Žiemos istorijos | 2024 12

2024 GRUODIS (140)

Ž I E M O S

I ST O RI J O S

J’ADOUBE Kas skiria tuos, kuriems, rodos, lemta laimėti, ir dar laukiančius savosios sėkmės?

Strategija pralenkti ne kitus, o save. Tarsi atsisėsti prie šachmatų lentos žinant, kada viskuo rizikuoti nuo pirmojo ėjimo, o kada savo paslaptis išsaugoti iki lemiamos akimirkos.

Kvepalų „J‘Adoube“ istoriją verta pradėti nuo šachmatų termino, prancūziškai reiškiančio „aš pataisau“. Intriguojantis ir sykiu atviras ženklas laukiančiam oponentui, pasakymas „J‘Adoube“ leidžia pakoreguoti figūros poziciją nedarant ėjimo. Tad ir parfumerininkės Nathalie Benareau sukurtas aromatas pirma atsiveria kaip pavojingas ir įspėjantis šnabždesys, užrašytas hipnotizuojančiomis saldžių granatų, raudonųjų serbentų ir mandarinų natomis. Susiliejęs su kūno šiluma, „J‘Adoube“ keičia taktiką ir išduoda savo tikrąjį motyvą – tamsią rožių, odos, pačiulių ir ambros sielą. Kontrolė, suvaldanti netikėtumą. Atsidavimas sėkmei atsitraukiant nuo to, kas netikra. „J‘Adoube“ skatina mesti iššūkį sau ir įrodyti daugiau. Ar išdrįsite patirti svaiginantį triumfą?

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Dizainerė

Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Rūta Floral

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Stilistė

Emilija Ieva Andrašūnaitė Mantė Jaruševičiūtė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2024 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

2024 GRUODIS | ŽIEMOS ISTORIJOS

Redakcijos laiškas Pastaruoju metu daug galvoju apie gerumą. Apie tą nesavanaudišką, tikrą jausmą, kai norisi kažką padaryti dėl kitų. Tik ar jums neatrodo, kad šią, rodos, pamatinę žmogaus savybę mes kažkur nustūmėme? Kad ją užgožė susitarimai, įsipareigojimai, nesibaigiantys darbų sąrašai ir nuolatinė laiko stoka viskam, kas mus džiugina? Aplink vis girdžiu – šis ruduo darbų kiekiu visus varo iš proto. Bet ar jums neatrodo, kad nepaisant to darbų skaičiaus, mums vis tiek reiktų atrasti laiko išlikti geru žmogumi? Žinau, kad prieštarauju visoms psichoterapijos kabinete išgirstoms idėjoms, bet žinau ir tai, kad „mažiau apie save ir bent šiek tiek apie kitus“ visiems mums išeitų į naudą. Tikiu, kad tam užtenka mažų mielų gestų: ranka rašyto kalėdinio palinkėjimo, kaimynui ar bičiuliui iškepto duonos kepalo (sourdough, please), o gal tiesiog nuoširdaus padrąsinimo. Neleiskite, kad jūsų Kalėdos ir tai, kas svarbu, pasimestų gruodžio triukšme.

Smagaus skaitymo!

Vyr. redaktorė Karolina Kulda

NAUJIENOS

SODRIOS KALĖDOS PUODELIS „OIVA“ MARIMEKKO

LĖKŠTĖ „OIVA“ MARIMEKKO EGLUTĖS ŽAISLIUKAI „HOLIDAY“ HAY

KNYGA „EAMES & VITRA BOOK“ VITRA

10

KOJINĖS „RIBBED“ COS

LEDAINĖ „ITALIAN“ HAY

ŽVAKĖS „SPIKE“ FERM LIVING

ŠALIKAS „CHECKED“ AGNE STUDIO

11

NAUJIENOS IŠSKIRTINIS GAMINYS ŠILUMAI IR KOMFORTUI Ar dažnai susiduriate su šaltomis pėdomis, ypač naktį? Vilnos gaminių ekspertai FLOKATI šį rudenį pristatė naują gaminį, jau sulaukusį daugybės komplimentų, – miego kojines iš storos 100 proc. merinosų vilnos. Dėvėkite jas leisdami ramų laiką namuose arba apsimaukite prieš miegą ir pamirškite šąlančias pėdas. Merinosų vilna ne tik sušildys, bet ir neleis pėdoms prakaituoti, todėl galėsite mėgautis tikru komfortu.

FLOKATI naujienos ieškokite salonuose ir https://flokati.lt/lt/vilnones-kojines/

DOVANA, PRADŽIUGINSIANTI KIEKVIENĄ Jei dar neturite dovanos idėjos savo artimiesiems, užuolaidų salonas „Celestina“ skuba į pagalbą ir siūlo pačią universaliausią idėją – dovanų kuponą.

Užuolaidos, staltiesės, pagalvėlės, ypatingi namų aksesuarai, o gal užuolaidų skalbimo, nukabinimo ir pakabinimo paslauga? Tai dovanos, kurios pradžiugins kiekvieną. Salone „Celestina“ jūsų lauks ne tik platus audinių pasirinkimas, bet ir profesionalūs užuolaidų dizaineriai bei siuvimo meistrai, kurie, pritaikę savo ilgametę patirtį, įgūdžius bei technologijas, padės įgyvendinti net ir sudėtingiausius sprendimus. https://www.celestinatekstil.lt

12

LINO JUSIONIO PARODA „RESORT“ Galerijoje „Vartai“ atidaryta jau septintoji menininko

Lino

Jusionio

personalinė

paroda. Joje menininkas žiūrovus kviečia į naują kūrybinę kelionę, keliančią nostalgiją ir melancholiją bei skatinančią permąstyti kasdienybės objektus ir erdves naujame kontekste. Parodą pavadindamas „Resort“ (angl. „Kurortas“) autorius ne tik apibendrina paveiksluose konstruojamų peizažų lokaciją ar dekadentišką nuotaiką – susimąstydamas apie šį žodį kaip veiksmažodį, reiškiantį atsitraukimą ar paskutinės galimybės griebimąsi, jis taip pat galvoja apie jame slypinčią nusivylimo ar pralaimėjimo konotaciją.

Paroda veiks iki sausio 24 d.

ITALIJOS MAISTO EKSPERTO PATARIMAI Premium klasės prekybos centro „Assorti“ kvietimu Lietuvoje lankėsi italas maisto ekspertas Stefanas Corrocher. Jis renginio metu pasakojo apie tradicinį itališką avies pieno pekorino sūrį, jo kilmę bei gamybos metodus, nulemiančius skonines sūrio savybes. Kaip pasakoja ekspertas, labiausiai žinomi yra trys šios rūšies sūriai. Pecorino Romano – kietas, sūrus sūris, dažnai naudojamas tarkuotas, žymus savo stipriu skoniu ir įprastai gaminamas Lacijaus regione ir Sardinijoje. Pecorino Sardo gaminamas Sardinijoje, gali būti ir saldus, ir stiprus, priklausomai nuo brandinimo laiko. O Pecorino Toscano – kilęs iš Toskanos, švelnesnis ir kremiškesnis, palyginus su Pietų Italijos avių sūriais. „Assorti“ galima rasti virš 160 sūrių rūšių, iš kurių daugiau nei 20 yra avies pieno. https://www.assorti.lt

13

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Pasimatymas su savimi Juvelyrė, Londono menų universiteto absolventė, studijos „Dust“ įkūrėja Viktorija Agnė Babič ir dešimt jos kūrybinį troškulį kurstančių ritualų, kviečiančių ne tik į pažintį su pasauliu, bet ir į pasimatymą su savimi.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

14

GAMTA. Tai tobulai sutvertas mechanizmas, kuriame kiekvienas be išimties gali atrasti savo ramybę. Laikas gamtoje man leidžia atsijungti nuo visų rūpesčių. Ypač dievinu rudenį ir grybavimo sezoną, tai – mano sielos atgaiva.

KŪRYBA. Labiausiai savimi jaučiuosi kurdama, būtent kūryboje galiu geriausiai išreikšti save, papasakoti, ką jaučiu. Tobula popietė – puodelis kavos ir eskizų knygelė.

KELIONĖS. Nesvarbu kur, nesvarbu kada, nesvarbu kaip ilgai, svarbu kažkur išvykti ir pakeisti aplinką nors ir dviem dienoms. Pats geriausias minčių perkrovimas naujiems darbams.

GYVŪNAI. Mane įkvepia besąlygiška gyvūnų meilė. Vos penkios minutės meilaus paniurkimo pašonėje ir aš pasikraunu puikiomis emocijomis visai dienai. Neįsivaizduoju savo namų be keturkojų draugų, šiuo metu – be dviejų savo katinų.

15

DEŠIMTUKAS | 12345678910

JUVELYRĖS DARBASTALIS. Prisilietimas prie metalo, gebėjimas jį paversti kokia tik nori forma ar tekstūra, galimybė eksperimentuoti ir su šia medžiaga išreikšti savo viziją.

VASARA. Dievinu šilumą, saulėtus rytus, paukščių čiulbėjimą vos prašvitus, maudynes ežere ar prie jūros, ilgus šiltus vakarus su draugais. Rodos, taip paprasta, bet tuo pačiu ir taip magiška! ŠEIMA. Tai yra pats svarbiausias dalykas mano gyvenime, be kurio aš nebūčiau aš.

16

BUVIMAS SU SAVIMI. Tai man leidžia surinkti save, pabūti tyloje, pasikalbėti su savimi, nuveikti dalykus, kurie patinka tik man. Esu ekstravertiška intravertė, todėl pabuvusi su žmonėmis visuomet skubu į pasimatymą su savimi. ČIUOŽIMAS SNIEGLENTE. Leidimasis nuo stataus kalno prieš save matant pasakiško grožio gamtą, veidą maloniai šildant saulei, kūnui būnant nesvarumo būsenoje. Mėgstu ištirpti šioje patirtyje.

VAIRAVIMAS. Mėgstu juokauti, kad jeigu neveikčiau to, ką veikiu, galėčiau būti tolimųjų reisų vairuotoja. Pastebėjau, kad vairuojant man kyla netikėčiausios idėjos, kurias vėliau skubu realizuoti.

17

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

Gabalėlis Japonijos Nežinau kodėl, bet ši vieta Dzūkijos miškuose man primena Japoniją. Samanomis apaugę akmeniniai laipteliai, vėjo išgriautas medis, taip ir likęs natūralaus, gamtos suformuoto amfiteatro pakraštyje, vos matomas takelis, vedantis prie snapučiais apauginto tvenkinio, kur ateina atsigerti stirnos. Ir piliakalnio formos kalnelis, nuo kurio geriausiai panyri į Eglės Makselytės ir Mindaugo Patašiaus sodybos dermę, atspindinčią japonišką vabi sabi arba kuklaus paprastumo estetiką.

– Egle, jau ne pirmą kartą svečiuojuosi tavo namuose. Važiuodama čia galvojau: kaip taip nutinka, kad mes imam ir atsiduriame tam tikroje vietoje. Ar pagalvoji, kodėl esi čia?

– Pagalvoju, kad tai – labai keista istorija. Kadaise šiame kaime gyveno mano proseneliai, tačiau aš čia niekada nesilankydavau – šis namas priklausė giminačių giminaičiams, tai nebuvo mūsų giminės sodyba. Kiek tolėliau, už kalnelio, yra sodų sklypų teritorija. Vienas iš tų sodų, kraštinis, buvo mano brolio. Pamenu, kartą, ankstyvą pavasarį, nusprendėme leistis į žygį ir apžiūrėti vietovę. Vasarą praeiti neįmanoma, trisdešimt metų sodyboje niekas negyveno, ji visa buvo paskendusi krūmuose, brūzgynuose, nenueisi. Kai galiausiai pasiekėme seną namą, garsiai ištariau: kaip norėčiau čia turėti sodybą! Mama mano įkarštį atvėsino – vaikai, sodyba seniai parduota, net nesvajokit.

Tuo metu sodybų skelbimuose vis pasidairydavau. Grįžusi į Vilnių atsisėdau prie kompiuterio, žiūriu, parduoda. Ir labai panašu, kad šitą! Klėtelės kampą nuotraukoje matau. Skambinu, klausiu, tikrai ta! Kaina dar litais, prieš 18 metų, gana didelė, parduoda ne savininkai, o druskininkiečiai, nusipirkę perpardavimui. Labai ir nesiderėjau, o paskui sužinojau, kad pirmoji šios sodybos gyventoja buvo tolima mano giminaitė, irgi Makselytė.

Esu gimusi Varėnoje, septyniolikos išvykau studijuoti į Vilnių ir sau pažadėjau, kad niekada daugiau atgal negrįšiu, gyvensiu mieste. Štai, kaip stebuklingai tie keliai susidėlioja, mano draugė sako: Krišnos žaidimai. Nežinia, kas veikia 18

19

20

21

22

Iš čia turbūt išplaukia ir mano gyvenimo filosofija – ne mes esame erdvės, kurioje gyvename, šeimininkai, ji mus prisikviečia, todėl turime būti malonūs svečiai, ją gerbti, nesugadinti, tausoti. Juk atėjome ir išeisime, o ji liks.

– Krišna, Dievas, likimas, bet, tikiu, nuo mūsų kartais mažai priklauso. Iš čia turbūt išplaukia ir mano gyvenimo filosofija – ne mes esame erdvės, kurioje gyvename, šeimininkai, ji mus prisikviečia, todėl turime būti malonūs svečiai, ją gerbti, nesugadinti, tausoti. Juk atėjome ir išeisime, o ji liks.

– Vieta, kurioje įsikūrėte, – unikali, gamtos suformuota. Ar tokią ją ir pamatei? O gal norėjai kai kurias detales paryškinti, atverti?

– Ši erdvė mane pakerėjo nuo tada, kai pirmą kartą ją pamačiau. Tik tuomet nemąsčiau, kas mūsų laukia. Pasidaviau emocijai ir tiek. Vėliau suvokiau, kad negalime joje taip paprastai kirviais ir pjūklais mojuoti. Mus pasitiko krūmynai, brūzgynai, seni medžiai, na, tokios dzūkiškos džiunglės. Aišku, gali viską daryti paprastai – sukviesti vyrus iš kaimo, iškirs, sukūrens, paliks plynę. Tik to visai nesinorėjo, man reikėjo pajusti šitos vietos dvasią, ją užčiuopti.

Tarsi gamtos archeologė pradėjau po truputį valyti aplinkui, atradau senus akmenis, unikalius, į Raudonąją knygą įrašytus augalus, pamačiau senųjų medžių faktūras ir grožį. Erdvė tarsi atsiskleidė, atsivėrė, įsileido mane.

– Panašu, įsileido ne tik jus, bet ir naują, modernų namą...

– Esu baigusi inžinerijos studijas. Daug metų dirbau logistikos srityje, turėjau savo kompaniją, tačiau estetikos pajutimas manyje visada buvo, vaikystėje lankiau dailės mokyklą.

Atrodo, mano gyvenimas pradėjo keistis su sodyba. Man čia patiko būti. Tvarkiau aplinką, krapštinėjausi, paskui nusprendėme perstatyti namą. Pagal pirmąjį planą tai turėjo būti modernus, pa-

togus vasarnamis. Pradėjau daug skaityti apie tradicines dzūkiškas sodybas, kaip jos būdavo formuojamos, kokie pastatai statomi.

Vis dėlto, mintis apie tai, kad į nuostabią gamtą teks žvelgti pro mažus, tradicinio medinio namelio langus, manęs nežavėjo. Svajojau apie medinį namą su dideliais langais, kuriame greičiausiai, kada nors, tolimoje ateityje, kai baigsime savo darbus, galėsime gyventi.

Kaune atradau architektus, kurių darbai man patiko, nuvažiavau, išdėsčiau savo idėją, jie atvyko pas mus, apžiūrėjo ir gimė namo projektas. Tiesą sakant, aš pradžioje jo net neįvertinau, koks jis puikus, kaip patogu jame gyventi.

– Išties, atrodo, tarsi name kartu su jumis gyvena gamta. O medis viduje ir išorėje lyg susilieja per didžiulius stiklo langus...

– Pasitikėjau architektais, kurie turbūt pamatė, pajuto ir mano viziją, mano gamtinį mąstymą. Šešerius metus užtrukome, kol projektas tapo namu. Daug laiko praleisdavau statybose, užtrukdavau iki vėlumos, į Vilnių grįždavau jau su tamsa. Vienu metu suvokiau: vasara, saulė leidžiasi, aš važiuoju namo, o išties – į tremtį. Noriu būti gamtoje, čia yra mano namai. Ši mintis neapleido, man tapo visiškai aišku: namas turi būti visam laikui, statau ne vasarnamį, noriu čia gyventi. Bet kaip?! Juk nėra taip paprasta viską mesti, uždaryti įmonę, atleisti žmones tik dėl to, kad norėtum gyventi miške.

Kad ir kaip būtų baisu, viską į vietas sustatė Ukrainoje prasidėjęs karas. Supratau, kad dabar pats laikas uždaryti savo logistikos įmonę, nutraukti veiklą mieste ir daryti tai, ką noriu kaime.

23

24

25

Viskas gamtoje gimsta ir miršta, visa, kas gyva, nuolat kinta. Gamta padeda atskleisti ir suvokti trapią kasdienybės akimirką. Sąmoningai tą stebint tai atneša savotišką nusiraminimą.

– Taip tu įkūrei savo gamtinio kraštovaizdžio studiją „holos SODAI“?

– Tai neatsitiko iškart, toji idėja atėjo natūraliai, pačiai būnant gamtoje. Japonų vabi sabi filosofija labai išlaisvina, pradedi džiaugtis formomis, faktūra, dermėmis, kurias kuria ne žmogus, o gamta. Tu jai netrukdai, gal tik kiek padedi. Tai paprastumo estetika. Matai, kad akmenys apsamanojo, na ir gerai – nevalai, nelupi jų. Gražu ir darbo mažiau. Pieva samanomis apaugo – nuostabus pojūtis vaikščioti basomis, tarsi eitum per prabangiausią kilimą. Praėjusią žiemą buvo labai daug sniego, didžiulį medį nugriovė. Kai pamačiau, apsiverkiau, o pavasarį ta gulinti ieva žiedais apsipylė. Tai ir tegu guli, tegu žydi, kol maitinimą iš žemės gauna. Viskas gamtoje gimsta ir miršta, visa, kas gyva, nuolat kinta. Gamta padeda atskleisti ir suvokti trapią kasdienybės akimirką. Sąmoningai tą stebint tai atneša savotišką nusiraminimą. „holos SODŲ “ idėja gimė čia, betvarkant šitą sodybą. Supratau, kad man reikia daugiau žinių, nusprendžiau studijuoti kraštovaizdžio dizainą, baigiau gamtos terapijos studijas. Mane žavi holistinė, visa apimanti, kurianti, gydanti gamtos ir žmogaus sinergija. Tikiu, kad augmenija gali teikti ne tik estetinių pojūčių, bet ir ekologinių žinių, padėti patirti ir puoselėti bioįvairovę. Esame ne gamtos valdovai – esame gamtos dalis, turime sugyventi. Būtų nuostabu, jei gamta nebijotų žmogaus veiklos, o žmogus gerai jaustųsi gamtoje.

Nebijau erkių, nepykstu, kai stirnos nugraužia mano medžius, ir pasidžiaugiu, kad po sodybos pievą neršiantys kurmiai išgaudo kurklius. Pirmaisiais metais dar bandėme lapus rinkti, bet dabar ir tuos rudenį paliekame, tegu vabaliukai ir sliekai peržiemoja. Pavasarį, kai jie išsibėgioja, o lapai išdžiūva, pravažiuojame su žoliapjove, susmulkiname, pieva pasitręšia. Vasarą paliekame nešienautas erdves, žydinčias pievas įrėminame žoliapjove suformavę takus, kurie sodybos aplinkai suteikia subtilią tvarką. Neapsunkiname savęs čia su darbais. Tai vadiname efektyvumu be pastangų.

– Ir, kaip suprantu, praktikuoji čia gamtinę gėlininkystę?

26

– Gamtinį apželdinimą gal labiau. Visi žydintys augalai, visos gėlės sodyboje integruotos į gamtą, darželių neturiu: vienas augalas prie krūmelio prisiglaudęs, kitas prie akmenyno, dar kitas – pamiškėje ar prie tvenkinio. Augalai kaip toji laumės juosta natūraliai susipina, susiglaudžia. Augalų čia daug prisodinta, bet jų labai nesimato, jie natūraliai įsilieja į gamtos pagrindą. Ir ginkmedis, putinų, gudobelių pasodinta, ir šešiolikos šermukšnių kolekcija, ir jazminų keletas skirtingų, erškėčių, bijūnų daugybė įvairiausių rūšių. Palei tvenkinio pakrantę, pamiškės paunksmėje, prisodinome snapučių, koks grožis, kai sužydi violetine spalva – elegantiškas paprastumas.

Man atrodo, kad svarbu suprasti: gamta suteikia sąlygas, dovanoja savo augmeniją, mums reikia tik pribarstyti razinų, papuošti.

Gamtos terapijos kursas man atvėrė dar platesnį požiūrį – Visatos kontekste tai, kas vyksta žmogaus gyvenime, atrodo juokingai menka. Ir vis dėlto, gamta padeda atsitraukti nuo kasdienybės, pamiršti rūpesčius, pasiekti savo gilesnes emocijas. „holos SODAI“ šiandien tapo mano gyvenimo būdu, esu gamtoje, noriu su ja supažindinti kitus žmones, padėti jiems pajusti gamtos galias, grožį netobulumuose, amžėjimo ir besikeičiančio gražumą. Atrodo, kad ši vieta, kurioje taip netikėtai atsidūriau, tam ir yra sukurta. Žinai, kai atsigręži atgal, atrodo, kad gyvenimas tave tam rengė, tik tu nesupratai. Ir prasideda viskas ne nuo manęs, o nuo močiutės, kuri buvo biologijos ir chemijos mokytoja. Dabar aš suprantu, apie ką ji kalbėdavo man vaikystėje – apie gamtos ir žmogaus vienovę, apie ekologiją. Esu išsaugojusi jos herbariumą, iš kurio pasiskolinau 1965 metais užrašytą šriftą savo „holos SODAMS“.

Kaip moderniai jis atrodo!

Kai pradedu gilintis, nagrinėti savo istoriją, darosi aišku, kaip įvykiai, norai, svajonės susipina į vieną audeklą. O tada darosi dar aiškiau, kad mes šiame pasaulyje vargiai ką sprendžiame, kad mums tik atrodo, jog sprendimus priimame patys. Esame maži sraigteliai gamtos begalybėje.

27

28

29

30

Mažas rūpintojėlis Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke Stilius: Emilija Poplavskytė Makiažas ir plaukai: Laura Bajorinaitė Asistentas: Artūras Astraukas Drabužiai ir aksesuarai: „Urte Kat“, „SSTKMS“, „Mas924“, „Laura Antique Jewelery“, „Junya Watanabe“, „Preges“

Prisipažinsiu, mane užbūrė jos tikrumas. Kaip ir mūsų pokalbis, turėjęs terapinį poveikį ir viduje sužadinęs daugybę jausmų. „Vis labiau save drąsinu būti tokią, kokia esu, o ne nuolat šlifuoti, matuoti, skaičiuoti“, – sako muzikos kūrėja ir atlikėja, vos prieš keletą dienų savo naująjį albumą pristačiusi Gabrielė Vilkickytė. „Mažas rūpintojėlis“ – taip pavadintas naujausias kartu su Domantu Starkausku ir Benu Kukeniu sukurtas albumas, pasakojantis istoriją apie vingiuotą ir ne visada lengvą kelią į vidinį augimą. Į savęs pažinimo keliones kviečiantys kūriniai įgauna tik dar didesnę prasmę sužinojus, kad kiekvienas jos dainose atsiradęs žodis gimsta iš gryno jausmo ir asmeninių patirčių.

Visą istoriją skaitykite NAUJAME žiemos LAMŲ SLĖNIO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

GERO DIZAINO KALĖDOS Nuotraukos: „Domus galerijos“ archyvas

Surasti dovaną mylimajai, palepinti mamą ir tėtį, pradžiuginti patį išrankiausią bičiulį ar nustebinti tą, kuris jau turi viską. Visiems, mylintiems gerą dizainą, vertinantiems kokybę ir ieškantiems ilgaamžiškų, tendencijoms nepavaldžių daiktų, į pagalbą skuba „Domus galerija“. Čia po vienu stogu rasite garsiausius ir pasaulyje itin vertinamus interjero detalių ir baldų gamintojų kūrinius. Juk taip norisi palinkėti: lai šios Kalėdos apdovanoja kokybe, apgalvotu dizainu ir artimųjų šiluma!

TORTINĖ „FOUNTAIN“ Salonas RETROFORMA

ŽVAKIDĖ „FLAMES“ Salonas JAUKUMAS

95 EUR

Nuo 26,95 EUR

PORCELIANINIS INDAS, „ALESSI“ Salonas DESING + 89 EUR

PAGALVĖLĖ „GLITTER BEE“ Salonas DUBINGIAI 79,90 EUR

34

STALINIS ŠVIESTUVAS „ECLISSE“ Salonas DELIGHT

KAVINUKO IR PUODELIŲ RINKINYS, „TOM DIXON“ Salonas SIMETRIA

228,11 EUR

402 EUR

FIGŪRĖLĖ „EGLUTĖ“ Salonas SAVEX GALERIJA 19,50 EUR

ĮKRAUNAMAS ŠVIESTUVAS „PC PORTABLE“ Salonas SKANDIAMO 109 EUR

LEDAINĖ „ITALIAN“ Salonas SKANDIAMO 29 EUR

BEVIELIS MAISTO TERMOMETRAS „MEATER“ Salonas VIPZONE 109 EUR

NAMŲ KVAPAS, „LOGEVY“ Salonas LEJA INTERIORS & DECORS 95 EUR

35

RANKŠLUOSČIAI „LUXURY“, „EGOIS“ Salonas MURESTA

DUBUO „BABURU“ Salonas DISTYLE

20–70 EUR

49 EUR

ŽVAKIDĖ „BUBBLES“ Salonas JAUKUMAS Nuo 42,50 EUR

VONIOS PAGALVĖLĖ, „DECOR WALTER LOFT“ Salonas MURESTA 56 EUR

DRUSKINĖS IR PIPIRINĖS RINKINYS, „TOM DIXON“ Salonas SIMETRIA 195 EUR

DEKORACIJA „BALLON DOG“ Salonas CASA BELLA 155 EUR

36

INDAS „GREY“ Salonas LEJA INTERIORS & DECORS 300 EUR

DEKORATYVINIS PAUKŠTIS, „VITRA“ Salonas DESING + 212 EUR

VAZA „SUANO“ Salonas DISTYLE 59 EUR

ŽVAKĖS, „ESTER & ERIK“ Salonas RETROFORMA 4,50 EUR

KAVOS VIRIMO APARATAS, „SMEG“ Salonas IMPERIJA 1399 EUR

ĮRĖMINTA KĘSTUČIO STOŠKAUS FOTOGRAFIJA „ŠV. IGNOTO GATVĖ“ Salonas 2DI 210 EUR

37

BON APPÉTIT

KODĖL MAISTO RITUALAI PAVERČIA KALĖDAS... KALĖDOMIS?

Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė Instagram: @agne_kalinkaite

Mano namuose Kalėdos be močiutės silkės, tetos Zitos grybų py-

KAS YRA MAISTO RITUALAI?

ragėlių ar mamos aguonų kisieliaus – visai ne Kalėdos. Šios šventės metu egzistuoja nerašytos kulinarinės taisyklės, galiojančios metų

Išgirdus žodį „ritualai“ į galvą turbūt ateina ypatingos apeigos, rei-

metus, ir niekam nekiltų net mintis jomis sudvejoti! Visi puikiai žino,

kalaujančios didžiulio pasiruošimo. Nebūtinai. Maisto ritualais ga-

kad joks patiekalas nebus paragautas, kol Kūčių vakarą nelaužtas

lėtume įvardinti ir tiesiog tostą prieš valgį arba personalizuotą ja-

kalėdaitis. Žinome ir tai, jog mano vyro mylimiausia silkė, kad ir

poniškos arbatos paruošimo ceremoniją. Žinoma, maisto ritualais

kaip jos norisi vidurvasarį, yra griežtai Kūčių valgis. O jeigu silkės

galėtume vadinti ir didžiules derliaus šventes Indijoje ar pomidorų

nemėgsti, vis tiek turi paragauti (kaip ir visų kitų patiekalų – tiesiog

taškynes Ispanijoje. Tad vieni ritualai gali būti atliekami vos per kelias

privaloma). Ir taškas.

minutes, o kiti suburia ištisus miestus ir bendruomenes. Tačiau kas

Aš šventai įsitikinusi, kad šie mažyčiai maisto ritualai ir paverčia

juos visus vienija?

Kalėdas Kalėdomis. Ne dovanos, ne fone skambanti „All I Want For

„Šiuo metu mokslo bendruomenėje kalbama, kad žmogų nuo

Christmas Is You“ ir net ne spalvotos lemputės. O būtent maistas,

gyvūno labiausiai skiria ne kalba (kaip buvo manyta anksčiau),

kuriam šiuo laikotarpiu skiriamas aukščiausias pjedestalas. Ir viso-

ne gebėjimas naudotis įrankiais, o simbolinio pasaulio poreikis.

mis to prasmėmis – dvasine, kultūrine, ritualine. Juk ant šventinio

Simbolis yra ritualo pagrindas, tad nenuostabu, kad ritualai išliko

stalo telpa krūva tradicijų, iš kartos į kartą perduodamų istorijų, se-

aktualūs mūsų visuomenėse iki šių laikų. Ir nors jie nuolat keičia-

nolių išminties, vaikystės prisiminimų ir dar milijonai gražių dalykų,

si, būtent vaišės išlieka vienu seniausių ir pagrindinių žmonijos

kurie kasmet kartojasi. Ir nors maisto pramonė mums nuolat bruka

ritualų. Tačiau religingumui mažėjant ir žemdirbystės tradicijoms

mintį, kad „vartotojas nori rinktis“, iš tiesų būtent šventinis laikotar-

pamažu grimztant praeityje, žmonės maisto ritualams sugalvo-

pis pagaliau mums suteikia laisvę nesirinkti (kad ir kaip paradoksaliai

ja naujas prasmes. Juk mes gyvename vartotojiškoje, labai in-

tai skambėtų). Būtent rituališkumas suteikia nepaaiškinamo saugu-

dividualistinėje, susiskaldžiusioje visuomenėje, todėl kiekvienas

mo ir komforto, kad šiemet bus taip pat gerai kaip visada.

susikuria savo ritualus, pavyzdžiui, paragauti egzotiško maisto,

Tačiau kas yra maisto ritualai ir iš kur jie atsiranda? Kodėl visais

aplankyti tam tikras naujas maisto vietas. Žinoma, jie tampa daug

laikais maistui būdavo suteikiama aukštesnė, netgi dvasinė reikšmė?

patogesni ir ženkliai atitolsta nuo dvasinės ritualų paskirties“, –

Kokie maisto ritualai buvo svarbūs senovės lietuvių namuose ir kaip

pasakoja dr. A. Vaicekauskas.

juos galėtume prisijaukinti šiandien? Apie visa tai ir dar daugiau mums pasakoja etnologai Gražina Kadžytė bei dr. Arūnas Vaicekauskas.

38

Docentui pritaria ir etnologė G. Kadžytė, kurios įsitikinimu, ritualų šiandien gausu, tačiau jiems mes suteikiame kitokią reikšmę.

„Užimtoje šiandienos kasdienybėje rečiau skiriame laiko ben-

lėtai išvyniojant, po gabalėlį. Pastaroji grupė savo valgymo pa-

driems pusryčiams, vakarienėms, tačiau švenčių stalo rituališ-

tirtį įvertino 15 proc. geriau. Negana to, jie valgė ir mėgavosi

kumas vis dar sulaukia ypatingo dėmesio. Ne šiaip sau žmonės

šokoladu dvigubai ilgiau, o galiausiai pareiškė, kad už tą pa-

renkasi į baltąsias ar mėlynąsias vakarienes. Žiniasklaidoje gausu

čią plytelę sutiktų mokėti dvigubai daugiau negu pirmoji grupė.

patarimų, kaip serviruoti stalą, kokius indus parinkti, kaip sudėti

Neblogai, tiesa?

maistą. Etnologų, filosofų ir semiotikų rate sakoma, kad stalas –

Maisto ritualas daugeliu atveju kviečia mus sustoti, mėgautis

tai namų altorius, kur dedama tai, kas gerbtina. Veiksmai, kurie

maistu sąmoningiau, dėkingiau, įsijausti į dabarties akimirką. Psi-

teikia maistui daugiau reikšmės, pagarbos, savaime tampa ritua-

chologai visame pasaulyje kalba apie tai, kad toks valgymas yra

liniais“, – sako G. Kadžytė.

puikus būdas susigrąžinti teigiamą santykį ne tik su maistu, bet ir

Gali iškilti klausimas, kam tie ritualai reikalingi ir kodėl apie juos apskritai svarbu šiandien kalbėti. Iš tiesų, moksliškai įro-

su savo kūnu. Tai tampa savotiška meditacija, kuri turi ir didelę psichologinę reikšmę.

dyta, kad net ir nedideli maisto valgymo ritualai kur kas labiau

Negana to, ritualas suteikia mums saugumo. „Ritualo esmė

sustiprina pasitenkinimo jausmą. Minesotos universiteto moks-

yra užtikrinti gyvenimą. Jis skirtas tam, kad gyventum taip pat

lininkai 2013 metais atliko eksperimentą, kuris siekė ištirti, kaip

gerai, kaip gyveno tavo tėvai ar seneliai. Atsiranda labai aiškios

nedidelis ritualas gali pakeisti paprasčiausios šokolado plytelės

ribos, o kartu – ir saugumo jausmas, kad jeigu viską teisingai pa-

valgymo patirtį. Pusei tyrime dalyvavusių žmonių buvo nuro-

darei, viskas bus gerai. O šiandien žmogus labai blaškosi, vis ieš-

dyta akimirką atsipalaiduoti ir suvalgyti šokolado plytelę taip,

ko kažko naujo, pamiršdamas sustoti ir atsigręžti į tai, kas iš tiesų

kaip šiems įprasta. Kitai pusei dalyvių šokolado valgymas buvo

svarbu. Taip jis gali pamesti savo tapatumą ir pasiklysti“, – sako

paverstas savotišku ritualu – buvo nurodyta valgyti neskubant,

dr. A. Vaicekauskas.

40

Visi stengdavosi susirinkti, net jeigu reikėtų atvykti iš labai toli.

O jei kam iš šeimos grįžti nepavykdavo, vis tiek jo vietoje būdavo padėta lėkštė, tarsi jis dalyvautų vakarienėje menamu būdu.

KO MES GALIME PASIMOKYTI IŠ SENOVĖS LIETUVIŲ?

vidurio kiekviena diena buvo padėkos, nes šeima bendrai sėsdama prie stalo jį laimindavo ir dėkodavo. Padėka už derlių svarbi per

Kiekviena kultūra turi begales maisto ritualų, kurie ypač išryškėja

Žolinės šventę, tačiau brangiausia ir seniausia padėkos apeiga yra

šventiniu laikotarpiu. Tačiau niekur toli žvalgytis nereikia – senovės

tada, kai Kūčių vakarą žmonės dėkoja už visą buvusį gyvenimą, už

lietuvių simbolinis pasaulis buvo be galo turtingas. Ir nors nebegy-

maistą, kuris jiems padėjo išlikti. Padėką įprasmindavo ir malda“, –

vename žemdirbių visuomenėje, senieji ritualai atspindi daug ben-

pasakoja etnologė.

dražmogiškų vertybių, iš kurių ir šiandien galėtume semtis įkvėpimo.

RYŠYS SU MIRUSIAISIAIS. Šiais laikais Kūčios ir Kalėdos kalba

PASIRUOŠIMAS. Senovės lietuvių namuose pasiruošimas šven-

apie dabarties šventimą, tačiau anksčiau didžiulė reikšmė buvo skiria-

tėms buvo ne mažiau svarbus negu pačios šventės diena. „Pasiruo-

ma ryšiui su pomirtiniu pasauliu. „Labai daug archajiškų ar žemdirbių

šimas Kalėdoms prasideda prieš keturias savaites – advento metu

ritualų orientuoti į mirusiuosius. Anksčiau manyta, kad tai yra pagrin-

žmogus ir jo aplinka turi apsivalyti. Šis apsivalymas reikalingas ne tik

dinė grandis, rišanti gyvuosius su ano pasaulio jėgomis. Jie juk niekur

asmenybei harmonizuoti, bet ir kitokiam šventės skonių pojūčiui,

neprapuola – tradicinėje kultūroje mirusieji persikelia į kitą erdvę, bet

per kurį šioji tampa dar ypatingesnė“, – sako etnologė G. Kadžytė.

turi ritualines galimybes bendrauti su gyvaisiais. Todėl mirusieji visada

DĖKINGUMAS. Šventinis stalas neįsivaizduojamas be padėkos

gerbiami vaišėmis. Buvo tikėta, kad mirusieji gali valgyti tą patį, ką ir

už gėrybes, kuriomis netrukus bus vaišinamasi. „Neretai etnolo-

prie stalo sėdinti gyvųjų šeima“, – teigia dr. A. Vaicekauskas.

gai sulaukia klausimų, lyginančių mus su amerikiečiais: kodėl už

VALGYMAS KARTU. Senovės lietuvių namuose „šeimos“ api-

Atlanto švenčiama Padėkos diena, o pas mus – ne? Aš atsakau:

brėžimas buvo kur kas platesnis. „Šventinis stalas senovėje turėjo

Lietuvoje mes turime ne vieną padėkos dieną – antai tautodaili-

apimti visas tris kartas: nuo senelių iki anūkų. Visi stengdavosi susi-

ninkė, etnologė Marija Liugienė yra tikra, kad Lietuvoje dar iki XX a.

rinkti, net jeigu reikėtų atvykti iš labai toli. O jei kam iš šeimos grįžti

41

42

nepavykdavo, vis tiek jo vietoje būdavo padėta lėkštė, tarsi jis daly-

kada reikšmingi. Rituališkumas padėtų mums išlaikyti jungtis tarp

vautų vakarienėje menamu būdu. Taip pat svarbu, kad prie šventinio

skirtingų kartų, o šios jungtys leidžia įtvirtinti savo žinojimą, kas mes

stalo ruošos prisidėdavo visi šeimos nariai – nuo pačių vyriausių

visada buvome, kokie šiandien esame ir visada būsime“, – priduria

iki mažiausių. Grūdinės kultūros tradiciškai būdavo simbolinė tėvo

dr. A. Vaicekauskas.

dalis, daržovės – motinos, laukų ir miškų gėrybės – surinktos vaikų. Pagerbdamas visus prisidėjusius, kiekvienas turėdavo paragauti

ĮKVĖPIMAS RITUALAMS NAMUOSE

nors truputėlį kiekvieno valgio“, – primena etnologė G. Kadžytė.

PASIDALIJIMAS. „Kūčių stalas neįsivaizduojamas be kalėdai-

Tai koks moralas?

čio dalijimosi, kiekvienam dėkojant už tai, ką gero jis padarė per

Liūdna pripažinti, kad senovės lietuvių ritualams gresia išnyki-

šiuos metus, ir linkint, kad išsipildytų karščiausi troškimai“, – sako

mas. Viena vertus, tai natūralu – keičiasi kartos, keičiasi visuomenė

G. Kadžytė. Be to, senovės lietuviai dosniai dalindavosi ne tik su

ir jos poreikiai. Kita vertus, nors ir nebegyvename žemdirbių laikais,

savo artimaisiais, bet ir su tais, kuriems maisto trūkdavo. „Jei-

dalį ritualų iš tiesų galime nesunkiai perkelti į šiandienos kasdieny-

gu ateina pavargėlis ar elgeta į namus, jis sodinamas garbingoje

bę, nes jie – labai universalūs ir įkūnijantys bendražmogiškas ver-

vietoje. Juk sakoma, kad „elgeta į namus, Dievas į namus“. Tiesa,

tybes. Štai keletas mano pačios mintyse gimusių ritualų-taisyklių,

anksčiau žmonės maistu dalindavosi ne tik su nepasiturinčiais,

kurias įkvėpė etnologų nupasakota senovės lietuvių patirtis:

bet ir su gyvūnais. Po vakarienės maisto likutis būdavo išdalina-

•

mas gyvuliams, paukščiams, tikint, kad to nepadarius kiti metai

ferą. Galbūt iš kartos į kartą perduodama ta pati staltiesė, kuri

bus nesėkmingi“, – priduria dr. A. Vaicekauskas.

naudojama tik Kūčių stalui dengti. Galbūt ypatingi indai ar jau-

Tačiau kodėl šiuos ritualus svarbu prisiminti šiandien – kodėl

Visų pirma, sukurti prie šventinio Kūčių stalo ypatingą atmos-

kus apšvietimas. Be didelių išorinių dirgiklių ar fone skambančių

mums reikia apie juos žinoti? Anot G. Kadžytės, mūsų tauta stipri

„šventinių žiburėlių“.

tiek, kiek stipri mūsų kultūrinė atmintis.

•

Visos šeimos įsitraukimas. Tegu kiekvienas turi savo „firminį“ pa-

„Žmonės jau seniai suprato: jeigu neturėsi savo gyvenime ir lai-

tiekalą, už kurį yra atsakingas ir kuris jam asmeniškai svarbus. Man

ko tėkmėje tam tikrų atskaitos taškų, pasimesi nuobodžioje kasdie-

jau dabar seilės tįsta pagalvojus apie tą aguonų pieną, kurio šeima

nybėje. Stiprybė glūdi giminės ir tautos šaknyse – kuo gilesnės ša-

laukia visus metus... Tikiu, kad tokių patiekalų reikšmė – didžiulė.

knys, tuo stipresnis medis. Kuo gilesnė žmogiškoji atmintis, tuo mes

•

turtingesni. Jeigu mes neperduosime tradicijų savo vaikams, labai

pat skirti laiko padėkai už vaišes, kurias turime ant savo stalo. Įvai-

juos nuskriausime, išmušdami vertybinį pamatą iš po kojų. Ritualų

rios negandos ir karai puikiai parodo, kad tai, ką turime ant stalo

pakartojimas ir perdavimas iš kartos į kartą – svarbi kiekvieno mūsų

šiandien, nebūtinai turėsime ir rytoj. Tačiau padėka yra universali

pareiga“, – sako etnologė.

ir ją akcentuoja ne tik etnologai, bet ir psichologai – dėkingumas

Deja, rituališkumas mūsų visuomenėje nuolat blėsta. Anot dr.

Prieš šventinį valgį prisiminti tuos, kurių jau nėra tarp mūsų. Taip

didina sąmoningumą ir stiprina ryšį.

A. Vaicekausko, kol gyvi seneliai, vyresnės kartos tėvai, tradicijos

•

išlieka. Tačiau jaunoji karta vis labiau linksta į vartotojiškos kul-

trūksta. Galbūt nunešti lauknešėlį vienišam kaimynui, o gal tiesiog

tūros pusę, todėl jų santykis su tradicija ima trūkinėti, atsiranda

paaukoti organizacijoms, kurios dirba su nepasiturinčiais.

poreikis kas kartą gauti ir vartoti ką nors naujo, o ne remtis savo šaknimis ir istorija.

Galiausiai, nepamiršti dalintis maistu su tais, kuriems jo labiausiai

Tikiu, kad vienodų taisyklių visiems nebūna. Galbūt jūsų namuose ritualai visai kitokie, tačiau svarbiausia – kad jie išliktų. Juk taip

„Tačiau ritualų ir tradicijų šiandienos visuomenėje mums reikia

gera ko nors laukti, taip gera prisiminti savo vaikystę ir taip gera

ne mažiau negu bet kada anksčiau. Juk ritualo paskirtis yra garan-

jausti, kad esame grandis tarp praeities ir ateities. Linkiu, kad ta

tuoti stabilų gyvenimą. O stabilumo šiais laikais tikrai trūksta. Karo

grandis niekada nenutrūktų.

įtampų ar migracijos sukeltų problemų fone ritualai tampa kaip nie-

Gardžių, ramių ir prasmingų švenčių!

43

Nuotraukos: autorių archyvas

Nustebinkite mylimuosius, pradžiuginkite mamą ir tėtį, nusiųskite šiltą šventinį linkėjimą bičiuliui, kolegai ar kaimynui – kaip ir kasmet, „Lamų slėnis“ pasirūpino, kad nardyti šventinių dovanų ir pasiūlymų gausoje jums būtų bent šiek tiek lengviau! Prieš jus – kruopščiai Lamų komandos atrinktos dovanų idėjos.

44

45

PLIENINĖ LENTYNA AROUNDERS

DUBENĖLIAI

BY GURČIŪTĖ

VAZA DEGA

46

ĄŽUOLINĖ ŽVAKIDĖ OVO THINGS

KNYGOS SKIRTUKAS-AUSINIŲ LAIKIKLIS THE OAK. LONG LIVE THE OAK

ŽVAKĖ SOULTY

NEŠIOJAMAS ŠVIESTUVAS „FLOWER POT“ MAZGAS

HIFI PATEFONAS PHONO

VINTAŽINIAI INDAI GOLDEN FLEA

VINTAŽINĖS ŽVAKIDĖS AVLAS VINTAGE

JOAN MIRÓ LITOGRAFIJA „SURREALISTIC CHARACTER“, FORMA VINTAGE

VAZA MUJO CERAMICS

47

MEGZTA SKARA REDA PAULA

MYLIMIESIEMS

VILNOS KEPURĖ JURE

AUKSINIS MEDALIONAS YDOS DORYBĖS

48

KVEPALAI „N°5 EAU DE PARFUM, LIMITED EDITION CHANEL

MARŠKINĖLIAI ILGOMIS RANKOVĖMIS FLOW FEMME

ŽIEDAS PAUKŠT STUDIO

LIMITUOTO LEIDIMO RINKINYS ANTAKIŲ IR BLAKSTIENŲ STIPRINIMUI „Mystical Brows & Magical Lashes“, M2 BEAUTÉ

MEGZTUKAS THE KNOTTY ONES

KAKLO PAPUOŠALAS SIMONA SAMOJAUSKAITĖ JEWELLERY

RANKINĖ LAVA FLOW

MEGZTINIS GIA RAM

PLAUKŲ AKSESUARAI RICH CORNER

KAKLO PAPUOŠALAS SAND & SALT

KAKLO PAPUOŠALAS SAND & SALT

AUSKARAI FROM ANCHOVY

DOVANŲ KUPONAS DOMUS GALERIJA

TIEMS, KURIE TURI VISKĄ

KALĖDINIS VAINIKAS UMI FLORAL

50

UŽRAŠINĖ INK & PAPER

JUVELYRIKOS DIRBTUVĖS THE DUST

KNYGŲ RINKINYS „THE BOOK OF COLOUR CONCEPTS“ TASCHEN

METINĖ „LAMŲ SLĖNIO“ PRENUMERATA

MIGDOLŲ PYRAGAS TIE KEPĖJAI

METINĖ „ILIUSTRUOTOSIOS ISTORIJOS“ PRENUMERATA

RECEPTŲ KNYGA KITCHENJULIE

JAPONIŠKOS MATCHA ARBATOS DEGUSTACIJA YUGEN TEA

MĖNESINĖ DESERTŲ PRENUMERATA DESERTŲ KLUBAS

JAPONIŠKI SMILKALAI RAŠTINĖ

51

Įsivaizduokite, kaip pakvimpa namai, kai Kalėdų eglė pasipuošia vaiskiai geltonais bičių vaško žaisliukais. „Į kiekvieną jų sutalpinta ne tik vasaros pievų žiedų dulkių, bet ir nuoširdaus rūpesčio bei geriausių linkėjimų“, – šypsosi Jolita Smaidrienė, medaus someljė bei ekologiško šeimos bityno „Avilio istorijos“ įkūrėja.

Su geriausiais linkėjimais Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Rūta Floral

– Jolita, neseniai ruošėtės medaus egzaminui. Papasakokite, kas tai per reikalas?

– Gruodžio pirmosiomis dienomis kaip tik vyko medaus egzaminas – keliavau į Italiją, Boloniją, kur tris dienas atlikau įvairias degustavimo užduotis ir per tą laiką paragavau net 110 medaus mėginių! (Šypsosi.) Visi žino, kad Italijoje aukšta maisto vartojimo kultūra ir tradicijos. Medus – ne išimtis: italai išskyrė ir suklasifikavo 21 vienažiedžio medaus rūšį. Vienažiedis arba mononoflorinis medus yra bičių suneštas iš vieno augalo nektaro. Toks medus kasmet turi pasikartojantį spalvos, skonio, kvapo profilį. Lietuvoje pavyzdys galėtų būti rapsų arba grikių medus.

Kadangi Italijoje priimtas medaus rūšių įstatymas, reikėjo ir apmokytų, kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų medų atpažinti ir vertinti. Būtent Italijoje gyvuoja ilga medaus sensorinės analizės tradicija.

Pirmasis medaus sensorinės analizės kursas buvo surengtas 1979 m., o 1988 m. įkurtas Italijos nacionalinis medaus sensorinės analizės ekspertų registras, kuris 1999 m. buvo oficialiai pripažintas Italijos žemės ūkio ministerijos. Ši institucija atsakinga už ekspertų mokymus ir tolesnę medaus sensorinės analizės mokslinio metodo plėtrą.

52

Norint tapti registro nariu, reikia pereiti 3 lygių mokymus, kurie yra praktiniai ir dažnai paremti aklų degustacijų principu. Kursų tikslas – didinti žinias apie medų ir suteikti dalyviams mokslinę metodiką, leidžiančią įvertinti medaus kokybę ir įvairovę. Čia žinias gilinu ir aš.

Medaus egzaminą sudaro skirtingos užduotys. Pirmoji – medaus atpažinimo, kai ekspertams reikia atpažinti medaus rūšį, kartais tik uostant, o kartais ir ragaujant. Taip pat gali būti pateiktas medaus mišinys, kai į švelnesnį medų pridedamas vienarūšis ir reikia atpažinti, koks vienarūšis medus pridėtas. Pavyzdžiui, į pavasarį suneštų augalų medų būtų įmaišytas viržių medus. Taip pat palyginamosios, aprašomosios užduotys bei teorinis testas.

Kursai skirti pirmiausia bitininkams ir technikams, bet ir kitiems su medumi dirbantiems specialistams, pavyzdžiui, žolininkams, mitybos specialistams, dietologams, virėjams ar gurmanams, ir visiems, norintiems išplėsti savo žinias apie medų ir išmokti taikyti sensorinę analizę kaip kokybės vertinimo įrankį. Džiaugiuosi, kad egzaminą pavyko puikiai išlaikyti, nors buvo tikrai sudėtinga. Grupėje buvo 20 žmonių iš viso pasaulio: Europos, Australijos, Kanados, JAV, Grenados. Egzaminą išlaikė vos pusė.

53

54

55

Verta paminėti, kad tamsus medus turi antibakterinių savybių, kurios gali padėti detoksikuoti organizmą ir kovoti su kenksmingomis bakterijomis kepenyse.

– Sveikinu! Medus jums iš tikrųjų nėra visai nauja sritis – šiemet jūsų bitynas skaičiuos jau dešimtąsias Kalėdas?

– Taip, „Avilio istorijos“ – tai mūsų šeimos ekologiškas bitynas, įkurtas Dieveniškių regioniniame parke, Šalčininkų rajone. Mūsų bitės laikomos senelių dovanotoje sodyboje, mažai apgyvendintame rajone, kur nėra intensyvios pramonės ar žemės ūkio.

Kai susipažinome, mano vyras Romas turėjo vos keletą avilių ir laikė tai savo hobiu. Bet labai greitai supratome, kad ši sritis įdomi ir turi potencialo tapti verslu. Šiuo metu tai yra mano pagrindinis darbas. Taip pat turime kitų darbuotojų ir laisvai samdomų specialistų. Mūsų bitynas yra vidutinio dydžio, jame apie 100 avilių.

Bites didžiąją laiko dalį prižiūri Romas, bet aktyvus bitininkavimo sezonas yra trumpas, daugiau darbo turime su produktų prekyba, kuri trunka ištisus metus. Mūsų bitės medų renka nuo gegužės iki rugpjūčio, daugiausiai iš laukinių pievų ir aplink esančio miško žiedų. Jis yra poliflorinis, tai reiškia, surinktas iš daugelio augalų žiedų nektaro. Kadangi esame įsikūrę atokiau, o žemės ūkiui tokios vietovės nėra palankios, bitės turi dideles laukinių augalų ganyklas 5 km spinduliu aplink bityną.

– Ką plačiąja prasme, nekalbant vien apie medų, reiškia ekologiškas bitynas?

– Tikrasis ekologinės bitininkystės grožis slypi detalėse. Jos esmė – užtikrinti bitėms natūralias gyvenimo sąlygas. Bitės laikomos mediniuose aviliuose, kurie yra ilgaamžiai ir gamtai draugiškesni, lyginant su rinkoje paplitusiais polistiroliniais. Be to, medinis avilys savo sandara artimesnis medžio drevei, kuriose anksčiau bitės ir gyveno.

Tokie aviliai garantuoja natūralią ventiliaciją, išvengiama sąlyčio su plastiku, avilio išorė dažoma vandens pagrindo dažais.

Ekologinės bitininkystės esmę papildo ir bičių paruošimas žiemojimui. Rudenį jos gydomos tik ekologiškais vaistais, aviliuose paliekama pakankamai medaus ir bičių duonos atsargų žiemai. Bičių motinoms nėra kerpami sparnai (tai – kituose bitynuose taikoma praktika, taip išvengiama šeimos spietimo, nes motina negali skristi) ir jos nėra kitaip žalojamos.

Bityne skatiname gamtinę įvairovę, sėjame nektaringus augalus, kuriuos lanko kamanės, drugiai ir laukinės bitės. Krokai, mėtos ir melisos, šalavijas, raudonėlis, čiobreliai, rugiagėlės, levandos, dobi56

lai, viržiai, kmynai – tai keletas bitėms ir kitiems vabzdžiams apdulkintojams naudingų medingų augalų, kuriuos ir jūs galite pasisodinti savo kieme ar sodyboje.

Kalbant apie patį medų, ekologinėje bitininkystėje itin svarbus etapas yra medaus derliaus išėmimas. Medus iš avilio išimamas tik tada, kai jis subrendęs ir koriai pilnai užakiuoti (t. y. užklijuoti vašku). Per didelis vandens kiekis meduje skatina rūgimo procesus.

Pilnas korio užakiavimas garantuoja, kad medus yra tinkamos drėgmės, o tai vėliau jį nuo rūgimo apsaugo.

Nuimdami medaus derlių išvengiame dūminės naudojimo ir medus nepritraukia dūmų kvapo. Tradicinėje bitininkystėje dūminė naudojama kaip atbaidymo būdas, kai bitės, užuodusios dūmus, galvoja, kad kilo gaisras, todėl bėga į kitą, saugesnę vietą avilyje. Medus yra ganėtinai trapus produktas, iš aplinkos į save sutraukiantis įvairius kvapus, todėl dūminės naudojimas palieka dūmų kvapą ir užgožia natūralų gėlišką produkto aromatą.

– Jūs esate ir medaus someljė, rengiate medaus degustacijas.

Papasakokite apie jums pačiai įdomiausias bei skaniausias medaus rūšis. Kas šioje srityje jus pačią stebina?

– Medaus degustacija – puiki galimybė paragauti skirtingų rūšių medaus ir daugiau sužinoti apie bičių gyvenimą. Turiu sukaupusi ir kasmet papildau asmeninę medaus kolekciją, kurioje daug įdomių egzempliorių, pavyzdžiui, ąžuolų lipčiaus medaus iš Bulgarijos, kiaulpienių iš Šiaurės Italijos, manukos iš tolimosios Naujosios Zelandijos, kurio 250 g stiklainis kainuoja apie 285 eurus, lietuviško grikių, kuris pelnė bronzos medalį tarptautiniame medaus čempionate Lenkijoje. Kiekviena medaus rūšis turi savitą skonį, aromatą, tekstūrą ir net spalvą. Egzistuoja ne tik saldus, bet ir kartus bei rūgštus medus.

Rūgštaus lietuviško medaus pavyzdys galėtų būti viržių medus.

Galėčiau išskirti grikių medų – tai tamsios spalvos, pikantiškas medus, iš tiesų, nepanašus į bet kurį kitą ragautą medų. Jis labiau primena karamelę, nes pasižymi išraiškingu salyklo skoniu ir stipriu aromatu. Grikių medus maistingesnis, turtingesnis mineralinių medžiagų (ypač geležies) ir antioksidantų, lyginant su šviesiu medumi.

Verta paminėti, kad tamsus medus turi antibakterinių savybių, kurios gali padėti detoksikuoti organizmą ir kovoti su kenksmingomis bakterijomis kepenyse.

57

58

59

60

Visi vaškiniai žaisliukai yra palytėti mūsų rankų, į kiekvieną jų sutalpintas ne tik vasaros pievų žiedų aromatas, bet ir nuoširdus rūpestis bei geriausi linkėjimai. Tikime, kad daiktai turi savo aurą, kurią, atkeliaudami į namus, atsineša kartu su savimi.

– Kaip medus keičiasi priklausomai nuo metų laiko?

– Medaus skonis iš tiesų kinta priklausomai nuo to, kuriuo metų laiku jis surinktas. Pavasarinis sodų ir pienių medus – pats pirmasis bičių suneštas medus iš blindžių, klevų, karklų, ievų, pienių ir vaismedžių sodų žiedų. Pavasario žiedų meduje gausu įvairių cheminių medžiagų, jų randama daugiau nei 300. Tai mineralinės medžiagos, vitaminai, organinės rūgštys, baltymai, fermentai, fruktozė, sacharozė, fitoncidai, flavonoidai ir kt. Taip yra, nes bitės nektarą neša ne iš kelių, o keliolikos augalų žiedų. Juk aktyviai bunda ir gausiausiai gamta žydi pavasarį. Be to, pavasariniame meduje žiedadulkių koncentracija yra dešimtis kartų didesnė nei vasaros meduje. Dėl šios priežasties jis labai greitai susikristalizuoja, t. y. sukietėja. Vasarai įsibėgėjant medus tampa tamsesnės spalvos ir intensyvesnio skonio.

Rugpjūtį bitininkai, priklausomai nuo avilių buvimo vietos, sezoną užbaigia tamsiomis ir išraiškingo skonio medaus rūšimis: grikių, miško arba viržių medumi.

– Sakoma, kad medaus galiojimo laikas neribotas, ar taip ir yra?

– Medaus galiojimo trukmė neribota, jei užtikrinamos tinkamos laikymo sąlygos. Labiausiai tinka tamsi, vėsi vieta, apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių, sandarus indas, geriausia – stiklainis.

Jeigu surinktas tinkamai, o kliento laikomas vadovaujantis laikymo rekomendacijomis, medus negenda. Visgi mano patarimas – vartoti medų kuo šviežesnį. Kaip pomidoras skaniausias ką tik nuskintas, taip pat ir su medumi.

– Lyginant su kitų šalių medumi, kuo ypatingas lietuviškas?

– Lietuvoje turime labai švarią ir natūralią gamtą bei senas bitininkystės tradicijas. Gamtos natūralumas ir įvairovė turėtų būti didžiausia mūsų šalies vertybė. Gamtos gausa atsispindi ir mūsų daugiažiedžiame meduje. Įsivaizduokite, valgydami lietuvišką medų galime pasijusti lyg atsidūrę kvapnioje pievoje. Išskirtinis ir grikių medus, apie kurį pasakojau anksčiau.

– Be medaus, siūlote ir daug kitų dalykų, vienas jų – bičių vaško kalėdiniai žaisliukai. Ar čia procesas panašus kaip ir žvakių gamybos?

– Visi vaškiniai žaisliukai yra palytėti mūsų rankų, į kiekvieną jų sutalpintas ne tik vasaros pievų žiedų aromatas, bet ir nuoširdus rūpestis bei geriausi linkėjimai. Tikime, kad daiktai turi savo aurą, kurią, atkeliaudami į namus, atsineša kartu su savimi. Šie žaisliukai atsineša tyriausią ir jaukiausią nuotaiką, kuri lydi visą šventinį laikotarpį,

kai užsisvajoję akimis klaidžiojame po išpuoštą kambarį, užuodžiame šildantį medaus kvapą ir jau truputį laukiame sugrįžtančios saulės, kurią taip primena skaisčiai geltona bičių vaško spalva. (Šypsosi.)

Visi žaisliukai pagaminti iš natūralaus bičių vaško, juose nėra jokių cheminių priemaišų ar dažų, todėl jeigu jūsų namuose gyvena smalsūs mažyliai, kuriems pasaulis atrodo toks įdomus, kad kartais norisi imti ir paragauti, – būkite ramūs. (Šypsosi.)

– Kokius simbolius ar formas dažniausiai renkatės žaisliukams kurti? Ar galima vėliau vašką dar kaip nors panaudoti?

– Klientai ypač mėgsta angelus, o vaikų favoritai – arkliuko formos žaisliukai. Žaisliukai nėra vienkartiniai, jais galima puošti eglutę daugelį metų, tik svarbu nupuošus eglę saugiai juos sudėti į dėžutę. Vašką taip pat galima panaudoti pakartotinai, tarkime, išlydyti ir pasigaminti žvakę arba numarginti velykinius kiaušinius.

– Medus nuo seno laikomas ypatingu produktu – koks jo vaidmuo jūsų Kalėdų tradicijose?

– Žiemos šventės man asocijuojasi su poilsiu ir laiku su šeima ruošiant saldžias kalėdines dovanas. Jos tikros ir jaukios – kaip geriausi vaikystės prisiminimai. Medus, žinoma, įsisukęs ir mūsų šventinėse tradicijose: grikių medus labai tinka kalėdiniams meduoliams, juos kepame kartu su vaikais, o vėliau dekoruojame ir dovanojame artimiesiems arba kabiname ant eglutės. Truputį vaikiškos žaismės – ir pirmyn. (Šypsosi.)

– Kaip medaus someljė, ar galėtumėte pasidalinti įdomiausių medaus naudojimo būdų receptais ar patarimais? Kad būtų paprasta, bet ir nustebintų tuo savo paprastumu.

– Manau, kad dar per retai medus derinamas su sezoninėmis uogomis. Visi žino derinį su agurku, tačiau medus puikiai tinka ir su braškėmis, šilauogėmis, gervuogėmis, avietėmis. Itin skanu ir paprasta – obuolio skiltelė su medumi. Lygiomis dalimis sumaišius medų, sojos ir balzamiko padažus, česnaką ir žoleles išeina itin skanus marinatas alyvuogėms. Išskirčiau ir dar keletą derinių – medus su avižine pusryčių koše ir riešutais; taure Merlot vyno ir avietėmis, šilauogėmis ar kitomis uogomis; pusryčių skrebučiu ir varške; su itališku avių pieno pekorino sūriu ir šviežiomis daržovėmis; su glazūruota kriauše ir kumpiu; su kietuoju anglišku čederio sūriu ir graikiniais riešutais.

Galbūt kuris nors derinys nuguls ir ant jūsų šventinio stalo.

Lai metai būna sveiki, saldūs ir kvepiantys medumi!

61

Pakilti virš kasdienybės Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke

Išskirtinėmis natūralaus bičių vaško rankų darbo žvakėmis pasaulį sužavėjusio prekės ženklo „OVO Things“ bendraįkūrėja Guoda Chranovskytė-Giedraitė pasakoja, kad žvakės jos gyvenimą lydi nuo vaikystės. „Labiausiai mano atminty įsirėžė vaikystės namuose sklindantis bičių vaško kvapas ir šiluma“, – prisimena. Nors šiandien Guoda naujas tradicijas jau kuria savo šeimos namuose, juos, kaip ir čia gyvenančių ir besisvečiuojančių širdis, taip pat kasdien sušildo žvakių skleidžiama šiluma.

62

63

Visą istoriją skaitykite NAUJAME žiemos LAMŲ SLĖNIO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

ŽMOGUS KAIP VISUMA Nuotraukos: Aleksandras Brokas, Dainius Ščiuka Apranga: Kęstas Rimdžius Stilius: Emilija Viskontaitė Makiažas: Artūras Numsėdis, Paulina Sutkutė Plaukai: Anželika Wojc

Viena gražiausių Vilniuje vadinamoje M. K. Čiurlionio gatvėje – ypa-

šiam tikslui pasiekti.

tinga vieta. Vieta, kur pagrindinį vaidmenį vaidina mokslas, tech-

„Kadangi individualizuotas gydymas prasideda nuo holistinio

nologijos ir holistinis – visa apimantis – požiūris į žmogų. Čia indi-

požiūrio, klinikoje rūpinamės ne tik fizine, bet ir emocine paci-

vidualizuotos estetinės medicinos procedūros kuriamos kiekvieno

entų sveikata – specialistai į žmogų žvelgia siekdami išsaugoti jo

unikaliam grožiui puoselėti. Susipažinkite su EVOGIE – naujosios

identitetą ir pasirinkdami sudėtingą, tačiau tvarų kelią: ieškoda-

kartos klinika, kuri, pasitelkdama pažangiausias mokslu paremtas

mi subtilių ir individualių būdų, kaip padėti gražiausiems pacien-

technologijas, individualizuotus gydymo planus ir geriausius savo

tų bruožams atsiskleisti“, – apie esminį EVOGIE klinikos principą

srities profesionalus, kuria tikrą estetinės sveikatos evoliuciją.

pasakoja klinikos medicinos vadovė, estetinės medicinos gydytoja Austėja Žibūdaitė.

HOLISTINIAIS PRINCIPAIS PAREMTA IDĖJA

Individualus požiūris į žmogų tampa esminiu klinikos komandos tikslu. Aukščiausio lygio profesionalų dėka, kiekvienam paci-

Holistinis žvilgsnis į žmogų EVOGIE išskiria iš kitų estetinės

entui sudaromas individualus ir tik jam vienam skirtas procedūrų

medicinos klinikų mūsų šalyje. Dar daugiau – klinikos veikla

planas. Jis gimsta ne tik atidžiai įsiklausius į paciento lūkesčius, iš-

tikrai neapsiriboja vien procedūromis, o apima ir žvelgia gero-

girdus jo poreikius, pasitarus su gydytojais, bet ir inovatyvių tech-

kai plačiau – į visapusiškai puoselėjamą gyvenimo būdą, kuris

nologijų pagalba atlikus išsamius analizės procesus.

prasideda kiekvieno mūsų viduje. Nesvarbu, kaip bekistų grožio

„Canfield VECTRA H2“ ir „Canfield VISIA“ įrenginiai klinikos

standartai, kontekstas, kuriame gyvename, ar laikui neatsparios

gydytojams leidžia išsamiai išanalizuoti paciento situaciją, paste-

tendencijos, – sveika estetinė išvaizda ir visapusiškas rūpinima-

bėti plika akimi nematomus procesus, kaip ir žvilgtelėti į ateitį.

sis savimi iš mados neišeina niekada. Dabar, kaip ir prieš šimtus

„EVOGIE sukūrėme tam, kad pasitelkę lyderiaujančias technolo-

metų, didžiausia vertybė ir siekiamybė – balansas tarp vidaus ir

gijas užtikrintume aukščiausio lygio individualizuotus estetinės

išorės, tarp grožio ir sveikatos. Ypatinga tai, kad šiandien, kitaip

sveikatos sprendimus kiekvieno gražesniam gyvenimui“, – pasa-

nei kada nors anksčiau, turime pačias pažangiausias priemones

koja klinikos įkūrėjas Aistis Vasiliauskas.

66

67

68

PAVADINIME UŽKODUOTA IDĖJA

da ne tik pokalbiu, bet ir pažangiausiu 7 kartos „Canfield VISIA“ veido odos skenavimu. Tai technologija, leidžianti itin tiksliai atskleisti

EVOGIE pavadinimas atspindi klinikos esmę ir tikslą. Žodis „Evo“

svarbiausius veido odos parametrus, užfiksuoti net plika akimi ne-

čia simbolizuoja evoliuciją – lėtą, tačiau kryptingą ir atidžiai ap-

matomus netobulumus. Suskaitmeninta šios konsultacijos metu

galvotą pokytį. Nė viena procedūra ar procedūrų ciklai klinikoje

surinkta informacija garantuoja efektyvias procedūras, profesionalų

nėra atliekami skubotai. Žodis „Vogue“ tampa aliuzija į madą, pra-

gydymo planą ir leidžia pasirinkti išskirtinius būdus amžėjimui val-

bangą ir sėkmę. „Norime, kad klinika sujungtų šiuose žodžiuose

dyti, padeda sekti pokyčius ir tiksliai įvertinti rezultatus.

užkoduotas idėjas. Esu idealistas, o mūsų srityje šis žodis reiškia ir

EVOGIE klinikoje atliekamos procedūros yra ypač saugios ir mi-

aukščiausios kokybės aptarnavimą, ir geriausią bei inovatyviausią

nimaliai invazinės – visa tai tam, kad atsistatymo laikotarpis būtų

įrangą, ir kiekviename žingsnyje juntamą kitoniškumą. Kitonišku-

kuo greitesnis ir sklandesnis. Be to, čia su dideliu atidumu atsižvel-

mą, kuris matomas visur – nuo inovacijų iki komandos aprangos,

giama į pacientų individualumą – skirtingus poreikius, gyvenimo

kurią kūrė žymus lietuvių dizaineris Kęstas Rimdžius, ar interjero

būdą, genetiką. Gydytojai ieško subtilaus kelio, kaip padėti išsi-

detalių“, – idėją pasakoja Aistis.

skleisti gražiausiems paciento bruožams: „Nuoširdžiai stengiamės, kad kliento grožis būtų tikrai jo paties.“

VISA APIMANTI PATIRTIS

Ramybė ir atsipalaidavimas kyla iš aiškumo, todėl, kad jaustumėtės visiškai saugūs, gydymo procesas turi būti aiškus ir suprantamas.

Visapusiškai maloni patirtis prasideda vos įžengus pro klinikos du-

Norėdami užtikrinti šį jausmą, EVOGIE gydytojai išsamiai paaiškina

ris. Pirmiausia EVOGIE klientus pasitinka išskirtinės erdvės, deko-

tyrimų rezultatus, supažindina su gydymo metodais ir atsako į visus

ruotos subtiliomis ir unikaliomis interjero detalėmis. Čia iškart lau-

klientams iškylančius klausimus.

kia ir paslaugus bei dėmesingas personalas – taip, net per pačias

Be to, visapusiškas EVOGIE profesionalų rūpestis juntamas

mažiausias detales, kuriama atpalaiduojanti ir rūpesčius pamiršti

net ir pasibaigus procedūroms. Klientams pateikiamas išsamus

skatinanti aplinka.

rekomendacijų planas, kaip rūpintis savo oda ir kuo ilgiau išlaikyti

Kelionė tęsiasi jau konsultaciniame kabinete, kur pažintis praside-

pasiektus rezultatus.

69

70

71

RYTOJAUS TECHNOLOGIJOS – ŠIANDIEN

rūpestingų, profesionalių, patyrusių žmogaus rankų – tobulėjant technologijoms tobulėja ir EVOGIE klinikos komanda. Naujausiais

Vienas svarbiausių klinikos tikslų – savo klientams pasiūlyti pačias

moksliniais tyrimais paremti metodai, nuolatiniai darbuotojų moky-

naujausias ir geriausias technologines medicinos inovacijas.

mai ir kongresai užtikrina aukščiausios kokybės rezultatus, komfor-

Kiekvienoje paslaugų kategorijoje EVOGIE klinikos specialistai

tą, be to, pagreitina gijimą. Negana to, į kliniką reguliariai atvyksta

turi galimybę dirbti su visame pasaulyje plačiai pripažintų, prestiži-

pasaulinį pripažinimą pelnę specialistai, kurie noriai ir atvirai dalijasi

nių gamintojų įranga. „Elite iQ“, „RevLite SI“, „Potenza“, „StimSure“

savo žiniomis ir sukaupta patirtimi.

nors klientams šie pavadinimai gali skambėti kaip sunkiai suprantami

„Norime, kad apsilankymas EVOGIE klinikoje kiekvienam klientui

burtažodžiai, šįkart mums pakanka žinoti: tai pasaulyje savo srityje

būtų maloni ir įsimintina patirtis. Mūsų tikslas – ne tik užtikrinti

lyderiaujantys vardai, kuriantys pažangiausias estetinės medicinos

aukščiausios kokybės individualizuotus estetinės sveikatos sprendi-

technologijas. Būtent su tokiais grandais glaudžiai bendradarbiauja

mus, bet ir suteikti galimybę žmogui atrasti geresnę savo versiją ir

ir EVOGIE klinika. „Kad rytojaus procedūras būtų galima atlikti jau

dar geriau jaustis savo paties kūne. Kiekvienas žingsnis čia apgalvo-

šiandien“, – tokiu tikslu kasdieną pradeda klinikos komanda.

tas iš anksto“, – plačiu savo požiūriu į klinikos veiklą ir jos misiją

Vis dėlto net ir inovatyviausios technologijos neapsieina be

72

dalijasi EVOGIE įkūrėjas.

73

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Namai, atėję iš svajonių Už automobilio lango – šalta besibaigiančio lapkričio diena, o mano kišenėje – žvaigždės formos eglės lemputės. Su fotografe vykstame į Pošalčių kaimą, Girių gatvę, ir abi juokiamės: ar dar gali būti kalėdiškiau?! Atrodo, kad šią vietą jiems atsiuntė pats dangus.

Tarsi už juos ant lapo nupaišė viską, kas po kelių mėnesių virto realybe. Taip jie čia ir gyvena: apsupti tankių Dzūkijos miškų, taip kruopščiai kurtame rąstiniame name, kuriame gimsta ir jos juvelyrika, ir novatoriškiausi jo verslo sprendimai, ir daugybė jųdviejų šeimos svajonių. Šiandien svečiuojamės juvelyrės Lukos Galinytės, jos partnerio, sveikatingumo ir ambicijų kompanijos įkūrėjo Jan-Philipp Martini ir sūnelio Vėjo namuose.

– Luka, Jan-Philipp, papasakokite, ko mieste jums pritrūko, kad judu taip suviliojo Dzūkijos miškai?

Luka: Su Jan-Philipp susipažinome žygiuodami piligriminiame Camino de Santiago kelyje. Tuo metu jis dirbo verslo konsultavimo srityje, aš – interjero dizainerės darbą. Kadangi Jan-Philipp dėl darbo projektų gyveno vis kitoje šalyje, o aš – Lietuvoje, kurį laiką dažnai skraidėme vienas pas kitą. Po tokio intensyvaus kelionių periodo labai natūraliai atėjo noras pagyventi sėsliau.

Jan-Philipp: Luką įsimylėjau vos tik pamatęs ir praktiškai pamiršau viską, kas tuo metu vyko mano gyvenime. ( Juokiasi.) Pavyzdžiui, kitą savaitę nuo mūsų pažinties buvau įsipareigojęs darbo reikalais nuvykti į Pietų Afriką, tačiau tame susitikime taip ir nepasirodžiau – norėjau būti su ja.

Na, o gamta – ji mums atskleidžia, ką viduje turime blogiausia ir geriausia. Miškuose taip lengvai neprasiblaškysi: nėra galimybės užsisakyti maisto į namus, nėra saldžių užkandžių ant kiekvieno kampo ar nuolatinio triukšmo. Be to, mūsų gyvenimas, kokį sau čia susikūrėme, ir taip pakankamai užimtas, todėl nėra poreikio papildomam 74

miesto šurmuliui. Aš visuomet jaučiau labai gilų ryšį su gamta, labai mėgstu savo kasdienybę apsupti tyla ir miškais, o miesto intensyvumą patirti tik fragmentiškai ir tik tada, kai norisi pačiam.

– Tačiau iškart čia nesikraustėte, pirmiau pasimatavote gyvenimą gamtoje netoli Vilniaus?

Luka: Kai pamatėme, kad gera mano bičiulė Augustė nuomoja savo namelį Nemenčinėje, kaip tik prasidėjo pandemija. Gamta mudviem visada buvo labai artima, o sprendimą palengvino ir tai, kad esame tarptautinė pora – nors iki tol Vilniuje aš gyvenau šešerius metus, Jan-Philipp šis miestas dar nebuvo spėjęs tapti artimas, todėl ir nebuvo sunku jį palikti. O gamta – juk ji be galo universali.

Mums patiko ten kurtis, rūpintis namu, kiemu, auginti daržoves, kūrenti laužą. Patiko ne tik pats namas, tačiau ir aplinka – aplink gyveno labai smagi jaunų šeimų bendruomenė. Kadangi tuo metu buvo paskelbtas karantinas, nuoširdžiai vertinome galimybę laiką leisti savo kieme, kasdien vaikščioti miške. Buvo smagu čia rengti įvairiausias draugų šventes – Helovyną, gimtadienius, Naujuosius metus. Pasimatavę tokį gyvenimo būdą supratome: į miestą mums nebesinori.

75

76

77

– Ir tada įsikūrėte čia – Pošalčiuose?

Luka: Šios vietos ieškojome maždaug metus. Ilgai nežinojome, ko tiksliai mums norisi: senos trobos ar sklypo, kuriame galėtume pasistatyti savo namą. Prisimenu, nuvažiavome pas mano tėvus į sodybą, pasiėmėme du didelius popieriaus lapus, saują pieštukų ir abu, nežiūrėdami vienas į kitą, nupiešėme savo viziją. Po penkiolikos minučių apsikeitėme lapais. Aš ant savojo išpiešiau namo planą, tačiau bepiešiant man pritrūko vieno kambario, tad šalia pabraižiau dar vieną nedidelį namuką, kuriame galėtume įkurti savo darbo kambarius. Norėjau ežero, tačiau lape jis taip pat netilpo, todėl šone nupiešiau nedidelį tvenkinį. Kadangi turiu svajonę per dešimt metų išsilaikyti pilotavimo teises, lapo kampe atsirado lėktuvas.

– Jan-Philipp, o kas buvo pavaizduota tavo lape?

Jan-Philipp: Galima sakyti, praktiškai tas pats, kas ir Lukos!

Ir kokie devyniasdešimt penki procentai to, kaip ir kur gyvename šiandien. Kiemą supantys miškai, namelis medyje, nedidelis atskiras namukas darbui, tvenkinys, o viso to centre – didžiulė laužavietė, aplink kurią su draugais galime susiburti ir dalintis istorijomis.

Luka: Po trijų mėnesių nusipirkome šią vietą. Viskas tiesiog magiškai sutapo: kadangi name iš tiesų netilpo darbo kambariai, 78

kieme stovi nedidelis atskiras namukas-studija, šalia, kaip ir piešiniuose, tvenkinys, o už dešimties minučių kelio nuo mūsų namų plyti aerodromas. (Šypsosi.)

– O kokia šio namo istorija? Kaip prisimenate pirmąjį apsilankymą?

Luka: Panašu, kad anksčiau šis namas buvo medžiotojų sodyba.

Užėję į vidų radome daugybę medinių kėdžių, du milžiniškus sunkius stalus, kelias sofas, lovas, daug kailių ir ragų. Tačiau net ir toks vaizdas mūsų neatbaidė.

Jan-Philipp: Vos čia atvykę pajutome, kad mums tai – ideali vieta. Po maždaug dvylikos valandų nuo apžiūros pasirašėme ir dokumentus. Kartais tiesiog jauti – reikia bandyti. (Šypsosi.)

– Kuri namų vieta jums pati mylimiausia?

Jan-Philipp: Persikėlę čia pirmiausia nutarėme pasistatyti tai, ko mums gal ir gyvybiškai nereikėjo, tačiau ko be galo norėjome.

Tam, kad visos smagiausios idėjos nepaskęstų tarp daugybės darbų, dar nepradėję renovuoti namo vidury savo miško pasistatėme medinę terasą, o šalia jos – įsirengėme namelį medyje. Laikui bėgant tai tapo mano mylimiausia vieta.

Luka: Man mylimiausia namų vieta yra mano studija. Prisimenu, vaikystėje galvodavau: kaip liūdna būti suaugusiuoju, nes neturi

79

80

81

savo kambario. Užaugusi, žinoma, supratau, kad mano kambarys yra ir svetainė, ir virtuvė, ir miegamasis – visi namai, kad visose erdvėse galiu būti ir jomis mėgautis. Tačiau iki šiol man, kaip tam vaikui, labai gera turėti savo kambarį. Vos tik ištaikau laisvesnę akimirką, ateinu čia: tapyti, lieti akvarele. Mėgstu dirbti vakarais, kai šeima užmiega, tad čia jaučiuosi arti jų, ramiai ir saugiai. Žinau, šis kambarys ateityje bus Vėjo, bet kol kas man dar labai nesinori jo atiduoti. Šiuo metu ignoruojame faktą, kad turime vaiką, bet neturime vaiko kambario. ( Juokiasi.)

– Ar daug kas pasikeitė persikėlus čia? Kaip gyvenimas čia jus praturtino?

Luka: Visada žinojau, kad esu jautrus žmogus, kurį itin dirgina aplinka. Nors esu ekstravertė ir man patinka būti tarp žmonių, kartu labai gera, kai pati galiu pasirinkti, kada tarp jų būti. Gyvenimas gamtoje man leidžia pačiai organizuoti susitikimus. Jaučiu, kaip persikėlus čia atkrito daug trumpų susitikimų, kurie, nors ir labai smagūs, mane stipriai išvargindavo. Nemoku pasakyti „ne“, todėl būti nutolus valandos atstumu yra visai neprastas barjeras. Svečiai pas mus atvyksta tik iš anksto susiplanavę. Apskritai, jaučiu, kad čia gyvendama esu ramesnė. Būna, nuvykstu į Vilnių ir žaviuosi: kokie visi gražūs, kaip skaniai kvepia. Bet pabuvusi ten suprantu, kaip vis dėlto mums gera sugrįžti atgal. Čia gyvenant atsirado daug naujų užsiėmimų ir labai daug vietos žaidimams. Miške, prie pat namų, esame susikūrę karstynių parką, kuriame Jan-Philipp kiekvieną rytą praleidžia treniruodamasis.

Vasarą draugams ten organizuojame žaidynes. Aš draugėms rengiu tapybos plenerus, mamų ir vaikų „stovyklas“.

Jan-Philipp: Atrodo, nepasikeitė niekas, o kartu – viskas. Mano vidiniai demonai, kaip, pavyzdžiui, nuolatinis lūkestis būti produktyviam, išlįsdavo net ir šioje aplinkoje. Apskritai, svarbu suprasti, kad „geresnė“ aplinka pati savaime tavęs geresniu žmogumi nepadarys. Iš kitos pusės, mūsų gyvenimas tikrai pakrypo kita linkme: nuo intensyvaus darbo verslo konsultavimo srityje perėjau prie sveikos gyvensenos ir produktyvumo lavinimo verslo. Šioje veikloje jaučiu prasmę. Jaučiu, kad sustiprėjo ir mūsų santykiai su sūnumi.

– Jan-Philipp, žinau, kad tavo kasdienybėje yra daug įdomių ritualų.

Jan-Philipp: Mano rytai prasideda gana anksti – dieną prade82

du meditacijos praktika miško namelyje, išsimaudau šaltame tvenkinyje, treniruojuosi mūsų pačių miške susikurtame kliūčių ruože.

Tuomet – kelios valandos darbo, susijusio su kraujo tyrimų analize, neurogrįžtamojo ryšio treniravimu ar sveikos gyvensenos lavinimu.

Kai kuriomis dienomis vedu sveikatos ir energijos valdymo kursus, kartais darbo reikalais keliauju į užsienį. Popietės skirtos sūnui Vėjui. Drauge einame į žygius. Vakarai būna labai ramūs – laiką

leidžiame kartu su Luka.

– O kaip jūsų gyvenimą čia keičia sezonai? Koks čia būna ruduo, žiema?

Luka: Vasarą telefonas netyla nuo norinčiųjų atvažiuoti skambučių. ( Juokiasi.) O žiemos čia būna gana vienišos ir labai labai tamsios. Norėtume čia gyventi pasikviesti daugiau jaunų šeimų, kad, ypač rudeniop, atsirastų ir daugiau šurmulio. Vasarai pasibaigus ritmas stipriai sulėtėja, jautiesi melancholiškiau, norisi daugiau laiko leisti viduje, kepti pyragus, užsiimti rankdarbiais.

Visgi atsiradus Vėjui viskas truputį pasikeitė – nepriklausomai nuo sezono, daugiau laiko praleidžiame lauke, o kasdien vaikštant tais pačiais takeliais labai lengva pastebėti gamtos kaitą. Matai, kuris krūmas išsprogo, pastebi, kiek paaugo, kaip nuvyto. Mieste taip betarpiškai sezoniškumą pajusti sunkiau. Prisimenu, kai anksčiau Jan-Philipp pasakodavau apie keturis skirtingus sezonus, jis niekada nesuprasdavo, ką turiu omenyje. Iki kol pats neapsigyveno gamtoje.

Labai ryškiai čia pajaučiu pavasarį. Gamtai atgijus, atrodo, jaučiu jį taip giliai, kad net mano kūnas virpa, visa mano esybė. Ruduo irgi atneša savo pokytį: pajaučiau, kaip po energingos vasaros kartu su vėsesnėmis dienomis kasdienybė darosi vis lėtesnė.

– Luka, tau nesvetima ne tik gamta, bet ir senieji lietuvių papročiai, etnokultūra?

Luka: Pirmą kartą su tuo susipažinau dar paauglystės stovyklose. Ten dainuodavome sutartines, šokdavome liaudiškus šokius.

Nors nesu profesionali dainininkė, tačiau dainuoti sutartines – visai kas kita. Vien pagalvojus apie sutartinių bendrystę man per kūną eina šiurpai. Nesu ir šokėja, tačiau bendruomenės šokiuose svarbiausi niekada nebuvo tik individualiai stiprūs talentai – tai jungianti patirtis.

Man labai graži mūsų šalies kultūros autentika. Man gražūs pro-

83

84

senelių austi divonai, lininiai rankšluostėliai, staltiesės. Gražios ir senosios tradicijos. Kai su Jan-Philipp apsigyvenome kartu, sutarėme, kad mums norisi kurti savas šeimos tradicijas, kurios būtų artimos abiem. Abu paauglystėje buvome įsitraukę į katalikiško jaunimo veiklas ir nors bėgant laikui atitolome nuo to pasaulio, apeigos, ritualo, tik jau nebe bažnytinio, poreikis išliko. Man apskritai labai svarbūs simboliai, iniciacijos. Pereinant tam tikrus gyvenimo etapus visada norėjosi, kad jie būtų ne apie materialias dovanas, o jausmą.

– Taip Vėjui suorganizavote dvi ypatingas šventes – prausynas ir vardynas?

Luka: Prieš gimstant Vėjui žinojau, kad vadinamoji „baby shower“ tradicija man tikrai svetima, todėl ėmiau galvoti apie lietuvišką šios šventės atitikmenį. Sužinojau, kad anksčiau Lietuvoje prieš gimstant kūdikiui vykdavo prausynos. Jų tikslas – tarytum pasiruošti gimdymui, moters virsmui, atrasti ramybę, praleisti laiką su savo artimiausiomis draugėmis ir šeimos moterimis. Atvykus vaidilutei surengėme labai gražias apeigas prie piliakalnio, įsimintinai pabuvojome kartu upėje.

Kai Vėjas gimė, abu norėjome simbolinio vaiko įvedimo į savo draugų tarpą, į šeimą, į visuomenę. Metus jį paturėjome patys, saugojome, išmylavome dviese, o tuomet tarsi atėjo laikas jį atiduoti pasauliui ir kartu paprašyti šeimos bei artimiausių draugų būti jo prieglobsčiu, užuovėja. Taip įvyko Vėjo vardynų šventė – pagoniškasis krikštynų atitikmuo. Ritualą surengėme prie milžiniško ant Merkio kranto įsišaknijusio Kukiškių ąžuolo. Tai energetiškai labai stipri vieta. Abu juokaujame: čia bus mūsų šeimos bažnyčia. (Šypsosi.)

– Jan-Philipp, o kaip tu priėmei senąsias lietuviškas tradicijas?

Jan-Philipp: Iš tiesų, ne tiek svarbu, kokio tai senumo tradicijos ar iš kur jos atėjo. Man tai tarsi ritualas, stiprinantis mano ryšį su gamta, su savimi pačiu. Apskritai, kartais mėgstu sau užduoti orientacinį klausimą: ar šis užsiėmimas, tradicija suartina mane su mano prigimtimi ir gamta, o gal priešingai – nutolina? Man įdomūs visi prie gamtos priartinantys dalykai.

– Papasakokite, kokių dar šeimos tradicijų turite.

Luka: Pirma ir pati paprasčiausia mūsų šeimos tradicija – kasdien kartu pietauti. Nors ir turėjau pavargti, kad įtikinčiau, jog sekmadienis yra ne darbo diena, dabar sekmadieniai skirti žygiams, susitikimams su draugais, laikui su šeima. Iki Vėjo gimimo antradieniai ir ketvirtadieniai buvo mūsų pasimatymų dienos – važiuodavome į miestą ar ką nors ypatingo gamindavomės namuose. Karantino metu Jan-Philipp padovanojau turistinį staliuką ir pikniko rinkinį – neretai vienas kitą nustebindavome netikėtomis vakarie-

nėmis gamtoje. Gimus Vėjui ši tradicija kiek pasimiršo, tačiau tikiu, kad artimiausiu metu vėl ją atgaivinsime. (Šypsosi.)

– Luka, o kaip čia tau sekasi kurti savo juvelyriką?

Luka: Dar būdama Vilniuje galvojau, kuriuo keliu sukti: kurti tik individualius užsakymus ar kolekcijas su kartotiniais papuošalais. Persikėlus čia viskas susidėliojo savaime: dabar man norisi visą savo dėmesį skirti vienetiniams papuošalams. Supratau, kaip mėgaujuosi asmenišku pokalbiu ir kokia esu dėkinga, kai klientai man patiki pačias intymiausias savo gyvenimo istorijas. Jas sudėti į juvelyrikos kūrinį man atrodo be galo prasminga veikla.

Metalas, brangakmeniai – visa tai labai gražu, tačiau papuošalo prabangumas man slypi ne akmenyse, o istorijose. Papuošalai man visuomet buvo gražus stiliaus elementas, bet būtent istorija mano darbe suteikia prasmę. Vilniuje viskas kitaip – sukuri žiedą, įdedi į paštomatą. O čia žmonės atvažiuoja pasiimti patys, prisėdam, pasikalbam. Tai nebėra tik daikto ir pinigų mainai, susitikimas tampa labai intymus, jaukus, savas. Dirbdama su interjerais pritrūkau laisvės, kūrybos, džiaugsmo. O čia – visada šventė! Laimingi ateina, dar laimingesni išeina.

– Kaip atrodo jūsų Kalėdos?

Luka: Tiek Jan-Philipp, tiek man labai svarbi šeima ir šeimos

šventės. Kad kasmet nevyktų ta pati diskusija, esame nusprendę: vienus metus Kalėdas švenčiame Lietuvoje, kitus – Vokietijoje. Pagal senuosius receptus kartu su mama ruošiame Kūčių stalo patiekalus. Nesistengiu jų modernizuoti – man patinka tradicinė silkė su riešutais ir baravykais. Smagu stebėti, kaip atvirai viską priima Jan-Philipp. Tradiciškai su šeima Kalėdų rytą keičiamės dovanomis, kartu valgome, kalbamės, žaidžiam stalo žaidimus, su pižamomis žiūrime filmus. Turime tradiciją per Kūčias nevalgyti iki pat vakaro – visi būna alkani ir pikti, todėl tradiciškai susipykstame. Nė vienais metais to neišvengiame. ( Juokiasi.)

– Ar tapus tėvais kaip nors pasikeitė jūsų švenčių tradicijos?

Jan-Philipp: Manau, kad šias tradicijas kurti dar tik pradėjome.

Pamatysime, kur mus tai nuves. (Šypsosi.)

Luka: Iš tiesų, su Vėjo atsiradimu pas mus atsirado ir labai daug šventinio džiaugsmo. Jis buvo pirmasis anūkas vokiškoje šeimoje, todėl visiems sukėlė daug stiprių emocijų. Gimus vaikui visus savo kasdienybės ritualus pamatau iš naujo. Savo nuostaba jis manyje atgaivina tokį tyrą džiaugsmą ir suvokimą, kad paprasti dalykai yra labai ypatingi. Neseniai vienas draugas sakė: anksčiau įsivaizdavau, kad noriu keliauti po visą pasaulį, o dabar, kai turiu vaikų, atrodo, kad pasaulis yra man po kojomis. Aš dažnai jaučiuosi taip pat.

85

86

87

Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: Geray Mena, Gedvilė Tamošiūnaitė

Juvelyrika, kuri kvepia Kai prieš metus kalbėjomės su Migle Kazlauskaite, juvelyre ir prekinio ženklo „MIGLĖ Editions“ įkūrėja, ji užsiminė, kad turi ambicingą planą – sukurti kvepalus ir juvelyrinį dirbinį viename. Šiandien, jos planui virtus realybe, kalbamės apie naujausią Miglės projektą „Amber89“ – kūrinį, skirtą nešioti ant odos, tapusį jos darbo su gintaru tąsa ir simboliškai įprasminantį jos lietuviškas šaknis.

– Migle, kokie tau buvo šie metai – kaip kūrėjai ir juvelyrei?

– Metai buvo gausūs vienetinių užsakymų – vestuvinių bei sužadėtuvių žiedų, kitų individualių projektų. Džiugu įgyvendinti užsakymus, prasminančius didelius ir gražius klientų gyvenimo sprendimus, vertinu jų pasitikėjimą manimi. Taip pat esu labai laiminga persikrausčiusi į naują studiją Berlyno centre, kurioje turiu ne tik darbo ateljė, bet ir fizinę parduotuvę. Smagu, kai praeiviai gali užsukti ir apžiūrėti papuošalus gyvai.

– Esi užsiminusi, kad bendradarbiavimas su kitais kūrėjais gali tapti tikru išbandymu, mat mėgsti viską kontroliuoti, tačiau bendri projektai tavo kūryboje ir toliau yra vienas iš svarbių metodų, tiesa?

– Nepaisant jų keliamų iššūkių, kūrybi88

nės partnerystės man vis dar itin aktualios.

Kadangi savo prekinį ženklą vystau viena – esu ir dizainerė, ir vadybininkė, ir gamintoja, ir socialinių medijų turinio kūrėja, – kartais lengva pasijusti kiek izoliuotai. Partnerystės suteikia progą išlįsti iš šio burbulo ir komforto zonos, pamatyti savo darbus naujomis akimis, gauti grįžtamąjį ryšį iš kitų menininkų, o tai labai padeda kūrybiniams procesams. Be partnerysčių daugelis mano reklaminių kampanijų nebūtų išvydę dienos šviesos. Keletas brangių projektų, tokių kaip „Letterchain“ ar „Amber89“, yra puikus jų pavyzdys.

– Kartu su draugu Niklausu Mettleriu vystomas „Amber89“ kvepalų ir juvelyrinio dirbinio projektas neseniai išvydo dienos šviesą. Papasakok plačiau!

– „Amber89“ yra ilgai brandintas pro-

jektas, kurį išleidusi itin džiaugiuosi. Pradėjusi vystyti savo prekės ženklą, siekiau sukurti visą jį supantį pasaulį, ne tik papuošalus. Tai ir vizualinis identitetas, išreikštas per grafinį dizainą, reklamines kampanijas, ir „juslinis“ identitetas, leidžiantis patirti mano kūrybą ne tik akimis.

Tuo metu domėjausi nišine parfumerija, tad idėja sukurti savo firminį aromatą atėjo labai natūraliai. Niklausas buvo mano kursiokas grafinio dizaino studijose, kaip ir aš pakeitęs savo profesiją ir tapęs parfumeriu.

Jis pagal mano viziją sukūrė kvapą, kuriuo nuo pat 2018 metų kvepinu savo produktų įpakavimus, nustebindama klientus ypatinga išpakavimo patirtimi.

Vis sulaukdama klientų klausimų dėl kvapo, nusprendžiau šį aromatą pristatyti kaip kvepalus, skirtus nešioti ant odos.

89

90

91

92

Mėgstu iššūkius, todėl išleisti tiesiog kvepalų buteliuką buvo neįdomu – norėjosi šį projektą kaip nors įprasminti ir priartinti prie savo profesinės veiklos. Kadangi kuriu aksesuarus, nusprendžiau ir buteliuką paversti aksesuaru – pakabuku su skirtingomis grandinėlėmis.

Beje, šią mintį dizainui pradėjau vystyti jau prieš keletą metų. Kol produktas pasiekė dienos šviesą, pakabukai pasidarė itin populiarūs ir matomi ant visų įmanomų produktų... Tad gerai nuspėjome madas.

– Kaip pasikeitė aromatas nuo to, kurį naudojai kvepinti pakuotei?

– Pirmasis aromatas buvo skirtas tekstilei bei popieriui. Kvapas buvo sukurtas itin ilgalaikis, kad, pakuotei pasiekus klientą paštu, ji tebekvepėtų. Kuriant kvepalus, skirtus naudoti ant odos, turėjome aromato formulę pakoreguoti – ES galioja normos, nurodančios, kokia tam tikrų medžiwagų koncentracija laikoma saugia purkšti ant odos. Tad pirminį pakuotės kvapą teko performuluoti, o tai buvo tikras iššūkis – pakeitus menkiausią cheminę sudėties dalelę, aromatas pasikeičia, o man labai norėjosi jį išlaikyti originalų. Ieškojimai užtruko beveik metus, kol galiausiai abu su Niklausu buvome patenkinti rezultatu.

– Ar su parfumerijos pasauliu iš kūrybinės pusės susidūrei pirmą kartą? Kokie buvo pagrindiniai šio projekto iššūkiai?

– Tikrai taip, iki tol neteko dirbti šioje industrijoje. Nuo pat projekto pradžios vis susidurdavome su kliūtimis, pradedant jau

minėtu aromato performulavimu. Turėjome kalną kūrybinių idėjų buteliukui, tačiau greitai paaiškėjo, kad mažiems kiekiams (išleidome tik 100 vienetų) pagaminti ką nors nestandartinio už prieinamą kainą yra itin sunku. Tad galutinį produkto dizainą padiktavo techniniai apribojimai – standartiniams buteliukams suteikėme unikalumo savo rankų darbo priedais. Tačiau manau, kad tokie apribojimai dizaine tik skatina kūrybiškumą ir sprendimų ieškojimą.

– Kuo kvepia „Amber89“?

– Tai gilus ir juslingas kvapas, atsiskleidžiantis per ilgą laiką: jis kvepia oda, benzionu, sakais, pereina į heliotropą ir baigiasi rožiniais pipirais. Idėja šioms natoms atėjo labai intuityviai, tai buvo mano pačios ir mano prekinio ženklo tapatybės tąsa.

– Į „Amber89“ žvelgiant iš juvelyrinės ir dizaino pusės, ką norėjai pabrėžti?

– Iš juvelyrinės pusės, buteliukas pats savaime yra aksesuaras, papuoštas gausybe rankų darbo pakabukų bei karabinu, leidžiančiu buteliuką ar jo kamštelį prisikabinti prie rankinės, kuprinės, diržo, raktų ar kur tik patogu. Tad buvo svarbu pabrėžti šią jo materialaus vartojimo pusę.

Vienas iš pakabukų – masyvus tikro gintaro karolis, kaip užuomina aromato sudėčiai, produkto pavadinimui ir duoklė mano, kaip lietuvės kūrėjos, šaknims. Prieš išleisdama kvepalus pristačiau papuošalų kolekciją su gintaru, tad šis projektas buvo lyg jos tąsa.

– Dešimtojo dešimtmečio estetika akcentuojama tiek kvape, tiek buteliuko dizaine. Ar šis kvapas buvo įkvėptas pačios prisiminimų iš šio laikotarpio?

– „Amber89“ dizainu bei reklamine kampanija siekėme perteikti ne asmeninius mūsų su Niklausu prisiminimus, bet labiau abstrakčią nostalgiją tam laikotarpiui, orientuotą į mūsų amžiaus klientus, kurie jį patys išgyveno, ir jaunesnę kartą, kuri šį laikotarpį romantizuoja. Kvapą norėjome pateikti išgalvotu kolektyviniu prisiminimu, kuris galėtų būti atpažįstamas visiems: ilgesiu odą šildančiam paskutinės vasaros dienos saulėlydžiui.

– Akivaizdu, kad tau svarbu ne tik kuriami papuošalai, bet ir visa vizualinė prekės ženklo kalba.

– Įkvėpimo sėmėmės iš dešimtojo dešimtmečio popkultūros bei „preppy“ stiliaus estetikos. Norėjome šiltų spalvų, žaismingo kičo, šiek tiek nostalgiško banalumo (geriausia šio žodžio prasme), kuris būtų atpažįstamas visiems, užaugusiems šiuo laikotarpiu. Norėjome, kad reklaminė kampanija kiek primintų senus spausdintus Ralpho Laureno katalogo puslapius, tačiau turėtų matomų šiandienos skaitmeninio pasaulio įtakos ženklų.

– Migle, ko galima tikėtis iš tavęs dar po metų?

– Šiuo metu vystau keletą naujų projektų, kurie, kaip ir „Amber89“, žengia už juvelyrikos ribų. Pačiai labai smalsu, kur ši nauja kūrybinė kryptis nuves.

93

94

95

96

PASIKALBĖK

PRO ROŽINIUS AKINIUS: NOSTALGIJOS NAUDA IR SPĄSTAI Tekstas: Gustė Ovčinnikova, „Pasikalbėk“ psichologė

SUSIPAŽINKITE SU NOSTALGIJA

ir jaunyste, nes dabartiniame gyvenimo etape tenka susidurti su daugiau rūpesčių ir atsakomybių. Neretai tai pasitaiko ir santy-

Antrojoje animacinio filmo apie emocijas „Išvirkščias pasaulis“ da-

kiuose: jų pradžioje esame linkę ignoruoti naujai sutikto žmogaus

lyje galėjote išvysti naują veikėją – nostalgijos jausmą. Šis buvo

trūkumus – dėl įsimylėjimo viskas kitame žmoguje atrodo tobula.

pavaizduotas kaip miela senjorė, nešiojanti rožinius akinius ir il-

Vis dėlto, psichologijoje rožinių akinių efektas laikomas vienu

gesingai kalbanti apie „tas senas geras dienas“. Pagal Amerikos

iš kognityvinių šališkumų (angl. cognitive bias), dėl kurio praeitis

psichologų asociaciją, nostalgija apibrėžiama kaip ilgesys, kylantis

vertinama pozityviau nei dabartis ar net ateitis. Atrodo, nieko tame

prisiminus geresnį gyvenimo periodą nei dabar arba vietą, kurios

blogo? Visgi pagražintoje praeityje lengva užstrigti, taip aplei-

pasiilgome. Pats žodis „nostalgija“, kilęs iš senosios graikų kalbos,

džiant savąją dabartį.

buvo vartojamas namų ilgesio jausmui apibūdinti. Vis dėlto šiais laikais nostalgija apibūdinama daug plačiau – kaip karčiai saldus

NOSTALGIJA PARDUODA?

ilgesys, sentimentalus liūdesys ar ko nors malonaus praeityje ilgėjimasis. Svarbu ir tai, kad kartais, dėl žmogų apėmusios nostalgijos

Nostalgijos jausmu neretai naudojasi ir reklamos pasaulis. Ar kada

jausmo, konkretūs prisiminimai yra pagražinami, atrodo perdėtai

pastebėjote, kaip dažnai vartotojams siekiama specialiai sukelti šį

pozityvūs ir gerokai mielesni, nei iš tikrųjų patirta realybė.

jausmą, taip skatinant nusipirkti ką nors, kas primena „geresnius“

Rožinių akinių metafora animaciniame filme parinkta neat-

laikus? Naujosios technologijos ir socialiniai tinklai dar labiau pa-

sitiktinai. Žinome, kad jie reiškia pozityvesnį gyvenimo matymą,

lengvina šį darbą – užtenka vienos nuotraukos, simbolio, dainos

mažiau sureikšminant arba visai ignoruojant kasdienybės trūku-

ar šrifto stiliaus ir vartotojas mintimis jau nukeliamas į, pavyzdžiui,

mus. Kaip žvelgdami pro spalvoto stiklo akinius matome šiek tiek

dešimtąjį dešimtmetį.

kitokį vaizdą, taip ir mūsų emocijos paveikia atmintį, neretai pa-

Įdomu, kad nostalgijos jausmas paveikia net ir tuos, kurie tie-

gražindamos prisiminimus. Pavyzdžiui, mokyklos laikai daug kam

sioginių prisiminimų su tam tikru laikotarpiu nė neturi. T. y. įma-

gali atrodyti kaip geriausias laikas gyvenime, besisiejantis su laisve

noma sukelti svetimą nostalgiją – užtenka sentimentaliai save sieti

97

su tam tikru periodu. Minėtasis dešimtasis dešimtmetis itin mėgs-

tinumo jausmą ir sukurti bendrystę su kitais. Natūralu, kad bėgant

tamas jaunų žmonių tarpe, nors tuo metu jie buvo tik kūdikiai arba

laikui mes keičiamės, patirti sunkumai ir laimėjimai paveikia mūsų

nė nebuvo gimę. Nostalgijos jausmą jie susikuria girdėdami tėvų

savybes, požiūrį į save ir pasaulį. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie

pasakojimus, žiūrėdami tuometinius filmus, klausydami to laikme-

dažnai maloniai prisimena praeitį ir jaučia sveiką nostalgiją, da-

čio muzikos ir taip svetimai ilgėdamiesi šio laikotarpio.

bartyje jaučiasi geriau integruoti, priima visas savo savybes, rečiau patiria vidinius konfliktus. Nostalgiškos refleksijos stiprina gyveni-

NOSTALGIJOS NAUDA MŪSŲ PSICHIKAI

mo prasmės jausmą, suteikia pasitenkinimo savimi ir padeda planuoti ateitį pagal vientisą naratyvą.

Visgi nostalgija nėra tik pardavimus didinantis įrankis verslams,

Nors ir sakoma, kad nostalgija yra socialinis jausmas, per panašias

ji turi tiesioginės įtakos ir mūsų psichikos sveikatai. Žinome, kad

patirtis ir prisiminimus kuriantis bendrystę su kitais, dėl jos galime pa-

nostalgija gali pagražinti praeitį, tačiau tikriausiai sutiksite, kad sti-

sijusti ir vieniši. Jeigu jūsų praeitis skaudi ar joje nėra su kitais siejančių

priai jaučiamos negatyvios emocijos praeitį gali ir pabloginti. Pa-

patirčių, nostalgija gali kelti ir izoliacijos, kitoniškumo pojūtį.

vyzdžiui, po skyrybų įskaudintas partneris dėl dabartinių jausmų visus santuokos prisiminimus gali suredukuoti tik iki neigiamų,

KAIP NEUŽSTRIGTI PRAEITYJE?

manydamas, kad viskas joje buvo tik blogai.

Sveika nostalgija reikalinga tam, kad praeities nepaverstume

Minėjau, kad nostalgija – kaip laiko mašina, mus perkelianti į pra-

nei pragaru, kurio nė už ką nekartotume, nei rojumi, kuriame no-

eitį. Kaip visos mašinos, taip ir ši, kartais, deja, gali sugesti ir ten

risi užstrigti. Ji reikalinga tam, kad subalansuotai išjaustume sa-

mus palikti. Pagrindiniai nostalgijos spąstai – užstrigdyti mus „se-

vuosius prisiminimus. Geriau suprantant emocijų įtaką atminčiai,

nuose geruose laikuose“, dėl kurių vengiame imtis veiksmų ir po-

galima pakeisti sunkių išgyvenimų prasmę ir netgi perrašyti trau-

kyčių dabartyje. Perdėtas praeities romantizavimas užkerta kelią

mos naratyvus. Suprasti, kad nors praeities ir nepakeisime, galime

naujovėms, reikalingiems pokyčiams visuomenėje ir asmeniniame

pakeisti jai mūsų pačių suteikiamą reikšmę, svarbą ir požiūrį.

gyvenime, dabartyje nevyksta pokyčiai, o ateitis atrodo tamsi ir

Kokios yra pagrindinės nostalgijos funkcijos ir naudos mūsų

nelaukiama. Tai signalai, jog pakliūta į nostalgijos spąstus.

psichikai? Viena iš svarbesnių – pagalba atlaikyti gyvenimo po-

Nostalgija specialiai nėra tik malonus ir saldus jausmas. Skaus-

kyčius ir jausti mažiau nerimo. Nostalgijos jausmas, it laiko ma-

mo kartėlis verčia mus grįžti į realybę, į dabartį. Protas nenori, kad

šina, geba mus perkelti į šiltus prisiminimus, kai jautėmės saugūs,

užstrigtume praeityje, juk kūnas gyvena čia ir dabar. Nėra sveika

mylimi, laimingi. Tai gali būti saugi vieta vaikystės namuose, šiltas

daug permąstyti praeitį arba pernelyg fantazuoti apie ateitį – to-

mamos apkabinimas, raminantis kvapas ar garsas, draugo ištar-

kios mintys dažnai sužadina nerimo problemas. To priešnuodis –

ti žodžiai. Nesvarbu, kas sukelia šį jausmą, svarbu, kad sunkiomis

sąmoningas sugrįžimas į dabartį. Taip, galbūt dabar gyvenimas ne-

akimirkomis tai gali mus palaikyti ir labiau susieti su kitais žmonė-

malonus, galbūt praeityje iš tiesų gyventi buvo smagiau, bet reikia

mis. Išgyventi pokyčius ir sunkumus vieniems yra daug sunkiau,

suvokti, kad nuo realybės ilgai nepasislėpsite. Grįžkite į dabartį ir

nei jaučiant realų ar prisimenamą artimųjų palaikymą. Netgi tei-

pagalvokite, kokius resursus turite esamai problemai spręsti? Ko-

giami pokyčiai, tokie kaip vestuvės, namų įsigijimas ar vaiko lau-

kie žmonės šalia jūsų? Kokios jūsų savybės padėjo įveikti iššūkius?

kimas, gali sukelti nerimą ir stresą, o nostalgija suteikia šiek tiek

Ar tikrai praeityje viskas buvo taip gražu ir tobula, o gal jūs taip

daugiau kontrolės, leidžia pamatuoti, kiek mes užaugome, kaip

tik bėgate nuo ko nors, kas nepatinka dabartyje? Grįžę į dabartį

pasikeitėme ir kiek iššūkių jau atlaikėme.

stenkitės viltingiau žvelgti į ateitį, atsakingiau planuoti savo laiką ir

Kita ne mažiau svarbi nostalgijos funkcija – išlaikyti savo tęs-

98

gyventi taip, kad susikurtumėt tikrai gerų naujų prisiminimų.

99

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos ir iliustracijos: asmeninis archyvas, Rūta Floral, Breta Zamblauskaitė

Daukantė piešia Geidulingi pietūs, valsą ar tango šokantys vagys, karnavalo kostiumuose sukaitę žmonės – iliustratorės, Eindhoveno dizaino akademijos absolventės Daukantės Subačiūtės kūrinių atspirties tašku neretai tampa šmaikštus, intelektualiai sąmojingas žodžių žaismas. „Nors užbaigtas piešinys niekada neatrodo visai taip, kaip įsivaizdavau, bet piešiant, kai jau turi pavadinimą, lengviau nenukrypti nuo pradinės minties“, – mintimis apie kūrybinį procesą dalijasi autorė.

– Daukante, ar visada mėgai piešti? Kada pajutai, kad tai bus tavo kelias, ir kaip jis klostėsi iliustracijos ir spalvų pasaulyje?

– Mėgau piešti turbūt tik tiek, kiek dauguma vaikų, ne daugiau. Mokykloje šiek tiek sekėsi tik dailė ir lietuvių kalba. Kai atėjo laikas galvoti, ką studijuoti, atsimenu, mama skalbdama kibire rūbus paklausė: „Ar supranti, kad neprivalai stoti į VU?“. Aš turbūt net nebuvau pagalvojusi apie dailę, man atrodė per gerai – tarsi tai negalėtų būti susiję su „darbu“.

Vėliau pradėjau lankyti kursus į Vilniaus dailės akademiją, įstojau į grafinį dizainą, bet daugiau piešti pradėjau magistro metu Eindhoveno dizaino akademijoje, nes studijose man buvo kiek per daug kalbėjimo apie konceptus ir mažai orientavimo į rezultatą. Pakalbėjusi užsimanydavau sukurti kažką apčiuopiamo.

– Tavo darbai labai vizualūs – kaip pati apibūdintum savo estetiką?

– Joje daug kontrastų. Nebūtinai spalvinių, labiau teminių. Estetika anksčiau būdavo labai tiršta ir detali, pastaruoju metu kiek praretėjusi – rega prastėja, laiko nebe tiek turiu. (Šypsosi.)

– Man tavo darbai – artimai šmaikštūs, sąmojingi. Skaičiau, kad žodžių žaismas neretai tampa tavo darbų pagrindu? Kaip gimsta idėjos – ar vedi kalambūrų sąrašiuką telefono užrašų programėlėje?

– Taip, sąrašą joje turiu, bet nebūtinai vien žodžių žaismo. (Šypsosi.) Kai kurias idėjas iš sąrašo prisimenu dažnai, apie jas galvoju, sprendžiu, kaip ten kas atrodytų, ir jei po poros metų (ne visada taip ilgai) dar atrodo, kad jos nėra blogos, – įgyvendinu. Kartais atrodo, tik tam, kad nebereiktų apie jas galvoti. O kartais idėjas taip greit norisi įgyvendinti, kad jos nespėja nugulti į sąrašą. Turint pavadinimą ar bent jau idėją man lengviau pradėti piešinį. Nors užbaigtas piešinys niekada neatrodo visai taip, kaip įsivaizdavau, bet piešiant, kai jau turi pavadinimą, lengviau nenukrypti nuo pradinės minties.

100

101

102

103

– Esi minėjusi, kad dažnai įkvėpimo semiesi ir iš kasdienių situacijų, jų absurdiškumo. Kokios temos tave domina?

– Sunku apibrėžti temas, nes dažniausiai kokia smulkmena tampa pagrindine piešinio mintimi, o tos smulkmenos nesisieja tarpusavyje. Pastebėjau, kad piešiniuose vis kartojasi baldai ir žmonės prie ar ant jų, pavyzdžiui, „Geidulingi pietūs“, „Rekordų registravimo laukiamasis“, „Pokerio veidai“, bet čia labiau išpildymo forma nei bendra idėja.

– O kuriuo projektu iki šiol džiaugiesi labiausiai?

– Visada labiausiai norisi džiaugtis naujausiu darbu arba dar tik turima idėja.

– Kaip manai, kodėl absurdas, dažnai 104

sutinkamas popkultūroje, taip stipriai įtraukia auditoriją?

– Galbūt žmonėms patinka žinoti, kad nekokie įvykiai įvyksta ne vien jiems, o ir ponams scenose ar baltuose gražiuose namuose. Gal nuo to kiek ramiau.

– Kaip apskritai tavo kūryba sąveikauja su auditorija?

– Man labai patinka, kad auditorija pastebi dalykus, apie kuriuos piešdama negalvojau ir kurių į piešinį slapčia neįpiešiau. Žmonės susieja vizualus su savo prisiminimais, išgyvenimais ir jiems tas piešinys, kad ir koks neabstraktus būtų, atrodo visai kitoks, nei aš jį suprantu. Piešinys gyvena atskirai nuo manęs.

– Noriu paklausti apie skirtingas prie-

mones, medijas, su kuriomis dirbi. Tavo darbai ribotais tiražais nugula ir ant marškinėlių, keramikos, lempų – kaip pasirenki objektus ir idėjos formas jiems? Taip plečiasi ir tavo tyrimų bei kūrybos laukas?

– Kartais norisi pabėgti nuo iliustracijos, o kartais ją ištraukti iš 2D vaizdo. Keramika turbūt labiau tas pabėgimo atvejis, nes iliustracijos joje naudoju nedaug, labiau gal tai pavadinčiau formų spalvinimu, kaip buvo ir su mano kurtais kalėdiniais eglutės žaisliukais.

Kartais piešiniai labai tinka kokiam nors objektui, kaip buvo su „Rekordų registravimo laukiamuoju“ – jis virto dėlione. O kartais labai norisi pabandyti pagaminti kokį nors objektą ir iliustracijos idėja ateina vėliau.

105

106

107

– Kaip kvepia tavo kurti automobilio kvapukai?

– Kvepia levandomis, vyšniomis ir jūra.

Nauji kvepės arbūzais. Norėjosi, kad kvapas sietųsi su iliustracija. Iliustracijose – tų produktų pardavėjai su „kvepiančiomis“ prekėmis. (Šypsosi.)

– Taip pat šventiniam laikotarpiui esi sukūrusi nuostabius kalėdinius žaisliukus. Kiekvieną lipdei ir piešei pati? Kokie personažai sudaro kolekciją?

– Taip, visus gaminau pati. Pradėjau lipdyti sausį, bet vis tiek link Kalėdų ima atrodyti, kad laiko prigaminti pakankamai trūksta. (Šypsosi.) Vadinu juos „Karnavalo“ kolekcija – kiekvienas žaislas yra žmogus ar 108

du, kuo nors persirengę: drambliu, rykliu, kupranugariu, gulbe, sniego seniu, musmire ar baravyku. Jie visi kiek nuliūdę, nes kostiumuose jiems karšta. Vaikystėje galvojau, kad norėčiau dirbti Peliuku Mikiu Disneilende, nes nieks nežino, kas ten jo viduje – darbuotojas šiandien liūdnas ar linksmas, susivėlęs ar susišukavęs, bet vėliau nusprendžiau, kad viduje turbūt labai karšta. Galbūt iš tos minties kilo ši žaisliukų serija.

– Koks tavo pačios santykis su Kalėdomis? Kaip puoši namus ir kas tau kuria švenčių jausmą?

– Nelabai turiu santykio. Auginu labai judrų ir šoklų katiną – namų nepuošiu. Kai namai aptuštėja nuo pakavimo popieriaus,

kaspinų ir kartais prekių, tada tvarka ima atrodyti lyg papuošimas. (Šypsosi.)

– Daukante, kaip manai, kokių įgūdžių labiausiai reikia šiuolaikiniam iliustratoriui? Kiek svarbus yra lankstumas ir įvairių medijų naudojimas?

– Nemanau, kad vienodų įgūdžių reikia visiems iliustratoriams. Atsiradus naujai technologijai ar madai padaugėja žmonių, kurie turi panašių gebėjimų ir gali greit prisitaikyti prie klientų poreikių. Dirbant reklamoje (yra tekę) tai yra privalumas, bet dirbant sau, bandant vystyti, gerinti savo stilių, manau, visai nebūtina kreipti dėmesio į naujoves. Iliustratoriai būna pastebimi ir daug metų dirbantys viena priemone, ir panašaus siužeto darbais.

109

110

111

Kurti pasitikint instinktais, o ne bandant numatyti galutinį rezultatą, prisitaikyti prie tendencijų ar aktualių temų, – taip savo kūrybą apibūdina viena ryškiausių jaunosios kartos tapytojų Donata Minderytė. Jos kūryba man visada atrodė daugiasluoksnė, jautri, pilna empatijos ir neakivaizdi. Tokia, kuri savyje turi gylį, kiekviename žiūrove įsispaudžiantį savaip. Jausmas jai yra vienintelis ir svarbiausias kūrybos impulsas: „Jis vienintelis išlieka pažiūrėjus filmą, parodą ar tiesiog sutikus pažįstamą žmogų gatvėje. Jeigu išėjęs iš kino salės ar parodos nieko nejauti, viskas buvo veltui“, – sako Donata, atverdama savo tapybos studijos duris.

Jautrūs kūrybos instinktai Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke Paveikslų nuotraukos: Lukas Mykolaitis, asmeninis archyvas

– Donata, užsiminei, kad šiemet, pabaigus doktorantūros studijas, atėjo tam tikras pereinamasis laikotarpis, savotiška kūrybos krizė. Kaip ją išgyvenai ir kokie jausmai tave neramino?

– Praėjęs šiltasis sezonas buvo pilnas pokyčių: baigiau doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, persikrausčiau į naują studiją, kurią vis dar bandau prisijaukinti ir praktiškai pritaikyti produktyviam darbui bei savo tapybos formatams. Pereinamasis laikotarpis pabaigus studijas iš pradžių džiugino ir jaudino. Turbūt, visos naujos pradžios atneša tam tikrų lūkesčių, žada ką nors netikėto naujam etapui, bet su naujais užmojais atsiranda ir nauji iššūkiai, nerimas: o kas toliau? Užbaigus ilgą ir svarbų projektą, kaip ir po asmeninės parodos, aplanko tuštuma, štilis ar tyla prieš audrą. Norisi iš naujo atrasti save, pasverti kūrybinius tikslus, pažiūrėti į praėjusį laiką iš šono, tačiau kartu per naktį gimti iš naujo taip pat nepavyksta. Tapyba man yra lėtas procesas, kartais tik po kelerių metų žvelgdama atgal sau pripažįstu, apie ką iš tikrųjų buvo tapyti paveikslai, nusimetu konceptualų šydą, pasiskolintus terminus ir viskas tarytum įgauna naują atspalvį.

– Taigi krizės neretai veda į pokytį – papasakok, kokius pokyčius 112

pastebi savyje ir savo kūryboje?

– Taip, kūryboje krizė, kad ir koks tai nemalonus laikas, dažnai sužadina pokytį. Kai iš tikrųjų pajunti akivaizdų žingsnį į priekį, nors iš pradžių ir gali atrodyti, jog viskas stovi vietoje ar net regresuoja.

Kažkuriuo metu tyloje tarsi suaižėja trūkinėjantis ledas ir pamažu pasimato šviesa. Aš, tiesą sakant, to jausmo vis dar laukiu, leidžiu sau lėtai, labiau kliaudamasi intuicija vėl surasti ašį, aplink kurią apsivytų nauji paveikslai. Noriu kurti ne bandydama numatyti galutinį rezultatą ar siekiamą tikslą, ne bandydama prisitaikyti prie vyraujančių tendencijų ar aktualių temų, o tiesiog pasitikėdama savo instinktais.

Tikiu, kad jeigu tam tikra tema tau nuoširdžiai nerūpi, nekamuoja, tada ir visos tos pastangos galiausiai niekur nenuveda.

– Ne taip seniai buvo pristatyta ir tavo personalinė paroda „Vaizdinis vertimas“, kurioje nagrinėjai šiuolaikinės tapybos ribas, tapybos (ne)išverčiamumą. Papasakok, kas tave paskatino imtis šios sudėtingos ir ganėtinai neakivaizdžios temos?

– Šios temos paskatino imtis tam tikras nesusikalbėjimas – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Atotrūkis tarp to, ką noriu ir ką

113

114

115

116

Kartais, ieškodama atitikmenų tarp dviejų kalbų arba versdama pažodžiui, pagaudavau save sakant ne visai tai, ką turiu omenyje.

Pajaučiau, kaip ieškant tikslaus atitikmens konkrečiam žodžiui pro pirštus praslysta esmė, atsiranda paklaida arba pasikeičia turinys.

pavyksta pasakyti per tapybą. Vertimas, kaip vyraujanti mano doktorantūros studijų tema, pradėjo ryškėti tuomet, kai pradėjau ilgesnius laiko tarpus praleisti Niujorke. Kartais, ieškodama atitikmenų tarp dviejų kalbų arba versdama pažodžiui, pagaudavau save sakant ne visai tai, ką turiu omenyje. Pajaučiau, kaip ieškant tikslaus atitikmens konkrečiam žodžiui pro pirštus praslysta esmė, atsiranda paklaida arba pasikeičia turinys. Kalbos lakumas buvo tik vienas iš katalizatorių, bet iš tiesų gyvenimas svetur, kultūriniai kontrastai ir pati kūryba (žinoma, ne be mano dėstytojos prof. Giedrės Mickūnaitės pagalbos) privedė prie vertimo, kaip kūrybinio metodo.

Man atrodo, jog pats vaizdinio vertimo principas pradeda ryškėti iškart, kai susiduri su vizualiniu menu. Net neįvardydamas to kaip vertimo, man regis, intuityviai suvoki, jog tam tikros patirtys ar net paprasčiausi paviršutiniški pastebėjimai, bandant juos iškomunikuoti būtent per paviršių, per tapybą, vizualiai, retai kada nugula į kūrinį tiesiogiai, nedviprasmiškai ir įgauna užtikrintą, nekvestionuojamą, vienareikšmišką prasmę. Kūrinyje visada persikloja ir menininko intencijos, ir žiūrovo lūkesčiai, o medijos ribotumas susiduria su gyvenimo gaivališkumu, atsiranda atotrūkis tarp vaizdo ir kalbinio krūvio.

Tarp to, ką jauti ir ką matai. Man toks priėjimas prie meninio tyrimo ir kūrybos pasirodė labai artimas ir natūralus gyvenimo dinamikai.

Neišverčiamumo gija virto parankia priemone kažkaip priartinti mokslą prie meno ir tuo pačiu prie gyvenimo.

Vis dėlto esu labiau praktikė, ne teoretikė, todėl ir tas žvilgsnis pirmiausia atsisuka į aplinką, praktinius veiksmus, tapybos medijos ypatumus ir tik tuomet jungiasi su teorija ir tekstu. Norėjosi, kad visa tai eitų koja kojon, natūraliai susisluoksniuotų.

– Donata, šalia to, tavo kūryboje nemažai nuorodų į kino pasaulį – žiūrint į tavo darbus, rodos, juose justi kinematografiškumas, drobėse nugula ir kino pasaulio personažai. Užsiminei, kad tapydama neretai ir pati jautiesi it režisierė. Kuo žvilgsnis į tapybą per

kino prizmę svarbus tavo kūryboje?

– Iš dalies jaučiuosi taip, lyg per paveikslus kurčiau savo biografijos versiją, – ji nėra tiesioginis mano realybės atspindys arba dokumentinė, tiksli reprezentacija. Renkuosi tai, ką noriu arba ką galiu parodyti, renkuosi ir kaip tą istoriją parodyti ar papasakoti žiūrovui. Su atrankos momentu atsiranda nutylėjimas, dalykų užaštrinimas, vienų ar kitų vaizdų išskyrimas iš daugybės, sureikšminimas – man visa tai primena tam tikrą režisavimą. Renkuosi „veikėjus“, kurie vienu ar kitu gyvenimo etapu netiesiogiai įkūnija man rūpimus dalykus, juos naudoju kaip rekvizitus – „aprengiu“, sukomponuoju, išplėšiu iš jų realybės ir įklijuoju į savąją.

Kalbant apie kūrybą, žvilgsnis į tapybą per kino prizmę, man atrodo, yra labiau kaip metafora. Bendrai šiuolaikinis žvilgsnis, man regis, yra labiau orientuotas suvokti pasaulį per ekraną, per manipuliatyvų kino arba socialinių medijų aparatą. Kartais ima atrodyti, jog medijuoti vaizdai yra tikresni už realybę, su jais susitapatini lengviau nei su tuo, kas yra čia pat, šalia tavęs. Todėl toks sugretinimas tarsi pasitarnauja komunikuojant apie vizualinės kūrybos procesus, nors tai yra retorika, o mano kūryba atskirais atvejais tiesiogiai gali ir neturėti nieko bendro su pačiu kinu.

– O kokį kiną tu pati asmeniškai mėgsti?

– Man patinka, kai kinas įtraukia į konkretų, išskirtinį ir įtikinamą savo pasaulį, ištraukia tave iš čia ir dabar, bet kartu taikliai ir kūrybiškai kalba apie labai realius bendražmogiškus dalykus: žmonių santykius, visuomenės normas, socialinius vaidmenis ir taisykles. Man patinka, kai kūriniai turi labai aiškią nuotaiką, jausmą, kurį sunku pamiršti, traukia siurrealistinė raiška. Imponuoja tokie režisieriai kaip Luisas Bunuelis, Federico Fellinis, Davidas Lynchas, Yorgosas Lanthimosas. Mano pačios kūrybai daug įtakos turėjo Alfredo Hitchcocko, Agnès Vardos, Timo Burtono filmai bei jų estetika. Mano mėgstamiausias filmas, kaip ir mano ilgamečio dėstytojo Konstantino Bogdano, yra Federico Fellinio „8 1/2“ .

117

Fellinis šviesą laiko pasakotoju, o tapyboje šviesa taip pat yra viena svarbiausių sudedamųjų dalių. Ji sukuria nuotaiką, gali sukelti prisiminimus, pažadinti jausmą. O tai, man atrodo, yra vienintelis ir svarbiausias kūrybos impulsas. Net jei pats jausmas ir nėra iki galo apčiuopiamas, žodžiais įvardijamas, priskirtinas kokiai nors kategorijai, jis vienintelis išlieka pažiūrėjus filmą, parodą ar tiesiog sutikus pažįstamą žmogų gatvėje. Gali neatsiminti dialogo, įvykių sekos ar net konkrečių spalvų ar linijų, kurios yra visur – tiek kadre, tiek paveiksle, bet patį jausmą atsimeni visuomet. Jis išlieka net tada, kai išsitrina prisiminimo detalės. Jeigu išėjęs iš kino salės ar parodos nieko nejauti, viskas buvo veltui.

– Tavo kūriniuose dominuoja portreto žanras – itin dažnai juose tapai moters atvaizdą. Žmogus, žmonių santykiai, socialiniai lyčių vaidmenys – kaip tavo akiratyje atsidūrė šios temos ir kuo tau jos svarbios?

– Tapau apie tai, kas mane pačią glumina, ko iki galo nesuprantu. Paveikslas man yra priemonė bandyti išsiaiškinti, kelti klausimus.

Tam tikros temos yra susijusios su asmeniniais išgyvenimais. Kūrybai 118

pasitelkiu ir malonius prisiminimus, ką norėčiau išsaugoti, ir tokias patirtis, kurios kelia nerimą, traumuoja, kurias norėtum užmiršti arba pakeisti. Visi pasiekimai turi tam tikrą kainą, visos patirtys turi pasekmes ir jos nėra vienareikšmiškai geros ar blogos, jeigu iš jų galima ką nors išmokti. Į kūrybą žiūriu ne tik kaip į terpę saviraiškai ar asmeniniams atradimams, bet ir gana pragmatišku žvilgsniu – galiausiai juk visi asmeniniai atradimai ir ieškojimai netenka prasmės, jeigu tai yra tiesiog hedonistinis malonumo vaikymasis. Niekada nenoriu sureikšminti tapybos arba apskritai menininko vaidmens iki pranašo lygmens ar kitaip romantizuoti pačios profesijos. Visi savais būdais ieško terpės, kaip savo gyvenimu galėtų sukurti vertę, naudą ne tik sau patiems. Galbūt naiviai mąstau šiuo klausimu, bet man atrodo svarbu kalbėti apie dalykus, kurie tau rūpi, tokia kalba, kuria geriausiai išeina tą padaryti, mano atveju – paveikslais. Ir jeigu tai kažkaip paliestų vieną vienintelį žiūrovą, sužadintų mintį, nebūtinai pačius giliausius apmąstymus, bet prikeltų kokį seniai slopintą jausmą – tai man yra didžiausias pasiekimas. Aš ieškau bendrystės,

vienybės pajautimo atmainos, kokia dar galėtų būti įmanoma šioje laukinėje, susvetimėjusioje, išdraskytoje, aplink savo ašį besisukančioje planetoje. Manau, jog bendrumo jausmo ilgesys artimas daugeliui žmonių.

– Tavo kūryba man atrodo labai jautri, subtili, simboliška – ar tiesa, kad tavo drobėse neretai vaizduojami draugai, artimi žmonės? Rodos, toks asmeniškas priėjimas darbams suteikia dar daugiau šilumos, empatijos.

– Taip, dažniausiai drobėse atsiranda artimi mano aplinkos žmonės, draugai – tai man yra lengviausiai prieinama ir labiausiai dominanti medžiaga kūrybai. Perfrazuosiu kartą girdėtus žodžius, kurie man labai įstrigo: kai kas nors tau atsitinka pirmą sykį, kai nematai išeities, pameti savo vidinę ašį, prisimink, kad tai jau nutiko daugybei žmonių prieš tave. Šis pasitikrinimas, kad esi ne vienas, kad tai nėra kažkokia unikali patirtis, man nuima situacijos svorį, padeda pažiūrėti į viską iš šalies, sugrąžina ant žemės. Todėl temų ar kūrybos subjektų toli neieškau – pačioje artimiausioje aplinkoje randu laiko atspindžius, pasikartojimus, kurie lydi ir mano pačios patirtis. Kai

žinai žmogų, net ir plokščiausiame paviršiuje gali pamatyti gyvenimo įspaudus, nežymiam judesyje perskaityti žmogaus nuotaiką, o mažiausias veido truktelėjimas gali pasakoti istoriją. Tapydama savo „modelius“ iš tiesų labai juos įsimyliu, sureikšminu jų veidus, kūnus, išskiriu iš kitų, bet tik tam, kad prisiminčiau, jog viskas eina cikliškais etapais. Kažkuriame lygmenyje mes visi susidursime su panašiomis situacijomis, išgyvenimais, o mūsų patirčių amplitudės viename ar kitame taške susikirs.

– Tavoji kūryba išskirtinė ir asmeninių patirčių bei kultūrinių nuorodų derme – ar galėtum per šią perspektyvą papasakoti apie keletą savo kūrinių, kuriuose susipina šios dvi plotmės?

– Doktorantūros meninio tyrimo tikslais sumanydama paveikslų veikėjus, spalvinius sprendimus, kompozicijas neretai atsispirdavau nuo ikonografinių, kultinių, o dažnai ir klišinių XX a. antrosios pusės holivudinio kino įvaizdžių. Ypač mane domino, kaip kine konstruojamas moters įvaizdis. Į šiuolaikinės tapybos rekvizitų arsenalą pasiskolinant tokias klišes kaip Hitchcocko blondinės, mano manymu, atsitinka įdomūs dalykai. Iš vienos pusės tai buvo tam tikras tapybinis 119

120

iššūkis, konotacijų tildymo pratybos. Norėjau išsiaiškinti, ar įmanoma atskirti paveikslo kuriamą pasakojimą nuo paties filmo pasakojimo.

Iš kitos pusės, tai tarsi bandymas pamatuoti asmeniškai pakeliamą banalumo dozę – ar galima nutapyti gerą paveikslą, remiantis plačiai išeksploatuotu ir kultūrinėje sąmonėje jau įsitvirtinusiu reginiu?

Kaip pavyzdžius galiu paminėti du darbus. Pirmasis vadinosi „Paukščiai“ (2022 m.). Jis buvo nutapytas pagal A. Hitchcocko filmo to pačiu pavadinimu (angl. „The Birds“, 1963) sceną, kai Melanie (vaid. Tippi Hedren) ir Annie (vaid. Suzanne Pleshette) žvelgia viena į kitą. Antrasis paveikslas „Naujieji paukščiai“ (2023 m.), kurio kompozicija paremta šiuo kino kadru, buvo tapytas pritaikant jį savo istorijai papasakoti. Kitaip tariant, kultūrinį turinį personalizuojant.

Filme sugretinami dviejų moterų įvaizdžiai – išpuoselėto grožio ir natūralaus grožio. Viena jų reprezentuoja pagrindinio veikėjo susižavėjimo objektą, kita įkūnija antraplanį, pagrindinio veikėjo jau nebejaudinantį vaidmenį. Paveikslo „Naujieji paukščiai“ sumanymas buvo lyg paralelinio scenarijaus konstravimas ar viena iš naujų filmo kadruočių. Perkurdama įvaizdžius rėmiausi tikrais įvykiais iš savo gyvenimo, man prieinamais rekvizitais. Naujieji paukščiai buvome aš ir mano draugė Birutė. Paveiksle, ryškios žibintų šviesos nutvieksti, mūsų žvilgsniai nuo viena kitos atsisuka į žiūrovą, vilkime indų nurinkėjų aprangas, kurias Birutės tėtis išsaugojo nuo 2012 metų, kai Niujorko užmiesčio klube dirbome šį darbą. Naujieji paukščiai, atrodo, suvokia ir paties pasakojimo absurdą, dalyvauja jame sąmoningai ar net strategiškai pasirenka tam tikrus vaidmenis. Neprikišdama savo interpretacijos vis tik norėjau žiūrovui pasufleruoti, jog čia tiek veikėjai, į kuriuos žiūrima, tiek ir žiūrintieji gali būti pasakojimo kū-

rėjais, scenarijaus režisieriais ar pagrindiniais herojais.

Kiti du paveikslai, kuriuose taip pat akivaizdžiai susipina kino skoliniai ir asmeninės patirtys yra „Aš, vidurnakčio kaubojus“ ir „Kamilė, kaip Alice Wakefield“. Abiejuose patirčių susisluoksniavimas traktuojamas tiesiogiai – per kvadratą kvadrate. Mano indų nurinkėjos apranga prilimpa prie Joe Bucko verstinės odos švarko su kutais, o Kamilės veidas nusėda virš Patricios Arquette veido kontūro, tarsi jį atkartodamas, bet ne visai tiksliai – nesutampančios lūpų ir antakių linijos išduoda, kad vaizdai yra susisluoksniavę, nugulę vienas ant kito. Žinant priešistorę ir filmų siužetus, paveikslus galima interpretuoti įvairiai, todėl pavadinimuose nurodau konkrečius šaltinius, taip išryškindama patį paveikslo kūrimo principą. Kur visa tai veda? Grįžtu prie to, kad kurdama ieškau tų žmogiško sąlyčio taškų, pasimatuoju rūbą Niujorke klajojančio kaubojaus, kuris ieško lengvo uždarbio, bet randa visai kitus dalykus – draugystę, atjautą, bendrumą. Visi tie atradimai, aplankę filmo herojų, kaip atsiradę jo gyvenime, taip pat greitai iš rankų ir išslysta, bet dėl to pasaulis nenustoja sukęsis ir autobusas rieda pirmyn.

– Neapleidžia jausmas, kad kūryba tau prasideda gerokai anksčiau nei teptukui palietus drobę – stebint aplinką, reflektuojant. Ar esi linkusi būti aktyvi dalyvė, ar aplinką stebėti kiek atsitraukusi?

– Man atrodo, aš mainausi tarp aktyvaus dalyvio ir pasyvaus stebėtojo – norisi įsilieti į gyvenimą, patirti dalykus, negalėčiau kurti apie tai, ko pati neišgyvenau. Bet kartais tų patirčių kaina yra tiesiog per didelė, nepakeliama, tai tampa neproduktyvu ir skatina atsitraukti, užsimesti neperregimą šydą ir slankioti tarp žmonių, tarsi būčiau nepastebima stebėtoja, kuri viską mato ir fiksuoja. Vis tik, mano manymu, sąmoningas atsitraukimas arba stebėjimas yra aktyvus veiksmas, kitaip tai 121

Nuolat palaikydama ryšį su visai kitu pasaulio kraštu natūraliai lygini, išryškėja skirtingos kultūros, socialiniai kontrastai, bet kartu ir ten, ir ten esi tokia pati.

nuvestų ne į kūrybinius ieškojimus bei apmąstymus, o į apatiją.

– Donata, nemaža dalis tavo naujausių darbų kurti tarp Vilniaus ir Niujorko – papasakok, kas tave sieja su šiuo miestu? Kokias patirtis iš ten parsivežei?

– Į Niujorką sugrįžtu jau nuo 2012 metų ir, galima sakyti, tai mano antrieji namai. Kai būnu Vilniuje, pasiilgstu Niujorko ritmo, bet būdama ten užmerktomis akimis vaikštau Vilniaus gatvėmis. Tai keistas ir įdomus jausmas, kai tavo mintys ištįsę per du žemynus, paraleliai tarytum gyventum dvigubą gyvenimą. Nuolat palaikydama ryšį su visai kitu pasaulio kraštu natūraliai lygini, išryškėja skirtingos kultūros, socialiniai kontrastai, bet kartu ir ten, ir ten esi tokia pati. Man labai pasisekė, jog tiek Niujorke, tiek Lietuvoje yra tekę veikti įvairių dalykų, verstis per galvą besimatuojant skirtingus darbo rūbus. Visa tai, man atrodo, yra vertingos patirtys, kurios maitina kūrybą, neleidžia sustabarėti, pasiduoti stingdančiai rutinai.

– Pasikalbėkim apie procesą – kokioje aplinkoje, būsenoje tau kuriasi geriausiai?

– Kur turiu priemones ir sąlygas kurti, ten geriausiai ir kuriasi. Kur pradeda rastis nauji paveikslai, ten aplinka tampa sava. Daug kraustydamasi iš vienos vietos į kitą pastebėjau, jog vis dėlto prisirišu ne prie pačios vietos, o prie žmonių, kurie ir sukuria tą aplinką, bendrą nuotaiką. Prie dabartinės savo darbo aplinkos vis dar bandau priprasti: pro langus nenuilstamai ūžia greitkelis, kaukia mašinų signalizacijos, tai labiau industrinis kampelis. Daug metų studijavau ir tapiau Vilniaus dailės akademijoje, tarp bendraminčių, studijuojančių, dėstančių menininkų, kur visada sutinki pažįstamą veidą, prasilenkdamas gali aptarti naujausias parodas, renginius. Dabar ne tik su pažįstamais, bet ir nematytais veidais prasilenkiu vis rečiau, mokausi susigyventi su nauja vienatvės forma ir nauja tyla. Gal iš šalies taip ir nepasirodytų, kadangi mano gyvenimas susiklostė per du žemynus, vis tik esu gan sėslus žmogus ir darbui man reikalinga pastovi vieta, paveikslų formatai neleidžia gyventi visiškai klajokliško gyvenimo, o jų perkraustymas ir transportavimas reikalauja daug resursų ir yra didelė prabanga.

– Nemažai pokalbių šiandien sukasi apie įkvėpimą, kūrybiškumo būtinybę – o iš kur tu semiesi savųjų ir kur eini, ką veiki, kai norisi padaryti pertrauką?

– Kartais galvoju, kad neturiu fantazijos, ne iš manęs ateina kū122

rybiškumas, o iš to, ką išmokstu, pamatau ir išgirstu iš kitų. Pagal tam tikras asmenines asociacijas su aplinka susidėlioja ir paveikslai.

Kūrybiškumą reikia lavinti, o įkvėpimas, kaip mano kolegė Eglė Ulčickaitė dažnai primena, aplanko tik bedirbant. Kai noriu atsitraukti nuo savo pačios darbų, lankau parodas, einu į kiną, skaitau, daug laiko praleidžiu su draugais ir artimais žmonėmis. Man didžiausia vertybė ir investicija yra kurti ir palaikyti santykius, nes tik drauge kuriasi geriausi dalykai. Be didžiulės kitų žmonių pagalbos ir palaikymo net ir geriausi kūriniai lengvai gali nugulti užmarštyje.

– Donata, kokios temos šiuo metu rezgasi tavo kūrybiniuose apmąstymuose?

– Doktorantūros projekte rėmiausi įvairiomis kino ir meno istorijos klišėmis, meninio tyrimo tikslais kūriniuose ėmė rastis ir tiesioginių nuorodų ar „citatų“ į kitus meno kūrinius ir „perfrazuotų“ filmų kadrų interpretacijų. Grupuodama tapybos motyvus į konkrečias kategorijas išmėginau labiau disciplinuotus priėjimus prie kūrybinio proceso. Praėjus šiam etapui, norisi grįžti prie savo aplinkos, prie to, kas arti ir pasiekiama, ką galima pajusti tik per intymias asmenines patirtis. Juk ir savo gyvenimą gali režisuoti kaip filmą, o gali tiesiog tame filme gyventi.

Noriu, kad būtų smagu kurti, teorinius suvedimus paliekant ateičiai mąstyti, gyventi ir patirti idėjas per patį tapybos veiksmą. O vėliau, jeigu bus reikalinga, atsigrįžus atgal surinkti visa tai į žodžius.

Norisi tiesiog atsipalaiduoti, nebijoti, nesusikaustyti, neužsidaryti į savo pačios sugalvotus rėmus. Kai galvoji, kad sukursi ką nors, kas atspindės tavo stilių, bandai sau ar kitam ką nors įrodyti, visa tai pradeda slopinti potencialius tapybinius sumanymus. Man atrodo, kad kartais pradinėse kūrybos stadijose pati tematika arba bandymas įžodinti kūrinius turėtų būti mažiau svarbu.

Nors šiuolaikinės menininkės ir menininkai tarsi priversti savo menine praktika išgryninti ir iškomunikuoti aiškią idėją, man regis, jeigu tai neina iš vidaus ir kuriant ar reprezentuojant kūrinius reikia apie tai sau ir žiūrovui vis priminti, tuomet galbūt tai ne visai nuoširdžiai tau pačiam rūpi. Visa tai sakau ne norėdama kam nors kitam įgelti ar pamokyti, bet kaip priminimą sau pačiai – turėti daugiau drąsos, mažiau abejonių ir tiesiog kurti taip, kaip kuriasi, „iš pilvo“, autopilotu, neforsuojant ir nebandant daryti skubotų išvadų, kas iš to proceso išėjo.

123

AKIMIRKŲ DIEVAI

Jeanette Madsen Instagram: @jeanettemadsen

#scandigirls

124

125

AKIMIRKŲ DIEVAI

Cecilie Moosgaard Nielsen Instagram: @ceciliemoosgaard

#scandigirls

126

127

AKIMIRKŲ DIEVAI

Maria Jønsson Instagram: @mariadjonsson

#scandigirls

128

129

AKIMIRKŲ DIEVAI

Amalie Nielsen Instagram: @amalienielsenn

#scandigirls

130

131

VISKAS ANKSČIAU AR VĖLIAU TAMPA ISTORIJA PRENUMERUOK „ILIUSTRUOTĄJĄ ISTORIJĄ“ DABAR

132

133

IKI PASIMATYMO VASARĮ !

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine