„To the core of things“ Nuotraukų serija su „Maison Crivelli“ paslaptinguoju šedevru „Safran Secret“ Nuotraukos ir meninis sprendimas: Monika Jagusinskytė.
Visada buvau nostalgiškas žmogus. Ir nors praeitimi negyvenu, kartais su didžiausiu malonumu pasiknisu savo nuotraukų archyvuose, išklausau kelias paauglystės dainas ar įsijungiu kokį seną, gerą, dešimt (o gal ir dvidešimt) kartų matytą devyniasdešimtųjų filmą. Jausmas, kad esi ten, kur viskas iki gyvo kaulo pažįstama, viduje sukuria saugumo jausmą, kurio paaiškinti aš negaliu. Ir iš tiesų, ar nostalgija tapo šių laikų tendencija? Tikiu, kad nors jūsų telefono kamera vaizdus fiksuoja bene fotoaparato tikslumu, keliaudami į lagaminą vis tiek įsimetate juostinuką. Nes kažkaip... tikriau. Užuot paspaudus „Play“ atidžiai sukuruotame „Spotify“ grojaraštyje, kartais įsijungiame radiją, o mėgstami receptai vis dažniau nugula nebe „Notes“ programėlėje, o senoje geroje užrašų knygutėje. Psichologai teigia, kad nostalgija kyla nerimo laikotarpiais – būtent ji žmogui suteikia stabilumo ir saugumo jausmą, padedantį susitvarkyti su neapibrėžtumu. Prie to, žinoma, prisideda ir technologijos. Jų perteklius skatina mus ieškoti lėtumo ir autentiškumo – taip vėl ima populiarėti patys įvairiausi rankdarbiai, savame kieme užauginti prieskoniai, kasečių grotuvai ar popierinė spauda. Kad ir kur bėgtume, mes vis tiek atsitrenkiame į pamatinį poreikį – mums būtinas tikras, gyvas prisilietimas. Ir su daiktu, ir su kitu žmogumi.
CHANEL „Sublimage“ – tai išskirtinė odos priežiūros kolekcija, kurioje jauninančioji
Vanilla Planifolia galia susilieja su itin atidžiai sukurta produktų formule. Kiekviename šios kolekcijos produkte atskleidžiama intensyvaus veikimo filosofija – nuo unikalios „Sublimage Le Sérum“, stabdančios senėjimą, formulės iki subtiliai atkuriamojo „La Crème Yeux“ poveikio akių sričiai. Kolekciją papildo ir įvairių tekstūrų „La Crème“ kremai. „Sublimage“ siekia ne tik vizualiai atgaivinti odą, bet ir sukurti prabangų, skirtingus pojūčius apimantį kasdienybės ritualą. Tai linija, skirta visapusiškai odos regeneracijai, drėkinimui ir senėjimo požymių mažinimui.
„Fragments of Life“ – debiutinė fotografės Kamilės Leonavičiūtės personalinė paroda, simboliškai sugrįžtanti į jos gimtąjį miestą – Molėtus. Tai jautrus pasakojimas apie vidinį augimą, virsmą ir nuolatinę gyvenimo tėkmę, kurioje fotografija tampa būdu pažinti save ir pasaulį per intuicijos prizmę. Parodoje fotografijas papildo tekstai, tapybos darbai ir filmuota medžiaga, kviečiantys žiūrovą iš skirtingų kūrinių fragmentų susidėlioti savą, laikiną pasakojimą. Pati Kamilė užaugo tarp Molėtų ežerų ir tyliai alsuojančių miškų. Baigusi mokyklą, ji septynerius metus gyveno Kopenhagoje, kur studijavo rinkodaros vadybą ir formavo savitą estetiką. Gyvenimas Skandinavijoje bei kelionės po pasaulį padėjo autorei atrasti precizišką, tačiau jautrų kūrybos toną, kuriame susilieja jausmas, estetika ir autentiškas pasaulio matymas.
Paroda veikia iki sausio 4 d., Molėtų krašto muziejuje.
IŠSKIRTINIAME „ASSORTI“ DEGUSTACIJOS
VAKARE – KELIONĖ PO ITALIŠKUS SKONIUS
Premium klasės prekybos centras „Assorti“ pakvietė svečius į itališkų kietųjų sūrių pasaulį. Renginio metu maisto ekspertas Stefano Corrocher pristatė penkių išskirtinių sūrių istorijas ir atskleidė jų meistrystę bei tradicijas. Ragaujant Parmigiano Reggiano, Grana Padano, Gran Kinara ir su midumi brandinto Honey Blue Cheese , svečiai patyrė skirtingas tekstūras ir netikėtus skonio derinius. Kulminacija tapo trumais gardintas Oro Nero sūris, kuriame vakaro šeimininkas alla ruota stiliumi gamino šviežią pastą – ingredientai čia susiliejo į ypatingą, tirštą ir aromatingą padažą. Šis momentas išryškino mintį, kad išskirtinį skonį kuria ne sudėtingi receptai, o laikas, kokybė ir meilė maistui. Vakaro pabaigoje patiekta Follador panetonė simboliškai užbaigė itališkos bendrystės ir tradicijų vakarą.
Daugiau: „Assorti“ parduotuvėse Vilniuje ir www.assorti.lt.
Greitas pristatymas visoje Lietuvoje per 1–2 d. d., Vilniuje – tą pačią dieną.
REQUIEM FOR ROMANCE
Pasaulyje, kuriame meilė trumpalaikė, o artumas dažnai pasiekiamas per ekranus, naujoji tapytojos Emilijos Žukauskaitės paroda „Requiem for Romance“ kviečia sustoti ir pajusti. Nors paroda kalba apie romantinių idealų nykimą moderniame amžiuje, jos tikrasis tikslas yra atgaivinti, o ne apraudoti. Savo paveikslais tapytoja nori lankytojams priminti, ką reiškia mylėti, ilgėtis ir būti sujaudintam aistros grožio. Paroda taps pabudimo erdve — vieta, kur jausmai vėl gali kvėpuoti, o švelnumas, pažeidžiamumas bei ryšys ne tik prisimenami, bet ir iš naujo išgyvenami.
Paroda veikia iki gruodžio 18 d.
Sena siela
Nusišypsojau paskaičiusi, kad makiažo meistrė, gražiausio sodo puoselėtoja, vintažo entuziastė, instagramo paskyros „Laumių sodelis“ kūrėja Gabija Felenderė save vadina sena siela. Prisipažinsiu, aš pati neretai taip jaučiuosi. Nuostabu rasti žmogų, kurį įkvepia tiek daug skirtingų veiklų, o dešimtuką vainikuoja... Kalėdos! Šiuo metų laiku geriau ir nesugalvosi.
ŠEIMA. Man šeima yra didžiausia vertybė, o buvimas kartu – neįkainojamas.
Tekstas: Karolina Kulda
Portretas: Justina Butkutė
Nuotraukos: asmeninis archyvas
KELIONĖS. Nesvarbu, kur, nesvarbu, kuriam laikui. Tas pažinimo jausmas labai motyvuoja. Pasaulis yra neapsakomai gražus ir norisi kuo daugiau jo pažinti.
VANDUO. Vyrui vis sakau, kad plaukimas, nakvojimas jachtoje yra mano pats mėgstamiausias ir laukiamiausias vasaros įvykis. Pastebiu, jog ir dukra jaučiasi taip pat. Ta ramybė būnant ant vandens labai žavi. Gamta Kauno marių pakrantėse tokia gyva – visada įdomu stebėti paukščius, nakvoti įlankose. Miegas ant vandens yra pats geriausias.
SODAS. Sodas yra ta vieta, kur mano siela pailsi, o vidus užsipildo noru kažką daryti. Per penkerius metus susikūriau oazę, kurioje norisi būti kiekvieną laisvą akimirką. Džiaugiuosi galimybe auginti dukrą taip, kaip augau aš pati. Vaikystės vasaras leisdavau basomis, valgydavau uogas nuo krūmų ir klausydavau pasakų apie laumes.
DEŠIMTUKAS |
DARBAS. Visuomet svajojau apie savo gėlių krautuvėlę, todėl gavus pasiūlymą dirbti tokioje vietoje, nedvejodama sutikau. Ir dar nė karto nepasigailėjau! Gėlės turi magiškų galių. Jeigu ateinu prastesnės nuotaikos, rišant puokštes ji visada pasitaiso. Čia jaučiuosi savo vietoje.
MUZIKA. Be jos neišgyvenčiau nei dienos. Visais atvejais man reikalingas muzikinis fonas. Nuo mažens lankau chorą, būdama visažiste daug dirbu su atlikėjais koncertuose ar filmavimuose, visuomet galvoje kažką dainuoju. Muzika išlaisvina, motyvuoja.
ARCHITEKTŪRA. Nors esu gamtos vaikas, dievinu gražius pastatus. Kelionėse stengiuosi aplankyti miestų senamiesčius, nes ten slypi tikrasis tos vietos grožis ir istorija. Nemėgstu šiuolaikinės architektūros. Mano sena siela atsigauna matydama gotikinius, baroko ar renesanso statinius bei jų formas.
KERAMIKA. Ją atradau prieš kelis metus. Taip įsuko ir vis dar nepaleidžia. Visiška meditacija, ypač po dienos darbų. Iš naujo pakrauna kitai dienai ir įkvepia naujiems darbams.
ŽIRGAI. Meilė žirgams užgimė dar būnant vaiku – ją perėmiau iš mamos. Anksčiau intensyviai jodinėdavau, vėliau teko padirbėti su žirgais ir užsienyje. Ne veltui žirgai yra pasaulyje pripažinta terapijos priemonė. Esant su jais negalvoji apie nieką, esi čia ir dabar. Tai – visiškas atsipalaidavimas ir pilnatvė.
KALĖDOS. Reikėtų gerai paieškoti žmogaus, Kalėdas mylinčio labiau nei aš. Labiausiai mane įkvepia šventinis laikotarpis. Į jį susideda viskas: ir šeima, ir darbas, ir grožis. Juokauju, kad po vasaros iškart galėtų ateiti Kalėdos. Tuo metu mano siela išgyvena tikrą euforiją – rodos, net kvapai aplinkoje kitokie. Ne kartą esu girdėjusi, jog mano namai tuo metu atrodo kaip tikra Kalėdų sostinė.
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas
Sukurti namų jausmą
Naujajame projekte interjero ir baldų dizainerė, interjero studijos „KOS Studio“
įkūrėja Svetlana Koleda siekė sukurti dialogą: šiuolaikišką dizaino kalbą derinti su pagarba seno pastato architektūrai. Taip, anot jos, namuose gimsta daugiau nei savita estetika – taip gimsta namų jausmas: apgalvotas, žemiškas, gyvas. Apie naująjį jos projektą, esminius kūrybos principus, konteksto prasmę ir jos asmeninį namų bei Kalėdų jausmą šįkart ir kalbamės.
– Svetlana, pasidalinki, kokį pirmąjį įspūdį tau sukėlė šių namų erdvės?
– Iš tiesų, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – ir klientams, ir erdvėms.
Šis butas įsikūręs Rotundo gatvėje, istoriniame 1901-ųjų metų statybos pastate, viršutiniame aukšte. Jo langai – į vakarus ir rytus, tad visą dieną erdvės užpildytos nuostabia šviesa. Erdvė ir šviesa man – pačios svarbiausios architektūrinės namų savybės. Kurdama interjerus dažnai pasitelkiu intuiciją, galbūt todėl man buvo itin lengva įsivaizduoti galutinį rezultatą – šviesų, šiltą ir eklektišką. Centrinėje buto dalyje buvo išlikęs unikalus, autentiškas parketo raštas – jį, kaip ir gipsinius lipdinius bei židinį, nusprendėme išsaugoti ir restauruoti. Žinojau, kad interjere įtraukus naujų baldų ir
kitų akcentų pavyks sukuri darnų dialogą tarp seno ir naujo.
Peržiūrėdama senąjį buto išplanavimą pastebėjau nelogiškai suprojektuotus įėjimus į vaikų kambarius: vienos durys atsivėrė tiesiai į svetainę, kitos – į mažąjį koridorių. Klientams pasiūliau sujungti šias dvi zonas ir perkelti duris taip, kad abu vaikų kambariai būtų vienas priešais kitą. Taip bute atsirado „vaikų zona“, kuri dabar nuo svetainės atskirta maža biblioteka. Tikrindami, ar tokius pakeitimus leidžia padaryti namo konstrukcija, buvo surastas originalus archyvinis buto planas. Paaiškėjo, kad durys nuo pat pradžių buvo numatytos būtent taip, kaip siūliau. Tai tik patvirtino, kad sprendimas yra natūralus ir atitinka erdvės logiką.
– Iš tiesų, Vilniaus Senamiestis savyje tal-
pina šimtmečių istorijas. Vadinasi, pastato istorija taip pat formavo tavo pasirinkimus?
– Vilniaus Senamiestyje sunku dirbti „izoliacijoje“, kiekvienas pastatas turi savo istoriją, o šis namas Rotundo gatvėje – ne išimtis. Darbas su istorine architektūra reikalauja pagarbos ir atidumo, mainais suteikdamas unikalų pagrindą būsimam interjerui. Kuriant šiuos namus man buvo svarbu, kad jie netaptų per daug sterilūs, šią idėją palaikė ir klientai. Taip namuose atsirado švedų architekto ir dizainerio Yngve Ekström vintažinės valgomojo kėdės, norvegų architekto Torstein Nilsen 1986 m. sukurta „Totem“ kėdė. Tokia pati, beje, stovi ir Norvegijos nacionaliniame muziejuje Osle. Suradome ir danišką „Bobbin Chair“, kuri Šiaurės Europoje gaminama dar nuo XVII a., o mūsiškė datuojama XX a. pradžia.
– Pastebiu, kad tavo darbuose dažnai susipina paprastumas ir šiluma. – Šis projektas nėra minimalizmas tradicine prasme. Pagrindinis siekis buvo šilumos ir ramybės jausmą sukurti paprastais, bet atidžiai apgalvotais sprendimais. Šiame projekte daug dėmesio skirta formoms, subalansuotoms proporcijoms ir daiktų tarpusavio sąveikoms. Kaip jau užsiminiau, seno pastato architektūra nuo pat pradžių nubrėžė stilistinę kryptį pasiūlydama, kas šiame projekte yra teisinga kontekstualiai. Todėl paprastumas čia nėra pažodinis – tai veikiau saikas ir apgalvotai sudėliotas interjeras. Naudojome daug medžio, švarių linijų ir aiškių, supran-
tamų formų. Tai tyli, santūri prabanga: detalės nekonkuruoja tarpusavyje, neatitraukia dėmesio, o, priešingai, kuria darnų gyvenimo rėmą. Tai ypač svarbu svetainėje – mat, objektų joje nemažai. Buvo svarbu išlaikyti balansą, kad interjeras neiširtų į atskirus elementus. Kiekviena detalė turi būti savo vietoje, veikti bendrame ritme ir kurti jaukumą bei darną.
– Kas šiame projekte buvo netikėčiausia?
– Šiame projekte mums pasisekė – didelių problemų beveik nebuvo, o dauguma klausimų buvo greitai išspręsti. Sudėtingiausia dalis buvo svečių vonia. Vien dekoratyvinių sprendimų ten nepakako, tad nusprendėme
pašalinti dalį plytelių ir jas pakeisti naujomis. Originalių plytelių kolekcija buvo jau seniai negaminama, todėl teko gerokai pavargti, kol jas suradome. Gerai paieškojus, pavyko rasti tinkamas plyteles sandėlyje Italijoje – beveik detektyvinė istorija!
Tėvų vonioje ėjome kitu keliu: plytelių ten nelietėme, tik lokaliai restauravome. Pagrindiniai pokyčiai – dekoratyvinės priemonės, ypač – apšvietimas. Labai norėjosi atgaivinti mozaiką ir pateikti ją šiuolaikiškiau, taip pat sumontavome švelniai paviršius apšviečiančius sieninius šviestuvus. Rezultatas – erdvė, primenanti asmeninį nediduką SPA.
– Jau užsiminei, kad šviesa daugelyje interjerų yra tarsi pagrindinis veikėjas. Kaip natūrali šviesa juda po šiuos namus ir kaip ji diktavo bendrą namų dizainą?
– Iš tiesų, šviesa šiose erdvėse tikrai yra pagrindinis veikėjas. Dėl to mums be galo pasisekė. Butas orientuotas į vakarus ir rytus, todėl natūrali šviesa keliauja per kambarius visą dieną. Vaikų kambariuose saulė patenka ne tik pro pagrindinius langus, bet ir pro mažus apvalius į pietų pusę nukreiptus langelius. Labai mėgstu tokius mažus šviesos žaidimus – kai šviesos spindulys apšviečia tik vieną detalę ar kampą, bet pakeičia visą kambario nuotaiką.
Kai durys atviros, šviesa juda laisvai: iš
miegamojo į svetainę ir atgal. Skirtingu paros metu butas atrodo vis kitaip, tačiau svetainės erdvė beveik visada skendi šviesoje. Tai kuria gyvos, kintančios erdvės įspūdį –tokios, kuri keičiasi kartu su saule.
– Minimalizmas istoriniame kontekste dažnai tampa galimybe įžiebti pokalbį tarp epochų. Kokį dialogą siekei sukurti tarp seno ir naujo?
– Šio dialogo centre yra idėja, kad viskas, kas šiandien atrodo nauja, tam tikra prasme yra seno reinterpretacija. Juk judėdami iš vieno laikotarpio į kitą visada remiamės istorija. Šiame projekte istorinis pastatas nebuvo vien fonas – jis tapo aktyviu erdvės kūrimo dalyviu, su savitomis architektūri-
nėmis detalėmis ir charakteriu.
Vintažiniai daiktai ir istoriniai objektai erdvei suteikia balsą – jie neša praeities epochų atmintį, o šiuolaikiniai baldai tą balsą atliepia: viena vertus, jie labai šiuolaikiški, kita vertus, subtiliai referuoja į klasiką. Puikus to pavyzdys – „&Tradition“ krėslas „Little Petra“. Jį 1938-aisiais sukūrė danų architektas Viggo Boesenas. „Little Petra“ – tai daugiau nei krėslas. Tai – dizaino istorijos dalis. Jo apvalios formos, žemas profilis ir natūralios medžiagos – mediena bei minkštas audinys – išreiškia labai „žmogišką“ požiūrį į gyvenimą, kviečiantį ne prisėsti, o iš tiesų ilsėtis erdvėje. Šiame projekte norėjau užfiksuoti bū -
tent tokią harmoniją: lengvą, šiuolaikišką dizaino kalbą derinti su pagarba seno pastato architektūrai ir charakteringais objektus. Taip namuose gimsta daugiau nei savita estetika – atsiranda namų jausmas: apgalvotas, žemiškas, gyvas.
– Paminėjai ne vieną ikonišką baldą – ar šiose erdvėse galėtum išskirti vieną, tapusį viso projekto ašimi?
– Pagrindinis objektas svetainėje – pakabinamas studijos „Square and Circle“ šviestuvas „Ball and Shade“, erdvėje kuriantis tylaus judesio pojūtį. Jau minėjau vintažines skandinaviškas kėdes, kurios taip pat padėjo suformuoti erdvės toną. Paskutinis elementas, užbaigęs interjerą, buvo KOS Studio „Balls Table“. Iš pradžių jį atnešėme tik pabandymui, tačiau neilgai trukus pamatėme, kaip puikiai jis sudera su minėtu šviestuvu ir 1952-aisiais metais
Gretos M. Grossman sukurta „62 Sideboard“ komoda miegamajame.
– Svetlana, o kaip namų šeimininkų gyvenimo būdas ir ritualai formavo kuriamą erdvę?
– Klientė pasakojo, kad dabar daug lai -
Namai man – harmonija, šiluma ir maži momentai, dėl kurių kasdienybė tampa truputį labiau magiška.
ko praleidžia „Little Petra“ krėsle. Aš ją įspėjau: jei turėsite šį krėslą, nebenorėsite sėdėti niekur kitur – taip ir nutiko! Krėslas neįtikėtinai patogus, šiltas, apgaubiantis.
Galima sakyti, šis krėslas atspindi visą interjero nuotaiką. Tai tarsi šiaurietiško paprastumo ir bohemiško lengvumo derinys. Galbūt būtent tai šiandien ir yra vadinama „tyliąja prabanga“ – komfortu, kuriam nereikia deklaratyvių objektų, o tik apgalvotų, taktiškų pasirinkimų.
Be to, klientai turi didelę biblioteką, o skaitymas – svarbi jų kasdienybės dalis. Taip projekte natūraliai atsirado keletas šiam pomėgiui dedikuotų kampų: krėslų, gultų. Kitaip tariant – vietos lėtam, komfortiškam laikui.
– Svetlana, pasidalinki, ką tau asmeniškai reiškia namai? Ypač per Kalėdas?
– Šiemet „namų“ jausmą pajutau iš naujo – mat, pagaliau susikūriau savo namų erdvę. Tai ypač išryškėja per Kalėdas. Tai – labai romantiškas laikas, natūraliai norisi pripildyti namus šiluma: žiemos puokštėmis, sezoniniais kvapais, žvakėmis. Apšvietimas taip pat labai svarbus. Mėgstu
atmosferinę šviesą – stalines lempas, sieninius šviestuvus, skirtingus šviesos lygius, kuriančius intymią, šiek tiek magišką nuotaiką. Šiuo metu labai laukiu toršero, kurį drauge su vyru užsakėme kaip kalėdinę dovaną mūsų namams.
Nesu didelė kalėdinių eglučių gerbėja, tad vietoje jos į namus atsinešu kelias eglės šakas, pripildau namus mėgstamų kvapų ir kuriu šiltą, šventišką nuotaiką per šviesą ir mažus asmeninius ritualus.
Galbūt tai ir yra „namų“ prasmė – turėti vietą, kurioje gimsta asmeniniai ritualai. Gyvenu gana intensyviu rimtu, tad patys svarbiausias laikas man – rytas. Keliuosi 8 val. ryto, išgeriu vandens su citrina, išsiverdu kavos. Tos dvi valandos – mano perėjimas į dieną. Kartais skaitau, kartais naršau, o kartais nedarau visiškai nieko. Tai mane įžemina.
Galbūt todėl galvodama apie kalėdines dovanas, visada galvoju ir apie dovanas namams. Kažką, kas praturtintų erdvę, kurioje gyveni. Namai man – harmonija, šiluma ir maži momentai, dėl kurių kasdienybė tampa truputį labiau magiška.
Apsuptas tankių pušynų, interjero dizaino studijos „Culdo Studio“ įkūrėjo
Povilo Kuldos projektas kalba apie vietos ir dizaino integralumą. Esminė projekto ašis – moderni tradicinės aukštaitiškos gryčios interpretacija, atsikartojanti tiek interjero, tiek architektūriniuose sprendimuose. Šiuolaikiškų ir tradicinių elementų sintezė čia kuria prasmingą harmonijos jausmą – įvilktos į laikui nepavaldų stilistinį rūbą, šios erdvės talpina viską, ko reikia patogiai, ergonomiškai ir jaukiai kasdienybei.
Gyvenimas šioje erdvėse išsidėstęs per tris stilistiškai susijusius, bet skirtingą funkciją atliekančius ir nuotaiką reprezentuojančius aukštus. Rūsio ir pirmojo aukšto erdvės skirtos dideliems šeimos ir draugų susibūrimams, o antrasis namo aukštas – privačiam šeimininkų poilsio laikui.
Pagrindinę interjero idėją išryškina žemiškos spalvos ir natūralios medžiagos. Namo sienos dekoruotos šviesiu molio tinku su šiaudais, o natūralus travertino akmuo atlieka svarbų vaidmenį dekoro sprendimuose. Be to, akį traukia nenudailintos, gamtos formas imituojančios ąžuolo masyvo lentynos, atsikartojančios visuose trijuose namo aukštuose.
Šie namai dekoruoti kontrastuojančiais objektais – modernias minimalistines formas vizualiai papildo grubios molio puodynės. Kontrastą joms kuria dizaino klasika tapę baldai, aksesuarai ir šviestuvai. Pagrindinės erdvės centre esantys laiptai, nors yra tokios pat medžiagos kaip už jų esanti siena, savo forma tampa skulptūriniu elementu.
Erdvę papildo daugybė atidžiai apgalvotų technologinių sprendimų – interjere įsilieja JUNG LS 990 serijos jungikliai, pasižymintys preciziška vokiška kokybe ir laikui nepavaldžiu minimalistiniu dizainu, kuris harmoningai papildo bendrą namų estetiką.
Pagrindinį vaidmenį čia atlieka gamta – už lango besikeičiantys metų laikai kuria skirtingą erdvių nuotaiką bei visas žmogaus jusles atliepiančią atmosferą.
Nuotraukos: autorių archyvas
DIDYSIS
„LAMŲ
SLĖNIO“
KALĖDINIŲ DOVANŲ
Nustebinkite mylimuosius, pradžiuginkite mamą ir tėtį, nusiųskite šiltą šventinį linkėjimą bičiuliui, kolegai ar kaimynui – kaip ir kasmet, „Lamų slėnis“ pasirūpino, kad nardyti šventinių dovanų ir pasiūlymų gausoje jums būtų bent šiek tiek lengviau! Prieš jus – kruopščiai Lamų komandos atrinktos dovanų idėjos.
NAMAMS
KAVOS STALIUKAS „ROOM ELEPHANT SENIOR“ AROUNDERS
VAŠKO-ŠVIESOS OBJEKTAS „SCOOP“ DAYDREAMING OBJECTS
RANKŲ DARBO INDAS „EL MAR“ AGNES BR
ANAGAMA KERAMIKA BEATRIČĖ KELERIENĖ
RANKŲ DARBO PUODELIS ARDOR CERAMICS
VAZA-SKULPTŪRA BIRUTĖ SINIAUSKIENĖ
STALINIS ŠVIESTUVAS „PIPISTRELLO“ AVLAS VINTAGE
ĄŽUOLINIS STALIUKAS SU 55 KOJOMIS THE OAK LONG LIVE THE OAK
RANKŲ DARBO KERAMIKA BY GURČIŪTĖ
PAGALVĖLĖS CELESTINA
SKULPTŪRA ŪLA ŠUKYTĖ
RANKŲ DARBO ŽVAKĖ SOULTY
ANTKLODĖ „KOLIBRIS“ FLOKATI
VINTAŽINIAI OBJEKTAI RICHCORNER
STALIUKAS-KĖDUTĖ NOISE OF DOT
SKULPTŪRA „HANIWA 188“
NOE KUREMOTO
KOS STUDIO
ŠONINIS STALIUKAS „THE BALLS“
KALĖDŲ VINTAŽAS GOLDEN FLEA
KILIMAS KATRINA BAJORAS
BARO SPINTELĖ „NATRIX NATRIX“ MANTAS LESAUSKAS
KRIŠTOLINĖ ŽVAKIDĖ „ORREFORS“ DESIGN+
MYLIMIEMS
AUKSINĖ GRANDINĖLĖ SU MAŽA ŠIRDELE „AMOUR“ ADELE NOTES
KONCEPTUALI JUVELYRIKA „ARCHIV°“
KEPURĖ IR PALTAS ISLA EMILIJA
VEIDO KREMAS „SUBLIMAGE LA CRÈME“ CHANEL
ŠILKO SKARA „LATE BLOOMER“
ALAS SILK X LINA DISCIPLINA
MEGZTA KEPURĖ NIKE
APATINIŲ DRABUŽIŲ RINKINYS FLOW FEMME
MEGZTINIS INGA SKRIPKA
ŠALIKAS SU VILNA MADOS BUTAS
TRIKAMPĖ ŠILKO SKARA REDA PAULA
ROMBO RAŠTŲ PĖDKELNĖS PREGES
KAKLO PAPUOŠALAS „FLOWER“ PAUKŠT
APYRANKĖ „BALI DOUBLE“ SANDRUK
MEGZTINIS THE KNOTTY ONES
AUSKARAI „DROP“ SIMONA SAMOJAUSKAITE JEWELLERY
RANKINĖ THE JOY OF |
PIRŠTINĖS VILTĖ SAVICKAITĖ
MEGZTI AKSESUARAI WOOL DOT
TURINTIEMS VISKĄ
DZŪKŲ ADVENTO-KALĖDŲ DAINŲ ALBUMAS
„DA LADUMA
EGLĖ KAŠĖTIENĖ
ALBUMAS ,,ORPHEUS, EURYDICE“
TWENTY FINGERS DUO
LADUM“
PLANUOTĖ „NUOSTABU“ BEATA TIŠKEVIČ
KAVŲ IR KNYGOS „TEBŪNIE KAVA“ RINKINYS CROOKED NOSE & COFFEE STORIES
PRE-LOVED MENO KŪRINIAI ART & POTATOES
RANKŲ DARBO ŠOKOLADAS BEANINGFUL
UŽDUOČIŲ ŽURNALIUKAS „METAI“
KLEVAS STORE
DESERTŲ PRENUMERATA
DESERTŲ KLUBAS
MENO KŪRINYS „PLANTING SEEDS 2“
KRISTE STAN
PASKAITA SU TIKSLU „KUR SUSIDURIA MADA IR MENAS?“ DEIMANTĖ BULBENKAITĖ
METINĖ LAMŲ SLĖNIO PRENUMERATA
LIMITUOTO TIRAŽO PRINTAS PRINTINĖ
JAPONIŠKŲ RECEPTŲ KNYGA „JAPAN: THE COOKBOOK“ RAŠTINĖ
PIRTIES KEPURĖ NOSUKÉ
ĄŽUOLINIS
KŪRYBINĖS JUVELYRIKOS DIRBTUVĖS
YDOS DORYBĖS
ŠVENTINIS VAINIKAS SEASONS BY KRISTA
STOVAS ŽVAKĖMS/PYRAGUI OVO THINGS
KNYGA „WILD AND FREE“
ROKAS DARULIS
Šokoladas iš vaikystės prisiminimų
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Išgirdusi, kad Molėtų rajone, Alantos miestelyje, gyvena šeima, kurianti pasaulinius apdovanojimus vieną po kito skinančius šokoladus, suklusau. Kaip iki šiol nieko apie juos nežinojau?! Susižavėjusi akį traukiančiomis šokolado pakuotėmis ir trumpai kavos degustacijos metu nugirsta jų istorija nutariau: privalau išgirsti daugiau. Taip susipažinau su Marija Sučilaite-Šiukšta ir Justinu Šiukšta , šokolado manufaktūros „Beaningful“ įkūrėjais. Į šokoladinę jų istoriją kviečiu ir jus.
Visą istoriją skaitykite naujame žiemos LAMŲ SLĖNIO numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Net ir nebūdamas darbe, tu visada esi gydytojas, – apie visapusišką atsidavimą savo profesijai, kurią neabejotinai galima vadinti pašaukimu, sako Dr. Ernest Zacharevskij, „InSense Clinic“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas. Svarbiausia šioje srityje, pasak jo – ne tiesiog pakeisti žmogų, o pagerinti jo gyvenimo kokybę, sugrąžinti pasitikėjimą savimi ir sustiprinti meilę sau.
– Už kiekvieno profesionalo slypi istorija. Ernest, pasidalinkite, kas jus atvedė į mediciną? Ar seniai žinojote, kad tai – jūsų kelias?
– Medicina susidomėjau dar mokyklos laikais. Lankiau biologijos bei anatomijos būrelius, dalyvaudavau biologijos olimpiadose. Tik nepasakyčiau, kad tas kelias link dabartinės profesijos buvo lengvas. Studijuodamas antrame, trečiame kurse stipriai sudvejojau dėl savo pasirinkimo. Tuomet vasaros atostogų metu atlikau kelias savanoriškas praktikas ligoninėse ir po jų supratau: medicina tikrai yra mano kelias.
– O kaip pradėjote dirbti estetinės chirurgijos srityje?
– Rezidentūros studijų metais pasižymėjau kaip žingeidus ir aktyvus jaunas gydytojas, todėl jau nuo trečiojo kurso vyresni kolegos mane kvietė į privačias klinikas asistuoti operacijų metu. Jau tada ši estetinės chirurgijos sritis man nebuvo svetima – supratau, kad
plastinė rekonstrukcinė ir estetinė chirurgija eina lygiagrečiai. Mano nuomone, plastikos chirurgas tikrai turi turėti estetikos ir grožio suvokimą, pajautimą. Tai svarbu net ir kalbant apie rekonstrukcines operacijas. Nors jų pagrindinė paskirtis yra sugrąžinti funkcijas, atstatyti pakenktas organizmo zonas, pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę, tačiau visada sieki, kad rezultatas būtų ir kuo estetiškesnis – kiek įmanoma mažiau randuotas, kuo panašesnis į sveiką zoną.
– Kuo prasminga, kuo įdomi jums ši sritis?
– Gydytojo profesija yra rūpinimasis ir pagalba savo pacientams. Deja, bet mes negalime išgydyti visų ligų ir tam tikrose situacijose 100 proc. atstatyti funkcijų. Visgi matant, kaip pacientai džiaugiasi atgauta funkcija, sumažėjusiu skausmu, pagerėjusia gyvenimo kokybe, atsiranda daug motyvacijos.
Plastinei ir rekonstrukcinei chirurgijai aš skyriau ilgus studijų metus, nuolat tobulėju ir dabar. Žvelgdamas į savo profesinius pasieki-
mus, savo kasdienius darbus, jaučiu, kad šioje srityje aš visapusiškai save išreiškiu.
– Ernest, kaip manote, ar gydytoju gali būti kiekvienas? Kokių savybių reikalauja šis darbas?
– Kalbant apie gydytojui reikalingas savybes, pirmiausia galiu išskirti besąlyginę meilę žmogui. Svarbu nuoširdžiai norėti jam padėti. Žinoma, svarbus ir profesionalumas, atsakingumas, gebėjimas išgirsti ir suprasti, bendrauti atvirai, empatiškai. Galiu pasakyti, kad gydytojo specialybė gal net kažkiek apvagia šį kelią pasirinkusį žmogų, nes laiko sau ar savo šeimai lieka tikrai mažai. Net ir nebūdamas darbe, tu esi gydytojas. Gali fiziškai būti kitoje vietoje, tačiau mintimis nuolat esi su savo pacientais, kurie jau išoperuoti arba kurių operacijos dar tik planuojamos. Tad tikrai ne kiekvienas žmogus gali būti gydytoju. Net ir medikų šeimose ne visi vaikai pasirenka tokį kelią. Žmogus turi įsivertinti ir suprasti, ar jis tikrai gebės dirbti šį darbą.
– Plastinė chirurgija – ypač jautri sritis, juk neretai tenka susidurti su žmonių kompleksais. Ar dažnai tenka padirbėti psichologu ir įpūsti žmonėms pasitikėjimo savimi?
– Plastinėje, estetinėje chirurgijoje tikrai yra daug psichologijos. Kasdienybėje dirbame ne tik su tais pacientais, kuriems tam tikra procedūra reikalinga pagerinti gyvenimo kokybę, bet ir su tais, kai vizualiai žmogus yra fiziškai sveikas, tačiau emociškai jaučiasi labai prastai. Svarbu gebėti išgirsti žmogų, suprasti jo poreikius ir lūkesčius bei tinkamai įvertinti, ar planuojama estetinė operacija tikrai suteiks jam tai, ko jis tikisi. Ar jis tikrai įgis daugiau pasitikėjimo savimi ir pagerės jo gyvenimo kokybė. Jei šių dviejų dalykų negalime išpildyti, bet kuri plastinė operacija kelia riziką, kad net po jos žmogus nesijaus patenkintas, o psichologiškai, galbūt, net ir prasčiau. – O kokios istorijos dirbant šį darbą jums pačiam įsiminė labiausiai? – Žinoma, visada reikšmingiausi pokyčiai ir pasiekimai įvyksta po rekonstrukcinių operacijų. Kai grąžini žmogui galimybę šypsotis ir ta šypsena yra matoma veide, kai grąžini jam gebėjimą judinti galūnę, plaštaką. Tokie sėkmės atvejai ir laimingi pacientai suteikia prasmę šiam darbui. Net ir po estetinių procedūrų, kai sutinki pacientę po ilgesnio laiko ir matai didesnį jos pasitikėjimą savimi, džiaugsmas aplanko ir patį gydytoją. Juk svarbiausia – ne tiesiog pakeisti žmogų, o pagerinti jo gyvenimo kokybę, sugrąžinti pasitikėjimą savimi, sustiprinti meilę sau. – Kas kiekvieną dieną šiame darbe jus įkvepia?
– Kai esi savo srities profesionalas, kai nuolat tobulėji ir gebi sėkmingai klasikinius metodus derinti su inovatyviais sprendimais, pasieki tikrai gerus rezultatus. Kasdieniame darbe svarbus ir jau išugdytas gebėjimas juos prognozuoti, t. y. žinojimas, kas būtų tinkamiausia vienu atveju, o kas – kitu. Tai padeda stabiliai, atsakingai ir saugiai elgtis skirtingose situacijose, nes kiekvienas atvejis yra individualus tiek fizine, tiek psichologine prasme.
– Vis daugiau žmonių į plastinę chirurgiją atsigręžia ieškodami ne kardinalių pokyčių, o subtilių, ilgalaikių sprendimų. Ar pritartumėt, kad žmonės į plastikos chirurgus kreipiasi ne vien dėl išvaizdos pokyčių, o norėdami jaustis geriau? Kiek plastinė chirurgija jums yra apie estetiką, o kiek –apie psichologinį gijimą?
– Mano požiūriu, plastinėje chirurgijoje estetinis ir psichologinis veiksniai yra labai gliaudžiai susiję. Ir tikrai tiesa, kad vis daugiau žmonių kreipiasi ne dėl poreikio kardinaliai pasikeisti, bet dėl noro pagerinti savo gyvenimo kokybę, geriau jaustis savo kūne, labiau pasitikėti savimi, subtiliais specialistų prisilietimais ilgiau išsaugoti jaunatvišką išvaizdą. Paprastai norima, kad pokytis būtų subtilus, o ne aiškiai matomas plastinės chirurgijos „štampas“.
Savo darbe visada siekiu, kad atsakingai parinkti individualūs sprendimai lemtų natūraliai atrodantį pokytį, kuris keičia ne tik žmogaus išorę, bet ir vidinę savijautą.
– Ar pastebite, kaip bėgant laikui keičiasi ir požiūris į šią sritį?
– Tikrai galima pastebėti, kad plastinė chirurgija tampa prieinamesnė platesnei vi-
suomenės daliai. Ilgainiui keitėsi ir požiūris į tam tikras grožio proporcijas bei plastines procedūras. Šioje srityje egzistuoja ir įvairios tendencijos. Visgi manau, kad sveika yra tai, kas yra atsakingai, individualiai parinkta ir atliekama kuo labiau išsaugant autentiškumą bei atitinkant natūralias proporcijas.
– Kasdien susiduriate su grožio sąvoka. Ar grožio sąvoka jums yra pastovi? O gal ji kinta su laiku, patirtimi, pacientais?
– Mano suvokimu, asmenybės grožį sudaro ir teigiamos vidinės savybės, ir subtilus išorinis grožis. Žmogaus autentiškume, net ir toje nedidelėje asimetrijoje, slepiasi tikrasis grožis.
Kalbant bendrai, laiko tėkmėje visuomenės požiūris į grožį tikrai keitėsi. Jei kažkada estetinės medicinos procedūros buvo daugiau pasiturinčio žmonių sluoksnio išskirtinė galimybė ir buvo norima, kad rezultatai būtų matomi, tai dabar šios paslaugos yra ne tik prieinamos, bet ir pasirenkamos įvairesnių žmonių. O ir rezultato siekiama kuo subtilesnio, kuo natūraliau atrodančio.
– Kokią mintį norėtumėte, kad žmogus išsineštų paskaitęs šį pokalbį?
– Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad prieš ryžtantis plastinei operacijai reikėtų labai gerai apgalvoti keletą aspektų: dėl ko ji bus daroma, ar tikrai naujas pokytis bus priimtinas ir pagerins ne tik išorinį vaizdą, bet ir gyvenimo kokybę bei vidinę savijautą. Sprendimas turėtų būti įvairiapusiškai apgalvotas, o procedūrai pasirinktas tas gydytojas, kuriuo bus pasitikima ir su kuriuo jaučiamasi saugiausiai visą pokyčio kelią: nuo pirmosios konsultacijos, operacijos, gijimo laikotarpio iki galutinio rezultato.
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Lina Jushke
Sausainių laboratorija
Po dešimties metų, praleistų JAV, į Lietuvą sugrįžusi prekės ženklo „Cookie & Julie“ įkūrėja Julija Rakauskaitė parsivežė ne tik lagaminus, bet ir autentiškų skonių patirtį. Nuo skrudinto sviesto su belgiško šokolado gabalėliais iki miso pastos ar vietnamietiškos kavos su kondensuotu pienu – savo kūrybinę virtuvę ji vadina sausainių laboratorija. „Tai – mano laimės vieta, kurioje susitinka kūryba ir tikslumas“, – šypsosi Julija.
– Julija, pasidalink, su kuo dažniausiai skanauji savo sausainius?
Esu tikra arbatos mėgėja – ypač šiuo metų laiku, kai viskas tampa jaukiau ir lėčiau. Karšta arbata ir šiltas sausainis man yra tobulas mažas hygge momentas. Mano vyras, asistentas ir didžiausias mano palaikytojas, Zach, priešingai, tvirtai priklauso kavos mylėtojų klubui. Vakarais kiekvienas iš mudviejų pasiimame po sausainį, jis įsipila kavos, aš – arbatos, ir tokiomis akimirkomis mūsų virtuvė primena mažą kavinukę. (Šypsosi.) Bet jei atvirai, aš kuriu sausainius taip, kad jie derėtų su tuo, ką kiekvienas mėgsta – kava, arbata, mačia, pienu ar visai be nieko. Tai turi būti mažas, malonus skanėstas, kuris įsilietų į kiekvieno kasdieninį ritualą.
– Į Lietuvą gyventi iš JAV kartu su vyru sugrįžote 2022 m. Ar tada ir prasidėjo tavo sausainių kelionė?
Sausainių kelias iš tikrųjų prasidėjo tik 2025–ųjų viduryje – gana vėlai, turint omenyje, kad kepu nuo vaikystės. Užaugau stebėdama, kaip kepa mama, ir tas jaukumas manyje niekada nedingo. Gyvendama Amerikoje, ypač Sietle ir Albukerkėje, atradau tiek daug naujų ingredientų, skonių ir kultūrų, pavyzdžiui, kinų kvartalų skanėstų ar meksikietiškų kepinių – žalieji čili (green chile – Naujosios Meksikos valstijos simbolis) naudojami apskritai visur. Įspūdį paliko ir mažos kepyklėlės, atidarytos imigrantų iš viso pasaulio – jose kiekvienas rankų darbo sausainis ar kepinys buvo tarsi maža istorija. Sunku išmesti iš galvos ir ten skaniausius gyvenime valgytus desertus: sūrio, žaliųjų citrinų, Padėkos dienos tradicinius pyragus (moliūgų, pekanų, saldžiųjų bulvių), keksus, senovines spurgas, bandeles. Tie potyriai mane pakeitė, nors tuo metu to dar nesupratau.
Aš nesu klasikiniu būdu mokyta kepėja, todėl mokiausi ilguoju keliu: darydama, klysdama, taisydama ir vėl kartodama. Kiekviena klaida išmokė kažko naujo apie tekstūrą, skonį ar techniką.
Grįžus į Lietuvą vėl pradėjau rimčiau kepti – sausainius, keksus, mažus eksperimentus. Pirmosios partijos buvo, pavadinkime, „charakterio ugdymas“. (Šypsosi.)
Sausainiai buvo nelygūs, netobuli, kartais išsilydę kaip blynai. Aš nesu klasikiniu būdu mokyta kepėja, todėl mokiausi ilguoju keliu: darydama, klysdama, taisydama ir vėl kartodama. Kiekviena klaida išmokė kažko naujo apie tekstūrą, skonį ar techniką.
Vieną dieną iškepiau skrudinto sviesto sausainius su Belgiško šokolado gabalėliais –juos mano vyras pavadino geriausiais, kokius yra kada nors ragavęs. O jis – labai išrankus. Tai buvo akimirka, kuri viską pakeitė: supratau, kad tai jau ne tik hobis. Tai kažkas, ką verta kurti. Kažkas, kuo verta dalintis.
– Ar gali apibūdinti, kas tau yra geras sausainis? Kokios jo savybės ir kuo tavo sausainiai skiriasi nuo to, ką radai Lietuvoje?
Man geras sausainis yra skonių, tekstūrų bei kontrastų pusiausvyra: su traškiais krašteliais, tačiau minkštos tekstūros viduryje, sodrus, bet ne sunkus, saldus, bet turintis skonių sluoksnių. Jis turi atrodyti apgal-
votas – sukurtas su mintimi, o ne tiesiog sumestas iš įvairių ingredientų. Tekstūra svarbi. Ingredientai svarbūs. Bet svarbiausia – jausmas. Tas momentas, kai atsikandi ir pagalvoji: „oho“.
Grįžusi į Lietuvą pastebėjau, kad dauguma sausainių buvo paprasti – skanūs, bet dažnai vienmatiški. Tekstūra dažniausiai sausesnė arba primenanti pyragą, be to ikoniško „drėgnumo“ viduje, kurį taip mėgstu. Skoniai retai kada palikdavo įspūdį. Man trūko drąsos, kurią pamėgau JAV – meksikietiško cinamono, moliūgų prieskonių, miso, skrudinto sviesto, chai – galėčiau tęsti ilgai. Norėjau sausainių, kurie pasakotų istorijas, kurie sujungtų tarptautinius įkvėpimus ir taptų jaukiu ir pažįstamu skoniu. Čia ir atsiranda „Cookie & Julie“: sausainiai, kurie yra jaukūs ir nostalgiški, bet kartu kūrybiški, netikėti ir kupini skonių.
– Pavadinimas „Cookie & Julie“ – asmeniškas ir šiltas. Ar sąmoningai norėjosi, kad pirkėjai žinotų, jog už kiekvieno sausainio esi tu – Julija? Kaip gimė „Cookie & Julie“ konceptas?
Žinoma. Norėjau, kad žmonės matytų, jog už visko stoviu aš – tikras žmogus, o ne bevardė įmonė. Ta, kuri maišo tešlą vidurnaktį, receptus išbando dešimtis kartų ir kiekvieną dėžutę supakuoja su rūpesčiu. „Cookie & Julie“ perteikia tą žmogišką šilumą – juk šiuos sausainius kuria žmogus, o ne mechanizmas.
Ši idėja gimė mūsų namų virtuvėje. Nuolat kūriau naujus skonius savo vyrui, šeimai, draugams – ir jie visus juos priimdavo su nuoširdžiu džiaugsmu. Jų palaikymas mane paskatino suprasti, kad tai gali būti daugiau nei tik mūsų namų tradicija. Kad tuo verta dalintis ir plačiau! Ta kibirkštis virto idėja, idėja – pavadinimu, o pavadinimas – verslu.
O „Julie“ atsirado neatsitiktinai. Save taip vadinau dar nuo vaikystės – labai norėjau būti „užsienietė“, turėti tą laisvės pojūtį, kurį man suteikdavo šis vardas. (Šypsosi.)
Net atsimenu, kaip tėtis mano 18–ojo gimtadienio proga pats sukūrė ir padovanojo man asmeninį puslapį julie.lt su vizitinėmis kortelėmis. O kai išvykau gyventi į Ameriką, tas vardas prilipo dar labiau, nes Julija ten skambėjo keistai, niekas neištardavo jo
Nuolat eksperimentuoju, tačiau meniu tyčia išlaikau mažos apimties. Man svarbiau tobulai išdirbti vieną skonį, nei siūlyti dešimtis „gerų“.
taisyklingai, ir visai nepriminė manęs. Julie natūraliai tapo tuo vardu, kuris mane lydi iki dabar – vardu, kuris šiandien puošia mano sausainių dėžutes.
– Vietnamo kavos su kondensuotu pienu, belgiško tamsaus šokolado, žemės riešutų sviesto ir miso pastos sausainiai – papasakok mums apie savo asortimentą.
Mūsų asortimente rasite daugybę skonių: skrudinto sviesto ir Belgiško šokolado gabalėlių, moliūgų prieskonių su skrudintais pekano riešutais, trigubo šokolado su apelsinais, kardamono, kavos ir kokosų, migdolų sviesto Snickerdoodle, vietnamietiškos kavos, žemės riešutų sviesto ir miso, meduolių prieskonių su namine karamele, gochujang karamelę, chai prieskonių su espreso baltuoju šokoladu ir net juodojo sezamo tahini pūstų ryžių skanėstus, kuriuos kelis kartus atsivežėme į turgelį.
Įkvėpimas ateina iš visur: iš desertų, kuriuos mėgstu, kelionių prisiminimų, Amerikietiškų kepyklėlių ir kavinukių, iš patiekalų, kuriuos gaminame su vyru, ar tiesiog iš
įdomaus ingrediento, kurį pamatau parduotuvėje ir negaliu išmesti iš galvos.
Nuolat eksperimentuoju, tačiau meniu tyčia išlaikau mažos apimties. Man svarbiau tobulai išdirbti vieną skonį, nei siūlyti dešimtis „gerų“. Kiekvienas receptas testuojamas, koreguojamas ir tobulinamas vėl ir vėl – kartais daugiau nei 20 kartų – kol tekstūra, sodrumas ir skonių balansas tampa idealiai tokie, kokie turi būti. „Sausainių laboratorija“ yra mano laimės vieta – čia susitinka kūryba ir tikslumas.
– Pirmą kartą „Cookie & Julie“ pasisekė sutikti Vilniaus Naujamiesčio Naugarduko gatvės turgelyje. Kokia tai buvo patirtis ir kur šiandien galima paragauti tavo sausainių? Ar esi pastebėjusi, kokius skonius žmonės renkasi dažniausiai?
Naujamiesčio turgus buvo vienas tų nepamirštamų pirmųjų kartų. Nežinojau, ko tikėtis: buvo baisu, ar kas nors ateis, ar patiks sausainiai, tačiau jau per pirmąją valandą viskas tapo aišku. Žmonės buvo smalsūs, entuziastingi, pasiruošę išbandyti kažką
naujo. Daugelis pirmą kartą ragavo amerikietiško stiliaus minkštuosius sausainius, todėl matyti, kaip nušvinta jų veidai, man buvo tikra dovana.
Šiandien mūsų sausainius galite rasti kavos kavinukėse „Kavos Reikalai“, „Kalve“ Vilniuje ir tiesiogiai iš mūsų @cookiesandjulie Taip pat dalyvaujame įvairiuose renginiuose gyvai. Populiariausi skoniai kinta pagal sezoną, tačiau skrudinto sviesto su šokolado gabalėliais visada išlieka klasikinis bestseleris. Migdolų sviesto su cinamonu ir skrudintais migdolais bei levandų miško mėlynių sausainiai taip pat turi savo ištikimą auditoriją.
– Pasidalink, kiek laiko tokie sausainiai išsilaiko švieži? Gal yra kokių nors paslapčių ar patarimų, kaip juos ilgiau tokius išlaikyti?
Skaniausi sausainiai būna pirmąsias tris dienas, laikomi sandariame inde kambario temperatūroje. Jei kiek sukietėja, trumpai pašildykite orkaitėje – jie vėl taps lyg švieži. Kai kurie klientai juos net užšaldo ir paskui pašildo. Kaip ir daugelis sausainių,
Reikia tik drąsos pradėti. Kas blogiausia gali nutikti – išmoksi ko nors naujo ir, jei ką, bandysi dar kartą.
Būtent tai buvo postūmis, kurio man reikėjo.
jie gali išbūti ir gerokai ilgiau, svarbiausia laikyti sandariai.
– Kaip ir užsiminei, tavo sausainiai –amerikietiško stiliaus. JAV praleidote dešimt metų. Kaip tas laikotarpis pakeitė tavo požiūrį į maistą? Ar buvo sunku vėl priprasti prie lietuviško gyvenimo ritmo?
Gyvenimas Sietle (Vašingtono valstija) ir Albukerkėje (Naujosios Meksikos valstija) visam laikui praplėtė mano akiratį. Buvau apsupta Filipinų, Japonijos, Vietnamo, Tailando, Meksikos ir Indijos virtuvių skonių, vietinių kepyklėlių, kurios drąsiai eksperimentavo, ūkininkų turgelių, pilnų anksčiau neregėtų ingredientų. Tai privertė suvokti, kad maistas gali būti patirtis – kažkas, kas vienu metu teikia džiaugsmą, jaukumą, kūrybiškumą ir prisiminimus.
Grįžimas į Lietuvą buvo netikėtai lengvas. Myliu savo gimtuosius namus – kultūrą, skirtingus metų laikus, vietinius ingredientus. Žinoma, kai kurių JAV skonių čia trūko, bet tai paskatino išmokti juos gaminti patiems: naminius takus, tortilijas, fajitas, pad thai, karius, japoniškus omletus, humu-
są, marinuotus jalapenus… Tai mus padarė kūrybiškesniais ir išradingesniais.
– Daugelis grįžusių iš užsienio parsiveža idėjų, bet nedrįsta jų įgyvendinti. Kas tau buvo tas lemiamas postūmis žengti į priekį ir pradėti verslą dabar?
Ši akimirka įvyko Korfu saloje. Su vyru važiavome šiaurine salos dalimi ir netikėtai užsukome į mažytę parduotuvėlę, kuri priklausė vienam žmogui ir jis pardavinėjo rankų darbo kepinius. Nieko sudėtingo, nieko įspūdingo – tiesiog nuoširdus, apgalvotas darbas. Tai mane labai sužavėjo, pagalvojau, jei jis gali kurti kažką nedidelio, apgalvoto ir asmeniško – galiu ir aš. Supratau, kad nereikia idealios akimirkos, tobulo prekės ženklo ar tiksliai apgalvotų atsakymų. Reikia tik drąsos pradėti. Kas blogiausia gali nutikti – išmoksi ko nors naujo ir, jei ką, bandysi dar kartą. Būtent tai buvo postūmis, kurio man reikėjo. – Šalia sausainių turi ir kitą aistrą –chorą „Gospeljonai“. Kaip atradai dainavimą ir šią bendruomenę? Ką tau duoda chorinė muzika?
Dainuoju nuo ankstyvos vaikystės – baigiau Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklą su operinio dainavimo pagrindiniu dalyku, dainavau vaikų popmuzikos grupėje „Tu ir Aš“ bei gimnazijos jaunimo chore „Gaja“. Gyvendama Sietle prisijungiau prie vietinio choro. Kadangi visą gyvenimą harmonizavau ansambliuose, būtų sunku tiesiog nustoti dainuoti.
Grįžusi į Lietuvą tyliai tikėjausi rasti kažką panašaus ir profesionalaus. Vilniaus Universiteto Šv. Jonų bažnyčios choras „Gospeljonai“ buvo būtent tai, ko man reikėjo: šilti, atviri žmonės, mylintys muziką ir savo bendruomenę. Juk tai – tradicinė amerikiečių juodaodžių muzika, kuri kiekvieną kartą pakylėja ir išveda iš proto gerąja prasme. Manau, kad tai buvo lemtis, nes tokiu būdu jaučiuosi tarsi viena koja namuose JAV. (Šypsosi.) Man labai pasisekė, nes tai sukuria ryšį tarp buvusios ir dabartyje gyvenamos vietos.
Dainavimas, koncertavimas ir pasirodymai suteikia energijos ir pripildo tokio džiaugsmo, kurio niekas kitas negali su -
Manau, taip yra todėl, kad kepiniai yra emocija. Jie siejasi su vaikyste, jaukumu, šeimos virtuvėmis, šventėmis ir akimirkomis, kai kas nors pagamindavo ką nors tiesiog skanaus.
teikti. Artimiausi šventiniai koncertai, į kuriuos labai kviečiu – gruodžio 28 d. su Lietuvos simfoniniu orkestru LVSO salėje bei „Gospeljonų“ kalėdinis koncertas sausio 4 d. Šv. Jonų bažnyčioje. – Esu buvusi Jonų kalėdiniame koncerte – buvo labai gražu! Kad jau prakalbome apie šventinį laikotarpį, ar jo metu kepi kitaip – daugiau eksperimentuoji, renkiesi ryškesnius skonius, kvapus?
Sezoninis kepimas yra vienas mano mėgstamiausių! Kiekvienais metais eksperimentuoju su naujomis idėjomis. Šį sezoną išbandžiau obuolių sidro sausainį ir net tradicinių „candy cane“ saldainių įkvėptą variantą, bet galiausiai mūsų šventiniu skoniu tapo meduolių prieskonių sausainiai su namine karamele bei chai prieskonių sausainiai su espreso baltuoju šokoladu.
Tačiau sausainis, kuris man labiausiai primena Kalėdas, visada bus absoliuti klasika – šokolado gabalėlių „choc chip“. Taip pat niekad neatsisakyčiau sausainio su riešutais ar citrusiniais vaisiais… (Šypsosi.)
– Ar turi šventinių tradicijų, kurias parsivežei į Lietuvą? O ką lietuviško gamindavai gyvenant svetur?
JAV mano vyro šeima turėjo keistą, bet nuostabią tradiciją: per Kalėdas valgyti kinų maistą ir eiti į kino teatrą. Kadangi Lietuvoje rasti tikro ir skanaus kinietiško maisto nebuvo taip paprasta, mano vyras pats išmoko gaminti mongolišką jautieną ir ryžius, apkeptus su daržovėmis, kuriuos dabar kasmet įtraukia į mano šeimos šventinį meniu. (Šypsosi.)
Kai gyvenome JAV, aš jo šeimą supažindinau su aguonų pyragu, balta mišraine, silke pataluose, šakočiu ir tinginiu.
– JAV taip pat yra graži tradicija Kūčių vakarą palikti lėkštę sausainių ir stiklinę pieno Kalėdų Seneliui!
Tikrai tikiu šiuo stebuklingu, šiltu, žaismingu ritualu. Juk tai kažką sugrąžina į vaikystę ir kuria tas mažas, jaukias akimirkas, kurios daro šventes ypatingas. Manau, šią tradiciją pritaikysiu ir Lietuvoje. Kalėdos bus dar labiau laukiamos su naminiais sau-
sainiais Kalėdų Seneliui. Žinoma, reikia nepamiršti – nesvarbu, kiek sausainių padėsite, Senelis vis tiek pats nuspręs, ar buvote „naughty“, ar „good“. (Šypsosi.) Galbūt su „Cookie & Julie“ sausainiais Senelį būtų galima šiek tiek papirkti!
– Kaip manai, kodėl būtent kepiniai taip stipriai susiję su nostalgija ir prisiminimais? Manau, taip yra todėl, kad kepiniai yra emocija. Jie siejasi su vaikyste, jaukumu, šeimos virtuvėmis, šventėmis ir akimirkomis, kai kas nors pagamindavo ką nors tiesiog skanaus. Sviesto ir cukraus kvapas orkaitėje beveik universalus – jis mus sugrąžina į laikus, kai gyvenimas atrodė paprastesnis ir saldesnis. Vienas sausainis gali priminti močiutę, vaikystės namus, šventę ar net vietą, kurioje kadaise gyvenai. Nuostabu, kaip kažkas tokio mažo gali talpinti tiek prisiminimų.
– O ar kepsi kūčiukus?
Įprastai per kiekvienas Kalėdas kūčiukus kepa mano mama, tačiau tikiuosi, kad šiemet ir mane ji pagaliau pamokys savo slapto recepto. (Šypsosi.)
SKRUDINTO SVIESTO IR ŠOKOLADO GABALĖLIŲ SAUSAINIAI
12 sausainių reikės:
160 g sviesto
125 g šviesaus muskovado cukraus
70 g cukraus
7 g melasos
1 kiaušinis
5 g pieno
180 g kvietinių miltų
20 g speltos miltų
3 g sodos
1 g kepimo miltelių
2 g druskos
150 g juodojo šokolado gabalėlių
Jūros druskos dribsnių
Kaitinkite sviestą nedideliame puode ant vidutinės ugnies. Jis pradės burbuliuoti ir pamažu tamsėti. Kartkartėmis pamaišykite mediniu šaukštu. Stebėkite momentą, kai burbuliavimas nuslūgsta, o sviestas įgauna sodrią gintaro spalvą ir riešutinį, skrudintą kvapą – tuomet nukelkite nuo ugnies. Saugokite, kad sviestas nesudegtų. Leiskite atvėsti 25 minutes.
Skrudintą sviestą, muskovado cukrų, cukrų ir melasą plakite apie 20 sekundžių iki kol masė taps vientisa. Įmaišykite kiaušinį ir pieną.
Miltus, speltos miltus, sodą, kepimo miltelius ir druską sumaišykite atskirame inde, tada įmaišykite į sviesto masę per du kartus. Galiausiai įmaišykite šokolado gabalėlius. Dubenį uždenkite maistine plėvele ir palaikykite tešlą šaldytuve 45-60 minučių.
Suformuokite ~62 g rutuliukus. Galite kepti iš karto arba palaikyti šaldytuve 3 valandas arba per naktį.
Orkaitę įkaitinkite iki 180°C. Tešlos rutuliukus dėkite ant kepimo skardos, išklotos kepimo popieriumi, palikdami maždaug 5 cm tarpelius. Kepkite 11-12 minučių – sausainiai turi išsiplėsti, pakilti ir įgauti standesnį, bet dar vos žvilgantį paviršių.
Ištrauktus sausainius iš orkaitės pabarstykite jūros druska. Palikite 5 minutėms ant skardos, tada perkelkite ant grotelių ir leiskite visiškai atvėsti.
Ieškai išskirtinės dovanos – o gal metas palepinti save?
Žurnalisto darbas – ne tik kruopščiai rinkti bei tikrinti faktus, bet ir klausytis žmonių, jų nuomonių, istorijų.
Apie savo kelią į žurnalistiką, šios profesijos kasdienybę bei jaukų gyvenimą už kadro pasakoja „Delfi“ žurnalistė ir laidų vedėja Kristina Pocytė-Medutė.
– Kristina, jūsų kelias į žurnalistiką nebuvo įprastas – iš pradžių baigėte taikomosios tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kas paskatino šį karjeros posūkį ir kaip atradote savo pašaukimą žurnalistikoje?
– Ne aš suradau žurnalistiką – žurnalistika surado mane. (Šypsosi.) Tai, kad pasirinkau žurnalistikos studijas, buvo visiškas atsitiktinumas. Baigiant studijas dailės akademijoje galvoje ėmė kirbėti mintis, kad vis dar noriu mokytis. Ką? Nežinojau. Žinojau tik tai, kad trokštu žinių. Nusipirkau žurnalą, kuriame buvo surašytos visos įmanomos studijų programos, pasiėmiau žymeklį ir ėmiau versti lapus. Kai perskaičiau visą studijų programų sąrašą, perverčiau žurnalą dar kartą ir pamačiau, kad pasižymėjau tik dvi galimybes – viena jų buvo žurnalistika. Taip visai netikėtai ir įvyko šis pasirinkimas – dokumentus užpildžiau tik vienai studijų programai; arba žurnalistika, arba nieko. Ir
man pavyko. Tuo metu dar nesuvokiau, kas yra žurnalistika. Man visuomet patiko rašyti, ir dabar vis dar patinka. Mane tiesiog keri ta raidžių ir simbolių dėlionė.
– Esate ne tik žurnalistė, bet ir laidų vedėja. Kas jums pačiai arčiau širdies –rašyti ar kalbinti žmones laidose, tiesioginiame eteryje?
– Esu žurnalistė – nesvarbu, ar dirbu kadre, ar už kadro. Tad, mano atveju, nėra skirtumų tarp šių dviejų rolių. Nors rašymas išties žavi, tiesioginis eteris yra kita darbo pusė, kuria besimėgaudama atrandu save. Šis darbas tuo ir nuostabus, kad jame yra labai daug įvairovės. Čia nėra rutinos: keičiasi temos, pašnekovai, vietos. Taip darbą, kuris pats savaime yra dinamiškas, galima dar labiau praturtinti patirtimis – tiesioginėmis transliacijomis iš įvairių renginių, mitingų ar protestų. – Kas jums yra žurnalistika? Kaip įprastai (nors, tikiu, kasdien skirtingai) atrodo
jūsų darbo diena?
– Žurnalistika pirmiausia yra misija, o tik vėliau – gyvenimo būdas. Tai ne tas darbas, kur užvėrus duris gali pasakyti: „Viskas, diena baigta.“ Jei esi žurnalistas – esi smalsus, o jei esi smalsus – geri į save gyvenimą, nepaisydamas, ar tai rytas, ar vakaras. Lygiai taip pat ir temos –jos visada šalia. Pamatęs nutikusį įvykį negali užsimerkti ir nematyti, nes tavo darbo valandos jau baigėsi. (Šypsosi.) Tad ir darbo dienos būna labai įvairios. Kartais kalbinu pašnekovą, stovėdama dviejų šimtų metrų aukštyje įrengtoje stiklinėje apžvalgos aikštelėje. Kartais brendu per pievas paežerėse, ieškodama, ar ten nėra įrengtų nelegalių tvorų. Būna, visą dieną praleidžiu redakcijoje, rašydama tekstus ir besiruošdama kitoms laidoms. O kartais skubu į protestus, kur tiesiogiai kalbinu susirinkusiuosius ir niekada nežinau, ar jie bus malonūs, ar priešiški.
– Koks, jūsų manymu, yra žurnalistikos vaidmuo šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, ypač informacinio chaoso ir dezinformacijos kontekste? Ką, jūsų akimis, skaitytojai ir žiūrovai vertina labiausiai – greitį, kokybę, nuoširdumą?
– Šiuolaikiniame informaciniame chaose žurnalisto vaidmuo tampa svarbesnis nei bet kada anksčiau. Juk žurnalistai yra tie, kurie turi rinkti ir tikrinti informaciją, o tai nūdienoje tampa svarbiausiu įgūdžiu. Laikais, kai dažnas žurnalistu vadina bet ką, kas gali skleisti informaciją, laikytis pamatinių žurnalistikos vertybių yra dar svarbiau. Čia labai svarbu pabrėžti, kad vienpusės nuomonės reiškimas nėra žurnalistika.
Skaitytojams svarbu viskas – ir greitis, ir kokybė, ir nuoširdumas. Juk jei pamatome ką nors praskrendant danguje, jau čiumpame telefoną ir norime ten rasti žinutę, kas tai buvo; jei nesame mitinge, norime esamuoju metu viską pamatyti naujienų portaluose. Tad išlaikyti greitį, bet tuo pačiu neprarasti kokybės – milžiniškas iššūkis. Nuoširdumas taip pat svarbus. Žurnalistas šiuolaikiniame pasaulyje nebėra tolimas asmuo, dirbantis nepasiekiamoje redakcijoje. Dabar visus galima pasiekti per socialinius tinklus, parašyti žinutę, išsakyti savo nuomonę ir sulaukti atsako. Skaitytojai ir žiūrovai vertina viską ir tikrai jaučia, kai žurnalistas dirba nuoširdžiai.
– Dažnai girdime apie visuomenės nepasitikėjimą žiniasklaida. Kaip jūs asmeniškai prisidedate prie to pasitikėjimo kūrimo?
– Pasitikėjimas žiniasklaida kyla iš nuoseklumo, skaidrumo ir pagarbos auditorijai.
Visuomenė turėtų pasitikėti Lietuvos žurnalistais todėl, kad didžioji dalis mūsų kasdien dirba vadovaudamiesi aiškiomis profesinėmis vertybėmis. Mes tikriname faktus, suteikiame balsą skirtingoms pusėms, siekiame objektyvumo ir nemanipuliuojame . Savo ruožtu neskaičiuoju laiko – jei temai to reikia, stengiuosi išklausyti, perteikti visą kontekstą, o ne tik paviršių. Man svarbu, kad mano darbe matytųsi nešališkumas. Kiekvienas sąžiningai atliktas interviu bei patikrintas faktas – tai mažas žingsnis link stipresnio visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida. Apskritai, žurnalistika yra kova už visuomenės teisę į tiesą. Tai yra svarbiausia. Tam, kad ji būtų užtikrinama, būtina laikytis žurnalistinės etikos, teisingumo ir nešališkumo. Galbūt skamba banaliai, tačiau pamatinės žurnalistikos vertybės yra itin svarbios šiame darbe. Visame informaciniame triukšme jos tampa dar svarbesnės. Dabar, kai komunikacijos kanalu gali tapti bet kas, žurnalistų darbas tampa dar prasmingesnis. Ir sudėtingesnis. Įtaigus melas visuomenei dažnai regisi patrauklesnis už tiesą.
– Kokia Kristina yra tada, kai nusivelka profesinį rūbą ? Ar lieka laiko pomėgiams, artimiesiems? Galbūt turite tam tikrų mažų ritualų, kurie padeda atsitraukti nuo naujienų srauto?
– Esu ta pati Kristina tiek darbe, tiek namuose. Vienodai mėgaujuosi tuo, ką veikiu – nesvarbu, ar redakcijoje ar laisvalaikiu. (Šypsosi.) Kaip ir darbe mėgstu daug ką išbandyti, taip ir laisvalaikiu ieškau naujų patirčių. Dažnai prisimenu dailės akademijoje įgautus įgūdžius ir vis ką nors piešiu, pinu, klijuoju,
sodinu. Mėgstu gaminti, ką nors marinuoti. Taip pat vis dar labai patinka mokytis, tad visai neseniai baigiau magistro studijas Vilniaus universitete. Šiltuoju sezonu negaliu būti be gamtos – miškai ir ežerai tampa vieta, kurioje paliekamas visas stresas ir įtampa.
– Tikiu, kad kasdien tenka bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Ko išmokote apie žmones ir save per dešimt žurnalistinio darbo metų?
– Dažnai po laidų filmavimų pagalvoju, kad to niekada nebūčiau dariusi, jei nebūtų įjungta kamera ir to nereikėtų laidai. Nežinau, kodėl, bet objektyvas suteikia ypatingų galių. (Šypsosi.) Ir drąsos! Pastaraisiais metais vykę protestai ne visuomet buvo draugiški – vienas jų baigėsi riaušėmis; vis dėlto, dirbdama juose ir kalbindama žmones nejaučiau baimės. Paprasčiausiai dirbau savo darbą. Tos nepamatuojamos drąsos kartais prireikia ne tik protestuose – per šį dešimtmetį gilinausi į pramogų, švietimo, aktualijų ir politikos temas. Rodos, ar gali būti dramos švietimo temose? Gali! Teko į Švietimo ministeriją lipti per langą. Suvokiau, , kad nėra nei baimės, kurios nebūtų įmanoma įveikti prieš objektyvą, nei pašnekovo, kurio nebūtų įmanoma prakalbinti.
– Jei šiandien jaunas žmogus jums pasakytų „noriu būti žurnalistu“, ką jam atsakytumėte?
– Būk! Tai pats įdomiausias kelias. Bet ar jis tikrai tau skirtas, sužinai tik pasimatavęs šiuos batus. Knygose galima paskaityti, paskaitose – išgirsti, bet tik praktikoje – patirti. Turi ateiti, pabandyti ir suprasti. Kviečiu pamėginti.
„Negalime gyvenimo pripildyti dienomis, bet galime dienas pripildyti gyvenimu“, –kalbėdama apie naująjį „Lamų slėnio“ projektą – patirčių klubą – sako jo kuratorė ir kūrybos vadovė Rita Paškevičienė . Pagrindinė kitais metais startuosiančio klubo idėja – puoselėti gyvą bendravimą, suburti bendraminčius, vystyti kūrybiškumą ir klubo nariams pasiūlyti vis kitaip praturtinančias patirtis.
– Rita, papasakok, kokia yra naujojo „Lamų slėnio“ patirčių klubo idėja?
– Pagrindinė klubo idėja – gyvas bendravimas. Mano manymu, „Lamų slėnis“ yra subūręs analogų Lietuvoje neturinčią bendruomenę. Leidinys atspindi kokybę, turi viziją, įkūnija savitą estetiką ir energiją, gyvenimo būdą, norą pažinti. Kūrėme iniciatyvą, kuri leistų lamų skaitytojus pamatyti dažniau, sutikti juos gyvai. Taip pat leisti jiems pažinti vieniems kitus bei drauge patirti kažką naujo, įkvepiančio ir netikėto.
– Ar tiesa, kad šis klubas galėtų padėti žmonėms atsitraukti nuo ekranų ir vėl sugrįžti prie gyvo, tikro kontakto, bendrų –ir dėl to dar ypatingesnių – patirčių?
– Be abejonės – taip. Gyvos patirtys ir bendrystė yra ir mano didžiausia motyvacija imtis tokio projekto. Ar pastebėjote, kaip dažnai renginyje ar gatvėje sutikus žmogų, kurį „pažįsti“ socialinėse medijose, įvyksta toks keistumas, lyg abejotum – pažintis tikra ar ne? Sveikintis? Kalbėtis? Dauguma mūsų socialinėse platformose dalijasi labai privačia, asmenine informacija, todėl, rodos, apie žmogų žinai tiek daug, bet tuo pačiu –jis tau tarsi svetimas. Nes gyvo bendravimo nepakeis niekas. Jis tikras. Jis turi gyvas išraiškas, emocijas, grįžtamąjį ryšį, galiausiai – akių kontaktą.
– Kaip manai, kuo tvirta, sąmoninga bendruomenė žmogui, visuomenei tokia svarbi?
– Yra aibė tarptautinių tyrimų, atskleidžiančių paprastą tiesą – pilnavertiškam ir laimingam gyvenimui žmogui reikia žmogaus. O tiksliau – socialinio santykio. Kiti žmonės virsta tarsi tam tikrais mūsų gyvenimo liudininkais. Sąmoninga bendruomenė leidžia jos nariui atsiskleisti, vystyti kūrybiškumą, skatina veikti, pažinti, kuria emocijas. Kitaip tariant – leidžia ne egzistuoti, o gyventi.
– Kokios numatytos klubo veiklos, susibūrimai, temos?
– Klubo susitikimai vyks skirtingais formatais. Visų jų tikslas – suburti bendraminčius, su laiku pažinti jų veidus ir atrasti jų istorijas. Didžioji dalis susibūrimų bus skirti
tam tikroms patirtims ir atradimams. Ekskursijos, mokymai, susitikimai, bendri pusryčiai, pasivaikščiojimai galerijoje, žygiai, kino seansai su aptarimu ir pan. Norime, kad temas diktuotų pats gyvenimas, o jos, tikiu, bus įvairios. Tai, kas bendruomenei bus tuo metu aktualu.
Kita dalis susitikimų bus kiek kitokio formato ir kvies susiburti uždaruose renginiuose – puiki proga iš arti pažinti vis kitas ypatingas asmenybes. Didžioji dalis tokių susitikimų vyks vakarienių formatu. Taip pat jau kitais metais turiu tikslą pakviesti narius į pirmą bendrą kelionę į užsienį.
– O kaip užtikrinti, kad klubo nariai jaustųsi įtraukti ir girdimi, o ne tik pasyvūs dalyviai?
– Manau, tai užtikrins gyvas bendravimas.
Norime, kad „Lamų slėnio“ klubo renginiai ir susitikimai būtų vieta, kur žmogus nebijotų ateiti vienas ir žinotų, kad nebus vienišas.
Tikiu, kad žmonės sąmoningai jungdamiesi į klubą išreiškia norą įsitraukti į bendras veiklas ir dalytis patirtimis. Visuomet ieškosime atgalinio ryšio. Tikiu, kad „Lamų slėnio“ bendruomenėje yra begalė įdomių asmenybių, kurios ir diktuos ateinančių susitikimų temas ir formatus. Norime, kad tai būtų erdvė sutikti, atsiskleisti, pažinti kitą ir jo istoriją.
– Pasidalink, kas gali tapti šio klubo nariais ir kaip veiks jo narystės modelis?
– Tapti klubo nariu gali absoliučiai kiekvienas, kuriam artimos „Lamų slėnio“ komunikuojamos vertybės, idėjos ir gyvenimo būdas. Stojimo mokestis yra vienkartinis, jokių mėnesinių narysčių, papildomų mokėjimų nėra, o visi susibūrimai bus skirti tik klubo nariams.
– Kokią ilgalaikę viziją matai šiam klubui – kaip jis galėtų augti ir kokį poveikį palikti savo nariams bei platesnei bendruomenei?
– Norime, kad „Lamų slėnio“ klubo renginiai ir susitikimai būtų vieta, kur žmogus nebijotų ateiti vienas ir žinotų, kad nebus vienišas. Skatiname dalyvauti, sutikti naujus žmones, pabendrauti už savo burbulo ribų, apsikeisti patirtimi bei užmegzti naujas pažintis ir ryšius. Kaip skambėjo vienas iš neseniai mano švęsto gimtadienio palinkėjimų – mes negalime gyvenimo pripildyti dienomis, bet galime dienas, kurios mums duotos, pripildyti gyvenimu. Tokia ir yra toji nepaprastai paprasta „Lamų slėnio“ patirčių klubo vizija.
ISTORIJA, GIMUSI IŠ MEILĖS
Nuotraukos: ASKO archyvas
Šiemet buitinės technikos gamintojas ASKO švenčia savo 75-ąjį jubiliejų. Tai gerokai daugiau nei sukaktis. Tai – septyniasdešimt penkerius metus trukusi kelionė, apjungianti skirtingų šeimų istorijas, laikmečius, technologinius pokyčius bei naujai besiformuojančius vartotojų poreikius. Nuo pirmosios skalbyklės, sukurtos mažame Švedijos kaimelyje šeštojo dešimtmečio pradžioje, stengiantis pagerinti kaimo moterų buitį, iki pažangiausių XXI a. virtuvės ir skalbimo sistemų – ASKO istorija liudija pagarbų santykį su praeitimi, meilę ir rūpestį žmonėms, dėmesį kokybei ir pažangiausią inžinerinį tikslumą.
ASKO istorija prasidėjo 1950-aisiais Švedijoje, Jungo kaime, jaunam ūkininkui Karlui Erikui Anderssonui stebint, kaip jo motina diena po dienos rankomis skalbia drabužius šaltame vandenyje. Noras palengvinti jos darbą tapo pirmuoju ASKO impulsu – Anderssonas sukūrė skalbyklę: tvirtą, stabilų, patikimą įrenginį iš ketaus ir nerūdijančio plieno. Jis skalbė švariau, naudojo kur kas mažiau energijos, galėjo pašildyti vandenį ir gręžti – analogų tokiam įrenginiui nebuvo. Stulbinantis rezultatas leido Karlui Erikui įkurti pasaulinio lygio inžinerijos ir gamybos centrą čia pat, savo šeimos ūkyje. Tai buvo ne tik prietaisas, bet meilės bei pagarbos gestas – motinai, žmogui ir aplinkai. Vis dėlto ASKO šaknys siekia dar giliau – 1918-ųjų Suomiją, kai kompanija ėmė kurti baldus. Vadovaujama Aukusti Asko-Avonius, ASKO buvo puikiai žinomi ir atpažįstami baldų gamintojai dėl itin savito, minimalistinio, funkcionalaus ir elegantiško dizaino. Tokie kūrėjai kaip Ilmari Tapiovaara, Maija Heikinheimo ar Eero Aarnio turėjo vizionierišką požiūrį ir savo darbais suformavusio ne tik Suomijos, bet ir visos Europos interjero dizaino kryptį. Jie
kūrė objektus, idealiai balansavusius tarp formos ir funkcijos – tai vėliau tapo pamatinėmis ASKO buitinės technikos kūrimo vertybėmis.
Esminiu momentu ASKO istorijoje laikomi 1988-ieji metai, kai Švedijos buitinės technikos padalinys iš Jung kaimelio susijungė su Suomijos baldų gamybos įmone. Šis susijungimas leido suvienyti švedišką inžinerinę preciziką ir suomišką dizaino rafinuotumą, sukurdamas prekės ženklą, kurio gaminiai įkūnijo tiek techninį patikimumą, tiek estetinį minimalizmą.
Šiandien ASKO buitinė technika yra tapusi kokybės, inovacijų ir tvarumo sinonimu. Įmonės asortimente – indaplovės, orkaitės, gartraukiai ir šaldytuvai; taip pat – „Scandinavian Laundry Care 2.0“ linijos sprendimai: skalbyklės, džiovyklės ir džiovinimo spintos. Daugybę pagyrų susižeriantis ASKO produktas – „Celsius Cooking“ indukcinė kaitlentė, leidžianti tiksliai kontroliuoti temperatūrą ir sinchronizuoti įrenginį su puodais bei keptuvėmis, turinčiomis šilumos jutiklius. Kiekviename savo gaminyje ASKO siekia kurti kuo draugiškesnius aplinkai sprendimus, o išteklius naudoti pačiu atsakingiausiu būdu. Šio prekės ženklo įrenginiai išsiskiria vandens ir energijos taupymu, o jų ilgaamžė konstrukcija užtikrina tikrą, pagrįstą ir laiko išbandymus atlaikantį tvarumą.
Kiekvieną savo darbo dešimtmetį ASKO nuosekliai laikosi kadaise duoto pažado: kurti atsakingus buities sprendimus, kurie puoselėtų skandinavišką paveldą ir palengvintų kiekvieno mūsų kasdienybę. Prieš jus – ne tik buities prietaisas, atliekantis savo funkciją, bet ir septyniasdešimt penkeri metai istorijos, prasidėjusios iš meilės ir vis dar rašomos su ja.
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Atminties architektūra
Prieš ketverius metus architektė, grafikos dizainerė Aistė Tarutytė ir baldų studijos „jot.jot“ bendraįkūrėjas Jurgis Garmus įsigijo seną lietuvišką sodybą Dzūkijos miškuose. Atkurti trobą bei kitus pastatus jie nusprendė patys, kiek įmanoma saugodami vietos kontekstą ir daug ką statydami savomis rankomis. „Mūsų profesijos ir patirtys leidžia jausti erdvę, tūrius, tačiau man, kaip architektei, liaudies architektūra buvo naujas laukas – teko važinėti po kaimus, ieškoti literatūros, kalbėtis su žmonėmis“, – sako Aistė. „Visgi gilų ryšį su šia vieta pajutome iš karto“, – priduria Jurgis.
– Aiste, Jurgi, susitinkame Dzūkijoje, jūsų sodyboje – kiek laiko turėjo prabėgti, kad rytinę kavą galėtumėte virti būtent čia? Jurgis: Nepamenu, kad būčiau pradėjęs dieną be kavos, virėme ją nuo pat pirmosios, tik teko išbandyti įvairesnių ruošimo būdų. Įsigijus šitą vietą, čia nebuvo jokių patogumų: nei elektros, nei vandens, pasidaryti kavą užtrukdavo ilgiau. Pirminės buvo ruošiamos ant laužo, virdavome iš greta tekančio šaltinio vandens, o vėliau vis lengvėjo – generatorius, elektra, virdulys, kavos aparatas... Bet tikrai labiau įsiminė tos pirmosios. (Šypsosi.)
– Ar ilgai brandinote idėją puoselėti savo sodybą ir kaip radote būtent šią?
Jurgis: Mano tėvai turi vasarnamį Molėtų rajone, Labanoro girioje, ten leidau laisvą laiką nuo tada, kiek save atsimenu. Susipažinus su Aiste, važiuodavom ten kartu savaitgaliais netgi gerokai dažniau nei mano tėvai. Vykdavome ir žiemą, net pačiais niūriausiais orais, nors namukas tam nepritaikytas. Ir nuobodu nebūdavo – vis ką nors sugalvodavom.
Taip susiklostė, kad vienu metu pardaviau verslą ir dalį pinigų nusprendžiau skirti vietai gamtoje. Aistė palaikė, taip ir pradėjome paieškas. Prasukome tikrai daug kilometrų. Pradžioje norėjosi arčiau Kauno, kur yra pagrindinis būstas, bet Kauno apylinkėse gamta gan skurdi, gražiausios vietos parduodamos nebuvo. Taip ratas plėtėsi, vienu metu užkabinome Dzūkiją, kuri man buvo žinoma tik iš geografijos pamokų. Labai patiko, nusprendėme toliau ieškoti tik šiame regione.
Važiuodavome apžiūrėti net tų skelbimų, kur jau buvo aišku, kad vieta ne mūsų, bet su mintimi pažinti dar nematytą kaimą ar apylinkę, su viltimi užkalbinti vietinį, kuris galbūt ką nors žinos. Taip ir susiklostė – šios vietos skelbime nebuvo. Vieta buvo labai apleista, bet tai netrukdė pamatyti potencialą. Kertiniai dalykai buvo: privatumas, nesimato ir nesigirdi kaimynų, miškas, seni medžiai, upelio ir Merkio santaka, pasivaikščiojęs per pušyną prieini ir ežerą. Troba buvo pakrypus, bet, atrodė, padažysim langus, pakeisim stogą ir vasarosim. Apsisprendėme per pusvalandį: pabraidėm po nepjautą žolę, suvalgėm sumuštinį prie upės ir buvo nuspręsta.
Miesto žmogus vis skuba, bando kažkur spėti... Aš irgi čia toks atvažiavau. Galbūt ši vieta, gal pažintis su Džiugu, gal ir asmenybiniai lūžiai karantino metu sukūrė daugiau pasitikėjimo ir atsipalaidavimo viską tvarkant.
Aistė: Pasąmoningai artėjome prie šito tikslo, tačiau karantinas, kaip ir daugeliui, buvo lūžis, kai iš tiesų galėjome sau leisti daugiau laiko praleisti gamtoje. Iš vienos pusės galima sakyti, kad šią vietą atradome atsitiktinai, tačiau kad tai įvyktų, tikrai ilgai ieškojome. Jurgiui patinka žvejoti, man – grybauti. Todėl man svarbus buvo miškas, Jurgiui – upė. Kaip Jurgis minėjo, Dzūkiją kaip kraštą atradome atsitiktinai, abu neturime čia jokių šaknų, bet papirko gamta, o vėliau ir sutikti žmonės, susiformavusios bendrystės. – Nupasakokite sodybos viziją – nuo lauko erdvės sprendimų iki smulkių detalių. Kas jums buvo svarbiausia – pačios erdvės jausmas, šviesa, vietos autentiškumas, gamtos pojūtis?
Aistė: Man svarbiausia yra erdvė ir aplinka, visa kita galima kažkiek pakeisti. Sodybą įsigijome su visais trimis čia esančiais pastatais – didelių tūrinių pokyčių nebuvo. Norėjome vietos autentiškumo, tad architektūroje išlaikėme šiam kraštui būdingus elementus. Lauko erdvėje sprendimus priimti gana sunku, nes kiekvienas atsiradęs objektas gali patapti svetimkūniu. Kasmet pavasarį, kai kiemas po žiemos tampa tuščias ir plačiai matomas, kyla daugiausiai minčių – tada geriausiai pasimato, kokias erdves įveiklinti, o galbūt kaip tik atiduoti gamtai.
Pastebėjus, kiek daug naujų gyventojų atsikelia į kaimus, žinant poreikį, praėjusiais metais kartu pravedėme ekskursiją „Senųjų tradicijų derinimas su šiuolaikine statyba“. Planuojame kartoti, padaryti tęstinį tokių ekskursijų ciklą. Ankstyvoje stadijoje pamatyti, kiek skirtingų kelių galima sekti, pasitikrinti savo planuotus sprendimus, manau, bus labai naudinga tiems, kas dar tik pradeda atkūrinėti sodybas.
Antrą įtaką sodybos vizijai padaręs veiksnys buvo vietovė – pradedant tuo, kad, pirmiausia, esame Lietuvoje, Dzūkijos nacionaliniame parke, baigiant pačiu sklypu. Miesto žmogus vis skuba, bando kažkur spėti... Aš irgi čia toks atvažiavau. Galbūt ši vieta, gal pažintis su Džiugu, gal ir asmenybiniai lūžiai karantino metu sukūrė daugiau pasitikėjimo ir atsipalaidavimo viską tvarkant.
Supratau, kad nacionalinio parko reglamentas nėra ribojimai –tai suvokiu kaip apsaugą, garantą, kad vieną rytą kaimynystėje neišdygs „trauklapių terasų“ kotedžiukų kvartalas. Mūsų langai maži, o troba, nors statyta prieš keletą metų, atrodo, lyg čia stovėtų jau šimtą. Ir laiką čia leidžiame panašiai kaip tais laikais – visą dieną būname lauke, sutemus einam į vidų. Tamsu visur vienodai – ar už didelio, ar už mažo lango. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad troba savo kontekste yra proporcinga, nebandėme rasti spragų reglamente, nors vietos improvizacijai šiek tiek ir palikta.
Trečiasis veiksnys – aplinka, kurioje augau. Man pasisekė augti
Jurgis: Vizija užaugo po truputį. Sakyčiau, didžiausias lūžis įvyko tada, kai susipažinau su keramiku Džiugu Petraičiu – dabar jis geras mano draugas. Man jis lyg žmogus iš kitos planetos, gerąja prasme. (Šypsosi.) Jo etnografijos žinių bagažas itin didelis, be to, jis ne tik teoretikas, turi ir gerą akį, skonį bei labai geras rankas. Be viso to, dar yra ir pedantas, tad nuvykęs pas jį gali ne tik daug išgirsti, bet ir pamatyti.
name, kuris pastatytas dar tėvo senelio, tarpukariu, tais laikais, kai detalės buvo svarbios, o aš visada turėjau joms smalsumo. Vaikystėje vasarodavome senoje troboje – su moliuotu pečium, o durų rankenos ten buvo dar įdomesnės nei Kaune, vadinamos „klemkomis“. Būdamas vaikas galėjau ilgai spaudinėti jų liežuvėlį stebėdamas, kaip kitoj durų pusėj kilnojasi skląstis. Vėliau tėvai pasistatė vasarnamį ir tokių smulkių statybos detalių ten jau nebuvo. Dabar spaudinėju tokį patį savų durų liežuvėlį. (Šypsosi.)
Ką tikrai nuodugniai planavom, tai pagrindinę trobą. Daugiausiai mąstė Aistė – stumdė tuos centimetrus, kad viskas tilptų kaip norisi, na, o man buvo svarbiau pats statybos būdas. Norėjau, kad tai būtų rąstai, sukirsti rankiniu būdu kaip seniau, o ne kokie leisti per stakles, frezuoti ar tekinti. Norėjau, kad medžių kamienai liktų kaip augę, matytųsi, kur yra plongaliai ir storgaliai, išlinkiai. Dabar, žiūrėdamas į suręstą sieną, aš matau turtingesnį paveikslą, linijų įvairovę.
Ūkinių pastatų liesti neplanavome, jie nebuvo geros būklės, bet atrodė, kad kol statysime trobą, tai bus puiki vieta laikyti statybines medžiagas. O tada atėjo neeilinė žiema, kai gausiai snigo ir
šalo, sniegas buvo kibus – lūžo ir medžiai, ir ūkinių pastatų stogai. Kadangi nesinorėjo jų prarasti, teko atstatinėti. Senasis tvartas dar nebaigtas, planuoju ten turėti mini dirbtuvėlę, laikyti traktorių. Kai įrengsim palėpę, bus vietos svečiams. Kluonas jau dabar virto kaimo „loftu“. Kluono pastatas nešiltintas, rąstai su tarpais –taip seniau darė sąmoningai, kad oras ventiliuotųsi ir šienas geriau džiūtų. Nors kluone taip pat keli darbai nebaigti, jau keletą metų ten sėkmingai vasaroja mūsų draugai ar lietingesniu oru sulenda didesnė kompanija.
– Aiste, esi sakiusi, kad klaidos architektūroje kainuoja per daug. Ar čia, sodyboje, leidote sau klysti? Kaip apskritai jūsų abiejų profesinė architektūros ir dizaino patirtis pasitarnavo čia kuriantis?
Aistė: Kadangi esame patys savo užsakovai, tai klaidas galime ir dovanoti. Nestatėme visko greitai, turėjome laiko apsvarstyti, pasimodeliuoti variantus ir priimti sprendimus, kas turbūt ir leido tų klaidų išvengti.
Galbūt pradžioje iš nežinojimo esame paskubėję ir tam tikrų
detalių neišjautę iki galo, bet negalėčiau pasakyti, kad padarėme esminių klaidų. Manau, mūsų profesijos ir patirtys leidžia mums jausti erdvę, tūrius. Visgi man, kaip architektei, liaudies architektūra yra nepažintas laukas, turėjau skirti laiko pavažinėti po kaimus, pavartyti literatūrą, pasitarti su žmonėmis. Nebuvo viskas iš pajautimo, nes tas pajautimas dar nebuvo susiformavęs. Be to, liaudies architektūra turi daug dekoratyvumo, o tai mano profesiniuose projektuose yra gana reta.
– Jurgi, Aistė užsiminė, kad įgriuvus stogui tu pats ne vieną objektą perstatei savo rankomis?
Jurgis: Vienas perstačiau tik tvartą: išardžiau, padariau naujus pamatus, surinkau atgal senus rąstus, pakeisdamas nebetinkamus naujais, surenčiau ir naują stogą, bet ten dar laukia vidaus darbai. Apskritai sodyboje dirbau daug – vienu metu praktiškai čia gyvenau. Pagrindiniam namui pamatus irgi dariau pats, klojau stogo dangą, mūrijau kaminą, dėjau langus, gaminau apvadus, daug visko... Tačiau rąstus sukirto vienas geresnių Lietuvos meistrų, kuris taip pat statė ir etnografinį Ežerų žvejybos muziejų Mindūnuose, Molėtų rajone.
– Kaip jums pavyko suderinti asmeniškumą su funkcionalumu? Kiek čia tradicinio lietuviškumo ir kiek jūsų pasaulėžiūros, šiuolaikinio dizaino?
Jurgis: Šiuolaikinio dizaino kiekis čia artimas nuliui. Kartais jaučiuosi, lyg asmenybė būtų susidvejinusi... (Šypsosi.) Miesto būstas gerokai skiriasi nuo mūsų būsto gamtoje. Vienintelis panašumas, kad abu išlaiko savo vietos kontekstą, tačiau juos abu paliekam kaip atskirus pasaulius – čia, sodyboje, net ir indai kiti, gal net ir kitaip rengiesi.
Darant remontą tarpukariniame bute buvo atkurtas senas parketas, lubų kampų užapvalinimai, o čia esame vietoje, kur parketui vietos nėra, jis čia atrodytų keistai. (Šypsosi.) Žinoma, nėra taip, kad sodyboje mes vaikščiojame asla, atkūrinėjame etnografiją pamindami esminius šių dienų poreikius – norisi troboje ir vonios, ir kad šiltų grindys. Visgi trūkęs ar skilęs medinis baldas mieste prašosi būti keičiamas arba remontuojamas, o čia tai yra puošmena. Natūralios medžiagos gražiai dėvisi. Be galo džiaugiuosi gavęs kokį šimtametį lietuvišką baldą, suremontuoju tik būtinas vietas, tarkime, pakeičiu lūžusią ar išpuvusią dalį, stengdamasis palikti
Buvimas gamtoje atrakino mano smalsiąją pusę, pradėjau daugiau ieškoti, klausyti, pamatyti. Vaikystėje neturėjau galimybių daug laiko taip būti, augau ant betono, niekas man neskiepijo meilės gamtai. Tad ši meilė atėjo lėtai, užtikrintai, dabar čia jaučiuosi komfortiškai, ramiai.
paviršius, kurie poliruoti alkūnėmis ar užpakaliais – taip nepadaro jokios staklės.
Aistė: Sunku pasakyti, kas būtų buvę, jei viską būtume pradėję tuščiame sklype – galbūt būtume nuėję ir kitu keliu, su mažiau tradicijos. Kadangi nusprendėme išlaikyti pastatus juos atstatydami, tai palengvino situaciją. Esame nacionaliniame parke, tad interpretacijos architektūrai nebuvo daug. O ir nežinau, ar patys tos interpretacijos čia norėjome. Kadangi pagrindinį namą rekonstravome, jo dydis pakito minimaliai. Jei būtume statę naują, galbūt jis būtų buvęs didesnis. Kita vertus, nesame ūkininkai, tad kluonas ir tvartas nenaudojami pagal pirmines paskirtis. Kaip Jurgis minėjo, kluonas tapo vasariniu pastatu, o tvartą paskyrėme sandėliavimui ir būsimoms Jurgio dirbtuvėms – vietos užtenka viskam. Apskritai daugiausiai laiko praleidžiame lauke.
– Ar yra daiktų, kurie atvyko kartu su jumis iš miesto ir čia įgavo kitą reikšmę?
Jurgis: Spintos, stalai, kėdės, suolai – didžioji dalis daiktų yra seni, iš skelbimų. Ieškome tik lietuviškų daiktų, kuriuos darė geri senieji meistrai tuomet, kai žmonės dar niekur neskubėdavo, mediena būdavo rinktinė, džiovinama natūraliai. Daiktus, kurie reikalingi šiandienai, tačiau seniau neegzistavo, tenka gaminti, bet motyvus vis tiek pritaikome.
– Kaip pasikeitė judviejų santykis su erdve – nuo pirmųjų dienų iki dabar?
Jurgis: Man čia buvo gerai nuo pat pradžios – migruojant tarp Kauno ir sodybos iš mano veido mimikos nebūdavo sunku nuspėti, į kurią pusę važiuoju. (Šypsosi.) Gamtoje mažai dirgiklių, visi darbai yra fiziniai, o nuovargis – toks, kuris gerina miegą. Kuo daugiau kampų apeini, pakrapštai, tuo ta vieta savesnė. Su miestu tiltų nedeginam, bet tikrai gali būti, kad vieną dieną šis būstas bus pagrindinis, o į miestą užsuksim rečiau.
– Ką jums apskritai reiškia būti gamtoje?
Aistė: Čia laikas sulėtėja. Buvimas gamtoje atrakino mano smalsiąją pusę, pradėjau daugiau ieškoti, klausyti, pamatyti. Vaikystėje neturėjau galimybių daug laiko taip būti, augau ant betono, niekas man neskiepijo meilės gamtai. Tad ši meilė atėjo lėtai, užtikrintai, dabar čia jaučiuosi komfortiškai, ramiai.
Jurgis: Nemanau, kad esame išskirtiniai, visiems žmonėms gamta reikalinga. Čia viena mažiausiai apgyvendintų vietovių Lietuvoje, dideli miško masyvai, ore daug deguonies, tad miegi gerai, žvaigždės ryškios, triukšmo mažai.
Aistė: Kadangi turiu galimybę dirbti nuotoliu, vasaromis čia leidžiu kiek galima daugiau laiko. Nesu pavargusi nuo miesto, priešin-
Aistė: Tikriausiai jei nebūtume gerai jautęsi čia pirmąkart atvykę, nebūtume ir įsigiję šios sodybos. Abu turime gana gerą intuiciją ir nesunkiai galime vizualizuoti, kaip kas galėtų būti įgyvendinta. Daug laiko čia praleisdavome nuo pirmųjų dienų, prisijaukinom erdvę. Būdavome čia visais statybų laikotarpiais, todėl to esminio lūžio ir nebuvo, viskas klostėsi palaipsniui. Tačiau jaučiu, kaip santykis gilėja, kai supranti, kiek asmeninio laiko ir darbo sudedi.
Nesu pavargusi nuo miesto, priešingai, žongliravimas tarp vietų ir leidžia man mėgautis abiem. Tik su laiku svarstyklės sveriasi į gamtos pusę, norisi čia būti vis daugiau ir tam nesipriešiname.
gai, žongliravimas tarp vietų ir leidžia man mėgautis abiem. Tik su laiku svarstyklės sveriasi į gamtos pusę, norisi čia būti vis daugiau ir tam nesipriešiname. Vis dėlto nesame užsirakinę, mėgstame motociklu vakarais išvažiuoti be plano, sustoti kur nors išgerti kavos, pavažinėti po aplinkinius kaimus ar miestelius, aplankyti draugus.
– Stebėdama jūsų kasdienybę susidariau įspūdį, kad jums svarbus maisto gaminimas – mačiau daug uogų ir grybų, vakarienių su draugais, rauginimo akimirkų. Ar nesuklydau?
Jurgis: Yra to, bet negalėčiau sakyti, kad esame gurmanai. Kai susirenka daugiau žmonių, patinka gaminti kieme ant ugnies didesniuose induose, kepti kiaušinienę iš 20 kiaušinių ar miltinius blynus didelėj špižinėj keptuvėj. Pietums dažnai verdame žuvienę ar voveraičių sriubą, plovą. Kai liekam dviese, dažniau gaminam paprasčiau.
Aistė: Iš tiesų, būdami mieste maisto ruošai neskiriame itin daug laiko, tačiau sodyboje į gaminimą įtraukiami visi. Daug eksperimentuojame, tai tampa savotišku dienos ritualu, būdu laiką praleisti kartu. Nenustebinsiu, bet grybų sezonas man yra mėgstamiausias. Šios sodybos kvapas – namai, kvepiantys džiovintais baravykais. (Šypsosi.)
– O kaip keičiasi jūsų gyvenimo ritmas su metų laikais? Ruduo čia kitoks nei vasara?
Jurgis: Jeigu kalbame apie rudenį, kai sausa, dienos dar nelabai šaltos, saulėtos ir dygsta baravykai, man tai vienas maloniausių sezonų. Rudenį draugai lanko rečiau, gal tuo metu ir darbų pasidaro daugiau.
– Rodos, kad gyvenimas sodyboje yra nenutrūkstantis procesas – vis norisi ką naujo sukurti, išdaiginti, pastatyti. Kokios idėjos ar projektai sukasi kiekvieno galvoje?
Jurgis: Oi, idėjų tikrai yra. Bus dar pirtis, rūkykla, rūsys, kelios tvorelės, sodinsis medžiai, tačiau kol kas norisi pabaigti, kas pradėta. Troboje dar daug dalykų trūksta, norėtųsi įsiruošti dirbtuvėlę, kad visi įrankiai turėtų savo vietas. Laikas bėga ir matau, kaip atsiranda dalykų, kuriuos reikės daryti jau antrą kartą, pavyzdžiui, pakeltas lysves – jau mačiau sutrūnijusį kampą.
Aistė: Jurgis visada turi daug idėjų, o man labiau patinka, kai užbaigiami pradėti darbai ir tada galvojama apie naujus. Norėtųsi pasibaigti namą, kad galėtume čia patogiai gyventi ir dirbti visus sezonus. Nors draugai jau dabar kluone leidžia laiką komfortiškai, norisi pabaigti keletą smulkmenų ir nuomoti jį žmonėms, kuriems taip pat patinka pabūti tokioje aplinkoje. Kai tai įgyvendinsime, pasvajosiu apie didelį daržą, šiltnamį ir daržininko namelį, kur galėčiau praleisti daugiau laiko.
Aistė: Vasaros sodyboje būna pilnos žmonių, veiksmo, dienos savaime bėga atostogų ritmu, patys mažiau dirbame. Visgi mums abiem patinka čia būti ir kitais metų laikais. Rudenį viskas nurimsta, liekame dviese, žiemą galime lėtai ką nors restauruoti, pagalvoti, ko dar trūksta, planuotis darbus kitam sezonui. Man asmeniškai labiausiai patinka ankstyvas pavasaris, kol viskas dar miega, bet jau galiu po truputį galvoti, kaip norėčiau, kad kas nors atrodytų vasarą.
Vartydama knygą „My Last Supper“, kurioje garsiausi pasaulio šefai atvirai pasakoja, koks būtų jų paskutinis gyvenimo valgis, susimąsčiau ir aš – o koks būtų manasis? Įkvėpta neįtikėtinų istorijų, mintimis ir pati nusikėliau į vaikystę, kur vienas skonis išlikęs atmintyje ryškiausiai – tai močiutės daržo pomidoras. Tas riebus, mėsingas, giliais grioveliais išvagotas. Prisirpęs rugpjūčio saulės kaitroje, visas raudonas ir sultingas. Vaikystėje tokius kąsdavau tiesiai nuo krūmo, tiesiog nuvalytus į marškinėlių rankovę. Šis vasaros saldumas buvo geriau už bet kokį tortą. Dabar, jau gerokai suaugus, riekė tokio pomidoro, pabarstyto druskos dribsniais, ant naminės gausiai sviestu užteptos raugo duonos – geriausia vakarienė pasaulyje. Aleliuja.
Kodėl tas pomidoras toks ypatingas, kai pagalvoji? Bet būtent jis man asocijavosi su laukimu ir vasaros sezono kulminacija. Kas dieną eidavom į šiltnamį tikrinti, „ar jau“ – ar jau prinoko? Dar ne, dar reikės palaukti. Ir tas laukimas sukurdavo kažkokį mažą stebuklą, kai galiausiai už kantrybę gauni didžiulį apdovanojimą ir gardų malonumą.
O dabar? Dabar gyvename laike, kai viskas prieinama visada. Pomidorų gausi ištisus metus. Uogų – kada tik nori. Citrusų – net vasarą. Iš pirmo žvilgsnio prabanga. Turėti viską, kai tik užsimanai. Bet ar tikrai? Regis, šiandien maistas tapo visada prieinamas, tačiau tuo pat metu – nebereikšmingas. Gal todėl vis dažniau kyla klausimas – ar pažįstame sezoniškumo skonį, kuris ne tik džiugina, bet ir išmoko laukti, o pagaliau sulaukus – vertinti kiekvieną kąsnį kaip šventę? Tausoti ir nė už ką neišmesti?
Negana to, vis daugiau tyrimų rodo, kad nesezoniška mityba gali skurdinti mūsų organizmo mikrobiomą, o ilgainiui paveikti imunitetą ir net energijos lygį. Ne atsitiktinai senosios medicinos sistemos – nuo ajurvedos iki tradicinės kinų medicinos – primygtinai kartoja: tai, ką valgai, turi atitikti metų laiką. Sezoniškumo filosofiją iki šiol kruopščiai saugo ir japonai, turintys savo virtuvėje „shun“ sąvoką – valgymą tada, kai produktas yra skaniausias ir šviežiausias. Ne be reikalo Japonijoje pirmieji šparagai, žalieji žirneliai ar kaštainiai švenčiami kaip atskiras metų įvykis.
Ir visgi – norint įvertinti sezoninius produktus, visai nereikia skristi į Japoniją. Tokį sezonų kalendorių turime ir čia, Lietuvoje. Ir nors derlingas metas mūsų krašte trumpas, tai reikalauja dar daugiau išminties ir pastangų, o kartu – ir ryšio su gamta. Todėl šįkart apie lietuviško sezoniškumo magiją ir iššūkius kalbinu Ievą Šidlaitę –istorikę, rašytoją, tinklaraščio samanotas.lt autorę, ūkininkę ir, galiausiai, žmogų, kuris ne teorijomis, o kasdieniu gyvenimu jaučia, ką reiškia valgyti pagal gamtos ritmą.
SEZONIŠKUMO MADA PASAULYJE
Dar pačioje pokalbio pradžioje konstatavome vieną faktą – sezoniška mityba populiarėja, o susidomėjimas ja auga. Ieva šiuo metu rašo knygą apie sezonines atsargas „Atsargų kamara“, kuri dienos šviesą turėtų išvysti dar šių metų birželį. Kol laukiame jos lentynose, rašytoja dalijasi savo požiūriu. Ir sako tiesiai – mūsų krašto sezoniškumas unikalus. Lyginti jį su kitais tiesiog nėra prasmės.
„Džiaugiuosi, kad sezoninė mityba populiarėja, tačiau man labai nepatinka globalus sezoniškumas, nes jis nieko nepasako apie tai, kas svarbu būtent mums. Sezoniškumas yra vietinis reiškinys, ir tada, kai jis bus suvoktas būtent kaip toks, taps tikrai naudingas mūsų aplinkai, mums patiems ir maisto augintojams. Beje, jei įsigilinsite, ką sako viso pasaulio ilgaamžiai, pamatysite, kad jie laikėsi būtent savo krašto mitybos papročių. Štai kodėl ajurveda ar kinų medicina negali tikti mums, šiauriečiams“, – pasakoja istorikė.
Tad kas gi yra tas sezoninis maistas, apie kurį pastaruoju metu tiek kalbama? Ieva čia turi pasiruošusi vadovėlio vertą atsakymą:
sezoninis maistas yra toks, kuris auga būtent tuo metu, paima iš žemės, vandens ir oro būtent tai, ko tuo metu yra daugiausia, greičiausiai atsiduria mūsų lėkštėse ir atiduoda tai, ko mums tuo metu reikia labiausiai. „Yra ir kita pusė – sezoninis maistas išlaiko įvairumą ir leidžia organizmui nesukaupti per daug kenksmingų medžiagų, kurių vis tiek viename ar kitame produkte (pavyzdžiui, oksalo rūgšties rabarbaruose ar rūgštynėse) yra. Mūsų organizmas per šimtus ir net tūkstančius metų buvo prisitaikęs tam tikrą produktą valgyti tik tam tikru metu, o vėliau nuo jo pailsėti. Jei valgome tik sezoninius produktus, leidžiame sau to produkto pasiilgti, vėl užaštriname savo skonio receptorius. Ko vertas pirmas pomidoras ar agurkas, kai jo lauki pusę metų!“ – pasakoja istorikė. Ir tai – tik nedidelis sezoninės mitybos pliusas. Valgymas pagal sezono pulsą ne tik užtikrina didžiausią produktų maistinę vertę ir skonį, bet ir palaiko natūralų organizmo ritmą, stiprina ryšį su aplinka ir mažina ekologinį pėdsaką.
Jeigu susidomėjote – kviečiu drauge panagrinėti mūsų krašto sezoninės mitybos kalendorių.
PAVASARIS
Pavasaris – tai laikas, kai bunda ne tik žemė, bet ir kūnas, pamažu besivaduojantis iš žiemos tamsumo. Ir nors daugelyje kultūrų šis pereinamasis laikotarpis pažymėtas pasninku, Ieva primena – šalia apsivalymo pavasaris visada skirtas ir sotumui bei jėgoms kaupti.
„Nors pavasario pradžia – pasninkas, antroji pusė jau visai kitokia – prasideda lauko darbai, reikalaujantys daug energijos. Ir
nors įprasta manyti, kad pavasaris – lengvų žalumynų metas, tai tik iš dalies tiesa. Pavasaris yra ir mėsos metas, nes mums reikia daugiau jėgų, kad atsigautume po žiemos miego ir prisitaikytume prie ilgesnės dienos. Iš tiesų, patys pirmieji sezoniniai pavasario produktai yra ne augalai, o kiaušiniai ir pienas. Todėl Velykoms pjaunama kiaulė ar karvės atsivestas kelių mėnesių veršiukas“, –pasakoja rašytoja.
Tačiau pavasariui įsibėgėjus gamta padovanoja ir pirmųjų žalumynų. „Organizmui žadinti puikiai tinka kartieji laukiniai augalai – dilgėlės, garšvos, kiaulpienės, taip pat iš klevų ir beržų jau imanti tekėti sula. O geriausiai organizmą budina tiesiog išeiti į lauką, bristi per pievas ir miškus, rinkti žalumynus ir kvėpuoti pavasariu“, – dalijasi istorikė.
Ankstyvas pavasaris (vasario pabaiga–balandžio vidurys): lazdynų žirginėliai, klevų ir beržų sula, medžių ir krūmų pumpurai, vištų, ančių kiaušiniai, ožkų, avių pienas, pirmieji laukiniai žalumynai (dilgėlės, garšvos, laukiniai česnakai, kiaulpienės ir kt.), Velykoms – mėsa.
Žydintis pavasaris (balandžio antra pusė–birželio pradžia): kiaušiniai, pienas, rauginto pieno produktai (varškė, sūris, rūgpienis, nes prasideda gyvulių ganymas ant šviežios žolės, suaktyvėja pienarūgštės bakterijos), laukiniai žalumynai, pirmosios daržovės darže: svogūnų laiškai, ridikėliai, salotos, rūgštynės, rabarbarai, šparagai, pirmieji žirneliai, kitos lapinės daržovės. Pavasariniai grybai – bobausiai, briedžiukai, avižėlės, geltonpintės.
VASARA
Nors vasarą mes linkę romantizuoti kaip skonio ir gausos viršūnę, Ieva primena – iš tiesų vasaros pradžia dažnai būdavo sunkiausia. „Gegužės pabaiga–birželio pradžia iš tiesų yra pats tuščiausias metas. Sultingi pavasariniai žalumynai jau baigėsi, o vasaros daržovės dar neprasidėjo. Bobausiai, gegužinukai ir briedžiukai nurinkti, o voveraičių dar nėra. Kiaušinių ir tų sumažėja, nes vištos perina viščiukus. Mėsa taupoma darbymečiui, netrūksta tik pieno, todėl Jonines visi pasitikdavo su sūriais“, – pasakoja istorikė. Bet štai – kai tik diena ima trumpėti, viskas pasikeičia. Į lėkštę sugrįžta skonis. Nuo pirmųjų agurkų ir žirnių iki pomidorų, cukinijų, uogų kalnų – viskas ima nokti vienu metu. Prasideda tikra gausos ir skonio šventė.
Vasaros pradžia (birželis–liepos pirma pusė): pienas, kiaušinių mažėja, ankstyvosios daržovės: žirniai, pupos, ankstyvieji kopūstai, žiediniai kopūstai, kaliaropės, pirmosios morkos, burokėliai, agurkai, cukinijos. Uogos: žemuogės, braškės, ankstyvos avietės, serbentai, mėlynės, medlievos, sausmedžiai. Grybai: voveraitės, baravykai, raudonviršiai, kazlėkai. Žiedai – vaistažolės, prieskoninės žolelės, arbatinės žolelės.
Mūsų krašto žmonės visada turėjo galvoti apie ateitį. Tai tarsi užkoduota genuose – ruoštis žiemai, kaupti, saugoti. Tad rudens pradžioje tenka kaipmat pasiraitoti rankoves: prasideda konservavimo, rauginimo ir džiovinimo sezonas.
„Ruduo – daržovių, vaisių, grybų metas, viską reikia nuimti, atsinešti namo, užkonservuoti ar sunešti į rūsį. Tad nors kaimiškas bulviakasis su cepelinų virimu lyg ir atgyveno savo amžių, kopūstų rauginimas, regis, tik populiarėja. Ir iš tiesų, labai svarbu, kad raugintų produktų mūsų mityboje daugėtų dėl mikrofloros. Čia mes pataikome į madų dešimtuką, nes rauginimo mūsų kulinarinėje tradicijoje – labai gausu. Todėl turėtume valgyti raugintus kopūstus, burokus, kitas daržoves. Taip pat rauginto pieno produktus, ypač mūsų vietinį rūgpienį, gerti giras. Tai užkoduota mūsų genuose. Tiesą sakant, manau, kad kopūstų rauginimas ir grybavimas ir padaro lietuvius lietuviais“, – šypteli pašnekovė.
kai, kelmučiai, rudeniniai bobausiai. Mėsa, ūkiuose skerdžiamos avys, kiaulės, jaučiai, prasideda medžioklės sezonas. Lašišos.
ŽIEMA
Įprasta manyti, kad žiema – skurdus metas. Kai niekas neauga, trūksta vitaminų, nes nėra šviežių daržovių... Tačiau Ieva šį mitą griauna – žiema dažniausiai būdavo sotus laikotarpis.
„Turiu jums klausimą – kas tas šviežias produktas? Ar pomidoras iš Ispanijos, kurį nuplėšė neprinokusį, sunokino nokyklose padedant specialioms dujoms, ar savo (na, gal ir „savo“ ūkininko) užaugintas pomidoras, kurį užkonservavote savo sultyse? Atsakymą turbūt žinote. Pavyzdžiui, mes šeimoje žiemą valgome labai daug daržovių. Bulvių, morkų, burokų, pastarnokų, topinambų, ropių, griežčių, kuriuos laikau rūsyje. Jie valgomi iki vėlaus pavasario. Po virtuvės stalu stovi krūsnis moliūgų, ant virtuvės sienų prikabinta svogūnų, česnakų kasų, džiovintų kukurūzų ir aitriųjų pipirų pynės. Turime labai daug ir įvairių raugintų daržovių – kelių rūšių kopūstų, agurkų, pomidorų, šparaginių pupelių, grybų, net arbūzų. Yra daug stiklainių su marinuotomis daržovėmis. Džiovintų pupelių, obuolių, kriaušių, slyvų, grybų, įvairių arbatinių ir prieskoninių žolelių. Uogienių, sirupų. Kaip jums atrodo, ar šie ilgai laikomi, bet gerai užauginti produktai yra mažiau maistingi nei parduotuviniai „švieži“?“ – intriguoja pašnekovė. Žiema (lapkričio antra pusė–vasario vidurys): atsargų metas. Šviežios daržovės iš rūsio: burokai, morkos, pastarnokai, ropės, ridikai, topinambai, petražolių šaknys, gūžiniai ir briuseliniai kopūstai. Obuoliai ir kriaušės. Moliūgai, svogūnai, česnakai. Raugintos, marinuotos, sūdytos ir džiovintos daržovės, vaisiai ir grybai. Džiovinti žirniai ir pupelės. Grūdai. Mėsa – šviežia, rūkyta, sūdyta. Poledinė žūklė.
TAD KAIP IŠ TIESŲ GYVENTI SEZONIŠKAI?
Pokalbis su Ieva verčia susimąstyti – ar įmanoma taip gyventi ir maitintis ne kaime, o, pavyzdžiui, Vilniaus centre? „Sunku, bet įmanoma“, – šypteli. – „Siūlyčiau susirasti „savo“ ūkininką, kuo dažniau apsipirkinėti turguose – bent jau taip būsite tikri, kad ant
jūsų stalo atsiduria sezoniški produktai. Bet svarbu ne tik maistas. Lygiai taip pat svarbu sezoninė veikla ir net sezoninė tinginystė. Jei sau leisime daugiau dirbti ir judėti šiltuoju sezonu, o žiemą „užsnūsti“ ir neversime savęs per daug judėti, tai gal geriau ir jausimės“, – teigia istorikė.
Ieva prisipažįsta – gyvendama kaime tą sezonišką ritmą jaučia iki kaulų smegenų. „Kai visi vasarą kalba apie salotas, aš noriu bulvių ir mėsos – juk darbymetis! O žiemą, kai žurnalai rašo apie sunkų, riebų maistą, aš iš lentynų traukiu raugintas daržoves – nes gyvenimas sulėtėja ir energijos reikia mažiau. Todėl vis pagalvoju, kad mes iš savęs labai daug reikalaujame: visada judėti pirmyn, visada sportuoti, dirbti, labai smerkiame tingėjimą. Bet gamtoje viskas tobulai sutvarkyta: yra sezoninis darbymetis ir sezoninė tinginystė. Kaimas labai greitai atstato senuosius ritmus, bent jau man tai tikrai“, – su šypsena priduria rašytoja.
Ir išties, sezoninis ritmas – universalus. Daugelyje kultūrų egzistuoja gausos, bet šalia – ir lėtėjimo, sustojimo, ramybės laikas. Apie tai labai gražiai kalba ir Katherine May knyga „Žiemojimas“ –apie sezoninį žmogaus lėtėjimą ir susitaikymą su tuo, kad ir gamta, ir mes patys turime savo „žiemos“ laikotarpius.
Kalbėdama apie sezoniškumą ir pati Ieva kalba ne tik apie maistą. Ji kalba apie mūsų santykį su aplinka, su pačiais savimi. Todėl istorikė žengė dar vieną žingsnį ir šiemet įkūrė „Tikro maisto mokyklą“, kuri padeda pažvelgti į sezoniško maisto užkulisius dar giliau. „Tai vieta, kur mokau pati, kviečiu mėsininkus, žolininkus, sūrininkus – visus, kurie gali ko nors išmokyti apie tai, kaip užauginti, paruošti, konservuoti tikrą sezoninį, vietinį, patį sveikiausią ir tikriausią produktą. Nes aš tikrai tikiu, kad būtent vietinis ir sezoninis maistas yra pats sveikiausias ir mums, ir Žemei“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
Iš šio pokalbio išsinešu keletą svarbių taisyklių. Visų pirma, linkiu sau aktyvių nuotykių vasarą, mažiau skubos žiemą, o daugiau sezoninių produktų – ištisus metus. Ievos Šidlaitės pasiūlytas sezoninio maisto kalendorius – puikus paruoštukas, kuris, tikiu, pravers kiekvienuose namuose. Tebūnie tai nedidelis priminimas, kad net ir gyvendami uždarame daugiabutyje mes visada išliekame gamtos dalimi.
Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos:
Rūta Floral
Ryškios kūrybos buveinė
Vilniaus Senamiestyje, prie Aušros vartų, įsikūrusi „Hungry Eyes“ studija – seserų menininkių Severijos ir Stefanijos Paukštyčių kuriama meno erdvė, kurioje galima ir įsigyti vietinių kūrėjų darbų, ir pačiam išsitepti rankas moliu ar dažais. Čia kūryba – ne atskirtas pasaulis, o bendruomeniškas ritualas.
– Kaip pristatote „Hungry Eyes“ studiją ir veiklą žmogui, kuris niekada pas jus nebuvo užsukęs?
Severija: „Hungry Eyes“ yra meno erdvė, kurioje galima įsigyti meno kūrinių ir kurti pačiam. Savo parduotuvėlėje lankytojams pristatome didelę vietinių menininkų darbų kolekciją: rankų darbo keramiką, iliustracijų atspaudus, tapybos darbus, marškinėlius, lipdukus ir kitą kūrybą. Besižvalgant į meno kūrinius, siūlome gurkšnoti labai skanią „Crooked Nose & Coffee Stories“ kavą. Stengiamės palaikyti vientiso stiliaus kryptį – fokusuojamės į žaismingus, modernaus stiliaus kūrinius. Svarbi „Hungry Eyes“ dalis yra kūrybinės dirbtuvės. Savo studijoje prie Aušros vartų organizuojame keramikos, lino raižinio ir knygrišystės užsiėmimus, skirtus suaugusiems. Savo iniciatyvomis siekiame suburti kuo didesnę meno mylėtojų bendruomenę, dėl to organizuojame įvairius nemokamus renginius: parodų atidarymus, poezijos skaitymus, filmų peržiūras, gyvos muzikos vakarus ir dar daugiau.
– Studijos veiklą perėmėte šiek tiek vėliau, jau po „Hungry Eyes“ atsidarymo, tiesa? Kokia yra „Hungry Eyes“ istorija ir kaip nusprendėte to imtis?
Stefanija: Prieš perimant „Hungry Eyes“, ne vienerius metus Vilniuje turėjome savo studiją, kurioje organizuodavome keramikos užsiėmimus ir dirbdavome prie asmeninių kūrybinių projektų. Laikui bėgant, abiems vis labiau kilo poreikis įsitraukti į meno kūrėjų bendruomenines veiklas ir iškelti savo idėjas į paviršių. Kaip tik tuo metu sužinojome, kad „Hungry Eyes“ įkūrėja Staselė Jakunskaitė uždarė iki tol dvejus metus Vilniuje veikusią „Hungry Eyes“ studiją. Ilgą laiką sekėme jos veiklą ir laikėme tai didžiule inspiracija savo ateities planams. Netrukus savo viziją pristatėme Staselei ir sutarėme dėl verslo perėmimo.
Kadangi pačios esame kilusios iš meno pasaulio, suprantame, kad šioje srityje yra gana sunku įsitvirtinti. Dėl to norime suteikti kuo daugiau galimybių mažiau žinomiems menininkams pristatyti ir parduoti savo darbus.
– Ar perėmus „Hungry Eyes“ studiją ką nors keitėte?
Stefanija: Prieš mums pradedant dirbti „Hungry Eyes“, tai buvo vieta, daugiausia dėmesio skyrusi iliustracijai. Nors įtraukėme ir kitas meno sritis, mums buvo svarbu išlaikyti iliustracijos meną kaip vieną iš pagrindinių savo veiklos akcentų. 2024-ųjų metų birželį atvėrėme naujos erdvės duris pačioje senamiesčio širdyje prie Aušros vartų.
– Kas šioje veikloje jums teikia didžiausią prasmę?
Severija: Kadangi pačios esame kilusios iš meno pasaulio, suprantame, kad šioje srityje yra gana sunku įsitvirtinti. Dėl to norime suteikti kuo daugiau galimybių mažiau žinomiems menininkams pristatyti ir parduoti savo darbus.
Didelį džiaugsmą teikia bendruomenės įsitraukimas, taigi bandome žmones suburti per kūrybines veiklas ir nemokamus renginius. Tiesa, „Hungry Eyes“ studija mums yra svarbi ir tuo, kad joje galime įgyvendinti ir savo asmeninius kūrybinius projektus.
– Pristatykite viena kitą!
Severija: Esame artimos sesės, kai kurie net palaiko mus dvynėmis, bet iš tikrųjų esame labai skirtingos. Stefanija yra labiau struktūruota, jai svarbu palaikyti nuoseklumą. „Hungry Eyes“ ji koncentruojasi į savo kūrybą bei edukacinę veiklą.
Stefanija: Severija yra labiau atsipalaidavusi ir lengvai prisitaikanti prie kintančių sąlygų. Studijoje Severija organizuoja bendruomenės renginius ir dažniau komunikuoja su menininkais. Nors būna atvejų, kai dirbti kartu nėra lengva, visada randame kompromisus, o savo skirtumais viena kitą papildome. Turime bendrą siekį, kuris mūsų ryšį sustiprina.
– Ką kiekviena iš jūsų atsinešėte į „Hungry Eyes“ iš savo profesinių laukų?
Severija: Abi baigėme menų specialybes. Aš studijavau Glazgo meno mokykloje Škotijoje, fotografijos ir vizualinio meno fakultete. Turiu daug patirties renginių organizavime, esi prisidėjusi ne prie vieno menininkų kolaboracijų projekto Lietuvoje ir užsienyje, dirbusi prie filmų produkcijos.
Stefanija: Aš įgijau keramikos specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2019-ųjų metų vykdau įvairias edukacines programas Lietuvoje, dalyvauju tekstilės bei keramikos parodose ir vystau savo prekinį ženklą „kuku.lis“. Kartu mūsų patirtys aprėpia labai platų spektrą ir visokeriopai pasitarnauja vystant šį verslą. – Stefanija, šiandien keramika – kaip niekada populiari. Ką tau reiškiakeramika? Kokie elementai keramikoje tau atrodo svarbiausi?
Stefanija: Keramika užsiimu nuo vaikystės ir visada jaučiau, kad man šis amatas yra labai artimas. Tai yra sritis, įtraukianti prisilietimą ir koncentraciją, per ją aš mokausi kantrybės. Savo kūryboje bandau išlaikyti žaismingą stilių, naudoju ryškias spalvas. Pasitelkiu poglazūrinės tapybos techniką. Kiekvienas mano sukurtas indas yra unikalus ir, nors vis kartojasi panašūs mano mėgstami motyvai, kiekvienas darbas kažkuo skiriasi. Kasdieniai ritualai, kaip košės valgymas ar kavos gėrimas, tampa asmeniškesni ir ypatingesni, kai naudojami rankų darbo indai. Man šie momentai atrodo itin svarbūs.
– Severija, po studijų Jungtinėje Karalystėje pasilikai darbuotis. Koks laikas ir patirtis tai buvo?
Severija: Jungtinėje Karalystėje viso praleidau dešimt metų. Viskas prasidėjo nuo vizualinio meno studijų. Universitete turėjau galimybę dirbti su labai skirtingo tipo meno kūrėjais iš įvairių šalių. Jaučiu, kad tai praplėtė mano akiratį. Pasitelkdama savo video ir foto meno specialybę, dirbau su muzikantais, performanso atlikėjais, tapytojais, šokėjais ir kitais vizualinio meno kūrėjais. Šios patirtys man suteikė lankstumo bei pasitikėjimo savimi, kas buvo labai pravartu vėliau dirbant ir su didesnio masto projektais, kaip filmas „Mariupolis“ (2016, rež. Mantas Kvedaravičius), o galiausiai ir „Hungry Eyes“.
– Kaip kuruojate „Hungry Eyes“ studijos programą ir asortimentą? Pagal kokius kriterijus atsirenkate, kas nuguls lentynose ar vyks?
Stefanija: Norime išlaikyti vientisą stilių, suteikti erdvę menui, kuris yra spalvingas ir neįprastas. Mums svarbu, kad parduotuvė-
je būtų parduodami vietinių arba Lietuvoje kuriančių menininkų darbai. Manau, menas ne visada turi išlikti rimtas ir pretenzingas. Svarbias idėjas galima perteikti ir žaismingai.
– Ar turite svajonių kolegų – menininkų, muzikantų – su kuriais norėtumėte drauge ką nors nuveikti „Hungry Eyes“?
Severija: Minty neturime konkrečių autorių, esame atviros įvairiems kūrėjams. Turime nemažai kūrybinių projektų idėjų, kurias ketiname įgyvendinti, pavyzdžiui, išleisti „Hungry Eyes“ leidinį, nufilmuoti trumpų dokumentinių filmų seriją apie meno kūrėjus iš mūsų kolektyvo ar paleisti naują plakatų kolekciją.
– Kaip „Hungry Eyes“ studijoje pasikeičia atmosfera šventiniu laikotarpiu? Kas papildo asortimentą?
Severija: Prieš Kalėdas stengiamės kuo daugiau dalyvauti įvairiose Kalėdinėse mugėse, taip pat papildome savo lentynas Kalėdinės tematikos darbais. Mūsų parduotuvėje šventinė atmosfera vyrauja didžiąją metų dalį. Labai mėgstame spalvotą apšvietimą, gėles ir muziką!
Bet ar gali užverti širdį?
Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Rūta Floral
Kartais nežinome, kodėl ištariame „taip“, nors tikrai norėjome pasakyti „ne“. Pasakiusi „ne“ savo draugei, po akimirkos persigalvojau. Tas „taip“ tąkart man padovanojo nuostabų susitikimą su logopede, Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso savanore Danute Pelėchaite Raudonplaukė garbanė, ryškiai dažytomis lūpomis kažkuo priminė mano dukrą. Tik jos akyse plytėjo sunkiai suvokiamas begalybės jausmas ir žinia apie tai, kas labai svarbu. Danutė buvo žmogus, atvėręs duris į hospisą dokumentinio filmo „Galva“ kūrėjams. Pagrindinis Giedrės Genevičiūtės filmo herojus, tik akis galintis judinti Martynas Šorys, čia leido paskutinius savo gyvenimo mėnesius. Šalia jo visą tą laiką buvo Danutė. Martyno jau nebėra. Likęs tik draugo ilgesys ir nepaprastai graži istorija, galinti tapti Kalėdų dovana. Juk nėra nieko gražiau, kaip vieni kitiems dovanoti save.
Visi esame mirtingi, tačiau mums juk mieliau matyti žydintį, gyvenimo kupiną žmogų, tikėtis, kad ir mes patys gyvensime ilgai ir laimingai. Kai matai, kaip miršta jaunas žmogus, negali likti abejingas, emocijos sukyla, leidi jas per save.
– Danute, kas jus atvedė į savanorystę?
– Per vienus savanorių mokymus buvo labai gražiai pasakyta: ne žmogus susiranda savanorystę, o savanorystė žmogų. Esu jautrus žmogus – kažin, kaip būtų, jei būčiau žinojusi, kiek hospise yra kančios, baimės, susitaikymo ir kiek mirties... Kad Dievas būtų man bent pašnibždėjęs: vedu tave ten, kur ašaros ir mirtis.
Visi esame mirtingi, tačiau mums juk mieliau matyti žydintį, gyvenimo kupiną žmogų, tikėtis, kad ir mes patys gyvensime ilgai ir laimingai. Kai matai, kaip miršta jaunas žmogus, negali likti abejingas, emocijos sukyla, leidi jas per save. Nėra lengva stebėti, kaip liga naikina kūną, ką iš jo padaro. Viena yra girdėti – ten kažkas susirgo, numirė. Visai kas kita suvokti to žmogaus dienas ir naktis, klausyti jo minčių, baimių, kartu viltis. Esi tarsi filme, tik negali iš jo pabėgti, kai tau pačiai baisu.
Šiandien man atrodo, kad Dievas, žinodamas, jog negaliu būti ten, kur skauda, mane suviliojo visai kitais dalykais. Ar žinote jausmą, kad esi brokuotas? Atsimenu, atvažiavau visa susigūžusi iš Telšių studijuoti į Vilnių. Gyvenome neturtingai, tėtis gėrė, namuose buvo daug smurto, muštynių, baimės ir nežinomybės. Pinigų neturėjau, pamenu, gal keletą dienų buvau alkana, grupės draugės pakvietė kartu į centrą. Vakaras, švietė žibintai, vitrinos apšviestos. Sustojau prie prabangaus restorano, pažvelgiau pro langą, matau, žmonės gražiai apsirengę val-
go. Ir aš taip noriu... O jaučiuosi susigūžusi, nieko neverta. Ilgai taip jaučiausi. Iki pat tos dienos, kai atleidau savo tėčiui. Ir tai buvo pats geriausias nutikimas mano gyvenime. Kai atleidi – išsivaduoji. Pajunti laisvę. Atleidimas mane išgydė. Su tėčiu praleidau paskutinius jo gyvenimo mėnesius. Nėra taip paprasta rūpintis tuo, kuris tave skriaudė. Kai jis mirė, dėkojau Dievui: kaip gerai, kad buvai toks atkaklus, matau, kokie vaisiai užaugo. Vėliau, kai savo patirtį pasakodavau kitiems, jie verkė ir dalijosi savo istorijomis – tėčio, mamos nėra jau dešimt metų, o nuoskaudos vis dar gyvos. Psichoterapija nepadeda. Noriu pasakyti, kad išgyti abiem padeda tik kelias, kurį nueini kartu su smurtautoju. Jei pasiseka tai padaryti, gyjama lengviau, kai gali paklausti ir matai atgailą akyse.
Pamenu, po ilgo laiko pamačiau tėtį reanimacijoje. Buvo karšta vasara, atbėgau suplukusi, o jis manęs paklausė: „Tau, turbūt, sunku? Ar bent pavalgei?“ Pirmą kartą pajutau atidų jo žvilgsnį ir tai buvo iki tol nepatirtas jausmas. Buvome su juo visiškai susitaikę, kai teko atsisveikinti.
Vėliau sužinojau, kad tėtis pats nežinojo, ką reiškia šeima, neturėjo šaknų. Man labai skaudėjo, kai jis mirė, atsimenu, nešuosi jo laikrodį, verkiu, o teta klausia: „Kodėl verki, jis juk buvo blogas žmogus...“ Bet prieš mirtį pažinau jį kitokį. Būčiau bet ką atidavusi, jei tik galėčiau paimti jį už rankos, grįžti į vaikystę ir pradėti viską nuo pradžių.
– Bet tai – neįmanoma...
– Po tėčio mirties grįžau kitokia – dar ne visai sugijusi, bet jau nebebijanti tamsos, triukšmo, girtų žmonių. Anksčiau visa tai man sukeldavo nerimo priepuolius, panikos atakas. Atleidimas, regis, išlaisvino dieviškas versmes manyje, bet jos ne man reikalingos – jų reikia žmonėms. Matau, kaip jie rimsta, kai pasirodau.
Staiga, niekada neturėjusi poreikio melstis bendruomenėje, pajutau, kad man jos reikia; moterų, su kuriomis galėčiau tai daryti. Visa širdimi jaučiau, koks Dievas nuostabus, kaip jis man padėjo, koks buvo kantrus. Pykdavausi su juo naktimis, kai jis man sakė, kad turiu tėčiui atleisti, prieštaravau – už jokius pinigus! Bet jis žinojo geriau, ko man reikia.
Atsirado dvi moterys, pradėjome ieškoti patalpų. Kur keliavome, ten buvo užimta, tada išgirdau, kad vyrai renkasi melstis į palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisą. Maniau, paskambinsiu, paklausiu. Priėmė, pakvietė ateiti penktadienį. Aplinka graži, galvojau, gal koks restauruotas vienuolynas, bet regiu žmones vežimėliuose –gal priklauso ligoninei. Vieną vakarą tose gražiose patalpose likau viena. Kalbuosi su Dievu: niekas čia nevyksta, maldos grupelė neauga, išplausiu tas gražias stiklines grindis, išeisiu ir daugiau neateisiu. Pilnomis ašarų akimis atsiprašau savanorių koordinatorės, kad ją trukdau ir susiruošiu išeiti, o ji manęs klausia – gal nori savanoriauti antrajame aukšte?
Nuėjau į savanorių mokymus, ten išgirdau: „Tie, kurie čia ateis, ateis dėl savęs“. Šiandien man visiškai aišku: tėvas mano širdyje atvėrė baisią tuštumą ir niekas jos nepajėgė užpildyti – tik savanorystė. Kasdien dėkoju pacientams, kad leido man būti šalia jų, dalintis jų pasauliu. Į jokį sveiką ir tviskantį jo nekeisčiau.
– Hospise pacientų būna visokių. Kaip randate skirtingus kelius
į jų širdis?
– Pradžia nedrąsi. Klausi, ar gali knygą paskaityti, pamaitinti, o paskui išdrąsėji, imi pastebėti jų poreikius. Pamenu, užbėgu pas moterį, kuri atsisakė būti maitinama, lūpos sudžiūvusios, pavilgai vandeniu, man tai nieko nekainuoja, o jai lašas vandens prieš mirtį yra daug. Arba nuvalytas priešmirtinis prakaitas. Suprantu, kad jiems turėtų būti gera, bet iš tiesų aš save glostau. Hospisas yra paskutinė stotelė. Ateinu pas vieną pacientę, matau, ji nagus lakuojasi. „Danute, ar gali nudažyti man plaukus?“ – klausia, tu linksi galva, darai, ko paprašytas, o viduje jauti, kad veiki ne
tu, veikia Dievas. „Atiduočiau viską už dušą“, – ji man sako ir mudvi – jau dušo kabinoje. Tai buvo paskutinės jos maudynės, skauda, sako, bet viską ištversiu dėl šilto vandens srovės. Matai, kaip iškėlusi galvą ji mėgaujasi kiekvienu vandens lašu ir galvoji, kad įsisukęs į gyvenimą tu pamiršti mėgautis.
– Martynas Šorys buvo ypatingas hospiso pacientas. Bent jau filme man jis – tvirtos valios, stiprybės simbolis... Kaip judu susipažinote?
– Gydytoja man jį taip pristatė: „Yra pacientas, bet būk atsargi, tik nesujudink jo galvos“. Galvoju, kas gi su ta jo galva negerai? Įeinu į palatą, guli lovoje žmogus, žiūri į kompiuterio ekraną. Prisistačiau, atsisėdau šalia, paėmiau jo ranką, pradėjau masažuoti. Staiga išgirstu tarsi kas kaukšėtų klaviatūra. Apsižvalgiau, žiūriu, ekrane atsiranda raidė po raidės: „Labas, aš – Martynas. Gali klausti manęs, ko nori“. Šitaip jis man pradeda pasakoti apie savo gyvenimą. Apie tai, kad yra valkatavęs, miegojęs po tiltais, išbandęs įvairių narkotikų. Vos spėju skaityt ir negaliu suprasti, kodėl taip atvirai pasakoja. O tada Martynas ima kalbėti apie savo tėvą ir kad užaugo nemylimas. Apeinu lovą, kad matyčiau jo akis ir sakau: „Martynai, man taip pat buvo, viską žinau, bet noriu pranešti tau labai svarbią žinią – tėtis tave mylėjo“. Pasakojau, kad paskutinėmis dienomis tėčio akyse mačiau tiek meilės ir tokį didžiulį apgailestavimą, kad negalėjo išgyventi tėvystės. Kalbėjau, kad tėtis mane mylėjo tiek, kiek galėjo ir taip, kaip mokėjo. Martynas užsimerkė, atmerkęs drėgnas akis parašė: „Žinai, sesuo man pasakojo, kad kai ji tėtį lankė, jis paklausė: „Kaži, o Martynas ar kada sugrįš?“ Pasakiau Martynui, kad tai ir buvo jo tėčio meilės išraiška. Pamačiau, kad jam tarsi akmuo nuo širdies nukrito – jis suvokė, kad tėtis jį mylėjo. Vaikų gyvenime gali turėti daug, vyrų ir žmonų taip pat, o tėtis ir mama – vieni. Nuo tada kažkas mumyse susiklijavo – aš verkiau, jis verkė. Prasidėjo graži draugystė, aš atradau savo uolą. Rodos, kaip gali atrasti uolą tame, kuris nieko neturi ir nieko negali, bet Martynas turėjo nepalaužiamą sielą. Kiek kartų ateidavau pas jį, pasaulio sužeista, jis iškart suprasdavo ir visada rasdavo, ką pasakyti.
Prisimenu, buvo vasario 14-oji, užeinu į palatą, Martynas akimis įjungia romantinę muziką, aš jį masažuoju, jis šypsosi. Po masažo rašo: „Danute, spintelėje yra kavos, užsiplikyk, išgerk su manimi“. Jis tikrai mokėjo būti džentelmenu, draugu. Nemačiau jame negalios – mačiau tvirtą vyrą, kuris manim rūpinasi.
Tada dėkoju Dievui už visus darbus, kuriuos jis man duoda, prašau sveikatos ir jėgų, kad viską atlikčiau taip, kaip jam reikia.
– Tikriausiai buvo sunku išgyventi draugo mirtį?
– Iki šiol skaudu. Kiek daug mudu kalbėjomės prieš Kalėdas!
Nors kiekviena jo diena buvo baisi, jam labai skaudėjo ir jis tikrai bijojo. Ir aš visada bijojau mirties. Labiausiai, kad mirštantysis žiūrės man į akis ir sakys, kad miršta. Ką jam atsakysiu?
Pirmuosius metus hospise praslydau labai lengvai. Su pacientais kalbėdavau apie savo darbą su vaikais, apie orą – jokių mirčių nebuvo. Plepėdavau be perstojo, stengdavausi nepalikti vietos tylai, kad tik pacientas nesugalvotų ko nors manęs paklausti. Buvo tokia Marina. Ateinu pas ją po darbo, nuotaika gera, akys mano švyti, o ji staiga – į ašaras. Ir sako man: „Bijau mirti“. Supratau, kad atėjo toji akimirka, kurios nesąmoningai laukiau. Įkvėpiau: „Ir aš bijau! Nesvarbu, kad tu – čia, o aš gatvėje. Išeinu ryte ir nežinau, ar išgyvensiu dieną. Gal medis nukris, gal automobilis pervažiuos. Nutiks kuriozas – tu gali gyventi ilgiau nei aš. Atvykai čia mėnesiui, o gyveni – aštuonis. Kiek kartų tau nagus lakavome, plaukus dažėme...“. Išties, ne aš tuos žodžius sakau, Šventoji Dvasia guodžia.
– Netgi hospise vilties yra?
– Po Martyno mirties buvo daug bemiegių naktų, negalėjau susitaikyti su jo mirtimi. Tada sau pažadėjau daugiau nė su vienu pacientu tokio ryšio nekurti. Bet ar gali užverti širdį? Po Martyno gavau pacientę, išgyvenusią insultą. Šalia jos gulėjo tokia šviesios širdies ir sielos moteris. Prisiekiau sau, kad su ja nesikalbėsiu, bet nė nepajutau, kaip vieną dieną sėdime kartu ir skaitome psalmes. Psalmėse yra labai daug vilties, Dievo paguodos ir pažadų, skaitydavome ir analizuodavome. Kartą ji papasakojo, kad nuvykusi į namus, iškraustė savo kambarį ir atidavė jį anūkei. Klausiu, kodėl? O ji su
tokia ramybe, šviesa ir susitaikymu: „Danute, būkime realistės – iš čia aš nebeišeisiu...“
– Galbūt, toks šviesus suvokimas apie pabaigą ateina su metais?
– Visada sakau, kad hospise yra labai daug skausmo, bet dar daugiau – Dievo. Dievas ateina į hospiso gyventojų mintis ir sudėlioja viską į vietas.
Šalia Martyno mirdavo žmonės. Vis nedrįsdavau apie tai su juo kalbėti. Siūliau jam persikelti į vienutę, bet jis atsisakė. Jokiu būdu, kalbėjo, gyvenu čia, mirtis yra mano gyvenimo dalis.
Dievo žodyje yra labai graži vieta, nesupratau jos, kol nepradėjau vaikščioti į hospisą. Ten sakoma, kad kai reikės, Šventoji Dvasia jus visko išmokys. Taip ir yra. Kai nežinai, ką daryti, ji tau pasako. Kai ateina mirtis, mes patenkame į šventą teritoriją, kur vyksta patys svarbiausi dalykai. Ir tu tiesiog žinai, kada uždegti žvakę, kokius maldos žodžius sakyti. Paskutinis pojūtis, kuris žmogų palieka, yra klausa. Iki paskutinio atodūsio reikia kalbėtis, dėkoti Dievui už jo gyvenimą ir visas dienas. Kuo daugiau meldiesi, kuo stipriau dėkoji, tuo ramesnis žmogus keliauja susitikti su Dievu.
Po savanorystės hospise einu į darbą vaikų darželyje. Kartais būnu tokia pavargusi, kad labiau noriu namo, o ne į darbą. Bet po dienos, kai vėl einu pro hospisą, žvelgiu į langus ir suvokiu, kad žinau, kas už jų vyksta, kaip stipriai ten žmonės kovoja dėl savo gyvybės, kokius skausmus patiria... Tiems, kurie nežino, tai – tik langai. O man norisi raudoti, nes taip lengva ateiti trumpam, uždaryti duris ir vėl išeiti į kitą pasaulį. Tada dėkoju Dievui už visus darbus, kuriuos jis man duoda, prašau sveikatos ir jėgų, kad viską atlikčiau taip, kaip jam reikia.
Palikti vietos gyvenimui
Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke
Visada tikėjau, kad dizaineris gali sukurti funkcionalų, patogų, apgalvotą interjerą, tačiau jis niekuomet nesukurs namų. Juk namų jausmą kuria patys žmonės, asmenines istorijas pasakojantys daiktai, jų įpročiai ir ritualai. Tikrieji namai gimsta ne tik iš formos ar spalvos, o ir iš santykio: su erdve, su daiktais, su artimaisiais ir pačiu savimi. „Interjero dizainerio užduotis yra ne tik suplanuoti funkcionalią ir estetišką erdvę, bet ir palikti joje vietos žmogaus gyvenimui“, – tiesiai į interjero kūrimo esmę ir į mano širdį pataiko interjero dizainerė Kristina Pundė , šįkart mus pakvietusi pasisvečiuoti į vieną labai ypatingą namų projektą.
Visą istoriją skaitykite teminiame LAMŲ SLĖNIS. INTERJERAS | DIZAINAS numeryje!
Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.
Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Lina Jushke, stopkadrai iš serialo „Vilko gomurys“
Filmų spalvintojas
Daugiau nei trys dešimtys užsienio ir Lietuvos kino kompanijų filmų. Du „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai už geriausią kino dailininko darbą. Tūkstančiai slaptų istorijų iš kino aikštelių. Garsūs režisieriai ir režisierės, aktoriai ir aktorės, su kuriais teko dirbti, – kino dailininkas Ramūnas Rastauskas darbų neieško, kur kas dažniau darbai ieško jo. Ką tik šventęs „Vilko gomurio“ premjerą kartu su režisieriaus Emilio Vėlyvio komanda, Ramūnas neseniai į gyvenimą padėjo išleisti dar vieną filmą –Vilniuje filmuotą „Truth & Treason“. Šio filmo Lietuvos žiūrovams dar teks palaukti, jis tik neseniai pasirodė JAV kino teatruose, o štai „Vilko gomurį“ jau galima žiūrėti „Telia Play“ platformoje. Pavasarį Ramūnas kibs į naują darbą – pradės ruošti filmavimo aikštelę naujam E. Vėlyvio filmui „Sugauti Vanagą“.
Filmą kuria trys pagrindiniai žmonės – režisierius, operatorius ir dailininkas.
Tai jie kuria viziją, kaip filmas atrodys. Kiekvienas filmas turi savo spalvą, savo jausmą, žanras taip pat diktuoja.
– Ramūnai, ar jūs visada svajojote dirbti kine? Sąmoningai siekėte šios profesijos?
– Esu baigęs scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kai rinkausi scenografiją, įsivaizdavau, kad dirbsiu teatre. Buvo keletas bandymų, tačiau jie greitai baigėsi. 2000-aisiais pradėjau dirbti kino studijoje, tuomet ji išgyveno savo aukso amžių – amerikiečiai čia filmavo savo populiarius serialus „Robiną Hudą“ ir „Atilą“. Pirmasis filmas, į kurį patekau, buvo Jono Vaitkaus drama „Vienui vieni“. Siuvau uniformoms sagas ir antpečius, rengėme aktorius. Pamenu, rengiam lietuvių partizanus, o už tvoros žingsniuoja romėnų kareiviai. Ir toks pavydas, kad tu – ne ten, o šiapus tvoros...
Vėliau kolega, su kuriuo susipažinau senojoje kino studijoje, pakvietė padirbėti prie rekvizitų viename amerikiečių projekte. Neįtikėtina! Paskui projektų radosi vis daugiau – ir lietuviškų, ir užsienietiškų.
– Taigi, galima sakyti, kad padarėte karjerą – dabar dažniausiai dirbate dailės departamento vadovu...
– Esu laisvai samdomas kino dailininkas, per tuos metus susiklostė nemažas pažįstamų ir kompanijų ratas. Jie mane samdo, kartu sukuriame gerus projektus, gauname gerų atsiliepimų – taip viskas ir klostosi.
Dažniausiai dirbu ne vienas, mūsų departamente kartais būna net ir keliasdešimt žmonių, keli meno vadovai, dekoratoriai, rekvizitininkai, asistentai.
„Vilko gomuryje“ dirbau dailės departamento vadovu, vadinamuoju, production designer, kuriančiu vizualųjį filmo veidą ir nuotaiką. Kuomet kuriame užsienietiškus projektus, man dažniau tenka art director pareigos, padedu įgyvendinti jau sugalvotas idėjas. Įdomu dirbti tarptautinėje komandoje, čia tikrai yra ko pasimokyti – darbo principų, vadovavimo komandai subtilybių.
Filmą kuria trys pagrindiniai žmonės – režisierius, operatorius ir dailininkas. Tai jie kuria viziją, kaip filmas atrodys. Kiekvienas filmas turi savo spalvą, savo jausmą, žanras taip pat diktuoja. Kai kada randame tinkamą aplinką, o kai kada ją kuriame paviljone.
Tiesą sakant, vaizdas, kurį mato žiūrovai, vis tiek labiausiai priklauso nuo finansų. Kartais, kai jų ima trūkti, aukojama meno požiūriu įdomi scena.
Štai tada ir prasideda bendra kūryba – brėžiniai, interjerai, spalvos. Turiu pasakyti, kad paviljonuose komandai dirbti patogiau nei originaliose lokacijose.
– Kaip manote, žiūrovas gali atskirti, kur filmuota – originaliame interjere ar paviljone?
– Jis turi turėti gerą akį, tik tada pastebės apšvietimų niuansus. (Šypsosi.) Man irgi įdomu ieškoti klaidų, kurios išlenda. Turtingesni prodiuseriai gali sau leisti prabangesnes dekoracijas, pavyzdžiui filme „Dune“ jos sukonstruotos beprotiškai didelės, didžiuliuose paviljonuose, dykumose, smėlynuose.
– Kokiais projektais didžiuojatės, kuriuos labiausiai prisimenate?
– Buvo įdomu dirbti su Kristina Buožyte, kai kūrėme „Vesper“. Ir su Emiliu Vėlyviu buvo kūrybiškas laikas. Tiesą sakant, vaizdas, kurį mato žiūrovai, vis tiek labiausiai priklauso nuo finansų. Kartais, kai jų ima trūkti, aukojama meno požiūriu įdomi scena.
– Ar dažnai prodiuseriams, kurie, žinia, skirsto biudžetą, tenka įrodinėti, kad filmui būtinai reikia vieno ar kito daikto?
– Šiais laikais viską, ko tik gali prireikti filmui, įmanoma gauti. Dailininkui tai atriša rankas, jei tik biudžetas, žinoma, leidžia. Eini, kalbiesi, įrodinėji – kas antrą sąmatą pavyksta patvirtinti. (Šypsosi.)
Kine daiktai gyvena savo gyvenimą. Filmo pradžioje jie atrodo vienaip, o pabaigoje gali atrodyti visai kitaip.
– Įdomu, kur jie iškeliauja pasibaigus filmavimams?
– Kai kas – į sandėlius, kur, gali būti, laukia kito sezono arba yra nuomojami.
– Neabejoju, kad darbas serialuose „Vilko gomurys“, „Černobylis“, „Sony“ kompanijos mokslinės fantastikos seriale „Star City“ yra labai skirtingas...
– Ir beprotiškai įdomus! „Černobylyje“ daug dėmesio skyrėme detalėms – to laikmečio automobiliams, technikai, interjerams. Daug studijavome, vėliau pagal brėžinius atkūrėme laikmetį. „Star City“ turėjome statyti didžiulę kosminę valdymo stotį. Kiekvienas komandos žingsnis kine yra labai svarbus, viskas turi dirbti kaip laikrodis, nes jei stringa viena grandis, pamaina eina šuniui ant uo-
degos, o ji filmavimo dieną juk nepaprastai brangi.
Prieš pradėdami dirbti pasirašome konfidencialumo sutartis. „Černobylis“ yra išėjęs, taigi, galiu apie jį pasakoti.
– Ar visada viskas pavyksta iš pirmojo karto?
– Kinas yra iššūkis, niekada nebus taip, kaip planuota. Sukurti tobulas dekoracijas yra siekiamybė. Būna atvejų, kai suplanuoji vienaip, o kitaip tenka lipdyti ant viršaus. Ir kartais nutinka dar geriau, randasi dalykai, kurių negalėjai tikėtis. Ir kai gerai pavyksta, žiūrėk, gera emocija tęsiasi visą filmą.
– Jį žiūrėdami, mes nė nesusimąstome, kiek žmonių dirbo prie, rodos, paprastai įrengto kambario...
– Sienos nudažomos, jei reikia, jos apsilupa, kad atrodytų senesnės, viskas gimsta pagal sumanymą, norą ir nuotaiką. „Vilko gomuryje“ sukūrėme policijos nuovadą, nusikaltimų lentą policijoje, kurioje turėjo atsirasti nuotraukos vaizdų, kurie dar nebuvo nufilmuoti. Mano kolegė savo automobilyje vežiojosi morgo stalą, kai tik galėdavome, darydavome fotosesijas, kad turėtume nuotraukas lentoje. Galėčiau pasakoti ir pasakoti, bet kinas tuo ir žavus, kad pateikia siurprizų. Kartais turi pirmiau sudaužyti automobilį, o tik
paskui juo važinėti.
– Kurti šiuolaikinius interjerus filmuose, turbūt, paprasčiau nei autentišką, istorinę aplinką?
– Kartais, kuriant šiuolaikinį interjerą, susiduri su daugiau iššūkių, net ir kainuoja tai brangiau – ypač jei nori viską atlikti kokybiškai. Šiais laikas gali gauti, ko tau reikia, atsivežame medžiagos iš sandėlių Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. Nemažai daiktų atspaudžiama 3D spausdintuvu.
– Ar egzistuoja laikmetis arba stilistika, kuri jums ypač artima?
– Pastaruoju metu man pradėjo patikti fantastiniai elementai, vėl dirbame su Kristina Buožyte ir tai – tikra kūryba, kuri atpalaiduoja. Nors iš tiesų darbo sėkmė priklauso ir nuo atmosferos komandoje. Net pats menkiausias projektas gali palikti mielus ir gerus prisiminimus.
– Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be kino?
– Buvau sau iškėlęs šį klausimą, svarsčiau, ką galėčiau veikti. Užtenka kelių savaičių ar mėnesio poilsio ir galva vėl pradeda virti. Iki šiol nesugalvojau, ką kito galėčiau veikti. Žinau, kad galėčiau, bet nenoriu.
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Darius Petrulaitis
Portretai: Lina Jushke
Konversija: ne griauti, o įprasminti
Mindaugo gatvėje, pačioje Naujamiesčio širdyje, „Tech Loft“ teritorijoje neseniai duris atvėrė „Tummo“ – bendruomenės erdvė, pirties klubas ir sveiko maisto restoranas. Tik elegantiškai juodas fasadas ne visada taip atrodė – nuo 1952 m. čia veikė elektros prekių didmeninės prekybos bazė, o vėliau įsikūrė reklamos priemonių gamybos įmonė. Neišvaizdus, be langų, pritaikytas prekėms, o ne žmonėms, šis pastatas atrodė pasmerktas būti nugriautas. Tačiau „Tech Zity“ sumanė kitą idėją – konvertuoti jį į naują traukos centrą Naujamiestyje. „Vienas iš pagrindinių mūsų tikslų buvo ne tik kurti estetiškai patrauklias erdves, bet ir įprasminti pastatų istoriją, ją organiškai įpinant į šiuolaikinį kontekstą“, – teigia šios konversijos iniciatorius Darius Žakaitis, „Tech Zity“ vadovas, o apie antrinio panaudojimo objektus ir kitus tvarius architektūrinius sprendimus „Tummo“ interjere pasakoja architektas Mantas Peteraitis.
Bendruomenė yra visa ko pagrindas, tačiau dizainas, interjeras, aptarnavimas, erdvė be alkoholio – visi šie aspektai ir kuria tą gerą atmosferą.
– Dariau, trumpai pristatykite mums „Tummo“ koncepciją – kaip gimė idėja kurti būtent pirties klubą?
Darius: „Tummo“ kaip restorano koncepcija sukurta Šarūno, Aušros ir Manfredo – restorano įkūrėjų ir operatorių. Mūsų vaidmuo buvo pastatą prikelti ir įveiklinti, konvertuoti sandėlį pačioje Naujamiesčio širdyje. Antroji misija – pirties klubas, kurį kūrėme kartu su „Tummo“ komanda. Norėjosi, kad tai būtų vieta, kurioje mūsų, startuolių ir kūrybingų žmonių, bendruomenė galėtų po darbo leisti laiką kartu, susitikti.
Bendravimas sukasi skirtingose platformose: susitikimų kambaryje vyksta darbas, gastronominį dėmenį suteikia restoranas, o prie jų prisijungia ir pirtis – joje galima pasišildyti arba, priešingai, įlįsti į ledo vonią. Manau, kad tai dar vienas puikus būdas turėti bendrų pramogų ir pomėgių, puoselėti sveiką gyvenimo būdą. Pirties klubas tapo vieta bendrauti, leisti laiką kartu, papildytą sveikatingumo dedamąja.
– Ar pastebite, kad Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje, keičiasi žmonių požiūris į pirtį,
jos ritualus, sąmoningą gyvenimo būdą?
Darius: Taip, sveikas gyvenimo būdas, karščio ir šalčio praktikos tampa labai artimos daugeliui žmonių. Pastebime, kad vietos be alkoholio, be nesveikų užkandžių puikiai veikia – žmonės su dideliu entuziazmu čia renkasi, bendrauja, leidžia laiką drauge. Vilnius neatsilieka nuo Vakarų Europos didmiesčių, kur technologijų pasaulis vis dažniau buriasi į tokias bendruomenes. Tarkime, Londone, Osle, netgi Silicio slėnyje pirtis tampa vieta atsijungti nuo technologijų ir pabendrauti ne per ekraną, o betarpiškai, gyvai. Vilnius taip pat stoja į šį bendravimo klubą.
– „Tummo“ nėra masinė vieta. Skaičiau gražų apibūdinimą, kad ši erdvė skirta „bendruomenei ir bendravimui“. Ar galite praplėsti šią mintį? Kodėl pasirinkote narystės modelį, ar kai surinksite tam tikrą svečių kiekį, jų sąrašas bus baigtinis?
Darius: Restoranas atviras visiems, o pirties klubas yra kviestinis. Į jį jungtis kviečiame žmones, kuriems tai aktualu. Be to, ieškome turinčių panašių interesų – dirban-
čių technologijų, kūrybinių industrijų sektoriuose, besidominčių sveiku gyvenimo būdu ir norinčių plėsti savo akiratį. Vis dėlto, mūsų klubui priklauso ne tik IT srities žmonės, tai ir gydytojai, ir teisininkai, architektai, keliautojai, žurnalistai. Labai smagus derinys! Platformų, kur galėtum sutikti bendraminčių ir saugiai, jaukiai praleisti vakarą ar keletą valandų, Vilniuje iš tikrųjų nėra labai daug. Tad vienas kelias buvo skųstis, kad jų trūksta, o kitas – imti ir tokią erdvę sukurti.
Taip pat mums buvo svarbus ir kitas aspektas – tradicinės pirties patalpos ar formatai nuo senų laikų ne visada išsiskiria dizainu ar jaukia, malonia atmosfera. Būtent dėl to ir pasikvietėme Mantą – kad padėtų sukurti pirties klubą, kuris būtų malonus ne tik kūnui, bet ir akiai. Bendruomenė yra visa ko pagrindas, tačiau dizainas, interjeras, aptarnavimas, erdvė be alkoholio – visi šie aspektai ir kuria tą gerą atmosferą.
– Greta pirties veikia ir restoranas –kokia jo misija? Kaip maistas papildo „Tummo“ patirtį?
Darius: Labai džiaugiamės restorano at-
siradimu ir jo virtuve, kuri orientuota į sveiką gyvenimo būdą. Iš tikrųjų meniu pasirinkimas čia nuostabus: nuo dvi paras virto sultinio iki sveikų kokteilių ir kitų unikalių patiekalų. Pirties klubo ir restorano derinys – tai dar viena galimybė pabūti kartu. Šiuo metu eksperimentuojame su ryto rutina: 8 val. įšoki į ledo vonią, o tada, gerai atsibudęs, iškart gali su kolega papusryčiauti. Gali būti, kad tokią galimybę siūlysime ir prieš pietų pertrauką –užsisakai pietus, o kol jie ruošiami, gali trumpam įlįsti į ledo vonią. Tikime, kad maisto ir kūno patirtys viena kitą papildo, jos yra sveiko gyvenimo būdo ir požiūrio į jį tęsinys. Restoranas veikia ir kaip atskiras vienetas – čia galima tiesiog užbėgti papusryčiauti, pavakarieniauti ar pasinaudoti Manto supro-
jektuotu susitikimų kambariu. Tai tarsi „Tech Zity“ koncepcijos tęstinumas – daugiafunkciškumas. Vienoje vietoje galima rasti ir restoraną, ir susitikimų erdvę, ir pirtį su ledo vonia. Visa tai tam, kad būtų maksimaliai patogu ir priimtina mūsų bendruomenei.
– Apskritai, visi „Tech Zity“ projektai remiasi tvarumo principais, ypatingą dėmesį skiriant senų pastatų išsaugojimui ir naujam pritaikymui. Kuo jums tai svarbu asmeniškai? Ar jaučiate atsakomybę išsaugoti ir įprasminti tai, kas sena?
Darius: Pastatų pristatyta labai daug, todėl mūsų užduotis – ne plėstis kiekybiškai, o kuo našiau pritaikyti, įveiklinti ir sutvarkyti tai, ką jau turime. Statyti renkamės tik tada, kai nebėra kitos išeities. Žinoma, būna ir to-
kių atvejų, tačiau nauja statyba yra didelė atsakomybė. Norint ką nors statyti, reikia turėti labai aiškią viziją, daug pasitikėjimo savimi, nes tai, ką sukursi, išliks dešimtmečiams ar ilgiau. Tai itin atsakingas žingsnis.
Nuolat atrandame ir matome prasmę konvertuoti senus, nenaudojamus pastatus, todėl juokaujame, kad tam tikra prasme esame nenaudojamų vietų „sanitarai“ – jų sutvarkytojai ir įveiklintojai. Tokia mūsų vizija, prasidėjusi prieš daugiau nei dešimtmetį. „Tummo“ konversija – tarsi maža treniruotė, buvusiame siuvimo fabrike kuriant didžiausią mūsų projektą „Tech Zity Vilnius“. Nepaisant mastelių skirtumo, svarbiausi principai išlieka tie patys – gyva bendruomenė, tvarumas, estetika.
Mano architektūrinį priėjimą visada formuoja tam tikros iš anksto sau užduotos nuostatos. Viena jų – aplinkos sveikata. Abejoju, ar sveikas kūnas gali egzistuoti nesveikoje aplinkoje.
– Mantai, ar galėtumėte pristatyti architektūrinę šios konversijos idėją – kokie aspektai jums kaip architektui buvo įdomiausi ir prasmingiausi?
Mantas: Architektūrinių idėjų buvo kelios. Viena jų susijusi su muzika, garso klausymosi patirtimi. Tam tikri sprendimai buvo pasitelkti kaip vizualinė žanro reprezentacija: pavyzdžiui, sienos su garsą atspindinčiais paviršiais arba konstrukcijos, funkciškai išpildančios technines charakteristikas.
Mano architektūrinį priėjimą visada formuoja tam tikros iš anksto sau užduotos nuostatos. Viena jų – aplinkos sveikata. Abejoju, ar sveikas kūnas gali egzistuoti nesveikoje aplinkoje. (Šypsosi.) Statybų industrija, kaip ji šiandien veikia pasaulyje, yra ganėtinai tarši, todėl projektuodamas visada klausiu savęs: ar medžiagos, kurias naudoju, galėtų natūraliai sunykti arba integruotis į aplinką, nepalikdamos taršos pėdsakų? Beveik niekada neaišku, kaip visos įmantrios, išradingos medžiagos veiktų atsidūrusios ne sąvartyne, o kur nors griovyje, pamiškėje. Todėl renkuosi gana siaurą kelią – naudo-
ti paprastas, lengvai suyrančias medžiagas, tokias, kokios buvo naudojamos dar iki modernaus pasaulio išradimų. „Tummo“ pastato interjeras tiesiogiai susijęs su mano požiūriu į atsakingą medžiagų panaudojimą.
Dar vienas mano praktikuojamas aspektas – medžiagų pernaudojimas. Didelė dalis architektūros ir dizaino sprendimų čia atsirado atsižvelgiant į tai, kas tuo metu buvo pasiekiama pasiūloje: baldai, apšvietimas, audinių likučiai. Tai tarsi konkretaus laiko ir situacijos mozaika – panaudojome, ką tuo metu radome.
– Pristatykite mums keletą jų. Ar tiesa, kad ir antrą aukštą puošiantį vitražą išsaugojote ir įkurdinote čia asmeninėmis pastangomis?
Mantas: Iš tiesų, visiškas atsitiktinumas, kad menininkės Marijos Anortės Mackelaitės 1962-aisiais kurtas vitražas atsidūrė šiame interjere. Eidamas gatve Klaipėdoje atkreipiau dėmesį į viename pastate integruotą vitražo kūrinį – jis, galima sakyti, buvo niekieno nepastebėtas: stipriai apdulkėjęs, neplautas, vos matomas. Man pavyko susitarti
su statybininkais, kad jį perleistų mano žinion, ir taip vitražas atsidūrė „Tummo“ interjere. Dabar netgi sunku įsivaizduoti antrąjį aukštą be šio objekto – savo remiksuotoje formoje jis puikiai įsiliejo į erdvę.
Didelę dalį baldų pirkau internetiniuose aukcionuose. Pats domiuosi dizainu – tiek sau, tiek savo klientams perku ne visai reprezentatyvią išvaizdą išsaugojusius objektus. Būtent minkštieji baldai turi didžiulį potencialą būti prikelti antram gyvenimui. Medinius baldus restauruoti kiek brangiau, bet taip pat įmanoma. Kadangi domiuosi, žinau ir žmones, kurie teikia tokias paslaugas. Džiugu, kad jų vis dar yra, kad nebijo krapštytis. Juk dauguma verslų šiandien orientuoti į masinę produkciją.
Gaminta naujai čia buvo garso sistema. Tai mano užduota forma, kurią techniškai įgyvendino garso srities specialistas Vytautas Budzėjus.
Šviestuvai – vokiečių gamintojo „Glashütte Limburg“. Tai labai senas, kokybiškas gamintojas, dirbantis su pūstu stiklu. Opalinis stiklas čia dailiai sklaido šviesą.
Apskritai, interjeras man yra kaip koks parkas – jame pakankamai „atviro kodo“, kad, esant poreikiui, galėtų keistis. Šiuo atveju šviestuvų spiečius atlieka ne tik apšvietimo funkciją, bet yra ir skulptūriškas objektas, it skulptūrinė matrica, užimanti svarbų dėmenį visoje interjero kompozicijoje.
– Kalbant apie skulptūras, čia išties gausu ne tik dizaino, bet ir meno kūrinių.
Mantas: Meno kūrinius kuravo kuratorė Monika Lipšic. Ji parinko darbus pasitarimų kambariui, praėjimams, restorano erdvėms, juos išeksponavo. Pats daug reikalų turėjau Vilniaus skulptūros ir vitražo centre. Būtent ten radau Kęstučio Musteikio skulptūrą ir pasiūliau ją įsigyti. Šiandien ji eksponuojama pasitarimų kambaryje.
– Kokių principų laikėtės kurdami pirties erdvę, kurioje dera ramybė ir bendrystė?
Mantas: Pirtis – man labai patinkantis žanras, galima daug ką su ja nuveikti. Pirties kaip erdvės materialumas yra kitoks, nes tai susiję su kūno nuogumu, švara. Medžiagos, kurias ten panaudojome, taip pat apie tai kalba: man buvo svarbus uolienos nuogumas ir rupumas. Norėjosi, kad medžiagos būtų nesumeluotos, pirmapradės. Toks požiūrio taškas ir pasitelktas projektuojant šią pirtį. Tai vieta, kuri turėtų būti labai taiki. – Kaip manote, ar interjeras gali kalbėti apie vertybes? Ar per medžiagiškumą ir dizainą galima perteikti idėjinę pastato viziją?
Mantas: Mane labiau domina niuansuoti sprendimai, kurie neišreiškia labai aiš-
kios, vienareikšmės idėjos. Labiau domiuosi bendromis tendencijomis nei vienetiniais išpuoliais. Šis interjeras taip pat yra labiau bendros, pasaulinės tendencijos dalis – tos, kuri kalba apie statybų sektoriaus (labai grubus žodis) pėdsaką pasaulyje. (Šypsosi.) Jei nuvažiuotume į Venecijos architektūros bienalę, daugelyje paviljonų kalbama būtent apie tai – apie žemę, kuri turėtų būti pagrindinė medžiaga: mes ją pasiskoliname statydami namus ir grąžiname tada, kai tų namų mums nebereikia.
Dabar dažnai vartojamas toks mandras terminas – „žiedinė ekonomika“. Ką nors įrengdami medžiagas pasiskoliname taip, kad kai jų nebereikės, galėtume nesunkiai grąžinti į jų pirminę būklę.
Ankstyvas rytas, šypsenos, bendrystė ir įkvepianti atmosfera – vieną rudens rytą lamų bičiuliai ir herojai susirinko į naujojo teminio „Lamų slėnio“ albumo INTERJERAS | DIZAINAS pristatymą.
Šįkart savo draugus pakvietėme į ypatingą vietą – istoriją, meną ir dizainą apjungiančius Sapiegų rūmus. Mus lydėjo „Radio Vilnius“ rezidento Raivo muzika, rytas kvepėjo aromatinga „Brew Specialty Coffee“ kava,
„rapa workshop“ užkandžiais ir gaiviais „Lynxmonado“ gėrimais. Erdvę puošė subtili „Seasons by Krista“ gėlių ekspozicija ir „Auros“ dekoracijos. Ačiū visiems, kurie atėjo pasidžiaugti naujuoju numeriu, pasidalyti istorijomis ir švęsti drauge su „Lamų slėnio“ bendruomene!
Teminio INTERJERAS | DIZAINAS numerio ieškokite spaudos prekybos vietose.
AKIMIRKŲ DIEVAI
Monica Flatland
Instagram: @monicaflatland
#kalėdosnamuose
AKIMIRKŲ DIEVAI
Cecilia Denise
Instagram: @ceciliadenise
#kalėdosnamuose
AKIMIRKŲ DIEVAI
Josefin Landhagen
Instagram: @myhappydays.se
#kalėdosnamuose
AKIMIRKŲ DIEVAI
Sandra Östlind
Instagram: @sandrashem
#kalėdosnamuose
VISKA S ANKSČI A U A
R
VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A
P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R
