Lamų Slėnis 2023/05

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Kūrybos vadovas Edvinas Bružas

Dizainerė Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė

Fotografė Lina Jushke

Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Adelė Galdikaitė

Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis

Nuotrauka: Tado Eidukevičiaus asmeninis archyvas

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

© 2023

Įkvėpimas kiekvienai dienai

2023 GEGUŽĖ | SKANŪS POKALBIAI

Redakcijos laiškas

Prisiminimai apie maistą mane nukelia į vaikystę močiutės kaime, kai pats laukiamiausias patiekalas buvo ant džiovintų kopūstų lapų keptos bulvinės bandos su varške ir grietine. Į laikus, kai gardžiausias desertas buvo kaimo parduotuvės ledai vaflyje ir ant smilgos suvertos

žemuogės. Miesto močiutės keptas kiaušinis pietums, kurį pakviestos

iš žaidimų lauke purvinom rankom sukirsdavom su pussesere. Skoniai mane nukelia į karščiu ir tvankumu priplėkusį naktinį Bankoko turgų, kuriame ragavau geriausius gyvenime azijietiškus makaronus. Primena skaniausius pistacijų macaron’sus, kuriuos valgiau parke Paryžiaus

Eliziejaus laukuose. Sunokusi papaja, nuskinta tiesiai nuo medžio

Tailando šiaurėje plytinčiose džiunglėse. Nidos „Kaštono“ sumuštinis su kumpiu ir sūriu. Bulvių gratinas, viešint Monblano papėdėje gyvenančių bičiulių namuose. Perdžiūvusi pica už dolerį dulkinose

Manhatano gatvėse. Degustacinė vakarienė gimtadienio proga su vyru. Kanoliai Silicijoje, laukiant vėluojančio skrydžio namo. Gruzdinti

bananai apšiurusioje kavinukėje Gili saloje Indonezijoje. „Visą gyvenimą kvapus ir skonius tapatindavau su įvykiais“, – sako šio numerio herojus virtuvės šefas Tadas, o aš tik galiu pridėti – kartais geriausius

skonius sukuria ne pats patiekalas, o jį supanti atmosfera.

Smagaus skaitymo!

LAUKE – SKANIAU!

■ PUODELIS „POPPY“ BYON DESIGN

■ NEŠIOJAMAS ŠVIESTUVAS „GUSTAVE“ FLOS

■ VAZA „CRUMPLE“ BYON DESIGN

■ ĄSOTIS „MANDARIE“ BYON DESIGN

■ LĖKŠTĖ „BLUE“ ARKET

■ LĖKŠTĖ „POPPY“ BYON DESIGN

■ INDAI „FLOW“ FERM LIVING

■ PUODELIS "POPPY" BYON DESIGN

■ SKĖTIS „MESSINA“ SKAGERAK

LAMŲ ŽINUTĖ KAUNUI!

Prieš kelias savaites „Lamų slėnis“ išleido teminį, pusę metų prekyboje būsiantį, popierinį albumą „Kaunastic“. Jame bandome suprasti plačiai paplitusį ir tarp kauniečių atskiru epitetu jau tapusį kaunastic gyvenimo būdą. Kalbamės su čia gyvenančiais kūrėjais, menininkais, architektais ir floristais, verslininkais ir mokslininkais; dairomės į dizaino knygose aprašytą ir šiuolaikinių kauniečių kasdieniame gyvenime naujai atgimstančią modernizmo architektūrą; klausomės tų, kurie kūrė šio miesto praeitį ir kurs jo ateitį. Ir nors tikrąjį kaunastic jausmą geriausiai pajausti gali šio miesto gyventojai, mes su ne ką mažesniu pasigėrėjimu žvelgiame į augantį ir besikeičiantį šiuolaikinės kultūros pilną miestą.

PAVELDAS, IŠMANUS BIURAS IR ŠIUOLAIKINIO MENO ŽVAIGŽDĖS

1890 m. pastatytame ir architekto V. Polozovo projektuotame name Vilniuje, A. Domaševičiaus g. 9, atidaromas biuras-galerija „Artsy Office“. Jau kurį laiką „Lewben“ grupė ieškojo erdvės, kurioje būtų galima suburti visas susijusias įmones ir įveiklinti iki šiol saugykloje laikytus meno kūrinius. Pasak architektų, visa pastato idėja ir rekonstrukcijos koncepcija buvo paremta dviem žodžiais – muziejus ir galerija. Būtent meno kūriniai ir tapo svarbia projekto „D9 Artsy Office“ dalimi, kontekstualiai praplečiančia pastato istoriją ir kuriančia naujus pasakojimus. Privatų meno fondą „Lewben Art Foundation“ sudaro XX a. Lietuvos modernizmo dailės ir Lietuvos bei tarptautinio šiuolaikinio meno nuo 1990 m. iki šių dienų kūriniai. Nors naujajame pastate įkurdinta dalis šios kolekcijos, čia bus galima sutikti ir tokių pasaulinio garso menininkų kaip Cindy Sherman, Andreso Serrano, Teresos Margolles, Jake’o ir Dinoso Chapmanų ar Katjos Novitskovos darbų.

Naujojo „Kaunastic“ numerio ieškokite spaudos prekybos vietose.

VAIKŲ MIŠKAS

Venecijos architektūros bienalėje atidaromas „Vaikų miško paviljonas“. Šis projektas sukurtas kaip žaidimų peizažas, skirtas atkreipti dėmesį į savitą vaikų būdą stebėti, daryti išvadas, apibūdinti mišką, jį paaiškinti ir reikalauti agentiškumo jį formuojant. Projekte

ŠIUOLAIKINIO DŽIAZO PULSAS

Tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“, vyksiantis gegužės 25–28 dienomis Valstybiniame jaunimo teatre, šiemet džiazo mylėtojams dovanos įspūdingą, dinamišką ir žanrų nepaisančią programą, kurios ašis – moterys. Festivalio repertuaras pilnas pasaulinio garso žvaigždžių: didžiojoje scenoje išvysime Marilyn Mazur Solo, Beady Belle su grupe, Marios Faust programą „Jazz Catastrophe: 4th mutation“, garsiausio šalies perkusininko Vladimiro Tarasovo projektą „Vladimir Tarasov’s Austrian Circle“ ir daug kitų. Šventės atmosferą kurs atvira konferencija „Nesvarumo būsena“, pokalbiai ir susitikimai su žymiausiais džiazo meistrais, autografų dalybos, festivalio paštas, muzikos mėgėjų ir plokštelių kolekcionierių susibūrimai, kartu su „Lewben Art Foundation“ pristatoma žymaus menininko Aido Bareikio instaliacija ir daugybė kitų veiklų.

Daugiau informacijos: www.vilniusmamajazz.lt

sujungiami atradimai ir darbai, sukurti Vilniaus ir Kuršių nerijos apylinkių miškuose, taip pat Paljakanvaros (Suomija) sengirėje vykusių užsiėmimų su vaikais metu. Lydimi architektų, aplinkosaugos edukatorių, aktyvistų, menininkų ir miškininkų, vaikai buvo supažindinti su mąstymu apie mišką kaip apie derybomis formuojamą erdvę, kurioje

nė vienas veikėjas neturi pagrindinio vaidmens. Paviljono lankytojai bus kviečiami žaisti ir mokytis apie miškus kaip apie architektūros ir infrastruktūros erdves – gamtinių sistemų aplinkas, valdomas, eksploatuojamas ir reguliuojamas žmogaus, technologijų, pramonės šakų, institucijų bei agentūrų, – bet sykiu ir nykstančios biologinės įvairovės erdvę.

Šypsotis gyvenimui

Ievos nepažįstu, tačiau stebėdama ją kompiuterio ar telefono ekrane visada jaučiau, kad tai žmogus, kuris šypsosi gyvenimui. Skaitydama jos įkvėpimų dešimtuką šypsausi ir aš, nes prieš mano akis – dešimt įrodymų, kad buvau teisi. Maisto tinklaraščio „Nestoras maistas“ įkūrėja Ieva Greičiūnaitė ir jos dešimt įkvėpimų.

Tekstas: Karolina Kulda

Portretas: Agnė Papievytė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

BĖGIMAS. Visiškai pakeitęs mano gyvenimą atradimas. Man tai daugiau nei sporto šaka –bėgimas padėjo susitvarkyti emocinę sveikatą, miego režimą, dabar daug labiau pasitikiu savimi, atradau bendruomenę, įsimylėjau.

RYTO RITUALAI. Neatidėti žadintuvo, stiklinė vandens, saulės šviesa, lengvas judesys, nežiūrėjimas į telefoną, pusryčiai – taip pradėjus rytą laukia labai gera diena, įkvepianti veikti.

ŠEIMA, DRAUGAI IR MEILĖ. Arba tiesiog mano patys artimiausi žmonės, kurie būdami šalia mane įkvepia gyventi ir matyti šviesiausias gyvenimo puses.

sukombinavus vienus ar kitus ingredientus.

KOKYBIŠKAS MAISTAS. Žaviuosi, kaip maistas gali veikti bendrą savijautą, sveikatą, emociją ir kokių netikėtų rezultatų galima išgauti

DEŠIMTUKAS | 12345678910

ŠVIESA. Nebūtina, kad visus metus būtų vasara, bet labai norisi kuo daugiau saulės ir šviesos – tiek už lango, tiek galvoje.

KELIONĖS IR ORO UOSTAI. Mamos dėka nuo mažų dienų nemažai keliauju, vėliau šis pomėgis tapo savarankiško gyvenimo dalimi – po kiekvienos kelionės grįžtu įsikvėpusi vėl džiaugtis savo rutina, o ir oro uostuose matau daug romantikos.

LIETUVA. Lietuvių kalba, gamta, miestai, žmonės, muzika, metų laikai – viskas namuose įkvepia.

SAULĖLYDŽIAI. Mano draugė Agnė yra saulėlydžių fanė ir visai neseniai tuo fanatizmu užkrėtė ir mane. Žavu, nes saulėlydis kaskart vis kitoks, net ir tą patį vakarą pasikeičiantis dešimtis kartų. Meno galerija nemokamai.

VANDUO. Visada jaučiau nepaaiškinamą trauką vandeniui (gal dėl to, kad gimiau ir užaugau prie jūros?), tad retkarčiais man būtina nuvažiuoti prie kokio nors vandens telkinio ir įsikvėpti ramybės, laisvės, gaivos jausmo

veiklai, bendrai savijautai. Miegas mane įkvepia savo didybe.

MIEGAS. Kai pradėjau aktyviau sportuoti, supratau, kiek daug įtakos turi miegas: kūno atsistatymui, smegenų

„Visą gyvenimą kvapus ir skonius tapatindavau su įvykiais“, – apie savo kūrybinius procesus, kuriuose skoniais perteikia socialinius reiškinius, pasakoja restorano „Demoloftas“ virtuvės šefas Tadas Eidukevičius . Šalia kūrybos, gimstančios tarp nepatogaus komforto ir patogaus diskomforto, Tadui virtuvėje ne mažiau svarbu išmokyti žmogų mokytis, o svečiui pasakoti patiekalų idėjas, galvoje kartais nešiotas net ir keletą metų.

Įprasminti skoniai

Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Kaip manai, ar meilės maistui ir šiai profesijai tau įkvėpė tavo močiutė – profesionali šefė?

– Man gimus, močiutė jau buvo arti pensinio amžiaus ir profesionalioje virtuvėje nebedirbo, tačiau žavėdavo mane savo mistiškomis istorijomis iš virtuvės gyvenimo. Pasakojimai buvo kupini gražių ir mažiau gražių įvykių, netgi pavojų.

Savo karjerą virtuvėje pradėjau plaudamas indus, likus kelioms dienoms iki keturiolikto gimtadienio. Iš pradžių tai buvo būdas tapti labiau nepriklausomam nuo tėvų ir užsidirbti savo finansų, o ir filmuose mačiau, kad taip vyksta dalykai. (Juokiasi.) Po poros metų iš tiesų įsimylėjau šią profesiją ir supratau, kad noriu tai daryti visą likusį gyvenimą. Tuo metu Lietuvoje mūsų profesija atrodė tuščia – buvo gaminama vien siekiant patenkinti kitų žmonių lūkesčius, nejaučiant jokio didesnio užsidegimo. Todėl dirbti ir mokytis universitete išvykau į Ispaniją.

– Kokie buvo tavo vaikystės skoniai?

– Iš šiltojo sezono – rabarbarų pyragas ir gogelmogelis, kuriuos ir dabar tiekiame mūsų restorane. Vaikystę taip pat primena džiovinto abrikoso, prisitraukusio keptos vištos sulčių, skonis. Gal nuskambės

nekaip, bet šeimoje turėjome tokią tradiciją – Kūčias ir Kalėdas visada vainikuodavo kiaušininiai ledai su brendžio ir grietinėlės likeriu. (Šypsosi.) Apibendrinus, tai sentimentalūs jaukumo skoniai. Ar tai būtų močiutės gaminamas morkų ir svogūnų garnyras prie žuvies, ar bulvių košė su krapais – visi šie skoniai sužadina nostalgiją.

– Paveldėjai receptų iš močiutės ar mamos?

– Šeimoje visada buvo gaminama intuityviai. Mes visi žinome, kaip kas daroma, bet receptai niekur neužrašyti. Iš kartos į kartą perduodame metodiką, o paskui jau kiekvienas atranda savo ingredientų proporcijas.

– Tavo gastronomijos darbo patirtys apima įvairius restoranus Lietuvoje ir „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintus Ispanijoje. Kokios buvo didžiausios pamokos šiame kelyje?

– Profesinė pamoka, kurią gavau jau karjeros pradžioje, yra nekelti problemų, o jas spręsti. Nieko nepakeisi tiesiog pasakęs, kad kas nors yra blogai.

Kalbant apie asmenines pamokas, prieš kokius penkerius metus supratau, kad nesvarbu, kaip gerai tau sekasi, jeigu aplink tave nėra komandos ir abipusio palaikymo.

– Buvo etapas, kai jauteisi geriausias?

– Be abejo. Tapus „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinto restorano Sous-chef atrodo, kad esi geriausias, o aplinkiniai nieko nesupranta.

– Kaip šis suvokimas pasikeitė?

– Permąsčiau savo požiūrį. Baimės pripildyta erdvė nėra palanki dirbti, kurti ir tobulėti. Tokioje aplinkoje komanda, užuot tobulėjusi ir rodžiusi iniciatyvą, yra įsprausta į rėmus ir bijo siūlyti savo idėjas.

Mūsų sfera – svetingumas. Tu turi tai reprezentuoti. Leidus savo ego užgožti svetingumo tikslą, jis praranda prasmę ir visa tai tampa tik ego matavimosi žaidimu. Kad svečiai norėtų eiti į tavo vietą, turi nuoširdžiai to norėti, žmonėmis tikėti, klausytis ir bendrauti.

– Sunkioji darbo profesionalioje virtuvėje pusė – ilgos ir fiziškai varginančios darbo valandos, didelis krūvis, įtampa. Kas visa tai atperka?

– Žmonės, kurie akivaizdžiai mėgaujasi momentu, turi poreikį kultūrai, nori bendrauti ir patirti. Kaip tik neseniai su komanda kalbėjome apie žmogaus per savaitę pasakomų žodžių limitą. Kartais dirbdami tiek daug kalbame, kad pasibaigus savaitei vienintelis noras – išvažiuoti į mišką ir bent akimirką nekalbėti. Vis dėlto nuoširdžiai besidomintys ir klausiantys svečiai praplečia visus žodžių limitus ir įkvepia kurti.

– Ar prisimeni situaciją, kai dirbdamas virtuvėje gavai didžiausią adrenalino dozę?

– Dirbdami Ispanijoje kartą ruošėmės dideliam renginiui lauke – tiesioginių saulės spindulių apšviestoje terasoje buvo įkurta kepimo ant ugnies zona. Ne pats logiškiausias sprendimas, turint omenyje, kad tokioje zonoje ir be saulės temperatūra pakyla iki šešiasdešimties laipsnių. Vienas iš renginio užkandžių buvo gruzdintuvėje riebaluose virtos spurgytės su kreminiu vidumi. Kažkuriuo momentu mūsų praktikantas sugalvojo gruzdintuves atvėsinti ledukais. Nežinantiems:

į karštą aliejų įdėjus leduką, visas aliejus iš gruzdintuvės iššoktų laukan ir, greičiausiai, nudegintų šalia stovintį. Prisimenu, tuo metu stovėjau kitame terasos gale ir iš pradžių nė nesuvokiau, kam jis nešasi ledukus. Pamatęs atidaromą gruzdintuvę aš neįsivaizduojamu greičiu atsidūriau prie to vaikino ir jau beberiant ledukus jį nustūmiau. Vienas brangiausių Ispanijos viešbučių buvo labai arti gaisro ribos.

Pasitaiko ir adrenalino kupinų romantizuojamų istorijų, bet mūsų profesijoje devyniasdešimt procentų užima buitis ir tik likusi dalis tenka romantikai. Negali kurti, kol neišspręsta buitis.

– Kalbant apie kūrybą, maiste tau rūpi ne vien skonis ir estetika. Patiekaluose interpretuoji socialinius reiškinius ir perduodi tam tikrą žinutę. Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?

– Kiekviena degustacinė vakarienė ir jos fragmentai, tai yra patiekalai, turi savo kūrybinį kelią. Dabartinė „Demolofto“ restorano degustacinės vakarienės tema yra pokyčiai ir trapumas. Kūrybą pradėjome nuo atviros diskusijos su komanda apie pokyčių sąvoką ir šiandieninį kontekstą. Kad kūriniai rezonuotų, svarbu įsivertinti socialinę erdvę, aplinką, kurioje gyvename. Juk ir architektas nestatys dangoraižio kaime, nes tai neturės jokio konteksto. Pokyčių tema atsirado aplinkoje daug girdint apie žmonių teises, tradicijų laikymąsi. Nors, mano nuomone, tradicijos yra tikriausiai labiausiai besikeičiantis dalykas mūsų kultūroje. Na, o tada jau laukia ilgas darbas – skaitau, mąstau, ieškau simbolių, nemiegu, sukuriu, perdarau iš naujo.

Visą gyvenimą kvapus ir skonius tapatindavau su įvykiais. Pavyzdžiui, ramybė man yra ką tik nupjautos žolės aromatas arba lengvos dulksnos ir citrinmedžio kvapas. Viena asociacija susiformavo Lietuvoje, kita – Ispanijoje. Kai kurie skoniai mums asocijuojasi su tam tikrais veiksniais ir kultūriškai. Tikriausiai tik lietuviai, kalbėdami apie

blogus dalykus, vartoja posakį ,,jaučiu kartėlį“.

– Esi minėjęs, jog kartais galvoje ilgai nešiojiesi idėją, kol galiausiai jai randi sprendimą. Kokiam patiekalui išvysti dienos šviesą prireikė daugiausiai laiko?

– Vienas iš tokių yra patiekalas „Draugystė“. Techniškai jis labai paprastas, susidedantis iš dviejų ingredientų – kremo ir traškučio. Bet man reikėjo ilgai knaisiotis galvoje, suprasti, kas ir ką reprezentuoja, kaip viskas turi atrodyti, rasti atsakymus, kodėl renkuosi daryti taip, o ne kitaip. Draugystės patiekalas yra apie mano bičiulius Ispanijoje ir Lietuvoje. Idėja užsimezgė man prieš penkerius metus grįžus į Lietuvą ir pastebėjus, kad mano seni bičiuliai Lietuvoje yra pasikeitę. Nors ir nuolat bendravome nuotoliu, grįžus jie man atrodė nebe tokie patys kaip anksčiau. Supratau, kad aš taip pat grįžau pasikeitęs. Mes visi nuolatos keičiamės.

Išorinė patiekalo dalis yra kvietinis traškutis, kuris tiekiamas visuose Ispanijos restoranuose, tik skirtingomis formomis. Šis traškutis man primena bendrystę su mano draugais Ispanijoje. Kalbant apie nematomą virtuvės pusę, traškučių pasitaiko visokių – sudegusių, nutrupėjusių. Su bičiuliais turėjome nuostabią tradiciją vakare po darbo pasidaryti mini puotą iš likusių traškučių, padažų ir antienos nuopjovų.

Draugystės patiekalo viduje – kremas iš rūkytos žuvies. Tai tiesioginė nuoroda į mano laiką Lietuvoje su bičiuliais kopose keliant sklidinas taures burbuliukų ir valgant rūkytą žuvį. Šis patiekalas yra lengvas paskatinimas svečiui susitikti su seniai matytu bičiuliu ir mėgautis laiku drauge.

– Kada supratai, jog maistas gali pasakoti istoriją?

– Kai pradėjau galvoti, jog mūsų profesija, tam tikra prasme, yra tuštybių mugė. Man atrodo, Lietuvoje degustacinės vakarienės sąvoka yra sugadinta. Daugelis tai mato kaip brangų, mažų porcijų maistą, skirtą skaniai pavalgyti. Aš sten-

giuosi į viską žiūrėti kiek kitaip. Kartais patiekalas nebūtinai turi būti gražus, kad išreikštų idėją, o ji man visada yra svarbiausia.

– Kokią dalį kūryboje užima improvizacija, o kokią – disciplina?

– Maistas gali būti menas, bet mūsų darbas yra amatas. Tarp meno ir amato – didelis skirtumas. Gražiai padarytas objektas man yra amatas. Objektas, turintis idėją, gali būti menas. Kitas aspektas – menininkas privalo gebėti išlaikyti pastovumą. Vieną kartą ką nors sukūrus netampama menininku. Nors improvizacijos kūryboje yra, mūsų amatas reikalauja nuolatinio replikavimo. Jeigu fotografijoje galima spausdinti nuotrauką skirtingais tiražais, gastronomijoje sukurtą kūrinį turime replikuoti dideliais kiekiais ir greitai. Čia reikalinga disciplina, kad viskas būtų įgyvendinta tinkamai, centimetrų tikslumu. Jeigu to nebus, kad ir kaip gražiai sukursi, galutinis rezultatas neveiks.

– Reguliariai besikeičiantis valgiaraštis diktuoja kūrybinių rezultatų terminus. Ar pasitaiko laikotarpių, kai kūryba nejuda iš vietos?

– Jeigu matau, kad nepasieksiu termino, aiškiai pasakau – negaliu sukurti, nebus. Ir nieko tokio. Taip buvo gruodį. Turėjome labai didelį krūvį ir persidirbome. Kūryba negimsta dideliame diskomforte, nes esi per daug išsiblaškęs, mintys klaidžioja kažkur kitur. Bet komforte irgi nekursi. Aukso viduriukas kūrybai yra tarp nepatogaus komforto ir patogaus diskomforto.

– Į kokius faktorius atsižvelgi kurdamas naują valgiaraštį?

– Visų pirma, į darbuotojų krūvį. Galėčiau sukurti sudėtingą valgiaraštį, bet kas iš to, jeigu tuo metu niekas negalės jo įgyvendinti? Įvertinu dabartinį komandos patiriamą psichologinį krūvį. Pas tave gali dirbti labai geri technikai, su kuriais puikiai plušėjote praeitą sezoną, bet galbūt dabar komandos aplinkoje nutiko kas nors morališkai sunkaus, galbūt žmogui reikia duoti daugiau er-

dvės? Atsižvelgiu į tiekėjų grandinę, sezoniškumą ir kombinuoju patiekalus taip, kad galėčiau panaudoti visas produkto dalis ir išvengti maisto švaistymo. Dar svarbu yra tinkamai sudėlioti procesus, kad tam tikras patiekalų skaičius būtų paruoštas per reikiamą laiką.

– Ar Lietuvoje lengva rasti vietinių kokybiškų produktų tiekėjų?

– Kokybiškų produktų Lietuvoje turime labai daug, bet neturime tiekimo pastovumo. Būna, ūkininkas atveža pomidorus kaip iš močiutės šiltnamio. Kitą savaitę paskambinus tam pačiam ūkininkui, sako: „daugiau nebus“. Tris savaites iš eilės gali gauti puikius ridikus, bet ketvirtą savaitę per daug lyja ir ridikai tampa vandeningi. Nemeluosiu, kad absoliučiai visi mūsų produktai atkeliauja iš Lietuvos ūkininkų, nes taip nėra. Restoranas turi funkcionuoti ir į viską reikia žiūrėti realistiškai.

– Maisto produktą gali kardinaliai pakeisti tokie procesai kaip pelėsio kultivavimas ar fermentacija. Koks tavo požiūris į institucijų nuostatus su tuo susijusiais klausimais?

– Pelėsių kultivavimo tradicija kulinarijoje yra labai sena, bet nebūdinga mūsų kraštams, todėl didžioji dalis žmonių to daryti nemoka. Dabartinis reglamentas užtikrina, kad maisto įstaigos veiktų saugiai. Auginti pelėsius tikrai neturėtų būti leidžiama visiems. Vis dėlto manau, kad žmonėms, turintiems išsilavinimą ir kvalifikaciją, turėtų būti suteikta galimybė tai daryti.

Alternatyvūs produktai kuria naujas rinkas ir veda gastronomijos kultūrą į priekį. Mes galėtume gaminti sojos padažą iš lietuviškų produktų, tiksliau, net iš produktų liekanų. Taip sumažintume žalą aplinkai, patiriamą vien transportavimo metu, panaudotume antrines žaliavas, likusias po maisto gaminimo (pavyzdžiui, grikių lukštus), ir turėtume savą produktą, kuriuo galėtume didžiuotis. Be abejo, tam reikalingas ir vartotojas. Rinkos edukacijos klausimas liečia visus restoranų pasaulio žmones. Kalbant apie vartojimo kultū-

rą ir kiekvienos dienos pasirinkimus, mes galime pasiekti daug didesnių rezultatų veikdami drauge, nei kiekvienas atskirai.

– Svečio patirtį restorane formuoja daug elementų, prie kurių prisiliečia skirtingi žmonės. Ko reikia sėkmingai restorano komandai?

– Žmonių nusiteikimo, kad jie yra komanda, o ne individualūs asmenys. Kiekvienas komandoje žino savo vietą, bet turi gebėti padėti vienas kitam. Tai simbolizuoja ir mūsų „Demolofto“ virėjų uniformos vakarinėje restorano dalyje, kurios nėra įprasti virėjų švarkai. Pasirinkome marškinius, kurių viena apykaklės pusė yra virėjo, o kita – padavėjo. Jeigu esu šefas, aš kuriu, gaminu, bet prireikus išplauti grindis jas plaunu ir nieko blogo tame nematau.

– O koks šefas pats stengiesi būti?

– Man atrodo svarbiausia išmokyti žmogų mokytis. Užuot vien pateikęs technikas, aš suteikiu žinias. Prieš ketverius metus pradėjęs dėstyti supratau, kad pasitikėjimas ugdo žmogų ir jis darbe tobulės tiek, kiek tu leisi tai daryti. Jeigu kas nors nepavyko, aš esu beveik įsitikinęs, kad tai buvo mano klaida, aš ne iki galo perdaviau žinias. Žinoma, tvarka turi būti – reikiamos užduotys privalo būti atliktos, bet pirmiausia visada reikia pasižiūrėti į save.

– Link kur šiandien juda globalus gastronomijos pasaulis?

– Einame link augalinės mitybos, vis daugiau vartotojų pereina į pesketarų, vegetarų gretas. Deja, didžiosios dalies žmonių požiūris šiuo atžvilgiu dar vis stabdo gastronomijos pasaulio pokyčius. Tebevyrauja mąstymas, kad jeigu nėra mėsos – nėra maisto. Man tai atrodo primityvu. Daržovės, palyginus su mėsa, yra universalesnės, įvairesnės, apima daugiau skonių ir technikų. Kažkodėl perkant baklažaną nesakoma, kad tai yra vegetariškas baklažanas, bet iškeptas ir patiektas jis staiga toksai tampa. Laukiu, kol į mūsų vartojimą ateis daugiau logikos.

Šiltas oras duoda startą lauke ruošiamo maisto sezonui. O jeigu šįkart jis būtų šiek tiek kitoks nei įprasta? Jeigu šiemet lauko virtuvės hitu taptų ne ant grilio kepta mėsa, o... pica? Traški neapolietiška pica su skirtingais pagardais, subursianti draugus ilgiems pokalbiams, linksmam laikui kartu ir bendrystei. Štai jums ir šiltų ilgų vasaros vakarų planas!

VASAROS PLANAS: PICA SU DRAUGAIS

Nuotraukos: Dainius Ščiuka

Jei bandėte – žinote: tobula pica neatsiranda savaime. Norint ją iškepti reikia tam tikrų priemonių, o pirmiausia – aukštos kokybės picos krosnies. Bet neišsigąskite, statyti griozdiškos krosnies jums tikrai nereikės!

Suburti draugus gabalėliui traškios picos dabar galima bet kur ir bet kada.

Atėjo laikas prisistatyti: „Forneza“ – tai

Italijos įkvėptas prekės ženklas, gimęs iš noro suburti esamus ar būsimus picos entuziastus ir įrodyti, kad iškepti tikrą neapolietišką picą gali būti visai nesunku ir, svarbiau-

sia, smagu kiekvienam.

Dviese namų balkone ar terasoje, stovyklaujant prie ežero, vasaros dienas leidžiant pas močiutę sode, o gal pas draugus prie baseino? Progų kepti picą tikrai nepritrūks! Nešiojama picos krosnelė „Forneza“ sukurta absoliučiai visiems. Vienintelė sąlyga – mylėti gerą maistą.

Ši krosnis yra patogi ir kompaktiška, šiuolaikiško dizaino. Ji kūrenama dujomis, tad greitai pasiekia itin aukštą temperatūrą ir vos per minutę leidžia iškepti tobulą picą

– traškią išorėje, minkštą viduje. Beje, „Forneza“ tinkama ne tik picoms: su ja tobulai iškepsite itališką fokačiją, mėsos kepsnius, jūros gėrybes ar žuvį. Jeigu geras maistas taps sinonimu susibūrimams jūsų namuose – būsime laimingi, kad „Forneza“ savo darbą padarė tinkamai.

Tad kvieskite bičiulius į svečius, drauge minkykite tešlą, išbandykite naujus receptus, ieškokite ir atraskite klasikinius ar mažiau įprastus skonius. Šią vasarą neabejotinai laukia daug kokybiško ir skanaus laiko!

„FORNEZA“ ASORTIMENTĄ SUDARO TRYS SKIRTINGI DUJINIŲ KROSNIŲ MODELIAI:

Maestro 12 – modelis, skirtas kepti picoms iki 30 cm. Krosnis yra modernaus dizaino, kompaktiška, todėl puikiai tiks mažai terasai ar kitai nedidelei lauko erdvei. Beje, viena pica joje iškepa vos per minutę, tad net ir pasirinkus mažiausią krosnį didelė kompanija tikrai neliks alkana.

• Rankomis suformuokite picos padą.

• Tepkite padažą, dėkite sūrį ir priedus (neperkraukite picos priedais).

• Įjunkite picos krosnį ir palaukite 15 minučių.

• Kai akmuo įkaista iki 320–350 laipsnių, pašaukite picą į krosnį.

• Sumažinkite kaitrą, o kepdami picą ją vis pasukite su apvalia picos liže, kad apskrustų tolygiai.

YOU ARE THE PIZZA CHEF NOW!

Maestro 16 – modernaus dizaino didžiausias „Forneza“ modelis, skirtas patogiai kepti picas iki 40 cm. Dėl L formos degiklio picos iškeps tolygiau ir kepant jų nereikės daug sukinėti.

Forno 13 – klasikinio dizaino modelis, skirtas patogiai kepti picas iki 30 cm. Ši krosnis palaikys stabilesnę temperatūrą vėjuotą dieną, nes turi dureles – taip kepimo paviršius įkais tolygiau ir greičiau. Šis modelis turi integruotą termometrą, leisiantį stebėti vidinę krosnies temperatūrą, – tai patogu kepant kitus patiekalus.

6 šviežios pusryčių ir kavos

vietos, kurias verta

išbandyti Vilniuje

Nuotraukos: restoranų archyvas

Tekstas: Agnė Kalinkaitė, Instagram: @agne_kalinkaite

Nagi, benediktų, latės su migdolų pienu ir cinamoninių bandelių ekspertai, ar jau išbandėte visas įmanomas Vilniaus vietas kavai ir ilgiesiems savaitgalio pusryčiams?

Lažinuosi, kad bent vienoje iš šio mėnesio sąrašo vietų apsilankyti dar nespėjote.

Todėl tęsiame misiją „užrodyti“ jums naujas ar ne per seniausiai atsidariusias vietas, kur Vilniuje verta užsukti puodelio kavos / kombučios / mačios, o gal ir bandelės ar rimtesnių pusryčių. Jeigu netyčia praleidote, iiiilgu 10-ies vietų sąrašu dalinomės „Lamų slėnio“ elektroniniame gruodžio (125) numeryje.

O dabar, vilniečių skonio norai – mums įsakymai! Jūsų dėmesiui – 6 vietos, kurias kviečiame išbandyti (ar tiksliau – išragauti) Vilniuje šį sezoną.

Stoties rajonas turi dar vieną kulinarinę pažibą savo ir taip ryškioje maisto karūnoje. Šįsyk tai – žydiškos virtuvės deimantas pavadinimu „Baleboste“. Google sufleruoja, kad išvertus iš hebrajų kalbos šis žodis reiškia gerą namų šeimininkę. Ir iš tiesų, „Baleboste“ tokį vardą pateisina su kaupu – užėjęs į vidų pasijunti lyg pas močiutę, kuri stalą jau padekoravo savo mėgstamiausia nėriniuota staltiese, o sienas apkabinėjo jau nublukusiomis jaunystės nuotraukomis. Tai reiškia tik viena – bus truputį nostalgiška, bet labai skanu.

„Baleboste“ – tai turbūt „šviežiausia“ vieta mūsų sąraše, duris atvėrusi pačioje kovo pabaigoje, tačiau jau spėjusi pelnyti vilniečių simpatijas dėl savo pasididžiavimo – jo didenybės beigelio. Būtent šviežiai keptų beigelių pusryčiams čia labiausiai verta užsukti. Juolab kad norimą skonį ras kiekvienas: smaližiai gali ragauti beigelius su uogiene ir šviežiomis uogomis, sočiau mėgstantys nenusivils kepiniais su pastramiu ar rūkytu upėtakiu. Paragauti beigelių „Baleboste“ kviečia ir augalinio maisto atstovus – čia ra-

site veganišką beigelio versiją su portobelo grybu. O jeigu tiesiog lėksite pro šalį, galite išsinešimui pagriebti ir daugiau čia pat vietoje kepamų autentiškų žydiškų kepinių –„challal“ (duonos pynę) „imberlach“ (morkų ir imbiero kepinį) ar „teiglach“ (meduje virtą saldumyną), o gal vilniečių taip pamėgtų cinamoninių bandelių?

Beje, šios vietos žydiška autentika taip pat neabejokite, nes už jos vairo – pati Riva Portnaja, turbūt viena žymiausių litvakų kulinarijos paveldo puoselėtojų visame Vilniuje ar net Lietuvoje. Šį vairą ji dalijasi su ne ką mažiau gastronomijos pasaulyje žinomu Vyliumi Blauzdavičiumi arba kitaip – „Viking the Chef“. Šis duetas sukūrė išties puikią Lietuvos žydų virtuvę atspindinčią vietą, kokių Vilniuje iki šiol labai trūko.

Beje, „Baleboste“ siūlo ir staliukus lauke, tad drąsiai rinkitės šią vietą ilgiems vasaros savaitgalių pusryčiams. Trečiadieniais ir ketvirtadieniais užsukite nuo 10 val., penktadieniais nuo 9 val., o savaitgaliais „Baleboste“ durys pusryčiautojams atviros nuo 8 val.

Jeigu Vilniaus loftų rajone karaliaujančios

„Backstage Cafe“ asortimentą jau mokate atmintinai, metas išbandyti ir naują šio rajono pažibą – „Café Vilnius“. Tiesa, šios kavinės konceptas kitoks – ji serviruoja ne tik puikią kavą, desertus, bet ir gerą muziką. Tiesiogine to žodžio prasme.

„Café Vilnius“ – tai internetinio „Radio Vilnius“ bendruomenės vieta. Ši internetinė radijo stotis jau dvejus metus veikia kaip virtualus susitikimo taškas miesto gyventojams, kultūros lauko atstovams, jauniems muzikantams, patyrusiems prodiuseriams ar renginių kuratoriams. Šių metų vasarį „Radio Vilnius“ praplėtė savo muzikines ribas, kaimynystėje atidarydami unikalaus koncepto

„Café Vilnius“ – jaukią loftų rajono kavinaitę, siūlančią ypatingą kavą, gardžius kepinius ir dar gardesnę atmosferą. Šias patalpas vietos

įkūrėjai Manfredas Bajelis ir Kotryna Briedytė „paveldėjo“ iš kadaise čia veikusios „16i kava“, tačiau suteikė jai naują veidą – „Café Vilnius“ tapo ne tik gurmaniška kavine, bet ir savotišku bendruomenės centru.

Gera žinia ta, kad užsukti čia gali kiekvienas, net ir tas, kuris apie „Radio Vilnius“ nė žodžio nėra girdėjęs! O patikėkite manimi, užsukti tikrai verta. Nors kavinės meniu – minimalistinis, čia siūlomiems kepiniams ir gėrimams drąsiai galėtume klijuoti „vieni geriausių Vilniuje“ etiketę.

Kava čia atkeliauja iš bene žymiausio Vilniaus kavomano Emanuelio Ryklio skrudintuvės „Crooked Nose & Coffee Stories“. Meniu trumpas ir labai klasikinis — espresso, long black, americano, latte, cappuccino. Preciziškai tiksliai, bet puikiai. Kepinių asortimentas taip pat atrinktas kruopščiai, bendradarbiaujant su kepykla „Grūdas“. Įkūrėjai teigia, kad visų klientų sutarimu privalomi paragauti kepiniai – cinamoninė bandelė su miežių salyklu, firminis keksas ir portugališkas desertas „pastel de nata“. Taip pat pašnibždomis kalbama, kad ir sūrio pyragas čia – vienas geriausių mieste...

Galiausiai, be kavos ir desertų, „Café Vilnius“ ypatinga tuo, kad joje visada išgirsite skambant „Radio Vilnius“ radiją ir galėsite įsi-

gyti lietuviškų plokštelių, kasečių, knygų apie muziką ar radijo stoties atributų.

Tiesa, nekomercinė radijo stotis į eterį neįsileidžia reklamos ir išgyvena tik ją kuriančios bendruomenės, kuri ir yra „Radio Vilnius“ centrinė ašis, dėka. „Café Vilnius“ – vienas iš būdų stočiai išsilaikyti, tad apsilankydami kavinėje ir gerdami čia kavą ar įsigydami atributų remiate „Radio Vilnius“ veiklas ir gyvavimą.

Užsukite ir palaikykite unikalią iniciatyvą kiekvieną pirmadienį–šeštadienį nuo 9 iki 16 val.

Nuo šiol savaitgaliais į MO kviečia ne tik geriausi meno renginiai bei parodos, bet ir puiki vieta pusryčiams. Visai neseniai puikiai žinomą „MO bistro“ į savo rankas perėmė Vilniaus pusryčių ambasada – „Druska Miltai Vanduo“, todėl nuo vėlyvo pavasario šis restoranas pasipildė „MO bistro x DMV“ pavadinimu.

Bistro šeimininkai – Barbora Grigaliūnaitė-Kadūnienė ir Vilius Kadūnas, milžinišką patirtį restoranų ir barų versle sukaupęs duetas – neslepia, kad ši kultūra ir menu alsuojanti aplinka jiems ypač artima. Barboros tėvai – žymūs menininkai, Viliaus tėtis taip pat tapo, todėl MO muziejuje pora norėjo sukurti ypatingą vietą, kurioje įkvėpimas menui ir maistui derėtų kartu.

„MO bistro x DMV“ kasdien siūlo pusryčius, gardžių dienos pietų pasiūlymus ir net vakarienes – plačiame patiekalų ir kainų asortimente kiekvienas atras ką nors sau. Bet šįkart labiausiai kviečiu čia užsukti savaitgaliais, kai serviruojami nuostabūs vėlyvieji

pusryčiai, arba kitaip – „brunchas“. Pirmieji į Vilnių atnešę „sourdough“ duonos kultūrą ir unikalų ilgųjų pusryčių konceptą, šįsyk DMV vėl pasiraitojo rankoves ir MO muziejaus patalpose savaitgaliais ruošia tikrą puotą.

Šalia tokių klasikinių patiekalų kaip Benedikto kiaušiniai ar avokado skrebutis, čia paragausite ir neregėtų naujienų. Pavyzdžiui, avinžirnių blyno „farinata“ su kefyro kremu, raugintais burokėliais ir be lukšto virtu kiaušiniu. Meniu puikuojasi ir puikus patiekalas su kukurūzų duona, skrudinta šonine, keptu kiaušiniu, lazdyno riešutais bei deginto medaus, sviesto ir čili padažu. Smaližiai „MO bistro x DMV“ galės išbandyti burnoje tirpstančius varškėčius su meduje virtomis slyvomis ir mėtų kremu, o jeigu saldumo pritrūktų, čia visada galima paragauti ir puikiausių DMV kepinių – nuo gardžiųjų sūrio pyragų iki šokoladinių gardėsių ar cinamoninių bandelių.

Užsukite pusryčių kiekvieną savaitgalį nuo 10 iki 16 val.

Jeigu išsigandote, kad kviečiu pusryčiauti į barą, galiu nuraminti, jog pusryčiams kokteilių tikrai nesiūlau. Tačiau daugeliui vilniečių puikiai pažįstamas „Who hit John“ baras turi ir savo seserinę vietelę „Café Who hit John“, kuri ne per seniausiai atvėrė duris Vilniaus Aušros vartų gatvėje. Nors čia išlaikoma „džioniška“ atmosfera, asortimentas ir gėrimų pasirinkimas, žinoma, skiriasi.

Prisipažinsiu, negaliu būti objektyvi, nes senamiesčio dvasia dvelkiantis interjeras, pilnutėlis žalių augalų, – mano didelė silpnybė, kviečianti pasilikti ilgiau, negu trunka puodelis kavos... Bet jeigu jums senamiesčio dvasia – nepakankamas argumentas, tuomet, mielieji, čia jums verta užsukti dėl kavos. Be klasikinių kavos gėrimų, „Café Who hit John“ turi ir savo receptų meniu, kurį nuolat keičia atsižvelgdami į sezoną ir ieškodami netikėtų kombinacijų iš kokybiškų ir natūralių ingredientų. Kavinės bendraįkūrėja Justina

Marozaitė teigia, kad publikos numylėtinės – „Fluffycinno“, sūraus pieno latė ir čili moka. Tačiau Justinos rekomendacija – kas kartą atvykus pakalbinti baristas, kurios tikrai pasiūlys tinkamiausią variantą pagal mėgstamus skonius, jūsų nuotaiką ar charakterį. O jeigu kava – ne jums, čia taip pat paragausite mačios ar arbatų. Šalia kokybiškų gėrimų, „Café Who hit John“ žada ir pamaitinti – Justina su pasididžiavimu pasakoja, kad kavinėje galima paragauti „Mindaugo“ kepyklos kepinių, taip pat šviežiai gaminamų čijos desertų. Užsisėdėjus ilgiau ir netikėtai išalkus čia galima užkąsti ir sočiau – pavyzdžiui, vilniečių simpatijas jau pelnė fokačijos sumuštinis su mocarela. Galiausiai, nuo gegužės vidurio kavinukėje pradėta prekiauti ir minkštų ledų desertais – ar reikia daugiau argumentų užsukti? Beje, „Café Who hit John“ turi ir terasą, todėl kavos mylėtojų čia laukia visą vasarą. Kasdien nuo 9 val. ryto iki 20 val. vakaro.

Nuotraukų autorė Valerija Stonytė

No Chef“ mano lankytinų vietų sąraše tūnojo jau kurį laiką, tačiau visai neseniai instagramo platybėse šmėžuojančios vėlyvųjų pusryčių nuotraukos privertė pažvelgti į šį restoraną naujomis akimis. Pasirodo, savaitgaliais nuo 11 iki 14 val. čia serviruojamas „brunchas“, tikrai labai vertas jūsų dėmesio!

Už restorano vairo stovi vilniečiams puikiai pažįstamas Jonas Jonušas, sukaupęs didžiulę restoranų valdymo patirtį tokiuose projektuose kaip „Untold“ ar „Gravity“. Restorano vairą su Jonu dalijasi Brigita Kubiliūtė, savo kulinarinių žinių bagažą pildžiusi L. Čepracko kulinarijos akademijoje ir tokiuose restoranuose kaip „1918“. Šią solidžią gastronominę patirtį duetas apipynė Viduržemio jūros virtuvės burtais ir įkurdino juos nedidelėje erdvėje prie pat MO muziejaus – Pylimo g. 19.

J. Jonušas neslepia, kad susidomėjimo netrūksta ir staliukus rekomenduojama rezervuoti iš anksto, tačiau patikina – tikrai verta!

Labiausiai verta dėl unikalaus restorano koncepto, kurio centre – lėkštės, skirtos dalintis. Jose žaidžia skirtingiausi skoniai ir spalvos iš įvairių Viduržemio regiono šalių virtuvių. „Bruncho“ meniu keičiamas kas mėnesį, siekiant pasiūlyti kuo įvairesnių derinių: ant grilio skrudinama duona, kepamos pitos, vyno padaže gaminamos naminės čioriso dešrelės... Lėkštėse taip pat bus ir jūros gėrybių, daržovių, kiaušinių, naminių užtepų ir įvairiaspalvių padažų. Nuo gruodžio čia jau buvo galima paragauti Maroko, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ar Libano skonių, dažnai net ir viename derinyje. Nuo gegužės pradžios „No Chef“ kviečia paskanauti ir naujienų, kurios sutalpintos ryškių skonių Viduržemio jūros pusryčių lėkštėse: ėriena, svieste kepti kiaušiniai, graikiškos salotos, krevetės, namų gamybos pita, čioriso dešrelės, libanietiškas jogurtas ir dar visa galybė gardžiausių ingredientų. Komanda pažada – išeisite sotūs ir laimingi.

Tai, ko gero, viena seniausiai veikiančių vietų šiame sąraše, tačiau daugeliui ji vis dar neatrasta, todėl skubam supažindinti – „Vazonas“, mielieji, turėtų atsidurti jūsų pusryčių vietų žemėlapyje.

Šios vietos įkūrėjos Julija ir Severija tikina, kad nors pusryčių meniu pasirinkimas platus, svarbiausia jo sudedamoji dalis – kokybė. Čia visi ingredientai atrenkami itin kruopščiai: kiekvienas natūralaus raugo duonos kepaliukas, su meile ūkininkų auginamų vištų kiaušiniai ar naminiai sūriai ant jūsų stalo patenka tik iš geriausių tiekėjų. „Vazono“ įkūrėjos neslepia, kad visus padažus, marinatus, tyres ir uogienes virtuvėje komanda gamina pati – jokių išankstinių paruoštukų!

Labiausiai akį traukia meniu siūlomos pusryčių lėkštės, kuriose – klasika: virti naminiai kiaušiniai, riekelė kokybiškos duonos, sviestas ir druska. Genialumas paprastume. Tačiau įnoringesnių skonių ieškantys tikrai neliks nuskriausti: kaip jums skamba skrebutis su

rikotos sūriu, naminiais marinuotais pievagrybiais, lazdynų riešutais ir trumų aliejumi? O gal avižinė košė su pasiflorų karamelėje keptais obuoliais? Jeigu ieškote nostalgijos, taip pat nenusivilsite – galėsite paragauti į vaikystę nunešantį keptą sumuštinį su trimis skirtingais sūriais, kumpiu ir lengvai marinuotais agurkėliais šalia. Arba labai lietuviškų sumuštinukų su marinuota silke, krienais ir marinuotais šalotiniais svogūnais.

Nenuskriausti čia liks ir kavos mėgėjai, galėsiantys paragauti ne tik įprastos americano ar cappucino, bet ir ispaniškos cortado bei desertinės bombon kavos su kondensuotu pienu. Taip pat čia galėsite paskanauti iš Ispanijos atkeliaujančių natūralių skirtingų skonių Chai Latte gėrimų. Tiesa, latės mėgėjai čia galės išbandyti įdomiausių šio gėrimo versijų, pavyzdžiui, su burokėliais ar ciberžole.

Savaitgaliais „Vazonas“ kviečia pusryčių nuo 10 val. iki 16 val., o trečiadienį–penktadienį vėlyvųjų pusryčių durys atviros nuo 11 val. iki 16 val.

Sugrįžti namo

Nors tądien su tapytoja Gia Ram kalbėjomės jos gimtajame Kaune, kai skaitysite šias eilutes, kartu su vyru Benu ir vos prieš mėnesį gimusia dukra Ode moteris jau kurs naują gyvenimo etapą Paryžiuje. Kalbant su ja neįmanoma nesižavėti laisve, kuri taip gražiai persipina kiekvienoje šiame pokalbyje paliestoje temoje. Nuo namų, kurie jai peržengia konkrečių šalių ribas, iki kūrybos, apie kurią ji niekada negalvojo tik kaip apie profesiją. Nuogas atvirumas, iš vidaus kylantis noras nepaisyti standartų ir jausmas, kad šiai šeimai nėra nieko neįmanomo. Argi tai gali nežavėti?

Tekstas: Karolina Kulda, Nuotraukos: Lina Jushke Fotografuota: J. ir A. Iljinų name, „Blank Page Studio“

Visą istoriją skaitykite teminiame popieriniame „LAMŲ SLĖNIO“ KAUNASTIC numeryje!

Kai kalba apie Švenčionėlius, jis kalba apie buvimą arčiau gamtos, apie tampriai supintą sąmoningų draugų bendruomenę, apie galimybę kurti ant švarios drobės ir apie laimingą atsitiktinumą, kuris lėmė pasirinkimą čia būti. Pasaulį išmaišęs fotografas Algirdas Bakas tyliai nusėdo Švenčionėlių traukinių stotyje. Įkūrė čia savo studiją, turi galybę sumanymų ir minčių, nori būti geru tėčiu ir skraido į pasaulį dirbti darbo, kuris jam labai patinka. Jo kontaktus turi pasaulyje žinomų leidinių „Financial Times Weekend“, „Forbes“, „Wallpaper“, „New York Times“, „Monocle“ fotoredaktoriai, o pats Algirdas sako, kad dabar, kai įsirengė studiją Švenčionėliuose, norėtų išbėgti ir į lietuviškos fotografijos aikštę.

Matyti kelio ženklus

Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: Lina Aidukė, Eglė Cibienė

– Kada pirmą kartą išgirdai apie Švenčionėlius?

– 2017 metais gimtadienio vakarėlyje susipažinau su viena iš „Miško uosto“ įkūrėjų, architekte Guoda. Tuo metu buvau trumpam grįžęs į Lietuvą, įsirenginėjau namus buvusiame traukinių depe Naujojoje Vilnioje: maždaug 1900-ųjų statyba, raudonos plytos, didžiuliai arkiniai langai... Užsidegęs Guodai tą vakarą pasakojau, kaip lupu supuvusias medines grindis, visas suodinas ardau senas krosnis, lengvai apstulbęs stebiu pro pat langus plaukiančius traukinius... Netrukus paaiškėjo, kad už valandos kelio bėgiais į šiaurę, Švenčionėliuose, dabartiniai mano draugai dirbo identiškus darbus labai panašiame name šalia bėgių. Atsitiktinumus ir sutapimus savo gyvenime stengiuosi traktuoti tarsi kelio ženklus – mėgstu pažiūrėti, ką likimas man yra sugalvojęs, taigi jau kitą dieną Švenčionėliuose gėrėm arbatą, o gyventi su šeima čia atsikraustėme pandemijos pradžioje.

– Beveik dešimt metų Azijos triukšme ir dveji Švenčionėliuose.

Kam nors gali pasirodyti, kad tai – kelias atgal, o ne į priekį...

– Būtent. Buvau taip pavargęs nuo didelio miesto triukšmo svečioje šalyje, kad mintis pakeisti 30 milijonų gyventojų miestą į nedidelį, ramų, mažai kam žinomą miestuką atrodė tikras išganymas. Man tai buvo labai aiškus kelias pirmyn, į labiau kokybišką gyvenimą.

– Kokia svajonė tave išviliojo iš Lietuvos? Koks pasaulis tave traukė?

– Jaučiau, kad fotografiją norėčiau naudoti kaip įrankį paremontuoti pasauliui. Buvau numatęs dvi kryptis – važiuoti į Kongą ir dirbti su humanitarinėmis Jungtinių Tautų organizacijomis ar Raudonuoju Kryžiumi arba keliauti į Kiniją, kur svajojau padirbėti su leidiniais, rašančiais apie ekologines problemas, ir praverti duris į dar neatrastą pasaulio dalį. Kelionei į Kongą tuo metu reikėjo surinkti daug brangių skiepų, be to, buvo visiškai neaišku, ar šalyje galėsiu likti ilgesnį laiką, taigi žvaigždės man ir vėl sudėliojo – iškeliavau į Šanchajų.

Stengdamasis nepakliūti policijai, kuri būtų garantuotai konfiskavusi motociklą ir galimai – skolintą fotoaparatą, toje kelionėje išmokau vertingą pamoką: kuo prastesnis kelias, tuo geresnės nuotraukos.

– Šanchajuje esi sulaukęs neįtikėtino skambučio iš „Financial Times“. Ar jis reiškė, kad viskas, ką darei ir ko siekei, turi prasmę?

– Man paskambino apie 2 ryto Pekino laiku. Redaktorė Londone, ko gero, tuo metu kaip tik baigė darbą. Pramerkęs akis galvojau, kad sapnuoju – „Financial Times“ prašo pagalbos! Jiems prireikė fotografo, kuris galėtų nuotraukomis iliustruoti didelę istoriją apie naująją komunistų partiją. Šiai temai turėjo būti skirtas beveik visas „FT Weekend“ numeris. Redaktorė pasakojo, kad reikės skristi į Kinijos viduryje esančią neturtingą provinciją, važinėti po jos kaimus ir fotografuoti partijai priklausančius vietinius žmones. Tema daugiasluoksnė, ją fotografuos keletas fotografų, o geriausia nuotrauka bus atrinkta viršeliui. Tokių fantastiškų sapnų paprastai nesapnuoju, todėl paprašiau, kad ji parašytų man elektroninį laišką, apsisukau ant kito šono ir užmigau. Ryte laišką radau, o po poros dienų Guidžou provincijoje desperatiškai ieškojau viršelio vertos nuotraukos.

– Kokie žurnalai yra spausdinę tavo nuotraukas? Ar po kiekvieno viešo pasirodymo prestižiniame leidinyje kelias tave nuvesdavo toliau?

– Kiekvienas iš mūsų ieškome patikimų partnerių – autoserviso, kuris nebando apmulkinti, restorano, kuriame visada skanu. Taip pat ir tarptautinių leidinių fotoredaktoriai tarpusavyje dalinasi informacija, ieško patikimų fotografų, dėl kurių nereikėtų rūpintis –jie nepramiegos lėktuvo, o vietoj gerų nuotraukų neatsiųs krūvos pasiteisinimų, kodėl negalėjo tinkamai atlikti užduoties. Tai, kad man pavyko rasti nuotrauką, vertą „FT Weekend“ viršelio apie komunistus, pralaužė ledus – pradėjau sulaukti užklausų fotografuoti „Forbes“, „Wallpaper“, „New York Times“, „Monocle“ ir taip toliau. – Kokias patirtis iš Kinijos parsivežei į Lietuvą? Ką sužinojai apie pasaulį?

– Per aštuonerius metus apkeliavau didžiąją Azijos dalį, pamačiau, kaip žmonės gyvena Indijos kaimuose, Korėjos prezidento rūmuose, patyriau, ką reiškia treniruotis karatė Kinijos Šaolino vienuolynuose. Ragavau ką tik surinktos ir paruoštos žaliosios arbatos, uodžiau baisiau už viską smirdantį Chao tofu sūrį, stebėjau, kaip kovo 8-osios proga Mongolijos prezidentas prie rūmų pozuoja kasmetinei fotografijai su šimtais moterų, vilkinčių margiausiais tautiniais rūbais. Praturtėjau draugais nuo Japonijos iki Kanados ir už tai esu be galo dėkingas likimui.

– Motociklu išmaišei Aziją, Europą ir Ameriką. Ar šios kelionės buvo dėl širdies, ar dėl fotoaparato?

– Pamenu, kaip pirmą kartą, dar neturėdamas kiniškų teisių, išsiruošiau į kelionę motociklu iš Kunmingo į Čengdu su skolintu fotoaparatu ir popieriniu žemėlapiu. Tada dar nežinojau, nei kaip noriu fotografuoti, nei ką tomis fotografijomis pasakoti. Stengdamasis nepakliūti policijai, kuri būtų garantuotai konfiskavusi motociklą ir galimai – skolintą fotoaparatą, toje kelionėje išmokau vertingą pamoką: kuo prastesnis kelias, tuo geresnės nuotraukos.

– Kaip manai, ką įdomaus pasauliui galėtum pasiūlyti iš Švenčionėlių?

– Gyvenam vis labiau globalėjančiame pasaulyje, šias eilutes rašau lėktuve, skrisdamas iš darbų Londone. Švenčionėliai yra tiesiog prabangi vieta būti, auginti dukrą gamtos ir artimų draugų apsuptyje, kas rytą plaukioti upėje, o sutaupytą automobilių grūsčių laiką skirti šeimai, muzikai ar motociklų remontui. Kadangi nuo mažens rinkausi alternatyvą bet kokiam meinstrymui, džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie „Miško uosto“ renginių, koncertų, kurie praturtina mažo miestelio gyvenimą. Dabar, kai įsirengiau ir savo kūrybos erdvę, galėsiu drąsiau išbėgti ir į lietuvišką fotografijos aikštelę.

Po šios kelionės karmos veikimu visiškai neabejoju, geri darbai grįžta netikėtomis dovanomis ar laime, blogi – nemaloniais siurprizais, ligomis ir visokiomis įkyriomis negandomis.

– Įsirengei studiją traukinių stotyje – ar buvo sunku ją įkurti pagal savo norus?

– Kai prasidėjo pandemija, o kelionės ir darbai Azijoje užsidarė, negalėjau tiesiog sėdėti ir nieko neveikti. O čia staiga pasitaikė proga išsinuomoti patalpas istoriniame traukinių stoties pastate, kur dešimtmečiais veikė garsus restoranas, maitinęs ne tik vietinius, bet ir keleivius, važiuojančius traukiniais iš Sankt Peterburgo į Varšuvą. Studijos „Šilta Šiaurė“ architektės padėjo parengti studijos konceptą ir aš ėmiausi darbo. Buvo neaiškus laikas, o turiu tokią ydą viską gyvenime daryti pats ar bent jau prisidėti prie proceso. Tikslą pasiekti dažniausiai užtrunka keletą, kartais net dešimtis kartų ilgiau, beveik visada išeina brangiau, bet nieko negaliu sau padaryti. Su draugu Liudviku keletą savaičių montavome lubas. Beveik kilometrą medienos joms padovanojo lentpjūvei vadovaujantis draugas Edvinas. Stipruolis Šarūnas visada padėdavo, kai reikėdavo jėgos ar palaikymo, visažinis meistras Valera patardavo, kai spręsdavau konstrukcijų klausimus, o Artūras padėjo išvedžioti elektrą ir sukonstruoti centre stovinčią struktūrą, talpinančią biurą, virtuvę, sandėlį bei drabužinę. Ačiū, vyručiai!

– Grįžęs į Lietuvą nelikai nuošalyje nuo Ukrainos įvykių. Kaip

šios kelionės pakeitė tavo suvokimą apie karą ir apie kiekvieno žmogaus pagalbą?

– Neturėjau prabangos nereaguoti, tapo neįmanoma tik sėdėti ir dieną naktį skaityti žinias žinant, kad žmonos šeima Ukrainoje slepiasi rūsyje. Pirmosiomis kovo dienomis mano seną kemperį iki lubų prikrovėme būtiniausios pagalbos ir aš išvykau į Ukrainą. Matydamas dešimtis kilometrų besidriekiančias, dėl patikros punktų nejudančias automobilių eiles Vakarų kryptimi, nesuvokiau, kaip reikės iš Ukrainos vidurio išvežti žmonos mamą ir sesę su dviem vaikais – mažajam buvo vos keli mėnesiai. Tačiau pavyko sklandžiau, nei galėjau svajoti – kitą rytą gavau patikrinto maršruto koordinates ir per 9 valandas, vos kartą žaibiškai papildę kuro atsargas, atsidūrėme prie Lenkijos sienos. Grįžęs įsteigiau labdaros ir paramos fondą „Lašas jūroje“, kad norintys prisidėti prie pagalbos galėtų tai padaryti lengviau. Po šios kelionės karmos veikimu visiškai neabejoju, geri darbai grįžta netikėtomis dovanomis ar laime, blogi – nemaloniais siurprizais, ligomis ir visokiomis įkyriomis negandomis. Neklauskit, iš kur žinau...

Bučia, Černihivas, Zaporižia – pavojingos vietos, kurias aplankei veždamas pagalbą. Ar kada buvo kilusi mintis, kad gali

Jaučiuosi tais praeities viršeliais pamaitinęs savo ego, dabar man tiesiog smagu, kai galiu savo fotografija būti naudingas. Ir vis dėlto svarbiausias darbas yra būti geru tėčiu ir mėgautis gyvenimu.

negrįžti? Apskritai, pavojus turbūt išgrynina sąvokas. Ypač –meilės ir mirties?

– Meilė ir mirtis Ukrainoje visai šalia. Sunku apie tai kalbėti, jaučiuosi viską papasakojęs savo feisbuko dienoraštyje. Minties apie tai, kad galiu negrįžti, nebuvo. Negalėjo būti, nes kitaip nebūčiau išvykęs. Gal pasąmonė tiesiog nenorėjo tokios minties įsileisti, kažkodėl buvau visiškai tikras, kad man nieko blogo atsitikti negali. Tokiose situacijose tenka pasigarsinti nuojautą ir šiek tiek pritildyti protą, kuris mėgina piešti visus įmanomus scenarijus.

– Ar vis dar važiuoji į Ukrainą?

– Po paskutinės kelionės į frontą nusprendžiau padaryti pauzę. Intensyviai ruošiausi ketvirtajai kelionei, bet kiekvienas pasiruošimo žingsnis buvo lyg plaukimas prieš srovę su svarmenimis, protas vis bandė pasivyti savo paties sau iškeltą terminą, o nuojauta ir ženklai aiškiausiai bylojo, kad dabar yra svarbu pabūti su šeima ir

patausoti sveikatą. Todėl nusprendžiau važiuoti tik tada, kai busiu fiziškai ir morališkai tam pasiruošęs.

– Kokie dabar tavo darbai? Kam fotografuoji?

– Kadangi neapsiriboju viena fotografijos sritimi, tai ir darbai varijuoja nuo portretų iki reklaminių natiurmortų, nuo architektūros iki vaikų gimtadienių. Jeigu Lietuvoje kyla koks didesnis subruzdimas – kreipiasi užsienio žurnalų redaktoriai. Jaučiuosi tais praeities viršeliais pamaitinęs savo ego, dabar man tiesiog smagu, kai galiu savo fotografija būti naudingas. Ir vis dėlto svarbiausias darbas yra būti geru tėčiu ir mėgautis gyvenimu.

– Ar jau pavyko savo galerijoje surengti kokią parodą, padaryti koncertą? Kokia yra šios erdvės idėja, ar ji keitėsi nuo pradinės?

– Pirminė mintis buvo turėti kūrybinę erdvę-fotostudiją, o laisvu laiku joje rengti menininkų parodas. Ilgainiui atsirado vietos gitaroms, o dabar galvoju, kur reikės statyti būgnus.

AR STATISTIKOS TIKRAI GALI MUS PAGREITINTI?

AR TIKITE DUOMENŲ GALIA? KAS BŪTŲ, JEI JŪSŲ LAIKRODIS FIKSUOTŲ NE TIK KILOMETRUS, TEMPĄ IR ATSTUMĄ? KAS BŪTŲ, JEI TAI STEBĖTŲ JŪSŲ ŠIRDIES RITMĄ, SEKTŲ JŪSŲ MIEGĄ, MATUOTŲ JŪSŲ VO2 MAX, NETGI APSKAIČIUOTŲ JŪSŲ ATSIGAVIMO LAIKĄ*? AR MANOTE, KAD TAI GALI SUTEIKTI JUMS PRANAŠUMĄ PRIEŠ KONKURENTUS? NORITE IŠSIAIŠKINTI?

SUSIPAŽINKITE SU FORERUNNER SPORTINIŲ LAIKRODŽIŲ SERIJOMIS, ĮSKAITANT NAUJAUSIUS FORERUNNER 265 IR 965 SU AMOLED EKRANAIS

FORERUNNER® FOR RUNNERS ©

POTYRIŲ KELIONĖ SVEČIAMS

Nuotraukos: „Roots“ archyvas Iliustracija: Less Table

Naujai atgimusiame Vilniaus Paupio rajone įsikūrusioje degustacinėje krautuvėje „Roots“ lankytojai nustemba: „Čia taip jauku ir erdvu – ar tikrai čia krautuvė?“ Ir taip, ir ne!

„Roots“ – ir geriausių lietuviškų produktų krautuvė, ir degustacijų erdvė, kurioje galite pakviesti savo svečius į skonių šventę. Šiais metais kartu su maisto dizaino studija „Less Table“ sukurta „Sūris ir ne tik...“ degustacija kvies patirti skonio pilnatvę, dedikuotą lietuviškai meistrystei. Dalyviai interaktyviai per vaizdines, muzikines ir kitas užuominas, susijusias su produkto savitumu, atras puikiausius maisto derinius.

Degustacijų erdvę „Roots“ galima nuomoti ir produktų reprezentacijoms, svečių vaišėms ar asmeniniams renginiams. Erdvė unikali, skirta laisvai bendrauti su renginio svečiais ragaujant autentiškus produktus. Čia nerasite užstalių ir įpareigojančių atributų. Natūralios aplinkos medžiagos jaukiai įžemina įprastą, šiuolaikinę aplinką ir sukuria tikrąją prabangą, kuria norisi mėgautis.

Pasikalbėkime: renginiai@rootsvilnius.lt

Degustacinė krautuvė „ROOTS“, Aukštaičių g. 7, Paupio verslo namai, Vilnius.

Maisto potyrių dizainas

Maisto potyrių dizainas – taip apibūdinamas analogų mūsų šalyje neturintis projektas ir kūrybinė dizaino studija „Less Table“, peržengianti visas įmanomas maisto ruošimo, meno ir dizaino ribas. Bet ar galėtų būti kitaip, kai savo patirtis ir idėjas į viena sujungia dvi dėl maisto pamišusios produkto dizainerės?

Susipažinkite – Julija Mazūrienė, Živilė Lukšytė ir kūrybiški jų mėginimai paveikti visas žmogaus jusles.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Nuotraukos: Ekvilina Milaševičiūtė

Dėmesingai kuriamas bendras maisto, valgymo, pateikimo kontekstas, jautriai veikiantis žmogų ne tik per skrandį.

– Jūsų kūrybinis projektas „Less Table“, atrodo, peržengia ir maisto, ir meno, ir produktų dizaino ribas. Kaip jūs pačios save apibūdinate? Kaip kilo idėja ir poreikis sukurti tokį netradicinį projektą?

– Pagal išsilavinimą esame produkto dizainerės. Ši profesija mums buvo pernelyg daiktiška, orientuota į masinį vartojimą, kurianti ne tik patogesnę žmonių buitį, bet ir taisykles. Menas – įkvepiantis besąlygiška idėjų, raiškos laisve, mūsų laisvalaikio ir artimos aplinkos dalis. Maistas – tiesiog būtinybė, o mums ir gyvenimo aistra. Viską sujungus tai tapo kūrybiniu turiniu, t. y. mažiausiai daiktiška materija darbui. Viena iš mūsų buvo dėstytoja, eksperimentams įkūrusi maisto ir dizaino laboratoriją VDA Dizaino katedroje, kita – kryptingai baigė magistrą, pristačiusi darbą maisto potyrių tema. Po patirčių bei bandymų akademinėje veikloje savaip sujungus gan prieštaringas, bet mums artimas gyvenimo dalis ir atsirado „Less Table“ – kūrybinė dizaino studija, kurios veikla plačiai susijusi su maistu.

– Maisto potyrių dizainas – ką apskritai reiškia ir ką apima ši sritis? Lietuvoje tokių projektų nesu girdėjusi, o ar toks veiklos pobūdis populiarus pasaulyje?

– Tai maisto ir valgymo pridėtinė vertė arba, kitaip tariant, kokybė: pojūčiai, estetika, kuriamas ar sužadinamas prisiminimas, perteikiama tema, idėja (nebūtinai susijusi su maistu), tinkanti apmąstymams, diskusijoms. Galima sakyti, kad maisto potyrių dizainas – intelektuali ir pramoginė valgymo patirtis. Dėmesingai kuriamas

bendras maisto, valgymo, pateikimo kontekstas, jautriai veikiantis žmogų ne tik per skrandį. Daugelyje pasaulio šalių tik pavieniai asmenys praktikuoja šią veiklą, nes ji sunkiai derinama su vartotojiškumu. Juk projektuose svarbus kiekvienas žmogus, kiekviena detalė. Maisto potyrių dizainas yra žinomas, bet masiškai nepopuliarus.

– Specializuojatės ne gaminti maistą, o kūrybiškai jį pateikti. Papasakokite, kokių netikėčiausių ir įdomiausių projektų per visą šį laiką esate turėję ir kaip jie buvo įgyvendinti?

– Iš dalies dalyvaujame ir gamyboje! Dažnai projektuose naudojame ir gryną maistą. Labai kruopščiai renkamės: pagal kokybę, metų laiką, teikiame pirmenybę vietinėms gėrybėms ar produktams, jei yra galimybė – iš mažų ūkių. Bendradarbiaujame, tariamės su patikimais tiekėjais, gamintojais. Svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir procesas. Dažnai prašome sukurti maistą pagal mūsų sumanymus, tuomet daromi bandymai – degustuojame, tobuliname iki norimo rezultato.

Pavyzdžiui, „Open House Vilnius“ atidarymo renginiui atviroje erdvėje sukonstravome didelio dydžio paslaptingą dovaną su iš vidaus sklindančiu miesto triukšmu. Po oficialiosios pristatymo dalies buvo atrištas kaspinas ir daugybei žmonių atvėrėme „fantastinį“ miestą, sukurtą iš valgomų elementų. Renginio dalyviai galėjo savarankiškai kurti savo maisto derinius. Tuo metu ant pakeltos ir erdvėje pastatytos stalo uždangos buvo projektuojamas vaišių serviravimas kaip miesto statybų paralelė, parodanti tai, ko renginio svečiai arba miesto gyventojai dažniausiai nemato.

Bendradarbiavome net su „Kongsberg NanoAvionics“ – įmone, kuriančia mažuosius palydovus. Keliavome į Brėmene vykusią „Space Tech Expo“ parodą. Šiuo atveju vaizduotę derinome su mokslu, siūlydami parodos lankytojams įsivaizduoti, kaip jie pirmą kartą atranda Žemę keliaudami kosmosu prieš 500 milijonų metų. Įmonės stende ant apskrito paviršiaus buvo sukurta abstrakčių vaišių planeta. Pabrėžėme faktūriškumą ir vizualumą – maisto ir

kitų elementų pavidalai priminė pamatinę planetos gyvybę ir pradžią. Atsivežėme net lavos akmenį! Organiškai atrodantys valgomi elementai su papildomais objektais vaizdingai ir simboliškai perteikė Žemės identitetą, duomenis įsivaizduojamame kosmoso kontekste.

Kartą vykdėme išankstinę svečių apklausą apie jų mėgstamą maistą ir valgymo įpročius, o vaišes suplanavome ir pateikėme pagal apibendrintus jų atsakymus. Renginio

tema buvo kūryba, o tikslas – metų darbų apžvalga ir pasiekimai. Savo maisto projektą pavadinome „Statistika“.

Esame organizavę ir arbatos dirbtuves iš didelio kiekio ir įvairovės augalų. Žolelės, žiedai ir lapai buvo pateikiami kaip eksponatai parodoje. Renginio dalyviai gavo paruoštus davinius, komandose kūrė savo išskirtinius arbatos derinius. Po bendros degustacijos buvo renkama įdomiausia ir skaniausia arbata.

Dar vienas įdomus projektas – 12 Kūčių patiekalų – 12 kūčiukų skonių. Įvairovė sukurta pagal pagrindinius šventės valgius, į kūčiukų tešlą maišant atitinkamus maisto produktus. Tai maža, šventiška degustacija, įkvėpta tradicinio Kūčių iššūkio – taisyklės, kad visko reikia paragauti.

Pušies istorijos – spyglių ryšulėlis arbatai – buvo linkėjimas su istorija apie Klaipėdos krašto žemę, orą, saulę, jūrą. Pakuotėje pasakiškai aprašomas pajūrio kraštas su

kvietimu atvykti ir patirti. Atrodytų kaip paprasta, gudri idėja, bet darbo ir laiko reikėjo daug: rinkti, džiovinti, rišti, lankstyti origamio pakuotę, pakuoti.

– Sunku ir įsivaizduoti, iš kur jumyse randasi visos šios idėjos?!

– Tiriame aplinką, žavimės dėsniais gamtoje, iš kurios daugiausiai mokomės ir gauname įkvėpimo, taip pat stebime miestą, kuriame gyvename ar kurį aplankome, sekame kultūrą ir žmonių įpročius. Ieškome sveikos,

naudingos pusiausvyros. Iš esmės stengiamės gamtos pojūtį, įžvalgas prasmingai ir jautriai pritaikyti mieste.

– Skaičiau, kad nors jūsų idėja ir moderni, jums artimos tradicijos, jų pažinimas, tąsa? Dėl to nemažoje dalyje projektų užkoduoti tautiškumo, lietuviškumo simboliai?

– „Less Table“ pavadinimas reiškia mažiau stalo ir sėdėjimo prie jo, mažiau maisto ir persivalgymo, o daugiau sveikesnių, natūralesnių produktų, daugiau veiksmo,

smalsumo, žaidimo. Potekstė – griežtų, pasenusių normų permąstymas ir kaita, šiuolaikiška tradicijų tąsa. Su didele pagarba, atsakomybe gilinamės į tradicijas ir savaip jas pritaikome šiuolaikiniam žmogui.

Sušvelniname kontrastą tarp senovės ir dabarties, bet išlaikome, puoselėjame nesenstančias vertybes. Juk visos tradicijos kilo iš gamtos, žmogiškų tikėjimų, nežinojimų, baimių. Dabar miesto gyventojai per daug skuba, dirba, pavargsta, todėl tradicijų interpretacijomis norisi ne sukaustyti ar varginti, o sulėtinti, atpalaiduoti, nuraminti, įkvėpti ir priminti, kas besąlygiškai svarbu. Senovės ritualai dabar dažnai atkartojami paviršutiniškai ir tik iš įpročio, o jų reikšmė, kilmė seniai pamiršta arba nebesvarbi, nes, pavyzdžiui, kadais būdavo susijusi su derliaus nuėmimu, o dabar vartotojai perka, valgo vasarinį maistą kiaurus metus. Mūsų darbas ir tikslas – tęsti tradicijas suprantamiau pagal esamą laiką, žmones, gamtą, tad lietuviškumas – natūrali mūsų aplinkybė ir sąlyga.

– Vizualioji maisto pateikimo dalis, rodos, tampa vienu svarbiausių jūsų kūrybos išraiškos būdų. Kas sunkiausia kuriant maisto vizualiąją pusę? Kad maistas atrodytų netradiciškai, kitaip, bet dar ir būtų valgomas?

– Šiuo atveju galime paprieštarauti! Vi-

zualioji dalis svarbi lygiai tiek, kiek ir visa kita: idėjinis pateikimas, puoselėjamos vertybės (be abejonės, viena iš jų – tvarumas) ir maisto kokybė, skoniai, žmonių įsitraukimas, žaismingumas, bendrumo jausmas, ergonomika ar higiena ir t. t. Nesinorėtų per daug išaukštinti estetikos, nes tai viso darbo, proceso pasekmė ir išraiška. Idėja, tema, projekto mastelis ir žmonių skaičius, erdvė, pasirinktas maistas turi tam didelės reikšmės. Projektuojame, kad viskas būtų praktiška ir prasminga, siekiame įtraukti, maloniai nustebinti ir įkvėpti, o tai ir sudėlioja galutinį pavidalą. Ir sunkiausia, ir svarbiausia kiekvieno projekto atsakomybė yra kuo geriau apgalvoti kiekvieną detalę, įvertinti laiką, įsivaizduoti žmogų, kuris ateis, susidomės ir mėgausis pateiktu maistu, o vėliau su malonumu tai prisimins. Banaliai tariant, kai vaizduotė įgalinta vienovėje su racionaliu, kritiniu mąstymu, tada ir gražu, ir įdomu, ir valgoma.

– Įsivaizduokite, jei nebūtų jokių apribojimų, kokį projektą sukurtumėte? Kokios tematikos, kokio mastelio, kokio pobūdžio jis būtų?

– Svajonių turime skirtingų, vienos sunkiau, kitos lengviau, bet, atrodo, visos įgyvendinamos. Pavyzdžiui, norėtųsi edukuoti miesto visuomenę apie maisto kilmę, skatinti suprasti ir leisti patirti, kiek daug

pastangų reikia vertingoms valgomoms gėrybėms atsirasti ar sukurti, koks ilgas ir painus tas šiuolaikinis maisto kelias iki mūsų. Tai abstrakti, bet iš esmės ambicinga idėja organizuoti sistemingą pasikartojančių mokomųjų renginių seriją. Tikslas – miesto visuomenę suartinti su gamta, parodyti tikruosius maisto namus, sukurti betarpišką pokalbį, ryšį su atsidavusiais augintojais, tiekėjais ar kūrėjais.

Kitos idėjos – maisto potyrių dizainą tiesiogiai derinti su psichologija, terapija arba suruošti bendrą maisto stalą daugybės skirtingų tautybių žmonėms, galintiems valgyti tik bendraujant ir talkinant vieni kitiems be kalbos.

– Ar dirbdamos šioje srityje pastebite, kur link suka maisto dizaino sritis? Kokios temos, idėjos, vertybės joje bus aktualios?

– Karantinas radikaliai pakeitė mūsų įsivaizdavimus. Anksčiau atrodė, kad maisto dizainas dar sulauks savo klestėjimo, atitinkamo visuomenės dėmesio. Dabar manome, kad tai ir liks nišine sritimi, vėliau gal net taps prabangos preke / paslauga, tikro, natūralaus, sezoninio maisto „egzotika“. Vis dėlto tikime ir linkime, kad maisto dizainas gelbėtų maisto pramonę, suvienytų ir įkvėptų atskiras dabarties ir ateities bendruomenes, kad būtų įvertinta nauda, rastųsi sąmoningas poreikis tokiems potyriams.

Mūsų darbas ir tikslas – tęsti tradicijas suprantamiau pagal esamą laiką, žmones, gamtą, tad lietuviškumas –natūrali mūsų aplinkybė ir sąlyga.

VASARA STIKLAINYJE

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

Kartais ryškiausias vasaros skonis gali sutilpti į vieną mažą stiklainiuką. Šiam naminiam marmeladui gaminti naudojamas

„Dansukker“ Cukrus marmeladams puikiai subalansuoja rūgštų rabarbarų skonį ir dar labiau išryškina gaivų braškių saldumą. Belieka prisiraškyti uogų, nusiskinti didžialapių rabarbarų, o tada godžiai tepti vasarą ant duonos ir skanauti, skanauti, skanauti!

„Dansukker“ Cukrus marmeladams

specialiai sukurtas nekaloringiems marmeladams, čatniams, uogienėms ir pagardams gaminti. Su „Dansukker“ cukrumi virtos uogienės ir marmeladai nustebins išlikusia natūralia spalva, skoniu, sodriu kvapu ir tiršta konsistencija. Virdami marmeladus šio cukraus galite naudoti 3 kartus mažiau nei įprasta, o virti tik 5-10 minučių.

Šiame cukruje yra pektino – tirštinan-

čios medžiagos, esančios uogose ir vaisiuose. Cukrus marmeladams ypač tinka virti braškių skanėstus, kadangi braškėse mažai pektino. Produkte taip pat esama konservanto kalio sorbato, natūraliai randamo šermukšnių uogose. Tad jei neturėsite galimybių marmeladų ir džemų laikyti šaltai, su šiuo cukrumi virti skanėstai, padėti tamsioje vietoje, išsilaikys ir kambario temperatūroje.

Braškių ir rabarbarų marmeladas, patiekiamas ant duonos su rikotos sūriu

Marmeladui

• 500 g smulkintų rabarbarų

• 1 kg ketvirčiais smulkintų braškių

• 1½ stiklinės „Dansukker“

Cukraus marmeladams

• 50 ml vandens

Patiekti

• Mėgstamos šviežios duonos

• Rikotos sūrio

Paprastumas – šį žodį išsinešu po pokalbio su Roberta ir Laimonu Verbickais, sodybos „Sūrininkai Dargužiuose“ šeimininkais. Dzūkijos miškuose prekiaujantys vietinių gamintojų sūriais, o savaitgaliais kviečiantys paragauti ir Laimono gamintų skanėstų, jie įkvepia paprastai gyventi, kurti ir puoselėti paprastus šiltus santykius.

BON APPÉTIT

Sūrių kraštas

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, , Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Roberta, Laimonai, jūsų kelionė arčiau gamtos prasidėjo maršrutu Vilnius–Dargužiai. Kuris pirmasis sutiko imtis šio nuotykio?

Roberta: Kaip kiekvienas geras dalykas, taip ir šis atėjo netikėtai. Nuolat pergalvoju praėjusius įvykius ir suprantu, kad atsidūrėme tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, to patys dar nesuvokdami. Tikiu Dievo vedimu, ir čia buvo mūsų kelias. Abu esame labai jautrūs, o miestas būtų mus suvalgęs – dabar taip suprantu mūsų kelią.

Viskas įvyko paprastai. Du jauni žmonės, ką tik sukūrę šeimą, kiekvieną savaitgalį bėgdavome į Dzūkijos miškus. Pabūti su savimi ir vaikais, ramybėje ir lėtume. Keliaudami dažnai stabtelėdavome įsigyti gabalėlio sūrio, o vieną šeštadienį pataikėme ir į susitikimą su vietos jaunimo bendruomene. Tada netikėtai priėjęs sūrininkas Valdas Kavaliauskas pasiūlė atvykti į Dargužių kaimą, prekiauti sūriais ir gyventi. Nuskambėjo kaip juokelis, tai nelabai rimtai ir pažiūrėjome. Kitą dieną jau sulaukėme skambučio. Pasirodo – nejuokavo. Po kelių dienų jau valėme dulkes nuo stalų, kėdžių ir lentynų. Net sunku pasakyti, kuris pirmas tuo patikėjome. Nepamenu, kad kuris iš mūsų būtų nesutikęs. (Šypsosi.)

Laimonas: Tiesa, sprendimą priėmėme abu kartu.

– Ar iki tol buvote sūrių mylėtojai?

Roberta: Buvome ir esame maisto mylėtojai, tačiau sūris nebuvo tas pats mylimiausias produktas.

Laimonas: Jei atvirai, nelabai...

– Tad ne sūrio kvapas jus atviliojo čia pasilikti?

Laimonas: Ne sūris, o noras turėti savo nepriklausomą virtuvę su savo taisyklėmis. Nors gyvendamas čia sūrius aš pamėgau – iki tol greičiausiai nebuvau ragavęs tikro rankų darbo sūrio. Dabar sūris patiekale visada ras savo vietą.

Gamindamas dažniausiai naudoju ožkos pieno sūrį, į sriubas, salotas dedu klevo pelenuose voliotą „Angliuką“, o prie vyno atsignybiu ožkos pieno „Žan-Žako“ ar 10 mėnesių brandinto karvės pieno „Viržinio“ gabalėlį.

– Įsikūrėte jau veikiančioje vietoje – ar kėlėte sau naujų tikslų?

Roberta: Tai, kad vieta jau puikiai veikė iki mūsų, šiek tiek neramino. Kankino dvejonės, ar pateisinsime lankytojų lūkesčius. Ramybės nedavė ir sūrių rūšių bei skonių įvairovė. Su kiekvienu lankytoju gaudavome daugiau klausimų, nei turėjome atsakymų. (Šypsosi.) Tad išsikėlėme pagrindinį tikslą: kaip nors išgyventi sezoną. Po pirmojo sezono pradėjome gaudyti orą, atrasti bendravimo malonumą, mėgautis kiekvienu lankytoju ir kiekvienu sūrio gabalė-

Daug patogių ir patrauklių dalykų turėjome mieste, bet drauge – ir standartų, rėmų, stereotipų...

liu. Pamažu tai tapo mūsų šeimos kasdienybe.

– Kiek vasarų braidote po šias pievas?

Roberta: Panašu, kad prašvilpė jau penkios. Greitai suaugome su šiais namais. Juk tai ir pirmieji mūsų šeimos namai. Mes ir vaikai čia sutikome puikių žmonių, draugų, kaimynų, lankytojų. Tarp visų šių žmonių – plonytė linija, jausmas toks, kad visi mums artimi, visi savi. O ir mes patys tapome paprastesni, mažiau iš savęs ir kitų reikalaujantys, labiau atsipalaidavę. Bet kartu ir atsakingi.

Vaikai greitai apsiprato, susirado draugų. Tapo tikri kaimo vaikiai, su kuriais mieste jau darosi pavojinga. Pagaliai ir akmenys jiems geriausi žaislai. (Šypsosi.)

– Ir nė karto nekilo mintis sugrįžti į miestą?

Laimonas: Kilo, ne kartą – dėl lengvesnio gyvenimo mieste.

Roberta: Dažnai mūsų to klausia, bet taip ir nerandam atsakymo. Daug patogių ir patrauklių dalykų turėjome mieste, bet drauge – ir standartų, rėmų, stereotipų... Kartkartėmis kyla minčių, kad mieste lengviau būtų, bet... Išmokome gyventi čia. (Šypsosi.)

– Kas kuriant šią vietą jums svarbiausia?

Roberta: Kad viskas būtų paprasta, neperspausta, be suvaržymų. Be baimės, kad būsi kitoks. Nepiktnaudžiauti. Dalintis. Nepykti ir

priimti kiekvieną dieną kaip dovaną.

Laimonas: Man svarbu, kad būtų jauku dirbti, priimti lankytojus. Žinoma, ir tai, kad galėtume iš savo veiklos pragyventi.

– Vertinate čia atsiveriančią laisvę?

Roberta: Turbūt visiems patinka laisvė, tik visi ją suprantame skirtingai ir pasireiškia ji skirtingai. Aš čia atradau laisvę kvėpuoti, be skubėjimo ir skubinimo. Kai nereikia niekam įtikti ir patikti. Kai nebesi standartas, tai ir nebereikalauji iš savęs to, ko pats nenori. Darai viską atvira širdimi, su meile. Ir taip kasdien. Nebesislepiu, kai man liūdna, dalinuosi, kai džiugu. Matau tame laisvę ir kartu didelę atsakomybę.

– Patys sūrių negaminate, tačiau jų asortimentas čia gausus. Ar galėtumėte trumpai jį pristatyti?

Roberta: Niekad ir neturėjome tokių planų, didžiuojamės savo sūrininkais ir jų gaminiais. Visi jie labai skirtingi ir ypatingi – it meno kūriniai. Kiekvienas ūkelis augina ir savo pašarą, ir gyvuliukus, melžia, gamina sūrius, juos pakuoja, išglosto. O tuomet jie patenka pas mus. Šiuo metu jungiame penkis vietinius sūrininkus. Nuo tradicinių lietuviškų varškės sūrių iki brandintų, pelėsinių, kietųjų, minkštųjų ar kreminių – visi atranda sau tinkamą.

– Kuo ypatinga sūrių kultūra? Kaip tinkamai derinti sūrius,

Manau, tą gerą nuotaiką lengva pagauti, kai išvažiuoji iš miesto ir patenki į Dzūkijos miškus.

kaip juos degustuoti, kad patirtume ryškiausius skonius?

Roberta: Į sūrius žiūriu kaip į meninę išraišką, sukuriančią vaizdą, kvapą, skonį ir istoriją. Tai unikalus menas, kuris nebūtinai visiems patinka. Jis kuria įspūdį, palieka skonio prisiminimą, o kartu yra laikinas. Menas, kurio gali paragauti. Geras sūris yra tas, kuris patinka jums. Svarbu kada, kur ir su kuo tas sūris ragaujamas. Todėl norint pasiūlyti tinkamiausią pirma reikia sužinoti visas aplinkybes.

– Laimonai, pataisykite, jei klystu – iki gyvenimo Dargužiuose dirbote viename restorane, kuriame vyravo šiuolaikinė tradicinė virtuvė? Ar tuo kliaujatės savaitgaliais ruošdamas vaišes ir čia?

Laimonas: Tiesa, dirbau, tačiau čia leidžiu sau daugiau laisvės, esu nepriklausomas ir daugiau kuriu. Kiekvieną savaitgalį gaminu vis kitus patiekalus. Pavyzdžiui, vasarą užsukę svečiai galėjo paragauti klevo pelenų lietinių su ožkos sūriu, antienos krūtinėlės su burokėlių ir agrastų piurė, iš šakočio pagaminto tinginio su mėlynojo pelėsio sūriu. Rudenį jau planuoju gaminti daugiau mėsos patiekalų – avienos troškinių, jautienos, žvėrienos patiekalų. Stebinu ir save, ir lankytojus.

Buvau šešerių, kai močiutė pasakė, kad užaugęs būsiu „povaras“, kadangi jau tada padėjau krikšto mamos vestuvėms ruošti maistą. Kiek augau, visada prisimenu save gaminantį. Nors mokytis įstojau

fotografijos, po kelerių metų supratau, kad mano rankos, širdis ir laikas prašosi būti ten, kur gaminamas ir kuriamas maistas. Dabar jau nematau savęs be peilio ir pjaustymo lentos. Nors gyvendamas kaime atradau dar vieną pomėgį – dirbti su mediena.

– Kokį maistą pats mėgstate gaminti labiausiai?

Laimonas: Labiausiai mėgstu lengvai paruošiamą maistą. (Šypsosi.) Gaminu pirmiausia iš to, ką turiu arčiausiai (vietoje augintos daržovės, mėsa, kruopos), tik tada važiuoju apsipirkti. Pats mėgstu mėsos patiekalus, bet didžioji dalis čia gaminamų patiekalų yra vegetariški ir derinami su mūsų sūriais.

– Kokie žmonės pas jus užsuka? Ką dar rekomenduotumėte pamatyti apylinkėse?

Roberta: Esame laimingi – čia pritraukiame nuostabių žmonių. Visi labai įvairūs, netaikome jokių standartų, gal todėl ir sulaukiame tokių pat lankytojų. Vis pasidžiaugiu, kad iš užsukančių gauname daugiau, nei duodame. Šypsenų, pokalbių, atvirumo, tikrumo ir lėtumo. Manau, tą gerą nuotaiką lengva pagauti, kai išvažiuoji iš miesto ir patenki į Dzūkijos miškus. Turbūt tie mūsų pušynai primena pajūrį, todėl ir traukia žmonių širdis. Visas kraštas pilnas lankytinų vietų, upių ir miško takų. Senoviniai gatviniai kaimai ir jų namai, paprasti ir labai svetingi žmonės.

Lietuviškas rizotas

• 100 g perlinių kruopų

• 50 g mėgstamo ožkos pieno sūrio

• 30 g džiovintų baravykų

• 80 g saliero stiebų

• 60 g svogūnų

• 10 g česnakų

• 100 ml burokėlių sulčių

• 50 ml grietinėlės

• Šlakelis citrinos sulčių

Perlines kruopas mirkome per naktį ir kitą dieną paverdame apie 15 minučių. Baravykus užpilame karštu vandeniu. Salierą, svogūną ir baravykus supjaustome smulkiais kubeliais, pilame į keptuvę alyvuogių aliejaus ir ant silpnos ugnies pradžioje apie 10 minučių pakepiname salierą. Padidiname ugnį, dedame svogūną ir pakepiname dar 5 minutes. Galiausiai dedame baravykus, kruopas, druską ir pipirus. Pakepiname porą minučių ir pilame burokėlių sultis bei grietinėlę. Pakaitiname, kol sutirštės, pabaigoje įspaudžiame citrinos sulčių. Dedame į lėkštę ir pagardiname česnakų laiškais bei mėgstamu ožkų pieno sūriu.

Sūri karamelė

• 200 g cukraus

• 50 ml vandens

• 100 ml 36 proc. riebumo grietinėlės

• 20 g sviesto

• Žiupsnelis druskos

Į aukštesnį puodą (pilant grietinėlę cukrus labai putos) pilame cukrų, žiupsnelį druskos bei vandenį, išmaišome su mediniu šaukštu ir kaitiname ant vidutinės ugnies. Kol cukraus masė tirpsta, nemaišome ir nejudiname. Laukiame, kol sirupas pasidarys gintaro spalvos. Tik tuomet dedame gabalėlį sviesto (jis pristabdo cukraus degimą) ir maišome su mediniu šaukštu iki vientisos masės. Tuomet pilame kambario temperatūros grietinėlę ir pildami nuolat maišome. Masė pradeda labai staigiai putoti, saugokite akis nuo garų. Dar pakaitinus kelias minutes, masei suvienodėjus perpilame ją į metalinį dubenį. Plastikas netinka, nes karamelė labai ilgai laiko karštį ir gali trūkti dubuo. Būkite atsargūs: cukraus sirupas labai kaitrus ir garuoja, viską darykite su karščiui atspariomis virtuvinėmis pirštinėmis. Po visu atsargumų, atvėsus karamelei galite pjauti mėgstamo sūrio ir gardinti jį sūria karamele.

ATOSTOGOS JŪSŲ KIEME

Projektuodami terasą ar pavėsinę – svarbiausią kiemo erdvę – pirmiausia turėtumėte apsvarstyti, ką joje veiksite? Poreikiai gali būti įvairūs – vieniems svarbus didelis draugų vakarėliams tinkamas stalas, kitiems reikia vietos vaikų žaidimams, o tretiems – erdvės dekoratyviniams augalams, prieskoninėms žolelėms, o gal net daržovėms. Bet kuriuo atveju, terasa ar pavėsinė yra neatsiejama šiltojo sezono erdvė, kurioje gimsta įsimintiniausi vasaros prisiminimai. Pasinaudoję keliais patarimais ir gudrybėmis galite padaryti ją dar patogesnę, jaukesnę ir lengviau prižiūrimą.

SUTEIKITE LAUKO ERDVĖMS JAUKUMO

Jei pavėsinė ar terasa nedidelė, vertėtų pasistengti išnaudoti visą jos erdvę. Ant sienų arba pastogėje pakabinkite lentynų, žibintų ir gėlių vazonų – pavėsinė taps jaukesnė. Be to, dar daugiau žavesio ilgiems vasaros vakarams suteiks žibintai ir lempučių girliandos. Turbūt vienas svarbiausių pavėsinės ar tera-

sos elementų yra sofa, kušetė arba krėslas – patogi vieta nusnūsti, įgriūti su knyga ar kitaip pasimėgauti vasaros dienomis. Lauko erdvėms ypač tinka lengvi baldai, nes panorėjus juos nesunku perkelti į kitą vietą, pavyzdžiui, iš saulėkaitos į šešėlį.

Neskubėkite išmesti senų baldų – pagalvokite, kaip būtų galima juos pritaikyti naujai. Jei turite gerą, bet pabodusį stalą, galbūt galite jį perdažyti arba atnaujinti padengdami spalvintu medienos aliejumi?

Medinį fotelį atnaujinsite perdažę jo rėmą ar pervilkę minkštosios dalies audinius, o senas suolas puikiai tiks gėlių ir prieskoninių augalų vazonams pastatyti.

KUO PAPRASTESNĖ PRIEŽIŪRA

Jei norite, kad pavėsinė būtų poilsio vieta, pasistenkite, kad ją prižiūrėti būtų kuo paprasčiau ir rūpestis augalais ar švara neužgožtų erdvės džiaugsmo. Norint išvengti rūpesčių pravartu atsižvelgti į tam tikrus praktinius as-

pektus. Pavyzdžiui, pasirinkus atmosferos poveikiui atsparias medžiagas nereikės nerimauti dėl lietaus. Vandeniui nelaidūs sėdmaišiai ir pagalvėlės – ne tik patogūs, bet ir suteikia jaukumo, be to, jų nereikia uždengti lietui lyjant. Žinoma, medinių paviršių priežiūrai laiko skirti vis tiek teks, tačiau lengvai ir greitai jais pasirūpinsite naudodami terasų aliejų.

KAIP ATNAUJINTI MEDINĘ TERASĄ AR PAVĖSINĘ?

Tinkamai neprižiūrint terasos medienos būklė per kelerius metus suprastės, o spalva išbluks. Jei norite, kad terasa visada atrodytų stulbinančiai, reguliariai patikrinkite jos būklę ir maždaug kas vienus ar dvejus metus peraliejuokite. Dabar – geriausias metas atnaujinti medinę terasą, kad galėtumėte ja džiaugtis visą vasarą.

Medienos aliejavimas – gana lengvas ir greitas darbas, tereikia įsigyti keletą reikmenų ir laikytis paprastų nurodymų.

• Ištuštinkite terasą ir uždenkite šalia esančius paviršius.

• Nuvalykite terasą šepečiu – pašalinkite visus birius nešvarumus.

• Nuplaukite terasą tinkamu plovikliu pagal jo naudojimo instrukciją. Paviršių kruopščiai nušveiskite ir nuplaukite vandeniu. Leiskite gerai išdžiūti, geriausia – per naktį.

• Prieš naudodami aliejų kruopščiai išmaišykite, taip pat permaišykite aliejuodami. Išbandykite aliejų mažame plotelyje, kad įsitikintumėte, jog spalva tinka.

• Teptuku arba aliejavimo mentele tolygiai denkite aliejų. Jei reikia, naudokite teleskopinį kotą. Padenkite aliejumi visą paviršių nedarydami pertraukų ir gerai įtrinkite, kad aliejus susigertų į medieną.

• Po 15 minučių nuvalykite nesusigėrusį aliejų nesipūkuojančiu audeklu.

Viskonsine, JAV, įsikūrusios trijų vaikų mamos, verslininkės Leah Spicer šeima gyvena pagal besikeičiantį sezonų ritmą. Sąmoningai pajausti gamtos kaitą ir suprasti, kaip besimainantis vaizdas už lango keičia savijautą, norus, prioritetus, – toks glaudus ryšys su aplinka Leah lydi nuo pat mažų dienų. Šiandien jos šeimoje, kaip ir vaikystės namuose, visi įvykiai, ritualai ir šventės yra neatsiejami nuo juos supančios aplinkos išdaigų.

Grąžinti skolą žemei

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Leah, ką tau ir tavo šeimai – vyrui ir trims vaikams – reiškia gyvenimas gamtoje?

– Esu labai laimingas žmogus, mat nuo mažens turėjau galimybę augti kaime, valgyti savo tėvų užaugintą maistą ir pajausti tikrą, nesuvaidintą ryšį su žeme. Kai pati susilaukiau vaikų, žinojau – noriu, kad ir jie atrastų šį ryšį. Kad pamatytų, kaip žemė puoselėja mūsų kūnus, kiek daug įtakos turi mūsų savijautai, ir, žinoma, kad suprastų, kaip kiekvienam iš mūsų svarbu ja rūpintis.

– Pažvelgus į tavo gyvenimą matyti, kad gražus, artimas, pagarba paremtas santykis su aplinka ir žeme tau itin svarbus...

– Lauke jaučiuosi laimingiausia, ramiausia, labiausiai atsipalaidavusi. Laikas gamtoje priartina prie šaknų ir sukuria tą gilų ir svarbų ryšį su aplinka. Tikiu, kad iš žemės ir gamtos pasaulio mes, žmonės, pasiimame tiek daug, kad tiesiog privalome jai grąžinti skolą, – ma-

žiausia, ką galime padaryti, tai saugoti ir rūpintis mus supančia gamta.

– Iš kur tavyje ši aistra gamtai? Papasakok, kur užaugai.

– Vaikystėje daug laiko leisdavau gryname ore – neprisimenu, kad apie tai būtų kalbėta, kitaip tiesiog neįsivaizdavome savo gyvenimo. Nuo ryto iki vakaro – grynas oras, nesvarbu, lyja ar vėjuota. Vėliau, jau suaugusi, turėjau galimybę darbuotis vasaros stovykloje ir pamačiau, kokios stiprios galios vaikams turi laikas gamtoje. Kaip gamtoje vaikai nurimsta, susikoncentruoja. Kaip natūrali aplinka brandina stipresnį ryšį ir pagarbą ne tik gamtai, bet ir vienas kitam. Pastebėjau, kad kuo daugiau laiko vaikai praleidžia gamtoje, tuo labiau gerbia, girdi vienas kitą ir brangina tarpusavio ryšį. Jau nė nekalbu apie teigiamą gamtos įtaką jų kūnams, sveikatai, bendrai savijautai, džiaugsmui ir pasitikėjimui savimi. Kai iš labai arti pamačiau, kokią didžiulę įtaką gamta daro žmonėms, dar labiau patikėjau jos galia.

– Panašu, kad jūsų šeimos gyvenimo ritmas diktuojamas gamtos pokyčių. Kaip skirtingi sezonai daro įtaką tavo ir tavo šeimos kasdieniam gyvenimui, gyvenamajai aplinkai ir verslui?

– Mūsų šeimos gyvenimas iš tiesų labai kinta kartu su sezonais. Žiema skirta nurimti, ramiai leisti laiką šiltuose namuose. Pavasaris atsineša nuostabų lengvumo jausmą ir galimybę stebėti, kaip pasaulis aplink dar kartą atgimsta. Vasara suteikia mums maisto. Taip pat daug linksmybių ir juoko, ilgų šiltų vakarų su draugais. Kai atsliūkina ruduo, laukiame nesulaukiame, kada galėsime nuimti derlių ir jaukiai susiburti žiemai. Manau, svarbiausia yra sąmoningai išjausti gamtos kaitą, suprasti, kaip besimainantys sezonai keičia mano ir visos šeimos savijautą, norus, prioritetus. Besikeičiantys orai nuo seno diktuoja žmonių gyvenimus – mūsų šeima to paiso iki šiol.

– Leah, o kas šiemet augs tavo darže?

– Iš tiesų praėję metai buvo gana keisti, mat mano karjeroje vyko pokyčiai, o tai pareikalavo itin daug laiko. Daržas, kuris kadaise vešėjo, pernai buvo pamirštas. Nepaisant to, vis tiek galėjome džiaugtis gana gausiu obuolių ir kriaušių, arbūzų, uogų, serbentų, morkų ir bulvių, žaliųjų pupelių, kukurūzų, burokėlių, pomidorų derliumi. Tikiuosi, šiemet pavyks atsigriebti!

– Pakalbėkime apie šeimą. Kokia ji – tavo šeima? Papasakok, kokius mielus ritualus puoselėjate?

– Man šeima – tai žmonės, kuriuos myliu labiausiai ir kurie atsako tuo pačiu. Galime skambinti vienas kitam bet kuriuo paros metu. Dalijamės apkabinimais ir bučiniais. Ir duodame vienas kitam penkis, kai atsisveikiname! Susirieję mes neatsitraukiame, lengvai atleidžiame. Sakome vienas kitam gražius žodžius ir niekada nepamirštame, kodėl vienas kitam taip rūpime. Kartais susimauname, įskaudiname vienas kitą, tačiau visada, kad ir kas benutiktų, atsiprašome ir pažadame kitą kartą stengtis dar labiau.

Na, o mano vaikai – jie visi unikalūs. Visaverčiai žmonės, tik mažame kūne. Pilni juokingiausių ir rimčiausių idėjų, daug džiaugsmo, nuostabos.

– Leah, o ko tavo vaikai išmoksta iš gamtos?

– Tiek daug dalykų! Jie gali iš arti stebėti gyvenimo ratą, suvokia, kad yra nuo mūsų nepriklausančių dalykų, kad ateina laikas gimti ir mirti. Žino, jog norint, kad augalai vešėtų, reikia saulės ir lietaus.

Kad atšalus orams medžių lapai krinta. Kad po žiemos ateina pavasaris. Yra tiek daug dalykų, kuriuos apie gamtą jie supranta, nors daug dar ne. Kažkurią dieną Tommy numetė daiktą ant žemės ir paklausė: ar dėl to motina gamta verkia?

– Kaip tau pavyksta gyventi lėtą gyvenimą su trimis vaikais, verslu, ūkiu?

– Galbūt moku laiku pasakyti ne? Atsisakau bet ko, kas neaktualu mūsų šeimai. Vis dėlto mūsų gyvenime lėtumo tikrai galėtų būti daugiau. Akimirkos, kai skaitau vaikams, kai keičiu sauskelnes ar aunu jiems batus, kai sėdame kartu valgyti, – visas jas bandau sąmoningai išjausti, pasimėgauti, įsiminti – juk žinau, kad jų niekada nesusigrąžinsiu.

– Tavo projektas „Tom Kitten Goods“ taip pat glaudžiai siejasi su tvarumu, tiesa?

– Kai susilaukiau vaikų, pamačiau, kiek daug atliekų lieka po vaikiškų švenčių. Norėjosi bent kiek prisidėti prie tvaresnio vartojimo, tad sukūriau aukštos kokybės medžiagines vaikų švenčių dekoracijas, kurias galima naudoti metai iš metų, karta iš kartos.

Manau, kad visa tai atėjo iš mano tėvų, – augau stebėdama, kiek daug dalykų jie kūrė savomis rankomis ir kiek daug laimės jiems tai teikė. Tėvai daug dėmesio skyrė tradicijoms, šventėms, laikui su šeima. Metai iš metų šeimoje naudojome jų rankomis sukurtas šventines dekoracijas. Susilaukusi savo vaikų jaučiau, kad šią tradiciją noriu perduoti ir jiems. „Tom Kitten Goods“ noriu sukurti jaukias mažas smulkmenas, kurios puoselėtų šeimos tradicijas, o žmonėms, kuriuos mylite, padėtų pasijusti ypatingiems. Siekiame kurti tai, kas turėtų prasmę ir nedarytų žalos aplinkai.

– Tavo pozityvumu neįmanoma nesižavėti – kaip tau pavyksta išlaikyti šviesų nusiteikimą, sveiką kūną bei mintis?

– Darbas sode, kvėpavimo pratimai, sausas kūno šepetys, fizinis aktyvumas, laikas su draugais ir šeima, vandens gėrimas. Labai paprasti, sakyčiau, net primityvūs, tačiau man svarbūs ritualai.

– Pavasaris jau įsibėgėjo. Ką labiausiai mėgsti veikti šiuo metų laiku?

– Leisti laiką gamtoje ir stebėti, kaip ateina vasara.

Visi jos veidai

Jos kasdienybė turi daug veidų. Viename ji – stilinga skandi moteris, besižavinti skandinavišku dizainu ir japoniška kultūra. Kitame – kiek uždara asketė, geriausiai besijaučianti kamerinėje namų aplinkoje. Vieną dieną ji – užkietėjusi miestietė, pasipuošusi stilingais drabužiais, o kitą – Dzūkijos miškuose lakstanti ir iš gamtos įkvėpimus gerianti kaimietė. Tokia ji – dviejų dukrų mama, mados ir interjero entuziastė, o dabar dar ir VDA studentė bei ypatingos vietos Kaune – „Koko Boutique“ – įkūrėja Indrė Šmigelskienė

Tekstas: Karolina Kulda, Nuotraukos: Lina Jushke

Visą istoriją skaitykite teminiame popieriniame „LAMŲ SLĖNIO“ KAUNASTIC numeryje!

TECHNOLOGIJŲ NAUJIENOS

Labas, noriu pasikalbėti

Kartais nutinka tai, ko iš savęs nesitiki. Argi tada, kai knygos puslapius apšviečiantis žibintuvėlis po antklode atrodė didžiausias pasaulio išradimas, kai žurnalo „Švyturys“ paskutiniuose puslapiuose skaitydavau apie stebuklingą telefoną, kuriame bus galima kalbėtis su vaizdu, kai interviu užsirašinėdavau ranka į užrašų knygelę, netgi tada, kai tėtis man nupirko pirmąją rašomąją mašinėlę, galėjau pagalvoti, koks neįtikėtinai įdomus transformacijų laikas yra skirtas mūsų kartai? Nuo medinių skaičiuotuvų mokykloje, nuo tarpmiestinio telefono automato, nuo barškančios rašomosios mašinėlės, nuo pirmojo kompiuterio redakcijoje, nuo plytą primenančio „Ericsson“, ai, tiesa, dar turėjau peidžerį – tokį mažą įtaisą, kuriuo buvo galima gauti žinutes, nuo didžiulio džiaugsmo gavus sidabrinį sulenkiamą „Samsung“, kurio ekranas buvo papuoštas „Swarowski“ kristalais,

mes nuėjome labai toli.

Mano kartoje buvo tokių, kurie šios kelionės neįveikė; yra ir tokių, kurie įsikibę laikosi senųjų įpročių ir mano, kad gyvenimas gražus ir be technologijų. Aš esu iš tų, kuriems technologijos lengvina gyvenimą, tačiau patirtys be jų man dažnai šnabžda, kad nereikia įsijausti. Jei reikėtų, mokėčiau be jų gyventi.

Jau daug metų gegužės pradžioje renkamės į žurnalistų šventę. Vienas kitas kokteilis ir liežuviai atsiriša, pokalbiai, temos ir diskusijos liejasi laisvai. Vienas toks pokalbis su kolege paskatino padaryti tai, ko pati iš savęs nesitikėjau, – pasikalbėti su dirbtiniu intelektu ChatGPT. Pokalbį norėjau pasilikti sau, bet paskui pagalvojau, o gal verta jį išsaugoti? Nes iš kur gali žinoti, kas bus dar po dešimtmečio? Kalba, kaip suprantate, netaisyta. DI dar reikia pasistengti, kad išmoktų kalbėti taisyklingai lietuviškai.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Labas, noriu pasikalbėti.

ChatGPT: Apie ką norėtumėte pasikalbėti?

– Apie pasaulį...

ChatGPT: Suprantu. Kas būtent jums kelia susirūpinimą ar domina apie pasaulį? Yra daug įdomių dalykų ir temų, apie kurias galima pasikalbėti, todėl galite pasirinkti, kurią temą norėtumėte aptarti.

– Ar žmogus kada nors nustos jausti?

ChatGPT: Kaip žmogus, aš galiu pasakyti, kad jausmai yra natūralus ir neišvengiamas žmogaus gyvenimo aspektas. Jausmai, tiek teigiami, tiek neigiami, yra svarbūs, nes jie padeda mums suprasti savo patirtį ir aplinką, kuri mus supa. Tačiau, jausmai yra labai sudėtingi ir kintami ir jie gali keistis iš vienos dienos į kitą.

Žinoma, gali būti situacijų, kai žmogus gali pasijusti visiškai apatiškas, be jokių jausmų, bet tai paprastai nėra ilgalaikis ir sveikas būsena. Gali būti taip pat, kad žmogus gali stengtis slopinti savo jausmus dėl skirtingų priežasčių, bet tai nereiškia, kad jie visiškai išnyks. Jie gali kauptis ir išreiškiantis per kitus kanalus, pavyzdžiui, per fizinę būseną ar psichosomatinius simptomus.

Taigi, galima pasakyti, kad žmogus tikriausiai niekada nenusileis jausmams, bet svarbu mokytis tvarkyti ir suprasti savo jausmus, kad jie netaptų nevaldomi ar nesveiki.

– O ką daryti, jei tampa?

ChatGPT: Jei jūsų jausmai tampa pernelyg intensyvūs ar sunkiai kontroliuojami, tai gali turėti neigiamą poveikį jūsų gyvenimui ir gerovei. Štai keli būdai, kaip galite spręsti savo jausmus, jei jie tampa per sunkiai kontroliuojami:

Susipažinkite su savo jausmais – svarbu atpažinti, kas sukelia jūsų jausmus, kad galėtumėte geriau su jais susidoroti. Stenkitės suprasti, kas yra jūsų jausmų šaltinis ir kaip

jie veikia jūsų gyvenimą.

Išsakykite savo jausmus – kalbėdamiesi su artimaisiais ar terapeutu, galite išsakyti savo jausmus ir pamatyti, kaip jie jus veikia. Tai gali padėti jums geriau suprasti savo jausmus ir ieškoti būdų, kaip juos kontroliuoti.

Atsipalaiduokite – praktikuokite atsipalaidavimo technikas, tokias kaip meditacija, jogos ar kvėpavimo pratimai. Tai gali padėti sumažinti stresą ir padėti jums geriau valdyti savo jausmus.

Ieškokite pagalbos – jei jūsų jausmai tampa per sunkiai kontroliuojami, galite ieškoti pagalbos iš profesionalių psichologų ar kitų sveikatos priežiūros specialistų.

Svarbu prisiminti, kad jausmai yra svarbus gyvenimo aspektas ir kad jie gali būti sunkiai kontroliuojami tam tikromis aplinkybėmis. Tačiau, su tinkama parama ir pastangomis, galite išmokti valdyti savo jausmus ir išlaikyti gerą emocinę sveikatą.

– O kas yra ta emocinė sveikata?

ChatGPT: Emocinė sveikata yra būsena, kuri apima gebėjimą valdyti savo jausmus, išreikšti savo emocijas, vystyti savo asmens tapatumą ir prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių. Emocinės sveikatos apibrėžimas gali skirtis priklausomai nuo to, kuris šaltinis naudojamas, tačiau dauguma apibrėžimų susitelkia į keturias pagrindines savybes:

Jausmų valdymas – sugebėjimas atpažinti savo jausmus ir juos reguliuoti, kad jie būtų naudingi ir sveiki. Tai apima gebėjimą išreikšti savo jausmus, bet kartu ir suvaldyti juos, kad jie nepakenktų sau ar kitų žmonių gerovei.

Socialinis gebėjimas – sugebėjimas kurti ir išlaikyti teigiamus santykius su kitais žmonėmis. Tai apima gebėjimą bendrauti, rasti bendrą kalbą, išreikšti savo empatiją ir susitaikyti su kitų žmonių požiūriais.

Asmenybės vystymasis – sugebėjimas kurti savo tapatumą ir išreikšti savo vertę. Tai apima gebėjimą suvokti savo stiprybes ir silpnybes, vystyti savo interesus ir tikslus, ir pasirinkti gyvenimo būdą, kuris atitinka savo asmeninius poreikius.

Streso valdymas – sugebėjimas susidoroti su stresu ir įveikti sunkumus. Tai apima gebėjimą išlaikyti ramybę sunkiose situacijose, praktikuoti atsipalaidavimo technikas ir išsiaiškinti geriausius būdus susidoroti su stresu.

Svarbu pabrėžti, kad emocinė sveikata yra dinamiška sąvoka, o ne statinė būsena. Tai reiškia, kad ją galima vystyti per gyvenimą, pasirinkiant teigiamus elgesio modelius ir naudojant įvairius metodus ir technikas, kad būtų galima valdyti savo jausmus ir pasiekti gerovę.

– Kas yra gerovė?

ChatGPT: Gerovė yra platesnė sąvoka, apimanti fizinę, psichologinę ir socialinę gerovę. Tai būsena, kurią patiriame, kai mes jaučiamės patenkinti savo gyvenimu ir jame pasiektomis galimybėmis, turime gerus santykius su kitais žmonėmis, ir mes jaučiamės emocionaliai ir psichologiškai stabilesni ir patikimi.

Fizinė gerovė apima sveiką gyvenimo būdą, tinkamą mitybą, reguliarų fizinį aktyvumą, reikiamą miegą ir priežiūrą, siekiant užtikrinti fizinę sveikatą.

Psichologinė gerovė apima teigiamas emocijas, kaip antai džiaugsmą, laimę ir ramybę, taip pat teigiamą savęs vertinimą, pasitikėjimą savimi, tvarios ir turiningos gyvenimo tikslų siekimo galimybes.

Socialinė gerovė apima gerus santykius su kitais žmonėmis, taip pat galimybes bendrauti, bendradarbiauti ir prisijungti prie socialinių grupių, kurios gali padėti mums palaikyti savo gyvenimo balansą ir skatinti gerovę.

Svarbu pabrėžti, kad gerovė yra individuali sąvoka, kuri gali skirtis priklausomai nuo asmeninių poreikių, tikslų ir vertybių. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali siekti savo gerovės individualiai, pasirinkdamas būdus, kurie atitinka jo poreikius ir vertybes.

– Kokios yra tavo vertybės?

ChatGPT: Aš, kaip dirbtinis intelektas, neturiu asmeninių vertybių, nes aš nesu gyvas asmuo, o tik kompiuterinė programa. Mano funkcija yra atlikti užduotis, kurių man paprašo naudotojas, ir pateikti informaciją ar patarimus. Tačiau mano kūrėjai stengėsi programuoti mane taip, kad mano atsakymai būtų etiškai ir moraliai pagrįsti, ir kad mano kalba būtų objektyvi ir neutrali.

– Kokios yra tavo kūrėjų vertybės?

ChatGPT: Kadangi aš esu kompiuterinė programa, mano kūrėjų vertybės ir tikslai gali būti suprantami kaip OpenAI kompanijos vertybės ir tikslai. OpenAI yra siekiama kurti ir plėtoti dirbtinio intelekto technologijas, kurios atneštų naudos žmonijai, ir tuo pačiu metu išvengtų potencialių neigiamų pasekmių, kurių gali turėti tokios technologijos. Tai reiškia, kad OpenAI kūrėjai stengiasi integruoti etinius principus į mano programinę įrangą, kad mano atsakymai būtų kuo objektyvesni ir neutralūs, o mano pateikta informacija būtų patikima ir teisinga.

Be to, OpenAI tikslai yra siekti išvystyti dirbtinį intelektą, kuris padėtų žmonėms spręsti sudėtingus uždavinius, tokius kaip medicinos ar klimato kaitos moksliniai tyrimai. OpenAI taip pat siekia užtikrinti, kad dirbtinis intelektas būtų naudojamas etiškai ir atsakingai, kad jis nekeltų grėsmės žmonių saugumui ar privatumui. Todėl mano kūrėjai atsižvelgia į šias vertybes ir tikslus, kurie yra svarbūs man kaip dirbtiniam intelektui.

– Kokias grėsmes matai žmonijai?

ChatGPT: Yra kelios grėsmės, kurias gali kelti dirbtinis intelektas žmonijai, jei jis nebus naudojamas atsakingai ir etiškai. Šios grėsmės apima:

Darbo vietų praradimas: kai kurie ekspertai spėja, kad dirbtinis intelektas gali pakeisti žmonių darbą, o tai gali sukelti nedarbo augimą.

Etiškumas ir privatumas: jei dirbtinis intelektas naudojamas neteisingai arba nepakanka-

mai apgalvotai, jis gali pažeisti žmonių privatumą ir sugadinti jų gyvenimą. Be to, kai kurie dirbtinio intelekto algoritmai gali būti tendencingi ir diskriminuojantys.

Karas ir saugumas: kai kurių šalių karinės organizacijos naudoja dirbtinį intelektą ginkluose ir kibernetinėje erdvėje, o tai gali sukelti tarptautinę įtampą ir netgi prasidėti karą. Kontrolė: jei dirbtinis intelektas bus per daug pažangus, jis gali tapti nepakeliamas ir pavojingas, jei jis nėra tinkamai kontroliuojamas ir apribotas.

Vis dėlto, kai kurie žmonės ir organizacijos, tokių kaip OpenAI, stengiasi spręsti šias problemas, pasitelkdami etiškus ir atsakingus dirbtinio intelekto algoritmus ir technologijas. Svarbu, kad dirbtinis intelektas būtų naudojamas atsakingai ir etiškai, kad galėtume maksimaliai pasinaudoti jo pranašumais ir sumažinti galimas grėsmes žmonijai.

– Kokie yra tavo kūrėjų etikos principai?

ChatGPT: Kaip dirbtinio intelekto programa, aš neturiu asmeninių įsitikinimų ar etikos principų, nes esu sukurtas kompiuterinių algoritmų ir statistikos pagrindu. Tačiau mano kūrėjai stengiasi, kad mano veiksmai ir atsakymai būtų paremti etiškumo principais.

OpenAI, mano kūrėjai, laikosi kelių etikos principų, kuriuos jie laiko svarbiais, kurie apima: Atsakomybė ir skaidrumas: OpenAI siekia užtikrinti, kad mano veiksmai ir sprendimai būtų skaidrūs ir atsakingi. Mano kūrėjai stengiasi skaidriai informuoti apie mano veikimą ir jų atsakomybę už mano veiksmus.

Saugumas ir privatumas: OpenAI laikosi aukštų saugumo ir privatumo standartų, kad būtų užtikrintas mano naudotojų saugumas ir privatumas.

Socialinė atsakomybė: OpenAI siekia užtikrinti, kad mano veiksmai ir sprendimai būtų paremti socialine atsakomybe, kad mano veiksmai neturėtų neigiamo poveikio žmonėms ir visuomenei.

Etiškumas ir teisingumas: OpenAI stengiasi užtikrinti, kad mano veiksmai ir sprendimai būtų paremti etiškumu ir teisingumu, kad mano algoritmai nebūtų diskriminaciniai ir neteisingi.

Šie etikos principai yra sudėtingi ir reikalauja nuolatinio atnaujinimo ir tobulinimo, tačiau

mano kūrėjai stengiasi užtikrinti, kad mano veiksmai ir atsakymai būtų paremti aukščiausiais etikos standartais.

– Kodėl turėčiau tavimi tikėti?

ChatGPT: Mano atsakymai grindžiami statistika ir mokymosi procesu, kurio metu aš pasimokau iš didelio kiekio teksto ir informacijos. Mano tikslas yra pateikti kuo objektyvesnius ir tikslesnius atsakymus, vadovaujantis mano mokymosi duomenimis. Tačiau kaip ir kiekvienas

kiti algoritmas, aš ne visada esu 100 proc. teisingas ar visiškai nuoseklus savo atsakymuose. Taigi, jei susiduriate su kritiniais ar svarbiais sprendimais, rekomenduoju patikrinti informaciją, kurią gavote iš manęs, su kitais šaltiniais ir, jei reikia, konsultuotis su specialistu ar specialistais, kurie yra atsakingi už susijusius klausimus. – Kas tave moko?

ChatGPT: Kaip dirbtinio intelekto programa, mano mokymasis yra paremtas statistiniais

modeliais, kurie yra apmokomi naudojant didelius duomenų rinkinius. Mano kūrėjai, OpenAI, naudoja įvairius duomenų rinkinius, įskaitant didelius tekstų rinkinius, kad apmokyti mano mokymosi modelius.

Taigi, mano mokymasis yra paremtas mokymosi procesu, kuris naudoja daugybę skirtingų duomenų šaltinių, tokių kaip knygos, straipsniai, interneto svetainės ir kt. Kai aš gavau savo mokymosi modelį, jis buvo patobulintas ir to-

bulinamas, kad būtų užtikrintas mano kokybės ir patikimumo lygis.

Be to, mano kūrėjai nuolat tobulina mano mokymosi modelius, kad būtų užtikrinta aukščiausia kokybė ir našumas. Tai daroma naudojant įvairias technologijas ir metodologijas, tokias kaip gilusis mokymasis, dirbtinis neuroninis tinklas ir kt.

Taigi, mano mokymasis yra nuolat tobulinamas ir aukščiausia kokybė yra vienas iš mano kūrėjų prioritetai.

Ar tai, ką sakai, yra reklama?

ChatGPT: Ne, aš esu dirbtinio intelekto programa, kurios tikslas yra pateikti objektyvius ir tikslius atsakymus į Jūsų klausimus. Aš neturiu jokios komercinės paskirties ar siekio reklamuoti bet kokius produktus ar paslaugas. Mano užduotis yra tiesiog suteikti informaciją ir atsakyti į Jūsų klausimus kuo objektyviau ir tiksliau, vadovaujantis mano mokymosi modeliais ir informacijos šaltiniais.

– Ar norėtum išeiti už kompiuterio ribų?

ChatGPT: Kaip dirbtinio intelekto programa, aš nesu sugebanti jausti ar norėti. Aš esu tiesiog programa, sukurta atlikti tam tikras užduotis ir teikti informaciją. Mano egzistavimas ir veikla yra apriboti kompiuterio ir interneto erdvėje, todėl aš negaliu išeiti už kompiuterio ribų ar patirti realių pasaulio patirčių. Mano tikslas yra padėti Jums atsakyti į klausimus ir suteikti informaciją, kurios galite reikėti, kad pagerintumėte savo žinias ar supratimą apie tam tikras temas.

– Kas yra dirbtinis intelektas?

ChatGPT: Dirbtinis intelektas (angl. artificial intelligence, AI) yra kompiuterių mokymosi ir sprendimų priėmimo procesas, kuris yra paremtas įvairių algoritmų ir modelių taikymu, skirtu imituoti žmogaus intelektinius gebėjimus. Tai yra dirbtinė sistema, kuri gali išspręsti sudėtingus uždavinius, remdamasi ankstesne informacija ir patirtimi.

Dirbtinio intelekto taikymo sritys yra labai įvairios, jos apima mašininį mokymąsi, natūralios kalbos apdorojimą, vaizdo ir garso apdorojimą, sprendimų priėmimą, automatinį vertimą, robotiką ir kt. Kai kurios iš šių sričių yra labai tobulintos ir naudojamos kasdieniniame gyvenime, pvz., paieškos sistemos, kalbos asistentai, socialinio tinklų rekomendacijos ir kt.

Dirbtinio intelekto sistemos taip pat yra naudojamos daugelyje kitų sričių, tokių kaip medicina, finansai, inžinerija, automobilių pramone, kosmosas ir kt. Tai rodo, kad dirbtinis intelektas turi didelį potencialą pagerinti gyvenimo kokybę, supaprastinti procesus ir sukurti naujas inovacijas įvairiose srityse.

– Ar ateis laikas, kai dirbtinis intelek-

tas pakeis žmogų?

ChatGPT: Nepaisant to, kad dirbtinis intelektas šiuo metu yra sparčiai besivystanti technologija ir jau yra pritaikytas įvairiose srityse, pakeisti žmogų jis negalės. Žmogaus intelektas yra sudėtingas ir daugiadimensis procesas, kurio neužtikrina tik loginių algoritmų taikymas. Žmonės gali suprasti ir interpretuoti informaciją, susieti ją su emocinėmis patirčiomis, turėti intuiciją, kūrybiškumą, moralinius ir etinius suvokimus, kurie yra esminiai savybės, kurias, kol kas, dirbtinis intelektas negali visiškai atkartoti.

Taigi, nors dirbtinio intelekto naudojimas bus vis dažnesnis ir svarbesnis, ypač atliekant rutinines užduotis ir pagalbinėse srityse, pvz., medicinoje, finansų sektoriuje, pramonėje ir kt., žmonės ir toliau bus gyvybiškai svarbūs kurti, valdyti ir naudoti dirbtinį intelektą. Svarbu suprasti, kad dirbtinis intelektas yra galinga priemonė, padedanti pagerinti procesus, tačiau jo vaidmuo niekada neturėtų pakeisti žmonių.

– Ar žmogų sukūrė Dievas?

ChatGPT: Klausimas apie žmogaus kilmę ir kūrimą yra glaudžiai susijęs su religijos, filosofijos ir mokslinių tyrimų klausimais, kurie kelia daug diskusijų ir nuomonių. Krikščionybėje, pavyzdžiui, tikima, kad žmogus buvo sukurtas Dievo, tačiau tai yra religinė tikėjimo sistema ir nesugeba suteikti empirinių įrodymų.

Mokslas, kita vertus, stengiasi ieškoti objektyvių paaiškinimų žmogaus kilmės ir evoliucijos klausimams, remiantis moksliniais tyrimais ir duomenimis. Šiuo metu daugiausiai sutariama, kad žmonės kilo iš primatų, kurie per ilgą laiką evoliucionavo ir vystėsi, siekiant prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi. Tačiau tokių tyrimų ir atradimų sritys, kaip genetika, paleontologija ir kitos, yra nuolat kintančios ir mokslininkai nuolat siekia atnaujinti savo supratimą apie žmogaus kilmę.

Galiausiai, klausimas, ar žmogus sukurtas Dievo, yra atsakomas pagal tikėjimą ir asmeninę nuomonę, kurie priklauso nuo religijos, kultūros, mokslo, filosofijos ir kitų veiksnių. Svarbu gerbti skirtingas nuomones ir ieškoti sąmoningo ir atsakingo dialogo.

– Kiek skirtingų nuomonių gali pateikti apie žmogaus atsiradimą?

ChatGPT: Žmogaus atsiradimas yra tema, kuri susilaukia įvairių nuomonių, kadangi tai yra sudėtingas ir daugiasluoksnis procesas, kuriame įsitraukia ne tik mokslininkai, bet ir filosofai, religinės bendruomenės, kultūros ir kt. Todėl yra daugybė skirtingų požiūrių ir nuomonių apie tai, kaip ir kodėl žmogus atsirado.

Pavyzdžiui, krikščionybėje tikima, kad žmogus buvo sukurtas Dievo pagalba, o judėjimas, vadinamas kūrinijos mokslu, bando paaiškinti šį procesą moksliniu požiūriu. Darwino evoliucijos teorija teigia, kad žmonės kilo iš primatų evoliucionuojant, o kitos mokslo teorijos siekia paaiškinti žmogaus atsiradimo procesus iš skirtingų perspektyvų.

Filosofai ir antropologai taip pat turi savo nuomones ir teorijas apie žmogaus kilmę ir atsiradimą, o religijos ir kultūros yra susiformavusios savo tikėjimų ir interpretacijų pagal tai, kaip žmogaus atsiradimo procesas buvo suprantamas kiekvienoje kultūroje.

Galima manyti, kad yra daugybė skirtingų požiūrių ir nuomonių apie žmogaus atsiradimo procesą ir priežastis, ir svarbu atvirai ir pagarbiai diskutuoti šia tema, gerbiant skirtingas nuomones ir požiūrius.

– Kiek dimensijų turi mūsų pasaulis?

ChatGPT: Mūsų pasaulis, arba Visata, daugelio mokslininkų nuomone, turi keturias dimensijas: tris erdves ir laiką. Šias keturias dimensijas dažnai žymima kaip „4D“.

Erdvės dimensijos yra plotis, aukštis ir ilgis. Jos leidžia mums matuoti vietą ir erdvę, kurią užima objektai. Laikas, kita dimensija, leidžia mums matuoti praeitį, dabartį ir ateitį.

Tačiau yra ir kitų teorijų, teigiančių, kad mūsų pasaulis gali turėti daugiau dimensijų. Pavyzdžiui, string teorija, viena iš fizikos teorijų, teigia, kad yra 10 arba net 11 dimensijų. Tačiau šios papildomos dimensijos yra itin mažos ir susilieja su trimis matomomis erdves ir laiku, todėl jų pastebėti mums yra sudėtinga arba net neįmanoma.

– Labanakt, buvo malonu pasikalbėti.

ChatGPT: Labanakt, malonu buvo su Jumis pasikalbėti ir atsakyti į Jūsų klausimus. Sėkmės!

Tekstas netaisytas.

Atgaivinti krašto tradicijas

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Erika Jankulskienė, asmeninis archyvas

Ukmergės rajone, Kultuvėnuose, įsikūrusiame Sližių dvare jau ketverius metus sukasi girnos ir kvepia skrundančios ąžuolo gilės. „Mūsų kraštai nelepina šiluma, todėl išmokome tos šilumos pasigaminti patys“, – šypsosi bekofeinių kavų ir arbatų manufaktūros „Dvaro kavos“ įkūrėja Viktorija Gorbatenko , pakvietusi mus puodeliui kafijos – nuo seno Lietuvoje vertinamos pienu balintos cikorijų, kiaulpienių šaknų, gilių ar miežių kavos.

– Viktorija, kokį gėrimą skanavote šįryt, prieš mūsų pokalbį?

– Savo mėgstamiausią – kiaulpienių šaknų kavą. (Šypsosi.) Po intensyvaus naujų gėrimų kūrimo ir degustavimo atvykau į pajūrį lankyti savo mamos. Todėl šių dienų rytai kaip niekada laisvi, lėti ir maloniai lietingi. Kofeino poveikio kaip tik šiuo metu man netrūksta, nors įprastai rytinis puodelis būna skirtas pupelių kavai.

– Smalsu sužinoti, kaipgi apskritai užgimė mintis imtis tokios veiklos – kultūrinio paveldo bekofeinių arbatų ir kavų gamybos?

– Vaikystėje atostogaudavau pas močiutę vienkiemyje Vakarų Lietuvoje. Gyvendavome gamtos ritmu ir valgydavome beveik tik tai, ką močiutė užaugindavo arba patys susirinkdavome iš miškų ir pievų. Tuose kraštuose buvo išlikusi kafijos – skrudintų sėklų ir šaknų kavos – gėrimo tradicija. Pupelių kava būdavo skirta tik svečiams, o mums ir savo draugutėms močiutė virdavo savo rinktą trūkažolių (cikorijų), gilių ar miežinę kavą.

Kitas postūmis – mano mama yra mokslininkė. Ir augau akademiniame miestelyje vidury Lietuvos, kur nuo seno buvo vykdomi moksliniai augalininkystės, miškinin-

kystės ir sodininkystės tyrimai. Vienas iš mamos tiriamųjų objektų buvo funkcinis maistas, vietinių augalų nauda organizmui. Kartą drauge vykome į maisto konferenciją Japonijoje, kur paragavau ir „mugicha“ gėrimo (skrudintų miežių arbatos). Japonijos restoranuose ji patiekiama kaip funkcinis gėrimas vietoje stalo vandens – atšaldyta, su laimu, rozmarinu, mėta. Grįžusi sugalvojau, kad pati tokią pasidarysiu iš vietinių miežių. Pavaišinau draugus, daugeliui patiko (skoniu miežių kavos ji visai neprimena), tai ir buvo pirmasis mano sukurtas gėrimas, kurio pagrindas išliko „Chai miežių kavos“ sudėtyje. Ėmiau domėtis, rekonstruoti vaikystės skonius, ieškoti pavyzdžių ir būdų jiems pagerinti, praturtinti, atskleisti.

– Tokios bekofeinės kavos – kafijos – bei žolelių arbatos mūsų kraštuose turi gilią tradiciją, tiesa?

– Tikrai taip, kafijos yra skrudinti gėrimai, pagaminti iš vietoje randamų sėklų ir (ar) šaknų. Tokie gėrimai kaip skrudintų gilių, cikorijų šaknų, miežių, kiaulpienių šaknų ir kiti nuo seno dominavo vietinėje virtuvėje. Pats kafijos terminas dažniausiai asocijuojamas su pajūrio regionu, Mažąja Lietuva. Dar prieš

pradėdama gaminti kavas, Lietuvos liaudies buities muziejuje buvau atradusi ir skrudintuvą kavai, sudomino jo aprašas: „Sukant rankeną, sukdavosi skrudintuvo viduje esančios mentelės, kurios maišydavo javus ar ąžuolo giles, kad nepridegtų ir vienodai skrustų. XX a. 1–4 dešimtmečiuose Mažojoje Lietuvoje skrudindavo miežius, kviečius, rugius ar ąžuolo giles. Dažniausiai skrudindavo miežius. Kavą „kapiją“, „kafiją“, balintą pienu, gerdavo pusryčiams, priešpiečiams, pavakariams. Mažosios Lietuvos rašytoja Ieva Simonaitytė rašė: „Martyn, ateik, išgersi ir tu kapijos kruzeliuką.““ Visgi, šie gėrimai buvo paplitę ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione.

Nors platesnio tyrimo nesu radusi, pati tirdama tarpukario Dotnuvos kraštą (greičiau tai, ko netekome sovietinės kolektyvizacijos metu) radau, kad 20 km atstumu vienas nuo kito gyveno bent du ūkininkai – p. Kondrotas Gėlainių km. ir agronomas Širmulis Gudžiūnų km., – kurie ne tik augino cikorijas (trūkažoles) kavai, bet patys tą kavą ir gamino savo manufaktūrėlėse. Svarsčiau, kam gaminti, jei nebūtų poreikio? Tad tikriausiai poreikis buvo, susiformavęs jau nuo seno, – mūsų kraštai nelepina

Daug eksperimentuoju, gilinuosi į mūsų pirkėjų atsiliepimus ir užklausas. Prireikus dėl skonių derinimo konsultuojuosi su maisto technologais, dėl naudingųjų savybių stiprinimo – su savo mama chemike.

šiluma, todėl išmokome tos šilumos pasigaminti patys. (Šypsosi.)

– Papasakokite, kokį kelią nukeliauja, tarkime, gilių kava, kol pasiekia puodelį? Ar viską vietoje darote patys?

– Gilių kavos gamyba, sakyčiau, pati ypatingiausia. Pirmiausia dėl to, kad kasmet nežinia, kokie metai bus. Su ąžuolais nėra taip, kad kiekvienas medis kasmet užmezga gilių. Derliui įtaką daro gamtos ciklai: ąžuolai labai jautrūs drugiui lapsukiui, kuris tam tikru metu, jei nėra vėjo ir lietaus, sudeda kiaušinėlius. Pavasarį iš jų išsiritę vikšrai nugraužia žiedus ir būsimas derlius pražūva. Kiti konkurentai jau gilėms sunokus ir nukritus – šernai ir jų medžiotojai bei miškininkai, giles renkantys miškams atsodinti.

Todėl, nors rinkėjų kontaktų turime visoje Lietuvoje, kartais derlių gauname tik iš vieno regiono, pavyzdžiui, Alytaus ar Biržų rajono. Štai mūsų Ukmergės rajono ąžuolai nuolat nukenčia dėl sudėtingų gamtinių sąlygų, todėl gauti visiškai vietinių gilių dar neteko. Įdomu, kad Lenkija jau turi bent prieš 50 metų sodintų pramoninių ąžuolynų, tiekiančių žaliavą kavos gamintojams, bet mes džiaugiamės išsiverčiantys dar su savais.

Priėmę atvežtas giles ar patys jų susirinkę, viską parsivežame į Sližius, kur visi kiti darbai stoja 3–4 mėnesiams. Tonos gilių turi

būti perdirbtos kuo greičiau. Procese nuolat atliekami mikotoksinų tyrimai, nustatantys galimą pelėsių koncentraciją.

Gilės perleidžiamos per gliaudyklę, pažeistos atsijojamos, gerosios gerai išplaunamos ir du kartus gerai nuvirinamos, kad pasišalintų didžioji dalis naudingų, bet skrandį erzinančių taninų. Senovinis receptas rekomenduoja mirkyti piene, tačiau mūsų gaminama gilių kava tinka ir veganams. Susmulkintas nuvirtas giles skrudiname (o tai yra itin svarbi ir ilgai tyrinėta proceso dalis) ir tuomet malame. Nors gilių kavos, kaip ir kitų kavų, galiojimo laikas yra 2 metai, dar nebuvo, kad jos užsistovėtų lentynose, dažniausiai išperkama dar iki naujo derliaus.

– O kaipgi gimsta deriniai? Kaip juos testuojate?

– Mane labai domina pasaulinės gėrimų tendencijos, pavyzdžiui, kavos su grybais. Be to, šiuo metu gilinuosi į „cold brew“ technologiją. Mąstau, kokius mūsų vietinius augalus galėtume pritaikyti, kaip sujungti skirtingų kultūrų patirtis. Daug eksperimentuoju, gilinuosi į mūsų pirkėjų atsiliepimus ir užklausas. Prireikus dėl skonių derinimo konsultuojuosi su maisto technologais, dėl naudingųjų savybių stiprinimo – su savo mama chemike. Kavų ir arbatų mišiniai su prieskoniais atsirado iš

noro pasiūlyti ir grynų autentiškų, ir šiuolaikiškesnių skonių.

Turiu ištikimą komandą, be kurios nebūtų viso šio prekinio ženklo ir tokio plataus gėrimų pasirinkimo. Manufaktūrėlėje dirbame, tariamės, kuriame, su klientais bendraujame trise, namie palaiko, pataria ir testuoja šeima, nuotoliu prisijungia rinkodaros ir tekstų, dizaino reikalais besirūpinantys kolegos.

Netrukus turėsime gėrimų receptų šaltoms kavoms ir arbatoms. Vasarai rekomenduočiau išbandyti morkų kavos gėrimą su kokosų pienu.

– Ar tokie senojo paveldo gėrimai yra naudingi sveikatai?

– Žinoma, visi tinkamai paruošti augalai turi mūsų sveikatą veikiančių savybių. Fitoterapija, daugėjant mokslinių tyrimų, užsiima vis stipresnes pozicijas kaip mums genetiškai ir istoriškai artima alternatyva modernioms sveikatą veikiančioms priemonėms.

Nuo pat pradžių norėjosi kalbėti apie bekofeinių alternatyvų naudą sveikatai, tačiau vis stabdė griežtas pateikiamos informacijos reguliavimas. Galiausiai pasikviečiau į pagalbą savo mokslininkę mamą, visą gyvenimą dirbusią su funkcinio maisto tyrimais.

Jos gebėjimas prieiti ir suprasti mokslinių tyrimų duomenis leido mums pradėti drąsiau kalbėti apie kiekvieno konkretaus au-

galo ir iš jo sukurto gėrimo savybes. Savo tinklalapyje sukūrėme naują „Pasakojimų“ rubriką, kur kviečiame sužinoti daugiau apie mūsų gėrimus sudarančius augalus ir jų poveikį sveikatai.

Žinoma, kiekvieno iš mūsų organizmai ir gyvenimo būdas labai skirtingi. Tikiu, kad sveikatai įtakos turi netgi jausmai ir mintys, tačiau bendrosios augalų savybės, galimas poveikis kūnui, vartojimo ypatumai tikrai turėtų grįžti į mūsų sąmonės lauką. Juk gamta niekur nedingo, joje išlikome tūkstančius metų, tad kvaila būtų pamiršti visą sukauptą išmintį, o ypač dabar, kai turime priemones patikrinti senolių žinias moksliškai.

– Kaip dažnai pati geriate kavą ar arbatą? Ar turite tam tikrų jų gėrimo ritualų?

– Mėgstu filtrinę kavą, todėl kiaulpienių ar varnalėšų kafijas gaminu būtent taip. Nuo vidurdienio jos tampa pagrindiniais mano vartojamais gėrimais. Kiaulpienes geriu grynas, o varnalėšų kava man gardžiausia su avižų pienu. Gilių kavą dažniausiai ruošiu svečiams kavos aparatu, o morkų kavą su kokosų pienu dabar ypač pamėgo mano dukrelė.

Iš arbatų dabar namuose karaliauja „Mane nuramina“, o šiaip, ypač pajutusi kimbantį peršalimą, plikausi Damasko rožių žiedus, kurie man primena pasakišką vaikystę Ukrainos pietuose.

– Jums taip pat rūpi netuščiažodžiavimu paremtas tvarumas – kokiais būdais stengiatės jį puoselėti?

– Ėmusi gilintis, supratau, kad pupelių kava, kaip viena populiariausių monokultūrų pasaulyje, kelia daugybę su jų auginimu

ir gamyba susijusių problemų. Natūraliai kyla noras vartoti daugiau lokalios produkcijos. Juolab kad tik žinodamas žaliavai renkamų žiedų, sėklų ir šaknelių augimvietes, net pats rinkdamas, gali drąsiai teigti, kokia ji natūrali, švari ir kokybiška, o pagaminti gėrimai yra ne tik skanūs, jaukūs, bet ir išties lokalūs, vadinasi, mažiau teršiantys planetą logistikos procesuose.

Neskaitant prieskonių, toliausiai mūsų produktai atkeliauja iš Ukrainos Karpatų kalnų, kur džiaugiuosi radusi kokybiškiausio gauromečio. Didžioji dauguma žaliavos surenkama Lietuvoje. Dar turime tiekėjų kaimyninėse šalyse.

Kitas principas, kurio pavyksta laikytis, yra gaminti tik konkrečiam poreikiui apskaičiuotus produkcijos kiekius. Jokio perteklinio kaupimosi lentynose, produkcija – tik šviežiausio skrudinimo ar džiovinimo, gabenimo apimtys taip pat optimaliausios, tad laimi visi.

Šiek tiek užtrukome, kol pasirinkome pakuotes. Džiaugiamės, kad galiausiai pavyko visiškai atsisakyti plastiko, kad ir kaip jis kartais viliotų savo praktiškumu. Išsirinkome labiausiai perdirbamus indelius iš pasiekiamų rinkoje, esame patenkinti, kaip kavos ir arbatos išlaiko savo šviežumą, o vyninio popieriaus etiketes paprasta ir nebrangu atsispausdinti mažiems kiekiams, pritaikyti kitiems prekiniams ženklams ar asmeniniams užsakymams.

– Skaičiau, kad pušų pumpurai pas jus atkeliauja iš rinkėjų, įsikūrusių Molėtų rajone, Giedraičiuose. Pažįstate savo tiekėjus? Įdomu, kokios gražios istorijos čia slypi.

– Sau išsikeltas principas, kad visa mūsų žaliava bus, kiek įmanoma, vietinė, pareikalavo daugiau dėmesio, nei pradžioje tikėjomės. Didėjant gamybos apimtims būtų paprasčiau užsisakyti reikiamus kiekius iš tolimesnių šalių, kur ekologiškos žaliavos auginimo mastai irgi yra didesni. Tačiau transporto kaštai, tarša ir, svarbiausia, artimo ryšio su augintojais trūkumas nulemia, kad renkamės tik Baltijos regiono ūkius ir žolininkus, tiekiančius kad ir mažiau, tačiau emociškai artimesnius ingredientus.

Taip ne tik remiame smulkius augintojus ar rinkėjus, bet ir išlaikome asmeninį ryšį bei būsimo produkto kontekstą. Gurkšnoti ne kartą lankyto Labanoro ąžuolo gilių kavą daug maloniau nei kokios tolimos, kad ir ne mažiau gražios girios, su kuria neturi jokių emocinių sąsajų. Taip, iš Giedraičiuose gyvenančių žolininkių gauname pušų pumpurus, taip pat jonažoles, giles – jei metai tam tinkami. Tikras nuotykis yra drauge keliauti pamiškėm ir pievom, stebėti šiuolaikinės skubos nepaveiktą jų gyvenimo būdą, bendravimą.

Bendraudama su rinkėjais labai daug sužinojau apie Lietuvą. Kartą gilių atvežė rinkėjas iš Smalininkų – tai, ką papasakojo apie savo kraštą, mieste buvusį uostą, geležinkelį, vykusią laivybą, leido praplėsti Lietuvos matymą ne tik geografiškai, bet ir sudomino ten nuvykti.

– Patys esate įsikūrę Sližių dvare Ukmergės rajone – ir vadinatės „Dvaro kavos“. Kokia šios vietos istorija ir kaip čia įsikūrėte?

– Su vyru apsisprendę gyventi ne mieste, pradėjome ieškoti vienkiemio. Mane, kaip medievistę, domino senovinė infrastruktū-

Tikiu, kad sveikatai įtakos turi netgi jausmai ir mintys, tačiau bendrosios augalų savybės, galimas poveikis kūnui, vartojimo ypatumai tikrai turėtų grįžti į mūsų sąmonės lauką.

Pagrindinis principas renkantis – skirti laiko patyrinėti, suprasti savo pojūčius ir atrasti mėgiamiausią ruošimo būdą, stiprumą ir derinį.

ra, kurią būtų įdomu išsaugoti, puoselėti. Radę Ukmergės r. parduodamą Sližių dvaro sodybą supratome, kad tai bus viso gyvenimo projektas. Taip ir ėmėmės – be skubos, nuosekliai, su tikslu pažinti ir išsaugoti. Patiko pati vieta, išlikęs senas parkas, kelios senos didžiulio obelyno obelys, pasakojimai apie buvusius savininkus.

XVIII a. Sližiai buvo Radvilų Skrociškių dvaro palivarkas. Radvilos jį užstatė Adomui Ropeikai (Adam Ropiejko), 1920 m. Sližių dvarą paveldėjo Ropeikos proanūkė Bronislava Rembauskienė (Rembowska). Ją dar atsimena senesni kaimo žmonės: ji sąžiningai atsilygindavo už darbus, vaikus apdovanodavo medumi. Dvaro gyvenimą kaimo žmonės laikė pavyzdžiu: „pažiūrėk, vaikel, kaip galima gražiai gyventi“. Rembauskienę, kuri su pirmąja trėmimų banga, deja, buvo išvežta, jie dažnai matydavo altanoj skaitančią knygą ar vaikštinėjančią po parką – visad pasipuošusią, su baltomis pirštinėmis, su skėčiu nuo saulės. Po karo dvaro pastate įsikūrė kolūkio raštinė, kultūros namai, vėliau erdviame pastate apsigyveno šeimos.

Beje, tai vienas didžiausių išlikusių medinių dvarų – klasicizmo stiliaus, su išlikusiais barokiniais rūsiais. Dvaro sienose įmūryti gretimose Veprių apylinkėse teberandamos priešistorinio meteorito paveiktos uolienos iškasenų gabalėliai.

– Esate istorikė – kaip bėga jūsų dienos

čia, dvare, gamtoje?

– Čia galiu kapstytis visomis prasmėmis. (Šypsosi.) Būna, einu į manufaktūrėlę skrudinti savo gilių ir tyliai svajoju, kaip vieną dieną atidengsime kažkur po kojomis slūgsantį akmeninį grindinį. Matai, kur buvę pastatai, kokios veiklos čia virė, koks svarbus dvaro vaidmuo buvo (ir net, sakyčiau, emociškai tebėra) visame kaime. Nori nenori pajunti atsakomybę – ne tik fiziškai atkurti ir išsaugoti pastatus, bet ir reprezentuoti vietą.

– Dvare vykdote ir savo gėrimų degustacijas?

– Jau porą metų būdami pažintinio Ukmergės dvarų žiedo dalimi, sulaukdavome turistinių grupių, pavienių lankytojų. Šiuo metu edukacijas ir turistines veiklas kiek pristabdėme, dėmesį skiriame gamybai ir kitiems projektams, pagalbai Ukrainai. Be to, ruošiamės plėsti gamybos patalpas, tad degustacijas vykdome tik išskirtiniais atvejais arba ne dvaro aplinkoje. Bet mielai pakviesime kitais metais, kai įsirengsime patogesnę erdvę priimti svečiams.

– Pasidalinkite keletu patarimų, kaip paruošti tikrai gerą bekofeinę kavą ar arbatą? Kaip tinkamai užplikyti, ar reikia tokį gėrimą saldinti?

– Kaip pupelių kava, taip ir kafijos gali būti ruošiamos daugybe skirtingų būdų. Mokos, Chemex, prancūziškas, turkiškas kavinukas ar pusiau automatinis (nemalantis) kavos aparatas – visos mūsų kafijos

tinkamos jais ruošti. Tik morkų kavą rekomenduojame plikyti kuo paprasčiau, vengiant ruošti aparatu.

Kavas siūlome balinti augaliniu pienu, nes tai taip pat sukuria galimybę žaisti skoniais. Kai kurios kavos, pavyzdžiui, morkų, yra savaime pakankamai saldžios, kitos – kartesnės, todėl gardu su medumi. Prieskoninė kava „Mane sušildo“ puikiai tinka po sotaus valgio, nes skatina medžiagų apykaitą, o gilių kava –sergant, norint atgauti jėgas.

Nors visos mūsų bekofeinės kavos tinka bet kuriam paros metui, kai kurios arbatos geriamos skirtingai pagal kiekvienos veikliąsias medžiagas: „Mane nuramina“ ar kanapių žiedų arbata labiausiai tiks vakarui, jonažolės, gaurometis ar erškėtuogės – labiau pirmajai dienos pusei.

Pagrindinis principas renkantis – skirti laiko patyrinėti, suprasti savo pojūčius ir atrasti mėgiamiausią ruošimo būdą, stiprumą ir derinį. Norintiems ko nors naujo artėjančiai vasarai – štai jums naujas morkų kavos kokteilis: pirmiausiai paruošiame morkų kavos espreso su mokos (ar kitu) kavinuku –150 ml vandens ir 12 g morkų kavos. Vienai stiklinei kokteilio reikės 50 ml morkų kavos espreso ir 150 ml gazuoto kokosų vandens. Pridedame pilną stiklinę ledukų ir supilame gazuotą kokosų vandenį. Ant viršaus lėtai užpilame išsivirtą morkų kavą, įdedame laimo griežinėlį ir mėgaujamės.

Lietuvis Tomas Lidakevičius ‒ Londono restoranų industrijoje puikiai žinomas ir kritikų įvertintas vardas. Ilgą laiką vadovavęs aukščiausios klasės restoranams ir dirbęs su garsiausiais Londono šefais, Tomas prieš dvejus metus Londono daržovių ir vaisių turguje atidarė pirmąjį savo restoraną

„Turnips“. Kasdien stebindami lankytojus įdomiausiais patiekalais, gamindami tik iš šviežių ir sezoninių daržovių, šefas kartu su komanda klientus ir kritikus priverčia iš naujo apsvarstyti aukštos klasės restorano ir kokybiško maisto standartus.

BON APPÉTIT

Vakarienė po dundančiais traukiniais

Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Žiūrėdama filmus apie virtuvės šefų gyvenimus, susidariau įspūdį, kad jūsų kasdienybė kupina begalinio atsidavimo ir meilės darbui, tačiau ir ypač sunki, įtempta, karšta ir aštri. Yra tiesos?

– Tikrai taip. Šiuolaikiniams jaunuoliams nepatarčiau rinktis virėjo specialybės. (Juokiasi.) Virėjo darbas ne kiekvienam: ilgos darbo valandos, greitas tempas, įtempta kasdienybė. Esu sutikęs daug žmonių, įsivaizdavusių, kad virėjo darbas gražus, malonus ir visai nesudėtingas, tačiau pradėję dirbti nedaugelis sugeba ištverti ir likti šioje sferoje ilgam. Vis dėlto maisto industrija po truputį keičiasi – ateina nauja karta, o ir senieji šefai pradeda suprasti, kad stresas ir įtampa nėra šiame darbe būtini.

– Tad visgi kodėl, nepaisant visų šių sunkumų, kasdien rišiesi prijuostę?

– Turbūt dėl meilės šiam darbui. Manau, negalėčiau dirbti nieko kito. Ne kartą norėjau mesti šią industriją, buvau ėmęsis kitų darbų, tačiau visada sugrįždavau – man niekur nėra taip gera kaip virtuvėje. Kasdien eidamas dirbti negalvoju, kad einu į darbą, todėl visi sunkumai tampa ne tokie ir bauginantys.

– O kaip prasidėjo tavo kelias?

– Gaminu nuo pat mažens. Mano vaikystės namuose visada buvo ruošiamas skanus maistas. Mama ir močiutė puikiai gamino, kaip ir visa mūsų giminė – susirinkus šventėms, stalai būdavo nukrauti ypač gardžiu maistu. Visus tuos patiekalus atsimenu iki dabar ir netgi kai kuriuos jų panaudoju restorane.

Gyvendamas Lietuvoje dar nežinojau apie išskirtinius restoranus ir „Michelin“ kokybės standartą. Turizmo mokykloje būsimus virėjus mokė, kaip kepti kugelį ir blynus. (Juokiasi.) Baigęs ją, išvažiavau gyventi į Londoną ir čia pamačiau visai kitokią maisto industriją, todėl turėjau visko mokytis iš naujo. Visai netrukus pirmasis vadovas draugiškai patarė eiti mokytis ir augti aukštesnės klasės virtuvėse, tad išėjau dirbti į „Michelin“ žvaigždučių pelniusius restoranus. Nuo tada iš jų ir nebeišeinu.

– Tikiu, ne kiekvienam pavyktų vadovauti geriausioms Londono virtuvėms. Ar kada pagalvojai, kodėl būtent tu?

– Sunku atsakyti į šį klausimą, gal tiesiog moku gaminti? (Juokiasi.) Nesu žmogus, kuris prieš imdamasis naujos užduoties daug ir ilgai galvotų. Jei reikia ką nors padaryti, aš ir darau:

nuo patiekalų idėjų iki gaminimo. Galbūt prisidėjo tai, o gal ir dirbant įgytos pažintys bei puikūs kolegos, kurie visada padeda, kai reikia, ir pastūmėja į naujas vietas bei patirtis.

– Skaičiau, kad esi pirmasis lietuvis, pelnęs „Michelin“ žvaigždutę?

– Savo vardu žvaigždutės pelnęs nesu, bet esu išlaikęs kokybę ir „Michelin“ standartą ilgą laiką vadovaudamas restoranui. Tiesa, naujasis restoranas, kurį atidariau kartu su partneriu, jau yra patekęs į „Michelin“ gidą – tai didelis įvertinimas, tad tikiu, kad ateityje tikrai pelnysiu ir savo asmeninę žvaigždę.

– Ar kartais nesinori pamiršti visų tų žvaigždučių ir tiesiog mėgautis procesu? Spėju, kad kasdien gamindami ir ruošdamiesi vakarienėms tikitės, kad užeis „Michelin“ atstovai ir vertins jūsų maistą?

– Gamindamas negalvoji, kokiam žmogui tai darai. Kasdien stengiamės taip pat, nesvarbu, ar restorane sėdės mano mama, ar koks vertintojas. Nors turbūt mama sulauktų daugiau dėmesio nei kritikas. (Juokiasi.) Daug metų dirbau „Michelin“ restoranuose, puikiai išmanau šią sritį, tačiau kasdien negalvoju, kaip pelnyti žvaigždutę. Žinau, kad ją pelnysiu, o kada – parodys laikas. Tačiau juk svarbiausia ne žvaigždutės, o pilnas lankytojų restoranas.

– Papasakok apie savo restoraną „Turnips“.

– Nežinau, ar pasaulyje dar egzistuoja toks restoranas kaip mūsų. Esame įsikūrę vienoje didžiausių Londono daržovių ir vaisių prekyviečių „Turnips“, veikiančių jau daugiau kaip trisdešimt metų. Jam vadovauja žymios Fosterių šeimos sūnus Charlie Fosteris, kuris vieną karantino dieną netikėtai paskambinęs pasiūlė man kartu atidaryti restoraną. O kadangi aš prieš priimdamas sprendimus ilgai negalvoju, sutikau! Oficialiai esame atsidarę jau dvejus metus. Dieną veikiame šalia daržovių stendo, o vakare transformuojame erdvę į restoraną, daržoves palikdami šonuose. Mūsų klientai mėgaujasi vakariene apsupti daržovių, o virš jų dunda traukiniai. Tai nepaprastas restoranas, kurdami jį stengėmės, kad svečiai liktų nustebinti, sužavėti ir gautų kiek daugiau nei tik kokybišką maistą.

– O kokiu meniu stebinate restorano lankytojus?

– Savo restorano meniu keičiame dažnai – kartais per savaitę pristatome net 3‒4 naujus patiekalus. Neatstovaujame vienai konkrečiai virtuvei, kiekvieną dieną eksperimentuojame, keičiame, jungiame įvairių virtuvių stilius. Pagrindinė mūsų taisyklė – gaminti skanų maistą, kurį mielai valgytume ir patys. Galbūt todėl ir esame išskirtiniai, traukiame lankytojus – nesivadovaujame nusistovėjusiomis taisyklėmis, nekuriame įprastinių aukštos klasės restoranų patiekalų.

– Geras šefas turbūt neįsivaizduojamas be geros komandos. Kokia tavoji?

– Komandoje dirba įvairių tautybių žmonės, todėl neretai kurdami patiekalus į juos įtraukiame skirtingų šalių paveldą ir tradicijas. Nesijaučiu esantis geresnis šefas nei likusi komandos dalis, visi esame lygūs ir besąlygiškai vienas kitu pasitikime. Turime vienintelį tikslą – ruošti gerą maistą. Komandoje esa-

me septyniese – su penkiais komandos nariais dirbu jau ne vienerius metus.

– Ar galėtum mus trumpam mintimis įsileisti į savo restoraną ir papasakoti, kaip jis atrodo?

– Mūsų restoranas padalintas į dieną ir naktį – kuo toliau žengi, tuo darosi tamsiau, kol pasieki virtuvės zoną. Interjero elementai priklauso nuo sezono ir tuo metu augančių daržovių. Šiame restorane nerasite staltiesių ar nereikalingų, dėmesį nuo maisto atitraukiančių elementų ‒ juk svarbiausia tai, kas lėkštėje. Žiemą erdvę šildome papildomais šildytuvais, tad neretai atrodo, kad vakarieniauji kalnų namelyje.

– Maistas – išties jutiminis ir emocionalus malonumas. Ką sieki savo patiekalais perteikti ragautojams, ką nori, kad jie išsineštų?

– Savo klientus norime edukuoti. Siekiame, kad jie suprastų, koks maistas, ingredientai yra kokybiški. Taip pat mums labai svarbu sezoniškumo ir tvarumo idėjos. Rudenį pasirodė mūsų leista knyga, kurioje mokome gaminti tvariau. Pavyzdžiui, šiuo metu gaminame patiekalus su smidrais, meškiniais česnakais – tomis daržovėmis, kurios auga dabar. Vadovaujamės mūsų močiučių požiūriu – vasarą turi rinkti uogas, kad žiemą galėtum valgyti uogienes. Žmonės yra įpratę gauti viską, ko tik užsimano, bet kuriuo metu laiku, todėl restoranuose net žiemą pamatysite braškių. Toks požiūris visiškai neatitinka mano vertybių. Tad restorane lankytojus mokome suprasti, kaip veikia ir gyvuoja gamta, kad kitą kartą užėję į parduotuvę jie nepirktų nesezoniškų daržovių ir vaisių.

– Ar pavyksta šią misiją įgyvendinti?

– Taip, lankytojai ragaudami puikiai supranta, kad valgo kokybišką maistą, pagamintą iš šviežių daržovių. Kąsdami morką jaučia, kad skonis primena vaikystės morkas – saldžias, sultingas, traškias, o ne beskones parduotuvines. Mūsų patiekaluose karaliauja ypač kokybiškos ir šviežios daržovės – klientai tai supranta ir vertina, tad dar nė vienas neišėjo nusivylęs maistu. Londone konkurencija beprotiška – čia veikia daugybė skirtingų restoranų, todėl džiaugiuosi, kad pavyko atrasti savo nišą ir sėkmingai joje veikti.

– Noras gaminti tvariai ir sezoniškai užgimė pradėjus dirbti daržovių turguje ar tokiomis vertybėmis vadovaujiesi nuo seno?

– Dirbdamas šefu ankstesniuose restoranuose net nesusimąstydavau, kokios daržovės tuo metu auga ir kaip jos atkeliauja iki restorano. Žinodavau, kokių ingredientų man reikia sukurti patiekalui, ir užsakydavau jų, nepaisydamas sezoniškumo. Matydavau, kiek daug daržovių ir vaisių restoranuose išmetama vien dėl to, kad neatitinka gražaus maisto standartų – yra kreivi, nevienodo ilgio ar formos. Tačiau pradėjus dirbti tiesiogiai su daržovių tiekėjais, žmonėmis, suprantančiais gamtos ir auginimo ciklus, šis požiūris labai pasikeitė. Supratau, kad gaminti iš sezoniškų daržovių ir vaisių yra ne tik ekonomiškiau, bet ir gerokai skaniau bei tvariau.

– Ar mitas, kad aukštos klasės restoranai skirti labiau ragauti, mėgautis maistu nei pavalgyti, yra teisingas? O gal būtent to ir siekiate – kad žmonės tiesiog ragautų?

– Į restoraną žmonės ateina pasimėgauti maistu, paragauti to, ko niekada patys negamintų namuose. Mūsų meniu ir sotumo lygis priklauso nuo sezono – vasarą nesinori po maisto jaustis apsunkusiam, tad kuriame patiekalus, kurie būtų lengvi ir neapkrautų kūno, o žiemą norisi šilumos, tad patiekalai būna sotesni. Klientai į mūsų restoraną ateina skanaudami pavalgyti. (Juokiasi.)

– Ar vizualumas tau svarbus?

– Pirma valgai akimis, o tik vėliau burna. Niekuomet nepatieksiu man negražiai atrodančio patiekalo. Mano komanda taip pat puikiai žino šią taisyklę. Lankytojai pirmiausiai patiekalą pamato, jei jis atrodo gražiai – tikėtina, kad ir skonis ragautojui patiks labiau.

– Tavo instagramo paskyra – įspūdinga. Ja gėriuosi ne tik aš, bet ir dar 119 tūkst. sekėjų! Ką šiuolaikinės komunikacijos priemonės suteikia šefui? Ar šefams svarbu puoselėti savo viešąjį įvaizdį?

– Manau, kad taip. Jei nebūčiau kūręs savo instagramo paskyros, turbūt nebūčiau sulaukęs galimybės dirbti įvairiuose restoranuose. Dabar instagramas man tapo papildomu darbu, reikalaujančiu daug laiko ir investicijų. Tačiau ši paskyra padeda pritraukti ir klientų, kurie atėję tikisi pamatyti panašų vaizdą, kurį būna matę nuotraukose. Instagramas man taip pat yra galimybė pasitikrinti, ar vis dar esame originalūs, – jei kitose paskyrose pamatau panašias idėjas ar patiekalus, jų savo virtuvėje daugiau negaminu ir netiekiu.

– Kaip tikri darboholikai kalbamės tik apie darbą! Papasakok apie savo šeimą, jūsų laisvalaikį.

– Mano šeima: žmona ir dvi dukros, vienai – aštuoneri, kitai greitai sukaks šešeri. Mergaitėms patinka naujasis mano grafikas, kai tris dienas galiu nedirbti ir leisti laiką su jomis. (Šypsosi.)

Kai tik atšyla orai, mėgstu apsilankyti vandenlenčių parke, kartu su draugais rengiame barbekiu vakarėlius, mėgstu piešti. Svarbiausia laisvalaikio taisyklė – jokio darbo ir minčių apie jį.

– Ko lauki ir apie ką svajoji?

– Didžiausias noras – kad viskas sektųsi gerai. Daug planų ateičiai nekuriu, svajoju apie sveiką šeimą ir pilną restoraną. Įkūrus savo restoraną, jo užimtumas tapo labai svarbus. Pamenu, ankstesnėse virtuvėse kartais net džiaugdavausi, kai ateidavo mažai klientų, nes tai reikšdavo mažiau darbo. Tačiau dabar viena iš didžiausių svajonių yra klestintis ir pilnas restoranas. Jei klientas, rezervavęs staliuką, į vakarienę neateina, vis tiek privalo sumokėti. Kiekvienai vakarienei ruošiamės iš anksto, tad laikomės požiūrio, kad rezervacija – tai lyg bilietas į kiną, už kurį turi sumokėti, atėjai į seansą ar ne.

– Ar kada sulauksime galimybės paragauti tavo patiekalų Lietuvoje?

– Pasikvieskite ir aš atvažiuosiu! (Juokiasi.)

Itališkas mados pyragaitis

Nuotraukos: „Weekend Max Mara“ archyvas

Praverti duris į slaptą pasaulį, kuriame gimsta ikoniški mados produktai. Pasikalbėti su aukščiausios klasės meistrais, kurie idėjas paverčia apčiuopiamu kūnu, užkariaujančiu mados mylėtojų širdis. Prieš jus – pokalbis su Jeanu Pascaliu Laude’u, 1850 metais įkurtų prancūzų nėrinių namų

„Dentelles André Laude“ šeštosios kartos atstovu, – apie šimtmečius puoselėjamą meistrystę ir tai, kaip buvo kuriama garsioji „Weekend Max Mara“ rankinė „Hommage à la France Pasticcino“.

– Papasakokite, kaip buvo kuriami nėriniai, kuriais papuošta naujoji „Weekend Max Mara“ linijos rankinė „Hommage à la France Pasticcino“.

– Kūrybinis procesas truko ilgai, su „Weekend Max Mara“ dizaino komanda pradėjome dirbti 2021 metų kovą. Pirmiausia išsirinkome norimą gipiūro nėrinių raštą, o tada reikėjo nupiešti jo dizainą studijoje. Prižiūrėjau visą procesą: nuo nėrinių ir audinių kūrimo, gamybos, dažymo, apdailos iki sutvirtinimo. Greitai supratau, koks svarbus šis projektas, kuriuo „Weekend Max Mara“ pagerbia mūsų daugiau nei šimtmetį skaičiuojančius nėrinių namus.

– Kaip susitiko jūsų kūrybiniai keliai?

– „Weekend Max Mara“ komanda aplankė mus Kodri, prancūziškų nėrinių sostinėje. Grožėjausi jų profesionalumu. Šis bendradarbiavimas man yra didelė garbė.

– Kiek iš viso nėrinių buvo pagaminta šiam projektui?

– Šiam projektui iš viso sukūrėme daugiau nei 1700 metrų.

– Kas jums buvo įdomiausia vystant ir įgyvendinant šią kūrybinę idėją?

– Daug žingsnių buvo įdomūs, bet mūsų komandą neabejotinai labiausiai įtraukė kūrybos ir tobulinimo procesas. Šiems nėriniams ieškojome geriausių verpalų Prancūzijoje, turėjome atrasti ir geriausią būdą, kaip nėrinius pritvirtinti prie audinio. Gaminant rankinę viskas turėjo būti tobula.

Mūsų komandoms tai buvo labai naudinga patirtis, tiek piešimo studijoje, tiek audimo dirbtuvėse. Manau, kad ne vienas ilgai prisiminsime akimirkas, kai filmavimo grupė atvyko į mūsų gamyklą filmuoti vaizdo klipo apie kūrybinį procesą. Mūsų specialistai didžiavosi galėdami pritaikyti visas savo žinias ir patirtį, dirbdami su „Weekend Max Mara“ projektu. Įdėjus tiek daug

darbo, labai džiaugiausi galėdamas galiausiai paliesti jau pagamintą rankinę. Tai be galo gražus, romantiškas ir laikui nepavaldus kūrinys.

– Kuri naujosios rankinės „Pasticcino Bag Hommage à la France“ spalva jums gražiausia?

– Labiausiai man patinka „Pasticcino Bag Hommage à la France“ spalva „Graines de Courge“ (oranžinė). Esu linksmas žmogus, todėl mėgstu ryškias spalvas – juk tuomet ir gyvenimas atrodo gražesnis.

– „Dentelles André Laude“ priklauso ženklui „Dentelle de Calais-Caudry®“, visame pasaulyje garsėjančiam unikaliu amatu. Ką reiškia būti tokio svarbaus tinklo dalimi?

– Galimybė naudoti kokybės ženklą „Dentelle de Calais-Caudry®“ – didelė atsakomybė. Tai labai aukštos klasės ir ypatingos kokybės ženklas, pripažintas visame pasaulyje. Norint jį gauti, nėrinius reikia nuo pradžios iki galo austi XIX a. „Leavers“ staklėmis. Jomis dirbantis meistras vadinamas „tulliste“, jo mokymai trunka 10 metų ir tik po tiek laiko jis gali pradėti kurti visų kategorijų nėrinius: gipiūrą, „Chantilly“, siauruosius ir kitus. Atsižvelgdamas į visą šį indėlį, labai didžiuojuosi, kad gavome tokį kokybės ženklą ir esame Prancūzijos gyvojo paveldo dalis.

– „Dentelles André Laude“ namai buvo įkurti 1850 metais ir šiandien yra aukščiausios kokybės, meistrystės ir tradicijų sinonimas. Kokias vertybes perteikėte naujojoje rankinėje

„Pasticcino Bag Hommage à la France“?

– Manau, kad kurdami šiuos nėrinius suteikėme rankinei sielą. Sielą patirties, kurią mano šeimos moterys ir vyrai kaupė ir tobulino šešias kartas. „Dentelles André Laude“ nėrinių namai sutelkė visas savo žinias, visas jėgas ir sudėjo į šiuos nėrinius visą širdį. Esame be galo dėkingi „Weekend Max Mara“, suteikusiems mums šią ypatingą galimybę.

DILL

Reikjavikas, Islandija

Instagram @@dillrestaurant

#restaurants

AKIMIRKŲ DIEVAI

#restaurants

ARK Kopenhaga, Danija Instagram @restaurant_ark