„BLUE TALISMAN EXTRAIT“ – tai žėrintis brangakmenis, kviečiantis pasinerti į tikrą jausmų kaleidoskopą. Išlaikantis avangardinę pirmtako dvasią, kvepalų ekstraktas savo prigimtį pabrėžia dar gilesnėmis natomis. Skaisčiau pražysta arabinis jazminaitis ir apelsinmedžio žiedai, saulėje sunoksta kriaušė, o išraiškingą pėdsaką palieka vanilė bei santalas. Akimirksniu sukeliantis priklausomybę, šis talismanas sukurtas tam, kad atneštų trokštamą sėkmę.
Ne kartą girdėjau mintį, kad naujieji metai iš tiesų prasideda ne sausio, o rugsėjo
1-ąją. Ir iš tiesų, juk po nerūpestingų vasaros dienų, kelionių ir išvykų taip norisi pagaliau sugrįžti: į sau įprastą, kartais kiek nuobodžią, bet tokią savą ir mielą rutiną; į namus, kuriuose, atėjus rudeniui, norisi pabūti vis ilgiau; į darbus ir naujus projektus, kurie rugsėjį, rodos, gimsta su nauju įkvėpimu. Nepaisant naujų mus užgriūvančių darbų ir atsakomybių, visuomet tikėjau, kad ruduo – tai laikas nurimti ir atgręžti mintis į vidų. Ir pagaliau atrasti tą visus metus besivaikytą balanso jausmą: gal neskubant iškepti pyragą, gal pagaliau iš esmės susitvarkyti namus, o gal į rutiną įtraukti naują sveiką įprotį. Harmonijos jausmas dažniausiai slypi paprastoje mūsų kasdienybėje.
Rugsėjį LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejus tampa konkurso „Jaunojo dizainerio prizas“ centru. Jau keturioliktą kartą organizuojamas konkursas šiais metais vertinimui
MENINIŲ
AKCIJŲ SAVAITĖ VILNIUJE: KAI KRIZĖ TAMPA GALIMYBE
Rugsėjo 22–27 d. Vilniaus viešosios erdvės taps atviromis laboratorijomis menui ir bendrystei – čia vyks Meninių akcijų savaitė (MAS’25), kurią rengia nepriklausoma šokio organizacija „Be kompanijos“. Šių metų tema – „Krizė kaip šansas“. Krizė paprastai suvokiama kaip grėsmė ar lūžio taškas, tačiau festivalis kviečia ją matyti ir kaip galimybę – keistis, persvarstyti santykį su savimi ir kitais, išgirsti tai, kas dažnai nutylima. Šių metų festivalis kviečia nebijoti krizės – priimti ją kaip progą permąstyti
sulaukė 99 baigiamųjų darbų, kurie pasiskirstė penkiose kategorijose: produkto, komunikacijos, mados, interjero dizaino ir dizaino tyrimų. Nepriklausoma tarptautinė komisija – architektė Jolanta Starzak, dizaino tyrimų specialistas Marco Ferrari, industrinio dizaino atstovė Meret Wacker, įvairių
mados prekių ženklų kūrybos vadovas Michaelis Kampe bei tvarumo ekspertas Vinay Bhajantri – nominavo 15 perspektyviausių projektų, kurie eksponuojami konkurso darbų parodoje. Ji muziejuje veiks iki rugsėjo 28 dienos, o spalio mėnesį bus eksponuojama Panevėžio miesto dailės galerijoje.
santykį su kūnu, emocijomis, politiniais įsipareigojimais ar bendru dangumi. Tai savaitė, kurioje menas miesto erdvėse
taps ne tik estetikos, bet ir atsakomybės erdve, primenančia: krizė nebūtinai reiškia pabaigą – ji gali tapti pradžia.
RUDUO SLĖNYJE
Naujas popierinis „Lamų slėnio“ rudens albumas jau pasirodė visose spaudos prekybos vietose! Šįkart jo viršelį papuošė fotografo Roko Darulio ir kūrybos vadovės Gabijos Kūrės kūrybinio dueto „Kūnas“ specialiai „Lamų slėniui“ kurta fotosesija Neringoje.
Popieriniame rudens numeryje kalbamės apie estetikos paieškas: nuo atidžiai su meile kuruojamos vintažinių baldų studijos, meno kūrinių ir drąsių interjero kontrastų pilnų namų, metai iš metų dailiais žiedais pasipuošiančio gražiausiu tituluojamo Vilniaus balkono iki saugojant vietos kontekstą kurtos sodybos, smulkiausiais rankų darbo piešiniais dekoruotų indų ar su japonišku
kruopštumu kurtų medžio baldų. Tai atradimų, įkvepiančių interjerų, negirdėtų istorijų ir lėto gyvenimo būdo pavyzdžių pilnas žurnalas.
Kas nutiktų, jei Lietuvos vizionieriaus M. K. Čiurlionio kūryba susitiktų su šiuolaikine kultūra? Atsakymą į šį klausimą žada
rugsėjo 18 – 21 d. Kaune vyksiantis šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“, šiemet atnešantis ne tik galingus elektroninės muzikos ritmus, bet ir ambicingą meninį eksperimentą. Rugsėjį, bendradarbiaujant su M. K. Čiurlionio muziejumi, Kauno paveikslų galerijoje duris atvers jungtinė
paroda, kurioje legendinio menininko idėjos taps įkvėpimu Lietuvos ir užsienio kūrėjams. Festivalis vyks skirtingose Kauno miesto erdvėse – nuo Ąžuolyno parko, Kauno menininkų namų ar Mykolo Žilinsko dailės galerijos iki „Pergalės“ plieno perdirbimo gamyklos.
Savojo balanso paieškose
Pradėjus galvoti apie balansą, mintyse iškilo jos vardas. Radvilė Šabonė , prekės ženklo „Daily Spoon“ įkūrėja, tiek savo asmenybe, tiek atidžiai ir nuoširdžiai kuruojama veikla, rodos, idealiai atspindi šį žodį. Buvo nekantru sužinoti, kas įkvepia jos kasdienybę.
90-ŲJŲ FILMAI. Ypač – Nancy Meyer filmai. Jų interjeras, spalvos, dialogai yra medus akims ir ausims.
DARBO ETIKA. Kai matau į savo darbą širdį sudedančius žmones, kurie kiekvieną dieną siekia geresnio nei vidutiniškas rezultato, –man tai didžiausia motyvacija stengtis ir pačiai.
ŠEIMA. Įkvepia mane nepasiduoti, o, kai reikia, – ir sustoti, prisiminti, kas svarbiausia.
KIEMAS. Turiu prisisodinusi kalnus mėtų, čiobrelių, šalavijų, levandų, rozmarinų ir raudonėlių – viskas žydi, viskas kvepia. Ruošiant maistą nueiti nusiskinti žolelių į savo kiemą man – tikra pasaka.
VINTAŽINIO INTERJERO PARDUOTUVĖLĖS.
Turiu priklausomybę vintažiniams šviestuvams – jais apstatyti visi mano namai. Vintažas mane įkvepia ir pačiai kurti ilgaamžius dalykus.
NIUJORKAS. Niekada nepatyriau kitos tokios vietos su tiek daug koncentruoto talento, kūrybiškumo, nestandartinių sprendimų. Tai – geriausius viešuosius ryšius turintis miestas pasaulyje, o kiekvienas jo kampas yra ikoniškas.
ŠEIMOS VERSLAI. Kokybė, meilė ir atsidavimas ilgamečiuose šeimos versluose – nesvarbu, tai alyvuogių aliejaus ūkis Toskanoje ar mediniai baldai Lietuvoje. Iš kartos į kartą perduotos žinios ir nuoširdus rūpestis gali sukurti nuostabius dalykus.
ŠVARI VIRTUVĖ. Joje visada norisi sukurti ką nors skanaus. Ir maistingo!
VANDUO. Plaukimas – vienintelis man nusisekęs sportas. Panirus į vandenį visas triukšmas pradingsta – tai mane labiausiai atpalaiduojantis dalykas.
KOMANDA. Žmonių atsidavimas, pagalba vieni kitiems, bendrų pergalių šventimas.
Tekstas: Ada Paukštytė
Nuotraukos: Lina Jushke
Gyvoji šokio architektūra
Su choreografe, šokėja, šokio pedagoge Agnija Šeiko susitinkame mudviejų abiejų gimtame Klaipėdos mieste. Ką tik grįžusi iš aktyvios kelionės po Suomiją, ji – kaip visada energinga ir besišypsanti. Už langų dulkiant lietui, naujai
įrengtame Agnijos lofte kalbamės apie kintantį namų pojūtį ir šokio architektūrą.
– Man visada atrodė, kad žmonės pajūryje gyvena kitu ritmu –ramesniu, lėtesniu...
– Turbūt priklauso nuo to, ką žmogus veikia ir kaip gyvena. Bet kalbant apie patį miestą, taip, Klaipėda turi kitą ritmą. Galimybė per dešimt minučių atsidurti bet kur veikia atpalaiduojančiai. Prieš kelias dienas draugams pasakojau, kad mano kolegė – choreografė iš Švedijos – nusipirko mažą namuką Japonijoje ir parašė, kad dabar yra ten, kur nori būti, kad jai nieko daugiau gyvenime nereikia. Man ilgu tokio jausmo.
Visgi mano santykis su Klaipėda – gana komplikuotas. Iš vienos pusės, tai mylimas, gimtas miestas ir jis man labai rūpi. Aš noriu, kad jis augtų, vystytųsi, gražėtų, išlaikytų savo istoriją ir rastų naujus kelius. Iš kitos pusės, jis kartais riboja... Nepaisant to, būtent čia aš išgyvenau nuostabų kūrybos periodą, kurio metu gavau laisvę įgyvendinti gausybę beprotiškiausių idėjų, kas kitam mieste greičiausiai būtų buvę neįmanoma. O čia mumis labai tikėjo. Esu dėkinga miestui už daugelį nepakartojamų patirčių.
– O kas tau yra namai?
Žmonės, kurie mane pažįsta, dažnai stebisi: tu juk gana nomadiškos natūros, kaip taip išėjo, kad visą gyvenimą pragyvenai Klaipėdoje? Matyt, čia jau toks gyvenimo paradoksas. Taip, čia – mano mama, mano šeima, daug brangių vietų, bet to jausmo, kad esu savo vietoje, aš neturiu. Gal jo ir nerasiu. O gal ir nebūtina jo ieškoti? Prieš dešimt metų, sukūrusi spektaklį „Keliaujančios bažnyčios“, aš labai ryškiai pajaučiau Klaipėdą iš įvairių pusių, sluoksniais, perpratau dramatišką jos istoriją, supratau, kodėl ji yra tokia, kokia yra, ir tarsi nurimau. Gal tas neįsivietinimas iš tikrųjų ir veda mane į priekį?
– Žvelgiant iš šono, tavo karjera klostėsi nuosekliai ir sėkmingai.
Tavo ir Šeiko šokio teatro vardas puikiai žinomas Lietuvoje ir užsienyje, esi įvertinta aukščiausiais scenos menų apdovanojimais. Atrodytų, tik kelk sparnus ir skrisk?
– Visada tokių pamąstymų būna, tačiau aš turėjau atiduoti duoklę vaikams, kurie labai prisirišę prie mokyklų, savos aplinkos. Mano dukters gimimo istorija susijusi su Giruliais, kur mes šiuo metu ir
Ji nesitapatino su to meto primestomis taisyklėmis, moters elgesio „normomis“. Jai buvo nusispjaut. Gyveno taip, kaip norėjo, ėjo, kur norėjo.
gyvename. Na, dar turime penkerius metus, kol dukra baigs mokyklą, sūnus ją jau baigė. O paskui – žiūrėsim, ar tų pokyčių dar reikės.
– Būti aktyvia, produktyvia kūrėja ir tuo pat metu skirti pakankamai laiko vaikams – atrodo nemenkas iššūkis?
– Virginia Woolf yra parašiusi esė „Savas kambarys“, kuriame pagrįstai teigia, kad kuriančiai moteriai reikia savo kambario ir laiko sau. O aš įsigijau neblogą automobilį, nes labai daug keliauju, leidžiu laiką autostradose. Ten ir yra mano „savas kambarys“, kur apmąstau dalykus, netrikdoma galiu pabūti tik su savo mintimis, ruoštis repeticijoms ar kontempliuoti naujas idėjas. Šito trūksta nuolat – vienumos laiko, kai priklausai tiktai sau.
– Kūrėjų šeimose vaikai dažnai kviečiami vaidinti spektakliuose, neretai „užsikrečia“ tuo meno virusu ir lyg obuoliai nuo obels pabyra kūrėjų dinastijos. Tavo sūnus, kurį matydavome šokio spektakliuose, nepasirinko šokėjo profesijos?
– Bet labai arti nuriedėjo – įstojo į aktorinį. Taip, aš jį imdavau į spektaklius, nes vis man reikėdavo kokio berniuko šviesiais plaukais, o ir kamera jį mylėjo. Jis ir pats mielai dalyvavo, vienu metu tik pasakė: „ai, mama, viskas, užteks.“ Dabar kartais dukrą pasikviečiu į mūsų šokio ekskursijas. Tiesą sakant, visų draugų, klasiokų vaikai nori nenori įtraukiami į mano pastatymus. (Juokiasi.)
– Kaip manai, iš kur tu tokį stiprų ir „spirgų“ charakterį paveldėjai?
– Manau, kad iš mamos ir močiutės – gal net labiau močiutės. Aš negaliu komentuoti savo kitos pusės, kuri man, deja, nepažinto medžio laja. Galiu tik apgraibomis spėlioti – jei mano tėtis sportavo, tai, matyt, buvo valingas, tikslo siekiantis. O visa mamos, močiutės giminė buvo itin ugningi, aktyvūs žmonės. Močiutė nuolat ieškojo naujovių. Pasirodžius tokiam stebuklui kaip televizijos aparatai, pas ką pirmiausiai namuose jis atsirado? Pas mano močiutę. Aš šokio kelią pradėjau nuo klasikos ir liaudies šokių, o ji vis juokėsi, koks nuobodus tas baletas. Ji nesitapatino su to meto primestomis taisyklėmis, moters elgesio „normomis“. Jai buvo nusispjaut. Gyveno taip, kaip norėjo, ėjo, kur norėjo. Mamos tėtis irgi buvo įdomus žmogus – studijavo kunigų seminarijoje, bet kunigystę metė, buvo
Iš praktinės pusės, nėra lengva laviruoti šeimos ir darbo grafike, bet aš turiu puikią komandą, kuri man labai padeda, tikrai negaliu skųstis. Galima sakyti, čia didelę duoklę Lietuvos kultūrai atidavė mano mama, vyras ir uošviai. (Kvatoja.) Kita vertus, daugelio dalykų šeimoje nesureikšminome patys – ar ten ideali tvarka, ar dar kas... Kai paprasčiau į viską žiūri, pasidaro truputėlį lengviau. Ir, žinoma, patys vaikai – neturėjome su jais jokių didelių problemų. Visgi, kai atsisuku atgal, stebiuosi, kaip aš visa tai sugebėjau. Teatras buvo įkurtas tais pačiais metais, kai gimė Unė, – visiška beprotybė! Apie poilsį nebuvo nė minties. Daug kas kreivai žiūrėjo, kad aš vaikus visur tampiausi kartu, jie išties dalyvavo kūrybiniuose procesuose. Kaip tik šiandien gavau žinutę nuo sūnaus, kurioje jis rašo, kad klausosi „Ugnies medžioklės su varovais“, – šį spektaklį kartu su Gyčiu Padegimu statėme kokiais 2008-aisiais. Vaikas džiaugiasi, kad viską atsimena. Vadinasi, mano intuicija, kad vaikai turi būti šalia, pasiteisino.
šaulys, turėjo kovingumo. Tai, matyt, visų šitų genų miksas ir formavo mano charakterį.
– Kūryboje nuolat stebini naujų kontekstų, paieškų kryptimis. Esi nepailstanti naujų sprendimų ieškotoja, nesirenkanti lengvų kelių. Tai nevargina?
– Gal nuovargis kituose dalykuose atsiranda, labiau administraciniuose, teatro išgyvenimo klausimuose. Su prodiusere juokavom, kad va, atrandi kokią naują kryptį, kuri pasiteisina, bet čia pat supranti, kad kartotis negali, ir vėl tenka ieškoti naujų kelių. Aš kartais galvoju, ar aš sąmoningai tą darau, ar tie formatai ateina iš kažkokio vidinio smalsumo. Taigi nesėdi ir negalvoji, kad dabar imsiu ir sukursiu naują formą. Galvoji apie turinį, idėją, tave pasigauna smulkmenos ar vietos ir gimsta naujas paveikslas.
– Užsiminei apie erdvę – šis planas tavo darbuose labai svarbus?
– Dar paauglystėje man buvo įdomu tai, kas susiję su netipinėmis erdvėmis. Pradėjus studijuoti Olandijoje, Roterdamo šokio akademijoje, man į atmintį įstrigo pirmieji darbai, kuriuos pamačiau netikėtose erdvėse. Prisimenu tą euforijos jausmą, kai atradau tai, kas tikrai mano. Juk viskas, ką tuo metu matėme Lietuvoje, dar buvo gana ribota, persunkta pabodusių tradicijų.
Mano pirmieji darbai buvo kurti tradicinei scenai, tačiau netrukus perėjau prie netradicinių ieškojimų. Ironiška, kad pirmosios šokio ekskursijos buvo padiktuotos absoliučiai praktinių problemų –Klaipėdoje tiesiog nebuvo aikštelių pasirodymams. Dramos teatras buvo uždarytas renovacijai, Kultūros fabriko dar nebuvo, Muzikinis teatras gyveno savo autonomišką gyvenimą. Tai ką daryti? Tada pasakiau: eisim į gatves. Ir šis sprendimas mus natūraliai priartino prie auditorijos, su kuria taip norėjome artimesnio ryšio. Aš tikrai niekur taip gerai nesijaučiu, kaip netikėtose erdvėse.
– Beveik visi tavo spektakliai kurti drauge su pripažintais užsienio menininkais, gastrolių grafikas svetur nuolat augo ir intensyvėjo. O ar keitėsi taip dažnai keliaujant pati namų sąvoka?
– Labai stipriai. Anksčiau aš galėdavau ištisai būti kelyje – vos tik grįžusi, jausdavau per ilgai esanti namie. Nors visada labai mėgau ir puoselėjau namus, bet buvimas juose tarsi prilygo praradimui, kažko nepatyrimui, nepamatymui. Šis jausmas bėgant metams labai kito. Kažkas gal sakytų, kad su amžiumi visa tai, bet jau kokie penkeri metai, kaip niekur nesijaučiu taip gerai, kaip namie. Auginu šitą jausmą. Daug laiko leidžiam namuose su vaikais ir džiaugiamės matydami, kad ir jiems patinka toks buvimas.
– Svečiuojamės moderniai įrengtame tavo lofte, tačiau gyvenate Giruliuose?
– Šis loftas – tarsi mūsų antrieji namai. Jis įkurtas buvusiame humanitariniame fakultete. Kai universitetas jį perdavė transformuoti į biurus ir ofisus, mano vyras užsiminė, kad čia yra unikali galimybė – juk loftų Klaipėdos mieste labai mažai. Man tai buvo jaunystės svajonės išsipildymas, nes, mano romantiniu įsivaizdavimu, aš turėjau gyventi lofte Niujorke.
Atsimenu, apžiūrinėjom tuo metu dar visiškai tuščias lofto erdves, ir mane ištiko déjà vu, kad aš čia jau sėdėjau. Paskaitose pas Rolandą Rastauską. Tai buvo man daug reiškusios XX a. Vakarų dramos paskaitos ir vienas įsimintiniausių susitikimų su šia išskirtine asmenybe. Tada ir pajaučiau, kad čia būtų tinkama vieta ne tik gyventi, bet ir kūrybiniams susitikimams.
– Bet kūrėte namus?
– Taip. Tyrinėjome, kaip įrengiami loftai, kokios vyrauja mados ir tendencijos. Tos 5 metrų aukščio lubos yra kažkas fantastiško! Aš čia galėjau įgyvendinti tokias savo idėjas, kokių neturėčiau galimybės atskleisti niekur kitur. Smagus buvo procesas, jame netikėtai atsiskleidė ir mano sūnus, ir vyras.
– Kokie yra pagrindiniai šio būsto akcentai?
– Be abejo, aukštos lubos. Tada nuostabi senų raudonų plytų siena, kurią mes atidengėm ir palikom. Man atrodo, kad labai drąsi ir graži yra sienų spalva. Planavom dažyti santūriai, bet sūnus išrinko šitą pistacijų su mėlio natomis spalvą. Sako: jūs pamatysit, bus nuostabu. Užsukusieji čia dažnai prašo išduoti spalvos kodą.
Dar aš radau labai gražų, didžiulį art deco stiliaus veidrodį viename antikvariate. Duokit, sakau, jūs man tą veidrodį, gi tikrai niekas jo Klaipėdoje nepirks – nėra tokių erdvių, kur jam kabėti. Gerai, sako, vežkis, už pusę kainos. Labai gražiai jis įsikomponavo į erdvę. Ir nuostabi sofa, kurią įsigijau išpardavime.
– Tavo spektakliuose irgi jaučiamas „interjero dizainerio“ braižas: „Who the f**k is Alice?“ – ryški ir makabriška scenografija, „Indigo Das Schliemann Projekt“ – spalva, „Klajojančiose kopose“ – gamtovaizdžio peizažas. Kiek tau svarbus architektūrinis spektaklio vaizdinys?
– Yra mano spektaklių labai minimalistinių, kuriuose tik juoda aikštelė, kūnas, judėjimas ir idėja, – jie man brangūs. Bet vis tik man svarbi erdvė, kurioje kuriamas spektaklis, jo piešinys. Tam tikra prasme pats šokis ir yra gyva architektūra. Man ši paralelė labai svarbi.
Man labai svarbus istorinis sluoksnis. Tai, matyt, glūdi pasąmonėje ir skleidžiasi visuose darbuose. Gal čia susiję su asmeninėmis patirtimis – supranti, kad tam tikros gyvenimo dalies tu nežinai.
Štai dabar startavome su nauju spektakliu, kurio net pati idėja kilo iš medinių dvarų architektūros. Jo dramaturgiją formuojame gana architektūriškai – braižome choreografinius sprendimus ir judėjimo trajektorijas.
– O kokias temas nagrinėsi naujajame spektaklyje „Onos“?
– Vienos kelionės metu užklydome į išlikusį XVII a. dvarą. Jis privatus, bet, deja, labai apleistas ir netvarkomas. Iškart pradėjau ieškoti nematomos istorijos naratyvų. Sovietmečiu dvarų kultūra tarsi neegzistavo, bet kokia iš tikrųjų buvo jų istorija? Prie jos priėjome per moterišką prizmę, tyrinėdami, koks buvo moters vaidmuo dvare, ir ieškodami paralelių su šiandiena. Koks buvo bendruomenės kūrimo modelis tuomet ir kaip mes jį formuojame dabar? „Onos“ dėl to, kad didelė dalis dvarų valdytojų ar juose veikusių aktyvių moterų buvo Onos.
– Kaip atrandi siužetines spektaklių istorijas, užmini ant jų netikėtai?
– Man labai svarbus istorinis sluoksnis. Tai, matyt, glūdi pasąmonėje ir skleidžiasi visuose darbuose. Gal čia susiję su asmeninėmis patirtimis – supranti, kad tam tikros gyvenimo dalies tu nežinai. O juk sužinojęs geriau suprastum, kas ir kodėl vyksta šiandien. Kodėl mano miestas yra toks, o ne kitoks? Kodėl Klaipėdoje nėra nė vienos bažnyčios? Per tą kapstymąsi supranti miesto tapatybę. Lygiai taip ir su žmonėmis, ir su visais kitais dalykais. Man atrodo, šokis, būdamas toks nepačiuopiamas ir nekonkretus, per kūną išreiškia daug nuojautų. Daugelį situacijų šokio kūrėjai būna tarsi iš anksto numatę. Aš tikiu, kad šokis tikrai padeda žmonėms nenutolti nuo savęs pačių ir nuo ten, kur jie yra. – O kas tave šiandien, gana trapioje realybėje, motyvuoja?
– Gal čia tokia mano charakterio savybė, bet man nuo jaunystės svarbu būti ten, kur galbūt nieko nėra. Visi ieško pripažinimo
Vilniuje, o mano įsitikinimu, turime prakalbinti mažesnių miestelių žmones. Ten įvyksta patys šilčiausi susitikimai, žmonių atvirumas yra neįkainojamas. Atsimenu, vienoje apgriuvusioje bažnyčioje su Vilma Pitrinaite rodėme tokį labai jau šiuolaikinį performansą. Po jo prie mūsų priėjo du gerokai pakaušę vyrukai ir sako: mes nieko gražesnio gyvenime nesam matę. Tai labai stiprus atsakas, liudijantis, kad tu ne veltui kuri. Mano giliu įsitikinimu, kuo daugiau žmonės matys dalykų – gražių, negražių, – tuo žmogus bus turtingesnis, brandesnis ir gal kada nors tai padės mums išsirinkti padorią valdžią.
– Neretai į projektus įtrauki jautrias socialines grupes, senjorus. Jie šoka festivaliuose, spektakliuose, performansuose.
– Senjorų grupė yra šventas dalykas ir man, ir mano kolegoms, tai – viena ašinių edukacinių mūsų teatro veiklų. Mes akcentuojame ne tiek patį šokį, kiek bendruomenės kūrimą ir žmogaus išlaisvėjimą. Ypač – tokiame trapiame amžiuje. Net aš pati, artėdama link penkiasdešimties, matau ir jaučiu, kaip pradeda veikti visai kiti dalykai, nei veikė jaunystėje. Įsivaizduoju, kad kai tau yra septyniasdešimt ar daugiau, iš tavęs atimama daug drąsos ir galios. Na, arba mes patys jas atiduodame. Norisi pakviesti vyresnius žmones į tą meno formatą, kuris išankstiniu supratimu tarsi priklauso jaunimui. Visi kalba, kad mums reikia laisvos, mąstančios visuomenės. Ir man atrodo, kad būtent šokis padeda ją formuoti. Juk jame tenka laužyti stereotipus, prisileisti kitą žmogų, būti tarp žmonių. Šiame kontekste gimsta esminės jungtys.
– Šokis – kaip terapija?
– Nesu šokio terapeutė, bet galiu užtikrintai pasakyti, kad šokis gali turėti gilią įtaką žmogaus savijautai, jo gyvenimo filosofijai ir pasaulio matymui. O kadangi jau yra daug studijų, suteikiančių šokio terapeuto diplomą, vadinasi, moksliškai įrodyta, jog tai veikia.
DIZAINAS ĮKVEPIA
PABĖGIMAS IŠ MIESTO
Idėja: Ieva Marija Frišmantė
Nuotraukos: Šarūnė Zurba
Skandinavišką dizainą mylintys ir populiarinantys „Skandiamo“ pristato inspiracijų seriją #dizainasikvepia, šįkart kviečiančią stilingai pabėgti iš miesto – stabtelti, pajusti kasdienybės akimirkų magiją ir įkvepiančiais vaizdais nusikelti į vieną gražų vasaros savaitgalį už miesto, į Aštriosios Kirsnos dvarą. Čia kartu su šeima užburiančia gamta ir lėta kasdienybe istorinėse erdvėse mėgaujasi „Skandiamo“ ambasadorė Ieva Marija Frišmantė . Mums keliaujant vaizdais, Ieva Marija pasakoja apie šeimos laiką drauge, dizaino reikšmę jos kasdienybėje, estetikos pojūtį net mažiausiose detalėse bei kasdienius savo įsižeminimo ritualus.
– Ieva Marija, papasakok, kaip užsimezgė tavo draugystė su „Skandiamo“?
– Esu viena pirmųjų „Skandiamo“ ambasadorių ir tuo labai džiaugiuosi. O draugystė prasidėjo prieš kelerius metus, kalėdinio dekoro projekto metu, kuriame kūriau inspiracijas Kūčių, Kalėdų ir Naujųjų metų temomis. Paskui sukūrėme dar ne vieną gražų projektą, rengėme bendrus renginius, drauge net keliavome! Tai viena iš tų ambasadorysčių, su kuria jaučiu tvirtą vertybinį pagrindą. Žaviuosi tvaria „Skandiamo“ filosofija, man be galo artima skandinaviška estetika, produktai. O ir patys prekės ženklai, kuriems atstovauja
„Skandiamo“, be galo įkvepia savo kūrybi -
niais sprendimais bei dizainu.
– Esi veiklus žmogus – kas tau padeda stabtelėti, nepamesti savęs, pailsėti?
– Viską mėgstu užsirašinėti. Rašau daug ir kasdien! Viskas, kas nenugula ant popieriaus, rodos, chaotiškai painiojasi mano galvoje. Nuo buities užduočių, atsakomybių, darbų, naujų idėjų, planų rytdienai ar metams į priekį. Į užrašus įterpiu ir laiką sau, užduotis, kurias įgyvendinusi sugrįžtu į save. Žinau, kad jei ko nors neįsirašau tarp darbų, tai ir neįvyksta.
– O kur tu semiesi įkvėpimo?
– Banalu, bet – gamtoje, kelionėse, filmuose. Labai mėgstu stebėti žmones, kurie mane įkvepia, mėgstu užfiksuoti jausmą, kaip žmonės verčia mane pačią jaustis.
– Kalbamės tokią gražią atostogų dieną. O kaip jūs dažniausiai atostogaujate su šeima – ar pirmenybę teikiate nuotykiams, o gal visgi poilsiui?
– Kadangi gyvename mažų vaikų burbule, vienareikšmiškai ieškome galimybės pailsėti. Tačiau, kad ir kur benuvyktume, vadiname tai verčiau vietos pakeitimu, o ne atostogomis. Nepaisant to, nauja vieta gali įkvėpti, praturtinti vaizdais, paprastais gamtiškais potyriais. Laikas išvykose yra ypatingas, nes jis nėra pertraukiamas kasdienės buities užduočių, o mes turime prabangą visą dieną leisti drauge.
– Esi dekoratorė, dirbi su gėlėmis, kuri er-
dvių dizainą renginiams – ar aplinka, kurioje gyveni kasdien, tau taip pat svarbi kaip ta, kurią kuri kitiems „Vynvyčio“ vardu?
– Be abejo. Mano namai man – mėgstamiausia vieta visame pasaulyje. Juose jaučiuosi jaukiai, saugiai, jie pilni sentimentų. Namų aplinkoje man svarbus švarus, neutralus ir kokybiškas pagrindas, it fonas, kurį mėgstu papildyti vintažo radiniais, vaikų piešiniais, iš kelionių sugrįžtančiais daiktais ar kitais funkcionaliais dizaino objektais.
– Taigi kasdienybėje dizaino objektai tau svarbūs?
– Man tikrai patinka būti apsuptai gražios, įkvepiančios aplinkos. Manau, geras dizaino objektas yra tas, kuris savyje turi
daug klasikos. Vadinasi, turi potencialą išlikti aktualus ilgai, senti gražiai, išlikti kokybiškas ir naudojamas ilgus metus. Tokių savo erdvėse (tiek namų, tiek ir darbo) tikrai turiu daug. Nemeluosiu – jie man suteikia daug džiaugsmo!
– Ar dizainas, įkvepiančių erdvių interjeras tau svarbus ir atostogų metu?
– O kas šiuo metu traukia tavo akį? Kokias tendencijas matai namų puošyboje?
– Jau minėtas kontrastingumas. Tekstūrose, spalvose, dydžiuose. Sena ir nauja deriniai, stiprus atsigręžimas į vintažą, kokybę, ilgaamžiškumą. Medis, metalas, gaminiai iš perdirbtų medžiagų.
Daugiau gero dizaino įkvėpimų rasite interjero salone „Skandiamo“ ir www.skandiamo.lt
– Taip, kadangi visi mano darbai, veikla sukasi aplink kuriamą vizualumą erdvėms, šventėms, renginiams – ne išimtis, jog mano akį traukia išskirtinės lokacijos, erdvės, nestandartiniai sprendimai. Į Aštriosios Kirsnos dvarą atvykstame jau trečią kartą – čia mane papirko erdvių autentiškumas, labai ryškus seno ir naujo kontrastas, gamtos ramybė. Šioje vietoje viskas, rodos, atsiskleidžia kitomis spalvomis, nes aplinka yra tiesiog nuostabiai graži.
Suvaldyti medį
Nuotraukos:
Pamačiusi, kad iliustratorius Karolis Strautniekas susižavėjo medžio darbais, nesusilaikiau jam neparašiusi. Taip su fotografe atsidūrėme nedideliame ežerų apsuptame Aukštaitijos kaimelyje, kur Karolis kartu su gyvenimo drauge, šeimos gydytoja Akvile ir augintine Bite leidžia jau antrąją vasarą. „Šiame gyvenimo etape dažniau renkuosi laimę nei pinigus, o sėdėdamas ant savo rankomis drožto suolo atsisakiau ne vieno didelio projekto“, – pasakoja. Gera stebėti pasikeitusią tarptautinį pripažinimą pelniusio menininko kasdienybę – šiandien joje daugiau gamtos, paprastumo, laiko mylimoms veikloms ir laisvės.
Tekstas: Karolina Kulda
Lina Jushke
Visą istoriją skaitykite NAUJAME rudens LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
NAUJAI ATRASTAS MIESTAS ANT IŠGANYTOJO KALVOS
Vizualizacijos: projekto „Sanguškų parkas“ archyvas
Išgirdus „Sanguškų parko“ pavadinimą iškart norisi sužinoti daugiau. Kas tie mistiškai skambantys Sanguškos ir kaip jie siejasi su šiandieniniu moderniu Vilniumi? Tai – istorinė iš Gediminaičių kilusi, viena seniausių ir įtakingiausių LDK didikų giminių, gyvenusi XV–XIX a. Šiandien šios giminės vardas suskamba naujai: jų garbei pavadintas naujasis Vilniaus senamiestyje kylantis nekilnojamojo turto projektas, leisiantis atrasti pačius aukščiausius gyvenimo mieste standartus.
PROJEKTAS, JAUTRIAI INTERPRETUOJANTIS ISTORIJĄ
Prieš kelis šimtus metų dabartinėje „Sanguškų parko“ vietoje kūrėsi didikų rezidencijos. Tuomet gyventojų kelius dar nušviesdavo žvakių liepsna, o gatvėse aidėjo pasagų kaukšėjimas. Šiandien šiuos šimtmečius menančios senojo Vilniaus vietos atgimsta naujai ir vėl tampa namais. Prabangiu butų projektu, kylančiu istorinėje kaimynystėje ir didingos architektūros – rokoko stiliaus Misionierių bažnyčios, rotondinės Jėzaus Širdies bažnyčios ir gynybinės bastėjos – apsuptyje.
Paradoksalu, tačiau ši Išganytojo kalva vadinama ir itin gilią istoriją turinti miesto teritorija iki šiol miestiečiams pažįstama nedaug. Visgi tai ypatinga senamiesčio dalis, iš kurios sostinė atrodo žaliausia ir gražiausia: keliaudami nuo Rasų gatvės pradžios kalvos viršuje link bastėjos ir žemyn, eisite ypatingo sakralumo vietomis ir pamatysite gražiausius viduramžinės Vilniaus miesto gynybinės sienos fragmentus.
Kaip su šia vieta susiję Sanguškos? Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad 1650 m. pietiniame Vilniaus miesto pakraštyje Vilniaus vyskupo padėjėjas Jeronimas Sanguška ant kalvos pastatė rūmus ir įrengė parką. Po jo mirties šie objektai atiteko vienuoliams bernardinams, kurie vėliau teritoriją ir pastatus perleido Radviloms, o šie – misionieriams, 1695 m. ir pradėjusiems įspūdingosios, prieš keletą metų atrestauruotos Misionierių bažnyčios statybas. Metai bėgo, vietos savininkai keitėsi, istorinis kampas išgyveno daug skirtingų etapų, o sovietmečiu čia buvo pastatyti ir iki pat šių dienų plytėjo aplinkinę architektūrą bjaurojantys seni surūdiję garažai, sandėliai. Šiandien projekto kūrėjai džiaugiasi turėdami galimybę atkurti iki šiol kiek primirštos senamiesčio vietos tarp M. Daukšos, Subačiaus, Žiupronių, K. Vanagėlio gatvių istorinę vertę ir tvaria bei ilgaamže architektūra į kasdienybę sugrąžinti istorinį Sanguškų vardą.
NAUJA GYVENIMO KOKYBĖ
MIESTO CENTRE
„Sanguškų parkas“ skirtas tiems, kurie vertina gyvenimą miesto centre – mažus atstumus, komfortą, ilgaamžę architektūrą ir istorinę kaimynystę. Projekte meistriškai sudera du poliai: amžių istorija ir modernios dabarties estetika. Projektas kuriamas remiantis šių laikų tendencijomis ir funkcionalumais, statomas naudojant itin modernias medžiagas, tačiau kiekviename žingsnyje atsižvelgiant į istoriją. Naujos formos čia jungiasi su sena dvasia, o šiuolaikiškos architektūrinės linijos subtiliai įsilieja ir į miesto istoriją, ir į jos spalvų bei faktūrų paletę.
Jau greitai šiame projekte įsikurs 55
butai. Remiantis senamiesčio standartais, dalis jų įrengiami su 3 m aukščio lubomis, o mansardinių butų lubos ir panoraminiai langai sieks net iki 5,5 metro. Projekte pasitiks ir elegantiškos bendrosios erdvės, kuriose jaukią ir malonią atmosferą kurs paslaugus konsjeržas. Gyventojai galės džiaugtis ir aukščiausios klasės inžinerija, ir A++ energinės klasės pastatais, ir požemine automobilių aikštele – visa tai tam, kad kasdienybė miesto širdyje pulsuotų lengvu ir patogiu ritmu.
Ypatinga ir projekto lokacija – per langus matyti senamiesčio stogai, bažnyčių bokštai ir girdėti skambantys varpai, o vos per kelias minutes nuo čia pasiekiamos Vilniaus urbanistinį identitetą formuojančios erdvės – Barbakano kalnas, Aušros vartai,
Rotušės aikštė. Šie namai dovanoja ir privilegiją pamiršti laiką automobilių spūstyse – čia gyvenant visą senamiestį galima pasiekti pėstute.
Vystytojai dėmesį skiria ne tik naujam projektui, bet ir gretimoms jo teritorijoms. Prie namų bus įrengtas naujas visiems miestiečiams atviras skveras ir sutvarkytas Žiupronių gatvės kampe esantis Daukšos parkelis. Namo gyventojų ir miestiečių kasdienybę papildys ir pirmame aukšte įrengtos komercinės erdvės – jose įsikurs menininkų ar dizainerių butikai, grožio klinikos, kasdienės paslaugos.
Neįtikėtina, tačiau jau visai netrukus senamiestyje pasivaikščioti mėgstantys vilniečiai galės turiningai papildyti savo mėgstamus maršrutus.
Vienos širdies komanda
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Lina Jushke, Kristijonas Grigonis
Kai prieš devynerius metus pirmą kartą kalbėjomės su trynukėmis Adele, Elena ir Gabriele Bastytėmis, jos buvo ką tik baigusios mokyklą ir ruošėsi kuriam laikui išvykti į Berlyną.
Šiandien, žvelgdamos atgal, sesės džiaugiasi ne tik išsaugojusios šiltą tarpusavio ryšį, bet ir įtvirtinusios jį bendra kūrybine studija „basta.“.
Berlyne jaučiuosi panašiai kaip čia, tėvų sode, – daug žalumos, ramumos. Kiekvieną kartą grįžus laikas ten tarsi sulėtėja.
– Gabriele, Adele ir Elena, ar tiesa, kad prieš tuos devynerius metus mama tik iš mūsų pokalbio sužinojo apie jūsų planus pagyventi Berlyne?
Gabrielė: Viskas vyko gana panašiu metu – tada dar nebuvome apsisprendusios, ar vyksime į Berlyną ilgam, ar ne. Pirminis planas buvo išvykti porai mėnesių ir nors visos įstojome į norimus universitetus Lietuvoje, vis tiek nusprendėme išvykti – gyvenimas užsienyje traukė labiau.
Adelė: Berlynas buvo gana natūralus pasirinkimas: mokėmės vokiečių kalbos, vienuoliktoje klasėje su Elena pusei metų buvome išvykę į Vokietiją su mainų programa.
Elena: Berlyne jaučiuosi panašiai kaip čia, tėvų sode, – daug žalumos, ramumos. Kiekvieną kartą grįžus laikas ten tarsi sulėtėja. – Tuomet dar tik svajojote, ką studijuosite ir ką veiksite. Papasakokite, kaip susiklostė jūsų keliai.
Adelė: Tie keleto mėnesių planai virto keleriais metais. (Šypsosi.) Aš Vokietijoje baigiau programavimą ir iki šiol dirbu šioje srityje. Mano pirmosios studijos buvo tikslieji mokslai. Iš pradžių buvo gana sudėtinga, nes daug paskaitų vyko vokiškai, taip pat jaučiau didelę konkurenciją. Tačiau vėliau pakeičiau universitetą ir man ėmė patikti informatika – dabar dirbu viename startuolyje ir kartu su broliu užsiimu laisvai samdoma veikla.
Elena: Aš taip pat studijavau Berlyne, tame pačiame universitete kaip ir Adelė. Nors mokiausi grafikos dizaino, studijos neapsiribojo vien šia sritimi, o tai suteikė įvairiapusišką požiūrį į pasaulį.
Prieš ketverius metus išvykau studijuoti į Pietų Ameriką. Man ten labai patiko, daug keliavau ir sutikau savo draugą, kuris gyveno Niujorke. Viskas susiklostė taip, kad pastaruosius kelerius metus praleidau tarp Berlyno, Niujorko ir Pietų Amerikos.
Viena įdomiausių mano pažinčių Niujorke – mūsų kaimynas menininkas, ekspresionistas Carmenas Cicero, kuriam šiais metais sukako 99-eri. Mes gyvename name su labai stačiais laiptais, ir jis, turbūt, jais užlipa greičiau už mane. (Juokiasi.) Kartą besišnekučiuojant paaiškėjo, kad jam reikia interneto svetainės, o aš jas kuriu. Galvojau, čia bus greitas, poros mėnesių projektas, bet viskas užtruko pusę metų. Vis atsirasdavo kokių nors svarbių dokumentų, pakeitimų... Bet, žinoma, juk kalbama apie 99 metus istorijos! O dabar dirbame prie jo knygos.
Gyvename Soho rajone. Carmenas ten ir įsikėlė aštuntajame dešimtmetyje, kai prasidėjo menininkų judėjimas į šį rajoną, –anuomet ten buvo daug apleistų fabrikų. Beje, Soho tėvu laikomas lietuvis Jurgis Mačiūnas. Jis ir pradėjo „Fluxus“ judėjimą bei inicijavo menininkų kėlimąsi į šį rajoną. Mažas tas pasaulis. (Šypsosi.) – Iš tiesų. Gabriele, o ką veikei tu?
Gabrielė: Kai kalbėjomės prieš devynerius metus, pamenu, pasakojau, kad noriu dirbti kino srityje, užsiimti filmavimais, videokūryba. Iš esmės tai ir dariau nuo penkiolikos šešiolikos metų: mokiausi „Skalvijos“ kino akademijoje ir dalyvaudavau pačiuose įvairiausiuose filmavimuose. Todėl atrodė net nelabai logiška šį dalyką studijuoti –jau žinojau, kad daugiausia išmokstama per praktiką. Tą ir dariau.
Pamenu, kad išvykome su mintimis, jog greitai užsidirbsime ir galėsime studijuoti, bet pirmieji metai buvo tikrai sudėtingi. Vis dėlto, per tą laiką daug išmokome, tad dabar nebaisu ką nors pradėti nuo nulio – žinome, kad tai įmanoma.
Tada išsikėlėme į Berlyną. Pirmieji metai buvo labiau išgyvenimo klausimas – kokį darbą rasdavome, tokį ir dirbdavome. Man atrodo, ten pamatėme šiek tiek daugiau tikro gyvenimo, susidūrėme su vokiška biurokratija. Pamenu, kad išvykome su mintimis, jog greitai užsidirbsime ir galėsime studijuoti, bet pirmieji metai buvo tikrai sudėtingi. Vis dėlto, per tą laiką daug išmokome, tad dabar nebaisu ką nors pradėti nuo nulio – žinome, kad tai įmanoma. Vėliau įsidarbinau reklamos agentūroje, videoprodiusavimo srityje, net įkūriau savo videoprodukcijos skyrių. Praėjus kiek laiko nebemačiau prasmės dirbti reklamos agentūroje, nors filmavimai man vis tiek patiko, – norėjau pereiti į prodiusavimo sritį. Tik tuo metu kaip tik prasidėjo pandemija. Filmavimai nevyko, jokios prodiuserinės kompanijos nedirbo. Grįžau į Lietuvą, įsidarbinau startuolyje, perėjau į produktų valdymo sritį. Visą savo laiką praleisdavau prie kompiuterio, todėl užgimė noras ką nors daryti savomis rankomis. Taip pradėjau lankyti juvelyrikos kursus.
Po kelerių metų juvelyrikos pamokų ir darbo produktų vadove pajaučiau: noriu kurti savo prekės ženklą, galėtume tai daryti kartu su sesėmis. Visos buvome prisisėmusios patirties iš pačių įvairiausių skirtingų sričių. Visą laiką buvo aišku, kad mūsų projekto pavadinimas bus „basta.“, tik dar nebuvo aišku, apie ką jis tiksliai bus. (Šypsosi.)
Gabrielė: Nuo seno draugai mus taip vadina – nuo pavardės Bastytės.
Elena: Tad tiek pavadinimą, tiek logotipą jau turėjome. Mes visos net turime „basta.“ tatuiruotes!
– Kas kūrybinėje studijoje telpa šiandien?
Gabrielė: Iš pradžių „basta.“ gimė labiau kaip juvelyrikos prekės ženklas – praėjusiais metais jį oficialiai paleidome, tačiau dabar supratome, kad tai yra kūrybinė studija, apimanti ne tik juvelyriką.
Elena: Nenorime itin tiksliai apibrėžti, kas tai yra. Norime suteikti laisvės ir sau, ir pačiam gyvenimui – kad pats laikas parodytų, kuo visa tai taps.
Gabrielė: Aš net pačią juvelyriką matau labiau kaip techniką, kurią įvaldėme ir galime išnaudoti savo kūrybinėms idėjoms. Pavyzdžiui, paroda, kurią surengėme, jau buvo žingsnis nuo tradicinės juvelyrikos kūrimo link objektų. Supratau, kad metalą galima panaudoti ir kitaip. Kilo klausimai, kaip, pavyzdžiui, pagaminti skalbinių segtuką iš sidabro? Su tušinukais buvo panašiai – net neįsivaizdavau, kaip juos pagaminti. Ardžiau paprastus tušinukus ir galvojau: „Gerai, aš tikrai nepagaminsiu nei spyruoklės, nei mechanizmo. Kaip tuomet rasti būdą, kad viskas būtų vientisa?“. Taigi, ši paroda buvo kupina tokių kūrybinių ieškojimų.
– Paroda „Maži dalykai“ man pasirodė labai švelni ir asmeniška. Papasakokite apie ją.
Gabrielė: Visi parodoje eksponuoti juvelyriniai objektai – tai maži momentai iš mūsų gyvenimo, virtę sidabriniais daiktais. Pavyzdžiui, šaškės, kurias kūriau, yra prisiminimas iš vaikystės – su tėčiu daug jomis žaisdavome. Tiesiog akyse mačiau tą kadrą: tėčio rankas, dėliojančias šaškes. Tai buvo pats sudėtingiausias objektas, bet itin norėjau tą prisiminimą įprasminti. Arba marškinių sagos
Kiekviena prisidedame tiek, kiek galime. Jeigu kuri nors turi idėją, mes ją šimtu procentų palaikome, jaučiame viena kitos užnugarį ir padarome viską, kad projektas būtų įgyvendintas.
– jos irgi atsirado iš mūsų pokalbių, prisiminimų – tie marškiniai priminė mamą. Bet čia iš tiesų Elenos istorija. (Šypsosi.)
Elena: Prieš keletą metų laiką leisdamos sode kalbėjomės su mama, kai ji paklausė, ar nenorėčiau peržiūrėti jos senų drabužių –gal kas nors tiks. Toje krūvoje radau mamos rankų darbo marškinius. Jie buvo šiek tiek suplyšę, truputį ištepti, bet man taip patiko, kad iškart apsivilkau ir ėmiau juos dėvėti visur. Sugalvojome, kad norėtume padaryti jiems sidabrines sagas. Iš tiesų, jau anksčiau norėjau sukurti sagas kitam savo drabužiui, bet šios, skirtos mamos sodo darbų marškiniams, kurie anksčiau buvo tėčio išeiginiai marškiniai, atrodė kaip dar vienas nuostabus, parodą papildantis ir prikeliantis pačius marškinius trečiam gyvenimui objektas. Gabrielė: Smagu, kad toks kasdienis daiktas gavo, atrodytų, mažą pakeitimą, bet tos rankų darbo sagos suteikia labai daug asmeniškumo.
Taip pat tarp objektų atsirado šukos. Prisimenu, kad vaikystėje mama turėjo metalines šukas, kilo mintis jas atkurti. Gaminau būdama Berlyne, net prašiau mamos, kad atsiųstų nuotrauką, kaip jos atrodė.
Visus objektus buvo įdomu kurti ne tik iš idėjinės, bet ir iš techninės pusės. Kadangi esame trys, visur atsikartoja trejetas, tušinukas irgi turėjo turėti ką nors iš trijų dalių. Sugalvojau panaudoti tris briaunas: ar bus patogu, ar ne, neįsivaizdavau. Bet labai džiaugiuosi, kad įgyvendinau, ir dabar turiu tą tušinuką, kurį iš tiesų naudoju. (Šypsosi.)
– Vadinasi, tu, Gabriele, šiai parodai panaudojai savo juvelyrikos žinias. Kaip visos pasiskirstote veiklas, galvodamos apie naują projektą?
Elena: Kiekviena prisidedame tiek, kiek galime. Jeigu kuri
nors turi idėją, mes ją šimtu procentų palaikome, jaučiame viena kitos užnugarį ir padarome viską, kad projektas būtų įgyvendintas.
Gabrielė: Aš sakyčiau, kad mūsų pareigos, atsakomybės ir veiklos sritys lanksčiai persidengia. Šiuo metu turiu daugiau erdvės kūrybinei pusei, o Elena kuria visą dizainą. Stengiamės panaudoti tai, ką mokame, ir papildyti viena kitą. „basta.“ yra mūsų žaidimų aikštelė. Ir dabar mes tiesiog žaidžiame kurdamos tiek, kiek turime tam laiko.
– Dar vienas jūsų projektas – knyga apie grikius. Atrodo, netikėta tema, bet kartu labai jauki!
Gabrielė: Pati idėja kilo iš noro sukurti receptų knygą. Tai mūsų meninis projektas, kuriame galime kūrybiškai panaudoti savo žinias, – per pandemiją daug gaminome ir tiesiog norėjome sudėti visus savo receptus į vieną vietą, pasidaryti knygą sau. Tada pamatėme, kad kaštų atžvilgiu spausdinti vieną knygą ar penkiasdešimt nėra didelio skirtumo, tad pasirinkome didesnį tiražą. Bediskutuojant kilo mintis susiaurinti temą apie vieną produktą – grikius, nes mes beprotiškai juos mėgstame.
Adelė: Ypač Vokietijoje grikiai nėra dažnam girdėtas ingredientas, tad norime parodyti, ką skanaus galima su jais nuveikti. (Šypsosi.)
Gabrielė: Kai didžiąją laiko dalį gyveni ne Lietuvoje, vienu ar kitu momentu prisimeni lietuvišką virtuvę, jos ima trūkti, norisi tai įamžinti. Kai ėmėme rinkti medžiagą, kalbėtis su žmonėmis ir klausinėti, atradome tiek įdomių receptų!
Elena: Mūsų pokalbiuose jau tapo įprasta klausti: „su kuo valgai grikius, kaip juos ruoši?“. Tad knygoje planuojame pačios užauginti grikių derlių, sudėti receptus, viską pateikti vizualiai.
– Nors ir esate išsibarsčiusios po pasaulį, atrodo, kad išlaikėte labai gražų seserišką ryšį. Kūryba padeda jį puoselėti?
Gabrielė: Išvažiavimas į Berlyną mus suartino, bet kartu ir leido pabūti atskirai. Vilniuje nuolat susidurdavome su tuo, kad esame trynukės, turime daug tų pačių pažįstamų, kartais pasijusdavome įspraustos į tam tikrus rėmus. Nuolat girdėdavome klausimus: „O kur sesės?“, „O kur trečia?“. Svetur jausmas buvo kitoks: gerai, tu turi seserų, ir tiek – niekas į tai per daug nesigilino. Norėjosi laisvės – nebebūti tiesiog viena iš trynukių.
Manau, mums reikėjo tų metų, kad galėtume susikurti savo atskirus gyvenimus. Pavyzdžiui, kai grįžau kuriam laikui pagyventi į Lietuvą, patyriau, ką reiškia būti vienai – su šeima, broliais ar draugais. Sakyčiau, kad per tą laiką sukūriau visai kitokius santykius.
Elena: Šiuo metu mūsų bendravimas yra ir sugrįžimas vienai pas kitą per kūrybinius projektus. Dabar kuriame kartu ne todėl, kad esame trynukės, o todėl, kad esame asmenybės, kurios gali ir nori kažką daryti drauge.
Adelė: Galbūt aš pati jaučiuosi labiausiai įleidusi šaknis Berlyne – sesės žino, kad gali mane ten visada rasti. (Šypsosi.)
– Ar turite kokią nors seserišką tradiciją, kuri išliko nuo paauglystės laikų?
Gabrielė: Kartu geriame rytinę kavą.
Elena: Tiesiog taip įprasta: atsikeli ryte, nesvarbu, ar šalta, ar lyja, – einam kavos.
Adelė: Net nebuvau apie tai pagalvojusi, nes tai atrodo jau taip įaugę į kraują. (Šypsosi.)
– Jei pokalbį užbaigtume šiek tiek filosofiškai, kaip manote, kas labiausiai pasikeitė per visą šį laiką – jūs pačios ar pasaulis aplink jus?
Adelė: Manau, kad pasikeitė ir pasaulis, ir mes pačios. Galbūt dabar labiau vertinu kiek sulėtintą tempą, nereikalauju iš savęs visur suspėti. Kasdienybėje įsiterpė daugiau ramybės.
Gabrielė: Gyvenant Berlyne ir matant šio miesto laisvę atsirado daugiau erdvės kūrybai, pajautimui. Pavyzdžiui, kodėl grikiai? Nes mums taip norisi. Užgimė daug noro tiesiog daryti – sodinti, galvoti, kurti. Būtent per tą laisvę ateina suvokimas, kad ne viskas turi būti logiška ar paaiškinama. Kai kurie dalykai tiesiog kyla iš širdies.
KURTI NEMATOMUS DIALOGUS
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: prekės ženklo archyvas
„Kvepalai pradeda veikti ten, kur regėjimas išnyksta“, – sako Michalas Gilbertas Lachas, nišinės parfumerijos prekės ženklo „BOHOBOCO“ įkūrėjas. Kadaise mados pasaulį jis iškeitė į jam kur kas intymesnę kalbą – kvapus, kuriais koduoja savo patirtis, istorijas ir šilčiausius prisiminimus.
– Michal Gilbert, savo kaip kūrėjo kelionę pradėjote mados pasaulyje, tačiau šiandien „BOHOBOCO“ yra pripažintas nišinės parfumerijos prekės ženklas. Kada supratote, kad kvepalai gali tapti jūsų nauja kūrybine kalba, ir kaip ši priemonė praplėtė jūsų kūrybinį lauką?
– Išties, pradėjau nuo mados, o šiandien esu nišinės parfumerijos industrijoje. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes mano kūrybiškam ir vizionieriškam protui kvepalų kūrimas yra daug gilesnis ir labiau jaudinantis įrankis. Uoslė, aromatas ir atmintis išties daro stebuklus. Supratau, kad iš visų mūsų pojūčių būtent uoslė stipriausiai ir giliausiai sužadina emocijas, intuiciją, jausmus, prisiminimus ir vaizdinius. Tai magiškas, vis dar iki galo neištirtas pojūtis. Ši raiškos priemonė padėjo man atrasti naują drobę, kuri leidžia tapyti manyje slypinčias vizijas ir emocijas.
Mada man buvo tapusi sistema, valdoma verslo ir primestų tendencijų, o kvepalai leidžia būti savo ateljė ir kurti tol, kol būsiu pasirengęs atskleisti pasauliui tikrą meno kūrinį. Galiu pridurti, kad kvepalai tapo mano tikrąja laisve. Jie suteikė erdvę uosliniam dialogui su pasauliu – plačiam, giliam, įvairiaspalviam, kartais net metafiziniam. Ši kalba mano sielai daug artimesnė, nei kada nors buvo mada, ir aš esu dėkingas už šį atradimą.
– Esate sakęs, kad kvepalai tarsi leidžia mums kalbėti be žodžių, įamžinti prisiminimus, kurti emocinį ryšį. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šį neverbalinį dialogą? Ar tokia ir yra „BOHOBOCO“ vizija? – Kvepalai yra mano tikroji komunikacija, veikianti nematomame lygmenyje. Drabužius buvo galima apžiūrėti, mada buvo vizuali, o kvepalai pradeda veikti ten, kur regėjimas išnyksta. Lieka tik jausmai – emocijos, prisiminimai, vaizdiniai. Uoslė yra vienintelis pojūtis, kuris be iškraipymų keliauja tiesiai į tą smegenų dalį, kurioje saugomos emocijos. Vienas įkvėpimas gali akimirksniu nukelti mane į konkrečią vietą ir laiką, kur gimė tos idėjos sumanymas.
Būtent todėl aš kuriu – nes kvepalai kalba, jie komunikuoja, neša emocinį gylį. Pradedu istoriją, o vėliau kiekvienas žmogus, dėvintis mano kvepalus, rašo jai savo scenarijų, kuria savo patirtis. Šis tylus dialogas ir yra esmė. Mane žavi tai, kad aš esu tik atspirties taškas, – visa kita priklauso žmogui, dėvinčiam kvepalus, jo sielai ir prisiminimams. Šis nematomas ryšys ir yra pati gražiausia kūrybos dalis.
– Ką jums asmeniškai reiškia šis ryšys su žmonėmis per kvapą?
Ar prisimenate akimirką, kai supratote, kad jūsų kurtas derinys kitą labai palietė?
– Tai labai gilus ir svarbus klausimas, į kurį atsakymų vis dar ieškau. Kaip menininkas, dažnai tai lyginu su muzika ar kinu –neretai žmonės seka kūrėją, nes kažkas jo darbuose juos palietė, tapo jų pačių gyvenimo dalimi. To paties ieškau ir parfumerijoje. Gaunu privačių žinučių instagrame – žmonės dalijasi, kokias emocijas mano kvepalai jiems sukelia, kaip suteikia jėgų, kaip pažadina prisiminimus. Tai išties mane džiugina, nes būtent čia baigiasi mano darbas ir prasideda jų patirtys.
Taip gimsta pačios gražiausios istorijos – parašytos tiesa, siela ir širdimi. Pavyzdžiui, neseniai jauna lenkų dainininkė parašė man atsiliepimą apie „WET CHERRY • LIQUOR“ kvepalus. Ji papasakojo, kad ši kompozicija jai suteikė drąsos kurti debiutinį albumą – nuo dainų tekstų rašymo namuose, pradinių įrašų studijoje iki galutinių dainų versijų. Šie kvepalai tapo jos kasdieniu palydovu, padedančiu drąsiai žengti į studiją ir nuoširdžiai išreikšti savo emocijas. Daug klientų rašė, kad „POLISH • POTATOES“ sujaudino juos iki ašarų, pažadindami prisiminimus apie senelius, vasaras kaime, seniai pamirštas akimirkas.
Kai sulaukiu tokių atsiliepimų, žinau, kad magija įvyko – kad mano kvepalai palietė kito žmogaus gyvenimą. Šios istorijos suteikia jėgų, parodo, kad tai, ką darau, turi prasmę.
– Kvepaluose užkoduotos tikros jūsų istorijos. Pasidalinkite keliomis jų. Kuri kompozicija jums atrodo asmeniškiausia ir kokius prisiminimus ji neša?
– Kiekvieni mano kvepalai yra tarsi mano vaikas. Jie gimsta iš prisiminimų, patirčių ir emocijų. Ir kaip tėvas negaliu pasakyti, kad vieną myliu labiau už kitą. (Šypsosi.) Kiekvienas turi savo sielą, bet, žinoma, kai kurie išsiskiria pagal tai, kaip keliauja po pasaulį.
Pavyzdžiui, „WET CHERRY • LIQUOR“ yra pirmoji mūsų žvaigždė, ikoninė kolekcijos kompozicija. Kritikai ir klientai šį kvapą įsimylėjo beveik akimirksniu ir kalbos apie jį netyla iki šiol. Daugelis laiko šiuos kvepalus vienais geriausių, o gal net pačiais geriausiais vyšnių aromato kvepalais rinkoje. Šis kvapas savyje talpina pirmųjų troškimų intensyvumą, pagundos ir atgimimo dienoraštį. Tai bene aistringiausias mano istorijos skyrius – atvėręs tiek daug durų „BOHOBOCO“ visame pasaulyje.
„RED WINE • BROWN SUGAR“ pakerėjo Artimuosius Rytus: tai, ką sukūriau iš savo intymios vizijos, rado naujus namus visiškai kitoje kultūroje. Tai dar kartą įrodo, kad kvapas yra universali kalba, suprantama be sienų.
„MAGIC • MUSHROOMS“ yra labai asmeniškas kvapas, jis švenčia mano trynukų gimimą. (Šypsosi.) Į buteliuką sudėti tą laimę, kai meilė ir atsakomybė patrigubėja, buvo jautrus procesas. Kiekvieną kartą jį užuodęs, prisimenu tą stebuklo, augimo ir dėkingumo jausmą. Ir, žinoma, „POLISH • POTATOES“ – bene rizikingiausias mano kūrinys. Įkvėptas vaikystės ryto turguje su seneliais, jis neša bulvių džiuto maišuose, dar šilto, saulėje džiūstančio šieno, burokėlių, beržo ir pačios žemės aromatus. Jis gimė ne iš prabangos, o iš paprastumo ir atminties – ir tapo vienu labiausiai aptarinėjamų kvapų kolekcijoje. Žmonės iš visiškai skirtingų žemynų sako, kad šie kvepalai pažadina jų pačių vaikystės prisiminimus, net jei jie niekada nesilankė Lenkijos kaime. Tai mane išmokė kai ko labai gilaus: tiesa ir autentiškumas mene visada randa atgarsį, nesvarbu, kur esi.
Kiekvieni mano sukurti kvepalai yra ir mano gyvenimo istorija, ir kvietimas kitiems rasti juose savo atspindžius. Tai mano dienoraščio fragmentai, parašyti ne rašalu, o kvapu. Ir galbūt tai yra didžiausia parfumerijos magija – kad mano asmeninis prisiminimas gali tapti veidrodžiu kito žmogaus sielai, grąžinančiu jį į savo patirtis, meilę ir svajones.
– „BOHOBOCO“ buvo nominuotas kvepalų oskarams –„The Fragrance Foundation Awards“ Londone. Ką jums reiškė šis pripažinimas?
– Tai buvo lūžio taškas mano gyvenime. Iki tol jaučiausi taip, lyg būčiau pastatęs laivą, bet neturėčiau burių, – ir staiga burės atsira-
do, leisdamos man plaukti toliau. Šis pripažinimas suteikė drąsos, sustiprino tikėjimą savimi ir pasirinktu keliu. Tai buvo įrodymas, kad net jaunas lenkų prekės ženklas gali būti pastebėtas ir įvertintas tarptautiniu mastu. Nuo to laiko sulaukėme daugybės apdovanojimų visame pasaulyje: Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Jungtinėse Valstijose. Bet man svarbiausi apdovanojimai – mano kvepalus dėvinčių žmonių reakcijos. Jų istorijos, jų atsiliepimai yra mano tikrieji oskarai.
– Ar yra natų ar ingredientų, prie kurių kurdamas kvepalus nuolat sugrįžtate?
– Daugelis prekių ženklų savo kompozicijas kuria aplink tam tikrą paletę ar išskirtinį ingredientą. Mūsų kelias kiek kitoks: pirmiausia visada ateina įkvėpimas – vizija, prisiminimas ar emocija, kuri atveria tikrąją lobių skrynią. Ir tik tada atsiskleidžia ingredientai. Kai dirbau su „POLISH • POTATOES“, žinojau, kad ten turi įsipinti šieno, burokėlių, beržo ir, žinoma, bulvių užuominos, nes tai buvo mano vaikystės patirčių turguje aromatai. Kuriant „ • SAFFRON“, mane pribloškė Dubajaus turgūs su savo prieskoniais ir šafrano „raudonuoju auksu“.
Niekada nerenku ingredientų iš įpročio – juos diktuoja tiesa. Kiekvienas projektas reikalauja savo paletės. Noriu, kad kiekvieni kvepalai būtų tarsi naujas pasaulis, istorija, atradimas.
– Ką jums reiškia autentiškumas – tiek asmeniniame gyvenime, tiek „BOHOBOCO“ filosofijoje?
– Autentiškumas šiandien yra visa ko pagrindas. Savo mados kūrimo metais leidau sau pasiduoti tendencijų, agentūrų, išorinio spaudimo įtakai. Jaučiausi lyg auksiniame narve. Pažadėjau sau, kad niekada daugiau niekam neleisiu keisti savo širdies ar kūrybos pamatų. Būtent todėl su „BOHOBOCO • PERFUME“ ginu autentiškumą kaip liūtė savo jauniklius. (Šypsosi.) Nenoriu įtikti visiems – geriau jau paliesti mažiau žmonių, tačiau giliai. Toks jau esu.
Norėčiau būti prisimenamas kaip drąsus kūrėjas, bet ne paviršutiniškai ar šokiruojančiai. Mano drąsa kyla iš ištikimybės sau ir savo vizijai, o ne iš pigios provokacijos. Tad vienintelis tikslas – toliau nuoširdžiai kurti ir saugoti šią meninę laisvę, nes žinau, kokia ji trapi ir kaip lengvai ją gali praryti sistema. Tai vertybės, kurias renkuosi kiekvieną dieną.
ARCHAJIŠKA MOTERIŠKUMO JĖGA
Nuotraukos: Rita Buša
Modelis: Elisabeth Dybvik Vestnes
„Reda Paula“ rudens / žiemos 2025 / 2026 kolekcija gimė iš noro sujungti minimalistinę prabangą su archajiška moteriškumo jėga. Įkvėpimu tapo lietuvių archeologės Marijos Gimbutienės tyrinėta deivių kultūra bei senovės simboliai, kuriuose moteris vaizduojama kaip gyvybės ir gamtos energijos šaltinis. Ši kolekcija balansuoja tarp ramios, meditacinės harmonijos ir laukinės, nevaldomos gamtos jėgos – tai atsispindi siluetuose, kurie yra ir struktūriškai minimalistiniai, ir organiškai laisvi. Kolekcijoje dominuoja retro stilistikos atgarsiai bei subtilus gamtos įkvėpimas. Naudojami natūralūs audiniai – vilna, šilkas, kašmyras, taip pat likutinis džinsas ir oda. Netikėtos organiškos formos rankinė – pirmą kartą sukurta prekės ženklo istorijoje. Spalvų paletė – iš lietuviškos gamtos:
gilūs chaki, rudi ir žemiški tonai kontrastuoja su subtilia pilka ir tamsaus džinso mėlyna.
Norvegijoje kurta fotosesija tapo natūraliu kolekcijos tęsiniu – jos idėja apie moterį kaip laukinės gamtos jėgą atsiskleidė akmenuotoje jūros pakrantėje ir kalno papėdėje. Griežtos uolienų linijos kontrastavo su laisvu tamsaus džinso deriniu, o horizonte stūksantis kalnas išryškino retro stiliaus kostiumo plačių pečių stiprybę.
Fotosesijos tikslas buvo sukurti vizualinę kelionę, kurioje moteris pasirodo kaip šiuolaikinė deivė – stovinti tarp didingų gamtos formų, bet išsauganti trapų žmogišką jautrumą. Norvegijos peizažas čia tapo ne tik fonu, bet ir pratęsė kolekcijos idėją, pabrėžiančią moters ryšį su gamtos stichijomis.
Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Lina Jushke
Mokslo ir meno dialogas klimato kaitos kontekste
Biotechnologė ir menininkė Arūnė Baronaitė jungia mokslo tikslumą ir meno jautrumą –du pasauliai susitinka viename kadre. „Mano meninė praktika tampa būdu tyrinėti gamtos procesus, kurie paprastai lieka nematomi. Taip kuriami patyrimai, atveriantys naujus santykius“, – sako Arūnė, tyrimus apie ekologiją paversdama įtaigiomis vizualinėmis istorijomis.
– Arūne, dar prieš mūsų pokalbį užsiminei, kad visuomet jauteisi balta varna. Kodėl?
– Mokykloje Klaipėdoje niekada niekur nepritapdavau – nei savo išvaizda, nei požiūriu ar domėjimosi lauku. Vienas iš ryškiausių pasipriešinimo pavyzdžių buvo dešimtoje klasėje, kai dalyvavau miesto gražiausios Kalėdų eglutės konkurse. Su klasiokais ir nuostabia dailės mokytoja sugalvojome pagaminti tvarią eglutę iš senų mokykloje rastų kėdžių. Tai buvo prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų. Tuo metu mūsų šio sprendimo niekas nesuprato: vadino tai nesąmone ir sakė, kad gaminame eglutę iš „šiukšlių“, nes neturime pinigų, tačiau konkursą laimėjome. Kurį laiką apie tai buvau pamiršusi. Studijavau Vilniuje, bet prieš penkerius metus grįžau gyventi į Klaipėdą ir čia mano partneris Linas Kutavičius parodė man daugiafunkcę alternatyvios kultūros erdvę, kurioje reziduoja daug menininkų, „TEMA“. Šiai bendruomenei artimas „pasidaryk pats“ principas ir antrinis daiktų panaudojimas. Būdama ten prisiminiau, kad tuo užsiiminėjau dar būdama labai jauna.
– Kaip manai, iš kur tas pasipriešinimas?
– Mano tėvai buvo kitokie – augino mane savaip ir jau nuo anks-
tyvųjų dienų suteikė daug laisvės. Iš pasakojimų žinau, kad jie patys kovodavo su savo tėvais dėl laisvės. Iš jų išmokau būti savimi, siekti laisvės ir nekreipti dėmesio į tai, ką sako aplinkiniai.
– Dabar studijuoji fotografijos ir medijų meno magistrą Vilniaus dailės akademijoje, tačiau prieš tai baigei molekulinės biologijos, bioinžinerijos bakalaurą ir magistrą. Ką veikei po šių studijų?
– Atlikau praktiką Onkologijos institute. Pasirinkau tai sąmoningai, nes būdama šešiolikos netekau močiutės, ji mirė nuo vėžio. Tuo metu daug galvojau, kodėl ir kaip tai vyksta. Buvo be galo įdomu tai tyrinėti, tačiau pajutau, kad pati sistema riboja tyrinėjimo kryptis. Iš onkologijos srities perėjau į darbą laboratorijoje, kur toliau dirbau su molekulinės biologijos metodais, tačiau ilgai neužsibuvau – pradėjo trūkti erdvės kūrybai, intuicijai ir kitokiam santykiui su gyvybe. Šis pojūtis ir pastūmėjo mane ieškoti kelių į meną. Man įdomu nauji iššūkiai, galimybės išmokti ką nors naujo. Tačiau visada ateina tam tikras momentas, kai suprantu, kad procesai pradeda kartotis. Tuomet ieškau kitos krypties, kurioje vėl aplankytų atradimo jausmas. Man svarbu jausti, kad esu gyvame procese, o ne tik atlieku nusistovėjusią rutiną ir stringu uždaruose cikluose.
„IN BETWEEN“
Ryškinta su samanomis, fiksuota su Baltijos jūros vandeniu. Analoginė fotografija.
2025 m., Nida
Fotografija tapo katalizatoriumi ieškoti savęs ir ryšių tarp gamtos bei žmogaus. Suvokiau, kiek daug gauname iš buvimo gamtoje ir kiek daug iš jos išsiurbiame. Man svarbu kelti klausimą, kaip atrasti balansą ir bendrystę, o ne įsitaisyti hierarchijos piramidės viršūnėje.
– Ar tada ir pradėjai aktyviai užsiimti fotografija?
– Studijuodama bakalaurą retkarčiais fotografuodavau. Visi mano draugai tuo metu buvo iš Vilniaus dailės akademijos, o su mokslininkais artimesnių draugysčių taip niekada ir neužmezgiau. Fotografija tapo katalizatoriumi ieškoti savęs ir ryšių tarp gamtos bei žmogaus. Suvokiau, kiek daug gauname iš buvimo gamtoje ir kiek daug iš jos išsiurbiame. Man svarbu kelti klausimą, kaip atrasti balansą ir bendrystę, o ne įsitaisyti hierarchijos piramidės viršūnėje. Dauguma žmonių net nėra girdėję termino antropocenas, kuris labai tiksliai nusako dabartinę situaciją – būtent šį laiką, kuriame kapitalizmas klesti gamtos sąskaita. Galbūt atsiradus vaikui manyje, net ląstelių lygmeniu, įvyko stiprus pasipriešinimas šiam sisteminiam diegimui. Todėl fotografijoje man svarbiausia tapo ne estetika, o galimybė ieškoti, kaip gamta gali prabilti ir tapti kūrybos bendraautore. Pirmiausia mokiausi profesinėje mokykloje, vėliau lankiau fotografijos kursą pas fotografą Remigijų Treigį, kuris man vis sakydavo: „Arūne, tavo idėjos man yra per daug sudėtingos, bet tu turi tai tęsti.“ Fotografavau su analogine kamera, nes skaitmenos man tarsi buvo per mažai, joje trūko gyvybės ir tikrumo.
Paradoksalu, bet poliarizuoti filtrai pavertė mikroplastiką vaivorykšte ir vaizdas atrodė estetiškas ir gražus. Realybėje tai yra teršalas, žala aplinkai ir mums patiems, o vizualiai tuo galima sumanipuliuoti ir apgauti žmogaus protą. Toks dviprasmiškas atradimas dar labiau paskatino mane gilintis į šią temą.
– Kitas tavo projektas, fotografijų paroda pavadinimu „Polimeras“, buvo šios temos tąsa, tiesa?
– Idėja „Polimero“ fotografijoms kilo, kai Latvijos miestelio Karostos įlankoje pamačiau tiek šiukšlių, kiek dar nesu mačiusi gyvenime. Supratau, kad kai kuriose vietose jos kaupiasi ir jų neišneša jokios audros. Tada pradėjau daryti tiriamąjį darbą ir pusmetį pajūryje rinkau šiukšles. Pavadinau projektą „Polimeras“, nes norėjau į jas pažvelgti kaip į ateities reliktus, tarsi naują „fosilijų“ rūšį, kurią paliks mūsų laikmetis. Mano močiutė, užaugusi Šventojoje, rinkdavo gintarus, o aš – šiukšles. Šis sugretinimas man labai reikšmingas, kaip koks ženklas, ką per kelias kartas paliekame pakrantėje ir vandenyse. – Koks radinys pajūryje tave pačią labiausiai nustebino? – Žaislinis kareivis be galvos, maždaug mano močiutės amžiaus, tikriausiai atkeliavęs iš Danijos ar Švedijos. Faktas, kad jis buvo be galvos, – simboliškas ir pasakantis labai daug. Įdomu, kaip skar-
Jungti meną ir mokslą stipriai įkvėpė menininkas Petras Saulėnas, kuris užsiima analogine fotografija. Tuo metu jau dirbau Aplinkos apsaugos agentūros laboratorijoje – plaukdavau į telkinius rinkti vandens mėginių, tyrinėjau fitoplanktoną, o pro mikroskopą vis dažniau matydavau švytinčias mikroplastiko daleles. Mane ėmė intriguoti, kaip tokias nematomas ir sudėtingas temas būtų galima paversti vaizdu, kad žmonės jas pajustų tiesiogiai. Būtent tada patekau į Petro Saulėno dirbtuves. Jis buvo sukonstravęs keistą ir kartu genialų įrenginį – mikroskopą, sujungtą su senu dumpliniu analoginiu fotoaparatu. Man tiesiog akis pravėrė, kaip galima eksperimentuoti fotografuojant mikroplastiką.
a) Fotojuostelė ryškinta su jūros dumbliais. Spauda ant tekstilės 100 x 100 cm., 2024 m.
b) „The Soil Map“ instaliacija“, 2024
„SOIL BIOPLASTIC“
„[S]Mėly“. Jungtinė menininkų paroda.
dinės tampa vėžiagyvių namu, o plastikinis maišelis apauga dumbliais. Kretingoje, kur yra mano studija, ant seno vandens bokšto stogo auga medis. Jeigu žmonės išnyktų, gamta tikrai viską atsiimtų. – Savo darbais atkreipi žmonių dėmesį į ekologiją, bet smalsu, kiek pati klimato kaitos temoje turi vilties?
– Patys iš gobšumo sukūrėme plastiką – medžiagą, kuri neyra, ir taip išsikasėme sau duobę. Mes jau tiek prisidirbome, kad to nebeatitaisysime. Iš tiesų, norisi ne tiek atitaisyti, kiek suprasti ir nebeneigti. Klimato atšilimo sustabdyti neįmanoma dėl kapitalizmo, bet tikiu, kad galime jį bent pristabdyti.
Kai lankiausi Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos susitikime, išgirdau mokslininkų žodžius, kad net jei šiandien visiškai sustabdytume taršą, norint pamatyti realius eutrofikacijos pokyčius ir ekosistemų regeneraciją prireiktų mažiausiai penkiasdešimties metų. Taigi pokyčiai įmanomi, bet jie reikalauja laiko ir kantrybės. Todėl man atrodo, kad svarbiausia – neprarasti krypties ir veikti čia ir dabar. Toks šiek tiek aktyvizmu kvepiantis posakis, bet pokyčių be veiksmų neturėsime.
Žaviuosi Sengirės fondo veikla. Man atrodo, sąmoningų žmonių daugėja. Viskas žingsnis po žingsnio – juk ir išmokti, įprasti rūšiuoti šiukšles užtruko.
– Grįžtant prie tavo kūrybos – fotojuosteles ryškini su augalais. Kaip tai sugalvojai ir kuo procesas bei rezultatas skiriasi nuo įprasto juostelės ryškinimo chemikalais?
– Vos pradėjusi domėtis analogine fotografija, norėjau rasti tvarią alternatyvą fotografijos ryškinimo chemikalams. Radau straipsnių, kad tam tikruose augaluose yra molekulės, kurios reaguoja su juostele, ir tada prasidėjo eksperimentų virtinė. Išbandžiau ryškinimą su petražolėmis, medetkomis, mėtomis, samanomis, dilgėlėmis, dumbliais ir dar daugiau. Daug kartų nepavyko, bet galiausiai vaizdas išryškėjo. Prisimenu, buvo laikotarpis, kai Baltijos jūra niekaip neišmesdavo man reikalingų dumblių ryškinimui, todėl prašiau Lino iš Olandijos jų parvežti. Dabar turiu savo ryškinimo augalų šiltnamį gelbėjimosi laive.
Rezultatas ryškinant su augalais yra mažiau kontrastingas, mažiau ryškus, bet aš ir nesistengiu išgauti tobulo vaizdo. Gamtoje tobulumo irgi nėra. Tačiau tas kadras, išryškintas su augalais, man yra labai gyvas. Jaučiuosi, tarsi dirbčiau su kompanionu, kuris nėra žmogus, o kažkas daugiau.
– Pasidalinki, apie ką dabar sukasi tavo kūryba ir ko tikėtis toliau? – Šiuo metu visas mano dėmesys sutelktas į magistrą apie ekologinį gedulą. Paprastai gedulą suvokiame kaip ritualą po žmogaus
BY THE THE SEA“
BY THE SEA AND SOIL“
„MADE
Ryškinta su jūros dumbliais. Analoginė fotografija, 2024 m.
„MADE
Fotojuostelė ryškinta su jūros dumbliais. Spauda ant tekstilės 100 x 100 cm., 2024 m.
„RARE EARTH“
Ryškinta su arktinėmis samanomis, fiksuota su Baltijos jūros vandeniu. Analoginė fotografija.
2025 m., Abisko, Šiaurės Švedija
„SOIL BIOPLASTIC“
„[S]Mėly“. Jungtinė menininkų paroda.
netekties, bet man jis svarbus kaip metodas, suteikiantis balsą gamtai. Tai ne tik sielvartas, o labiau bendrakūros ritualas. Mano meninė praktika tampa būdu tyrinėti gamtos procesus, kurie paprastai lieka nematomi. Taip kuriami patyrimai, atveriantys naujus santykius.
Rugsėjį pradėjau Helsinkio dailės akademijoje, kur mokslo ir meno sinergijoje nagrinėjau Baltijos jūros problemas ir galimus scenarijus. Man ypač rezonavo eutrofikacijos ir mirusių zonų tema. Žmogaus proto beveik nesuvokiami nebylūs jūros plotai, kur deguonies stoka nebeleidžia gyvybei egzistuoti. Atrodo, žiūri į vandens paviršių ir matai bangas, švytėjimą, gyvybingą vandenį. Bet kaip suvokti, kad po juo slepiasi negyvos erdvės? Kaip jūra, kuri mums suteikia gyvybės pojūtį, gali būti mirusi?
Todėl, manau, svarbu ne tik gedėti, bet ir tyrinėti, atsispirti per kūrybą: ieškoti, kaip menas gali padaryti matoma tai, kas iš pirmo žvilgsnio nematoma, ir kaip patyrimas gali susilieti su mokslu. Net jei regeneracijai prireiks penkiasdešimties metų, man atrodo, kad kiekviena pastanga yra prasminga, kaip atminties ritualas ir kaip žingsnis į priekį.
– Šiemet dalyvauji 1-oje Klaipėdos bienalėje „Saulėlydis kas dvejus metus“. Ką tau reiškia ši galimybė ir ką bienalėje pristatai? – Manau, Klaipėdos miestui tai labai reikšmingas įvykis. Esu dėkinga kuratoriui Valentinui Klimašauskui ir visiems žmonėms, dirbusiems su bienale. Rezultatas tikrai džiugina. Bienalėje pristatau kelis darbus, bet pagrindinis jų – „Plūdrumas“ (2024, cianotipija). Jame plastiko mikrodalelės tampa tarpinės būsenos simboliu – tarp grimzdimo ir išlikimo, tarp gyvybės ir nykimo. Vaizdas vizualiai primena saulę ar mėnulį, paskendusį jūroje, ir kalba apie trapų balansą tarp grožio ir ekologinės krizės. Man dalyvavimas bienalėje ypatingas tuo, kad čia pirmą kartą publikuotas mano tekstas. Tai didelis žingsnis iš komforto zonos, suteikiantis pasitikėjimo ir skatinantis toliau tyrinėti, kaip mokslas ir menas gali suteikti balsą gamtai. Ši bienalė man atrodo kaip erdvė, kur saulėlydis sutinka saulėtekį, o vėjo gūsiai transformuoja vaizduotę ir atmintį. Tai erdvė ne tik menininkams, bet ir miesto bendruomenei – atrasti naujus būdus kalbėti apie jūrą, ekologiją, atmintį ir tai, kaip mes visi esame susiję su šia erdve.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Tyla skambantys namai
Estetika jiems, pirmiausia, yra jausmas. Lėtai ir apgalvotai dėliodami savo namus jie kuria ne tik interjerą, bet ir santykį su erdve. Čia įsileidžia tik tai, kas iš tiesų reikalinga. Galvoja ne apie tendencijas, o apie save. Rodos, visas šias idėjas į vieną jungia ir japoniškoji vabisabi filosofija: išlaisvinanti, mokanti neskubėti, vertinti netobulumą. Ir nors iš pirmo žvilgsnio šie namai atrodo ramūs, jie turi daug veidų. Kaip ir čia gyvenantys žmonės. Susipažinkite: kūrybinis duetas Indrė Lukošiūnaitė ir Linas Šinkūnas.
– Indre, Linai, kada supratote, kad estetika, namai, dizainas –judviem artima ir įdomi tema? Tikiu, kad žodyje „estetika“ jums telpa daugiau nei vien gražūs ir funkcionalūs daiktai?
Linas: Aš vizualiųjų menų pasaulį atradau per kompiuterinę grafiką. Pradėjau dar paauglystėje savarankiškai tyrinėdamas įvairias programas, gana stipriai buvau pasinėręs į trimatę grafiką, architektūrines vizualizacijas. Tai techniškai sudėtinga sritis – dažnai galvojimas, kaip ką nors įgyvendinti, užgoždavo pačią kūrybą. Prisiminus, anuomet ir grožio suvokimas buvo visiškai kitoks. Tai padėjo gana neblogus pagrindus ir supratimą, kaip konstruojamas vaizdas. Tad kai ši sritis nusibodo ir perėjau į fotografiją, adaptuotis nebuvo sunku – visi pamatiniai principai yra tie patys. Visų pirma, kompozicija, tūriai, objektų tarpusavio santykis, tuomet – šviesa, tekstūra. Lygiai tas pats galioja ir darant nuotrauką, ir drožiant kėdę, ir kuriant interjerą. Tikriausiai todėl mane ir domina šios sritys – jas galima jungti naudojant tą pačią vizualinę kalbą. O namų kūrimas, žinoma, yra vieta, kur viskas turi sueiti į bendrą visumą. Tai situacija, kai galutinis rezultatas yra gerokai daugiau nei atskirų dalių suma. Sudėtingas, bet kartu ir įdomus uždavinys.
Indrė: O mano jautrumą detalėms, formoms ir medžiagoms padėjo suformuoti mamos gyvenimas Paryžiuje ir kelionės pas ją. Dienas leisdavau tiesiog klaidžiodama miesto gatvėmis, lankydamasi muziejuose, stebėdama žmones ir pastatus. Iki šiol aiškiai prisimenu, kaip paauglystėje jaučiausi Paryžiuje – aplinkoje, pripildytoje estetikos ir įkvėpimo. Galbūt todėl ir šiandien, galvodama apie dar neatrastas šalis ar miestus, pirmiausia savęs klausiu: koks jausmas ten būti? Šis klausimas tapo mano kasdienybės ir kūrybos dalimi. Ką mes jaučiame būdami tam tikroje erdvėje? Koks jausmas apima žiūrint į objektą ar palietus jo paviršių? Estetika man visada pirmiausia yra jausmas.
– Neseniai išgirdau mintį, kad tai ne mes, o erdvės mus pasirenka. Kokią prasmę suteikiate jus supančioms erdvėms? Kaip apskritai mes formuojame erdves ir kaip jos formuoja mus?
Indrė: Pritariu šiai minčiai. Lankydamasi skirtingose erdvėse dažnai pastebiu detales ir sprendimus, tarsi išduodančius, kam jos skirtos. Tam tikri sprendimai gali atskleisti ne tik erdvės lankytojo būdą, bet net ir numatyti jo elgesį – subtiliai jį formuodami ar net kontroliuodami pasirinkimus.
Kurdami savo namus mes formuojame aplinką, kuri tarnauja mums, o ne mes jai. Tai erdvė, kuri veikia tyliai, – neperkrauta spalvomis, neužgožianti dėmesio, bet padedanti gyventi lengviau.
Kurdami savo namus mes formuojame aplinką, kuri tarnauja mums, o ne mes jai. Tai erdvė, kuri veikia tyliai, – neperkrauta spalvomis, neužgožianti dėmesio, bet padedanti gyventi lengviau. Stengiamės kiekvieną sprendimą apgalvoti taip, kad kasdieniai rūpesčiai, kaip švara ir tvarka, nepareikalautų daug laiko ir pastangų. Kai namuose tvarkinga, ir mūsų mintyse atsiranda daugiau erdvės, daugiau šviesos. Savo namuose leidžiame laiką sau. Juose galima sustoti ir atsipalaiduoti. Tobuli namai man – tai tokie, į kuriuos įžengusi pagalvoju: „Kaip gera čia sugrįžti.“
Linas: Didžiosios dalies erdvių, kuriose būname, pakeisti negalime, tad natūraliai renkamės vietas, kurios mums yra kuo nors artimos. Manau, šis procesas dažnai vyksta pasąmoningai – tiesiog atsiduri vietose, kurios tave traukia. Man tai dažniausiai yra erdvės, kurios neįpareigoja, – tai gali būti ir atoki sodyba miško viduryje, ir perkrauta senamiesčio gatvė. Svarbu, kad vieta nevaržytų griežta tvarka ir taisyklėmis, leistų jaustis laisvai.
Kuriant namus toji laisvė irgi labai svarbi. Nors iš pirmo žvilgsnio mūsų namai atrodo gana minimalistiniai ir griežti, iš tikrųjų tvarka ir neapsikrovimas nereikalingais daiktais leidžia žymiai lengviau tvarkytis su buitimi. Kai daiktų mažiau, kiekvienas jų gauna daugiau dėmesio, o kartu – ir labiau džiugina. Namai – tai tavo santykis su kasdieniu gyvenimu, tad jų užduotis yra padėti šią kasdienybę praskaidrinti.
– Trejetą žiemų praleidote prancūziškoje Kuršių Nerijoje. Ar jos pakrantės, toliai, tyla ir pasufleravo, kokio jausmo namuose norėtųsi?
Indrė: Tai buvo išskirtinis laikas – mums dviese, su savimi, su gamta. Tą laiką prisimenu lyg filmo kadrą, kai visi žmonės išnyksta ir
liekame tik mes. Be kasdienio darbo prie kompiuterio, mūsų rutina susidėjo iš pasivaikščiojimų, mėgavimosi skaniu maistu, ramių vakarų terasoje. Tas laikas buvo kaip dovana – be skubos ir streso.
Tos žiemos mus stipriai paaugino, nes padovanojo kokybiško laiko pabūti su savimi ir vienas su kitu. Būdami ten supratome, kiek daug mums duoda gamta – kaip ji ramina, gydo ir įkvepia. Nuo tada tapome priklausomi nuo jausmo, kurį tomis žiemomis patyrėme vandenyno pakrantėje. Ieškome jo visur, kur tik apsistojame ilgesniam laikui. O jei nerandame – bandome susikurti patys.
– Indrė užsiminė, kad būtent po šių kelionių ir gimė pirmasis jūsų projektas – „cabin house“ namelis. Linai, jį statei savo rankomis?
Linas: Taip, namelio statyba buvo nemažas iššūkis. Prieš pradėdami šį projektą mes gyvenome kaimo vienkiemyje, ten nuolat reikėjo ką nors patvarkyti, tad šiek tiek statybinių įgūdžių jau turėjau. Visgi reikėjo nemažai mokytis ir tikrai ne viskas iškart pavykdavo. Nors namelis ir buvo nedidelis, apie 30 kv. m, visi statybos etapai – karkasas, inžineriniai tinklai, apdaila – yra tokie patys kaip ir „tikro“ namo. Visgi sunkiausia buvo ne techninė dalis, o darbo kiekis, kurį reikia įdėti neprarandant motyvacijos ir nenuleidžiant kokybės kartelės. Būdavo dienų, kai nuvažiuoji ir viskas tiesiog krenta iš rankų. Prisuki dvi lentas per dieną ir, atrodo, tos statybos niekada nesibaigs. Tačiau baigėsi, daug išmokau, praleidome ten daug gero laiko, o dabar namelį jau perleidome į kitas rankas – toliau vystytis ir džiuginti žmones.
– Kurdami šį namelį atradote japonišką vabisabi filosofiją. Kaip šiandien ji atsispindi tiek jūsų kūrybinėje veikloje, tiek estetikos suvokime, tiek namuose čia, Vilniuje?
Linas: Namelio dizainas buvo ganėtinai griežtas, vidaus sienos – baltos ir lygios. Apsisprendę daryti būtent taip, daug ir negalvojome – vizualizacijos atrodė gerai, todėl kibome į darbus ir stengėmės viską įgyvendinti kuo kokybiškiau. Pirmąkart tinkuodamas sienas tikrai pridarai nemažai broko! (Juokiasi.) Ir tik gerokai vėliau, kai leidome ten vis daugiau laiko, galėjome pažvelgti, kurie dalykai mums suteikia daugiausiai malonumo. Tai buvo grubios metalinės plokštės, kurias nudeginome liepsna, akmeninė praustuvė, kurią pasidarėme iš pamatinio akmens, degintų lentų fasado apdaila. Visus šiuos elementus vienijo atsitiktinumo efektas ir ryškios tekstūros – tai buvo gyvi objektai, turintys savo istoriją, jėgos, tačiau nepretenzingi. Tai suteikė suvokimą: ne viską gali suplanuoti, o galbūt ir tavo planas, kai jį įgyvendinsi, taip stipriai nebedžiugins, kaip įsivaizdavai.
Kurdami naujus namus judėjome lėčiau, dažniau žvelgėme į esamą situaciją, galvojome, kas dera konkrečioje situacijoje ir geriausiai užpildo erdvę. Dažnai tam tikras sprendimas būna labai paprastas ir pigus, bet veiksmingas. Pavyzdžiui, iš senų, išmesti skirtų lentų pasidarėme ir stalą, ir duris; kaip dekoracija tarnauja Sosnovskio barštis iš pakelės; svetainėje kabantį paveikslą radome padėvėtų daiktų parduotuvėje.
Vabisabi moko būti paprastesniam, neskubėti, atverti akis ir pa-
žvelgti į dalykus be išankstinių nuostatų. Teisi buvo Šiaudinė Kaliausė pasakiusi, kad svarbiausia – įžvelgti stebuklus paprastuose dalykuose.
– Taigi šiuos namus, kuriuose šiandien ir svečiuojamės, kūrėte iš jausmo? Kokias idėjas į juos sutalpinote? Kaip čia atkeliauja daiktai ir kokios jų istorijos?
Indrė: Kryptingai ieškojome vietos, galinčios tapti tikraisiais namais. Žinojome, kad norime gyventi senamiestyje arba visai šalia jo, nes vertiname kasdienybės paprastumą, galimybę viską pasiekti pėsčiomis. Miestas mums gražiausias tada, kai jį gali jausti savu ritmu – be skubos, be automobilio. Aplankėme nemažai skirtingų butų, tačiau būtent šis, iš pirmo žvilgsnio buvęs toliausiai nuo „svajonių būsto“ įvaizdžio, pasirodė turintis daugiausiai potencialo. Jame pajutome galimybę kurti – ne tik interjerą, bet ir santykį su erdve.
Namas, kuriame dabar gyvename, yra maždaug 300 metų senumo. Jo istorija gyva ir turtinga: čia veikė pirmoji Lietuvoje masonų ložė, čia gyveno ir kūrė garsi Riomerių šeima. Kai pirmą kartą įžengėme į šį butą, jo veidas buvo slepiamas po storais apdailos sluoksniais – plytų imitacijos sienomis, plastikinėmis plokštėmis, nuleistomis lubomis. Mūsų pirmasis žingsnis buvo išlaisvinti erdvę, leisti jai vėl kvėpuoti. Kūrėme savo namus galvodami ne apie tai, ką diktuoja
tendencijos, bet kaip čia gyvensime ir jausimės mes patys. Viskas vyko ir vyksta per jausmą.
Namus pildome lėtai, apgalvotai, įsileisdami tik tai, kas iš tiesų reikalinga, – daiktus, kurie arba palengvina kasdienybę, arba praturtina ją emociniu turiniu. Didelė dalis mūsų indų – dovanos iš Australijos, kur gyvena mano mylima draugė. Jos rankomis sukurti daiktai tapo mūsų kasdienybės dalimi. Itin džiaugiamės keramikės Simonos Kaunaitės lėkštėmis, kurios paverčia kiekvieną valgymo momentą šventišku, bei kitų mums brangių žmonių kūryba, atradusia vietą mūsų namuose. Keliaudami užsukame į vietinius sendaikčių turgus – ten slypi daugiausiai netikėtumų ir atradimų. O pastaruoju metu namus vis labiau užpildo paties Lino keramika – tai naujas jo atradimas, kurio rezultatai džiugina ir mus, ir svečius. – Kurdami savo namus mieste norėjote, kad jie būtų tylūs. Ką namuose jums reiškia tyla?
Indrė: Tyla mūsų namuose – tai harmonija visiems pojūčiams. Tyla akims – kai erdvė nevargina detalėmis ar ryškiomis spalvomis. Tyla mintims – kai aplink nėra netvarkos, kurią norėtųsi skubiai tvarkyti. Ir, žinoma, tyla ausims. Mums patiems buvo netikėta, kad gyvenant pačioje senamiesčio širdyje, šalia vienos gyviausių vakarinių gatvių, namuose gali būti taip ramu. Mes namuose klausomės muzikos, juose šurmuliuojame su draugų kompanija, bet dažnai tiesiog mėgaujamės tyla.
Tyli prabanga – tai estetikos ir gyvenimo būdo filosofija, kuriai artimas minimalizmas, neutralios spalvos, išgryninta kokybė ir santūri elegancija. Ši koncepcija itin dera su vabisabi principais ir mūsų asmeniniais pasirinkimais bei sprendimais. Man tyla – viena didžiausių prabangų gyvenime.
– O kaip vabisabi filosofijos idėjas judu taikote savo kasdienybėje, veiklose? Sąmoningas kūrimas – ką jums reiškia šis principas?
Linas: Vabisabi principai ateina iš japonų kultūros ir budizmo praktikų. Mums abiem labai patinka Japonija – tiek savo estetika, tiek japonų gyvenimo būdu. Visgi, sakyčiau, vabisabi koncepcija yra universalesnė. Dažniausiai ji apibūdinama kaip estetika, matanti ir vertinanti netobulumą, laikinumą, kismą. O tai labai artima gamtos
procesams. Manau, kad visi, gyvenantys arčiau gamtos, natūraliai supranta vabisabi esmę. Ypač tai akivaizdu atsigręžus į praeitį, nesvarbu, apie kurį pasaulio kraštą kalbėtume. Kad ir lietuviškos tradicinės sodybos: rąstinės trobos, mediniai baldai, moliniai puodai – visur naudojamos natūralios medžiagos, o daiktų dizainas itin paprastas ir funkcionalus. Rezultatas: daiktai, kurti prieš šimtą metų, dažnai žmonių be jokio specialaus išsilavinimo, ir šiandien atrodo puikiai. Manau, jog šie principai mumyse egzistuoja natūraliai, tik dažnai per modernumo triukšmą yra pamirštami. Apie tai stengiamės galvoti ir kurdami: ar tai, ką darome, nėra tiesiog mada? Ar galima sukurti taip, kad atrodytų gerai ir po daugelio metų?
Indrė: Man ši filosofija artima ir graži tuo, kad įgalina mus būti kūrėjais ir tuo pačiu tapti kūriniu. Šiandien dažnai įsivaizduojame duris kaip standartinį gaminį – jas reikia nusipirkti. Tačiau mūsų namuose yra durys, kurias Linas sukalė iš senų lentų. Tos lentos greičiausiai niekada neplanavo tapti durimis, tačiau tapo ne tik funkcionaliu daiktu, bet ir savotišku meno kūriniu, kuris mums brangus. Mūsų namuose netrūksta objektų, kuriuose įžvelgiame daugiau nei tik medžio gabalą ar akmenį. Ši filosofija skatina ir tvarumą.
Vabisabi mus tarsi išlaisvina ir mūsų gyvenimo pasirinkimuose. Leidžiame sau priimti nestandartinius, o kartais – visuomenėje net neįprastus sprendimus, bet būtent taip gyvendami jaučiamės laimingesni. Mums nesunku paleisti vietas – jose paliekame dalį savęs, bet kartu atveriame duris naujoms patirtims. Gal dėl to kartais atrodo, kad savo gyvenime jau esame nugyvenę daug skirtingų gyvenimų. – O ką labiausiai namuose mėgstate veikti? Ar čia teka lėtas gyvenimas, o gal tai – labiau siekiamybė?
Linas: Nieko labai išskirtinio – valgyti, žiūrėti filmus ir miegoti! Gal skamba primityviai, bet juk namai tam ir skirti – pasikrauti energijos tiek fiziškai, tiek emociškai. Komfortą pirmiausia pajunti per tai, ant ko guli, sėdi, miegi. Atrodo, paprastas daiktas – sofa: nueini ir nusiperki. Vizualinis aspektas viena, bet dauguma jų, tiesą sakant, yra siaubingai nepatogios! Nežinau, kas vyksta baldų pramonėje, bet kol radome savąją, išbandėme tikrai nemažai. Dabar vakare sukritę ant jos dažnai nusišypsome ir Indrė sako: „Tai yra komforto zona.“
Kaskart grįžusi po ilgesnės kelionės tarsi iš naujo patiriu mūsų namus – jų patogumą, kokybę ir jausmą, kad esu ten, kur turiu būti.
Kol kas niekur neradau geriau nei namuose.
Įsirengdami daug dėmesio ir vietos skyrėme virtuvei. Nereikia jokių ypatingų ar brangių prietaisų – svarbiausia, kad viskas būtų patogiai išdėliota. Tada maisto gamyba teikia malonumą, norisi gaminti. Apskritai, maistas mūsų namuose – svarbi tema: mėgstame daug ragauti kelionėse, prisivežame prieskonių, fermentuojame, kepame duoną, žiūrime įvairius kulinarinius šou. Kaip ir estetikos srityje, dažniausiai laimi azijietiški skoniai.
Indrė: Mūsų namai iš pirmo žvilgsnio atrodo monochromiški ir ramūs, bet jie turi daug veidų. Čia man pati geriausia sporto salė mankštai, raminanti meditacijų erdvė, patogiausias kino teatras, skaniausias restoranas ir vieta, kur geriausiai miegu. Kaskart grįžusi po ilgesnės kelionės tarsi iš naujo patiriu mūsų namus – jų patogumą, kokybę ir jausmą, kad esu ten, kur turiu būti. Kol kas niekur neradau geriau nei namuose. Gal skamba kiek neįprastai, bet savo namuose mes beveik nejaučiame buities. Dažniausiai jaučiamės, tarsi būtume rekreacinėje erdvėje, kurioje tiesiog ilsimės ir maloniai leidžiame laiką. – Šiandien vadovaudamiesi panašiais principais kuriate ir dar du projektus – seną sodybą pamiškėje ir išskirtinę erdvę pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje.
Linas: Sodyba buvo gana impulsyvus sprendimas. Užsukome pažiūrėti, norėdami pasiūlyti tuo metu vietos ieškojusiam draugui. Šis atsisakė planų, tačiau mes, nors ir neplanavome įsigyti, negalėjome paleisti jos iš galvų. Tai tradicinio plano lietuviška sodyba kaimo pa-
kraštyje, prie pat miško. Ir nors pastatų būklė ganėtinai sudėtinga, galimybė praktiškai savo kieme rinkti baravykus ir voveraites mums pasirodė neįkainojama. Namui arti šimto metų ir norėtųsi kuo daugiau išsaugoti, tačiau daug kas nepataisomai išpuvę, vertingieji elementai sunykę. Nemažai diskutuojame, leidžiame sau neskubėti, galvojame, kaip išlaikyti esmę, tačiau transformuoti erdves šiuolaikiniams poreikiams. Kalbant apie senų trobų renovacijas, pastebiu gana radikaliai pasidalijusias stovyklas: vieni nori kiekvieną lentą išlaikyti autentišką, kiti – viską griauti buldozeriu ir perstatyti naujai. Dažnai bandau įsivaizduoti, kaip mūsų vietoje elgtųsi žmonės, kurie šiuos namus kadaise statė. Kuri iš daugelio ten gyvenusių kartų yra tikrieji šeimininkai?
Projektas senamiestyje šiuo atžvilgiu paprastesnis. Čia privalome išsaugoti viską. Pastato, kuriame yra mūsų kuriama erdvė, istorija prasideda XVII–XVIII a. Kadaise jis priklausė Vilniaus burmistrui, paskui – karmelitų vienuoliams, o paskutinėje savo reinkarnacijoje tai buvo administracinės patalpos su žaliomis sienomis ir fluorescencinėmis lempomis. Šias patalpas radome jau pradėtas tvarkyti, tiesa, ganėtinai grubiai, be didelės pagarbos istorijai. Mes taip pat nesame restauratoriai ir nesiekiame atkurti autentikos ten, kur ji jau prarasta. Ką galime padaryti geriausiai, tai užkonservuoti esamą situaciją, sutvirtinti ten, kur būtina, ir su savo „dizainais“ žaisti šalia. O juos planuojame minimalius, naudojant tikras, nesenstančias medžiagas –kalkinį tinką, medį, metalą.
– Indre, Linai, užsiminėte, kad jau keletą žiemų praleidžiate Italijoje. Ką joje atrandate?
Indrė: Italija mus pirmiausia pviliojo puikiu oru, bet ji turi kur kas daugiau! Jau ketverius metus joje ieškome Tos vietos, kurioje norėtume kurti savo namus. Pirmuosius kelerius metus keliavome intensyviai – norėjosi pajausti visą šalies ritmą, kraštovaizdžių įvairovę, skirtingus regionų charakterius. Pastaruoju metu vis dažniau tiesiog nusėdame ilgesniam laikui – su draugais, visi su savo šunimis. Gyvename tarsi vietiniai, įsiliedami į aplinką. Šią žiemą pažinome Siciliją ir ji pranoko mūsų lūkesčius savo žaluma, šiluma, paprastumu. Italija mane žavi savo gamta, išskirtine maisto kokybe, bet labiausiai – žmonėmis. Jie moka mėgautis gyvenimu, vertina paprastus dalykus, didžiuojasi jais ir nuoširdžiai džiaugdamiesi dalijasi su kitais. Tas paprastumas užburia ir visada kviečia sugrįžti.
Linas: Kad ir kiek bekalbėtum apie kintančios gamtos grožį, na, nemėgstu lietuviškos darganos ir viskas! O Italija – be klimato, maisto, gamtos ir lėto gyvenimo būdo – yra ir Vakarų civilizacijos lopšys. Net atsitiktinai keliaujant po atokius Italijos kaimus galima rasti šimtų ar net tūkstančių metų senumo architektūros ir meno paveldo.
Nekalbant apie didžiuosius miestus, kurie yra tarsi muziejai po atviru dangumi. Tiesa, visos šios pagyros skirtos senajai Italijai, šiandieninis dizainas ten išgyvena sunkius laikus.
– Iš kur dar judu semiatės įkvėpimų?
Indrė: Jau seniai supratome, kad kelionės mums yra geriausia investicija, o iš jų parsivežamos patirtys ir prisiminimai – didžiausias turtas. Kiekvienais metais stengiamės aplankyti bent vieną dar nepažintą tolimesnę šalį, atrasti naujus kultūros, skonių ir spalvų klodus. Kelionės yra tema, apie kurią galėtume kalbėti valandų valandas. Netikėtos vietos, neįprasti sprendimai ir jų kuriami įspūdžiai įsirėžia į atmintį ir labai dažnai įkvepia kūryboje. Kiekviena kelionė ne tik praturtina, bet ir padeda peržiūrėti, kas iš tiesų svarbu. Grįžę dažnai atsivežame ne tik įkvėpimo, bet ir naujų medžiagų, formų, derinių atradimus. Kelionės mus dar labiau pamoko matyti grožį ne tobulume, o tikrumo kupinose detalėse.
Linas: Įkvėpimas man dažniausiai yra pasąmoninės plotmės dalykas. Šiandieniame pasaulyje mes kasdien sugeriam tiek informacijos, kad nebegali atskirti, kas ir kiek tave paveikė. Visa tai virškinasi kažkur fone, o paskui, staiga, išlenda lyg akivaizdus dalykas. Dažniausiai taip nutinka vaikštant – labai mėgstu ilgus monotoniškus žygius.
Bus taip, kaip turi būti!
Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Andrius Solominas
Užaugusi tarp menininkų ir meno galerijų, studijavusi Liverpulyje, dirbusi Londone, pirmąjį kino aikštelės krikštą Teklė Baroti gavo lakstydama tarp restorano, kuriame dirbo padavėja, ir „Disney“ studijos. Įnoringi lankytojai ir Angelina Jolie. Tviskantis į filmavimus vežiojantis automobilis ir nešvarūs indai restorane. „Tokių dalykų nesuplanuosi, viskas, kas mano gyvenime nutiko, nutiko natūraliai, organiškai. Ir kai tai supratau, pradėjau savęs nebespausti – bus, kaip bus, reikia tiesiog mėgautis kelione“, – sako klaipėdietė aktorė, kurią galima pamatyti naujame kino režisieriaus Romo Zabarausko filme „Aktyvistas“.
Manau, kad tai, ką patyriau vaikystėje, leido man save geriau pažinti, suprasti, kas esu, kas yra mano viduje, taip pat išmokė skaityti aplinką ir kitus žmones.
– Organizuoji Vilniaus trumpametražių filmų festivalį, filmuojiesi reklamose, dalyvauji atrankose, ką tik praėjo „Aktyvisto“ premjera. Ar taip ir įsivaizdavai savo svajonę – būti aktore?
– Būdama vaikas išvis neįsivaizdavau, kad gali būti tokia profesija – aktorius. Darželyje surinkdavau grupės draugus ir kurdavome „Titaniko“ scenas: čia bus laivas, jis skęsta, jūs būsit įgula, o mes užlipsim į laivo priekį. Būdavo nuostabu kurti fantastinius pasaulius, skęsdavau juose. Tiesą sakant, vaikystėje buvau visai kitokia, nei esu dabar, – bijojau žmonių, visiškai savimi nepasitikėjau, o apie aktorystę svajoti net nedrįsau. Buvau „čigoniukė“, tamsesnės odos, už ją man nuolat kliūdavo. Žiemą apmėtys sniego gniūžtėmis, rudenį kaštonais arba kankorėžiais. Nepykstu už tokią vaikystę, visa tai, ką patyriau, tapo mano dideliu bagažu.
– Kaip pavyko atsilaikyti? Juk patyčių naštą ne kiekvienas vaikas pakelia... – Žinau tokių, kurie neatlaikė. Man, turbūt, padėjo fantazija ir sugebėjimas nemalonias patirtis paversti žaidimu. O dar tai, kad namuose turėjau kitą – meno – pasaulį. Jis buvo labai didelis, jame jaučiausi graži, mylima, tikra princesė. Mudu su broliu kažkaip sugebėjome prie tų dviejų pasaulių prisitaikyti, užsiauginome storą odą: mieste į patyčias stengdavomės nekreipti dėmesio, o grįžę namo plaukiodavome savo saugioje erdvėje, kurioje galėdavome nusiimti šarvus, atsiskleisti. Tai aš indėnė, tai lobių ieškotoja, karstydavausi po medžius, atrodė, mano gyvenimas neturėjo ribų. Tačiau vos tik savo saugią erdvę palikdavau, susigūždavau.
Vienu metu norėjau šokti, bet mintis, kad reikės eiti į būrelį mies-
te, būti su nepažįstamais vaikais, kėlė man siaubą, žinojau, kad iš manęs šaipysis. Taip ir būdavo, kai tekdavo įveikti atstumus tarp namų ir mokyklos arba tarp namų ir galerijos. Grįždama namo iš Eduardo Balsio gimnazijos, kurią lankiau, susigalvodavau tokį žaidimą: praeinu parką, vadinasi, pasiekiau pirmąjį lygį, mokyklų rajoną – antrąjį, darželių rajonas – trečiasis. Šitaip žaidžiant, kelionė į mokyklą ir iš jos tapdavo ne tokia baisi, o patyčios – ne tokios skaudžios.
Manau, kad tai, ką patyriau vaikystėje, leido man save geriau pažinti, suprasti, kas esu, kas yra mano viduje, taip pat išmokė skaityti aplinką ir kitus žmones. Gal dėl to šiandien į savo vaikystės patirtis galiu žvelgti iš šviesiosios pusės. Bet tikrai nežinau, kas būtų buvę, jei būčiau užsisklendusi, galvojusi, kad esu niekam nereikalinga.
– Užaugai menininkų šeimoje. Tavo tėvai – keramikai Daiva Ložytė ir Isroildžonas Baroti, Klaipėdoje įkūrę „Baroti“ meno galeriją. Yra sakoma, kad aktorių vaikai užauga teatre, o tu augai – galerijoje?
– Galerijoje, menininkų dirbtuvėse, parodų atidarymuose. Man tai būdavo natūralus būvis – su tėvais važiuoji pas tapytojus, keramikus, matai jų darbus, matai, kaip jie dirba, diskutuoja, švenčia. Atrodė, kad visi žmonės taip gyvena. Kai mokykloje pirmą kartą nuėjau pas klasiokę į namus, pamačiau, kad nebūtinai, kad tėtis ir mama į darbą anksti išeina, kad ant sienų nėra paveikslų. Prisimenu senuosius mūsų buto paveikslus, mamos ir tėčio jaunystės kūrinius, kurie, matyt, ir suformavo mano meno pajautimą.
Tėvai išsiskyrė, kai man buvo treji, tačiau mama mums su broliu sukūrė turtingesnę vaikystę, ugdė fantaziją, kūrybiškumą, vesdavo į koncertus, teatrus, ragino domėtis kultūra. Esu jai už tai nepaprastai dėkinga.
– Ar tau niekada nekilo noras sekti tėvų keliais?
– Mėginau keramiką, man puikiai sekėsi dailė, mama yra netgi mano ir brolio piešinių parodą surengusi, tačiau buvo laikas, kai į vaizduojamąjį meną žvelgiau labai kritiškai. Baigusi Eduardo Balsio menų gimnaziją Klaipėdoje, iškart išvykau į Liverpulį. Pasirinkau muzikos, teatro ir pramogų vadybą, ji buvo arčiausiai to, ką iš tiesų norėjau, bet nedrįsau studijuoti – aktorystės.
Man vis atrodė, kad neturiu talento, to, ką turi aktoriai. Kartą, pamenu, buvau nuėjusi į teatro studiją, jaučiausi joje tarsi nesava –nesupratau, ką turiu daryti ir ko iš manęs reikalauja. Atrodė, tiesiog gadinu reikalą ir geriau jau nesipainiosiu jiems po kojomis. Studijų metais, Liverpulyje, tapo visiškai aišku, kad prodiusavimas – ne man. Puikiai sekėsi, užteko ir organizacinių gabumų, lengvai įveikdavau ekselio lenteles, teisę, rinkodarą, bet širdis labiau ragino kurti, o ne galvoti apie pinigus.
Apsispręsti padėjo darbas ispanų restorane. Tai buvo geriausia gyvenimo mokykla, kasdien, per 12 valandų pamainą, rodžiusi man įvairaus amžiaus, skirtingų patirčių žmones iš viso pasaulio. Galiu pasakyti, kad restoranas mane užaugino, jame dirbdama supratau, kas man patinka, kas nepatinka, išsiaiškinau, kokia esu ir kad turiu begalę energijos dirbti po 12 valandų neatsisėsdama, nevalgiusi, o paskui tiek pat laiko šokti ir bėgti į studijas. Tame restorane nebeliko jokių dvejonių – turiu būti, kas esu, o ne tuo, kuo žmonės mane mato. Pajutau, kad kvėpuoju – labai giliai, atvirai kvėpuoju, mano akys plačios, jaučiu savo kūną. Staiga nusiėmiau iš Lietuvos atsivežtą kostiumą ir tapau savimi. Ir kaip keista, kai grįždavau namo, į Lietuvą, man visi sakydavo – na, ką tu čia vaidini?! – Ir vis dėlto, Liverpulyje nelikai, išvykai į Londoną. Ko ieškojai ten? – Liverpulis buvo tarsi žaidimų aikštelė, leidusi man išsiaiškinti, į kurią pusę turėčiau sukti. Baigusi studijas, mačiau vienintelį kelią – į Londoną, kur susigrūdusi visa kino ir teatro industrija. Įsidarbinau administratore vienoje televizijos montavimo kompanijoje. Buvau atsakinga už krūvą dalykų, turėjau normalią darbo dieną ir visai gerą atlyginimą, o tai man suteikė drąsos užsirašyti į aktorinio meistriškumo kursus – mano svajonės niekur nebuvo dingusios.
Pirmąją dieną buvo labai nedrąsu, maniau, bus vėl tas pats, nieko nesuprasiu. Ir išties, nelabai ką supratau, ką jie visi anglišku žargonu kalbėjo, bet jaučiausi toje aplinkoje nuostabiai. Išėjusi pagalvojau, kad tai ir yra tai, kuo visą gyvenimą norėčiau užsiimti, dingo visos abejonės ir baimės. Po metų darbe pasakiau, kad išeinu. Kaip tik tą dieną, kai vadovas man norėjo pasiūlyti paaukštinimą. Būčiau gerai uždirbusi ir padariusi karjerą – Londone tai būtų gana didelis pasiekimas.
„Mes taip ir nujautėme, Tekle, tau tik teatras ir teatras“, – pasakė vadovas ir palinkėjo sėkmės.
Turėjau planą: buvau susitaupiusi pinigų teatro kursams ir praktikoms, norėjau rasti agentą, kuris man padėtų. Jei nepavyktų, visada galėjau įsidarbinti padavėja. Agentas mane susirado po pusmečio, iškart gavau pasiūlymą dalyvauti Joachimo Rønningo filmo „Piktadarės istorija 2“ atrankoje. Nuvykau į ją per visą miestą, atsisėdau, matau: pilna mergaičių, kurios tai jau daugybę kartų dariusios, o aš net nežinau, ko manęs klaus, ką turėsiu parodyti. Skaičiavau laiką –13:30 jau reikėjo būti darbe. Kai atsivėrė durys, nuėjau, padariau, ko paprašyta, ir išbėgau atgal į restoraną. Po dviejų mėnesių, per pietų pertrauką, paskambino agentas ir pasakė, kad gavau vaidmenį. Net sutrikau: o kuriame filme? Ir išvis – kaip aš filmuosiuosi mėnesį, jei turiu darbą restorane!
Šiandien man visa tai atrodo tikra Pelenės istorija: baigiu filmavimo pamainą, sėdu į žvilgantį mersedesą, vairuotojas mane veža į restoraną, paleidžia prie viešbučio durų. „Tekle, čia tikrai tu?“ – negali patikėti durininkas, o aš – iškart į persirengimo kambarį, užsirišu prijuostę ir į restorano salę. Baigusi pamainą restorane, pamiegu keturias valandas, mersedesas vėl atvažiuoja ir vežasi mane į studiją.
– Kiek tas filmas turėjo įtakos vėlesnei tavo karjerai?
– Nežinau, gerai tai ar blogai, bet aš nesureikšminu, tai buvo patirtis, darbas, puikus, nuostabus, neįtikėtinas karjeros laiptelis, man parodęs, kad einu teisinga linkme. Tačiau tikėtis, kad ims ir atsivers visos durys, būtų buvę naivu. Žinau, kaip veikia industrija, joje niekam nerūpi, kur buvai, ką darei, ką tu studijavai, niekas ten nesvarbu, išskyrus tavo užsispyrimą ir nuolatinį darbą. Turėti agentą – nuostabu, bet privalai ir savo uodegą krutinti, ieškoti galimybių, megzti kontaktus, save ugdyti. Darbas „Disney“ studijoje mano karjeros aprašyme labai gerai atrodo, bet negali sėdėti ant laurų ir svajonių. Darbas su Holivudo žvaigždėmis leido man pajusti, kad viskas yra įmanoma. Kad tai, ko tu nori, anksčiau ar vėliau įvyksta, jei išties darai, kas tau teikia malonumą. Pamenu, ateina Michelle Pfeiffer pietauti, sėdžiu, valgau, ji sveikinasi, o aš galvoju: taigi aš su ja augau, ją rodydavo per teliką per LNK, per BTV mačiau jos filmus. Ar galėjo kada šauti į galvą, kad ją apkabinsiu?! Na, taip, norėjau tapti aktore, bet čia – boom, padavėja Londone ir staiga – vienoje aikštelėje su Holivudo žvaigžde. Tokių dalykų nesuplanuosi, jie nutinka natūraliai, organiškai ir tik po kurio laiko gali įvertinti, kokie išties yra svarbūs.
Visą laiką buvau gana griežta sau, kėliau aukštus tikslus, bet kuo daugiau tokių dalykų patyriau, tuo aiškiau suvokiau, kad bus taip, kaip turi būti, aš galiu tik mėgautis kelione.
Mus taip dažnai kausto baimė. Ypač, kai nepažįstame situacijos.
Aš esu iš tų žmonių, kurie visada klausia tiesiai – kaip tu jautiesi?
Ar nori kalbėtis? Gal galiu kuo tau padėti?
– 2021-aisiais atgal į Lietuvą tave parvedė pandemija ir karantinas. Ar manai, kad tai sutrukdė tavo kelionei ir karjerai?
– Iš Lietuvos aš niekada nebėgau, išvykau mokytis. Nepaprastai myliu savo kraštą, bet studijuoti norėjau ne Lietuvoje, maniau, iš užsienio parsivešiu kažką naujo, kažkas mane ten stipriai traukė. Liverpulyje buvau visiškai viena, netgi kalbos gerai nesupratau, pinigų irgi neturėjau, gyvenau su trimis riešutais per dieną – buvau nusprendusi, kad iš tėvų jokios paramos neimsiu. Kai iš saugios namų erdvės atsirandi visiškose džiunglėse, instinktai staigiai ant kojų pastato. Na, palaukit, dar turiu smarvės, kol galiu kažką sugalvoti, tol krutu, į Lietuvą negrįšiu. Ir studijavau, ir dirbau, o kai, pagaliau, pradėjau save išlaikyti, atsirado pasitikėjimas savimi. Karantinas buvo dar vienas išbandymas, prasmės likti Londone nebebuvo, grįžau į Lietuvą, manydama, kad atvešiu čia naujos patirties, kitokios praktikos. Pradėjusi gyventi čia, supratau, kad industrija visai kita, kad agentai neegzistuoja, kad čia daugybė dalykų atsiranda per žmones, bendravimą. Teko mokytis iš naujo, o šiandien jau galiu pasakyti, kad kino industrija stipriai išaugusi, pasikeitusi, joje atsiranda vakarietiški standartai, kurių iš mūsų tikisi Lietuvoje filmuojančios užsienio kompanijos. Tai suteikia daugiau galimybių ir nuima spaudimą, kad turi ieškoti draugų ir pažinčių.
Pirmaisiais metais Lietuvoje jaučiausi ateive – čia nestudijavusi neturėjau draugų, daug ką trikdė mano išvaizda, kitokia kalbėsena ir kad grįžau iš užsienio. Turėjau ne kartą įrodyti ir vis dar turiu, kad
esu aktorė. Dalyvavau televizijos projekte „Lietuvos balsas“, organizuoju kino festivalius ir taip neriu savo tinklą.
– Svarbia tavo kelionės atkarpa Lietuvoje tapo vaidmuo Romo Zabarausko filme „Aktyvistas“. Kaip gavai šį pasiūlymą?
– Apie „Aktyvistą“ sužinojau iš socialinių tinklų. Pamačiusi atrankos režisierės Dalios Survilaitės žinutę, kad filmui ieškoma aktorių, uždėjau patiktuką. Netrukus sulaukiau Dalios skambučio ir kvietimo dalyvauti atrankoje. O tada viskas ėmė labai greitai rutuliotis, gavau užduotį sukurti video, tada nuotoliu susijungėme su režisieriumi, jam viskas tiko, o aš iškart pagavau savo heroję Laimą – buvusią Kauno LGBT+ organizacijos aktyvistę. Manęs tema nenustebino, daug laiko praleidusi užsienyje mačiau įvairovę, o grįžusi į Lietuvą supratau, kad čia viskas dar ne taip paprasta, kad vyrai susikabinę už rankų čia retai vaikšto. Man atrodė svarbu apie tai kalbėti, tikrai norėjau tapti to pokalbio dalimi.
Manęs dažnai klausia apie intymias filmo scenas su translyčiu aktoriumi Simu Kuliešiumi. Bet man nereikia pergalvoti žmogaus tapatybės. Svarbiausia – komunikuoti, kad partneris šalia jaustųsi saugiai. Mus taip dažnai kausto baimė. Ypač, kai nepažįstame situacijos.
Aš esu iš tų žmonių, kurie visada klausia tiesiai – kaip tu jautiesi?
Ar nori kalbėtis? Gal galiu kuo tau padėti? Bet tai, turbūt, irgi mano vaikystės patirtys – juk visada buvau vaikas, su kuriuo niekas nenorėdavo žaisti. Užtat šiandien nepaliksiu žmogaus vieno, jei matau, kad jam reikia žodžio, pagalbos ar užtarimo.
NEPATOGUS KINAS
TRAGIKOMEDIJOS IR TRILERIAI
IŠ GYVENIMO: PENKIOS FILMŲ
REKOMENDACIJOS
Būna gyvenimų, įdomesnių už filmus. Kai kurie žmonės įsisuka į trilerius ne pagal scenarijų, kitus ištinka nesurežisuotos tragikomedijos ar įvelia romantinės dramos be cenzūros. Būtent tokias – tikras istorijas be specialiųjų efektų ir dublerių – spalio 7–26 d. pasakos dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Jis pasklis ne tik Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Alytaus kino salėse ir įvairiausiose erdvėse – baruose, Radvilų rūmų dailės muziejuje ar Muzeotekoje, bet ir internete, o tai reiškia – visoje Lietuvoje. Tikrų, o dažnai ir Holivudo scenarijaus vertų istorijų šiemet – daugybė, tad „Lamų slėnio“ skaitytojams ir skaitytojoms atrinkome, kurių pirmiausiai nevalia praleisti.
AKMENS DIEVAI
rež. Iván Castiñeiras Gallego
Penkiolika metų kurtas žavaus Portugalijos kaimelio portretas apie negrįžtamai kintančius gyvenimo ritualus. Odė žmonėms ir pasakoms, kurias jie seka.
LAIŠKAI IŠ VILKŲ GATVĖS
rež. Arjun Talwar
Prisižiūrėjęs lenkiško kino, indų kilmės režisierius Arjunas atsiduria Varšuvoje. Kultūriniai skirtumai tampa juokingu ir meile alsuojančiu filmu apie mūsų uždarumą.
KOYAANISQATSI
rež. Godfrey Reggio
Režisierius grįžta į savo vaikystės namus, norėdamas įamžinti dar gyvuojančias legendas ir ritualus. Čia, žaviame kaimelyje tarp Portugalijos ir Galisijos, jis kruopščiai ieško ribų tarp praeities ir dabarties. „Akmens dievai“ – tai odė bėgančiam laikui, monumentalus lėto, natūralaus gyvenimo atvirukas.
Prieš gerą dešimtmetį Arjunas su draugu nusprendė savo gyvenimą iš Indijos perkelti į Lenkiją. Tačiau pritapti nelengva net ir dabar. Net ir Vilkų gatvėje, Varšuvos centre. Šmaikštus ir nuoširdus režisieriaus žvilgsnis atveria ir mums, lietuviams, artimą Lenkijos visuomenės portretą. Su žiupsneliu meilės ir ironijos, jis parodo gąsdinančiai atpažįstamą Rytų Europos šalių uždarumą atvykėliams.
Legendinis dokumentinis filmas, kurio pavadinimas kilęs iš hopių kalbos žodžio, reiškiančio „išsibalansavęs gyvenimas“. Jis atskleidžia chaotiškus žmonijos ir gamtos santykius. Filme, kuriame gausu gamtos peizažų ir stichijų vaizdų, rodoma daugybė šiuolaikinės civilizacijos ir technologijų scenų. Nesinaudojant žodžiais ir dialogais, idėjos perteikiamos tik vaizdais ir muzika. Kaip atrodo pusiausvyrą praradęs pasaulis? Žadą atimantis Godfrey Reggio 1982 m. šedevras su užburiančiu Philipo Glasso garso takeliu.
TAI, KAS NUTINKA ŽEMĖJE
rež. Michele Cinque
Italų kaubojų šeima įkuria ekologišką gyvulių ūkį. Deja, viskas eina šuniui ant uodegos, o aplinkui bastosi išalkę vilkai.
Džiulijus ir Frančeska siekia atkurti dykumėjantį savo ūkio dirvožemį ir kovoti su klimato kaitos padariniais. Vėliau jų vaikai – trylikametis Brando ir šešiametė Briana – galėtų perimti tvarų tėvų verslą. Šis kelias – kupinas iššūkių, rizikos ir skausmo, tačiau tuo pat metu – nepaprasto grožio, stiprybės ir meilės žemei. Nuostabūs kalvotos Italijos kadrai, užpildyti poetiškais dukros ir mamos pokalbiais, kelia fundamentalius klausimus apie pasirinkimų svorį ir sugyvenimą atšiauriomis sąlygomis.
GRYBAI: GYVYBĖS TINKLAS
rež. Joseph Nizeti, Gisela Kaufmann
Leiskitės į magišką ir atradimų kupiną 3D kelionę per grybų pasaulį, vedami Björk balso. Galbūt būtent grybai yra sprendimas didžiausioms Žemės problemoms?
Ne visai augalas, ne visai gyvūnas, bet kažkas tarp jų. Grybai – itin įdomus mokslininkų tyrimų objektas, kuris, tikėtina, vis dar slepia svarbiausias gamtos paslaptis. Vedami magiško Björk balso ir britų biologo, įsitrauksite į be galo turtingą grybų tinklą bei panirsite į požeminio pasaulio stebuklus, egzistuojančius nuo dinozaurų laikų. Vos per 40 hipnotizuojančių minučių susipažinsite su keisčiausiais gamtos organizmais, patirsite didį mūsų planetos grožį ir paslaptis. Pirmą kartą „Nepatogaus kino“ istorijoje – 3D formatu.
Mano gyvenime laiko gali pritrūkti viskam, bet tik ne duonai kepti – šiam ritualui jo atrandu bet kokiomis sąlygomis. Ne dėl to, kad kitur raugo duonos nusipirkti negalėčiau. Ir ne dėl to, kad maniškė –skaniausia pasaulyje. Tiesiog tai yra mano ritualas, kuris man be galo svarbus. Ir svarbus jis ne tik man – mokslas ne kartą įrodė, kad net mažiausi pasikartojantys dalykai rutinoje padeda nervų sistemai ilsėtis: sumažina nerimą, įžemina ir tiesiog
leidžia labiau mėgautis pačiu procesu. Galų gale, fiziškai apčiuopiamas darbo rezultatas, kurį sukuri savo rankomis, suteikia neįtikėtinų galių. Kai pirmą kartą man padoriai pavyko duonos kepalas, jaučiausi supermoterim. Mažų mažiausiai.
Todėl kviečiu ir jus atrasti savo kasdienybės maisto ritualą. Ir pateikiu penkias idėjas, kurios, mano galva, labiausiai rituališkos – keičiančios ne tik lėkštę, bet ir kasdienybę.
1. MAČIA ARBATOS CEREMONIJA
Ar gali būti kas nors rituališkiau, jei pats gėrimas vadinamas „ceremonija“?
Nors šiandien bet kurioje tinklinėje kavinėje barista mačią suplaka per kelias minutes, Japonijoje šimtmečius ši praktika reiškė visai ką kita – ne greitą energijos dozę, o tylų pagarbos, bendrystės ir sąmoningo sustojimo veiksmą.
Šis ritualas turi griežtą tvarką: žalieji arbatos milteliai persijojami, užpilami ne karštesniu kaip 80° C temperatūros vandeniu, bambukine šluotele plakami iki smaragdinės putos. Galiausiai, pats ragavimo
procesas – meditatyvus, lėtas ir įtraukiantis visus receptorius, o ne greitas gurkšnis pakeliui į darbą. Viskas, regis, labai paprasta, tačiau nekintama ir kas kartą turi būti atliekama tokia pačia tvarka.
Gaila, kad šiandienos mačia tampa tokia populiari visai ne dėl rituališkos savo padermės – veikiau jau dėl smaragdinės spalvos, kuri puikiai tinka instagramiškuose kadruose. Tačiau pabandžius šį ritualą susikurti tiesiog namuose, pradedant rytą lėtai ir sąmoningai, tikiu, pagerėtų ne tik dienos produktyvumas, bet ir viso gyvenimo kokybė.
2. RAUGO DUONOS KEPIMAS
Šiuo punktu aš, žinoma, esu labai šališka, bet, mano įsitikinimu, nėra nieko labiau įžeminančio, negu suleisti rankas į tešlą. O ir moksliniai tyrimai rodo, kad rankų darbas, toks kaip tešlos minkymas, mažina nerimą ir aktyvina parasimpatinę nervų sistemą.
Jau nekalbant apie tai, kad tiesiog suteikia laimės: nors duoną kepu jau ketverius metus, kas kartą, atidarius orkaitės dureles, ji mane nudžiugina kaip mažą vaiką. Duonos kepime rituališkų žingsnių ne-
trūksta. Visų pirma, pats raugas – gyvas organizmas. Jį reikia maitinti, prižiūrėti, kartais net „nuraminti“, kai karštą vasaros naktį sugalvoja „pabėgti“ iš stiklainio. O ir pačios tešlos užmaišymas yra lėtas, daugiapakopis procesas – nuo raugo atnaujinimo, minkymo ar gliuteno stiprinimo iki kepalo formavimo ir kepimo. Laiko paskubinti negali, bakterijoms turi suteikti sąlygas atlikti savo darbą taip, kaip joms reikia. Tai moko savotiškos disciplinos, kantrybės ir svarbiausia, kad procesas yra ne mažiau reikšmingas nei rezultatas. Galiausiai, duona visada buvo ne tik maistas, bet ir namų, saugumo bei gerovės simbolis. Todėl, iškepus kepalą savo rankomis, aplanko kažkoks nepaaiškinamas pasitenkinimo savimi jausmas: tu gali pamaitinti šeimą vos iš kelių pačių paprasčiausių ingredientų. Nereikia ypatingos įrangos ar prabangių produktų. Reikia tik tavo paties rankų (na, gerai, ir dar truputį magijos), kad sukurtum mažą stebuklą.
3. ŽOLELIŲ ARBATOS
Dar vienas punktas, skirtas arbatai, tačiau šįkart į tolimąją Japoniją keltis visai nebūtina – grįžkime čia pat, į mūsų laukus ir pievas. Lietuvių liaudies tradicijoje žolelių rinkimas buvo neatsiejama kasdienybės dalis: juk šimtmečius žolynai buvo ne tik medicina, bet ir šventa praktika. Žolelių rinkimą neretai lydėdavo malda, jos buvo dovanojamos ar laikomos ypatingose vietose.
Tiek pats rinkimo veiksmas, tiek ir tiesioginis prisilietimas prie žemės – jau be galo rituališka. Sakyčiau, kad artima meditacinei praktikai, šiandien vadinamai miško maudynėmis (shinrin-yoku), kurią japonai išpopuliarino visame pasaulyje. Tik lietuviai tą darė nuo seno: eidavo į pievas ir miškus,
klausydavosi tylos, žinojo, kada laikas vienam ar kitam augalui.
Šiandien daug kas į žoleles žiūri tik kaip į produktą – maisto papildą buteliuke, kurį suvartoji tabletės pavidalu. Bet tikroji jų galia slypi rituale: rinkime, džiovinime, saugojime. Ir rinkimas – tik pradžia. Reikia kantrybės viską išdžiovinti ant popieriaus ar drobės, kad išliktų spalva ir kvapas. Vėliau – kruopštus laikymas stikliniuose induose, mišinių ruošimas. O svarbiausia – ragavimas, kuris leidžia įsiklausyti į visą gamtos ritmą. Pavasarį skinamos jaunos dilgėlės, vasarą – ramunėlės, liepžiedžiai ar mėtos, rudenį – šaltalankiai. Kiekvienas augalas turi savo laiką ir savo istoriją.
4. RAVIOLIŲ MENAS
O štai ravioliai – visiškai kitas maisto ritualų lygmuo. Iš pirmo žvilgsnio tai tik paprasti makaronai su įdaru, bet man jie tapo tikru food art simboliu. Galėčiau valandų valandas žiūrėti, kaip rankomis lipdomi šie maži kulinariniai stebuklai.
Ir jeigu jau paprastam ravioliui nulipdyti reikia nemažai kantrybės ir laiko, tai šiuolaikinėje kulinarijoje ravioliai virto spalvingomis miniatiūromis. Tešla dažoma burokėlių sultimis, špinatų tyre, ciberžole, kalmarų rašalu ar net gėlių žiedlapiais. Ant jos piešiami raštai,
išgaunami geometriniai ornamentai... Pati pirmą kartą tokius mini meno kūrinius pamačiau instagramo paskyroje @sincerelypasta, rekomenduoju pasekti! Vien tik žiūrėti į jų gamybos procesą jau hipnotizuoja... Net neįsivaizduoju, kaip reikėtų tokį grožį suvalgyti?
Bet už viso to slypi ne tik estetika. Ritualas čia – pačiame rankų darbe. Iškočioji, spalvini, pieši, užlenki, užspaudi... Jau įsivaizduoju, kad patenki į visišką „flow“ būseną, kai laikas ištirpsta taip greit, kaip raviolis dingsta iš lėkštės.
5. DARŽOVIŲ RAUGINIMAS
Mano vaikystėje žodis „raugintas“ neturėjo labai teigiamų asociacijų. Tie dideli agurkų stiklainiai rūsyje ar nosį riečiantis kopūstų kvapas neatrodė romantiškai... Šiandien situacija apsivertė aukštyn kojomis: mokslas atskleidė, kad žarnyno mikrobiota daro didžiulę įtaką mūsų sveikatai, tad rauginti produktai sugrįžo į kulinarinį diskursą su trenksmu.
Ir magijos čia nestinga: stiklainyje, atrodo, iš niekur atsirandantys burbuliukai, lengvas šnypštimas ar net „nušokinėjantys“ dangteliai primena, kad vos keli ingredientai
gali tapti namais tūkstančiams gyvų mikroorganizmų. O ir pati fermentacija jau seniai nebėra vien močiutės rauginti kopūstai.
Kopenhagos restoranas „Noma“, ne kartą tituluotas geriausiu pasaulyje, savo fermentacijos laboratoriją pavertė kulinarinių inovacijų šaltiniu. Aš pati šia praktika rimčiau susidomėjau į rankas paėmusi René Redzepi ir Davido Zilberio knygą „Foundations of Flavor: The Noma Guide to Fermentation“ – tikrą manifestą šiuolaikinei fermentacijos kultūrai. Ji išplečia požiūrį, kas apskritai yra fermentacija, ir parodo, kiek rituališkumo
slypi pačiame procese: paruoši daržoves, palieki „kvėpuoti“, kasdien grįžti patikrinti kvapą ir ieškai tų „gyvybės ženklų“, kurie įrodo, kad bakterijos savo darbą jau nudirbo. Priešingai nei kepant duoną, čia yra daugiau vietos eksperimentams, netikslumams ar klaidoms. Nesvarbu, ar fermentuosite tradicinius kopūstus, naminį obuolių actą, ar žaisite su grybais, ankštinėmis daržovėmis ar vaisiais, – taisyklės paprastos: vanduo, druska ir... laikas. Visa kita – tik detalės, prieskoniai ir jūsų kūryba. Suklysti beveik neįmanoma, svarbiausia tiesiog pradėti.
Rytas gražiausiame Vilniaus balkone
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Rūta Floral
Kai gydytojos, medicinos mokslų daktarės Ritos Krikštopaitytės paklausiu, ar padėkos raštus už gražiausią Vilniaus balkoną gauna kasmet, ji nusišypso: „Kas antrus metus.“ Kiekvieną kartą eidama M. K. Čiurlionio gatve stabtelėdavau prie jos gėlėto balkono ir pagalvodavau, kokia gi jo istorija. Tikiu, kad aš tokia ne viena.
Visą istoriją skaitykite NAUJAME rudens LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
„ASKO“: SKANDINAVIJOS ĮKVĖPTA
– VISADA ŽINGSNIU PRIEKYJE
Daugiau kaip 75 metų patirtį sukaupusio buitinės technikos gamintojo „ASKO“ istorija prasidėjo 1950 m. nedidelėje ūkininkų bendruomenėje Jungo kaime, Švedijoje. Jaunas ūkininkas Karlas-Erikas Andersonas, norėdamas palengvinti motinos buitį, suprojektavo ir pagamino išskirtinę skalbimo mašiną. Ji turėjo nerūdijančio plieno būgną, stovėjo ant keturių ketaus kojelių ir pasižymėjo mažesniu energijos suvartojimu. Galimybė ne tik šildyti vandenį, bet ir gręžti, o svarbiausia – pasiekti gerokai švaresnius skalbinius, tuo metu prilygo perversmui. Šeimos ūkis virto inžinerijos ir gamybos centru.
Nuo pat pradžių „ASKO“ daug dėmesio skyrė ilgaamžiškumui, medžiagų kokybei ir dizainui, bendradarbiavo su kūrėjais. Išsaugotos vertybės – laikui nepavaldus dizainas, pagarba aplinkai ir nuolatinės inovacijos – ir šiandien lemia, kad „ASKO“ dažnai tampa pirmu pasirinkimu ieškantiems kokybės.
NAUJAUSIOS TECHNOLOGIJOS UŽTIKRINA AUKŠČIAUSIĄ
HIGIENĄ IR TVARUMĄ
„ASKO“ nuolat testuoja naujausias technologijas ir diegia jas savo prietaisuose. „UV Cleanse™“ ultravioletinių spindulių sistema indaplovėse padeda sunaikinti net iki 99,9 % bakterijų. „Green“ režimas automatiškai parenka tinkamą vandens temperatūrą ir sąnaudas pagal apkrovą, taip sumažindamas vandens bei energijos vartojimą. Skalbyklėse naudojama unikali, priežiūros beveik nereikalaujanti „Steel Seal™“ durelių konstrukcija be gumos. Pašalinus įprastoms skalbyklėms būdingą bakterijų židinį – gumą prie durelių – nebelieka vietos kauptis nešvarumams. Tai palengvina švaros palaikymą ir prisideda prie geresnės higienos, kas ypač aktualu alergiškiems, astma sergantiems žmonėms.
Tylai ir patvarumui užtikrinti „ASKO“ skalbyklėse taikoma „Quattro Construction™“ konstrukcija: būgno ir bako mazgas remiasi į keturis amortizatorius, pritvirtintus prie apatinės plokštės. Dėl to sumažėja vibracija ir triukšmas, o įrenginys tampa ilgaamžiškesnis. „ASKO“ indaplovės taip pat pasižymi tyliu veikimu dėl pažangios konstrukcijos ir kokybiškos garso izoliacijos.
DETALĖS LEMIA SKIRTUMĄ
„ASKO“ indukcinėse kaitlentėse veikianti „Celsius°Cooking™“ sistema leidžia valdyti temperatūrą laipsnių tikslumu, todėl palaikoma tiksli ir stabili kaitra. Tai suteikia visišką kontrolę, padeda išgauti norimas tekstūras, pakartojamus rezultatus, mažina perkaitinimo riziką ir reikalauja mažiau priežiūros gaminant.
Visa „ASKO“ buitinė technika remiasi minimalistinio skandinaviško dizaino filosofija: švarios linijos, aukščiausios kokybės apdaila, ergonomiškas valdymas. Naudojamos patvarios medžiagos – grūdintas stiklas, nerūdijantis plienas, o spalvų ir komplektacijų įvairovė leidžia prietaisus priderinti prie skirtingų virtuvės interjerų.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Pirtininkė
Nors Laura Donelė , tikiu, jums geriau pažįstama kaip gardžiausių kepinių kūrėja, daugybę metų stovėjusi už kepyklos „Tie kepėjai“ vairo, šįkart kviečiu ją pažinti naujame – pirtininkės – amplua. Baigusi Lietuviškos pirties akademiją, įgijusi pirtininkės profesiją, šiandien Laura gyvena darnoje su gamta, veda pirties ritualus ir su didžiuliu atidumu kuria šeimos atostogų namus „Nosuké“. Apie populiarumą išgyvenančias pirtis, kūną ir sielą gydančius kontrastingus ritualus, vidines šiuolaikinio žmogaus transformacijas ir keturių skirtingų elementų –vandens, žemės, oro ir ugnies – jungtį pirties karštyje mudvi ir kalbamės.
– Laura, susitinkame „Nosukéje“ – kaip tu pati vadini, atostogų ir tylos namuose. Skaičiau gražią tavo mintį, kad ši vieta savyje talpina ir dalelę vienumos. Kaip šioje vietoje tau skamba tyla ir kokia čia būna tavo vienuma? – Čia, tarp jaukių Dzūkijos kalvų, pavyko rasti vietą, kur nesigirdi miesto garsų – automobilių, troleibusų, gatvių triukšmo. Kai patenki į erdvę, kurioje nuolat skamba kas nors gamtiško – vėjas medžių lapuose, dūzgiančios bitės, klykiančios gervės ar staugiantys stirninai, – tos pauzės, kai visiškai nurimsta vėjas ar rudenį išskrenda paukščiai, ir yra tikroji tyla. Pirmomis žiemos naktimis negalėjome atsistebėti, kad gali būti taip tylu ir taip tamsu, tarsi būtum vakuume. Bet nejaukumo nejutome, priešingai, visame gamtos garsų koncerte tos tylos ir tamsos pauzės labai malonios. Juk nelikus aplinkinių dirgiklių belieka klausytis savęs ir šalia esančio žmogaus. Ir vėl laukti prasidedančio koncerto. – Kada tavyje sukirbo poreikis daugiau laiko leisti gamtoje? Pa-
pasakok, kokia šios vietos istorija – kas jus atvedė į Dzūkiją?
– Aš iš tų vaikų, kuriems nusišypsojo laimė vaikystės vasaras leisti tikrame kaime. Manosios bėgo Salantų regioniniame parke: braidydama pievomis rinkdavau vaistažoles, kukurūzų laukuose žaisdavome slėpynes, grėbdavau šieną, o įsipjovusi pirmiausia ieškodavau trauklapio. Tad jausmą, kad gamtoje kažkaip mažiau rūpesčių ir labai daug atradimų, nešiausi jau nuo mažų dienų. Kurį laiką su šeima gyvenę name netoli Vilniaus ir dirbdami miesto centre pajutome: nebeužtenka išvažiuoti pasivaikščioti žygių takais. Norisi turėti vietą, kur galėtume būti laukinėje, nesukultūrintoje gamtoje, kur galėčiau rinkti tai, kas natūraliai neauginant užauga. Žinoma, dar labai svajojome apie savo pirtį. Tokios vietos ieškojome keletą metų, o atvykę čia apsisprendėme iš karto – pakerėjo tos dzūkiškos kalvos, didžiuliai klevai, aplink plytintys miškai ir ežerai, kaip ir lengvai įveikiamas atstumas nuo Vilniaus, kur yra kita – miestietiškoji – mūsų gyvenimo dalis.
– Pasidalinki, kas kuriant savo atostogų namus buvo svarbiausia? Kaip pavyko pasiekti, kad namai neužgožtų gamtos, kuria nuolat gėritės laiką leisdami čia?
– Didžiausias uždavinys buvo savo įsikišimu ir statybomis nesugadinti gamtos grožio. Kaip ir sukurti tylą ir ramybę daiktų prasme. Įsivardijome sau, kad statinių, ploto ir daiktų bus tik tiek, kiek būtina minimaliam šiuolaikiško žmogaus komfortui užtikrinti, ir kad sodyba jokiu būdu nebus ta vieta, kur atkeliaus morališkai atgyvenę daiktai su mintimi „ai, tiks“. Atsisakėme ir nebūtinų sodybos atributų: nors be galo mėgstame gaminti lauke, čia nėra lauko virtuvės su patogiais lauko baldais, nes jai atsiradus, garantuoju, laužo nebekurtume. Taip pat ir terasos neturime – norisi, kad buvimo lauke perimetras nesusitrauktų iki lentelėmis iškloto ploto, o dažniau basi išeitume pasivaikščioti ant žolės. Interjerui įkvėpimo sėmėmės ir iš japoniškų, ir iš Šiaurės Europos namų erdvių, taip pat ir iš Lietuvos bei Dzūkijos amatininkų. Juokaudami sakome, kad „Nosukés“ interjere sukūrėme savitą – dzūkandi – stilistiką. – Laura, tai kokios jos – tavo dienos gyvenant gamtoje ir su gamta? – Turbūt didžiausias atradimas buvo, kad Lietuvoje yra ne keturi, o kokie dvidešimt keturi sezonai. Viskas čia taip greitai keičiasi: kas žydėjo, čiulbėjo, perėjo, noko prieš dvi savaites, šiandien jau visiškai pasikeitę. Tad tik spėk suktis – ir uogas bei grybus visus paragauti, ir vantų pirtims prisirišti, ir vaistažolių žiemai pririnkti, ir saulę pasveikinti bei palydėti, ir buitimi, kuri čia gi niekur nedingsta, pasirūpinti. Kaip ir darbinėmis veiklomis tiek čia, tiek Vilniuje užsiimti. Kita vertus, nors veiklos čia yra nuolat, viskas vyksta be įtampos – juk gamta nieko iš mūsų nereikalauja. Tikrai randame laiko ir tiesiog stebėjimui – debesų, medžių šešėlių ar paukščių. – Laura, užsiminei apie vaistažoles. Kokias gamtos gėrybes tu renki, ką naudoji savo kasdienybėje – ir kaip vaistą, ir kaip kosmetinę priemonę, ir kaip maistą?
– Laukinė pieva ir aplinkiniai miškai man – kaip alternatyva parduotuvės daržovių skyriui ir vaistinei. Į salotų lėkštes, kokteilius ir sriubas pavasarį keliauja kiaulpienės, rūgštynės, žemuogių lapai, laukinės našlaitės, dilgėlės, garšvos, klevų žiedai, eglių ūgliai. Vasara apdovanoja rudmėsėmis, baravykais, voveraitėmis, mėlynėmis, laukinėmis avietėmis ir serbentais, kaip ir labai ilgu sąrašu vaistažolių arbatoms. Rudenį iš laukinių obuolių darau obuolių actą, o laukines
kriaušes paverčiu į vitaminų pilnus saldainius. Su pirtimi į mano gyvenimą atėjo ir gilesnė pažintis su vaistinėmis žolėmis ir medžiais, kurių į pirtį vantų pavidalu atsinešu pačių įvairiausių – nuo migdolais kvepiančių ievų, apvalančių pelynų, prakaitavimą skatinančių vingiorykščių, prausiančių beržų, aksominio švelnumo šermukšnių iki karštojo ąžuolo ir energizuojančių dygiųjų kadagių. Žinant augalo savybes, jį išnaudoti galima labai įvairiai. Kad ir dilgėlė – jos gydomąsias, organizmą stiprinančias savybes galima gauti ją vartojant kaip maistą, taip pat geriant dilgėlių arbatą, pasivanojant dilgėlių vanta, o plaukus stiprinti skalaujant dilgėlių nuoviru. – Jau šiek tiek užsiminei, kad neatsiejama „Nosukés“ dalis –pirtis. Nors lietuviams pirties ritualai gerai pažįstami ne vieną šimtmetį, rodos, šiandien jie išgyvena naują populiarumą. Kaip tu tai aiškini?
– Perdegimas, nemiga, psichiniai susirgimai, nerimas, depresija – dar niekada civilizuotas Vakarų pasaulis nematė šitokio šių diagnozių masto kaip šiandien. Miestietiškas gyvenimo tempas, žmonių atitolimas tiek nuo gamtos, tiek vienas nuo kito veda prie to, kad žmonės ieško būdų, kaip nuraminti protą, pajausti savo kūną, efektyviai pailsėti ir atgauti jėgas. Pabandę tinkamai sudėliotą sveikatinančios pirties procedūrą, dauguma pajaučia teigiamą efektą net po vieno pirties seanso. O pojūčiai po pirties būna labai įvairūs – fizinis kūnas pailsėjęs, raumenys atsipalaidavę, oda nušveista, drėgnesnė ir stangresnė, miegas gilus, protas aštrus, nuotaika pakili, darbingumas atsigavęs. Mano pačios pojūtis po keturių valandų pirties ritualo yra kaip po dviejų savaičių atostogų. Tad kodėl tokio malonumo nepatirti dažniau nei vos porą kartų per metus? – Šioje srityje nesi savamokslė – pirtyje tau padeda sistemiškai kaupiamos žinios. Mokeisi Lietuviškos pirties akademijoje, įgijai pirtininkės profesiją profesinėje mokykloje, dalyvauji įvairiuose mokymuose, o šiandien ir pati vedi pirties ritualus. Kaip susidomėjai šia tema?
– Atostogaudami su šeima kaip poilsio variantą dažnai rinkdavomės pirtį. Tik, deja, ne visos patirtys būdavo geros – kartais po pirties skaudėdavo galvą, kartais jausdavosi nuovargis, kartais nepavykdavo giliai sušilti dėl itin deginančio ir sauso oro.
Nutarę statytis savo pirtį, pradėjome iš esmės gilintis į pirties konstrukcijos, mikroklimato, sveikos procedūros niuansus, o
pirmas pirtininko mokslus baigė vyras. Džiaugiuosi, nes dėl to labiausiai pasisekė man – dabar turiu savo asmeninį pirtininką. (Šypsosi.) Aš pradėjau rišti vantas, maišyti natūralias kaukes, plėtėsi ir pažįstamų pirtininkų ratas. Į pirtininkystės mokslus, pirmiausiai, kibau iš egoistiškų paskatų – norėjau kuo dažniau lankytis pirtyse su profesionalais ir suprasti, kokie elementai lemia, kad žmogus iš pirties išeina pasikeitęs. Mokslai pasirodė labai įdomūs ir platūs – nuo žmogaus psichologijos, anatomijos, pirties ir garo valdymo, vanojimo subtilybių iki fitoterapijos ir aromaterapijos. Užsikabinau taip, kad nebegaliu sustoti mokytis, gilintis, o dabar – dar ir dalintis šia patirtimi su kitomis moterimis. Motyvaciją sau susigalvojau labai šviesią – kuo daugiau žmonių pamils pirtį, tuo sveikesnė ir laimingesnė tauta būsime.
– Papasakok apie šiaurietiškas, o tarp jų – ir lietuviškas, pirtinimosi tradicijas.
– Klimato sąlygų specifika lėmė, kad šiaurietiškuose regionuose paplito karštesnės temperatūros sausesnės pirtys, ypač lyginant su Turkijoje ar Maroke populiariu vėsesniu ir drėgnesniu hamamu. Turimų išteklių naudojimas natūraliai atvedė ir prie to, kad mūsų kraštų pirtyse naudojama mediena, o ne, pavyzdžiui, marmuras ar kailiai.
Rašytinių šaltinių apie senąsias lietuviškas pirtis nėra itin daug, tačiau yra žinoma, kad vantas lietuviai pirtyse naudojo jau XIV amžiuje. Nuo seno vyrai ir moterys prausdavosi atskirai, o moterys turėdavo savų su ėjimu į pirtį susijusių ritualų ir tradicijų. Senais laikais tai buvo pati švariausia namų vieta, tad joje būdavo ne tik prausiamasi, bet ir gimdoma, taip pat mirusįjį prausdavo pirtyje.
Pasauliui globalėjant, o kultūroms besimaišant, šiandien lietuviškoje pirtyje galima patirti nuo įvairiausių į masažo rūšis panašių vanojimų (atpalaiduojančių, intensyvių, sportinių ar anticeliulitinių), sutartinių dainavimo, haloterapijos, aromaterapijos, medaus ar šokolado masažų iki tokių patirčių, kurių senosiose pirtyse tikrai nebuvo: prausimo muilo putomis, stovėjimo ant vinių ar gongų terapijos. Ir tikrai nenustebkite, jei lietuviškas beržines vantas aptiksite pirtyse Japonijoje ir Amerikoje, – tikrai turime ką saugoti ir kuo dalintis su kitomis tautomis. Pasaulio susidomėjimas lietuviškomis pirties tradicijomis pastebimai padidėjo po to, kai lietuviškos pirties lankymo tradicija buvo pripažinta nematerialia kultūros paveldo vertybe.
– Skaičiau, kad nors jūsiškė pirtis ir įrengta naudojant šiuolaikines technologijas ir inovatyvius sprendimus, principas sujungti keturis elementus – vandenį, žemę, orą ir ugnį – išlieka nepakitęs.
Papasakok, kas įrengiant šią pirtį buvo svarbiausia, į ką kreipėte daugiausiai dėmesio?
– Svajonė buvo įsirengti šiuolaikiškam žmogui patogią pirtį, po kurios jaustumės gerai ir kurios aplinka veiktų raminančiai. Sprendėme daug funkcinių ir estetinių uždavinių – gera ventiliacija, kad niekada netrūktų deguonies; krosnelė, kurios garas būtų lengvas ir malonus; patogus vanojimui gultų aukštis ir plotis; lengvai valomi higieniški paviršiai; atpalaiduojantis apšvietimas ir muzika; maloni aplinka išėjus iš pirties. Net visą pirtyje naudojamą tekstilę, pirties rūbus kūriau specialiai – pirkti tokių, kurie būtų natūralūs, neteplūs ir rėkiančiomis spalvomis neblaškytų dėmesio, tiesiog neradau.
– Užsiminei, kad pirties ritualas gali trukti ir penkias valandas. Papasakok, iš kokių dalių, kokių atributų jis susideda? Kokia pirtis yra tikrai gera pirtis?
– Pirmiausia – pirtis turėtų būti saugi. Pirtis kaip ir ugnis – gali arba maloniai šildyti, arba, jei su ja elgiamasi nesaugiai ir nepagarbiai, nužudyti. Sveikos lietuviškos pirties procedūra dažniausiai susideda iš kelių (keturių ar penkių) užėjimų į garinę: svarbu, kad kūnas įšiltų po truputį, su kiekvienu užėjimu vis gilyn, tarpuose atsivėsinant. Taip principu „šyla–šąla“ ir pasiekiamas maksimalus atpalaiduojantis
ir sveikatinantis efektas. Aš geros pirties neįsivaizduoju be garo, be vantų ir be kūną lepinančių procedūrų – šveitimo, kūno odą maitinančių, drėkinančių ir stangrinančių natūralių kaukių.
– Vis dažniau kalbama, kad reguliarus pirties lankymas gali pastiprinti mūsų sveikatą. Kaip dažnai žmogui reiktų eiti į pirtį?
– Norint ilgalaikio pirties efekto ilgaamžiškumui, svarbus reguliarumas – panašiai kaip su sportu. Dažnumas priklauso nuo to, kiek laiko praleidžiate pirtyje: jeigu šildotės 20–30 minučių, idealu garinėje apsilankyti tris keturis kartus per savaitę, o ilgo keturių valandų ritualo pakaks ir vieno ar dviejų. Vis dėlto aš visada sakau, kad net ir vienas kartas per mėnesį yra geriau, nei visai neateiti, juk po jo efektą jausite dar keletą dienų.
– Turbūt pati nuostabiausia patirtis – nuvykti pas jums patinkantį pirtininką individualiai arba su nedidele grupe bendraminčių. Taip gausite daug pirtininko dėmesio ir bus įsiklausyta būtent į jūsų poreikius. O jeigu susiruošėte pirtį išbandyti savarankiškai, pradėkite nuo klasikos – pasirūpinkite bent dviem beržinėmis vantomis ir pabandykite jomis švelniai pasivanoti: nuleisti ant savęs garą, gare sušildytomis vantomis padaryti kompresų raumenims ir sąnariams, švelniai patapšnoti ir paglostyti kūną.
Po pirties visada ateina pozityvių minčių antplūdis ir dėkingumo jausmas. Ir klientėms sakau – jeigu jus aplankė dėkingumo jausmas, vadinasi, pirtis suveikė taip, kaip turėjo suveikti, ir pirtinimosi ritualą šiandien galime baigti.
– Kokios yra svarbiausios pirties taisyklės ir klaidos?
– Svarbiausia pirtyje – neskubėti ir klausytis savo kūno. Atėjus minčiai, kad norisi išeiti atsivėsinti, taip ir padaryti. Svarbu ir vartoti pakankamai skysčių, juos kaitalioti. Geriausi pasirinkimai yra kūno temperatūros vanduo, mineralinis negazuotas vanduo, fermentuoti nealkoholiniai gėrimai, žolelių arbatos be kofeino. Pirtyje vyksta stiprus apsivalymas ir detoksikacija, tad savo kūnui padėsime, jei pirties metu papildomai neapkrausime virškinamojo trakto ir kepenų, susilaikysime nuo maisto arba apsiribosime sultingais vaisiais, uogomis, šviežiomis ar fermentuotomis daržovėmis. Jeigu norite padovanoti sau blogiausios pirties patirtį ir sustojusį skrandį, nueikite į pirtį prisivalgę riebaus ir sunkiai virškinamo maisto. Visiškai nesuderinami dalykai – alkoholis ir pirtis. Iš visų nelaimingų atsitikimų pirtyje, pasibaigusių mirtimi, 60 proc. atvejų tiesioginė priežastis buvo alkoholio vartojimas pirtyje. – O kaip reiktų pasiruošti einant į pirtį? Laura, su kokiu nusiteikimu tu pati eini į pirtį? Ir su kokiomis mintimis iš jos grįžti?
– Visų pirma, į pirtį žmogus turi norėti ateiti. Aš pati į pirtį einu skirtingais scenarijais – vienaip būna, kai pirtyje ilsiuosi, visai kitaip ruošiuosi, kai einu dirbti kaip pirtininkė. Į pirtį eidama ilsėtis, pasiruošiu tik sau reikiamą kiekį vantų, pavalgau likus bent porai valandų iki pirties. Kai einu į pirtį dirbti, tuomet pasiruošimas prasideda iš vakaro – apgalvoju scenarijų, stengiuosi būti gerai pailsėjusi ir išmiegojusi, o pirties dieną ruošiu pirtį, vantas, maišau šveitiklius, kaukes.
Po pirties visada ateina pozityvių minčių antplūdis ir dėkingumo jausmas. Ir klientėms sakau – jeigu jus aplankė dėkingumo jausmas,
vadinasi, pirtis suveikė taip, kaip turėjo suveikti, ir pirtinimosi ritualą šiandien galime baigti.
– O ko šiuolaikinis žmogus pirtyje ieško, ką joje atranda?
– Iš klienčių, pažįstamų pirties mėgėjų ir kolegų pirtininkų girdžiu pačias įvairiausias priežastis, kodėl žmonės ateina į pirtį: vieniems norisi pailsinti kūną ir mintis, kiti ieško bendrystės ar naujų patirčių, dar kitiems norisi pabėgti nuo darbinės ar buitinės rutinos, paminėti svarbią progą, persikrauti, pagerinti sveikatą, rasti atsakymus į tam tikrus klausimus. Apibendrinant, daugiausiai tai psichosocialiniai dalykai. Tiesiog nusiprausti nebėra pagrindinis tikslas einant į pirtį, tad šiuolaikinis žmogus jau turi ir tam tikrus reikalavimus komfortui, gražiai aplinkai, bendravimo ir naudojamų produktų kokybei. Aš visada kviečiu į pirtį ateiti atvira širdimi ir be jokio lūkesčio.
– O kokie fiziniai pokyčiai įvyksta žmogui būnant pirtyje?
– Turbūt nėra kūno dalies, kuriai pirtis neturėtų poveikio, – atsidūrus karštyje į ekstremalias sąlygas reaguoja kiekviena mūsų ląstelė. Vis atsiranda naujų mokslinių tyrimų ir išvadų apie teigiamą pirties poveikį žmogaus smegenų veiklai, širdies ir kraujagyslių sistemai, kepenims, raumenų tonusui, nervinei sistemai, odai, hormoninei sistemai. Tad reguliariai praktikuojant pirtį mažėja ligų, susijusių su šių organų ir sistemų veiklos sutrikimais, rizika. Tiesą sakant, kitos priemonės, kuri taip visapusiškai veiktų žmogaus vidų ir išorę, aš nesutikau. Rodos, net žmogaus veidas skiriasi ateinant į pirtį ir iš jos išėjus, – dėl atsipalaidavusių raumenų ir suintensyvėjusios kraujotakos oda akivaizdžiai būna skaistesnė, lygesnė ir drėgnesnė.
Nes nėra metuose vienodų dienų, kaip ir nėra vienodų žmonių. Kaskart į pirtį žmogus ateina su skirtinga nuotaika, vis kitokiu emociniu krūviu, su skirtinga kompanija. Kiekviena pirtis
taip pat turi tik jai būdingą unikalų mikroklimatą.
– Užsiminei, kad į pirtį gamtos nešiesi labai daug. Kokius augalus ar kitas gamtos dovanas dažniausiai naudoji pirties ritualuose?
– Gamtos lietuviškoje, tad ir mano, pirtyje tikrai daug. Pirties ritualą visada pradedu prakaitavimą skatinančia, apvalančia arbata, kurią gaminu iš aviečių, beržų, liepžiedžių, graikinio riešuto lapų, dilgėlių, pelyno arba bitkrėslių. Vantų įvairovė ir panaudojimo galimybės didžiulės – vanojimas, aromaterapija, vėdavimas, prausimas, šveitimas, kompresai daromi su skirtingomis vantomis, parenkant pagal jų atsparumą karščiui, minkštumą, gydomąsias ir energetines savybes. Šveitiklius, kaukes taip pat gaminu iš to, ką galima rasti gamtoje: žolės, hidrolatai, medus, gydomieji moliai, mineralinės druskos, eteriniai aliejai.
– Ar sezonų kaita kaip nors keičia praktikas pirtyje?
– Vienareikšmiškai. Pavasarį pirtis kvepia ievomis, alyvomis ir kadagiais, vasarą lepinamės šviežių beržų, ąžuolų vanojimais ir žemuogių kaukėmis, rudenį pasitinkame džiovintų vantų šiurenimu, o žiemą norisi karštesnio vanojimo, pasivoliojimo sniege ir masažo su šildančiais aliejais. Kartais į žieminę pirtį labai malonu atsinešti vasaros kvapų – liepos žiedų hidrolatą ar kaukę su braškėmis.
– Laura, esi sakiusi, kad kiekvienas ėjimas į pirtį yra unikalus ir savitas. Kodėl taip yra?
– Nes nėra metuose vienodų dienų, kaip ir nėra vienodų žmonių. Kaskart į pirtį žmogus ateina su skirtinga nuotaika, vis kitokiu emociniu krūviu, su skirtinga kompanija. Kiekviena pirtis taip pat turi tik jai būdingą unikalų mikroklimatą. Todėl aš, kaip pirtininkė, ruošdamasi pirčiai apgalvoju tik galimo scenarijaus rėmus ir preliminarias priemones, o ritualo eigoje reaguoju į žmogaus pojūčius, nuotaikas ir atitinkamai veikiu.
– Išėjus iš pirties dažnai sakoma: lyg naujai gimęs... Ar iš tiesų pirtis – tai galimybė atgimti iš naujo?
– Sąsajų su gimtimi pirtyje skirtingose kultūrose galima rasti nemažai. Indėnai savąją inipi pirtį prilygina motinos įsčioms. Tuo tarpu lietuviško termino „pirtis“ kilmė siejama su žodžiais „perėti“, „išperėti“. Perėti reiškia transformuoti, sukurti naują gyvybės formą veikiant šilumai – t. y. negyvą kiaušinį paversti gyvu paukščiu. Kalbant fiziologiškai – pirtyje vyksta stipri detoksikacija iš vidaus. Taip pat joje nuprausiama oda, su šveitikliais ar vantomis nušveičiamas negyvų ląstelių sluoksnis, taip paskatinant naujų ląstelių gamybą. Po gero vanojimo ir kontrastingo atsivėsinimo atslūgsta įtampos, išsiskiria laimės hormonai endorfinai, aplanko euforijos jausmas. Tad tikimybė pirtyje patirti naujumo ir atgimimo jausmą tikrai didelė.
„ŽYMĖK
AUTORIŲ – LAIMĖK KŪRINĮ“: KAI PAGARBA KŪRĖJUI TAMPA ŽAIDIMU SU PRIZU
Nuotraukos: sesupe.com
Socialiniai tinklai šiandien – ne tik vieta dalintis nuotraukomis, bet ir erdvė, kurioje formuojasi mūsų kultūros suvokimas. O ar susimąstėme, kad dalindamiesi meno kūrinių vaizdais galime ne tik grožėtis, bet ir prisidėti prie svarbaus pokyčio – pagarbos kūrėjui? Būtent tai skatina jau trečius metus vykstantis projektas „Žymėk autorių“, kuris šiemet įgauna naują formą: nuo rugsėjo 2 iki lapkričio 2 dienos visi dalyviai gali ne tik prisidėti prie sąmoningo kultūros vartojimo, bet ir laimėti meno kūrinį savo namams.
KODĖL ŽYMĖTI AUTORIŲ?
Kūrinys – tai ne tik graži nuotrauka. Už jos slypi žmogus, idėjos, ilgi kūrybos procesai. Pažymėdami autorių „Instagram“ platformoje mes ne tik rodome pagarbą, bet ir formuojame įprotį, kuris ilgainiui gali keisti visą kultūrinę aplinką. Tai paprastas veiksmas – užrašyti vardą, grotažymę ar pažymėti menininką, – tačiau jo poveikis di-
džiulis. Kaip menininkui svarbu, kad jo darbas būtų pasirašytas galerijoje, taip jam svarbu būti matomam ir skaitmeninėje erdvėje.
ŠIŲ METŲ PRIZAI: TRYS YPATINGI KŪRINIAI
Dalyvauti akcijoje verta ne tik dėl sąmoningumo, bet ir dėl galimybės laimėti vieną iš trijų menininkų darbų: Akvilės Anglickaitės fotografiją „Kai tik jis palietė samanas, jo galia perėjo į mišką...“ (75×75 cm, 2018 m.) – kviečiančią įsiklausyti į žmogaus ir gamtos santykį; Tomo Daukšos porcelianinę skulptūrą „Sun Face Bigfoot (FRIENDSHIP)“ (2024 m.) – folkloro ir saulės simbolikos susitikimą šiuolaikinėje formoje; Algirdo Jako darbą „Circuit board“ (2025 m.) apie technologijų ir žmogaus temų jungtis, keliantį klausimus apie mūsų santykį su įrenginiais.
Visi trys kūriniai – skirtingi, bet vienijami idėjos: kultūra gyva tik tada, kai pripažįstame jos kūrėjus.
Kūrinio autorius: Tomas Daukša
Kūrinio autorius: Algirdas Jakas
Kūrinio autorė: Akvilė Anglickaitė
PAGARBA,
KURI GRĮŽTA
„Žymėk autorių – laimėk kūrinį“ yra ne tik žaidimas. Tai priminimas, kad pagarba prasideda nuo mažų gestų, o kiekviena žymė socialiniame tinkle – tai ženklas, kad kūrėjas mums rūpi. Ši iniciatyva kviečia ne tik lankytojus, bet ir platesnę bendruomenę būti atsakingais kultūros dalyviais. Kai meno kūrinys yra žymimas, jis tampa ne tik vaizdu telefone, bet ir tiltu į dialogą su autoriumi.
KAIP DALYVAUTI?
1. Įrašo formatu į „Instagram“ įkelkite savo nuotrauką su meno kūriniu.
3. Jei nuotraukoje keli darbai – pažymėkite visus autorius.
Svarbu: konkurse dalyvauja tik įrašai, kuriuose pažymėti visi autoriai ir naudotos reikiamos grotažymės. Laimėtojai bus atrinkti burtų keliu ir paskelbti lapkritį.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Daugiau informacijos: www.vilniausgalerijusavaitgalis.lt/zymek/
Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Rūta Floral
Filosofas su skrybėle
Jam visada rūpėjo žmogaus būtis. Ir klausimų 1933 metais mažame Kriklinių kaime Aukštaitijoje gimęs, nuo 1949-ųjų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis filosofas, fenomenologas, rašytojas Algis Mickūnas iki šiol turi daugiau nei atsakymų. Ieško jų su studentais iš Indijos, Japonijos, Gvatemalos, Jungtinių Arabų Emyratų, Prancūzijos, Peru, Šveicarijos, Vokietijos, daugybės kitų šalių ir, žinoma, Lietuvos.
Nagrinėti Visatos paslaptis, diskutuoti apie meilę, džiaugsmą ir duobėn garmančią Vakarų civilizaciją būtų buvę įdomu iki išnaktų, tačiau profesorius, kaip ir visada Lietuvoje, skubėjo iš vieno renginio į kitą. „Turiu šiek tiek daugiau nei pusvalandį pokalbiui ir nuotraukoms“, – išrėžė, kilstelėdamas savo kaubojišką skrybėlę ir apdovanodamas žavingiausia amerikietiška šypsena. Laimei, iškarpyti nebuvo ko, – kiekvienas profesoriaus žodis yra gerai pamatuotas ir pasvertas.
– Ką sako filosofija apie netikėtumus? Apie tai, kad kai kuriems dalykams lemta nutikti? Ir susitinka tie, kuriems lemta susitikti? – Egzistuoja toks šansas. Eini gatve, kas nors sustabdo, užduoda klausimą, šnekteli ir nueini. Po kiek laiko suvoki, kad tas susitikimas pakeičia tavo gyvenimą. Taigi, kiekvienas mūsų žingsnis yra šansas. Ateities negalime planuoti visam laikui, žiūrėk, suplanavai skrydį, bet gauni rimtą pakvietimą į konferenciją, skrydį tenka atidėti. O gal ir laimei, kad atidėjai! Visuomet, kai skrendu į Lietuvą, sakau, na, gal šįkart bus sniego, bet – o jei pūga? Gali būti, lėktuvas nenusileis, tada aš pavėluosiu į kitą skrydį. Aš nebijau netikėtumų, kelyje sutikti žmonės pakeičia gyvenimo kryptį, laiko žingsnius, ribų niekas nenubrėžė. Vienas filosofas gražiai yra pasakęs: mes šokame ant šansų skliauto. Niekada nežinai, kas bus rytoj. Net ir
šalims susiruošę vadovauti žmonės tiksliai nežino, ką ir kaip darys. Mokslininkų prognozės irgi visada slepia netikėtumus.
– Į Jungtines Amerikos Valstijas išvykote vienuolikos. Ar toji kelionė buvo šansas, pakeitęs jūsų gyvenimą?
– Niekas nesitikėjo, kad paliksime Lietuvą, nei aš, nei mano tėvai. Mano tėvas buvo aktyvus 1919 metų Nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos partizanas, būtų tikrai nukentėjęs. Todėl nuėjo į kitą kaimą, kur krautuvėje buvo radijas, ten išgirdo naujieną, kad Vokietija paskelbė karą Amerikai, ir pasakė „keliaujam“, – aiškiai suprasdamas, kad Vokietija šį karą praloš. Jei tos žinios nebūtų išgirdęs, gal būtume likę ir atsidūrę Sibire. Bet atsidūrėme pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Pragyvenome ten ketverius metus, o tada išvykome į Ameriką.
Pajutau atrandantis savo pašaukimą – esu mokytojas, man rūpi studentų gerovė, rūpi juos išmokyti, išauklėti. Per tuos metus daugiau nei 100 mano studentų jau patys tapo profesoriais.
– Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmasis jūsų pasirinkimas buvo inžinerija, visai ne filosofija. Kas atitraukė nuo tikslių dalykų?
– Inžineriją studijuoti pradėjau po tarnybos JAV kariuomenėje, nors mane, Korėjos karo veteraną, mėgino sugundyti ir labai viliojo karininko karjera. Po studijų pradėjau dirbti, mano tada dar tik būsima žmona Irena dienomis irgi dirbo, o vakarais studijavo ekonomiką Ruzvelto universitete Čikagoje. Baigęs darbą kartu su Irena važiuodavau į universitetą ir laukdavau, kol baigsis jos paskaitos. Dykinėti man greitai pabodo, pagalvojau, pasidairysiu aplink. Pasidairęs radau DePaulio universitetą, kuriame buvo daug vakarinių pamokų. Įdomus man pasirodė atviras filosofijos kursas. Ėmiau ir užsirašiau. Pradėjau lankyti paskaitas, man patiko, likau dar vienam semestrui, – buvo įdomu, daug diskutuodavome apie klasikinius dalykus, apie žmogaus egzistenciją, pasaulio prasmę. Tose diskusijose man iškildavo klausimai, į kuriuos niekas kitas nebūtų galėjęs atsakyti. Ir tai buvo visiškai kita sritis, kita aplinka nei inžinerijoje. Taip dėl savęs, dėl malonumo studijavau, kol Filosofijos katedros vedėjas paragino: užteks studijuoti dėl malonumo, turi užtektinai balų, gali laisvai gauti filosofijos bakalaurą, tereikia išlaikyti keletą papildomų disciplinų. Viena iš jų – matematika. Apsidžiaugiau, žinoma, juk matematikos mokiausi savo inžinerijoje, atsiunčiau dokumentus ir gavau diplomą. Vėliau tas pats Filosofijos katedros vedėjas pasiūlė man filosofijos žinias pagilinti Vokietijoje, o vokiečiai suteikė stipendiją studijuoti Kelne ir Freiburge. Po dvejų metų grįžau į Ameriką, kur mane priėmė į Čikagos universitetą. Po metų kalbinės filosofijos studijų gavau kvietimą studijuoti doktorantūros programoje Emory universitete Atlantos valstijoje. Ten parašiau mokslinį darbą, jį apgyniau ir maniau, kad grįšiu į inžineriją. Tačiau taip neįvyko, gavau pasiūlymą dėstyti universitete Ohajo valstijoje. Nuvykau apsižiūrėti
– miestelis gražus, tarp girių, vieta puiki, apsisprendžiau.
– Taip lengvai pasakojate apie savo karjerą, kad noromis nenoromis kyla klausimas: ar tada, kai viskas lengvai klojasi, gali manyti gaunantis ženklą, jog pasirinktas kelias yra tinkamas, teisingas?
– Filosofija man buvo tinkamas mąstymo būdas – logika, debatai, kontroversijos. Kai pradėjau dėstyti, kiekvieną rytą auditorijoje rasdavau du šimtus ir daugiau studentų, po pietų į seminarus rinkdavosi doktorantai, – tai, ko mokiau anuomet, jiems buvo naujiena. Pajutau atrandantis savo pašaukimą – esu mokytojas, man rūpi studentų gerovė, rūpi juos išmokyti, išauklėti. Per tuos metus daugiau nei 100 mano studentų jau patys tapo profesoriais.
– O kada po visų savo mokslų pirmą kartą aplankėte Lietuvą? – Tik 1993-aisiais. Sovietų valdžia manęs neįleido, gavau net laišką iš Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos, kuriame buvo aiškiai parašyta: esi nepageidaujamas, tau įvažiuoti draudžiama. Atšilimas įvyko po perversmo, mane pakvietė į tarptautinį filosofijos suvažiavimą Maskvoje. Iš ten pasukau tiesiai į Vilnių dalyvauti Santaros suvažiavime. Nuo 1994 metų kasmet skaičiau paskaitas Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Vytauto Didžiojo universitetuose. Būdavo metų, kai laksčiau iš vieno universiteto į kitą – dėsčiau net trijuose iškart, vesdavau seminarus, dalyvaudavau konferencijose. Kartais manęs klausdavo: Algi, ko nepasilieki Lietuvoje? Bet turėjau darbą Amerikoje, kuris man leido pragyventi, juk už paskaitas Lietuvoje Nepriklausomybės pradžios metais niekas nemokėjo.
– Jūs pats sumokėdavote už savo keliones?
– O ką?! Turtingam mirti būtų labai neįdomu. (Juokiasi.)
– Savo gyvenime patyrėte nemažai iššūkių. Ar galėtumėte pasakyti, kurie iš jų sustiprino?
– Kiekvienas iššūkis yra mano pamoka, aš nuolat mokausi. Mane
Vos tik pradedu pykti ant savęs, iškart pradedu juoktis. Nebijau klysti ir neturiu priešų, galiu diskutuoti, kalbėtis su kiekvienu. Kiekviena diena yra naujovė.
įkvepia kosmologiniai klausimai. Juk būtent filosofai gali užduoti klausimus. Pavyzdžiui, kaip mes suvokiame tai, kas įvyko prieš trylika su puse milijardo metų. Mokslininkai sako galintys tai apskaičiuoti, bet skaičiai juk neturi laiko. Štai tada ir kyla klausimas – iš kur mes gavome praeitį? Juk apie ją nuolat galvojame. Kaip pasiekti tai, apie ką galvoji kaip apie praeitį, juk empiriškai į ją negalime grižti?
Dideli klausimai! Įdomiausia, kad jie leidžia keisti požiūrį į mokslininkų nuomonę. „Dabar apie laiką mes nebežinome“, – pripažįsta astronomai ir fizikai. Atsakymų jie irgi ieško kosmoso patirtyje. – Ar ten galima rasti atsakymą apie Dievą? – Manęs dažnai klausia, esu tikintis, ateistas ar agnostikas. Bet aš nesu nė vienas. Galime nagrinėti senuosius tekstus, daug apie juos diskutuoti, mėginti bent suprasti, ką jie kalba. Ir tai yra studija apie kūrybinius tekstus – pasakas. Religijos visais laikais pešasi, kurios pasakos Dievas yra geresnis, o išties kiekvienas tiki tik į vieną. Man atrodo, kad žmonių pasauliai nesusideda iš branduolių, jie susideda iš pasakų, kurias girdint žmogui gyventi yra lengviau. Gaila, kad tarp jų vyksta tokie žiaurūs karai!
– Filosofijos mokslas šiandienos pasaulyje taip pat kinta. Kuria linkme?
– Vakarų civilizacija yra išugdyta filosofijos. Psichologija, biologija, matematika – visos šios mokslo sritys sukurtos filosofijos pagrindu. Yra mokslininkų, norinčių filosofiją išaiškinti kaip tam tikrą sociologijos ir psichologijos elementą, bet tuomet ji praranda pagrindinę kryptį ir pradeda santykiauti su kitais mokslais. Šitaip mes kasame duobę Vakarų civilizacijai.
– Kokie pavojai šiandien jos tyko?
– Vakariečiai pasirinko vergiją, autokratiją ir teokratiją. Žmonėms pabodo būti laisviems ir atsakingiems. Autokratijoje ir teo-
kratijoje už juos sprendžia karaliai, imperatoriai, lemiantys tekstai, nereikia galvoti. Štai kodėl filosofiškai išsilavinę, protingi žmonės autokratams ir teokratams yra didžiausi priešai.
– Gal Vakarų civilizacija ir dreba šiandien dėl to, kad žmonės nebenori mąstyti? Arba nebesugeba?
– Na, taip, mums žadama: viską išspręs technologijos, viskuo pasirūpins, viską palengvins, o dirbtinis intelektas viską žinos. O juk sakoma – kuo stipresnė priešprieša, tuo darausi stipresnis, kuo lengviau – tuo greičiau smunku. Todėl techniškai palengvintas gyvenimas stumia mus į silpnumą.
– Ar mažas žmogus dar ką gali padaryti, kad neatsidurtume visiškoje duobėje?
– Kai užsispiria, gali. Buvo toks įvykis: girtas amerikietis vairuotojas pervažiavo mergytę. Pagal to meto įstatymą jis turėjo būti nubaustas už sukeltą avariją. Tačiau mergaitės mama buvo atkakli, ji pasiekė, kad girto vairuotojo nusikaltimas būtų pripažintas žmogžudyste. Tiesa, savivaldybėje iš moters tik pasityčiojo – ko kišiesi, kur nereikia? Tačiau ji laikėsi savo, surinko parašus ir įstatymas buvo pakeistas. Šiandien Amerikoje girtas vairuotojas yra atsakingas ne tik už avariją, bet ir už žmogžudystę, jei jo sukeltoje avarijoje žmogus neišgyveno. Tai ar gali? Gali.
– Europa gyvena senstančioje visuomenėje, jūs esate nuostabus pavyzdys, kaip į amžių nekreipti dėmesio. Kaip jums pavyksta išlaikyti jaunatviškumą?
– Man viskas įdomu. Dekartas sakė: „Galvoju, vadinasi, esu“, aš sakau – myliu, todėl esu. Myliu pasaulį, gyvenu linksmai ir džiaugsmingai, kitaip nemoku. Vos tik pradedu pykti ant savęs, iškart pradedu juoktis. Nebijau klysti ir neturiu priešų, galiu diskutuoti, kalbėtis su kiekvienu. Kiekviena diena yra naujovė.
AKIMIRKŲ DIEVAI
Daniel Ernst
Instagram: @daniel_ernst
#gamtosharmonija
AKIMIRKŲ DIEVAI
Dylan Furst
Instagram: @fursty
#gamtosharmonija
AKIMIRKŲ DIEVAI
Sarah Afiqah Rodgers
Instagram: @theworldwithsarah
#gamtosharmonija
AKIMIRKŲ DIEVAI
Tobias Hägg
Instagram: @airpixels
#gamtosharmonija
VISKA S ANKSČI A U A
R
VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A
P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R
