Skanios Istorijos | 2025 03 - 04

SKANIOS ISTORIJOS

2025 KOVAS - BALANDIS (142)

„My strawberries are the juiciest!“

Nuotraukų serija su „Ex Nihilo“ naujausiu kūriniu „Spiky Muse“

Nuotraukos: Miks Užans Meninis sprendimas: Crème de la Crème Haute Parfumerie

cremedelacremehauteparfumerie

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Dizainerė Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė

Fotografė Lina Jushke

Fotografė Rūta Floral

Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Emilija Ieva Andrašūnaitė

Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako. © 2025

MADE TO TOUCH. SWITCH TO COLOUR.

GYVENIMAS YRA ĮVAIRIASPALVIS – TEREIKIA

PASINAUDOTI JUNG IR FSB SPRENDIMAIS 32030 BLEU CÉRULÉEN 31 – VIENA IŠ 63 PALETĖS LES COULEURS® LE CORBUSIER SPALVŲ

JUNG.GROUP/LC

KNX PATALPOS VALDIKLIS LS TOUCH

JUNGIKLIS LS 990

DURŲ RANKENA FSB 1267

2025 KOVAS - BALANDIS | SKANIOS ISTORIJOS

Redakcijos laiškas

Naujasis „Lamų slėnio“ numeris iš įvairių perspektyvų kalba apie maistą. Maistą kaip saviraiškos būdą. Maistą kaip mūsų identiteto dalį. Maistą kaip nostalgiją, kaip ritualą, tyrinėjimų objektą. Maistą kaip santykį – su aplinka, gamta, savimi ir vienas kitu. Šiame numeryje ant stalo dedame ir drauge dalijamės ką tik iškeptu duonos kepalu, įsikvepiame įstabiais Velykų stalo vaizdais, gilinamės į ploniausias vandens skonių subtilybes, kalbamės apie lietuviško turgaus kultūrą, lankome keramikės studiją ir stebimės jos rankų darbo šiluma, susipažįstame su perspektyviausiais šalies virtuvės šefais. Taip, maistas tikrai nėra vien

būdas prisikimšti skrandį – tai daugybė nesuskaičiuojamų istorijų ir prisiminimų, patirčių ir atradimų.

Smagaus skaitymo!

Vyr. redaktorė Karolina Kulda

VIRTUVĖS ATRADIMAI

DUBUO ARKET

PUODELIS „BARRO“ HAY

PJAUSTYMO LENTELĖ „NORDIC“ EVA SOLO

PRIJUOSTĖ „STAIN“ TEKLA

ĮRANKIAI

SERVETĖLĖS „RAM“ HAY

KNYGA „THE GOURMAND'S LEMON“ LEID. TASCHEN

STALO ŠEPETĖLIS „03“ IRIS HANTVERK

VIRTUVĖS

„GREEN TOOLS“ EVA SOLO

SULĖTINTI AKIMIRKĄ

Ar jau skaitėte naująjį popierinį „Lamų slėnio“ pavasario albumą? Jame rasite istorijas apie gabalėlį Japonijos Dzūkijos miškuose – gamtinio kraštovaizdžio studijos „Holos sodai“ įkūrėjos Eglės Makselytės sodybą, atspindinčią japonišką vabisabi arba kuklaus paprastumo estetiką. Apie prieš dešimtmetį keliems mėnesiams į Aziją išvykusią Moniką Teddy ir jos sumanytą gyvenimo planą 180 laipsnių perrašiusią kelionę. Apie tinklaveikos įgūdžio mentorę, filantropo Mariaus Jakulio Jason fondo vadovę ir miško maudynių gidę Kotryną Stankutę-Jaščemskienę ir jos gyvenimo pašaukimą – jungti žmones ir kurti bendruomenes... ir dar daug kitų. Tai atradimų, įkvepiančių interjerų, negirdėtų istorijų ir lėto gyvenimo būdo pavyzdžių pilnas žurnalas.

Norite gauti tiesiai į namus? Prenumeruokite! https://shop.lamuslenis.lt/collections/prenumerata/products/lamu-slenis-12-men-prenumerata

KĖDĖ „X-LINE“: NAUJAI ATGIMUSI DIZAINO KLASIKA

Pavasarį pasitikome su visų mylimo danų gamintojo „Hay“ naujiena – atnaujinta legendinės „X-Line“ kėdės versija. Šis baldas – ypatingas, mat skaičiuoja jau ne vieno dešimtmečio istoriją. Jį dar 1970-ųjų pabaigoje sukūrė danų dizaineris Nielsas Jørgenas Haugesenas. Kėdė „X-Line“ išsiskiria savo industrinio stiliaus charakteriu, plonos plieno vielos konstrukcija ir preciziška X formos rėmo struktūra – baldas ne tik pasižymi vizualiniu lengvumu, bet ir nepraranda savo tvirtumo. Į XXI a. kėdė įžengia atnaujinusi savo spalvinį pavidalą, tad skirtingos jo apdailos versijos atranda vietą tiek moderniuose interjeruose, tiek lauko terasose.

Daugiau atraskite www.skandiamo.lt

DŽIAZO

LEGENDOS

IR ŠIUOLAIKINIAI EKSPERIMENTAI

24-asis tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“ šiemet vyks gegužės 22–25 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir atvers duris į įvairialypį džiazo pasaulį – nuo legendų sugrįžimų iki drąsiausių šiuolaikinių eksperimentų. Pagrindinėje scenoje – tokie vardai kaip Bilal, Eivind Aarset Group, Steam Down, Y-OTIS, Theon Cross, taip pat jautrus

Esbjörn Svensson Trio kūrybos atgimimas. Lietuviškąją sceną reprezentuos Marijaus Aleksos projektas „Vilnius X-O“ ir legendinis Ganelino, Vyšniausko ir Gotesmano trio „Alliance“. Festivalio atmosferą kurs atviri dieniniai „Džiazo vitrinos“ koncertai, kuriuose skambės dešimt originalių ir išskirtinių kolektyvų, taip pat konferencija, vinilinių plokštelių ir CD mainai, pokalbiai su kūrėjais, parodos ir daugybė veiklų visiems džiazo gurmanams ir naujų garsų ieškotojams. „Vilnius Mama Jazz“ kviečia išgirsti, kaip džiazas kalba šiandien – drąsiai, laisvai, netikėtai ir jautriai.

Festivalio programos ieškokite www.vilniusmamajazz.lt

PRABANGIOS APKALBOS

Į vasaros vakarus restoranas „Two Senses“ įžengia su naujuoju meniu. Vakaro metu apkalbėsime tris skonius, kuriuos lydės Žilvino Grigaičio istorijos. Puošiamės perlais ir apkalbame gėrimų ir maisto kultūrą bei jų reikšmę skirtingais laikotarpiais. Skaniausios apkalbos apie istoriją, kultūrą ir žmones – trijų patiekalų degustacijoje jau gegužės 14 d.

Daugiau: https://www.twosenses.lt/renginiai

Maisto mokslininkė

Šveicarijoje savo kasdienybę kurianti tarptautinės maisto ingredientų rinkodaros ekspertė, maisto mokslininkė ir technologė, instagrame savo gardžiais atradimais ir patirtimi besidalijanti Kristina Liukaitytė (@liukaityt) ir dešimt jos gyvenimo įkvėpimų.

DUONA . Miltus sumaišius su vandeniu prasideda magija. Vyksta cheminiai procesai, laukinių mielių ir bakterijų dėka tešla juda, auga. Pakanka rankas priliesti prie tešlos ar raugo ir viskas aplink nurimsta. Ir kiek džiaugsmo suteikia namie kepta duona!

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

PAVASARIS . Rodos, ir pati pabundu su gamta. Žydintys ir sprogstantys medžiai įkvepia kurti ir veikti. Pavasarį mėgstu rinkti valgomus žiedus: našlaites, raktažoles, vaismedžių žiedus. Juos dedu į salotas, desertus, verdu sirupus, gaminu actą.

RESTORANAI . Septynerius metus dirbau restoranuose ir kepyklose, kur kasdien įkvėpimo semdavausi iš kolegų ar netikėtų skonių eksperimentų. Dabar įkvėpimo ieškau restoranus lankydama. Įkvėpimas ateina ne tik vakarienės metu, bet ir skaitant meniu – visuomet įdomu, kokius ingredientus kiti šefai derina tarpusavyje.

MENO MUZIEJAI, PARODOS IR GALERIJOS. Man patinka menas, kuris sužadina norą domėtis, provokuoja emocijas. Nors ne visada, ypač šiuolaikiniame mene, suprantu, apie ką jis, man patinka, kai tikrinamos mano suvokimo ir vaizduotės ribos. Persikrausčiusi gyventi į Šveicariją atradau „Art Basel“ parodą. Labai linkiu visiems nors kartą ten apsilankyti – kruopščiai atrinkti meno kūriniai čia atkeliauja iš geriausių pasaulio galerijų.

KALNAI . Žiūrėjimas ar kopimas į kalnus atpalaiduoja. Nors kalnų fone jautiesi mažas, o ir kopti į statų kalną fiziškai nėra lengva, jausmas užkopus į viršūnę suteikia jėgų ir pasitikėjimo savimi.

MAISTO TURGŪS . Vietiniai maisto produktai ir ūkininkai įkvepia gaminti. Man patinka nežinoti, ką parsinešiu namo. Vieną kartą patiks gražus moliūgas, o kitą – ūkininkas pasiūlys šviežią kukurūzą. Lankyti turgus ir susipažinti su vietos produktais patinka ir kelionių metu – mėgstu stebėti, ką į krepšius krauna vietiniai žmonės.

MIŠKAS . Jei pavargstu arba išgyvenu įtemptą etapą darbe, mane įkvepia ir pakrauna miškas. Miškas man – it antri namai. Čia daug laisvo laiko praleidžiu ieškodama laukinių valgomųjų augalų.

DURYS . Durys mane traukia nuo pat mažens, ypač – senovinės. Žavi jų išraiškingos formos, raižiniai, spalvos, tekstūros ar net nusidėvėjimas. Man patinka įsivaizduoti, kas už jų gyvena, spėlioti, kiek dažų sluoksnių slepiasi.

KASDIENYBĖ. Nenuvertinu kasdienybės. Įkvėpti gali bet kas – neragauta bandelė, instagrame pamatytas receptas, įdomi mintis knygoje, tinklalaidės (labai patinka „No Stupid Questions“), pokalbiai su žmonėmis ar laikas su artimaisiais.

KELIONĖS . Ar yra tokių, kurių kelionės neįkvepia? Kelionės įkvepia ne tik skoniais ir vaizdais. Jos keičia mano mąstymą ir požiūrį į pasaulį. Keliaudama dažnai išeinu iš komforto zonos ir save pamatau vis naujai.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Pilnais žandais

Kol fotografuojame, prie nedidelės vitrinos

Kalvarijų turgaus mėsos paviljone prieina močiutė. „Man rodos, jūs norite bandelės, tik dar nedrįstate man pasakyti“, – šypsodamasis sako Mykolas Vyšniauskas , bandelių kiosko „Pilni žandai“ įkūrėjas. „Už keturių minučių turėsime karštų“, – priduria. Jau trečius metus veikiantis Mykolo kioskas tapo ne tik bandelių ir sultinio stotele, bet ir turgaus bendruomenės dalimi. Nekantrauju pasiteirauti, kokia ji.

Net jei atrodydavo, kad viską pagaminu taip, kaip reikia, jausdavausi, kad kažkas vis tiek ne taip. Suvokiau, kad man ne visai patinka ieškoti rafinuotų skonių, kai svečias atėjęs ne visada supranta, ką valgo.

– Mykolai, ar esi jauniausias prekeivis Kalvarijų turguje?

– Čia, mėsos skyriuje, turbūt esu jauniausias. Nors visai šalia dirba vos pora metų už mane jaunesnis kolega Jara, jo šeima čia prekiauja jau daug metų, – tad toks, ankstesnės darbo turguje patirties neturintis, greičiausiai esu vienas.

– Pirmiausiai kilo idėja atidaryti verslą turguje ar pradėti gaminti bandeles su sultiniu?

– Bandelių. Būtent nuo bandelių „Rytas“ prasidėjo ši istorija –mama man jas pirkdavo viename prekybos centre. Jas prisiminiau kaip labai skanias, tad kartą, užsimanę būtent to skonio, su vienu bičiuliu jų išsikepėme – valgėme kartu su barščiais, kurių pagrindu tapo pho sultinys.

Pats daug metų dirbau įvairių restoranų virtuvėse, taip pat tuo metu, kaip maisto technologas, gamindavau prieskonius. Juos išvežiojant tekdavo užsukti į turgų. Pamenu, mąsčiau: „Va, tokį darbą aš suprantu – darbas turguje yra adekvatus darbas.“ Tąkart valgydami bandeles pasvarstėme, kad būtų faina atidaryti tokią užkandinę, bet šią idėją pamiršau dar geriems metams.

O tada vieną rytą ir vėl užsinorėjau tų bandelių ir sultinio. Tuo metu kaip tik buvau išėjęs iš visų darbų, svarsčiau, ką veikti. Na, ir tuomet per mėnesį atsidariau įmonę, išsinuomavau kioską ir įsikūriau Kalvarijų turguje.

– Mokeisi maisto technologijos?

– Tų studijų nebaigiau, bet taip, mokiausi. Nuo keturiolikos metų dirbau įvairiose virtuvėse padėjėju, tačiau taip prišokamai, ne nuolat.

Dirbdamas virtuvėse supratau, kad fine dining šefu nebūsiu, – esu perfekcionistas, tačiau abi mano rankos kairės. (Šypsosi.) Net jei atrodydavo, kad viską pagaminu taip, kaip reikia, jausdavausi, kad kažkas vis tiek ne taip. Suvokiau, kad man ne visai patinka ieškoti rafinuotų skonių, kai svečias atėjęs ne visada supranta, ką valgo. Nors tai irgi didžiulis menas – turiu bičiulių šefų, esu su jais ir dirbęs, tačiau supratau, kad pats tokiu turbūt nebūsiu. Tai ne visai mano būdui. (Juokiasi.)

Pradžioje turėjau labai daug įsivaizdavimų, kiek daug skanių dalykų čia gaminsime ir pardavinėsime. Kaip technologui, man labai patinka dirbti ceche, tad ir pats planavau visko daug prigaminti – nuo pašteto iki gravlakso. Norėjau, kad žmogus, kaip Niujorke ar Italijoje, užėjęs pas mus galėtų įsigyti įvairiausių dalykų. Tačiau nusprendžiau pirmiausiai imtis bandelių ir sultinio – sultinio virimas mane visada labai ramindavo, it tam tikra meditacijos forma. Būdavo, kad universiteto sesijos metu kartu su kambarioku Casio tiesiog dvi valandas žiūrėdavome į verdantį sultinį. Užuot mokęsi, stebėdavome, kaip kyla burbuliukai. (Šypsosi.)

Tai pasirinkau sąmoningai – žmonėms yra aišku, kas yra bandelė ir sultinys. Nepykstu, kad žmonės palyginus retai renkasi valgyti ne namuose. O jei tai daro – labiau seka madas ir tendencijas, o ne bando suprasti, ko patys norėtų. Tad ant rinkos nepykstu, kaip tik vertinu, kad galiu pasiūlyti klientui tai, ką pats noriu. Turiu omenyje galimybę eksperimentuoti su skoniais – esu tokių įdarų įdėjęs... (Šypsosi.)

Pavyzdžiui, barščių bandelė, bandelė su kopūstais ir krienais, picos, vištienos troškinio ir daugybė kitų – ir klientai ryžosi jų paragauti.

Kai ėmiausi „Pilnų žandų“, vienas bičiulis pasakė, kad gatvės maistas turi išsiparduoti kiekvieną dieną, ir aš jį labai gerai išgirdau. Mes kiekvieną dieną viską kepame šviežiai – man tai svarbu.

Taip turbūt yra todėl, kad bandelė yra formatas, kurį žmogui lengviau priimti. Taip pat ir galimybė valgyti nebrangiai. Tikiu, kad Lietuvoje reikia maitinti kokybiškai ir kiekiui. Mažai kas tą daro –galbūt todėl, kad tai gana sunku ir monotoniška. Bet man patinka dirbti rankomis. Man apskritai patinka žmonės, kurie dirba.

– Kaip tau pavyko įsilieti į turgaus dinamiką? Kaip čia tave priėmė?

– Priėmė labai šiltai. Iš pradžių, kaip galima nuspėti, žiūrėjo keistai, bet viską pradėdamas jau turėjau sukaupęs nemažai patirties ir kitose srityse – mokėjau dirbti su marketingu, sugebėjau save išreklamuoti, jaučiau palaikymą iš kitų maisto vietų ir apskritai pažįstamų rato. Taip jau pirmą dieną viską išpardaviau. Kai ėmiausi „Pilnų žandų“, vienas bičiulis pasakė, kad gatvės maistas turi išsiparduoti kiekvieną dieną, ir aš jį labai gerai išgirdau. Mes kiekvieną dieną viską kepame šviežiai – man tai svarbu. Kai maistas stovi, prasideda kova su kokybe.

– Tai kasdien ir prekiaujate, kol viską išparduodate?

– Būna dienų, kai neparduodame visko, bet neretai išparduodame. Kai tik pradėjau, galvojau, kad visada dirbsiu vienas, jėgų niekada nepritrūks, bet jos svyruoja. Šiandien tai puikiai suprantu. Vienu metu veikloje labai padėjo brolis, draugai, o kolegė Gabija – absoliuti čempionė. Komanda yra svarbiau nei ego. Ego žudo.

– „Pilni žandai“ yra tapę tarsi tam tikra turgaus legenda.

– Iš tikrųjų gera mintis buvo pozicionuoti save būtent čia, turguje. Jei būtume įsikūrę Gedimino prospekte, konkurencija tikriausiai būtų visai kitokia. Mums labai padeda tai, kad žmonės iš tiesų ateina į turgų apsipirkti, o kartu gali suvalgyti ir šiltą bandelę, – stengiamės, kad jos visą laiką tokios būtų.

– Kokių bandelių siūlote ir kas dar sudaro jūsų asortimentą?

– Darbo dienomis prekiaujame dviejų rūšių bandelėmis – su kiauliena ir svogūnų laiškais bei vegetariška, kuri kinta pagal sezoną. Šiuo metu siūlome su špinatais ir sūriu – tai tarsi išgarinto indiško kario interpretacija. (Šypsosi.) Nekantriai laukiu šparagų sezono – tuomet bus bandelių su omletu ir šparagais, vėliau – su omletu ir voveraitėmis.

Savaitgaliais įterpiame trečią skonį – dažniausiai tai būna bandelės su keistesniu įdaru, kurį pats noriu išbandyti, tačiau daugiau asortimento sąmoningai neplečiame.

Kaip tik vakar galvojau apie tai, kad nors bandelių su kiauliena ir svogūnų laiškais receptas tarsi iškaltas akmenyje, mes jį vis truputį koreguojame – pavyzdžiui, pakeičiame drėgmės kiekį, kepimo laiką. Darbas virtuvėje yra ganėtinai monotoniškas. Aišku, dirbant dideliame restorane nuolat kyla iššūkių, bet man smagu, kad ir aš galiu tobulėti kepdamas vis tą patį dalyką.

Kalbant apie sultinį, juokaujame, kad jo paslaptis ta, jog mes tiesiog netingime ir verdame jį kasdien. (Šypsosi.) Tai rudasis (angl. brown stock) sultinys, dažnai naudojamas sriuboms ar padažams. Kepinti cukriniai jautienos kaulai, vištų karkasai ir kojos, kalakuto kaklai, keptos daržovės – viską verdame visą parą ir gardiname šviežiomis žolėmis. Kartais Gabija išverda geresnį sultinį, kartais – aš. Tobulėjame taip pat.

Turime ir kitų prekių – pavyzdžiui, pašteto ar sulos, priklausomai nuo sezono ir to, kiek turime jėgų ir laiko. Jėgų visada turim daug. (Juokiasi.)

– Man turgus labai įdomus kaip bendruomenės vienetas. Koks gyvenimas čia verda?

– Kai tik pradėjau dirbti, įsivaizdavau, kad čia bus daugiau chaoso ir kad labiau jame dalyvausime. To chaoso turbūt yra, tačiau pats

Stengiamės visus produktus pirkti čia, turguje, – taip sutrumpiname tiekimo grandines. Be to, akivaizdu, kad kokybė turguje yra geresnė.

jo mažai pastebiu – visi esame susikoncentravę į savo darbus.

Vis dėlto, turgaus bendruomenė yra labai palaikanti: jei kieno artimasis miršta – visi susirenka, paremia, jei kas išeina iš darbo –užsuka atsisveikinti, kartu mini įvairias šventes.

Būtent šiame paviljone ryšys labai glaudus. Visi mėsininkai dirba čia po trisdešimt metų, štai Remigijus – jau trisdešimt ketverius. Tai istorijų yra, bet manęs daug kas nepasiekia – gal dar per trumpai čia dirbu, o gal pats mažai jose dalyvauju. Bet šiaip bendruomenė puiki. Nuoširdi ir darbšti.

– Jūs ir patys čia įnešėte tam tikrų mielų tradicijų, ar ne?

– Iš tikrųjų vertinu mūsų indėlį čia. Nepasididžiuosiu pasakyti – buvo klientų, kurie į turgų atėjo pirmą kartą, išsigandę klaidžiojo ieškodami mūsų kiosko, o dabar jau drąsiai ateina, mums pamojuoja ir tiesiai keliauja pirkti mėsos.

Kalbant apie tradicijas – kiekvienais metais per Kalėdas organizuojame prakartėlės atidengimo šventę. Turime vitriną, kurioje kasmet eksponuojame pačių padarytą prakartėlę su miniatiūromis. Vienais metais ją kūrė Algimantas Žadeikis, šiemet – Gabija, padarė tokią neogotikinio stiliaus. Kitiems metams jau taip pat turiu vieną idėją.

Viską vainikuoja prakartėlės atidengimas ir atidarymo koncertas. Pirmaisiais metais dainavo mano sesė, antraisiais – mūsų bičiuliai grupė „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“, o šiemet – Ovidijus Vyšniauskas. Man nuoširdžiai tai yra metų renginys. (Šypsosi.) Pamenu, kai rengėme pirmąjį, galvojau – ar čia bus tik juokas, bet po šventės supratau, kad tai labai mielas ir gražus įvykis.

Taip pat esu įtvirtinęs dar vieną mažą tradiciją – savo mėsos gaminių tiekėjai, poniai Leonardai, iš kelionių vis parvežu po miniatiūrą ar skulptūrėlę. Ji labai jomis džiaugiasi. Anksčiau su ponia Leonarda ir jos kolege Danute dar keisdavomės eurais, pažymėtais retais įspaudais. Jos juokaudamos bardavosi, kuriai kuri atiteks. (Šypsosi.)

– Visi tavo tiekėjai įsikūrę turguje?

– Ponia Leonarda – Lionė – ir buvo pirmoji mano draugė turguje. Iš jos perkame kiaulieną, esame patenkinti kokybe. Už sienos yra bendraamžiai bičiuliai, su kuriais dalijamės panašia kasdiena, – turime puikų, kolegišką santykį. Ten, kiek tolėliau, perkame daržoves, kitame paviljone – sūrį.

Stengiamės visus produktus pirkti čia, turguje, – taip sutrumpiname tiekimo grandines. Be to, akivaizdu, kad kokybė turguje yra

geresnė. Kartais dirbu šefu privačiuose renginiuose, tad esu gerai susipažinęs su produktais ir jų tiekimu. Smagu, kad dauguma prekių turguje yra atrinktos konkretaus žmogaus – ir už jas sumoki tam privačiam asmeniui.

– O patys tavo klientai – daugiau toji jauna, populiari auditorija, ar įvairesnė?

– Šiandien ateina nedaug tų madingų žmonių. Nuo pat pradžių dauguma klientų tapo nuolatiniai. Kai dirbdavau restoranuose, pastebėdavau didesnę rotaciją, o čia apie 80 proc. klientų sugrįžtantys. Būna tokių, kurie užsuka ir pasilieka, ir tokių, apie kuriuos iškart jauti, kad nebegrįš. To šurmulio apie vietą, kuris buvo pradžioje, šiuo metu jaučiu mažiau, tačiau vis tiek išprekiaujame viską.

Kai ėmiausi kiosko veiklos, pats gyvenau daug aktyvesnį socialinį gyvenimą – dažnai eidavau į miestą, daug apie tai pasakodavau kitiems. Tačiau labai vertinu visus klientus. Esu dėkingas, kad galiu turėti šią vietą, tokį darbą, mokėti mokesčius ir veikti tai, ką mėgstu. – Ar būna, kad žmonės ateina ne tik nusipirkti, bet ir pasikalbėti?

– Taip, būna. (Šypsosi.) Yra žmonių, kurie juokauja, atiduoda daug geros energijos, bet yra ir tokių, kurie ją tarsi siurbia. Bet, turbūt, tai natūralu – būtų puikybė vertinti ir tikėtis, kad klientas

visada bus toks, kokio norėtum. Manau, Dievulis viską surikiuoja taip, kaip turi būti. Didžiulė dovana, kad apskritai kažkas ateina – ar pažiūrėti, ar pasišnekėti. Yra buvę, kad žmonės užeina tiesiog nusifotografuoti. Bet žmonių – visokių, kaip ir jų pomėgių. (Šypsosi.)

Šeštadieniai mums aktyviausios dienos, tačiau nuo pat pradžių stengiausi organizuoti viską taip, kad būtų kuo mažiau streso ir nuovargio. Visą laiką investuoju į ingredientus ir įrangą, kad darbas būtų patogesnis. Dabar turime 11 skardų orkaitę – galim vienu metu iškepti 88 bandeles. Svarbiausia – spėti tiek jų prilankstyti.

Ir mūsų dienos čia prasideda nebe taip anksti. Iš pradžių buvome ankstyvi, o dabar darbą pradedam apie septintą, pusę aštuonių. Tiesiog išmokom dirbti. (Juokiasi.) Dar būdamas namuose paskambinu ir paprašau, kad kolega mums sumaltų kiaulieną, dalį darbų pasiruošiame iš vakaro.

– Mykolai, o kaip supratai, kad norėtum dirbti su maistu?

– Esu truputį hiperaktyvus, choleriško būdo žmogus – anksčiau mano galvoje buvo daug chaoso. Dabar jo irgi nemažai. (Šypsosi.)

Gamindamas galėdavau pasinerti tik į darbą – nelikdavo laiko galvoti apie kitus, savidestrukcinius dalykus. Man patiko ir virtuvėje tvyranti įtampa, bendrystė, apskritai virėjo gyvenimo būdas. Ir aš nieko daugiau nemoku! (Juokiasi.)

Gero maisto patirties samprata vis keičiasi. Pastaruoju metu man svarbiausias tapo maistas iš savo daržo. Suprantu, kokia tai prabanga, ir labai tai vertinu.

Būdamas virėjas tu iš esmės gyveni darbe. Visa kita – antraeiliai dalykai. Tai lyg švilpiko diena: kasdien darai tą patį, bet jei to nedarai geriau – netobulėji, važiuoji žemyn. Turi nuolat stengtis. Esu dirbęs ir tokiose vietose, kur net fiziškai vos patempi. Bet to šiandien nepasiilgstu.

Dabar man 26-eri, ir dar niekada neturėjau vasaros, kurios metu nedirbčiau. Todėl vertinu, kad dabar galiu dirbti mažiau, ir man to pakanka. Anksčiau atrodė, jog turiu dirbti labai daug, kad galėčiau save išlaikyti, jaučiau spaudimą pats sau. Bet šiandien dirbu tiek, kiek reikia, jaučiuosi laimingas, malonesnis šeimai ir artimiesiems. Dievas duoda pakankamai, jei netampi godus ir nepradedi galvoti, kad tau būtina nusipirkti butą už 300 tūkstančių eurų.

Dabar laikausi vairavimo teises ir šią vasarą planuoju į darbą važinėti iš sodybos – ten prižiūrėti daržą, daryti saliamio dešras, jas vytinti. Užsiimti tuo, apie ką svajojau jau kokius šešerius metus.

– Ar turi virtuvės autoritetų? Kas daugiausiai gamindavo tavo šeimoje?

– Daug metų mano didžiausias autoritetas virtuvėje buvo šefas Fergusas Hendersonas, Londone įkūręs restoraną „St John“. Kalbant apie šeimą, mano mamos močiutė be galo gerai gamino, buvo Smetonos laikų virėja Marijampolėje. Mama dažnai pasakodavo, kokius patiekalus ji ruošė, tų istorijų niekad negana. Pavyzdžiui, kaip ji karo metu kepdavo taukines bulkas, tortus... Šeimoje yra išlikę keletas jos receptų – sviestinės tešlos sausainiukai bei nuostabus, ranka užrašytas Napoleono torto receptas. Labai gražu,

kai receptai keliauja iš kartos į kartą.

– Koks maistas tau yra geras maistas ir kokia yra gero maisto patirtis?

– Gero maisto patirties samprata vis keičiasi. Pastaruoju metu man svarbiausias tapo maistas iš savo daržo. Suprantu, kokia tai prabanga, ir labai tai vertinu. Galiu nusipirkti gerų daržovių turguje ar bazėje, bet tai, ką pats užauginai, – kažkaip gyviau, svarbiau. Pamenu, praėjusią vasarą kepiau omletą su kaimiškais kiaušiniais ir daržo gėrybėmis, jis buvo dieviškas.

Daug metų man buvo kančia gaminti namuose – taip būna daugeliui virėjų. Bet pastaruoju metu šį džiaugsmą vėl atradau. Nors kartais tai ir lieka minų lauku. (Šypsosi.)

Geras maistas man dažniausiai yra tas, kurį paruošė kitas, svarbus žmogus. Apskritai maistas man yra apie dėmesį. Gal tas „meilės“ terminas kartais kiek per dosnus – tikriausiai nemyliu kiekvieno kliento, bet dėmesio tikrai įdedu daug.

Nesu didelis mėgėjas valgyti mieste, bet praėjusius du kartus Berlyne valgiau visą laiką. Turiu vietas, kur visada grįžtu, ir vis atrandu naujų – nuo kebabo iki Azijos sriubų, kur valgydamas brauki ašaras, taip gerai padarytas sultinys.

O Vilniuje mano TOP vietos yra „Le Travi“, „Kinza“, „Petra Bakery & Shawarma“ ir „Trys klevai“. „Trijuose klevuose“ kūdikystėje valgiau savo pirmą kramtomą maistą. (Šypsosi.) Einant valgyti į miestą man patinka jaustis laukiamam.

BANDELĖS „RYTAS“

500 g smulkintos jautienos

1 mėlynojo svogūno

3 v. š. juodųjų pipirų padažo

500 g bemielės sluoksniuotos tešlos (lapeliais)

1 kiaušinio (aptepimui)

Neutralaus aliejaus (kepimui)

Druskos, pipirų

Įkaitinkite plačią keptuvę ir į ją mažais gabaliukais sudėkite faršą – nelieskite, kol viena pusė gerai apskrus. Tuomet išmaišykite, susmulkinkite gabaliukus ir kepkite toliau, kol mėsa tolygiai apskrus. Pagardinkite druska ir pipirais. Paruoštą faršą perkelkite į dubenį.

Išjunkite kaitrą ir į keptuvę, kurioje kepė mėsa, įpilkite apie 20 ml vandens. Mentele švelniai nugramdykite prikepusius likučius nuo dugno – tai suteiks papildomo skonio. Skystį su mėsos trupiniais supilkite į dubenį su faršu. Keptuvę išplaukite ir nusausinkite.

Vėl įkaitinkite keptuvę, įpilkite šiek tiek aliejaus ir suberkite smulkiai supjaustytą mėlynąjį svogūną. Kepkite ant vidutinės kaitros, retkarčiais pamaišydami, kol svogūnas suminkštės, o krašteliai lengvai apskrus.

Į keptuvę su svogūnais sudėkite keptą faršą, išmaišykite ir išjunkite kaitrą. Įmaišykite 3 šaukštus juodųjų pipirų padažo (arba nedėkite, jeigu nenorite, – čia jūsų bandelė, jūs laisvi rinktis). Jei norite turtingesnio skonio, galite įdėti 50 g sviesto – bet be jo taip pat bus skanu. Įdarą perkelkite į dubenį, uždenkite plėvele ir dėkite į šaldytuvą atvėsti.

Įkaitinkite orkaitę iki 200 °C (naudojant ventiliatoriaus funkciją). Atskirame dubenėlyje išplakite kiaušinį aptepimui. Išvyniokite tešlos lapelį, dėkite įdarą arčiau trumpesnės briaunos ir susukite ritinėliu, kad sujungimo vieta liktų apačioje. Kartokite, kol sunaudosite visą tešlą. Jei liks įdaro – tiesiog suvalgykite (arba pasilikite kitam kartui).

Susuktas bandeles perpjaukite perpus – kad išeitų dailūs kvadratiniai gabaliukai. Dėkite į kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi, sujungimu žemyn. Aptepkite kiaušiniu. Ant orkaitės dugno padėkite papildomą skardą, į ją įpilkite apie 50 ml karšto vandens – tai padės bandelėms iškilti ir gražiai apskrusti. Kepkite apie 15 minučių.

Jūsų bandelės iškeptos, suvalgykit aštuonias!

PONIOS LEONARDOS

ĮKVĖPTAS MAČIOS TINGINYS

400 g sausainių

150 g sviesto

150 g saldinto kondensuoto pieno

100 g baltojo šokolado (arba kakavos sviesto, jei nemėgstate itin saldžiai)

5 a. š. mačios arbatos miltelių

50 g anakardžių riešutų

Dubenyje, pastatytame virš vandens vonelės, ištirpinkite sviestą ir baltąjį šokoladą. Kai masė ištirps, galite įberti žiupsnelį druskos. Tuomet įmaišykite mačios miltelius ir supilkite kondensuotą pieną (kondensuoto pieno liks – išgerkite, niekas nesužinos). Įberkite anakardžius ir viską gerai išmaišykite.

Kitame dideliame dubenyje suknežinkite sausainius. Ant jų užpilkite paruoštą mačios masę ir viską išmaišykite.

Gautą masę supilkite į kepimo popieriumi išklotą formą.

Viršų galite švelniai paspausti ir išlyginti, uždengę kitu kepimo popieriaus lapeliu.

Dėkite į šaldytuvą ir palikite atvėsti – geriausia palikti per naktį. Sveikinu, jūs padarėte žalios spalvos tinginį!

HARMONIJOJE SU APLINKA

Nuotraukos: „Hay“ archyvas

„Traverse“ – tai lauko baldų kolekcija, kurią danų gamintojui „HAY“ sukūrė prancūzų menininkas ir dizaineris, o šiandien – dar ir vienas žymiausių šiuolaikinio dizaino atstovų Erwanas Bouroullecas. Naujoji lauko baldų kolekcija išsiskiria ne tik prekės ženklui būdingu minimalistiniu dizainu, formų grynumu ir itin aukštos kokybės medžiagomis, bet ir įstabia harmonija su aplinka. Natūralus įsiliejimas į aplinką, subtilus prisitaikymas ir buvo esminis šios kolekcijos tikslas. Nuo nedidelių balkonų iki lauko terasų ar viešųjų erdvių –šios kolekcijos baldai atranda savo vietą pačiuose skirtingiausiuose kontekstuose. Būtent ši idėja užkoduota ir kolekcijos pavadinime.

Baldų konstrukcija – itin tvirta ir atspari, mat pagaminta iš lieto aliuminio rėmo. Nepaisant to, ji nepraranda ir savo jaukumo: lietas aliuminis balduose derinamas su termiškai apdorotomis uosio lentelėmis, kurios kiekviename balde sukuria šilumos ir jaukumo pojūtį. Svarbus šios kolekcijos elementas – gebėjimas kisti. Laikui bėgant medis natūraliai reaguoja į aplinkos veiksnius. Kaip sako

pats kūrėjas, šios kolekcijos baldai gali būti palikti bet kur – jie mėgaujasi ir lietumi, ir saule, ir vėju, taip žingsnis po žingsnio vis labiau harmoningai susiliedami su aplinka.

Kolekciją sudaro dviejų tipų – su porankiais ir be jų – valgomojo kėdės, „lounge“ tipo foteliai, įvairių dydžių suoleliai, valgomojo stalai ir pagalvėlės norintiems papildomo komforto. Paprastas, ergonomiškas, bet kartu ir originalus dizainas, tobulai subalansuota estetika „Traverse“ kolekciją – kėdes, stalus, suolus, taburetes – leidžia plačiai pritaikyti pačiose įvairiausiose erdvėse. Nekantru sulaukti, kokiais įkvepiančiais deriniais ir kompozicijomis „Traverse“ kolekcija atgims ir kokius prisiminimus sukurs lietuviškų metų laikų kontekste.

Norėdami plačiau susipažinti su gamintoju „HAY“, užsukite į interjero salonus „Skandinaviški interjerai“ Vilniuje ir Klaipėdoje.

Maistas, kuriantis bendrystę

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke

Fotografuota: restorane „Nineteen18“

Geriausių šalies šefų ant ugnies miške ruošta vakarienė. Užkandžiais nuklotas stalas Toskanos vynuogynuose. Austrės tiesiai nuo uolų vandenyno pakrantėje Australijoje. Asmeniškų patirčių palytėta vakarienė viename geriausių pasaulio restoranų. Ir tai – tik maža dalis maisto patirčių agentūros „Another Bite“ įkūrėjos Eglės Tranaitės-Mascarenhas prisiminimų. Šiandien ji kuria daugiau nei tik klubą, suburiantį skanų maistą mėgstančius žmones. Ji kuria maisto bendruomenę, kuri puoselėja ir augina gastronominę mūsų šalies kultūrą.

Visą istoriją skaitykite NAUJAME teminiame LAMŲ SLĖNIS. MAISTAS numeryje!

Popierinio albumo nuo balandžio 30 d.   ieškokite spaudos prekybos vietose.

AKIMIRKOS ISTORIJA

PAVASARIS ANT STALO

Nuotraukos ir stilius: Justė Marcelionienė

Produktai: „OVO Things“, „LinenMe“

Velykų stalas tradiciškai yra įkvėptas gamtos. Čia daug gyvybės – per simbolius ir spalvas, gyvus augalus ir jų motyvus.

Spalvų gali būti daug ir visos jos tiks: mėlyna lino staltiesė derės su geltona bičių vaško žvake taip, kaip dera dangus su saule, o spalvotas maistas atrodys kaip gėlėta pieva, ypač jei pakaišiosim žalumos – šakelių, lapelių ar žiedų. Gali užtekti ir kelių žiedlapių. Svarbiausias Velykų atributas – visomis spalvomis ir raštais margintas margutis, bet ir niekuo nedažytas kiaušinis ryškaus stalo fone gali būti toks pat stiprus simbolis, it pamatytas iš naujo.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Šventė prasideda lėkštėje

Pavasaris atneša ne tik gamtos atgimimą, bet ir daugybę progų pasimėgauti skaniomis akimirkomis. Vizualūs ir greitai paruošiami užkandžiai su „VILVI“ produktais – puikus pasirinkimas tiek šventiniam stalui, tiek jaukiems draugų susibūrimams. Kokybiški ingredientai, subtilūs, tačiau išraiškingi skonių deriniai bei sezoninis įkvėpimas – visa tai praturtina kiekvieną susitikimą. Kurį receptą išbandysite pirmą?

„VILVI Original Cream Cheese“

užkandžių lėkštė su rūkyta lašiša

150 g tepamojo varškės kremo „VILVI Original Cream Cheese“

Kelių riekelių mėgstamos duonos

50 g rūkytos ar sūdytos lašišos

¼ raudonojo svogūno

Žiupsnio kaparėlių

1 citrinos žievelių (pagal skonį)

Šviežių žolelių (krapų, petražolių, gražgarsčių ar kt.)

Žiupsnio sezamo sėklų

Ant lėkštės ar medinės lentelės tolygiai paskleiskite „VILVI Original Cream Cheese“, jo paviršių galite formuoti bangelėmis. Ant viršaus užtarkuokite šiek tiek citrinos žievelių, sudėkite raudonojo svogūno riekeles, plonomis juostelėmis supjaustytą lašišą, kaparėlius. Gardinkite šviežiomis žolelėmis bei sezamo sėklomis. Patiekite su mėgstama duona – užtepėlę kabinkite peiliu, šaukšteliu ar iškart duonos riekele.

Pelėsiniu sūriu

įdarytos datulės su skrudintais migdolų riešutais ir medumi

250 g šviežių, minkštų datulių

100 g pelėsinio sūrio „VILVI Memel Blue“

Žiupsnio migdolų drožlių

Kelių v. š. skysto medaus

Ant įkaitusios keptuvės paskrudinkite migdolų drožles, jei reikia, šiek tiek pasmulkinkite ir perkelkite į lėkštę ramiai atvėsti. Datules įpjaukite išilgai (iki kauliuko, ne iki galo) ir nukaulinkite. Į kiekvieną datulę įdėkite gabalėlį „VILVI Memel Blue“ pelėsinio sūrio, užspauskite kraštelius. Apšlakstykite šviežiu medumi bei migdolų drožlėmis. Kad sūris atsiskleistų visu skoniu, patiekite kambario temperatūros, serviruokite kaip vieno kąsnio užkandžius.

Vaisių skrebučiaiduonos su pelėsiniu sūriu, vytintu kumpiu ir aviečių uogiene

100 g pelėsinio sūrio „VILVI Memel Blue“

150 g mėgstamų duonos skrebučių su riešutais ar džiovintais vaisiais

90 g vytinto kiaulienos kumpio Prosciutto

Kelių v. š. aviečių uogienės

1 v. š. alyvuogių aliejaus Žiupsnio šviežiai maltų pipirų

Skrebučius lengvai pašildykite, jei norisi – prieš šildant patepkite trupučiu alyvuogių aliejaus. Ant kiekvieno skrebučio dėkite plonus

„VILVI Memel Blue“ pelėsinio sūrio gabalėlius, Prosciutto kumpį, keletą šaukštelių aviečių uogienės. Pagardinkite šviežiai maltais pipirais ir skanaukite.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Portretas: Rytis Šafranauskas

Senas ir pavargęs akmuo

Keramikė Ūla Šukytė sako, kad jos kūrybą įkvepia japonų kultūra, jautrumas gamtai ir tyla. Žvelgiu į jos darbus ir kaipmat patikiu, kad ji sako tiesą. „Japonų kūrėjai nelinkę kontroliuoti medžiagos – jie tik sukuria aplinkybes medžiagai kalbėti už save. Tą stengiuosi daryti ir aš“, – dalijasi Ūla. Tikiu ir vėl.

– Ūla, ar turi savo mėgstamiausią puodelį ar kelis? Ką iš jų mėgsti gerti – kavą, arbatą, mačią, o gal vandenį?

– Vieno mėgstamiausio neturiu. Renkuosi puodelį pagal gėrimą, nuotaiką ir nusiteikimą. Tiesa, veik kiekvieną rytą sutinku su draugės Aistės Kalvelytės puodeliu. Gal jis nėra ypatingos formos, spalvos ar svorio, bet prisiminimas apie ją nuteikia džiaugsmingai dienai. Tai didelis puodelis su didele ąsele, iš kurio rytais siurbčioju juokingai silpną kavą. (Šypsosi.)

– Papasakok mums apie savo kelią į keramikos ir apskritai meno pasaulį. Kaip būtent Japonijos filosofija tapo tavo kūrybos pagrindu? Kurie jos aspektai tau artimiausi?

– Kelias į meno pasaulį prasidėjo nuo mažų dienų. Būrelis po būrelio, meno mokykla po meno mokyklos. Nacionalinėje M.

K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi pas ypatingai įkvepiančią keramikos mokytoją. Ji pravėrė duris į japonų keramikos pasaulį. Tas pasaulis atskleidė, kad mano kūrybinė aistra – vizualiuosiuose, erdviniuose objektuose.

Bakalaurui pasirinkau šiuolaikinio meno studijas. Ketveri metai VDA Skulptūros katedroje stipriai praturtino meno suvokimą. Studijavau kūrinio idėjos konstravimą, kūrinio santykį su vieta ir laiku, santykį su autoriumi ir žiūrovu. Erdvė tapo vienu iš esminių kūrinio išeities taškų.

Po bakalauro pasaulį įšaldė ir sustingdė kovidas. Įšalau ir aš. Kovidui atitirpus, likau sustingusi. Gatvės po studijų rodėsi pernelyg tylios, daug tylesnės, nei fantazavau. Buvau pasimetusi. Galiausiai pasiekė galimybė tapti menininkės Noe Kuremoto studijos dalimi. Ir taip žingsnis po žingsnio japonų ke-

ramika vėl įkvėpė kūrybiniam veiksmui. Šiandien studijuoju keramikos magistrą. Stengiuosi atrasti trapų balansą tarp koncepto ir estetikos, tarp idėjos ir grožio, tarp šiuolaikiškumo ir tradicijos.

Nesu japonų kultūros tyrinėtoja, nesijaučiu giliai ją išmananti, tačiau ketverius metus gyvendama su Noe šį tą perpratau ir suvokiau. Mane žavi ir įkvepia daugybė japonų kultūros bruožų. Vienas jų – ypatingas jautrumas gamtai. Keramikoje įtrūkimai, kreivumas, atsitiktinumas yra vertinami kaip kūrinio privalumai. Gamta šneka pro juos, o autorius ją prakalbina. Japonų kūrėjai nelinkę kontroliuoti medžiagos, jie tik sukuria aplinkybes medžiagai kalbėti už save. Man artima tyla. Toks santykis su medžiaga paremtas kantrybe ir tyla, grožėjimusi tuo, kas yra čia ir dabar.

– Ketverius metus dirbai kartu su japonų keramike Noe Kuremoto – kokia tai buvo patirtis? Kokią svarbiausią pamoką (profesinę ar filosofinę) nešiojiesi su savimi?

– Noe išmokė ir moko tiek daug! Apie šeimos reikšmę, apie kūrybos šviesą ir kūrėjo atsakomybę. Apie įkvėpimą, atkaklumą ir drąsą. Aš vis dar dirbu su ja. Ir pamokos ateina skirtingos skirtingais etapais. Šiandien, važinėdama iš Zarasų į Vilnių, kuprinėj vežiojuosi ir Noe tėčio mintį: tuno žuvis net miegodama plaukia. Ši mintis mane įkvepia drąsiai kurti tikslus ir atkakliai jų siekti. Ir, nepaisant sunkumų ar iššūkių, nenustoti judėt. Patirtis Noe studijoje – joje yra visko! Molio dulkių, sunkių skulptūrų, nenuspėjamų gyvūnėlių, bėgiojančių vaikų, šeimyninių vaišių. Ji pilna juoko, ašarų, rimties, tylos ir susikaupimo. Matyti Noe žongliruojant keturiais vaikais, žmonos atsakomybe, namų, studijos priežiūra, o prie viso to ir giliomis meninėmis idėjomis – įkvėpė.

Įkvėpė judėti. Judėti, kaip juda tuno žuvis, kuri net miegodama plaukia.

– Mūsų akį patraukė tavo mėlynoji stalo keramikos kolekcija – ar galėtum ją pristatyti? Kaip gimė, kaip įsivaizduoji ją naudojamą – progomis, kasdienybėje ar dar kitaip?

– Mėlynųjų indų kolekcija prasidėjo, kai išsikėliau tikslą sukurti patrauklią mėlyną glazūrą. Ši išėjo labai jautri ir tapybiška. Vienas jos sluoksnis, priklausomai nuo formos, sukuria daugybę tonų ir pustonių. Kur plonesnė, ji yra tamsi, veik juoda, kur storesnė – matinė žalia. O tarp juodos ir žalios sukasi daugybė mėlyno tono atspalvių.

Kai kuriu stalo indus, neieškau intensyvių dekoro detalių, nesiekiu žėrinčių, ryškių glazūros spalvų, formos taip pat tylios. Šioje kolekcijoje kalba glazūra: jos subėgimas į balutes, jos pylimo pėdsakai, kaip ji apsilydo aplink briaunas ir kaip pablunka vietose, kur „ugnis“ prisilietė stipriau. Kadangi

glazūra labai jautri, tą jautrumą ir stengiausi atskleisti. Indų pavadinimai yra nuoroda į japonų keramiką. Šią nuorodą padiktuoja mano kuriamų indų kurinuki keramikos technika, jų forma ir santykis tarp autoriaus kontroliavimo ir medžiagos savavališkumo.

– Kiek tavo kūryboje svarbus netobulumas, visai plačiai vartojama vabisabi sąvokos estetika?

– Netobulumas ir tobulumas yra tokie individualūs vertinimai! Jei tobulumą laikysim idealia tvarka, taisyklingu technologijos pritaikymu ir atlikimu, tada tobulumas man ne pakeliui. Mane įkvepia kryptingai neteisingos keramikos glazūros, kurios skeldėja, trūkinėja, persilydo, burbuliuoja. Taip pat grynos molio kaip medžiagos išraiškos, kai jame slypi nenuspėjamos organinės ir neorganinės priemaišos, tokios kaip geležis, įvairūs maži akmenukai, žolės, lapai, spygliai ir visokiausi kiti nešvarumai.

Mane įkvepia keramikos grynumas, atvi-

rumas, nuoširdumas. Keramika – molio dirbinys, o molis – dalis žemės, ant kurios vaikštom. Ji netobula. Siekiu tą netobulumą atvert, prakalbint ir juo grožėtis. Netobulumą atverti kaip tobulą. Kiek tame vabisabi filosofijos, bijau net vertint! Ne vienas juokelis apie vabisabi ir umami nuplaukė mum dirbant ir gyvenant su Noe. Netaisyklingas pasiskolintų frazių taikymas naikina autentišką reiškinio prasmę. Nesu tikra, ar žinau, kas yra vabisabi. Žinau, kas nėra. Ir tai ne gražiai kreiva, apsilupusi seno namo siena. (Šypsosi.)

– Ar galėtum pasidalinti, kokių skirtumų pastebi tarp vakarietiškos ir japoniškos stalo kultūros? Kaip jie atsispindi tavo darbuose?

– Pirmas į galvą ateinantis skirtumas –indų dydis ir patiekalo porcijos dydis! Pavyzdžiui, japoniškas arbatos puodelis piala yra nedidelis ir be ąselės. Kam ąselė, jei karšto gėrimo vis viena negali gerti? Kam tą puodelį kilnot? Kai arbata atvėsta iki tinkamos gerti temperatūros, atvėsta ir puodelio

šukė, kurią maloniai delnu apglėbi. Be to, piala mažesnė nei vakarietiškas puodelis, nes arbatos gėrimas skirtas ne prisigerti, o saikingai ir sąmoningai pasimėgauti arbata. Sąmoningumas vartojimui, atliekamam veiksmui man labai patinka. Todėl dažnas puodelis, kurį kuriu, yra nedidelis, turi atitinkamą svorį ir atitinkamą svorio pasiskirstymą kūrinyje.

– Kaip manai, ar indai veikia mūsų valgymo patirtį? Ar turi įtakos tam, kaip jaučiame skonį?

– Aš pati pastebiu, kaip stipriai indai veikia mano valgymo patirtį. Tai, kokios formos, dydžio, spalvos yra dubuo, tikrai veikia ir patį skonį. Juk pirmiausia valgome akimis. Net gamtoje vaisiai ryškūs ir išvaizdūs ne veltui, o tam, kad pritrauktų valgantį ir taip užtikrintų sėklos plitimą.

– Ar galėtum apibūdinti tau patį artimiausią valgomojo kaip erdvės motyvą – koks jis turėtų būti, kad atspindėtų tavo filosofiją?

– Fantazuodama apie idealų stalą, įsivaizduoju tylų jo dekorą. Įsivaizduoju masyvius medinius rankų darbo baldus, kurie atskleidžia medžio natūralų grožį, natūralų saulės apšvietimą, nugulantį stalą lyg staltiesė. Jaukų namų maistą, klevo sulą puodelyje ir naminį obuolių vyną molinėse taurėse. Įsivaizduoju, kad kiekvienas stalo trupinėlis rankų darbo, nuoširdus ir atliktas su meile.

– Kaip, tavo nuomone, keičiasi žmogaus santykis su maistu, kai jis valgo iš rankų darbo, o ne iš masinės gamybos indų?

– Kam naudoti indą, kuris nepatogus? Aš nenorėčiau gerdama arbatą galvoti apie tai, ar puodelis nuvirs. Nenorėčiau jausti puodelio formos ar svorio laužiamų pirštų ar riešų. Norėčiau patogaus puodelio. Tinkamo dydžio ir svorio, stabilaus ir apgalvoto. Būtent rankų darbo indai pažadina mano sąmoningumą. Laikydama arbatos puodelį, imu tyrinėti paviršių, bandau atsekti autoriaus mąstymo žymes, kokius sprendimus

priėmė tam tikrose kūrinio vietose. Norisi pakelti ir apžiūrėti dugną, suprasti, kiek autorius kruopštus ir atidus. Laikydamas rankų darbo indą, laikai dalelę žmogaus, kurio gal niekada gyvai nematei ir nepažinai. Laikai jo emocijas, jausmus, mąstymo būdą, jo gyvenimo filosofiją, unikalią istoriją. Fabrikuojama keramika turi istoriją, bet skurdžią. Neturi autentiško, individualaus autoriaus pėdsako, neturi piršto antspaudų. Ji nesuteikia geriamai arbatai nepaprastumo, ypatingumo, stebuklingumo. Iš labai prasto masinės gamybos puodelio kartais ta pati arbata man atrodo neskani. Nes vien pažiūrėjus į besišypsančios kiaulės lipdukais išmargintą puodelio paviršių supykina! (Šypsosi.)

– Kalbant apie sąlytį, mane be galo sužavėjo tavo skulptūros – iškart pajutau, kad norėčiau jas patyrinėti pirštais. Kokias mintis jose fiksuoji?

– Kaip malonu girdėti. Jų istoriją atsivežiau iš kelionės į Kanadą. Kanadoje, Gren-

landijoje, Aliaskoje vietinės gentys naudoja ženklus, kuriuos vadina „inukshuk“. Surenčia juos iš vietos akmenukų, dažnai į žmogaus formą menančią konstrukciją. Tose vietovėse kelių nėra, tad jie pasitelkiami kaip nuorodos, kelio ženklai, padedantys susiorientuoti erdvėje.

Kai kūriau šias skulptūras, buvau pasiklydusi tiksluose ir prasmėse. Jaučiau, kad man reikia kelio ženklų. Juos sau ir pasidariau. Renčiau keraminius akmenis į įvairiausias struktūras, balansavau juos ir bandžiau išbalansuoti save. Tą etapą vainikavo funkcinių skulptūrų kolekcija „Norėjau palikti ženklą, vedantį namo“. Įsivaizdavau save kaip šiaurės platumų klajoklį, kuris renčia kelio ženklus ir palieka klaidžiose vietovėse. Kitas čia užklydęs ras kelią namo – jis išgirs, kad nėra vienas.

– O ir ši jų fotosesija – pajūryje, smėlyje, gamtoje – rodos, tik pabrėžia jų grožį. Kokiuose namuose savo kūrinius įsivaizduoji?

– Ačiū! Siekiau, kad ženklai atsirastų vietoje, kuri būtų jiems natūraliausia. Ieškojau platybių, laukų, dykumos. Artimiausia dykuma buvo Nida. Tik nustebau atvykusi, kad dar prieš kelerius metus buvusi dykuma beveik visa pasidengė samana. Tad tos samanotos platybės tapo jų dalimi.

Įsivaizduoju juos namuose, kuriuose jie įgaus prasmę. Kur žmogui reikės ženklo keliui surasti, kur reikės palaikymo ir draugijos. Kuris ras skulptūrose bent trupinėlį įkvėpimo ir grožio.

– Tavo darbai balansuoja tarp funkcionalios keramikos ir skulptūros – ar tau šios dvi sritys susilieja, ar jas matai kaip atskiras?

– Grubiai vertinant, funkcionalią keramiką ir skulptūrą regiu kaip atskiras meno sritis. Jos turi savitas taisykles ir logiką. Funkcionali keramika pagrįsta kūrinio naudojimu, ji tenkina poreikius, suteikia kasdienai grožio. Skulptūra pildo idėją, kelia klausimus, atkreipia dėmesį į tai, kas

Net patyrę keramikai ne visada gali nuspėti, kas su glazūra įvyks po degimo.

Šis glazūros paslaptingumas mane stipriai įtraukė. Tai nėra intuicija. Tai praktika, patirtis, chemijos mokslas ir nesibaigiantys glazūros bandymai...

paprastai pražiūrima. Skulptūra man yra nėrimas gilyn – į apmąstymus, į nekasdienius pojūčius. Ji nelengvina, dažniausiai apsunkina. (Šypsosi.)

Visgi dvi skirtingos meno šakos gali persiplakti, įdomu, kai jos tai daro. Tačiau taisyklės, kurias kiekviena sritis atsineša, turi būti apmąstytos ir įtrauktos į kūrinio patyrimą. „Norėjau palikti ženklą, vedantį namo“ kūrinių serija yra funkcionalios skulptūros. Funkcionalumas suteikia interakcijos su kūriniu. Šią interakciją matau kaip tam tikrą ritualą – gėlės auką. Ateidamas į šventyklą uždegi žvakutę. Ją uždegęs apmąstai tą, kuriam žvakutę uždegei. Rituališkai kviečiu pamerkti gėlę. Tam tikslui, kurio link eini, tam keliui, kurio ieškai, ar prasmei, kurios dairais. – Iš to, ką papasakojai, turbūt nesuklysiu pasakydama, kad tave taip pat jautriai ir giliai įkvepia gamta ir visa tai, ką ji savyje talpina?

– Taip, mane stipriai įkvepia gamta. Išsikėlusi iš miesto į kaimą, gamtą atradau iš naujo. Idilišką vasarą – kupiną uodų ir erkių, stingdančią žiemą – kupiną baltos pasakos ir slėpinių. Gamta atsivėrė tokia graži savo paprastumu. O dažnai tas gražus paprastumas pasirodė esantis žiaurus. Joje kupina visko. Ir visa tai nuostabioje harmonijoje. Mane tai įkvepia. Gamta nutildo, nuramina. Ji suteikia man atsakymus, kurių dairaus.

– Man itin patiko viena tavo mintis, kai

pasakojai, kad molis iš esmės yra senas ir pavargęs akmuo, kuris, išdegtas, vėl grįžta į savo pirminę formą. Ar galėtum praplėsti šią mintį?

– Molio kaip medžiagos nesukursi. Gali sumesti atitinkamas sudedamąsias medžiagas į duobę, užkasti ir po tūkstantmečių atkasti – bus molis. Bet iš esmės jo nesukursi. Akmenys per šimtus tūkstančių metų dūlėdami suyra į molį. Granitas chemiškai susideda iš feldšpatų. Feldšpatai – iš silicio ir aliuminio. Ši cheminių elementų kombinacija atitinka molio cheminę sudėtį. Tad granitas ir molis chemiškai panašūs.

Sukūrus puodelį iš molio, įdėjus jį degti, molis sutvirtėja. Vanduo išgaruoja, dujinės kilmės medžiagos išsiskiria, organinės išdega, stiklėjančiosios susilydo. Molio sudedamosios dalys persilydo tarpusavyje, jis iš esmės pakinta. Pakinta cheminė kompozicija ir fizinės savybės. Molis tampa neplastiškas, tvirtas ir atsparus. Tad išdegęs jis panašus į granitą ne tik chemiškai, bet ir fiziškai. Todėl poetiškai sakau, kad molis yra senas, pavargęs akmuo. Išdegus jis sugrįžta į savo pirminę formą.

Naudodama molį, visada tai turiu minty. Kurdama stalo indus, dažnai pasitelkiu kurinuki japonišką keramikos techniką. „Kuri“ reiškia pjauti, „nuki“ – atskleisti. Kurinuki siekia atverti molio kūrinį, ne sukurti. Tai ne nulipdymas ar formos sustatymas. Su peiliu,

viela ar bet kokiu kitu įrankiu molio gabalas apipjaustomas. Kiekvienas įrankio įrėžimas, kiekvienas individualus pjūvis yra nepakartojamas ir unikalus. Kurinuki technika man primena akmens tašymą. Naudodama šią techniką jaučiuosi pagerbianti molį kaip akmenį. Sutelkiu dėmesį į jo geologinę praeitį, į laiką ir istoriją.

– Minėjai, kad taip pat kuri ir savo glazūras. Koks tai procesas – labiau chemija ar intuicija? Ar yra spalva, savybė, kurios dar niekada nenaudojai, bet norėtum išbandyti?

– Taip, kuriu glazūras pati. Pradėjau jas kurt, kai atsimušiau į netinkamą parduodamos glazūros paletę. Paprasčiausiai norėjau turėti gamtišką, ramią spalvą, kurią labai tiksliai įsivaizdavau ant kūrinio paviršiaus. Po truputį, kai vis giliau bridau į glazūrų pasaulį, išaugo tokia intriga ir smalsumas. Glazūra nėra dažai. Sumaišęs geltoną ir mėlyną nebūtinai gausi žalią. Įvairūs chemikalai, oksidai neveikia nuspėjamai kaip pigmentas. Net patyrę keramikai ne visada gali nuspėti, kas su glazūra įvyks po degimo. Šis glazūros paslaptingumas mane stipriai įtraukė. Tai nėra intuicija. Tai praktika, patirtis, chemijos mokslas ir nesibaigiantys glazūros bandymai... O ateityje dar labai noriu išbandyti pelenų glazūras. Jos stipriai teka ir sudaro bėgančių lašų tinklą ant šukės paviršiaus. Tokios glazūros skirtos lauko krosnies degimui, tik kol kas dar tokios neturiu.

ATRADĘ KASDIENYBĖS KOMFORTĄ

Nuotraukos: „Innovation Living“ archyvas

Nuo 1971-ųjų tradiciniais daniško dizaino principais besiremiantis gamintojas INNOVATION LIVING kuria daugiafunkcius baldus, sujungiančius pamatines prekės ženklo vertybes: šiuolaikiškumą, dizainą, funkcionalumą ir praktiškumą. Jau beveik keturis dešimtmečius INNOVATION LIVING žengia ir dar vieną papildomą žingsnį link praktiškumo ir dizaino dermės. Šiandien jie – vieni ryškiausių pasaulyje daugiafunkcių sofų-lovų gamybos ekspertų, griaunantys visus mitus apie šį baldą. Pažvelkite ir įsitikinsite – tai baldas, galintis patobulinti jūsų namus ne tik funkcine, bet ir estetine verte.

PATOGUMO EKSPERTAI

Gamintojo idėja užkoduota jo pavadinime – inovatyvus gyvenimas šiandien remiasi, pirmiausia, patogumu ir praktiškumu. Kažin, ar rastume praktiškesnį baldą už sofą-lovą ar lovą-sofą. Abu šio baldo variantai ne tik taupo erdvę, bet ir užtikrina komfortą – tiek gulint, tiek sėdint. Belieka sau pačiam atsakyti į klausimą: sofai-lovai ar lovai-sofai vis dėlto teikiate pirmenybę?

INNOVATION LIVING sako paprastai: atsakymas į šį klausimą slypi jūsų kasdienybėje. Atkreipkite dėmesį į savo poreikius ir paklauskite savęs, kuriai iš šių dviejų funkcijų – komfortiško sėdėjimo ar komfortiško miego – tam tikroje erdvėje skiriate didesnį dėmesį? Aiškiai įsivardijus savo ir erdvės norus bei poreikius, lengviau

apsispręsite ir dėl konkretaus baldo.

Jeigu baldo ieškote miegui kasnakt, esminiu prioritetu turėtų tapti čiužinio kokybė, kaip ir galimybė pasirinkti individualų, konkrečiai jums tinkantį jo komfortą. Atkreipkite dėmesį į pageidautiną čiužinio kietumą ar minkštumą, vientisumą jį išskleidus, pralaidumą orui; svarbios ir lanksčios klijuoto medžio grotelės. Visi šie kriterijai užtikrins, kad kiekvieną naktį miegas bus komfortiškas. Be to, rekomenduojama pasirinkti ir dvigubą čiužinio užvalkalą: taip, kaskart prireikus, viršutinį sluoksnį galėsite lengvai išvalyti. Renkantis baldą, ant kurio miegosite kiekvieną naktį, svarbus ir lengvas, patogus bei patvarus jo transformavimo mechanizmas. Kasdieniam miegui rekomenduojame rinktis tuos modelius, kuriems atlenkti nereikia daug pastangų.

Jeigu baldo ieškote daugiausiai sėdėjimui, tačiau norisi, kad jis turėtų ir miego funkciją, drąsiai kelkite estetikos kartelę aukštyn ir rinkitės tokį, kuris taps ne tik funkcionaliu, bet ir stilingu namų traukos centru. Svarbiausia, atkreipkite dėmesį į baldo patogumą sėdint – tinkamą sofos kietumą, sėdimosios dalies gylį, patogią atramą nugarai, – juk būtent tokioje pozicijoje jis ir bus naudojamas dažniausiai. Nepaisant to, kad sofos-lovos kuriamos kiek retesniam nakvynės poreikiui, o jų transformavimo mechanizmai ir čiužinio komfortas dažniausiai būna toks, kokį parinko pats gamintojas, nesijaudinkite: aukštas miego komfortas šiame balde vis tiek bus užtikrintas.

ILGAAMŽIŠKAS DIZAINAS

Nepriklausomai nuo to, kaip dažnai ir kokiam tikslui naudojamas INNOVATION LIVING baldas, jis bus kokybiškas, patikimas ir ilgaamžis. Baldų ir jų mechanizmų tvirtumas yra vienas svarbiausių šio gamintojo prioritetų. Baldams kurti naudojamos aukštos kokybės medžiagos – tvirtas medis bei plienas, kurie ir užtikrina baldo stabilumą ir ilgaamžiškumą. Ne veltui kiekvienas INNOVATION LIVING gaminys gali puikuotis net 5 metų garantija.

Sugrąžinusi sofos-lovos koncepciją iš dizaino paraščių, INNOVATION LIVING įrodė, kad funkcionalumas ir estetika gali puikiai derėti kartu. Jų sukurta sofų-lovų koncepcija atgaivino šią kategoriją ir pakeitė tradicinį požiūrį į tokius baldus. Šiandien sofos-lovos ne tik atlieka praktinę funkciją, bet ir tampa stilingu interjero akcentu. Subtilios detalės, nugludintos proporcijos, vizualinis lengvumas, aukštos kokybės ir plataus pasirinkimo audiniai – kiekvienas šio baldo modelis turi savitą dizaino charakterį, papildysiantį jūsų unikalias namų erdves. Šiandien INNOVATION LIVING kuria daugiau nei baldą – jie siūlo inovatyvų kasdienybę palengvinantį sprendimą.

Naujas INNOVATION LIVING salonas „Domus galerijoje“ – jau kovo mėnesį! „Domus galerija“, Lukšio g. 32, Vilnius.

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: Ģirts Raģelis, Inga Juodytė, asmeninis archyvas

Maistas kaip tarpkultūrinis dialogas

Menininkė Malka Sultan maistą mato kaip kultūrinę, socialinę ir meninę saviraiškos priemonę. Per performatyvius, patyriminius maisto renginius ir projektus Malka siekia permąstyti maisto vartojimo reikšmę. Menininkė nagrinėja, kaip maistas, valgymo ritualai ir kultūriniai įpročiai siejasi su tapatybe, migracija, svetingumu ir bendruomeniškumu.

„Susiliejimo“ sąvoka taip įsitvirtino mūsų kalboje, kad kultūrų susiliejimo dažnai nė nepastebime – tai tapo savaime suprantamu ir įprastu mūsų tapatybės aspektu.

– Malka, koks yra ryškiausias tavo su maistu susijęs prisiminimas iš vaikystės?

– Būdama devynerių gyvenau pas močiutę Adeno mieste, Jemene. Gerai prisimenu, kaip valgydavome mandi rankomis iš vienos didelės lėkštės, susėdę ratu aplink ją. Ši patirtis sukelia stiprų artumo ir įsižeminimo jausmą ir dabar atrodo ypač reikšminga –priešingai nei įprasti šiuolaikiniai valgymo įpročiai, kuriuos dažnai diktuoja skubėjimas ir greitas vartojimas.

– Koks šiandien yra tavo asmeninis ryšys su Jemeno ir Indijos maisto kultūra?

– Gyvenu išeivijoje nuo 2011-ųjų Jemene vykusio pilietinio karo. Prisiminimus ir ryšį su namais su mama palaikome per juslinius virtuvės potyrius ir praktikas. Jemeno ir Indijos virtuvės turi daug unikalių elementų, tačiau man asmeniškai tai galimybė išgyventi prisiminimus ir palaikyti ryšį su protėviais, už ką esu labai dėkinga.

Globalizacija panaikino sienas ne tik prekyboje ar technologijose, bet ir maiste. Tai, kas anksčiau atrodė egzotiška, dabar dažnai puikuojasi ant mūsų kasdienio stalo. Kartais liūdna matyti, kaip Indijos virtuvė yra stigmatizuojama ir klaidingai interpretuojama. Maisto patirtys tapo komercinės, ingredientai, kurie kadaise buvo reti, šiandien yra šiuolaikinio gyvenimo dalis.

„Susiliejimo“ sąvoka taip įsitvirtino mūsų kalboje, kad kultūrų susiliejimo dažnai nė nepastebime – tai tapo savaime suprantamu ir įprastu mūsų tapatybės aspektu. Tačiau siekdami įvairovės taip pat susiduriame su klausimu: ar iš tikrųjų gilinamės į šias tradicijas ir jas vertiname, ar tiesiog jas suobjektizuojame bei paviršutiniškai egzotizuojame?

Šiandien pati savo gyvenimą matau kaip skirtingų skonių susiliejimą. Gyvenimas Adene, Maroke, Sudane, Mumbajuje, o vėliau, sulaukus aštuoniolikos, persikėlimas į Vilnių labai praturtino mano skonių paletę. Pastaruosius penkerius metus lietuviškos virtuvės pažinimas tapo svarbia mano gyvenimo dalimi, ypač maisto rinkimas gamtoje ir konservavimo praktikos. Tai padėjo pažvelgti į santykį su maistu kitaip. Jaučiu, kad mano ryšys su maistu yra įvairialypis ir nuolat besivystantis.

– Ar turi kokių nors maisto ritualų, valgymo įpročių?

– Kai atvykau į Lietuvą studijuoti, mano kasdienybė sukosi bendrose bendrabučių virtuvėse, o vėliau – dalijantis butu su kitais.

Pastebėjau, kad tarp mano bendraamžių maisto gaminimo ir valgymo kartu ritualas nebuvo itin įprastas. Net ir dabar matau, kad draugams, kurie jau įsisukę į suaugusiųjų gyvenimą, dažnai sunku išlaikyti nuoseklią ir sveiką mitybą – kasdienis maisto gaminimas jiems atrodo nuobodus ir varginantis.

Vis dėlto per pastaruosius dvejus metus pradėjau formuoti savo valgymo įpročius aplink dalijimąsi. Vis dažniau kviečiu draugus valgyti kartu, ruošti vakarienes, grybauti, uogauti, daryti kimčių dirbtuves, dalintis raugu bei kitomis maisto patirtimis. Taip pat rašau autofikcinį tinklaraštį www.mulkasultan.blogspot.com, kuriame atsiremdama į receptus reflektuoju ir tyrinėju savo santykį su aplinka, žmonėmis.

– Kada į maistą pradėjai žvelgti ne tik per mitybos prizmę, bet ir kaip į meninės saviraiškos priemonę?

– Būtent primesti stereotipai paskatino mane permąstyti savo santykį su maistu – pažvelgti į jį iš meninės perspektyvos. Daugybė imigrantų dirba maisto industrijoje, bet yra paslepiami giliuose virtuvės užkulisiuose, už prabangių fasadų. Tai lengvai prieinama darbo sritis, tačiau skaudi tiesa, jog daugelis sutinka dirbti už minimalų atlygį.

Būdama pusiau indė, pusiau jemenietė, nuolat susidurdavau su stereotipiniu požiūriu – esą privalau mokėti gerai gaminti. Kartais tai atrodė netgi žeminančiai. Kadangi taip pat save tapatinu su moters lytimi, šis stereotipas dar labiau priminė senus, lytimi ir etniškumu paremtus vaidmenis. Taigi nusprendžiau pasipriešinti šiai naratyvo formai ir mesti iššūkį stereotipui, pasirinkdama laisvesnį, konceptualesnį požiūrį į maistą. Savo kūryboje labiau akcentuoju idėją ir kitus jutiminius elementus – garsą, performatyvumą, situacijos kūrimą, o ne tik maisto ruošą.

– Kokios temos, kalbant apie maistą, tau įdomiausios?

– Maistas kaip kalba, jungianti atskirtį ir svetingumą. Didaktinės struktūros atmetimas juslinės abstrakcijos naudai. Daiktai kaip scenografija kasdienybės teatre.

– Reguliariai organizuoji patyriminius ir performatyvius maisto renginius. Pasidalinki plačiau – kaip jie vyksta, kokį matai jų tikslą?

– Man patinka organizuoti patyriminius maisto renginius bendradarbiaujant. Manau, tuomet jie tampa stipresni ir transformuojantys, nes reikalauja daug laiko pasiruošimui, o jis dažniausiai vyksta su

Pasiruošimas renginiams priklauso ir nuo metų laiko – čia įsijungia mitologiniai pasakojimai. Pavyzdžiui, pavasaris – sulos, česnakų lapų rinkimo ir pasiruošimo vasarai laikas.

draugais ir prilygsta meditacijai. Pasiruošimas renginiams priklauso ir nuo metų laiko – čia įsijungia mitologiniai pasakojimai. Pavyzdžiui, pavasaris – sulos, česnakų lapų rinkimo ir pasiruošimo vasarai laikas.

Patyriminiai, performatyvūs maisto renginiai vyksta ryšyje su laiku ir erdve, o jų tikslas – skatinti dialogą ir patirtis, kurios padeda peržengti nematomus kasdienybės pančius.

– Performatyvių vakarienių metu nagrinėji kultūrinį hibridiškumą, globalizaciją, mitų ir asmeninių istorijų sankirtas. Kaip šias sudėtingas temas atskleidi per maistą?

– Pavyzdžiui, siekdama atkurti indiško panipurio valgymo patirtį šalia Mumbajaus traukinių stoties, kai pučia musonas, naudojau lietaus ir laukų garso įrašus bei specialius kvapus. Visa tai vyko „Sodo2123“ Krosnies paviljone. Indų gatvės maisto klasiką – chaat – interpretavau, pakeisdama tradicinius ingredientus baravykais ir voveraitėmis. Šermukšnių uogas, kurios baltų folklore laikomos apsauga nuo blogio, derinau su Pietų Azijos desertų struktūromis. Vienas iš pagrindinių šių vakarienių bruožų – jokių stalo įrankių. Viskas valgoma rankomis iš bendros lėkštės. Šis paprastas, bet radikalus gestas tirpdo ribas tarp savęs ir kito, tarp šeimininko ir svečio. Jis primena protėvių būdus būti kartu – artimus, kūniškus ir giliai bendruomeniškus. Toks valgymo būdas kviečia būti pažeidžiamiems ir stiprina pasitikėjimą vienas kitu. Šiuose renginiuose didelis dėmesys skiriamas bendruomeniškiems ritualams, atminties archyvams, jusliniams eksperimentams.

– Pasidalinki keliomis įsimintiniausiomis performatyvaus maisto renginių patirtimis.

– „Palestinietiškas stalas“, kurį rengiau bendradarbiaudama su tyrėju, šefu ir dizaineriu Tauru Stalnioniu. Tai buvo kolektyvinis maisto gaminimo ir valgymo performansas, išreikšiantis solidarumą su Palestinos tauta. Maistas čia atliko pagrindinį vaidmenį – kaip bendrystės simbolis ir performatyvi terpė. Žiūrovai buvo kviečiami ne tik kartu valgyti, bet ir kolektyviai ruošti patiekalus – tai simboliškai pavertė nepažįstamų žmonių grupę šeima, susijungusia dėl bendro tikslo. Kiekvienas iš keturių patiekalų kvietė atlikti po dešimt skirtingų rankų, burnos ir kūno judesių. Choreografiškai kūnai susijungė į bendrą ritualą. Atsisakėme stalo įrankių, lėkščių ir baldų – tiek gami-

nant, tiek valgant, – norėdami atkreipti dėmesį į kūniškumą. Pirmiausia svečiai buvo pasitikti simboline duona – jie plėšė gabalėlius iš mūsų rankose laikomo kepalo ir merkė į humuso dubenėlį. Tada visi susirinko prie maisto ruošimo stotelių, kur plikomis rankomis atliko paprastas užduotis, padėdami paruošti likusius tris patiekalus: formavo, laužė, gliaudė, plėšė, maišė. Galiausiai žmonės valgė šiuos patiekalus, atlikdami skirtingus judesius, kuriuos diktavo maisto forma ir patiekimo būdas. Svečiai buvo maitinami iš rankų, valgė iš bendro dubens, mokėsi, kaip valgyti trapų užkandį.

Kita įsimintina patirtis – performatyvus „Lydekų sriuba ant stoties tilto“ veiksmas ant tilto virš Vilniaus geležinkelio stoties. Tai buvo tylus gestas, atsiskleidęs judrioje miesto erdvėje. „Lydekų sriuba ant stoties tilto“ – vieša akcija, kurios metu praeiviams nemokamai dalinome šiltą lydekų sriubą su juoda duona. Sriubą tiekėme iš skulptūrinio kiosko, sukurto menininko Kipro Dubausko.

Laikinas kioskas tapo sustojimo tašku ten, kur paprastai visi skuba. Kvietėme praeivius akimirkai sustoti ir pasidalinti paprastu patiekalu. Fone tyliai skambėjo įrašai iš Kipro instaliacijos – garsai kūrė atmosferą, kurioje persipynė natūralūs ir įsivaizduoti garsovaizdžiai, apgaubdami aplinką sapnišku tylos ir ramybės sluoksniu. Sriuba, pagaminta pagal tradicinį lietuvišką receptą, perduotą draugo mamos, savyje nešė atmintį, rūpestį ir priklausymo vietai jausmą. Paversdamas paprastą perėjimą svetingumo erdve, „Lydekų sriuba ant stoties tilto“ projektas sukūrė bendro buvimo ir refleksijos akimirką. Jis atvėrė klausimus apie svetingumą, viešąją erdvę ir tylų bendruomeninių ritualų poveikį šiuolaikiniame miesto gyvenime.

– Naujausias tavo projektas – „Languages and People“. Papasakok plačiau.

– „Languages and People“ per intymius pokalbius tyrinėju trapias kalbos, migracijos ir tapatybės sankirtas. Šis projektas nagrinėja, kaip kalba formuoja priklausymo jausmą ir kaip jos nebuvimas, netikslus vertimas gali atverti naujas ryšio formas. Rinkdama frazes, nesusipratimus, gestus ir skolintus žodžius iš įvairių kalbų, „Languages and People“ tampa gyvu diasporos patirties archyvu. Šis darbas vystosi per rašymą, balso įrašus, kolektyvines valgymo praktikas ir kviečia permąstyti kalbą ne tik kaip bendravimą, bet ir kaip rūpestį.

LĖTAS MAISTAS

Nuotraukos: „Grand Feu“ archyvas

Kai ugnis susilieja su meistriškumu, gimsta kai kas nepaprasto – tai įkvepia lėtai mėgautis akimirka, ramiau kvėpuoti, visa širdimi džiaugtis pačiu procesu. „Grand Feu“ emaliuoti ketaus indai – ne tik virtuvės įrankiai, bet ir jūsų šeimos istoriją kuriantys pagalbininkai. Sakoma, kad ketus – it užrašytas prisiminimas. Įkaitęs jo paviršius saugo kiekvieną skonio sluoksnį, drauge su ugnimi subtiliai atveria ingredientų gylį ir leidžia gaminti tokius patiekalus, kurie visuomet pasakoja istorijas. Ne tik apie įsimintiniausius skonius, bet kur kas daugiau: apie namų jaukumą ir čia užgimstančias tradicijas. Juk beveik visos tradicijos ir ryškiausi prisiminimai kiekvieno mūsų namuose glaudžiai susiję būtent su maistu. Ką reiškia mistiškai skambantys žodžiai „Grand Feu“? Tai aliuzija į didžiąją ugnį, kuri tūkstantmečius lydėjo žmoniją, formavo mūsų kulinarinę kultūrą ir įkvėpė gyvybę namams. Tarsi grįžimas prie tradicinių ir išsiilgtų maisto gamybos metodų.

Juk gyvenime yra dalykų, kuriuos verta paveldėti: karta iš kartos perduodami patiekalų receptai, iš lėto kuriami skoniai ir indai, kuriuose visa tai gimsta. „Grand Feu“ gali tapti šeimos tradicijos dalimi. Objektu, jungiančiu kartas ir kviečiančiu patirti autentišką, namus primenantį skonį.

LĖTO MAISTO FILOSOFIJA

Lėtai ruošiamas maistas – kur kas daugiau nei vienas iš daugybės skirtingų būdų gaminti. Tai laikas su mylimaisiais, sąmoningo gyvenimo išraiška, pagarba ingredientui. „Grand Feu“ indai akcentuoja lėto maisto filosofiją, kai už skubėjimą ir greitį daug

svarbesnis tampa jausmas. Jie kviečia mėgautis procesu: išgirsti lėtą troškinio burbuliavimo garsą, traškančią duonos plutą, leisti kvapams užpildyti erdvę, pajausti sodrius ir gilius aromatus. Kitaip tariant, mėgautis pamažu namus užliejančia ramybe, primenančia, kad tikroji prabanga vis dėlto slypi paprastume.

ĮKVEPIANTI ESTETIKA

Kaip ir gerai subalansuotas interjeras, „Grand Feu“ indai kuria harmoniją. Jie yra gražūs ne tik savo kokybe bei funkcionalumu, bet ir dizainu – minimalistiniai, solidūs, meistriškai išlietų formų. Šie indai tampa virtuvės ir stalo puošmena, tarsi iš senovės prancūzų užeigos perkelti čia, tiesiai į modernius namus. Storu spalvotu emaliu padengta solidi ketaus konstrukcija ne tik užtikrina indų ilgaamžiškumą ir tolygiai pasiskirstančią šilumą, bet ir suteikia jiems žaismingo autentiškumo – galima rinktis nuo baltų iki ryškių spalvų tonų. Tai laikui nepavaldi virtuvės klasika.

VISAPUSIŠKAS PASIRINKIMAS

„Grand Feu“ kolekcijoje – patys įvairiausi emaliuoti ketaus indai: troškintuvai, keptuvės, puodai, kepimo formos. Jie puikiai tinka troškiniams, sriuboms, kepiniams. Tvirti, patvarūs ir ilgaamžiai – indai pritaikyti itin aukštoms temperatūroms, todėl juos galima naudoti ne tik orkaitėje, bet ir ant žarijų ar atviros ugnies.

Šie indai sukurti kasdieniuose maisto ruošos ritualuose lydėti ne vieną šeimos kartą.

Pavasario ir minčių lengvume

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Lina Jushke

Komunikacijos agentūros „rushmore“ partnerė, maisto tinklaraščio „Pusryčiams“ autorė Gabrielė Žutautaitė-Naidzinavičė pasakoja, kad kuo toliau, tuo labiau virtuvėje vertina ne įmantrius, o kokybiškus ingredientus. „O tada jau prasideda žaidimai – kaip juos apdoroti, kad atskleistum visą jų skonį ir grožį“, – šypsosi Gabrielė, į vaiskiai mėlyną lėkštę dėdama gaivią citrininę tartą.

Visą istoriją skaitykite NAUJAME teminiame LAMŲ SLĖNIS. MAISTAS numeryje!

Popierinio albumo nuo balandžio 30 d.   ieškokite spaudos prekybos vietose.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Raugas, miltai ir širdis

Klaipėdos krašte, šalia Priekulės miestelio, yra namai, kuriuose visada kvepia švieži kepiniai. Duona nuo seno būrė žmones prie stalo, kvietė puoselėti artumą ir bendrystę.

„Minkydama tešlą visada linkiu sveikatos, ramybės, akimirkos džiaugsmo, noriu, kad žmonės mėgautųsi raugo duonos skoniu, pajustų mano siunčiamą ramybę bei šilumą“, – šypsosi Sandra Visamirskytė-Petraitienė, namų kepyklėlės „Teveliuko duona“ įkūrėja.

– Sandra, kada jums labiausiai patinka kepti duoną ir kitus kepinius? Kaip atrodo tas jūsų dienos metas?

– Duoną visada kepu anksti ryte, kol dar visa šeimyna miega. Ryte atsikėlusi pirmiausiai gerai įkaitinu orkaitę ir tik tada pašaunu duonos kepaliukus. Kol kepa duona, mėgstu pasidaryti žalios arbatos ir lėtai ją gurkšnoti. Visada įsijungiu ramią meditacinę muziką – niekada nesiklausau radijo. Kai namai pakvimpa duona, atsikelia ir šeimyna, tada prasideda malonus judesys virtuvėje. Pusryčiai man – pati laukiamiausia dienos dalis, ypač kai kepu duoną. Tai tarsi ritualas, kuriuo mėgaujuosi. Mano pusryčių stalas visada gausus įvairiausių prie duonos tinkamų užkandukų: sūriai, šparagai, avokadai, kiaušiniai, paštetai, užtepėlės. Sudedu viską, ką turiu šaldytuve... (Šypsosi.) Mano

pusryčiai – lėti.

– Kas iš pat pradžių paskatino pradėti kepti duoną? Ar tai buvo šeimos tradicija, laisvalaikio veikla, ar profesinis posūkis? Kaip viskas užaugo, nuo pirmųjų kepalėlių iki dabartinio asortimento?

– Kai su šeima persikraustėme iš miesto į kaimą, pasikeitė ir mūsų mintys, norai, poreikiai. Mums pasidarė svarbu, ką valgome. Pradėjau daugiau gaminti maistą iš savo užaugintų produktų, taip ir ėmiausi kepti įvairias duonas. O tada į mano akiratį pakliuvo raugo duona. Vyras paprašė, kad ir jam iškepčiau tokią. Žinoma, aš su entuziazmu puoliau ją minkyti su savo turimu raugu ir jau kitą dieną kepiau, bet... likome be duonos, nes nepavyko. Tada pradėjau ieškoti žinių, kaip reikia iškepti sveiką, skanią raugo duoną. Užtruko metus, kol savarankiškai iš-

kepiau tikrą sourdough raugo duoną. (Šypsosi.) Tačiau vis tiek pasitaikydavo kliurkų: vieną kartą ji labiau išsipučia, kitą kartą mažiau prasiveria, nesuprasdavau, dėl ko, negalėdavau atsakyti sau į šiuos klausimus.

Taip baigiau duonos kursus, kuriuose įgavau daug žinių. Kai supratau visas plonybes, reikalingas gerai duonai paruošti, pradėjau pati kurti savo duonos receptus, bandyti įvairiausius kepinius iš raugo, supratau, koks raugas naudingas mūsų sveikatai. Su šeima mėgavomės mano kepiniais – šviežia duona rytais buvo ir yra mūsų kasdienybė. Kai vyras pamėtėjo mintį, kad turėčiau pabandyti duoną kepti ir kitiems, mintis atrodė keista, bet aš tikiu ženklais: netrukus internete pamačiau pasiūlymą užsisakyti raugo duonos šventėms. Taip pasisėjo sėkla ir mano sąmonėje.

– Taip pasirinkote pavadinimą, sukūrėte paskyrą ir ėmėte kepti?

– Pavadinimas taip pat ženklas... Kai nusprendžiau, kad savo duonai noriu duoti pavadinimą, vakare prieš miegą klausiau savęs, su kuo man asocijuojasi duona? Su šeima, kai visi susėdame prie stalo, valgome, bendraujame. Prisiminiau, kad vaikystėje man labiausiai patikdavo leisti dienas kaime, pas senelius, tada jaučiausi laimingiausia.

Aplink jų stalą susirinkdavome visi.

Labai mylėjau savo senelį – kai buvau visai maža, vadindavau jį teveliuku. Svarsčiau, o jei pavadinčiau „Teveliuko duona“?

Tą naktį susapnavau savo senelius kaime, tad ryte supratau, kad jau turiu pavadinimą, palaimintą iš aukščiau. (Šypsosi.)

– Kas kepant duoną jums teikia didžiausią džiaugsmą – procesas, galutinis produktas ar dalijimasis kepiniais su kitais?

Ar laikotės kokių nors ypatingų duonos kepimo tradicijų?

– Duonos kepimo procese man patinka visi etapai, nuo duonos užminkymo, lankstymo iki formavimo, tačiau didžiausias džiaugsmas yra stebėti, kaip duona kepa, kaip ji lėtai kyla ir formuojasi gražus, apvalus kepaliukas... Tai euforija. Žinoma, paskui lydi kitos emocijos, kai duoną perduodu žmonėms, – akių kontaktas, šypsenos, grįžtamasis ryšys.

Duonos kepimo procesas – meditacija. Minkydama tešlą visada linkiu sveikatos, ramybės, akimirkos džiaugsmo. Noriu, kad žmonės mėgautųsi duonos skoniu, pajaustų mano siunčiamą ramybę.

– Papasakokite apie savo asortimentą – kuo kiekvienas produktas jums svarbus asmeniškai? Ar yra kokių nors ypatingų, galbūt netradicinių ingredientų, kuriuos

mėgstate naudoti duonos gamyboje? – Kai supranti raugo galią, norisi, kad visi kepiniai būtų tik iš raugo! Pradėjau nuo raugo duonos, ji užminkoma iš 100 proc. šviesių miltų, bet taip pat ją galimą užminkyti ir su kitais miltais, įdedant daugiau viso grūdo, speltos miltų, taip duona tampa dar sveikesnė. Mėgstu duoną paskaninti grikių, avižų, speltos sėlenomis, kmynais. Sourdough duoną galima skaninti pagal kiekvieno skonį: Kalamata alyvuogėmis, džiovintais pomidorais, riešutais, uogomis – galimybės plačios. Mėgstu gaminti focaccia su alyvuogėmis, pomidorais ir fetos sūriu. Ją dažnai kepu, kai laukiu svečių. Savaitgaliais mėgstamiausias mūsų šeimos desertas – cinamoninė raugo babka arba bandelės – jos tiesiog tirpsta burnoje. Neseniai pradėjau kepti ir brioche sviestinę duoną, šviežia ji tokia skani, kaip mano draugė sako, skanesnė net už kruasaną.

Grūdų auginimas buvo gyvybiškai svarbi žemdirbystės civilizacijos dalis, o duona – pagrindinis maisto šaltinis. Tokiu būdu ji simbolizuoja išgyvenimą ir kasdienį pragyvenimą.

– Man labai gražūs jūsų puošti kepaliukai – ant jų nutūpę skirtingos gėlės bei išpjaustymai. Kur semiatės įkvėpimo?

– Duonos puošyba man yra kūrybinis procesas. Įkvėpimas ateina iš gamtos, pagal sezoniškumą. Pilnas kiemas čiobrelių, raudonėlių, šalavijų, gėlių – parsinešu puokštę namo ir dėlioju ant savo kepaliukų. O koks kvapas ryte pasklinda namuose, kai duona kepa kartu su žolelėmis! Labai gražūs ir įpjovimai skustuvo peiliuku – aš ir pati seku nemažai duonos kepėjų, stebiu jų kūrybą, randu ten daug įkvėpimo.

– Sandra, kokia duona, jūsų nuomone, yra gera duona? Kokį vaidmenį kepime atlieka rankų darbas?

– Mano nuomone, gera duona – fermentuota duona. Fermentacijos būdu sukuriami virškinimui itin svarbūs ir naudingi fermentai. Rūgimo proceso metu susidaro gerosios bakterijos Lactobacillus, jos teigiamai veikia mūsų žarnyno mikroflorą. Raugas suteikia duonai išraiškingą skonį ir aromatą. Taip pat raugo duonai yra svarbūs lankstymai, o tai jau daroma rankomis. Tešla yra lankstoma kas 30–40 minučių, 4–5 kartus. Lankstymo metu į tešlą patenka daugiau oro, taip stiprėja gliutenas ir greitėja rūgimo

procesas. Taip pat labai svarbus yra tešlos suformavimas – svarbu gerai įtempti tešlos sienelę. Tada, ryte padarius pjūvį, duoną kepant kepaliukas gražiai atsiveria. Gražiai atsivėręs kepaliukas – visų kepėjų džiaugsmas.

– Tam, kad žmonės galėtų patys mėgautis duonos kepimu namuose, siūlote mokymus?

– Asmeniniai duonos mokymai vyksta per programėlę. Siunčiu vaizdo įrašus, balso žinutes, formules, receptus – norisi, kad informacija žmogui liktų visam laikui. Pradedame pažintį su raugu, mokau, kaip jį suprasti, kada raugas stiprus, kaip jį maitinti, dauginti ir konservuoti, tada pereiname prie tešlos užmaišymo. Sutartą dieną aš esu šalia nuo tešlos užmaišymo iki jos perdėjimo į šaldytuvą šaltai fermentacijai. Nuotoliu stebiu visus proceso etapus ir galiu iš karto komentuoti, jei kas ne taip. Klausimų iškyla daug, bet aš tam ir esu, kad paimčiau jus už rankos ir saugiai vesčiau šiuo keliu. (Šypsosi.) Be jokios abejonės, internetas pilnas informacijos, kaip išsikepti raugo duoną, bet tai niekada nepakeis gyvo mokytojo.

– Kaip galvojate, kodėl duona užima tokią išskirtinę vietą daugelyje kultūrų ir religijų?

– Duona yra vienas iš seniausių žmogaus maisto produktų. Ji tapo svarbi dėl savo pa-

prastumo ir prieinamumo, juk yra gaminama iš miltų, vandens ir druskos. Grūdų auginimas buvo gyvybiškai svarbi žemdirbystės civilizacijos dalis, o duona – pagrindinis maisto šaltinis. Tokiu būdu ji simbolizuoja išgyvenimą ir kasdienį pragyvenimą. Aš pati iš vaikystės pamenu: duoną išmesti buvo draudžiama. Man ir šiandien nekyla ranka jos išmesti. Duonos likučius susmulkinu ir išbarstau paukščiams, žuvims. Mano duona yra sveika, tad ją valgo visas mano miškas. (Šypsosi.)

– Ką jums reiškia dalytis duona su kitais žmonėmis? Kepinius pristatote pati ar pirkėjai atvažiuoja atsiimti?

– Dalytis su kitais, nesvarbu kuo, gera. O aš galiu dalytis savo duona! Tai nuostabus jausmas. Jau nebekepu duonų po vieną, tešlos užmaišyta mažiausiai keturiems kepaliukams – visada turiu, kam padovanoti. Man svarbus nuoširdus ryšys. Aš jaučiu žmones, mane supa tik patys nuoširdžiausi. Duonos kepimas, mokymai man jau nebe darbas, o gyvenimo būdas. Tuo gyvenu kiekvieną dieną, todėl ką pati spinduliuoju, tas pas mane ir ateina. Dabar mano virtuvė virto maža namų kepyklėle, bet duonos daug neiškepu, o kiekvieną savo duonos kepaliuką pati paduodu į rankas – tada jaučiuosi laiminga.

RAUGO DUONA

SU KALAMATA ALYVUOGĖMIS

369 g šviesių kvietinių miltų

51 g viso grūdo kviečių

285 g vandens

72 g stipraus raugo

Druskos

Alyvuogių aliejaus

Džiovintų rozmarinų ar Provanso žolelių

Kalamata alyvuogių

Tešlą sumaišome ir 30 minučių paliekame autolizei. Tada įdedame 8 g druskos ir 5 g alyvuogių aliejaus.

Tešlą vėl gerai sumaišome ir paliekame ilsėtis 30–40 minučių. Uždengiame dušo kepurėle, kad neišsausėtų. Praėjus laikui, atliekame pirmąjį lankstymą. Lankstome kas 30–40 minučių, 4–5 kartus. Prieš trečiąjį lankstymą ant tešlos suberiame 4 g džiovintų rozmarinų ar Provanso žolelių. Po penktojo lankstymo tešlą perdedame ant stalo, ją išskleidžiame, tolygiai sudėliojame perpus perpjautas alyvuoges, vėl sulankstome ir perdedame į kildinimo krepšelį.

Paliekame tešlą šiltai fermentuotis 2–3 valandas. Viskas priklauso nuo patalpos temperatūros: kuo šilčiau, tuo greičiau tešla fermentuojasi. Praėjus šiltos fermentacijos laikui, tešlą perkeliame į šaldytuvą šaltai fermentacijai apie 12 valandų.

Įkaitiname orkaitę kartu su ketaus puodu iki 220 laipsnių temperatūros (maždaug 30 minučių), padidiname kaitrą iki 250 laipsnių ir palaukiame dar 15 minučių. Tešlos paviršių pabarstome miltais ir apverčiame ant kepimo popieriaus. Vieną šoną įpjauname aštriu skutimosi peiliuku.

Iš orkaitės ištraukiame ketaus puodą, dedame duonos tešlą, uždengiame dangčiu ir pašauname į iki 250 laipsnių įkaitintą orkaitę 30 minučių. Nuimame dangtį, sumažiname kaitrą iki 230 laipsnių ir kepame dar 10 minučių. Ištraukę duoną perdedame ant grotelių ir leidžiame jai atvėsti.

BON

APPÉTIT

VANDUO YRA DAUGIAU NEI TIK VANDUO

Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė, Instagram: @agne_kalinkaite

Vanduo yra vanduo. Ir taškas. Taip, jis svarbus mūsų organizmui. Taip, jį reikia gerti. Bet čia mūsų žinios ir baigiasi. Vandens minerališkumas? Dermė su skirtingais patiekalais? Prabangaus vandens kolekcionavimas? Vargu, ar dažnam lietuviui girdėtas dalykas. Ir nors daugelis iš mūsų vandenį laikome nekvestionuojama duotybe, savaime suprantamu dalyku, kuris visada yra vienodas, – pamažu ši samprata keičiasi.

Visame pasaulyje populiarėja nauja profesija – vandens someljė – kurios atstovai vandenį kelia ant aukščiausio kulinarinio pjedestalo. Į ploniausias vandens skonių subtilybes besigilinantys profesionalai vieningai sutaria, kad vanduo savyje telkia didžiulius klodus informacijos, kurią iššifravę galime gyventi daug kokybiškesnį ir visapusiškai turtingesnį gyvenimą. Vanduo yra kur kas daugiau negu tik vanduo.

Apie tai kalbuosi su restoranų verslo konsultante, vyno ir viena pirmųjų Lietuvos vandens someljė Urte Mikelevičiūte , dar žinoma kaip @urtedervynas . Urtė neslepia, kad vanduo pakeitė jos gyvenimą ir atvėrė naujus horizontus jau ir taip plačiame jos gastronominiame pasaulyje.

KAS TAS VANDENS SOMELJĖ IR KĄ SU JUO DARYTI

Turbūt sutiksite, kad žodis someljė skamba sofistikuotai. Mintyse iškart iškyla elegantiški vakarėliai ir prabangių gėrimų degustacijos, kuriose prie jūsų jautienos kepsnio visada bus pasiūlyta idealiausiai tinkanti cabernet souvignon taurė. Tačiau vandens someljė misija – kur kas kilnesnė negu tik derinti vandenį su maistu.

„Visų pirma, vandens someljė yra ekspertai, kurie šviečia visuomenę apie vandens vartojimą. Negana to, jie sudaro kasdienį

vandens vartojimo krepšelį, dalyvauja seminaruose bei paskaitose, analizuoja vandens poveikį, ir, nepatikėsite, kartais apie vandens vartojimą gali patarti net medikams. Sertifikuotas vandens someljė geba konsultuoti, derinti ir parinkti tinkamiausią vandens rūšį kiekvienai situacijai ar vietai. Studijuojant vandens someljė institute paliečiamos istorinės, geografinės, geologinės žinios, skirtingų valstybių teisiniai reglamentai, restoranų, barų sektorius, su vandens gamybos technologijomis susijusios temos – žinių krepšelis labai įvairialypis“, – pasakoja Urtė.

Tačiau tenka pripažinti, kad vandens someljė terminas – vis dar naujas, girdėtas tikrai nedaugeliui. Tik 2000-ųjų pradžioje, kokybiško vandens pramonei pradėjus augti, atsirado poreikis profesionalų, kurie galėtų kalbėti apie vandenį ir edukuoti apie jį gastronominio pasaulio atstovus. Taip gimė Miunchene, Vokietijoje, įsikūrusios „Doemens“ akademijos vandens someljė programa, pradėjusi ruošti šios srities profesionalus. Šią akademiją yra baigusi ir Urtė. Mergina, puikiai įvaldžiusi šampano ir vyno subtilybes, staiga neria į visai kitą pusę. Suskumbu paklausti, kodėl vanduo?

„Aš uždaviau sau atvirkštinį klausimą: kodėl ne vanduo? Kodėl pasaulyje visi nori tapti ir tampa vyno, alaus, džino, kavos, arbatos ekspertais, o vanduo pamirštamas? Juk vanduo yra pagrindinė mūsų kūno sudedamoji dalis. Tai yra gyvybės, bendros sveikatos, ilgaamžiškumo šaltinis ir vandenį mes vartojame kasdien. O kai supranti jį – supranti visa ko pagrindą. Be to, laikas gilintis į vandenį – labai palankus: šiandien mes vis labiau rūpinamės savo sveikata bei Žemės ateitimi, todėl neišvengiamai labiau rūpinsimės ir vandeniu, kurį vartojame. Jis nuo šių aspektų neatsiejamas“, – pasakoja someljė.

Kol kas sertifikuotų vandens ekspertų pasaulyje yra apie 500, tačiau šis skaičius sparčiai auga. Miunchene įkurtos akademijos fi-

lialai jau atsidarė Taivane ir Singapūre, o tai reiškia, kad išmanančių vandenį skaičius greitai išaugs. Todėl pasiruoškite terminą „vandens someljė“ išgirsti vis dažniau.

NE VISI VANDENYS VIENODI

Urtė neslepia, kad vandens someljė titulas daug kam gali kelti šypseną. Juk dažnas vandenį įsivaizduojame kaip gėrimą, kuriam didelio mokslo ir specifinių žinių tikrai nereikia. Tačiau mergina mano priešingai.

„Jeigu tik turiu galimybę, tokiems skeptiškiems žmonėms surengiu aklą vandens degustaciją. Įsipylę vandens iš čiaupo, jūros vandens ir bent keletą skirtingų rūšių natūralaus mineralinio vandens, skirtumus suprasite akimirksniu. Skiriasi vandens pH, mineralinių medžiagų ir mikroelementų sudėtis, skonis“, – pasakoja vandens ekspertė.

Tačiau nors vyno someljė dažniausiai vertina skirtingus skonius, poskonius ir kvapus, vandens someljė užgriebia ir kitą kriterijų –naudingą poveikį žmogaus organizmui. „Aš pati esu gyvas to pavyzdys – vanduo pakeitė mano sveikatą. Pavyzdžiui, neseniai dariausi kraujo tyrimus, kurių rezultatai nustebino net mano gydytoją – netrūko jokių vitaminų ir mineralų. Esu įsitikinusi, jog labai didelę

dalį jų gavau iš vandens, mat jau daugiau nei dvejus su puse metų renkuosi natūralų mineralinį vandenį. Tai vienintelis pokytis mano gyvenimo būde ir rutinoje, bet vien dėl jo jaučiuosi žymiai geriau. Manau, kad būtent dėl to man taip lengvai ištirpo ir keli papildomi kilogramai. Galiausiai, nuo gimimo esu itin alergiška ir buvau girdėjusi, kad tinkamas vanduo padeda alergiškiems žmonėms. Dabar jau drąsiai galiu tai patvirtinti iš asmeninės patirties – rezultatai akivaizdūs. Žinoma, aš nieko negaliu pažadėti, nes visi esame skirtingi, bet už geresnę savo savijautą šiandien aš tikrai esu dėkinga tinkamam vandeniui“, – džiaugiasi Urtė.

Tačiau norintieji pasirinkti geriausią vandenį savo sveikatai, turėtumėte suklusti – toli gražu ne visi vandenys vienodai naudingi. Šiuo metu populiarėja specialiai filtruoti, nenatūraliai prisotinti mineralų arba šarminiai vandenys, tačiau, anot vandens someljė, kartais, rinkdamiesi tokį vandenį, galime sau padaryti daugiau žalos nei naudos. Todėl didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas būtent mineraliniam vandeniui, kuris galėtų būti alternatyva jūsų kasdieniams maisto papildams. Jis prisotintas magnio, natrio, kalio – vienų svarbiausių elementų, kurių surinkti vien iš mitybos darosi vis sudėtingiau. Mineralinis vanduo išgaunamas iš natūralių šaltinių ir šimtmečius buvo gerbiamas dėl gydomųjų savybių. Anot Urtės,

Lietuviai tikrai gali didžiuotis kokybišku vandeniu, kuris bėga tiesiog iš čiaupo. Tačiau dar labiau turėtume didžiuotis, kiek ir kokios kokybės natūralaus mineralinio vandens šaltinių turime.

mes Lietuvoje šiuo klausimu tikrai turime kuo didžiuotis.

„Lietuviai tikrai gali didžiuotis kokybišku vandeniu, kuris bėga tiesiog iš čiaupo. Tačiau dar labiau turėtume didžiuotis, kiek ir kokios kokybės natūralaus mineralinio vandens šaltinių turime. Mano požiūrį labai pakeitė ir man daug kaip asmenybei bei ekspertei suteikė Aistė Miliūtė, „Akvilės“ vandens įkūrėja. Ji dalyvauja pasaulinio lygio projektuose, forumuose, rašo apie vandenį ir edukuoja pasaulį. Būtent jos dėka aš taip pat sužinojau, kokie mes Lietuvoje esame laimingi, turėdami skirtingos sudėties, itin švaraus ir unikaliai kokybiško natūralaus mineralinio vandens“, – džiaugiasi Urtė.

VANDUO – GASTRONOMINIS GĖRIMAS

Kadaise restorane užsisakius alaus, padavėjas jūsų paklausdavo tik vieno klausimo – šviesaus ar tamsaus? Vyno pasirinkimas taip pat apsiribodavo tik spalva: balto ar raudono? Regis, kad daugiau variantų tiesiog nebuvo arba jie mums nerūpėjo. Šiandien ta pati situacija ir su vandeniu – renkamės iš negazuoto ir burbuliukų prisotinto. O kaipgi minerališkumas? Lengvumas? Sūrumas? Šie dalykai dar nėra įvertinami. Kol kas.

Pavyzdžiui, Šveicarijos viešbutis „Grand Hotel Bad Ragaz“

žengė stiprų žingsnį į priekį, atidarydami unikalų vandens barą. Jame siūlomos vandens degustacijos, kurioms vadovauja kvalifikuotas vandens someljė. Ir tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių. Toks verslo požiūris verčia naują lapą būsimiems gurmaniškiems vandens atradimams.

„Derinant vandenį su maistu galioja panašios taisyklės kaip ir su vynu. Iš esmės, lengvesnį maistą reiktų derinti su lengvesniu, mažos ar vidutinės mineralizacijos vandeniu. Sodresnį – su didelės mineralizacijos. Burbulai paryškina skonį, aštrumą, tad reiktų įvertinti, ar to pageidaujate. Yra ir kitokių taisyklių, pavyzdžiui, daugiau natrio turintis vanduo, kuriame jaučiamas sūrumas, dera prie jūros gėrybių, ypač austrių. Dar viena plati tema: vandens naudojimas ruošiant maistą. Virkite sultinį su natūraliu mineraliniu vandeniu ir pamatysite, kaip gali pagerėti skonis bei kokybė“, – pataria vandens someljė. Vandeniui skonį suteikia pagrindiniai mikroelementai – magnis, kalcis, natris. Dominuojantis kalcis sukuria „kieto vandens“ efektą, sutraukia burną. Kai vandenyje daug magnio, skonis gali varijuoti nuo kartaus iki saldaus. Vyraujant natriui, mums vanduo atrodo sūresnis. Vandens sudėtis ir skonis kinta priklausomai nuo to, iš kokios žemės jis išgaunamas, kaip apdorojamas. Visai kaip vynas. Staiga vanduo nebeatrodo tiesiog „paprastas“ gėrimas, tiesa?

3 PATARIMAI, KAIP KIEKVIENAM IŠSIRINKTI VANDENĮ

Pabendravusi su Urte, vandenį parduotuvių lentynose ėmiau rinktis kur kas atsakingiau. Tačiau čia pat iškyla ne vienas klausimas – kaip išsirinkti tinkamiausią? Kiek jo reikėtų išgerti? Jeigu ir jums vandens mokslas ir minerališkumo subtilybės atrodo sudėtingas reikalas, Urtė dalijasi trimis paprastomis taisyklėmis, kuriomis galite vadovautis kasdien.

1. Domėkitės. Svarbu atkreipti dėmesį, ar jūsų perkamas vanduo – paprastas stalo, ar mineralinis. „Aš rekomenduoju daugiausiai vartoti natūralaus mineralinio vandens, atkeliaujančio iš požeminių šaltinių. Siūlyčiau pasidomėti jo mineraline sudėtimi, pH, švarumu (nitratų, nitritų kiekiu). Toks vanduo bus palankesnis organizmui“, – pataria ekspertė.

2. Gerkite pakankamai. Svarbu ne tik rinktis tinkamą vandenį, bet nepamiršti ir jo kiekio. Urtė teigia, kad suvartojamo vandens kiekį dienai galite paskaičiuoti pritaikę tokią formulę: 1 kg kūno svorio x 30 ml skysčio. Gautas skaičius – minimalus kiekis vandens, būtinas jūsų organizmui. „Negana to, aš ne tik suvartoju pakankamą jo kiekį – kasdien stengiuosi išgerti 2–3 skirtingų natūralaus mineralinio vandens rūšių, kurios suteikia skirtingos naudos.“

3. Rinkitės pagal situaciją. Skirtingas vanduo gali būti pritaikomas skirtingoms veikloms: pavyzdžiui, po aktyvaus sporto, saunos, karštą vasaros dieną rekomenduojama rinktis greit atstatantį vandenį su daug mineralų. „Kasdienos pagrindiniam vartojimui renkuosi didesnio pH, itin švarų vandenį. Atsižvelgdama į situacijas ir trūkstamus mineralus, renkuosi ir vandens prekės ženklus. Kartais tam tikrą vandenį įtraukiu į savo racioną dėl silicio ar geležies, tiesiog vietoje maisto papildų“, – priduria vandens someljė.

PABAIGAI – ODĖ VANDENIUI

Kad ir kokį vandenį pasirinktumėte, kad ir kaip ar su kuo jį derintumėte, nepamirškite – vanduo yra resursas, kurį reikia tausoti. Deja, milijonai žmonių pasaulyje neturi prieigos prie gėlo vandens arba iki jo šaltinių kasdien nueina dešimtis kilometrų. Todėl šiais klimato atšilimo laikais metas vandenį įvertinti iš naujo. Galbūt išmokti juo labiau pasimėgauti. Atrasti naujus jo skonius. Ir vertinti ne kaip duotybę, o kaip galingą išteklių, esminį mūsų sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Tad kviečiu iš naujo pažvelgti į vandenį savo stiklinėje ir įsitikinti patiems – vanduo yra kur kas daugiau nei TIK vanduo.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Iš širdies į lėkštę

Kulinarijos mokyklos „École Ducasse“ absolventės Virginijos Kanaukaitės virtuvėje – prestižinis diplomas, praktikos patirtis garsiajame restorane „Noma“ ir kruopščiai surinkta įvairiausių druskų kolekcija – tiek kasdieniams, tiek kūrybiniams eksperimentams gardinti. Virga sako, kad iš tikrųjų gaminant jos tikslas paprastas – kad būtų smagu, skanu ir gražu akiai.

– Virga, pataisyk, jei klystu – tavo kelias iki kulinarijos apėmė daug ir įvairių kitų krypčių? Papasakok, ką veikei iki „École Ducasse“.

– Dirbau nuo muitinės tarpininkės iki renginių organizatorės, skrydžių privačiais lėktuvais pardavėjos ir auklės. Ir tai tik keletas specialybių, kurias išbandžiau per pastaruosius dešimtį metų. Prieš išvykdama į Paryžių dvejus metus pardavinėjau reklamą įvairiems „YouTube“ projektams, dirbau aukle, privačia šefe. Dariau viską, kad tik nereikėtų eiti į ofisą ir dirbti fiksuotomis darbo valandomis.

Augau šeimoje, kurioje maisto kokybė buvo labai svarbi – tėvai maistą gamindavo patys, jie taip pat dirba su maistu. Aukšti

standartai visuomet buvo šalia. Kai pradėjau dirbti aukle, ėmiau gaminti maistą ir visai šeimai. Ji neturėjo specialių pageidavimų, tad man pasisekė – galėjau žaisti. Pamažu ši šeima tapo mano draugais. Rodos, gaminau ir receptus kūriau visada, tačiau iki įstodama į Paryžių to nesupratau.

– Kas lėmė sprendimą mokytis būtent „École Ducasse“?

– Kaip apibūdintum šios kulinarijos mokyklos metodiką ir požiūrį į gastronomiją?

– Važiavau mokytis prancūziškos virtuvės – tą ir gavau. Visgi džiaugiuosi, kad programą sudarė ne tik ji. Be virtuvės pagrindų, turėjome ir veganiškų patiekalų, Viduržemio jūros virtuvės, fermentavimo, konditerijos kursus. Taip pat kas porą savaičių vykdavo vadinamieji „masterclass“, t. y. aukščiausios klasės meistrų užsiėmimai – nuo daržininkystės iki peilių galandimo. Mokslai truko penkis mėnesius, kasdien gamindavome po penkias valandas, o šalia to – dar ir teorijos paskaitos. Dvi savaites per mėnesį mokslai

– Prieš metus „LinkedIn“ pamačiau naujai sudarytą geriausių kulinarijos mokyklų sąrašą, kuriame, mano nuostabai, „École Ducasse“ atsidūrė pirmoje vietoje. Nieko per daug negalvojau, tiesiog peržiūrėjau, kokias programas siūlo, ir radau kursą žmonėms, norintiems pakeisti karjerą. Užpildžiau nieko negalvodama ir apie tai pamiršau. Praėjusi tris stojimo etapus pasakiau draugui – jis paskatino važiuoti mokytis. (Šypsosi.)

Geras maistas yra šviežias maistas. Manau, kad visi pasaulyje esantys ingredientai yra skanūs, tik reikia juos mokėti tinkamai paruošti. Maisto gaminimas yra menas ir kultūra, norisi tai gerbti, kurti ir puoselėti.

prasidėdavo 7 val. ryto, ir dvi – 12 val. dienos. Gyvenau Paryžiuje, o „École Ducasse“ yra įsikūrusi netoli Versalio, tad manęs kasdien laukdavo ir valanda kelio.

– Besimokydama ėmei viską dokumentuoti ir pasakoti instagrame. Susibūrė tam tikra bendruomenė?

– Taip! Didžioji dalis sekančiųjų turi tokią pat svajonę kaip ir aš – tikiuosi, jiems būsiu spyris į minkštąją! (Šypsosi.) Ir džiaugiuosi, kad ši bendruomenė, toliau dalijantis nebe mokslų kasdienybe, o mano kuriamais patiekalais, toliau auga.

– Kaip manai, ar studijos kaip nors pakeitė tavo pačios požiūrį į kulinariją? Dabar, jau grįžus ir reflektuojant apie šią patirtį, kokias pagrindines pamokas išsinešei?

– Požiūrio nepakeitė, tačiau po visos šios patirties viskas atrodo daug paprasčiau, nei galvojau. Įgavau daug pasitikėjimo savimi ir supratau, kad kantrybės neturėjimas yra pliusas, ne minusas. O kalbant iš praktikos, po

labai ilgo laiko pagyvenau viena – tai stipriai padėjo pažinti save iš naujo.

– Kalbant apie požiūrį – kas tau yra geras maistas?

– Geras maistas yra šviežias maistas. Manau, kad visi pasaulyje esantys ingredientai yra skanūs, tik reikia juos mokėti tinkamai paruošti. Maisto gaminimas yra menas ir kultūra, norisi tai gerbti, kurti ir puoselėti.

– O kaip ten su tuo sviestu prancūziškoje virtuvėje?

– Taip, kaip man ir patinka – daug, labai daug! Aš namuose sviesto naudoju netgi daugiau nei kai kurie prancūzų šefai. (Juokiasi.)

– Ar Paryžius tau buvo svetingas?

– Esu tikra – kažkuriame iš praėjusių gyvenimų gyvenau Paryžiuje. Man viskas labai gerai sekėsi. Priešingai nei girdėdavau iš kitų žmonių, aplankiusių Paryžių, visi su manimi puikiai kalbėjo angliškai, per penkis mėnesius nepamačiau nė vienos žiurkės, nė vieno peliuko. Nors gyventi ten visai nenorėčiau.

Aš esu kaimo žmogus, o Vilnius man yra pats geriausias miestas. Ironiška, kad maistas ten nelabai skanus, čia mes turime geriau. Bet pain au chocolat bandelės geresnės nei Paryžiuje nerasite. (Šypsosi.)

– Laisvalaikiu apkeliavai nemažai blusturgių ir profesionalių kulinarijos parduotuvių. Kokių gėrybių iš ten parsivežei?

– Parsivežiau keletą indų ir keletą įrankių darbui virtuvėje. Rekomenduoju aplankyti profesionalias parduotuves virėjams – pačią seniausią ir amerikiečių šefės, autorės Julios

Child mylimiausią „E. Dehillerin“, indų skyrių „Le Bon Marché“ ir, žinoma, blusturgius – kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį. Vieno konkretaus negaliu išskirti, visi jie labai puikūs.

– Vadinasi, tau svarbus lėkštės dizainas, estetinė patiekalo pusė? Kaip formuoji patiekalo vizualinį reginį?

– Lėkštės mane įkvepia. Aš pažiūriu į ją ir jau žinau, kas skaniausiai joje atrodytų.

Pavyzdžiui, kad ir šis receptas, kurį sukūriau Lamoms: šventinis, mažytis. Lėkštutė korėjietiška, pirkta Pakruojo sendaikčiuose. Jau pirkdama ją žinojau: joje bus patiekalas su raudonu akcentu, šiuo atveju – granatais. Man labai patinka spalvos, gėlės ir žalumynai. Visuomet stengiuosi, kad maistas atrodytų smagiai, o ne niūriai.

– Po Paryžiaus praktikuotis nukeliavai tiesiai į Daniją, į trimis Michelino žvaigždėmis pasidabinusį restoraną „Noma“. Ar buvo sudėtinga patekti?

– Aš vis dar nežinau, kaip ten papuoliau, – buvau paskutinis praktikantas iki antrosios „Nomos“ uždarymo. Visuomet norėjau ten nuvažiuoti. Kovą išsiunčiau CV ir apie tai pamiršau, tačiau prieš pat mokslų pabaigą su manimi susisiekė vyriausiasis šefas ir pakalbėjus pakvietė atvykti vos po dešimties dienų.

– Papasakok apie kasdienybę ten – kokius darbus teko dirbti, su kokiais iššū -

kiais susidūrei?

– Viskas buvo labai intensyvu. Dirbau visus darbus, nebuvo paskirto vieno ir to paties kiekvieną dieną. Tik vieną patiekalą ruošiau iš anksto – grybuką, kuriam kasdien skirdavau dvi valandas. Visas kitas laikas skirtas įvairiems darbams – nuo pasiruošimo iki patiekalo serviravimo lėkštėje, serviso. Didžiausias iššūkis man buvo konkurencija – tai buvo pirmasis restoranas, kuriame dirbau, niekas apie mane nieko nežinojo. Man ši patirtis yra svajonės išsipildymas ir vis dar sunku patikėti, kad pavyko.

– Jei reikėtų, kaip apibūdintum savo mylimiausią virtuvę ir savo maisto gamybos stilių? Kas tau maisto kultūroje yra svarbiausia, kas įdomiausia, o kas visai netraukia?

– Mylimiausia virtuvė yra lietuviška, nes tai maistas sielai, ir dar – japoniška, nes pati jos niekad negaminu. Labai mėgstu gaminti naminį, komfortišką maistą. Dar neužaugau

iki fermentavimo – man labai įdomu, bet pati daugiausiai gaminu iš šviežių produktų ir neturiu kantrybės laukti. (Šypsosi.) O jei ir fermentuoju, tai greituoju būdu. Namie viskas paprasta – kotletukai, lazanija, silkė, lietiniai su mėsa. Dalykai, kurių restoranuose neužsisakinėju, nes namie visada skaniau. O šiuo metu draugai valgo tai, ką tą dieną testuoju ir filmuoju.

– Ar jau spėjo susigulėti mintys, kas laukia toliau?

– Jau pasiilgau darbo restorane – serviso tempas man labai patiko. Toliau kursiu receptus ir, tikiuosi, pavyks suorganizuoti kuo daugiau maisto pop-up renginių.

– Ką gamintum savo maisto pop-up metu?

– Gaminčiau žvėrieną, silkę arba skumbrę ir kokį nors sviesto desertą. Paprastai, bet taip, kad ne kiekvienas namie pasigamintų. Mano tikslas paprastas – kad būtų smagu, skanu ir gražu akiai!

STIRNIENOS KARPAČAS

Grikių ir raugo vafliams:

3 kiaušinių

50 g raugo

4 v. š. sijotų grikių miltų

100 g lydyto sviesto

1 v. š. cukraus

½ v. š. druskos

Stirnienos karpačui:

Stirnienos išpjovos

Druskos

Pipirų Čiobrelių

Krienų kremui:

200 g riebios grietinėlės

100 g maskarponės

2–3 v. š. naminių krienų

Papuošimui:

Granatų sėklų Čiobrelių lapelių

Balzaminio acto glazūros

Druskos kristalų

Paruošiame vaflius: išplakame kiaušinius, į juos dedame raugą, sviestą ir darkart išplakame. Suberiame sausus ingredientus ir vėl viską gerai išsukame. Leidžiame tešlai šiek tiek pabrinkti, ji turi būti ganėtinai standi. Šaukštą tešlos krečiame į vaflinę ir kepame. Dar karštus vaflius išimame ir išspaudžiame lygų skritulį.

Gaminame kremą. Suplakame grietinėlę, kol suputoja ir šiek tiek patirštėja, bet dar nėra standi. Dedame maskarponę ir vėl plakame, kol pasidaro tekantis kremas. Įplakame krienus, padruskiname.

Stirnienos išpjovą pasūdome, užberiame pipirų ir čiobrelių lapelių. Susukame į maistinę plėvę, padarome lygų cilindrą. Leidžiame porą valandų pailsėti, kad įgautų formą. Tuomet po minutę iš visų pusių apkepame keptuvėje (galima apsukti su virvute, kad išliktų forma). Apkepusią mėsą vėl susukame į plėvelę ir 40 minučių dedame į šaldiklį. Ištraukiame ir itin plonai pjaustydami gabalėliais dėliojame vieną šalia kito. Uždengiame plėvele, lengvai pakočiojame, kad būtų lygu, ir iš mėsos išpjauname tokio paties dydžio kaip vaflis apskritimą.

Ant vaflio tepame kremą, uždedame stirnieną ir papuošiame granatų sėklomis, čiobrelių lapeliais, balzaminiu actu, druskos kristalais.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Ailenas iš meno planetos

Škotų kalboje žodis „aluinn“ arba Ailenas reiškia gražus. Na, nepasiginčysi, nors man jis labiau primena ateivį – kūrybinė prigimtis į išorę dažnai išleidžia keistas, spontaniškas, netikėtas idėjas. „Tikrai, Ateivio pravardė man yra prilipusi, draugai dažnai juokauja, kad kartais pasineriu į visiškai netikėtas, kosmines idėjas“, – patvirtina Vilniaus dailės akademijos Komunikacijos skyriaus vadovas Ailenas Matulaitis . Grafikos dizaineris, norėjęs tapti politologu, hidrometeorologu, dirbęs naftos įmonėje, šiandien yra pasinėręs į meno komunikaciją. O labiausiai – į jau trečius metus vykstančios VDA Baigiamųjų darbų parodos organizavimą.

Menininkai yra ypač jautrūs žmonės. Aplink save matau daug skirtingų asmenybių, skirtingų ego, prie kiekvieno reikia atrasti savo kelią.

Manasis – per paprastumą, žmogiškumą, nuoširdų bendravimą.

– Esi meno komunikatorius, bet iš tiesų – menininkas. Kaip tavyje dera šios dvi sritys? Turbūt šiandien apie meno komunikaciją kaip niekada svarbu kalbėti? Praėjo laikas, kai menininkui tarsi buvo prestižas tūnoti savo dirbtuvėje ir kurti tik sau arba tiems, kas supranta.

– Vilniaus dailės akademijoje bendrauju, dažnai pasikalbu su daug menininkų: tapytoju, profesoriumi Arvydu Šalteniu, dizaineriu, architektu, profesoriumi emeritu Tadu Baginsku, dizaineriu, architektu, profesoriumi Sauliumi Jusioniu. Profesoriai yra iš tų žmonių, kurie labai daug bendrauja, – kalba ir jie, ir jų darbai. Menas yra skirtas žmonėms, todėl apie jį reikia kalbėtis ir kalbėtis. Menininkai yra ypač jautrūs žmonės. Aplink save matau daug skirtingų asmenybių, skirtingų ego, prie kiekvieno reikia atrasti savo kelią. Manasis – per paprastumą, žmogiškumą, nuoširdų bendravimą. Menas ir kūryba – ne tik talentas ar idėjos, bet ir gebėjimas komunikuoti, rasti kalbą su tais, kurie kūrybą vertina, žiūri, mėgsta. Suprantu, menininko profesija, kūryba yra labai romantizuojama: senamiestis, studija, vyno taurė, pasileidi plokštelę, tapai, kuri, nuostabus jausmas. Tačiau yra ne visai taip. Nemažai menininkų nepasitiki tuo, ką daro, bijo atsitraukti, atsisveikinti su savo darbu, parodyti jį žmonėms. Pastebiu, daugelis menininkų kritiškai žiūri į socialines medijas ar komerciją. Kai kurie netgi bijo būti pernelyg matomi, nori išlaikyti savo kūrybą nišinėje erdvėje. Tačiau jei nori, kad menas

pasiektų platesnę auditoriją, svarbu paprastai ir suprantamai parodyti žmonėms savo kūrybą. Tai visai nereiškia, kad būtina pataikauti masėms ar ieškoti kompromiso, turiu galvoje, kad paprastumas, atvirumas, gebėjimas komunikuoti dažnai atveria naujas galimybes. Kaip sakė A. Šaltenis: „O tu mamą savo esi nupiešęs? Tėtį? Ką reiškia abstrakcijos, kai negali pavaizduoti savo prigimties?“

Daug bendrauju su studentais, tenka matyti, kaip paprastas ir draugiškas menininkas, sugebantis užmegzti ryšius, gauna daugybę pasiūlymų, netrunka tapti matomu. Tuo tarpu kitas, kad ir labai talentingas, bet užsidaręs savo pasaulyje, lieka nepastebėtas. Be jokios abejonės, kiekvienas renkasi sau tinkamiausią kelią, bet esu tikras: gebėjimas bendrauti paprastai, neužrietus nosies, tikrai padeda.

Svarbiausia yra išlaikyti balansą, nepamesti savo autentiškumo, bet ir nebijoti platesnio pasaulio, parodyti savo darbus, bendrauti. Menas yra gyvas tik tada, kai yra matomas, kai sukelia emociją ir skatina dialogą.

Aš pats baigiau Vilniaus dailės akademiją, grafinio dizaino specialybę. Tačiau akademija man visada buvo daugiau nei vieta, kur gali įgyti profesinių žinių. Greitai įsitraukiau į įvairias veiklas, organizuodavome vakarėlius, taip atėjau į muziką, nuo pat pradžių jaučiau, kad čia bus mano antrieji namai, erdvė, kurioje galėsiu augti, kurti, eksperimentuoti. Taip ir nutiko – akademija tapo starto vieta, pastūmėjusia ne tik į skirtingas meno rūšis, bet ir į komunikaciją. Tiesa, iki jos dar laukė ilgesnis kelias.

– Augai Mažeikiuose, mokeisi Klaipėdoje, Kaune, o dabar gyveni ir dirbi Vilniuje. Keista, bet pažįstu gana daug Mažeikiuose gimusių ir užaugusių kūrybiškų žmonių. Ar gali paaiškinti šį fenomeną?

– Turbūt mažame miestelyje savo idėjas įgyvendinti yra lengviau. Ypač jei turi viziją ir keletą bendraminčių arba bendražygių. Veiklos nėra labai daug, kiekviena idėja greitai prigyja. Man buvo lengva – visi veiklūs, mažas miestelis, paprasta komunikacija. O! Varom dažyti sienų! Susirenkame bernų būrys, kursim grafičius. Nueinam pas vietos verslininkus, paprašom dažų, tuščios sienos – prašom, pieškite. Toks bendruomeniškumas ugdo. Iš Mažeikių į Vilnių atvykę gerų muzikantų, virtuvės šefų, restoranų savininkų. Gyvendamas mažame mieste, matyt, svajoji apie galimybes, nori iš jo ištrūkti. Dar svarbu, kad esi motyvuotas ir ūkiškas, nebijai darbo. Nebijai pasisiūlyti, paprašyti. Aš taip ir dariau – visur lindau, kalbėjau ir labai labai daug dirbau, degiau idėjomis, nes nuo vaikystės svajojau apie didelį miestą, apie įdomiausių žmonių pilną Vilniaus dailės akademiją. Iš to didelio noro tampi labai drąsus – tau visko reikia ir viską nori imti. Per aštuoniolika metų tiek prisisvajoji, kad belieka tik daryti, imti. Ir svarbiausia – neišsigąsti. Tie, kurie daug

svajojo, o atvykę į didelį miestą nieko nebijojo, pasiekė, ko norėjo. Baigęs mokyklą įstojau studijuoti politologijos, paskui persigalvojau – atrodė, kad būtų įdomu patekti į televiziją, taigi pradėjau hidrometeorologijos studijas. Visi juokėsi: Ailenas pakeis Naglį Šuliją. Bet, kaip matote, nepakeičiau, gyvendamas bendrabutyje Saulėtekyje pradėjau daug piešti, tiksliau, grįžau prie piešimo, nes Mažeikiuose šešerius metus lankiau dailės mokyklą. Mano naujoji aistra buvo tatuiruotės, kūriau jų eskizus, vėliau mokiausi tatuiruoti. Vieną dieną atėjo mintis – kažkaip smagiai man viskas einasi, geriau nei studijos. Mečiau mokslus, pradėjau dirbti – pardavinėjau buitinę įrangą, laivų dalis, dirbau sandėliuose, dažasvydžio instruktoriumi. Visi šie darbai man padėjo artėti prie pagrindinio tikslo – susitaupęs pinigų pradėjau važinėti į parengiamuosius kursus, kurie leistų man įstoti į Vilniaus dailės akademiją. Dirbau, paišiau, mokiausi pas profesorių Saulių Jusionį, su juo dabar esame geri draugai, jis mane labai daug išmokė. Egzaminus išsilaikiau aukščiausiais balais, įstojau į grafinį dizainą.

Anksčiau to galbūt nesupratau, bet man visada imponavo ir imponuoja asmenybės. Mėgstu atvažiuoti anksti į darbą, pereiti ko-

Ir tuomet, kai įstojau, mane žavėjo ne tiek mokslai, kiek akademijos aplinka, laisvė, bohema, kūrybiški žmonės, su kuriais gali diskutuoti, iš jų mokytis, dalintis idėjomis.

ridoriais ir šnektelėti – tai su profesoriumi Arvydu Šalteniu, tai su profesore, akademijos rektore Ieva Skaurone. Iš tų pokalbių labai daug pasisemi. Ir tuomet, kai įstojau, mane žavėjo ne tiek mokslai, kiek akademijos aplinka, laisvė, bohema, kūrybiški žmonės, su kuriais gali diskutuoti, iš jų mokytis, dalintis idėjomis.

Iškart įsitraukiau į veiklas, dalyvavau įvairiuose projektuose, šviesų festivaliuose, organizavau parodas, prisidėjau prie bendruomeninių iniciatyvų. Išmokau pakabinti darbus, parašyti projektus, gauti finansavimą, organizuoti renginius. Nors buvome dar visai vaikai, bet dalykai vyko rimti, o studijų metai buvo intensyvūs ir kartu formavo mano asmenybę. Mezgėsi pažintys ir kontaktai, kurie atvedė į naujus renginius, vietas. Dabar kai pagalvoju – mes tada nieko nebijojome, dabar bijau ir išgyvenu daugiau. (Juokiasi.)

– Kažkaip praleidome komunikacijos studijas. Kur jos mokeisi?

– Specialių studijų nebaigiau, tačiau mokiausi meno vadybos. Visada sakau, kad gyvenimas mane įmetė į šią sritį. Trečiame Vilniaus dailės akademijos kurse išvykau atlikti praktikos į Mažeikius. Pamaniau, išeisiu iš komforto zonos, iš menų, siunčiu prašymą į „Mažeikių naftą“ („Orlen Lietuva“), pabandysiu padirbėti įmonės

komunikacijos skyriuje. Gavau ne tik praktiką, bet ir apmokamą darbą, o studentui tai – neįtikėtina sėkmė. Nežinau, ką ten veiksiu, bet važiuoju! Paaiškėjo, kad darbas įdomus: visiškai nežinoma sritis, nafta, gamyklos, terminalai, lenkų kalba. Buvo įdomu bendrauti su verslininkais, išmokau rašyti, komunikuoti. Be to, gavau galimybę į rimtą, technologinę įmonę įnešti šiek tiek kūrybos, meno dvasios. Regis, pavyko, nes po praktikos gavau pasiūlymą likti įmonėje. Ir likau. Mokslus ir darbą pavyko suderinti, juo labiau kad kaip tik prasidėjo pandemija. Įmonėje gavau neįkainojamos patirties – organizavome Lenkijos ir Lietuvos prezidentų vizitus, dirbau su žiniasklaida, sprendžiau komunikacijos krizes. Tai buvo beprotiškai intensyvus, bet vertingas laikotarpis, kuriame išmokau greitai reaguoti, prisitaikyti ir spręsti problemas.

Mažeikiuose dirbau trejus metus, o tada, vasarą, gavau kvietimą iš Vilniaus dailės akademijos prisijungti prie komandos ir tapti VDA komunikacijos vadovu. Tikėjausi, kad taip anksčiau ar vėliau nutiks, – akademijoje tikrai buvau aktyvus studentas, nuolat veiklose. Nė sekundės nesvarsčiau, juo labiau kad ir grafinio dizaino nebuvau pametęs. Kelias atvedė mane ten, kur turėjau būti.

Gal seniau menininkas galėjo tiesiog sukurti darbą ir jį parodyti parodoje, bet šiandien to nepakanka – reikia apgalvoti parodos sklaidą ir kaip kūriniai gyvuos už fizinės parodos ribų.

– Šiuolaikinėje meno aplinkoje komunikacija yra beveik tokia pat svarbi kaip ir pats kūrinys. Jei apie parodą nėra kalbama, ji nėra fotografuojama, galima sakyti, kad ji ir neįvyko, žiūrovų tikrai sulauks mažiau...

– Šiandien meno sklaida remiasi gyva patirtimi, dokumentacija ir skaitmenine sklaida. Gyva patirtis leidžia tiesiogiai justi meno kūrinius, įsitraukti į kūrėjo ir žiūrovo dialogą. Dokumentacija – tai aukštos kokybės nuotraukos, katalogai, leidiniai, leidžiantys išsaugoti kūrinius ir parodyti juos platesnei auditorijai. Skaitmeninė sklaida socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, virtualios parodos leidžia pasiekti žmones, kurie negali fiziškai jose dalyvauti. Jei aš esu berniukas iš Mažeikių, juk nenuvažiuosiu į Vilnių ar Kauną, bet galiu pažiūrėti.

Esu už parodų lankymą, nes būtent čia gali pajusti bendruomeniškumą – kiek daug pažįstamų žmonių, mielų ir nemielų, taip pat ir tų, kurie tik vyno ateina išgerti. Jau trečius metus birželio pradžioje, šiais metais 3–14 dienomis, rengiame VDA Baigiamųjų darbų parodą. Ši paroda sujungia ir visuomenei parodo skirtingas studijų programas baigusių bakalaurų ir magistrų meno projektus, supažindina su ateinančia jaunųjų menininkų, dizainerių, restauratorių, architektų ir menotyrininkų karta. Duris jauniesiems menininkams atveria ir VDA, ir Vilniaus, Kauno, Telšių, Klaipėdos miestų erdvės. Parodoje eksponuojama daugiau kaip 400 studentų darbų. Nors ją aplanko daugybė žiūrovų, su Rasa Janulevičiūte ir Mariumi Iršėnu dar išleidžiame ir elektroninį bei popierinį katalogą, kuriame atsiduria visi tų metų baigiamieji darbai.

Manau, kad geras menininkas turi sujungti visus šiuos tris kom-

ponentus, – tai menui suteikia ilgaamžiškumo, padeda jam gyvuoti įvairiose erdvėse. Gal seniau menininkas galėjo tiesiog sukurti darbą ir jį parodyti parodoje, bet šiandien to nepakanka – reikia apgalvoti parodos sklaidą ir kaip kūriniai gyvuos už fizinės parodos ribų. Šie pokyčiai nėra nei geri, nei blogi – tai tiesiog nauja realybė, prie kurios menininkai turi prisitaikyti.

– Ailenai, daug kalbi apie kitų darbus, o pats ar esi surengęs parodą?

– O, tai jautri tema! Mano darbas – padėti kitiems, išklausyti, organizuoti, rūpintis parodų sklaida ir komunikacija. Kai dirbi su menininkais, natūralu, kad didžiąją dalį laiko skiri jiems, savai kūrybai laiko beveik nelieka. Svajoju apie savo parodą ir turiu darbų, kuriuos norėčiau parodyti. Esu sukūręs nemažai plakatų, man ši sritis labai patinka, ypač meniniai plakatai. Vieną dieną tikrai ją surengsiu!

– Surengti koncertą lengviau nei parodą?

– Aš savęs nelaikau muzikantu, labiau kolekcionieriumi. Daug investuoju į muziką, perku plokšteles, iš jų groju. Vieni renka grybus, aš – plokšteles. Mano tikslas yra ne tik kaupti muziką, bet ir ja dalintis su žmonėmis. Esu išleidęs keletą kūrinių, tačiau mano veiklą tiksliau būtų vadinti – didžėjus, renginių organizatorius. Man patinka visas procesas – nuo muzikos atrankos iki žmonių subūrimo. Turiu savo skambesį, mėgstu etnografinę, „tribal“ stilistiką, kurioje susilieja įvairių kultūrų garsai: Afrikos būgnai, Japonijos gongai, genčių dainos. Tai muzika, kviečianti pajudėti, kartu turinti ir terapinį poveikį. Didžiulį džiaugsmą man teikia ne tik grojimas, muzika, bet ir bendravimas su žmonėmis, naujos pažintys. Jos atnešė ir galimybių groti įvairiuose festivaliuose, akademijos renginiuose. Nuolatinis balansavimas tarp jaunatviško entuziazmo ir gyvenimiškos patirties suteikia daug energijos ir motyvacijos.

NAUJI HORIZONTAI

RYTINĖ TURKIJA – ODĖ GAMTAI, PRAEIČIAI IR MOTINOS ARCHETIPUI

Tekstas: Emilija Ieva Andrašūnaitė

Pavasario pradžioje iš Turkijos turizmo agentūros ir „Turkish Airlines“ gavę pasiūlymą apsilankyti snieguotomis kalnų viršūnėmis ir užšalusiais ežerais garsėjančiame Karso regione sudvejojome: „ar tai tikrai Turkija?“. Būtent ši dvejonė suintrigavo leistis į penkių dienų kelionę po dar menkai turistų atrastą rytinę Turkijos dalį, kuri nustebino savo gamta ir giliu ryšiu su praeitimi.

KARSAS – MIESTAS TARP KALNŲ, ISTORIJOS SLĖPINIŲ IR GASTRONOMIJOS PERLIUKŲ

Nusileidus į nedidelį Karso oro uostą, šypseną sukelia storu sniego sluoksniu padengtų kalnų viršūnių, žydro dangaus ir akinančiai skaisčios saulės derinys: „Taip, tai tikrai ne ta Turkija, kurią mes dažniausiai įsivaizduojame išgirdę šios šalies pavadinimą.“

Karsas įsikūręs 1760 metrų virš jūros lygio, tad visai nekeista, kad kovo pradžioje čia dar gausu puraus sniego, kuris į šias vieto-

ves pritraukia vis daugiau slidinėjimo entuziastų iš viso pasaulio. Beje, vietiniai patikina, kad ir ištirpus sniegui regionas tikrai turi ką pasiūlyti: čia galima išbandyti žygių bei dviračių trasas, grožėtis kraštovaizdžiu su įspūdingomis vulkaninės kilmės uolienomis arba net įkopti į aukščiausią Turkijoje Ararato kalną. Šis legendomis apipintas užgesęs ugnikalnis nuo Karso nutolęs keliasdešimt kilometrų, tačiau yra matomas iš skirtingų miesto vietų.

Beje, Karsas ypatingas ne tik kvapą gniaužiančia gamta, bet ir į peizažą įsipinančiu istoriniu paveldu, kuris išsiskiria savo galinga, tamsaus akmens masyvo architektūra. Vietiniai turi gražią frazę –„medis verkia, o akmuo pasakoja“. Būtent toks jausmas ir apima žvelgiant į šiuos istorinius monumentus. Įsiliedami į gamtos didybę jie tarytum pasakoja apie žmogų ir gamtą, amžinumą ir laikinumą, taiką ir karą.

Na, o tiems, kurie be gamtos ir istorijos ieško cinkelio, kuris kelionę nuspalvintų papildomomis spalvomis, Karso regionas,

kaip ir daugelis kitų kalnuotų ir tradicinių Turkijos vietovių, didžiuojasi ypatinga gastronomine kultūra. Maisto produktai čia ne tik ekologiški, bet ir gaminami laikantis senųjų tradicijų. Karsas itin didžiuojasi savo antienos patiekalais. Antys čia auginamos humaniškai – natūralioje, neindustrinėje aplinkoje, mažais būriais. Regionas garsėja ir savo vietiniais sūriais. Sūrio gamybai Karse netgi skirtas modernus muziejus, taip pat gausu sūrio parduotuvėlių ir vietų, kuriose vyksta sūrio degustacijos. Be abejo, reikia paminėti ir medų, kuris čia ypač aukštos kokybės, mat bičių sunešamas iš įvairių kalnuose augančių augalų.

KĄ APLANKYTI APLINK KARSO MIESTĄ?

Nors iš pirmo žvilgsnio Karsas gali pasirodyti mažas ir ramus miestelis, tačiau vos už kelių kilometrų nuo jo galima aplankyti vieną įspūdingiausių Turkijos istorinių vietų – Ani. Nors šis se -

novinis miestas kadaise buvo gyvybingas Armėnijos karalystės prekybos, kultūros ir religijos centras, šiandien tai – griuvėsiai, įspūdingame gamtos fone liudijantys istoriją. Vaikštant šioje ypatinga atmosfera dvelkiančioje vietovėje, sunku negalvoti apie gamtos ir gyvenimo cikliškumą – klestėjimą ir žlugimą, kūrybą ir sunaikinimą.

Kita lokacija, kurią būtina aplankyti išskirtinių potyrių ieškantiems keliautojams, – Čildyro ežeras. Šaltaisiais mėnesiais šis užšalęs ežeras yra vienas iš unikalių Turkijos gamtos stebuklų, kur jautiesi apgaubtas visiškos ramybės bei tylos. Tai tarsi pasivaikščiojimas po pasaką – apsnigtas ežero ledas baltų kalnų apsuptyje sukuria iliuziją, kad šioje vietoje neegzistuoja nei pradžia, nei pabaiga. Šią ramybę netrukus pagyvina malonus varpelių skambėjimas – tai iš kito ežero kranto atlekiančios arklių traukiamos rogės, kuriomis vietiniai kartais vis dar keliauja iš vieno ežero kranto į kitą. Nors dabar tai daugiau pramoga, skirta tiek vietiniams, tiek miesto svečiams.

„RYTŲ EKSPRESAS“ – MEDITACINĖ KELIONĖ TRAUKINIU IŠ KARSO Į ANKARĄ

Finalas – ilga kelionė traukiniu iš Karso iki pat Turkijos sostinės Ankaros su dviem nakvynėmis miegamuosiuose vagonuose. Turistinė šios kelionės traukiniu versija yra paįvairinta keliais sustojimais, aplankant pakeliui išsidėsčiusias lankytinas vietas ir vietinius restoranus. Visgi, kad ir kaip žinias praplėstų lankytinos vietos, kad ir koks skanus vietinis maistas ir stipri turkiška kava bebūtų, didžiausią įspūdį palieka pati kelionė traukiniu.

Tai tarytum meditatyvinė kelionė per laiko ir erdvės ribas. Ji prasideda snieguotų kalnų vaizdais ir baigiasi saulės nutviekstomis, molio rausvumu nudažytomis lygumomis. Palaipsniui, bet kartu dramatiškai besikeičiantis peizažas kviečia atsisukti į savo paties vidų ir tiesiog

mėgautis kelione tiek tiesiogine, tiek simboline prasme. Ši kelionė –tai patirtis, kuri sujungia gamtos grožį ir žmogaus būties tylą.

Įdomu, kad visos šios spalvingos kelionės metu lydėjo stipri motinos archetipo simbolika. Nuo vietinės istorijos detalių, vietovardžių, mitinių būtybių ir žemės kaip motinos, kuri maitina ir pasirūpina vietinių žmonių gerove savo gausiais gamtiniais ištekliais, simbolikos... Iki vietinių sutiktų moterų, kurios spinduliuoja moteriškumu, pasitikėjimu ir pasididžiavimu.

Sunku negalvoti apie tai, kad šios vietovės, kaip ir motinos figūra, savyje sutalpina tiek švelnumą, tiek griežtumą. Žmogaus gyvenimas čia vis dar yra susijęs su gamtos dėsniais ir jos cikliškumu. Karso regionas su savo nuostabia gamta ir turtinga istorija tarytum kviečia sulėtinti tempą, atsigręžti į gamtą ir į patį save, pasinerti į gilų pokalbį su praeitimi ir dabartimi.

Tekstas: Kornelija Anelauskaitė

Nuotraukos: Greta Skaraitienė

Kantas man tapo bičiuliu

Teatro ir kino aktorius, režisierius ir improvizatorius Kirilas Glušajevas – daugeliui atpažįstamas veidas įvairiose teatro scenose. Naujausią Kirilo kuriamą vaidmenį bus galima išvysti ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, režisieriaus Oskaro Koršunovo premjeroje „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“. Su Kirilu kalbamės apie naujo vaidmens kūrimą, darbą su žymiu režisieriumi ir paties Imanuelio Kanto asmenybę.

– Ką naujo atrandate dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus parašytoje pjesėje „Kantas“?

– Pjesė skatina giliau pažvelgti į Imanuelio Kanto laikmetį, nuodugniau pažiūrėti į jo asmenybę. Kultūroje Kantas matomas kaip nuobodus keistuolis filosofas, kuris buvo labai punktualus, laikėsi griežtos dienotvarkės. Kadangi pjesė parašyta su įvairiapusišku požiūriu tiek į Kantą, tiek į jo aplinką, ji kviečia pasigilinti ir į epochą, ir į gyvenusių žmonių įpročius, švietimo sistemą, netgi į kainodarą ar veterinariją. Tas laikmetis labai artimas mūsiškiam, daug aktualijų persidengia su šiandien pasaulyje vykstančiais dalykais.

– Gal galėtumėte plačiau apibūdinti savo personažą? Koks jūsų kuriamas, įkūnijamas Kantas?

– Iš karto reikėtų pasakyti, kad šis spektaklis nėra apie Imanuelio Kanto asmenybę ir biografinius faktus. Čia Kantas yra kaip personažas, parašytas ir sukurtas dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus. Tai personažas, kuris pasižymi protu, bet kartu ir stinga atsakomybės

jausmo. Tokie personažai, norėdami gero, maišo kortas ir sukuria nemalonias situacijas, o norėdami padaryti bjaurastį, iš tikrųjų padeda. Šioje pjesėje tokio triksteriškumo labai daug. Pjesėje yra aprašomi garsieji Imanuelio Kanto pietūs, kuriuose renkasi jo artimiausi draugai, pietaujantys pagal tam tikras taisykles. Spektaklyje turime tas pačias taisykles, tik dar labiau sustiprintas ir vietomis net iki absurdo išdidintas, bet visa tai išauga iš realių istorinių faktų. Kaip tam tikri Kanto kaip istorinės asmenybės faktai išauga į personažo savybes, lygiai taip ir situacija, paimta iš realaus gyvenimo, pjesėje tampa teatriniu žaidimu. Aš pats, gilindamasis į Imanuelio Kanto gyvenimą, randu panašumų su savo gyvenimu. Kai kuri personažą, pradedi ieškoti savyje panašių bruožų, kuriuos būtų galima tam personažui atiduoti. Stengiuosi kuo tiksliau išsigryninti, kas yra Kantas kaip žmogus, kas yra svarbu Kante kaip personaže, ir tada pasižiūrėti, kuo kaip Kirilas galiu tą personažą „maitinti“. Repetuodami mes pjesę išvaikščiojome iki pabaigos ir galiausiai po truputį ta tapoma drobė įgyja spalvas.

Tai procesas, panašus į orkestrą, kuris prieš koncertą derinasi instrumentus, taip pat vietomis primena skruzdėlyno bruzgesį ar bičių korį. Kad procesai vyktų gyvai ir būtų dinamiški, įkvepiantys ir produktyvūs, yra reikalinga sumani, patyrusi, drąsi bei atvira režisieriaus lyderystė.

– Kaip apibūdintumėte darbą su režisieriumi Oskaru Koršunovu, kūrybine komanda, kolegomis aktoriais? Kaip vyksta repeticijos?

– Procesas dažnai primena pačią pjesę, kai būrys žmonių susirenka ir bendrauja pagal tam tikras taisykles. Mes, kaip ir pjesės herojai, skiriame daug laiko repeticijoms ir pjesei analizuoti. Vietomis pereiname į atvirą diskusiją, dėstytojų ir studentų vaidmenis. Taigi procesas gyvas ir įvairialypis. Pjesė labai komandiška, todėl pagal sceninį sprendimą mes visada kartu scenoje. Taip pat turime didelę „dispečerių“ komandą už scenos ribų: režisierių, scenografą, kompozitorių, istorinį konsultantą ir kitus. Tai procesas, panašus į orkestrą, kuris prieš koncertą derinasi instrumentus, taip pat vietomis primena skruzdėlyno bruzgesį ar bičių korį. Kad procesai vyktų gyvai ir būtų dinamiški, įkvepiantys ir produktyvūs, yra reikalinga sumani, patyrusi, drąsi bei atvira režisieriaus lyderystė. Būtent toks lyderis ir yra režisierius Oskaras Koršunovas. Kūrybiniame procese su juo dalyvauju ne pirmą kartą, todėl galiu užtikrintai pasakyti, kad darbas su juo visada yra įdomus savo netikėtais kūrybiniais sumanymais, gimstančiais iš režisieriaus atidaus ir išsišaknijančio žvilgsnio bei santykio su procesu. Koršunovas per suteikiamą atsakomybę įgalina aktorius kūrybiškai išnaudoti jiems suteikiamą laisvę. Tai labai stimuliuoja, verčia nuolat bandyti, ieškoti, testuoti, atmesti ir generuoti naujas idėjas ir impulsus. Apie šią režisieriaus savybę žinojau dar

būdamas paauglys, girdėjau apie ją studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, net savanoriaudamas jo teatre visad girdėdavau, kad Oskaras yra režisierius, kuris labai klauso aktorių, girdi juos, kuria iš aktorinių pasiūlymų ir čia pat sudaro jiems terpę kurti. Tai išskirtinis tiek profesionalo, tiek asmenybės bruožas – būti sraute, būti sąryšyje ir sąveikoje su medžiaga, su kūrybiniais partneriais ir su pačiu gyvenimu. Ačiū jam už tai.

– Kuo šis pastatymas ir kuriamas vaidmuo išsiskiria iš ankstesnių?

– Spektaklis susidėlioja kaip Rubiko kubas, kiekvienas kubelis atsistoja į skirtingą pasaulį, čia yra visko: istorijos, futurizmo, filosofijos, lingvistinių ir vaizduotės žaidimų, tiesos paieškų, absurdo teatro elementų, poetinės kalbos. Taip pat čia telpa ir karnavalo estetika, ir dokumentalios nuorodos į realistinius dalykus. Toks pasaulio apvertinėjimas primena renesanso žmogų: filosofija ir inžinerija, tapyba ir geometrija. Iš Vilniaus mažajame teatre pastatytų Ivaškevičiaus pjesių, emocionalaus ir naivaus „Madagaskaro“, „Mistro“ žvilgsnio į epochą, manau, kad „Kantas“ yra žaidybiškiausia pjesė. Ji kaip kaleidoskopas, mozaika ar žaidimas. Pjesė yra teatrališka savo triksteriška prigimtimi, kvestionavimu to, ką matai. Paprasti buitiniai daiktai išauga iki globalių ženklų, kėdė tampa pasaulio centru ir tie patys pietūs – buitinis veiksmas – pavirsta į žaidimą.

– Ką jums, kaip aktoriui, svarbu atskleisti kuriant naują vaidmenį? Kokius tikslus išsikeliate šiame kūrybiniame procese?

– Ateiti iki darnos, nes kuriame daugiaplanį pasaulį, o egzistavimas šiose sceninėse aplinkybėse yra įvairialypis. Norisi atrasti tokią darną, kurioje galėtų gražiai sugyventi ir groteskas, ir tam tikra realistinė buvimo maniera. Dabar noriu tarp jų užčiuopti pusiausvyrą. Aišku, čia daug istorinių faktų, gilinimosi į kontekstą, peno vaizduotei, bet viso to negali sudėti į minutes scenoje. Tai yra polifoninis kūrinys ir jame svarbu suprasti savo, kaip dalies, vaidmenį. Kai esi žaidybinės struktūros gelmėje, kai žinai, kokia tai struktūra, supranti, kad nors Kanto vaidmuo pagrindinis, vis dėlto tai yra komandinis kūrinys, kuriame kiekvienas elementas svarbus. Svarbu rasti savo vietą, kad pjesės svoris nespaustų realaus kūrybinio poreikio. Kantas lyg variklis užkuria veiksmą, bet tas veiksmas vyksta dėl jo aplinkoje esančių žmonių konfliktų, nes visi jie ekstremaliai

skirtingi. Lyg atspindintys paties Kanto asmenybės puses: vienas yra racionalus, kitas – materialistinio pasaulio atstovas, vienas veikėjas gali žiūrėti į pasaulį per teisės prizmę, kitas per medicinos ar teologijos, dar kitas – per kasdienio darbo. Visi labai skirtingi. Pjesėje daug prigimtinės teatro žaismės ir tradicinės teatro struktūros: duetai ar ketvertai, kurie buvo būdingi teatrui iki XX a. Duetuose kaip klounadoje – skiriasi temperamentai, net fiziniai pavidalai. Daug žaidybinio, bet ne buitinio prado. Žaidybinio kaip žmonijai iš prigimties būdingo reiškinio, juk niekas mūsų nemokė žaisti. Žaidimas yra vienintelis reiškinys, kuriame susijungia skirtingi būdai matyti pasaulį. Žaidime gali susijungti valdžia ir meilė, bet už žaidimo ribų, užsiimant tik valdžios reikalais ir staiga pagalvojus apie meilę, ta meilė gali pasirodyti absurdiška. Kaip ir mylintis, jei tik pagalvoja apie darbą, tas darbas gali atrodyti absurdiškas. O žaidimas sujungia viską ir jo spektaklyje yra daug.

Kai pradėjau skaityti Kanto biografiją, kai kurie dalykai, į kuriuos žmonės žiūri keistai, man atrodė natūralūs ir aiškūs. Buvo įdomu rasti bendrysčių buitiniame ar kasdieniame lygmenyje, nepretenduojant į mąstymo panašumus.

Taip pat yra mistikos, nes kalbame apie realias asmenybes, kurios gyveno šiame pasaulyje, tačiau matome tik jų fantomus. Gyvai jie nepasirodo, mes nepretenduojame į dokumentiką. Tačiau virš viso veiksmo turėtų pakibti tuo metu gyvenusių asmenybių šmėklos. Ir tas šmėkliškumas ar sapnų laukas persipina su neseniai į kitą pasaulį išėjusiu Davidu Lynchu – atsikartojimų paieškos kitoje nematomos realybės pusėje. Kėdės girgždesyje gali įžvelgti kosminį girgždesį. Ne veltui Ivaškevičius prologe rašo, kad diena, per kurią vyksta pjesės įvykiai, skrenda kažkur visatoje. – Ką manote apie Kanto idėjas, įžvalgas, mintis, kritiką? – Kai pradėjau skaityti Kanto biografiją, kai kurie dalykai, į kuriuos žmonės žiūri keistai, man atrodė natūralūs ir aiškūs. Buvo įdomu rasti bendrysčių buitiniame ar kasdieniame lygmenyje, nepretenduojant į mąstymo panašumus. Paties Kanto filosofiniame palikime mane nustebino, kaip jis aprašo, kas yra malonumas, poilsis ar darbas. Psichologija kaip akademinė disciplina formalizuosis šiek tiek vėliau, o jis tuos dalykus jau tuo metu ganėtinai tiksliai analizavo. Kantas turėjo laiko tyrinėti save, aplink esančius žmones. Ne veltui egzistuoja jo garsioji sąjunga, savotiški tarno ir šeimininko santykiai, pačio gyvenimo suformuotas teatrinis duetas. Tarnas, buitiškai aiškinantis dalykus, ir čia pat Kantas, kuris turi net fiksuotą, nekintančią temperatūrą savo kambaryje.

Šiame kūrybiniame procese Kantas man tapo bičiuliu. Vienoje pirmųjų repeticijų ir Ivaškevičius paminėjo, kad norėtų turėti tokį draugą kaip Kantas. Jis kaip asmenybė gebėjo savyje sujungti mokėjimą kruopščiai ir daug dirbti, o kartu būti bendraujantis ir juokaujantis žmogus. Buvo smalsus, pastovus, nelankstus. Jį galima suprasti, didžiąją laiko dalį jis buvo kaip šių laikų „freelanceris“ – už dėstymą jam nemokėjo, jis užsidirbdavo iš privačių klientų. Kantą kamavo nerimo sutrikimai, hipochondrija, melancholijos epizodai. Rūpindamasis savimi, savo sveikata susikūrė dienotvarkę ir discipliną. Pavyzdžiui, tam, kad negalvotų, prie užmigdamas kartodavo žodį „ciceronas“. Kantas yra visiškai šiuolaikinis žmogus. Dabar dominuoja nerimo sutrikimai, persipinantys su depresijos sutrikimu. Ir šiandien, be medikamentų, yra siūlomas aktyvumas, sąmoningumas – Kantas visa tai darė. Dėl to, daugiau pasidomėjus, viskas apie jo charakterį man aiškiai susidėjo į lentynas. Pjesėje mes esame tokiame laike, kai vyksta klimato kaita, ugnikalnio išsiveržimas, neišskridę paukščiai, lapkričio mėnesį nuolat šviečia saulė, o veikėjai bando pietauti ir džiaugtis draugija, atsiribodami nuo visko. Šiais laikais mes irgi išgyvename tuos pačius dalykus. Pokyčiai geopolitikoje, pokyčiai socialinių vertybių lygmenyje, bet žmonės vis tiek bando džiaugtis: teatrai pilni, žiūrovai į juos eina. Tikėkimės, kad ir pas mus bus pilnos salės.

AKIMIRKŲ DIEVAI

Apollo Bar

Kopenhaga, Danija

Instagram: @apollo_bar

AKIMIRKŲ DIEVAI

Atelier September

Kopenhaga, Danija

Instagram: @atelierseptember

#nordiccuisine

AKIMIRKŲ DIEVAI

Kismet

Kopenhaga, Danija

Instagram: @kismetcph

#nordiccuisine

AKIMIRKŲ DIEVAI

Lille Petra Café

Kopenhaga, Danija

Instagram: @lillepetracafe

#nordiccuisine

VISKA S ANKSČI A U A

R

VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A

P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R