Šį gruodį laukia neeilinis įvykis Lietuvos kino istorijoje – pasirodys pirmasis lietuviškas 3D filmas „Čiulbanti siela“. Režisieriaus Deimanto Narkevičiaus psichodelinė pasaka nukelia į gaivališką Dzūkijos gamtą XIX a. pabaigoje. Čia pasaulėjauta vis dar persmelkta mitinio mąstymo ir žmonės gyvena darnoje su gamta, tačiau į kasdienybę jau skverbiasi modernybė. Apie filmo priešistorę ir temas kalbamės su režisieriumi.
Deimantas Narkevičius: „Anuomet žmonėms gamta vis dar buvo šventa“ Tekstas: Bert Rebhandl Portretai: Marija Mireckaitė Užkulisių nuotraukos: Vismantė Ruzgaitė
– Pradėkime nuo to, kaip tapote kino režisieriumi. – Nestudijavau nei kino, nei teatro. Baigiau dailės akademiją, kūriau skulptūrinius objektus bei instaliacijas. Tai buvo dešimtojo dešimtmečio vidurys – labai intensyvus laikas, kupinas svarbių įvykių, o judantys vaizdai suteikė daugiau galimybių kurti pasakojimus nei skulptūra. Ilgai bendradarbiavau su kolega, pašėlusiu operatoriumi Audriumi Kemežiu. Susipažinome, kai jis dar studijavo antrame kurse. Daug ir atvirai kalbėdavomės apie meną. Man jis labai patiko. Audrius sakydavo: išmoksi filmuoti ir tu, o kol kas papasakok savo idėjas ir aš įgyvendinsiu. Netrukus gavau padorų biudžetą nedidelio filmo gamybai iš „Manifesta 2“ bienalės, taigi atsirado ir idėjų. Pavyko nufilmuoti du eksperimentinius filmus: apie kelionę į Europos centrą ant 16 mm juostos ir „His-story“ ant 35 mm. Kartu dirbome visuose mano judančių vaizdų projektuose iki Audriaus mirties 2018 m. – Užaugote ir mokėtės Vilniuje? – Mano tėvai ilgą laiką gyveno gražiose provincijos vietovėse, beveik kaip matome ir „Čiulbančioje sieloje“. Bet jie buvo įsitiki106
nę, kad periferijoje nepavyks įgyti pakankamai gero išsilavinimo, todėl paskatino mane pabandyti įstoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą – internatą, kuriame mokėsi muzikai, piešimui ar šokiui gabūs vaikai. Išlaikiau piešimo egzaminus, įstojau ir 1977 m. atvykau į Vilnių mokytis dailės pagrindų. Atsimenu, Vilnius man padarė didesnį įspūdį nei Niujorkas, kai vėliau pirmą kartą ten nuvykau. Tai buvo kosmopolitiškas miestas, užsieniečių nebuvo daug, bet tiek visko įdomaus vyko. Sužavėjo kultūrinis gyvenimas – man gi įprasta buvo rytais kaime pro langus matyti stirnas. Pasinėriau į jį, kai buvau maždaug 16-kos. Vaikščiojau į parodas, muzikinius ir teatro pasirodymus, kiną – prisimenu „Stalkerio“ premjerą 1979-aisiais. Miesto mokykloje man buvo nelengva, gyvenau be tėvų, nors lankiau juos kiekvieną savaitgalį. Ir mokiausi nelabai gerai. Bet emociškai buvo labai įdomu. O per vasaros atostogas grįždavau į Dzūkijos kaimą, į tuos fizinius ir emocinius patyrimus kaimo paauglių bendruomenėje. Nors jau ne XIX a., bet ten buvo išlikę daug dalykų iš praeities.