo pradžių!

112

ĮKVĖPIMAS PATIRTI PASAULĮ – ŽMONĖS Didelę mano gyvenimo dalį užima fotografija – būtent ji leido pažinti įdomius kūrėjus, menininkus, muzikantus. Fotografuoti pradėjau šešiolikos ir greitai į šią sritį įsitraukiau. Fotografuodamas renginius ir koncertus pastebėjau, kad žmonės, kuriais aš taip žaviuosi, daug keliauja arba yra gyvenę užsienyje. Mačiau: į pasaulį jie žiūri kažkaip kitaip. Tada šovė mintis, kad po mokyklos ir pats noriu keliauti, patirti pasaulį. Taip atsirado dar didesnė motyvacija ir meilė fotografijai, nes dabar jau turėjau aiškų tikslą – užsidirbti kelionei. Praleidau savo išleistuves, šimtadienį, mokyklos diplomo teikimą, savo ir draugų gimtadienius, o vasarą dėl fotosesijų nuvažiavau ir kelias dešimtis tūkstančių kilometrų. IŠ PLANO A Į PLANĄ B Pradinė kelionės idėja buvo dvejus metus keliauti aplink Ramųjį vandenyną – vienus metus praleisti Azijoje ir Australijoje, o kitus – Pietų ir Šiaurės Amerikoje. Po metų, išnaršęs Aziją, Australiją ir Naująją Zelandiją, šiandien jau turiu bilietą atgal į Lietuvą. Tiesa, prieš tai dar užsuksiu į Paryžių, kur susitiksiu su broliu ir močiute. Mano močiutė visą gyvenimą norėjo aplankyti šį miestą – nusprendžiau, kad laikas išpildyti jos svajonę. Kelionės planą pakeičiau po pusmečio, supratęs, kiek daug jėgų ir energijos tai iš tikrųjų reikalauja. Gera kelionė nėra tik viešnagė įdomioje vietoje – tai kasdienis darbas. Atsikeli, apsiauni batus ir eini tyrinėti. Mano kelionės pradžia priminė sprintą – spaudžiau save kuo daugiau pamatyti ir patirti. Šimtus kilometrų ėjau pėsčiomis, tūkstančius važiavau autostopu, miegojau palapinėje arba tiesiog gatvėje. Pavargau, pradėjau degti iš vidaus ir Tailande stipriai susirgau. Bijojau pripažinti sau ir kitiems, kad grįšiu greičiau, nei planavau. Socialiniuose tinkluose rodžiau, kaip pildau savo šešiolikmečio svajonę. Bet nuoširdžiai savęs paklausęs, ar man tikrai norėsis ir toliau tęsti kelionę, atsakymą žinojau. Pasiilgau šeimos ir darbo, išmokau, kad tikslas nėra keliauti per pasaulį. Mano tikslas – keliauti per gyvenimą.

113

114

115

KAI GYVENIMAS PRABĖGA PRO AKIS Turbūt baisiausia kelionės akimirka, kai susidūriau net su mirties rizika, buvo Taivane. Septynias dienas planavau praleisti viename nacionaliniame parke. Apsirūpinau maistu ir su keliasdešimt kilogramų sveriančia kuprine iškeliavau. Prie įvažiavimo į saugomą teritoriją suvokiau, kad nepasirūpinau leidimu, tačiau pasižiūrėjęs į žemėlapį pamačiau, kad į parką galiu patekti aplinkkeliu. Mačiau, kad reikės perbristi upeliūkštį, tada lipti į kalną, bet gerai įvertinau savo jėgas ir pradėjau eiti. Pražygiavęs kaimelius, sutikęs galybę mane puolančių šunų, priėjau milžinišką uolą. Laimei, uoloje buvo įtvirtinta virvė, kuria nusileidau žemyn link upės. Tos pačios, kuri žemėlapyje atrodė kaip upeliukas. Iškėliau kuprinę virš galvos ir įbridau. Upė vis sraunėjo, kai staiga nuo uolų atskilo akmuo ir nuriedėjo žemyn. Po kurio laiko – antras. O tada pasileido ir visa akmenų lavina. Vienas akmuo kaip kulka praskriejo metro atstumu nuo mano galvos ir tėškėsi į vandenį. Išsigandau. Net dabar nutirpsta kūnas prisiminus. Galiausiai perbridęs upę ėjau, verkiau ir dainavau Kernagio dainas. Paskui dar reikėjo kažkaip į statų kalną užlipti. Vidury kalno net paskambinau vienam draugui alpinistui paklausti, ką daryti, nes nei jėgų, jei motyvacijos lipti toliau jau nebeturėjau. Belipdamas skambinau ir tėčiui, per ekraną pažiūrėjau į seses. Žinojau, kad neturiu kito pasirinkimo, kaip tik eiti pirmyn. SANTYKIS SU SAVIMI IR PRIMINIMAS, KAS ESI Mėgstu būti vienas, nors ir turiu artimų draugų. Negąsdino manęs vienatvė Lietuvoje, o kelionėje vienatvės aš troškau. Man keliaujant nereikia kompanijos. Karantino metu vienas dviračiu apvažiavau Lietuvą. Apskritai manau, kad kiekvienas keliautojas tam tikra prasme yra vienišius. Nepaisant to, sunkiomis akimirkomis, kai pritrūksta jėgų, taip norisi pasikalbėti, įsižeminti. Paskambinti artimiesiems ir prisiminti, kad esi draugas, sūnus, brolis. Kiekvieno skambučio metu stengdavausi neišgąsdinti mamos. (Šypsosi.) Buvau atpratęs švęsti savo gimtadienį, bet šiemet jį sutikau Balyje ant aukščiausios salos viršūnės – Agungo ugnikalnio. Prisimenu, į kalną lipame tamsoje, mūsų gidas meldžiasi, degina smilkalus. Kopiau visai nepasiruošęs, avėjau lygiapadžius sportbačius, nuolat slydinėjau ir tikrai savęs paklausiau, ką aš čia darau? Bet užkopęs ir pagaliau pamatęs savo gimimo dienos saulėtekį mintyse pasveikinau save su gimtadieniu ir pagyriau. Man atrodo, per dažnai save peikiame ir visą laiką norime vis daugiau. Dar viena kelionės pamoka, kurią išmokau, – nepamiršti atsisukti atgal, peržvelgti nuotraukų galeriją ir pasidžiaugti tuo, ką jau nuveikėme.

116

117

PAKELEIVIS KELIEMS ŠIMTAMS VAIRUOTOJŲ Keliaujant autostopu privalu save saugoti. Kiekvieną kartą prieš lipdamas į automobilį atidžiai pažiūrėdavau viduje sėdinčiam žmogui į akis. Klioviausi nuojauta ir jausmu, ar su tuo žmogumi būsiu saugus. Buvo atvejų, kai atidaręs sustojusio automobilio duris ir pamatęs vairuotoją bandžiau meluoti, kad nereikia manęs niekur vežti, stoviu kelyje šiaip sau. Autostopu keliavau kiekvienoje aplankytoje šalyje – vienur sekėsi geriau, kitur sunkiau. Japonijoje keliauti autostopu gana paprasta, o Indijoje labai sudėtinga. Per visą kelionę pakeičiau per tūkstantį automobilių, vilkikų, motorolerių, sutikau įdomiausių žmonių. Pavyzdžiui, parašiutininką, kuris parašiutu šoko kiekviename žemyne, ar visą gyvenimą avis kerpantį vyrą. Keli kelyje sutikti žmonės netgi tapo draugais ir pakviesdavo pas save į svečius. Didžiausias iššūkis keliaujant autostopu buvo Australijoje, kai keliavau nuo Perto iki Adelaidės, vienas nuo kito nutolusių per beveik tris tūkstančius kilometrų. Jaudinausi, nes tai buvo mano pirmoji kelionė autostopu Australijoje, bet naiviai tikėjau, kad kas nors paveš, juk prieš tai jau turėjau tokios patirties dešimtyje šalių. Toks keliavimo būdas mane išmokė, kaip svarbu yra tikėti. Taip kupinas tikėjimo degalinėje Perte beldžiau visiems į automobilių langus ir prašiau mane pavežti. Daug kas juokėsi, o vienas vaikinas pasakė, kad daro tą patį jau kelias dienas. Bet tikėjimo nepraradau ir galiausiai du indai sutiko mane pavežti iki pusiaukelės. Pusiaukelė tarp Perto iki Adelaidės yra vidury niekur – artimiausias miestas nuo to taško yra už tūkstančio kilometrų, tad tokioje pusiaukelėje net ir pagalbos būtų sunku prisišaukti. Nepaisant to, sutikau. Pamatę, kur yra toji pusiaukelė, jie galiausiai pasiūlė mane pavėžėti iki pat Adelaidės. Nesitvėriau iš džiaugsmo, nors giliai viduje taip ir nujaučiau.

TREČDALIS METŲ PALAPINĖJE Kelionėje teko miegoti visur: mašinose, stotelėse, pasiturinčių žmonių vilose, namuose, kurie primena šiukšlyną, geruose ir prastuose nakvynės namuose, apartamentuose. Kartą, kai atšaukė skrydį, miegojau net ir penkių žvaigždučių viešbutyje. Rinkdamasis nakvynes vietas stengiausi būti taupus, kad galėčiau aplankyti kuo daugiau meno galerijų ir muziejų. Apie šimtą naktų praleidau palapinėje, ji tapo tikrų tikriausiais mano namais. Užtrauktukas buvo mano durys, ištemptas siūlas – drabužių kabykla, maža palapinės kišenėlė – spintelė, o miegmaišis – lova. Gera gamtoje miegoti. Eini miegoti ir keliesi su saule, kartais į svečius užsuka gyvūnai. Kai lankiausi Rotnesto saloje Australijoje, palapinėje mane aplankė mažos kengūrytės – žvalgėsi, ką turiu valgyti. Gyvendamas name nieko panašaus nepatirtum. Kelionės pradžioje buvau įsitikinęs, kad mano namai yra pasaulis. Dabar namus vienareikšmiškai matau Lietuvoje. Tik išvažiavęs supratau, kaip nuostabiai gyvename. Įsimylėjau Lietuvą ir apie ją prirašiau krūvą tekstų. Daug minčių, idėjų ir svajonių, susijusių su Lietuva, užgimė nuo jos nutolus. PULSUOJANTIS KELIONĖS RITMAS Kelionėje, kaip ir gyvenime, neįmanoma visą laiką nepailstamai judėti. Anksčiau nemokėjau ilsėtis, bet kelionėje supratau, kaip svarbu yra sustoti, pailsėti ir tiesiog pabūti. Vieni kelionės etapai buvo intensyvesni, kiti – lėtesni. Šią akimirką esu Naujojoje Zelandijoje. Čia per pirmąsias dvi savaites autostopu jau aplankiau pietinę salą. Leidausi į keletą žygių, apsilankiau netoli aukščiausios šalies viršūnės, išsimaudžiau lediniame vandenyje. Tada kelias dienas ilsėjausi: ilgai gulėjau lovoje, gaminau valgyti, su vaikais žaidžiau futbolą. Dabar toliau Naująją Zelandiją tyrinėju su kemperiu. ARTIMI IR TOLIMI PLANAI SUGRĮŽUS Grįžęs sėsiu į automobilį ir važiuosiu nusipirkti varškės sūrelių. Australijoje visi vieni kitų klausia, kaip laikaisi? Taip norisi grįžus į Lietuvą parduotuvėje padaryti tą patį! O jei rimtai, sugrįžęs į Lietuvą planuoju surengti nuotraukų parodą ir visiems, kam įdomu, papasakoti kelionės istorijas. Galbūt ir aš ką nors įkvėpsiu!

121

„Ne tik man vienam, bet ir mano bendraamžiams virtuali erdvė tapo labai intymia vieta, dėl to jos užuominos ir nugula mano tapybos kūriniuose“, – sako jaunosios kartos tapytojas, vienas iš „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų Šarūnas Baltrukonis, ką tik Vilniuje, galerijoje „Drifts“, pristatęs ir savo pirmąją personalinę parodą.

Tikrovės ir virtualumo pleištai Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, Nuotraukos: Vaida Jonušytė, Portretas: Akvilė Jasiukaitytė

– Šarūnai, ar tapai, eini į studiją kasdien? – Savo studiją esu įsirengęs namuose, palėpėje, tad aplankau ją kone kasdien. Manau, kad kūryboje, kaip ir kiekvienoje kitoje veikloje, svarbus pastovumas. Darbas kiekvieną dieną ar trumpas apsilankymas erdvėje, kurioje vyksta kūrybinis procesas, padeda neatitrūkti. Nelabai tikiu įkvėpimu – patys geriausi mano kūriniai gimė tik dėl to, kad kasdien pasirodžiau studijoje. – Ką tik įvyko tavo pirmoji personalinė paroda „Nexus“. Kaip jautiesi? Papasakok, kokia tai buvo patirtis? – Taip, „Nexus“ yra mano pirmoji personalinė paroda. Pirmoji, todėl tikriausiai atmintyje išliks ilgai. O patirtis buvo tikrai gera. Labai džiugu, kad turėjau tokią gerą komandą: kuratorė Alberta Vengrytė puikiai įžodino mano pastarųjų metų kūrybą, architektė Ieva Cicėnaitė padėjo išeksponuoti kūrinius dėmesio reikalaujančiose galerijos erdvėse, grafinio dizaino sprendimus atliko Gasparas 122

Zondovas ir galerijos direktorė Jolanta Laurent, kuri surinko šią puikią komandą. Parodoje savo kūriniais bandau atkreipti dėmesį į pakitusį žmonių santykį su technologijomis. Virtualus pasaulis užima vis daugiau vietos mūsų gyvenime, kartais net daugiau nei tikrasis. Tai ir bandau reflektuoti „Nexus“ parodoje, kūriniuose maišydamas tikrovės ir virtualumo pleištus. – Kokius klausimus keli pats sau ir ar keli kokius nors žiūrovui, parodos lankytojui? – Klausiu, koks vis dėlto yra tas santykis tarp tikrovės ir virtualumo, ar tas santykis apskritai gali egzistuoti. Bandau šias dvi priešingas erdves sujungti tapyboje, priversti bendradarbiauti – taip klausimai ir sukasi apie šių dviejų terpių egzistavimą tapybos medijoje. Man įdomu, koks žiūrovo santykis su skaitmeniniu vaizdu, ar jis toks pat artimas kaip ir mano paties.

123

124

125

– Kalbant apie tapybinės raiškos formą – tavo potėpiai švelnūs, tačiau dinamiški, naudoji ryškias spalvas, tūrinius objektus. Kaip iki čia atkeliavai? – Virtualus pasaulis jau nuo pat pirmųjų dienų buvo artimas, dėl to polinkis artinti tapybą prie sintetinio, netikro vaizdo atėjo natūraliai. Aštrios linijos ir ryškios spalvos tapo virtualaus vaizdo atspindžiu. Pats labai mėgaujuosi tapybos procesu. Aliejiniai dažai yra labai lanksti medija, galima rasti begalę būdų, kaip ja manipuliuoti, kad pasiektum norimą rezultatą. Tai verčia nuolat eksperimentuoti, dėl to raiškos kelias niekada nesibaigia. – Reflektuoji pakitusį visuomenės santykį su technologijomis bei technologiškumu – kokios emocijos ir idėjos kyla? – Priklausau kartai, kuri užaugo skaitmeninio vaizdo fone. Vaikystę ir paauglystę praleidau prie kompiuterio – žaisdamas vaizdo žaidimus ar naršydamas internete. Net ir dabar esu tarytum įstrigęs tarp realybės ir pasaulio už ekrano. Bet tai neišvengiama – tobulėjant technologijoms skaitmeninis vaizdas po truputį įsitvirtina kaip dominuojantis. Ne tik man vienam, bet ir mano bendraamžiams virtuali erdvė tapo labai intymia vieta. Dėl to jos užuominos ir nugula kūriniuose. – Tikroviškumas ir virtualumas – apie tai galvoji tapydamas? – Tapydamas galvoju apie tapybą, apie patį procesą, apie išsikeltą planą ir jo įgyvendinimą. Užbaigus kūrinį vyksta tikrovės analizavimas ir virtualumo ieškojimas. – O kokia yra tavo prieiga prie paties tapymo proceso? – Labai įvairi. Kartais esu pasiruošęs detalų eskizą, suplanavęs veiksmų seką, nusprendęs, kokius techninius sprendimus pritaikysiu ar net kuria kryptimi tepsiu dažą. Kartais pradedu nuo objekto nuotraukos ar skenuoto atvaizdo – nutapęs jį, konstruoju paveikslą toliau. Būna, kad išvis neturiu jokio plano ir paveikslą tapau intuityviai. Tapyba man kaip užduoties sprendimas: kiekviename etape klausiu savęs, kas toliau? Ką pridėti, ką paslėpti naujais potėpiais? Ar paveikslas jau baigtas, o gal jam dar kažko trūksta?

127

128

129

– Ar artimas tavo santykis su menu užsimezgė dar vaikystėje? – Menas mane lydėjo visą gyvenimą. Pradinėse klasėse mėgau lipdyti keramikos pamokose ir prašiau tėvų, kad leistų į skulptūros būrelį. Taip pradėjau lankyti Antano Martinaičio dailės mokyklą. Ilgą laiką domino tik molio minkymas, kol devintoje klasėje, gavęs daugiau paraginimų iš dėstytojų, rimčiau pradėjau žiūrėti ir į tapybą. Tikriausiai tada ir nusprendžiau, kad gyvenimą norėsiu sieti su menu. Vėliau – ruošimasis stojamiesiems ir galiausiai studijos Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete. – Esi vienas iš konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalistų. Sveikinu! Papasakok mums apie šrapnelius – kas tai? – Šrapneliais pavadinau naujų tapybos kūrinių seriją. Paveikslai tapę tariamo sprogimo liekanomis, didžiulės energijos liudininkais. Tai buvusio paveikslo liekanos, kuriose jau nebeatpažįstamas pirminis motyvas. Likę tik dinamiški potėpiai, lekiantys šrapnelio forma, jie rodo buvusios jėgos kryptį. – Atkreipiau dėmesį, kad konkurse dalyvauji su nestandartinio formato paveikslais, ne stačiakampėmis drobėmis. – Taip, šrapnelio serijos paveikslai buvo tapomi ant mano paties konstruotų porėmių. Jie nėra stačiakampio formos ir turi tūrį. Kūriniai imituoja šrapnelio formą, dėl to kiekvienas serijos paveikslas turi individualiai išlankstytą tapybos paviršių ir formą. – Su jauduliu ar ramiai lauki finalo? – Dėl finalo nesijaudinu. Visada tikėjau, kad tokie renginiai labai reikalingi – jie padeda jaunam menininkui įgauti daugiau pasitikėjimo savimi, savo kūryba. Taip pat skatina kurti toliau. – Pradėti naują meno kūrinį tau – drąsu, nedrąsu, jaudina, nekantru? – Atrodo, tapydamas naują darbą visada susiduriu su tuo pačiu emocijų ratu. Pradėdamas kūrinį būnu pilnas užsidegimo, norisi greitai ir daug padaryti. Tai dažniausiai veda prie frustracijos, nes paprastai viskas neįvyksta taip greit, kaip norėtųsi. Tapyboje reikalingas susikaupimas. Baigdamas kūrinį visada galvoju, kaip kitą pradėsiu ramiai, iš lėto. (Šypsosi.) Tačiau, pasiruošus drobę naujam tapybos darbui, užsidegimas užmaršina buvusius nusistatymus ir vėl įpuolu į tą patį emocijų ratą. – O ar yra darbų, kurių neeksponuoji, pasilieki sau? – Žinoma, yra. Ir nebūtinai dėl to, kad tai prasti kūriniai, – kartais paveikslas tiesiog neranda savo vietos tarp kitų. Yra ir tokių kūrinių, kurių apskritai neplanuoju niekam rodyti.

130

132

133

PASIKALBĖK

ROMANTINĖ MEILĖ: AR EGZISTUOJA JOS (CHEMINĖ) FORMULĖ? Tekstas: Ieva Molienė, ,,Pasikalbėk“ psichologė

Esama daug įvairių mitų ir įsivaizdavimų, kas yra meilė. Štai keletas

TRYS MEILĖS KATEGORIJOS

jų: meilė yra laikina beprotybė, kurią išgydo santuoka (Ambrosas Bircas), arba meilė it karščiavimas, praeinantis nepriklausomai nuo

Romantišką meilę galima suskirstyti į tris stadijas: geismą, trauką ir

valios (Stendalis). Pirmoji mintis kalba apie tai, kad meilė baigiasi

prisirišimą. Kiekvienoje jų veikia skirtingi hormonai.

įsipareigojimu, o antroji teigia, kad meilė – tai jausmas, kurio in-

Geismą skatina seksualinio pasitenkinimo troškimas. Evoliu-

tensyvumo nereguliuojame. Straipsnio pabaigoje išsiaiškinsime, ar

cinis to pagrindas yra mūsų poreikis daugintis – daugindamiesi

šios mintys teisingos, žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, tačiau

organizmai perduoda savo genus ir taip prisideda prie savo rūšies

iš pradžių aptarkime: ką apskritai galime vadinti meile?

išlikimo. Čia svarbų vaidmenį atlieka smegenų pagumburis, skatinantis lytinių hormonų – testosterono ir estrogeno – gamybą.

KAS YRA MEILĖ?

Vis dėlto, manoma, kad geismo stadija dar nėra meilė ir neturėtų būti su ja tapatinama, – aistra yra laikinas jausmas. Žinoma, galime

Pasak Amerikos psichologų asociacijos, meilė – tai sudėtinga

jausti geismą žmogui, kurį mylime, tačiau galime jį jausti ir tam,

emocija, apimanti stiprų švelnumo jausmą meilės objektui, ma-

kurio nemylime.

lonius pojūčius jo ar jos akivaizdoje, atsidavimą jo ar jos gero-

Po geismo – potraukio fazė. Šiame etape dėmesys sutelkiamas

vei ir jautrumą jo ar jos reakcijoms į save. Nors meilės formų gali

į vieną asmenį. Įkyriai galvojama apie jį, trokštama jo draugijos, jau-

būti įvairių – rūpinimasis artimu (vadinamoji broliška meilė), tėvų

čiama papildoma energija ir jaudulys. Šiuos jausmus sukelia trys che-

meilė, erotinė meilė, meilė sau ir susitapatinimas su būties visuma

minės medžiagos: norepinefrinas, dopaminas ir serotoninas. Moks-

(meilė Dievui) – trikampė meilės teorija siūlo tris esminius kom-

lininkai šį etapą dažnai lygina su priklausomybe, mat jis suaktyvina

ponentus: aistra, intymumas ir įsipareigojimas. Šiame straipsnyje

smegenų atlygio centrą ir stipriai paveikia mūsų elgesį ir emocijas.

kalbėsime apie romantinę meilę. Daug atsakymų apie ją randa-

Paprastai tai trunka nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Potraukis ap-

ma tyrinėjimuose apie hormonų bei neurotransmiterių įtaką šiam

ima smegenų kelius, kurie kontroliuoja „atlygio“ elgesį, o tai iš da-

jausmui – pasitelkiant juos galima paaiškinti nemažai biologinių

lies paaiškina, kodėl pirmosios poros santykių savaitės ar mėnesiai

procesų, vykstančių meilės metu.

gali būti tokie jaudinantys. Dėl išsiskyrusių cheminių medžiagų mes

Turbūt ne kartą girdėjote klausimą: ,,Kokia yra tavo meilės

svaigstame, jaučiamės energingi ir euforiški, netgi sumažėja apeti-

formulė?“ Nepatikėsite, tačiau šis pasakymas ne iš piršto laužtas!

tas, atsiranda nemiga. Taip, iš tiesų galite būti taip „įsimylėję“, kad net

Taip, meilės formulė tikrai egzistuoja. Pamąstykite, kaip jautėtės

nenorėsite valgyti ar miegoti! Potraukio fazėje sumažėja serotonino

paskutinį kartą, kai sutikote žmogų, kuris jums atrodė patrauklus?

(hormono, susijusio su apetitu ir nuotaika) kiekis. Įdomu, kad žmo-

Labai tikėtina, kad stipriau daužėsi širdis. Nors daugybę metų

nės, kenčiantys nuo obsesinio-kompulsinio sutrikimo, taip pat turi

žmonės manė, kad meilė kyla iš širdies, tačiau iš tiesų ji susijusi su

žemą serotonino kiekį. Mokslininkai spėja, kad tai pradiniams meilės

smegenimis, kurios daro įtaką viso kūno veiklai.

etapams būdingo didžiulio susižavėjimo, obsesiškumo pagrindas.

134

Po potraukio ateina prieraišumo stadija – nuo šio etapo priklauso

potencialiu partneriu.

ilgalaikių santykių sėkmė. Ši meilės stadija yra „ramesnė“ meilės for-

Paplitusi klaidinga nuomonė, kad vyrai įsimyli lytinių santykių

ma, mus veikianti kitaip nei trauka. Maždaug po ketverių santykių

metu, tačiau iš tiesų kai kurie vyrai gali prarasti susidomėjimą, jei

metų dopamino lygis sumažėja ir jei viskas klostosi gerai, dopaminą

seksas įvyksta per greitai. Tuo tarpu moteris – priešingai, po sekso

pakeičia du kiti hormonai: oksitocinas ir vazopresinas. Jie sukuria

gali glaudžiau susisieti su vyru ankstyvoje pasimatymų stadijoje. Ko-

norą užmegzti ir puoselėti ryšį su savo partneriu. Oksitocinas, daž-

dėl taip nutinka? Vyrui daugėja su meile susijusių hormonų, kai jis

nai vadinamas „apsikabinimo hormonu“, gaminamas pagumburyje

susitikinėja su moterimi, tuo džiaugiasi ir seksualiai ja domisi, tačiau

ir dideliais kiekiais išsiskiria lytinių santykių, gimdymo ir žindymo

lytinių santykių metu nukrenta vazopresino kiekis, susijęs su meilės

metu. Prisirišimas padeda poroms išbūti kartu pakankamai ilgai, kad

jausmais. Jei iki to laiko hormono nebūna prisigaminę pakankamai,

galėtų užauginti vaikus, užmegzti gilų prasmingą ryšį, kartu pasenti.

vyras gali prarasti susidomėjimą moterimi. Tuo tarpu moterims ok-

Taigi, meilė dažniausiai prasideda antroje – traukos – stadijoje

sitocino kiekis padidėja patiriant orgazmą. Vadinasi, moteris seksas

ir pereina į prisirišimo etapą.

gali skatinti prisirišti, o vyrus – atitolinti nuo partnerės. Tyrimai rodo, kad romantiškus santykius palaikančių vyrų tes-

MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO – EGZISTUOJA?

tosterono lygis yra 21 proc. mažesnis nei vyrų, kurie tokių santykių nepalaiko. Tai reiškia, kad kai vyras įsipareigoja, jo testosteronas

Dažnai pasitaikantis mitas, kad sutikę Tą žmogų būtinai turite jaus-

nebeblokuoja oksitocino ir leidžia užmegzti ilgalaikį ryšį. Iš tyri-

ti pilve skraidančius drugelius, nėra visai teisingas. Tyrimai rodo,

mų taip pat paaiškėja, kad santuoka nėra lemiamas veiksnys – tiek

kad mylėti galima ir pradedant nuo prisirišimo jausmų (pavyzdžiui,

vedę, tiek nevedę vyrai gali palaikyti įsipareigojimus ir pasižymėti

draugystės, peraugančios į romantinius santykius). Vis dėlto, tai ti-

mažesniu testosterono kiekiu, lemiančiu didesnį prisirišimą prie

krai nereiškia, kad meilė negali prasidėti iš pirmo žvilgsnio – t. y.

partnerės dėl neblokuojamo oksitocino. Vadinasi, kartais svarbu

dideliu susižavėjimu ir aistra. Tokia meilė gali peraugti į ilgalaikius

palūkėti su lytiniais santykiais, kad moteris neprisirištų prie vyro,

santykius, tačiau taip nutinka ne visuomet. Tiesa, tyrimai rodo, kad

kuris joms nebūtinai tinkamas, o vyrai įsipareigotų ir testosteronas

poros, savo santykius apibūdinančios „meile iš pirmo žvilgsnio“,

neblokuotų prisirišimo prie partnerės.

savo partneriams jaučia daugiau aistros nei tie, kurie santykių pradžioje šio jausmo nejautė.

MEILĖS MITAI: PATVIRTINTI AR SUGRIAUTI?

NEMALONIOJI MEILĖS PUSĖ

Sugrįžkime į straipsnio pradžią, kur buvo paminėtos dvi mintys apie meilę. Pirmoji mintis iš dalies teisinga, mat geismo fazė iš tiesų pa-

Nors meilė suteikia daug gerų emocijų, negalime ignoruoti ir kitų,

laipsniui blėsta ir tada atsiranda meilė – pradedamas formuoti pri-

ne tokių malonių jos pusių: pavydo, nepastovaus elgesio, neracio-

sirišimo jausmas. O kaip dėl antrosios? Ar galime reguliuoti, kaip

nalumo. Už visa tai taip pat atsakingi hormonai. Pavyzdžiui, dopa-

jausimės apie tam tikrą žmogų? Nustebsite, tačiau moksliniai tyri-

mino poveikis yra ypač gerai ištirtas kalbant apie priklausomybes.

mai rodo, kad naudodamas tam tikras strategijas žmogus gali regu-

Jaučiant potraukį kitam aktyvuojasi tie patys smegenų regionai,

liuoti savo jausmų intensyvumą. Jei po išsiskyrimo meilės jausmai

kaip ir vartojant narkotikus ar be saiko valgant saldumynus. Atro-

didesni, nei norisi, o gal ilgalaikiuose santykiuose norėtųsi stipresnių

do, kad seksualinis potraukis ,,išjungia“ mūsų smegenų sritis, re-

jausmų, taikant tam tikras strategijas tą galima pakeisti.

guliuojančias kritinį mąstymą ir racionalų elgesį. Pagalvokite, juk įsimylėję turbūt ir jūs esate padarę ką nors kvailo?

Vadinasi, meilės fazių cheminės formulės tikrai egzistuoja. Visgi norisi pasakyti, kad kiekvieno gyvenimas unikalus: ne kiekviena meilė užaugs net ir dedant didžiausias pastangas, kaip ir ne kie-

KAIP MYLI MOTERYS, O KAIP – VYRAI?

kviena baigsis, prasidėjusi lytiniais santykiais pirmojo pasimatymo metu. Todėl neabejoju, kad atsakymų apie meilę ieškosime ilgai,

Meilė yra procesas, tačiau tarp vyrų ir moterų jis skiriasi. Vyrai iš

o gal ir visada? Iš kartos į kartą, per džiaugsmus ir nusivylimus,

tiesų įsimyli kiek kitaip nei moterys. Taip yra todėl, kad skirtingi hor-

bandymus ir klaidas.

monai padeda įsimylėti vyrams (dopaminas ir vazopresinas) ir moterims (dopaminas ir oksitocinas). Oksitocinas (dažnai vadinamas meilės ar glaustymosi hormonu) atlieka svarbų vaidmenį ir vyrams,

Nespręsk sunkumų viena(s).

tačiau kiek vėlesniuose santykių etapuose. Kai vyrai susitikinėja, bet

Pasikalbėk su mumis.

dar nesimyli, jų testosterono lygis yra didesnis, o tai blokuoja oksi-

www.pasikalbėk.lt

tocino poveikį. Paprastai meilei reikalingi hormonai ir neurotransmiteriai kaupiasi palaipsniui, susipažįstant ir stiprinant pasitikėjimą

135

AKIMIRKŲ DIEVAI

Avlas Vintage Ką sekti vintažo mylėtojams? Instagram: @avlasvintage

#vintage

136

137

AKIMIRKŲ DIEVAI

The Golden Flea Ką sekti vintažo mylėtojams? Instagram: @the.goldenflea

#vintage

138

139

AKIMIRKŲ DIEVAI

Forma Vintage Ką sekti vintažo mylėtojams? Instagram: @forma_vintage

#vintage

140

141

AKIMIRKŲ DIEVAI

Richcorner Ką sekti vintažo mylėtojams? Instagram: @richcorner__

#vintage

142

143

VISKAS ANKSČIAU AR VĖLIAU TAMPA ISTORIJA PRENUMERUOK „ILIUSTRUOTĄJĄ ISTORIJĄ“ DABAR

144

145

IKI PASIMATYMO GRUODĮ!

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine