Lamų slėnis 2023/06-07

2023 BIRŽELIS - LIEPA (130)

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Kūrybos vadovas Edvinas Bružas

Dizainerė Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė

Fotografė Lina Jushke

Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Adelė Galdikaitė

Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis

Nuotrauka: Monika Penkutė, Turtle on Croco archyvas

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

© 2023

Redakcijos laiškas

Jau ne vienerius metus mano vasara prasideda Kuršių nerijoje, kur salsvais sakais, pušų spygliais ir įkaitusiu smėliu kvepia takas per kopas. Kur vakarais vaikštau palei rožine pastele nusidažiusias marias ir kaskart kaip pirmą kartą stebiuosi, kur pradingsta horizontas. Mano vasara – tai įdegusi oda, druska kvepiantys plaukai ir jūros bangos, į kurias žiūrėti niekada nepavargstu. Basos kojos ir ežero vandens kvapas. Ant laužo ugnies kepti blynai su trintomis braškėmis. Vasara – tai rožiniai močiutės bijūnai, kurių žydėjimo nepraleidžiu nė už ką pasaulyje. Meteorų lietus su artimiausiais draugais ir dviem šunimis sodyboje gimtoje Dzūkijoje, fone skambant Kate Bush. Apie tai man ir yra vasara – kartais beviltiškai monotoniška, kartais – pašėlusi ir laukinė, tačiau be galo graži ir visai nepanaši į jokį kitą metų laiką.

Smagaus skaitymo!

Karolina

2023 BIRŽELIS - LIEPA | GILYN Į VASARĄ

JŪROS BANGOSE

■ PLAUKŲ SEGTUKAS „STRIPED“ ARKET

■ VASAROS ALBUMAS „LAUKINIS GROŽIS“ LAMŲ SLĖNIS

■ KOSTIUMAS „BLUE“ GANNI

GERTUVĖ „SOWDEN“

NAUJIENOS

GAMTOS IR JAUDULIO SĄVEIKA

Laimė slypi paprastuose dalykuose – tuose, kuriuos suteikia gamta. Saulės bučiniai ant veido, besikeičiantys dangaus atspalviai, odą glostantis švelnus vėjas... O kas, jei laimė visada buvo ir tebėra pasiekiama ranka? Galvojant apie tai, „Maison Francis Kurkdjian“ kvapų kolekciją praturtino naujas aromatas – „Aqua Media Cologne forte“. Naujasis kvapusis vanduo tarsi tampa langu į bekraštį, gaiva alsuojantį idilišką kraštovaizdį, kur vėjas, žaisdamas laukinėje žolėje, įsitraukia į dialogą su vandens čiurlenimu. Tai džiaugsmingumu apgaubiantis kvapusis vanduo, stebinantis gyvybingomis, gaiviomis natomis. Aromatas skleidžia Franciso Kurkdjiano taip branginamus anyžinius potėpius: jie sudaro kompozicijos ašį, o jų švytėjimas perskrodžia visą citrusinių vaisių sodą. Viršutinė aromato nata – lėtai besiskleidžianti bergamotė iš Italijos, tampanti visa „Aqua Cologne forte“ kolekcijos sąsaja. „Aqua Media Cologne forte“ kvepia laime ir rūpestingumu, gyvybingumu ir energija.

https://cremedelacreme.shop

SUGRIAUTI TABU

Mados kompanija „Lindex“ nusprendė dalį savo pelno skirti žinioms apie menstruacijas skleisti ir moterų higienos mokymams organizuoti – taip kompanija stengiasi plačiau kalbėti apie su menstruacijomis susijusias problemas ir laužyti visuomenėje įsigalėjusius tabu. „Lindex“ parama galėtų užtikrinti prieigą prie švaraus vandens 5 000 žmonių arba padengti mokymų apie menstruacinę higieną išlaidas apie 1 300 mokyklų klasių. „Mums svarbu minėti Tarptautinę moterų sveikatos gerinimo dieną, nes moteris ir jos poreikiai yra mūsų veiklos pagrindas. Galimybė atvirai kalbėti apie tokį natūralų dalyką kaip menstruacijos yra labai svarbi siekiant atsikratyti tabu. Norime, kad visos moterys pasitikėtų savimi visomis mėnesio dienomis ir neleistų menstruacijoms trukdyti joms išnaudoti visas savo galimybes“, – sako „Lindex“ generalinė direktorė Susanne Ehnbåge. Nors menstruacijos vargina pusę pasaulio gyventojų, tai vis dar yra prieštaringa tema, kurią gaubia gėda. Strategiškai bendradarbiaudama su organizacija „WaterAid“, „Lindex“ siekia dalintis žiniomis apie menstruacijas ir skatinti investuoti į švietimą šioje srityje.

SVEIKIEMS PLAUKAMS – DR. BARBARA STURM PATIRTIS

Dr. Barbara Sturm „Molecular Hair & Scalp“ kolekcija jungia skirtingas plaukų priežiūros priemonių linijas „Super Anti-Aging“, „Balancing“ ir „Anti-Hair Fall“. Kiekvieną liniją sudaro serumas ir šampūnas, kurie suteikia esminę priežiūrą bendrai galvos odai ir plaukų sveikatai, taip pat drėkinantis kondicionierius bei atstatomoji plaukų kaukė. „Balancing“ šampūnas giliai, bet švelniai išplauna plaukus, o jį puikiai papildo „Balancing Scalp“ serumas, atkuriantis natūralią galvos odos pusiausvyrą. Kompleksas, kurio sudėtyje yra japoninių kamelijų, rudųjų ir žaliųjų dumblių bei levandų, ramina sudirginimą, mažina paraudimą, niežėjimą ir galvos odos pleiskanojimą. Provitaminas B5 padidina plauko stiebo elastingumą ir mažina plauko skilinėjimą, dėl to pagerėja plaukų būklė.

PRAEITIES SIMBOLIAI ŠIUOLAIKINĖJE MADOJE

Naujausioje pavasario–vasaros kolekcijoje mezgimo profesionalai „Gija“ kartu su mados dizainere Reda Paula atkuria išskirtinį prieš daugiau nei tris dešimtmečius sukurtą kiauraraštį, kuris šįkart nugula ant minimalistinių ir klasikinių drabužių siluetų. Bendrame projekte stipriai juntamas ir Birštone gyvenančios dizainerės Redos Paulos stilius. Riboto leidimo kolekcijos asortimentas išsamiai išdiskutuotas ir tobulai pritaikomas lietuviškoms vasaroms: lengvai išplatėjanti berankovė suknelė, patrumpintos kelnės, prigludusi palaidinė zigzagine apačia ir laisvo silueto megztukas ilgomis rankovėmis. Visi naujosios kolekcijos drabužiai pasižymi kruopščiai apgalvotomis detalėmis ir patogiais konstrukciniais sprendimais. Parinkta klasikinių spalvų paletė: juoda, smėlio ir dramblio kaulo.

Dr. Barbara Sturm produktų įsigyti galite „AUM Wellness Clinic“.

Vasaros hipnozė

Viktorija Aprimaitė, piknikų klubo „First Blush Club“ bendraįkūrėja, stovyklos Toskanoje organizatorė, man visada atrodė tikras vasaros vaikas. Gal beribė meilė Italijai ir neįpareigojančiam itališkajam dolce far niente gyvenimo būdui, o gal dėmesys aplinkai, gamtai, augalams ir kvapams – neįsivaizduoju, kas dar geriau tiktų pamažu įsibėgėjančios vasaros dešimtukui.

Tekstas: Karolina Kulda

Portretas: Gabrielė Kutkevičiūtė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

KVEPALAI. Violet „Un Air D‘Apogée“ kvapas. Anyžius, šalavijas, mimozos, kedras, medus, tabakas, oda, derva. Užuodi? Svaigi olfaktorinė euforija, kuri apgaubia mimozos gaiva ir nuneša į gilų zomšos aksomą. Violet – parfumerijos namai, sukurti 1872 metais, o šiandien perimti ir atkurti trijų jaunų žavių prancūzų. Šis kvapas – mano šios vasaros hipnozė!

DOLCE FAR NIENTE. Gaivalinga, autentiška, laisva, gausi – Toskana, kurioje plyti ir magiškas Val d’Orcia slėnis. Italija yra mano širdis, kuri ima tikriau ir giliau jausti. Ten buriu penkių dienų stovyklas, kur patiriame tikrąjį dolce far niente – malonumą nieko neveikti. Keliaujame liepą!

MARKAS NEPO. Žmogus, parašęs „Pabudimo knygą“. Kiekvieną dieną lydintis savo gilumu ir lengvumu, vidine šviesa. Mintimis, istorijomis ir trumpu įvadu į tos dienos meditaciją. Šiandien man jis primena: gyventi dvasios gyvenimą reiškia vis geriau jaustis savo kailyje.

PSICHOTERAPIJA. Viena galingesnių dovanų sau. Ne tam, kad save taisytume ar gydytume, o tam, kad išgirstume, pripažintume, praplėstume. Nuostabu, kaip santykyje su terapeutu aplanko gijimas – ne kaip rezultatas, o kaip priedas. Ne veltui sakoma, jog santykyje susižeidžiame, santykyje mes ir gyjame. Tiek eidama į terapiją, tiek studijuodama ją sakau, kad tai geriausia dovana sau.

VANDUO. Šokti į ežerą, kristi į bangą, tekėti su upe, stovėti po dušu, bėgti lietuje – visur vanduo. Visoks, bet visuomet atnaujinantis, suteikiantis naujų galių ar primenantis apie esančias. Ypač vasarą!

VAIKŠČIOJIMAS, UODIMAS IR RAŠYMAS

Labai mėgstu vaikščioti, o vaikščiodama atrasti gamtos kvapus ir juos aprašinėti. Uoslę, kaip pojūtį, mes per dažnai apleidžiame, tačiau linkiu patreniruoti ir per ją atrasti santykį su savu kūnu, jausmais, prisiminimais. Šiandien žydi šeivamedis – susiraski, kaip kvepia?

ALCHEMIJA. Alchemikai tikėjo, kad greta vandens, oro, žemės ir ugnies egzistuoja penktasis elementas. Eteris – dievų buveinė, amžina substancija, siela. Tą eterį jie siekė išgauti iš augalų ir uždaryti buteliukuose kvepalų pavidalu. Gal dėl to uosdami, regis, aplankome vidines dievų buveines. Daugiau apie alchemiją randu knygoje „Essence and Alchemy: A Book of Perfume: Aftel, Mandy“.

RAGAVIMAS DRAUGIJOJE. Labai patinka su draugais ragauti kepinius! Dalyti kiekvieną bandelę, degustuoti, o tuomet kalbėtis apie skonius ir rinktis mėgstamiausius. Geriausia tam vieta, žinoma, – „Desertų klubas“ su dieviškais savo kepiniais!

MENO CENTRAS. Visai netoliese, Rygoje, veikia nuostabus meno centras „Zuzeum“. Nuo dėmesio vertų parodų iki interjero, kavinukės, parduotuvės. Rekomenduoju – toli vykti nereikės, o jausitės pakeliavę.

GEŠTALTO MALDA . Mano studijuojamos geštalto psichoterapijos 56 žodžių malda, manifestas, pareiškimas, parašytas vieno iš jos kūrėjų Fritzo Perlso:

I do my thing and you do your thing. I am not in this world to live up to your expectations,

And you are not in this world to live up to mine.

You are you, and I am I, and if by chance we find each other, it's beautiful.

If not, it can't be helped

Laumių sodelis – tai svajingai skambantis interjero ir sendaikčių entuziastės, makiažo meistrės Gabijos Felenderės širdies projektas – naujam gyvenimui prikeltas senutėlis, dar moters senelio pastatytas ir jos vaikystės dienas menantis namelis. Čia, jos pačios rankomis atnaujintame sode, šiandien auga gėlės, basomis bėgioja Gabijos dukra ir gimsta ypatingi prisiminimai. Visiems, norintiems susikurti panašią erdvę, Gabija turi vieną patarimą: pradėti. Visa kita, pažadame, įvyks savaime!

Ten, kur gyvena laumės

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Gabija, tai kas gi tas Laumių sodelis? Ir kodėl sodelis – laumių?!

– Laumių sodelis yra mano vaikystė, mano ramybės oazė ir vieta, kur šiandien galiu išreikšti savo kūrybiškumą. O kodėl laumių? Vaikystėje, kai čia leisdavau vasaras, mano baba mėgo pasakoti istorijas apie laumes ir kaip šios dainuoja lopšines vaikams. Buvau taip įtikėjusi tomis mitinėmis būtybėmis, kad šis prisiminimas manyje gyvas iki šiol. Kai pradėjau čia kurtis ir nusprendžiau šia kelione pasidalyti su kitais, reikėjo sugalvoti pavadinimą – daug abejonių nekilo. Man tai it simboliškas brangios vaikystės vietos įprasminimas.

– Jau užsiminei, kad atnaujinti nusprendei ne šiaip ką, o savo senelių sodo namelį! Taigi ši vieta tau turi ypatingą sentimentalią prasmę?

– Mano diedulis pastatė šį namelį savo rankomis tuomet, kai šioje vietoje dar tik buvo įkurta sodų bendrija. Čia augo mano mama ir dėdė, šiame sklypelyje vėliau vasarojome ir mudvi su sese. Aš esu labai sentimentalus žmogus, stipriai prisirišu prie vietos, todėl labai norėjau, kad ir mano dukra turėtų galimybę patirti šį jausmą. Kadangi nuo tada, kai čia laiką leisdavome su sese, praėjo

tikrai daug metų ir pastatas nebeatrodė gerai, nors ir išlaikė tą pasakų namelio vaizdą, jį norėjosi atnaujinti. Žinoma, ir mano pačios skonis, stilius yra kiek kitoks, todėl norėjau pritaikyti šią vietą savo ir savo šeimos gyvenimui.

– Gabija, tai kaip čia prisimeni savo vaikystės vasaras? Nunešk mus mintimis į šią vietą prieš daugybę metų.

– Vos tik atšildavo orai, mes su močiute, mama ir sese susikraudavom mantą ir išsikraustydavome gyventi į sodą. Prisimenu, koks geras jausmas buvo vaikščioti basai! Tikriausiai todėl ir dabar vos atvažiavusi į šią vietą spiriu batus į šoną. (Šypsosi.) Tuo metu turėjome nemažus daržus, pakampėse augo daug uogų, kurias valgėme tiesiai nuo krūmų. Kaimynystėje turėjau geriausią draugę, su kuria diena iš dienos susigalvodavome įvairiausių veiklų. Atsimenu, kad visada, jei tik nelydavo, pusryčius valgydavome lauke. Šią tradiciją tęsiu ir dabar. Beje, vos už kelių šimtų metrų, šiek tiek paėjus miško taku, yra Kauno marios ir tvenkinys. Karštomis dienomis, prisimenu, bėgdavome ten maudytis. Dabar, prisimindama viską, galiu drąsiai pasakyti, jog mano vaikystė buvo labai laiminga!

Kaip tavyje užgimė idėja prikelti šią vietą antram gyvenimui?

Juk kiti sakytų – lengviau, greičiau, paprasčiau įsigyti naują... Papasakok, kaip kūrei šį namelį?

– Tikrai dažnai nusipirkti naują daiktą yra gerokai paprasčiau, tačiau man svarbiau vidinis jausmas ir, kaip jau minėjau, sentimentai. Tik taip buvo ne visuomet. Mirus mamai, o man įžengus į paauglystę, šis sodas buvo lyg prievolė. Prisimenu, kaip reikėjo važiuoti jį tvarkyti, pjauti žolę, – turbūt retai paauglei rūpi gėlynai ir daržai. (Šypsosi.) Atsimenu kaip vakar, kai sakydavau, kad aš čia nieko neauginsiu. Kurį laiką taip ir buvo: atvažiuodavau tik su draugais.

Na, o šiandien džiaugiuosi, kad tuo metu močiutė sodo nepardavė. Subrendus manyje kažkas pasikeitė, šią vietą pamačiau kitomis akimis. Atsirado noras išsaugoti vietą, kurią taip mylėjo mano mama. Iškėlus pardavimo temą griežtai pasakiau, jog parduoti šios vietos nenoriu ir nors teks atiduoti paskutines jėgas, bandysiu tvarkytis pati. Pradėjau pamažu domėtis augalais, iš naujo kasti ir formuoti gėlynus. Atėjus pirmajam karantinui nusprendžiau, jog reiktų čia pavasaroti, tik vis kliuvo nušiuręs namelis.

Pirmoji mintis buvo susitvarkyti svetainę, kuri buvo užgrūsta nereikalingais baldais. Jie mane slėgė. Viską iškrausčiau, perdažiau sienas, atnešiau kelis senus baldus. Vaizdas kardinaliai pasikeitė, o aš supratau, jog šiuo kambariu tvarkymas tikrai nesibaigs! Tuo metu ir sukūriau instagramo paskyrą sodeliui – norėjau parodyti, jog, turint pakankamai noro, net ir su minimaliomis išlaidomis galima sukurti jaukią vietą sau, šeimai, draugams.

Sutvarkius svetainę prasidėjo grandininė reakcija – iškuopiau, pertvarkiau, dekoravau ir kitus kambarius. Kadangi pinigų daug neturėjau, naudojau esamus baldus, sendaikčių radinius. Rodos, sustoti nebegalėjau, nors pasibaigus vasarai ir sugrįžau į miestą. Visgi visą žiemą manęs nepaleido mintys, mezgėsi vis daugiau idėjų, todėl vos atšilus orams vėl ėmiausi darbų. Taip pradėjau dažyti namelio išorę. Tiesa, šis darbas vis dar nebaigtas – tą vasarą jo atlikti nespėjau, vėliau pastojau ir susilaukiau vaikelio, tad ir prioritetai pasiskirstė kitaip. Šiandien darbai vėl juda – sau ir šeimai kuriu atostogų ir poilsio vietą, į kurią mums visada gera ir norisi grįžti.

– Šiuose namuose stovi ir ne vienas tavo pačios rankomis sukurtas ar atnaujintas baldas. „Pasidaryk pats“ – kuo tau artimas šis konceptas?

– Iš tiesų labai mėgstu atnaujinti senus baldus ir juose pamatyti potencialą, suteikti antrą progą tarnauti toliau. Pasaulyje sukurta

tiek daug kokybiškų ir patvarių daiktų, kuriuos dažnai norisi pakeisti naujais, nes jie neva jau atitarnavo. Bet juk pakeitus vos kelias detales ar spalvą, tą patį daiktą galima pritaikyti naujai. „Pasidaryk pats“ konceptas man suteikia erdvės ne tik išreikšti savo pačios kūrybines mintis, bet ir parodyti, jog žmogus sugeba labai daug. Dažnai tenka savo sekėjus paskatinti iniciatyvos imtis patiems, nelaukiant, kol ką nors padarys jų antra pusė. Perdažyti, ištapetuoti ar prisukti daug jėgos nereikia, užtenka noro ir šiek tiek pasidomėti.

Mano sodo namelyje ne vienas baldas atrado save netikėtose erdvėse. Pavyzdžiui, spintelė, šiandien stovinti svetainėje, anksčiau kabėjo virtuvėje ant sienos. Kas pasakė, jog virtuvės spintelė negali virsti indauja? Prisukau ją prie sienos, kad būtų saugiau, ir dabar ten laikau gražiausius savo indus, neretai virstančius ir dekoro elementu.

Dar vienas pavyzdys: anksčiau miegamajame stovėjo palūžusi vintažinė spinta. Originali jos paskirtis – indauja, tačiau pas mus metų metus ji tarnavo susidėti rūbams. Jos dydis labai netiko kambariui, todėl nuardžiusi viršutinę spintelę iš jos sukūriau du baldus. Viena šios indaujos dalis stovi svetainėje ir tarnauja kaip žema spintelė, o kita atlieka virtuvės baldo funkciją.

Paskutinis baldas, kurį pabaigiau tik šį savaitgalį, – lauko stalas. Norėjosi įdomesnio sprendimo, todėl stalviršį išklijavau mozaikos principu iš plytelių – taip be baimės jį galiu laikyti pavėsinėje.

– Dar vienas tavo mėgstamas užsiėmimas – sendaikčiai. Iš kur atsirado šis polinkis? Kur jų atrandi ir kaip senus daiktus pritaikai savo erdvėse?

– Nors apie sendaikčius sužinojau dar būdama paauglė, labiausiai šia tema susižavėjau prieš ketverius metus. Tuomet dar nė nelabai žinojau, kur jų ieškoti, – prisimenu, pirkdavau tai, ką rasdavau mažuose dėvėtų drabužių parduotuvių skyreliuose. Keli įdomūs radiniai mane privertė į šią sritį nerti vis giliau. Dabar žinau beveik visas Kauno ir nemažai kitų miestų sendaikčių vieteles, kuriomis pasidalinu ir su savo sekėjais. Labai noriu, kad ši „liga“ paplistų plačiau ir daiktai turėtų progą gyventi gyvenimą toliau. Džiugina, jog dabar vintažas yra populiarus ir tas populiarumas vis kyla. Nežinau, dėl kokių priežasčių tai vyksta: dėl tvarumo, mat vis daugiau žmonių propaguoja tokį gyvenimo būdą, o gal dėl mados? Vienaip ar kitaip, tikiuosi, kad ši mada užsiliks!

Man patinka ieškoti prastos būklės baldų, kuriuos galėčiau suremontuoti. Bičiuliai juokauja, kad daiktus matau kitaip, į juos žiūriu kaip į potencialius projektus. Daugelis jau pavargo nuo tų popie-

„Pasidaryk pats“ konceptas man suteikia erdvės ne tik išreikšti savo pačios kūrybines mintis, bet ir parodyti, jog žmogus sugeba labai daug.

rinių stalų ir spintų, kurių pilna masinės gamybos vietose. Be to, tokius baldus galime sutikti kas antruose namuose, o šiuolaikiniam žmogui svarbu būti unikaliam ir kuo nors išsiskirti. Be baldų, dar labai patinka ieškoti indų. Indai – lengviausiai prie interjero pritaikomas daiktas. Todėl jeigu norite prisijaukinti vintažą, pradėkite nuo jų. O vėliau viskas įsisuks savaime.

– Gabija, kaip čia atrodo jūsų šeimos vasaros, kaip mėgstate leisti laiką?

– Vos atšilus orams prasideda sunkus darbas – reikia paruošti namelį sezonui. O tuomet jau galima ir vasaroti. Čia leidžiu didžiąją dalį savo vasaros dienų. Ypač gera grįžti po sunkių dienos darbų mieste, kai viskas, ko norisi, – ramybė ir paukščių čiulbesys. Susikūrėme tokią erdvę, kurioje labai gerai pailsime. Karštomis dienomis galima maudytis baseinėlyje, gulėti hamake ar eiti prie Kauno marių. Dažnai kviečiu užsukti ir draugus, su kuriais ant ugnies kepame maistą, žaidžiame stalo žaidimus, vakarojame lempučių ir laužo šviesoje.

Šiais metais vasara dar kitokia. Dukrai suėjo metai, todėl atsirado daug naujų veiklų. Leidžiu jai susipažinti su gėlėmis, čia gyvenančiais paukščiais, vabalais. Beveik visą laiką ji laksto basomis, prausiasi pirtelėje, o karštomis dienomis maudosi po sodo laistymo žarna – visai kaip aš vaikystėje. Tai mane labai džiugina – noriu, kad mano vaikas augtų laisvai ir turėtų kuo daugiau galimybių pažinti pasaulį ir jo spalvas. Matau, kaip vos čia atvažiavus jos veidas nušvinta, kaip ji lekia į smėlio dėžę, paglosto aplink žydinčias gėles. Tokia patirtis yra neįkainojama ir ilgam išlieka atmintyje.

– Ar pastebėjai, kad ryšys su gamta čia justi kažkaip geriau, giliau?

– Tikrai taip! Turbūt dėl to, kad čia nėra jokių miesto patogumų. Maudomės mes senoje pirtelėje, karštomis dienomis tiesiog lauko duše ar baseine. Indus plaunu lauko plautuvėje, o televizorių pakeičia paukščių čiulbėjimas. Visa ši paprasta buitis padeda suartėti su gamta ir viską vertinti kitaip. Man net nesinori važiuoti į miestą, atrodo, daug žmonių ima erzinti ir norisi vėl grįžus basom vaikščioti po žolę. Rytinis paukščių čiulbesys veikia kaip terapija!

– Augalai tau taip pat ne svetima tema! Papasakok, kas šiemet auga tavo darže ir gėlynuose?

– Beveik kiekvieną kartą, važiuodama iš miesto, parsivežu ir naują augalą. Tai jau tapo savotiška priklausomybe. Mano tikslas

– susodinti tiek gėlių, kad nebereikėtų ravėti ir liktų daugiau laiko

jomis mėgautis. Esu didelė angliškų sodų gerbėja. Augalų gausa, apžėlusios arkos labai žavi – tokia sodų stilistika daro didelę įtaką planuojant ir savo aplinką. Šiais metais sodelyje ypač pagausėjo rožių ir vijoklinių augalų. Viliuosi, jog kitais ir dar kitais metais jie jau bus žymiai didesni. Save jau drįstu vadinti kosmėjų ir zinijų ambasadore. Iš tiesų, ne vieną mano kelionę stebintį žmogų jau užkabinau auginti šias gėles!

Kalbant apie daržą, čia esu pradedančioji. Turiu kelias pakeliamas lysves, kuriose jau porą metų auginu pomidorus, paprikas, agurkus, ridikėlius ir prieskonines žoleles. Šiais metais nusprendžiau paeksperimentuoti ir pasodinau... bulves! Matysim, ar šis eksperimentas pasiteisins. Kai valgai savo užaugintą derlių, apima didelis pasididžiavimas, o mintyse dar visada prisimenu ir savo pačios žodžius, kad daržų tikrai neauginsiu. Kaip ir daugeliu atvejų, taip ir šį kartą posakis „niekada nesakyk niekada“ pasitvirtino 100 procentų. (Juokiasi.)

– Gabija, ką patartum tiems, kurie taip pat turi panašių pamirštų erdvių ir vis neprisiruošia, nedrįsta, neatranda laiko?

– Galiu pasakyti remdamasi savo patirtimi: reikia tik pradėti ką nors daryti! Pradėkite nuo vieno kambario ir nė nepastebėsite, kaip norėsis dar. Juk vienas gražus kampas prašosi ir kitų tokių pat. Žinoma, tai užtruks, reikės ieškoti informacijos, galbūt ir kainuos daugiau, nei planavote, tačiau rezultatas, kurį pasieksite patys, bus penas sielai. Pasididžiavimas savimi garantuotas. O laiko, žinoma, niekada nebus užtektinai, bet jeigu labai norėsite, atsiras ir jo.

– Ir pabaigai... Papasakok, kokių ateities vizijų, idėjų ir planų dar turi šiai vietai?

– Vizijų kiekvieną kartą atsiranda vis daugiau. Noriu plėsti gėlynus, pabaigti dažyti namelį, pakeisti stogą, susitvarkyti pirtį. Darbo laukia daug. Pasvajoju ir apie galimybę čia pasistatyti nuolatinius savo svajonių namus. Būtų neapsakomai gera, jei nereikėtų su sodu skirtis atėjus žiemos sezonui.

Taip pat šią vasarą iš senų langų noriu pastatyti šiltnamį-oranžeriją, kuriame galėčiau ne tik auginti pomidorus ir agurkus, bet ir vėsesniu oru vakaroti su šeima, draugais. Darbus jau pradėjome, tačiau viskas vyksta lėčiau, nei norėtųsi. Visgi tikrai žinau, jog šią vasarą šiltnamis jau stovės. Mintyse jau esu susidėliojusi jo vaizdą, beliko įgyvendinti ir mėgautis rezultatais!

Pradėkite nuo vieno kambario ir nė nepastebėsite, kaip norėsis dar. Juk vienas gražus kampas prašosi ir kitų tokių pat.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke

Fotografuota: „Alnus kiemas“

Tvarumo pažadas

Pakeisti pasaulį ateities kartoms – tokį pažadą sau davė prekės ženklas „Lindex“, šiandien itin daug dėmesio skiriantis įvairiausioms tvarumo iniciatyvoms. „Lindex“ viešųjų ryšių ir tvarumo vadovė Sandra Balčiūtė atvirauja, kad ir pati apie tvarumo tematiką susimąstė tik pradėjusi dirbti šioje kompanijoje, o tai tik įrodo, kad nuoširdžiomis tvarumo idėjomis įmonė gyvena ne tik išorėje, bet ir savo komandos viduje.

– Sandra, kaip ir kada tvarumo tema įsisuko į jūsų kasdienybę?

– Pirmą kartą apie tvarumą daugiau sužinojau pradėjusi dirbti „Lindex“ kompanijoje. Prisipažinsiu, iki tol ši tema atrodė tolima ir net ne kiekvienam reikalinga. Tačiau šiandien, matydami to pasekmes ir problemas, savo kasdieniame gyvenime pradedame vis dažniau taikyti tvarumo principus. Pradėjusi apie tai galvoti, į viską ėmiau žiūrėti paprasčiau. Anksčiau maniau, kad baldus reikia būtinai atnaujinti kas penketą metų ir sekti tendencijas, kad viena suknelė tinkama tik vienai progai, o dabar šis požiūris pasikeitė kardinaliai. Mano poreikiai sumažėjo, ėmiau gyventi paprasčiau. Tiesiog gyventi – nebėgti, nebandyti visur sudalyvauti, nebesistengti sekti visų tendencijų ar uždirbti visų pasaulio pinigų. Savo laiką naudoju tvariai ir besimėgaudama. O stiprus ryšys su gamta skatina dar daugiau

domėtis tvarumo iniciatyvomis ir būdais, kaip apsaugoti Žemę nuo taršos.

– Ar sąmoningas, ramus gyvenimas jau yra jūsų kasdienybė, o gal dar tik miela siekiamybė?

– Ir kasdienybė, ir siekiamybė. Turbūt todėl taip linkstu prie gamtos: jaučiu jos energiją, įsikraunu pabuvusi miške ar prie vandens. Visuomet buvau gamtos vaikas, o dabar ir vėl į ją sugrįžau. Mėgaujuosi paprastu buvimu, pasivaikščiojimais, prie vandens telkinių ar jūros keliauju net ir prastu oru. Vis dėlto, manau, kad čia svarbu nepulti į kraštutinumus, – tikrai nebūtina išmesti telefono ar apsigyventi kalnų trobelėje. Net ir šiandieniame pasaulyje galime rasti laiko sau. Aš išmokau mėgautis buvimu viena, tyloje, be jokių dėmesio atitraukimo prietaisų. Žinau, kad tai gali pasirodyti gana sunku ar net sunkiai įsivaizduojama, tačiau dirbant su žmonėmis man tapo svarbu pabūti su savo mintimis ir atskirti, kurios iš jų

yra tikrai mano.

Lėtas gyvenimo būdas man asocijuojasi su žmogaus prigimtimi būti gamtos dalimi. Mokėti mėgautis mažais dalykais ir akimirkomis, negalvojant, kas buvo ir kas bus. Svarbūs ir santykiai, kokybiškas bendravimas, paslaugumas kitiems, bendruomenės kūrimas.

– Sandra, dirbate su tvarumą akcentuojančiu prekės ženklu – kaip atskirti, kam tvarumas yra nuoširdi misija, o kam – tik būdas atkreipti į save dėmesį?

– Vienas svarbiausių kriterijų tvarume –funkcionalumas ir ilgaamžiškumas. Kad ir ką mes norėtume įsigyti, vartoti ar turėti, jei tai tik vienadienė tendencija, kuri po metų nebetarnaus, – tai nėra tvaru. Prekės ženklai, klientus viliojantys naujomis tendencijomis kas dvi savaites, galbūt ir eina tvarumo keliu, o galbūt yra tik šio kelio pradžioje. Kad galėtų ir toliau vystyti verslą, jiems reikės stipriai pakeisti savo vertybes.

Europos žaliasis kursas apima visus ekonomikos sektorius ir kuruoja veiklą su tikslu iki 2050 m. tapti pirmuoju pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemynu. Tvarumo procesas nėra spartus, tačiau visi prekės ženklai anksčiau ar vėliau turės imtis realių veiksmų, užtikrinančių tvarumo standartus.

– Jau užsiminėte, kad didesnė atsakomybė planetai susijusi su jūsų darbu „Lindex“. Juk jau ne vienerius metus šis prekės ženklas daug dėmesio skiria tiek tvarumo, tiek natūralumo temoms?

– Didžiuojuosi dirbdama „Lindex“ ir žaviuosi strategijomis, kurių šis prekės ženklas ėmėsi dar prieš daugybę metų, – atkreipti dėmesį į natūralią moterį. Neslėpsiu, kai buvo pristatyta idėja naudoti tik natūralius įvairaus amžiaus modelius su minimaliu makiažu ir be jokio retušavimo, galvojau, kad nublanksime prieš pasaulinių modelių reklamas. Nuoširdžiai nustebino didelis moterų įsitraukimas ir atsakas, reakcija, ekrane ar parduotuvės reklamoje pamačius „tokią kaip aš“. Manau, tokie pasiekimai labai stipriai pakeitė mūsų gyvenimą, nors apie tai nė nesusimąstome.

Mano mėgstamiausia šio darbo dalis yra būtent tai, kad dirbu su drąsiomis, charizmatiškomis, kūrybingomis moterimis, kasdien įkvėpdama jas ir pasisemdama įkvėpimo iš jų. „Lindex“ moteris gerai jaučiasi būdama savimi ir nebando būti niekuo kitu.

– Dažniausiai dideli pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnelių. Kas jums asmeniškai yra tvari drabužių spinta? Ką, kalbant apie savo drabužių spintą, šiandien galime padaryti kiekvienas, kad padėtume planetai?

– Apie spintą galėčiau kalbėti valandų

valandas! Pirmiausia, spinta turi būti patogi, pradedant nuo to, kaip drabužiai laikomi. Jei kaskart atsidariusios spintą susinerviname, jei niekas netelpa, nieko nerandame, kaip galime tikėtis geros dienos pradžios? Tiek paties drabužio, tiek jo laikymo funkcionalumas yra tvarumą skatinantis veiksnys.

Dar vienas nedidelis žingsnis – kritiškai įvertinti drabužius: nešioju ar ne? Tinka ar ne? Patinka ar ne? Nors savo spintoje seniai nebelaikau daiktų, kurių nenešioju, paskutinė mano revizija rėmėsi klausimu: myliu-nemyliu? Jei visgi apsispręsti sunku, tikrai pagelbės dabar itin populiari stilistų paslauga. Susikūrę kapsulinę spintą ir išmokę ja naudotis, problemų nebeturėsite.

Atlaisvinę spintą, nepulkite pirkti drabužių. Svarbu suprasti, kad net ir dėvėtų drabužių alternatyva nėra tvari, jeigu mūsų pirkimo įpročiai nėra tvarūs. Dažnai pigių daiktų įsigyjame gerokai daugiau, nei reikia, ir tokių, kuriuos nebūtinai dėvėsime.

Svarbiausia, išsiaiškinkite savo poreikius: kiek spintoje reikia laisvalaikio drabužių, kiek darbo kostiumėlių. Įsivertinkite, ar jūsų spintoje šie procentai sutampa. Daugiau investuokite į drabužius ar daiktus, kuriuos naudosite ilgiau, o mažiau į tuos, kuriuos išsitrauksite tik kartą ar du. Racionalios pinigų ir laiko sąnaudos drabužiui įsigyti taip pat yra tvarumo faktorius.

Šiuo metu populiarėjanti drabužių taisymo paslauga taip pat taps mūsų ateities dalimi. Pataisytas ir prie mūsų kūno geriau pritaikytas drabužis atrodys žymiai gražiau. Atsiradus defektui taip pat nevenkime drabužio pirmiau pataisyti. Na, o jei atėjo laikas su drabužiu atsisveikinti, nepamirškime

pasinaudoti perdirbimo dėžėmis savo miestuose ar „Lindex“ parduotuvėse.

– Papasakokite apie viskozės pluošto „OnceMore“ gamybos iniciatyvą, kuri šiandien itin aktuali.

– „Lindex“ nuolat ieško naujų procesų ir būdų, kaip drabužius gaminti tvariau. Didžiausia tarša drabužių pramonėje atsiranda būtent gaminant drabužius, juos veikiant cheminėmis medžiagomis ir dažant. Prie kitų iniciatyvų pernai „Lindex“ prijungė naujo viskozės pluošto „OnceMore“ gamybą. Perėjimas prie žiedinės ekonomikos apima medžiagų pasirinkimą ir poveikio gamtiniams ištekliams bei priklausomybės nuo jų sumažinimą. „OnceMore“ yra pirmasis pasaulyje didelės apimties mišrių medžiagų tekstilės perdirbimo procesas, o šios inovacijos autorius yra „Södra“ – didžiausia Švedijos miškų savininkų asociacija, turinti 52 tūkst. narių.

Norint padidinti pakartotinį medžiagų naudojimą ir sumažinti pradinių žaliavų sąnaudas, šiame procese perdirbta tekstilė derinama su medžio pluoštu iš tvariai tvarkomų Švedijos šeimų miškų. Šis pluoštas yra alternatyva drabužių pramonėje populiariai viskozei. Bendradarbiavimas su „OnceMore“ padeda įgyvendinti „Lindex“ tvarumo pažadą – keisti pasaulį ateities kartoms. Juk vienas iš mados kompanijos tikslų – pasiekti, kad iki 2025 m. 100 proc. „Lindex“ medžiagų būtų perdirbtos arba išgaunamos tvaresniais būdais. Žinoma, ne visi audiniai gali būti perdirbami ir kartais perdirbimo procesas gali būti problematiškesnis nei naujo pluošto gamyba, todėl svarbu suprasti, kad vieno lengvo kelio tvarumo link nėra.

Mãtch’iusi braškių arba kaip braškinė mačia tapo legendiniu Vilniaus vasaros gėrimu

Nuotraukos: „Raštinės“ archyvas

Vasaros pradžia ir braškių sezono šventė prasideda su „Raštinės“ kosminio populiarumo braškine mačia! Tai gaivumo banga, sugauta stiklinėje, kurią šios legendinės vietos kolektyvas meiliai vadina „Mãtch’iusi braškių“.

KAS TA MAČIA?

Mačia – tai jauniausi pavėsyje augintos žaliosios arbatos krūmo lapeliai, sutrinti į miltelius. Labai svarbu naudoti tik sertifikuotą ekologišką mačią, augintą Japonijoje, – ten užtikrinama jos auginimo ir gamybos kokybė. Kokybiška mačios arbata garsėja savo savybėmis – joje gausu antioksidantų, ji skatina medžiagų apykaitą, švelniai tonizuoja, padeda susikaupti, mažina stresą ir nerimą, skatina atsipalaidavimą.

Nors šilta mačia su augaliniu – dažniausiai kokosų ar avižų – pienu yra mėgstamas šaltojo sezono gėrimas, tačiau vasarą norisi gaivos. Taip „Raštinėje“ gimė šaltas gėrimas su mačia ir braškėmis, serviruojamas vos porą vasaros mėnesių, – kol pavyksta gauti šviežių skanių braškių.

KAIP PARUOŠTI?

• Šviežias braškes gerai sutrinkite ir sumaišykite su šlakeliu klevų sirupo ir šiek tiek žaliųjų citrinų sulčių.

• Trečdalį stiklinės užpildykite trintomis braškėmis. Įdėkite 1–2 ledukus ir viską užpilkite kokosų pienu, kokteilinėje išplaktu su šaukšteliu mačios miltelių. Voilà! Taip gaivu ir skanu, kad vienos stiklinės nepakaks.

• Skaniausia braškinė mačia pagaminta iškart, mat vėliau ji oksiduojasi ir praranda gerą skonį. Gaminkite tik tiek, kiek išgersite vienu kartu.

Jei gaminti patys nedrįstate, braškinę mačią išbandykite Basanavičiaus ar Paupio „Raštinėse“.

Gražu stebėti, kaip iliustratorės, Sengirės fondo švietimo turinio kūrėjos, šaulės, lietuvių liaudies dainų ir laipiojimo uolomis entuziastės Eglės Plytnikaitės veikloje telpa tiek ramybės, atjautos gamtai ir empatijos mus supančiai aplinkai. Kaip joje dera besąlygiška meilė savam kraštui ir didžiulis noras pažinti platųjį pasaulį. „Man labai gera gyventi čia, jaukiame ir mažame Vilniuje, tačiau kurti visam pasauliui“, – kalba Eglė, sėdėdama savo ramybės uoste – mažyčiame apvaliame molio namelyje vidury Dzūkijos miškų.

Miškų vaikas

– Tu kaip kūrėja savo darbais jau ne vienus metus greitai reaguoji į pasaulio įvykius – pradedant karu Ukrainoje ir baigiant pandemijos iššūkiais, klimato atšilimu, moterų teisėmis, seksualumo temomis. Kodėl tau svarbu savo darbuose atspindėti pasaulio pulsą?

Tiki, kad menas turi galios pakeisti pasaulį?

– Aš esu visiškai tikra, kad menas ne tik gali, bet ir nuolat keičia pasaulį. Kūryba priverčia į įsisenėjusias problemas pažvelgti naujai, ji gali pasiekti žmogaus vidinį pasaulį, iššaukti gilias emocijas, vienyti ir įkvėpti. Aš meną matau kaip itin galingą ginklą, galintį formuoti žmogaus pasaulėvoką, todėl ir siekiu kūrybą naudoti geriems tikslams.

Meno galią dar kartą parodė ir karas Ukrainoje – būtent per meną greičiausiai sklinda kompleksiškos ir sudėtingos žinutės. Kraupių naujienų išvarginta visuomenė yra daug labiau linkusi dalintis ne dar viena kruvina nuotrauka ar tekstu, bet apie jį kalbančiu meno kūriniu. Manau, kad dabar būtina nesustoti kurti ir būtent per meną kalbėti apie karą Ukrainoje ir Rusijos agresiją.

– Tau norisi kurti darbus, kurie turi prasmę?

– Neabejotinai. Prieš ką nors kurdama visuomet galvoju, kam ir dėl ko tai? Kokią žinutę skleis mano darbas? Kokią auditoriją jis pasieks? Tai gal ir kiek pragmatiškas požiūris, bet suprantu, kad

gyvenime turime labai ribotą laiko kiekį, tad noriu jį išnaudoti taip, kad pabaigoje galėčiau sau žiūrėti į akis ir pasakyti, kad padariau viską, ką galėjau.

– Egle, galima sakyti, įkvėpimų kūrybai prisirenki iš pasaulio –o kas kyla iš tavo pačios vidaus?

– Iš mano vidaus kyla noras palikti pasaulį gražesnį, nei jis buvo. Ar bent jau prisidėti prie jo išsaugojimo.

– Kokios temos tavo kūryboje dar aktualios?

– Prieš pat karą mėnesį su vyru keliavome po Meksiką ir būtent šios kelionės metu daug skaičiau ir eskizavau, mėgindama išsigryninti, ką noriu kurti toliau ir kokia yra mano kaip kūrėjos misija. Atsakymas buvo gana akivaizdus ir visuomet šalia – man svarbiausia kalbėti apie laukinės gamtos svarbą mums bei planetai. Apie tai, kad ji yra mūsų išsigelbėjimas klimato kaitos kontekste. Su šia tema daug dirbu Sengirės fonde, prie kurio prisijungiau pačioje jo pradžioje ir jau kelis metus ruošiu jam edukacinį turinį bei organizuoju menininkų paramos akciją „Artists Saving Forests“. Sengirės fondas siekia išsaugoti senuosius Lietuvos miškus, juos išpirkdamas ir apsaugodamas nuo kirtimų bei kitos žmogaus veiklos. Fondo saugomuose miškuose žmonės miško neaugina ir negelbėja pagal savo supratimą, jame visi organizmai lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke, Iliustracijos: Eglė Plytnikaitė

Čia man teko garbė pabendrauti su geriausiais Lietuvos gamtos mokslininkais ir tik jų dėka supratau, koks sudėtingas organizmas yra miškas: tai tarsi atskiras pasaulis, kuriam susiformuoti reikia ilgų šimtmečių, o šiuolaikinis mūsų požiūris „iškirtau-atsodinau“ yra toksiškas ir griaunantis visą miško ekosistemą. Taip kilo mintis sudėtingus mokslininkų pateikiamus tekstus bei skaičiavimus išversti į visiems suprantamus ir patrauklius iliustracijos kūrinius. Labai noriu, kad kuo daugiau mūsų pamiltų ir atrastų žmogaus neliečiamus, savaime užsisėjusius miškus, jų grožį, neįkainojamą vertę.

– Ryškios grynos spalvos, aiškūs kontūrai, lengvas vintažo jausmas – ar kada galvojai, kodėl tavoji stilistika būtent tokia? Kaip ji atspindi tavo vidų? Kokie kūriniai ar kūrybiniai etapai šiandien atrodo esminiai tavo kaip iliustratorės kelyje?

– Man pačiai šis klausimas labai įdomus, tačiau tikslaus atsakymo į jį neturiu. Lengvas vintažo jausmas greičiausiai ateina iš mano žavėjimosi skirtingais istoriniais laikotarpiais, tačiau kartu beprotiškai džiaugiuosi, kad gyvenu būtent dabar, kai turime daugiau laisvės, teisių bei saugumo nei bet kada anksčiau. Galbūt tai ir paaiškina tą dviejų pasaulių – modernaus minimalizmo ir lengvai vintažinių spalvų ir tekstūrų – susidūrimą?

Kalbant apie svarbiausius mano kaip iliustratorės etapus, manau, kad esminis lūžis įvyko pradėjus domėtis tarptautine iliustracijos rinka ir šio meno galimybėmis. Lietuvoje iliustracijos pasaulis dar gana mažas, tai diktuoja ir mūsų šalies, ir rinkos dydis. O štai pasaulinėje rinkoje iliustracija yra visur ir jos daug. Esu labai dėkinga tokiems kūrėjams kaip Kotryna Žukauskaitė bei Karolis Strautniekas, kurie buvo vieni pirmųjų lietuvių pasaulinėje iliustracijos aikštelėje. Tik skaitydama apie juos sužinojau, kad iliustratoriai gali turėti agentus ir kurti geriausiems pasaulio leidiniams. Būtent tai mane ir sužavėjo – galimybė iliustruoti sudėtingus ir kompleksiškus tekstus, kai tampi tarsi vizualiniu vertėju ir padedi skaitytojui sukramtyti sudėtingą tekstinę informaciją. Mane visą laiką vienodai traukė tiek menas, tiek tikslusis mokslas, būtent todėl ir rinkausi architektūrą, bet supratusi, kad ji ne man, atradau spaudos iliustraciją, kurioje galiu jungti logiką, analitinį mąstymą bei vizualinių konceptų kūrimą. Tai man beprotiškai patinka.

Pradėjusi dirbti su vis daugiau klientų, suradau ir mane atstovaujančią JAV iliustratorių agentūrą „RappArt“. Su jais esu jau trejus su puse metų ir jų dėka į mane kreipiasi daugybė didelių ir įdomių klientų, o aš galiu rūpintis vien kūryba, visus organizacinius reikalus

perduodama agentūrai. Iliustracija labai palanki tuo, jog šioje rinkoje niekam nerūpi, kur tu gyveni, kaip atrodai ar kas esi, – svarbūs yra tik tavo darbai ir profesionalumas. Man labai gera gyventi čia, jaukiame ir mažame Vilniuje, tačiau kurti visam pasauliui.

– Nors piešti mėgai nuo vaikystės, iliustracija tavo gyvenime atsirado gerokai vėliau – jau po architektūros studijų. Kaip ją atradai?

– Mano šeimoje su menu susijusių žmonių nėra, bet aš pati nuolat piešiau ir tai atėjo natūraliai. Kai buvo laikas rinktis studijas, svarsčiau apie daug ką – nuo fotografijos iki grafikos, tačiau augau tais laikais, kai galvojome, kad iš kūrybos neužsidirbsi ir reikia rinktis „tikrą“ profesiją. Taip pragmatiškai pasirinkau architektūrą – visuomet mėgau ir tiksliuosius mokslus, o architektūra man tuo metu atrodė kaip puiki meno ir mokslo sintezė. Tačiau net stodama rinkausi Vilniaus dailės akademiją – norėjau įgyti labiau meninį išsilavinimą.

Kad architektė nebūsiu, supratau paskutiniame kurse, savo mylimiausio dėstytojo Tomo Grunskio paklaususi, kaip jis gali kasdien dirbti po dvylika ir daugiau valandų. Tomas atsakė, jog architektūra jam taip patinka, kad jis tiesiog darantis tai, ką myli, ir dažnai nė nesijaučiantis dirbąs. Tada pagalvojau: „Velnias, dirbdama su architektūros projektais aš labai jaučiu, kad dirbu“. Ir supratau, kad niekada nebūsiu gera architektė, nes tiesiog nepakankamai myliu šią profesiją.

Studijas visgi baigiau ir įgyvendinau pirmą ir paskutinį savo kaip architektės projektą – suprojektavau mūsų namuką Dzūkijoje, kurį statėme kartu su vyru ir didele draugų komanda. Po statybų vasaros leidau sau pajausti, ką nuoširdžiai labiausiai noriu veikti gyvenime, negalvojant apie jokius pragmatiškus finansų ir galimybių klausimus. Greitai supratau, kad labiausiai noriu iliustruoti. Labai džiaugiuosi, kad šiuo gyvenimo periodu turėjau visapusišką vyro palaikymą. Simas labai tikėjo, kad man pavyks ir galėsiu sėkmingai gyventi iš savo kūrybos. Pirmuosius metus, kai sunkiai sekėsi suprasti, kaip veikia iliustracijos rinka ir nuo ko pradėti, tikrai ne kartą norėjau viską mesti, tačiau jo palaikymo dėka to nepadariau ir dabar beprotiškai džiaugiuosi. Šiuo metu aš dievinu savo darbą ir galiu taip pat, kaip kadais man sakė Tomas, dirbti nors ir po dvylika valandų per parą – tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau. Žinoma, šalia darbo stengiuosi užsiimti ir kitais dalykais.

– Kaip gražu stebėti, kaip viename žmoguje telpa tiek daug skirtingų dalykų! Iliustracija iš tiesų nėra vienintelis tau artimas užsiėmimas. Laipiojimas – kuo jis tau patinka?

– Laipiojimas man beprotiškai patinka ir labai džiaugiuosi, kad

Būtent tai mane ir sužavėjo – galimybė iliustruoti sudėtingus ir kompleksiškus tekstus, kai tampi tarsi vizualiniu vertėju ir padedi skaitytojui sukramtyti sudėtingą tekstinę informaciją.

jis atsirado mano gyvenime. Sportas man visada buvo svarbi gyvenimo dalis, nes po ilgų valandų piešiant gerai pajudėti yra tiesiog privaloma. Išmėginau labai daug skirtingų sporto šakų ir nors sportuoti man iš esmės patinka ir sekasi, mano problema ta, jog man viskas labai greit atsibosta. Taip nutiko su visais mano anksčiau išmėgintais sportais... išskyrus laipiojimą.

Laipiojimas yra unikalus tuo, kad kiekvieną kartą susiduri su vis naujais judesiais ar taip vadinamomis problemomis. Kiekviena trasa atneša naujų iššūkių ir kiekvieną kartą turi kuo greičiau atrasti, kaip savo kūnu išspręsti naują trimatį uždavinį. Šis sportas mane labai žavi tuo, kad jame susijungia kūryba, analitinis mąstymas, fizinė jėga ir psichologinis nusiteikimas. Laipioti mėgstu tiek žemoje boulderingo salėje, tiek ant aukštos sienos. Kai pavyksta, savo jėgas išmėginu ir ant tikrų uolų. Gaila, kad jų Lietuvoje nėra – palaipioti gamtoje tenka tik keliaujant užsienyje. Tiek Lietuvos, tiek tarptautinė laipiojimo bendruomenė yra labai draugiška ir visi laipiotojai man savaip panašūs, tad dažniausiai su jais bendrauti labai paprasta.

– Šalia to – ir dar viena širdžiai miela veikla – dainuoti lietuvių liaudies dainas. Gana neįprastas hobis šiuolaikiniam miesto žmogui! Kaip jomis susidomėjai ir kur jos tave nunešė?

– Lietuvių folkloras ir tradicijos mane žavi nuo labai ankstyvos paauglystės. Dauguma mano seniausių ir artimiausių draugų dainuoja folklorines lietuvių dainas, tad tai yra tiesiog dalis manęs ir mane supančių žmonių rato. Gaila, kad šis hobis yra neįprastas, nes būtent liaudies dainose aš atrandu labai daug mūsų šalies savasties ir autentiškumo. Lietuvių sutartinės man – it stebuklas, nepaprastai galinga meditacijos forma. Labai labai rekomenduoju tai atrasti ir patirti kiekvienam – mūsų sutartinės yra tarsi mantros, kurių kartojimas nuneša į labai gilią ir galingą būseną.

– Kasmet su vyru susipakuojate kuprines ir bent mėnesiui iškeliaujate į pasaulį – papasakok apie šias keliones. Ką jų metu atrandate? Ar šis mėnuo ir tampa tavuoju įkvėpimu visiems metams? – Šios kelionės yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis ir jų metu tikrai labai praturtiname savo pasaulį. Didžiausią metų kelionę planuojame kiekvieną sausį ar vasarį. Dažniausiai iškeliaujame mėnesiui, nes supratome, kad mums tai optimalus laikas visiškai atsijungti nuo visų pareigų, pailsėti, įsikvėpti ir pasiilgti savo įprastinių gyvenimų. Šių kelionių metu stengiamės daug žygiuoti gamtoje, lankyti nuoša-

lesnes vietines bendruomenes. Kelionių niekada neplanuojame tiksliai, jas dažnai padiktuoja kelyje sutikti žmonės, kurių parodytų naujų įdomių vietų nerasi jokiuose turistams parengtuose žemėlapiuose. Taip kartu jau tyrinėjome Gvatemalą, Ekvadorą, Nepalą, Kolumbiją, Meksiką – kiekvienai šaliai skyrėme po mėnesį. Jaučiu, kad šių kelionių metu vis iš naujo atrandame ir save, ir vienas kitą. Kasdienybė ir rutina gali kiek atbukinti jausmus, o kelionėse kiekviena diena yra atskiras nuotykis, kai nežinome, ką jose atrasime ar patirsime. Man, kaip iliustratorei, kelionės yra ir gyvybiškai svarbus įkvėpimo šaltinis, priverčiantis pasaulį pamatyti naujai, iš dar nepažintų kampų.

– Po kelionių sugrįžtate čia – į savo pačių su vyru Simonu susikurtą savaitgalių kampelį – molinį namuką Dzūkijoje. Kaip atrodo tavo laikas jame?

– Vilniuje mūsų gyvenimas yra gana intensyvus ir nors man jis beprotiškai patinka, savaitgaliais bei šiltuoju metų laiku labai mėgstu laiką leisti mūsų namuke Dzūkijoje. Čia būname lėtai, daug vaikštome po mišką, skaitome ir džiaugiamės vis drąsiau į kiemą ateinančiomis stirnomis, kiškiais, voverėmis bei galybe paukščių.

Taip pat dažnai lankomės šalia esančioje Merkinėje, kur kuriasi labai įdomi bendruomenė. Įstojome ir į Šaulių sąjungos Merkinės būrį, jungiantį Lietuvą bei Dzūkiją mylinčius žmones, tad dabar savaitgaliai tapo kiek aktyvesni – pilni naujų, labai įkvepiančių žmonių ir šaulių mokymų bei pratybų.

– Juk tu ir augai ne taip toli nuo čia – Varėnoje! Kaip prisimeni savo vaikystę?

– Prisimenu, kad su šeima daug ir dažnai būdavome miške ar prie ežerų bei upių. Visa Varėna yra apsupta miškų ir tai yra didelis stebuklas. Esu tikra, kad būtent iš čia ir kilo tas esminis ryšys su gamta ir noras ją saugoti.

– Egle, kas tau geriausiai apibūdina vasaros jausmą? Kokie vaizdiniai, kokie garsai, kvapai?

– Vasarą visuomet stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti Dzūkijoje ir mėgautis tais labai paprastais, bet drauge neįkainojamais dalykais: būti miške, plaukioti laukiniame ežere, aplink kurį nieko nėra, rinkti vaistažoles ir kitus laukinius augalus... Birželis ir liepa yra mano mėgstamiausias laikas Lietuvoje – mane keri tas gaivališkas gamtos žydėjimas ir vos trumpam nusileidžianti saulė. Labai stengiuosi kasmet tuo pasidžiaugti.

Čia būname lėtai, daug vaikštome po mišką, skaitome ir džiaugiamės vis drąsiau į kiemą ateinančiomis stirnomis, kiškiais, voverėmis bei galybe paukščių.

VASARA LINO KLOSTĖSE

Nuotraukos: „Son de Flor“ archyvas

Dviejų nuolat besišypsančių seserų iš Kauno, Vaidos Ribinskaitės ir Indrės Statkės, įkurtas prekinis ženklas „Son de Flor“ šiandien skaičiuoja jau šeštus metus. Pasakiškai elegantiškos seserų kuriamos lino suknelės šiandien keliauja po visą pasaulį, taip ne tik garsindamos Lietuvos vardą, bet ir skleisdamos lino pasaką beigi primindamos, kad mada gali būti tvari, švari ir draugiška mūsų Motulei Žemei. Merginos yra subūrę tikrą fėjų komandą, kurios nuvalo dulkes nuo istorinių suknelių dizainų ir, pasinaudodamos lino gamybos meistryste, prikelia jas iš užmaršties sapno naujam gyvenimui. Pasidairykite po „Son de Flor“ kuriamą pasaką, kuri tik ir tekviečia sulėtinti tempą bei pasvajoti!

Pabėgimas iš miesto

mieste: 10 vietų Vilniuje, kur

gera būti vasarą

Nuotraukos: restoranų archyvas Tekstas: Agnė Kalinkaitė, Instagram: @agne_kalinkaite

Tas tuščio vasarinio Vilniaus jausmas –kai, regis, mieste daug mažiau šurmulio, kai darbų chaosas lengvai nurimsta, o išprotėjęs gatvių eismas sustoja...

Nežinau, kaip Jums, tačiau mane tokiais momentais apima FOMO, baimė ką nors praleisti, – regis, kur visi dingę? Nejaugi visas Vilnius prie jūros, o man vienai čia tenka dirbti?

Tokiomis akimirkomis norisi pabėgti iš miesto ir pasimėgauti bent trupinėliu žalumos ir gaivaus oro, kuris primintų jūros ošimą ar medžių šiurenimą. Bet

kaip patirti šį jausmą čia pat – Vilniuje ar bent jau Vilniaus rajone?

Gera žinia, kad žalių oazių čia – nors vežimu vežk! O puikiausia tai, kad tose oazėse jus gardžiai pamaitins ir godžiai atgaivins. Dalinuosi net 10 idėjų sąrašu, kaip „pabėgti iš miesto mieste“. Tai galėtų tapti oficialiu jūsų vasaros gidu, kuriame rasite visko – nuo gardžios šaltos latės, intensyvaus Pinot Noir, o galbūt ilgų savaitgalio pusryčių su šeima ar romantiškos vakarienės dviese.

Ragaukite vasarą, kad ir kur bebūtumėt!

Lažinuosi, kad dalis iš jūsų apie šią vietelę dar tikrai negirdėjote. Nieko nuostabaus – tai šviežut šviežutėlis baras „Vandens bokštas“, įsitaisęs tiesiai ant Valkininkų geležinkelio bėgių. Nors jis mūsų sąraše nuo Vilniaus nutolęs labiausiai, ten užsukti tikrai verta: žmonės kalba, kad „Vandens bokštas“ pretenduoja tapti madingiausiu šios vasaros baru su puikiai parinkta muzika.

Kodėl? Pavalgyti, pašokti, atsigerti gamtoje –

trys dalykai, kurių „Vandens bokštas“ žada su kaupu. Įsikūręs Naujųjų Valkininkų miškuose, baras kviečia pabėgti iš miesto traukiniu. „Mūsų ir jūsų laimei, „Vandens bokštas“ įsikūręs iškart prie traukinio stotelės Vilnius–Valkininkai, todėl tikrai nepasiklysite, o šokti pagal muziką galėsite iki tol, kol reikės šokti į pirmąjį traukinį atgal“, – pasakoja vietos įkūrėjos Rūta Liutkutė ir Martyna Sanikova.

Kas jūsų laukia? Merginos teigia, kad visa baro muzikinė vasara – jau suplanuota: šokių aikštelę jau išsibandė Šarūnas Šimaitis-Less Feeling, Kristijonas Ribaitis ir Benas Aleksandravičius. Kiekvieną šeštadienį, iki kol vasara pasibaigs, jums gros tokie vardai kaip Kyla vėjas, Gamka, Truluv, Edvis Kopcevas, Padegimas, Ričardas Didysis ir daug kitų.

Įkūrėjos žada, kad čia jūsų laukia mini festivalis kiekvieną savaitgalį: hamakais pasirūpinta, palapines pagriebkite, o nuo liepos 1-osios galėsite apsistoti čia pat veiksiančiame hostelyje. Šalia jo įsikūrė niekada ne -

miegantis baras, kuriame galėsite paragauti ypatingų kokteilių ir kitų gaivių gėrimų. Jeigu atvykote automobiliu – ne bėda, nes „Vandens bokšte“ įkurta ir kombučios darykla, todėl galėsite paragauti šviežios kombučios su dzūkišku prieskoniu.

Traukinio kelionėje išalkote? Nesijaudinkite, būsite sooočiai pamaitinti. Čia serviruojamos vilniečių pamėgtos Kalvarijų turgaus kioskelio-kavinaitės „Pilni žandai“ bandelės su sultiniu, vieni vieninteliai vietiniai šaltibarščiai ir aibė kitų užkandžių. Sekmadieniais ruošiami vėlyvieji pusryčiai, kuriuos paskanina gyvi džiazo pasirodymai. Na, o jeigu trokštate gurmaniškų atradimų, visą vasarą bare planuojami ir kviestinių šefų „pop-up“ apsilankymai. Beje, norėdami nepamiršti, kad buvo „Vandens bokšte“, svečiai galės ir pasipuošti – tatuiruočių meistrai sės į traukinį ir kartu su jumis pasileis į šį pabėgimą.

Kada užsukti? Nuo penktadienio iki sekmadienio, 12–21 val.

„Downtown Forest“ hosteliui alternatyvų Vilniuje paprasčiausiai nėra! Hostelis, renginių scena, grilintojų rojus, bendradarbystės erdvės, bendruomenės centras – epitetų šiai vietai tikrai netrūksta. Ir jeigu jūsų keliai paprastai neveda į Užupį, pateikiu jums sąrašą priežasčių, kodėl šią vasarą verta ten užsukti.

Kodėl? Užsimerkite ir įsivaizduokite: žaliuojantys klevai ir pro juos besiskverbiantys saulės spinduliai. Čia pat skambantys muzikos (kartais gyvos!) garsai. Nosį kutenantys grilio kvapai ir gerklę gaivinantys šalti burbuliukai. Besišypsantys ir atsipalaidavę žmonės – ar trūksta daugiau argumentų? Visa tai – „Downtown Forest“ hostelis – miškas mieste, miestas miške! Ir nors gali pasirodyti, kad kalbame apie atokią vietelę Vilniaus pašonėje, iš tiesų „Downtown Forest“ įsikūręs visai šalia miesto centro – Paupio turgus, Užupis ranka pasiekiami.

Kas jūsų laukia? Melomanai, sukluskite –„Downtown Forest“ šią vasarą ketina suor-

ganizuoti kone 20 gyvos muzikos koncertų, pritaikytų skirtingiems muzikos skoniams ir žanrams. Tačiau čia užsukti verta ne tik dėl muzikos – nepamiršta lieka ir galimybė čia išsinuomoti grilį. Visa įranga pasirūpinama, jums belieka atsinešti savo gardžių vaišių. O jeigu kepant norisi kompanijos, šį sezoną pagalvota ir apie tai – pirmadieniais užsukite į „Social Mondays“. Darbo savaitės pradžioje vilniečiams ir miesto svečiams pakuriama argentinietiška krosnis ir leidžiama grilinti visiškai nemokamai. Žmonės čia susipažįsta ir atranda vieni kitus – juk maistas suartina! O jeigu maisto gamyba – ne jūsų arkliukas, čia pat jūsų lauks ir „Ajomama“ maisto furgonėlis, kurio centre – jos didenybė bulvė. Tik nesuklyskite – čia paragausite ne šiaip keptų bulvyčių, bet tikrų tikriausių gurmaniškų patiekalų: pavyzdžiui, kaip jums skamba bulvė su šonine, marinuotomis daržovėmis ir pikantišku rakletės sūriu? Galiausiai, jeigu vasara jums – ne tik linksmybės, užsukite čia išbandyti miško biuro projekto. „Downtown Forest“ kviečia kelti darbus iš ofisų į jų žaliuo-

jantį kiemą: duoda kavos, internetą, rozetę ir galimybę dirbti visą dieną, o po darbo dienos užsukti į čia veikiantį barą – „Vilko Garažas“.

Kada užsukti? Vasarą „Vilko Garažas“ dirba pirmadienį ir antradienį 16–23 val. trečiadienį–penktadienį 16–24 val.; šeštadienį 12–24 val.; sekmadienį 12–23 val. „Downtown Forest“ hostelis dirba visą parą, „Ajomama“ maisto furgonėlis darbo dienomis dirba 16–22 val., o savaitgaliais 12–22 val.

Iš keistos meilės kavai gimusi vieta „Strange Love“ jau ne vienerius metus vilioja Vilniaus kavomanus į savo nuostabią lauko terasą ir dar nuostabesnį balkoną, kuriame vaizdas –vertas milijono.

Kodėl? Kai kavinė turi tokį kiemelį, visai nesudėtinga užsimiršti, kokiame pasaulio gale esi... Nors kiemelis vos per žingsnį nuo judrios gatvės ir vasarą sausakimšo Bernardinų parko, paukščiai čia taip garsiai čiulba, kad mašinų gaudesį užgožia su kaupu. Be to, ši ypatinga vieta siūlo ir dar ypatingesnį vaizdą – iš garsiojo „Strange Love“ balkono atsiveria nuostabi panorama į Trijų Kryžių kalną. Nenuostabu, kad šiltuoju sezonu šis balkonas itin pamėgtas turistų, todėl rekomenduojama staliuką čia rezervuoti iš anksto.

Kas jūsų laukia? Šį sezoną „Strange Love“ apsiginklavo naujienomis, todėl net jeigu ir esate čia buvę – serviruoju jums šūsnį argu-

mentų vėl sugrįžti. Visų pirma, vasarą „Keistoje meilėje“ rasite atnaujintą šaltų kavos gėrimų meniu. Šalia pamėgto espreso toniko dabar klientai susipažins ir su japoniškų Yuzu citrusų espreso toniko versija. Taip pat, prasidėjus cold brew sezonui, galėsite paragauti laimu ir vyšniomis pagardinto „Cherry Lime brew“ – saldaus, kremiško ir daugybę skonių sujungiančio kavos gėrimo. Ir, galiausiai, jus nustebins šalta mačia, kurią čia taip pat ragaukite su cinkeliu – gardintą kokosų vandeniu ir mėtomis.

Šį sezoną jūsų laukia ir naujas kokteilių meniu, kurį sudarė ne kas kitas, o vienas iš baro „Apoteka“ įkūrėjų – Vainius Balčaitis. Vynų mėgėjai taip pat neliks nuskriausti – su someljė sudarytas biodinaminių vynų meniu patiks ir išrankiausiems vyno mėgėjams. Nesijaudinkite, alkani taip pat neliksite: „Strange Love“ tęsia tradiciją antradieniais–penktadieniais serviruoti dienos pietų meniu, kuris, beje, ganėtinai skiriasi nuo kitų aplinkinių res-

toranų savo inovatyviais skoniais ir, kaip sako patys įkūrėjai, – kokybe. Na, o užsukti deserto specialios progos tikrai nereikia – „Strange Love“ darbuojasi profesionali konditerė, kuri kasdien vitriną pripildo jau gerai klientams žinomais, tačiau vis dar stebinančiais desertais.

Kada užsukti? Darbo dienomis 8–21 val., savaitgaliais 10–21 val.

Yra dalykų, dėl kurių verta išsukti iš savo įprasto pasivaikščiojimo maršruto Vilniaus senamiestyje. Vienas iš jų – tai restoranas „Fabrikėlis“. Pasakų gatvėje įsikūrusios kūrybinės maisto dirbtuvės žada tikrus maisto stebuklus. Ir taip, dėl jų verta keliauti į patį Vilniaus Saulėtekio rajoną.

Kodėl? Čia atvykus iškart apima atostogų jausmas: pušų aromatas ir medžių ošimas mintimis nukelia toli toli, į vasarišką Lietuvos pajūrį... O šviežiai nupjautos žolės kvapas ir terasos langai, primenantys sodo verandą, jausmu sugrąžina į vasarišką vienkiemį. „Fabrikėlio“ kiemas itin erdvus, staliukai nėra suspausti vienas šalia kito, todėl privatumas ir laisvė – garantuoti.

Kas jūsų laukia? „Fabrikėlis“ – tarsi gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi. Todėl vargiai tą patį meniu rasite apsilankę du kartus iš eilės. Jis sudaromas atsižvelgiant į produk-

tų sezoniškumą – gastronominės kelionės „Fabrikėlyje“ yra paremtos vietine, daugiausia ekologiniuose ūkiuose užauginta produkcija, o vasara – tai geriausias metas pasimėgauti visomis gamtos dovanomis.

Įkūrėjai tikina, kad jų didžiausias siekis –pakviesti įsimylėti vietinę virtuvę iš naujo. Čia siūlomos skonių interpretacijos kviečia atrasti lietuviškus maisto produktus, pajusti jų vertę, o drauge – prisiminti sentimentalius derinius, kurie nukelia į vaikystę...

Gastronominės kelionės Pasakų gatvėje neapsieina ir be kruopščiai atrinktų gėrimų. Vynų pasirinkimas nenuvils net reikliausių entuziastų – reikšmingą dalį „Fabrikėlio“ vyno kortos sudaro natūralūs, biodinaminiai ir ekologiški vynai. Unikaliu pasirinkimu džiaugsis ir gaiviųjų gėrimų mėgėjai. Jiems tiekiama paties virtuvės šefo gaminama naminė kombučia.

Kada užsukti? Trečiadienį–penktadienį nuo 17–23 val., šeštadienį 14–23 val.

Mažai rasite Vilniuje tokių magiškų vietų, kur migla gaubia pievas, kur vaikai laksto basi, o svajotojai vakarais stebi žvaigždėtą dangų ir kvėpuoja gryniausiu miesto oru. Negana to, jums nespėjus nė mirktelti, ant stalo jau keliauja kokybiškas maistas ir kruopščiai atrinkti gėrimai. Skamba gerai? Tuomet privalote užsukti į „Druska Miltai Vanduo“ vasaros rezidenciją Valakampiuose.

Kodėl? „DMV Valakampiai“ įkūrėjai teigia patys šią vietą vadinantys sanatorija. Negaliu nesutikti – čia čiulbantys paukščiai, šalia vingiuojanti Neris ir plačiai nusidriekę miškai puikiai reabilituoja nuo triukšmingo miesto. Tačiau kartais šią ramybę papildo ir šurmulys bei renginiai – čia išgirsite ir geriausių didžėjų parinktos muzikos, ir jau tradicija tapusias Joninių sutiktuves, – juk vasaros šventes reikia švęsti!

Kas jūsų laukia? Jeigu nuostabi aplinka –per mažas argumentas, privalote atvykti čia dėl maisto. Šio sezono meniu karaliauja lietuviški smidrai su buratos sūriu, lazdynų riešutais, duonos trupiniais ir pesto. Mėsos mylėtojai tikrai bus laimingi paragavę firminio jautienos burgerio – „Gegio stalui“ lietuviška jautiena, traškus sūris, šoninė, karamelizuoti svogūnai, kaparėlių majonezas... Seilė tįsta. Tačiau ir vegetarams čia užsukti verta – „DMV Valakampiai“ serviruoja puikų baklažano šnicelį ir traškius falafelius. Galiausiai, griebkite į ranką gaivinantį kokteilį ir stebėkite į Neries vingį besileidžiančią saulę.

Kada užsukti? Trečiadieniais–penktadieniais 15–21 val., šeštadieniais–sekmadieniais 12–21 val. Darbo laiko naujienas stebėkite „DMV Valakampiai“ socialinių tinklų paskyrose, nes jos gali keistis priklausomai nuo oro.

Sapiegų parkas – tai ramybės ir žalumos oazė, už kurios sienų nesigirdi griausmingų Antakalnio gatvės troleibusų ir beprotiško eismo. Čia lankytojai tingiai hamakuose skaito knygas, o ant spalvotų pledų susitikimus organizuoja „Tech Park“ dirbantys kolegos. Tačiau kad ir ką žmonės čia veikia, daugelio jų rankose pamatysi puodelį kavos. Už tai jie gali būti dėkingi net dvi vietas parke įkūrusiai tikrai Vilniaus kavos ambasadai – „Taste Map“.

Kodėl užsukti? „Taste Map“ įkūrėja Ieva Ivonė teigia, kad kitos tokios vietos Vilniuje nerasite – ji unikali savo gamta: parkas mažai paliestas žmogaus, nors yra visai netoli miesto centro. Čia atitrūksite nuo miesto šurmulio, pasislėpsite vešlių medžių pavėsyje ir klausysite paukščių čiulbėjimo. Sapiegų parkas – tai saugi aplinka leisti laiką su vaikais ar atvykti dviračiais. Negana to, jis dar nėra atrastas viso miesto ir jo svečių, todėl nereikės grumtis dėl

pavėsio ar geresnės vietos po saule. Kas jūsų laukia? Be abejo, gardi kava. Nemažai mano sutiktų kavos gurmanų vieningai linksi, kad būtent „Taste Map“ kava – geriausia Vilniuje. Tad jeigu dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių jos dar nebandėte – būtinai užsukite. Tačiau nors „Taste Map“ didžiuojasi savo specializuota kava, kurią skru dina patys, kitų gėrimų asortimentas čia –taip pat platus. Pavyzdžiui, I. Ivonė teigia, kad lankytojai itin pamėgo jų šaltą žaliąją mačios arbatą su avižų pienu ir cinamonu. Kitas kavinės pasididžiavimas – minkštieji ledai, kurių paragausite tik vasarą. Šio sezono skonis – jogurtinis. Pripažinsiu – tai mano mėgstamiausias ledų skonis, todėl objektyvi būti negaliu, bet ragavau ir drąsiai pareiškiu, kad jie nuostabūs! Fotogeniškas juodas ragelis ir baltas kauburėlis ledų vilios dar vienai porcijai... O jeigu išalkote, „Taste Map Tech Cafe“ jūsų laukia ir vėlyvieji pusryčiai, kurie alkanų tikrai ne -

paliks: nuo klasikinių Benedikto kiaušinių iki tuno steiko – čia rasite visko.

Kada užsukti? Vasaros darbo dienomis „Taste Map Coffee Park“ dirba nuo 7 iki 20 val., savaitgaliais – nuo 10 iki 20 val. „Taste Map Tech Cafe“ darbo laikas skiriasi – darbo dienomis čia užsukite nuo 8 iki 22 val., o savaitgaliais nuo 10 iki 22 val.

Jeigu reikėtų įvardinti vieną vilnietiškąjį perliuką, kuris slepiasi ne tik nuo turistų, bet ir nuo pačių vilniečių, – tai neabejotinai būtų prancūziško vyno baras „À ta santé“. Nors žinomas ne visiems, jau spėjo užsitikrinti lojalių klientų ratą, todėl savaitgalį staliuką čia būtinai rezervuokite iš anksto.

Kodėl užsukti? Visų pirma, atokioje ir ramioje senamiesčio vietoje, Ligoninės gatvėje, „Grotthuss Boutique“ viešbutyje jūs patenkate į didžiulį, vijokliais apaugusį kiemą, kuris neabejotinai pretenduoja į romantiškiausios vietos Vilniuje titulą. Antra, vyno baras „À ta santé“ šiemet portale „StarWineList“ įtrauktas į 10 geriausių vyno barų ir restoranų Vilniuje sąrašą. Nejaugi reikia daugiau argumentų?

Kas jūsų laukia? „À ta santé“ žmonės sugrįžta dėl dviejų dalykų – dėl rožinio vyno ir dėl burbuliukų. O dar geriau – kai šie du yra kartu. Iš

tiesų, baro pavadinimas išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „į tavo sveikatą“, todėl gėrimų pasirinkimas čia išskirtinis. Visi jie prancūziški, dauguma net luarietiški (iš Luaros slėnio), iš kur kilęs ir pats vietos įkūrėjas – Patrickas Le Scelis. Jis visada ieško naujų ir įdomių skonių, kuriais gali nustebinti savo klientus. Vynų sąraše dominuoja maži, nebūtinai labai gerai žinomi gamintojai, dažniausiai taikantys ekologinius ar biodinaminius vyno gamybos metodus.

Tačiau užteks apie vyną – užkandžiai savo skoniu ir kokybe taip pat gali nustebinti: puikūs sūriai, šviežutėlė duona ir alyvuogės –šventoji prancūzų užkandžių lėkštės trejybė laukia jūsų ir čia, jaukiame Vilniaus kiemelyje. Tiesa, kartais „À ta santé“ siūlo ir karštą dienos patiekalą, įkvėptą geriausių prancūzų kulinarinių tradicijų.

Kada užsukti? Pirmadieniais–antradieniais 17–23 val., trečiadieniais–šeštadieniais 17–24 val.

Gedimino kalno papėdėje įsikūrusi ledainė „Rotonda“ daugeliui vilniečių kvepia nostalgija ir vaikyste. Ji čia veikė nuo 1956 iki 1992 metų, o vėliau ilgai nerado savo šeimininkų. Tačiau lemtingąjį 2022 lapkritį „Rotonda“ prisikėlė antram gyvenimui ir atvėrė savo duris – išlaikydama gabalėlį nostalgijos, bet kartu kviesdama atsinaujinusiu žavesiu, „Rotonda“ sugrįžo.

Kodėl? Didžiausias „Rotondos“ žavesys slypi jos unikalioje lokacijoje. Vieną minutę vaikštote judriu Gedimino prospektu, o kitą – jau sėdite didžiulėje lauko terasoje po milžiniškais medžiais, kur miesto šurmulio nė su žiburiu nerasi. Šalia įsikūręs Bernardinų parkas ir Gedimino pilis šią vietą padaro patrauklią ne tik vietiniams vilniečiams, bet ir miesto svečiams, todėl vasaros sezonu staliukus verčiau rezervuokite iš anksto. Be to, „Rotonda“ – itin draugiška šeimoms. Kiekvieną sekmadienį čia – šeimos diena, kur mažųjų laukia siurprizai ir staigmenos.

Kas jūsų laukia? „Rotondos“ meniu pritaikytas kiekvienam skoniui – nostalgiška ledainė virto moderniu europietišku restoranu su lietuviškų ingredientų akcentais. Šią vasarą „Rotondos“ meniu atsinaujino, todėl svečiai kviečiami paragauti itin gaivių ir vasarai pritaikytų patiekalų, pavyzdžiui, aviečių gaspačo ar lietuvaičiams nostalgiją keliančio silkės tartaro. Taip pat verta paskanauti restorano pasididžiavimo – burokėlių falafelių su ožkos sūriu ir graikiniu jogurtu, gardintų granatų sėklomis ir migdolais. Žinoma, nepamirštant ir legendinių naminių spurgyčių su karamele, kurias itin pamėgo mažieji valgytojai. Kalbant apie mažuosius, „Rotondoje“ jiems sukurtas specialus meniu, tad išsirinkti mėgstamiausią patiekalą galės net išrankiausias valgytojas.

Kada užsukti? Pirmadienį–ketvirtadienį 11–22 val., penktadienį 11–23 val., šeštadienį 10–23 val., o sekmadienį 10–22 val. Šeštadieniais ir sekmadieniais 10–13 val. „Rotondoje“ jūsų laukia ilgieji pusryčiai.

Vaikščiodamas judria Kęstučio gatve, vargiai pagalvotum, kad čia pat – nuostabiame seno namo vidiniame kieme – rasi tikrą vasaros oazę, primenančią nostalgišką sodybą su dideliais medžiais ir gardžiai viliojančiais grilio kvapais... Būtent tokią atmosferą siūlo svetainė-baras „Veranda“.

Kodėl? Kitur tokios atmosferos, kokią rasite „Verandoje“, paprasčiausiai nėra. Nežinau, kam kilo idėja įkurti restoraną žavingame mediniame ir labai autentiškame name, – tas žmogus yra praktiškai genijus! Restoranas čia veikia jau nuo 2005-ųjų, tad jeigu vis dar sugeba išlaikyti lankytojus, vadinasi, kažką daro gerai, tiesa?

Aš tuo visai nesistebiu – „Veranda“ sukuria ypatingą namų jausmą. Lyg vasarotum savo kiemo terasoje, kurioje klega draugų juokas ir fone nuolat skamba muzika. Tik muzika čia ne bet kokia: „Verandos“ vizitinė kortelė – džiazas, kurio skambesys vilioja lankytojus savaitgaliais. Užsukti čia verta ne tik norint

romantiškai pavakarieniauti džiazo fone, bet ir linksmai susiburti su šeima – „Veranda“ turi lauko aikštelę vaikams, didžiulį kiemą ir daugybę vietos linksmoms šėlionėms.

Kas jūsų laukia? Šią vasarą „Veranda“ tęsia tradicijas ir skiria dėmesį jo didenybei griliui. Tačiau net jeigu čia lankotės dažnai, šį sezoną turėsite ir dar vieną progą užsukti – naujoje anglinėje krosnyje ruošiami patiekalai įgauna unikalų dūmo aromatą, neužgožiantį patiekalų kokybės ir skoninių savybių. Dauguma „Verandos“ patiekalų šiek tiek primena vaikystę, mintimis nukelia į močiutės virtuvę, bet drauge pasižymi moderniu prieskoniu ir unikaliu požiūriu. Tiesa, savaitgaliais užsukite čia ne tik džiazo, bet ir vėlyvųjų pusryčių, kurie taip pat su lietuvišku cinkeliu – kaimiškas omletas arba perlinių kruopų rizotas sutinkamas tikrai ne kiekviename meniu.

Kada užsukti? Vasaros metu pirmadieniais–trečiadieniais ir sekmadienį 11–23 val., ketvirtadienį–šeštadienį 11–24 val.

Ar žinojote, kad judrioje Vilniaus Naujamiesčio arterijų sankirtoje galite atsidurti tarsi tailandietiškose džiunglėse? Kam tos egzotiškos šalys, kai čia pat, J. Basanavičiaus gatvėje, už medžių pasislėpusi jauki kavinaitė „VaThaiTau“ dovanoja tikrą skonių kelionę?

Kodėl? Botanikos sodas? Visai ne – tai „VaThaiTau“ terasa, kuri šiltuoju metu tiesiog atgyja – čia pradeda skleistis spalvingos gėlės, kvapnios žolelės ir net švieži žirneliai.

Įkūrėjai teigia, kad čia stengiasi sukurti ypatingą aplinką, kurioje jaustumeisi tarsi patekęs į Azijos džiungles. Vešli augmenija, pavėsį suteikiantys rankų darbo skėčiai tiesiai iš Tailando, romantiškas apšvietimas ir iš virtuvės sklindantys aštrūs kvapai leidžia mintimis nukeliauti į Tolimuosius Rytus...

Kas jūsų laukia? Tailandietiškos virtuvės

paslaptys slypi prieskonių ir žolelių įvairovėje – galangalas, citrinžolė, kafiro laimo lapai, čili, česnakas, imbieras, kalendra – visų jų popuri „VaThaiTau“ virtuvės kolektyvas naudoja gausiai ir skoningai. Meniu nestinga tradicinių tajų patiekalų – „Tom Yum“ ir „Tom Kha“ sriubos, žaliosios papajos salotos, žalieji ir raudonieji kariai, klasikiniai „Pad Thai“ makaronai... Tačiau ne mažiau populiarios ir restorano sumanytojų interpretacijos – „Tau Sau“ makaronai, „Kaip Sau“ wok ryžiai, o labiausiai – tajų kalmarai, apie kuriuos svečiai negaili gerų žodžių. Karštą vasaros dieną „VaThaiTau“ rekomenduoja atsigaivinti šalta tailandietiška arbata „AisTė“ ir pasimėgauti desertu – kokosų pieno karamelėje apkeptais bananais, patiekiamais su ledais.

Kada užsukti? Kasdien 12–22 val. Šventinėmis dienomis darbo laikas gali skirtis.

Čia visada šviečia saulė

Šiuose namuose gyvena laimė. Ir ramybė, kaip, vos įžengusios į Ugnės Paškevičienės atostogų namus, be žodžių viena kitą suprantame su fotografe. Iš tiesų, kiekvienas šių namų kampas, dideli į vaikystės pievas, žėrintį vandenį ir protėvių kaimo klonius atverti langai, žemės spalvos, su modernumu suskambantys baltiški motyvai – viskas čia kalba, kad ši erdvė skirta tarpusavio bendrystei, minčių ramybei ir kūno poilsiui. Tokia man visada atrodė ir pati Ugnė – šių namų šeimininkė ir kūrėja. Taip, ji čia sukūrė savo laimės kampelį.

Tekstas: Karolina Kulda, Nuotraukos: Lina Jushke

Visą istoriją skaitykite popieriniame „LAMŲ SLĖNIO“ vasaros numeryje!

Meilė Lietuvai, kultūros paveldo ženklai ir muzika – tai kelios subtilios detalės, užimančios itin reikšmingą vietą tiek kiekviename čiužinių ir lovų gamintojo „Lonas“ produkte, tiek visos jų komandos puoselėjamose vertybėse. Nuo lovos ir čiužinio iki aukščiausios kokybės patalų – kiekvieną dieną savo darbu „Lono“ komanda stengiasi sukurti harmoningą miego patirtį, kurioje subtiliai suderėtų kiekviena, net ir pati smulkiausia detalė.

HARMONINGA MIEGO PATIRTIS

Nuotraukos: „Lono“ archyvas

SUBTILŪS LIETUVIŠKUMO ŽENKLAI

Akylesni pirkėjai „Lono“ produkcijoje gali rasti ir subtiliai užslėptų, ir atlapaširdiškai atvirų meilės Lietuvai ir senosioms tradicijoms ženklų. Pradedant lietuviškais lovų pavadinimais kaip „Dobilas“, „Liepa“ ar „Tyla“, baigiant į gaminius kruopščiai įsiuvama Lietuvos vėliavėle – lietuviškos šaknys ir jų simboliai išdidžiai lydi bene visus „Lono“ gaminius.

Siekiant dar stipriau pabrėžti lietuviškas šaknis, buvo sugalvotas ir vienas ypatingas simbolis – Lono Saulė. Tai specialiai sukurtas grafinis elementas, jungiantis kelis skirtingus baltiškus motyvus ir simbolizuojantis gyvybę, saugią aplinką bei komfortą. Lono Saulė – visa ko pradžia ir pabaiga – it jaukus palinkėjimas kiekvienam, įsigyjančiam „Lono“ gaminius. Mažas, bet svarbus akcentas, primenantis apie lietuviškas mūsų šaknis.

Ne viename „Lono“ gaminyje galima pastebėti ir daugiau lietuviškos kultūros paveldą puoselėjančių simbolių. Unikaliais senovę menančiais raštais daigstomi „Lono“ čiužiniai bei antčiužinių užvalkalai. Toks dygsniavimo raštas – tai dar viena stilistinė sąsaja su senosiomis tradicijomis. Juk būtent dryžuoti, grubaus audimo audiniai buvo būdingi dabartinių čiužinių pirmtakams, tarmiškai vadintiems „šienikais“. Kadangi čiužinių už-

valkalai, palyginti su visa kita namų tekstile, anksčiau buvo gana kuklūs, remdamiesi šia tradicija, naujuose čiužiniuose „Lono“ kūrėjai taip pat atsisakė visko, kas nėra būtina, ir paliko tik tai, kas svarbiausia.

Atmintin giliai įsirėžia ir išskirtinis tautiškų raštų audinys – iš jo sukurta lova, ją papildantys baldai bei namų tekstilė nepalieka abejingų. Tai dar vienas simbolis ir duoklė mūsų namams – Lietuvai. Šiuo išskirtiniu audiniu aptraukti baldai ir aksesuarai sukuria jaukumą, o į namus įneša nepaprasto, sãvo jausmo. Nepaisant jo išskirtinumo, šis audinys itin universalus, todėl derės tiek ramybe ir poilsiu alsuojančiuose „rustic“, tiek ir moderniuose interjeruose. Tai akcentai visiems, kam norisi į namus įnešti subtilaus praeities dvelksmo.

LIETUVIŠKI PAVADINIMAI – IŠ MEILĖS SAVAM KRAŠTUI

Dobilas, liepa, upė, vakaras, kopa, vasara, linas – skamba it odė lietuviškai gamtai, tiesa? Iš tiesų, šie gražūs lietuviški žodžiai ne tik mintimis nukelia į pažįstamus peizažus, simbolizuoja lietuviui be galo artimą gamtos prisilietimą ir natūralumą, bet ir yra „Lono“ gaminių pavadinimai. Kiekvienas jų tarytum atspindi ypatingą būseną, sukelia šiltus jausmus. Nenuostabu, kad visas šias vertybes puikiai atliepia ir šiuos pavadinimus gavę produktai.

MIEGO MUZIKA

Ar jums neatrodo, kad miegas ir muzika savotiškai susiję? Ramios melodijos mintimis

nuneša į tobulą harmoniją, kurią pasiekti galima tik miegant. Nenuostabu, kad kuriant „Lono“ gaminius muzika atlieka ypatingą vaidmenį, – kompanijos įkūrėją švelnios melodijos lydi dar nuo paauglystės.

Meilę ir aistrą atsinešus ir į verslą, „Lono“ miego koncepcijoje gimė muzikinė linija, kurią tobulai apibūdina „Lono“ įkūrėjo, bardo Kazimiero Jakučio mintis: „Prisiminkite

tylą salėje, kai prasideda koncertas. Tą akimirką pranyksta kasdienybės rūpesčiai ir jūs panyrate į garsų jūrą. Ar ši akimirka jums nepanaši į jausmą prieš užmiegant?“

Miego muzika – taip „Lonas“ vadina miegamojo erdvę ir harmoningą jos kūrimą. Už viską čia svarbiausias jausmas, kviečiantis užsimerkti ir pajausti, kaip skamba ne kie-

no nors kito, o būtent jūsų miego melodijos. Radę atsakymą, visa kita palikite miego komforto ekspertams – jie pasirūpins ramybe, jaukumu ir harmonija alsuojančia jūsų miego patirtimi.

Jėgos aitvarų sportininkės, ,,Gspot Kiteboarding“ mokyklos įkūrėjos Gabrielės Pioraitės istorija įtaigiai patvirtina, kad kiekviena pabaiga tereiškia naują pradžią. Drąsa mesti darbą biure ją nupūtė į kitą pasaulio kraštą ir užkabino pasaulio rekordininkės medalį. Kai gyvenimas profesionalią sportininkę pasodino ant suolelio, nieko nelaukę atkeliavo nauji atradimai ir kita karjera. Prieš kelerius metus ekstremalioje jėgos aitvarų ,,Big air“ disciplinoje besivaržiusi vos su keletu moterų, šiandien Gabrielė į istoriją įsirašo kaip pirmoji profesionalaus aitvaravimo teisėja moteris.

Nenustygstanti siela

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Papasakok, kaip užsimezgė tokia stipri tavo ir jėgos aitvarų draugystė.

– 2016 metais šovė mintis išbandyti jėgos aitvarus. Tuo metu dirbau biure, o vienas iš mano kolegų, pasirodo, buvo šio sporto instruktorius. Įkalbėjau, kad pamokytų ir mane. Jau pirmą kartą atvykusi į Svencelę ir prisilietusi prie aitvaro supratau, kad gyvenimas stipriai keisis. Ilgai netruko – po kelių mėnesių gyvenimas pradėjo suktis tik aplink šį sportą. Viską mečiau, išėjau iš darbo, iš santaupų nusipirkau jėgos aitvarų įrangą ir skrydžio bilietą į vieną pusę į Vietnamą, kur žiemą gerai pučia vėjas.

– Kokie jausmai virė viduje, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis?

– Tikrai buvo labai baisu. Tuo metu nesulaukiau jokio palaikymo. Iš aplinkinių girdėdavau nebent tik susižavėjimą, lydimą sumišimo, kad jie patys niekada taip nedarytų. Pirmą kartą keliavau viena, o tai linkiu patirti kiekvienam žmogui. Kelionėse neišvengiamai atsiranda įvairiausių iššūkių, tačiau kai esi viena, niekas tavimi nepasirūpins. Tokios patirtys sustiprina asmenybę, įpučia pasitikėjimo savimi, praplečia pasaulėžiūrą, toleranciją. Daug drąsos reikėjo ir mesti

karjerą. Gerai, kad prieš išbandydama jėgos aitvarus spėjau pasibaigti mokslus, nes turbūt būčiau metusi ir juos. (Šypsosi.) Dabar negaliu patikėti, kiek daug faktorių nulėmė, kad viskas galiausiai susidėliojo į savo vietas. Šiandien tai galiu vadinti geriausiu gyvenimo sprendimu, lėmusiu, kad galiu gyventi taip, kaip noriu. Tikiu, kad žmogui sekasi tada, kai jis eina paskui širdį. Kiekvienas iš mūsų turime pašaukimą, tik ne visi savo pašaukimą girdime ar norime girdėti. Bet girdinčius ir išdrįstančius daryti tai, kas patinka, gyvenimas tikrai apdovanoja.

– Pavasarį ir vasarą būni Svencelėje, o šaltajam sezonui persikraustai į Keiptauną. Kokia tavo akimis yra Pietų Afrika?

– Kalbant apie jėgos aitvarus, ten tikrai nuostabios sąlygos. Daug pasaulio vietų apkeliavę sportininkai vis tiek sugrįžta į Keiptauną. Pietų Afrika labai europietiška, daug vėjo, skanus maistas, o ir laiko juosta ta pati kaip Lietuvoje. Keiptaunas jau tapo mano antraisiais namais. Šią žiemą į Keiptauną

vyksiu šeštąjį kartą, o su manimi – ir būrys bendraminčių. Po truputį vystosi planas Keiptaune turėti ir savo vietelę!

Nuotrauka: Julieta Pereyra

Nuotrauka: Thomas Burblies

– Ko jėgos aitvarai tave išmokė?

– Nuskambės labai brandžiai, bet pagrindinė pamoka – tai rūpintis savo psichologine būsena ir fizine sveikata. Pradėjusi plaukioti aš nė minties neturėjau apie kitus sportus, mankštas, jogą, o tai buvo skaudi pamoka, nulėmusi ir mano sportininkės karjeros pabaigą. Planavau, kaip jėgos aitvarų sporte pasieksiu dar didesnių aukštumų, bet kūnas mane sustabdė. Vis dėlto, jeigu ne ši pamoka, tikriausiai gyvenime niekada nebūtų atsiradęs reguliarus fizinis aktyvumas, kuris yra ypač svarbus kiekvienam žmogui, nesvarbu, profesionaliai sportuojančiam ar ne.

– Didele pamoka tapo stipri trauma?

– Taip. Ruošdamasi varžyboms rimtai susitraumavau ir dėl to dvejus metus iš viso negalėjau plaukioti jėgos aitvarais. Labai sunku buvo ir psichologiškai, nes tikslią diagnozę sužinojau kelios dienos iki skrydžio į Keiptauną. Pandemijos metu šiaip ne taip gavau skrydžio bilietą ir ruošiausi dar kartą pagerinti aukščiausio šuolio su aitvaru pasaulio rekordą. Kaip tik neseniai mano rekordą buvo pagerinusi taivanietė, todėl azarto tikrai netrūko. O tada man staiga pasako: gresia paralyžius, reikalinga operacija. Pasirinkau eiti kitu keliu ir gydytis mankštomis, raumenų stiprinimu, masažais, akupunktūra. Pusantrų metų intensyviai reabilitavausi. Buvo rimtas valios išbandymas, bet žinojau, kad kitaip niekada daugiau nebeplaukiosiu jėgos aitvaru. Prisimenu tai kaip tikrai sunkų etapą, bet dabar jaučiuosi psichologiškai ir fiziškai stipresnė nei bet kada anksčiau. Žinoma, gaila, kad niekada negalėsiu grįžti į ankstesnį lygį, nes stipresnis nukritimas dabar man gali pasibaigti labai liūdnai. Bet priimu tai kaip pamoką, nes anksčiau buvau visai pametusi galvą.

Gyvenimas nusprendė pristabdyti, kad nepasidaryčiau sau visiško galo. Užtat dabar pradėjau domėtis dalykais, kuriems anksčiau neatrasdavau laiko, – meditacijomis, sąmoningumu, knygomis.

– Anksčiau tau irgi yra tekę atsidurti ekstremaliose situacijose – esi net skendusi, vandenyje netekusi sąmonės. Kol fiziškai nesusižeidei, niekas tavęs negąsdino?

– Anksčiau aš taip stipriai degiau šiuo sportu, kad nejaučiau baimės. Tik po traumos atsirado stipresnis savisaugos jausmas. Nėra ko slėpti, amžius irgi prie to prisideda. Atsukus laiką atgal atrodo, kad ten buvo kažkokia kita mergiotė, kuriai galvoje trūko varžtelio. Prisimenu, kaip galvodavau, kodėl tie žmonės manęs nesupranta? Kas čia tokio, kad vos nenuskendau? Nenuskendau, tad varom toliau. Dabar į viską žiūriu brandžiau. Nors šiuo metu plaukčiau bet kokiomis sąlygomis, nes dėl patirties galiu atlaikyti didžiausius vėjus ir bangas, bet vandenyje elgčiausi kitaip – įvertinčiau riziką šuoliams ir sudėtingiems triukams ore. Dabar vėl plaukioju, tačiau labai atsargiai ir palengva.

– Kaip jauteisi plaukdama po dvejų metų pertraukos, kai anksčiau tai buvo kasdienybė?

– Po pertraukos pirmą kartą plaukdama Keiptaune verkiau iš laimės. Tikrai buvau priėmusi jėgos aitvarus ir keliones kaip kasdienybę. Ir tik gyvenimui šią laimę atėmus supratau, kaip stipriai to nevertinau. Svarbu nepamiršti, kad bet kurią akimirką mums įprasti dalykai gali pasikeisti.

– O kaip neperdegti, kai hobis tampa darbu?

– Tiek Vietname, tiek Lietuvoje anksčiau mokydavau labai daug. Būdavo ir akimirkų, kai pamačiusi link manęs einantį mokinį gal-

Nuotrauka: Danas Macijauskas

Nuotrauka: Danas Macijauskas

...reikia stipraus fizinio pasiruošimo, mėgti adrenaliną ir, aišku, prisiimti riziką už save. Mums smagumas prasideda, kai vėjas pučia bent penkiolika metrų per sekundę, o kiti sportininkai jau net nelipa į vandenį.

vodavau, kaip nebenoriu mokyti. Atrodo, žydras vanduo, palmės, smėlis, kelionės, jėgos aitvarai, fotosesijos, – bet perdegimas ir čia tikrai egzistuoja.

Nuo pirmos akimirkos, kai pabandžiau aitvarus, svajojau turėti savo mokyklą. Džiaugiuosi, kad pavyko tai įgyvendinti. Žinoma, iš pradžių viską, ką įmanoma, dariau pati, tad ilgainiui išseko ir noras, ir jėgos. Viskas, kas per daug, – nesveika. Svarbu pasiskirstyti krūvius ir darbus. Dabar esu subūrusi nuostabią komandą, o pati užsiimu mokyklos vadyba.

– Kaip jėgos aitvarų sportas Lietuvoje skiriasi nuo kitų pasaulio vandenų?

– Svencelė – tikras jėgos aitvarų rojus. Kuršių marias galima įrašyti į geriausių pasaulio vietų mokytis jais plaukioti dešimtuką. Turime čia nuostabias sąlygas: negilu, vanduo nesūrus, vėjas nestiprus ir pakankamai stabilus, nes nuo jūros perlipa tik kopą ir nesusivelia.

Svencelėje galima išmokti aitvaruoti per dešimt valandų, o, pavyzdžiui, Keiptaune tam reikėtų skirti apie trisdešimt.

Baltijos jūra yra gana atšiauri, pikta, bangos nėra lengvai prognozuojamos ir mėgsta skalbti. Mes net sakome – jeigu gali plaukioti Baltijoje, vadinasi, gali plaukioti bet kur!

Lietuvoje oras dažnai keičiasi. Būna, vakare dar prognozuojamas vėjas, o atsikėlęs ryte pamatai – ramu. Bet vis tiek smagiausia plaukti namie, kad ir kokios sąlygos bebūtų. Vasaromis nematau savęs niekur kitur. Iš tikrųjų, šią vasarą norėčiau pagerinti Lietuvos moterų rekordą. Manau, taip ir padarysiu, jeigu tik sulauksime tinkamos audros. Na, rekordas yra mano pačios, tad varžybos, galima sakyti, irgi laukia su pačia savimi. Tikiuosi, atklys koks uraganas.

– Kas yra svarbiausia plaukiant jėgos aitvarais?

– Norint išmokti aitvaruoti, tereikia mokėti plaukti. Jėgos aitvarų sportas kartais net vadinamas tinginių sportu. Kol nėra atliekami sudėtingi triukai, jis nereikalauja nei fizinio pasiruošimo, nei jėgos. Visas krūvis tenka trapecijai ir diržui aplink liemenį. Esu turėjusi ir septyniasdešimtmečių mokinių, taip pat mokinių su negalia ar jaučiančių vandens baimę, – plaukti jėgos aitvarais gali išmokti absoliučiai visi, mokantys plaukti, o progresas šiame sporte yra labai greitas.

Jeigu norima užsiimti jėgos aitvarų sportu profesionaliai, tam jau reikia pašvęsti gyvenimą. Treniruotis tik Lietuvoje neužtenka, nes neturime tiek daug vėjo. Daugiausia visi vėjai pučia žiemą, kai plaukti yra per šalta. Renkantis ,,Big air“ discipliną, kurioje su aitvaru pašokama kelios dešimtys metrų į orą ir daromi ekstremalūs triukai, reikia

stipraus fizinio pasiruošimo, mėgti adrenaliną ir, aišku, prisiimti riziką už save. Mums smagumas prasideda, kai vėjas pučia bent penkiolika metrų per sekundę, o kiti sportininkai jau net nelipa į vandenį. Tokiomis ekstremaliomis sąlygomis dažniausiai ir man pačiai prieš einant į vandenį reikia pagalbos prilaikyti aitvarą.

– Prieš mūsų pokalbį užsiminei apie dar mažai kam žinomą savo naują karjerą – jėgos aitvarų sporto teisėjavimą. Pasidalink savo teisėjavimo patirtimi!

– Šiek tiek atitrūkusi supratau, kaip stipriai noriu likti jėgos aitvarų sporto srityje. Pirma, sulaukiau kvietimo teisėjauti varžybose Lietuvoje, vėliau pasaulinėse ,,Big air“ disciplinos varžybose Keiptaune, o rugsėjį vyksiu teisėjauti į Tarifą. Susitraumavęs, į kitą pusę perėjęs sportininkas – dažnas atvejis. Kadaise svajojau plaukti didžiausiose pasaulio jėgos aitvarų varžybose „Red Bull King of the Air“. Planas pasikoregavo ir dabar svajoju šiose varžybose sudalyvauti kaip teisėja. Manau, jeigu ne šiemet, tai kitąmet jau turėtų pavykti.

Man pradėjus profesionaliai plaukioti, „Big air“ disciplinoje varžėsi tik pora moterų. Smagu, kad dabar varžybose dalyvauja jau virš dešimt moterų, kurios plaukia labai aukštu lygiu, o aš istorijoje esu pirmoji moteris teisėjų rate. Moterims šioje disciplinoje tikrai sudėtingiau tiek fiziškai, tiek psichologiškai, nes mūsų savisaugos instinktas stipresnis nei vyrų. Neretai skiriu moterims šiek tiek daugiau taškų nei teisėjai vyrai, nes iš savo moteriškos perspektyvos žinau, kiek daug psichologinių pastangų reikalauja šis sportas.

– Kokia yra jėgos aitvarų sporto teisėjavimo darbo specifika?

– Paprastai varžybose būna nuo trijų iki keturių teisėjų, kurie ir patys galėtų varžytis panašiame lygyje. Man šiuo atveju yra sudėtingiau, nes ties tam tikra riba sustojau, bet vis tiek šioje disciplinoje turiu patirties. Nuoširdžiai galvojau, kad teisėjo darbas yra smagesnis. Realybėje nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro praleidi saulėje ir vėjyje, o tai tikrai vargina. Pastaruoju metu dalyviai progresuoja nežmonišku greičiu ir išdarinėja kosminius triukus. Viskam sužiūrėti būtinos išlavintos akys. Dažniausiai daugiau nei pusė balų susideda iš pasiekto aukščio, o likusi dalis skirta vertinti kitiems niuansams: technikai, ekstremalumui, rotacijų kiekiui, galingumui ir panašiai. Triukas vertinamas dešimtbalėje sistemoje, bet istorijoje dar niekam nepavyko pasiekti dešimtuko.

– Pabaigai, kada jautiesi laimingiausia?

– Kai matau ateinančią audrą. Tada su komanda uždarome mokyklą ir važiuojame plaukioti į jūrą. Daug vėjo, draugai ir aitvarai.

Nuotrauka: Justina Butkutė

Nuotrauka: Danas Macijauskas

Tegu laivas plaukia

O prasidėjo viskas paprastai, nebuvo jokio stebuklo. Karolio Valentos vaikystė prabėgo visai šalia Kauno marių. Į Kauno jachtklubą jis atsekė paskui brolį, būdamas vos devynerių. „Nori pamėginti?“ – tąsyk paklausė treneris. Lipdamas į laivą, Karolis niekaip negalėjo pagalvoti, kad vanduo, burės ir laivai taps neatsiejama gyvenimo dalimi, o ant jo krūtinės vieną dieną kabos čempiono medalis. Dar daugiau – jis entuziastingai ieškos kelių, kaip Lietuvą paversti vandens ir laivų šalimi.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė, Nuotraukos: Lina Jushke

Visą istoriją skaitykite popieriniame „LAMŲ SLĖNIO“ vasaros numeryje!

Kaip vėžlys susidraugavo su krokodilu

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Monika Penkutė, La Sonrisa de Beatriz

Norint susidraugauti su krokodilu, reikia žengti lemiamą žingsnį – įveikti baimę ir galbūt šiek tiek surizikuoti, – apie naujojo vaikų drabužių prekės ženklo „Turtle on Croco“ gimimą pasakoja jo kūrėja Vilma Pagirė. Ši po karšta Kanarų saule gimusi istorija yra tarsi odė gerumui. Ji primena apie svarbiausias gyvenimo vertybes ir įrodo, kaip svarbu žengti žingsnį, kuris, nors iš pradžių ir baisus, pakeičia gyvenimą.

Suvokiau, kad mada nėra vien tendencingos spalvos ir detalės, mada – tai sugebėjimas tokias detales integruoti į kuriamo ženklo stilių, mokėjimas sukurti vientisumą, jį nuolat atnaujinant ir stebinant pirkėją.

– Vilma, daug laiko dirbote su žinomais dizaineriais ir iš labai arti stebėjote, kaip jie kuria, kaip dirba, kam skiriamas didžiausias dėmesys. Kaip šios patirtys pakeitė jūsų suvokimą apie madą?

– Patirtis su dizaineriais ir kitais mados srities gamybos ekspertais padėjo aiškiau suprasti, kas yra komercinė mada: kolekcijos skirtos sudominti, parduoti ir laukti atgal sugrįžtančių klientų. Suvokiau, kad mada nėra vien tendencingos spalvos ir detalės, mada – tai sugebėjimas tokias detales integruoti į kuriamo ženklo stilių, mokėjimas sukurti vientisumą, jį nuolat atnaujinant ir stebinant pirkėją. Atpažįstamumas yra vienas didžiausių komplimentų kūrėjams. Darbo patirtis kūryboje išmokė nepamesti praktiškumo: modelių konstrukcijos turi slėpti galimus figūros trūkumus, drabužiai turi būti patogūs ir praktiški derinant juos su kitais drabužiais, be to, reikia optimaliai parinkti audinius, kad jie būtų patrauklūs klientui savo sudėtimi, pojūčiu ir estetine išvaizda, tačiau per daug neiškeliantys galutinės produkto kainos. Pasirūpinti šiais ir daugeliu kitų niuansų yra itin sudėtingas ir ilgas procesas, kurio imasi didžiulė komanda. Ši patirtis man suteikė galimybę išmokti, kaip kolekcija kuriama nuo A iki Z, ir įvertinti, kad net ir mažiausios detalės – sagos, užtrauktukai ar etiketės – yra reikšmingos.

– Visgi prieš kelerius metus nusprendėte pakeisti kryptį ir neseniai sukūrėte liniją vaikams. Kaip ir kodėl jūsų viduje įvyko šis posūkis?

– Auginame du vaikus, kuriems pirkti drabužius tenka gana dažnai, o tai natūraliai suteikia galimybę domėtis vaikų mada. Dėl profesinės patirties mados srityje nejučiomis pradėjau analizuoti tiek ženklų kuriamas kolekcijas, tiek jų skleidžiamas socialines žinutes. Supratau, kad man ši sfera artima. Ir nors joje yra iššūkių, bet kartu čia labai daug laisvės.

– Užsiminėte, kad nepaisant didžiulės patirties mados pasaulyje pereiti kurti vaikams buvo baugu.

– Vaikai yra labai nuoširdūs: jiems patinka arba ne. Jei audinys nemaloniai liesis prie kūno – jo nė neužsidės. Jei bus nepatogu – drabužio nenešios. Jei tiesiog nepatiks spalva ar piešinys – jie taip pat išreikš tvirtą nuomonę. Be to, juk drabužį vaikams perka tėvai, tad jis turi tikti ir patikti dviem skirtingoms grupėms ir atliepti bendrus jų poreikius. Nusprendžiau pabandyti ir stebėti, kaip eisis kūrybos eiga. Pradėjusi kurti pirmuosius modelius, dėlioti inspiracijas ir aplikacijų eskizus, parodžiau juos savo vaikams. Jiems patiko! Pasiuvusi

pirmuosius modelius, juos parodžiau dar keliems vaikams, paprašiau pasimatuoti ir atvirai papasakoti, kaip jaučiasi. Jiems taip pat patiko. Na, o kad pasirinkau teisingai, galutinai supratau jau tik kolekcijos fotosesijos metu. Vaikai nuoširdžiai puošėsi drabužiais, jautėsi su jais gerai ir vis klausė, ar galės vienus ar kitus pasilikti. Per visus šiuos metus dirbant su moteriškais drabužiais neteko patirti tiek gerų emocijų, kiek jų patyriau su vaikais. Žinoma, prie to prisidėjo ir talentinga fotografė Monika, kurios kuriama atmosfera vaikus tiesiog užburia.

– Girdėjau, kad pavadinimas gimė dukrai pamačius vaizdą zoologijos sode?

– Taip, kartu su šeima lankėmės zoologijos sode Tenerifėje. Nors parkas išties įspūdingas ir jame galima pamatyti daugybę egzotinių gyvūnų, mūsų trejų metų dukra Mėja susižavėjo krokodilais ir ypač vienu, ant kurio nugaros prieš saulę šildėsi vėžliukas. Šis vaizdas jai taip įsiminė, kad vėžlys ant krokodilo tapo pagrindiniais herojais mūsų vakariniuose pasakojimuose prieš miegą. Mane sužavėjo, kad vaikų visai negąsdino ir netrikdė dviejų itin kontrastingų gamtos gyvūnų draugystė.

– Ar tokią istoriją – apie vėžlio ir krokodilo draugystę – ir pasakoja šis prekės ženklas? Ko moko ši miela ir paprasta istorija?

– Tai yra istorija apie vėžlio norą susirasti draugų. Tarp visų įprastų pasirinkimų, jį patraukė kitoks – iš pradžių keliantis baimę, tačiau kartu ir pažinimo džiaugsmą. Jis norėjo susidraugauti su krokodilu. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė neįmanoma – kaip galingų nasrų roplys ir mažas vėžliukas galėtų būti draugais? Vis dėlto vėžliukas sukaupė ryžtą, žengė ant krokodilo ir... susidraugavo. Nors grobuonio prigimtis kėlė baimę ir įtampą, laiminga pabaiga parodė – viskas yra įmanoma. Tereikia noro įveikti savo nerimą.

Viskas skamba paprastai, tačiau realiame gyvenime įveikti savo baimes ne visada taip lengva. Ypač vaikams. Ispanija yra žavi, nes joje vietiniai vaikai energingi, ekspresyvūs, tačiau kartu labai empatiški ir socialūs. Buvo labai įdomu stebėti, kaip mūsų vaikai, nemokėdami ispaniškai, bičiuliavosi su vietiniais. Įveikę savo vidinius krokodiliukus, vaikai galiausiai atrasdavo bendrą – žaidimų – kalbą. Taip stebint vaikų žaidimus ir sekant pasakas apie vėžliuką ant krokodilo, gimė prekės ženklas ir pagrindinė jo mintis.

Vėžliukas išlipo iš savo komforto zonos, žengė ant krokodilo ir susidraugavo. Jo laukė smagus potyris. To linkiu visiems vaikams –atradimų, augimo ir naujų draugysčių.

Atrodo, su šiuo prekės ženklu tėvams tarytum primenate, kaip svarbu leisti vaikams patirti džiaugsmo ir nuotykių pilną vaikystę? Kaip pati sakote, svarbu nesistengti auginti „patogių“ vaikų?

Ši istorija svarbi ir tėvams – leiskite vaikams visavertiškai augti, patiriant atradimo džiaugsmą net ir su kruopelyte rizikos. Nesistenkite auginti patogių vaikų vien dėl to, kad taip patogiau jums patiems. Norint susidraugauti su krokodilu, reikia žengti lemiamą žingsnį –įveikti baimę ir galbūt šiek tiek surizikuoti. Ir nors vaikų saugumas išlieka prioritetas, vis dėlto nereikėtų perlenkti lazdos ir riboti vaikų galimybių veikti, klysti, mokytis ir atrasti. Dažnai leidžiame vaikui tik tai, kas tėvams patogu. Bet juk taip smagu jiems leisti daugiau – užlipti ant kalniuko, išbandyti dažus ar tiesiog išsimurzinti! Drąsinkime juos tyrinėti. Mokykime nenusiminti, net jei krokodilas nuplaukia taip ir nespėjus susidraugauti.

– Norisi, kad drabužiai nebūtų vien tik rūbas. Kiek jūsų veikloje svarbus tvarumas?

– Aš tikiu, kad drabužis gali tapti socialine žinute mus supantiems žmonėms, pagalba integruojantis į norimą aplinką ar priemone išreikšti itin svarbias gyvenimo pažiūras. Nors pasaulis apie tvarią madą aktyviai kalbėti pradėjo neseniai, man buvo svarbu įsigilinti ir daugiau sužinoti, kas iš tiesų yra tvari mada, o kas šia sąvoka tik dangstosi.

Blair Kanis ir Matteo Wardas tapo mano pirmaisiais tvarios mados herojais ir nešėjais, kurie labai aiškiai ir paprastai paaiškina, kas yra tvari mada. Tvari mada – tai, visų pirma, mažesnis vartojimas. O mažiau vartojame tada, kai renkamės kokybiškus ir tendencijoms nepataikaujančius drabužius. Drabužis yra tvarus, kai jo gamybai stengiamasi išnaudoti kuo mažiau energijos, žmogiškųjų išteklių, kai jam naudojami organiški, perdirbti ar pagal naujausias technologijas pagaminti audiniai. Neseniai teko lankytis Paryžiuje, audinių parodoje, kurioje didžioji dalis jų buvo ne tik tvarūs, bet ir inovatyviai pagaminti iš tokių neįtikėtinų žaliavų kaip perdirbtas maistas, vorų tinklai ar baltymai. Vis dažniau audiniams dažyti naudojamos natūralios medžiagos ar spalva išgaunama panaudojant perdirbtas žaliavas. Taip pat drabužis yra tvarus, kai jis pagaminamas atsakingose įmonėse, kuriose mokamas sąžiningas atlygis, užtikrinamos saugios darbo sąlygos, lygios galimybės ir pagarba žmogaus teisėms. Man svarbu stengtis ne tik kurti tvarius drabužius vaikams, bet ir daugiau jiems apie tai pasakoti. Tikiu, kad vaikai yra mūsų pasaulio ateitis ir jiems taip pat reikia leisti jaustis atsakingiems už geresnę ateitį. Kaip sakė Matteo Wardas, nežinome, kaip pasaulis atrodys po šimto metų, bet jei pradėsime apie tai galvoti dabar, būsime pasiruošę ateičiai.

– Su mados pasauliu dirbate jau ne vienerius metus – ar kartais nesusidaro įspūdis, kad jame šia sąvoka žongliruojama per lengvai? – Kūrybos procese vienas iš sau iškeltų uždavinių buvo išsiaiškinti, kurie ženklai kuria tvarią, ekologišką produkciją ir kaip tai įrodo bei komunikuoja klientui. Mane maloniai nustebino, kad tikrai daug ženklų naudoja sertifikuotus ekologiškus arba perdirbtus audinius, pakuotes, net skatina daiktus nuomoti. Kolekcijos yra pagamintos Europoje, atsakingose įmonėse, mažomis, ribotomis kolekcijomis. Mitas, kad tvarus produktas – negražus, jau nebegalioja. Mano nuomone, tvarios mados ateitis yra maži prekės ženklai, kurie sugeba suvaldyti gamybos procesus, renkasi kokybiškus audinius, kuria mažas kolekcijas. Be viso to, mažiems prekės ženklams itin svarbi socialinė žinutė, kuri ne tik skambiai juos apibūdina, bet ir tampa jų kūrybos esme. Apsilankiusi naujausiose audinių parodose ir pamačiusi, koks didelis dėmesys yra skiriamas tvarumui ir inovacijoms, galiu drąsiai teigti, kad mada gana sparčiai verčia naują puslapį.

– O ką apie tai pasakojate savo vaikams? Kodėl svarbu vaikus mokyti atsakomybės už gamtą?

– Prieš metus mūsų penkerių sūnus Adas pamatė plakatą, kuriame buvo sužaloto, tinkle įsipainiojusio vėžlio nuotrauka. Jam kilo daugybė klausimų, kodėl taip atsitiko. Paaiškinome, kad mūsų išmetamos šiukšlės ir perteklinis vartojimas kenkia gamtai ir gyvūnams, dėl to esame atsakingi mes. Kiekvienas mūsų geras arba blogas poelgis daro įtaką, kokioje žemėje gyvensime ateityje. Adas iki šiol negali praeiti pro gatvėje rastą šiukšlę, stengiasi atskirti ir rūšiuoti atliekas, o žaislų dalybos su draugais tapo puikia priemone atsisakyti jų pertekliaus.

– Šiandien vaizdais nusikeliame į saulėtus Kanarus – kaip su „Turtle on Croco“ ir jūsų šeima siejasi Tenerifė?

– Jau seniai esame įsimylėję ispanų kultūrą, mentalitetą ir saulėtą orą. Po kelių mėnesių svarstymų nusprendėme kurį laiką pagyventi Tenerifėje. Neturėjome jokių lūkesčių ar konkretaus plano. Apsistojome pietinėje salos dalyje prie pat vandenyno, vakarais po darbų keliaudavome į ramius paplūdimius arba šalimais esančius miestelius, kur daugiau laiko galėdavome praleisti vietinių ispanų draugijoje stebėdami, kaip plaukia jų kasdienybė. Savaitgalius skirdavome kelionėms po salą. Nieko nesitikėjome, bet tai tapo viena įsimintiniausių mūsų šeimos kelionių, kuri visada primins pamatytą vėžliuką ant krokodilo. „Turtle on Croco“ pavadinimo istorija, filosofija ir net sukurtų drabužių emocija buvo įkvėpta Kanarų, todėl ir naujos kolekcijos fotosesiją nusprendėme daryti ten. Esu labai dėkinga Monikai, kuri sutiko kartu su manimi užlipti ant krokodilo.

„Mus lydintys paveikslai kuria mūsų pasaulį. Ne tik kuria, bet ir daro jį geresnį, jautresnį, gilesnį“, – tiki „Meno Įspūdžių Gido“ instagramo @artmonamourlt kūrėja Dovilė Valiuškytė . Dar mokykloje užgimusi, o archeologijos studijų metu tik sustiprėjusi meilė menui ir visoms jo formoms Dovilę lydi iki šiol. Paveikslų galerijos, koncertai, kinas, festivaliai – meno jos gyvenime be galo daug, tačiau pačios artimiausios kūrėjai erdvės – galerijos. Erdvės, kurios veikia per estetinio įkvėpimo ir emocinę prizmes, kur ji jaučiasi įprasminusi savo laisvalaikį.

Menas kaip žmogaus kūrybinės išraiškos forma

Tekstas: Adelė Galdikaitė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Dovile, 2021 m. instagramo paskyroje @artmonamourlt pasirodė pirmasis įrašas, skelbiantis, kad ši paskyra – meilės kūrybinei tikrovei išraiška. Papasakokite, kaip kilo idėja kurti „Meno Įspūdžių Gidą“ ir ką jums reiškė šie žodžiai?

– Pamenu, buvo 2021 m. kovas, kai mečiau nemėgstamą darbą ir tuomet, dar pandeminiu laikotarpiu, išėjau į nežinomybę. Siekdama labiau įprasminti savo, kaip aš mėgstu sakyti, bimbinėjimą, nusprendžiau susiimti ir pagaliau sukurti meno paskyrą, apie kurią vis pagalvodavau. Man pačiai labai trūko tokių – kultūrinių – paskyrų, tačiau didžiausia motyvacija ir užsibrėžtas tikslas buvo vienas – metus laiko kurti turinį, kad kitąmet gaučiau „Kino pavasario“ akreditaciją. Ir man pavyko! (Šypsosi.) Pats @artmonamourlt pavadinimas irgi susijęs su festivaliu. 2017 m. „Kino pavasaris“ rodė filmą „Ana, mon amour“. Nors pats filmas taip ir liko nepamatytas, bet junginys „mon amour“ nebepaleido. Prasidėjęs grotaženklių lietus #artmonamour, #cinemamonamour ir t. t. turėjo rasti vietą, kur galėtų lyti į valias. Tad @artmonamourlt

– meilės kūrybinei tikrovei išraiška. Ką reiškia šis junginys? Meilę. Meilę menui. Juk pats menas ir yra apibrėžiamas kaip žmogaus kūrybinės išraiškos forma. Į pavadinimą norėjau įpinti patį meno apibrėžimą, kuris aprėpia visas meno disciplinas: ar tai būtų dailė, muzika, kinas, architektūra ar kas kito.

– Ar pamenate, kada ir kaip pirmąkart įsižiebė jūsų aistra menui?

– Ko gero, tai nutiko mokykloje, kurioje viskas sukosi apie muzikavimą. Dešimt metų dainavau, skudučių, kanklių būreliai, iki kol dvyliktoje klasėje viską mečiau... Tuomet – studijos savotiškoje meno specialybėje – archeologijoje. Būtent čia ir formavosi skonis, akys atsimerkė tikram kinui, augo aistra menui. Studijuodama archeologiją, klausiau net tris kinui skirtus kursus: važinėdavau pas Živilę Pipinytę

į LMTA klausyti „Klasikinio Holivudo“ paskaitų, pas filosofą Nerijų Milerių lankiau „Apokalipsės kine“ užsiėmimus, o pas filosofą Kristupą Sabolių klausiau estetikos paskaitų. Man net dabar širdis apsąla prisiminus! Estetikos paskaitų metu atradau Mariną Abramovič, kuri iki šiol yra mano pati mėgstamiausia menininkė.

Pamenu, vienos paskaitos metu dėstytojas įjungė serialo „Sopranai“ ištrauką ir pasakojo, kad šis serialas seka Aristotelio poetikos principais ir juos paneigia. Estetikos paskaitos – vienas geriausių man gyvenime nutikusių dalykų. (Šypsosi.)

– Kokį šilčiausią su meno pasauliu susijusį prisiminimą nešiojatės širdyje?

– Iš artimesnių prisiminimų – išpildyta svajonė, apsilankymas Venecijos meno bienalėje. Kokia meno patirtis! Įsimintina akimirka – po visos dienos meno nuotykių viešbučio fojė su drauge patogiai atsisėdome ir dalinomės įspūdžiais. Apsikeitėme telefonais ir žiūrėjome, ką įamžinome per dieną, – kaip įdomu stebėti, kas tavo akies nepagavo, tačiau sujaudino kitą žmogų! Būtinai sugrįšiu į Venecijos meno bienalę kitą vasarą. Beje, norinčių keliauti drauge sąrašas vis didėja. Kviečiu tik jungtis!

– Jūsų profilyje pamačiau labai gražią frazę, kurią išsinešėte iš šių metų „Kino pavasario“ filmo „Apolonija, Apolonija“: „mus lydintys paveikslai kuria mūsų pasaulį“. Regis, ši frazė puikiai atspindi jus pačią, tiesa?

– Frazė iš gražiausio šių metų „Kino pavasario“ filmo! Nors iš viso pamačiau dvidešimt vieną filmą, „Apolonija, Apolonija“ iki šiol išliko pats mėgstamiausias. Labai rekomenduoju!

O frazė, išties, tiesiai į širdį... Mus lydintys paveikslai kuria mūsų pasaulį. Ne tik kuria, bet daro jį geresnį, jautresnį, gilesnį. Menas mane labiausiai veikia per estetinio įkvėpimo bei emocinę prizmę –jaučiuosi prisisotinusi, įsikvėpusi...

– Per visus šiuos metus, koks regėtas reginys įsiminė ir palietė labiausiai? Kokį patyrimą norėtumėte pakartoti?

– Balandžio pabaigoje buvau Berlyne vykstančiame galerijų savaitgalyje „Gallery Weekend Berlin“, kuriame dalyvavo penkiasdešimt penkios galerijos. Tačiau geriausiu šios kelionės patyrimu tapo instaliacijų galerija „Dark Matter“ – interaktyvios šviesos instaliacijos, rodomos tamsiose buvusios gamyklos patalpose. Vien dėl šių instaliacijų kada nors grįšiu į Berlyną! Beje, nauja įspūdinga „Dark Matter“ instaliacija jau startavo ir tęsis iki pat rugsėjo. @artmonamourlt paskyroje dalinausi įspūdžiais apie šią galeriją – galite užmesti akį, o susidomėję galbūt pasičiupsite ir skrydžio bilietus. (Šypsosi.)

Šiais laikais turbūt geriausiai galima įsitraukti ir patirti meną giliau nustojus lėkti –užsidarius kino ar teatro salėje ir atsiribojus nuo visų išorinių dirgiklių.

– Gal galėtumėte apibūdinti dabartinį savo interesų lauką: kokius renginius, patirtis, įvykius norisi atrasti ir nepraleisti? Ar jaučiate, kaip jūsų interesai kito nuo pirmosios pažinties su menu?

– Visos naujienos apie netrukus vyksiančius renginius mus dabar pasiekia per socialinius tinklus, todėl labai mėgstu įlįsti į „Facebook Events“ skiltį ir tiesiai telefono kalendoriuje žymėtis patikusius renginius. Pavyzdžiui, Lukiškių kalėjime kiekvieną pirmadienį iki pat rudens galėsime pamatyti filmus iš svarbiausių kino festivalių. Taip pat kitai savaitei numatyti net trys spektakliai! Tačiau be konkurencijos laukiamiausias metų renginys Lietuvoje man – „Kino pavasaris“, ir taip jau daugybę metų. Turėjau galimybę susipažinti su dalimi festivalio komandos, tad juokavau, kad man festivalis – didesnė šventė nei gimtadienis kartu su Kalėdomis sudėjus. (Juokiasi.)

– Dovile, o koks jūsų asmeninis skonis?

– Iš tiesų, sunku įvardyti, esu labai įvairialypė. Galiu eiti į džiazo festivalį ir taip pat pasileisti plaukus su savo sielos muzika „dubstep“ ar „drum & bass“. Tik šių patirčių man tenka ieškoti svetur, nes Lietuvoje vakarėliuose daugiausiai dominuoja „techno“ stiliaus muzika.

Su metais vis labiau norisi ne kiekybės, o kokybės. Kaip vienu metu buvo festivalių su palapinėmis laikas, taip dabar norisi visiško komforto. Kovą buvau Lisabonos mieste vykstančiame elektroninės muzikos „Sonar“ festivalyje. Nesitikėjau, kad VIP bilietų turėtojai bus tokie privilegijuoti: gali patekti į visus užkulisius, čia pat užkalbinti savo mylimą atlikėją – nuostabu!

– Neretai atrodo, kad pradėjome meną vartoti kaip dar vieną masinio naudojimo prekę: greitai, neįsigilindami, tik tam, kad galėtume užsidėti varnelę „aš ten buvau“. Kaip išmokti patirti meną giliau?

– Koks aktualus klausimas! Tai ypač pajaučiau rugpjūtį, lankydamasi Venecijos meno bienalėje. Nors tai buvo labai įsimintina patirtis, kurią tikrai žadu pakartoti, tačiau kartu bienalės metu susiduri su tokiu meno kiekiu, kurio fiziškai neįmanoma aprėpti. Aš tai vadinau „meno koma“ – kai po kelių intensyvių dienų jau nė nebegali skaityti aprašymų, nes nebeįsisavini pačios informacijos: autoriaus, kūrinio minties ir t. t. Be to, prie distrakcijų prisideda ir nemažai darbo reikalaujantis užsiėmimas – dalinimasis socialiniuose tinkluose, taip pat slopinantis akimirkos žavesį. Pati esu kelyje ir dar tik mokausi nebandyti visko aprėpti, nes tarp malonumo ir pervargimo – plona riba. Šiais laikais turbūt geriausiai galima įsitraukti ir patirti meną giliau nustojus lėkti – užsidarius kino ar teatro salėje ir atsiribojus nuo visų išorinių dirgiklių. Kai lieki tik tu ir menas.

– O kokiame pati esate etape – kokios mintys, darbai, svajonės šiuo metu užpildo jūsų kasdienybę?

– Šiomis savaitėmis jaučiuosi kaip bitutė: dūzgiu, lakstau – tik spėk viską aprėpti! O iš tiesų šiuo metu man labai geras laikas, už kurį galiu būti tik dėkinga. Visas gerumas prasidėjo nuo išėjimo iš nekenčiamo darbo šį vasarį. Ir pirmą kartą taip greitai – kiek daugiau nei po mėnesio. Kartais reikia, o gal net ir privalu iš komforto zonos išeiti į visišką nežinomybę... Ir tikrai atsiras kas nors, kur tau lemta būti. Tik reikia nepabijoti žengti žingsnį. Kaip tik praėjusią savaitę vienoje paskaitoje psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis dalinosi: „Net jei ir bijome, darykim. Ir tik tada kažkas keisis viduje. Bijokit – bet veikit.“ Išėjusi iš darbo, du mėnesius atostogavau, lankiau jogą, ėjau į „Kino pavasario“ filmus, pirmą kartą viena išvykau į kelionę Portugalijoje... Po šių kelių nuostabių laisvės, atostogų mėnesių kelias nuvedė į reklamos agentūrą, kurioje širdžiai tikrai daug mieliau nei prieš tai buvusiame finansų sektoriuje.

– Šiuo metu labiausiai jūsų širdį džiuginantis reginys, knyga, filmas, meno ar muzikos kūrinys yra?

– Šio pokalbio metu labiausiai širdį sušildė prisiminimai. Tų prisiminimų vedama norėčiau dar kartelį išskirti serialą „Sopranai: mafijos kronika“. Matytas du kartus ir jaučiu, kad beldžiasi noras žiūrėti dar kartą. Manau, daug ką pamatyčiau naujai, kitaip. Kad ir kiek gėrio matyta per trisdešimt vienerius gyvenimo metus, bet „Sopranų“ niekas taip ir nepralenkė – šedevras!

– Na ir pabaigai, ar galėtumėte pasidalinti savo vasaros „Meno Įspūdžių Gidu“, jei jau tokį turite suplanavusi?

– Kalendorius jau truputį užsipildęs. Birželį laukia keli koncertai – grupės „M83“ bei Beyoncé. Dieną po koncerto Varšuvoje ketinu skirti kultūrai, aplankyti bent keletą galerijų. Liepos 29–rugpjūčio 6 d. Kaune laukia didžiausias scenos menų festivalis „Contempo“, kuriame būtinai reikės apsilankyti, kaip ir tarptautiniame gatvės menų festivalyje Vilniuje „Spot“, kuris vyks nuo birželio 29 iki liepos 2 d. ir kuriame galėsime išvysti tokias įdomybes kaip šiuolaikinio cirko spektaklis medžiuose. O vasarą uždarysiu Kopenhagoje, kur sąraše tikrai bus vienas mieliausių užsiėmimų gyvenime – eiti į galerijas. (Šypsosi.)

Kiekvieną rytą „Radio Vilnius“ interneto bangomis nuskamba M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, o tada

spalvingos kaip pats Vilnius autorinės rezidentų laidos. Interneto radijo bendraįkūrėjai Kotryna Briedytė ir Manfredas Bajelis džiaugiasi, kad jau dvejus metus skaičiuojantis projektas suburia draugėn gyvą, dinamišką, visiems atvirą muzikos ir kultūros bendruomenę.

Miesto garsų sintezė

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, Nuotraukos: Rūta Floral

– Kotryna, Manfredai, ką tik atšventėte antrąjį „Radio Vilnius“ gimtadienį. Kaip nuotaikos? Kokie jums buvo tie dveji metai?

Manfredas: Nuotaikos labai geros. Gimtadienis – ta viena proga metuose, kai vienoje vietoje sutinkame beveik visus savo laidų vedėjus. Apima nerealus jausmas, kai supranti, kad visi šie žmonės patikėjo mūsų idėja ir kad jokia kita proga tiek daug žmonių iš labai skirtingų sferų greičiausiai nesusitiktų. Tai – didelė jėga.

Kotryna: Tiesa, ir nors dveji metai buvo pilni visko, svarbiausia – daug grįžtamojo jausmo, kuris padeda mums judėti į priekį.

– Skaičiau, kad tai buvo ilgai brandinta svajonė. Ar su panašiomis emocijomis viskas prieš tuos dvejus metus ir užgimė? Papasakokite plačiau, kaip judu susitikote ir kaip nusprendėte, kad Vilniui reikia radijo?

Manfredas: Vilniui tikrai reikėjo šiuolaikiško, drąsaus, visiems atviro radijo, kuris suburtų visus miesto kūrybingus žmones į vie-

ną vietą. Radijo, kuris palaikytų subkultūras, norėtų keisti miesto veidą, negalvotų apie reitingus. Kontempliavome jį labai seniai, bet karantino metu pagaliau atsirado ir laiko, ir tinkama vieta.

Kotryna: Radijas veikiau buvo Manfredo ilgai brandinta svajonė, man tai buvo gana spontaniškas sprendimas prisijungti. Ir nors tuo metu pretenzingai pasirinkome pavadinimą, net negalėjau pasvajoti, kad radijas šitaip užaugs, sujungs tiek daug įvairių disciplinų atstovų, kurie iš didelio entuziazmo išties kurs miesto audioportretą.

– Jei reikėtų apibrėžti, koks „Radio Vilnius“ būtų žmogus, –kaip jis atrodytų, kokį paltą vilkėtų?

Kotryna: Matyt, identifikuotu save ne juo, o nedvinariu jais (angl. they), vilkėtų daug iš pirmo žvilgsnio nederančių, skirtingų storų ir permatomų audinių sluoksnių, galbūt turėtų spenelyje auskarą. Gal jie būtų labiau panašūs ne į žmogų, o į miesto legendą ar flâneur – slampinėtoją, kuris vaikšto Vilniumi tam, kad jį patirtų.

Veikti iš idėjos – labai retas reiškinys kapitalistinėje visuomenėje, bet jei tam visgi pavyksta rasti bendraminčių, susikuria nuostabi energija, o atlygis tave susiranda visai per kitus galus ir netikėtomis formomis.

– Kas kuriant šį projektą jums buvo svarbiausia pačioje pradžioje ir kas svarbu dabar?

Manfredas: Pradžioje svarbiausia buvo muzika, dabar suprantame, kad galime turėti ir balsą.

– Ar abu esate idėjų žmonės? Turiu omenyje, kad esate nekomercinis projektas – reklamų jūsų eteryje neišgirsime.

Kotryna: Būdami nekomercinė stotis, esame laisvesni. Laisvesni nebūtinai įtikti klausytojui, rizikuoti, eksperimentuoti, retkarčiais groti pusės valandos kūrinius, kuriuose skamba viena pianino nata, laisvesni kirčiuoti žodžius kaip patinka, tyrinėti tai, kas dažnai lieka populiariosios kultūros, dėmesio ekonomikos paraštėse, bet kas nuoširdžiai mums įdomu, traukia ne tik tyrinėti, bet ir tuo dalintis. Manau, tai yra labai didelė vertybė, ypač šiame amžiuje, kuriame dažniau matuojama kiekybiniais, o ne kokybiniais vienetais.

Manfredas: Veikti iš idėjos – labai retas reiškinys kapitalistinėje visuomenėje, bet jei tam visgi pavyksta rasti bendraminčių, susikuria nuostabi energija, o atlygis tave susiranda visai per kitus galus ir netikėtomis formomis.

– Vienas reikšmingiausių „Radio Vilnius“ raktažodžių – bendruomenė. Papasakokite apie ją. Kaip ji formavosi, kaip kito per gyvavimo laikotarpį, kaip prisijungė ir prisijungia jūsų rezidentai?

Kotryna: Neklysti. Bendruomenė yra „Radio Vilnius“ ašis, šerdis ir jėga, kurios dėka esame gyvi. Formavosi ji visai natūraliai, iš pradžių draugų rate, o vėliau paskelbėme kelis atvirus šaukimus, kurių metu prisijungė daugiau rezidentų. Visada esame atviri naujoms idėjoms – jei skaitai ir jauti, kad jau seniai svajoji pradėti laidą, parašyk mums: info@radiovilnius.live.

– Jūsų radijo tinklelis – maloniai spalvingas. Kokių laidų pasiklausote patys?

Kotryna: Svarbiausia yra įvairovė. Stengiamės, kad tinklelyje jos nestigtų, įtraukiame skirtingus žanrus, subkultūras ir kultūros sritis. Jame rasite tiek muzikos (nuo klasikinių garsų iki metalo, nuo aplinkos įrašų iki nišinių popdainų), tiek pokalbių laidų (apie kiną,

šiuolaikinę madą, meną, mokslą), tiek įvairių eksperimentinių formatų (kaip muzikinių „stand up“ ar transliacijų iš netikėčiausių vietų). Tačiau turime ir keletą nuolatinių dėmenų: tarkime, kiekvieną rytą, šeštą valandą, eteryje nuskamba M. K. Čiurlionio kompozicija

„Miške“, nuo septynių iki devynių – džiazui dedikuotas grojaraštis „Jazz Power Shower“, vėliau rytinė laida „Mes jau dirbame“, o po jos, nuo vienuolikos iki vidurdienio, – lietuviškos muzikos archyvai „Sukasi Planetos“.

Manfredas: Kaip muzikos redaktorius ir vienas iš programos sudarytojų, stengiuosi bent trumpai išgirsti visas laidas, kad galėčiau patarti ar tiesiog padėkoti, bet esu ir tiesiog smalsus klausytojas bei naujos muzikos ieškotojas: mėgstu Audriaus Pociaus ir Deimantės Bulbenkaitės „Puotą“, Mariaus Čižausko „Suokalbį“, Marijaus Aleksos, Fillipos Raskovic, Kamilės Krasauskaitės, Iliaus, Jūros Elenos, Isla to Isla muzikines laidas.

– Kalbant apie bendruomenę ir žmones, neseniai visai šalia jūsų studijos duris atvėrė ir „Café Vilnius“, – ar dažnai ten užbėgę sutiksime prie kavos puodelio ir jus pačius?

Manfredas: Aš gyvenu tame pačiame kieme, tad kavinukėje lankausi kasdien. Su „Café Vilnius“ tarsi iki galo įgyvendinome savo sumanymą. Kai prieš dvejus metus atidarėme radijo studiją, planavome, kad joje bus galima gauti kavos, plokštelių, literatūros, sutikti kitus rezidentus, bet labai greitai supratome, kad vietos viskam per mažai. Be to, radijas prisipildė laidų vedėjų, kurie nori ne tik groti muziką, bet ir vesti pokalbių laidas, o tai su kavinės šurmuliu nelabai dera.

Kotryna: Iš tikrųjų „Café Vilnius“ mes naudojame ir kaip darbo, ir kaip susitikimų vietą, tad ten trinamės labai dažnai. Mane dažniausiai galima ten sutikti po rytinės laidos „Mes jau dirbame“, po kurios pokalbiai su pašnekovais dažniausiai persikelia į kavinę. O su kava irgi turime ypatingą ryšį – net ir pirma bendra radijo kolaboracija buvo su mūsų rezidentu Emanueliu Rykliu ir jo kavos skrudykla „Crooked Nose & Coffee Stories“, kurio pupelių kavą ir geriame kavinėje.

Pasaulyje internetinis radijas išgyvena visišką sužydėjimą, panašias radijo stotis turi beveik kiekvienas didelis miestas, o platus klausytojų ratas patvirtina jų poreikį.

– Internetinis radijas kaip medija – kuo jis pasižymi, kokius laikus išgyvena ir kur link juda pasaulyje bei mūsų kraštuose?

Kotryna: Internetas suteikė radijui naujų formų ir pasiekiamumo – jis nebėra apribotas dažnio bangų, tapo globalus ir visiems prieinamas. Pasaulyje internetinis radijas išgyvena visišką sužydėjimą, panašias radijo stotis turi beveik kiekvienas didelis miestas, o platus klausytojų ratas patvirtina jų poreikį. Taip pat ir čia – turime keletą sėkmingai gyvuojančių alternatyvių radijo stočių kaip mūsiškė ar „Palanga Street Radio“, „Radijo-Musikií“.

– Ar patys galite išskirti momentą, kai pirmą kartą ėmėte galvoti apie muziką ne kaip apie tiesiog klausymosi objektą, o kaip apie šį tą daugiau? Galbūt kaip reiškinį?

Kotryna: Retrospektyviai žvelgiant iš dabarties taško, toks momentas galėjo būti vaikystėje, kai vienus metus lankiau „Yamahos“ muzikos mokyklą ir namie grodavau išskirtinai savo sukurtas kompozicijas. Arba gal ankstyvoje paauglystėje, kai man buvo kokie dvylika ar trylika ir pirmą kartą išgirdusi „Nirvaną“ suvokiau, kad muzika gali būti pareiškimas. Vėliau perėjau daugelį subkultūrų, kuriose muzika tikrai buvo ir vis dar yra jas formuojantis bei suburiantis reiškinys.

Manfredas: Gali būti, kad tokį momentą prisimenu. Mano tėtis vieną kartą mašinoje garsiai klausė „Slade“ gabalo „Ooh La La in L.A.“ visą kelią iki Šventosios. Dar, man atrodo, buvo nusipjovęs odinių pirštinių pirštų galus ir šiek tiek duslintuvo, kad žiguliukas labiau primintų sportinę mašiną. Buvo karšta vasaros diena, lėkėm

langus atsidarę į atostogas ir jausmas buvo pasakiškas. Vėliau suradau pirmą bendramintį, supratau, kad muzika yra būdas bendrauti. Na, ir aišku, paskui netikėtai atsidūriau miesto radijuje, kur radau savo svajonių darbą.

– „Radio Vilnius“ veikla neapsiriboja vien belaidžio ryšio bangomis – organizuojate šokius, renginius. Kuo šis momentas jums gražus ir ypatingas?

Manfredas: Iš esmės turbūt, kaip visada, tiesiog norime miestui pristatyti garsus, dėl kurių svaigstam patys, ir į vieną vietą surinkti savo draugus ir kolegas. Be to, renginiai mums gyvybiškai svarbūs iš finansinės pusės. Nors visi laidų vedėjai kuria idėjų vedami, turime kiekvieną dieną dirbančių techninių darbuotojų, visą eteryje skambančią muziką perkame legaliai, pradedame leisti kasdienes laidas, kurios reikalauja visos dienos darbo.

– Pasidalinkite, kokių muzikinių nuotykių žada ši vasara? Ko laukiate patys?

Manfredas: Praėjusią vasarą pristatėme savo mobilią radijo studiją ant ratų. Buvome gražiai įsikūrę ŠMC skulptūrų parke, bet dėl ten prasidėjusio remonto šiemet likome be vietos. Nusprendėme, kad šią vasarą nebūsime vienoje lokacijoje, o pakeliausime. Pirmas sustojimas gimtadienio proga buvo Katedros aikštėje, o vėliau planuojame prisiparkuoti Nidoje, Palangoje ir keletoje kitų įdomių vietų sostinėje.

Kotryna: Taip pat laukia keletas renginių, gyvų pasirodymų ir gal jau labai ilgai visiems žadėtas radijo leidybinės kompanijos startas.

Kaip veikia mūsų emocijos?

Neretai žmonės į terapiją ateina tikėdamiesi išmokti ko nors nebejausti: nerimo, pykčio, liūdesio ar kitų nemalonių emocijų. Deja, toks lūkestis nėra realistiškas. Tiesa tokia: visos emocijos, malonios ar nelabai, mums reikalingos. Ir nors šnekamojoje kalboje į klausimą, kaip jautiesi, esame įpratę atsakyti dviem trumpais žodžiais „gerai“ arba „blogai“, emocijų ir jausmų spektras yra gerokai didesnis. Beje, tyrimai rodo, jog emocijas reguliuoti geriau sekasi tiems, kurie turi turtingesnį emocijų žodyną.

Žmogaus emocijos – tai sudėtingas ir kompleksiškas patyrimas. Be to, jos nėra izoliuotos, tad neretai sunku išskirti tik vieną –

daug dažniau tuo pat metu išgyvename kelias. Kas gali padėti geriau suprasti, kaip veikia emocijos? Kaip jas atpažinti ir suvaldyti? Apie tai šiandien ir kalbamės.

EMOCIJŲ FUNKCIJOS

Emocijos turi daugybę funkcijų, tačiau dialektinėje elgesio terapijoje skiriamos trys:

• Emocijos motyvuoja veikti. Kiekviena mūsų emocija motyvuoja ką nors daryti. Jei pykstu – ginuosi, bijau – ieškau saugumo, jaučiu gėdą – noriu pasislėpti ir atsitraukti, jaučiuosi kaltas – ieškau būdų savo kaltę išpirkti. Be to, emocijos mums padeda veikti labai greitai. Tai itin naudinga tada, kai neturime laiko įvertinti situacijos,

pavyzdžiui, stovime prieš užpuoliką, matome, kaip kas nors skriaudžia mūsų artimą žmogų, ar atsiduriame kitoje pavojingoje situacijoje. Emocijomis paremtas elgesys tikrai gali padėti išsaugoti gyvybę. Visgi turbūt kiekvienas mūsų galime prisiminti situacijų, kai stipriomis emocijomis pagrįstas elgesys mus vėliau privertė ir gerokai pasigailėti. Taigi ši staigi automatinė žmogaus reakcija gali būti labai naudinga, tačiau tikrai ne visada.

• Emocijos padeda komunikuoti su aplinka. Antra svarbi emocijų funkcija atsiskleidžia tarpasmeniniuose santykiuose – jos padeda susikalbėti ar geriau suprasti kitus žmones, taip pat efektyviau išreikšti savo poreikius. Tik gimę kūdikiai savo poreikius

Tekstas: Vaida Stankutė, klinikinė psichologė, platformos „Pasikalbėk“ bendraįkūrėja

rodo emocijomis, o globėjai iš kūdikio reakcijų ir verksmo supranta, ko tuo metu jam reikia. Tai labai svarbi ir giliai mūsų prigimtyje užprogramuota emocijų funkcija. Be to, mūsų emocijos gali paveikti ir kitų žmonių elgesį – pavyzdžiui, mano parodytas pyktis gali priversti kitą žmogų sustoti daryti tam tikrus veiksmus.

• Emocijos padeda komunikuoti su savimi. Tai, ką kartais vadiname nuojauta, irgi yra emocinis patyrimas, angliškai vadinamas gut feeling. Šis jausmas padeda suprasti, kas vyksta aplink, kaip viena ar kita situacija arba aplinka verčia mus jaustis.

Galime teigti, kad emocijos yra labai svarbūs vidiniai įvykiai, kurie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir padeda komunikuoti tiek su aplinkiniu pasauliu, tiek su savimi. Emocijas atpažįstame iš fizinių reakcijų, minčių ir impulsų veikti.

KODĖL MUMS REIKALINGAS VISAS EMOCIJŲ SPEKTRAS?

Nėra ,,gerų“ arba ,,blogų“ emocijų. Visi galime ir turime pykti, liūdėti, pavydėti, gėdytis ar dėl savo elgesio jausti kaltę. Tai visiškai normalu ir sveika. Vaikai, augantys aplinkoje, kurioje jiems neleidžiama pykti, verkti ar liūdėti, mokosi ne nejausti blogų emocijų, o paprasčiausiai jas slopinti. Ilgainiui tokie veiksmai jų vidiniame pasaulyje sukelia daug sumaišties.

Svarbu suprasti: mes negalime pasirinkti savo emocijų, juk jos kyla staigiai ir automatiškai. Negalime ir tiesiogiai jų kontroliuoti, tačiau visada galime kontroliuoti savo elgesį. Mes galime pykti ant kolegos, kuris uždavė erzinantį klausimą, tačiau vis tiek atsakyti jam ramiu tonu ir su pagarba; galime labai liūdėti ir nenorėti išlipti iš lovos, bet vis tiek atsikelti, susiruošti ir eiti į darbą ar sportą. Taigi nors emocijų ir nepa-

sirenkame, galime pasirinkti, kaip jausdami vienas ar kitas emocijas elgiamės.

KODĖL KARTAIS SUVALDYTI EMOCIJAS

TAIP SUNKU?SPEKTRAS?

Kaip jau minėta, emocijos kyla automatiškai ir labai greitai, tad tiesiogiai jų valdyti negalime. Žinoma, kiekvieno žmogaus reaktyvumas gali priklausyti nuo keleto veiksnių, pavyzdžiui, genetikos, pažeidžiamumo ar turimų įgūdžių. Genetiniai ir biologiniai veiksniai gali nulemti bendrą nervų sistemos jautrumą. Pažeidžiamumo veiksniai gali būti ir nuovargis, alkis, fizinis skausmas, patiriamas stresas ir panašiai. Patiriantis didelį fizinį skausmą, išalkęs ir neišsimiegojęs žmogus tikrai daug dažniau į gana neutralią situaciją sureaguos pykčiu ar susierzinimu. Be to, svarbu pastebėti, kad tai, kiek stipriai mus sutrikdys tam tikros emocijos, gali priklausyti ir nuo asmeniškai kiekvieno iš mūsų turimų nusiraminimo, įtampos ar streso valdymo įgūdžių.

KAS BŪTŲ, JEIGU NEBEJAUSTUME PYKČIO AR KITŲ NEMALONIŲ EMOCIJŲ?

Žmonės tikrai dažnai fantazuoja apie tai, kas būtų, jei nebejaustume nerimo, pykčio, kaltės ar gėdos, tačiau retai kada susimąsto apie tai, kad nejausdami šių emocijų taptume itin pažeidžiami. Pyktis yra emocija, kuri padeda atpažinti, kai peržengiamos mano ribos, kai esu puolamas, kai kyla grėsmė. Kaltė parodo, jog nusižengėme savo moralinėms normoms ar savo vidinėms taisyklėms. Gėda yra svarbi (nors ir labai nemaloni) socialinė emocija, kuri kyla tada, kai pajaučiame atstūmimo grėsmę. Gėdą galime pajusti ir patys vieni, dėl savyje gyvenančio vidinio kritiko balso. Liūdesys mobilizuoja aplinkinių palaikymą. Baimė padeda pažinti, kas kelia grėsmę ir skatina to vengti. Net pasišlykštėjimas turi itin svarbią – apsauginę – funkciją. Jis įspėja apie

galimybę užsikrėsti ar apsinuodyti.

Svarbu prisiminti: emocijos nėra faktai apie realybę. Emocijos atspindi vidinę žmogaus būseną ir dažnai būna susijusios su ankstesnėmis mūsų patirtimis, pažeidžiamumu ir tam tikrų išorės dirgiklių interpretacijomis. Labai svarbu mokytis patiriant stiprias emocijas įvardinti, ką jaučiame, ir pasitikrinti, kiek patiriama emocija ar jos stiprumas atitinka faktus. Pavyzdžiui, ar mano pyktis, kuris kilo išgirdus kolegos klausimą, iš tiesų reiškia, kad klausimas įžeidžiantis ar peržengiantis ribas? O gal šiandien aš tiesiog neišsimiegojau? Nepaisant to, pyktis, kurį jaučiu, vis tiek yra tikras. Šio emocinio patyrimo negaliu pasirinkti, tačiau galiu pasirinkti, kaip toje situacijoje elgsiuosi: piktai kalbėsiu su kolega ar akimirkai atsitrauksiu, įsivardinsiu, kas su manimi vyksta, ir į pokalbį grįšiu kiek nusiraminęs?

Nors emocijos nebūtinai atspindi faktus apie realybę, labai svarbu nenuvertinti nei savo, nei aplinkinių žmonių emocinių patyrimų. Juk skaudu išgirsti komentarus ,, nėra čia dėl ko liūdėti“ arba ,,baik tu, nėra ko pykti“. Emocijos kyla ne atsitiktinai ir turi priežastį (net ir tada, kai sąmoningai jos nesuprantame ar negalime įvardinti). Todėl itin svarbu gebėti patvirtinti, kitaip sakant, validuoti, savo ir kitų žmonių emocijas. Ir ne, validuoti tikrai nereiškia sutikti – tai reiškia patvirtinti, kad tam, kaip kitas jaučiasi, yra priežastis.

Gebėjimas savo vidinius reiškinius vertinti kaip svarbias žinutes apie save ir aplinką kiekvienam iš mūsų gali padėti keisti santykį su įvairiais vidiniais patyrimais.

Nespręsk sunkumų viena(s). Pasikalbėk su mumis.

www.pasikalbėk.lt

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Gamtoje ir su gamta

Prieš trejus metus Kūno ir judesio terapeutė Kristina Skaldina-Moška bei „Baltic Shamans“ galerijos ir kanapių ūkio įkūrėjas Martynas Moška paliko namus Užupyje ir išsikraustė į Aukštaitijos pievas. Šiose pievose, tarp vištų, vaikų ir traktorių, teka šviesus, kiek lėtesnis, bet spalvingas gyvenimas – darnoje su gamta, saugant ir mylint žemę, kuria vaikštai, ir kuriant rojaus sodą. Čia ir dabar.

– Kristina, Martynai, sveikinamės su jumis iš jūsų pievų ir laukų. Prieš kiek laiko iš Užupio pabėgote į Dienavagius? Ar tas pokytis atėjo natūraliai?

Kristina: Išties, natūraliai, nors ir gana greitai. Prieš tai tik kartais pasvajodavome apie gyvenimą gamtoje. Kai tai nutiko, atrodo, nė nebandžiau suprasti, kas vyksta, ar aš tam pasiruošusi. Sukosi planetos pašėlusiai – nestabdžiau. Šiaip niekada nesijaučiau prisirišusi prie vienos vietos ar kokio vieno takelio, o tuo metu dar ir mama tapau, atsirado naujas, natūralesnis man ir vaikui gyvenimo ritmas, norėjosi prie nieko nesiderinti, o ypač prie miesto... Tuo metu atėjo ir ši žemė. Martynas galbūt turėjo aiškesnę ateities viziją, o aš plaukiau kartu.

Martynas: Pražiemojome kartu jau trečią žiemą. Man jau beveik ketvirta, pirmąją įrenginėjau namuką vienas. Kryptis iš miesto – į kaimą, iš kaimo – į gamtą juda organiškai ir toliau.

Kristina: Kaip miestiečiai išsikėlėme į

gamtą, tad įpročiai keičiasi pamažu. Dabar jaukinamės gyvenimo kaime ypatumus, bet gamta vis kviečia dar labiau išsigryninti, atrasti tai, kas artima...

– Bet jūs ir savo namuose Užupyje jau turėjote kiemą ir daržą, tiesa? Ar norėjosi dar daugiau prisilietimo – stipriau, arčiau, plačiau? Kaip radote šią vietą?

Kristina: Kai persikraustėme čia gyventi, vis pagaudavau jausmą, tarsi gerai pažįstu gyvenimą vienkiemyje. Įsivaizduodavau viską taip, kaip knygose aprašyta, tarsi būnant čia iki miesto reikėtų dvi paras arkliais važiuoti, ir tai buvo labai artima širdžiai. Toks atsitraukimas nuo miesto davė daugiau laisvės kūrybai. Čia jautiesi taip, lyg kiekvieną akimirką kurtum savo autentišką gyvenimą. Aišku, instagramai pablaško, bet žemė vis grąžina į save. Tik persikrausčiusi įvertinau, kiek mieste patirdavau streso. Esu jautri aplinkai, sugeriu informaciją, o mieste jos tikrai daug. Šią vietą radome spontaniškai, nusipirkom ją žiemą, kai buvo dar nelabai aišku,

kaip atsiskleis gamta. Pavasarį supratom, ką laimėjom. (Šypsosi.)

Martynas: Turėjome tam tikrus kriterijus: kad žemė būtų nelabai toli nuo Vilniaus ir kad ežerėlis netoliese būtų. Visa kita – pasikliovėme likimu.

– Ir namus statėtės patys? Čia dygsta ir Kristinos keramikos studija?

Martynas: Taip, namus statėmės patys – pati maloniausia yra natūrali statyba iš šiaudų, kanapių spalių, molio ir kalkių. Pirmasis namukas atsirado būtent iš šiaudų ir molio. Jį pasistatėme savo rankomis su draugų pagalba, per kelias talkas. O visą darbą per 44 darbo dienas atlikome dviese su draugu, jau patyrusiu šiaudinių namų statytoju. Kitą vasarą dar pastatėme kupolo formos kūrybinę dirbtuvę bei ūkinį pastatą. Tikrai pamilome šią formą, joje visai kitaip teka energija, viskas racionaliai susideda, erdvė labai maloni ir įkvepianti. Nuo to laiko esame apvalių, kupolinių namų entuziastai, netgi pradėjome juos projektuoti ir statyti

kitiems. (Šypsosi.) Pernai prie mūsų prisijungė viena draugų ir bendraminčių šeima, tad aną vasarą su jais statėme dar vieną gyvenamąjį kupolą.

Kristina: Todėl tiek daug tų statybų: bendruomenė plečiasi, norisi suburti žmones – taip lengviau gamtoje gyventi, darbus greičiau nudirbti, na, ir šventes smagiau švęsti. Iš tikrųjų, atrodo, neįtikėtinai greitai pildosi svajonės – išdygo ir studija. Tai ne tik keramikos erdvė, bet ir dirbtuvės, kur visi galime kurti: pasigaminti sau indus, baldus. Čia, gamtoje, savo ritmu kažkaip greičiau viskas materializuojasi, energija čia tokia švari kaip baltas lapas, norisi viską sukurti patiems, savaip – ir stalą sutverti, ir lėkštes nusilipdyti, ir maistą, kuris bus tose lėkštėse, užsiauginti.

– Kristina, ir jūsų sūnus Levukas gimė naujuose namuose?

Kristina: Taip, Levas gimė štai šitame kambaryje, čia stovėjo pripučiamas baseinas. Visada turėjau stiprų ryšį su savo kūnu – man buvo labai svarbu gimdyti taip, kaip pati jaučiu. Kūnas moka gimdyti. Nejutau nė krislelio abejonės, tikrai. (Šypsosi.) Visą dieną prašokau, vakarop atvyko pribuvėja, kuria visiškai pasitikėjau. Viskas, ką iš jos girdėjau per patį gimdymą, buvo tylūs „viską gerai darai“. Tada į vandenį išplaukė vaikelis ir nuėjom į savo lovą... Tobula. Man čia labai jautri tema, galėčiau daug pasakoti, nes taip norisi su moterimis dalintis, kad gimdymas gali būti malonus.

Taip, aišku, labai stiprus, praplečiantis visas ribas, panardinantis giliausiai ir aukščiausiai iškeliantis. Man tai buvo pats geriausias patyrimas gyvenime ir dar labiau nustebinsiu sakydama, kad norėčiau tą jausmą ir tą skausmą patirti dar.

Martynas: Man iš šono tai atrodė kaip švenčiausia ceremonija, viskas vyko taip lengvai ir organiškai.

Kristina: Cha, mane nustebino, kad Martynas visa tai matė. O aš juk ir riaumoti išmokau tą kartą. (Juokiasi.)

– Tad veiksmo daug: vištos, vaikai ir traktoriai? Tikiu, kad tas veiksmas, šurmulys tikrai kitoks nei mieste. Papasakokite, kokios jūsų dienos čia.

Kristina: Oi, veiksmo išties daug, ypač pavasarį, nes ir potencialo daug. Norisi pasėti visas įmanomas sėklas, o tada vištos ateina ir jas iškapsto. Tada pasibaru ant vištų, o jos taip nuoširdžiai neklauso, kad ir juokinga pasidaro. Na ir vaikai, miestietiškai pratę gauti daug dėmesio, neleidžia ilgai darže kapstytis. (Šypsosi.)

Martynas: Su aušra jau kyla ir kūnas, veržiasi į lauką. Pavasaris ir vasara aktyviausi, ūkio darbų labai daug, o dar ir nesibaigiančios statybos. Be to, ir civilizuotiems reikalams reikia skirti laiko – tvarkyti dokumentus ar atrašyti į elektroninius laiškus. Žodžiu, kaime atsikeli ir eini ratuku kartu su saule.

– Taip pat įdomu sužinoti ir apie jūsų ūkį – ką auginate savo šeimos reikmėms?

Martynas: Kol kas dar tik mokomės, bet vis daugiau daržovių ir vaisių turime savo. Sodiname daug vaismedžių, mulčiuojam, geriname daržų dirvą. Stengiamės ūkininkauti pasiremdami permakultūros principais.

Kristina: Dar daug mūsų darže improvizacijos, bandymų ir pirmų kartų, auginam viską, ką tik sugalvojam... Ir dar pasėjame daug pievų gėlių bitėms, todėl vidurvasarį būna daug spalvų, kvapų ir dūzgesio.

– Pataisykite, jei klystu – „Baltic Shamans“ galerija Užupyje duris atvėrė 2017 m., o neseniai prisijungė ir „Baltic Shamans Farm“. Ar pradžia buvo susijusi su tavo, Martynai, kelionėmis po Tailandą ir Indiją? Kas vystant šią veiklą jums svarbiausia – burti aplink save bendruomenę?

Martynas: Taip, šamanų galerija duris atvėrė prieš šešerius metus. Turbūt daugiausia vedė noras dalintis kelionėse atrastais dalykais. Teko susipažinti su Indijos, Pietų Amerikos kultūromis ir jose atrasti tapačių simbolių, formų kaip ir mūsų baltiškose šaknyse. Dar labiau pradėjau vertinti tai, ką turime: savo kraštą, gamtą, istoriją. Tai paskatino dar giliau tyrinėti, atrasti ir įleisti šaknis. Atidarius galeriją aplink ją susibūrė atsakingų ir sąmoningų bendraminčių būrys, kurį sieja tas subtilus pajautimas ir ryšys su mūsų ištakomis bei gamta. Atsirado kryptis ir vizija, kad norime gyventi kiek įmanoma labiau darnoje su gamta. Saugant ir mylint žemę, kuriant

Dar daug mūsų darže improvizacijos, bandymų ir pirmų kartų, auginam viską, ką tik sugalvojam... Ir dar pasėjame daug pievų gėlių bitėms, todėl vidurvasarį būna daug spalvų, kvapų ir dūzgesio.

tą rojaus sodą čia ir dabar. (Šypsosi.)

– Auginate čia ne tik kanapes, bet dar ir šitakius, be to, sukate medų?

Martynas: Kanapės jau nuo pat vaikystės yra didelė mano aistra – tai natūralus, nuo seno auginamas ir naudojamas mūsų kraštų augalas. Kai dar buvo uždrausta jas auginti, tai buvo tas saldus vaisius. O kai įstatymai pasikeitė kanapių naudai, aktyviai pradėjau domėtis jų auginimu Lietuvoje. Talkindavau kitų ūkiuose, domėjausi jų perdirbimo ir panaudojimo galimybėmis. „Baltic Shamans“ galerijoje vieni iš pirmųjų pradėjome prekiauti kanapių produktais, matėme, kaip jos padeda žmonėms, išgirdome daugybę istorijų. Vėliau pradėjome kurti produktus, juos testuoti, eksperimentuoti, o galiausiai ėmėme patys jas ir auginti ‒ tai teikia didžiausią pasitenkinimą. Kanapės yra pagrindinė mūsų ūkio šaka, dar iki galo neišsemta – pernai tokiu metu iš savo pačių užsiaugintų kanapių statėme spalių pirtį... Taigi su jomis niekada nebus liūdna: šis augalas yra perdirbamas ir panaudojamas šimtu procentų, nuo šaknų iki žiedų. Visos kitos ūkio kryptys bei bitės atėjo iš mano senelio. Grybai taip pat kraujyje –esu dzūkas. (Šypsosi.)

– Žvelgiant plačiau, kaip manote, kas lengviau – auginti ar augti?

Kristina: Kaip ir tėvai su vaikais – neatskirsi, kurie kuriuos labiau augina. (Šypsosi.) Galbūt svarbu auginant nepamiršti, kad ir augti nėra taip lengva. Žodžiu, viskas persipina. Gerai, kad mokame vieni iš kitų pasimokyti ir paremti vienas kitą tame augime.

Martynas: Tikrai taip, auginti ir augti pačiam – lygybės ženklas.

– Kodėl jums svarbu būti arti – vienas kito ir gamtos? Kokie tie gyvenimo gamtoje ir su gamta burtai?

Kristina: Svarbiausia būti arti savęs ir ryšyje su gamta. Jaučiu, kaip supanti gamta mus vis daugiau įsileidžia, rodos, vis daugiau stebuklų pamatau, išgirstu. Martynas miškais ir laukais daug keliauja, jis jautriai gamtą moka matyti – ir man parodo. Per šiuos kelis gyvenimo čia metus patyriau tokių stiprių Grožio akimirkų, kokių anksčiau nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi, tokių Dieviškų... Ir šiuos stebuklus patiriame būdami kartu.

– O kaip Dienavagiuose patinka jūsų vaikams – Petrui ir Levui?

Kristina: Petras pirmus dvejus metus mieste augo, bet jausdavau kartais, kad netelpame mes toje vaikų aikštelėje. (Šypsosi.) Čia atvažiavus ir susipažinus su kitais kaimo vaikais pasidarė aišku, ko mums trūko – tos vaikystės kaime laisvės. Nors jam šiaip patinka miesto pramogos, važinėjam pas močiutę į sostinę. Kartais pagalvoju, kaip jaučiasi Levukas, kuris gimė čia, Dienavagiuose, ir gyvena čia pat sau ramiai. Jam patinka daug būti lauke, tyrinėti. Būna, stovi bičių spiečiuje, man net baisoka prieiti, tai prisivilioju, kad ateitų, o jam – nieko, gerai...

– Be gamtos jums abiem taip pat svarbi ir muzika: skaičiau, jog tavo, Kristina, tėtis – muzikantas, visai kaip Martynas, tiesa? Ar tai lydi iki šių dienų – ar dažnai pievose ir jūsų namuose skamba melodijos? Kokių garsų čia klausytis jums gera?

Kristina: Vakar temstant nuėjau į miškelį netoli namų, ėjau paskui paukščių garsus

ir pavyko prieiti visai prie pat. Užsimerkiau, vienoj ausy lakštingala, kitoj gegutė aidi...

Martynas: Muzika, garsai mus lydi visur ir visada. Anksčiau man ji buvo daugiau studijinė, elektroninė, o dabar – daugiau organiška, laisva, be jokių rėmų ar elektros laidų. – Akies krašteliu stebint jūsų gyvenimą atrodo, kad esate atradę laimę kasdienybėje. Kas jums yra prasmingas buvimas?

Martynas: Turbūt kai išragauji visų tų blizgučių, pasivaikai iliuzijų ir materialių gerovių, suvoki, kad naujas žaisliukas atsibos ir reikės dar naujesnio, didesnio. Pasiteisini, kad visi taip daro, tad darysiu ir aš. Tačiau kai pajauti ir prisiimi atsakomybę už save, imi tvarkyti ir taisyti pasaulį aplink save ir nuo savęs. Taip atėjo tas paprasto, lėto, gamtos ritmu grįsto gyvenimo alkis ir būtinybė. Turim čia tik tiek, kiek reikia. Nėra jokių didelių lūkesčių ar svajonių –tada viskas pasisuka ir pakrypsta magiška ir lengva vagele.

– Ar dažnai pastebite, kad žmogui norisi ir reikia vis daugiau? Ar kartais pasvarstote, kodėl?

Martynas: Tokia jau ta prigimtis, anksčiau ji padėjo mums išgyventi, išlikti kaip rūšiai. O dabar ja puikiai naudojasi marketingo ir rinkodaros specialistai, kurstydami lenktynes ir audrindami protą, neleisdami mums pailsėti, neduok Dieve, praleisime kokią sensacingą naujieną instagrame ar neuždirbsime naujam žaisliukui, suknelei ar skaniems pietums.

Kristina: Čia gyvename nedideliame namelyje, bet jaučiuosi labai turtinga, matydama pro langą tolius.

Turim čia tik tiek, kiek reikia. Nėra jokių didelių lūkesčių ar svajonių

tada viskas pasisuka ir pakrypsta magiška ir lengva vagele.

AKIMIRKŲ DIEVAI

Simon Kitchin Instagram: @the_gardenists

#greenery

AKIMIRKŲ DIEVAI

#greenery

Linda Lavoir Instagram: @studiolindalavoir

#greenery

Cassian Schmidt

Instagram: @cassianschmidt

AKIMIRKŲ DIEVAI

Nigel Dunnett

Instagram: @nigel.dunnett

#greenery