Lamuslenis 2017 07 by Lamų slėnis

2017 liepa (65)

NUOTYKIÅ² NUOJAUTA

REDAKCIJOS LAIŠKAS

risipažinsiu (labai tikėdamasi, kad nesu tokia viena), kartais ilsėtis aš bėgu į darbą. Ne todėl, kad dirbčiau paplūdimyje, ir net ne todėl, kad beprotiškai mėgčiau savo darbą. Ar jums pažįstamas tas jausmas, kai taip įsijauti į savo „svarbius“ vaidmenis, kad visai pamiršti, jog kažkur šalia egzistuoja ir kitas gyvenimas? Ramus, ne visada teisingas, gal nelabai patogus, kartais net per daug lėtas ir nuobodokas, bet... savas. Kartais jaučiuos, lyg gyvenčiau ne vieną gyvenimą, o daug skirtingų. Mamos, žmonos, darbuotojos, maisto virėjos, vaikų migdytojos, draugės. Ir kiekvieną vaidmenį stengiuosi atlikti tobulai. Lyg suklydusi nuvilčiau save arba – dar blogiau – kitus. Tikiu, kad ir jums pažįstamas šis jausmas, kai taip įsijauti į savo vaidmenis, kad, rodos, išėjus atostogų pasaulis be tavęs sugriūtų. Taip besimėtydamos tarp skirtingų vaidmenų ir savo susikurtų pasaulių vieną dieną pasijuntame pametusios dalį savęs. Kažkur tarp tikrų ir įsivaizduojamų troškimų ir lūkesčių. Savų ir kitų primestų. Vienas žmogus mane mokė – kai jautiesi pasimetusi, užlipk ant stalo ir pamėgink į problemą pažvelgti iš viršaus. Patikėkit, tas vaikiškas žaidimas labai padeda ieškant atsakymų į pačius rimčiausius klausimus. Kad iš naujo atrastume atsakymus, kurių taip ieškome, ir suprastume, kur iš tiesų norime atsidurti, reikia atostogų tylos ir žvilgsnio į pasaulį iš paukščio skrydžio. Skanaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

VIRŠELIO NUOTRAUKA Fotografas: Paulius Stefanovičius Maudymosi kostiumėlis: „Makara Wear“ Modelis: Anastasia Bluemoloko Vyriausioji redaktorė

Algė Ramanauskienė

Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Karolina Aleksandravičiūtė

Inga Norke

Viktorija Maleckaja

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Gabija Labutytė

Joana Buividaitė Monika Rukaitė

Emilė Petraitytė

Gintarė Lagauskaitė Beata Taputytė

Portalo www.lamuslenis.lt redaktorė Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė Fotografė Fotografė Stilistė

Reklamos projektų vadovė Dizainerė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

ATOSTOGOS BE PLANO, BET... SU VAIKAIS

100

PAŠAUKIMAS, VARDU MAISTAS

PRISILIESTI PRIE ŠAKNŲ SUSTABDYTŲ AKIMIRKŲ GALIA

LAMŲ SLĖNIS

164 Reklaminiai straipsniai žymimi

VASAROS POPIERINIS "LAMŲ SLĖNIS"

JAU PREKYBOJE

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Fotoaparatas „Fuji Instax Mini 8“

Suknelė „Sea“

ATOSTOGOS

Lagaminas „Urban Outfitters“

LAMŲ SLĖNIS

Akiniai „Ray-Ban“

Paso dėklas „Mango“

Maudymosi kostiumėlis „Lisa Marie Fernandez“

Džinsiniai šortai „Sacai“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Nuotraukos: „Sizeer“ archyvo

NESENSTANTI SPORTINIŲ BATELIŲ MADA Daugiau nei šimtmetį skaičiuojanti kedų kultūra ypač išpopuliarėjo šeštajame XX a. dešimtmetyje – vis dažniau tokio stiliaus batai iš sporto aikštelių ar šokių scenos persikeldavo į gatves ir tapo ypač mėgstamu stilingu apavu. Dabartiniame mados pasaulyje kedai išgyvena tikrą renesansą. Sportinių batelių madas sekantis prekybos tinklas „Sizeer“, semdamasis įkvėpimo iš gatvės ir sportbačių kultūros, prisideda prie jaunų žmonių stiliaus kūrimo visame pasaulyje. Savo dėmesį koncentruodamas į klasika tapusius prekės ženklus, prekybos tinklas kuria nesenstančią sportinių batelių kultūrą. Ikoniškų sportinių batelių asortimentą rasite „Sizeer“ parduotuvėse.

PALEPINKITE PLAUKUS Aliejus-kaukė sausiems ir pažeistiems plaukams „Žiedė“ – tai puiki atstatomoji terapija plaukams po atostogų prie jūros. Natūrali kaukė gaminama iš ekologiškų sviestmedžių, kokosų, simondsijų bei makadamijų aliejų ir apelsinų, pelargonijų, jazminų, levandų, pačiulių ir eukaliptų eterinių aliejų. Ši priemonė tausoja suskeldėjusius plaukų galiukus ir palaiko sveiką plaukų blizgesį.

www.ziede.lt. Šio produkto rasite „Gintarinėje vaistinėje“, „Norfa“ vaistinėse bei www.vaistine.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Nuotraukos: Gintautas Rapalis

NAUJAS D. PRASPALIAUSKO IŠŠŪKIS Virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas Vilniaus senamiestyje atidarė naują restoraną „Amandus“. Restorano pavadinimas – tai simboliška pagarbos išraiška Lizzi ir Knudui Amandusams, globojusiems Deivydą kulinarijos studijų Danijoje metu ir tapusiems jo antrąja šeima. Lizzi ir Knudas šį kartą atvyko į Vilnių palaikyti Deivydo šiam pradedant naują karjeros ir gyvenimo etapą. Restorano „Amandus“ patiekaluose vyrauja sezoniniai produktai – tiek vietiniai, tiek atvežti iš įvairių pasaulio kampelių. Pagrindinis dėmesys čia bus skiriamas kokybiškam, skaniam ir įdomiam maistui.

Nuotrauka: Karolis Kveselis

LIETUVIŠKAS DIZAINAS Tokijuje vykusioje vienoje didžiausių ir svarbiausių mados ir dizaino parodų Japonijoje „Design Tokyo“ dalyvavo net dvylika lietuviškų ženklų. Taip pat surengta pirmoji kūrybinių industrijų profesionalams skirta konferencija apie Lietuvos įvaizdį Japonijoje. Dizaino parodoje Lietuvos vardą šį kartą garsino rankinių „Distyled“ bei „Kartu“ kūrėjai, „Laura Daili“ papuošalai, dizainerės Kristinos Kruopienytės kūryba, „Ovo Things“, „LinenMe“ bei „Namuos“ gaminiai namams, „You & Oil“ grožio produktai, „Dear Freedom“ bei „Naked Bruce“ drabužiai, „Shkertik“ aksesuarai bei „Ducktail Raincoats“ lietpalčiai.

LAMŲ SLĖNIS

Londone gyvenanti mados fotografė ALEKSANDRA KINGO, kurios estetiški kūriniai spinduliuoja seksualumu, ironija, žaismingumu ir nepatogumu, atskleidžia dešimt savo kūrybos įkvėpimų. Tekstas: Viktorija Maleckaja Nuotraukos: asmeninio albumo

SPALVOTA IRONIJA

INTERNETAS. Mano darbus įkvepia internetinis gyvenimas: įvairūs memes, GIF’ai ir viral vaizdai, kuriuos randu naršydama ir kurių neįmanoma išvengti. Kartais turėdama projekto temą suvedu ją į „Google“ paiešką ir taip atrandu netikėtų rezultatų.

LAMŲ SLĖNIS

POPULIARIOJI KULTŪRA. Padeda darbams įgauti visiems pažįstamų ženklų ir motyvų, nes tai dalykai, apie kuriuos girdi ir žinai, net jei nelabai nori.

RETRO. Mano darbuose nuolat vyrauja šiek tiek retro nuotaikos. Idėjas perimu iš skirtingų dešimtmečių – 70-ųjų, 80-ųjų, 90-ųjų. Mano mėgstamą drabužių stilių nuotraukose puikiai atspindi paskutiniosios Alessandro Michele‘io kurtos Gucci kolekcijos. Šiek tiek geek cheek, ryškios spalvos ir daug humoro.

SPALVOS. Man labai įdomūs spalvų deriniai ir jų poveikis žiūrovui. Turiu nuolat besipildančią spalvų derinių kolekciją.

KASDIENIAI NESKLANDUMAI. Pati esu šiek tiek nesklandi, kartais išpilu garstyčias ant suknelės, kartais išsitepu dantis lūpdažiu, kartais apsirengiu pernelyg šventiškai visiškai netinkama proga.

LAMŲ SLĖNIS

RENÉ MAGRITTE‘AS, DAVIDAS HOCKNEY, HENRI MATISSE‘AS. Dėl spalvų, formų ir siužetų.

GUY BOURDINAS. Tai, kaip jis vaizdavo moteris. Taip pat, be abejo, kalbant apie fotografus – „Toiletpaper“.

INSTAGRAM. Jame pilna šaunių jaunų menininkų, kuriuos seku, su kuriais bendrauju ir bendradarbiauju. Iš naujausių atradimų: @jimmymarble, @filipcustic, @camillewalala.

LAMŲ SLĖNIS

DRAUGAI. Kalbant apie bendradarbiavimą, didžiulis įkvėpimas yra mano draugų ratas, nes čia, Londone, susipažinau ir draugauju su šauniausiais ir labai talentingais žmonėmis, taigi kurti kartu yra tikras malonumas.

SAVIIRONIJA IR HUMORO JAUSMAS. Manau, išsivysčiau tokį lietuviško, rusiško ir britiško humoro jausmų miksą, kuris tikrai labai padeda kurti.

LAMŲ SLĖNIS

Menininkės IEVOS MEKŠRŪNAITĖS gyvenime improvizacijos yra labai daug. Tikrai daugiau nei daiktų jos ir architekto Vytauto Biekšos namuose, seniausiame Pamėnkalnio gatvės name. „Daug dalykų nutinka atsitiktinai“, – sako grafikė, dviejų vaikų mama ir nenuilstanti keliautoja, savo atostogų niekuomet neplanuojanti, o kelionių nespraudžianti į grafikus. Šiandien, kai užrašinėju mūsų pokalbį, Ieva su draugėmis mėgina viską, ką įmanoma, pasiimti iš Japonijos.

ATOSTOGOS BE PLANO, BET... SU VAIKAIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Jau kurį laiką internetinėje erdvėje stebiu tavo pasakojimus iš kelionių po meno pasaulį. Jose labai dažnai dalyvauja ir sūnūs – Jonas su Martynu. Tos jūsų kelionės, rodos, paneigia įprastas nuostatas – kam vestis mažą vaiką į meno galeriją, juk vis tiek nesupras. Arba – kam vykti į kelionę su vaiku, juk dar mažas, jam bus sunku, o ir tėvams – nelengva?

– Nežinau, apie ką kalbi. Aš taip galvojančių draugų neturiu, neabejoju, kad tu – irgi. Manau, kad tie, kurie skaito „Lamų slėnį“, taip pat. Kelionių būna visokių – su vaikais, be vaikų, su vyru, su draugėmis, su draugų šeimomis. Mano vyras mėgsta slidinėti, jis dažnai į kalnus važiuoja be mūsų, su draugais. Manęs klausia – kaip tu jį išleidi? Koks keistas klausimas! Jis ma-

ne irgi juk išleidžia, nemanau, kad jo draugai klaustų – kodėl išleidai žmoną? Suprantu, esama žmonių, kuriems atrodo būtina vaikščioti susikibus už rankų – kad parodytum, jog esi šeima. Mes kitaip gyvename. Aš suplanuoju kelionę, Vytas prisijungia prie mūsų su vaikais, kai randa laisvo laiko. Man laviruoti lengviau, jei jis netelpa į mūsų grafikus, turi derintis. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

– Kiek metų buvo tavo vaikams, kai pirmą kartą jiems parodei kitą šalį? – Jonui turėjo tuojau sueiti dveji, kai galvon šovė mintis – turiu kur nors išvažiuoti. Ilgai galvojau kur, suplanavau Paryžių. Prisipažinsiu, buvo baisu – kiekviena tokia kelionė yra žingsnis iš komforto zonos. Neįprastas šis žodis mano leksikoje, bet taip yra. Namie iš komforto zonos nepabėgsi, bent jau man nepavyksta. Bet jei esama žmonių, kurie mano, kad nueiti su vaikais į bažnyčią yra iššūkis, tai jiems toks sekmadienis gali tapti galimybe pabėgti iš įprastos situacijos. Kelionė į Paryžių su dvejų metų vaiku buvo mano bandymas pakeisti savo gyvenimą. Sutariau su mama, kad ji dvi savaites pabus su mumis, tėtis irgi atskrido, tik Vytas neištaikė. Išsinuomojome butą pačiame Paryžiaus centre, aš sudėliojau sau dienotvarkę. Kai turi mažą vaiką, turi derintis prie jo ritmo, sugalvoti, kad į muziejų eisi vieną kartą per dieną, o ne šešis. Nepaklusi vaiko ritmui, neatsižvelgsi į jo norus, bus blogai – jis susierzins, tu susierzinsi.

buvo mažas, su Vytu šiek tiek keliavome, tačiau kai sūnui suėjo dveji, pagalvojau – jis jau didelis vaikas, jam įdomu, menų gal nesupras, tačiau bus smagu skristi lėktuvu, nueisim į Liuksemburgo sodus, į karuseles, pavalgysiu bandelių, atsigersiu kavos, aplankysime Luvrą, darysime viską, ką smagu daryti su vaiku. Iš tiesų mintis ir yra tokia: daryti su vaiku tai, kas smagu. Kai pasitiki savo vaikais ir savimi, kai tau patinka kartu praleistas laikas, išmoksti valdyti situacijas. Nesklandumų gali nutikti, bet jie dažniausiai – ne vaikų, o mūsų, tėvų, klaidos. Paryžiuje buvau su mama, kuri man labai patinka, buvau su vaiku, kurį labai myliu, ar galima geresnio laiko norėti? Beje, Paryžiuje sužinojau, kad laukiuosi antrojo vaiko. Martynas gimė lapkritį, gegužę mes išsiruošėme su abiem vaikais į Nicą. Buvo ne taip įdomu kaip Paryžiuje, bet labai smagu vaikams – jūra, saulė, nuostabus oras. Po metų vėl aplankėme Paryžių, paskui išvykome į Barseloną. Planuose buvo ir Berlynas, tačiau užklupo vėjaraupiai, teko likti namuose. – Kokia buvo kelionės idėja? KoLengva keliauti, kol vaikai neina į dėl Paryžus? mokyklą, o kai prasideda mokslai, pla– Paryžius – nes smagu. Kol Jonas nuoti reikia labiau. Šiais metais jie

LAMŲ SLĖNIS

mūsų klausia – o kada mes? Jūs keliaujate, keliaujate, o mes? Suprantu, kad reikia vėl skristi, labai noriu Joną nusivežti į Londoną, bet pasaulyje tokia įtempta situacija. Galima apie tai negalvoti, bet būtų kvaila. Ankstesnėse kelionėse rizika buvo kitokia – kas, jei liga užklups? Londonas šiandien pavojingas kitaip. Paryžius – irgi. Tą dieną, kai iš jo grįžome, Eliziejaus laukuose nušovė žmogų. Gali tikėti likimu, kiek tik nori, gali ieškoti pasiteisinimų, bet jei būtume kur nors netoliese? Baimės jausmas neišvengiamai egzistuoja, jautiesi atsakingas už savo vaikus. Svetimas miestas, svetimos gatvės, kitokie žmonės... Nicos turguje kartą pametėme Joną. Neabejoju, atsiras žmonių, kurie sakys – kokia bloga mama. O Jonas ėjo ir nuėjo! Tokie dalykai nutinka, jei keliauji, ir tą reikia žinoti. Užtat visi gavome gerą pamoką, sutarėme: stovi toje pačioje vietoje, kur pasimetei, ir garsiai šauki. Vaikai man dažnai pasakoja – čia buvome, čia keliavome. Kuo jie daugiau žino apie pasaulį, kuo labiau domisi, tuo geriau, o man įdomu matyti pasaulį jų akimis, pažvelgti naujai į tai, ką jau esu mačiusi ne kartą. Barselonoje viena jau nieko naujo negaliu rasti, o vaikai ieško naujų dalykų, naujų nuotykių.

LAMŲ SLĖNIS

– Koks tas pasaulis vaikų akimis? – Na, jie žino, kad Žemė yra apvali. Labai norėčiau manyti, kad mano vaikai supranta, jog nėra jokių ribų – kur nori, ten gali važiuoti, ką nori, tą pamatyti. Svarbu tik tinkamai pasirengti kelionei. Jei važiuoji slidinėti – pasiimk šiltų drabužių, jei ten, kur karšta – daug marškinėlių ir šortų, jei prie jūros – kamuolį. Apsirengi ir važiuoji, tik turi susirasti kur ir norus suderinti su galimybėmis. Jonas lanko laipiojimo būrelį, labai nori į stovyklą Lenkijoje. Man baisu jį išleisti vieną, bet jis spaudžia – viską darysiu, tik išleiskit. Matyt, teks. – Pasidalink, kaip sutramdyti mamiškas baimes? – Banalu sakyti, bet tai – pasitikėjimo klausimas. Paaiškini vaikams, ką jie turėtų žinoti ir tiki, kad jie vykdys tavo instrukcijas. Sakai: žiūrėk, mes esame dideli, tu nueisi už kampo, aš tavęs galiu nerasti, turi matyti mane, jei nematai, turi šaukti. Paryžiuje kartą su Jonu ieškojome Martyno. Jis ėmė ir nuėjo, kol valgėme. Žavus man toks pasitikėjimas situacija – netoliese buvo žaidimų aikštelė, apie kurią

LAMŲ SLĖNIS

buvome kalbėję. Ten jį ir radome. Muziejuose baimių mažiau, iš uždaros teritorijos sunku išeiti. Vienintelė mane kankinanti baimė – kad vaikai nieko neliestų. Vaikščiokite, kur tik norite, bet nieko nelieskite. Kartą viename muziejuje aptikome tokį keistą meną – didžiulę nuodėgulių krūvą didžiulėje salėje. Aišku, kad jie norėjo nuodėgulius pačiupinėti! Du pagaliai nukrito, atėjo apsaugininkas, aš jau galvoju, kaip tą kūrinį reikės išsipirkti, o jis ramiai sudėjo pagalius į vietas, kas ten žino, kaip jie turi būti padėti! – Apie ką su vaikais kalbi po parodų? Kaip aiškinatės, ką matėte? – Kalbamės, kai visa tai vyksta. Vykome į Italiją pažiūrėti Christo ir Jeanne-Claude instaliacijos Iseo ežere. Ryškiai geltonas pontoninis tiltas apjuosia ežerą, sujungia krantą su salom. Neįtikėtinas vaizdas! Kai pamačiau, kad Christo tą projektą daro, užsidegiau: Vytai, turiu nuvažiuoti! Man be proto patinka, nemoku metodiškai domėtis – o, tą žinau, to nežinau. Netikėtumo jausmas yra nepaprastai žavingas. Važiuosiu, būtinai važiuosiu.

„Su vaikais važiuokime“, – pasiūlė man Vytas. Apie tai nebuvau nė pagalvojusi! Ir pats rado laiko, nuvykome visa šeima, atvažiavome vakare, perėjome tiltu, oho, koks jausmas. Galybė žmonių, visur eilės. Mums pasisekė, kad apsigyvenome tame mažame miestelyje, galėjome automobilį pastatyti, nereikėjo eiti dešimties kilometrų pėsčiomis. Buvo puiku, miestelio gatvės išklotos geltona spalva, visos veda prie tilto, eini per tą geltoną ir galvoji, kad tavo vaikų jau niekas labai nebegali nustebinti. Jiems atrodo, kad tokia būsena ir tokie vaizdai yra normalūs. Nežinau, ar taip yra iš tiesų, bet norėčiau, kad taip būtų. Kad jie suprastų, jog fantazija neturi ribų. Martynas buvo dar visai mažas, o Jonas jau didelis, kai Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre apžiūrinėjome Valdo Ozarinsko „Juodą pagalvę“. Gerai prisimenu, pasilenkiau pažiūrėti, kaip ji atrodo iš Jono perspektyvos. Milžiniška! Jonas sako: „Tai milžino pagalvė“. Nusileidžiame laiptais iš parodos, o ten – automatinė pakyla neįgaliųjų vežimėliams. „O, štai ir jo lagaminas“, – pridūrė. Dabar mes ŠMC visada vadiname milžino namais.

LAMŲ SLĖNIS

Važiuoti į parodas menininkų, kurie tau patinka – didžiulė prabanga, vi siškas džiaugsmas ir begalinė laimė.

– Ieva, kaip tu susidomėjai menu? – Aš dailę lankiau, kiek tik save prisimenu. Baigiau Kauno Juozo Naujalio dailės mokyklą, įstojau į Dailės akademiją, mokiausi Florencijoje, grįžusi surengiau parodą. Paskui gimė vaikai, o dabar grįžtu prie darbų, kuriuos noriu daryti. – Išsiaiškinai tai per tuos metus, kai auginai Joną ir Martyną? – Tiesą pasakius, menas niekaip nuo manęs neatsiejamas. Jis kaip tas geltonas takas – daugeliui nenatūralus, o mums – labai, nes mes taip gyvename. Važiuoti į menininkų, kurie tau patinka, parodas – prabanga, visiškas džiaugsmas ir begalinė laimė. Kai tai

suvokiau, šiuo jausmu panorau mėgautis kuo daugiau. Šiais metais būtinai važiuosiu į Venecijos bienalę pažiūrėti, kaip Žilvinas Landzbergas sukūrė paviljoną ir kaip atrodo Damienas Hirstas.

išleisti, kitaip nevyks energijos apykaita... – Tikrai susikaupė daug visko toje mano dėžėje. Auginau vaikus, negalvojau, kad vienu metu galima gerai daryti du darbus.

– Ar su vaikais buvote nuvykę pažiūrėti Nacionalinio dailės muziejaus Rygoje, kurį restauravo jų tėtis, architektas Vytautas Biekša? – Buvome ir matėme. Vaikai mąsto kitaip nei suaugusieji, jie nesupranta, kiek visko daug yra tame darbe. Tėtis pastatė namą ir pastatė.

– Vaikams jau suplanuota menininkų ateitis? – Nemanau. Tai, ką darome, kaip gyvename, yra labiau edukacija. Norėčiau, kad jiems būtų įdomu, kaip kad įdomu man. Juk reikia jiems pasakyti, kad tai, ką mato, yra svarbu. Norėčiau, kad vaikai suprastų, kas yra menas, kas yra architektūra. Kuo daugiau parodai, tuo dau– Visa tai, ką sugeri keliaudama, giau galimybių jiems atsiranda, tuo lenžiūrėdama meno kūrinius, juk turi gviau bus išsirinkti tai, kas tikrai rūpės.

LAMŲ SLĖNIS

Savo gerbėjus ji stebina ne tik vokaliniais sugebėjimais, bet ir subtiliu stiliaus pojūčiu. JUSTĖ STARINSKAITĖ, grupės „Saulės kliošas“ vokalistė, šiandien drąsiai mėgaujasi moteriškumu ir neslepia puoštis bei eksperimentuoti drabužiais mėgusi nuo vaikystės. O kurdama tiek sceninį, tiek kasdienį savo įvaizdį ji pirmiausia pasikliauja ne mados tendencijomis, bet vidiniu jausmu.

J. STARINSKAITĖ: PASIKLIAUJANTI JAUSMAIS Tekstas: Viktorija Maleckaja Nuotraukos: Lina Jushke

– Juste, kas tau yra grožis? – Man gražus žmogus yra toks, kuriame gyvena išmintis ir ramybė. Gera širdis, persipynusi su kuklumu ir atsidavimu. Mus supa labai daug įvairiausio grožio. Kontrasto principu lyginant su blogiu, labai lengva pamatyti, kas tikra, o kas ne. – Kaip apibūdintum savo stilių? – Mada pradėjau domėtis nuo mažens, mėgdavau puoštis ir eksperimentuoti. Aš atsižvelgiu į tai, kas yra madinga, tačiau visuomet vadovaujuosi savo norais, jausmais ir skoniu. Man patinka jaustis savi-

mi, o mada su manimi susijusi ne tikrai svarbi stiliaus detalė. Pagal batus visada. juk labai daug galima pasakyti apie žmogų. Kita svarbi stiliaus detalė yra – Kaip tavo kūryba daro įtaką ta- kvepalai. Turiu labai jautrią uoslę, todėl vo stiliui? kvepalus renkuosi labai atsakingai. – Mano kūryba yra nuoširdi, ti- Manau, kad kvapas taip pat gali labai kiuosi – ir jauki. Tokia esu ir aš. Visur daug pasakyti apie žmogų, jo gyvenisiekiu būti moteriška, nuoširdi ir tikra. mo būdą, stiliaus suvokimą. Manau, tarp mano stiliaus ir muzikos, Na, ir žinoma, minimalūs aksesuarai. kurią atlieku, vyrauja harmonija. Džiaugiuosi, kad visa tai, kas man labai patinka, yra gaminama ne kur kitur, o – Kokia yra svarbiausia tavo sti- Lietuvoje. Mano mėgstamiausi akseliaus detalė? suarai yra „NO MORE“ prekės ženklo – Batai. Mano namai lūžta nuo ba- arba kurti Simonos Samojauskaitės. tų gausos. Turiu tikrai labai daug Tačiau patinka ir vienas nelietuviškas sportbačių ir aukštakulnių. Manau, tai prekės ženklas – „Maria Black“.

LAMŲ SLĖNIS

– Kur dažniausiai ieškai įdomių stiliaus detalių? – Įkvėpimo semiuosi internete: bloguose, pintereste, instagrame, o kartais ir žurnaluose. Įdomesnių rūbų ar aksesuarų ieškau internetinėse parduotuvėse: Asos, Missguided, Nasty Gal, Cos. – Pagal ką dažniausiai pasirenki drabužį? – Pirmiausia, pagal tai, ar aš gerai jaučiuosi jį vilkėdama. Ar jis man tinka. Tačiau kokybė taip pat yra labai svarbus aspektas. – Kokios spalvos vyrauja tavo spintoje? – Mano spinta lūžta nuo įvairiausių rūbų ir spalvų. Scenoje stengiuosi būti kuo įvairesnė. Tačiau artimiausios man ir mano kasdienybei yra žemės spalvos. – Ar seki tendencijas? – Žinoma, tačiau jomis nepiktnaudžiauju. Jeigu iš šiandieninio tendencijų mišinio reikėtų išsirinkti man labiausiai artimą, tai vienareikšmiškai būtų sportiniai bateliai. O kalbant apie makiažą, man vis dar patinka nude spalvos lūpdažiai. Tik nesu tikra, ar jie dar madingi… – Kaip atrodo tavo kasdieniai aprangos ritualai? – Mano aprangos ritualai priklauso nuo to, ką tą dieną veikiu. Jei keliauju į studiją, teikiu pirmenybę patogiems rūbams, daug laiko įvaizdžiui neskiriu. Rengiuosi ganėtinai paprastai. Jei norisi kažko įdomaus, savo įvaizdį paįvairinu kokios nors spalvos lūpdažiu. Jei tą dieną koncertuoju, stengiuosi atrodyti kuo mažiau kasdieniškai. Pastebėjau, kad scenoje man norisi būti ryškiai. Puošnūs ir spalvingi rūbai man suteikia daugiau pasitikėjimo savimi.

LAMŲ SLĖNIS

Man labai svarbu moteriškumas. Manau, kad jeigu aš moteriška, tai tik dėl to, kad tuo mėgaujuosi. Man patin ka būti moterimi, nebijau to ir tik džiaugiuosi.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar turi kitų grožio ritualų? – Stengiuosi valgyti sveikai ir sportuoti. Ne visuomet pavyksta, bet visada tai turiu galvoje. Manau, grožis prasideda nuo sveikatos ir geros savijautos. Labai rūpinuosi savo veido oda. Ji reikalauja ypatingos priežiūros, ypač po koncertų ar ilgų darbo dienų studijoje. – Sporto elementų tavo stiliuje yra labai daug, tačiau tau pavyksta išlaikyti moterišką eleganciją. Ar tau svarbus moteriškumas? – Manau, kad moteriškumas ir elegancija yra viduje. Tai yra kažkas, ką mergina spinduliuoja arba ne. O apranga tai gali arba sustiprinti, arba kiek susilpninti. Man labai svarbu moteriškumas. Manau, kad jeigu aš moteriška, tai tik dėl to, kad tuo mėgaujuosi. Man patinka būti moterimi, nebijau to ir tik džiaugiuosi. – Kas tave įkvepia gyvenime? – Mane įkvepia gera muzika, jos energija. Taip pat įkvepia geri, idomūs, saviti žmonės. Visuomet įkvepia kelionės, geras filmas ar koncertas. Tiek daug to įkvėpimo aplinkui, tik spėk jį sulaikyti! – Kokia tavo pagrindinė stiliaus taisyklė? – Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, pagrindinė taisyklė yra būti savimi.

LAMŲ SLĖNIS

Stengiuosi valgyti sveikai ir sportuoti. Ne visuomet pavyksta, bet visada tai turiu galvoje. Manau, grožis prasideda nuo sveikatos ir geros savijautos.

LAMŲ SLĖNIS

Žiūrėdama į stebuklingu mygtuko paspaudimu įamžintas akimirkas, lengvai įsivaizduoju save ten: baltuose Sicilijos paplūdimiuose, modernioje viloje kažkur laukinėje Portugalijos gamtoje ar kitame pasaulio krašte, atsidavusią Pietų Afrikos pakrantes skalaujančių vandenyno bangų jėgai. Užuodžiu nosį kutenantį salsvą kruopščiai dėžėse surikiuotų prisirpusių apelsinų kvapą. Išgirstu, kaip šūkauja vietiniai šviežių daržovių pardavėjai siaurose Sicilijos gatvelėse. Pajuntu, kaip mano gomurį paliečia saldus portugališkas desertas ir ledai su čiobreliais. Tai – sustabdytų akimirkų galia, kuri, pridėjus lašelį vaizduotės, gali nunešti į tolimiausius pasaulio kampelius.

SUSTABDYTŲ AKIMIRKŲ GALIA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotrauka: Danas Macijauskas

LAMŲ SLĖNIS

RITOS SICILIJA Nuotraukos: Rita Bacytė-Starkuvienė

Instagram: @rita.bacyte

Nepabostanti Sicilija Sicilijoje lankiausi šešis kartus, bet nujaučiu, kad sugrįšiu dar ne kartą! Miestai ir miesteliai ten labai skirtingi – vis ima ir nustebina mane. Tai lyg muziejus po atviru dangumi, o lengvumas ir gera nuotaika, rodos, skverbiasi iš dirvožemio. Kiekviena aplankyta vieta apdovanojo naujais potyriais – iki šiol neragautais skoniais, nejaustais kvapais, negirdėtais garsais. Didelį įspūdį ir daug atsiminimų man paliko Porto Palo, Itala, Erice, Scopello, Savoca, Siracusa, Porto Palo, Itala, Sciacca, Cefalu miesteliai.

Vietiniai gyventojai Siciliečiai man primena vaikus: atlapaširdžiai, emocingi, naivūs, draugiški, gyvybingi žmonės. Jie labai vertina savo salą ir didžiuojasi tuo, ką daro. Salos gyventojai – sąžiningi žmonės. Kartą mano vyras kavinėje paliko piniginę. Ant kojų buvo sukeltas visas miestelis, mus surado paplūdimyje ir sugrąžino pamestus daiktus. Temų pokalbiams siciliečiai gali surasti iš nieko. Prisimenu, stebėjau į barą užsukusius vietinius – užsisakyti maistą ir išklausinėti padavėją jiems gali prireikti ir 15 minučių. Vaikai Sicilijoje labai mylimi: visada bus pakalbinti, pavaišinti. Kartą dukra Adelė manęs paklausė – kodėl senukai čia tokie linksmi? Turbūt saulė daro stebuklus!

LAMŲ SLĖNIS

Salos skoniai ir kvapai Žodžiais apibūdinti Siciliją man sunku, ją reikia pajausti. Jei reikėtų nuspalvinti Siciliją, pasirinkčiau dvi spalvas: geltoną – kaip saulė, citrinos arba nugairinti laukai, ir mėlyną – kaip jūra. Man Sicilija asocijuojasi su citrinomis ant medžių, jazminų kvapu, alyvmedžių giraitėmis, besibūriuojančiais senučiukais, margais plytelių grindiniais, siauromis gatvelėmis, praūžiančiais motoroleriais, gėlėmis apsodintais balkonais, pomidorais, šventųjų paveikslais, mažučiukais kavos puodeliais ir ledais. Valgis Sicilijoje itin vertinamas ir įvairus, bet man labiausiai įstrigo ledų su čiobreliais skonis.

Šeimos atostogos Rekomenduoju apsilankyti Sicilijoje pavasarį arba rudenį. Oras būna labai malonus, kainos – mažesnės, paplūdimiai – tušti. Šeimos atostogas galėčiau apibūdinti vienu žodžiu – „lėtai“. Dievinu šią nieko neveikimo privilegiją. Ramesnėms atostogoms pasirinkdavome mažesnius miestelius prie jūros, dažniausiai apsistodavome vietinių gyventojų apartamentuose. Rytais mus prikeldavo pravažiuojantys ir šaukiantys šviežių vaisių ir daržovių prekeiviai. Pabudus – lėti ir ilgi pusryčiai, pusdienis šiltoje jūroje. Po maudynių – malonumas prisikirsti spagečių ar vietinės picos. Vakarais eidavome į miestelio centrą, važiuodavome į gretimą miestą. Man niekada neprailgsta pasivaikščiojimas mažomis gatvelėmis, galėčiau jomis klaidžioti ir klaidžioti, smalsu įkišti nosį į mažus kiemelius. Svarbiausia – atostogų metu per daug neplanuoti ir palikti daug vietos atsitiktinumams. Taip būtinai nutiks kas nors stebuklinga!

LAMŲ SLĖNIS

Šeimos atostogas galėčiau apibūdinti vienu žodžiu – „lėtai“. Dievinu šią nieko neveikimo privilegiją.

LAMŲ SLĖNIS

VINCO PORTUGALIJA Nuotraukos: Vincas Čygas www.vinca scygas.co m

Instagram: @vincascygas

Portugalijos žavesys Portugalija – tai švelnus ir šiltas klimatas, vandenynas ir jūros gėrybės, vietinis vynas ir visuose kampuose augantys oranžiniais taškais išmarginti apelsinmedžiai. Kas galėtų palikti geresnį įspūdį atvykus į dar nelankytą šalį? Mums su Kriste (mados tinklaraštininkė Kristė Stankevičiūtė – aut. past.) pasisekė – nuo pirmųjų akimirkų šalyje buvome apsupti geranoriškų ir atvirų žmonių. Jau važiuodami iš oro uosto miesto centro link, klausėmės taksi vairuotojo pasakojimų apie Portugaliją ir jos sostinę Lisaboną. Vos spėjome rašytis vietinių restoranų pavadinimus, vietas, kurias būtina aplankyti, kur išgerti skanios kavos ar smagiai praleisti laiką.

Vietinė dvasia Dar prieš atvykdami į Portugaliją su Kriste vis dvejojome, ar teisingai nusprendėme, pasirinkdami didžiąją atostogų dalį praleisti ne arčiau vandenyno kaip dauguma, o pajudėti į šalies rytus nuo Lisabonos, arčiau vietinės portugalų kultūros. Nuostabaus grožio miestelyje – Evoroje gyvenantis portugalas pasakojo, jog sostinė, taip pat kaip ir kiti didieji miestai, nėra geriausia vieta pajausti vietos dvasią. Didieji miestai perpildyti turistų, skirtingų kultūrų žmonių iš viso pasaulio, tad pradeda funkcionuoti atvykėliams, taip prarasdami ryšį su sava kultūra. Pir-

LAMŲ SLĖNIS

mąsias dienas praleidę Lisabonoje, pajudėjome į mažesnį miestelį – Arraiolos. Ten pajutome tikrą portugališką dvasią: melsvai ir baltai išdažytų mažų namukų architektūrinę mozaiką papildė kiekviename kampe augantys gaiviomis spalvomis švytintys apelsinmedžiai ir citrinmedžiai. Siauros plytomis grįstos gatvelės priminė apie senąsias susisiekimo priemones – arklius. Apsilankęs bet kurioje kavinėje visada galėjai rasti šviežių tradicinių portugališkų saldumynų ir pigaus, tačiau tikrai neprasto vietinio vyno.

Vila laukinėje gamtoje „Villa Extramuros“ – tikras architektūrinis šedevras, stovintis laukinėje Portugalijos gamtoje vos kelios minutės automobiliu nuo Arraiolos miestelio ir valanda kelio nuo sostinės. Išlipęs iš automobilio supranti, kad patekai į unikalią vietą, o ką bekalbėti apie jausmus, užplūstančius įėjus vidun – minimalizmas susimaišęs su maksimalizmu. Tai tarsi šiuolaikinio meno centras, mados galerija, muziejus ir namai viename. Viskas kruopščiai apgalvota, tobulai subalansuota ir skoninga. Mus pasitikęs vienas iš vilos savininkų Francois vilkėjo lengvais lininiais marškiniais, buvo įsispyręs į sandalus – per akimirką buvome įtraukti į jaukų ir atpalaiduojantį jo pasaulį. Ryškios dominuojančios spalvos interjere susuko galvą ir puikiai atspindėjo portugališką kultūrą. Tai ypatinga vieta, kurią rekomenduoju aplankyti kiekvienam.

LAMŲ SLĖNIS

Smaližių ir jūros gėrybių kraštas Portugalai – tikri smaližiai. Jų konditerijos pasididžiavimas – nepaprastai saldūs kepiniai. Vieni populiariausių portugalietiškų desertų – Pasteis de Nata (sluoksniuotos tešlos bei plikyto kremo desertas) ir be galo gardus vietinio ožkos sūrio pyragėlis. O kaipgi be džemo, gaminto iš kieme augančių apelsinų! Portugalijoje gausu jūros gėrybių, jų paragauti būtina. Išbandėme kelias vietas, skaniausia iš jų buvo restorane „A Cevicheria“. Tai jaukus, mažas ir stilingas restoranėlis, besispecializuojantis jūros gėrybių patiekalų ruošime. Čia ragavome puikaus skonio aštuonkojį. Daugumoje vietų jums pasiūlys duonos su šviežiomis užtepėlėmis – rekomenduoju jų paragauti.

Vietiniai gyventojai Portugalai, kaip ir dauguma kitų Viduržemio šalių gyventojų, gyventi neskuba. Jie – santūrūs ir rafinuoti, tad primena prancūzus, tačiau kartu išlaiko pietietiškai karštą būdą. Mažų miestelių gatvėse gausu pagyvenusių žmonių, mėgstančių ramiai pasėdėti po medžiu ar lauko kavinėje išgerti taurę vyno. Pašonėje būtinai sukasi būrys kamuolį spardančių vaikų. Juk futbolas portugalams – antroji religija. Portugalijoje jautėmės lyg namuose: skaniai pavalgę, pailsėję, apsupti šiltų žmonių, gražios gamtos bei gero oro ir unikalios architektūros.

LAMŲ SLĖNIS

DANO PIETŲ AFRIKOS RESPUBLIKA Nuotraukos: Danas Macijauskas

Instagram: @danulis

Palankūs Keiptauno vėjai Esu įsimylėjęs vandenį ir visus vėjo ir vandens sportus, ypač plaukiojimą jėgos aitvarais. Keliaudamas sužinojau, kad būtent Pietų Afikoje, Keiptaune, pučia patys palankiausi vėjai, pietinio pusrutulio vasaros sezonui sutraukiantys geriausius pasaulio aitvaruotojus. Ankstesnėse kelionėse sutikti pietų afrikiečiai dalijosi įspūdžiais, koks nuostabus yra jų kraštas: degančiomis akimis pasakojo apie kvapą gniaužiančius peizažus ir saulėlydžius, gerą maistą, fantastiškas vandenyno bangas, gyvūnijos įvairovę. Šie pasakojimai mane įtikino! Žiemos sezoną nusprendžiau praleisti viename nuostabiausių pasaulio miestų. Esame pratę, kad turint europietišką pasą keliauti paprasta – tiesiog nusiperkame bilietą, greitai sutvarkome dokumentus ir išskrendame. Pietų Afrikos Respublikoje viskas vyksta kiek kitaip – iš manęs reikalavo daug dokumentų, įrodymų, draudimų. Kol sutvarkiau visus reikiamus dokumentus, praleidau pirmąjį savo skrydį, o ten nuvykau tik sezonui perkopus antron pusėn, vasario mėnesį. Kovą šis kraštas ištuštėja. Nors veiklos užtektinai, tačiau oras rudenėja.

Gyvenimas Pietų Afrikoje Apsigyvenau vėjuotame paplūdimyje, o jau pirmomis dienomis susipažinau su geriausiais pasaulio aitvaruotojais. Vėjas buvo toks stiprus ir palankus plaukiojimui, kad iš vandens išlįsdavau tik atsigerti ir užkąsti. Ilgainiui pra-

LAMŲ SLĖNIS

dėjau keliauti į aplinkines vietas. Vakarais su draugais saulę palydėdavome skirtinguose paplūdimiuose, kopėme į „Liūto galvos“ ir „Stalviršio“ (angl. „Table Top“) kalnus. Lipimas neužtrunka labai ilgai, tačiau svarbu pasirinkti tinkamą dieną ir paros laiką: kad debesys neužklotų kalnų viršūnių, kad saulė nebūtų itin kaitri, o vėjas nenupūstų. Koks neapsakomas jausmas kalno viršūnėje išgerti stiklinę šalto alaus ir palydėti saulę. Kelionės automobiliu, festivaliai, turgūs, miesto šventės, tarptautiniai renginiai – Keiptaune apstu visko. Aplankiau gerai aitvaruotojams žinomą Hermanus paplūdimį – ten sukuriama ketvirtadalis visų pasaulio jėgos aitvarų reklamų. Vėjo kryptis, peizažas, saulė ir vanduo čia tobulai susigroję. Vienas labai įdomus ir šventas ritualas visoje Pietų Afrikoje – penktadieninis barbekiu. Penktadienio popietėmis gyventojai šalia savo namų užsikuria kepsnines ir jose kepa mėsą, daržoves. Tai visuotinė buvimo su draugais šventė!

Afrikos gyvūnai Ar daug yra žmonių, kuriems nepatinka pingvinai? Aš tokių nežinau! Ilgai norėjau pamatyti pingvinus jų natūralioje aplinkoje. Galbūt Pietų Afrika ir nėra pati natūraliausia jų aplinka, tačiau jie čia gyvena, dauginasi ir mielai plaukioja tuose pačiuose paplūdimiuose, kuriuose laiką leidžia žmonės. Maudynės su pingvinais jau išbrauktos iš mano svajonių sąrašo – Keiptaunas man suteikė galimybę tai patirti. Ne mažiau įsimintina patirtis – nardymas su ruoniais. Mirkti 10 laipsnių temperatūros vandenyje apsivilkus hidrokostiumą su šimtais jaunų ir suaugusių tavimi atidžiai besidominčių ruonių – nepakartojama patirtis. „Sodų kelyje“ (angl. „Garden route“) su automobiliu priartėjome prie laisvėje gyvenančių dramblių, zebrų, antilopių ir kitų laukinių Afrikos gyvūnų. Tačiau tai – vos vienas šalies miestas. Pietų Afrika turi dar daugiau paslapčių.

LAMŲ SLĖNIS

Ankstesnėse kelionėse sutikti pietų afrikie čiai dalijosi įspūdžiais, koks nuostabus yra jų kraštas: degančiomis akimis pasakojo apie kvapą gniaužiančius peizažus ir sau lėlydžius, gerą maistą, fantastiškas vande nyno bangas, gyvūnijos įvairovę.

LAMŲ SLĖNIS

Artišoko tatuiruotės savininkė, žymiosios klasikinės prancūzų kulinarijos mokyklos Le Cordon Bleu ir Matthew Kenney akademijos absolventė, tinklaraščio „Plant Based Chef “ autorė bei tiesiog charizmatiška asmenybė MONIKA TIMAITYTĖ su draugu Mariumi ir šunimi Buda atveria duris į savo jaukųjį loftą, įsikūrusį sename gamyklos pastate, ir pasidalija aistra maistui.

PAŠAUKIMAS, VARDU MAISTAS Tekstas: Viktorija Maleckaja Nuotraukos: Gabija Labutytė

Kelias į virtuvę Baigdama mokyklą neįsivaizdavau, nei ką studijuosiu, nei ką veiksiu gyvenime. Neturėjau savo svajonių profesijos. Įstojau į mados dizainą, tačiau ten, kaip ir mokykloje, man visai nepatiko, todėl studijas mečiau. Laisvu metu pradėjau daug gaminti, nors prieš tai mano pagrin-

dinis maistas buvo užpilami makaronai. Taip ir įsisukau virtuvėje, kurioje man viskas labai natūraliai ir lengvai sekėsi – kitaip tariant, atradau savo pašaukimą. Nuėjau mokytis į profesinę mokyklą ir po dviejų savaičių mokslus mečiau, nes nepatiko siūloma programa. Tada pradėjau ieškoti, kur galėčiau įgyti aukščiausio lygio kulinarijos žinių. Taip ir susiradau klasikinės prancūzų kulinarijos mokyklą Londone – Le Cordon Bleu.

LAMŲ SLĖNIS

101

104

LAMŲ SLĖNIS

Studijos garsiojoje mokykloje Pradžioje bijojau, nes šioje mokykloje buvau tik mėgėja tarp pažengusių šefų, turinčių net keletą restoranų. Tačiau buvau labai stropi mokinė, ateidavau anksčiausiai, namų darbai visada atlikti. Visiška priešingybė sau pačiai, kokia buvau, kai mokiausi mo-

kykloje. Kaip vis dėlto viskas apsiverčia, kai atrandi savo aplinką. Manau, svarbu, kad mokytojai mokyklose nenuvertintų prasčiau besimokančių mokinių, o skatintų atrasti save. Mokslai Le Cordon Bleu man labai patiko, nors ir buvo labai sunkūs. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro dirbome, disciplina buvo griežta. Į klasę neįleidžia, jei ateini su purvinais batais, neišlyginta prijuoste ar neturi

specialaus kaklaraištuko. Net vyrai su barzdomis privalo dėvėti barzdų tinklelius. Tačiau tai išmoko tvarkos, kuri būtina virtuvėje. Nes jeigu virtuvėje netvarka – joje yra krūva problemų. Tokia disciplina labai pakeitė mano pačios charakterį, nes anksčiau gyvenau chaose. Mokslai buvo labai įdomūs. Kiekvieną dieną būdavo trys valandos teorijos – sėdi klasėje, užsirašinėji visus

„Mokslai Le Cordon Bleu man labai patiko, nors ir buvo labai sunkūs. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro dir bome, disciplina buvo griežta.“

receptus, o priešais tave stovi virtuvės meistras iš Michelin žvaigždutėmis vertinamų restoranų, gamina ir pasakoja. Po trijų valandų teorijos eini į trijų valandų praktiką, kur bandai atkartoti tai, ką tik ką parodė šefas. Paskui tuos patiekalus jam neši, jis ragauja, apžiūri kiekvieną smulkmeną – net ir tokias, kaip ar gerai išvalytas

lėkštės dugnas, ir tada pasako savo nuomonę. Kiekvieną dieną būna kelios teorijos ir praktikos klasės. Mano balai buvo aukšti, o tai kartu besimokantiems šefams atrodė keista, kadangi vidury studijų atsisakiau mėsos vartojimo. Galbūt taip nutiko, kai akis į akį susidūriau su gyvūno išmėsinėjimo procesu. Tai labai skiriasi nuo jau

paruoštos ir įpakuotos mėsos dalies parduotuvėje. Tačiau net ir nevalgant mėsos gaminti patiekalus man sekėsi puikiai. Juos padarydavau taip pat, o kartais net daug geriau už tuos, kurie jau daug metų dirba restoranuose. Įvaldžiau visas technologijas ir įgytas žinias pradėjau taikyti veganiškai mitybai.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

Pamažu atrastas veganizmas Į mano gyvenimą jis atėjo palaipsniui. Pradžioje susidomėjau sveika mityba. Pradėjau sportuoti, norėjau vartoti daugiau baltymų, tačiau tai man netiko. Pasidomėjusi daugiau, nusprendžiau išsivalyti organizmą vaisiavalgyste. Pusę metų valgiau tik vaisius. Po to mano nuotaika, miegas bei oda pagerėjo, energijos kiekis žymiai išaugo. Po vaisiavalgystės išmėginau raw mitybą, kurioje jau naudojami ne tik vaisiai, bet ir daržovės. O galiausiai perėjau į veganizmą – prisidėjo ir šiltas maistas. Visa ši transformacija vyko, kol mokiausi Le Cordon Bleu. Patiekalų, kuriuos gamindavau mokykloje, nevalgydavau, tačiau paragaudavau, kad žinočiau skonį.

LAMŲ SLĖNIS

107

„...įgijau puikios patirties, iš šefo daug ko išmokau. Tačiau šalies ilgesys grąžino mane atgal į Lietuvą.“

Į Tailandą pas žymųjį šefą

fera, kurioje visus studentus vienijo bendra idėja – veganizmas. Sudariau daug gerų pažinčių. Kuo ši mokykla buvo kitokia? Joje viskas buvo raw – įvairios fermentacijos, džiovinimai. Į šią mokyklą nevažiavau su mintimi, kad visą gyvenimą gaminsiu raw maistą, tiesiog norėjau pasiimti dalelę žinių. O paskui pritaikyti tai, ką įgijau, ir atrasti savo stilių virtuvėje.

Kai po studijų grįžau į Lietuvą, kurioje tuo metu veganizmas dar nebuvo populiarus taip, kaip dabar, turėjau tik du pasirinkimus: eiti dirbti į restoranus su mėsa, o tai būtų prieštaravę mano įsitikinimams, arba važiuoti toliau mokytis. Aš pasirinkau mokslus. Iš pradžių pasidomėjau, kas geriausiai išmano raw mitybą ir taip radau garsųjį šefą Matthew Kenney, kuris turi kelias savo mokyklas įvairiausiose pasaulio vie- Ilgesys sugrąžino į Lietuvą tose. Aš pasirinkau Tailandą – vaisiavalgystės meką, kurioje puikūs ir Grįžusi iš Tailando pamačiau, kad oras, ir mokslai, ir vaisiai. Ten pa- Lietuvoje veganų bendruomenė šiek saulis buvo visiškai kitas nei Londo- tiek išsiplėtė, tačiau visgi dar neradau ne. Labai patiko akademijos atmos- vietos savirealizacijai. Tuo metu gavau

108

LAMŲ SLĖNIS

iš Londono puikų pasiūlymą, tačiau nebenorėjau važiuoti į tą miestą, todėl atsisakiau ir susiradau tai, kas arčiausiai namų. Taip ir patekau į Talino veganų restoraną „V“. Ten dirbau visą praeitą vasarą, įgijau puikios patirties, iš šefo daug ko išmokau. Tačiau šalies ilgesys grąžino mane atgal į Lietuvą. Šią žiemą Šiauliuose, maisto kultūrnamyje „Cask 215“ surengiau savo pirmąją degustacinę vakarienę. Iš pradžių kinkos drebėjo, nes bijojau tokio dėmesio, kuris pirmiausia buvo sutelktas į mane, o tik tada į virtuvę. Tačiau viskas praėjo puikiausiai ir man labai patiko. Šiuo metu mano svajonė – atidaryti savo restoraną, ties kuriuo dabar ir dirbu.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

„...įkvėpimo semiuosi iš mėsėdžių. Stengiuosi jų mėgstamus patiekalus pateikti veganiškai.“

Tinlaraštyje – ir iššūkiai restoranams Gyvendama Vilniuje sukūriau blogą, kurio tikslas yra populiarinti augalinę mitybą ir įrodyti, kad augalinis maistas gali būti ne tik sveikas, bet ir įdomus, gurmaniškas bei patiektas profesionaliai. Bloge dalinuosi savo sukurtais receptais, kurie atrodo labai profesionaliai, tačiau namuose pasigaminti juos gali kiekvienas žmogus. Aš

noriu sugriauti XXI-ajame amžiuje vis dar gyvą mitą, kad veganai valgo tik salotų lapus. Taip pat rašau skiltį „Iššūkis restoranui“. Išsirenku gero šefo restoraną, kuris nebūtinai yra veganiškas, ir iš anksto paskambinusi, paprašau pagaminti ką nors veganiško. Šefai ne visada sutinka, nes galbūt nenori išeiti iš komforto zonos, tačiau aš manau, kad geras šefas skaniausią patiekalą gali sukurti iš bet ko.

LAMŲ SLĖNIS

111

Maisto pasaulio mados Patebėjau, kad veganų virtuvėje ganėtinai ilgai dominuoja riešutai. Iš jų net įvairius pelėsinius sūrius įmanoma pasidaryti. Tačiau didelis kiekis riešutų vegano racione nėra labai patartinas dalykas. Kalbant apie virtuvės madas, jau kurį laiką populiarus New Nordic cuisine principas, skatinantis vartoti vietinius, sezoninius produktus. Vienas iš mano mėgstamų restoranų Vilniuje, kurio idėja atitinka Nordic cuisine, yra „Sweet Root“, žavintis sava filosofija, nuostabiais šeimininkais, atmosfera, vakarienės potyriu.

Tausojanti filosofija Kiekvieną dieną atsikeliu ir nueinu miego-

ti su mintimis apie maistą. Galiu visą dieną praleisti skaitydama receptų knygas – tai ma-

ne veža. O įkvėpimo semiuosi iš mėsėdžių. Stengiuosi jų mėgstamus patiekalus pateikti

veganiškai. Tarkim, užuot gaminusi tradicinį jautienos tartarą, paruošiau burokėlių tartarą.

Tačiau ekologijos aspektas man taip pat yra labai svarbus. Aš rūšiuoju šiukšles, stengiuosi

mažiau teršti aplinką, važinėju dviračiu, ne-

perku odos produktų. Nors neįmanoma būti

visišku veganu ar ekologu, bet esu tiek, kiek galiu. Svarbiausia būti geru žmogumi tiek sau pačiam, tiek aplinkiniams, tiek aplinkai.

112

LAMŲ SLĖNIS

113

KEPTO ARBŪZO SALOTOS SU TOFU 2 porcijos • ketvirtadalis gerai prinokusio besėklio arbūzo

• šiek tiek balzaminio acto

• 200 g įvairių spalvų vyšninių pomidorų

• alyvuogių aliejus

• 50 g raudonojo svogūno

• 40 ml obuolių sidro acto

• 100 g tofu sūrio

• 40 ml citrinos sulčių

• 50 g granato sėklų

• 1 a. š. džiovinto raudonėlio

• 6 g kaparėlių

• rukolos arba burokėlių lapai

Supjaustykite tofu smulkais maždaug 1x1 cm dydžio kube-

Nulupkite arbūzą ir atpjaukite du 2–2,5 cm storio gabalėlius.

liais. Nedideliame indelyje sumaišykite tofu, actą, citrinos

Naudodami konditerinį žiedą ar stiklinę išspauskite iš arbū-

sultis bei raudonėlį. Palikite tofu marinate per naktį. Ryte

zo du skrituliukus.

marinatą išpilkite, o kubelius nusausinkite.

Patepkite juos alyvuogių aliejumi ir kepkite ant gerai įkaitusio

Supjaustykite svogūną žiedais, salotoms naudokite tik ma-

grilio, kiekvieną pusę apie 20 sekundžių. (Labai svarbu arbū-

žesnius arčiau centro esančius žiedelius.

zo neperkepti, kitaip jis taps guminis ir praras savo tekstūrą.

Supjaustykite vyšninius pomidoriukus per pusę. Dubenyje

Kadangi arbūzas sudarytas iš maždaug 92% vandens, pa-

sumaišykite granato sėklas, pomidoriukus, kaparėlius, svo-

kepus jis netaps traškus, o grilio juostos bus labai nežymios.)

gūnų žiedus, negausiai viską apšlakstykite alyvuogių alie-

Keptą arbūzą nusausinkite virtuviniu rankšluoščiu ir negau-

jumi.

siai apibarstykite druska.

Patiekimas Į plačios lėkštės centrą dėkite nusausintą arbūzą, ant jo – šaukštą pomidorų salotų su granatais. Ant viršaus sutrupinkite tofu kubelius, patiekalą papuoškite keliais rukolos arba burokėlių lapeliais. Viską apšlakstykite alyvuogių aliejumi, balzamiko actu bei žiupsneliu stambios druskos kristalų.

116

LAMŲ SLĖNIS

Tądien susitikome išgerti puodelio kavos ir aš tikrai patikėjau šio tamsaus kvapnaus gėrimo supergaliomis. Nuo pat pirmojo lūpas deginančio kavos gurkštelėjimo iki paskutinio vėsaus jos prisilietimo raizgėsi mieliausiais prisiminimais, džiugiomis dabarties akimirkomis ir gražiausiais ateities planais apipintos istorijos, o kiekviename godžiame gurkšnyje buvo justi pasakojimai apie stebuklingiausius šiltų vasaros rytų ritualus.

KAVOS RITUALAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Gabija Labutytė Fotografuota rūšinės kavos namuose Her Excellency. Specialty Coffee

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

Samanta Stupuraitė „V2 Concept Store“ vadovė

Didžiausias mano atradimas – jog laikui bėgant iš visiškos pelėdos tapau nepaprastai rytais besidžiaugiančiu žmogumi. Dabar šis laikas man yra labai brangus. Darbo dieną pradedu gana vėlai – 11 valandą. Iki tol galiu padaryti labai daug, įkvėpti save dienai. Arba priešingai – neturėti jokių planų, tiesiog pakankamai laiko sau. Pavasarį ir vasarą drąsiai atlapoju langus, atsisėdu ant plačios palangės, pusryčiauju ir klausausi man nubusti padedančio miesto. Jo garsai mane labai gerai paruošia dienai. Vasaros rytai būna tokie šviesūs, paprasti ir lengvi. Atrodo, matydama gražų orą už lango esu įpareigota mėgautis tokiais rytais!

Samantos ryto kava: Silpnasis espresas (it. espresso lungo) su pienu iš „Ethiopia Kayon Mountain“ pupelių, skrudintų �Vero Coffee House“. Kai viengubo espreso per mažai, o kava norisi pasimėgauti keliomis minutėmis ilgiau ir saldžiau. Pienas papildo kavą lengvai vaniliniu poskoniu ir kremine tekstūra.

Rytinis kavos ritualas prasideda darbe, parduotuvėje. Pastarųjų mėnesių atradimas – kavos ruošimo instrumentas „Brolis“. Jį išsitraukus prasideda kur kas ilgesnis ir įdomesnis kavos ritualas. Ne mažiau už kavos skonį ir kvapą man svarbus ir indas, kuriame ji paruošta. Labiausiai mėgstu juodą, sodrią kavą. Niekada nesinori gaivios lengvos kavos, renkuosi tamsius, duslius, dūmiškus skonius. Esu sveikai priklausoma nuo greito itališko espreso, tačiau be galo mėgstu ir lėtus ilgais pokalbiais apipintus kavos gurkšnius. Pastebiu, kad dienai persiritus antron pusėn ant mano darbo stalo atsiranda antras puodelis kavos – popietinės kavos skonis ir kvapas prabudina mane kitam dienos etapui. Gaila, kad neskubant išgerti puodelį šio gėrimo su artimaisiais ar draugais – prabanga. Juk vakare kavos negersi! Tam lieka rytai. Džiaugiuosi, jei iki prasidedant darbo dienai pavyksta susitikti su kuo nors motyvaciniam pusvalandžiui. Tokie rytai būna patys gražiausi. Kava – tai galimybė sustoti. Prie jos puodelio įvyksta daug įdomių pašnekesių. Ypač atostogų metu. Juk tada kavai turi daug laiko, o kiekvienas gurkšnis nuneša į labai gilius pokalbius. Rytas be kavos man yra neįsivaizduojamas.

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

Benas Poderis Investicijų valdytojas, meno projekto „2H.ART“ sumanytojas

Mano rytai būna dviejų labai skirtingų tipų – darbiniai ir savaitgaliniai. Darbo dienų rytus stengiuosi kuo labiau suspausti, kad galėčiau daugiau laiko skirti miegui. Kavos momentą patiriu darbe – kiekvieną savo rytą pradedu kavos puodeliu. Jam skiriu bent pusvalandį – per tą laiką neapkraunu savęs darbais, nors žinau, kad tuo metu jau turėčiau dirbti. Gurkšnodamas kavą skaitau su verslu susijusius straipsnius, peržvelgiu naujienų portalus „Verslo žinios“, „Financial Times“, „Bloomberg“. Savaitgaliais gerdamas kavą skaitau apie meną, kūrybą, ieškau įkvėpimų „2H.ART“ feisbuko ir instagramo puslapiams. Laikydamas kavos puodelį ieškau idėjų instagrame, peržiūriu kitų mėgstamų menininkų darbus. Už mano namų lango yra vidinis kiemelis, kuriame galėčiau praleisti savo rytus. Jau ketverius metus planuoju ateityje gerti kavą jame.

Beno ryto kava: Klasikinis kapučinas iš „Nicaragua Marilec“ kavos pupelių, skrudintų „Gardelli Specialty Coffees“. Lengvas, pieniškas kavos gėrimas su vaisinių ir citrusinių poskonių turinčiomis pupelėmis sukuria tobulą popietės meditacijos gėrimą. Kava – švelni ir kvapni.

Kava man kelia labai geras emocijas, juk beveik su visais sau svarbiais žmonėmis bendrauju prie jos puodelio. „Gal išgerkime puodelį kavos?“ – taip skamba pirmasis klausimas susitikus su draugais. Kartais net nepagalvoji, ar iš tiesų jos nori. Pritemdyta šviesa, už stiklo tekantis miestas, pokalbiai ir kavos puodelis sukuria magišką aurą. Turiu taisyklę – per dieną negaliu išgerti daugiau dviejų kavos puodelių. Man patinka klampi, tirštesnės tekstūros kava. Nėra jokio kito gėrimo, kurį man taip patiktų gurkšnoti lėtai: arbatos negeriu, vanduo neskanus. Lėtai gurkšnoti mėgstu „netikrą“ kapučiną – tai panašus į kapučiną gėrimas, tik su mažiau pieno. Šiame gėrime labiau juntamas kavos skonis. Nemėgstu latės, joje per daug pieno, tai per sotus gėrimas. Kiekvienas išgertas kavos puodelis – tarsi nedidelė problema. Atrodo, dar norėtum gurkšnoti, tačiau limitas jau nebeleidžia. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

Edgaras Pranskevičius Miksologas, „The Real Shakers“ įkūrėjas

Ir savaitgaliais, ir paprastomis dienomis rytai prasideda nuo puodelio kavos. Labiausiai mėgstu espresą – juo savo dieną pradedu pastaruosius trejus metus. Kasryt kavą verdu jau visą šį laiką mūsų namuose tarnaujančiu itališku kavinuku. Labai mėgstu greitą kokybiško espreso kavos puodelį išgerti bare ar kavinėje. Nesu didelis ilgo sočių kavų gėrimo mėgėjas. Man atrodo, kad atskiesta kava nėra tokia tikra, kaip kava be priedų. Kavos kokybę vertinu labai griežtai. Kadangi mano darbas susijęs su barais, gėrimų ruošimu, labai mėgstu įvairius biterius. Vienas mėgstamiausių mano kokteilių – espreso martinis. Kavai paruošti reikalinga technika, žinios, išmanymas ir geri produktai, o be kokybiškos kavos nesuplaksi ir gero kokteilio. (Juokiasi).

Edgaro kava: V60. Filtrinė juoda kava, paruošta iš „Ethiopia Mora Mora“ kavos pupelių, skrudintų „Gardelli Specialty Coffees“. Tokia kava – ypatingai lengvos ir arbatinės tekstūros, bet pasižymi ir stipriu poskoniu. Ji ypač rekomenduojama baristų, nes taip specialiai ruošiant geriausiai išryškėja skirtingų kavų savybės.

Ryte mane džiugina daug dalykų: mano žmona, gardūs pusryčiai, šuo. Gerdamas rytinę kavą dėlioju visos dienos planą. Jeigu darbus būnu suplanavęs iš anksto, gurkšnodamas kavą mėgstu žiūrėti laidą „Labas rytas“. Tai tokia keista vintažinė ryto laida, kurią prisimenu dar nuo mažų dienų. Atsigeri kavos, 20 minučių pažiūri „Labas rytas“, susipažįsti su naujienomis ir neri į dieną. Ne mažiau svarbi ritualo dalis – estetika ir indas, iš kurio kavą geriu. Kiekvienas gėrimas turi jam skirtą indą – būtų labai nemalonu gerti espresą iš bokalo. Namuose kavą geriu iš mažyčio malonaus mėlynais raštais marginto puodelio be rankenėlės. Kasryt juo naudojuosi jau keletą metų.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

Aistė Svarauskaitė Tinklaraščio „Basic approach blog“ įkūrėja

Rytais stengiuosi nepraleisti sočių pusryčių. Paskubomis išgeriu puodelį arbatos. Kava man – daugiau laiko reikalaujantis ritualas, norisi ją gerti ramiai, kiekvienam gurkšniui skirti laiko, tad tai darau darbe. Kavą gurkšnoju skaitydama naujienas, perverčiu biure esančius naujus žurnalus apie madą, keliones, maistą. Mano rytai prasideda puodeliu juodos kavos su šlakeliu pieno. Ne mažiau nei kava man svarbus indas, iš kurio ji geriama. Iš direktoriaus esu nuvogusi puodelį, ant kurio parašyta „The Boss“, taip ir pradedu savo dieną. (Juokiasi).

Aistės kava: Flat white iš „Ethiopia Kayo Mountain“ pupelių, skrudintų „Vero Coffee House“. Stiprus pieniškas kavos gėrimas, tobulas kavos ir pieno santykis, su lengvu pieno kremu puikiai atsiskleidžia juntamos visos kavos subtilybės.

Savaitgaliais nemėgstu skubėti – pasigaminu lėtus pusryčius, pasidarau puodelį kavos, bendrauju su artimaisiais. Taip kavos gėrimas išsitęsia į ilgą lėtą gurkšnojimą, apipintą pokalbiais, istorijomis, dienos planais. Tai tarsi proga sulėtinti gyvenimo tempą, tad ilgą gardžiavimąsi kava mėgstu labiau nei greitą espreso gurkšnį. Iš Varšuvos esu parsivežusi paprastą baltą puodelį. Jis niekuo neypatingas, iš jo tiesiog labai skanu gerti. Įdomu, jog kava yra vienintelis gėrimas, kurį geriame, kad ir kur bebūtume – namie, gamtoje, sodyboje, kitose šalyse – nubudę iškart einame išsivirti puodelį kavos. Pastaruoju metu man kava man suteikia progų susitikti su seniai matytais žmonėmis. Draugų kompanijoje turime net specialų terminą tokiems susitikimams – „kavagėris“. Taip vadiname kavos gėrimą drauge. Juk dažniausiai kavą geriame ne dėl to, kad norime atsibusti, o dėl to, kad tai sukuria kažkokią sunkiai nusakomą, tačiau labai jaukią atmosferą.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

Užsukite istorijų ir gardžios rūšinės kavos į

Her Excellency. Specialty Coffee. Dominikonų g. 14, Vilnius Rotušės aikštė 1, Kaunas

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

Pasaulis toks didelis, bet kartu toks mažas, ir viskas jame – magiškai susiję! Štai Filipinuose užaugusių ananasų lapų pluoštas Ispanijoje virsta ekologišku audiniu. Lietuvoje iš jo siuvamos rankinės keliauja į Japoniją ir kitas pasaulio šalis. Ir kiekviena jų saugo galybę įstabiausių istorijų. Juk rankinėje telpa mūsų paslaptys, kasdieniai rūpesčiai ir malonumai, mūsų įpročiai ir visas gyvenimas. Kaip pasiūti rankinę, kurios norėtų ir lietuvė, ir italė, ir prancūzė, ir japonė? Lietuviško ženklo „DISTYLED“ kūrėjos KRISTINA PAŽĖRIENĖ ir GIEDRĖ SALADŽINSKAITĖ sako pirmiausia kuriančios sau, o įkvėpimo ieškančios ten, kur išnyksta miesto garsai ir laikas teka niekur neskubėdamas.

RANKINĖ NESKUBANČIOMS GYVENTI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Ši jūsų vasara – parduota! Pirmosios tarptautinės parodos Japonijoje ir Vokietijoje, odų paieškos Italijoje... Randat, kada pailsėti? Giedrė: Besibaigiant praėjusiems metams, pasirašėme planą, jame buvo ir pirmoji tarptautinė paroda. Trejus metus pardavinėjome rankines daugiausia Lietuvoje, Latvijoje ir keliose lietuvių įkurtose dizaino parduotuvėse užsienyje. Pajutom, kad atėjo laikas pristatyti save plačiau. Tiesa, neįvertinom, kad dalyvavimą tarptautinėse parodose reikia planuoti gerokai iš anksto. Laimė, mums ir vėl stebuklingai pasisekė. Vos pasakėm sau, ko norim, – sulaukėm skambučio ir kvietimo: „Gal norėtumėt į Japoniją?“ Nuo pat pradžių mums taip nutinka – sekasi be didelių pastangų. Manau,

tai reiškia, kad esame teisingame kelyje ir darome tai, kas mums iš tikrųjų patinka. Netrukus išvykstame į Japoniją, Tokijuje vyksiančią parodą „Design Tokyo“. Po Japonijos iškart laukia paroda Diuseldorfe. Kristina: Ši vasara iš tiesų labai intensyvi. Norėdamos tinkamai pasiruošti parodoms ne tik tobulinome rankines, bet ir išgryninome „Distyled“ įvaizdį. Ir tų standartinių fotosesijų nebesinori – gražus modelis, dailus veidas, įdomus fonas... Norisi kitaip, įdomiau, neakcentuojant nei žmogaus, nei produkto. Taip atradome koliažus, juostinę fotografiją.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

137

– Apie ką pasakoja nauja „Distyled“ legenda? Giedrė: Ji skirta tiems, kurie gali save vadinti tikruoju vardu, nesislėpti, nesididžiuoti. Kurie turi savo gyvenimo ašį, savus įsitikinimus, savą kūrybinį kelią, savą ekspresiją, savą religiją. Tai – ženklas, skirtas moderniems pagonims, kurie gyvena urbanistinėje aplinkoje, bet savyje puoselėja lietuvišką ramybę ir sau svarbias vertybes, tobulėja savo pasirinktoje veikloje. Kristina: Gera, kai pagaliau įvardini pats sau, kas toks tu esi. Iki šiol apie save kaip ir daugelis sakydavome – minimalistinis lietuviškas stilius... O norėjosi atrasti kažką savo, nesumeluoto. Kartu išsigrynino ir daug atsakymų apie mus pačias: kad nenorim garsiai kalbėti, girtis – tiesiog darome tai, kas mums labai patinka. Ir kuriame tokiems pat žmonėms, kokios esame pačios. Tiems, kuriems visai nesvarbu prekės ženklas, svarbiausia – daikto kokybė ir natūralumas. – Ne vienas lietuviškas prekės ženklas pradeda nuo siauros srities, bet netrukus aplimpa papildomais dalykais. O jūs vis dar einat švariu savo keliu – tik rankinės ir kuprinės. Giedrė: Mes stengiamės ne aplipdyti ženklą papildomais dalykais, bet nuolat ieškom naujų galimybių ir technologijų. Taip kolekcijose atsirado gaminių iš neplyštančio patvaraus popieriaus ir ananaso pluošto Piñatex. Neriam gilyn į tą pačią sritį.

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

141

– Kaip atradot audinį, gaminamą iš ananasų pluošto? Giedrė: Jį radome benaršydamos internete, ieškodamos ekologiškų audinių, kurie būtų artimi gamtai ir natūralumui. Pamenu, mane įkvėpė vienas konferencijos TED pranešėjų, pasakojęs apie tai, kaip ateityje viskas bus užauginama iš vienos ląstelės, taip pat ir oda. Kol kas dar laukia ilgas kelias, bet tikiu, kad kada nors tai taps realybe. Tai ir paskatino ieškoti alternatyvių medžiagų, tokių kaip audinys iš ananasų pluošto. – Koks jis – tvirtas, ilgaamžis ir kvepiantis tikrais ananasais? Giedrė: Jis gaminamas iš Filipinuose užaugintų ananasų. Jų ilgi žali lapai susmulkinami dar plantacijose, iš jų išgautas pluoštas gabenamas į Ispaniją. Ten jis presuojamas kartu su biologiškai aktyviu PLA plastiku. Tai augalinis plastikas, greitai suyranti medžiaga. Iš ananasų pluošto filipiniečiai siuva net savo tautinius drabužius. Tai gana tvirtas ir malonus liesti audinys. Kita jo pusė primena veltinį, matyti natūralūs plaušai. Kristina: Daug kas iš tiesų tikisi pajusti ir ananaso kvapą, bet šis audinys bekvapis. Ir natūralaus eterinio ananasų aliejaus neįmanoma išgauti. Parodose nutarėme daugiausiai dėmesio skirti šiems Piñatex gaminiams bei naudoti natūralų žolės ir miško kvapą kaip užuominą į patį audinį. Aisčio Mickevičiaus šviežiai nupjautos žolės kvapas puikiai tam tinka!

142

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

Visiems savo gaminiams stengiamės naudoti tik natūralias medžiagas, net kuprinės pamušalas – grubaus, kuo mažiau apdirbto lino. Norisi tikru mo, paprastumo, grįžimo prie ištakų.

LAMŲ SLĖNIS

147

– Jūsų studijoje matau sentimentalių lietuviško kaimo nuotraukų. Kaip šie vaizdai susiję su „Distyled“ filosofija? Kristina: Visiems savo gaminiams stengiamės naudoti tik natūralias medžiagas, net kuprinės pamušalas – grubaus, kuo mažiau apdirbto lino. Norisi tikrumo, paprastumo, grįžimo prie ištakų. Juk kažkada mūsų protėviai gyveno tyloje, nebuvo nei automobilių variklių ūžesio, nei televizorių ekranų, nei išmaniųjų telefonų triukšmo. Tik lietaus ir pušų viršūnes glostančio vėjo šlamesys. Būtent ta tyla mus vėl sugrąžina į gamtą. Paprastumas ir ramybė tarsi sustabdo laiką. Mes nesiekiame pakeisti pasaulio. Tik norime priminti tai, kas visada buvo šalia mūsų. – Ar keliaudamos pastebite kultūrinių tendencijų – tarkime, kokią rankinę skubėdama į darbą renkasi prancūzė, o kokią – japonė? Giedrė: Japonės labai mėgsta rankinę neštis rankoje. Kartais ją atstoja paprastas pintas krepšelis, kokį gali pamatyti lietuviškame kaime. Tokius krepšelius jos drąsiai derina prie modernaus minimalistinio aprangos sti-

148

LAMŲ SLĖNIS

liaus. Prancūzėms ir italėms vis dar labai svarbu, kad rankinė turėtų patogią rankeną. Lietuvės mėgsta šiek tiek puošnesnį stilių, joms patinka dailios rankinės, tačiau jos ir kiek atsargesnės, lėčiau priima naujoves, nemėgsta per didelių rankinių. Tačiau visos moterys pirmiausia nori, kad rankinė būtų patogi.

Giedrė: O aš kurį laiką dar dirbau mados versle, o dabar, kaip ir Kristina, visą savo laiką atiduodu rankinių kūrimui. Prisigalvojam tų reikalų tiek, kad nebūtų kaip išsisukti... Esame maža įmonė – vos trys žmonės, todėl viską tenka daryti pačioms. Ir parduoti, ir prekes į parduotuves išsiųsti, dokumentus pildyti, parodose dalyvauti, fotosesijas organizuoti, odas – O kas jums pačioms yra gražu? pirkti... Kristina: Less is more arba mažiau yra daugiau. – O ką veikiate užvėrusios studijos duris, kas jums padeda išvaikyti Giedrė: Removing is adding: atimti mintis apie darbą? – tai pridėti. Iš tiesų – kuo mažiau Giedrė: Aš pradėjau mokytis menereikalingų detalių, tuo geriau. ditacijos. Dabar liko tik išmokti tai daryti kasdien, kad išsivalytų mintys, Kristina: Todėl kurdamos rankines pavyktų sustabdyti jų srautą. Juk iš ir stengiamės užtrauktukus, spaudes, tiesų apie darbą galvoji nuolat, kartais magnetukus padaryti kuo mažiau ma- net sunku užmigti – galvoje tiek idėtomus, o jei tik įmanoma – jų apskri- jų ir jos veja viena kitą... tai nenaudoti, kad liktų tik tai, kas tikrai būtina. Kristina: Jau kelerius metus mokausi gyventi lėčiau, neskubėti ir – Ar „Distyled“ dabar užima visą džiaugtis akimirka, kurioje esu. Juk judviejų gyvenimą? dažniausiai būni čia, bet mintys skraKristina: Dabar jau abi užsiimame joja kažkur ateityje. Labiausiai džiaugtik „Distyled“. Man nuo pat pradžių tis akimirka moko vaikai. Jiems visatai buvo pagrindinis užsiėmimas. da tavęs reikia čia ir dabar.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

Namai – tai vieta, kur laikas trumpam sustoja, kur šeimos nariai susirenka po dienos darbų ir nuotykių, kur visų svarbiausia – būti kartu. Atrasti laiko kokybiškam bendravimui svarbu ir tuomet, kai kambaryje susitinka skirtingos asmenybės su savo charakteriais, pomėgiais ir norais.

IŠ NAUJO ATRASTAS MALONUMAS BENDRAUTI Nuotraukos: „IKEA Lietuva“

Namai, pasakojantys istorijas Jei paklaustume, kur namuose praleidžiate daugiausiai laiko, ko gero, daugelis atsakytų, kad svetainėje. Būtent šioje vietoje dažniausiai susitinka ir bendrauja visi šeimos nariai. Svetainėje ilsimės ir priimame svečius, valgome ir žaidžiame su vaikais, svajojame ir skaitome knygas. Norime, kad šioje namų vietoje būtų patogu visiems namiškiams. Jei svetainė prabiltų, ji papasakotų daug istorijų – namiškių nuotraukos, paveikslai, knygos, suvenyrai iš kelionių, žaislai. Čia būdami, jie suteikia jaukumo, kuria namų jausmą ir kelia malonius prisiminimus. Išsprendę daiktų laikymo galvosūkį, sukuriame namuose švaros bei tvarkos įspūdį. Prie tuščios sienos pritvirtinta lentyna ar nuotraukos rėmeliuose, kamputyje išrikiuoti spalvingi žaislai ir pinti krepšiai su maloniomis smulkmenomis sukuria tvarką – ir mes jau pasiruošę maloniam pokalbiui.

LAMŲ SLĖNIS

153

Visas gyvenimas svetainėje Pamačius svetainę, lengva nuspėti, ką šeimos nariai mėgsta joje veikti. Namiškių įpročius ir pomėgius atskleidžia mielos smulkmenos įvairiose vietose. Vieni leidžia laiką prie televizoriaus, su knyga patogioje sofoje ar krėsle, kiti renkasi ilgus pokalbius ar stalo žaidimus prie didelio stalo. Namuose kiekvienas norime jaustis patogiai ir turėti savo kampelį. Todėl kurdami namus sau, pirmiausia atsakome į klausimą, ką mėgstame veikti ir kuri vieta yra maloniausia. Nuo to priklauso, kaip planuosime erdves, išdėliosime baldus, šviesos šaltinius. Svetainėje sukurtos mažos salelės leidžia kiekvienam namiškiui jausti, kad turi vietą savo pomėgiams. Skaitymas, žaidimai, maisto gaminimas, poilsis, pokalbiai, namų darbai ir net sportas – svetainėje iš tiesų gali tilpti visas gyvenimas!

Patogumas kelioms kartoms Jei namuose gyvena daugiau žmonių, kiekvieno iš jų poilsio, miego ir daiktų laikymo poreikiai yra skirtingi. Norisi žaismingumo ir išskirtinumo? Daugiau natūralumo ir gamtos spalvų? Trumpam verta tapti dizaineriu ir susikurti gražią bei patogią aplinką. Moduliniai baldai leidžia derinti laisvalaikio pomėgius ir puikiai suplanuoti poilsio salelę svetainėje. Pradėjus nuo vieno baldo, galima po truputį surinkti visą komplektą. Suderinus skirtingas spalvas rinkinys taps vienetinis. Ar tikite, kad ant vienos sofos gali tilpti visi šeimos nariai – būti kartu ir tuo pačiu užsiimti, kuo nori? Sofa VALLENTUNA taps mylimiausia net kelioms kartoms – ji lengvai prisitaiko prie namų galimybių ir šeimos narių norų. Ši patogi sofa primena salą svetainės viduryje – ant jos visi šeimos nariai gali žiūrėti televizorių, skaityti, bendrauti ir tiesiog ilsėtis. VALLENTUNA galima derinti skirtingas įvairiausių spalvų dalis – sėdimąsias, sėdimąsias-miegamąsias ir dalis su daiktadėžėmis.

154

LAMŲ SLĖNIS

155

Prie patogaus kavos stalelio svetainė prisipildo smagaus juoko, o jaukios akimirkos atmintyje išlieka ilgam. Įvairių stilių staliukai gali atlikti daug funkcijų ir tinka svarbioms smulkmenoms, kurias norisi turėti po ranka. Minimalaus dizaino staliukas GLADOM tiktų nuotolinio valdymo pulteliui ir kavos puodeliui pasidėti. Jis yra lengvas, todėl paprasta jį perkelti, kur reikia, o nuimamąją viršutinę dalį galima naudoti kaip padėklą.

156

LAMŲ SLĖNIS

Kai norime ramybės ar dalijamės dienos įspūdžiais, įsijungiame ypatingą apšvietimą ir susikuriame tinkamą nuotaiką. Šiandi eninis dizainas mums suteikia galimybes kartu ir nešvaistyti elektros energijos.

Vertinantiems išskirtinę kokybę Naująją baldų kolekciją STOCKHOLM 2017 sukurti IKEA dizaineriai neskubėjo. Kaip visuomet kruopščiai apgalvota ir išbaigta iki smulkiausių detalių naujoji kolekcija – prieinama daugeliui. Minkštoji sofa STOCKHOLM – tarsi jaukumo lizdas, į kurį norisi susisukti. Ant jos telpa visa šeima – ir dar lieka vietos žaismingoms pagalvėlėms. IKEA dizaineris Ola Wihlborg prisipažįsta, kad net kelis mėnesius stebė-

jo, ar jo šeimai buvo patogu ant šios sofos. Kilimas – dar viena jaukumo salelė svetainėje, ant kurios mėgsta įsitaisyti vaikai su žaislais. Ant natūralaus kilimo taip norisi pastovėti basomis ir pasimėgauti jaukumu. Ilgo plauko, lygaus audimo, apvalus, kvadratinis ar avikailio – jis namams akimirksniu suteikia jaukumo. Kiekvienas kilimas iš kolekcijos STOCKHOLM yra rankų darbo, taigi unikalus. Specialiai įrengtuose audimo cechuose Indijoje iš šimtaprocentinės vilnos juos išaudė patyrę meistrai.

LAMŲ SLĖNIS

157

Jaukius namus kuria šviesa Šviesa lemia mūsų nuotaiką ir savijautą, nors apie tai dažnai nė nesusimąstome. Jei apšvietimas tinkamas, namai tampa jaukūs, juose gera leisti laiką. Kai norime ramybės ar dalijamės dienos įspūdžiais, įsijungiame ypatingą apšvietimą ir susikuriame tinkamą nuotaiką. Šiandieninis dizainas mums suteikia galimybes kartu ir nešvaistyti elektros energijos. Dienos šviesa arba natūralus apšvietimas – sveikesnis akims ir kur kas malonesnis nei dirbtinis. Švedai pagrindinį svetainės baldą – sofą drąsiai stato prie lango – jie siekia iki paskutinės minutės išnaudoti kiekvieną saulės spindulį. Dėl to daugumoje švedų namų ant palangės pamatysime nuotaiką kuriantį šviestuvą, kuris imituoja pro langą sklindančią dienos šviesą. IKEA gimė Švedijoje – šalyje, kur saulė šviesos didžiąją metų dalį pašykšti. Štai todėl IKEA daug rūpinasi tuo, kaip tinkamai apšviesti namus – kad ir koks oras būtų už lango. Kiekvienam paros metui verta rinktis vis kitokį apšvietimą – bendrą, funkcinį ar kuriantį nuotaiką. Grindinis šviestuvas STOCKHOLM tinkamas ir bendram apšvietimui, ir skaitymui – šviestuvai įjungiami ir išjungiami atskirai. Medžiaginis gaubtas ir skirstytuvas maloniai išsklaido šviesą ir sukuria jaukų apšvietimą.

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

Daugiau natūralių spalvų Namuose norime daugiau spalvų, natūralumo. Malonus ir lengvas būdas atnaujinti namus – pakeisti užuolaidas, kilimą, pagalvėles ar pastatyti naują vazą su vasaros gėlių puokšte. Dizaino pasaulyje sugrįžtama prie paprastumo, natūralumo ir tikrumo. Viršų ima kiek tamsesnės, žemiškos, prislopintos spalvos: žalia, terakotos, pilka, tamsiai mėlyna. Ieškantiems daugiau kokybės patariama atsigręžti į natūralius audinius – liną, medvilnę ir vilną, patrauklus tampa prabangusis aksomas. Audinių raštuose mar-

guoja augaliniai motyvai, taip pat lieta akvarelė, skirtingi vienos spalvos atspalviai. Naujausioje IKEA baldų kolekcijoje STOCKHOLM dominuoja sodri mėlyna ir pilka spalvos, melsvas stiklas, aksomas, riešutmedis ir rotangas. Jaukumo ir natūralumo įspūdį namams suteikia ir gyvi augalai. Noras namuose susikurti mažas džiungles prigyja ir Lietuvoje, kur maža šviesių, saulėtų dienų, žmonės išsiilgę žalumos ir gamtos. Parengta pagal „IKEA Lietuva“ inf.

LAMŲ SLĖNIS

161

Namus kuriame pagal savo vidinį pasaulį, tad nejučia jie tampa mūsų proto ir minčių veidrodžiu. Žmogų veikia ne pati erdvė, kurioje jis gyvena, bet jo asmeninis santykis su ta erdve. Kartu su žmona kaip tik planuojame iš miesto šurmulio persikelti gyventi į kaimo sodybą – norisi sulėtinti gyvenimo tempą. Kai bendroje erdvėje susiburia daugiau žmonių, joje gali justi visuotinį foną – minčių aidus. Ir tai veikia kiekvieną mūsų. Tad mes ieškojome švarios, šviesios erdvės, natūraliai gražios gamtos apsuptyje. Juk erdvės švara labai stipriai prisideda prie mūsų jausenos. Tik nereikėtų pamiršti, kad jei viduje – didžiulė netvarka, nepadės net pati gražiausia erdvė. Pirmiausia vertėtų susitvarkyti savo vidų, o tada kurti ir namų aplinką. Tik taip galima pasiekti gilesnių pokyčių.

Gyvenimas taikoje su tvarka ir netvarka

Šarūnas Mažuolis santykių konsultantas

NAMAI – MŪSŲ VIDINIO PASAULIO ATSPINDYS

162

LAMŲ SLĖNIS

Žmonės mėgsta sakyti, kad susitvarkius namus ateina ir vidinis lengvumas. Iš dalies taip nutinka dėl to, kad tvarkantis apsivalo ir mūsų protas. Tačiau yra ir kita, kiek mažiau populiari tiesa. Netvarkos smerkimas atima labai daug mūsų vidinės energijos. Nesusitvarkę namų jaučiame gėdą, kaltę, vidinį sąmyšį ir tai labai sekina. Juk tokios visuomenės normos, taip mus mokė tėvai, todėl ir atrodo, kad tvarkinguose namuose pasiekiama vidinė ramybė. Iš tiesų taip tik sutvarkomas psichologinis diskomfortas. Žmogus turėtų

išmokti gyventi taikoje ir su tvarka, ir su netvarka. Ir vaikų nereikėtų versti nuolat tvarkytis – tik tiek, kiek priimta šeimoje pagal vidines bendro gyvenimo taisykles, kad visiems būtų gera. Vaikams pakanka matyti tėvų pavyzdį, kurį suaugę jie natūraliai ims kopijuoti.

Bendroje erdvėje – kartu ir atskirai Dažnai įsivaizduojame, kad šeima yra vienis, bet pamirštame, kad tai kelių labai skirtingų asmenybių derinys. Kartais toms skirtingoms asmenybėms tenka sugyventi net labai mažoje erdvėje. Kiekvienam žmogui labai svarbu turėti savo psichologinę erdvę, juk esame gimę būti laisvi. Vienam erdvės reikia daugiau, kitam mažiau. Tad visada sakau – jei tik yra galimybė, kiekvienas šeimos narys turėtų turėti atskirą kambarį. Jei tokios galimybės nėra – bent jau savo kampą. Pavyzdžiui, mes su žmona miegame atskirose erdvėse. Nėra būtinybės būti sulipus visą gyvenimą. Kai reikia, mes tikrai sulimpame. Tiek fiziškai, tiek kaip partneriai, tiek gerai leisdami laiką kartu. Pabuvus atskirai, labai gera būti kartu ir vaikščioti vienas pas kitą į svečius. Kartais gyvenimas duoda ribotai erdvės ir belieka su tuo susitaikyti. Atmintyje iškyla vienas indų pasakojimas. Ateina kartą pas išminčių vyras ir skundžiasi: „Pavargau, troboje vienas kambarys, žmona, trys vaikai, pora vištų... Visai nėra vietos.“ Išminčius jam pasiūlo kambaryje apgyvendinti dar ir ožką. Po savaitės vyriškis sugrįžta ir

toliau skundžiasi, kad tapo tik blogiau. Išminčius pasiūlo jam namuose apgyvendinti dar vieną ožką. Po kiek laiko šis vėl sugrįžta ir meldžia padėti, nes gyvenimas visai nebemielas. Tuomet išminčius jam pataria tas dvi ožkas išvaryti iš namų. Po poros dienų atbėga laimingas vyras ir dėkoja: „Ačiū tau, namuose dabar taip gera ir erdvu!“ Prie komforto priprantame greitai, o gyvenant mažesnėje erdvėje reikia daugiau tolerancijos ir pagarbos, žmo-

stoti. Žmogus turi pats suprasti, kad greitas tempas ir neramus gyvenimas laimės neatneša. Mano patarimas – dirbti su savimi, studijuoti psichologiją, pasirinkti vieną ar kitą dvasingumo sritį, domėtis savęs pažinimu. Tik tada pradėsime gyventi iš tikrųjų. Stresas ir gyvenimo greitis mums tarsi sako: gyvenk, ark, uždirbk pinigus. O tuomet pradedame slysti gyvenimo paviršiumi, nebelieka gylio. Neseniai teko diskutuoti su jaunu

Juk erdvės švara labai stipriai prisideda prie mūsų jausenos. Tik nereikėtų pa miršti, kad jei viduje – didžiulė netvar ka, nepadės net pati gražiausia erdvė.

nės turi būti labiau pailsėję, gyventi ramiau. Mes, europiečiai, esame pernelyg įsitempę, per daug mąstome, patiriame daug streso, todėl ir mažose erdvėse prasideda trintis, nesutarimai.

Gyventi lėčiau – jau dabar Dažniausiai gyvenimo tempas sulėtėja tada, kai nuolatinis bėgimas pradeda varyti į kapus. Deja, žmonės nemoka įsiklausyti į protingus patarimus. Juos prisimename tik tada, kai pasiekiame ribą. Tada labai giliai, visu kūnu pajuntame, kad atėjo laikas su-

santykių ekspertu. Jis lygino margą ir išoriškai įdomų gyvenimą gyvenančius ir į dvasingumą panirusius žmones ir klausė, kodėl dvasingų žmonių gyvenimas iš šono atrodo toks prėskas ir nuobodus. O juk išmintingų žmonių įdomumas ir margumas persikelia į vidinius išgyvenimus, todėl aplinkiniai jų ir nemato! Tik sulėtinus tempą ateina vidinė švara ir tikrasis lengvumas, tada paprasčiau ir nedidelėje erdvėje visiems kartu gyventi. O gyvenimas tampa gražesnis ir daug įdomesnis. Parengė Algė Ramanauskienė

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

Į susitikimą jis atkeliauja nešinas dviem dėžėmis, kuriose slepiasi šviežiai iškepti pirmieji jo albumai. ABRAHAM BRODY – charizmatiškas lietuviškų šaknų turintis amerikiečių muzikantas, besidomintis senomis kultūromis, žymiausiose pasaulio salėse koncertuojantis smuiko virtuozas, griaunantis ribas tarp klasikinės ir folklorinės muzikos.

PRISILIESTI PRIE ŠAKNŲ Tekstas: Viktorija Maleckaja Nuotraukos: Gabija Labutytė

– Abrahamai, kaip tu, būdamas amerikiečių muzikantas, uždainavai lietuviškai? – Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau prieš šešerius metus. Koncertavau su Martynu Levickiu, su kuriuo dar Londone susibūrėme į duetą. Visada žinojau, kad turiu lietuviškų šaknų, tačiau niekada nebuvau čia apsilankęs. Kai atvykome į Lietuvą, iš karto pamilau Vilnių, gamtą. Manau, kad pa-

jutau, kaip manyje prabudo lietuviškos šaknys. Ir nuo to karto pradėjau dažnai užsukti į Lietuvą. Čia sutikau nuostabių draugų, per dvejus metus išmokau lietuvių kalbą. Po metų pirmą kartą išgirdau lietuvių liaudies dainą „Rūta žalioji“, atliekamą Veronikos Povilionienės. Tai mane pakerėjo ir įkvėpė parengti savo projektą su lietuvių liaudies muzikantais. Pristačiau sutartinių projektą „Ancestors“ su grupe „Trys

Keturiose“ Londono „Barbican Centre“, kuriame tuo metu atlikau meno rezidenciją. Šis projektas mane pastūmėjo pačiam pradėti dainuoti lietuvių liaudies dainas, kurių išmokau iš draugų, iš „Trys Keturiose“, iš Dzūkijos ir Aukštaitijos folkloro archyvų. Dainos man padeda susijungti su savo lietuviškomis šaknimis. Tačiau jeigu jų nemokėčiau, vis tiek domėčiausi lietuvių liaudies kūryba, nes ji labai įkvepia.

LAMŲ SLĖNIS

165

– Su Mariana Sadovska rengei bendrą projektą apie Lemko gentį. Keliavai į Sibirą, kur domėjaisi Buriatijos šamanų ritualais. Taip pat rengei keletą projektų Lietuvoje. Papasakok, kodėl įvairios apeigos ir ritualai tau yra svarbūs? Kaip tai daro įtakos šiuolaikiniam žmogui? – Pirmiausia, aš užaugau Amerikoje, joje nėra senų tradicijų, kurių man taip trūksta. Be to, šiuo metu jaučiu atskirtį tarp gyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje ir tradicijų, kurios egzistuoja tūkstantmečius. Mes visi tampame panašūs: rengiamės panašiai, turime vienodus „iPhone“, naudojame instagramą, klausomės vienodos muzikos. Būdamas Dzūkijoje aš pastebėjau, kad jos kultūra suburia bendruomenę, žymiai stipresnę ir tikresnę nei ta, kurią suburia Beyonce ar barų gyvenimas. Kai žinai, kad tavo bendruomenė siejasi su tavo protėviais, su istorija, gyvuojančia daug metų, tai yra labai galinga, tai sukuria identitetą. Matau, kad Lietuvoje tai vis dar aktualu, žmonės didžiuojasi savo tradicijomis. Man pačiam įdomu savo projektuose pristatyti save kaip šiuolaikinį kūrėją, kuris puoselėja senas tradicijas. Tai pavyksta padaryti bendradarbiaujant su kultūromis, atrandant kažką naujo tiek vizualiai, tiek muzikaliai. Manau, kad Vakarų Europos šalys, tokios kaip kaip Jungtinė Karalystė, turi dar daug ko išmokti, nes visgi tradicijos suteikia visuomenei prasmės. – Lietuvių liaudies dainos ir visa senoji kultūra siejasi su pagonybe. Ar tavyje yra pagonis? – Aš nesu nei tikintis, nei pagonis. Vertinu pagonybę ir man tai įdomu. Manau, kad Europoje šiuo metu yra nauja tradicijų atgimimo banga. Bet pagonybę suprantu kaip etninę religiją, tai yra – būdą grįžti prie savo šaknų. Man tai svarbiau nei garbinti dievus. Aš tikiu protėviais, tradicija. Manau, dauguma pasaulinių problemų, susijusių su mūsų ryšiu su kitais žmonėmis, kultūromis, aplinka, kyla dėl nesupratimo, kad mes būsime protėviai kitoms kartoms. Mes gyvename tik šia diena, esame godūs ir nesusimąstome apie atsakomybę už būsimas kartas – tiek aplinkos, tiek kultūros požiūriais. Tai labai liūdna. Todėl pagonybė man yra būdas sužinoti apie tradicijas, jų išlaikymą ir rūpestį aplinkai.

166

LAMŲ SLĖNIS

167

Žinoma, Lietuvoje yra profesio nalų, kurie rūpinasi liaudies kūryba ir jos išsaugojimu. Tačiau nemanau, kad plati au ditorija žino apie tai. Žmonės nebekeliauja ten ir nebeieško.

168

LAMŲ SLĖNIS

169

– Šiuo metu keliauji po Dzūkiją ir renki medžiagą dokumentiniam filmui. Papasakok apie šį projektą. – Jau seniai norėjau pakeliauti po Dzūkiją. Sutikau liaudies muzikantę Eglę Česnakavičiūtę iš grupės „Obelija“, kuri jau buvo atlikusi keletą ekspedicijų po Dzūkiją. Aš labai mėgstu liaudies dainas iš būtent šio regiono, jos žavi gražiomis ir melancholiškomis melodijomis. Tačiau Dzūkijoje beveik nėra žmonių, kurie tęstų liaudies dainų tradiciją. Todėl mes norime pristatyti įdomias, skirtingo charakterio moteris, kurios, deja, yra paskutinė karta, dar žinanti liaudies dainų – mums labai svarbu jas išsaugoti. Taip pat norime dainas iš Dzūkijos pristatyti plačiajai auditorijai, nes nedaug žmonių tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų apie jas žino. Mes norėjome jas užfiksuoti. Žinoma, Lietuvoje yra profesionalų, kurie rūpinasi liaudies kūryba ir jos išsaugojimu. Tačiau nemanau, kad apie tai žino plati auditorija. Žmonės nebekeliauja ten ir nebeieško. Filme mes pateikiame istoriją per du skirtingus žiūrovus– mane, amerikietį su lietuviškomis šaknimis, kuris interpretuoja liaudies kūrybą. ir Eglę, kuri yra lietuvė, tęsianti tradiciją.

„From the Dark Rich Land“ atliksiu tik keletą dainų, nes šių metų kovo pradžioje Kotrynos bažnyčioje jau visas jas pristačiau. Koncerte taip pat atliksiu naujų dainų, kurių išmokau keliaudamas po Dzūkiją ir, tikiuosi, parodysiu dokumentinio filmo pristatomąjį filmuką.

– Kas yra tavo klausytojas ir žiūrovas? – Mano publika – tai įvairaus amžiaus žmonės, tačiau savo pasirodymuose visai norėčiau matyti ir jaunesnę kartą. Manau, kad Lietuvoje dauguma jaunimo mano, kad liaudies kūryba – tai akordeonu atliekama polka. Tačiau tai žymiai plačiau ir įdomiau. Šiuo metu Lietuvoje vyksta didelis liaudies muzikos judėjimas. Aš liaudies dainas interpretuoju, suteikiu joms šiuolaikiškumo – naudoju efektų pedalus, jungiu džiazą, improvizaciją, įvairius instrumentus. Tačiau mane stebina tai, kad projektai apie lietuvių liaudies kūrybą labiau vertinami užsienyje nei Lietuvoje. Niujorke ir Londone žmonės labai domisi skirtingomis kultūromis ir tradicijomis, jie dievina tokio tipo pasirodymus. Kai Londone, „Barbican Centre“, pristačiau projektą kartu su „Trys Keturiose“, klausytojai buvo pritrenk– Tu surengei keletą pasirodymų ti, nes anksčiau jiems nebuvo tekę to Lietuvoje. Ko laukti šį kartą, rug- girdėti. Tik gaila dėl kalbos barjero pjūčio 5 dieną Vasaros Terasoje? – užsieniečiai negali supranti lietuviš– Bus nauja programa. Iš albumo kų tekstų, jie gali tik jausti, tačiau tai

170

LAMŲ SLĖNIS

nėra visavertė patirtis. Todėl kartais lietuvių liaudies dainoms aš kuriu angliškus tekstus. Tačiau Lietuvoje klausytojas gali viską suprasti. Tai žymiai gilesnė patirtis. – Kokia yra tavo kūrybos filosofija? – Mano kūrybos esmė yra paliesti žmogaus širdį, sukelti jausmus. Kūryba – tai dvasingumas. Tik kurdamas aš susijungiu su kita energija, galia. Grodamas noriu pažadinti klausytoją iš kasdienės jo rutinos. Šis projektas apie lietuvių liaudies dainas man yra ypač svarbus. Aš nesu lietuvis, turėjau išmokti kalbą. Kažkas galbūt teigtų, kad turiu būti laimingas būdamas amerikietis – ir esu. Tačiau šeimoje mes esame praradę visas lietuviškas tradicijas, šiuo metu man svarbu jas susigrąžinti. Juk jos yra neįkainoma vertybė. Lietuviška liaudies muzika yra labai melodinga, švelni, melancholiška. Aš apsėstas sutartinių, kurios yra magiškos ir nepakartojamos. – Kas tave įkvepia? – Įkvėpimo semiuosi kelionėse, kuriuose susipažįstu su skirtingomis kultūromis ir žmonėmis. Prieš mėnesį lankiausi Gruzijoje, pakerėjusioje savo kultūra. Taip pat mane įkvepia gamta. Lietuva mane žavi miškais ir jūra, o Gruzija – kalnais. Ir, žinoma, menai. Kai gyvenau Londone, aš labai dažnai lankiausi galerijose, muziejuose, koncertuose.

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

Marinos Abramovič performansas "The Artist Is Present" pakerėjo mane. Todėl mano projektas, kurį kuravo Mari na, buvo panašus. Idėja buvo sukurti muziką stebint žmo gaus sielą. Tai buvo dialogas.

– Kalbant apie menus, bendradarbiavai su Marina Abramovič, ji kuravo tavo performansą „The Violinist is Present“ (liet. Smuikininkas yra čia). Ko pasisėmei iš šios performansų ikonos? – Kai sutikau Mariną, ieškojau savo kūrybinio identiteto. Norėjau būti ne tik muzikantas, bet ir performansų atlikėjas. Norėjau išmokti visiškai susijungti su žiūrovu, griebti jį už širdies. O Marina yra labai įkvepianti moteris, ji skleidžia galingą energiją. Tai akivaizdu, todėl ji tokia populiari. Tik jai įėjus į erdvę, visų dėmesys susitelkia į ją. Jos energija užpildo visą erdvę. Todėl iš jos norėjau išmokti, kaip atliekant muziką užpildyti erdvę ir patraukti žiūrovo dėmesį. O Marinos performansas „The Artist Is Present“ (liet. Menininkas yra čia) pakerėjo mane. Todėl mano projektas, kurį kuravo Marina, buvo panašus. Idėja buvo kurti muziką stebint žmogaus sie-

lą. Tai buvo dialogas. Priešais mane atsisėsdavo žmogus, aš stebėdavau emocijas ir jausmus, kurie atsispindėdavo jo akyse, ir įgarsindavau juos. Bendradarbiavimas su Marina prisidėjo prie to, koks aš esu šiandien ir mano kelio, kuriuo aš einu. – Ar turi savo mėgstamiausią projektą? – Sunku pasakyti. Visi projektai man labai artimi. Tikriausiai „The Violinist Is Present“ buvo galingiausias mano sukurtas performansas. Pirmą kartą jis užtruko šešias valandas. Aš grojau šimtams žmonių. Kai viskas baigėsi, pasijutau visiškai kitu žmogumi. Negaliu pasakyti, kad tai mano mėgstamiausias projektas, bet jis tikrai galingiausias. Atlikau jį įvairiose šalyse ir supratau, kad visi žmonės, nepaisant jų lyties, kūno spalvos, šalies, kultūros, yra vienodi. Jie jaučia tą patį, turi gyvenime panašius tikslus.

Tai yra labai paveiku. Šis projektas suteikė man didesnio pasitikėjimo savimi. – Šį rudenį tavęs laukia meno rezidencija „National Sawdust“ teatre, Niujorke. Ko laukti? – Nuo rugsėjo iki balandžio aš reziduosiu naujame Bruklino teatre. Džiaugiuosi, nes jame bus dvi meno rezidencijos: teatras, kuriame aš atliksiu savo muzikinius projektus, ir galerija, kurioje rodysiu video projektus. Pristatysiu projektus su „Trys Keturiose“ ir grupe „Pletai“ iš Maskvos, jungiančia slavų ir baltų folkloro elementus su video ir šiuolaikiniu teatru. Taip pat manęs laukia įdomūs projektai apie Niujorką. Labai noriu paliesti imigracijos temą, labai aktualią šiandieninėje Amerikos politikoje. Šiuo projektu noriu atskleisti įvairių imigrantų kultūras. Laukia daug įdomių darbų.

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

Renkantis kokteilį vakarėliui su draugais ar ramiam vakarui terasoje, kaskart norisi vis kažko naujo, neragauto, intriguojančio. Gal tai bus žemiško burokėlių skonio kokteilis, o gal degintos citrinos kvapas ar šiek tiek rabarbarų gaivos ir rozmarinų kvapnumo? Šį kartą siūlome tris išskirtinius vasariškus kokteilius su Škotijos pietvakariuose neįprastai mažomis partijomis gaminamu „Hendrick’s“ džinu. Naudojant retą gamybos būdą ir unikalų žolelių rinkinį sukuriamas vienintelis tokio išskirtinio skonio džinas pasaulyje. Jis distiliuojamas specialiu aparatu, kokių pasaulyje – vos keturi. Du svarbūs ingredientai, naudojami „Hendrick’s“ džino gamybai, yra rožių ekstraktas, išgaunamas švelniai spaudžiant rožių žiedlapius, ir agurkų esencija, gaunama trinant šviežius vaisius. Tad pasirenkite išskirtinių kokteilių vakarui.

VASARA NEĮPRASTO KOKTEILIO TAURĖJE Nuotraukos: Joana Buividaitė Stilius: Elas Ramanauskas, Emilė Petraitytė

LAMŲ SLĖNIS

177

DEGINTŲ ŽALIŲJŲ CITRINŲ, ROZMARINŲ IR KALENDRŲ DŽINAS SU TONIKU

Reikės: •

1 žaliosios citrinos

•

50 ml „Hendrick’s“ džino

•

1 rozmarino šakelės

•

1 puodelio ledo

•

pusės šaukštelio kalendrų

•

150 ml „Fentimans“ toniko

•

žiupsnelio įvairių pipirų mišinio

sėklų

Žaliąją citriną supjaustykite ketvirčiais ir apskrudinkite abi skiltelės puses. Palikite atvėsti. Į kokteilių plaktuvą sudėkite rozmarinus, kalendrų sėklas ir supilkite džiną. Mediniu šaukštu šiek tiek pamaišykite spustelėdami, kad išsiskirtų prieskonių aromatas. Taures pripildykite ledo ir supilkite džiną. Tuomet pilkite „Fentimans“ toniką, šiek tiek pamaišykite ir sudėkite apskrudusias žaliąsias citrinas. Pabarstę žiupsneliu pipirų mišinio, patiekite tuojau pat.

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

RABARBARŲ IR DŽINO KOKTEILIS

Reikės:

Rabarbarų sirupui reikės:

•

40 ml „Hendrick’s“ džino

•

1 smulkiai supjaustyto rabar-

•

50 ml rabarbarų sirupo

baro koto

•

25 ml šviežių citrinų sulčių

•

200 g cukraus

•

lašelio rabarbarų biterio

•

250 ml vandens

•

rabarbarų griežinėlių papuošimui

•

pusės citrinos sulčių

Visus ingredientus supilkite į kok-

Susmulkintą rabarbarą, vande-

teilių plaktuvą ir suplakite su ledo

nį ir cukrų sumaišykite vidutinio

kubeliais. Kokteilį supilkite į taurę.

dydžio puode ir virkite, kol ra-

Susukite ploną rabarbaro griežinėlį

barbaras suminkštės, apie 20

ir juo papuoškite kokteilį.

minučių. Palikite mišinį atvėsti pusvalandžiui, tada nukoškite. Įmaišykite citrinų sultis.

LAMŲ SLĖNIS

181

ROZMARINŲ IR BUROKĖLIŲ DŽINO FIZAS

Reikės:

Rozmarinų sirupui reikės:

•

50 ml „Hendrick’s“ džino

•

100 g organinio rudojo cukraus

•

2 raudonųjų burokėlių

•

pusės puodelio vandens

•

1 didelės citrinos

•

šakelės rozmarinų

•

burokėlio griežinėlių ir rozmarino

šakelių papuošimui • „Fentimans“

imbierinio alaus

Į sulčiaspaudę sudėkite nuluptus burokėlius ir vieną citriną, išspauskite sultis. Dideliame kokteilių plaktuve sumaišykite burokėlių ir citrinų sultis (kuo daugiau burokėlių sulčių, tuo kokteilio spalva bus intensyvesnė), 3 šaukštus rozmarinų sirupo, 50 ml džino, ledo kubelių. Suplakite ir supilkite į ledukais pripildytą taurę. Įpilkite „Fentimans“ imbierinio alaus ir papuoškite rozmarinais bei burokėlio griežinėliu.

182

LAMŲ SLĖNIS

Į puodą supilkite rudąjį cukrų, pusę puodelio vandens ir įdėkite šakelę rozmarino. Virkite vis pamaišydami, kol cukrus ištirps. Padėkite pusvalandžiui į šalį, kad atvėstų.

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

Kairiajame Neries upės krante įsikūrę Valakampių paplūdimiai nuo senų laikų vilioja vilniečius pailsėti gamtos apsuptyje. Šią vasarą į paplūdimius kviečia net du nauji restoranai, žadantys supažindinti lankytojus su skania virtuve ir kviečiantys pasimėgauti smagia jomarko atmosfera. Apie gardžias vasaros pramogas kalbamės su restorano „The Owls“ įkūrėju LUKU DŪDA GULIJEV.

PIETŪS PRIE UPĖS

– Kaip šią vasarą atgimsta Valakampiai ir kodėl čia gera leisti laiką? – Valakampiuose niekada nebuvo restoranų, edukuojančių žmones apie maistą. Čia poilsiautojams tekdavo pirkti tai, kas siūloma, – kokį šašlyką ar mišrainę. Antrajame Valakampių paplūdimyje buvo bandomi modernūs konceptai, puoselėjama sekmadieninė buvimo gamtoje tradicija, tačiau niekas nebandė ugdyti gastronominės pusės. O šią vasarą mes su komanda bandome prikelti Valakampius šiuo aspektu ir parodyti, kad čia galima ne tik gerai praleisti laiką prie upės, bet ir susipažinti su gera virtuve. – Pavadinimą „The Owls“ vilniečiai iki šiol sieja su Gedimino prospekte kadaise veikusiu restoranu. Tai – buvusios istorijos tęsinys ar naujas etapas?

– Tai visiškai naujas etapas. Restoranų versle dirbantys žmonės mane supras – mes visada stebime aplinką, kuri yra labai konkurencinga. Kiekvienas naujai atidarytas restoranas yra žinomas ir visada įvertinamas. Atsidarius „The Owls“, pradėjau juos sekti feisbuke, apsilankiau restorane, viskas labai patiko, atsiliepimai internete buvo puikūs, maistas geras. Kai sužinojau, kad restoranas stabdo veiklą, man tai buvo labai netikėta – susisiekiau su buvusiais savininkais ir pasiūliau pratęsti prekinio ženklo vystymą. Tad Valakampių „The Owls“ pradeda naują etapą naujoje vietoje. Iš buvusio restorano perėmėme tik šonkaulių gaminimo technologiją, feisbuko paskyrą ir stilistiką, nes ji puikiai tiko miške. Žinojau, kiek savininkas įdėjo darbo, kiek skyrė dėmesio detalėms. Jis neprieštaravo, kad

jo kūdikis toliau gyvuotų, bent jau idėjiškai ir stilistiškai. – O koks gi restoranas netrukus pakvies į pirmąjį Valakampių paplūdimį? – Ilgai galvojome šio restorano koncepciją – mėginome vieną, mėginome kitą, bet galiausiai supratau, kad tai turėtų būti jaunatviškas šeimos restoranas. Ten yra labai daug erdvės, padarysime vaikams karstynes, atvešime smėlio, savaitgaliais organizuosime maisto vagonėlių vėlyvus pietus. Bus daug gražių vėliavėlių, skambės linksma muzika – norime sukurti smagaus jormarko atmosferą. Restorano meniu vyraus picos, klasikiniai mėsainiai ir mano asmeninė silpnybė – Bao sumuštiniai. Restorano koncepcija – amerikietiška gatvės stiliaus virtuvė.

LAMŲ SLĖNIS

185

– Kokia tavo istorija – kaip būdamas 22-ejų tapai dviejų restoranų savininku? – Niekada neketinau dirbti restoranuose. Nuo mažens svajojau būti teisininku, dirbau jaunimo politinėse organizacijose, atlikinėjau praktiką Seimo narės padėjėju, studijavau teisę. Planavau baigti Konstitucinės teisės magistrą, tik vakarais dirbdavau restorane dėl papildomo uždarbio. Dažnai galvodavau, kad virėjo profesija Lietuvoje nėra gerbiama, gal tai mane stabdė. Tačiau vieną rytą atsikėlęs supratau, kad kažką darau ne taip, ir nusprendžiau viską mesti. Išvažiavau į Jungtinę Karalystę, pradėjau dirbti gerame restorane, kuriam vadovaujant po pusės metų pavyko laimėti apdovanojimą „The Best Casual Dining Restaurant in Northern England“ – tik tada supratau, kad virtuvė yra ta vieta, kur aš turiu būti. O greitas startas dirbti sau buvo mano kraujyje. Negaliu būti po kažkieno sparnu, visada trokštu būti pirmas, laisvas ir nepriklausomas. Esu toks žmogus, kuris užstrigęs rutinoje greitai praranda motyvaciją, o dirbdamas kitam, greitai pameta save ir praranda įkvėpimą. Todėl ir nusprendžiau atidaryti savo restoraną. Pirmąjį restoraną ant ratų atidariau būdamas dar dvidešimties, paskui dirbau su keliais rimtesniais projektais – ir dabar mes čia, Valakampiuose.

186

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

Labiausiai aš vertinu natūralumą. Personalas gali būti šiek tiek įnoringas, parodyti ir savo charakterį, nes tai yra kur kas įdomiau ir šilčiau.

– Nuo ko apskritai prasidėjo tavo susidomėjimas maisto kultūra? – Pirma mano pažintis su maistu buvo atgrasi. Šeimoje buvo restoranų ir užkandinių, kurie nebuvo atidaromi iš meilės maistui ar idėjai. Todėl maisto verslą supratau kaip pinigų darymo mašiną ir galvojau, kad tai ne mano pasaulis. Tai buvo gera mokykla, kurią pavadinčiau „Ko nedaryti esant restorano savininku“. Vis dėlto augau dvilypėje terpėje. Mama visada buvo gurmanė, kuri bandydavo virtuvėje modernias gaminimo technologijas ir netradicinius patiekalus – tai turėjo įtakos mano sparčiam tobulėjimui. Ilgainiui supratau, kad maistas gali būti visai kitoks. Jį galima pateikti menine forma, per jį galima išreikšti jausmus ir emocijas. – Kas tau asmeniškai būnant restoranų vadovu yra svarbiausia? Maistas, aplinka, „wow efektas“ ar kažkas kita? – Svarbiausia – natūralumas. Yra restoranų, kuriuose viskas idealu: detalės nušlifuotos, padavėjai nedaro klaidų, – tačiau tai nėra natūralu. Viskas įsprausta į labai siaurus rėmus. Labiausiai aš vertinu natūralumą. Personalas gali būti šiek tiek įnoringas, parodyti ir savo charakterį, nes

190

LAMŲ SLĖNIS

tai yra kur kas įdomiau ir šilčiau. Nuoširdumas ir atvirumas yra labai svarbūs aspektai. Nenoriu, kad atėję žmonės pasigestų jaukumo dvasios. Restoranas turi turėti sielą ir savitą charakterį. – Kas yra „The Owls“ klientas? – Mūsų taikinys – šeimos su vaikais. Bet, kita vertus, mišką myli kiekvienas, todėl esame atviri ir kviečiame ramios aplinkos, gražaus miško ir gryno oro gerbėjus. – Kuo ypatingas „The Owls“ meniu? Kokia maisto filosofija čia vadovaujatės? – „The Owls“ ir kokybė visada buvo sinonimai, dėl to ir perėmiau šį prekinį ženklą – jis žmonėms asocijuojasi su kokybišku maistu, vizualiai gražiu pateikimu ir tolerancija. Man patiko buvusio savininko tolerancijos idėja – „The Owls“ maitina visus. Išsiskiriame savo gamybos technologijomis, jos yra netradicinės ir jau greitai kiekvieną klientą su jomis supažindinsime plačiau. Šiuo metu vegetarišką dalį dar pildome, tad greitu metu turėsime subalansuotą meniu. Svarbiausia yra tai, kad mes toleruojame viską ir stengiamės įtikti visiems, nenukrypdami nuo pagrindinės idėjos – kokybiškų grilio patiekalų.

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

MISO BAKLAŽANAS

Reikės: • 1 baklažano • 50 g raudonos miso pastos • 30 g medaus • Čiobrelių • Saujelės graikinių riešutų • 8 vyšninių pomidorų • Mėtų • 10 g balzamiko acto

Perpjaukite baklažaną per pusę. Trumpu peiliu neliesdami jo odos baklažano vidų įpjaukite rombais. Sumaišykite miso pastą, smulkiai kapotus čiobrelius ir medų. Gausiai patepkite abi baklažano puses. Dėkite į iki 190 laipsnių įkaitintą krosnį arba orkaitę. Kepkite apie 10–15 minučių, kol baklažano viršus apskrus, jis suminkštės, bet vis dar išlaikys savo natūralią formą. Supjaustykite vyšninius pomidorus per pusę, sutrinkite riešutus stambiais gabalais, viską sudėkite į vieną indą. Įpilkite balzamiko acto ir įberkite smulkiai kapotų mėtų, viską sumaišykite ir tepkite ant iškepusio baklažano. Papuoškite šviežiai kapotomis mėtomis dėl papildomo aromato.

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

JAUTIENOS DIAFRAGMOS MĖSAINIS Reikės: • 200 g šviežiai maltos jautienos diafragmos

• 10 g druskos

• 25 g brandinto čederio sūrio

• 100 g miltų

• 1 brioche bandelės

• Žiupsnelis juodųjų pipirų

• 60 g korėjietiškų morkų

• Aliejaus

• 50 g porų

• Jautienos sultinio kubelio

• 100 g svogūnų

• 50 g. sviesto

Prieš kepdami mėsą 10–15 minučių palikite pastovėti kambario temperatūroje. Supjaustykite svogūnus plonais griežinėliais, sumaišykite su miltais ir 5 g druskos ir meskite į ikaitintą aliejų. Kepkite tol, kol jie įgaus auksinę spalvą. Iškepę atidėkite į šalį ant popieriaus, kad atsikratytumėte nereikalingo aliejaus. Supjaustykite porus plonais išilgais griežinėliais ir dėkite į įkaitintą aliejų. Kepkite iki aukso spalvos ir taip pat trumpam palikite ant popieriaus. Kambario temperatūros sviestą įdėkite į maisto kombainą ir kartu su jautienos sultinio kubeliu išmaišykite iki vientisos masės. Paruoštus pusgaminius atidėkite į šalį. Įkaitinkite lygios plokštumos keptuvę, patepkite aliejumi ir dėkite gausiai pipirais ir druska apibarstytą mėsą, kepkite apie 3 minutes. Tada ją apverskite ir užtepkite paruošto jautienos sviesto. Kepkite apie 3 minutes, vėl apverskite ir pakepkite dar 5 minutes. Uždėkite sūrio ir uždeginkite jį su kulinariniu degikliu. Ant sviesto apkepkite bandelę. Ant jos dėkite traškius svogūnus, lizdelį korėjietiškų morkų, mėsą ir, ant viršaus, keptus porus. Nepilkite jokio padažo ir mėgaukitės sultinga mėsa.

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

TUNO TARTAR‘AS

Reikės: • 150 g šviežio tuno • 25 g saulėje džiovintų pomidorų • 25 g kaparėlių • 10 g sojos padažo • 30 g alyvuogių aliejus • Maldono druskos • 5 g baltųjų ir juodųjų sezamo sėklų • Rausvųjų pipirų • Gražgarsčių • 2 riekelių šviežio prancūziško batono • 5 g sviesto

Sukapokite tuną smulkiais kubeliais. Labai smulkiai, beveik iki tyrės supjaustykite saulėje džiovintus pomidorus ir kaparėlius. Viską dėkite į vieną indą. Sumaišykite sojos padažą ir alyvuogių aliejų. Padažą pilkite ant tuno mišinio, pabarstykite sezamo sėklomis ir maltu rausvuoju pipiru, gerai išmaišykite. Suraskite tinkamą formelę ir į ją sudėkite paruoštą masę. Ant viršaus suformuokite gražgarsčių lizdelį, pašlakstykite alyvuogių aliejumi, Maldono druska ir sezamo sėklomis. Ant keptuvės pakepkite keletą griežinėlių šviežios duonos. Kepdami nepamirškite sviesto.

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Zissou

Rodos, Balyje gyvenanti GERDA MICKEVIČIŪTĖ kuria ne tik „Makara“ maudymosi kostiumėlius, bet ir amžinos vasaros, nepažabotos laukinės laisvės ir kvapą gniaužiančių patirčių jausmą. Juk, pasak Gerdos, ten, kur susilieja vanduo ir moteris, prasideda magija...

MADA

NUOGO KŪNO TENDENCIJA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Paulius Stefanovičius Modelis: Anastasia Bluemoloko

Nauja kolekcija Ši kolekcija gimė per savaitę... Pernai Balyje įrenginėjau ir atidarinėjau „Makara“ parduotuvę, tad buvau nusprendusi naujos kolekcijos nekurti, tik išleisti senos kolekcijos modelių su naujais printais. Tačiau gruodį sulaukiau bičiulės Kristinos (vėliau tapusios mano verslo partnere) skambučio – ji siūlė pradėti dirbti kartu ir griebti už ragų JAV rinką. Taip ir padarėme, tad naująją kolekciją pavadinau „LA is calling“ (liet. kviečia Los Andželas). Ji – apie minkštumą, grakštumą ir dailias linijas. Kolekcijoje dominuoja pastelinės spalvos. Pirmą kartą „Makara“ maudymosi kostiumėliai nėra skirti tik banglenčių ar kito aktyvaus vandens sporto gerbėjoms. Mano asmeniniai naujosios kolekcijos favoritai – tai „Lagoon“ – ištisinis maudymosi kostiumėlis aukštu kirpimu ties klubais, ir „Coco“ bikinis – nuostabus draugas bet kokioje kelionėje.

LAMŲ SLĖNIS

201

Sezono tendencijos Šią vasarą maudymosi kostiumėliai atskleidžia daug nuogo kūno. Populiari devintojo dešimtmečio stilistika – aukštos kelnaitės, aukšti klubų kirpimai – kad būtų matyti kuo daugiau kojų! Šis sezonas itin seksualus ir atviras. Dominuoja pastelinės spalvos: išplauta žydra, braškinio pieno kokteilio spalva, šviesiai gelsva, taip pat intensyvi bordinė ir žalia. Populiarūs ir skirtingų spalvų deriniai. Į madą sugrįžo aukso ir sidabro žvilgesys.

Išsirinkti tinkamiausią Daugeliui moterų atrodo, kad „Makara“ maudymosi kostiumėlis joms bus per mažas. Visoms joms iškart sakau – NE! Maudymosi kostiumėliai, kaip ir džinsai su laikra, vos įlipus į vandenį išsitempia vienu dviem centimetrais. Šiek tiek jį panešiojus, išskalbus, jis dar šiek tiek palaisvėja. Tad visada rinkitės šiek tiek labiau aptemptą maudymosi kostiumėlį. Taip pat nepamirškite, kad jį vilkėdamos turite jaustis patogiai, laisvai judėti ir, žinoma, patikti sau.

„Makara“ moteris „Makara“ visada siekė, kad moteris būtų elegantiška, net jei ji čiuožia banglente. Esu užkietėjusi estetė, per daug detalėmis apkrauti drabužiai ir daiktai mane erzina. Manau, kuriant drabužius visų svarbiausia – audinys ir jo kritimas bei linijos. Aš tiesiog kuriu tai, kas man patinka ir yra gražu, ir tuo noriu įkvėpti kitas moteris, kad vilkėdamos mano kūrinius jos jaustųsi nuostabiausios vandens deivės, turinčios puikų skonį. Kai moteris jaučiasi laisva vandeny ar netoli jo – prasideda tikra magija...

202

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

205

Tvarios mados jausmas Balyje, kur gyvenu, tvari mada, planetos išsaugojimas ir rūpinimasis savo aplinka turi didelę reikšmę. „Makara“ parduotuvę kūrėme iš senų laivų medienos, nenaudojome jokio plastiko ar cheminių, sunkiai yrančių medžiagų. Be to, „Makara“ papildė drabužių iš organinių audinių linija. Šie drabužiai vėliau galės būti perdirbti į kažką kita arba tiesiog suirti nepalikdami jokio pėdsako.

Ne tik bangos Ne kartą esu pagalvojusi – labai norėčiau tapti profesionalia banglentininke. Tačiau nemanau, kad vien sporto man kaip asmenybei būtų gana. Negalėčiau gyventi be kūrybos. O tapęs profesionaliu sportininku privalai tam atiduoti visą savo gyvenimą. Mano laisvalaikis – tai joga, meditacija, saviugda, skaitymas. Įkvėpusios knygos – Williamo Harto „The Art of Living: Vipassana Meditation“ ir Sadhguru „Life and Death in One Breath“. Mėgstu labai daug ir skaniai valgyti, dievinu gerą vyną ir keliones. Jei tik randu laiko, mėgstu ką nors skanaus pagaminti pati. O keliaudama visada ieškau progos paplaukioti banglente, pasimėgauti maistu ir vynu. Man šiuo atžvilgiu labai patinka Australijoje.

206

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

Pamirškite viską, ką iki šiol žinojote apie įklotus

Naujieji

FlexiComfort

Itin ploni Švelnaus paviršiaus Saugiai išlieka savo vietoje Išlieka nepakitusios formos *komforto jausmas dėvint

Suteikia gaivos pojūtį ir komfortą* kiekvieną dieną LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

Tai buvo vienas tų rytų, kuriuos mielai kartotume kas dieną! Naujo popierinio „Lamų slėnis“ pristatymas kvepėjo bijūnais ir pusryčiais iš pievos. Naujasis numeris – apie tai, kad vasara prasideda tuomet, kai leidies į kelionę. Kad ir netolimą: į mišką – mėlynių, prie jūros – maudynių, į kaimą – prisimint vaikystės, į parką – ant žolės, į sodą – serbentų, į svetimą kraštą – pažinti savęs. Ištrūkim iš kasdienybės ir bėkim kartu su vasara!

IŠTRŪK, KAD ATRASTUM Nuotraukos: Lina Jushke

P.S. Popierinio vasaros „Lamų slėnio“ žurnalo ieškokite spaudos kioskuose ir didžiųjų prekybos centrų lentynose.

Mūsų draugai:

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

221

222

LAMŲ SLĖNIS

223

224

LAMŲ SLĖNIS

225

Sigita Maslauskaitė, „Šventas Jurgis“ (2001). Drobė, aliejus, 198.00 x 155.00 cm

226

LAMŲ SLĖNIS

Dalis skaitytojų tikriausiai nustebs dailiuose šio žurnalo puslapiuose pamatę Sigitos Maslauskaitės paveikslą „Šventas Jurgis“. Tos niūrios spalvos ir sunkiasvoriai potėpiai. Ne iš pirmo žvilgsnio suprasi, kas pavaizduota, o supratus, kad tai – šventasis, tik dar labiau suglumsti: šiais laikais dar kažkas tapo šventuosius? Vis dėlto ši tapyba tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lyg eksponatas, atklydęs iš nuobodžiausios muziejaus salės.

SAVAS KAMBARYS

PAVEIKSLAS KAIP KOVOS LAUKAS Tekstas: Aistė Paulina Virbickaitė Menininkės studijos nuotraukos: Kęstutis Stoškus

Apie Sigitos kūrybą nepavyksta galvoti vienareikšmiškai, čia daug kas turi antrąją, kitokią pusę. Įdomus net ir grynai fizinis kontrastas – masyvūs paveikslai ir liekna, lengvai besišypsanti jų autorė.Toliau – dar įdomiau. Tradicinei ekspresionistinei raiškai

artimus paveikslus kuria nepaprastai veikli, meną ir mokslą sėkmingai jungianti moteris. Baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, ji tris metus Romos Grigaliaus universitete studijavo bažnytinį paveldą. Grįžusi į Lietuvą apsigynė humani-

tarinių mokslų disertaciją, tuo pat metu aktyviai bendradarbiavo steigiant vieną geriausių Vilniuje – Bažnytinio paveldo muziejų, kuriam dabar ir vadovauja. Šalia to ji rašo, kuruoja parodas, skaito paskaitas ir nelabai intensyviai, bet nuosekliai tapo.

LAMŲ SLĖNIS

227

228

LAMŲ SLĖNIS

Biografinis kontekstas čia svarbus. Jis rodo, kad tradicinė, iš XX amžiaus vidurio perimta menininkės tapybos raiška – tai ne sekimas vieninteliu žinomu keliu, o sąmoningas pasirinkimas. Reiktų pridurti – nepopuliarus pasirinkimas. Tokia tapyba ne tik primena muziejinius eksponatus, ji taip pat sunkiai reprodukuojama – popierius ar ekranas neperteikia drobių dydžio, tirštų dažų sluoksnių faktūriškumo, o kartu ir emocijos. Nepatogi ir šios tapybos tema – paveikslai dažnai paremti religiniais siužetais, kurių nereligingas žiūrovas išsigąsta. Kaip tuoj pamatysime – visiškai be reikalo. Autorė greičiausiai apie tai net negalvojo, tačiau lietuviškos dailės istorijos kontekste jos kūryba – tarsi duoklė toms tarpukario Lietuvos moterims menininkėms, kurios, neturėdamos sąlygų (kartais gal ir pritrūkusios ryžto), drąsią ekspresionistinę raišką, didelius paveikslų formatus ir rimtas temas užleisdavo vyrams, tuo metu kūrusiems tai, ką šiandien vadiname lietuviška koloristine, ekspresionistine tapybos mokykla.

Šventasis be ikonografijos Paveikslas „Šventas Jurgis“ savo siužetu nėra išskirtinis Sigitos kūryboje, kurioje vyrauja religinės temos. Tokį pasirinkimą komentuodama autorė vengia dvasingos romantikos, ji teigia: „Ikonografijos studijos, disertacijos gynimas, bažnytinės inventorizacijos, visi tie personažai – angelai, jeronimai, jurgiai – turbūt susiję. Bet kai tik tai pasakau, tuojau noriu ir paneigti, nes pirma – tapyti šventuosius yra baisu (visi šedevrai jau nutapyti), ir antra – esu prisižiūrėjusi tiek daug prastų šiuolaikinių tapybos kūrinių religine tema. Ir todėl norisi vengti bet kokios ikonografijos. Gal teisingiausia būtų pasakyti, kad tiesiog tapau, o atpažįstami personažai atsiranda tapybos procese, aš jų specialiai nekuriu.“ Buvimas priešais šį dviejų metrų aukščio paveikslą – tarsi akistata su grumtynėmis. Sigita čia visai nemoteriškai grumiasi su dažais, klodama vieną sluoksnį ant kito tam, kad tirštuose potėpiuose išnirtų figūros ir vis naujos spalvos. Akivaizdu, kad įnirtingai kovoja ir pavaizduotoji figūra, tik jos priešas nėra aiškiai matomas.

Išgirdę apie šventą Jurgį iškart pagalvojame apie beveik neatsiejamą ikonografinį atributą – slibiną. Siužetas populiarus, o tie juokingi slibiniukai ir grėsmingi slibinai senuose paveiksluose ir freskose visada sulaukia žiūrovų šypsenų.Sigitos šventasis grumiasi šiandien, dabar. Todėl jis kovoja su abstrakcija, jo pastangas juntame iš dinamiško figūros judesio, grėsmingais kamuoliais virstančių potėpių ir gaisro nušviestą naktį primenančio kolorito. Žiūrint į šią figūrą visai nebūtina nuolat sau priminti, jog tai – šventasis. Tai gali būti ir rūpesčių kupinos nemigos nakties, ir dienų, kai nebesupranti nieko, kas vyksta aplink, atvaizdas. Nesvarbu, su kuo tapatinsime pavaizduotą figūrą – su šventuoju ar su savimi. Jis tiesiog spinduliuoja energiją ir pasakoja apie veiksmą, kuris nežinia, ar kada baigsis. Tamsą vietomis nušviečia šviesos blyksniai, sunkiai nusakomus, iš daugybės spalvų sukurtus atspalvius kai kur pertraukia gaiviai grynos spalvos, o potėpiai nepaliaujamai sukasi ratu tarsi niekada nesibaigiančioje kovoje. Arba gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

229

230

LAMŲ SLĖNIS

231

232

LAMŲ SLĖNIS

SAVAS KAMBARYS Pajutome, kad laikas skirti daugiau dėmesio moterų kūrybai. Tai pasaulinė tendencija, primenanti, kad dailininkės susiduria su kitokiais iššūkiais nei dailininkai, o tai neretai nustumia jas į archyvų užkampius. Todėl kuriame „Savą kambarį“, kurį suprantame kaip vietą, kur bus atidžiai įsižiūrima į dailininkių kūrybą, įsiklausoma į tai, kas mums pasakojama tvirtu balsu, ir tai, kas netikėtai praslysta. Dar 1929 m., kalbėdama apie rašytojas, Virginia Woolf nurodė savos erdvės svarbą kūrybai – „duokit jai kambarį ir penkis šimtus svarų per metus“. Kadangi dabar privati erdvė nebe tokia didelė prabanga, kūrėjoms atviri ir universitetai, ir bibliotekos, ir galerijos, belieka pasitikrinti savo pažiūras. Norime sukurti simbolinį „Savą kambarį“ – kaip progą nustebti peržiūrint tai, ką kartais paliekame paraštėse. V. Woolf pastebėjimu, autorės turi savo, kitokį nei vyrų autorių, balsą, bet geriausi kūriniai gimsta, kai pamirštamas lytiškumas, nes skirtingose lytyse užkoduotas noras bendradarbiauti. Šiame projekte pristatysime menotyrininkų parengtas dailininkių kūrinių, priklausančių „Lewben Art Foundation“ kolekcijai, analizes. Kūrinių narpliojimas atskleis dailininkių kūrybines vertybes ir aplinkybes, iššūkius ir pasiekimus. „Lewben Art Foundation“ komanda

LAMŲ SLĖNIS

233

IKI PASIMAT YMO RUGPJŪTĮ!

www.lamuslenis.lt

234

LAMŲ SLĖNIS