Lamų Slėnis 2023/12

Peržengianti kultūrų, religijų ir istorijos laikmečių ribas, talismanų galia dar nuo ankstyvųjų civilizacijų žadina žmonijos vaizduotę. Apsaugantys nuo nelaimių bei pritraukiantys sėkmę, asmeniniai talismanai lydi tiek amžinuosius herojus jų epiniuose žygiuose, tiek kiekvieną iš mūsų pasitinkant gyvenimo iššūkius.

Minėdami savo dešimtąjį jubiliejų, Paryžiaus aukštosios parfumerijos namai „EX NIHILO“ prisimena savo kelionę į šlovės viršūnę bei pristato naujausią šedevrą „Blue Talisman“ – prabangų aromatą, sukurtą tapti talismanu, lydinčiu kelyje į sėkmę.

Uosio g.

Uosio Kaunas g. 8B Kaunas erdve@mazgas.lt erdve@mazgas.lt www.emazgas.lt www.emazgas.lt Uosio g. 8B Uosio Kaunas g. 8B 8B Kaunas erdve@mazgas.lt erdve@mazgas.lt www.emazgas.lt

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Dizainerė

Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Rūta Floral

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė Adelė Galdikaitė

Verslo plėtros vadovė

Mantė Jaruševičiūtė

Stilistė

Viršelis Nuotrauka: Rūta Floral

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2023 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

2023 GRUODIS | Į KALĖDAS!

Redakcijos laiškas Kai metų pabaigoje visas pasaulis pakvaišta mėgindamas pasivyti nepadarytus darbus, nupirkti kalėdines dovanas, aplankyti seniai matytus artimuosius, suspėti susiplanuoti šventines draugų vakarienes, man norisi sustoti. Sustoti ir to paties palinkėti jums, mieli šitaip sparčiai bėgančio laiko ir taip greitai besisukančios planetos bendrakeleiviai. Tačiau man, kaip ir jums, dažniausiai viskas klostosi ne pagal planą ir laiko trūksta viskam: normaliems pusryčiams ir pietums, pasivaikščiojimams su šuniu, knygoms, filmams, parodoms, atostogoms.

O gal tada, kai šis žurnalas jus pasieks, viskas bus kitaip? Gal tada pagaliau galėsime nusiraminti, išsivirti puodelį kavos, įsitaisyti ant palangės ir panirti į istorijas? Skirtingas, bet vienodai ypatingas. Įkvepiančias švęsti ne tik šventes, bet ir kasdienybę.

Na, o jei taip ir nebus, jei neatlikti darbai jus vis tiek pasivys, linkiu savyje atrasti stiprybės triukšmą palikti kažkur už nugaros. Kad ir tai vienai vienintelei dienai. Ir stabtelėjus pagalvoti, kokia jums yra tikroji švenčių prasmė.

Smagaus skaitymo!

Vyr. redaktorė Karolina Kulda

NAUJIENOS

ŠALIKAS „WOOL“ ACNE STUDIOS

NAMŲ ŠILUMA

KRĖSLAS „WULFF“ & TRADITION

EGLĖS VIRŠŪNĖ „VELA STAR“ FERM LIVING

ŽVAKIDĖ „STEEL“ RÓHE

KVAPI ŽVAKĖ „PRIVATE VIEW“ AUDO

NEŠIOJAMAS ŠVIESTUVAS „KIZU“ NEW WORKS

DEKORACIJA „WAITER“, BIRDS BY TOIKKA IITTALA

UŽKLOTAS „CHOCOLATE“ RÓHE

DEKORACIJOS „CHRISTMAS GLASS“ FERM LIVING

NAUJIENOS

SIŪLAIS APRAIZGYTA DRAUGYSTĖ Puikios naujienos prekės ženklo „The Knotty Ones“ gerbėjams!

Po ilgo laiko „The Knotty Ones“ sugrįžta su dar vienu pop-up renginiu, kurio metu bus galima susipažinti su „The Knotty Ones“ komanda ir gyvai apžiūrėti bei įsigyti mezginių naujoje jų erdvėje Vilniaus senamiestyje.

Ypatinga renginio viešnia – modelis ir prekės ženklo ambasadorė Giedrė Dukauskaitė.

Kada? Gruodžio 14 d.

ŠVENTIŠKAS ŽVILGSNIS Į ATEITĮ Į kalėdinių dovanų pop-up renginį „Magic Christmas Bazaar“ šiemet kviečia ir naujoji kūrybinė erdvė „Ateities Studija“. Pirmą kartą naujoje erdvėje įsikurs išskirtiniai prekės ženklai ir kūrėjai – mados, namų interjero, vintažo, išskirtinės literatūros, parfumerijos, vaikiški prekės ženklai. Be to, mugės metu vyks ir smagios kalėdinių atvirukų dirbtuvės!

Kada? Gruodžio 19–20 d.

12

ALKANOMS AKIMS Tegul suklusta visi iliustracijų gerbėjai – į svečius kviečia „Hungry Eyes“! Paskutiniam šių metų mėnesiui įpusėjus, „Sodas 2123“ erdvėje susirinks visi, neabejingi šiai meno formai. Dvi dienos, skirtos susipažinti su garsiausiais mūsų šalies iliustratoriais, pasidžiaugti jų darbais, įsigyti jų savo namams ir taip palaikyti nišinę meno sritį – savilaidą.

Kada? Gruodžio 16–17 d.

KALĖDOS BE RŪPESČIŲ Kaip ir kasmet, jau tradicija tapusi šventiška paskutinės minutės Kalėdų mugė „Uptown Christmas“ vėl beldžiasi į Menų fabriko „Loftas“ duris. Šiemet, kaip ir kasmet, šventiškai nusiteikę mugės organizatoriai kviečia gražiausias metų šventes pasitikti drauge ir kartu sukurti nepamirštamą Kalėdų laukimo nuotaiką.

Kada? Gruodžio 21–23 d.

13

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Apie tikrumą Jos ypatingas jautrumas aplinkai ir detalėms mane sužavėjo vos pamačius pirmąjį jos kūrinį. Atrodo, kad į savo kūrybą ji sudeda visą surinktą šilumą, įkvėpimus ir idėjas. Gal dėl to Guostės Suchadolskienės, namų aksesuarų „Soulty“ kūrėjos, darbai taip greitai atrodo savuosius namus, galvoju? Juk, pripažinkite, gyvenime už viską svarbiausia – tikrumas.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Rūta Floral

14

NEBŪTINA ŽINOTI, SVARBIAUSIA – PASITIKĖJIMAS. Neseniai skaičiau interviu su režisieriumi, scenaristu Robertu Rodriguezu, kuriame jis gražiai įvardijo, kad geriausieji dažniausiai nežino, tačiau atsiduoda tėkmei. „Kiekvienam tai nutinka savaip. Manote, kad prieš „pagaunant ritmą“ reikia žinoti kažin kokią gudrybę, procesą. Jei patys sau nesipainiotumėte po kojomis, viskas vyktų savaime.

Net profesionalai nežino.“ Šitą mintį dažnai išgirstu iš man imponuojančių žmonių ir jaučiu, kaip vis labiau įsikvepiu pasikliaudama savo nuojauta.

ŽAIDIMAS. Kai nesistengiu žinoti, tiesiog judu pirmyn ir leidžiu sau kvailioti, patenku į žaidimo būseną, kurioje plūsta kūryba. Mėgstu kurti labai greitai, kad nespėčiau galvoti, leidžiu rankoms judėti. Taip gimsta gražiausi mano darbai, nauji modeliai ir idėjos.

VASAROS NAMELIS. Nuo vaikystės vasaras leidžiu Monciškėse. Kiekvieną vasarą čia jaučiuosi it nusikėlusi į lėtai kaip medus tekančias vaikystės dienas. Kasmet stengiuosi bent porai savaičių sugrįžti į vasaros namelį prie jūros, nusimesti batus ir pabūti laisvos vaikystės jausme. Kai pametu, kuri šiandien diena, suprantu, kad po truputį galiu grįžti į darbus.

KŪRYBINGUMAS. Geriausiai jaučiuosi kasdien gyvendama kūrybingą gyvenimą – kaip leidžiu laisvalaikį, kaip dirbu, bendrauju, net kaip užsirašinėju. Kūrybingumas yra viena didžiausių dovanų, su kuria gimstame.

Nuotrauka: Rūta Floral

15

DEŠIMTUKAS | 12345678910

RYTO LAIKAS. Kiekvieną savaitę bent tris rytus man reikia nepertraukiamų kelių valandų kūrėjo režimu. Atsikeliu dar su tamsa, pirmą pusvalandį skiriu pasiruošimui dienai ir imuosi darbų, reikalaujančių gilaus susikaupimo. Savaitėmis, kai tai pavyksta, gimsta puikios idėjos.

MENTORYSTĖ. Vakarienių ar vertingų knygų forma. Stengiuosi bent kartą per mėnesį mane įkvepiantį žmogų pasikviesti vakarienės, nes tikiu, kad šiltai ir atvirai bendraujant galima daug išmokti, apsimainyti. Dažniausiai tai būna kūrybingi ir drąsūs žmonės, einantys per panašias kūrybinio kelio patirtis.

Nuotrauka: Rūta Floral

ŠEIMA IR DRAUGAI. Laimingiausia jaučiuosi, kai mūsų namuose bruzdesys, kai kvepia skaniu maistu ir niekas neskuba išeiti. Svečiai yra mano pilnatvė.

Nuotrauka: Rūta Floral

16

MIEGAS. Ėjimas miegoti iki 22 val. magiškai veikia mano mintis ir jauseną. Pabudusi po tokios nakties jaučiu, kaip mane užplūsta naujos dienos džiaugsmas ir aiškumas.

PIRTIS. Man tai apsivalymo ritualas visomis prasmėmis. Karštyje išgaruoja zujantys darbai ir kūno sukaupta įtampa. Man svarbu jausti betarpišką ryšį su gamta, o jį itin stipriai pajaučiu pirtyje. Stengiuosi, kad tai taptų nuolatiniu mano ritualu.

ŽYGIAI PĖSČIOMIS. Kartą per metus su vyru susiplanuojame žygį iš Klaipėdos į Nidą. Man patinka, kad ėjimas yra sulėtinta judėjimo forma. Taip suspėju pastebėti šalia tako augančias žoles, išgirsti savo žingsnius.

Kai mintys persijungia į naują ritmą, įvyksta labai smagi meditacija.

17

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Rūta Floral

Žalias džiaugsmas Kartą, važiuodama į Merkinę iš Vilniaus, sugalvojau, kad mums reikia torto.

Pamaniau: užsuksim pakeliui į „Pieninę“ – buvau aptikusi ją socialiniuose tinkluose.

Pasirodė, labai įdomu, ką Varėnos apylinkėse kepa jauna, iš Vilniaus į kaimą gyventi persikėlusi moteris. Torto tąsyk negavau, sutrukdė pandemija ir karantinas, tačiau stebuklingas Kalėdų kelias su Guoste Marija Norkūnaite-Krupavičiene mane vis tiek suvedė. Tik šįkart ieškojau ne torto, o kalėdinės eglutės.

– Guoste, galiu įtarti, kad tavo gyvenimo istorija yra nepaprastai įdomi. Nekantrauju ją išgirsti ir ja pasidalinti.

– Istorija ilga ir visokia, tikrai. Esu vilnietė, Vilniuje gimusi, užaugusi. Čia, Krūminių kaime, mano senelių gimtinė. Iš Vilniaus pirmiausia emigravo tėvai, esame tokie lyg ir veteranai – nuo 2014-ųjų. Tai dabar, po karantino, plūstelėjo naujakurių banga. Tėvai metė darbus Vilniuje, surinkę visas savo santaupas nusipirko kaimo parduotuvę. Romantikai...

Aš tuo metu dar mokiausi universitete, studijavau kūrybos komunikaciją. Gyvenau viena mūsų trijų kambarių bute, pagalvojau, o kodėl dar kokiam studentui neišnuomojus kambario? Nepažįstamo žmogaus nenorėjau, ieškojau tarp savų. Atsirado vaikystės draugas iš Matuizų, vasaromis kartais susitikdavome – Krūminiai visai šalia, atvažiuodavo pas draugus. Kambarį jam išnuomojau, Edvinas studijavo teisę, tada tik dar nežino18

jau, kad taps mano vyru. Bet ėmė ir įsiplieskė meilė tarp kambariokų. Netrukus su Edvinu pradėjome važinėti pas mano tėvus, padėdavome jiems kaime. Kadangi senas sovietinis pastatas, kurį jie įsigijo, buvo milžiniškas, įsirengėme mažą kampelį sau – atskirą butą su terasa. Sugalvojome, kad liksime Krūminiuose visai vasarai. Tačiau vasara baigėsi, o mes niekur taip ir neišvažiavome, gyvename čia jau daugiau nei septynerius metus.

Apsisprendę likti, pradėjome galvoti ir kurti veiklas. Aš esu labiau į menus linkusi, šiek tiek paplaukusi, bet darbšti, o Edvinas – verslus. Jis atsikelia iš ryto ir išdėsto man mažiausiai tris idėjas. Sakau jam: pirmyn, varom. Ir ko tik nedarėm! Merkinėje, prie piliakalnio, iš kavos automobiliuko pardavinėjome kavą. Kaziuko mugėje prekiavome, per Dainų šventę irgi, tulpes gatvėse pardavinėjome, vis mėginome suprasti, ko iš tiesų norime.

Kadangi esu baisi smaližė, kaime pasigedau geros konditerijos. Pradėjau kepti pati, domėtis, mokytis, lankyti kursus. Vienas paprašė, kitas, o tada – kodėl gi ne kepyklėlė kaime? Tėvų pastate suremontavome kepyklai patalpas, nusipirkome krosnį, pradėjau rimtai kepti, netgi darbuotoją samdžiau, važinėdavo pas mus į kaimą iš Vilniaus. Desertus, tortus pardavinėjome Vilniuje, mano tortų būdavo galima rasti „Kmyninėje“. Kai kas iškeliaudavo į „Arbatinę“ Varėnoje.

– Kodėl savo desertų kepyklą pavadinai „Pienine“?

– „Pieninė“ atsirado, nes ją kurdama galvojau apie Krūminių kaime gyvenusius senelius – tai jie mane formavo, mane besąlygiškai mylėjo, perdavė dzūkiškas vertybes ir požiūrį į gyvenimą kaime. Aš patyriau tokį kaimą, kokio mano vaikai greičiausiai jau nepažins: grėbiau grėbliu šieną, su dzieduku jį vartydavau, seneliai mane mokė kalbėti

19

20

21

Matyt, mes daugybę dalykų darėme be logikos, labiau iš jausmo.

Edvinas dar paskaičiuodavo, o aš ieškodavau, kur gera mano sielai.

dzūkiškai, močiutė sodindavo šalia, kai karvę melždavo, aš ir pati mėginau į puodelį, sviestą mušdavau rankomis. Man brangi dzūkiška kultūra, kuri nyksta... „Pieninė“ yra duoklė tai nykstančiai kultūrai, kurią tarsi simbolizuoja priešais tėvų parduotuvę stovinti apleista senoji pieninė, į kurią visas kaimas pieną nešdavo.

– Ką reiškia kaime kepti skanumynus, kuriuos vietos žmonėms sunku įpirkti? Ar jie tave įvertino? Suprato tavo užmojus?

– Labai tiksliai kalbat. Matyt, mes daugybę dalykų darėme be logikos, labiau iš jausmo. Edvinas dar paskaičiuodavo, o aš ieškodavau, kur gera mano sielai. Daug ką keisčiau, jei pradėčiau viską iš naujo, tikrai buvo sunku. Desertus kepiau iš brangių, labai kokybiškų produktų, o tai savikainą iškeldavo į neregėtas aukštumas. Su centus kainuojančia konditerija kaime, na, niekaip nepajėgsi konkuruoti. Kaimo žmonių algos menkos, jie turėdavo pataupyti, kad galėtų mano kepinių įsigyti. Tai, ką kūriau, šiandien atrodo avantiūra, tačiau ja didžiuojuosi: per karantiną kepdavome desertus 22

ir pristatydavome juos į namus. Užsakymų gaudavome daug iš užsienio, tėvus Lietuvoje palikę vaikai jiems užsakydavo per jubiliejus ar šventes dovanų – gėlių ir saldumynų. Nuvežam viską, mamos verkia...

Pamažu, pamažu numyniau kelius su savo desertais iki Vilniaus, o tada sugalvojau, kad noriu atidaryti desertinę-kavinukę. Varėnos rajone patalpų ieškojau gal dvejus metus, o paskui nusviro rankos. Tuo metu namą statyti mums padėjo architektė iš Švenčionėlių, susidraugavome. Ji vis aiškino, kad mano vieta yra Švenčionėlių bendruomenėje. Pajutau ir miestelio palaikymą – netrukus radome patalpas ir įkurdinome jose kavinę-desertinę „Pieninė, kava ir kultūra“.

Vietos gyventojai mane, atvykėlę, priėmė labai šiltai, esu jiems dėkinga, man atrodė, kad sukūriau fainą vietą, atradau naujai susikūrusią šiuolaikinę bendruomenę, kur žydėsiu. Tačiau taip neįvyko, bičiulė architektė paliko Švenčionėlius, o ir aš pakeičiau požiūrį, per skirtingus susidūrimo taškus supratau, kad mano ir jaunosios Švenčionėlių bendruomenės požiūriai ir vertybės skiriasi.

– O kas dabar – „Pieninėje“?

– Išjungta krosnis. Iš pradžių dar svarsčiau, kad gal čia kepsiu ir į Švenčionėlius vešiu, bet tikrai – per toli. Nesugebėjau savo verslo užauginti taip, kad jis galėtų be manęs egzistuoti.

– Jūs jauni žmonės, įdomu, kokia buvo draugų reakcija? Neklausė, kodėl atsisakėte miesto gyvenimo? Vasarą kaime dar suprantama, bet žiemą...

– Kažkaip natūraliai viskas. Sulipo du kambariokai ir sulipo, turėjome vienas kitą, nelabai buvo laiko su kitais draugauti. Žiauriai daug dirbome, draugų nematydavome, jie, žinoma, ateidavo palaikyti, tortą užsakydavo.

– O tomis tamsiomis rudens dienomis ar kada su vyru svarstėte, jog padarėte klaidą?

Ar buvote visiškai tikri, kad pasirinkote teisingai?

– Mes buvome tikri, jautėmės taip, tarsi gyventume Vilniaus priemiestyje, šokam į automobilį, keturiasdešimt minučių – ir Vilniuje. Atstumas mūsų negąsdino, prisivažinėjome sočiai, veždami į miestą parduoti kaime supirktas uogas ir grybus. Pirko iš mūsų

23

24

25

26

Eglutės buvo visą laiką, jos augo kartu su kitomis mūsų veiklomis. Mes į visas puses barstėmės, o jos augo.

juos ir restoranai, ir turguje pardavinėjome.

O paskui prie vieno prekybos centro pasistatėme tokius raudonus namelius, juose pardavinėjome braškes. Keldavomės ketvirtą ryto...

Kartą svarstėme, kad gal reikėtų žiemai porą mėnesių butą Vilniuje išsinuomoti, bet pasvarstėme, pasvarstėme ir nustojome.

Pradėjome ieškoti sklypo namui, namas atsirado per dvi savaites – 100 metų senumo pirkia, buvusi mokykla, mano senelis čia ėjo į pirmąją klasę. Nusprendėm ją atkurti autentiškai, įrenginėjome savo svajonių namus. Iš lėto, po truputį susikūrėme sau rojaus kampelį. Ir niekur iš čia nesinori išvažiuoti, draugai skrenda, lekia kažkur, o mums čia gera vasarą – upė, užtvanka, tvenkinys šalia, gamta. Panašu, su šakėmis mūsų iš čia neišvarysi...

– Ar kaime atradote naujų draugų?

– Pradžia buvo baisiai sunki. Kai atsikraustėme, čia gyveno tik viena jauna šeima, o ir su jais nelabai suėjome. Vakare išeini pasivaikščioti apie devintą, jokių šviesų languose, nė vieno draugo, pas kurį galėtum arbatos užeiti. Vasarą mūsų kaimas gyvas, atvyksta vasarotojai, turim užtvanką, judėjimo labai daug. O žiemą – sunku. Gal tik pandemija viską išjudino, ūžtelėjo atvykėlių banga, dabar jau gali suskaičiuoti gal dešimt jaunų šeimų, atsikraustė su kūdikiais, turime pas ką ir kavos nueiti, ir šašlykų pakepti.

– Na, gerai, o kaip atsirado eglutės ir „Žalia eglė“?

– Eglutės buvo visą laiką, jos augo kartu su kitomis mūsų veiklomis. Mes į visas puses barstėmės, o jos augo. Edvino dėdės daugybę metų Vilniuje prieš šventes prekiaudavo eglutėmis. Edvinas nuo mažų dienų jiems padėdavo, dar visai vaikas Katedros aikštėje pardavinėdavo eglių šakas. Net ir kai pradėjome kartu gyventi, dar Vilniuje, dėdės žiemą jį samdydavo, o jis sakydavo – reikia ir mums pradėti. Pirmuosius metus aš tiesiog atsistojau gatvėje, aplink didžiuliai daniški kėniai, viena juos pakuoju – pone, padėkit, palaikykit, imam, nešam. Pirmieji metai buvo sėkmingi. Kai atsikraustėme į kaimą, Edvinas sako: privalome pasisodinti eglučių. Pradėjome pirkti žemę ir sodinti eglutes. Šiandien jų turime apie 70 tūkstančių.

Eglutes sodiname kasmet, kai kurias – kas dvejus metus. Priauginame skirtingų rūšių – ir vazonėliuose, ir žemėje. Žmonės dabar dažnai nori vazonėliuose, nekirstos, tačiau mes patys jaučiamės kaip ūkininkai, kurie pasėja javus, užaugina ir kasmet juos nukerta. Su eglutėmis – lygiai tas pats.

Ir juokingai skamba tas: už vieną nupirktą eglutę mes dvi atsodinsime. Atsodinam ir po penkias, bet eglučių laukai tam ir yra, kad medeliai iš jų iškeliautų.

– Ir atneštų džiaugsmą į namus?

– Vilniuje, Pilaitės mikrorajono pabaigoje, turime vietą, kur eglutes pardavinėjame.

Toje vietoje tiek daug džiugių akimirkų pamatau! Atvažiuoja šeimos su vaikais, renkasi, vaikai krykštauja. Eglutė – džiaugsmo prekė. Pats to džiaugsmo siautulys – lapkritis ir gruodis. O paskui eglutes surenkame ir išsivežame, veiklos irgi užtenka.

– O kur eglutės išvažiuoja?

– Grįžta pas mus. Kirstas atiduodame biokuro gamintojams, vazonines statome į šaltą sandėlį, nuolat laistome, o kai žemė atšyla, sodinam atgal į žemę. Ne visos prigyja, tikrai. Eglutė – drėgmės augalas ir jei žmonės laiko ją sausoje patalpoje, vargu, ar ji išgyvens. Labai svarbu laistyti. Litras vandens ryte, litras vakare, žemė visą laiką turi būti šlapia.

– Atrodo, natūralios eglutės grįžta į madą, net miestai puošia natūralias...

– Teisingai sakote, mes tą patį jaučiame – mūsų lietuviška eglutė grįžta. Vienu metu visi norėjo kėnių, o dabar visi instagrameriai perka paprastas, lietuviškas.

– Kokią eglutę statote savo namuose?

– Šių metų mūsų eglutė buvo iškasta, neparduota, tada persodinta į lauką, penkerius metus auginta ir, štai, atkeliavo pas mus, į namus.

– Ar jau parašei Kalėdų seneliui laišką?

Turi kokį norą, svajonę?

– Turiu, bet nesakysiu. Neišsipildys.

27

DIZAINO PAŽINTIS

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius, Karolis Milaševičius, Darius Petrulaitis, „Poraoro“

Kontaktas Racionalus juvelyras, kurio kūrybinį braižą diktuoja precizika, elegantiška estetika ar net griežtumas, tapyboje atskleidžia kitą savo pusę – spontaniškas mintis ir giliausius jausmus jis išreiškia ekspresyviuose dažų potėpiuose. Nesvarbu, koks objektas būtų kuriamas jo rankomis, – juvelyro ir dailininko Silvijaus Martinėlio kūryba visada buvo kontaktinė. Maža to, ji visada buvo daugiasluoksnė, gyva ir giliai paveiki.

„Silvijaus Martinėlio papuošalai – stiprioms ir kūrybingoms asmenybėms. Šią trauką sąlygojo ne tik preciziška jų forma, bet ir pasirenkamų medžiagų kokybė: taurūs metalai, tobuli brangakmeniai, unikalus meteorito lydinys.

Visuose Martinėlio juvelyrikos dirbiniuose vyrauja tiksli, švari forma, jokių ornamentinių motyvų ar istorinių aliuzijų – tik geometriškai tikslios linijos, pusiausvyra, saikas ir harmonija. Atsistojęs prie molberto Silvijus pamiršta racionalųjį kūrėjo statusą bei ramybę. Rodos, visa ekspresyvioji tapybos tradicija įsiveržia į dirbtuvę ir stumia menininką į spalvų verpetą.

Martinėlio tapyba ekspresyvi ir dekoratyvi. Kolorito ir kompozicijos darnai antrina sužaižaruojanti geltona, tapybos kūriniui suteikdama traukos ir kokybės. Įdomu stebėti, kaip menininko tapyboje prasiveržia juvelyro prigimtis – į tapybos darbą jis inkrustuoja aukso foliją, kuri sužėri lyg papildomas šviesos šaltinis, lyg senųjų ikonų tradicijos refleksija.

Dvi skirtingos sritys – juvelyrika ir tapyba – originaliai dera šiuolaikinio menininko praktikose, o kontrastuojanti dviejų skirtingų sričių prigimtis ne užgožia, o papildo viena kitą, abiem suteikiant papildomo gylio.“ Jolita Mieželaitienė

– Silvijau, kokiomis jungtimis tavyje susisieja juvelyrika ir tapyba?

– Tai mano būdas atrasti asmeninę pusiausvyrą – juvelyrikoje esu tikslus ir preciziškas it architektas, o tapyboje galiu kalbėti jausmais, pajausti kitą mastelį, patirti laisvės jausmą. Abi šios kūrybinės sritys – mano asmeninio balanso kelias. Juvelyrikoje mano braižas griežtokas, pasižymi formų bei priemonių santūrumu, elegantiška estetika, kuriamų objektų visumos darna. Forma kuriamuose objektuose atlieka itin svarbų vaidmenį ir yra ne tik išskirtinai estetiška, bet ir asketiška.

Tapyboje labai svarbus minties spontaniškumas, emocinga ekspresija, suvaldyta kompozicija.

– Tave pažįstame kaip juvelyrą. O tapyba – kada ji atsirado tavo gyvenime?

– Tapiau prieš 13–15 metų, tačiau po akademijos taip įtraukė juvelyrika, kad teko ten nerti giliai, neliko laiko kurti paveikslų. Ilgai to norėjau, bet negalėjau sau leisti, galbūt tapybai jaučiausi nepakankamai su-

brendęs. Tačiau karantinas sugrąžino atgal – pastaruosius trejus metus vėl tapau. Dabar esu abiejuose pasauliuose – techniškai estetiškoje juvelyrikoje bei ekspresyvioje tapyboje. Šiemet prisijungiau ir prie Lietuvos dailininkų sąjungos, taigi į tai žiūriu kaip į antrą specialybę.

– Juvelyrika, rodos, be galo detalus, atidus, galbūt netgi racionalus amatas. Tapyboje tu ieškai daugiau laisvės?

– Taip, tapydamas patiriu laisvę, didelio formato drobėse išlieju koncentruotą jausmų įtampą. Išlaisvinu pasąmonėje glūdinčius jausmus bei troškimus. Tapyba – tai tarsi mano dienoraštis, padedantis susikalibruoti.

– Ar tai būtų baltas popieriaus lapas juvelyrikos dirbinio eskizui, ar tuščia paveikslo drobė – nuo ko prasideda tavoji kūryba?

– Juvelyrika – taikomasis menas. Dažnai objektus inspiruoja žmogus ir jo pasakota istorija, taip papuošalas tampa relikvija, talismanu, atskleidžia gamtos sukurtos žaliavos grožį. Be to, juvelyrika dar ir sąlyčio

menas – būtent papuošalo kontaktas su asmenybe ir yra pats svarbiausias. Tapyba taip pat susijusi su gamta ir prasideda nuo asmeninių potyrių, kuriuos metaforiškai perteikiu per gamtos siužetus. Rankos mostas tuščioje drobėje, kontaktas, kuris užsimezga tarp manęs ir būsimo kūrinio. Viskas rutuliojasi toliau, iki kol atsitraukęs pamatau jau užbaigtą visumą.

– Kada tu žinai – viskas, jau pabaigta?

– Kai jaučiu siužetinę, spalvinę, ritminę bei kompozicinę dermę.

– Gruodžio 6 d. pristatysi savo naująją parodą, kurioje ir bus galima išvysti šių dviejų skirtingų, tačiau per patį tave susijungiančių meno krypčių sąsają.

– Parodos pavadinimas – „Kontaktas“.

Tai kontaktas tarp juvelyro ir tapytojo perkeltine ir tiesiogine prasme – į paveikslus inkrustuojamas auksas. Taip pat kontaktas tarp kūrėjų – bendradarbiavimas su vokiečių juvelyru Carlu Dau ar lietuviais skrybėlių kūrėjais „Borisetti Atelier“.

Visatos įrankis Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke Drabužiai: Gabrielė Mockevičiūtė, Marija Petraitytė, „JURE“ Makiažas: Mari Muana Plaukai: Dainius Gedgaudas

Muzika ją lydėjo visada: vaikystėje kaip žaidimas, paauglystėje kaip saugi užuovėja, o suaugus – kaip erdvė įprasminti ir įkūnyti idėjas. Šiandien atlikėja Evgenya Redko jaučiasi ne tik kūrėja, o it visatos įrankis, turintis aukštesnį tikslą – pagauti jai siunčiamą žinutę ir ją ištransliuoti kitiems. Taip, tokia ji – savita, talentinga ir atvira kūrėja, kurios idėjas, rodos, vos spėja vytis žmogiškasis suvokimas. Kartais savo kūrybos prasmę reikia priaugti, – sako ji ir palieka daug erdvės skleistis mintims.

Visą istoriją skaitykite naujame popieriniame „LAMŲ SLĖNIO“ žiemos numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

38

MYLIMIESIEMS ŽVAKĖ SOULTY

LIEMENĖ THE KNOTTY ONES

SKRYBĖLĖ BORISETTI ATELIER

RANKINĖ THE JOY OF

KEPURĖ THE ANIMAL OF MY SOUL

NATŪRALAUS VAŠKO ŽVAKĖS SCENT OF HONEY CANDLES

LININĖ SUKNELĖ SON DE FLOR

KVEPALAI MAAR

PALTAS REDA PAULA

ŠALIKAS IR KEPURĖ ŪKAI

MYLIMIESIEMS PAPUOŠALAI ANCHOVY

PATALYNĖS KOMPLEKTAS DECOFLUX

KAKLO PAPUOŠALAS SAND & SALT

MEGZTINIS AUT. DANUTĖ JAKŠIENĖ

PLAUKŲ AKSESUARAI FLOW FEMME

PUODELIS

BY GURČIŪTĖ

UŽRAŠINĖ INK&PAPER

RANKINĖ HOUSE OF NAIVE

ŽIEDAS SU DEIMANTAIS SIMONA SAMOJAUSKAITĖ JEWELLERY

ŽIEDAS PAUKŠT STUDIO

NAMAMS ŽVAKIDŽIŲ IR ŽVAKIŲ RINKINYS OVO THINGS

VAZA-SKULPTŪRA DEGA

VINTAŽINIAI ŠVIESTUVAI THE GOLDEN FLEA

UŽUOLAIDOS IR NAMŲ TEKSTILĖ CELESTINA

VAZA-SKULPTŪRA CHI CHI POTS

PRINTAS „MINDSET“ AUT. EDGARAS ŽUKAUSKAS

PLIENO BALDAI AROUNDERS

PATALYNĖS KOMPLEKTAS & A CHAIR

SKIRTUKAS KNYGAI -LAIKIKLIS AUSINĖMS THE OAK NEŠIOJAMAS ŠVIESTUVAS „FLOWERPOT VP9“ MAZGAS

PUODELIS PINK SAND CERAMICS

TIEMS, KURIE TURI VISKĄ

KAKAVOS IR ŠOKOLADO DEGUSTACIJA CHOCOLATE NAIVE

PRINTAS „LETS TALK“ AUT. KISSI USSUKI

KNYGA „BELOW ZERO“ LEID. GESTALTEN

METINĖ „LAMŲ SLĖNIO“ PRENUMERATA

ARBATOS IR DESERTO KOMPOZICIJOS PATIRTIS YUGEN TEA

ORO DRĖKINTUVAS, DIZ. BARBORA ADAMONYTĖ

KALĖDINIAI ATVIRUKAI MRS. GODA

JAPONIŠKOS AKVARELĖS RINKINYS RAŠTINĖ

DOVANŲ KUPONAI VIEŠBUTIS „GABIJA“, RESTORANAS „MEAT STEAKHOUSE“

MĖNESINĖ DESERTŲ PRENUMERATA DESERTŲ KLUBAS

„Rimtai apie natūralumą, lengvai apie gyvenimą“, – su tokiu šūkiu į natūralios kosmetikos pasaulį žengia jau ne vienerius metus gerai pažįstamas natūralios ir ekologiškos kosmetikos prekės ženklas „Uoga Uoga“. Nuo pat idėjos gimimo 2010-aisiais iki šiandienos uogų sumanytoja ir siela Lena Sokolovska bando paneigti su natūralia kosmetika susijusius mitus. Juk jų kelias visada buvo ryškus, spalvingas ir džiaugsmingas – visai kaip ir pati gamta!

Spalvingas natūralumas Tekstas: Karolina Kulda, Nuotraukos: Lina Jushke

– Lena, savo kelionę į kosmetikos pasaulį pradėjote dar 2010-aisiais – kaip per visus šiuos metus pasikeitė „Uoga Uoga“?

– Radikaliai! (Šypsosi.) Pradėjome nuo 20 paprastų produktų.

Dabar mūsų asortimente apie 150 produktų, skirtų ne tik veido, kūno ir plaukų priežiūrai: leidžiame ir savo mineralinę dekoratyvinės kosmetikos liniją, kuri, mūsų džiaugsmui, yra tikrai populiari, mylima vartotojų jau ne tik Lietuvoje. Šiais metais startavome ir su „Uoga Uoga Kids“. Produktų vaikams siūlėme ir anksčiau, bet naujieji yra visiškai kitas projektas tiek formulių, tiek koncepto prasme.

Kalbėdama apie mūsų pokyčius, visada atkreipiu dėmesį ir į visos natūralios kosmetikos industrijos pokyčius. Per 13 metų pasikeitėme ne tik mes, bet ir kiti natūralių ingredientų kūrėjai. Atsiranda inovacijų, mokslinių sprendimų, kaip iš augalų, skirtingų jų dalių išgauti naujas ir aktyvias medžiagas, ingredientus, leidžiančius kurti produktus, kurie būtų daugiau nei tik sumaišyti aliejai, molis ir gėlių vandenys. Mąstymas, kad natūrali kosmetika yra labai paprastos

sudėties, jau atgyvenęs. Dalyvaudami ingredientų parodose matome įspūdingus proveržius, idėjas ir kūrybiškumą iš gamtos dovanų kuriant tvarias ir saugias alternatyvas žmogui ir planetai. Patys naudojame augalinius beta gliukanus, skirtingus cukrų kompleksus, augalų fermentacijos būdu išgautą hialurono rūgštį, įvairius ekstraktus ir daug kitų produktų.

Norint rinktis natūralią kosmetiką, nebereikia žandų rausvinti raudonomis daržovėmis kaip anuomet, turime pilnas paletes natūralių skaistalų ir pudrų. (Šypsosi.)

– Ir iš tiesų, natūrali kosmetika dažnai lydima mitų – tačiau galbūt per visus šiuos ilgus darbo metus „Uogai Uogai“ pavyko juos sugriauti? Kaip šiandien vartotojai priima ir ką žino apie natūralią kosmetiką?

– Mūsų kosmetika, iš vienos pusės, vis dar yra nišinė, bet dabar ta niša didesnė. Akivaizdu, jog natūralumu domisi jau ne tik užkietėjusios natūralistės. Dabar nemažai žmonių miksuoja priemones, yra išprusę sudėčių klausimais ir nori į rutiną įtraukti bent

vieną ar kelias natūralias alternatyvas. Natūralios kosmetikos, pavyzdžiui, mineralinės, poveikis odai labai skiriasi nuo sintetinės, ji tausoja odą, nekemša porų, nesukuria papildomų problemų dėl sudėtyje esančių sintetinių priedų. Žmonės išbando ir lieka. Matome, jog natūrali kosmetika jau nebėra egzotika – natural is the new normal.

– Visai neseniai pamatėme ir naują vizualinį prekės ženklo identitetą – kokias idėjas, vertybes atskleidžia naujasis „Uoga Uoga“ veidas?

– Taip, mes atnaujinome savo vizualinį identitetą – logotipą, pakuotes. Senieji jau buvo morališkai pasenę, jautėmės su formulėmis ir produktų poveikiu pajudėję šviesmečiais į priekį, o vizualinė dalis buksavo praeityje. Naująjį identitetą mums kūrė „Andstudio“ komanda ir tai buvo ilgas, daug diskusijų ir analizės pareikalavęs projektas, tačiau dabar galutinis rezultatas skina pergales dizaino konkursuose!

Vertybiškai viskas liko taip pat – esame natūralūs, be jokių išvedžiojimų, nesiveliame į kompromisus dėl sudėčių, kurios galėtų būti

50

patogesnės gamyboje, bet nulemtų mažiau natūralų galutinį rezultatą. Tai ne mūsų kelias ir nors kartais patiriame daug nuostolių, natūralumas mums pirmoje vietoje. Visgi, būdami natūralūs, nesame ir sudžiūvusios smilgos spalvos. (Šypsosi.) Mes – ryškūs, spalvingi, džiaugsmingi, visai kaip ir gamta. Nuo pat pradžių kūrėme linksmus pavadinimus, naudojome ryškias spalvas, buvome atviri ir žmogiški – visa tai vertybiškai išliko, bet vizualiai tapo vientisa, šiuolaikiška.

Atnaujinę vizualiąją pusę, susėdome su Tomu Ramanausku išsigryninti prekės ženklo iki detalių, prisiminti to, ką gal buvome pamiršę per tiek metų, ir atrasti naujų dalykų. Iš to gimė šūkis – rimtai apie natūralumą, lengvai apie gyvenimą.

– Dar viena smagi Uogų naujiena – Kalėdas pasitinkate ir naujojoje parduotuvės erdvėje. Kaip ją kūrėte?

– Norime, kad mūsų nuotaika pereitų per visus taškus – pakuotes, el. parduotuvę ir, žinoma, fizines parduotuves. Architektė Monika Akromė sukūrė monochrominį žalią interjerą, kuriame išryškėja mūsų spalvingos produktų pakuotės. Ši spalva, be abejo,

simbolizuoja natūralumą – tai it natūralumo oazės urbanistinėse prekybos centrų aplinkose.

Visgi mums niekada nebūna ramu, vis norisi ką nors tobulinti ir keisti, tad pastebėjom, kad išaugus dekoratyvinės kosmetikos populiarumui mūsų parduotuvėse pritrūko funkcionalumo. Kai kuriose jų buvo vos vienas veidrodis, o norinčių išbandyti spalvas – daugybė.

Todėl ką tik su Monika dar kartą atnaujinome interjerą įrengdami papildomas erdves su veidrodžiais ir dekoratyvinės kosmetikos stendais.

– Lena, o kokie dekoratyvinės kosmetikos linijos produktai jūsų pačios mylimiausi? Papasakokite apie kasdienę savo grožio rutiną, pasidalinkite kasdieniais ritualais.

– Pati esu natūralaus ir minimalistinio makiažo fanė, labai džiaugiuosi, kad ši tendencija karaliauja pasaulyje ir nepanašu, kad trauksis. Esu tikra, kad kasdieniam makiažui užtenka 4–5 produktų.

Pati kuriu visas mineralinės kosmetikos formules, per 13 metų gilinausi ne tik į chemijos, bet ir į makiažo subtilybes, mokiausi profesionalaus makiažo, bet ne tam, kad daryčiau jį kitoms mote-

rims, o kad kuo geriau suprasčiau, kas ir kaip veikia. Daug tyrinėju šią rinką, naujus produktus, ir nebūtinai natūralius, nes tikiu, kad gerai padirbėjus, paeksperimentavus daugeliui dalykų galima sukurti 100 proc. natūralią alternatyvą.

Jau daugelį metų mano favoritė yra mūsų mineralinė pudra, be kurios aš ne iš vietos, taip pat lūpų ir skruostų dažai, kurie labai greitai suteikia veidui gaivos, taip trūkstamos žiemos sezonu Lietuvoje. Veido priežiūrai mylimiausias – mūsų intensyvios linijos kremas sausai odai.

– Turėtų suklusti ir tėveliai – kaip jau užsiminėte, neseniai „Uoga Uoga“ sukūrė ir savo liniją vaikams! Kokie produktai nugulė joje?

– Taip, ir su šia linija viskas įvyko labai įdomiai! Kai atsirado natūralesnių ir vaikų odai naudingesnių ingredientų, iš pradžių planavome tik pakeisti formules. Sunku net atsekti, kada tai virto visiškai nauja linija ir konceptu! 6 nauji produktai yra 100 proc. natūralių sudėčių, tinkami nuo gimimo, o juos lydintis ingredientas – vanilės ekstraktas ir vanile įsotinti aliejai. Tai brangios sudėtinės dalys, bet

51

52

Su komanda labai tikime natūralumo kaip alternatyvos idėja.

Norime kuo daugiau žmonių parodyti, kad natūralūs produktai yra ateitis, kad jie sveikesni, saugesni tiek žmogui, tiek planetai.

jų kvapas itin malonus, o aromaterapijoje net tikima, kad jis veikia raminančiai, atpalaiduojančiai ir yra labai tinkamas vaikams. Na, o patys vaikai lygina produktų kvapą su ledais ar šokoladais – jis sukelia daug teigiamų emocijų ir yra visiškai natūralus.

Pačios formulės išbandytos mūsų vaikų, jų pačių vertintos, joms atlikti dermatologiniai tyrimai. Daug dirbome, kad putos natūraliai gerai putotų ir kvepėtų, o kremai maloniai teptųsi. Norėjome, kad vaikai nesipriešintų visoms toms procedūroms, nes tikrai ne visi mėgsta maudytis ir kažkuo tepliotis.

O vizualinę dalį ir čia sukūrė „Andstudio“ – kartu išsigryninome idėją, kad tai turi būti ne tik kosmetika, bet ir žaislas, draugas.

Vėliau visiems personažams kartu su savo vaikais kūrėme vardus, džiaugiamės ir savo idėja kiekvienam produktui pridėti originalius lipdukus dovanų – taip vaikai gali sukurti savo personažus, personalizuoti produktą, jį keisti. Tikėjomės, kad vaikams ir tėvams patiks mūsų idėja, bet startas viršijo visus lūkesčius!

– Tikiu, kad kiekvieno iš idėjos gimstančio verslo tikslas – ne tik finansinė grąža, tačiau ir aukštesnis siekis, prasmė, gražesnio pasaulio kūrimas. Vardan ko jūs visa tai darote?

– Man tai – gyvenimo būdas, ne verslas. Juk darbe praleidžiame labai daug laiko, todėl norisi daryti ką nors, kas nebūtų tiesiog būdas uždirbti pinigų. Su komanda labai tikime natūralumo kaip

alternatyvos idėja. Norime kuo daugiau žmonių parodyti, kad natūralūs produktai yra ateitis, kad jie sveikesni, saugesni tiek žmogui, tiek planetai.

Nesivaikome skaičių, norime įgyvendinti savo idėjas, jausti malonumą dirbdami, matyti tame prasmę. Mėgstame sakyti, jog mūsų tikslas – kad kiekvienos moters Lietuvoje spintelėje būtų bent po vieną natūralų mūsų produktą, o pabandę, tikime, daugelis atras ir dar po vieną.

– Jei po Kalėdų eglute reiktų padėti po dovanėlę artimiesiems – kokios jos būtų?

– Nuolat ko nors mokausi, o dabar jau antrus metus gilinuosi į natūralių kvapų ir kvepalų kūrimą, taigi vyrui ir tėčiui planuoju dovanoti savo kurtus kvepalus. Mamai esu nužiūrėjusi skarą, o draugėms – nebūsiu originali, kaip ir kasmet dovanosiu „Uoga Uoga“ rinkinius. (Šypsosi.) Bet prie jų su komanda dirbame tiek laiko, kad nežinau, ar rasčiau geriau.

– Ir pabaigai – ko artėjančių Kalėdų proga norėtumėte palinkėti visoms Uogoms?

– Man atrodo, kad pastarieji keleri metai pasauliui ir visiems mums pilni iššūkių, neramumų, įtampos ir netikrumo. Tad norėčiau palinkėti, kad ateinantys metai pagaliau būtų tiesiog nuobodžiai ramūs. (Šypsosi.)

53

Keturiasdešimt valandų rūpesčio ir tiek pat paslapčių vienam kepaliukui užminkyti, iškildinti ir iškepti – žmonės, patys namuose kepantys duoną, man iki šiol atrodo it kokie užkalbėtojai. Su viena tokia šįkart mums pasisekė susipažinti. Per keletą metų įvaldžiusi raugo duonos subtilybes Nika Rimkienė, „Tinginio duonos“ įkūrėja, dabar džiaugiasi duoną kepdama ne tik sau, bet ir kitiems.

Keturiasdešimt valandų rūpesčio Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Rūta Floral

– Nika, ar visada mėgai suktis virtuvėje?

– Virtuvė yra mano erdvė, kurioje aš atsipalaiduoju. Maistas man – savotiška meilės išraiška. Patinka dalintis maistu su kitais, kalbėtis ir keistis geromis emocijomis. Esu žmogus, kuris mėgsta kūrybinę veiklą. Visuomet žaviuosi tais, kurie iš nieko sugeba sukurti grožį, stengiuosi tai daryti ir pati. Studijavau, dirbau, bet vis kirbėjo mintis, kad noriu kūrybinės veiklos, savo rankomis ką nors sukurti. Baigiau kirpėjo koloristo kursus, gavau diplomą, bet jis taip ir liko gulėti stalčiuje. Tuomet prasidėjo karantinas, pamenu, kai net duonos negalėjome nusipirkti kada norime, išėjimus ribojome. Ir čia atgijo mano kūrybiškumas! Pradžioje kepiau mielinę duoną, kol galiausiai susipažinau su raugo kepiniais. Taip viskas ir prasidėjo. Dabar esu savo mėgstamiausioje vietoje – virtuvėje ir kepu duoną savo rankomis, kaip kadaise ir svajojau. (Šypsosi.)

– O kodėl būtent kepiniai patraukė tavo akį?

– Viskas įvyko natūraliai, esu šiek tiek pamišusi dėl įvairiausių kepinių. Dažnai kepiau tortus, jie ant stalo nuguldavo per visas šventes.

Paskui pamilau bandeles, sausainius ir mielinę duoną. Tuomet sužinojau apie raugo kepinius ir mane tai labai sudomino. Pamenu, kokia mistika man atrodė, kad iš miltų ir vandens mišinio užauga gyvos 54

bakterijos, kurių padedami galime išsikepti sveikesnių kepinių.

– Raugo duoną užminkyti, iškildinti ir iškepti užtrunka keletą dienų – papasakok apie savo procesą nuo pradžių iki galo.

– Dieną prieš minkymo darbus pamaitinusi motininį raugą miltais ir vandeniu, palieku jį kilti. Tuo metu yra suaktyvinamos gyvosios bakterijos, jos dauginasi, atsiranda daugybė oro burbuliukų, raugas tampa švelniai rūgštaus kvapo. Procesas užtrunka apie 3–4 valandas. Kai raugas padvigubėja, galiu pasigaminti reikiamą kiekį įmaišo (angl. levain), kuris bus naudojamas duonai. Įmaišą pasidarau iš vakaro naudodama dalį pakilusio motininio raugo, miltus ir vandenį. Jis bus tinkamai pasiruošęs, pakilęs.

Kitos dienos rytą prasideda duonos gamyba: sumaišau miltus su vandeniu ir palieku ilsėtis apie valandą, tuo metu vyksta autolizė – procesas, kai miltai ima sąveikauti su vandeniu, pradeda veikti miltuose esantys fermentai. Tuomet į miltų ir vandens mišinį keliauja įmaišas. Viską gerai išminkiusi, palieku tešlą ilsėtis. Praėjus 30 minučių sudedu druską ir vėl viską gerai išminkau, palieku ilsėtis.

Prie tešlos grįžtu kas 30 minučių ir perlankstau: lenkiu į viršų jos vieną kraštą ir priglaudžiu šalia kito, taip užlenkiu keturis tešlos kraštus, suformuodama kamuoliuką. Po lankstymų, kurie trunka

55

56

57

58

Šiais laikais galime rinktis iš didelės įvairovės duonos gamintojų ir dažnai pamirštame jos duodamą vertę, maistingumą – manau, tai yra taip pat svarbu kaip ir jos skonis.

apie 3 valandas, palieku tešlą ilsėtis dar valandai. Kai tešla padvigubėja, o pajudinus gražiai juda, galima formuoti tešlos kepaliukus ir perdėti juos į kildinimo krepšelius. Juose tešla per naktį šaldytuve toliau fermentuojasi, vyksta rūgimo procesas. Šaldytuve fermentacija vyksta lėčiau, tešla sutvirtėja.

Kitos dienos rytą prasideda duonos kepimas. Tešlos kepaliuką ištraukiu iš krepšelio, perpjaunu jo viršų aštriu peiliuku, kad kepimo metu duona gražiai atsivertų ir suformuotų vadinamąją ausį.

Perdedu tešlą ant specialaus kepimo akmens ir šaunu į įkaitintą orkaitę, kurioje duona kepa apie 25 minutes. Tuomet sumažinu kaitrą ir leidžiu duonos viršui paskrusti, jis gražiai patamsėja ir tampa traškus. Ištraukusi palieku duoną atvėsti. Esu skaičiavusi, kiek užtrunka suformuoti ir išsikepti duoną: apie 40 valandų... (Šypsosi.)

Laiko daug, tačiau duonos skonis viską atperka, tokios duonos nepalyginsi su jokia kita.

– Kuris duonos kelio žingsnis tavo mėgstamiausias ir kodėl?

– Manau, tešlos lankstymas. Tešla pasikeičia kaskart ją lankstant, o tai padeda suprasti, kada ji jau pakankamai stipri, gali būti suformuota ir perkelta į kildinimo krepšelius. Lankstymas man – tarsi meditacija, atsipalaidavimas.

– Kelintą savo duoną prapjovusi jau džiaugeisi rezultatu?

Kiek užtruko įvaldyti šį meną ir ką svarbu prisiminti, kad duona pavyktų?

– Atvirai pasakius, jau nebesuskaičiuoju, kiek iš viso duonos kepalėlių esu iškepusi. Pamenu, buvo metas, kai kepdavau tiek daug, kad visa šaldymo kamera buvo užpildyta vien ja. ( Juokiasi.) Ilgą laiką nepavyko išgauti tokios duonos, kokios norėjau. Nors, dabar pagalvojus, niekada ir nebuvau jos ragavusi, tik įsivaizdavau, kokia raugo duona turi būti, skaičiau daugybę informacijos ir pagal tai bandžiau vertinti savąją. Tik praėjus keleriems metams pradėjau džiaugtis rezultatu.

Svarbiausia yra kantrybė ir noras išmokti.

– O įvaldžiusi visus žingsnelius įkūrei „Tinginio duoną“?

– Taip! Nors mano bendruomenė nėra didelė, ji vis auga ir yra tokia nuostabi, palaikanti. Sutinku nuostabių žmonių, kurie vis sugrįžta ir atsiveda naujų draugų. Pamenu, kai savo instagramo paskyroje paskelbiau, kad noriu padovanoti duonos, norinčiųjų atsirado tiek daug, kad net šiek tiek išsigandau, ar man tikrai pavyks, bet vyras sakė: „Kepk ir negalvok, viskas bus gerai.“ Tai ir negalvojau, dariau tai, kas tuo metu man atrodė geriausia, ir džiaugiausi procesu, juo džiaugiuosi ir dabar. Sulaukiu vis daugiau palaikymo, paskatinimo kepti ir dalytis.

– Ar raugo duona tau ir yra pati skaniausia? Kuo ją mėgsti gardinti? Gal turi kokį neregėtą puikų derinį?

– Tikrai taip. Kai pradėjau kepti raugo duoną, jokios kitos duonos mūsų namuose nebeliko. Dažniausiai duoną gardiname sviestu ir druska. Lengvai ištirpęs sviestas ant šiltos duonos... Tokia akimirka – bene nuostabiausia dienos dalis.

Receptai mano paprasti, tačiau vis bandau ką nors naujo atrasti, pasidalinti. Klasikinis kreminis kiaušinis su parmezano sūriu, buratos sūris, pesto padažas, serano kumpis ir pistacijos – mano mėgstamiausi.

– Kas tau yra gera duona? Kokiomis savybėmis ji pasižymi?

– Man patinka tokia duona, kurią valgydamas jauti malonumą.

Drėgnas ir minkštas vidus, juntama lengva rūgštelė, o pluta lengvai traški. Tai pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaujuosi. Šiais laikais galime rinktis iš didelės įvairovės duonos gamintojų ir dažnai pamirštame jos duodamą vertę, maistingumą – manau, tai yra taip pat svarbu kaip ir jos skonis. Raugo duona turi didesnį kiekį skaidulų, vadinasi, ji lengviau virškinama, yra sotesnė. Be to, raugo duona pasižymi mažesniu glikeminiu indeksu, kuris neleidžia mūsų cukraus lygiui kraujyje staigiai pakilti, energija pasiskirsto tolygiai.

59

60

61

Duona su sviestu, paprasti kepiniai, kuriuose slepiasi uogienės koriai.

Galiausiai visi sugrįžtame prie tos duonos riekelės, kuri užtepta sviestu sugrąžina mus į prisiminimus.

– Be to, raugo duoną galima ir šaldyti?

– Galima, tačiau aš rekomenduoju šaldyti tik jau iškeptą duoną, ne tešlą jos proceso metu, kadangi dėl pernelyg žemos temperatūros žūva tešloje esančios gyvosios bakterijos, todėl tikėtina, kad kepdama ji nebeiškils, praras savo gerąsias savybes. Mano patarimas – iškepusią duoną supjaustyti riekelėmis, sudėti į sandarius maišelius ir sukrauti į šaldymo kamerą. Kai norėsis, reikiamą kiekį ištraukti iš šaldiklio, pašildyti orkaitėje ir duonelė bus kaip nauja. Taip pat papildomai galima tą riekelę paskrudinti keptuvėje ant sviesto.

– Pamenu, kai pirmą kartą viešėdama svetur paragavau bobos („babka“) pyrago... Tu taip pat juos kepi!

– Bobos man primena vaikystę, mielines pynes su mėlynių, aguonų įdaru. Kai mama jų parnešdavo namo, pasidarydavome daug arbatos ir gardžiuodavomės kiekvienu kąsneliu. Nors mūsų lietuviškos pynės skiriasi nuo žydiškos babkos, tačiau tarp skonių galima surasti panašumų. Apie babką sužinojau tik pradėjusi draugauti su raugu.

Susiradau informacijos, kaip ją galima išsikepti, ir pritaikiusi receptą savo skoniui pasiūliau ir savo asortimente. Į pirmąją įpyniau savo prisiminimus ir sentimentus – pasiūliau mėlynių skonio. (Šypsosi.)

Vėliau atsirado su cinamonu ir riešutais, aguonomis.

– Nika, ar turi kokių kepimo ritualų? Tarkime, kad visi reikalingi daiktai būtų pasiekiami ranka, o gal turi duonos kepimo grojaraštį?

– Viskas priklauso nuo to, kokia tą dieną mano nuotaika. Mėgstu tylą, ramybę ir pabūti su savimi, tačiau kartais man kažkas atsitinka ir aš tarsi 62

pasileidžiu plaukus, įsijungiu devintojo dešimtmečio laikų grojaraštį ir dainuoju, šoku, tiesiog gerai leidžiu laiką gamindama. (Šypsosi.)

– Artėja žiemos šventės – papasakok, kaip atrodo tavo švenčių stalas? Kokie kvapai ir skoniai svečiuojasi tavo namuose Kalėdų rytą? Ką planuoji gaminti?

– Šventinis laikotarpis įprastai prasideda nuo raugintų kopūstų ir žuvies kotletų kvapo, juos ruošia vyro mama, o jų laukiame visus metus – labai skanūs! Šv. Kūčių vakarą susirenka šeima ir giminaičiai, visi atsineša ir dalijasi silkių patiekalais, salotomis, užtepėlėmis. Visi privalo paragauti 12 patiekalų! Aš mėgstu ruošti rūkytos skumbrės ir žirnelių užtepėlę, kuri puikiai tinka su duona. Kalėdų rytas dažniausiai būna ramus, jaukus, tada niekur neskubame. Pati labai laukiu to meto, kadangi prasideda Hario Poterio filmų maratonas su kalnu mandarinų, pačiais įvairiausiais, skaniausiais kepiniais ir jaukia tyla už lango.

– Ar pastebi, kokios tendencijos šiuo metu vyrauja kepinių pasaulyje?

– Sentimentalus, šildantis, natūralus ir sveikesnis skonis. Tai, kas vaikystėje mums visiems buvo skaniausia. Duona su sviestu, paprasti kepiniai, kuriuose slepiasi uogienės koriai. Galiausiai visi sugrįžtame prie tos duonos riekelės, kuri užtepta sviestu sugrąžina mus į prisiminimus. Šiais metais pirmą kartą lankiausi Kopenhagoje ir mane užbūrė jų maisto kultūra. Populiarus pusryčių pasirinkimas yra daniški pusryčiai, kuriuos sudaro raugo duona, sviestas ir saldus džemas ar tiesiog virtas kiaušinis. Skamba paprastai, bet kaip skanu! Dabar ši tendencija jaučiama visur, raugo kepiniai yra ant bangos, visi nori rasti tą geriausią skonį. Ir ne veltui.

63

Ruginė duona be minkymo •

250 g ruginių miltų

•

350 g vandens

•

20 g cukraus arba medaus

•

8 g druskos

•

70 g ruginio raugo

Papildomai •

50 g linų sėmenų

•

80 g saulėgrąžų sėklų

•

80 g moliūgų sėklų

Visus ingredientus sumaišykite dubenyje – turi išeiti tiršta masė. Perdėkite tešlą į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi, uždenkite drėgnu rankšluosčiu ir palikite kilti 8–10 valandų.

Orkaitę nustatykite kaisti iki 250 laipsnių ir jai dar neįkaitus dėkite duoną. Kepkite 20–25 minutes. Sumažinę kaitrą iki 180 laipsnių kepkite dar 15 minučių. Įsmeigus medinį pagaliuką, jis turi likti beveik sausas. Ištraukę iš orkaitės duoną palikite atvėsti.

64

65

66

Kvietinė duona •

400 g 812 tipo miltų

•

320 g vandens

•

100 g ruginio raugo

•

8 g druskos

Dubenyje sumaišykite vandenį su druska ir palaukite, kol druska ištirps. Dėkite raugą ir gerai išmaišykite. Suberkite miltus, rankomis minkykite tol, kol neliks sausų miltų. Palikite tešlą ilsėtis 30 minučių uždengę rankšluosčiu.

Sulankstykite tešlą. Rankomis atsargiai kelkite vieną tešlos kraštą į viršų ir priglauskite prie kito. Taip sulenkite visus keturis kampus, suformuodami kamuoliuką. Palikite tešlą ilsėtis uždengtą 30 minučių. Lakstymą kartokite dar du kartus.

Po trijų lankstymų palikite tešlą ilsėtis uždengtą, kol pakils – maždaug 2–3 valandas.

Pasiruoškite dubenį aukštesniais kraštais, jį išklokite švariu sausu rankšluosčiu ir gausiai apibarstykite miltais (geriausiai tinka ryžių, bet tiks ir kvietiniai), kad jame perkeltas ir suformuotas kepaliukas nepriliptų. Ant lengvai miltuoto paviršiaus suformuokite kepaliuką.

Turi jaustis įtampa, kepaliukas turi būti tvirtas ir išlaikyti savo formą. Perkelkite jį į dubenį lenkimo siūlėmis į viršų, uždenkite drėgnu rankšluosčiu ir dėkite į šaldytuvą fermentuotis 12–15 valandų.

Kitą dieną įkaitinkite orkaitę ir kepimo indą su dangčiu iki 250 laipsnių (kaitinimas iš viršaus ir apačios). Perkelkite kepaliuką ant kepimo popieriaus lenkimo siūlėmis į apačią.

Drąsiai padarykite pjūvį duonos viršuje aštriu plonu peiliuku ir perdėkite į puodą su dangčiu. Uždenkite. Kepkite su dangčiu iki 250 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 25 minutes.

Praėjus 25 minutėms nuimkite dangtį, sumažinkite kaitrą iki 220 laipsnių ir kepkite dar 20 minučių.

Išimkite duoną iš kepimo indo ir palikite atvėsti bent 1 valandą.

67

Du dideli langai Kristijono Donelaičio gatvėje Kaune tarytum kviečia užsukti ir pasmalsauti, kas gi vyksta už jų.

O čia įsikūrusi savilaidos spaustuvė, kur tarp senutėlių spaudos mašinų, dažais, popieriaus lapais ir darbų pavyzdžiais nukrautų lentynų sukasi dvi merginos – iliustratorė Gabrielė Gudaitytė ir grafikos dizainerė, iliustratorė Inga Navickaitė-Drąsutė. Susipažinkite: vienintelė tokia visoje šalyje – „Hands on Press“ .

Keturios rankos ant preso Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Iliustracijos: „Hands on Press“ archyvas

– Gabriele, Inga, tai kaip susijungė

jūsų keliai ir kaip judviem kilo mintis įkurti... spaustuvę?!

Inga: Mūsų keliai susijungė kūrybiniuose projektuose. Susipažinome žurnale, kuriam abi kūrėme autorinius projektus. Iki tol atskirai rinkome nuosavus žinių bagažus grafikos, dizaino, knygrišybos, savilaidos srityse. Na, o apie spaustuvės idėją man užsiminė Gabrielė. Aš ir pati jau kurį laiką turėjau panašių minčių, bet susipažinus reikalai ėmė judėti gerokai sparčiau.

Gabrielė: Inga tuo metu dirbo Kauno menininkų namuose, jos darbai ten jau buvo gerokai įsivažiavę, o aš buvau neseniai grįžusi iš Londono, kur baigiau studijas. Ilgai svajojau apie spaustuvę, tad 68

buvau įtempusi ausis ir nuolat ieškojau bendraminčių. Kadangi ši veikla gana specifinė, surasti panašių svajonių turintį žmogų sudėtinga, todėl atradusios viena kitą tiesiog negalėjome nepabandyti!

Inga: Taip prieš daugiau nei dvejus metus, į vieną krūvą sumetus visas mūsų abiejų sukauptas žinias, gimė „Hands on Press“ – tiek iš kūrybinio chaoso, tiek iš pedantiško dėmesio spaudos ypatumams ir estetikai. Atrodo, įkūrus spaustuvę, ji tarsi tapo natūraliu mūsų darbų tęstinumu, mat viską, ką anksčiau darėme atskirai, dabar darome vienoje vietoje ir kartu.

– Ir šiandien esate bene vienintelė tokio tipo spaustuvė visoje Lietuvoje!

Kodėl jūsų tiek mažai?

Inga: Mėgstame sakyti, kad esame

vieninteliai, nes mūsų darbo pobūdis, komandos sudėtis, stilius – itin specifiški.

Lietuvoje veikia ir kitos risografijos bei knygrišybos studijos, tačiau dažniausiai jos užsiima kuria nors viena kryptimi.

Tuo tarpu mes darome viską: kuriame dizainus, iliustracijas, spausdiname, rišame, bendraujame su menininkais, vystome meninius bei socialinius projektus.

Gabrielė: Tai tikrai nėra standartinis verslas, kuris teiktų spaudos paslaugas, tačiau nėra ir dizaino agentūra, greičiau jau viskas viename! Dažnai ir mums pačioms sunku apibrėžti savo profesiją, juk kartais turime pabūti ir spaustuvininkėmis, ir dizainerėmis, ir iliustratorėmis, ir ūkvedėmis, ir buhalterėmis, ir kūrėjomis, ir vežėjomis. ( Juokiasi.)

70

Nemėgstame štampuoti didelių tiražų – taip didelė dalis procesų neišvengiamai patikima mašinoms, o mums norisi prie kiekvieno etapo prisiliesti rankomis.

– Be viso to jums taip pat labai

įdomi savilaida?

Gabrielė: Savilaidos, t. y. savarankiškos autorių leidybos, kryptis mums labai artima. Galima sakyti, mažo tiražo kūriniai, skirtingų formatų ir technikų tekstiniai ar vaizdiniai leidiniai – bukletai, zinai, katalogai, knygos – yra viena pagrindinių „Hands on Press“ krypčių.

Labai mėgstame diskutuoti su autoriais apie kūrybinius procesus ir džiaugiamės, jei savo idėjomis galime papildyti menininkų vizijas ir jiems atskleisti plačias analoginės spaudos galimybes.

Inga: Turbūt vienas įdomiausių savilaidos kūrinių, prie kurio teko prisiliesti, – tai Martyno Norvaišos išleistas jo asmeninių nuotraukų albumas, kurio viršelis buvo sukurtas iš švitrinio popieriaus. Apskritai, šis projektas labai gerai atspindi, kuria kryptimi norisi judėti – stengiamės vis giliau pasinerti į ISBN kodo neturinčių leidinių kūrybą.

– Kad jau užsiminėte, papasakokite nežinantiems, kas yra toji analoginė spauda ir kuo ji skiriasi nuo mums labiau žinomos skaitmeninės?

Gabrielė: Turbūt pagrindinis skirtumas tarp analoginės ir skaitmeninės spaudos yra tai, kad analoginei spaudai reikalinga klišė – tam tikra plokštė, nuo kurios atspaudžiamas vaizdas. Skaitme-

ninėje spaudoje to nėra.

Inga: Atrodo, šie dalykai tarsi turėtų prieštarauti vienas kitam, mat dažnai klišė – spaudos forma – kaip tik reiškia didelį tiražinį kiekį. Vis dėlto mes kviečiame žmones kurti itin riboto tiražo kūrinius ir kiekvienam jų pasigaminame atskiras klišes. Nemėgstame štampuoti didelių tiražų – taip didelė dalis procesų neišvengiamai patikima mašinoms, o mums norisi prie kiekvieno etapo prisiliesti rankomis.

– Ar visus kūrinius galima atspausdinti analoginiu būdu? Pavyzdžiui, kaip atrodytų analoginiu būdu atspausdinta nuotrauka?

Gabrielė: Nuotraukai pasitelktume risografiją: visas spalvas suskirstytume į CMYK spalvų profilį ir kiekvieną spalvą spausdintume atskirai. Kadangi procesas ilgas, turime kaitalioti ne tik spalvas, bet ir popierių, natūraliai atsiranda erdvės neatitikimams, siurprizams, o galutinis rezultatas niekada negali būti idealiai suprognozuotas.

Inga: Vis dėlto žmonės, kurie pas mus ateina, dažniausiai to ir ieško.

Skaitmeninė spauda neturi paklaidos, tad dažniausiai pas mus užsuka klientai, vertinantys analoginių klišių nesutapimus. Risografijos būdu atspaustoje fotografijoje visada matysis ir tos keturios naudotos klišės, kurios kaskart

truputį pasislenka ir spaudiniui suteikia autentiškumo. Kiekvienas atspaudas yra šiek tiek kitoks, kiekviename truputį skiriasi ir spalvinio tonavimo niuansai, išryškėja įvairios dulkelės, neišvengiamai atsirandančios proceso metu. Mums tai labai žavu.

Gabrielė: Laikome tai labai dideliu privalumu!

– Taigi, galima sakyti, tai, ką dar XV a. pradėjo Gutenbergas, šiandien yra ne tik nemirtinga klasika, bet ir eksperimentų erdvė? Kokių kūrybinių galimybių suteikia analoginė spauda?

Inga: Kiekviena spaudos technologija turi ir savo apribojimų, ir papildomų galimybių. Pavyzdžiui, šilkografijoje spalvų paletė yra itin plati, čia galima susimaišyti įvairias spalvas, sukurti skirtingus efektus, tuo tarpu risografijos spalvų paletė gana ribota.

Gabrielė: Nors vieni kūrėjai tai mato kaip suvaržymą, mums patinka tam tikri techniniai apribojimai – tai atveria vaizduotę ir sužadina idėjas.

Inga: Iš tiesų, kiekviena ši technologija turi daug apribojimų. Prie jų prisideda ir mūsų studijos, aparatų galimybės, vietos stoka. Vis dėlto pritariu Gabrielei – iš to kyla tiek daug kūrybinių idėjų. Įdomu į tai pažiūrėti kaip į iššūkį ir apribojimus paversti nauju pa-

71

Technologinių dalykų išmanymas tarnauja ir dizaino sprendimams.

Kaip architektai stato ne tik gražius, bet ir techniškai patogius namus, panašiu principu konstruojamos ir knygos.

pildomu kūrinio sluoksniu.

Gabrielė: Mane kaskart vis nustebina, kokia daugybe skirtingų būdų galima apeiti suvaržymus ir kaip netikėtai trūkumai pavirsta privalumais. Dažniausiai apribojimai sukuria pridėtinę vertę. Gal tai galėtų būti mūsų moto? ( Juokiasi.) Dalykai, į kuriuos vieni žiūri kaip į trūkumus, pakliuvę į „Hands on Press“ rankas tampa privalumais!

– Užsiminėte, kad spaustuvėje dirbate keliomis skirtingomis technikomis, – supažindinkite mus su kiekviena iš jų.

Gabrielė: Šilkografijos technika spausdiname nedidelių tiražų gana mažo formato darbus ant tekstilės ir popieriaus, kartais ir ant kitų paviršių. Šilkografijoje naudojamas tinklas, trafaretas, guminė brauklė ir dažai. Iš pradžių ant medžiaga užtrauktų aliuminio rėmų dengiama šviesai jautri medžiaga, 72

vadinama fotoemulsija. Jai sukietėjus dedamas pozityvas – juodas ant plėvelės atspausdintas piešinys, kuris apšviestas UV spinduliais tampa trafaretu. Gumine braukle (lentele su gumine plokštele) dažai pro rėmą „užvelkami“ ant medžiagos. Ten, kur emulsija sukietėja, dažas nepraleidžiamas. Šis procesas kartojamas tiek kartų, kiek spalvų reikia galutiniam rezultatui pasiekti.

Supaprastintai šilkografiją galima vadinti trafaretine spauda.

Inga: Jei, pavyzdžiui, risografijoje yra ir automatinių procesų, šilkografija atliekama maksimaliai rankiniu būdu – čia rankos įdarbintos ir spaudos metu, ir pospaudiminiuose etapuose.

Gabrielė: Kita technika, apie kurią jau užsiminėme, yra risografija. Ji puikiai tinka iliustracijoms, grafinėms vizualizacijoms spausdinti ant popieriaus. Šiai

spaudai taip pat naudojamas trafareto principas ir, kaip minėjome anksčiau, čia vienu metu spausdinama po vieną spalvą. Šios technologijos grožis slypi spalvų persidengimuose ir sodrume, autentiškame kiekvieno antspaudo netobulume, paklaidose ir subtiliose tekstūrose.

Inga: Savo studijoje turime ir nediduką senuką iškiliosios spaudos presą.

Spaudžiame lino, medžio, kartono raižinius. Ši tradicinė technika yra gana paprasta: pirmiausiai ant medžio arba linoleumo su metaliniu rėžtuku kruopščiai ir atidžiai išraižomas norimas piešinys, vėliau taip paruoštos spaudos klišės paviršius tolygiai padengiamas dažais, ji dedama ant popieriaus ir kišama po preso velenu. Svarbu žinoti ir tai, kad toks kūrinys atsispaudžia atvirkščiai – išraižytos vietos lieka baltos, o iškilusios tampa piešiniu. Tai turbūt pati

purviniausia technika – spausdinant šiuo presu rankos visada būna juodos. (Šypsosi.) Kadangi spaudimo paviršiai gali būti labai įvairūs, eksperimentams vietos čia be galo daug.

Gabrielė: Apskritai mudvi mėgstame eksperimentuoti. Daugelį mašinų nuolat naudojame ne taip, kaip jos turėtų būti naudojamos. Pavyzdžiui, risogafai buvo sukurti blankų spaudai, tačiau ilgainiui menininkai perėmė šias mašinas, supratę, kad tai yra puikus būdas spausdinti savo menines reprodukcijas.

Inga: Dėl to neretai tenka su mašinomis ir pasiginčyti, ir susitarti. (Šypsosi.)

Gabrielė: Blogesnėmis dienomis kartais atrodo, kad savo noru pasirinkome save pakankinti. Juk darbas su skaitmenine spauda būtų daug paprastesnis.

Kadangi meistrų beveik nėra, mašinas bandome taisyti pačios. Jei mašina neį-

sijungia, iš pradžių, žinoma, supanikuojame, bet vėliau bandome visus būdus išsisukti iš padėties. Taigi turbūt dar purvinesnės rankos būna ne nuo iškiliosios spaudos preso, bet nuo bandymų pataisyti kurią nors mašiną. Purvinas darbas ta spauda!

– Žinau, kad jūsų spaudos mašinų istorijos taip pat ypatingos. Kaip jas suradote?

Inga: Dalis „Hands on Press“ apsigyvenusių mašinų atkeliavo iš Ignalinos atominės elektrinės, mat anksčiau ten veikė spaustuvė, aptarnavusi visą elektrinę. O vieną risografą Gabrielė parsivežė net iš Londono.

Gabrielė: Čia, matyt, reikėtų padėkoti dosniai Anglijos paskolų sistemai, kuri man davė šiek tiek daugiau pinigų, tad nuo studijų likusi suma buvo išleista risografui. Studijų metu jis gyveno su

manimi Londone ir kambaryje užėmė tiek vietos, kad visus metus negalėjau iki galo atidaryti spintos. ( Juokiasi.)

Inga: Mano brolis pagamino knygrišybos presiuką. Jis, galima sakyti, taip pat atsirado iš tam tikrų apribojimų – tiek finansinių, tiek atsisiuntimo galimybių.

Gera, kad mūsų aplinkoje yra žmonių, kurie mums padeda ir studiją įsirengti, ir net specifinius įrankius pagaminti.

Gabrielė: Na, o naujausia mašina vos prieš kelis mėnesius atkeliavo iš vieno spaudos entuziasto, prieš tai ilgus metus stovėjusi kažkur garaže už Vilniaus.

– Knyga neįmanoma be įrišimo.

Koks tai procesas ir ar jame yra vietos eksperimentams?

Inga: Knygrišyba yra neatsiejama dizaino kryptis. Knygas ar kitus leidinius studijoje rišame klasikiniais būdais – atvira nugarėle, japoniškuoju rišimu 73

74

75

Visos dienos čia labai skirtingos, monotonijos tikrai mažai.

Net atsiradus tam tikram vienodumui, jis visuomet lydimas chaoso. Gal chaosas ir yra mūsų vienodumas?

ar kietu viršeliu, tačiau labai mėgstame ir eksperimentus. Deriname šiuos rišimus tarpusavyje, atsižvelgiame į leidinio idėją, apimtį, autorių pageidavimus ir bandome surasti netikėtų rišimo būdų, kurie geriausiai tiktų konkrečiam kūriniui. Technologinių dalykų išmanymas tarnauja ir dizaino sprendimams. Kaip architektai stato ne tik gražius, bet ir techniškai patogius namus, panašiu principu konstruojamos ir knygos.

Pavyzdžiui, rišant japonišku įrišimu siūlė ties nugarėle daroma ant viršaus. Šis rišimas kiek riboja knygos atvertimą, tačiau labai tinka didesnio formato meniniams vizualiems ar tekstiniams albumams. Naudojant šį įrišimą į puslapių bloką lengva įtraukti daugiau skirtingų popierių. Japoniško rišimo siūlė gali būti skirtinga ir dekoratyvi – tai gali būti paprastas kilpinis siuvimas arba eglučių, gėlių raštai. Įvairovė – dar vienas didelis šio įrišimo privalumas, ypač jeigu knygos autorius siekia dekoratyvių sprendimų.

Koptų, šveicariškas arba atviros nugarėlės rišimas dažnai renkamasis dėl galimybės iki galo atversti leidinio pus76

lapius. Iš tiesų šis rišimas yra nebaigtas kietojo viršelio rišimas – jeigu knygos kraštuose užklijuotume kaptalus ir priklijuotume kartoninį viršelį, turėtume kietviršį. Kietviršis yra klasikinis knygos rišimas, kurį dažnai renkasi žmonės, norintys prabangesnio įspūdžio. Šio rišimo suvaržymas – ribotesnis knygos atvertimas. Dar yra minkšto viršelio rišimas, kuris dažniausiai naudojamas tekstiniams leidiniams. Esama daug skirtingų kiekvieno rišimo variacijų, be to, prie jų gali prisidėti ir gumelės ar skirtingi užlankstymo būdai.

Gabrielė: Žinoma, prieš rišant knygas reikia žinoti ir nemažai kitų niuansų: popieriaus kryptis, skirtingus lankstymo būdus, specifinį maketų paruošimą.

– Inga, Gabriele, tai kaip atrodo jūsų darbo diena „Hands on Press“ studijoje?

Inga: Visos dienos čia labai skirtingos, monotonijos tikrai mažai. Net atsiradus tam tikram vienodumui, jis visuomet lydimas chaoso. Gal chaosas ir yra mūsų vienodumas? Būna ramių periodų, kai atlikę vieną darbą imamės kito, bet dažniausiai mūsų kasdienybė – stipriai

persimaišę procesai, kai vienu metu reikia daryti daug skirtingų užduočių.

Gabrielė: Abi atliekame ir skirtingus užsakovų darbus, ir vystome asmeninius projektus, ir kuriame mūsų, kaip meninio kolektyvo, praktikas – iš tokios įvairovės ir kyla šis mums mielas chaosėlis.

– Iš tiesų, juk ne tik dirbate spaustuvėje, bet ir pačios kuriate asmenines iliustracijas, grafikos dizaino darbus.

Inga: Studijos atidarymas neuždarė durų asmeniniams kūriniams. Dabar pasiekiame daugiau žmonių, tačiau nei stilius, nei požiūris į kūrybą dėl to per daug nepasikeitė.

Gabrielė: Kartais man sunkoka atskirti, kas yra mūsų studijos, o kas – asmeniniai darbai. Galvoje nuolat sukasi naujos idėjos, joms visoms įgyvendinti niekada neužtektų laiko, tad jį leisti bandant suskirstyti idėjas į porūšius man neatrodo prasminga. Manau, kad mes viena kitą skatiname daryti tai, kas mums įdomu, kas „veža“, ir vis dažniau bandome viena kitai patarti nesiimti darbų, kurie visai nedžiugina – ne tik asmeniniuose, bet ir studijos projektuose.

77

Inga: Daugiausiai džiaugsmo man teikia darbas su leidiniais – dėl įvairių aspektų, susijungiančių būtent knygos formate. Medžiagų parinkimas, lankstymo ir rišimo būdai, spaudos technikų derinimas tarpusavyje ir grafikos bei fotografijų balansavimas – kuriant visuomet norisi, kad leidinio idėja išryškėtų dar prieš pradedant skaityti knygą. Be to, ne mažiau džiugina ir kurti plakatus. Džiaugiuosi turėdama keletą mėgstamų kūrybinių krypčių, kurios mainosi kasdienybėje neleisdamos pajausti nuobodulio.

Gabrielė: O man labiausiai patinka, kad kūrybiniame chaose, kuriame mes nuolatos sukamės, nėra monotonijos. Ta darbų bei funkcijų įvairovė ir vargina, ir įkvepia, neleidžia stagnuoti. Kartais smagiau dirbti mechaninį darbą prie spaudos mašinų, taip leidžiant savo kūrybinei pu78

sei pailsėti. Kitąsyk itin džiugina galimybė įgyvendinti kitų žmonių kūrybinius projektus, būti tame procese jau visai paskutinėje gamybos fazėje. Nemažai laiko praleidžiame kalbėdamosi su studijos svečiais, vystydamos idėjas, potencialius projektus – ši darbo dalis, nors ir labai varginanti, mane įkvepia. Būtent šiame etape gimsta pradžios darbų, kuriais labiausiai didžiuojuosi.

Kartais, vis tik, labiau norisi kurti, daugiau užsiimti asmenine kūryba.

Mano atveju, asmeniniai darbai daugiausia susiję su iliustracija, įdomios archyvinės medžiagos paieškomis, spaudos eksperimentais, savilaida. Paradoksalu, nes nors dabar prie visų asmeninių darbų prisidėjo ir įsipareigojimai studijoje, pastebiu, jog asmeninių darbų, įgavusių vienokį ar kitokį fizinį pavida-

lą, daugėja. Nuo „Hands on Press“ pradžios aiškiai jaučiu, kad kurti pasidarė daug lengviau, kai atsirado vieta, kurioje galiu tą kūrybą iškart realizuoti. Vadinasi, viskas mums čia visai neblogai pavyko, nes tai ir buvo pirminis tikslas – jo vedamos šią vietą kūrėme.

– Papasakokite apie jus labiausiai džiuginančius ateities projektus!

Inga: Siekiame pakviesti bendraminčius į studiją, dėl to kuriame galerijos erdvę, spausdiname, rengiame dirbtuves ir galbūt kada nors ateityje kviesime pas mus reziduoti kūrybiniams projektams.

Mums labai norisi studijoje matyti kuo daugiau skirtingų žmonių ir skirtingų veiklų. Regis, nuobodu nebus!

Gabrielė: Nors monotonijos pas mus ir nėra daug, atrodo, kad pačios gviešimės dar daugiau chaoso. ( Juokiasi.)

79

Namai, atėję iš svajonių Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Už automobilio lango – šalta besibaigiančio lapkričio diena, o mano kišenėje – žvaigždės formos eglės lemputės. Su fotografe vykstame į Pošalčių kaimą, Girių gatvę, ir abi juokiamės: ar dar gali būti kalėdiškiau?! Atrodo, kad šią vietą jiems atsiuntė pats dangus. Tarsi už juos ant lapo nupaišė viską, kas po trijų mėnesių virto realybe. Taip jie čia ir gyvena: apsupti tankių Dzūkijos miškų, taip kruopščiai kurtame rąstiniame name, kuriame gimsta ir jos juvelyrika, ir novatoriškiausi jo verslo sprendimai, ir daugybė jųdviejų šeimos svajonių. Šiandien svečiuojamės juvelyrės Lukos Galinytės, jos partnerio, sveikatingumo ir ambicijų kompanijos įkūrėjo Jan-Philipp Martini ir pusantrų metų sūnelio Vėjo namuose.

80

Visą istoriją skaitykite naujame popieriniame „LAMŲ SLĖNIO“ žiemos numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

BON APPÉTIT

KAS TAS PROUSTO EFEKTAS ARBA KODĖL KALĖDINIS MAISTAS MUMS KELIA NOSTALGIJĄ?

Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė, Instagram: @agne_kalinkaite

Užsimerkite ir pabandykite prisiminti – su kokiu patiekalu jums la-

dabar matau – mintyse išnyra slidūs prekystaliai, nukrauti žvynuo-

biausiai asocijuojasi Kalėdos? Numanau, kad daugelio jūsų minty-

tų uodegų bei kibiruose mirkstančios silkės, garsiai šūkaujantys,

se šmėžuoja gvazdikėliais ir cinamonu kvepiantys sausainiai, tarp

nosis nušalę prekeiviai ir viską vainikuojantis žuvies kvapas. Einant

dantų smagiai traškantys kūčiukai, kreminis ir gomurį maloniai

nuo vieno prekeivio prie kito, tėtis pirštu rodo ir komentuoja, ką

glostantis aguonų pienas, o gal rūgštokas spanguolių kisielius?

turėtume pamatyti žuvies akyse, kokią spalvą įžvelgti žvynuose ar

Mano atveju vaizdinys kiek kitoks – man Kalėdos pirmiausiai asocijuojasi su šviežia žuvimi. Žinau, ką pagalvojote, – žuvis visai nekvepia kalėdine romantika. Bet tai yra ryškiausias prisiminimas, įsirėžęs į mano atmintį visam gyvenimui.

Kodėl žuvis? – galite paklausti. Kodėl ne koks kalėdinis paukš-

žiaunose. Anuomet nieko nesupratau, tik žiūrėdavau į žuvų akis ir vis svarstydavau, ar jos mane girdi ir mato.

Tada prisiminimų virtinė keliasi į virtuvę – visada stebėdavau, kaip mama doroja žuvį, kaip žvynai skraido po miniatiūrinę mūsų kriauklę, o keli gabaliukai visada atitenka mūsų Teodorui – rotvei-

tis, mažų mažiausiai kalakutas, ar šiaip kokie kiti standartiniai Kalė-

leriui, tik ir laukiančiam progos ką nors nugvelbti.

dų valgiai? Atsakymas paprastas – žuvis mūsų šeimoje yra šventas

Galiausiai, ceremoniją vainikuoja garų gūsis iš orkaitės, kai išrinktoji

reikalas. Beveik tiesiogine šio žodžio prasme.

traukiama iš karščio debesies ir tiekiama ant stalo. Tuomet žuvimi

Aš užaugau su meškere rankose, o stebėti plūdę eketėj buvo

kvepėdavo visi namai, kartais ir mano rankos ar net rūbai – viskas.

puiki meditacija before it was cool. Jeigu mūsų šeima turėtų her-

Todėl man visada žuvis = Kalėdos. Žuvis = visa šeima prie sta-

bą, neabejotinai jo viduryje puikuotųsi didelė lydeka.

lo, tą vienintelį kartą metuose. Iki dabar, kad ir kur pasaulyje ke-

Todėl šventinės žuvies prisiminimas išraizgęs mano smegenų

liaučiau, negaliu ramiai praeiti pro žuvies turgų. O orkaitėje kepta

vingius giliai ir plačiai, iki mažiausių detalių ir subtiliausių smulkmenų.

žuvis, jos pjaustymas ir dalijimasis man suteikia kažkokį žodžiais

Jis prasideda dar gerokai prieš tą momentą, kai sėdame prie stalo ir

nepaaiškinamą saugumą, kad viskas namuose gerai.

valgome. Jis prasideda nuo ypatingos vietos – žuvies turgaus.

Net neabejoju, kad kokį nors panašų prisiminimą savo gal-

Kiekvienais metais, artėjant didžiosioms metų šventėms, va-

voje nešiojatės kiekvienas iš jūsų. Ir nors tai skamba romantiš-

žiuodavome į Klaipėdos žuvies turgų rinktis tos vienintelės. Kaip

kai, gal kiek vaikiškai, iš tiesų šis ryškus maisto prisiminimas turi

labai racionalų mokslinį paaiškinimą. Skonis ir kvapas – tai tikrų

džiame aromatus, matome vaizdus lėkštėje, girdime aplink ai-

tikriausios laiko mašinos. Jie mums leidžia atkapstyti giliai atmin-

dinčius pokalbius ir juoką, liečiame maistą rankomis, jaučiame jo

ties kloduose tūnančius prisiminimus, kurių galbūt niekaip kitaip

tekstūrą. Šis dirgiklių derinys sukuria įtraukiantį potyrį, kuris padeda

nesugebėtume iššifruoti.

smegenims sukurti ryškesnius, sustiprintus prisiminimus.

Šis fenomenas turi ir pavadinimą – tai Prousto efektas. Taip taip, to paties žinomo prancūzų rašytojo Marcelio Prousto garbei. Jei-

MAISTO PRISIMINIMAI PADĖJO MUMS IŠLIKTI GYVIEMS

gu skaitėte jo romaną „Prarasto laiko beieškant“, galbūt atsimenate momentą, kaip valgydamas madlenos pyragaitį su citrinų arbata

Natūraliai kyla klausimas, kodėl būtent maisto prisiminimus mes

veikėjas mintimis sugrįžo į vaikystę, prisimindamas kiekvieną ma-

saugome taip ilgai ir taip giliai? Atsakymo galime ieškoti ankstyvo-

žiausią detalę. Mokslininkai šį maisto atminties sugrąžinimo metodą

joje žmonijos istorijoje.

ima taikyti net Alzheimerio liga sergantiems ligoniams, pasiekdami stebėtinai puikių rezultatų.

„Gebėjimą atskirti, kas yra maistas, o kas – ne, išsiugdėme prieš tūkstančius metų. Todėl apie maisto prisiminimus turėtume kal-

Kad ir kaip viską pasaulyje pamirštame, tuos nostalgiškus vaikys-

bėti ne tik kultūriniu, bet ir evoliuciniu ar fiziologiniu aspektu. Dar

tės skonio prisiminimus nešiojamės visą gyvenimą. Tereikia mokėti

pirmykščiams žmonėms reikėjo atsiminti, koks maistas yra nuo-

juos iškoduoti.

dingas, o koks ne. Tik taip jie galėjo išgyventi. Todėl gero ir ko-

Kaip tai padaryti? Apie tai pakalbinau „Šaukštas proto“ įkūrėją, sveikatos ir mitybos psichologę Moniką Kuzminskaitę.

kybiško maisto skonis jau tada reiškė: „tai yra saugu, tai padeda atstatyti jėgas“. Šis atpažinimas įsišaknijo mūsų genuose iki pat šių dienų“ – pasakoja psichologė.

MAISTAS IR KVAPAS SUŽADINA STIPRIAUSIUS PRISIMINIMUS

Kai kurie mokslininkai mano, kad ryšys tarp maisto ir atminties iš pradžių atsirado kaip žmogaus išgyvenimo taktika. Tačiau panašų

„Uoslė – tai geriausias būdas keliauti laiku. Taip yra todėl, kad uoslė

principą mes patiriame ir šiandien – pavyzdžiui, aš dešimtį metų

turi tiesioginę prieigą, arba, kitaip tariant, tiesioginį kanalą į sme-

negalėjau valgyti sezamų sėklų, nes kartą nuo sezamų sausainių

genis. Yra teorijų, kurios teigia, kad būtent dėl kitokio apdorojimo

stipriai apsinuodijau. Vien nuo sezamų kvapo man pasidarydavo

smegenyse kvapų mes niekada neužmirštame. Prisiminimai apie

bloga. Taip mano kūnas stengėsi mane apsaugoti nuo potencialios

kvapą yra lengviau pasiekiami negu prisiminimai apie kitas jusles,

grėsmės – dar vieno apsinuodijimo. Panašiai ir pirmykščiai žmonės

pavyzdžiui, vaizdus ar garsą. Kaip žinia, uoslė labai svarbi ragavimo

sugebėdavo atskirti, koks maistas gali tiesiogine šio žodžio prasme

potyriui. Būtent dėl to tam tikri patiekalai, jų skonis ir ypač kvapas

juos pražudyti.

lieka prisiminimuose ilgam“, – pasakoja M. Kuzminskaitė.

Žinoma, galiausiai mes evoliucionavome ir išmokome maisto

Šį sudėtingą mokslinį paaiškinimą labai paprastai iliustruoja ani-

produktus apdoroti, tačiau stiprus žmonių prisiminimų ir maisto

maciniame filme „La troškinys“ matyta scena, kurioje žiaurusis ir

patirčių sąryšis išliko. Jis gali būti pritaikomas ne tik neigiamiems,

griežtasis restoranų kritikas Antonas Ego, vos tik paragavęs Remio

bet ir pozityviems maisto prisiminimams.

troškinio, iškart mintimis nusikelia į vaikystę. Ir nors iš pradžių kritikas šį patiekalą vertino su panieka, paragavus skonis jam sugrąžino

MAISTO NOSTALGIJA IR SENTIMENTAI

tik pačius šilčiausius ir maloniausius prisiminimus, iškart suminkštindamas širdį.

„Nostalgija yra melancholiškas ir liūdesiu persismelkęs prisimini-

Be to, maisto prisiminimai yra vieninteliai, kurie sužadina visus

mas. Paprastai mes ilgimės ko nors, ko netekome, kas praėjo, kas

penkis pojūčius. Juk valgydami jaučiame ne tik skonį, bet ir užuo-

nebepasikartos. Ilgimės pirmų kartų, labai dažnai ilgimės vaikystės.

86

Ir, žinoma, ilgimės dalykų, kurie mums buvo malonūs. Pavyzdžiui,

KODĖL KALĖDŲ VALGIŲ LAUKTI SMAGIAU

yra žmonių, kurie vis dar jaučia nostalgiją maisto produktams, žymi-

NEGU IŠ TIESŲ JUOS VALGYTI?

miems tarybiniais ar sovietiniais ženklais. Iš mano aplinkos yra tokių vaikiškų prisiminimų apie barankas, kurių būdavo galima nusipirkti

Na ir galiausiai, kodėl visi šie nostalgiški maisto prisiminimai taip su-

dar šiltų ir valgyti jas su sviestu, su druska... Ir tai nėra nostalgija

stiprėja atėjus kalėdiniam laikotarpiui? Ogi todėl, kad daugelį malo-

sovietiniam laikotarpiui – tai nostalgija skoniui, kuris tuo momentu

nių prisiminimų sukelia jų pasikartojimas.

buvo skaniausia, ką galėjome įsivaizduoti. O vien faktas, kad to nebėra, verčia jausti ilgesį“, – pasakoja psichologė.

„Tradicijos yra pasikartojimas. O pasikartojimas sukuria saugumo jausmą – žinojimą, kaip dabar viskas bus, galimybę laukti tam tikrų

Iš tiesų, nostalgijos tendencija itin išpopuliarėjo pandemijos

dalykų. Jeigu žinote, kad per Kūčias gausite tų grybų kotletukų, tai

laikotarpiu. Daugybė prekinių ženklų taikosi į vartotojų nostalgijos

galite jų laukti dar nuo vasaros pradžios. Mes laukiame tos situaci-

jausmą. Lietuvoje puikiu pavyzdžiu galėtų būti sausainiai „Gaidelis“.

jos, kuri yra visiškai nuspėjama, jauki, negrėsminga, kontroliuojama.

Šio prekinio ženklo atsinaujinimo kampanija buvo grįsta nostalgija

Mums labai malonu, nes žinome, kad bus malonu“, – pavyzdžius

ir sentimentais vaikystei. Tokių pavyzdžių visoje maisto pramonėje

vardija M. Kuzminskaitė. Ir dar pacituoja mums visiems puikiai pa-

nors vežimu vežk – mes ieškome mums žinomų, pažįstamų ir nos-

žįstamą A. Milne’o „Mikę Pūkuotuką“, kuris teigė, jog medų valgyti

talgiškų maisto produktų. Jie mums suteikia emocinio stabilumo,

labai smagu, bet yra tokia akimirka prieš pat valgant, kai būna dar

primena laikus, kai jautėmės saugūs, mylimi ir žinojome, kad mu-

smagiau. Ir iš tiesų, moksliškai tai įrodyta – mes patiriame daugiau

mis visada bus pasirūpinta. Moksliniu požiūriu ši nostalgija padeda

malonumo laukdami negu jau sėdėdami prie Kalėdų stalo ir valgy-

sustiprinti kultūrinius ir socialinius šeimos ar bendruomenės ryšius,

dami. Laukti šventinio maisto yra smagiau, net jeigu tiksliai žinome,

stiprina tapatybę ir suteikia saugumo.

kokio skonio jis bus.

Tai tik įrodo, kad mes norime turėti maisto prisiminimų, ku-

MAISTAS – TAI NARKOTIKAS, ARBA KODĖL VALGYTI MALONU

riuos galėtume kas kartą atkurti, taip ir vėl susigrąžindami trokštamą saugumą ir malonumą.

„Kai suvalgome kąsnį, kuriame yra maistingų medžiagų, smegenys mus apdovanoja serotoninu ir dopaminu – malonumo hormonais.

TAI KOKS MORALAS?

Tad tiek valgyti, tiek prisiminti maistą yra paprasčiausiai malonu“, – pasakoja M. Kuzminskaitė.

Nekyla abejonių, kokia didžiulė jėga yra maisto prisiminimai, – jie

Dopaminas – hormonas, kuris sužadina atlygio ir pasitenkinimo

gali akimirksniu nukelti į kitą laiką, kitą šalį, kitą kultūrą. Skonis ir kva-

centrus smegenyse. Jis paprastai išsiskiria valgant mums priimtiną

pas padeda prisiminti tai, ką kitaip būtume iš atminties seniai ištrynę.

– skanų, saldų ar riebų maistą. Tačiau dopaminas sąveikauja ir su ki-

Bet svarbiausia, kad maistas visada yra apie žmones. Mes pri-

tomis smegenų dalimis, susijusiomis su atmintimi. Todėl manoma,

simename ne tik patiekalą ir jo skonį, bet ir žmogų, kuris jį mums

kad jis gali išsiskirti vien užuodus tokio maisto kvapą ar prisiminus

ruošė, mus pradžiugino ar nustebino. Todėl maisto kultūra yra be-

su juo susijusias situacijas.

protiškai galingas mediatorius, kuriuo mes galime užmegzti ryšį ir

„Šiandien dažnai valgome ne tik iš alkio. Mes ieškome malo-

betarpiškai bendrauti vieni su kitais.

numo arba bandome užmiršti liūdesį. Taip yra dėl to, kad maistas

Puoselėkite tradicijas. Senąsias arba naujai susikurtas – nesvar-

tam tikra prasme yra psichoaktyvi medžiaga, kaip ir narkotikai. Pa-

bu. Tie maži dalykai, kurių kiekvienais metas laukiame ir kurie kas-

valgę mes pasiekiame norimą būseną, kurios ieškome dar ir dar“,

met kartojasi, stiprina ryšį, apibrėžia mūsų identitetą ir mus pačius.

– aiškina psichologė.

Mes esame tai, ką valgome.

87

Jai kalbant, atrodo, ir pati užuodžiu tą salsvą lėtai keptos sodo obuoliais įdarytos anties kvapą ir pajaučiu, kaip namai persismelkia obuolių pyrago su marcipanu aromato. Su fotografe, naujosios receptų knygos „Viskas iš obuolių“ autore Giedre Barauskiene mintimis klaidžiojame po skanius jos vaikystės prisiminimus, tyliai užklystame į šimtametį senelių sodą, sparčiai prasukę laiką pirmyn užsukame į jos pačios sodą ir dar stabtelime aptarti šiandieninių jos švenčių stalo ritualų. „Sode auga ne tik medžiai, čia uždera laimė ir sėkmė“, – šypteli Giedrė, o aš jus kviečiu susipažinti su obuoliais kvepiančia jos istorija.

BON APPÉTIT

Čia uždera laimė Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Giedrė Barauskienė, iš knygos „Viskas iš obuolių“

– Giedre, tai kodėl... obuoliai?! Kodėl būtent šis produktas nusipelnė atskiros knygos?

– Obuoliai ant mūsų stalo – ištisus metus. Vasarą ir rudenį – iš mūsų pačių ir mano mamos sodo. Obuolių įsigyti ir gaminti iš jų galima ką tik nori ir bet kuriuo metų laiku.

Išsukite iš autostrados ir pamatysite: Lietuva – sodų kraštas.

Mano močiutė savo sodo obuolių išlaikydavo iki Kalėdų ir ilgiau. Kai baigdavosi švieži, valgydavome džiovintus. Prisimenu, kaip rudenį, po dienos darbų, močiutė parsinešdavo krepšį obuolių iš sodo, supjaustydavo juos skiltelėmis ir džiovindavo patiesusi popierių ant šiltos krosnies. Paskui skilteles sudėdavo į drobinius maišelius ir pakabindavo palėpėje.

Ištisus metus namai kvepėjo obuoliais. Daugelis pramoniniu būdu išaugintų obuolių tos 88

savybės nebeturi.

– Ir iš tiesų – jūsų vaikystėje obuoliai ir visa, kas su jais susiję, tikrai užėmė ypatingą vietą? Kokius obuolinius skonius ir prisiminimus iš anų laikų nešiojatės atmintyje?

– Yra likę ne tik saldžių prisiminimų. Senelių sodas Šilutės rajone, Pocių kaime, buvo mūsų su sese žaidimų, atradimų ir nuotykių vieta. Čia leidome savaitgalius ir atostogas.

Pajūryje ieškodavome gintarų, o atvažiavusios į kaimą lenktyniaudavome, kuri daugiau atras sustingusių sakų ant slyvų, vyšnių ir trešnių šakų. Paskui mama niekaip negalėdavo išskalbti limpančių kišenių. (Šypsosi.)

Senelių sode sužinojome, kad obelų šakos kur kas tvirtesnės už slyvų ir trešnių, – kai vaikystėje karstydavomės po medžius, obelys visada išlaikydavo. ( Juokiasi.) Vienoje iš obe-

lų senelis net buvo įtaisęs sūpuokles, kuriose su sese galėjome suptis dviese.

Su seneliu vaikščiodavome po sodą. Būdavau šalia, kai jis obelis genėdavo ir skiepydavo. Vaismedžių skiepijimui skirtus ūglius pamerkdavo į vandenį, taip tikrindavo, ar jie gyvybingi: jei skęsta – tinkami, o išplaukę paviršiun – vadinasi, per sausi.

Senelių sodybos jau daug metų nėra, tačiau ten liko kai kas labai brangaus – tebeauga kelios obelys ir šimtametė eglė, kurią pasodino vyriausias senelio brolis Juozas Rauktys, miškininkas, mokslininkas, VU profesorius. Tie keli medžiai – lyg orientyrai prisiminti, kur stovėjo troba, kur buvo šulinys, kur per sodą vedė takelis prie plokščio akmens upėje, kurį vadinome močiutės skalbykla...

89

90

Mano sodas – vieta, kur atitolstu nuo kasdienių rūpesčių, o akys ilsisi nuo ekranų. Čia vyksta nuolatinė kūryba drauge su gamta.

Po visuotinės žemių melioracijos seneliai turėjo išsikelti į gyvenvietę, įsikurti iš naujo, pasodinti naują sodą... Jauniausią obelį „Sierinką“, liaudiškai vadinamą moline obelimi, senelis iš senojo sodo atsigabeno į naują vietą. Vikšrinis traktorius ant metalo plokštės žvyrkeliu traukė ją į naujus namus. Labai gerai atsimenu tą obels kelionę... Ji dera iki šiol.

Dabar šį sodą puoselėja mano mama.

– Man labai graži jūsų mintis: „Senelių sodas užaugino mane, dabar aš auginu savo sodą“. Kažkodėl jaučiu, kad sodas jums – kur kas daugiau nei tik vieta, kur auga vaismedžiai?

– Iš sodo gaunu kur kas daugiau, nei duodu jam. Netgi žiemą jis džiugina vaizdais, į jį užklystančiais paukščiais. Gera turėti tai, ką vaikystėje turėjau senelių sode.

Mano sodas – vieta, kur atitolstu nuo kasdienių rūpesčių, o akys ilsisi nuo ekranų. Čia vyksta nuolatinė kūryba drauge su gamta. Per savo sodą galiu sugrįžti į senelių ūkį. Sodas, daržas, gėlynas man yra vieta, kur gera būti, gera daryti tai, ką daro mano mama, ką darė mano seneliai. Tai savotiškai saugo ryšį su artimaisiais – net su tais,

kurių jau nebėra. Sode užauga derlius, kuris ne tik maitina, praverčia fotografės darbe, bet ir padeda sulaukti įvertinimų fotografijų konkursuose. Iš tikrųjų auga sode ne tik medžiai, čia uždera laimė ir sėkmė.

– Rodos, obuoliai yra toks įprastas vaisius mūsų namuose, tačiau jo panaudojimas mūsų virtuvėje – gana ribotas. Iš tiesų juk obuoliai tinkami ne tik pyragams kepti? Kokiuose patiekaluose jie dar gali suskambėti?

– Obuoliai yra toks ingredientas, kuris dera ir su žuvimis, ir su mėsa, su sūriais ir varške, su kitais vaisiais, uogomis ir daržovėmis. Obuolių tinka įmaišyti į daugelį salotų, iš jų gaminami įvairūs pagardai. Pavyzdžiui, labai skanu lašiša su keptais obuoliais, keptas halumis ir kepti obuoliai, į pikantiško skonio čatnius dedama obuolių, taip pat – į daržovių sriubas. Knygoje „Viskas iš obuolių“ rasite konkrečius receptus.

– Giedre, kas kuriant šią knygą jus nustebino labiausiai?

– Tai, kad su amarais sode kovoti yra kur kas sunkiau, nei parengti receptų knygą. (Šypsosi.) Savo sode nenaudojame cheminių priemonių, todėl vienais metais derlius

būna gausus, kitais – nelabai. Aš sutinku derlių dalintis pusiau, net trečdalio pakaktų, bet sodo kenkėjai nori visko...

Taip pat supratau, kad patiekalų, kuriems naudojami obuoliai, yra begalė ir į akiratį vis papuola nauji įdomūs receptai. Išeitų dar viena puiki obuolių receptų knyga!

– Ar daug kartų reikia bandyti receptą, kad jis būtų vertas knygos puslapių?

– Nesu skaičiavusi. Bet dažnai patiekalo sėkmę nulemia ne receptas, o įgūdžiai.

Ir nereikia savo pirmo karto lyginti su kažkieno kito dvidešimtu. Pirmas kartas yra recepto pritaikymas savo virtuvei, orkaitei.

Juk ne visi naudoja vienodo dydžio šaukštus, šaukštelius, tos pačios rūšies miltus ar to paties dydžio kiaušinius perka. Nuo ūpo taip pat priklauso, ar patiekalas pavyks. O nedidelė improvizacija patiekalą gali ir pagerinti, ir sugadinti.

Man patiko girdėta mintis, jog kiekvienas, besinaudojantis knygos receptu, yra tarsi bendraautorius ir savo pastebėjimus, atradimus bei patarimus gali pažymėti šalia recepto. Tokia knyga turės dar didesnę išliekamąją vertę jūsų kulinarinių knygų lentynoje.

91

92

93

Dabar ant mūsų švenčių stalo visuomet yra tradicinių, tik per Kūčias ir Kalėdas gaminamų, patiekalų ir kas nors naujo, ką per metus išmokome.

– Ar šioje knygoje yra receptų, turinčių ypatingas, asmeniškas istorijas?

– Mūsų su sese mėgstamas skanėstas buvo močiutės obuolių blynai. Ji obuolius supjaustydavo nestorais griežinėliais, pamerkdavo į tirštą tešlą ir kepdavo keptuvėje ant krosnies. Receptą galima rasti ir knygoje. Visai autentišką šių blynų skonį patirsite, jeigu į tešlą įmaišysite ne kefyro, o rauginto pieno ir blynus kepsite lydytuose taukuose.

– Be receptų, knygoje galima rasti ir gudrybių, kad gaminti su obuoliais būtų lengviau. Ar galite pasidalinti keletu jų?

– Smulkiai tarkuotą obuolį įmaišykite į maltą mėsą kotletams – jie bus sultingesni ir geresnio skonio. Tarkuoto obuolio įmaišykite į sausainių ar pyrago tešlą – išeis drėgnesni. Rūgštaus obuolio skiltelių galima įmesti į barščius arba į bulvienę, kad sriubos skonis būtų geresnis, – taip darydavo mano močiutė, iš jos tai išmokau.

– Obuolių veislių yra daugybė – kurios jų tinkamiausios pyragams, desertams, kitiems patiekalams?

94

– Gamindama iš savo sodo obuolių išsiaiškinau, kad mano mėgstamiausi – saldžiarūgščiai, sultingi „Champion“ veislės obuoliai. Termiškai apdoroti jie neparuduoja, bet išsaugo rausvą spalvą, pernelyg nesukrenta, išlaiko formą. Be to, ši obelis nepramečiuoja. Labai džiaugiuosi, kad turiu ją savo sode.

– Neabejoju, kad knygos temos pasirinkimą lėmė ir vizualus jūsų kaip fotografės matymas. Ar obuoliai – geri nuotraukų modeliai?

– Jie – vieni geriausių. Ir jų nereikia keliauti kažkur toli ieškoti, pakanka išeiti į savo sodą. Tik ne visada širdžiai mielus dalykus čia randu... Pernai gegužę, kai žaliavo pievos ir miškai, kiškis iki šerdies pagraužė vieną obelaitę. Ateinantis pavasaris parodys, ar ji išgyvens.

– Kalėdos jau visai greitai – Giedre, kaip atrodo jūsų švenčių ritualai ir ypač jūsiškis švenčių stalas?

– Vaikystės ritualas buvo su seneliais arklio traukiamomis rogėmis Kalėdų rytą važiuoti į Švėkšnos bažnyčią. Su močiute ei-

davau į jos suolą, kuris buvo arti zakristijos ir iš kur gerai matėsi šventiškomis suknelėmis aprengtos mišioms patarnaujančios mano bendraamžės. Grįžus iš bažnyčios ant stalo keliaudavo lėtai kepta, gardžiai apskrudusi ir sodo obuoliais įdaryta ūkyje užauginta antis.

Dabar ant mūsų švenčių stalo visuomet yra tradicinių, tik per Kūčias ir Kalėdas gaminamų, patiekalų ir kas nors naujo, ką per metus išmokome. Vyro mama ant stalo tiesia tai progai skirtą pačios siuvinėtą staltiesę, ruošia aguonų pieną, verda spanguolių kisielių ir kepa žuvų kotletus. Kiti ruošia salotas, silkių patiekalus ir saldumynus. Jau vien pabūti visiems kartu yra šventė.

Iš vyro mamos esu išmokusi gaminti kepenėlėmis ir džiovintomis slyvomis įdarytą antį (taip galima ruošti ir vištą), kuri patiekiama su keptais obuoliais. Tas įdaras be galo gardus, kiekvienam jo kliūva po šaukštą ir jo nelieka pirmiausia. O pyragas su obuoliais ir marcipanu ne tik labai gardus, bet ir papuoš švenčių stalą.

95

96

Įdaryta antis su keptais obuoliais •

1 anties (1,3–1,5 kg)

•

2 ½ a. š. druskos

•

¼ a. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų

•

3 v. š. aliejaus

•

120 g džiovintų slyvų

•

400 g vištų kepenėlių

•

4–6 kvapiųjų pipirų

•

2 morkų

•

3 svogūnų

•

2 v. š. sviesto

•

200–300 ml natūralių obuolių sulčių

•

2 v. š. tirpinto sviesto

•

6 saldžiarūgščių obuolių

Antį nuplaukite ir nusausinkite. Lėkštėje sumaišykite šaukštelį druskos su pipirais ir šaukštu aliejaus. (Man patinka įmaišyti šaukštą medaus ir šaukštelį grūdėtų garstyčių.) Šiuo mišiniu įtrinkite antį.

Slyvas kiaurasamtyje perliekite verdančiu vandeniu ir palikite apdžiūti.

Kepenėles perliekite šaltu vandeniu ir sudėkite į puode verdantį vandenį. Įberkite šaukštelį druskos, suberkite kvapiuosius pipirus. Virkite maždaug 20 minučių.

Nuskustas morkas stambiai sutarkuokite. Nuluptus svogūnus supjaustykite pusžiedžiais, sudėkite į keptuvę su likusiu įkaitintu aliejumi ir pabarstykite likusia druska.

Pamaišydami kepkite ant nesmarkios kaitros 10 minučių arba kol ims rusvėti, karamelizuotis. Tada sudėkite morkas, sviestą ir dar 5 minutes kepinkite.

Išvirtas kepenėles išgriebkite į dubenį, sudėkite kepintus svogūnus ir morkas, viską sutrinkite elektriniu smulkintuvu iki vienalytės masės. Sudėkite slyvas ir išmaišykite. Įdaru prikimškite antį, ertmę sukabinkite mediniais smeigtukais.

Dėkite antį į troškintuvą, užpilkite obuolių sultimis, uždenkite ir pašaukite į 200 laipsnių orkaitę 40 minučių.

Tada karštį sumažinkite iki 160 laipsnių ir troškinkite dar 2–2,5 valandas, kol mėsa palietus bus labai minkšta.

Antį vis atidenkite ir apliekite sultimis iš troškintuvo.

Išsitroškinusią antį perkelkite ant grotelių, patepkite tirpintu sviestu (jeigu turite, ant viršaus uždėkite čiobrelių) ir 15–20 minučių paskrudinkite 200 laipsnių orkaitėje nustatę grilio režimą.

Ančiai likus kepti 30–40 minučių, obuolius sudėkite į kepimo indą ir taip pat pašaukite į orkaitę. Jei indas didelis, obuolių galima įdėti ir daugiau. Iškeptą antį patiekite su keptais obuoliais.

97

98

Pyragas su obuoliais ir marcipanu Tešlai: •

200 g miltų

•

1–2 v. š. krakmolo

•

1 v. š. cukraus

•

½ a. š. druskos

•

120 g sviesto

•

1 kiaušinio trynio

•

1 v. š. miltelinio cukraus

Įdarui: •

70 g sviesto

•

50 g cukraus

•

1 a. š. vanilės ekstrakto

•

70 g migdolų miltų

•

1 v. š. miltų

•

1 kiaušinio

•

3–4 saldžiarūgščių obuolių

Aptepti: •

1 kiaušinio trynio

•

1 v. š. vandens

Dubenyje sumaišykite miltus, krakmolą ir cukrų, druską, sudėkite sukapotą sviestą, supilkite kiaušinio trynį ir suminkykite tešlą. Pastatykite šaldytuve 30-čiai minučių. Įdarui ištirpinkite sviestą puode ant silpnos ugnies, sumaišykite jį su cukrumi, vanilės ekstraktu, abiejų rūšių miltais. Galiausiai įmaišykite kiaušinį – išeis tiršta migdolų masė (marcipanas).

Iš atšaldytos tešlos iškočiokite apskritą 5 mm storio lakštą. Jo viduryje paskleiskite migdolų masę, palikdami neapteptus 6–8 cm kraštus.

Obuolius supjaustykite storomis skiltelėmis, vieną puselę palikite nesupjaustytą. Skilteles sudėliokite ratu ant migdolų masės kaip fotografijoje. Į vidurį padėkite obuolio puselę. Tešlos kraštus užlenkite ant obuolių ir lengvai prispauskite.

Kiaušinio trynį ir šaukštą vandens išplakite, šiuo mišiniu aptepkite tešlą ir pašaukite į 200 laipsnių orkaitę 15 minučių. Po to kaitrą sumažinkite iki 180 laipsnių ir kepkite dar maždaug 25 minutes. Prieš patiekdami pyragą apiberkite milteliniu cukrumi.

99

Kūčiukai •

4 v. š. aguonų

•

200 ml vandens

•

14 g sausų mielių

•

350 ml pieno

•

150 g cukraus

•

600–650 g miltų

•

1 a. š. druskos

•

70 ml aliejaus

Aguonas dubenyje užpilkite užvirintu vandeniu ir brinkinkite 30 minučių arba kol reikės nusunktas sietelyje įmaišyti į tešlą.

Mieles ištirpinkite šiltame piene kartu su 3 šaukštais cukraus ir 3 šaukštais miltų. Palikite, kol pakils.

Likusius miltus, cukrų, išbrinkusias aguonas ir druską suberkite į dubenį, supilkite aliejų, sukrėskite pakilusias mieles. Viską gerai išmaišykite ir suminkykite.

Tešlą uždenkite drėgna drobe, kad neapdžiūtų, ir pastatykite šiltai pakilti apie 2 valandas.

Miltuotais delnais iš tešlos ant miltais pabarstyto stalo iškočiokite piršto storio virveles, jas supjaustykite 2 cm gabaliukais ir sudėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą.

Kepkite 180 laipsnių karštumo orkaitėje apie 12 minučių arba kol ims rusvėti.

100

101

AKIMIRKOS ISTORIJA

Tekstas: Erika Paulauskė Nuotraukos: Karolis Milaševičius

Mėlyna pasakoja istorijas

102

103

Juvelyrė Giedrė Duoblė kartu su keramikos ir floristikos meistre, „ōgust“ studijos įkūrėja Auguste Monk pristato bendrą kūrinį – instaliaciją „Ultramarine Blue“.

Kūrybiniu atspirties tašku tapo ultramarinas, išskirtinio sodrumo mėlyna spalva, savo retumu prilygstanti deimantui, o brangumu kadaise kelis kartus pranokusi auksą. Išvertus iš lotynų kalbos jos pavadinimas skambėtų „už jūrų marių“, mat pigmentas įprastai buvo gabenamas jūrų keliais iš Azijos. Išgauti originalų akį traukiantį mėlynumą pavykdavo kantriai, preciziškai traiškant pusbrangakmenį lazuritą. „Idėja meno kūriniu papuošti studijos langus išaugo į bendrą projektą, kai kolegė, grafikos dizainerė Goda, mane supažindino su Auguste. Kad objektas bus ultramarino spalvos, abi supratome per kelias minutes. Ši instaliacija pranoko mano lūkesčius ir tarnaus kur kas ilgiau nei tik šventiniu laikotarpiu. Kūrinyje integruotos trys vazos, kuriose atsiras vis kiti objektai, gyvos gėlės, džiovinti augalai, todėl instaliacija nuolat kis, atliepdama sezoniškumą“, – pasakojo Giedrė Duoblė. „Organiškų formų skulptūros mane domina jau kurį laiką, tačiau paprastai jas kuriu keramikos pavidalu, tad šios tarnauja ir kaip vazos. Mane domina konceptualus, tačiau funkcionalus menas. Šįkart atsirado galimybė sukurti vitrinai pritaikytą organišką skulptūrą, kuri atlieka ir interjero akcento funkciją. Praplėčiau kūrybos ribas, sukurdama dar didesnį nei įprasta kontrastą, objektą eksponuojant juvelyrikos studijoje“, – pasakojo Augustė Monk.

Instaliaciją „Ultramarine Blue“ galima pamatyti Vilniaus senamiestyje įkurtos juvelyrikos studijos „57 Edges“ languose.

Išgirskite Gabrielės Martirosian balsu pasakojamą ultramarino istoriją: www.57edges.com/ultramarine

104

105

Šį gruodį laukia neeilinis įvykis Lietuvos kino istorijoje – pasirodys pirmasis lietuviškas 3D filmas „Čiulbanti siela“. Režisieriaus Deimanto Narkevičiaus psichodelinė pasaka nukelia į gaivališką Dzūkijos gamtą XIX a. pabaigoje. Čia pasaulėjauta vis dar persmelkta mitinio mąstymo ir žmonės gyvena darnoje su gamta, tačiau į kasdienybę jau skverbiasi modernybė. Apie filmo priešistorę ir temas kalbamės su režisieriumi.

Deimantas Narkevičius: „Anuomet žmonėms gamta vis dar buvo šventa“ Tekstas: Bert Rebhandl Portretai: Marija Mireckaitė Užkulisių nuotraukos: Vismantė Ruzgaitė

– Pradėkime nuo to, kaip tapote kino režisieriumi.

– Nestudijavau nei kino, nei teatro. Baigiau dailės akademiją, kūriau skulptūrinius objektus bei instaliacijas. Tai buvo dešimtojo dešimtmečio vidurys – labai intensyvus laikas, kupinas svarbių įvykių, o judantys vaizdai suteikė daugiau galimybių kurti pasakojimus nei skulptūra. Ilgai bendradarbiavau su kolega, pašėlusiu operatoriumi Audriumi Kemežiu. Susipažinome, kai jis dar studijavo antrame kurse. Daug ir atvirai kalbėdavomės apie meną. Man jis labai patiko. Audrius sakydavo: išmoksi filmuoti ir tu, o kol kas papasakok savo idėjas ir aš įgyvendinsiu. Netrukus gavau padorų biudžetą nedidelio filmo gamybai iš „Manifesta 2“ bienalės, taigi atsirado ir idėjų. Pavyko nufilmuoti du eksperimentinius filmus: apie kelionę į Europos centrą ant 16 mm juostos ir „His-story“ ant 35 mm. Kartu dirbome visuose mano judančių vaizdų projektuose iki Audriaus mirties 2018 m.

– Užaugote ir mokėtės Vilniuje?

– Mano tėvai ilgą laiką gyveno gražiose provincijos vietovėse, beveik kaip matome ir „Čiulbančioje sieloje“. Bet jie buvo įsitiki106

nę, kad periferijoje nepavyks įgyti pakankamai gero išsilavinimo, todėl paskatino mane pabandyti įstoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą – internatą, kuriame mokėsi muzikai, piešimui ar šokiui gabūs vaikai. Išlaikiau piešimo egzaminus, įstojau ir 1977 m. atvykau į Vilnių mokytis dailės pagrindų.

Atsimenu, Vilnius man padarė didesnį įspūdį nei Niujorkas, kai vėliau pirmą kartą ten nuvykau. Tai buvo kosmopolitiškas miestas, užsieniečių nebuvo daug, bet tiek visko įdomaus vyko.

Sužavėjo kultūrinis gyvenimas – man gi įprasta buvo rytais kaime pro langus matyti stirnas. Pasinėriau į jį, kai buvau maždaug 16-kos. Vaikščiojau į parodas, muzikinius ir teatro pasirodymus, kiną – prisimenu „Stalkerio“ premjerą 1979-aisiais. Miesto mokykloje man buvo nelengva, gyvenau be tėvų, nors lankiau juos kiekvieną savaitgalį. Ir mokiausi nelabai gerai. Bet emociškai buvo labai įdomu. O per vasaros atostogas grįždavau į Dzūkijos kaimą, į tuos fizinius ir emocinius patyrimus kaimo paauglių bendruomenėje. Nors jau ne XIX a., bet ten buvo išlikę daug dalykų iš praeities.

108

109

Supratau, kad mūsų kaimynystėje kažkas pasikeitė ir niekada nebebus kaip buvę. Palaipsniui, pokolonializmo terminas įsitvirtino kultūriniame žodyne ir sugrąžino egzistencinį jautrumą visam regionui...

– Pakalbėkime apie „Čiulbančios sielos“ priešistorę – kaip atradote jos centre esantį senovinį procesą – stereoskopinę fotografiją?

– Pirmą kartą su nuostabiomis stereoskopinėmis nuotraukomis susidūriau 1998 m. privačioje pilyje Bretanėje. Ten gyvenanti šeima XIX a. domėjosi stereoskopine fotografija. Jie turėjo stacionarią kamerą, skirtą ir fotografavimui, ir peržiūrai. Nuotraukos, skirtos šiai kamerai, buvo didelės raiškos sudvigubinti vaizdai, atspausti ant stiklo. Pamenu, kaip šeimininkas iš odinės dėžės išėmė medinį aparatą su žalvarinėmis detalėmis – toje kameroje nuo gamybos vis dar buvo likę alyvos iš fabriko. Ji buvo mažai naudota. Tikriausiai pirmasis savininkas buvo stereoskopinių nuotraukų entuziastas, o vėlesnės kartos tik ištraukdavo pasigėrėti vaizdais išskirtinėmis progomis. Šis atstumas laike mane sužavėjo.

– Kaip atsidūrėte toje pilyje?

– Nuotraukos su seneliais buvo darytos 1880 m., o pilį vis dar valdo ta pati šeima. Jie akivaizdžiai turi įvairių kultūrinių ryšių – ponia rodė mums Romano Polanskio filmo knygą, kurią jis padovanojo, kai toje pilyje filmavo kelias „Tesės“ scenas.

1998 m. debiutavau tarptautinėje bienalėje „Manifesta 2“. Vienas iš kuratorių pažinojo šiuos ypatingus žmones iš Bretanės. Iškart po parodos atidarymo keli menininkai apsistojo ten porai savaičių savotiškai kūrybinei rezidencijai. Tam tikra prasme „Čiulbančios sielos“ projektas ten ir prasidėjo.

– Taigi filmas turi 25 metų priešistorę?

– Vėliau, 2015 m., su Audriumi Kemežiu darėme stereoskopinių vaizdo įrašų testus. Tuomet sukūriau trumpo metro 3D filmą „2015 liepos 20-oji“.

Vėliau išbandžiau postprodukcinę stereoskopiją, naudojau 8 mm juostą. Medžiaga buvo mėgėjiškas dokumentinis įrašas – nufilmuotas 1971 m. meno ir architektūros studentų pogrindinis pasirodymas, opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Alternatyvios muzikos scena tuo metu buvo gana liberali, bet toks pasirodymas laikytas politiškai nekorektišku.

Iš šios anachronistiškos medžiagos su šiuolaikiniu ambientiniu 110

garso takeliu sukūriau stereoskopinį trumpo metro filmą „Dėmės ir įbrėžimai“. Jis buvo pristatytas tarptautiniame Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalyje ir apdovanotas pagrindiniu prizu. Tai paskatino judėti toliau. Pabaigęs šiuos du 3D trumpametražius, nutariau išsikelti iššūkį – stereoskopiniu būdu nufilmuoti ilgo metro filmą.

Mane žavi analoginė judančių vaizdų dimensija, kinas, vaizdo įrašų archyvai, bet svarbu ir kalbėti tema, kuri domina jau daugelį metų: trauminė Centrinės Europos modernizacija, kokia ji buvo skirtingais kolonizacijos periodais. O kartu – kaip visa tai „išversti“ į vizualinę kalbą ir papasakoti kosmopolitinei auditorijai.

– Nuo kada domitės šiais istorijos aspektais?

– „Manifesta 10“ vyko 2014 m. Sankt Peterburge. Ruošiantis jai įvyko Krymo ir rytinės Ukrainos dalies okupacija. Supratau, kad mūsų kaimynystėje kažkas pasikeitė ir niekada nebebus kaip buvę.

Palaipsniui, pokolonializmo terminas įsitvirtino kultūriniame žodyne ir sugrąžino egzistencinį jautrumą visam regionui, kuriame susiliejo skirtingi istoriniai naratyvai ir prieštaringos jo interpretacijos, sukėlusios karą.

– Aš „Čiulbančią sielą“ pirmiausiai pamačiau kaip kaimo istoriją.

– „Čiulbanti siela“ yra pasaka. Joje jungiau pasakojimus, užrašytus XIX a., kuomet buvo renkama ir dokumentuojama verbalinė tradicija: anekdotai, sakmės, dainos ir visa kita. Ypač tyrinėjau nuo viešumos paslėptą vėlyvojo XIX a. gyvenimą. Tai – intymūs liaudies medicinos užkalbėjimai, kitos ezoterinės tradicijos, kurios turėjo reikšmę tiek individualiai, tiek bendruomenėms. Kaimo gyventojų proziškumas buvo persmelktas prietarų. Praktikuota savigyda, kuri, sakoma, dažnai ir padėdavo. Kodėl archajiškos tradicijos išliko taip ilgai? Iš vaikystės dar atsimenu keistus posakius ar prietarus, dainas.

Yra kelios priežastys, kodėl tai klestėjo XIX ir net XX a. pabaigoje.

– Kokios tos priežastys?

– Pirmiausia, visa tai buvo perduodama moterų žodine tradicija. Moterys neturėjo daug teisių, bet išlaikė tam tikrą galią namų aplinkoje. Jos tiek pavieniui, tiek kartu atlikdavo ritualus, o šie buvo muzikalūs ir vizualūs. Jie lyg senovinė kalba palaikė harmoniją išba-

111

112

113

lansuotuose socialiniuose santykiuose. Šiame moteriškame pasaulyje vyrai turėjo paklusti.

Kita mane sudominusi priežastis – jog dalis folkloro buvo pasipriešinimas tuometinei kolonijinei politikai. Kai imperija norėjo kontroliuoti viską, ypač dvasinį gyvenimą, tai buvo šis tas, ką galima pasilikti sau. Tuo metu valdžia buvo carai ir Ortodoksų bažnyčia. Šiai galios vertikalei ir institucinei kontrolei alternatyviu pasakojimu tapo ikikrikščioniška mitologija.

– Ar „Čiulbančioje sieloje“ kalbama senąja lietuvių kalba?

– Regioniniai dialektai yra pasikeitę. Veikiami medijų žmonės dabar kalba kitaip. Mes siekėme atkurti, kaip buvo kalbama Dzūkijoje prieš 100 metų. Noriu atsieti „Čiulbančią sielą“ nuo dirbtinės tapatybės, kurią kostiumais ir harmonizuotomis tarmėmis formavo XX amžiuje. Grynumo nebuvo niekada. Pačiose gražiausiose lietuvių liaudies dainose buvo slaviškų žodžių. Tokia buvo natūrali aplinka, kurioje žmonės kalbėjo.

– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį žiūrint į kostiumus?

– Su kostiumų dailininke Agne Rimkute atkūrėme kaimo viduriniosios klasės rūbus. Jie skiriasi nuo kostiumų, kuriuos vilki etnografinės muzikos ansambliai televizijoje. Kasdienėje valstiečio aprangoje būdavo kūrybingai pritaikyta šis tas miestietiško, šis tas kosmopolitiš114

ko. Per ketverius tyrimo ir darbo metus buvo surinkta ir filme atkurta daugybė tokių kalbos dialekto, regiono kostiumo ir interjero detalių.

– Noriu paklausti apie filmo istoriją – man nebuvo lengva ją sekti.

– Galbūt reikėtų paaiškinti pačią pirmą sceną. Tai tylus epizodas, kuriame moteris ištiesia ranką ir vyras botagu ją suplaka. Šis epizodas atrakina viską, kas vyks vėliau, nors pats griežtas gestas ir nėra paaiškintas.

Liaudis buvo ką tik išvaduota iš baudžiavos ir palikta sau. Kaimus pasiekė ankstyvasis kapitalizmas. Visos žemės ūkio veiklos turėjo būti pelningos. Tai kėlė daug nerimo. Paplito alkoholizmas – valdžiai buvo paranku žmones girdyti ir tokiu būdu kontroliuoti.

Neįprastus dalykus, kuriuos aptinkame užrašytuose pasakojimuose, regėjo daug streso patyrę, apsvaigę ir sutrikę žmonės. Tai gali būti vienas paaiškinimų stebuklams ir magiškoms vizijoms, kurios ištikdavo užsiimant kasdieniais reikalais. Ką nors sutikę žmonės klausdavo savęs: ar tai tikra, ar vizija? Vienas iš būdų patikrinti, ar tai, ką matau, yra ne vaiduoklis, – fiziškai trenkti. Kai vyras trenkia merginai, ji pajunta skausmą, taigi yra tikra.

– Ar tuose gestuose yra ir erotiškumo?

– Tai dar kitas dalykas – tam tikras laukiniškumas. Ne hipiška meilė, o laisvė liestis prie kitų kūnų, apsikabinti, galbūt prigulti,

drauge šėlti. Erotiškumas buvo persmelkęs jaunų žmonių santykius, ir nebūtinai priešingų lyčių. Bet tai nebuvo queer gyvenimo būdas, tai dar ankstyvesnė santykių forma. XIX a. kaimo gyventojų elgesys buvo nesuvaržytas. Ir seksu jie tikrai užsiėmė iki vedybų, nors katalikybė buvo įsitvirtinusi kaip moralinis autoritetas.

Tą gaivalą iš amžių glūdumos, kurį pastebėjau būdamas provincijoje, norėjau perteikti kaip priimtiną santykių formą, kuri pastaruosius šimtą metų galėjo vystytis kitaip. Vaikystėje, kai tik atsidurdavau tarp bendraamžių, visad prasidėdavo grumtynės, imtynės, kurios keldavo jausmą, jog esi kolektyvinio kūno dalis. Šis laukiniškumas nėra žiaurus, tai – nesutramdytas laisvumas. Žmonių santykiai buvo bendruomeniški ir labai susiję su gamta bei sezoniškumu. Visa tai prieštaravo tam, ko buvo mokoma po industrinės revoliucijos, neva technika išvadavo iš atsilikimo.

– Iš kur jūsų paties artimas santykis su gamta?

– Daug laiko praleidau kaime, ypač Pietų Lietuvoje. Mano tėvas buvo miškininkas. Mačiau jo pastangas atkurti miškus, todėl galiu patvirtinti, kad ir sovietmečiu Lietuvoje egzistavo troškimas išsaugoti kuo daugiau atsitraukiančių ledynų formuoto kraštovaizdžio.

Savo filmui ieškojau vietų, kurių paviršiai išlaikę archajiškas formas – kur maži upeliai teka tarp smėlėtų slėnių, apaugusių nepaliesta

augmenija. Tai lyg džiunglės šiaurinėje platumoje.

– Kaip jūsų tyrinėti archyvai buvo surinkti?

– Pasakas, padavimus, anekdotus rinko ir labai kruopščiai dokumentavo išsilavinę anų laikų entuziastai. Archyvuojama buvo lietuvių kalba, nors užrašinėtojai mokėsi įvairiomis kitomis – lenkų, rusų, vokiečių ar prancūzų kalbomis.

Viena iš surinktame folklore vyraujančių temų – stipresnė harmonija su aplinka. Į gamtą buvo žvelgiama daug atidžiau, ji buvo dieviška. Jei modernizacija būtų labiau prisiderinusi prie tikėjimu gamta paremtos tradicijos, galbūt XX a. nebūtume išvystę taip negailestingai natūralius išteklius sekinančios ekonomikos.

– Taigi, viskas galėjo pasisukti kita linkme?

– Sovietinė industrializacija iš visų jėgų stengėsi pakeisti žmonių santykį su gamta. Nepakako atimti, išplėšti ar ištisas tautas išvaryti į žemės ūkiui netinkamas teritorijas. Žemė turėjo būti paversta produkcijos įrankiu, naudos teikėja, su kuria nėra jokio emocinio ryšio. Jokio tikėjimo ar pagarbos augalijai, ir, žinoma, jokių religinių ar dvasinių aspiracijų.

Kolonijinis kapitalizmas elgėsi ne ką geriau. Todėl šiuo metu ir yra kardinaliai permąstomi santykiai su aplinka ir tie senieji prietarai gali būti visai naudingi patarimai darnesnės aplinkos įsivaizdavimui.

115

Kuruoti pasaulį pagal save Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Gal ryški jos estetika, o gal drąsios ir sarkastiškos temos – prisipažinsiu, ne vienerius metus stebėdama menininkės, fotografės, režisierės Aleksandros Kingo kūrybą galvojau, kad ji ne lietuvė. Darbas su garsiausiais pasaulio prekės ženklais ir vardais, didžiuliai projektai Londone ir Niujorke – tai tik keletas skambesnių jos karjeros faktų. Kaip nutiko, kad mergaitė iš Naujosios Vilnios šiandien žengia svaiginančiu kūrėjos keliu, o dėl jos kūrybinio žvilgsnio plėšosi žymiausi pasaulio prekės ženklai? Ir kodėl net ir tiek pasiekęs kūrėjas jaučia nerimą ir nuolat kvestionuoja save ir pasaulį aplink?

116

117

118

– Aleksandra, sutik – pažiūrėjus tiek į tave pačią, tiek į tavo stilistiką daugeliui pirmiau kiltų klausimas, ne ką veiki Londone, tačiau kas tave visgi jungia su Lietuva? Prisipažinsiu, kad ir pati ilgą laiką maniau, jog esi ne lietuvė!

– Hmm, gal? Iš tiesų, pagalvojusi apie tai iškart prisiminiau, kiek gražių, įdomių ir labai skirtingai atrodančių žmonių sutikau atvažiavusi į Vilnių praėjusį mėnesį! Man taaaaip patinka, kaip atrodo, kaip elgiasi naujoji Lietuvos Z karta. Juose tiek lengvumo ir laisvės, kad man, kaip merginai, Vilniuje dažnai gaudavusiai velnių iš rajono bernų, net šiek tiek pavydu. O jei rimčiau – taip, Londone gyvenu jau daugiau nei dešimtmetį.

– Gimei ir augai Naujojoje Vilnioje – daugelis pasakytų, anuomet ne pačiame kūrybiškiausiame rajone. Kaip prisimeni savo vaikystę?

– Mano vaikystė buvo labai paprasta, gerąja prasme. Vasaros prie ežerų, laipiojimas medžiais, išdaigos skambinėjant atsitiktiniams numeriams iš telefonų knygos laidiniu telefonu ir vakare žaidžiamos slėpynės. Paauglystėje pasaulis aplink labai greitai tapo gana mažas, todėl pradėjau kurti savąjį – buvau tokia romantiška Amelijos iš Monmartro ir režisieriaus Michelio Gondry įkvėpta paauglė, kuri žinojo visus rečiausius „indie“ stiliaus muzikos gabalus ir filmus. Ta, kuri susirašinėjo su draugėmis popieriniais laiškais ir bėgiojo po miškus su juostiniu fotoaparatu, įsivaizduodama, kad yra Ryanas McGinley.

Nors dabar apie tai kalbu šiek tiek ironiškai, iš tiesų esu labai dėkinga tai „cheesy“ paauglei – tuo metu prisisiurbiau tiek įkvėpimų, kad išmokau žiūrėti į pasaulį kitaip. Meno terminais kalbant, išmokau pasaulį „kuruoti“ pagal save. Visi šie dalykai, visi prisiminimai ir patirtys dabar išsilieja ir į mano darbą, padeda išlikti ir tai šiek tiek romantiškesnei mano asmenybės pusei. Neseniai kaip tik svečiavausi pas draugę Paryžiaus Monmartro rajone, kur prieš miegą žiūrėjome „Ameliją iš Monmartro“. Viskas apsisuka ratu ir tai yra nuostabu.

– Šiandien dirbi ir Niujorke, ir Londone. Kokia svajonė tave išviliojo iš Lietuvos? Koks pasaulis tave traukė?

– Man visada atrodė natūralu, kad bent kartą gyvenime pabandysiu pagyventi kur nors kitur. Juk pasaulis toks didelis, kaip galima sėdėti vietoje? Nemažą dalį paauglystės praleidau keliaudama autostopu tiek po Lietuvą, tiek po Europą. Prisimenu, atsidūrusi Londone iškart nusprendžiau: pasiliksiu. Tiesa, tuomet dar turėjau sugrįžti namo ir baigti mokyklą. ( Juokiasi.) Kadangi jau žinojau, kad norėčiau būti fotografe arba režisiere, po metų vėl atsidūriau Londone. Nors, neslėpsiu, šiuo metu ir Londonas man tampa šiek tiek ankštokas. (Šypsosi.) Tikriausiai augant pasauliui aplink mane, auga ir mano FOMO (baimės ką nors praleisti) jausmas.

Pats gyvenimas šiuo metu viską sudėlioja taip, kad galiu keliauti

vis daugiau. Per praėjusius metus režisavau amerikiečių aktorę Drew Barrymore Niujorke; stačiau spalvotą namų biurą ant kalno Turine, Italijoje; praleidau dvi savaites Rijade, Saudo Arabijoje. Su tavimi kalbu važiuodama iš Mančesterio, kur dirbau su kompanija „Adidas“ ir futbolininkėmis, praėjusiais metais tapusiomis Europos čempionėmis. Kartais nuo to pavargstu, kaip ir šiuo metu, tačiau tikrai tokio gyvenimo į nieką nekeisčiau.

– Londone ir įsisuko pašėlusi tavo karjera? Juk šiandien tavo darbų sąraše visa krūva žymių vardų – „American Express“, „Virgin Atlantic“, „Nespresso“, „Honda“, „Nestle“...

– Taip! Kartais man atrodo, kad man nepaprastai sekasi, bet gal taip galvodama šiek tiek save nuvertinu? Vis dėlto, juk už tos sėkmės slypi ilgi metai praktikos, bandymų, rizikos. Bet tikrai yra ir dalis švento, beveik vaikiško naivumo ir tikėjimo, kad viskas bus gerai.

Manau, būtent toks požiūris man visada padėjo nieko nepaisant keliauti toliau. Atvažiavau į Londoną devyniolikos ir gyvenau ten beveik be tėvų pagalbos. Nuo pat pradžių žinau tą jausmą: sustoti negalima, nes kitaip nieko nepavyks. Gerai prisimenu, kai vakarais po universiteto dirbdama bare ir šluodama grindis verkdavau, – nes žinojau, kad esu ne savo vietoje. Nors giliai viduje net ir tuomet jaučiau, kad visa tai laikina ir kad galiausiai viskas bus gerai. Skamba kaip prastos romantinės komedijos pradžia. ( Juokiasi.)

Londonu aš visuomet tikėjau. Net ir sunkiomis akimirkomis jis man atrodė draugiškas ir be galo palankus naujoms pažintims bei partnerystėms miestas. Būdama studentė ieškodavau jaunų menininkų, su kuriais galėčiau kartu eksperimentuoti. Dabar projektai jau gerokai didesni ir sudėtingesni – pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje režisavau savo pirmąjį trumpo metro filmą. Jaučiau, kad į priekį mane neša didelė palaikymo banga, – iš aplinkos sulaukiau daug pagalbos ir pozityvių minčių.

– Tavo kūryba turi savitą braižą, ji lengvai atpažįstama, o mintyse vis sukasi žodis – spalvos. Kodėl spalvoms tavo kūryboje suteikiama ypatinga svarba?

– Spalvos pirmiausiai atsirado mano darbuose. Kodėl ir kaip? Šiek tiek Weso Andersono įtakos, šiek tiek Guy Bourdino ir „Toiletpaper Magazine“, taip pat tuo metu visą pasaulį užkariavusios Millennial Pink spalvos... Kai į kūrybą įtraukiau spalvas, pati daugiausiai rengiausi juodai. Manau, tai buvo didelė Londono mados koledžo įtaka. Visgi bėgant laikui spalvos išsiliejo ir į aprangos stilių, ir į interjerą. Dabar mano spintoje vyrauja pastelinės ir pirminės spalvos. Labai norėčiau savo buto lubas nudažyti geltonai, bet, deja, jį vis dar nuomojuosi. ( Juokiasi.) O jei šiek tiek rimčiau – darbe spalvos man padeda perteikti norimą nuotaiką ir kontroliuoti, kur pakryps žiūrovų dėmesys.

119

120

121

122

– O kaip kurti tau lengviau – dirbant dideliems vardams ar įgyvendinant savo pačios idėjas?

– Dirbti prie savų idėjų tikrai sunkiau, nes vienintelis vertintojas esi tu pats. Taip pat jaučiu, kad asmeniniai projektai labiau apibrėžia mane ir mano talentus, o tai yra žymiai baisiau. Ilgai negalėjau pradėti filmuoti savo filmo, nes jaučiau, kad jei nepavyks, savo pačios akyse tapsiu „bloga“ režisiere, nesvarbu, kad prieš tai sėkmingai režisavau dideliems prekės ženklams. Visgi išmokau šį jausmą apgauti! Kartais asmeninius projektus organizuoju panašiai į komercinius – pirmiausiai nusprendžiu dėl datos ir komandos, o jau turint konkretų terminą nelieka kitos išeities, kaip tik keltis ir daryti.

– Esi užsiminusi, kad į kiekvieną kadrą žiūri kaip į trumpą filmą.

Turbūt natūralu, kad prie fotografijos prisijungė ir režisūra? Kokia tai sritis ir kaip jos specifika skiriasi nuo fotografijos?

– Režisuoti tikrai pradėjau labai natūraliai, bet esu dėkinga klientams, kurie manimi pasitikėjo net ir pačiuose pirmuosiuose projektuose. Mano manymu, procesai gana panašūs: tiek fotografijoje, tiek režisūroje tampu viso proceso dirigente, tik mastai visai kitokie.

Didesnės komandos, didesnės studijos, daugiau dalykų, kuriuos reikia sukontroliuoti. Šiuo metu režisūroje jaučiuosi gerokai laisvesnė ir ji mane tikrai labai intriguoja. Čia be galo daug erdvės bandymams.

– Aleksandra, ar kada galvojai, kaip tavo asmenybė paveikia kū-

rybą ir kaip kūryba veikia tavo asmenybę?

– Man atrodo, kad aš su savo vizualiuoju pasauliu gyvename tobuloje simbiozėje, kur vienas nuolat veikia kitą. Dažniausiai man tai patinka, bet kartais tikrai sunku atsijungti nuo aplinkos režisavimo ir tiesiog gyventi šiuo momentu, paleisti tą pagrindinio asmens energiją ir nustoti kuruoti viską, kas aplink vyksta. Tai dažnai vargina, nes juk gyvenimas nėra tik spalvos ir fejerverkai. Kita vertus, toks santykis su kūryba padeda man nuolat tobulėti ir įsikvėpti. Kas kitas, jei ne kasdienis gyvenimas, ir yra didžiausias įkvėpimas?

– Bet ryškios spalvos nėra vienintelė tavo kūrybos prasmė? Juk dažnai temos, kurias nagrinėji, toli gražu nėra nei lengvos, nei linksmos. Norisi į jas pažvelgti iš kitos pusės ir galbūt kartais parodyti jų absurdą? Net ir tų, pačių rimčiausių?

– Taip, o sugrįžtant prie ankstesnio klausimo apie darbus ir asmenybę, tai labai gerai atspindi ir mane pačią – esu tas nuolat besišypsantis personažas su didžiausia ryškia suknele, kartu pilnas nerimo ir nuolat kvestionuojantis save ir pasaulį aplink. Taip išeina, kad kūrybai įsikvepiu savo pačios nerimais ir sunkumais. Pavyzdžiui, trumpametražis filmas, kurį minėjau anksčiau, yra apie prokrastinaciją. Jį iš tiesų sukūriau atidėliodama, kai turėjau kurti kažką visai kito. (Šypsosi.) Jame su spalvomis ir humoru kalbu apie režisierės dvejones, nerimą ir tą jausmą, kai bijai ką nors pradėti.

123

124

125

Kai nerimauji, o jei šis darbas bus gražiausia, ką esi sukūręs per visą gyvenimą? Nes jei taip, kas toliau? Kūryba yra mano būdas susidoroti su realybe ir savo pačios egzistencializmu.

– Tavo kūryba neretai apibūdinama kaip sarkastiška, siurrealistinė, pilna humoro, kartais palydima ir diskomforto jausmo.

Dažnai sakoma, kad humoras – tai dar viena apsauginė žmogaus reakcija. Ar tame yra tiesos?

– Aš, kaip vaikystėje savimi nepasitikėjusi klasės klounė, tikrai galiu tai patvirtinti. Humoras yra žmonių apsauginė reakcija, o kartu – ir patikimas būdas suprantamai ir gal šiek tiek saugiai komunikuoti rizikingas, diskomfortą keliančias idėjas. Humoras padeda žmonėms tas idėjas suvirškinti, be baimės ar nepatogumo jausmo jomis dalintis ir atvirai kalbėti.

– Aleksandra, esi pasakojusi, kad ilgą laiką kentėjai nuo apsimetėlio sindromo. Ar šiandien, sukaupus tokį įspūdingą pasiekimų sąrašą, tau dar kyla abejonių dėl savo talento, idėjų?

– Su apsimetėlio sindromu vis dar dirbu, vis dar bandau jį prisijaukinti. Man atrodo, tai nuolatinė laisvai samdomo kūrėjo kova: kai darbo daug, jaučiuosi it užkariavusi pasaulį, bet vos prasidėjus ramesniam laikotarpiui visada galvoju, kad šįkart tai jau tikrai at126

ėjo mano karjeros pabaiga. Labai padeda terapija. Neseniai supratau, kad giliai giliai viduje aš kartais vis dar jaučiuosi kaip ta maža mergaitė iš Naujosios Vilnios, galvojanti, jog tikraaaai neįmanoma, kad man taip gerai sektųsi. Tai tokie gilūs pasąmoniniai dalykai, juk galva ir smegenimis suprantu, kad galimybėms ir vystymuisi ribų nėra. Visada būsiu žmogus, kuris jaunam iš mažo miestelio kilusiam kūrėjui pasakys, kad tokios mintys ir savęs nuvertinimas yra visiška nesąmonė. Vis dėlto, dažnai mes patys būname pačiu didžiausiu savo paties kritiku.

– O kuriame mieste šiandien tave galima sutikti dažniausiai?

– Tikrai Londone. Čia turiu šeimą – partnerį Dimą ir septynerių metų sūnų Leoną, kuris šiuo metu nori tapti NBA žaidėju ir kosmoso mokslininku!

– Ir pabaigai... Jei reikėtų sukurti darbą, kuriame atsispindėtų dabartinis tavo gyvenimo etapas, kaip jis atrodytų?

– Šiuo metu rašau filmą apie dviejų paauglių mergaičių atvirus pokalbius prie baseino vasarą. Filmo nuotaika lėta, šilta ir šiek tiek tingi. Mano gyvenimas taip neatrodo, bet, manau, tai ir yra kažkas, ko man trūksta ir kur norėčiau būti. Sulėtėti ir būti dar labiau susijungusi su pačia savimi.

127

Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Plytelėje užkoduotas modernizmas Keramikos studijos ,,SWAYZE“ bendraįkūrėja, Amsterdame gyvenanti ir kurianti keramikė Giedrė Kaziūnas savo dirbinių stilistiką lygina su Kauno modernizmu. Visgi Giedrės kūrinius ir modernistinius pastatus sieja kur kas daugiau nei tik vizualūs elementai: ,,Modernizmas ilgą laiką buvo nepažintas pačių kauniečių. Panašiai ir aš, pradėjusi kurti, ne iš karto pažinau savo stilistiką“, – pasakoja Giedrė, drąsiai ėmusi įgyvendinti savo idėją ir šiandien iš molio kurianti... plyteles!

– Kaip užsimezgė tavo draugystė su keramika ir kaip tai galiausiai išsivystė iki pagrindinės veiklos?

– Maždaug dešimt metų dirbau prabangios mados industrijoje. Buvau atsakinga už drabužių, aksesuarų išdėstymą parduotuvėse ir jų pateikimą virtinose. Gali skambėti kaip kūrybiškas darbas, tačiau iš tiesų savirealizacijos jame beveik nėra, nes viskam galioja gairės ir taisyklės – galutinis vaizdas privalo atitikti prekinio ženklo identitetą.

Darbe patiriamas stresas, savirealizacijos trūkumas, prasmės nematymas palietė ne tik mano psichologinę, bet ir fizinę sveikatą.

Neklausiau kūno siunčiamų signalų iki tol, kol jis visiškai sustreikavo. Tada nusprendžiau savo dėmesį sutelkti į kontroliuojamus dalykus ir mokytis ko nors naujo. Tuo metu keramika man suveikė kaip pirmasis savipagalbos žingsnis, it gelbėjimosi ratas.

128

Ieškojau užsiėmimo, kuriame būtų daugiau rankų darbo, lytėjimo, kur galėčiau nukreipti savo mintis bei sumažinti stresą.

Man atrodo, keramika yra priklausomybę keliantis amatas: kuo geriau jį įvaldai, tuo labiau norisi tobulėti ir viską daryti tik dar geriau. Šalia keramikos kursų, savanoriaudavau keramikos studijose. Norėjau kuo geriau išmokti visus procesus. Žvelgiant į šiandienines tendencijas, gali pasirodyti, kad keramika gali užsiimti bet kas – atsisėdi, paminkai, išdegi ir viskas, bet norint gerai žiesti molį reikia didelio įdirbio.

Pradžioje neplanavau tapti keramike ar atidaryti savo keramikos studijos, bet atėjus kūrybinei idėjai, kuria tikėjau, ir susidėliojus aplinkybėms dėl tuometinio darbo, viskas išsirutuliojo labai intuityviai ir natūraliai. Tikiu, kad idėjos turi savo galiojimo laiką. Jeigu nesiimi įgyvendinti

atėjusios idėjos, bėgant laikui mintyse po truputį pradėsi ją blokuoti.

– Kaip manai, kas lėmė, kad keramika šiandien kaip niekad populiari?

– Lipdant rankomis ir darant šiandien populiarius dalykus, galima gana greitai pasiekti rezultatų. Taip pat ne aš vienintelė savo praeitame darbe patyriau didelį stresą. Daugelis žmonių atranda keramiką ar kitus amatus norėdami šiek tiek pabėgti nuo minčių ir pailsėti nuo kasdienių darbų.

Keramikos kursų klasės užsipildo neįtikėtinai greitai, bet pastebiu, kad mokiniams stinga kantrybės. Manau, tam įtakos turi ir socialiniai tinklai. Šiandien instagramo reelsuose amatai yra pateikiami labai greitai ir supaprastinai. Mokiniai, pasižiūrėję kelių sekundžių vaizdo įrašus, kaip žiedžiama dvidešimt kilogramų molio, naiviai tikisi, kad jiems viskas pavyks iš pirmo karto.

129

130

pradėjusi kurti, ne iš karto pažinau savo stilistiką. Formos, spalvų pasirinkimas, estetika – visa tai buvo manyje nuo pradžių, bet prireikė laiko, kad tai suprasčiau ir įvardinčiau.

– Kas tau yra geras keramikos kūrinys?

– Geras keramikos kūrinys pirmiausia turi būti kokybiškas. Dabar į tai žiūrima labai atmestinai arba prasta kokybė nurašoma meninei išraiškai. Manau, kaip ir su viskuo, pirma reikia įdėti daug darbo ir gerai išmokti taisykles, kad vėliau galėtum jas laužyti.

– Kaip nusprendei skirti bene daugiausiai kūrybinio dėmesio tokiems nišiniams objektams – plytelėms?

– Pradžioje, kaip ir didžioji dauguma, dariau puodelius, lėkštes, bet visada dar domėjausi architektūra ir interjeru. Tam tikru momentu supratau, kad plytelė yra tarsi modulis. Kuriant plyteles visą laiką dirbama mažu masteliu, bet pasiekus galutinį tikslą ir visoms plytelėms atsidūrus ant sienos susikuria raštas, jos tampa interjero, architektūros dalimi. Man tai pasirodė ilgaamžiškesnis objektas, labiau atitinkantis mano pačios interesus ir stilistiką.

– Prisimeni savo pirmąjį plytelių projektą?

– Dalyvavau keramikos mugėje ir būsima klientė pamatė mano plytelių prototipą. Taip ir gavau pirmąjį užsakymą – trijų kvadratinių metrų virtuvės plytelių rinkinį. Atrodo, tarsi viskas susiklostė savaime, bet tikiu, kad jeigu esi teisingame kelyje, galimybės pačios nukrenta į glėbį. Pirmą kartą dar nežinojau tikslių technikų ir daug eksperimentavau.

Dauguma mano dirbinių yra įkvėpti architektūros. Būtent architektūroje dažniau-

siai ieškau motyvų ir detalių, kurias galėčiau interpretuoti. Pradėdama ilgą projektą, niekada iš karto nepuolu eskizuoti. Pirmiausia viską labai gerai susidėlioju galvoje. Paprastai plytelių kūrybos procesas trunka nuo dviejų iki keturių mėnesių. Pradžioje būna daug bandymų, kad išgaučiau norimą rezultatą, o tuomet jau laukia gana monotoniškas ir ramus darbas, kuriuo taip pat labai mėgaujuosi.

– Kaip apibūdini savo stilistiką?

– Mane stipriai įkvepia amžiaus vidurio modernizmas, tad ir savo keramiką vadinu modernistine. Visada save laikiau labiau retro žmogumi, turbūt dėl to šie stiliai man ir yra tokie artimi.

– Pasidalinki, kokiais kūrėjais žaviesi?

– Amžiaus vidurio laikotarpio grandais, modernizmo klasikais: Miesu van der Rohe, Marceliu Breueriu, Charlesu ir Ray’umi Eamesais, Charlotte Perriand, Arne Jacobsenu ir t. t. Iš šiuolaikinių menininkų mano absoliutūs favoritai yra dizaineriai Ronanas ir Erwanas Bouroullecai bei keramikė Lubna Chowdhary, kurios pavyzdys mane stipriai paskatino pradėti kurti plyteles. Mano girl crush yra tapytoja Kristė Stankevičiūtė.

Man patinka jos savitas koloritas, moderni stilistika su folkloro elementais, o darbai sukelia nostalgijos pojūtį.

– Ar laikui bėgant tavo pačios stilistika kaip nors keitėsi, gryninosi?

– Iš pradžių buvo daugiau brutalizmo

elementų. Man patiko dirbti su griežtomis formomis, bet tam tikru momentu pajutau, kad apsiribodama vien brutalizmo estetika įspraudžiu save į rėmus. Norėjau peržengti susikurtą rėmą ir pabandyti daugiau paeksperimentuoti su spalva, net jeigu mano kūryboje ji gana prislopinta. Tikriausiai dėl spalvų pasirinkimo stilistika peraugo iš brutalizmo į modernizmą, bet šios stilistikos apskritai yra labai artimos. Kiekvienas brutalistinis pastatas yra modernistinis, bet ne kiekvienas modernistinis pastatas yra brutalistinis. Dabar mano kūryboje daugiau švelnesnių formų ir tekstūrų. Bendrai, manau, stilistika visada buvo gana panaši ir stipriai nekito, tik iš pradžių aš pati nesupratau, kokia ji yra. Neseniai Briuselyje Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas paskaitoje apie tarpukario modernizmą pasakojo, kaip kauniečiai ilgą laiką nesuprato, ką jie turi Kaune: per vos ilgiau nei dešimtmetį mieste pastatyta dvylika tūkstančių modernistinių pastatų.

Mokiausi mokykloje Laisvės alėjoje su sustiprinta menų programa, bet ten irgi nebuvo apie tai šnekama. Taigi, modernizmas ilgą laiką buvo nepažintas pačių kauniečių.

Panašiai ir aš, pradėjusi kurti, ne iš karto pažinau savo stilistiką. Formos, spalvų pasirinkimas, estetika – visa tai buvo manyje nuo pradžių, bet prireikė laiko, kad tai suprasčiau ir įvardinčiau.

131

132

133

134

Prieš kelerius metus „Kolektiv Cité Radieuse“ galerija, įsikūrusi Le Corbusier projektuotame name Marselyje, pakvietė dalyvauti parodoje ,,Architecture of Optimism, Kaunas phenomenon 1918–1940“. Paroda buvo kuruojama Marijos Drėmaitės, Vaido Petrulio ir galerijos savininkų Lauros Serra ir Maxime’o Forest’o. Būtent jie teiravosi, ar galėčiau sukurti porą objektų, įkvėptų Kauno modernizmo, o aš tuo metu nė žodžio nebuvau niekur pasirašiusi, kad esu lietuvė ar juo labiau kaunietė.

– Koks gi yra Kaunas tavo, kaunietės, akimis?

– Man tai labai nostalgiškas miestas. Jau ilgus metus negyvenu Lietuvoje, ir nors jaučiuosi pasaulio pilietė, Kaunas man labai savas.

Džiugu, kad per pastaruosius metus miestas sulaukė tiek daug dėmesio. Kiekvieną kartą sugrįžusi pamatau jį vis naujai. Daug dalykų keičiasi, bet kartu išlaikomas ir senojo Kauno pojūtis, ypač vaikščiojant mano mylimiausioje

Vlado Putvinskio gatvėje.

– Kuriuos Kauno pastatus išskirtum kaip savo mėgstamiausius?

– Arno Funko projektuotą Jurgio ir Aleksandros Iljinų namą. Pastatas man asmeniškai labai artimas, nes pagal šį namą kūriau plyteles ir dalyvavau parodoje ,,Interpretuotas Kauno modernizmas“. Dar išskirčiau Elijo Šneiderio namą Vaidilutės g. 3, projektuotą Stasio Kudoko, bei KTU Cheminės technologijos fakultetą, buvusią tyrimų laboratoriją, suprojektuotą Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, – tai man vienas labiausiai bauhauzo stilių primenančių Kauno pastatų.

– O kaip sekėsi įsikurti ir prisijaukinti Amsterdamą?

– Pirmą kartą į Amsterdamą atvykau kaip turistė ir pamilau šį miestą iš pirmo žvilgsnio.

Iš karto pajutau stiprų sąlytį su miestu, galbūt dėl jo liberalumo. Dažnai Amsterdamas yra įsivaizduojamas kaip Europos Las Vegasas, matomas tik kaip laisvamaniška vieta, o

tai sudaro tokį neigiamą ir pigų įspūdį, kuris, mano akimis, visai neatitinka realybės. Gyvenu čia ramų ir kultūriškai gausų gyvenimą.

– Dažnas klausimas pabaigai ir gruodžio mėnesiui: už ką esi dėkinga šiais metais ir dėl ko labiausiai kirba širdis galvojant apie ateinančius?

– Nuoširdžiai esu dėkinga sau, net jeigu ir skambu kaip Snoop Doggas savo „Noriu padėkoti sau pačiam“ kalboje. ( Juokiasi.)

Bet padėka sau – už drąsą, sugebėjimą nueiti visą šitą kelią, atidaryti savo keramikos studiją. Tam didelės įtakos turėjo ir mano vyras Gustas, kuris niekada nepavargsta skatinti mane dirbti kūrybinį darbą. Pats būdamas grafikos dizaineriu, jis man daug padeda tiek su mano pačios, tiek su „SWAYZE“ keramikos studijos vizualiniu identitetu.

O vienas laukiamiausių ateinančių metų projektų – plytelių instaliacija rekonstruojamam ir greitai naujai atgimsiančiam istoriniam Kauno ,,Dainos“ kino teatrui.

135

PASIKALBĖK

ŽMOGAUS RAIDOS

STADIJOS IR UŽDAVINIAI

Tekstas: Vaida Stankutė, klinikinė psichologė, platformos „Pasikalbėk“ bendraįkūrėja ir Nerimo klinikos psichologė

Raida yra procesas, trunkantis visą gyvenimą. Skirtingi autoriai ją

sitikėjimą ir saugumą. Augdamas turi viltį bei jausmą, kad išorinis

tyrinėja ir apibūdina remdamiesi skirtingomis perspektyvomis ir

pasaulis yra palankus, prireikus juo bus pasirūpinta, jo poreikiai

požiūriais. Žymusis austrų psichiatras Sigmundas Freudas akcen-

svarbūs ir girdimi.

tavo psichoseksualines vaiko raidos stadijas, šveicaras Jeanas Pia-

Jei šiuo laikotarpiu globojantis žmogus nėra nuoseklus, ne-

get susitelkė į vaiko kognityvinę raidą, o vokiečių kilmės amerikietis

geba atliepti kūdikio poreikių, sukurti šilto ir rūpestingo ryšio, vai-

Erikas Eriksonas raidą matė kaip visą gyvenimą vykstantį procesą,

kui formuojasi nepasitikėjimo jausmas. Vėliau augdamas jis pa-

kurio metu žmogus sprendžia specifiniam laikotarpiui svarbius už-

saulį patiria kaip atšiaurią, nesaugią vietą, o savi poreikiai patiriami

davinius. Būtent šį požiūrį šiandien ir patyrinėsime toliau. Eriksonas

kaip nesvarbūs.

išskyrė aštuonias stadijas, kurių metu kiekvienas žmogus sprendžia tam tikrą uždavinį, o pagal tai, kaip sėkmingai šis buvo išspręstas,

AUTONOMIJA – GĖDA IR ABEJONĖS

žmogus tarytum įgauna tam tikrą psichosocialinę savybę. Šis vaiko raidos etapas trunka nuo vienerių su puse iki trejų. Jo PASITIKĖJIMAS – NEPASITIKĖJIMAS

metu formuojasi didesnis savarankiškumas, vaikas atranda, kad gali ką nors sulaikyti ir paleisti, mokosi tualetinių įgūdžių. Šiame

Tai ankstyviausias etapas, susijęs su kūdikio maitinimu, praside-

etape vaikas vis dažniau susiduria su realybe, kuri pakeičia kūdi-

dantis gimimu ir besitęsiantis maždaug iki vienerių su puse. Šiame

kystėje išgyventą „rojų“. Siekdami užtikrinti vaiko saugumą, tėvai

etape kūdikis yra bejėgis, jo poreikius atliepia artimiausi jį supan-

dažniau brėžia ribas, vaikas svyruoja tarp visagalybės jausmo „aš

tys žmonės. Šiuo laiku itin svarbu leisti kūdikiui išgyventi rojaus

pats“ ir bejėgiškumo, kai patiria savo mažumą ir negalėjimą.

pojūtį, mat kūdikio saugumo jausmas formuojasi santykyje su jį

Šis etapas pilnas naujų iššūkių tiek vaikui, tiek tėvams. Į didė-

globojančiais artimaisiais – be galo svarbu, kad jie būtų patikimi,

jantį vaiko savarankiškumą tėvai gali reaguoti visaip: vieni įsitrau-

atliepiantys ir švelnūs.

kia į galios kovą, rodo nepasitikėjimą ar nuvertinimą, kiti drąsina ir

Jei šis etapas pereinamas sėkmingai, vaikas įgauna bazinį pa-

136

demonstruoja pasididžiavimą, perdėtai kontroliuoja. Šiame raidos

etape vaikui itin svarbus tėvų palaikymas ir apsauga nuo bereika-

tais sprendžia įsiliedami į grupę, su kuria pasirenka tapatintis, ir aiš-

lingos gėdos. Svarbu vaikui leisti atsiskirti, bet ir suartėti, kai jam

kiai rodydami atskirumą nuo kitų, skirdami savo idealus ir priešus.

to reikia. Vaikas, patiriantis stiprią gėdą ir abejones, vėliau gali būti linkęs į klaidų baimę, per didelę savęs kontrolę.

INTYMUMAS – IZOLIACIJA

Šiuo vaikystės laikotarpiu itin svarbus vaiko „ne“, kuris leidžia jam vis geriau suprasti, kur yra jis, o kur ne. Tai leidžia tapti savimi,

Tai jauno suaugusiojo laikotarpis, kai atradęs savo tapatumą žmo-

mokytis suprasti savo poreikius ir jais rūpintis.

gus jau yra pasiruošęs kurti brandžius santykius su kitais. Vienas pagrindinių šios stadijos tikslų yra sukurti artimą, intymų ryšį su

INICIATYVA – KALTĖ

kitu žmogumi nebijant tame santykyje prarasti savęs. Jaunystėje svarbus socialinių ryšių ir įsipareigojimų vertės suvokimas. Sė-

Ikimokyklinis laikotarpis yra susijęs su didėjančiu vaiko autono-

kmingai įveikus šį etapą galimi stabilūs santykiai ir meilės jausmas.

miškumu. Vaikas vis drąsiau ima tyrinėti pasaulį, tampa aktyves-

Nesėkmingai – vienišumas ir izoliacija, kai artimas ir intymus san-

nis, labiau veikia aplinką. Itin svarbu leisti jam įtvirtinti kontrolės ir

tykis atrodo bauginantis arba kaip tik per daug susitelkiama į save.

galios jausmą, nes taip atsiranda gebėjimas siekti tikslo. Iniciatyva apima sumanymą, planavimą ir įvykdymą. Vaikai patiria malonu-

GENERATYVUMAS – STAGNACIJA

mą veikdami, atsiranda vaikiškas bendradarbiavimo ir konkurencijos jausmas, be to, mokomasi veikti kartu. Šiuo metu vaikui itin

Vidurinis amžius prasideda ties trisdešimt penkeriais ir tęsiasi apy-

svarbus palaikymas, mat pralaimėjimas ar smerkimas veda į kaltės

tiksliai iki šešiasdešimt penkerių metų. Subrendęs žmogus nori

jausmą ir nerimą.

būti reikalingas, kurti ką nors, kas išliks po jo. Šis laikas susijęs su naujos kartos atsiradimo rūpesčiu, produktyvumu ir kūrybiškumu.

MEISTRIŠKUMAS – NEVISAVERTIŠKUMAS

Šiame etape itin svarbu nukreipti žvilgsnį į supantį pasaulį – taip ugdomas rūpestingumas. Jei šis laikotarpis pereinamas nesė-

Vaikas susiduria su naujais iššūkiais – pradedama lankyti mokyklą.

kmingai, žmogus gali likti susitelkęs į save, savo poreikius ir in-

Šis etapas trunka nuo šešerių iki dvylikos metų. Jo metu vaikas

teresus, gali pasireikšti beviltiškumo ir beprasmiškumo jausmas.

mokosi naujų įgūdžių, kuria ryšius už šeimos ribų, o svarbiausia

Nesėkmingas gali būti ir savęs pametimas ir hiperįsitraukimas į

veikla tampa mokymasis. Vaikas mezga naujus socialinius ryšius,

įvairias organizacijas ir veiklas. Toks žmogus taip pat tampa ne-

mokosi taisyklių, bendraamžių grupėje keliamų reikalavimų. Čia

produktyvus ar pseudoproduktyvus.

vaikui itin svarbus kompetencijos jausmas, meistriškumo patyrimas. Nevisavertiškumą gali stiprinti patyčios, nesėkmės, nuverti-

INTEGRACIJA – NEVILTIS

nimas, itin griežti globėjai.

Vėlyvosios brandos laikotarpio iššūkis yra integruoti tai, kas jau TAPATUMAS – VAIDMENŲ SUMAIŠTIS

patirta. Šiame etape svarbi išmintis, priėmimas ir susitaikymas su tuo, ko nebepakeisi. Vėlyvosios brandos amžiuje žmogus peržiūri

Paauglystė yra pokyčių ir naujų iššūkių laikas. Šio etapo uždavi-

savo gyvenimą, visas ankstesnes jo stadijas, vertina ir integruoja

nys – suvokti naują savo vaidmenį ir vietą suaugusiojo gyvenime.

patyrimus. Kiekvienas žmogus turi savitą istoriją ir savitą integruo-

Paauglystės laikotarpiu vyksta svarbūs fiziologiniai pokyčiai. Be to,

tumo stilių, kuris lieka kaip „sielos palikimas“. Kai žmogus stokoja

paaugliai susiduria su suaugusiųjų keliamais nebevaikiškais reika-

vidinės integracijos, gali atsirasti mirties baimė. Neviltis reiškia tai,

lavimais. Šiuo metu paaugliams svarbu suprasti, kaip juos mato

kad dabar jau nebėra laiko pradėti naują gyvenimo ciklą ir nau-

kiti ir kaip jie mato save, kaip anksčiau jų prisiimti vaidmenys dera

ju būdu ieškoti integracijos jausmo. Neviltis gali pasireikšti ir savo

su naujaisiais. Būtent šiuo metu vyksta intensyviausios tapatumo

trūkumų neigimu bei jų projektavimu į aplinką.

paieškos. Tapatumas apibūdina santykį su savimi, kitais, ateitimi ir

Visos šios stadijos yra glaudžiai susijusios ir plaukia viena iš

praeitimi. Paaugliai bando suprasti, kas ir kokie jie yra, kaip ku-

kitos. „Sveiki vaikai nebijos gyvenimo, jeigu juos supantys suau-

ria santykius, būna grupėje ar atskirai nuo jos. Šiuo laiku normalu

gusieji jaus integruotumo jausmą – nebijos mirties“, – kadais yra

išbandyti skirtingas veiklas, tapatintis su idealais, jausti pasimeti-

pasakęs Erikas Eriksonas.

mą, priešintis suaugusiesiems. Itin svarbios tampa bendraamžių grupės ir socialiniai ryšiai. Sėkmingai išgyventa paauglystė baigiasi aiškiu tapatumu ir gebėjimu išlikti sau ištikimam. Jei paauglystės laikotarpis paeina mažiau sėkmingai, gali išlikti vaidmenų sumaiš-

Nespręsk sunkumų viena(s).

tis, kuri atsiranda dėl stiprių ankstesnių abejonių ir, pavyzdžiui, gali

Pasikalbėk su mumis.

trukdyti atrasti aiškų profesinį tapatumą. Paaugliai šią sumaištį kar-

www.pasikalbėk.lt

137

AKIMIRKŲ DIEVAI

Bea Lubas Maisto fotografė Instagram: @bealubas

#xmas

138

139

AKIMIRKŲ DIEVAI

Jenny, Nordic Stories Stilistė, fotografė Instagram: @nordic_stories

#xmas

140

141

AKIMIRKŲ DIEVAI

Esther, Our Life in the Alps Fotografė Instagram: @ourlifeinthealps

#xmas

142

143

AKIMIRKŲ DIEVAI

Sofia, The Nordic Kitchen Knygų kūrėja Instagram: @thenordickitchen

#xmas

144

145

VISKAS ANKSČIAU AR VĖLIAU TAMPA ISTORIJA PRENUMERUOK „ILIUSTRUOTĄJĄ ISTORIJĄ“ DABAR

146

147

IKI PASIMATYMO GRUODĮ!

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine