Tikiu, kad esate skaitę, o gal bent girdėję, apie didžiulio populiarumo susilaukusią knygą „Nuovargio visuomenė“. Joje korėjiečių kilmės vokiečių filosofas ByungasChulas Hanas pristato terminą „pasiekimų visuomenė“, apibūdinantį ne tik svarbų paradigmos pokytį, bet ir šiandien itin dažną persidirbusių, savo darbo rezultatais nesugebančių pasidžiaugti individų tarpsmą. Taip, čia apie mus, XXI a. multitaskerius freelancerius , siekiančius amžino progreso, turinčius krūvą „kabančių“ didelių ir mažų darbų, nuolat vienas kitą vejančius deadlainus ir, neretai, perdegimo sindromą. Laisva valia, sako autorius, mes tapome išnaudotojais patys sau, o pasveikti galime tik nurimę ir nustoję be perstojo veikti.
Ir iš tiesų, ar dar prisimenate, kada paskutinį kartą nuobodžiavote? Jautėte tą monotonišką nuobodulio jausmą, kai minčių neblaško nei darbai, nei renginiai, nei telefono ekranu slystantis pirštas, nei nuolat jame besikeičiantys vaizdai? Bet juk tai taip... nuobodu, sakysite? Gal ir taip. Bet tam, kad atrastum, reikia ištrūkti.
Kūrybai reikia tylos, o nuobodulyje, pasirodo, slypi didžiulis potencialas. Sakoma, kad būtent tada, kai kūnas įjungia autopilotą, o protas nustoja būti maitinamas išoriniais dirgikliais, atgimsta žmogaus kūrybiškumas ir erdvė naujoms idėjoms suvešėti. Kiekvieną vasarą stengiuosi patirti tą beviltiškų ilgų vasaros dienų lėtumą, to linkiu ir jums. Kas žino, gal rudenį iš to užgims kas nors labai įdomaus.
Smagaus skaitymo!
Vyr. redaktorė Karolina Kulda
VASAROS SODRUME
STIKLINĖS „COLLECT SC60“ &TRADITION
GULTAI „CORD CHAISE“ HAY
SKĖTIS „MESSINA“ FRITZ HANSEN, SKAREGAK
KEPURĖ „GREEN“ COS
NEŠIOJAMASIS ŠVIESTUVAS „OBELLO“ GUBI
KRĖSLAS „X“ &TRADITION
VAZA „MOMENTO“ &TRADITION
LAUKO BALDAI „PALISSADE CORD“ HAY
MIŠKO PAVILJONAS
Minint pirmąsias veiklos metines „Stasys Museum“ kviečia lankytojus į „Vaikų miško paviljono“ atidarymą. Iš pradžių sumanytas ir pristatytas kaip Lietuvos paviljonas 18-ojoje Venecijos architektūros bienalėje 2023 metais, projektas tęsia savo gyvavimą „Stasys Museum“ Panevėžyje, kaip muziejaus edukacinių programų dalis. Per šiuolaikinės kultūros patirtis – architektūrą, vizualiuosius menus, kūrybą – paviljonas kviečia įsitraukti, žadinti vaizduotę ir kūrybiškai mąstyti apie mus supančią aplinką. Projektas sukuria progą muziejui su vaikais kalbėti apie ekologiją, industriją ir kultūrą. Jis atliepia tiek globalius, tiek lokalius iššūkius.
ŠIUOLAIKINIS MENAS PAMARYJE
Šį savaitgalį Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje
Juodkrantėje atidaromos dvi naujos parodos, kviečiančios į daugia-
sluoksnes vizualines keliones tarp mito, istorijos, sapno ir šiuolaikinės kasdienybės. Lankytojai galės išvysti grafiko Šarūno Leonavičiaus parodą „Daugiasluoksnis būties pasaulis“ bei jaunosios kartos menininkių Ignės Narbutaitės ir Ievos Kotrynos Ski audiovizualinį pasakojimą „Preilos
projektas“, kuriame susilieja du laikai: vaikystės prisiminimai apie 1998 m. Preiloje vykusias įnirtingas, nusistovėjusią kurorto ramybę sudrumstusias Gintaro kambario paieškas ir šiuolaikinis Kuršių nerijos peizažas, lydimas melancholiškos tylos ir atostogų periferijoje tingulio.
Nuotrauka: Norbert Tukaj
Nuotraukoje: „Preilos projektas“
PARODA „ZUGZWANG“
Birželio 11 d. Vilniuje įsikūrusioje Pamėnkalnio galerijoje atidaroma jaunosios kartos menininko Manto Platūkio paroda „Zugzwang“. Parodoje autorius analizuoja
vaizdinijos skaitmeniškumo problematiką ir vaizdų konversijos į kitas medijas klausimus. Išskirtinis dėmesys skiriamas skaitmeninių technologijų poveikiui –nagrinėjama, kaip jos veikia mąstymą ir matymą, kuris įgijo ekraniško fragmentiškumo bruožų, nes yra formuojamas pagal
nuolatinio vaizdų srauto logiką. Kūryboje naudodamas antrinę medžiagą (rastą internete ar spaudoje) kaip „technologijos apdorotus“ vaizdus, menininkas siekia atskleisti vaizduose užmaskuotas politines, socialines potekstes, psichologines traumas, kolektyvinės atminties problemas.
ĮKVĖPIMŲ VASARA
Naujas popierinis „Lamų slėnio“ vasaros albumas jau pasirodė! Šįkart jo viršelį papuošė menininkė, dizainerė Katrina Knizikevičiūtė. Jame taip pat rasite istorijas apie šiuolaikinio meno centro „AMA Venezia“ bendraįkūrėją Ritą Pivoriūnaitę ir žymiausių pasaulio menininkų apsuptą jos kasdienybę. Drauge su kūrybiniu duetu Indre Lukošiūnaite ir Linu Šinkūnu lankomės jų tendencijoms nepavaldžiuose namuose. Su advokate, trijų vaikų mama Dovile Burgiene kalbamės apie knygas, moteris, šeimą ir apie kritinio mąstymo svarbą. Tai atradimų, įkvepiančių interjerų, negirdėtų istorijų ir lėto gyvenimo būdo pavyzdžių pilnas žurnalas.
Žieduose
Gėlių dizaino studijos „Kvietkos“ įkūrėja Aistė Kaškelienė , išskirtinis jos stilius, ryškiai žydintys horizontai ir dešimt šiame kūrybiniame kelyje surinktų įkvėpimų.
ŠEIMA. Šeima yra lojaliausia mano auditorija. Nors jie ir nesisuka floristikos sferoje, yra stipriai įsitraukę į mano veiklą. Jų tikėjimas, palaikymas ir žavėjimasis tuo, ką darau, visada įkvepia kurti ir stebinti.
KOMANDA. Komandiškumą geriausiai pažinsi stresinėse situacijose. Stresas blokuoja kūrybą ir susikaupimą, tad tokiose situacijose labai vertinu komandos palaikymą, nuraminimą ir pozityvumą. Tai mane sugrąžina į lengvą kūrybinį kelią.
SVEIKA MITYBA. Moksliškai įrodyta: sveikas maistas prisideda prie geresnės psichologinės savijautos. Labai gerai tai jaučiu. Kai prisižiūriu mitybą, jaučiu, kad lepinu savo kūną sveiku kuru, teigiamai veikiančiu ir mano mintis.
MIŠKAS. Esu gamtos žmogus, o labiausiai –miško. Jame mėgstu tyrinėti augalų hierarchiją, erdvių pasiskirstymą, šešėlius, medžių šakas, jų kryptis, persipynimus, eleganciją. Dinamiški aukščių skirtumai, kontrastuojančios tekstūros ir ekspresyvios linijos pasireiškia ir mano darbuose.
BĖGIMAS. Niekas taip gerai nepravalo nerimastingų minčių, kaip ilgas krosas vakarais.
Bėgimo metu net neklausau muzikos – taip geriau įsiklausau į savo mintis, sugeneruoju daugiau idėjų ir jų veiksmų planą. Grįžusi, rodos, galiu kalnus nuversti.
KITI KŪRĖJAI. Federica Carlini, Hamishas Powellas, Hattie Molloy ir gausybė kitų floristų prisidėjo prie mano kūrybinio išlaisvėjimo ir pasitikėjimo savimi. Jie įkvėpė pamatyti grožį paprastuose dalykuose ir savo darbais papasakoti istoriją.
TVARKA. Taip, kaip nesinori gyventi netvarkinguose namuose, taip ir negaliu kurti netvarkingoje aplinkoje. Darbo vietoje turi aplankyti geras, pakylėtas jausmas. Nešvara mane veikia kaip dirgiklis, tad esu dėkinga savo komandai, kad su tuo niekada nesusiduriu. Nesvarbu, kur bebūčiau – ar savo studijoje, ar užkulisiuose besiruošiant vestuvėms, darbo vietą pasiruošiame nepriekaištingai.
MOKYMAI. Vedu modernios floristikos kursus – mane ši veikla papildo ir įkvepia. Čia sutinku daugybę įdomių ir meniškų žmonių, su kuriais mankštiname savo kūrybinius refleksus. Rezultatai pralenkia visus lūkesčius.
ITALIŠKA KULTŪRA. Italija yra pilna tiek grožio, kad būnant šioje šalyje mano vidinis menininkas klesti. Vienoje vietoje esi supamas ir garsiausių tapytojų, ir skulptorių, ir dizainerių, ir muzikų. Na, o vos tik pabėgęs iš miesto šurmulio atsiduri nepaprasto grožio gamtoje, kur gali skanauti vintažinį vyną.
ĮVERTINIMAI. Nors gyvename materialiame pasaulyje, finansinis atlygis manęs niekada taip nemotyvuoja, kaip gražus atsiliepimas ar nuoširdi padėka. Galbūt kūrėjui ir neturėtų rūpėti, kas mėgsta jo darbus, tačiau aš esu prisirišusi prie savo auditorijos įvertinimo –tai man didžiausia paskata kurti toliau.
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: asmeninis archyvas, Lina Jushke
Kur supa miškas ir vanduo
Klaipėdiečiai Eglė Granickienė kartu su vyru Liudviku Platelių apylinkes pirmiausia pamilo iš ežero perspektyvos – buriuodami, o ilgainiui ši meilė įgavo dar tvirtesnį, žemiškesnį pavidalą: sodyba, įsikūrusi laukinėje, dvidešimt metų neliestoje gamtoje, virto ne tik šeimos atokvėpio vieta, bet ir skintų gėlių ūkiu, kūrybiškiausių vaikų žaidimų erdve bei svajonių darželiu. „Viską kuriame su didžiule pagarba gamtai, nes mūsų tikslas – stiprinti ryšį ne tik vienam su kitu, bet ir su mus supančia aplinka“, – dalijasi Eglė.
– Egle, skaičiau, kad jūsų sodyba, kai ją išvydote pirmąjį kartą, atrodė visiškai kitaip nei dabar. Kaip prisimeni tą akimirką? Turėti sodybą buvo sena jūsų šeimos svajonė? – Aktyviai ieškojome savo svajonių vietos gamtoje mažiausiai šešerius metus: skelbimai, kelionės mašina, motociklu, pėstute žygiuose po įvairiausius užkampius. Esame net žmonių ėmę klausinėti: gal kas parduoda „čia“ sodybą? Tokie truputį išprotėję ieškotojai. Degėm šita svajone. Buvome jau bepasiduodantys, kai telefone sužibo pranešimas apie naują įkeltą skelbimą. Jis ten spėjo pabūti vos keletą valandų, ir mes, net gyvai jos nematę, rezervavome sodybą, palikome rankpinigius. Sakau, truputį išprotėję ieškotojai. (Šypsosi.)
Kai vykome jos pamatyti, buvo kovo mėnuo – niūru, bet saulėta. Vaizdingas miško takas palydėjo į pamirštą, tyliai ir užtikrintai gamtos atsiimtą sodybą. Viskas buvo paskendę brūzgynuose, pilkų šakų griaučiuose, o likę griūvantys pastatai pasiglemžti apynių vijoklių. Daug kur sunku net prasibrauti, nors erdvė ir labai didelė. Kai ėmėm judėti, iki graudulio suėmė gražumas. Tolumoje blizgėjo didžiulės pelkės vanduo, o ten – gervių tuoktuvės. Sustingę stebėjom, kol jos pakilo ir nuskrido trimituodamos. Tada ir buvo viskas aišku.
Čia mūsų vieta. Sutikome ir kitų smalsautojų tą dieną: „niekas nepirks šitos vietos, gi šalia pelkė“. Nusijuokėme, kokie mes visi skirtingi. Mums tai didis grožis. Gamtos lopšys.
Tai tik tiek romantikos. Toliau laukė problemos su pardavėjais ir jau net buvo minčių, kad vėl teks iš naujo ieškoti. Nepasidavėme. Liepos mėnesį jau keliavome į savo teisėtas žemes. O ten jau viskas neatpažįstama: žalia, žolė iki kaklo, dilgelės ir sužaliavę krūmai. Visur buvo pilna vabalų. Tokių, kur uodas būtų kaip svajonė: nykščio dydžio vabalai kandžiojo mus, ir aš tiesiog verkiau su dar nevaikščiojančia dukryte rankose, kol sūnus su vyru pjovė mums taką į pakabintus hamakus. Buvo taip sunku ir baisu, kad momentais net ėmė panika –nuo ko pradėti? Kada pasimatys rezultatas? Ar mums pavyks? Tačiau vyras visada ramino: „Pamatysi, čia bus labai gerai.“
– Daug kas pirmiausia stato namą, o tik tada kuria aplinką. Jūs darėte atvirkščiai – ar šis žingsnis pasiteisino? Kokius sodybos etapus jau išgyvenote ir kokie dar laukia?
– Kiekvieną etapą darytume taip pat, kaip darėme. Mūsų atveju, namo net nebūtų buvę kur statyti, nes viskas buvo apaugę brūzgynų masyvais, o senas namas buvo nerestauruojamos būklės. Kai jau
Čia supratau, kad noriu kurti sodus ir kitiems, o vyras pajuto, kad mielai
senatvėje augintų bijūnus. Kuriame su didžiule pagarba gamtai, nes mūsų tikslas yra stiprinti ryšį ne tik vienam su kitu, bet ir su gamta.
nebeliko žolių ir vabalų, išvalius tuos brūzgynus, pasirūpinus senais medžiais, ėmė vertis vaizdas ir aiški vizija. Visa struktūra – kaip ant delno. Matyt, per ilgai svajojom, rodos, viskas jau buvo galvoje, tereikėjo erdvės viskam kurti kartu su gamta. Kurti – tam šita sodyba ir nutiko. O kai duodi sau laiko, viskas išsigrynina ir rezultatas būna džiuginantis.
Namo statyboms reikėjo ilgo kelio – projekto, leidimų, santaupų, o būti norėjosi čia ir dabar. Išvalėme sklypą, išgenėjome senus medžius, išsikasėme vandens telkinį su paplūdimiu, sukūrėme kelis didelius gėlynus bei nediduką skinamų gėlių ūkelį su dideliu šiltnamiu, paryškinome sklypo kalvotumą, išsipylėme kelią ir pagaliau pradėjome pirties namo ir ūkinio pastato statybas.
Sukurti zonas buvo lengva – viską padiktavo seni medžiai ir senų pastatų vieta, vandens telkiniui atiteko žemiausia sklypo vieta. Toks nekantrumas ir įkvėpimas užgimsta, kai kuri, tvarkai, sodini. Užauga, sužydi. Tada gali čia ir dabar pagrybauti, išsikasti bulvių ir valgyti savo daržoves. Augant vaikams, jiems tai geriausios pamokos ir pramogos. Iš pradžių šiltuoju periodu suvaidinome namus palapinėje, o tai leido pajusti viską taip, lyg čia jau gyventume. Išjautėme spalvas, formas, zonas, kuriose daugiausiai užsibūname.
Gyvename palaikydami tai, ką jau sukūrėme, toliau sodiname dar daugiau medžių ir gėlynų. Ir žinoma, kuriame čia namus – tuos, kur jau ne palapinėje. (Šypsosi.)
– Ką jums reiškia ta tvarkoma, kuriama aplinka? Kas judu su vyru labiausiai įkvepia ją puoselėjant?
– Galiu paatvirauti, kad viena iš tų madingai skambančių gerų
santykių paslapčių ir yra bendri projektai, kuriuos kuriame. Kurdami dar ir atrandame save iš naujo. Čia supratau, kad noriu kurti sodus ir kitiems, o vyras pajuto, kad mielai senatvėje augintų bijūnus. Kuriame su didžiule pagarba gamtai, nes mūsų tikslas yra stiprinti ryšį ne tik vienam su kitu, bet ir su gamta. Grožimės ir aikčiojam kartu su vaikais dėl visų tų drugių mūsų gėlių laukuose, paukščių pelkėje, vaisių, kuriuos užauginame. Nubundame ryte, su kavos puodeliu rankose prisiskinam glėbį gėlių pusryčių stalui – rodos, įkvėpimas, kur bepasisuksi. Taip ir vaikus mums auginti atrodo naudinga, ir vienam su kitu augti santykyje. Išbandymų gyvenime ir darbe labai daug, bet pusiausvyrą atkuria miškas ir vanduo, kuris čia mus supa. Taip ir gimė mūsų tinklaraštis instagrame „Supa miškas ir vanduo“, kuris tapo įkvėpimu ir kitiems leistis į panašius nuotykius. O kai įkvėpi kitus, įsikvėpi pats. Ratas sukasi, ir viskas teka.
– O kaip skirstotės darbus?
– Sodyba pareikalavo labai daug, bet atidavė su kaupu. Juokauju, kad aš kasdien galvoje turiu po naują projektą, kurį gali padaryti mano vyras. Bet kiekviename juoke yra dalis tiesos, ar ne? (Juokiasi.) Stengiamės darbus pasiskirstyti pagal galimybes, bet tiesa tokia, kad jam tenka didelė dalis tikslumo, inžinerinio mąstymo ir sunkesnių darbų našta. Tarkime, seno šiltnamio prikėlimo projektas buvo mano mintis, o visą pagrindą padarė jis. Buvo labai nelengva, bet kiek mano dėkingumo ir laimės užauga kaskart – neišmatuojamai. Jis tą jaučia, taip ir keičiamės energija. Dar juokauju, kad kai vyras per lietų ir šaltį su manim sodina bijūnus, čia jau visiškas meilės įrodymas. O jaustis mylimam ir kad dėl tavęs stengiasi – turbūt vienas svarbiausių dalykų santykiuose.
– Ar gėlyno vizija galvoje sukosi nuo pat pirmosios dienos, ar atsirado kiek vėliau, jau įsiklausius į vietą?
– Kad bus sodai ir žydės gėlės, net neabejojau – gal ne 300 bijūnų krūmų ir gėlių ūkelis, bet tikrai žinojau, kad mūsų sodyba žydės. Aš labai tikiu kitimo džiaugsmu, kaip jis veikia ir kiek daug žavesio turi, todėl gėlės, medžiai, krūmai ir jų virsmas mane visada veikė gydančiai, meditatyviai. Be to neįsivaizdavau savo gyvenimo jau seniai, tačiau žinojau, kad čia tai norėčiau daryti atsakingiau ir tvariau nei anksčiau, labiau pajusti, kur viskas turi augti. Seni medžiai vedė į vietas, kuriose noriu prisėsti ir pabūti, jas apželdinau natūralistinio gėlyno stiliaus augalais. Tokių vietų sėkmė priklauso nuo tos vietos funkcionalumo – ar joje vyks gyvenimas, ar norėsis ten būti, o gal stebėti per langą. Didelėms erdvėms visad kviečiu kurti didesnius gėlynus, ir kurti juos gerai įvertinus erdvę.
– Kokias gėles auginate? Ar buvo tokių, kurios nepritapo prie jūsų gėlyno dvasios?
– Mano gėlynuose vyrauja daugiamečiai žoliniai augalai. Labiausiai žavi gėlynai, kuriuose viskas paprasta, nereikia laistyti ir daug prižiūrėti, todėl vyrauja natūralistinis stilius, tankiai susodinti augalai,
kuriuos pritaikiau pagal dirvožemį ir saulės poreikį. Kone kiekviena gėlė, kurią pasirinkau, turi vietą mano širdyje, bet yra ir tų, kurias ypatingai vertinu. Man ypač svarbūs snapučiai. Bet iškart pilasi mintys ir apie ežiuoles, skėstašakį astrą, žiognages, astrancijas, sparnuotąjį vingirį, raganes, o kur dar ūkelio gėlės, kurias skinu. Galėčiau gal atskirą straipsnį apie gėles su tavim sukurti? (Juokiasi.)
Apskritai, turbūt visi, kurie mane seniai pažįsta, man priskirtų bijūną. Vaikystėje jis buvo ta gėlė, kurią paslapčia nuskindavau mamai. Kitaip tariant, vogčia, mažas vaikas būdama, dariau nusikaltimus. (Šypsosi.) Pati ir uostydavau, iki kol nužydėdavo, žiedlapius į knygas rinkdavau, džiovindavau, tada klijuodavau į atvirutes. Bijūno nemylėti sunku, kai jis toks tobulas, bet gėlynuose jų turiu vos kelis, o va ūkelyje – jau 300 krūmų. Visgi ši gėlė mane labiau užburia vazoje nei želdyne. Nuo jo ir pradėjau skinamų gėlių ūkelį.
Jurginai yra kita meilė, nors iki neapykantos tik vienas žingsnis, kai juos reikia iškasti, sandėliuoti, dalinti ir kasmet vėl iš naujo sodinti. Bet kiek formų, spalvų ir produktyvumo – skini ir auga nauji žiedai. Taip meilė laimi prieš neapykantą.
Šiuo metu spalvomis sprogsta vėdrynai, kuriuos reikia kaip vaike-
Žmogus savo didžiąją egzistencijos dalį gyveno gamtoje – tai mūsų pirminė aplinka. Prekybos centrai, dirbtinės struktūros antropologiškai nėra mums natūralūs, todėl kaip patys visada geriausiai jausdavomės gamtoje, norėjom to ir vaikams.
lius auginti. Ir taip, čia panašus „iškasti, sandėliuoti, daiginti“ reikalas, kur meilė ne visada laimi, bet grožis atperka viską.
Vienmečių, kurias dabar auginu, niekada neatsisakysiu, nes jos tiesiog žydi ir žydi, o daugelio daugiamečių augalų žydėjimo laikas gerokai trumpesnis.
Kosmėjos, kurias gali tiesiog pasėti į dirvą, skinamos žydi vis gausiau. Gvaizdūnės – pasėjai ir jau spalvų jūra. O kur dar žvaigždūnės, pelėžirniai, juodgrūdės, flioksai, žioveiniai. Daugelį gėlių daiginu namuose – dėl ankstyvųjų žiedų verta pasistengti.
Tulpės pradeda sezoną mūsų ūkelyje, vazose jos džiugina ilgu žydėjimu. Auginu tik ypatingas veisles, kurios nustebina kartais ir mane pačią. Toks visiškas pavasario džiaugsmas, kurį rekomenduoju kiekvienam patirti.
Nėra gėlės, kurią auginčiau ir galvočiau, jog nenoriu jos. Bet tikrai yra spalvų, kurias prisijaukinti dar mokausi. Auginu nuostabių rožių, kurios man pasirodo per ryškios, vis svarstau, kur jas reikia perkelti, kad harmoningai suderėtų. Bet sykiu vis pasitvirtina mintis, kad nėra blogų spalvų, tik nemokėjimas jų harmonizuoti. Mokausi planuoti harmoningus derinius, kad augalus perkelti ar dovanoti tektų kuo rečiau.
– Sodyboje gyvena ne tik gėlės, bet ir šeima. Kaip vaikai reaguoja į gamtą, į šį lėtą, natūralų gyvenimo ritmą?
– Och... Gyvena ir auga kartu su gėlėmis panašiu ritmu visaip – ir sunkumus, ir džiaugsmus išbūti tenka. Vyresnėliui gamta buvo kasdienybė, nes lankė lauko darželį, tad smalsumas ir žingeidumas visada nugalėdavo visus sunkumus. Tačiau mažoji, kai pradėjome sodybos projektą, dar nevaikščiojo. Tad kaip ji atsirado ant rankų joje, taip ilgai norėjo glėbyje ir būti. Taip ir kūrėme viską ilgai viena ranka. (Šypsosi.)
Bet viskas, ką darėme, yra užkrečiama, ir ji dabar kartu su mumis mėgaujasi nuotykiais, vabalais, augalais ir puoselėja meilę gamtai. Nelengva auginti vaikus be pagalbos, bet kartu tai mus išmokė dar daugiau kantrybės, strategavimo ir pasiruošimo. Jie mus moko balanso, dažniau atsitraukti nuo veiklos, sustoti, pamatyti: „pažiūrėk, ką radau“ pasigirsta taip dažnai, kad kartais ir nepabaigiam to, ką pradėję.
Vaikus gamta moko priimti šią dieną, bet kokiu oru, taip, kaip yra. Mažiau ekranų, daugiau žaidimų pasitelkiant gamtos išteklius – smėlio paplūdimys, žvyro kalnai ir atskira erdvė jiems auginti savo sodelius veikia. O dar tai, kad jų draugai labai nori kartu leisti laiką čia, juos taip pat motyvuoja kaskart laukti kelionės į sodybą. Kaskart
Mūsų vaikams itin patinka viską sodinti, auginti ir ypač skinti gėles. Labai laukia to proceso, o vyresnėlis jau ir apmokytas, kaip teisingai nuskinti ir nuvalyti gėles, todėl yra tikras pagalbininkas.
– tai tada, kai nelyja, nes tokiu atveju jau reikia pamotyvuoti „kažkuo skanaus“ ir leisti maudytis balose. (Šypsosi.)
– Esi sakiusi, jog norėtum, kad vaikai pažintų mišką, o ne prekybos centrą. Kokie praktiniai, paprasti gamtos žaidimai ar veiklos labiausiai užkabino ir įtraukė jūsų vaikus leisti laiką lauke?
– Taip, pamenu, vienoje laidoje sakiau, jog mano tikslas yra, kad vaikai žinotų daugiau augalų pavadinimų, o ne prekės ženklų, pažintų mišką, o ne prekybos centrą. Žmogus savo didžiąją egzistencijos dalį gyveno gamtoje – tai mūsų pirminė aplinka. Prekybos centrai, dirbtinės struktūros antropologiškai nėra mums natūralūs, todėl kaip patys visada geriausiai jausdavomės gamtoje, norėjom to ir vaikams. Neramus pirmagimis miegodavo pietų miegą tik važiuojant nelygiu miško taku – taip ir pramyniau tuos takus. Tada buvo lauko darželiai ir knygos apie gamtą. Turime visas Saliamono Paltanavičiaus knygas, daug enciklopedijų. Eidavome į žygius, leisdavome daug laiko prie ežero. Kartu statėme vabalų viešbučius iš rastų nuolaužų miške, tyrinėdavom, nešdavomės knygutes į gamtą, lygindavome paveikslėlius su atrastais lobiais. Grybų vadovas buvo kurį laiką mūsų bestseleris. Daug laiko gamtoje nuo pirmų dienų išugdo įprotį, bet pradėti niekada nevėlu. Pas mus atvyksta ir jau paaugę miesto vaikai, ir tikrai susidomi veiklomis.
Praktiški patarimai labai priklauso nuo amžiaus, tačiau žvyras, smėlis, akmenys, vanduo ir vabalai yra geriausi draugai. Viena iš labai gerai veikiančių veiklų, norint prikalbinti vaikus eiti į gamtą, yra susirašyti, nusipiešti ar kitaip sudaryti sąrašą dalykų, kurių ieškosi-
me miške. Užtenka 5 dalykų – augalų, vabalų, plunksnų ar gyvūnų. Galima sugalvoti apdovanojimus suradusiems, bet dažniausiai ir be apdovanojimų paskutinė uždėta varnelė atneša pergalės jausmą.
Taip pat puikūs fantazijos žaidimai su akmenimis, kai ieškoma ypatingų akmenų ir sukuriamos istorijos, kokia tai fosilija, dinozauro kiaušinis ar kita ypatinga forma atsispindi. Galima kurti lizdus, vabalų viešbučius iš gamtoje atrandamų medžiagų. Daryti lesyklėles ir gaminti užkandžius paukščiams šaltuoju periodu.
Orientaciniai žaidimai gamtoje labai įtraukia, kai yra daugiau vaikų. Galima statyti slėptuves, daryti dirbtuves, organizuoti gamtos tapymo plenerus (šitą dažnai vaikai jau patys susiorganizuoja), dėlioti mandalas, kurti piešinius iš akmenukų ar kitų medžiagų, ir dar labai daug visokių paprastų dalykų vaikams patinka. Tikrai paprastų – kartais net pati nustembu, kai pamatau, prie ko daugiausiai laiko jie praleidžia.
Mūsų vaikams itin patinka viską sodinti, auginti ir ypač skinti gėles. Labai laukia to proceso, o vyresnėlis jau ir apmokytas, kaip teisingai nuskinti ir nuvalyti gėles, todėl yra tikras pagalbininkas. Pabandykite su vaikais užauginti bet ką – sode, balkone, vazone ant palangės. Manau, labai patiks.
– Buriavimas – dar viena svarbi jūsų šeimos gyvenimo dalis. Kaip jis atėjo į jūsų akiratį?
– Drąsiai sakau, kad šias vietas, Platelius, pamilome pirmiausia iš ežero perspektyvos. Vyrui tai buvo sena svajonė, kurią išpildė gimus pirmam vaikui. Sulėtėjimas, daug buities, rutina, mažai veiksmo kasdienybėje paskatino imtis svajonės. Taip ir pradėjome keliauti prie
Dūzgia ir plazda gyventojai. Plikoje vejoje to nebūtų, tad viskas, ką sukuriame, sukuriame ne tik sau, bet ir kitiems gyventi. Tai turbūt ir yra vienas pagrindinių
džiaugsmų – atiduoti duoklę gamtai, įsileisti ją į savo sodus, o ne naikinti.
ežero tik užpūtus vėjui. Jonas augo ant ežero kranto, kol Liudvikas plaukiodavo vandenyje. Aš taip pat vis pasvajodavau, ir netrukus užlipau ant lentos. Susikūrusi nuostabi buriuotojų bendruomenė įtraukė ir nepaleido, o buriavimo malonumas prapūsdavo visas blogas mintis ir nuovargį. Pamilom ežerą, nacionalinio parko miškus, pažintinius takus, o sujungus visa tai su vandens sportu išėjo dar vienas gražus veiklų ratas laisvalaikiu.
– Kokių savybių reikia šiam sportui? Kuo skiriasi Eglė krante ir Eglė ant vandens?
– Kiekvienas turbūt išvardintų skirtingas savybes, tačiau man tai yra didelis išbandymas tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Kiti paklaustų, tai ko tada lipti į vandenį? Pirmiausia, aš dažnai būnu išsiblaškiusi, darau daug darbų vienu metu, nuo vaikystės mano galvoje nuolat verda daug minčių ir aš kartais pati nuo savęs pavargstu. (Šypsosi.) Bet ežere mano galva ištuštėja: čia reikia ypatingos koncentracijos, pastabumo, įsiklausymo į kūną, jo padėtį. Jausti vėją, stebėti vandenį, išlikti saugiam. Nutinka kartais netikėtų dalykų, kurie reikalauja kantrybės, emocinės stiprybės. Įsivaizduokite, kad buriuojate viduryje ežero (Plateliai yra labai didelis ežeras), o tada ima ir pradingsta vėjas. Kaip grįžti į krantą? Atstumai labai dideli... Arba vėjas, toks stiprus ir nevaldomas, pakeičia kryptį ir tu atsiduri melduose ar ten, kur ne tavo krantas. Bandai visaip stotis ir išplaukti iš situacijos, bet vėjas ir bangos vėl ir vėl murkdo tave iki visiško emocinio ir fizinio išsekimo. Dar niekada neprireikė pagalbos grįžti, bet tokiais atvejais Eglė būna ir pikta, ir užsispyrusi. Ir kalbasi su savimi, ir išsirėkia ežere. Tokiose vietose pasididžiuoju savim, kad bandau, kai nepavyksta, ir galiu kantriai ir ilgai daryti, kol pavyks. Išlipu į krantą švari visomis prasmėmis.
O kai vėjas tolygus ir plaukioti komfortas, tai turbūt vienas maloniausių pojūčių – lyg skristi. Gamta ir žmogus, vėjas ir burė, greitis. Tokia sąjunga suteikia labai stiprius pojūčius. – Jei reikėtų palyginti, buriavimas ir buvimas gamtoje, Plate-
liuose, kaip poilsis turi daugiau panašumų ar skirtumų?
– Sakyčiau, tai ta pati sinergija – gamta ir žmogus. Tik vandenyje išjungi protą ir bandai išgyventi, grubiai tariant. Negalvoji apie nieką kitą, tik apie vėją ir kaip nenukristi nuo lentos arba kaip nukristi saugiai. Dirba kūnas, gaminasi adrenalinas. Gamta ir žmogus kartu, tik viskas daug intensyviau. Visiškas „restartas“, persikrovimas. Tai man galingiausias poilsis, kokį tik esu patyrusi, nes esi priverstas visiškai negalvoti apie pašalines problemas.
Abu procesai yra skirtingi, bet gydantys, meditatyvūs. Tik kai būnu tiesiog gamtoje, galvoje gimsta mintys, idėjos, įsileidi į save dalykus. Vandenyje labiau viską išventiliuoji, kas nereikalinga.
– Be to, šiuo metu studijuoji kraštovaizdžio dizainą. Kaip jautiesi grįžusi į mokymosi kelią?
– Pripažinsiu, sunku tiesiog sėdėti ir mokytis, labai sunku planuoti laiką, kai yra šeima ir papildomos veiklos. Bet žinios teka ir man labai įdomu. Jaučiu, kad tai yra sritis, kurioje man lengva atsiminti informaciją ir labai džiugina realus žinių panaudojimas.
Kiek atsimenu save, mokausi. Tada jaučiuosi maitinanti save, auganti. Šitas jausmas man labai svarbus, todėl manau, kad mano mokymasis nenutrūks visą gyvenimą.
– Kas tave labiausiai džiugina stebint sodyboje ilgainiui vykstančius pokyčius?
– Aš kviečiu tiesiog stebėti gamtą. Stebėti ne tik plačiu žvilgsniu, bet įsisąmoninant kiekvieną smulkmeną. Labai džiaugiuosi, kad man pavyksta stebėti ir stebėtis. Kaip pasodinta mažytė sėkla išaugina žiedą, kaip jis skleidžiasi, kaip jį paveikia laikas. Laikinumo džiaugsmas ir virsmas prilygsta terapijai, gražina į gyvenimą. Gražu ir tai, jog gamta yra tokia galinga, kad žmogui palikus ją nejudinant, ji tuojau pat viską atsiima. Bet kai dvi jėgos susijungia, o žmogus su pagarba eina į ryšį, sukuriama aplinka, kurioje gera būti, ir tada lengva stebėti ir stebėtis, mėgautis gamtos dovanomis. Mane džiugina augantys medžiai ir gėlynai, kuriuos vadinu visa-
Tikiu sodu, kuris pasakoja apie žmogų. Kaip interjero dizainas padeda suprasti, kas tuose namuose gyvena, taip ir sodas yra kiekvieno asmenybės atspindys – augantis, besikeičiantis, o svarbiausia – džiuginantis jame esantį.
tomis su mažais pasauliais. Stebina juose atsirandantis ir vykstantis gyvenimas, spalvos. Dūzgia ir plazda gyventojai. Plikoje vejoje to nebūtų, tad viskas, ką sukuriame, sukuriame ne tik sau, bet ir kitiems gyventi. Tai turbūt ir yra vienas pagrindinių džiaugsmų – atiduoti duoklę gamtai, įsileisti ją į savo sodus, o ne naikinti. Tada belieka džiaugtis ir puoselėti. Koks gražus yra sezoniškumas – vien dėl jo nenorėčiau gyventi niekur kitur, tik Lietuvoje. – Ir pabaigai – kokias tris gėles rekomenduotum pradedančiajam sodininkui – gražias, bet ne pernelyg lepias? O gal yra koks tavo atradimas ar puikiai pasiteisinusi praktika pradedančiajam?
– Tai yra šimtai detalių mozaikoje, kurios susidėlioja į vieną, individualų sodo kūrybos procesą. Tikiu sodu, kuris pasakoja apie žmogų. Kaip interjero dizainas padeda suprasti, kas tuose namuose gyvena, taip ir sodas yra kiekvieno asmenybės atspindys – augantis, besikeičiantis, o svarbiausia – džiuginantis jame esantį.
Pradėti reikėtų nuo saulės šviesos ir grunto įsivertinimo. Ar tai saulėta vieta, ar dalinis pavėsis, pavėsis. Koks dirvožemis vyrauja –priesmėlis, molis ir t. t. Ar dirva užmirksta, ar kaip tik yra puikiai drenuojama. Kokią funkciją atliks gėlynas: jis bus kaip priedanga, atskirs zonas, džiugins pro langą ar bus tiesiog poilsio erdvė? Ir kai jau žinote šiuos svarbius niuansus, galite pagalvoti apie spalvas ir tai erdvei tinkamus augalus.
Sunku išrinkti tris, tačiau labai rekomenduoju pabandyti visą vasarą žydintį snaputį „Rozanne“, ežiuoles, skėstašakį astrą. Net nužydėję astrai ir ežiuolės palieka sėkladėžes, kurios žavingai atrodo per žiemą. Masyviam efektui – kemerai privilioja būrius drugių, nužydi taip pat efektingai, dera su miskantais ir veronikūnais, rūgtimis. Tokiu deriniu galima sukurti priedangą. Kaip jau užsiminiau, renkantis auga-
lus rekomenduoju pagalvoti ir apie tai, kaip jie atrodys, kai nužydės. Kai kurie atrodo ypatingai. Tarkime, gumbenė man dar gražesnė, kai nužydi. Norint natūralią pievą primenančio vaizdo, galima kartu sodinti kraujažoles, ežiuoles, šluotsmilges. Gėlynus papildyti vienmečių ar užsisėjančių gėlių daigais: patagoninėmis verbenomis, kosmėjomis, gvaizdūnėmis, aguonomis.
Gėlyne svarbu dermė: atsikartojančios augalų grupės, kurios veda žvilgsnį, sukuria susidomėjimą ir harmonizuoja. Rekomenduoju augalus sodinti grupėmis po 3–5 ir tas grupes atkartoti gėlyne. Smulkesni žoliniai augalai, susodinti tankiai, iškart sukuria džiuginantį efektą. Aš sodinu 9 augalus į vieną kvadratinį metrą. Gėlyno ilgainiui nereikia laistyti, augalai dengia dirvą, mažėja drėgmės išgaravimas, taip pat dėl tankumo tenka mažiau ravėti. Taip patogu planuoti dizainą, paskaičiuoti augalus, sudėlioti grupes. Reikėtų atkreipti dėmesį į augalų aprašymus ir kaip plačiai jie auga. Žinoma, didesnius augalus, tokius kaip kemerai, miskantai ir pan., sodiname iki 5 į kvadratinį metrą.
Pagalvokime, kad natūralistinio stiliaus gėlyne turėtų atsispindėti tokios grupės kaip struktūriniai, masyvesni augalai, sezoniniai žydintys augalai ir dengiamieji augalai. Tai sukurs efektingą ir mažiau priežiūros reikalaujantį vaizdą.
Taip pat mane žavi monokultūriniai gėlynai, kai driekiasi viena augalų grupė. Tai sukuria ypatingą jausmą, modernų, stilingą vaizdą. Ypač efektingi įvairūs smilginiai augalai masyve: šluotsmilgės, lendrūnai, soruolės, melvenės, miskantai.
Daug receptų išdalinsiu planuojamose dirbtuvėse apie gėlynus, nes čia galiu kalbėti ir kalbėti. Žmonės nori kurti grožį, nori sodinti, patirti gėlynus ne tik kaip gražų vaizdą sode, bet kaip mažą pasaulį, pilną kvapų, gyvybės ir neišsenkančios kūrybos proceso.
GELMĖSE
Nuotraukos: Olga Shatoka
Kūrybos vadovė: Guoda Rutkauskaitė
Takūs upiniai perlai, sugauti juvelyriškose aiškių linijų formose, – tai ADELE NOTES kolekcija „Pearl Diver“.
VIRŠUTINĖS NATOS | INSPIRACIJA
Kolekciją „Pearl Diver“ juvelyrė Adelė
Dagytė sukūrė įkvėpta perlų ieškotojų – trapių, bet ištvermingų būtybių. Kada atsiduoti tėkmei, o kada ryžtis nerti gilyn?
Kolekcijoje – vandens ir gyvenimo gelmės, sraunios ir sykiu ramios gamtiškos formos, švelnus perlo žvilgesys.
VIDURINĖS NATOS | DIZAINO IDĖJA
Upiniai perlai, sugauti juvelyriškose aiškių linijų formose.
Autorinė parduotuvė ADELE NOTES, PLC „Panorama“, Vilnius www.adelenotes.com
www.adelenotes.com
Pirtininkė
Nors Laura Donelė , tikiu, jums geriau pažįstama kaip gardžiausių kepinių kūrėja, daugybę metų stovėjusi už kepyklos „Tie kepėjai“ vairo, šįkart kviečiu ją pažinti naujame – pirtininkės – amplua. Baigusi Lietuviškos pirties akademiją, įgijusi pirtininkės profesiją, šiandien Laura gyvena darnoje su gamta, veda pirties ritualus ir su didžiuliu atidumu kuria šeimos atostogų namus „Nosuké“. Apie populiarumą išgyvenančias pirtis, kūną ir sielą gydančius kontrastingus ritualus, vidines šiuolaikinio žmogaus transformacijas ir keturių skirtingų elementų – vandens, žemės, oro ir ugnies – jungtį pirties karštyje mudvi ir kalbamės.
Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke
Visą istoriją skaitykite NAUJAME vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
ATGIMUSI JUNGO LEGENDA
Vakarų Vokietijoje, nedideliame Šalksmiūlės miestelyje, stovi dar 1928-aisiais pastatyta Albrechto Jungo, iki šių dienų šeimos valdomo elektrotechnikos prekių ženklo JUNG įkūrėjo, vila. Be Jungo indėlio į elektrotechnikos istoriją šiuolaikiniai jungikliai, kištukiniai lizdai ir išmanieji namai atrodytų visai kitaip. Tad ši vila – tai ne tik šeimos namai, bet ir ant tvirtų vertybių pagrindo pastatyto verslo istorijos metraštis.
KUKLI PRADŽIA, SUKŪRUSI SĖKMINGĄ VERSLĄ
Vilos istorija prasidėjo dar gerokai prieš jos statybas. JUNG įmonės įkūrėjas Albrechtas Jungas pagrindus savo būsimai įmonei padėjo dar 1912-aisiais. Tai laikotarpis, kai plataus masto elektrifikacija įgavo vis didesnį pagreitį. Būtent tada jis ir užpatentavo tuo metu itin inovatyvų naujojo tipo šviesos jungiklį ir pradėjo masinę jo gamybą. Netrukus, jau 1919 metais, Jungas išplėtė gamyklą į senos mokyklos patalpas ir šalia jos stovėjusių šiltnamių teritoriją. Įmonei sėkmingai augant, 1927–1928 metais Šalksmiūlėje pastatomas ir pirmasis JUNG gamyklos pastatas. Pats Albrechtas kartu su šeima įsikūrė netoliese – tais pačiais metais jie baigia ir naujųjų savo šeimos namų statybas. Iš čia JUNG šeima toliau sėkmingai vadovavo tolesnei JUNG įmonės plėtrai. Bėgant laikui, tiek šeimos vila, tiek gamykla keitėsi. Viloje užaugo kelios Jungų šeimos kartos, per daugelį metų joje buvo atliktos ir kelios rekonstrukcijos, vykdyti pakeitimai ir papildymai, pakeitę pirminį vilos identitetą. Po 2015 metų vila stovėjo tuščia ir nenaudojama, o jos tolesnė paskirtis kurį laiką buvo neaiški. Šalia vilos esanti gamykla veikia iki pat šių dienų. Tai – pagrindinė įmonės JUNG gamykla, kurioje ir toliau kuriami bei gaminami novatoriški elektros instaliacijai ir išmaniesiems namams skirti sprendimai. Šiandien JUNG turi daugiau kaip 1,7 tūkst. darbuotojų,
21 dukterinę įmonę ir net 80 atstovybių įvairiose pasaulio šalyse. Įmonė yra viena iš pirmaujančių vidutinio dydžio elektrotechnikos pramonės įmonių Vokietijoje ir ją vis dar valdo Jungų šeima.
IŠ NAUJO ATGIMUSI ISTORIJA
Jungų šeimai palikus istorinį vilos pastatą, buvo sprendžiamas ir jo likimas. 2019-aisiais buvo priimtas sprendimas vilą atnaujinti ir išlaikyti ją ne tik kaip JUNG šeimos nuosavybę, bet ir kaip įmonės istorijos ir vertybių simbolį. Siekiant modernizuoti Albrechto Jungo vilą ir išsaugoti jos paveldą, buvo paskelbtas tarptautinis architektūrinis konkursas. Jame dalyvavo net 33 architektūriniai projektai iš Vokietijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Austrijos ir Liuksemburgo. Konkursą laimėjo architektų biuras „Nehse & Gerstein Architekten BDA“, vertinimo komisiją sužavėjęs tobulai apgalvota pusiausvyra tarp praeities ir ateities.
Restauracija buvo baigta po penkerių metų, 2024-ųjų pavasarį. Šalia vilos iškilo ir naujas modernus priestatas. Šiandien šis kontrastingas pastatų ansamblis kuria darnią sąjungą tarp tradicijų ir ateities vizijos bei perteikia esminę JUNG žinutę: sėkmingai ateičiai reikia istorinės atminties. Vila kartu su naujuoju priestatu atliepia įvairius įmonės poreikius ir yra naudojama kaip patalpos biurams, renginiams, gyvenimui.
2025-aisiais Albrechto Jungo vilos renovacijos projektas Vokietijos dizaino apdovanojimuose, „Excellent Architecture“ kategorijoje, pelnė nugalėtojo titulą. Apdovanojimą skyrusi komisija pabrėžė itin sėkmingą šio projekto istorinio paveldo ir modernaus dizaino sąjungą, sukuriančią išskirtinę ir įkvepiančią atmosferą. Šis apdovanojimas tik dar kartą įrodė, kad architektūros kalba galima iš naujo aktualizuoti ir perteikti nesenstančias vertybes, – nes naujovės yra neįmanomos be tvirto praeities pagrindo.
SUDERINTI PAVELDĄ SU TECHNOLOGIJOMIS: MISIJA ĮMANOMA
Modernizuojant ir restauruojant vilą buvo siekiama sukurti ne tik patrauklią modernią estetiką, bet ir funkcionalias erdves. Dėl šios priežasties atnaujintoje viloje buvo integruota JUNG KNX išmaniųjų namų sistema. Ją naudojant užtikrinamas pažangus klimato, vėdinimo, apšvietimo, apsaugos ir langų užsklandų valdymas.
Visgi būnant šioje viloje visai neatrodo, kad ji – išmani. Siekiant išlaikyti švarią ir neperkrautą interjero stilistiką, interjere buvo parinkti pažangūs išmaniųjų namų sistemos valdikliai. Ant sienų čia tikrai nepamatysite perteklinių jungiklių, mygtukų ir kištukinių lizdų – visas KNX sistemos funkcijas galima valdyti iš vieno kompaktiško JUNG LS TOUCH valdiklio.
Švarią ir minimalistinę vilos estetiką padeda išlaikyti į sieną įlei-
džiami ir iš jos paviršiaus visiškai neišsikišę JUNG LS ZERO jungikliai ir kištukiniai lizdai. Jie susilieja ne tik su sienų plokštuma, bet ir su aplinkos koloritu. Jungiklių ir kištukinių lizdų spalvos idealiai sutampa su sienų apdailos spalva, mat yra parinktos iš plačios, net 63 spalvų „Les Couleurs® Le Corbusier“ paletės. Ją sukūrė vienas ryškiausių XX a. architektų Charlesas-Edouardas Jeanneret, plačiau žinomas Le Corbusier pseudonimu.
Atnaujinta Albrechto Jungo vila yra daugiau nei tik įspūdingas architektūrinis objektas. Vila įkūnija idėją, kaip tradicijos ir inovacijos gali gyvuoti drauge, iliustruoja JUNG įmonės įsipareigojimą ir savo pačios paveldui, ir tolesnei pažangai. Įmonei toliau kuriant elektrotechnikos sprendimų ateitį, jos turtinga istorija tampa kelrodžiu švyturiu, primenančiu, kad inovacijoms reikalinga istorinė atmintis. Būtent tai ir atspindi ši vila.
Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, Maria Grossmann
Vilnius lėkštėje
„Vilniaus gastronomija yra žavus tradicijų ir naujovių mišinys“, – sako „Stern“ maisto skilties redaktorė, gastronomijos entuziastė ir šefė Denise Snieguolė Wachter Vokietijoje gyvenanti, tačiau Lietuvai itin artima Denise Snieguolė savo naujoje knygoje „Vilnius“ kviečia pažinti sostinę per skonius ir pažvelgti į šią virtuvę su nostalgija, pagarba šaknims ir atvirumu pasauliui.
– Kokia tapatybės istorija slypi po Denisės Snieguolės vardais?
– Mano tapatybę apibūdina du pasauliai: mano tėvas vokietis, o mama lietuvė. Ryšys su Lietuva yra labai gilus ir emociškai įsišaknijęs. Mūsų šeimoje gyvavo tradicija visiems vaikams duoti vokišką ir lietuvišką vardą. Mano brolis – Oliveris Gediminas, o sesuo – Jasmina Jūratė. Šią dviejų vardų tradiciją visi perdavėme ir savo vaikams. Mano dukra – Mavi Neringa.
Nuo vaikystės bent kartą per metus su visa šeima keliaudavau į Lietuvą. Nepriklausomybės pradžioje tai būdavo nelengvos kelionės – pasienio kontrolė trukdavo valandų valandas, bet buvo verta. Lietuva visada išliko svarbi mano gyvenimo dalis dėl glaudaus ry-
šio su seneliais, bobute ir pusseserėmis. – Žinau, kad gastronomija tau įdomi dar nuo vaikystės. Kaip manai, iš kur ta meilė maistui?
– Iš karto pagalvoju apie savo bobutės virtuvę blokiniame daugiabutyje. Nepamirštamas iš jos virtuvės sklindantis apetitą žadinantis varškės blynų kvapas, nepaprastas svetingumas ir pareiga svečiams pripildyti pilvus. Bobutės gausiai padengto stalo nuotrauka užima garbingą vietą mano knygoje. Tai buvo laikas prieš prasidedant gastronominei revoliucijai.
Taip pat labai gerai prisimenu išvykas į mišką: uogavimą, voveraičių, vėliau pievagrybių rinkimą. Tai buvo laikai be interneto, mes su pussesere rašydavome ir siųsdavome viena kitai tikrus laiškus. Mums buvo svarbu palaikyti ryšį – šis stiprus šeimos ryšys įveikė visus atstumus.
– Ji neabejotinai atėjo iš mano mamos, taip pat iš senelių, kurios visada daug gamindavo. Man patiko žiūrėti į jų puodus –jų virtuvės buvo mano pirmoji klasė, kurioje išmokau derinti skonius ir pasakoti istorijas lėkštėse. Nuo mažens mane supo geras maistas, tapęs ir svarbia mano tapatybės dalimi. Vaikystėje mieliau skaitydavau kulinarines knygas nei romanus, o restoranuose labai mėgau studijuoti meniu. Jau tada mane žavėjo, kaip patiekalai gali pasakoti istorijas ir vienu kąsniu nukelti į visai kitą pasaulį. – Kokie kvapai, skoniai ir jų istorijos pirmiausia ateina į galvą, pagalvojus apie vaikystės vasaras Vilniuje?
– Kada pati asmeniškai pajutai tą gastronominę revoliuciją Vilniuje?
– Po 2018-ųjų apsilankymo viešbutyje „Pacai“ ir jo restorane „Nineteen18“ man atsivėrė akys. Supratau, kad lietuviška virtuvė gali būti lengva, kupina daržovių. Tai ne tik gerai pažįstami kaimo virtuvės patiekalai – cepelinai, koldūnai ir šašlykai, kuriuos taip pat mėgstu, bet ir šios kūrybinės naujovės, kurios mane maloniai nustebino. Iš buvusios kulinarinės dykumos Vilnius tapo naujuoju maisto kultūros perlu gurmanams.
– Ar tai ir paskatino išleisti knygą „Vilnius“ apie Vilniaus gastronomiją?
– Knygos idėja brendo ne vienerius metus. Rinkau istorijas, anekdotus iš vaikystės ir iš naujausių patirčių. Galiausiai istorijų prisikaupė tiek daug, kad atėjo laikas jas sudėti į knygą. Knyga pilna ne tik receptų, bet ir pasakojimų, žmonių iš Lietuvos. Įtraukiau ir Lietuvos istorijos nuotrupas, vaikystės prisiminimus iš
pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės metų, ir receptus iš savo bobutės virtuvės. Įdomiausia buvo atrasti šiuolaikinę lietuvišką virtuvę. Gavau daug rekomendacijų, išbandžiau jas savo gomuriu ir atrinkau kelis restoranus, barus, kavines ir jų šefus. Juos pristatau knygoje – taip supažindinu vokiečius su lietuviška virtuve, kuri atrodo tokia tolima, bet kartu tokia artima.
– Receptuose daug savos interpretacijos, tiesa?
– Taip, knyga pulsuoja dabartiniu ritmu. Joje pristatomi atrinkti sėkmingi Vilniaus restoranai, kavinės, barai ir jų šefai, siūlantys modernios lietuviškos virtuvės receptus, eksperimentuojama su tradicijomis, jas papildant prieskoniais bei kitų šalių įtaka. O iš savo, kaip maisto žurnalistės ir ambicingos virtuvės šefės, patirties eksperimentavau su lietuviškais produktais ir sukūriau savo kūrinius. Keli iš jų – keptanela, Viduržemio
jūros regiono duonos salotos su kepta duona, rausvi makaronai su burokėliais ir krapų pesto. Šie patiekalai puikiai dera ir prie mūsų, ir vokiečių virtuvės.
– Kodėl rinkaisi knygoje apžvelgti būtent Vilniaus gastronomiją, o ne plačiau – Lietuvos?
– Aš labai myliu Vilnių. Vaikščiodamas po miestą vasarą, ypač Užupyje, tarsi atsiduri Italijoje – visi sėdi lauke, aplink tiek daug baroko architektūros pastatų. Su šeima taip pat dažnai važiuojame į Molėtus, į mišką, prie ežero – į rojų, kaip sako mano tėvas. Šis mišinys man buvo svarbus ir atsispindi mano knygoje: Vilniaus šurmulys, istorija, moderni gastronomija ir Lietuvos gamta, miškas, grybai, uogos. Vilnius yra pulsuojanti Lietuvos gastronomijos širdis, sujungianti visus šiuos elementus. Žinoma, tai nereiškia, kad vieną dieną neišleisiu kulinarinės knygos apie visus Lietuvos regionus ir miestus.
– Vilniaus gastronomija – kokia, tavo akimis, ji yra?
– Vilniaus gastronomija yra žavus tradicijų ir naujovių mišinys. Tai virtuvė, kurios šaknys glūdi Lietuvos kaimo tradicijose, bet kartu ji evoliucionavo į kai ką naujo. Šiuolaikinė Vilniaus virtuvė yra lengva, orientuota į daržoves ir eksperimentinė. Ji perima tradicinius elementus ir derina juos su tarptautinių virtuvių įtakomis bei šiuolaikinėmis technologijomis, neprarasdama vietinės virtuvės šaknų.
– Kokį šiandien suplanuotum vienos dienos Vilniaus gastronominį maršrutą miesto dar nepažįstančiam svečiui?
– Pradėčiau nuo pasivaikščiojimo po Užupį – pajausti tą itališką dvasią. Tada aplankyčiau savo knygoje pristatomus modernius restoranus ir parodyčiau naujovišką Lietuvos virtuvės pusę: „Pas Mus“, „Desertų klubą“, kokteilių barą „Nick & Nora“. Tačiau ne mažiau svarbi būtų ir autentiška patirtis – galbūt grybų ar uogų rinkimas, kaip tradiciškai daroma Lietuvoje. Taip pat kviesčiau paragauti keptą duoną, kuria mano draugai
visiškai susižavėję. Vakarą galėtume praleisti prie ežero, kepdami šašlykus.
– Esi „Stern“ maisto skilties redaktorė ir rašai kassavaitinę skiltį „Tiesiog valgyk“. Kokios istorijos joje nugula?
– Mano darbas susijęs su maisto, kultūros ir asmeninių istorijų ryšiu. Noriu parodyti, kaip vienas kąsnis gali mus perkelti į kitą pasaulį ir papasakoti sudėtingas istorijas.
– Neseniai kalbinai šefą Jamie Oliverį! Ką išsinešei iš pokalbio su juo?
– Pokalbis su Jamie Oliveriu buvo tikrai įkvepiantis. Labiausiai mane sužavėjo jo aistra gaminti maistą ir suvokti tai kaip pagrindinį gyvenimo įgūdį. Jis turi aiškią viziją: kiekvienas mokinys turi baigti mokyklą mokėdamas bent dešimt pagrindinių receptų. Nepaisant dešimtmečius trunkančios sėkmės, jis išliko paprastas ir yra labai žavus pašnekovas.
– Dar vienas tavo projektas –„CHEF:IN“. Šioje platformoje dokumentuoji, pasakoji šefių istorijas, atkleidi jų kulinarijos filosofijas, įžvalgas apie karjerą. Kas paskatino to imtis?
– „CHEF:IN“ gimė iš aiškaus įsitikinimo: Vokietijos gastronomijai reikia daugiau matomų moterų pavyzdžių. Būdama maisto žurnalistė, jau daugiau nei penkiolika metų stebiu pokyčius šiame sektoriuje. Sėkmingų geriausių virėjų moterų yra, tačiau jos dar retai atsiduria dėmesio centre.
Geriausi Vokietijos gastronomijos atstovai išgyvena esminius pokyčius. Vis daugiau moterų savo kompetencija ir lyderyste formuoja kulinarinį kraštovaizdį. Tačiau šie pokyčiai pernelyg dažnai vyksta slapta. Mes norime aktyviai prisidėti prie šių pokyčių ir parodyti juos naujajai kartai, ypač moterims: „Jūs taip pat galite tai padaryti!“
– Pasidalinki tave įkvepiančia su gastronomija susijusia medija.
– Graužiu visas laidas, susijusias su maisto gaminimu. Mėgstu „Netflix“ laidą „Chef’s Table“, ji labai naudinga gastronomijai ir pasakoja istorijas, kurių kitaip nepatirtum. Mano mėgstamiausi filmai yra „Chocolat“ arba „Meniu“ – žanrai labai skirtingi, bet abu apie maistą.
UPĖTAKIŲ KARPAČIO
Lietuvoje rūkytas upėtakis, supjaustytas į kelis gabalėlius, dažnai patiekiamas šventinę dieną. Mano upėtakis yra šiek tiek kitoks: kaip karpačio su traškiais keptais kaparėlių žiedais, linų sėmenų aliejumi ir aitriosiomis paprikomis. Įsitikinkite, kad jis šviežias: upėtakis turėtų būti suši kokybės. Jis puikiai atrodo ant bet kokio šventinio stalo.
350 g upėtakio filė (be odos, be kaulų)
1 v. š. alyvuogių aliejaus
½ citrinos sulčių
8 v. š. linų sėmenų aliejaus
300 ml kepimo aliejaus
2 v. š. mažų marinuotų kaparėlių
2–3 šakelių krapų
½ neapdorotos citrinos
1 a. š. Piment d'Espelette Fleur de Sel
1 a. š. aitriosios paprikos aliejaus
Druskos
Upėtakio filė suvyniokite į maistinę plėvelę ir įdėkite į šaldiklį 10 minučių. Tada aštriu peiliu supjaustykite įstrižai kuo plonesniais griežinėliais. Alyvuogių aliejumi patepkite maistinės plėvelės lakštą ir ant jo porcijomis išdėliokite filė griežinėlius. Atsargiai plonai suplokite, išimkite iš plėvelės ir išdėliokite griežinėlius ant didelės lėkštės.
Citrinos sultis sumaišykite su sėmenų aliejumi, žiupsneliu druskos ir apšlakstykite karpačio.
Nedidelėje keptuvėje įkaitinkite aliejų ir kepkite kaparėlius, kol taps traškūs. Nusausinkite ant virtuvinio popieriaus. Užberkite ant karpačio.
Smulkiai sukapokite krapus, nutarkuokite citrinos žievelę ir užberkite ant karpačio. Pabarstykite Piment d'Espelette ir druska, apšlakstykite aitriųjų paprikų aliejumi. Patiekite iš karto.
MAKARONAI SU KRAPŲ PESTO IR
RIKOTA
Kiekviename restorane yra vadinamasis personalo patiekalas, kuris paprastai būna netradicinis ir greitai paruošiamas, dažnai gaminamas iš likučių, kurie dar gali būti panaudoti. Šie makaronai – tai mano požiūris į likučius, kuriuos gaminau savo komandai, kai fotografavome patiekalus šiai knygai.
Makaronams:
250 g casarecce makaronų
250 g rikotos
2 burokėlių
1 askaloninio česnako
1 skiltelės česnako
2 v. š. ypač tyro alyvuogių aliejaus
1 šlakelio balzaminio acto
Druskos, šviežiai maltų pipirų
Krapų pesto:
Ryšulėlio krapų
50 g stambiai tarkuoto parmezano
60 g lazdyno riešutų
80 ml alyvuogių aliejaus
2 v. š. citrinos sulčių
Druskos, šviežiai maltų pipirų
Paruoškite pesto. Krapus sudėkite į trintuvą kartu su citrinos sultimis, stambiai tarkuotu parmezanu ir lazdyno riešutais.
Smulkiai sukapokite, įpilkite alyvuogių aliejaus, kol susidarys kreminė masė. Pagardinkite druska ir pipirais. Supilkite į nedidelį indelį, užpilkite alyvuogių aliejumi ir atidėkite į šalį.
Puode užvirinkite pakankamai vandens makaronams. Kai tik vanduo užvirs, gausiai pasūdykite. Makaronų formulė: 10 g druskos 1 litrui vandens, kad vėliau padažas neprarastų skonio. Makaronus virkite apie 10 minučių, kol jie bus al dente.
Smulkiais kubeliais supjaustykite askaloninį ir įprastą česnaką. Burokėlius nulupkite ir smulkiai sutarkuokite virtuvine tarka. Keptuvėje ant vidutinės ugnies įkaitinkite alyvuogių aliejų ir apie 10 minučių pakepinkite burokėlius, česnakus. Apšlakstykite balzaminiu actu, pagardinkite druska ir pipirais.
Į burokėlius įmaišykite pusę rikotos. Sudėkite makaronus ir išmaišykite su trupučiu vandens, kad susidarytų kreminis padažas. Pagardinkite druska ir pipirais. Ant makaronų užtepkite likusią rikotą ir papuoškite krapų pesto. Patiekite karštus.
KEPTANELA ARBA LIETUVIŠKOS
DUONOS SALOTOS
„Keptanella“, kaip aš ją meiliai vadinu, yra mano žvilgsnis į lietuviškas duonos salotas, įkvėptas Toskanos panza nella. Jei nuo ankstesnės dienos liko keptos duonos (nors tuo ir abejoju!), šioms salotoms puikiai tinka ir česnakinė duona. Vietoje baltųjų pupelių tinka avinžirniai ar lęšiai.
200 g džiovintų arba konservuotų baltųjų pupelių
3 riekelių pasenusios ruginės duonos
Kepimui skirto aliejaus
1 skiltelės česnako
100 g „Gouda“ arba „Appenzeller“ sūrio
1 agurko
2 marinuotų agurkų
1 raudonojo svogūno
5 laiškinių česnakų stiebų
1 šakelės krapų
1 šlakelio baltojo vyno acto arba marinuotų agurkų nuoviro
2 šaukštų majonezo arba grietinės
Druskos, šviežiai maltų pipirų
Išpilkite pupeles iš skardinės ir palikite nusausėti. Jei naudojate xdieną perplaukite ir išvirkite pagal pakuotės nurodymus, kol suminkštės.
Duoną supjaustykite kubeliais ir kepkite keptuvėje aliejuje, kol lengvai paruduos. Duonos kubelius nusausinkite ant virtuvinio rankšluosčio ir pagardinkite šviežiai spaustu česnaku, rupia druska.
Stambiai sutarkuokite sūrį. Nulupkite agurką, šaukšteliu išimkite sėklas, supjaustykite smulkiais kubeliais. Kubeliais supjaustykite ir marinuotą agurką. Raudonąjį svogūną perpjaukite pusiau ir supjaustykite žiedais. Smulkiai supjaustykite laiškinius česnakus ir krapus. Viską sumaišykite dubenyje ir pabarstykite druska, pipirais.
Į daržoves sudėkite pupeles, duonos kubelius ir viską sumaišykite su trupučiu baltojo vyno acto arba marinuotų agurkų nuoviro. Salotas pagardinkite majonezu arba grietine, dar kartą gerai išmaišykite.
SAVOJOS KOPŪSTŲ ROLADOS
SU PERLINĖMIS KRUOPOMIS IR PIEVAGRYBIAIS
Savojos kopūstus taip pat galima nuostabiai susukti į suktinukus. Su perlinėmis kruopomis ir pievagrybiais tai puiki vegetariška alternatyva balandėliams su mėsa.
50 g džiovintų pievagrybių
8 gūžinių kopūstų lapų
1 svogūno
1 česnako skiltelės
150 g perlinių miežių
500 ml daržovių sultinio
1 v. š. sviesto
50 g tarkuoto parmezano sūrio
400 g konservuotų pomidorų
100 ml baltojo vyno
1 a. š. džiovintų čiobrelių
2 v. š. šviežiai kapotų petražolių
1 žiupsnelio šviežiai tarkuoto muskato riešuto
1 žiupsnelio maltų kmynų Aliejaus kepimui
Druskos, šviežiai maltų pipirų
Pievagrybius užpilkite trupučiu vandens ir palikite mirkti kelias valandas, geriausia – pernakt. Nusausinkite ir pasilikite mirkymo vandenį.
Savojos kopūstų lapus 2 minutes blanširuokite verdančiame pasūdytame vandenyje ir iš karto nuplaukite lediniame vandenyje (geriausia – dideliame dubenyje su ledo kubeliais).
Smulkiais kubeliais supjaustykite svogūną ir česnaką, pakepinkite su trupučiu aliejaus įkaitintoje keptuvėje. Sudėkite perlines kruopas, prieskonius, užpilkite 250 ml daržovių sultinio ir pievagrybių mirkymo vandeniu. Virkite apie 15 minučių.
Smulkiai supjaustykite pievagrybius ir kartu su sviestu, parmezanu įmaišykite į perlines kruopas. Įdarą palikite atvėsti.
Išdėliokite gūžinių kopūstų lapus, ant kiekvieno užtepkite po 2 šaukštus įdaro ir susukite į aštuonis suktinukus. Perverkite mediniais iešmeliais, iš visų pusių apkepkite.
Roladas sudėkite į iš pomidorų tyrės, baltojo vyno ir likusio daržovių sultinio paruoštą padažą, berkite čiobrelius ir petražoles.
Pagardinkite druska, pipirais ir uždengę dangčiu troškinkite apie 20 minučių. Patiekite didelėje lėkštėje su padažu.
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Portretai: Reda Mickevičiūtė
Nuotraukos: „Eglės sanatorijos“ archyvas
Ilgaamžiškumas – ne tik metų skaičius
Rodos, visi norime gyventi ilgai, prasmingai ir sąmoningai, tačiau ne visada paprasta to siekti. „Tinkamiausias laikas bet kokiems pokyčiams yra tada, kai tik pradedi apie juos galvoti“, – sako gydytoja, „Eglės sanatorijos“ Biorelaksacinių programų bei gydomosios programos „Longevity“ vadovė Gitana Lapinskaitė , sutikusi pasidalinti savo žiniomis apie jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėjamą ilgaamžiškumo sritį.
– Gitana, jau daugiau nei dešimtmetį dirbate su ilgaamžiškumui skirtomis metodikomis ir produktais. Ką jums pačiai reiškia ilgaamžiškumas, sveikas amžėjimas – tai labiau fizinė ar emocinė būsena?
– Sveikas amžėjimas ir ilgaamžiškumas yra tiek fizinė, tiek emocinė būklė. Jos neatsiejamos. Kuri iš jų yra svarbesnė, priklauso nuo to, kaip žiūrime į žmogaus sveikatą apskritai. Fizinė būklė – tai biologinis ilgaamžiškumas, kuris apima organizmo funkcijų išlaikymą, pavyzdžiui, stiprų raumenyną, sveiką imunitetą, gerą medžiagų apykaitą. Kuo mažiau turim lėtinių ligų, tuo didesnė mūsų gyvenimo kokybė. Puikiai galima tą pamatuoti skaičiais: kraujospūdis, cholesterolis, gliukozės lygis ir t. t. Emocinė būklė – tai mūsų psichologinis atsparumas, savirealizacija, gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių kiekvieną dieną. Taip pat mūsų socialiniai ryšiai ir dvasinė sveikata
yra labai stipriai susiję su ilgesne gyvenimo trukme. Ne paslaptis, kad vienatvė, depresija, motyvacijos stoka spartina mūsų senėjimo procesą. Ir Pasaulinės sveikatos organizacijos apibrėžimu, sveikata apima fizinę, psichinę ir socialinę gerovę. Todėl ilgaamžiškumas nėra vien tik kūno klausimas. Fizinė sveikata ilgainiui praranda vertę, jei nėra emocinio balanso ir gyvenimo prasmės.
– Esate sakiusi, kad norint ilgaamžiškumo neužtenka vien gyventi ilgai – reikia gyventi ir kokybiškai, o tam būtina stebėti savo įpročius ir atitinkamai juos koreguoti. Į kokius įpročius ir pasirinkimus siūlytumėte atkreipti dėmesį pirmiausiai? Ar pastebite tam tikras pasikartojančias klaidas, kurias daro dauguma žmonių?
– Tikrai taip, ilgaamžiškumas – kasdienių pasirinkimų ir įpročių rezultatas, o ne tik genetika ar atsitiktinumas. Pagrindiniai įpročiai,
į kuriuos siūlau atkreipti dėmesį, yra keli. Pirma, mityba – geriau valgyti mažiau, bet kokybiškai, saugotis gliukozės kraujyje šuolių. Antra, reguliarus fizinis aktyvumas – svarbu tai daryti kasdien. Pastebėta, kad fiziškai neaktyvūs žmonės po 30 metų amžiaus kiekvieną dešimtmetį gali prarasti 3–5 proc. raumenų masės. Sveikas 50-metis be poilsio turėtų padaryti keturiasdešimt pritūpimų. Taip pat kokybiškas miegas – reiktų eiti miegoti iki 22 val. Svarbus ir streso valdymas, emocinė sveikata – kvėpavimo pratimai, dėmesingas įsisąmoninimas arba atida (angl. mindfulness), meditacija – bet kas, kas padeda susitvarkyti su stresu. Kaip ir geri socialiniai ryšiai – šeima, draugai, bendruomenė, kuriai priklausome.
Visgi, net ir žinodami, kas naudinga mūsų sveikatai, ilgaamžiškumui, darome pasikartojančias klaidas, kurios ilgainiui pradeda kenkti gyvenimo trukmei ir kokybei.
– Kokios tos klaidos?
– Pavyzdžiui, įsivaizdavimas, kad ilgaamžiškumas priklauso tik nuo genetikos. Pastaruosius dvidešimt metų kalbama apie tai, kad genai lemia tik 25 proc. ilgaamžiškumo (ir viso kito, ko gauname su genais), o 75 proc. lieka gyvenimo būdui. Todėl pasakymas, kad „mano seneliai gyveno ilgai, vadinasi, ir aš gyvensiu“, nėra tiesa. Nesveikas gyvenimo būdas gerą genų dovaną labai greitai panaikina. Be to, kaip bebūtų gaila, daugelis iš mūsų yra linkę rūpestį gyvenimo kokybe atidėti vėlesniam laikui. Pavyzdžiui: „jau kai išeisiu į pensiją –turėsiu daugiau laiko ir pradėsiu sportuoti, tinkamai maitintis, daugiau ilsėsiuosi...“ Reikėtų žinoti, kad sveiki įpročiai veikia kumuliatyviai, todėl kuo anksčiau pradėsime, tuo ilgesnis ir stipresnis bus poveikis. Be to, negalėsite kompensuoti 30 metų žalingų įpročių per 3 mėnesius iki 60-ojo gimtadienio. (Šypsosi.)
Dar vienas įsitikinimas – „miegas tik silpniems, pamiegosim, kai numirsim“. Miegas yra ypač svarbus ilgaamžiškumui, nes jo metu vyksta daugybė regeneracijos procesų ir miego trūkumas provokuoja anksčiau pasireikšti daugelį ligų. Taip pat nėra gerai, kai stresas yra norma. Nuolatinis stresas sveikatai nepadeda, be to, fiziškai sendina ląsteles, o mes visi sudaryti iš ląstelių! Todėl ignoruoti stresą ir manyti, kad tai yra norma, – didelė problema. Dar vienas žalingas veiksnys – kai darbas tampa svarbesnis nei šeima ir draugai. Melas! Žmonės su tvirtais socialiniais ryšiais gyvena ilgiau ir laimingiau. Galiausiai, klaidinga manyti, kad sveikas ir ilgas gyvenimas – tai sporto salė ir griežtos dietos. Svarbus ir emocinis balansas, ir buvimas tarp žmonių, ir nedideli kasdieniai sprendimai dėl savo ilgo ir kokybiško gyvenimo. Jeigu neaišku, nuo ko pradėti, apsilankymas „Eglės sanatorijoje“, gydomojoje programoje „Longevity“, būtų puiki gerųjų įpročių forma-
vimo pradžia. „Longevity“ programa skatina pažvelgti į savo gyvenimo būdą iš naujo – suteikia impulsą keisti kasdienius įpročius ir pasirinkimus, įvertinti savo organizmo būklę, sureguliuoti miego ritmą, įtraukti daugiau judėjimo, permąstyti mitybos principus. Tokie sąmoningi žingsniai tampa tvirtu pagrindu ne tik geresnei savijautai, bet ir ilgalaikei gyvenimo kokybei.
– Iš tiesų kartais atrodo, kad gyvename perdegimo kultūroje – net ir jauni žmonės jau jaučiasi pavargę. Kaip manote, ar žmonės moka ilsėtis?
– Šiais laikais gyvename tokioje nuolatinio veikimo kultūroje, kur perdegimas tampa norma, o ne išimtis. Norisi visur dalyvauti, viską pastebėti, viską „palaikinti“. Ir taip – dauguma žmonių tiesiog nebemoka ilsėtis, nes poilsis yra lygu tingėjimui. Bet juk tai netiesa. Ilsėtis plačiąja prasme – tai atkurti kūną ir psichiką, o ne gulinėti lovoje su telefonu rankoje. Poilsis turi būti sąmoningas veiksmas. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad ilsėtis reikia dar iki perdegimo. Visada geriau užsiimti profilaktika, o ne gaisrų gesinimu, – šito nepavargsiu kartoti, nes tokia yra tiesa! Taip pat labai rekomenduočiau poilsio metu nesinešioti galvoje būtinų darbų sąrašo – deja, dažnai galvojame, ką turėsime padaryti kitą dieną, po laisvadienio grįžę į darbus.
Tikrasis ilgaamžiškumas neprasideda nuo įvairiausių tyrimų ar vaistų, jis prasideda būtent nuo leidimo sau pailsėti be kaltės jausmo.
– Kodėl, jūsų nuomone, būtent sanatorijos aplinka yra tokia svarbi poilsiui ir pokyčiams? Ką ji leidžia žmogui patirti ar pamatyti kitaip?
– Žmogus yra ištraukiamas iš kasdienės rutinos, visos problemos lieka už sanatorijos ribų ir čia pradeda veikti kurortologija – mokslas, tiriantis gamtinių veiksnių kurortuose poveikį sveikatai. Gamtiniai veiksniai naudojami
įvairiais būdais: tai ir mineralinis vanduo, ir gydomasis purvas, ir klimato bei miško terapija. Sanatorinis kurortinis gydymas yra skirtas žmogaus sveikatai išsaugoti: arba po ligos, arba tiesiog ją sustiprinant.
Kai kalbame apie sveiką ilgaamžiškumą, galvojame apie daug sveiko gyvenimo metų, o ne apie gyvenimo trukmę apskritai. Mūsų tikslas yra kuo ilgiau džiaugtis gera sveikata, o ne kuo ilgiau gulėti ligos patale. Todėl aplinkos pakeitimas, įvairios procedūros, atsipalaidavimas labai teigiamai veikia mus tiek emociškai, tiek fiziškai. Pailsėjęs žmogus jaučiasi geriau, turi daugiau idėjų ir jėgų užduotims įveikti. Todėl šitame bėgimo laikotarpyje, kai turim tokį informacijos srautą ir tokį darbo krūvį, pirmiausia reikia nepamiršti savęs. O „Eglės sanatorija“ pasistengs, kad kiekvienas gautų tinkamiausias sveikatinimo paslaugas.
– Ką patartumėte tiems, kurie jaučia, kad „reikėtų kažką keisti“, bet vis atidėlioja? Ką dėl savo gyvenimo kokybės kiekvienas galėtume padaryti jau šiandien?
– Labai norėčiau patarti vieną vienintelį dalyką – nereikia daryti visko iškart, nereikia revoliucijos, nes pakliūsit į dar didesnį stresą. Pradėkit nuo vieno, bet sąmoningo žingsnio kasdien, pavyzdžiui, raskite laiko 5 minutes ramiai sąmoningai pakvėpuoti, sumažinkite buvimą telefone po 15 minučių kasdien, paskambinkit draugui, kuriam jau kurį laiką neskambinot, atsistokite nuo kėdės ir padarykit 10 pritūpimų. Sąmoningai, apie nieką kita negalvodami, išgerkite stiklinę vandens, užsirašykit visas mintis, kurios jus šiandien slegia. Akivaizdu, kad gyvenimo kokybė gerėja ne nuo daug pastangų, o nuo daugiau sąmoningumo. Tinkamas laikas bet kokiems pokyčiams ar įpročiams yra tada, kai pradedi apie juos galvoti, todėl geriausias laikas ką nors pradėti yra DABAR.
Man vasara namuose = ant virtuvės palangės žaliuojantis bazilikas. Jo kvapas, skonis, ryškiai žali lapai – bet labiausiai tas jausmas, kad užauginau pati, iškart suteikia gaminimo supergalių. Ir aš ne viena – pastaruoju metu vis daugiau žmonių atranda džiaugsmą auginti net ir savo mažuose miestietiškuose butuose. Vieni po pandemijos įprato daugiau gaminti ir nori savo mėgstamiausius spaghetti al pomodoro puošti tik šviežiais žalumynais. Kiti tiesiog ieško lėtesnių, ramesnių veiklų ir nori suleisti rankas į žemę. Dar kiti seka slow living madas, ieško tvaresnių sprendimų ir užsimojo bent dalelę maisto užsiauginti patys. Ir aš juos visus suprantu – miniatiūrinis daržas balkone, terasoje ar net ant virtuvės palangės ne tik duoda derlių, atrodo estetiškai, bet ir tiesiog suteikia... laimės.
Dar daugiau, mano šiandienos pašnekovė – komunikacijos
specialistė, sodų kūrėja, „Geltono karučio“ komandos narė Reda Narmontė – teigia, kad auginti yra užkoduota mūsų genuose. „Artumas gamtai ir augalams teka mūsų, lietuvių, venomis. Ir net gyvendami mieste, butuose, instinktyviai ieškome žalumos, natūralių kvapų ir skonių. Manau, kad tai yra labai graži mūsų identiteto dalis. O net ir neieškant tokios gilios prasmės, auginti savo maistą yra tiesiog praktiška. Ką tik nuskinti prieskonių lapeliai yra patys šviežiausi ir skaniausi, kokie tik gali būti. Jais gardinti savo pusryčius ar penktadienio kokteilį – naujoji prabanga, nes aukščiausią kokybę galima turėti tiesiog po ranka. O kur dar pasitenkinimas tokį skanumyną užauginus savo rankomis“, – pasakoja augalų entuziastė.
Tad ką nesunkiai užsiauginti balkone ar ant palangės ir džiaugtis derliumi dar šią vasarą? Reda dalijasi sąrašu, kuris, tikiu, padės savyje atrasti vidinį sodininką.
SVOGŪNŲ LAIŠKAI – AMŽINA PALANGĖS KLASIKA
Jeigu norisi pradėti nuo ko nors labai paprasto ir visada reikalingo virtuvėje – pradėkite nuo svogūnų laiškų. Taip, tai nėra pats egzotiškiausias ir originaliausias augalas, bet vasaros (o tuo pačiu – ir šaltibarščių!) sezonu tikrai labai naudingas.
„Ant palangės auginami svogūnai gal kai kuriems ir asocijuosis su močiutės namais ir stiklinėje daiginamu svogūnu. Bet aš rekomenduoju užsiauginti savo svogūnų laiškų, tik tai daryti susodinus svogūnus į žemę, vieną prie kito gražiame inde ar vazone. Naujoko sėkmės garantas – svarbu neperlaistyti ir tikrai pavyks. Svogūnų laiškams auginti nereikia daug vietos, jie greitai dygsta, o derlius visada po ranka“, – teigia Reda.
NAŠLAITĖS – VALGOMA SPALVŲ TERAPIJA
Našlaitės moka daryti du dalykus: žydėti gražiai ir gražinti viską, ant ko atsiduria – nuo pyrago iki vasaros kokteilio. Šios gėlės ne tik gražios, bet ir saugios vartoti.
„Našlaitės man patinka tuo, kad žydi visą šiltąjį sezoną beveik be jokios priežiūros (na, bent palaistyti vis tiek reikėtų). Joms tinka ir dideli, ir mažesni vazonai, tad lengvai rasite vietą bent balkono kamputyje. O svarbiausia, kad našlaitės pasižymi didele žiedų spalvų įvairove. Baltos, juodos, raštuotos, dvispalvės, visai mažų žiedelių arba didelių žiedų garbanotais krašteliais. Ypač gražu tortų dekorui. Tiks ir ant ką tik sumaišyto kokteilio patupdyti“, – siūlo augalų entuziastė.
TRUPUTĖLIS ITALIJOS
Mano meilė – bazilikas – sutinkamas ne tik Italijos nonnos, bet ir dažno lietuvio virtuvėje. Šviežias bazilikas dera kone visuose patiekaluose su pomidorais, tinka su gaiviomis vasaros salotomis, žuvimi, citrusiniais gėrimais, o net ir su braškėmis gali gimti netikėtai puikus kulinarinis duetas.
„Bazilikų ant savo palangės galima turėti jau šiandien, jei nusipirkę krūmelių iš prekybos centro išskaidysite juos po vieną daigą ir pasisodinsite į gražius vazonėlius. Tiesa, nepamirškite, kad bazilikai mėgsta drėgmę, šviesą ir šilumą.“
NASTURTĖ – VALGOMA VAIKYSTĖS GĖLĖ
Nasturtės – amžina darželių klasika, kuri šiuo metu išgyvena tikrą renesansą. O ar žinojote, kad nasturtės valgomos? Galite jas naudoti ne tik salotoms ar sumuštiniams, bet ir gamindami pesto, užpilus, padažus ar šių augalų sviestą.
„Į madingiausius sodus grįžo mūsų vaikystės sodų gėlės, kurios
yra labai nereiklios ir gali augti terasos ar balkono vazone. Rinkitės aukštą vazoną, kur nasturtės gražiai nutįs apačion, arba vazoną su atrama, kur jos galės vytis aukštyn. Jos auga greitai, tad netrukus džiaugsitės derliumi: valgomi ir jų lapai, ir žiedai. Tiesa, nasturčių skonis yra gana specifiškas, tai nėra mano mėgstamiausias valgomasis augalas, bet puošti jomis maistą saugu ir dekoras atrodo tikrai efektingai“, – priduria specialistė.
EGZOTIŠKA IMBIERO ŽALUMA
Imbieras bute? Taip! Nors ir egzotiškas, tikrai tinkamas ir sutinkamas daugybėje pasaulio patiekalų.
„Mažai kas žino, kad galima prekybos centre įsigytą imbiero šaknį užkasti į žemę ir sulauksite savo imbiero derliaus. Pasodinus imbierus, ima dygti bambuko stiebus primenantys ūgliai, kurie užauga gana aukšti, todėl iš karto pasirinkite vazoną, kur jie atrodys proporcingai. Tiesa, pačių šaknų derliaus teks palaukti ilgiau nei pusmetį. Bet valgomi yra ir imbiero lapai, kurie turi švelnų imbierinį skonį ir tinka patiekalams gardinti“, – teigia Reda.
BRAŠKĖS IR ŽEMUOGĖS NE TIK TURGUJE
Žemuogės ir braškės visada kvepia vasara, bet kai jų prisirpsta tavo balkone, tas skonis ir kvapas tampa dar ryškesnis.
„Bet kokią terasą papuoš ir balti žiedeliai, ir per vazono šoną tįstantys braškių „ūsai“. Jau nekalbu apie džiaugsmą laukiant balkone sirpstančių uogų! Uogas skinsite maždaug už mėnesio po žydėjimo. Braškės ir žemuogės puikiai auga pakabinamuose ar aukštesniuose vazonuose, mėgsta saulę ir reguliarią, bet saikingą drėgmę“, – patarimais dalijasi augalų žinovė.
TOLIMĄJA AZIJA KVEPIANTI CITRINŽOLĖ
Citrinžolė, nors ir ne tradicinis lietuviškas augalas, puikiai prisitaiko prie vazono gyvenimo. Subtiliai kvepiantys ilgi, siauri lapai augdami sukuria dailų, tankų kupstą, kuris atrodo dekoratyviai net ir kaip kambarinis augalas. Jos lapai kvapnūs, puikiai tinka gardinti žuvies patiekalus, sriubas, marinuojant vištieną ar gaminant gaivias vasaros arbatas.
„Citrinžoles pabandykite auginti terasoje ar balkone, kur vasarą atskrenda daug uodų. Ryškus citrinžolės kvapas turėtų juos atbaidyti. O jei ir nesuveiks, bent jau jūsų terasa maloniai kvepės“, – pasakoja ekspertė.
MEDETKOS JŪSŲ INSTAGRAMIŠKIEMS PATIEKALAMS
Medetkų žiedai – gražūs ne tik akiai, bet tinkami ir lėkštei. Mano instagramo sraute medetkomis savo patiekalus dekoruoja garsiausi kulinarijos guru. Tačiau tai nesunkiai galite daryti ir jūs! „Saulėtame balkone auginčiau medetkas, iš kurių žiedlapių džiovinčiau gražius oranžinius „pabarstukus“ vaikų patiekalams, maistui ir desertams puošti. Saulėta vieta, platus vazonas ir pakankamai vietos šaknims – viskas, ko joms reikia“, – pataria augalų žinovė.
GERIAUSIAS LAIKAS PRADĖTI – ŠIANDIEN
Jeigu užsikabinote tokį miniatiūrinį darželį užsiauginti ir savo namuose, Reda sako, kad geriausias laikas pradėti yra šiandien. „Ir tai pradžiai tikrai nebūtinos augalinės lempos, drėgmės matuokliai ir išmanieji vazonai. Žengiant į šią sritį linkiu paprastumo ir to down-to-earth džiaugsmo, kurį patiriame sukišę rankas į žemę.
O ir mokslininkai pritaria tam, ką mūsų močiutės seniai žinojo: sodininkystė veikia lyg terapija“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
IŠTIKIMI KASDIENYBĖS PALYDOVAI
Nuotraukos: gamintojų archyvas
Vieni batai mūsų spintose atsiduria atsitiktinai. Kiti ištraukiami atėjus svarbiai progai. Dar kiti, patys ištikimiausi, mus lydi kasdien – tvarkant skubius reikalus mieste, savaitgalių miško takuose, naujų įspūdžių ir netikėtumų pripildytose kelionėse ar lėtose atostogų akimirkose. Būtent šiuos, pačius svarbiausius, jau beveik du dešimtmečius atidžiai jums atrenka „Open24“.
Kasdienybė yra tokia pat svarbi kaip ir išskirtinės akimirkos. Būtent todėl kiekvienas „Open24“ asortimente esantis batų ir drabužių modelis čia atsirado neatsitiktinai. Kiekvienas jų – tai kvietimas gyventi patogiai, stilingai ir atsakingai kasdien. „Crocs™“, „HEYDUDE™“, „Toms“, „Reima“, „Keen“, „Teva“, „New Balance“, „Birkenstock“ ar kt. –nors šie gamintojai ir pasižymi skirtingu stiliumi, visus juos vienija panašios vertybės: pasiūlyti patikimą, kokybišką, mados tendencijoms
nepavaldų produktą, kuris visapusiškai atlieptų klientų poreikius.
Atidžiai formuojant asortimentą svarbios ne tik naujovės, padedančios klientams kaskart atrasti šį tą naujo ir sekti stiliaus, komforto ir technologinius pokyčius, bet ir tvarumas. „Open24“ apsigyvena tik atsakingai kuriantys prekės ženklai: produktus gaminantys iš perdirbtų medžiagų, tausojantys išteklius, besirūpinantys mūsų aplinka. Prieš jus – pažintis su keletu iš jų.
Ar jau girdėjote apie „HEYDUDE™“? Tai – šios vasaros naujiena „Open24“ parduotuvėse. Šis prekės ženklas išsiskiria neprilygstamu komfortu, lengvumu ir kasdienišku stiliumi. Batai sukurti taip, kad kiekvienas žingsnis būtų lengvas ir malonus, jie kviečia gyventi savo tempu, jaustis gerai savo kailyje ir skatinti kitus daryti tą patį. Tai avalynė, kuri leidžia būti savimi – bet kur ir bet kada.
Kiekvienam gerai pažįstamas, pasaulyje plačiai žinomas ir ne vienus metus nuo podiumų nenulipantis prekės ženklas „Crocs™“ jau spėjo tapti ir neatsiejamu „Open24“ asortimento atributu. Ši avalynė garsėja ne tik savo ikonišku dizainu ir drąsa, bet ir išskirtiniu komfortu. Be to, mados manifesto epitetą įgijęs prekės ženklas pasižymi ir pasaulyje itin retai sutinkamu universalumu – šiuos batus pamatysite ir gatvėje, ir sode, ir ant podiumo. Tai itin komfortiška, iš lengvos medžiagos sukurta avalynė, savąjį identitetą kurianti begaline spalvų, modelių ir aksesuarų įvairove. Sakoma, kad juos renkasi tie, kurie nebijo išsiskirti, vertina komfortą ir nori gyventi gyvenimą be taisyklių – tik su savais pasirinkimais.
Neabejojame, kad „Teva“ vardas jums taip pat gerai girdėtas. Tai – amerikiečių avalynės prekės ženklas, žinomas dėl savo patogių ir funkcionalių sandalų, sukurtų aktyviam laisvalaikiui ir nuotykiams lauke. Visgi jos mylėtojai tuo tikrai neapsiriboja: jiems tai ne tik avalynė, bet ir drąsus kvietimas žengti į pasaulį, kuriame kiekvienas kampelis tampa žaidimų aikštele. Atrasti nuotykių džiaugsmą net ir kasdienėse veiklose, nebijoti išsipurvinti, sekti savo smalsumu ir mėgautis laisve, kurią suteikia buvimas gamtoje. Nuo kalnų takų iki upių pakrančių, nuo stovyklaviečių iki miesto gatvių – nesvarbu, ar esate patyręs keliautojas, ar tiesiog mėgstate pasivaikščioti parke, „Teva“ akcentuoja patogumą, funkcionalumą ir stilių viename.
Dar vienas pasirinkimas tiems, kam aktyvus laisvalaikis gamtoje neatsiejamas nuo kasdienybės: susipažinkite su „Keen“ – tvirta, atsparia, kokybiška ir aplinkai draugiška avalyne, skirta žygiams, vandens sportui ir kasdieniam naudojimui. Kiekvienas jų batų modelis sukurtas taip, kad atlaikytų visus iškylančius iššūkius. Be to, kuriant „Keen“ batus naudojamos perdirbtos medžiagos, o gamyba orientuota į ilgalaikį patvarumą.
Gaivi pavasario šviesa, šypsenos, šilti apkabinimai ir sveikinimo žodžiai – pavasariui įsibėgėjus lamų bičiulius pakvietėme pasidžiaugti naujuoju teminiu „Lamų slėnis. Maistas“ albumu!
Susitikome ypatingoje vietoje – pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūrusioje ir tobulus namus primenančioje „Moon Studio“, kurią ryškiais gėlių žiedais papuošė mūsų draugai „Reichenbachflowers“.
Ypatingose erdvėse skambėjo bičiulių „Radio Vilnius“ muzikos garsai, džiugino kvapni „Karštos galvos“ kava ir užkandžiai bei gaivūs „Assorti“ gėrimai.
Ačiū kiekvienam atėjusiam pasidžiaugti naujuoju numeriu, įkvepiančiomis istorijomis ir Lamų bendruomene.
Naujojo numerio ieškokite spaudos prekybos vietose.
Nuotraukos: Rūta Floral
TVARUS IR VISAPUSIŠKAS
POŽIŪRIS Į GROŽĮ
Nuotraukos: „Nordclinic“ archyvas
Nors ilgą laiką plastinė chirurgija buvo siejama su ryškiomis veido ir kūno transformacijomis, šiandien tendencijos keičiasi – vis daugiau žmonių į plastinę chirurgiją atsigręžia ieškodami ne kardinalių pokyčių, o subtilių, tvarių ir ilgalaikių sprendimų. Tokių, kurie padeda ne tik atrodyti, bet ir jaustis geriau. Apgalvotą ilgaamžiškumo siekį pabrėžia ir šioje srityje dirbantys pirmaujančios privačios chirurgijos klinikos „Nordclinic“ profesionalai. Klinikoje daugiau nei keturių šimtų specialistų komanda kasdien prisideda prie gyvenimą keičiančių pokyčių plastinės, ortopedinės ir bendrosios chirurgijos srityse, o ilgaamžių sprendimų ieškodami čia apsilanko pacientai iš daugiau nei trisdešimties pasaulio šalių.
Šiandien ilgaamžiškumas tampa ne tik mokslo, bet ir gyvenimo filosofijos dalimi. Vis dažniau kalbame ne tik apie ilgesnį gyvenimą, bet ir apie kokybiškus, sveikus, energijos ir pasitikėjimo savimi kupinus metus. Į bendrą ilgaamžiškumo sampratą vis dažniau integruojama ir šiuolaikinė plastinė chirurgija – ji prisideda tiek prie fizinės, tiek prie emocinės pacientų gerovės. Pamažu formuojasi nauja grožio samprata – plastinė chirurgija nebekovoja su laiku, o padeda su juo susidraugauti. Kaip ir gydytojai, kurie nesistengia radikaliai pakeisti žmogaus, priešingai – subtiliomis ir kiekvienam individualiai pritaikytomis priemonėmis jie padeda priimti save ir gyventi visapusiškai kokybiškesnį gyvenimą.
Pasak „Nordclinic“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo Andriaus Pajėdos, dabartiniai pacientai renkasi natūralumo siekį atitinkančius sprendimus, o ši tendencija glaudžiai susijusi su ilgaamžiškumu: „Į mus vis rečiau kreipiasi pacientai, norintys anksčiau populiarių operacijų – ryškiai koreguotų lūpų ar išryš-
kintų skruostikaulių. Įvairios injekcijos praranda savo populiarumą, o žmonės nori ilgalaikį rezultatą užtikrinančių procedūrų. Pavyzdžiui, vietoje injekcijų renkasi riebalų persodinimą, kurio rezultatai atrodo daug natūraliau, o aplinkiniai net negali pasakyti, kad žmogui buvo atlikta procedūra.“
Svarbu akcentuoti: ilgaamžiškumas nėra atsitiktinumas. Pirmiausia tai – nuoseklaus rūpinimosi savimi ir disciplinos rezultatas. Norint jaunatvišką išvaizdą ir savijautą išsaugoti kuo ilgiau, šioje srityje dirbantys profesionalai akcentuoja sveikos mitybos, fizinio aktyvumo, kokybiško miego, protinės veiklos ir emocinės sveikatos svarbą.
Atitinkamų veiksmų svarbu imtis ir atsižvelgiant į savo amžių. Pavyzdžiui, jauniems žmonėms rekomenduojama ne tik atsisakyti žalingų įpročių, bet ir vengti perteklinių procedūrų. Neretai jiems užtenka profilaktinių veiksmų: kokybiškos ir nuoseklios odos apsaugos, drėkinimo, sveikos gyvensenos, fizinio aktyvumo. Ankstyvame vidutiniame amžiuje tikslingiau rinktis daugiau įvairių procedūrų, tačiau ir jas svarbu atlikti saikingai ir atsakingai. Rekomenduojami masažai, fizioterapija, injekcijos, užpildai, lazerinės procedūros. Vyresnio vidutinio amžiaus žmonės gali svarstyti apie chirurgiją: antakių, smilkinio srities, veido pakėlimą, vokų plastiką ir panašias procedūras.
Šias tendencijas pastebi ir „Nordclinic“ plastikos chirurgai. Jų teigimu, vis daugiau pacientų atsisako laikinų sprendimų ir renkasi ilgaamžiškesnes procedūras, kurios ne tik suteikia jaunatviškumo, bet ir skatina veido odos regeneraciją, pagerina jos elastingumą. Tai ypač aktualu vyresniems pacientams, kurie nori ne momentinių
pokyčių, o natūralaus odos atsinaujinimo efekto. Plastikos chirurgai pastebi ir besikeičiantį požiūrį į veido atjauninimą – populiarėja subtilūs veido pakėlimai, kurie suteikia jaunatvišką išvaizdą, vis dažniau tolstant nuo nenatūralumo įspūdžio. Be to, jaunesni pacientai dažnai renkasi ir prevencines procedūras – pavyzdžiui, minimalų veido pakėlimą, kuris padeda išvengti didesnių operacijų ateityje. Norint išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, procedūrų pasirinkimą svarbu grįsti saikingu požiūriu. Tai pabrėžia ir plastinės bei rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas dr. Gediminas Samulėnas. Anot jo, nors estetinių sprendimų pasirinkimas itin platus, ne visos procedūros vienodai veiksmingos ar reikalingos. „Estetinių procedūrų pasiūla didelė, be to, ji nuolat auga. Odos būklei palaikyti skirtos biorevitalizacija, hialurono preparatai, dermabrazija, fototerapija, gintaro rūgštis ir kitos priemonės. Odos audinių tūrį didina hialurono bei kiti užpildai, riebalų persodinimas. Audinių padėčiai koreguoti galima rinktis chirurgines operacijas, veido siūlus, kolageno stimuliantus. Norint palaikyti veido tonusą, siūlomos limfodrenažinės procedūros, veido mankštos. Visgi ne visos šios procedūros yra rekomenduojamos, o kai kurios gali turėti ir neigiamų pasekmių“, – tikina gydytojas.
Požiūris į plastikos chirurgiją keičiasi – ji tampa dar vienu būdu, padedančiu užtikrinti gerą savijautą ir padidinti pasitenkinimą gyvenimu. Gydytojai sutaria, kad ši tendencija vis stiprės –ateityje pacientai vis dažniau ieškos profesionalų pagalbos ne tik norėdami patobulinti savo išvaizdą, bet ir visapusiškai pagerinti gyvenimo kokybę.
Pastarieji metai ryškų ir gyvą stilių turinčiai menininkei, drabužių kūrėjai, interjero dizainerei Katrinai Knizikevičiūtei tekėjo atsitraukus nuo miesto šurmulio. Laikas, praleistas mažame žvejų kaimelyje Brazilijoje ir laukinių žvėrių draugijoje Latvijos pajūryje, jai padėjo susitelkti į tapybą ir grįžti arčiau savęs. „Atradau ramybę būti su savimi, o dalys, ilgą laiką išbarstytos skirtingose vietose, dabar pradeda susijungti į vientisesnį paveikslą“, – apie tylų vidinį persiorientavimą pasakoja mergina. Ir nors šiemet prasideda naujas jos gyvenimo ir kūrybos etapas, svarbiausia jai visuomet išliks viena: augti, keistis ir išlikti jautriai.
Visą istoriją skaitykite NAUJAME vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Asami spalvų pasaulyje
Išgirdusi apie Vilniuje gyvenančią japonę, kuri savo namuose iš natūralių augalų išgaunamais dažais dažo lietuviško lino klostes, norėjau sužinoti daugiau. Taip susipažinau su Asami Imanishi . „Tradiciniuose amatuose užkoduotas grynas ir paprastas grožis, meilė, šiluma. Tai bus svarbu tol, kol žmonės išliks žmonėmis – nepriklausomai nuo technologijų pažangos ateityje“, – sako Asami ir kviečia pažinti jos japoniška pasaulėžiūra persmelktą, rankų darbu sušildytą ir kažkur tarp intuicijos, meno ir chemijos balansuojantį natūralių dažų pasaulį.
– Asami, pasidalink savo istorija – kaip nutiko, kad šiandien savo gyvenimą kuri Lietuvoje?
– Į Lietuvą persikėliau dėl savo vyro – jis yra lietuvis. Susipažinome keliaudami po Indoneziją, kelerius metus palaikėme santykius per atstumą, lankėme vienas kitą savo šalyse, dažnai drauge keliaudavome. Pasauliui sustojus dėl pandemijos, taip gyventi tapo gana sudėtinga, todėl turėjome atrasti būdą, kaip išlaikyti santykius. Nusprendėme susituokti. Kadangi mano vyras Lietuvoje jau buvo įsitvirtinęs, o aš šiaip ar taip kiekvieną progą išnaudodavau kelionėms, nutarėme, kad atsikelsiu gyventi čia.
– Šiandien kalbamės apie natūralų dažymą – ar su juo susipažinai dar gyvendama Japonijoje?
– Pirmą kartą apie natūralų dažymą su-
žinojau, kai man buvo trylika. Prisimenu, vienoje indiško stiliaus drabužių parduotuvėje, kuri specializavosi rankomis dažytų natūralių audinių srityje, nusipirkau keletą daiktų. Iki šiol aiškiai pamenu, kaip stipriai toji parduotuvė mane sužavėjo. Dar ir dabar prieš akis matau drabužių etiketes, kuriose buvo nurodyta, kaip prižiūrėti drabužius, kad spalva skalbiant neišbluktų.
Praėjo daug laiko ir po beveik dvidešimties metų, sulaukusi 31-erių, pradėjau tyrinėti šią sritį ir pati eksperimentuoti su natūraliu dažymu. Dešimtmetį dirbau bikinius kuriančioje įmonėje Japonijoje, paplūdimio miestelyje Kamakuroje, kai nusprendžiau mesti darbą ir pradėti savo projektą. Remdamasi sukaupta patirtimi ir tuo, kad nuo vaikystės mano oda itin jautri, nutariau sukurti stilingą apatinį trikotažą odos
problemų turinčioms moterims. Produktą, kuris būtų ne tik gražus, bet ir draugiškas jautriai odai.
Ėmusi ieškoti natūralių pluoštų audinių ir jautriai odai tinkamų dažų, greitai atradau indigo dažus. Visame pasaulyje yra daugybė skirtingų indigo dažymo metodų, tačiau mane labiausiai domino natūralus dažymo būdas – išgaunamas iš natūralių ingredientų naudojant fermentaciją. Kuo daugiau tyrinėjau ir mokiausi apie natūralų indigo dažymą Japonijoje ir kitose šalyse, tuo labiau mane tai žavėjo. Kadangi Lietuvoje indigo spalvą išgauti sunkiau (šių dažų paruošimo procesas reikalauja tam tikrų specifinių sąlygų, temperatūros, drėgmės, tinkamos aplinkos ir kokybiškų ingredientų), persikėlusi čia ėmiau eksperimentuoti su dar kitokiais metodais.
Man labai artima natūralaus senėjimo estetika – tikiu, kad bėgant laikui daiktai tampa dar prasmingesni ir gražesni. Tai nenutrūkstantis natūralus nuolatinio pokyčio procesas.
– Japonų filosofija vertina paprastumą, harmoniją, sąmoningumą. Asami, ar į savo kūrybinį procesą įtrauki šias vertybes, o gal naudoji ir kokių nors su savo gimtąja šalimi susijusių natūralaus dažymo technikų?
– Kaip ir dauguma japonų, užaugau moderniame priemiestyje, gana standartinėje japonų šeimoje, todėl nors ir žinojau, kad esu japonė, niekada nejaučiau, kad savyje nešiočiausi ypatingą japonišką paveldą. Mano tėvai nebuvo amatininkai, todėl apie tradicinius japoniškus amatus ir menus sužinojau savarankiškai. Mūsų šalies tautinis paveldas yra tarsi oras, kuriuo kvėpuojame – labai natūralus, įprastas ir todėl mums beveik nepastebimas. Dėl to manau, kad abu atsakymai savaip teisingi: ir kad visa mano kūryba stipriai susijusi su mano japoniška kilme, ir kad tai įtakos beveik nedaro. Sunku atskirti – juk visas mano kūrybinis procesas kyla iš mano patirčių plačiąja prasme, neapsiribojant vien japoniškos kultūros paveldu. Tiesą sakant, kaip
ir daugelis japonų, esu įkvėpta menininkų ir kultūrų iš viso pasaulio.
Iš tiesų, nors niekuomet apie tai negalvojau, kartu jaučiu, kaip šios vertybės natūraliai pasireiškia visame, ką darau. Man labai artima natūralaus senėjimo estetika – tikiu, kad bėgant laikui daiktai tampa dar prasmingesni ir gražesni. Tai nenutrūkstantis natūralus nuolatinio pokyčio procesas. Šią transformaciją pastebiu ir audinių dažymo procese, ypač kai dažau sluoksniais – kiekvienas dažo sluoksnis audiniui suteikia vis daugiau gylio ir istorijos. Net kai dažymo procesas jau užbaigtas, mėgstu stebėti, kaip audinys bėgant laikui keičiasi, dėvisi, gyvena savo gyvenimą. Netobulumo ir akimirkos grožis japonų filosofijoje itin vertinamas.
– Ar galėtum pasidalinti, kaip atrodo tavo kūrybinis procesas – nuo medžiagų paieškos iki galutinio produkto?
dientus – tai gali būti medžio žievė, šaknys, augalų lapai, stiebai, žiedlapiai, vaisiai, daržovės, sėklos ir kt. Priklausomai nuo ingredientų tipo ir norimo rezultato, augalus džiovinu, mirkau vandenyje arba užšaldau. Visuomet dažau tik natūralius audinius –medvilnę, liną, vilną ar šilką. Sintetiniai audiniai natūraliam dažymui nėra tinkami. Svarbu, kad vilna ar šilkas turi gyvulinės kilmės baltymų, todėl dažniausiai nusidažo tamsesnėmis spalvomis. Kad baltymai prisijungtų prie augalinių pluoštų, tokių kaip medvilnė ir linas, juos mirkau skystyje, pagamintame iš virtų sojų pupelių arba sojų pieno. Dažo intensyvumui svarbus ir pH – jam sureguliuoti naudoju actą arba valgomąją sodą. Paruoštą dažą sumaišau su vandeniu ir kaitinu dideliame puode. Su tam tikrais ingredientais baigtą dažų vonelę palieku per naktį be dangčio, kad oksiduotųsi ir spalva dar suintensyvėtų. Audinio virimo laikas ir temperatūra visuomet skiriasi priklausomai nuo medžiagos.
Vos pradėjus šią veiklą, geriausias atlygis buvo rezultatas – jis niekada nebūna toks pats, visuomet nustebina, atsiduria kažkur už mano kontrolės ribų.
Visgi bėgant laikui pradedu jausti, kad pats prasmingiausias atlygis yra ne tik mano pačios gebėjimas džiaugtis procesu ar rezultatu, bet ir dalijimasis su kitais.
Paskutinis etapas – nudažytą audinį pamerkti į praskiestą metalo druskų tirpalą. Šis tirpalas gaminamas iš geležies, vario, aliuminio ar kitų metalų ir vandens su actu. Kiekvieno metalo savybės veikia kaip klijai tarp dažų ir audinio, o spalvos ryškumas priklauso nuo naudojamo metalo. Pavyzdžiui, geležis suteikia tamsiai pilką spalvą, varis –melsvai žalią, o aliuminis duoda ryškumo. Kartais tą patį audinį dažau ir kelis kartus – taip spalva būna dar sodresnė, gilesnė. Jei audinyje noriu sukurti raštus, naudoju rišamąją, trafaretinę, šibori ar batikos technikas. – O kokius natūralius augalus savo dažams tu renkiesi?
– Anksčiau daugiausiai dirbau su indigo ir raudės šaknimis – jos puikiai tiko mano gamintam apatiniam trikotažui. Japonijoje, savo mėgstamoje dažymo parduotuvėje, galėjau lengvai įsigyti šių ingredientų. Visgi Lietuvoje jų gauti kiek sudėtingiau,
todėl dabar eksperimentuoju su vietinėmis medžiagomis. Tai man visiškai nauja patirtis, ypač žiemą, kai ilgą laiką lauke augalų surasti tampa beveik neįmanoma. Išmokau planuoti iš anksto, konservuoti, džiovinti, šaldyti viską, ką galiu. Pastebėjau, kad mūsų sode augančių hortenzijų lapai puikiai tinka dažymui, o nuskinti skirtingu metu, prieš arba po žydėjimo, dar ir sukuria skirtingas spalvas. Dilgėlės, kaštonai, gilės – kasdien stebėdama gamtą vis randu naujų užuominų apie medžiagas. Nuostabus atradimas buvo ir stiprus avokadų bei granatų pigmentas. Jie lengvai randami maisto prekių parduotuvėse, yra skanūs ir gali būti perdirbami į gražių spalvų dažus. Šeimoje itin mėgstame avokadus, todėl šaldiklyje visada yra avokado žievelių ir kauliukų atsargų. (Šypsosi.)
– Asami, pasidalink, kas natūraliame dažyme tau sudėtingiausia, o kas labiau-
siai apdovanoja, moko?
– Didžiausias iššūkis man – sugalvoti efektyvius receptus gamtoje rastoms medžiagoms. Vos pradėjus šią veiklą, geriausias atlygis buvo rezultatas – jis niekada nebūna toks pats, visuomet nustebina, atsiduria kažkur už mano kontrolės ribų. Visgi bėgant laikui pradedu jausti, kad pats prasmingiausias atlygis yra ne tik mano pačios gebėjimas džiaugtis procesu ar rezultatu, bet ir dalijimasis su kitais. Didelė laimė žinoti, kad mano darbai atranda vietą, sukelia jausmus ir kitų žmonių širdyse. Mano kūrybinė kelionė yra mano gyvenimas – kartais greitas, kartais labai lėtas. Abi greičio formos reikalingos, kad puoselėčiau save kaip asmenybę. Iš tiesų, išorinis pasaulis mano tempui neturi daug įtakos. Manau, kad mano kantrybė ir gebėjimas būti čia ir dabar geriausiai ugdomi per klaidas – iš jų mokausi. Bet tik tada, jei sau ir savo darbui esu atidi ir kantri.
Išsivysčius technologijoms, leidžiančioms masiškai gaminti pigius, dirbtinius dažus, kurie nėra tvarūs nei savo esme, nei estetika, natūralus dažymas, žinoma, nebėra kasdienybės ar būtinybės dalis. Visgi jis išlieka kaip meno forma, tradicijos puoselėjimo būdas.
– Užsiminei apie tradicinę japonišką dažymo techniką – šibori. Beje, ar savo darbuose įtrauki ir ką nors lietuviško?
– Kionui šibori metodas, kuris būdingas konkrečiai Kioto regionui, yra itin kruopštus audinio susiuvimas ir surišimas prieš jį merkiant į dažų vonelę. Tai sukuria unikalius raštus ir dizainus. Tai lėta, atidi, kruopšti audinio dekoravimo tradicija, kurią man labai norisi puoselėti.
Turbūt ryškiausias lietuviškos kultūros elementas mano darbuose, žinoma, yra lino audinys. Linas puikiai sugeria natūralius dažus, todėl dažnai jį naudoju kurdama įvairius produktus, pavyzdžiui, pinigines, kurios, nuolat nešiojamos, bėgant laikui gražiai dėvėsis ir transformuosis. Japonijoje tai vadinama nadžimu – tikima, kad vartotojas ir daiktas tarpusavyje užmezga istoriją, o tai suteikia daiktui sielą ir savitą patrauklumą. – Tiek natūralaus dažymo procese, tiek
ir japonų kultūroje gamta užima ypatingą vietą – ar tu pati pastebi šias sąsajas?
– Dvi pagrindinės Japonijoje sugyvenančios religijos yra budizmas ir šintoizmas. Budizmas atsirado Indijoje, vėliau per Kiniją atkeliavo į Japoniją. Šintoizmas užgimė Japonijoje – tai yra animistinė religija, garbinanti gamtą. Nors dažniausiai japonai savęs nelaiko religingais, tačiau tuo pačiu nesąmoningai perima abiejų šių religijų elementus: iš budizmo – dzen principus, o iš šintoizmo – pagarbą gamtai, jos grožiui ir laikinumui. Gražus to pavyzdys – garsusis sakurų žydėjimo sezonas. Kasmet šis trumpalaikis gamtos ciklo grožis yra džiaugsmingai švenčiamas. O ir aš pati kaskart dažydama su natūraliais sezoniniais augalais švenčiu šią akimirkos dovaną ir per savo kūrybą perduodu savo mintis bei jausmus.
– O kokią natūralaus dažymo ateitį tu matai?
– Kadaise faksas ir elektroniniai žodynai buvo laikomi naujove, tačiau dabar tai technologinė atgyvena. Tikėtina, kad ir šiuolaikinės dirbtinio intelekto technologijos už kokių trisdešimties metų bus laikomos pasenusiomis. Kiekvienas laikmetis turi tiek tradicinių, tiek modernių elementų, tačiau galiausiai tai tėra tik santykinė perspektyva. Išsivysčius technologijoms, leidžiančioms masiškai gaminti pigius, dirbtinius dažus, kurie nėra tvarūs nei savo esme, nei estetika, natūralus dažymas, žinoma, nebėra kasdienybės ar būtinybės dalis. Visgi jis išlieka kaip meno forma, tradicijos puoselėjimo būdas. Nors primityvus ir neefektyvus, jis yra prasmingas. Galutinis produktas turi sielą, nes jį savo rankomis ir mintimis kūrė žmogus. Jame užkoduotas grynas ir paprastas grožis, meilė, šiluma, džiaugsmas. Tai bus svarbu tol, kol žmonės išliks žmonėmis – nepriklausomai nuo technologijų pažangos ateityje.
Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Rūta Floral
Iš ofiso į gamtą
Darbo dienos pradžiai – SPA, pietums – lėto maisto patirtis iš ekologiško ūkio ir maudynės ežere, o vakarui – saulėlydis terasoje, pirtis ir gal net vakarėlis. „Su vaizdu į ežerą dirbasi kitaip“, – sako „Tech Spa“ vadovas Karolis Petkus, aprodydamas pirmojo darbostogų ir renginių viešbučio Baltijos šalyse erdves. „Tech Spa“ šerdis – lėtas maistas iš vietinio „Forest Lab“ ūkio, kurio šeimininkas Aurelijus Petraitis iš naujo atrado savo gyvenimo pašaukimą. Ši vieta – tai ne tik erdvė darbui, atostogoms ar darbostogoms, bet ir kvietimas tyrinėti Dzūkiją.
– „Tech Spa“ – pirmasis darbostogų viešbutis Baltijos šalyse. Kaip kilo jo idėja ir poreikis?
Karolis: „Tech Spa“ idėja kilo „Tech Zity“ savininkui Dariui Žakaičiui – drąsiai ir įdomiai asmenybei, besiimančiai nestandartinių projektų. Kaip ir visi „Tech Zity“ projektai, „Tech Spa“ laikosi filosofijos prikelti senus pastatus naujam gyvenimui, o ne griauti ir statyti naujus. „Tech Spa“ konceptas nėra naujas – Vakarų šalyse daugėja tokių pavyzdžių.
– Kokia buvo pirminė šio pastato paskirtis?
Karolis: 1992 m. tai buvo vienas pagrindinių Lietuvos banko filialų, veikęs kaip pagrindinė šalies pinigų saugykla. Prie „Tech Spa“ projekto dirbo puiki architektų komanda iš „A2SM“, kuri sujungė sovietinį brutalizmą ir estetišką minimalizmą.
– Būti pirmiems visada sunkiausia. Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kai kūrėte šią vietą?
Karolis: Prieš kelis metus pats darbostogų konceptas dar nebuvo plačiai žinomas – visuomenę reikėjo apie jį edukuoti. Tiesa, atvykus į kurortą žmonėms neužtenka vien tik darbo ir poilsio erdvių – reikia ir kitų pramogų bei turinio. Siūlome įvairias edukacijas, protmūšius, žygius į gamtą, jogos pamokas, koncertus, o netrukus kieme atsiras ir pirtis. Iš pradžių dėmesį skyrėme pastatui, infrastruktūrai, vertei žmonėms, tačiau greitai supratome, kad didžiausią vertę kuria ne infrastruktūra, o patys atvykstantieji – jie čia kuria, telkiasi į bendruomenę, suartėja, pailsi ir išvyksta kupini jėgų bei idėjų. Dar viena labai svarbi šio projekto dalis – maistas, kuris iš tiesų jungia žmones. Neretai komandų vakarienės perauga į vakarėlius. – Kaip šefas Aurelijus prisijungė į jūsų komandą?
Karolis: Praėjusiais metais atidarėme barą „Cantina“. Turėjom daug iššūkių ir pamokų. Išsigryninome, kad mums reikalingas vietinis žmogus, gerai pažįstantis Druskininkų bendruomenę, kuris galėtų rūpintis maistu. Jau kurį laiką žinojau apie Aurelijų, kuris savo ūkyje „Forest Lab“ augina įvairiausias daržoves, gėles, žoleles. Kartą, kai jis atvažiavo į miestą su pilna mašina arbūzų, pamatęs jį pro langą irgi atėjau nusipirkti, pradėjome kalbėtis ir Aurelijus papasakojo apie savo aistrą maistui. Atrodo, kad mus suvedė likimas, nes kaip tik tuo metu ieškojome į komandą žmogaus. Dabar čia dalinamės unikaliomis, itin autentiškomis maisto patirtimis – maistu, užaugintu „Forest Lab“ ūkyje, ir jo istorijomis.
Pakeitus korporatyvinį darbą mieste ir nuolatinį keliavimą į darbą arčiau žemės, atsirado daug darbo ir su savimi. Keitėsi mano identitetas, vyko įdomūs procesai. Daug ką apie save atradau iš naujo.
– Aurelijau, o kokia tavo kelionė?
Kaip maistas ir ūkis tapo tokia svarbia tavo gyvenimo dalimi?
Aurelijus: Iš tikrųjų, maistas vienokia ar kitokia forma mane lydėjo visą gyvenimą. Iš vaikystės prisimenu save gaminantį virtuvėje. Tačiau dar neseniai užsiėmiau visiškai kitais projektais ir kopiau į kitą kalną. Su partneriais kūrėme programinės įrangos sprendimus, skirtus geoinformaciniam sektoriui: geodezininkams, architektams, inžinieriams, leidžiančius efektyviai naudoti 3D skenavimo duomenis, gautus taikant LiDAR technologiją ar fotogrametriją AutoCAD, Revit, SketchUp aplinkose. Dirbau statybų ir IT sektoriuje, išplatinome šiuos sprendimus visame pasaulyje, daug keliavau. Vis dėlto viduje visada kirbėjo vidinis botanikas, šefas, gamtininkas.
Tyrinėjau ūkį iš įvairių perspektyvų, ieškojau būdų, kaip jį būtų galima efektyviau monetizuoti: skintos gėlės, prieskoninės žolelės, arbatos, daržovių dėžutės. Iš šono gyvenimas kaime atrodo romantiškas, tačiau jis toli gražu nėra lengvas. Kai palikau darbus, miestą ir pradėjau užsiimti žemės ūkiu, daugelis baksnojo pirštu į galvą ir klausė, ką čia veikiu. Tai tikrai nelengva kasdienybė, reikalaujanti ožio užsispyrimo.
– Kokia transformacija vyksta viduje, taip kardinaliai pakeitus darbo pobūdį ir gyvenimo būdą?
Aurelijus: Pakeitus korporatyvinį darbą mieste ir nuolatinį keliavimą į darbą arčiau žemės, atsirado daug darbo ir su savimi. Keitėsi mano identitetas, vyko įdomūs procesai. Daug ką apie save atradau iš naujo. Pasikeitė ir mano vertybės – man tapo labai svarbu tai, kaip judu, kvėpuoju, maitinuosi ir ilsiuosi. Tai fundamentalūs dalykai, kurie turėtų būti svarbūs kiekvienam. Transformavau savo kūną per sąmoningą judesį,
Kol nardžiau mieste ir po darbus, mano tėvai, turintys gėlių verslą, įsigijo žemės Diržų kaime netoli Druskininkų, kurioje dabar įsikūręs „Forest Lab“ ūkis. Neturėjau jokios žemės ūkio patirties. Viskas prasidėjo nuo pirmos lysvės – maisto dėl savęs, vaismedžių, uogų, smidrų. Vėliau atsirado gėlių, dar daugiau daržovių, žolelių, šiltnamiai.
jogą, kalisteniką ir teisingą mitybą. Pats vertikaliai susilygiavęs šiose vertybėse horizontaliai dalinuosi sukaupta patirtimi su kitais. Pastaruosius metus kuriu lėto maisto patirtis, nes žinau, kad geri dalykai vyksta lėtai. Greitai tik žaibas trenkia ar trauma įvyksta. Galų gale, net ir greitai sėkmei aplankius, yra posakis: „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs“. Taip pat pradėjau domėtis žvaigždėmis, astrologija, kas yra neišvengiama dirbant ūkyje. Juk ne veltui mūsų babos sodina, atsižvelgdamos į mėnulio kalendorių. – Ką turi omenyje vadindamas maistą lėtu?
Aurelijus: Lėtas maistas – tai švariai ir tvariai vietoje užaugintas sezoninis maistas. Dabar klesti konvencinė žemdirbystė. Fokusas nusisuka nuo žmogaus, jis nukreipiamas į verslą. O verslas bando būti kuo pelningesnis ir suvaldyti visas rizikas. Todėl produkcija auginama bedirvėje, kontroliuojamoje aplinkoje, naudojant sintetines trąšas, pesticidus, herbicidus, fungicidus – naikinama viskas, kas gyva, paliekant tik genetiškai modifikuotą produktą, kurį patogu transportuoti, ilgai
Daug motyvacijos suteikia tai, kad kuriame kažką naujo, išskirtinio ir patys nežinome, kur tai nuves. Kiti motyvuojantys dalykai – kuriama vertė žmonėms, daug kūrybos, partnerysčių ir labai geras grįžtamasis ryšys.
laikyti lentynose, be to, jis gražiai atrodo. Tačiau toks „grožis“ mūsų žarnyno organizmus taip pat žudo ir nėra palankus mūsų sveikatai. Aš, savo ruožtu, rūpinuosi žeme ir joje esančiais mikroorganizmais, o jie jau pasirūpina augalais. Turiu organinių trąšų ciklą. Pats gyvulių dar nelaikau, tačiau bendradarbiauju su vietine sūrine „Varinis puodas“ ir vištų ūkiu „Lapė už tvoros“. Iš jų gaunu ne tik nuostabius sūrius, kitus pieno produktus ar kiaušinius lėto maisto patirtims, bet ir mėšlą, kurį kompostuoju. Taip pat gaminu žolių raugus, fermentus, naudoju ežero dugno sapropelį. Naujai taikau senovines augalininkystės technikas, kad užauginčiau švarų, gyvą, pranos kupiną maistą. Maistas virsta į mus. Jis arba gydo, arba sirgdina. Man atrodo labai svarbu rinktis lėtai užaugintus produktus ir nemesti į save bet ko. – Kas šiuo metu auga ūkyje?
Aurelijus: Ką tik pražydo visas laukas nuostabių bijūnų. O sezono fokusas – daržovės: pomidorai, agurkai, paprikos, baklažanai, bulvės, burokėliai, svogūnai, ridikėliai, morkytės, salotytės, įvairios žolelės. Iš esmės – viskas, ko gali prireikti restoranui. Taip pat jau kelis metus iš eilės eksperimentuoju su arbūzais ir melionais. Šiemet jų turėsime dar daugiau. Iš pradžių pats negalėjau patikėti, tačiau mūsų klimatas jau puikiai tinka arbūzams auginti. Aš pats niekur nesu valgęs skanesnių.
– Išduoki paslaptį, kaip Lietuvoje užauginti arbūzus?
Aurelijus: Pirmiausia reikia gyventi piečiausiame Lietuvos kurorte – Druskininkuose. (Juokiasi.) Faktas, kad čia visada bent keliais laipsniais šilčiau nei Vilniuje.
Sėklą daigams iš karto reikėtų sodinti bent į vieno litro talpos indą. Jie nemėgsta persodinimo. Arbūzams reikia daug saulės šviesos, todėl daigus geriausia laikyti šiltnamyje ir papildomai uždengti šaltomis naktimis. Aš pats darau didelę mėšlo šiltlysvę, kuri papildomai šildo daigus iš apačios. Galiausiai persodinu į atvirą, gerai drenuojamą, saulėtą vietą. Aplinkui dengiu juoda agroplėvele –arbūzai mėgsta dengimą. Plėvelė ne tik šildo žemę, bet ir stabdo žolių augimą. Didžiausia paslaptis – arbūzų nereikia laistyti. Nors arbūzas yra vandeninga uoga, jis nemėgsta būti laistomas, nebent pačioje pradžioje, kai daigelis tik prigyja. Arbūzai neturi gilios šaknų sistemos ir rytais susirenka drėgmę iš rasos. Tiesa, arbūzai puikiai auga atvirame grunte, o melionams palankiau augti šiltnamyje.
– Daug pamokų ūkyje, tiesa?
Aurelijus: Tikrai taip. Jeigu ūkyje suklydai šį sezoną, klaidą ištaisyti galėsi tik po metų – laiko juk neatsuksi. Todėl reikia daug kantrybės ir užsispyrimo.
– O kas „Tech Spa“ projekte teikia daugiausiai laimės ir motyvacijos?
Karolis: Aš pats esu iš kurorto – Palangos. Atsiradus pasiūlymui prisidėti prie „Tech Spa“, pagalvojau, kad tai įdomus, šiuolaikiškas projektas ir geras iššūkis. Daug motyvacijos suteikia tai, kad kuriame kažką naujo, išskirtinio ir patys nežinome, kur tai nuves. Kiti motyvuojantys dalykai – kuriama vertė žmonėms, daug kūrybos, partnerysčių ir labai geras grįžtamasis ryšys. Ir tikrai smagiai čia gyvename: rytas prasideda nuo SPA, sporto salės, dažnai kartu su vietine bendruomene gaminamės pusryčius.
Pats didžiausias turtas ir atradimas man yra Druskininkai, šio krašto gamta ir žmonės. Labai norisi paskatinti visus važiuoti vasarą tyrinėti Druskininkus, Dzūkiją. Tikriausiai daugelis net neįsivaizduoja, kiek čia ežerų, upių, pušynų, autentiškų kaimų. Pasiimkite dviratį, sėskite į traukinį ir važiuokite į Marcinkonis!
– O tada, kur toliau?
Karolis: Atvykę į Marcinkonis, leiskitės į kelių valandų kelionę dviračiu iki Druskininkų, pakeliui patyrinėkite kaimus. Atvykę šokite į miesto centre esantį ežerą išsimaudyti. Tuo metu Aurelijus jau bus paruošęs pietus. Po jų – kelios valandos produktyvaus darbo su vaizdu į ežerą. Vakare kiemelyje pakursime pirtį, suorganizuosime vakarėlį bare, o ryte – ekskursija į ūkį.
PASIKALBĖK
DRAUGYSTĖ SU NAMINIAIS GYVŪNAIS: KUO JI NAUDINGA VAIKAMS IR SUAUGUSIESIEMS?
Visi, kas mane bent kiek pažįsta, žino – gyvūnai man ypač brangūs. Ne tik todėl, kad augau jų apsuptyje, o ir šiuo metu rūpinuosi savo keturkoje Uma, bet ir dėl to, kad esu psichologė ir žinau, kokį stiprų terapinį poveikį gyvūnai turi. Neseniai po visos dienos pasivaikščiojimo su draugais vienas jų pasakė: „Šiandien buvo taip smagu – supratau, kad didelę dienos dalį aš tiesiog žiūrėjau į Umą.“ Iš tiesų, kaip dažnai augintiniai nukreipia mūsų mintis, padeda užsimiršti, nuramina ir paveikia mus itin terapiškai.
KO MUS MOKO DRAUGYSTĖ SU AUGINTINIAIS?
Dažniausiai draugystė su naminiu gyvūnu žmogui yra tik atkarpa, tačiau gyvūnui ji neretai trunka visą gyvenimą. Jie patiki mums savo likimą – tai yra ir privilegija, ir atsakomybė. Rūpindamiesi augintiniu, visų pirma, mokomės kurti santykį su kitu – ne žmogumi, prisirišame, sukuriame ryšį, išmokstame suprasti vienas kitą be žodžių. Suprantame gyvūnų poreikius, kaip ir jie ne ką prasčiau supranta mūsų – pastebi emocijas ir geba į jas reaguoti. Tokia draugystė priverčia sustoti, atsitraukti nuo intelektinio pasaulio, socialinių medijų, darbų ir patirti dabartį.
Gyvūnai moko žaisti. Nesvarbu, koks asmens amžius, išsilavinimas ar darbas, augintiniai visus priverčia sustoti ir įsitraukti į žaidimą. Sigmundas Freudas, psichoanalizės pradininkas, teigė, kad
sveikas žmogus turi gebėti mylėti, dirbti ir žaisti! Augintiniai ne tik ugdo kantrybę, moko rūpintis ir globoti, bet ir leidžia mums sustoti gyvenimo uraganuose ir pasimėgauti jo akimirkomis.
KODĖL VAIKAMS SVARBU TURĖTI AUGINTINĮ?
Vaikystėje namo nešiau viską: žiogus, kačiukus, kitas gyvas būtybes. Esu dėkinga tėvams, kad nuo mažens man leido kurti draugystes. Vaikams tai ypač svarbu – gyvūnai jiems gali tapti prieraišumo objektais. Kiekvienas mūsų turime tam tikrą prieraišumo stilių, atspindintį mūsų ankstyvas patirtis su globėjais (dažniausiai mama), kuris vėliau atsikartoja ir kituose santykiuose – tiek su žmonėmis, tiek su augintiniais. Vaikai gali prisirišti prie gyvūnų ir tokiu būdu formuoti pakankamai saugų santykį. Tai itin svarbu, jei ankstyvoje vaikystėje buvo neigiamų patirčių: globėjai nebuvo nuoseklūs, negebėjo sukurti nuspėjamo, stabilaus ir atliepiančio ryšio su vaiku. Prie gyvūnų (pavyzdžiui, šunų) vaikai pasijunta saugiai, mat šie besąlygiškai myli ir akivaizdžiai parodo, kad nori būti šalia. Be to, gyvūnai mėgsta rutiną, tad dažniausiai yra gana nuspėjami – tai vaikams padeda lengviau išbūti nesaugiose ir chaotiškose gyvenimo situacijose.
Vaikams gyvūnai gali atstoti ir tranzitinį objektą. Tai reiškia, kad vietoje to vieno mylimiausio žaislo ar migduko, vaikas prisi -
riša prie augintinio. Tranzitiniai objektai tampa aktualūs tada, kai vaikai ima po truputį atsitraukti nuo pirminio prisirišimo objekto – globėjo, tampa savarankiškesni, tačiau vis dar trokšta šalia turėti ką nors, kas padeda nurimti. Vaikai nori gyvūnų dėl skirtingų priežasčių, tačiau svarbu akcentuoti: augintiniai padeda vaikų emocinei raidai. Vaikystės augintiniai neretai tampa nepamirštama gyvenimo dalimi, jie moko rūpintis ir mylėti, padeda prisijaukinti gyvenimo cikliškumą. Patiriame mažo, kelių savaičių augintinio trapumą, liudijame jo augimą, gyvenimo eigą ir senatvę. Vaikams sunku įsivaizduoti savo močiutę vaikystėje, tačiau augintinio gyvenimo ciklą jie patiria ir pamato labai realistiškai.
GYVŪNAI PRIMENA MYLĖTI SAVE
Projekcija yra vienas iš psichikos mechanizmų, kai tam tikras savo dalis sudedame į kitą. Susidūrę su patiems nepriimtinais savo troškimais, jausmais ar poreikiais perkeliame juos kitam žmogui –nors pykstu pats, sakysiu, kad „pyksti tu“. Augintiniai čia ne išimtis
– į juos taip pat projektuojame įvairius jausmus, kartais net tam tikras savo dalis. Būtent žmogaus ir gyvūno santykis padeda atrasti pozityvesnį ryšį su tomis savo dalimis.
Įsivaizduokite žmogų, kuris visą laiką daug dirba ir neranda laiko sau. Jis įsigyja šunį, tad yra priverstas perdėlioti savo gyvenimą taip, kad galėtų skirti laiko kasdieniams pasivaikščiojimams, treniruotėms, žaidimams. Taip kurdamas santykį su šunimi jis mokosi rūpintis savimi ir ilsėtis – t. y. besimokydamas rūpintis kitu, jis mokosi rūpintis ir pačiu savimi.
Iš tiesų, į augintinius galime suprojektuoti savo meilės, rūpesčio poreikį, kuris galbūt nebuvo pakankamai atlieptas ankstyvoje vaikystėje. Rūpindamiesi augintiniu tuo pat metu rūpinamės ir savo vidiniu vaiku ar ta vidine dalimi, kuri alkana santykio, besąlygiškos meilės ir rūpesčio.
AUGINTINIAI IR POROS SANTYKIAI
Augintiniai treniruoja tėvystės įgūdžius. Jaunos poros prieš atsirandant vaikams neretai į namus priima augintinius. Tai puiki proga
Augintiniai taip pat gali padėti ištverti netektį ar krizes. Ne veltui praktikuojamos įvairios gyvūnų terapijos, padedančios išgyventi traumines patirtis. Tyliai būdami šalia jie kuria aplinką, kurioje gedintis žmogus gali išreikšti visus savo jausmus, nebijodamas vertinimo.
pamatyti, kaip partneriai dorojasi su iškylančiais iššūkiais, kokiais principais vadovaujasi, kaip dera jų požiūriai į globą ir rūpestį. Kai kuriems tai būna pirmasis susidūrimas su labai pažeidžiamu gyvu padaru. Be to, konfliktų metu augintinis gali tapti neutraliu objektu, kuris vienija. Gyvūnas, jo poreikiai, su jo priežiūra susiję klausimai padeda nukreipti dėmesį ir pradėti pokalbį.
Poroje asmenys vienas kitam kelia reikalavimus, kuriuos kartais būna sunku atliepti. Pavyzdžiui, vienam reikia daug dėmesio ir laiko kartu, o kitam, galbūt, šiuo metu itin intensyvus laikotarpis darbe. Augintinis, kaip trečiasis „asmuo“, gali padėti. Nukreipus dalį savo poreikių į augintinį, poroje gali atsirasti daugiau vietos, sumažėti įtampa.
AUGINTINIAI IR NETEKTIS
Dirbdama su pacientais įsitikinau, kaip giliai ir sunkiai žmonės išgyvena augintinių netektis. Gyvūnų galime gedėti lygiai taip, kaip gedime žmonių, ir tai yra visiškai normalu. Juk neretai šeimos augintiniai auga kartu su vaikais, jie tampa šeimos dalimi, lydi ir įam-
žina šeimos istoriją. Vaikystės gyvūno netektis gali žymėti svarbaus gyvenimo etapo pabaigą. Kadangi esame atsakingi už augintinius, kartais turime priimti sprendimus, lemiančius jų likimą. Galvoju apie pacientus, į terapiją atnešusius skausmą, susijusį su sprendimu užmigdyti sergančius augintinius, didžiulę jų atsakomybės naštą –drauge kalbamės apie troškimą augintinio akyse pamatyti pritarimą ar supratimą ir taip sau palengvinti sprendimą atsisveikinti.
Augintiniai taip pat gali padėti ištverti netektį ar krizes. Ne veltui praktikuojamos įvairios gyvūnų terapijos, padedančios išgyventi traumines patirtis. Tyliai būdami šalia jie kuria aplinką, kurioje gedintis žmogus gali išreikšti visus savo jausmus, nebijodamas vertinimo. Augintiniai ramina ir atpalaiduoja, išblaško sunkias mintis, kviesdami žaisti ar eiti į lauką, suteikia prasmės – dėl jų ryte būtina atsikelti, nors kartais gali būti ir labai sunku.
Šį tekstą rašau Umai ir kitiems mylimiausiems keturkojams, kurie nuotolinio bendravimo, nesaugumo ir psichologinės sveikatos iššūkių kupiname laikotarpyje savo buvimu šalia mus moko draugystės, besąlygiškos meilės, kantrybės, ištikimybės bei rūpesčio savimi ir kitais.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Viktoria Batiuk
Karštos galvos
Nepaisant to, kad kiek daugiau nei prieš trejus metus iš Kyjivo neplanuotai teko persikelti į Vilnių, ukrainietės Maryos ir lietuvio Dainiaus Eimanavičių šeima neatsisakė įgyvendinti kelerius metus puoselėtos svajonės. Iš ilgametės pažinties su kava ir meilės šiam ypatingam gėrimui gimė „Karštos galvos“: ir rūšinės kavos namai, ir sočių bei laimingų žmonių bendruomenė.
– Marya, Dainiau, pasidalinkite, kas jus atvedė į Lietuvą?
– Į Lietuvą atvykome 2022-ųjų kovą, po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą. Dainius yra lietuvis, tad nusprendėme pradėti naują gyvenimą čia – jo tėvynėje. Anksčiau gyvenome Kyjive, kur 2005-aisiais ir susipažinome. Su dviem dukromis palikome savo svajonių butą Kyjive ir jau trejus metus gyvename čia, bandome kurti gyvenimą nuo nulio.
– O kaip atrodo jūsų pačių rytinės kavos puodeliai?
– Gera girdėti, kad ir jūs į kavą žiūrite kaip į svarbų ryto ritualą! Mums rytinė kava yra itin svarbi, ji, rodos, įjungia visą artėjančią dieną. Ir mes šio ritualo niekada nepraleidžiame! Prieš atidarant „Karštas galvas“, ry-
tais kavą namuose gerdavome V60 metodu –tai buvo mūsų įprotis dar iš gyvenimo Kyjive laikų. Juodą kavą (filtruotą arba batch brew) pradėjome gerti prieš maždaug penkerius metus. Beje, 2022-aisiais filtruota kava Kyjive sudarė apie 40 proc. kavinių pardavimų, o dabar gal net ir virš 50 proc., tai milžiniška tendencija. Buvo kiek netikėta, kad Lietuvoje filtruota kava vis dar nėra tokia populiari –mūsų asortimente batch brew sudaro mažiau nei dešimtadalį.
Grįžtant prie klausimo, kavinėje turime puikų espreso kavos aparatą, tad neretai rytus pradedame espreso pagrindu pagamintais gėrimais – Dainius renkasi flat white, aš – kapučiną, abu su avižų pienu. Antroji kavos porcija dienos metu dažniausiai būna filtrinė kava.
– Truputį grįžkime atgal: kaip nutiko, kad kava nuo gėrimo, su kuriuo visi dažniausiai pradedame savo dieną, tapo pagrindiniu jūsų gyvenimo užsiėmimu?
– Meilė kavai užgimė prieš maždaug penkiolika metų, kai pradėjome lankytis Kyjivo kavinėse. Ukraina turi tikrai labai ryškią ir gerai išvystytą kavos kultūrą, kuri aktyviai evoliucionuoja net karo metu. Mūsų skonis kavai per visus šiuos metus taip pat pasikeitė – nuo latės su įprastu pienu iki flat white su augaliniu pienu, o galiausiai – filtruotos kavos. Nuo cukraus kavoje iki visiško jo atsisakymo. Nuo tamsiai skrudintų pupelių iki specialty kavos ir lengvo skrudinimo. Bet kas išliko stabilu – tai mūsų meilė kavai. Ir būtent tai vedė mus link „Karštų galvų“.
Kava – chemiškai įvairiausias gėrimas pasaulyje. Jos kartumas žmogui natūraliai sukelia atmetimo reakciją, mat evoliuciškai išmokome vengti kartaus skonio. Bet kas mus stebina – kad kavos skoniu galima išmokti mėgautis, ypač kai jis susiejamas su energijos antplūdžiu. Kava gali net pakeisti žmogaus prigimtį.
– Tai kada prasidėjo „Karštų galvų“ istorija? Ką savyje koduoja šis pavadinimas?
– „Karštų galvų“ istorija prasidėjo 2020ųjų spalį, kai šventėme Marijos gimtadienį. Ji tiesiog ėmė ir pasakė: „Gal atidarykim kavinę?“. Manau, ši mintis jau kurį laiką sklandė ore, o tąkart tiesiog buvo ištarta garsiai. Esame mažų žingsnių šalininkai, tad pradėjome nuo gilesnio rinkos tyrimo. Įsigijome knygą „City Coffee Guide“ – ją sukūrė vienas populiarių trečiosios kavos bangos kavinių ir skrudinimo įmonės Kyjive įkūrėjų. Šiame gide apžvelgtos geriausios Ukrainos kavos vietos, jų koncepcijos, pozicionavimas. Daug pasakojama apie tai, iš kur įsigyjamos pupelės, kokia įranga naudojama. Ši informacija padėjo geriau suprasti Ukrainos rūšinės kavos rinką ir davė daug techninių žinių – pavyzdžiui, kad „La Marzocco“ espreso aparatas yra populiariausias daugelyje kavinių, net ir mažesniuose miesteliuose, o malūnėlių srityje pirmauja „Mahlkönig“. Turėti abu brangu, bet šie prietaisai leidžia gaminti tikrai
gerą kavą. Nusprendėme, kad mūsų kavinėje turės būti abu.
Gilinomės į kavos verslo literatūrą, klausėmės daugybės tinklalaidžių. Dainius baigė trumpus baristos kursus, trims mėnesiams išsinuomojome espreso aparatą ir praktikavomės namuose. Vėliau atėjo alternatyvių kavos ruošimo metodų era mūsų bute. Draugai džiaugėsi, Dainius vis labiau pasitikėjo savimi kaip barista ir net pradėjo piešti latte art. Po pandemijos daugiau dėmesio skyrėme koncepcijai, vietos paieškai, interjero planams. Prasidėjus karui, atvykome į Lietuvą.
Mūsų kavinės svajonė buvo taip įsiplieskusi, kad negalėjome jos tiesiog paleisti. Tad „Karštos galvos“ atgimė Vilniuje – tai mūsų abiejų atspindys, pozityvus požiūris į gyvenimą, atvirumas ir aistra tam, ką darome.
– Kava – ypatingas gėrimas, neretai apipintas legendomis, rituališkumu. Kur jums patiems slypi didžiausia kavos magija?
– Kava – chemiškai įvairiausias gėrimas pasaulyje. Jos kartumas žmogui natūraliai
sukelia atmetimo reakciją, mat evoliuciškai išmokome vengti kartaus skonio. Bet kas mus stebina – kad kavos skoniu galima išmokti mėgautis, ypač kai jis susiejamas su energijos antplūdžiu. Kava gali net pakeisti žmogaus prigimtį.
– Ar po šių penkiolikos metų kava dar sugeba jus nustebinti?
– Žinoma! Tai kaip ilgalaikiai santykiai su mylimu žmogumi – jie keičiasi, atsiskleidžia vis naujai, ryšys gilėja. Su kava tas pats.
– Visgi, „Karštos galvos“ nėra vien kava – kavinėje galima paskanauti ir desertų, ir pusryčių. Kaip patys sakote, kuriate sočių ir laimingų žmonių bendruomenę?
– „Karštos galvos“ prasidėjo nuo kavos, bet išsiplėtė į maistą ir desertus. Šis žingsnis padiktuotas mūsų verslo pozicionavimo čia. Lietuvoje daug niūrių dienų, pagal statistiką – beveik trečdalis metų. Mums po vienu stogu norėjosi suburti serotoniną skatinančius dalykus – rūšinę kavą, naminius desertus, užkandžius ir ryškią, gyvybingą, spalvingą
erdvę, kuri, tikimės, kelia geras emocijas! Iš čia ir mūsų „Instagram“ antraštė – „sočių ir laimingų žmonių visuomenė“.
– Na, gerai, o ką, jūsų manymu, apie kavą turėtų žinoti kiekvienas kavos mylėtojas?
– Kiekvienas kavos mylėtojas turėtų prisiminti, kad kavą reikia gerti atsakingai, nes nėra gerai perdozuoti kofeino. Į kavą reiktų žvelgti su pagarba – tai tikrai galingas gėrimas.
– Pasidalinkite mini kavos gidu: kaip, kokius įrankius naudojant, geriausią pasiruošti kavą namuose?
– Manome, kad įrankiai visgi yra antraeilis dalykas, nors, žinoma, geras kavos aparatas namuose tikrai palengvina darbą. Svarbiausia – kavos pupelių kokybė.
– Kaip manote, kokį vaidmenį kuriant ir puoselėjant socialinius ryšius, buriant bendruomenę atlieka kava ir jos gėrimo kultūra?
– Nuoširdžiai tikime, kad kava vienija žmones. Bendruomeninės ekonomikos laikais atsiranda ir vis nauji formatai – rytinės kavos klubai, kavos reivai. Kadangi Z karta vis labiau rūpinasi savo sveikata, o alkoholio vartojimas kasmet vis mažėja, tokie formatai, kaip laiko praleidimo būdas, gali konkuruoti net su naktiniais klubais.
– Kokiomis naujovėmis, tendencijomis šiandien gyvena kavos pasaulis?
– Rūšinės kavos rinka ir toliau augs, daugės nepriklausomų kavinių, kurios skatins rinkos kokybės augimą – net didžiosios korporacijos, kaip „Nestle“, investuoja į tokias įmones kaip „Blue Bottle Coffee“. Taip pat stebime robustos grįžimą į specialty rinką – tam didelę įtaką daro klimato kaita ir arabikos auginimo rizikos. Z karta jau turi pakankamą perkamąją galią, todėl rinka į tai taip pat reaguoja – populiarėja kavos reivai, šaltos kavos gėrimai. Tarp kitų
tendencijų – kavinių siūlomos kavos prenumeratos, augančios su bendra prenumeratų ekonomika. Galbūt jau girdėjote, kad JAV Maisto ir vaistų administracija leido kavą žymėti kaip sveikata palankų gėrimą, o tai gali turėti teigiamos įtakos pasaulinei kavos rinkai. Tvarumo tema taip pat išlieka svarbi – etiškas pupelių tiekimas, augalinio pieno pasirinkimai, ekologiškų vienkartinių puodelių pasiūla, vyriausybių veiksmai. Pagrindiniai kavos pasaulio iššūkiai – sparčiai augančios kavos kainos.
– O kur šiandien krypsta kavos mylėtojų akys ir skoniai?
– Gyvename gana neramiais laikais – tiek politiškai, tiek ekologiškai, tad žmonės pavargsta nuo realybės. Kavinės tampa savotiškomis pabėgimo vietomis. Manome, kad vartotojai ir toliau ieškos netikėtų skoninių patirčių, o rinka atsakys vis kūrybiškesniais kavos gėrimais.
Tekstas: Goda Urbonaitė
Portretai: Aneta Urbonaitė
Nuotraukos: Greta Slivskytė, Ekvilina Milaševičiūtė
Gamtos lošėjai
„Gamta – didžiausia loterija“, – sako Laimis Majauskas, kartu su bičiuliais Adomu Gailiumi, Evaldu Bubinu, Kotryna Briedyte ir Jonu Paleku kuriantis „Lynx Cannabis“. Šiauriniame
Labanoro girios pakraštyje, kur kartais užsuka stirnos, kiškiai ir juos besivaikanti lūšis, kiekvieną sezoną pluoštinių kanapių derlių komanda nuima rankomis. Tuomet kanapių žiedų laukia ilgas patikros ir apdirbimo kelias, kol galiausiai šie keliauja... į sveikatą! Savo ūkį jie vadina
žaidimų ir eksperimentų aikštele, o „Lynx Cannabis“ – platforma be lubų augti ir tobulėti.
Plačiai paplitęs originalus jų „Lynxmonadas“ – tik vienas iš to rezultatų.
– Nuo ko prasidėjo „Lynx Cannabis“ istorija ir kaip susibūrėte į komandą?
Laimis: Esame seni draugai, o su Adomu ir Jonu – bičiuliai dar nuo ankstyvos paauglystės. Betono vaikai, kuriuos visada šaukė gamta. Leisdavome daug laiko gamtoje ir svajodavome, kaip vieną dieną ką nors kursime drauge. 2015 metais, kai kanapės dar buvo itin demonizuojamos ir laikomos stigma, pasitaikius netikėtai galimybei išvykau pasisemti patirties į kanapių ūkį Kalifornijoje. Ši patirtis atvėrė akis – artimai susipažinau su augalu, pamačiau rinkos galimybes. Tuo metu Amerikoje vyko kanapių legalizavimas medicinos srityje, plėtojosi kanapių žemės ūkis, kūrėsi verslo struktūros. Kanapių ūkyje išmokau rūpintis augalais, susipažinau su daug nuostabių žmonių ir jaučiausi visiškai savo vietoje, atradęs nišą. Gyvenimo būdas ten buvo toks, apie kokį aš svajojau vaikystėje. Leidau laiką gamtoje, bet kartu veikiau ir ekonomikoje.
– Kas yra didžiausia jūsų komandos stiprybė?
Laimis: Demokratija, didelė laisvė ir daug galimybių. Žinoma, kartu yra ir daug atsakomybės, bet vieni kitus papildome ir neturime verslams įprastos griežtos vertikalios hierarchijos.
Evaldas: Esame ne tik demokratiški, bet ir dinamiški. Stipry-
bės pagrindas yra kiekvieno asmeninė sritis, bet kai kuriais darbais vis keičiamės, eksperimentuojame, kaip efektyviau veikti. Komandoje mūsų patirtys įvairios – vieni stiprūs agronomijoje, kiti kūryboje, bet visi siekiame to paties tikslo: kurti kokybišką, autentišką ir stiprų produktą. Man šitas projektas įdomus ir išskirtinis, nes jo vizualinis identitetas pats save augina.
– „Lynx Cannabis“ yra kur kas daugiau nei tik CBD pluoštinių kanapių produktai, tiesa?
Adomas: Tai nuolat besivystanti platforma. Kanapės nėra mūsų fokusas, greičiau viską jungiantis elementas. Rengiame edukacijas, renginius.
Laimis: Kanapė – stiprus simbolis, iš kurio atsiranda realūs produktai, draugystės, ryšiai. Nesinori mistifikuoti, bet glaudi žmonijos ir kanapės ryšio istorija dar nuo seniausių laikų suteikia gelmės. Atrodo, kad eksperimentavimas ir kuria tą platformą. Mūsų sodyba netoli Labanoro girios iš pradžių buvo skirta ūkiui, tačiau ilgainiui ten subūrėme ir gražią bendruomenę, dalijomės muzika, performansais, kitomis kūrybiškomis veiklomis. Galiausiai, sodyba tapo erdve, kurioje galima veikti, eksperimentuoti, tyrinėti įvairius dalykus kur kas plačiau.
– Ar prisimenate savo pirmąjį derlių?
Adomas: Buvo be galo įdomu. Pirmasis derlius buvo unikali, neįprasta patirtis, taip pat ir labai ilga – iki lapkričio pabaigos, o tai nėra įprasta. Kuo toliau, tuo derliaus nuėmimas ankstėja.
Laimis: Sezoniškumas priklauso ir nuo kanapių veislės. Pirmaisiais metais sėjome tik vieną veislę, kurią atsisiuntėme iš Vengrijos. Kanapių sėklų tiekimas tada buvo itin sudėtingas, pasiūla – maža, daug biurokratijos. Neturėjome ir visiškai jokios ūkio patirties, nepažinojome technikos, bet stipriai tikėjome ir nėrėme į šį reikalą stačia galva. Prisimenu, karpėme žiedelius, džiovinome juos kluone ir jau po pirmojo derliaus supratome, kad norime tai daryti toliau, galime geriau. Iki šiol neturime stambios technikos, viską darome rankomis. Mūsų ūkis nėra didelis – tai savotiška žaidimų ir eksperimentų aikštelė.
Kanapės augalas yra be galo vešlus ir imlus maistinėms medžiagoms, klimatui, žmogaus sąveikai. Tai gerai apibūdina angliškų žodžių „nature“ (gamta) ir „nurture“ (puoselėti) sąsaja. „Nature“ apima genetinę augalo informaciją, užkoduotą sėkloje, o „nurture“ –mūsų rūpestį augalu. Tarp gamtos ir žmogaus yra simbiozė – augalai kvėpuoja mūsų iškvėptu dioksidu, o mes – augalų generuojamu deguonimi. Kuo daugiau skiri augalui dėmesio, tuo labiau jis veši ir
auga tiesiogine to žodžio prasme. Kanapių lauke žmogus jaučiasi gerai dėl didelės jų lapijos ir sodraus kanapių žiedų aromato. Visada ieškome ir stengiamės integruoti optimalius ekologinio ūkininkavimo procesus, kad augalai sukrautų gausius žiedus. Šiandien daug girdime apie ekologiją įvairiausiuose kontekstuose, bet man tai paprasčiausiai yra meilė gamtai arba meilė gamtoje. (Šypsosi.)
Evaldas: Žinoma, reikia ir balanso, nes kanapėms duodant per daug rūpesčio jos gali išvešėti ir viršyti leidžiamą THC kiekį. Todėl net ir eksperimentuodami su naujomis veislėmis visada paraleliai turime ir jau patikrintus variantus. Paprastai kanapių veislės būna išvestos taip, kad viršijamas kiekis tiesiog neužaugtų, tačiau per daug pasirūpinus visada išlieka galimybė leistiną ribą viršyti ir su derliumi atsisveikinti.
– Ką reiškia auginti kanapes Lietuvoje? Kiek tam palankios gamtos ir įstatymų sąlygos?
Laimis: Juokaujame, kad ūkininkavimas yra skirtas azartiškiems žmonėms. Gamta – didžiausia loterija. Niekada nežinai, koks bus sezonas, tačiau tai ir intriguoja. Taip pat mūsų sodyba yra įdomioje vietoje, netoli Molėtų observatorijos. Kalbama, kad observatorija ten atsirado dėl to, kad toje vietovėje susiduria skirtingi ciklonai ir formuojasi unikalios oro sąlygos.
Adomas: Sukuriame produktą nuo sėklos, todėl nuo gamtos kli-
Juokaujame, kad ūkininkavimas yra skirtas azartiškiems žmonėms. Gamta – didžiausia loterija. Niekada nežinai, koks bus sezonas, tačiau tai ir intriguoja.
mato pereiname į rinkos klimatą. Susibūrę pirmaisiais metais net negalėjome tinkamai deklaruoti savo ūkinės veiklos. Lietuvoje šie teisiniai procesai vyko vėliau nei Vakarų Europoje ir mes patys prisidėjome prie šios rinkos, teisinės bazės Lietuvoje kūrimo – teikdavome pasiūlymus įstatymų projektams, juos komentuodavome.
Laimis: Tai davė šiokių tokių rezultatų, bet dar ir dabar įstatymuose yra paradoksalių situacijų. Pavyzdžiui, viena valstybinė institucija buvo pateikusi pasiūlymą, kad konditeriniuose gaminiuose – kepiniuose, desertuose – THC kiekis gali būti 0,15 mg kilograme, o gaiviuosiuose gėrimuose jo negali būti visai. Jų argumentas buvo, kad gaiviuosius gėrimus vartos vaikai. Dabar skamba juokingai, bet kai kuri gaivųjį gėrimą iš kanapių žiedų, gali pasirodyti, kad nuostata yra sukurta asmeniškai prieš tave. Kanabinoidai jau nuo seno yra svarbi žmonių mitybos raciono dalis, tai aprašyta ir įrodyta moksliškai. Nors endokanabinoidinė sistema dar nėra iki galo perprasta, manoma, kad ji gali padėti reguliuoti daugybę įvairių procesų – miegą, nuotaiką, apetitą ir kt.
Kalbant apie ūkininkavimą, negalime naudoti uždaro grunto ir dėl to atsiduriame nekonkurencingoje situacijoje su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Lietuvoje auginti kanapes galime tik atvirame lauke, o mums, šiauriečiams, tai be galo nepalanku. Šiltnamyje
ar kitoje reguliuojamoje erdvėje galėtume pratęsti sezoniškumą, auginti kokybiškiau, suvaldyti rizikas ir pavojus. Kodėl tai neleidžiama, aiškių atsakymų nėra. Juk viskas galėtų būti tikrinama taip, kaip ir dabar: augalai, nuimtas derlius, apdirbtas derlius, pagaminti produktai. Svarbu paminėti, kad šis augalas nuo seniausių laikų konkuruoja su farmacijos, medvilnės pramonėmis, yra engiamas galbūt ne visai iki galo suprantančių ar neįsigilinančių politinių jėgų.
Evaldas: Visada yra iššūkis adaptuotis ir prie reguliacinės aplinkos, ir prie gamtos sąlygų, patenkinti rinkos poreikius. Kita vertus, tai įkvepia dalintis žiniomis, gerinti situaciją, tobulėti patiems ir edukuoti kitus.
– Kada įvyko pokytis ir buvo leista Lietuvoje auginti CBD pluoštines kanapes?
Laimis: Prieš maždaug dešimt metų vienas žmogus Lietuvoje padarė didelį ir drąsų žingsnį – užaugino pluoštinių kanapių derlių. Buvo bandoma jį areštuoti, tačiau, kreipęsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, jis išsikovojo teisę ir laisvę auginti šį tūkstantmečius menantį augalą, legalų Europos Sąjungoje. Nuo šio įvykio Lietuvoje buvo pradėti kurti įstatymai ir reglamentai dėl pluoštinių kanapių auginimo, o vėliau ir produktų gamybos legalizavimo, tad teisinė bazė po truputį kuriasi, tobulėja.
Įvairiai iliustruota lūšis suteikia stiliui įdomumo ir patiems su juo dirbti, ir vartotojams atrasti, pasmalsauti. Spalvos – įkvėptos žemės tonų, saulės ir nakties, o tipografija kintanti, tad mūsų identitetas dinamiškas, save auginantis.
– Evaldai, kaip kūrei vizualinį „Lynx Cannabis“ identitetą ir kas jame atsispindi?
Evaldas: Mano kaip kūrėjo kelias susipynęs tarp dizaino ir meno. Neseniai akcentuodamas šį santykį „Hermandrowning“ slapyvardžiu pristačiau personalinę parodą. Todėl ir „Lynx Cannabis“ identitetą kuriu kaip besivystantį peizažą.
Lūšis – kaip mistinis miško gyventojas, budrus ir autentiškas, o kartu retas ir ypatingas, kaip ir mūsų produktai. Kanapės, kurias auginame, yra pilno spektro, taip ir identiteto koloritas bei tipografika, vizualinė aplinka – daugiaspalviai, dinamiški. Formos kiek abstrakčios, bet aiškiai identifikuojamos, stiliaus kompozicijos formuojasi per abstrahuotą peizažą. Lyg ūkio lauko peizažą, su nuolatine vizualine medžiokle, kaip pamatyti, surasti lūšį. Kai kur lūšis slepiasi ant arbatos pakuotės už krūmo, kai kur galima pamatyti artimų planų, pavyzdžiui, stilizuotus kanapių žiedus arba pačios lūšies kailio fragmentą. Įvairiai iliustruota lūšis suteikia stiliui įdomumo ir patiems su juo dirbti, ir vartotojams atrasti, pasmalsauti. Spalvos – įkvėptos žemės tonų, saulės ir nakties, o tipografija kintanti, tad mūsų identitetas dinamiškas, save auginantis. – Kodėl logotipe, pavadinime ir bendrame vizualiniame identitete figūruoja lūšis?
Laimis: Mūsų sodyba yra teritorijoje, kurioje buvo užfiksuota lūšis, o ir patys ne kartą ten esame ją išvydę. Dažnai tas lietuviškoje gamtoje nepasitaiko. Taigi, kai Jonas pasiūlė žodį „lynx“ (lot. lūšis), tai suveikė kaip klik momentas. Supratome, kad lūšis turi atsirasti vizualiniame identitete bei pavadinime.
Evaldas: Pasakojame istoriją, iliustruojame lūšį įvairiausiomis formomis, gyvūnui ir gamtai suteikiame pirmenybę. Šiame identitete akcentą suteikiame gyvūnui ir gamtai, o ne tiesiogiai kanapės lapui, kaip būtų įprasta. Žinoma, vizualiai atsiskleidžia ir visa aktuali informacija – kanapių žiedai, švelniai atpalaiduojantis „Lynxmonadas“. – „Lynxmonado“ pakuotės dizainas laimėjo ne vieną dizaino apdovanojimą. Kas buvo svarbu šios pakuotės kūryboje?
Evaldas: Norėjosi išsiskirti iš konkurencinės aplinkos – nors Lietuvoje ji labai maža, žiūrėjome, kas vyksta pasaulyje plačiau. Kadangi pavadinimas ilgas, pakuotės pagrįstos kiek banguojančia tipografika, lyg žiūrint į šriftą per raibuliuojantį skystį. Įsimena ir unikali etiketės forma. Pavyzdžiui, šešių buteliukų pakuotės savo dizaino aplinkoje vaizduoja burbuliukus, o tai žaismingai ir vizualiai komunikuoja, jog šeši turi daugiau gazo nei vienas. (Šypsosi.)
– Kas jums šioje veikloje teikia didžiausią prasmę?
Laimis: Vienareikšmiškai, žmonės ir jėga, kurią sukuriame būdami kartu, vedami bendros idėjos. Tai įkvepia, palaiko tikėjimą ir leidžia nuolat augti bei mokytis.
Evaldas: Na, o dabar jau atsiduriame taške, kai atsiranda ir verslo niuansai, – nemažai laviruojame tarp skirtingų darbų, o tai labai įdomu. Visgi kūryba man yra vedlys, esantis pirmoje vietoje.
Adomas: Dinamiškumas, nuolatinis tobulėjimas. Momentas, kai susijungia kūryba, eksperimentai ir dalykai, kuriuos darome tiek kartu, tiek atskirai.
Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: asmeninis archyvas
Ką stumi – tas traukia
Utenos rajone, Užpaliuose, gyvenanti ir kurianti juvelyrė Eglė Širvytė teigia, kad visas jos gyvenimas – tai kvėpavimas grynu oru ir kūryba. Būtent taip ir gimsta jos „Palinkoliepa“ juvelyrika – stebint gamtos ciklų kaitą, priimant visa ko laikinumą ir trapumą, įkūnijant aplinkoje atrastas formas bei tekstūras.
– Egle, kokiais juvelyrikos dirbiniais esi pasipuošusi šiuo metu, mums kalbantis? Ar jie visi tau turi ypatingą reikšmę?
– Manasis gyvenimas – gyvas: čia, žiūrėk, pjaunu, čia – kalu. Labai mėgaujuosi kūrybiniu procesu, o rezultatu tegu teka kiti. Esame geros bičiulės su kritika, tad savai kūrybai galiu rasti išlindusį siūlo galą, net ir nesant siūlui, galbūt dėl to savus kūrinius nešioti nelengva. (Šypsosi.) Tiesa, visada su manimi – meilės sąjungą simbolizuojantis auksinis žiedas ir ant žygio batų žydintys linai – toks pačios kurtas pakabutis, tvirtinamas ant batų raištelių.
– Kaip su tais batais leidaisi į šį žygį –kurti papuošalus?
– Pradėčiau nuo to, kad iki tolei apie juvelyriką žinojau tik tiek, kad ji turi blizgėti, o sąvoką „metalo menas“ vargiai ar buvau girdėjusi išvis. Kadangi nesu iš šarkų giminės, tai atmetu viską, kas blizga, bet, pasirodo, ką stumi – tas traukia. (Šypsosi.)
Vienuoliktoje Užpalių gimnazijos klasėje pradėjau galvoti, kur studijuoti. Vidutiniokė visose srityse, žinanti labiau kas nepatinka nei patinka, bet kruopšti, smulkmeniška... Turim nei daug, nei mažai, tai gal link meno? Taip sutapo, kad tuo metu į gretimą kaimą, Trumpalius, ant kalno atsikraustė menininkų šeima. Mano mama, apsimesdama drąsiausia liūte, sugalvojo, kad reikia mane infiltruoti į pasaulį, kurio nepažino-
jau. Jai pavyko – dvejus metus buvau mokoma visko, ko nesupratau: nuo pieštuko pasidrožimo iki štricho, nuo nesuvokimo, kad reiks valandas piešti, iki noro piešti dvylika valandų. Kadangi mokytoja Lina buvo baigusi Metalo meno ir juvelyrikos mokslus Telšiuose, savaime pradėjo mane pažindinti su mažuoju metalo meno pasauliu, kuris pribloškė savo subtilumu ir galutinai prikaustė. Pasidarė viskas aišku: studijuoti keliausiu į Telšių dailės akademiją. Ačiū Linai. Ačiū Adomai. Jos man buvo lyg krantai, kuriais aš ištekėjau į kūrybinę jūrą.
Stiprų įspūdį paliko ir vienas toks apsilankymas Bažnytinio paveldo muziejuje, kuriame pamatytas sakralinis menas sukėlė
Kartais pagalvoju, kad gal aš nesu kūrėja, o tiesiog pertransliuoju tai, ką pastebiu.
Negyvenu iliuzijų pasaulyje, kur tik gėlės žydi, – gamta mane moko priimti brutalius procesus ir juose pamatyti būtinybę ir net žavesį
norą sužinoti, kaip tai įmanoma padaryti savomis rankomis.
– Kaip pati apibūdintum savo kuriamus darbus ir kokias mintis sudedi juos kurdama?
– Kartais pagalvoju, kad gal aš nesu kūrėja, o tiesiog pertransliuoju tai, ką pastebiu. Negyvenu iliuzijų pasaulyje, kur tik gėlės žydi, –gamta mane moko priimti brutalius procesus ir juose pamatyti būtinybę ir net žavesį. Tik tada, kai daug metų stebėtas mano mylimas medis galutinai perlūžo ir įkrito į upę, supratau, kad „Palinkoliepa“ yra apie laikinumą, trapumą, kaitos priėmimą, susitaikymą, kad viskas bus „kitaip“ ir viskas su tuo yra gerai. Mano kūryba yra apie gyvenimą. – Naujausia tavo kolekcija – „Žemė“. Joje pasitelki tris žemės sluoksnius, papasakok apie kiekvieną jų. – Tai mano pirmoji sukurta kolekcija.
Džiaugiuosi, kad pradžia prasideda nuo žemės, nuo to, kas leidžia apskritai egzistuoti. Pirmosios mintys sudygo praeitą žiemą. Pasirinkau mintis perteikti auskaro formatu, kiek vėliau pastebėjau, kad išėjo gražus žaismas anglų kalboje „(ear)th“ – žemė, „(ear)ings“ –auskarai. Jaučiau, kad tai turi būti judantys auskarai, kurie jungtųsi detalėmis – galėtų būti tiek trumpi, tiek ilgi, tiek skirtingi, tiek vienodi, ir būtų aliuzija į gyvybės medį.
Dar būdama maža kurį laiką lankiau dailės pamokas Mykolo Žilinsko galerijoje. Viena pirmųjų užduočių buvo tušu nupiešti gyvybės medį. Tiek metų prabėgę, bet vis dar puikiai atsimenu tą ornamentiką, kurią vaikiškai vaizdavau medyje. Manau, tokie dalykai galėjo užsilikti pasąmonėje ir vien dėl to atsirado kolekcija „Žemė“. Man tai reiškia begalines jungtis, nenutrūkstamą
grandinę tarp visų esančių gyvybių.
Mane ypač traukia tradiciniai amatai, rąstinės dviejų galų pirkios, visa ta smulki medinė ornamentika, simboliai, užkoduoti prieverpstėse, kabantys sodai. Stengiausi papuošale perteikti mūsų tautos identiteto dvasią. Lyg tai būtų šiuolaikiškumo ir tautodailės junginys. Derinti tradicijas su dabarties samprata, sudarant širdžiai artimą junginį. Visame tame ieškau pagarbaus santykio – neatmesti, kas buvo, ir priimti, kaip yra dabar.
Šioje kolekcijoje yra sudėti, mano manymu, svarbiausi elementai, be kurių negalėtų egzistuoti gyvybės medis. Pirmasis žemės sluoksnis – tas, kuris įsišaknijęs į ausį, – turi keturias variacijas, vadinu jas taip: saulė, paukščiai gėlėje, žemės žiedas, žuvų ratas. Antrasis žemės sluoksnis – fraktalai
(paukščiai, žuvys, lapai, žydinčios gėlės, gėlių lietus). Trečiasis žemės sluoksnis – varpelis ir sėkla.
– Man šie tavo darbai alsuoja šiek tiek nostalgišku švelnumu, trapumu. Kaip tau pavyksta išgauti šį efektą metale?
– Ačiū už tokį gražų pastebėjimą, galimai tai tik migla. (Šypsosi.) Metalą padarius matinį, jis savaime atrodo šiltesnis, lengvesnis. Nublizginus atsiranda daugiau šaltumo, sunkumo, brutalumo. Žinoma, kompozicija, pasirinkti akmenys ar simboliai taip pat turi įtakos šiam alsavimui.
– Juvelyrika yra kruopštus, stropus užsiėmimas – kaip koks atskiras miniatiūrų pasaulis. Kokių fizinių ir dvasinių savybių tenka pasitelkti jį puoselėjant ir kuriant?
– Manau, vienas labiausiai varginančių
dalykų kuriančiam žmogui apskritai – kad negali uždaryti durų. Praktiškai visada esi kūrybinėj tėkmėj, tyvuliuoji ir galo nematai. Svarbu mokėti atsitraukti, kokiais nors būdais pailsėti pačiam nuo savęs, pridaryti tas duris. O metalo menas reikalauja daug koncentracijos. Turi būti ramus, kantrus, niekur neskubėti. Būna dienų, kai negaliu sėsti prie juvelyrinio stalo, stinga kantrybės ir nusiteikimo. Dažnokai kenčia nugara, rankos būna įtemptos, nuo intensyvaus mažo daiktelio laikymo sutraukia pirštus. Bet kai saulė nušviečia sidabro dulkes, visi skausmai praeina. – Gamta, rodos, nuolat keičiasi, bet metalas ir akmenys gyvuos amžinai. Ar kada susimąstei, kad kuri objektus, kurie pergyvens mus visus?
– Nebūčiau linkusi manyti, kad tai, ką
kuriu, yra amžina, nes net ir saulė vieną dieną užges. Akmenys skyla, metalai oksiduojasi, judančios detalės dyla... Kaita neišvengiama visur. Tau buvęs brangiausias kūrinys kitam – tik nereikšmingas metalo gabalėlis, kuris kada nors bus perlydytas ir įgaus kitą pavidalą. Ir tas labai žavu – metalo gabalėlio gyvenimo ratas vis suksis ir suksis, vis lydysis į kitas formas pagal asmens, turinčio tą gabalėlį, istoriją. Bet po ilgų trinties ir sąlyčio metų galiausiai tas gabalėlis liks tik dulkė. Istorija. Legenda.
– Rodos, kad tokiu būdu kūryboje galima užfiksuoti, išsaugoti praeitį.
– Taip, ši mintis mane žavi. Esu sukūrusi segių seriją, kuri improvizuotai atvaizduoja senosios medinės architektūros langelius. Tokia idėja ir buvo – į kitą materiją
perkelti nykstančius objektus, siekiant taip prailginti jų egzistavimą. Mūsų medinė architektūra labai sparčiai nyksta, daug trobesių jau nebelikę. Labai norisi, kad kokiu nors būdu tai būtų užfiksuota ir išsaugota, nes, mano manymu, yra labai unikalu ir padeda suvokti anuomet gyvenusio žmogaus santykį su gamta.
– Gyveni ir kuri Užpaliuose – papasakok apie šį kraštą. Ar čia kažkur auga tava „Palinkus liepa“?
– Esu gimusi ir dalį vaikystės praleidusi didmiestyje, tačiau atrodo, kad tikroji, dvasinė gimtinė – Užpaliai arba, tiksliau, ten, kažkur už pelkių... Saulės šviesa, prasiskverbusi pro medines kluono lentas, netaupydama išbarsto aukso dulkes mergaitei į veidą. Lyg ant aukštų bangų plūduriuo-
Yra skirtingi pasivaikščiojimai gamtoje. Tokie, kur matai tik visumą ir sparčiu žingsniu eini maršrutą, ir tokie, kur nėra plano ir leidiesi į spalvų, garsų, tekstūrų kelionę.
jantys karkvabaliai su pasitenkinimu šaukia jai – „pagauk“, o pagavus žvengia blinksėdami blakstienomis, nes josios ranka smarkiai purtosi nuo nepakeliamai nemalonių jų pėdų! Tapytojo Rudens išmėtyti dažai po kojom, kuriuos kaip pinigus renki, kad nusipirktum dar vienerius metus jaunystės. Lyg surepetavę visi garsai nutyla, kai gulbės iš už sparno išsitraukia trimitus sugroti graudulingos žiemos sonatos. Nesibaigiantys kloniai, kuriuose žaidi be pergalių su pavasariniu vėju.
Visa tai ir daug daugiau regėjau ir regiu kaime, tačiau palinkusios liepos nesutinku. Beržų ir nuo senatvės palinkusių senolių –apsčiai, bet, liepa, kurgi tu?
– Prie nuotraukos, kurioje medžiai pasipuošę šerkšnu, rašei, kad „nieko nėr pa-
saulyje gražiau už seną pražilusį medį“. Ar vis dar taip manai?
– Šiame sakinyje skamba absoliutas, bet visgi gražiausių dalykų ne vienas ir ne du. Matyt, kad vis rečiau išvysime šią pražilusią gamtos išraišką, tad net neabejoju, kad šie žodžiai taps dar tikresne manąja tiesa.
– Rodos, kad gamta tau rūpi visapusiškai. Nupasakok, į ką kreipi dėmesį išėjusi pasivaikščioti. Kokias tekstūras pastebi pirmiausiai? Kalbant apie gamtos ciklus, ar yra metų laikas, kai jauti didžiausią kūrybinį pakilimą?
– Yra skirtingi pasivaikščiojimai gamtoje. Tokie, kur matai tik visumą ir sparčiu žingsniu eini maršrutą, ir tokie, kur nėra plano ir leidiesi į spalvų, garsų, tekstūrų kelionę. Mėgstu liesti kerpes, grybus. Žaviuosi me-
džių formomis ir tekstūromis – po drebulės drobę išsibarstę rombeliai visada kausto mano dėmesį. Kartais tyrinėju medžių šakeles, kad nubyrėjus lapams gebėčiau atskirti medžio rūšį. Labai myliu pelkes, gailių kvapą, švylių pūkelius. Dievinu pušyne juntamą džiovintų bananų kvapą. Man dar su daug gyvybės formų reikia susipažinti, džiaugiuosi, kad tai nesibaigianti kelionė.
Neišskirčiau metų laiko, bet rytams jaučiu didelę silpnybę. Kūrybos pakilimas ar įkarštis yra šaltasis metų sezonas, nes šiltuoju man labiau norisi lakstyt po pievas ir miškus, gerti ir kaupti vaizdus, kad būtų ką sudėti į kūrybą. – Neseniai pabaigei „Ornitostogų“ mo-
kyklą – vienerių metų kursus apie Lietuvos paukščius. Kokia tai buvo patirtis? Ką dar mėgsti veikti, kai užveri studijos duris?
– Kaip per metus užauga dar papildomos dvi ausys – va tokia ta patirtis! Prieš kokius penkerius metus sėdėjau vasarą ant liepto prie upės ir įsiklausiau. Supratau, kad sėdžiu geriausiame koncerte, bet net nenutuokiu, kas jo autoriai. Tuo metu sau pasakiau, kad mažų mažiausiai nepadoru nepažinoti savo kaimynų ir kad duodu sau laiko – iki gyvenimo galo – išmokti. Paleidau šią mintį į orą be didelių lūkesčių, bet po metų kelių ji grįžo į mano gyvenimą. Ši unikali patirtis, per kurią pradėjau susipažinti ne tik su paukščiais,
bet ir su geriausiais mūsų šalies ornitologais, per kurią radau bendraminčių ratą, su kuriais prisijuokdavau iki ašarų ir prisiverkdavau iš beviltiškumo, kaip sunku išmokti paukščių kontaktinius balsus. Dabar buvimas gamtoje persikėlė į kitą lygį: būna, kartais net norisi užtildyti tuos giedorėlius, kad nesinervuočiau, jog neatpažįstu, kas gieda. (Šypsosi.)
Beveik visos mano veiklos susijusios su rankų darbu ir gamta. Tai pjaunu ką nors, nes noriu pasidaryti kėdę, tai vaikštau ir filmuoju gamtą. Dar patinka važinėt po kaimus ir ieškoti senų baldų, kuriuos galėčiau prikelti naujam gyvenimui. Visas mano gyvenimas –tai kvėpavimas grynu oru ir kūryba.
AKIMIRKŲ DIEVAI
Camilla Jørvad
Instagram: @camillajorvad #gardens
Instagram: @jessikas.home.and.garden
AKIMIRKŲ DIEVAI
Mette Krull More
Instagram: @mettekrull #gardens
AKIMIRKŲ DIEVAI
Almbacken Trädgårdsdesign
Instagram: @mariapaalmbacken
#gardens
VISKA S ANKSČI A U A
R
VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A
P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R
