SUTIKAU ŽMOGŲ
Artūras Morozovas SUTIKAU ŽMOGŲ
REDAKTORĖ Asta Žūkaitė
KOREKTORĖ Evelina Zenkutė
DIZAINAS Aurelija Slapšytė
MAKETAVO Valdas Bautrėnas
VAIZDŲ RETUŠAVIMAS aust.studio
PROJEKTO VADOVĖ Jonė Juchnevičiūtė
LEIDYKLOS REDAKTORĖ Ūla Ambrasaitė
PROJEKTĄ FINANSUOJA
© Artūras Morozovas, 2026
© Aurelija Slapšytė, dizainas, 2026
© Leidykla LAPAS, www.leidyklalapas.lt, 2026
Visos teisės saugomos
ISBN 978-609-496-030-7 Tiražas 1000
TAVISUPLEBA
2008 M. RUGPJŪTIS
Ko gero, viskas prasidėjo tą ankstų šeštadienio rytą Tbilisio geležinkelio stotyje, kai su kolega bandėme nusipirkti bilietus į Potį. Stoties darbuotojas, pažvelgęs į mus, nusijuokė: „Vaikinai, koks dar traukinys?! Juk karas vyksta!“
Prieš jo akis stovėjome it du pasimetę turistai su kiek didesniais nei įprasta keliautojams fotoaparatais. Supratę, kad išvažiuoti traukiniu nepavyks, prisėdome perono kavinukėje pasitarti, ką darysime toliau. Gėrėme pridegusią salstelėjusią kartvelišką kavą ir svarstėme, kaip reikėtų nusigauti į kitą –rusų karių kontroliuojamą – Sakartvelo pusę. Sklido kalbos, kad Počio uoste rusai skandina laivus, išveža uosto turtą. Iš naujienų agentūros, kuriai tuo metu dirbome, gavome prašymą ten nuvykti ir įsitikinti savo akimis.
Sakartvele atsidūriau 2008 m. rugpjūčio pirmomis dienomis, rusų kariams įsiveržus į Pietų Osetijos regioną. Kelios dienos prieš tai, vakarodamas namuose su draugų kompanija, sulaukiau skambučio iš kolegos Liutauro Strimaičio. Buvo vėlus vakaras. Jis pasiteiravo, ar žinau, kas vyksta Cchinvalyje, ir ar nenorėčiau drauge su juo vykti ten padirbėti – nušviesti įvykius užsienio žiniasklaidai.
Kitą rytą, lipdami į lėktuvą Rygoje, sužinojome, kad oro erdvė virš Sakartvelo jau uždaryta, todėl į šalį patekome per Azerbaidžano pasienį. Matėme, kaip mus žvilgsniais nulydi žmonės, daugiausia moterys su vaikais, stovintys ilgoje, kilometrus besitęsiančioje eilėje, kad paliktų kovojančią šalį.
Tik atvykę aktyviai dirbome Goryje, mieste, per kurį driekiasi pagrindinė šalies magistralė. Tuomet artilerijos minų išdaužytoje miesto aikštėje dar stovėjo paminklas čia gimusiam Stalinui, po apšaudymų virš apgriautų daugiabučių rūko dūmai. Ten pirmą kartą padariau rusų kario fotografiją iš arti. Stengėmės užfiksuoti, kaip jie užima miestą, blokuoja kelius, kaip žurnalistai bėga nuo į juos paleistų šūvių, o Osetijos separatistai stabdo bandančius kirsti tuo metu neaiškią fronto liniją, tvyrančią it migla virš kalnagūbrių. Šios aplinkybės lėmė, kad važiuoti greitkeliu buvo nesaugu, gal ir visai neįmanoma. Vienintelė galimybė pasiekti vakarinę šalies pusę buvo geležinkelis. Tąsyk, sėdėdami stoties kavinukėje, supratome, kad ir šis planas neišdegs.
Mums jau besiruošiant išeiti, prie staliuko sparčiu žingsniu priėjo kitas stoties darbuotojas ir paklausė, ar mes teiravomės apie traukinį.
Pasirodo, traukinys vis dėlto pajudės – vienam mašinistui reikia namo, į aną pusę, tad jis sutiko vairuoti. Dar pridūrė, kad už važiavimą mokėti nereikės. Traukinį vyriškis pavadino savižudžių traukiniu – jo žiniomis, rusų kariškiai užminavo geležinkelio tiltą, todėl apsispręsti dėl kelionės turime patys.
Vagone visi žinojo, apie kokį tiltą kalbama. Tuos keliasdešimt kilometrų tvyrojo įtampa. Pakeliui traukinys stojo visur, kur tik galėjo, ir kiekvienoje stotyje įlipdavo naujų keleivių. Įvažiavus į rusų kontroliuojamas teritorijas, retkarčiais stabtelėdavusį traukinį tikrindavo kariškiai. Tuomet dar nė žodžio nesupratau kartveliškai, tačiau klausydamas, kaip bendrakeleiviai kalba su uniformuotais svetimšaliais, jaučiau jų pastangas išsaugoti orumą ir supratau stojiškos rimties priežastį.
Tiltą kirtome tyloje – vieni sėdėjo apsikabinę artimuosius, kiti stovėjo žvelgdami pro langus. Daugelį šių žmonių karas užklupo nepasiruošusius: namie palikę artimuosius, gyvulius, ūkį, jie trumpam atkako į sostinę – kas pas gydytoją ar notarą, kas švęsti draugų vestuvių. Dauguma netikėjo, kad stiprėjanti politinė eskalacija Pietų Osetijoje virs tikrų tikriausiu karu. O dabar visiems reikėjo grįžti.
Kuomet Kuros upės tėkmę už vagono lango pakeitė sausuma, pasigirdo plojimai, žmonės glėbesčiavosi, sveikino vieni kitus. Vyriškis iš „Sprite“ butelio pilstė vyną, visi klausėsi jo kartveliško tosto. Nors nė žodžio tada nesupratau, tą ypatingą iš vienkartinės stiklinės geriamo vyno skonį ir burną sutraukiančius taninus prisimenu iki šiol.
Taip neplanuotai, pirmą kartą patekęs į karinio konflikto sūkurį, atsidūriau okupuotose teritorijose ir kasdien stebėjau karius su uniformomis. Uniformomis, kurias buvau matęs tik televizijos ekrane, kai transliuodavo ano tragiško ir herojiško sausio įvykius.
Prieš išvykdamas į Sakartvelą, vos metus dirbau fotožurnalistu. Pasaulis tada dar buvo kiek kitoks: šį bei tą reiškė tarptautinė teisė, žurnalistui buvo natūralu išklausyti „abi puses“. Pamenu, ant kaklo nešiojau juokingai didelį laminuotą žurnalisto pažymėjimą, su kuriuo jaučiausi saugus ir visa galintis. Ir išties, rusų kariškiai vengė bendrauti, bet vis vien, nors ir nenoromis, leisdavosi fotografuojami, retkarčiais baugindami atsukdavo šarvuočio pabūklą ar nukreipdavo į mus automato vamzdį, tačiau čia pat, pastumti vyresniųjų, nudelbę akis prieidavo prie žurnalistų prašyti cigarečių.
Žurnalisto pažymėjimus su kolega iškėlėme ir būdami ant vieno daugiabučio stogo, prie pat Počio uosto teritorijos. Užlipome ten, norėdami geriau apžvelgti vietovę, užfiksuoti panoraminių kadrų. Ant pastato netoliese blykstelėjo į mus nukreipto ginklo optika. Kritome ant žemės. Galbūt tas pažymėjimas ir leido saugiai atsistoti ir grįžti į laiptinę.
Počio uostą radome apgriautą. Viena nesprogusi „Iskander“ raketa gulėjo kieme, kita – ant sumaitoto karo policijos automobilio, ją apžiūrinėjo būrys vietinių vyrų. Jie ir pasiūlė užlipti į penktą daugiabučio aukštą pasižvalgyti iš aukščiau. Iš namo laiptinės ėjo moterys su vaikais, pagyvenę žmonės, kurie kaipmat pradingdavo gretimose, į namo rūsį vedančiose duryse. Visiems suėjus, vienos šeimos tėvas duris užrakino.
Supratome, kad gyventojai eina slėptis prieš atvykstant rusų kariams. Užkopėme į viršutinį namo aukštą, iš čia pro laiptinės langus matėsi uosto akvatorija su keliais nuskandintais pasienio apsaugos kateriais, kariniais, krovininiais laivais. Kaip ir ankstesnėmis dienomis, tą rytą, tą pačią valandą, irgi pasigirdo artėjantis karinės technikos garsas. Atsitraukę nuo langų, kartvelai stebėjo uosto panoramą ir svarstė, kur kariai pasuks šįkart. Pamenu, laiptinės kampe vyras gliaudė lazdynų riešutus. Išgliaudęs keletą, saują su riešutais tylėdamas ištiesdavo vis kitam. Juos valgydami visi aptarinėjo, ką reikės daryti toliau: „Ar dabar jau būsime okupuoti, ar dar yra vilčių, kad sugrįš mūsų kariai?“
Dalis sutiktų vietinių gyventojų šio karo nepriėmė asmeniškai: iš arti stebėdavo okupantų karinio transporto vilkstines,
savais reikalais eidavo pro patikros postus. Vyravo įsivaizdavimas, kad tai režimų, valdžių karas, kuriame eiliniai žmonės neliečiami.
„Jau ketvirtas rytas, kai stebiu okupantus, važiuojančius į mano miestą“, – pamačiusi, kad fotografuoju, prašnenka prie atviro lango kavą gerianti moteris. Rusiškai ji kalba pabrėžtinai garsiai, kad girdėtų ir ant šarvuočio stovintis rusų karys. Moteris pakviečia užeiti. Bute sustingstu, išvydęs savo vaikystės virtuvę: ant palangės guli plėšomas kalendorius, kuriame užrašytas priminimas apie vizitą pas gydytoją, stiklinėse mirksta svogūnai nupjautomis viršūnėlėmis, ant stalo padėtas atverstas žurnalas su pradėtu spręsti kryžiažodžiu. Virtuvėje matau ir pažįstamus indų servizus, sovietinį virtuvinį kampą. Tačiau už praviro lango – visai kita, svetima ir nepažinta tikrovė: kariai rengia įtvirtinimus, išsirikiavusi šarvuočių vilkstinė laukia įsakymo pajudėti, kariai rūko, garsiai skamba rusų kalba.
Plikydama man kavą, moteris teiraujasi, ar dirbs šiandien gydytojas. Gal ir poliklinika dėl karo uždaryta? Ką jai daryti – likti ar išvažiuoti? Jei važiuoti, tai kur? O jei likti… Ar jie gyvens Rusijoje? Kaip aš manau, kiek tai truks?
Trumpa komandiruotė į Sakartvelą, kovojantį už savo laisvę, virto trijų savaičių kelione. Stebint gyvenimą karo metu, bendraujant su svetingais vietiniais, pasiūliusiais apsistoti jų namuose, vėrėsi kitoks, nepažintas pasaulis, keliantis klausimus apie žmonių susipriešinimą, moralinius pasirinkimus ir drąsą, – klausimus, į kuriuos vis dar ieškau atsakymų. Nepajėgiau suprasti tokių skirtingų pasirinkimų: kodėl daugybė žmonių lieka kariaujančioje gimtojoje šalyje, o ne bėga iš jos, stengdamiesi išsaugoti savo gerbūvį; kodėl kiti stoja į ginkluotąsias pajėgas ar, atvirkščiai, regi karą kaip pasipelnymo galimybę, kolaboruoja su priešu.
Pamenu, vieną dieną po bombardavimų Goryje prasivėrė pusrūsio durys. Išlindusi moteris sušuko modi, ateik, ir pamojo ranka kviesdama vidun. Kol mieste tęsėsi apgultis, su jos šeima glaudėmės pusrūsyje. Gal vyno? Sėdėdami prie improvizuoto stalo, sudėto iš keleto dėžių, kėlėme tostą už mirusiuosius, taiką ir jų šalies nepriklausomybę. Maniau, kad karas yra galutinis, visa keičiantis konflikto taškas, negalvojau apie jame vykstantį gyvenimą, žmogiškuosius santykius, kasdienę buitį. Lėkštelė su sulguniu, stiklinė raudono vyno nustebino, bet ir įžemino, suteikė vilties.
Tačiau labiausiai jaudino prisilietimas prie to nepažinto pasaulio, žmonių išgyvenimų ir likimų. Apie karo ištiktus, jame gyventi pasilikusius žmones mes visiškai nieko nežinome, jie niekada nepatenka į žurnalistinį pasakojimą, populiarųjį naratyvą. Karas man įgavo konkrečius vardus ir veidus, atsiradusius tarsi iš niekur.
Jei nuo Tbilisio važiuosite Gorio link, dešinėje pusėje, ties Nigozos kaimu, išvysite spygliuotos vielos sieną ir pasieniečių atraminį punktą. Vos du šimtai metrų nuo pagrindinio šalies greitkelio aštriomis briaunomis į pievą susmigusi spygliuota tvora – okupuotos Pietų Osetijos siena. Spygliuota viela it gyvas organizmas juda, šliaužia, atsitraukia ir vėl atkanda gabalą teritorijos. Kasmet kartvelų televizijos laidose rodomi siužetai apie kuriozines situacijas, kuomet kaimo žmonės, vakare pririšę gyvulius pievoje, ryte juos randa anapus spygliuotos tvoros – neegzistuojančioje Pietų Osetijos valstybėje.
Šie okupuoti slėniai, kaimai matosi ir iš Šavšvebio gyvenvietės. Nuo 2008-ųjų ten glaudžiasi iki šiol grįžti namo negalintys pabėgėliai, nors daugelis tolumoje regi savo gimtuosius kaimus. Kalbėdamas su šio naujai įkurto kaimo gyventojais, jų balse girdėjau liūdesį ir nostalgiją. Pasakojimai apie buvusį gyvenimą kone kinematografiški: nepasiekiami gimtieji
namai, vaizdas pravėrus kiemo vartelius, šešėlis, krentantis nuo medžio, po kuriuo tiek daug sėdėta ir vakarota, mokykla, darbai, kaimynai…
Tokių kaimų kaip Šavšvebis yra keletas. Pabėgėlių galima sutikti ir Tbilisio priemiesčiuose, miegamuosiuose rajonuose, pavyzdžiui, Gldanyje, kuris pasiekiamas metro važiuojant iki paskutinės stotelės.
Kadangi interneto ryšys neveikė, vienintelis patikimas žinių šaltinis buvo kitas sutiktasis. Naviguodami kalnų slėnių keliukais, žmonės tarpusavy keitėsi informacija: kuris kelias saugus, kurio geriau vengti, kad nesusidurtų su rusų karine technika ar vietos separatistais. Pačiomis pirmomis karo dienomis, kai dirbome netoli dabar okupuotos Pietų Osetijos teritorijos, laviruodami tarp vis kylančių susirėmimų, prasilenkėme su mašina, kurioje sėdėjo jauna šeima – tėtis, mama ir
mažas vaikas. Iš daiktų, sumestų ant stogo bagažinės, matėsi, kad išvykti susiruošė paskubomis. Jie mūsų paklausė, kuriuo keliu geriau važiuoti. Sakė, namus palikę trumpam, kol viskas nurims, – tik savaitei traukią pas giminaičius į Tbilisį. Ši šeima į senuosius namus taip ir negrįžo.
Po 2008-ųjų Rusijos invazijos į Abchaziją ir Pietų Osetiją namo iki šiol negali parvykti beveik 300 tūkst. žmonių. Jiems, kaip ir praradusiems savo artimuosius, šis karas, Vakaruose vadinamas Aštuonių dienų karu, vis dar tęsiasi.
Šįryt mūsų automobilį, vairuojamą samdyto kartvelų vairuotojo, pralenkė aplamdytas civilis džipas nubrozdintu šonu, be abiejų šoninių durelių. Blokavo kelią. Išlipę sportiniais rūbais vilkintys ginkluoti vyrai kažką įsakmiai tarė. Supratau, kad geriausiu atveju teks atsisveikinti su fotoaparatais ir pinigine. Nujausdamas, kur link veda šis susidūrimas, dolerių šimtines, fotoaparato atminties kortelę įsikišau į kojinę. Rankas uždėjome ant automobilio stogo, stovėjome ramiai. Nustebau, kai sutrikęs ir piktas mūsų vairuotojo kartvelo tonas ėmė keistis, – jis ir užpuolikai padavė vieni kitiems rankas, pradėjo bičiuliškai šnekučiuotis. Pakvietus sėsti atgal į automobilį, netrukus važiavome toliau. Mūsų vairuotojas Vacho pasižymi stipria patriotine pozicija. Sakė, būtent dėl to sutiko padėti mums, nors tokie pasivažinėjimai pilkojoje zonoje tikrai pavojingi. Susėdę į mašiną pasiteiravome, kas nutiko, kodėl nieko iš mūsų neatėmė. Jis nusijuokė ir atsakė, kad pažino vieną tų separatistų – savo kiemo draugą, su kuriuo praleido visą vaikystę ir paauglystę. Du viename kieme augę draugai, sirgę už tą pačią futbolo komandą, valgę vienas kito motinų gamintą maistą, gyvenime pasuko skirtingais keliais.
Tada kartuli kalba išmokau žodį tavisupleba, reiškiantį ir laisvę, ir nepriklausomybę. Tai sudurtinis žodis iš tavis ir upleba, pažodžiui – „priklausyti sau“, t. y. nepriklausyti nuo nieko kito.
Į Sakartvelą grįžau sekančiais metais. Tuomet dar sekančiais, kol galiausiai persikėliau ten gyventi. Vartydamas savo pasą šiandien, suskaičiuoju 16 raudonų spaudų su užrašu „Georgia“.
KNAIPĖS
2010–2018 M.
Kai pradėjau lankytis senosiose Kauno aludėse, jos buvo neatsiejama kiekvieno mikrorajono, kiekvienos didesnės gatvės, turgavietės dalis. Aplinkiniai gyventojai jų neapkentė dėl nuo ryto besibūriuojančios abejotinos publikos, prieš jų akis griūvančių kaimynų gyvenimų, girdimų konfliktų. Tų knaipių nemėgo visi, išskyrus tuos, kuriems pasirodyti savo rajono užeigoje, arba lokale, buvo tapę kasdieniu įpročiu. Žinoma, ir tų lokalų būta skirtingų. Kai kurie priminė primityvias pilstyklas, kuriose gausi tik tai, už ką moki. Vienoje tokių, veikiančioje Aukštuosiuose Šančiuose, įpildavo tiek alaus, kiek centų paberdavai ant prekystalio, – už 50 centų gaudavai pora šimtų mililitrų. Štai eina vyras su žmona Prancūzų gatve, stabteli prie daržovių kioskelio. Kol moteris renkasi, o pardavėjas sveria, vyras pasišalina dviem minutėms, sukrapšto kišenėje kažkiek centų, paberia juos ant alubario prekystalio, šalia pasideda maišelį ir dviem gurkšniais išgeria tai, ko trūko. Šioje knaipėje bokalą paduodavo pro siaurą, grotuotą langelį, o už jo dirbantis padavėjas patalpą stebėdavo per automobilio veidrodėlį, pritvirtintą prie sienos. Baldų nebuvo, tik palangės ir dvi baro kėdės labiausiai pavargusiems.
Vieta atrodė liūdnai ir skaudžiai. Užėjęs matydavau, kaip žmonos pasirodydavo traukti savo vyrų, galiausiai pačios užsiversdavo stipraus vyno stiklinę – taip vakaras užsitęsdavo abiem. Dauguma čia užsukdavo tiesiog skandintis. Kiekvieno vakaro veiksmas, atėjusiųjų kombinacija virsdavo juntama įtampa, balansuojančia ties agresijos riba.
Tačiau mane labiau traukė knaipės, kuriose buvo ryški susibūrusi bendruomenė ir bent minimaliai formavosi baro kultūra: rinkdavosi pažįstamų ratas, vykdavo pokalbiai, skleidėsi tarpusavio santykiai, o barmenai būdavo savininkai, vietos šeimininkai, reguliuojantys bendrą nuotaiką. Pamatę mane, nepažįstamąjį, dažnai vieni kitus sudrausmindavo: „Na, nepasirodykim prieš žmogų, kad mes, šančiškiai, tokie…“
Ilgainiui pelniau tam tikrą lankytojų pasitikėjimą, buvau lengviau įsileidžiamas. Tik barmenams nuolat atrodžiau įtartinas. Gal manė, kad esu koks užsimaskavęs mokesčių inspektorius, sėdintis ir klausantis pokalbių su fotoaparatu, permestu per petį.
Lankytojai šiuos barus vadina knaipėmis, alubariais. Kartais juos pakrikštija pagal kokį išskirtinį interjero elementą, pavyzdžiui, Birštono gatvėje iki šiol veikia alubaris, neoficialiai vadinamas „Šernu“ (ant sienos kabo didelė šerno galva), barmeno vardą („Dabar aš pas Beną“, gali dažnai išgirsti ką nors sakant telefonu bare „Mažasis Paryžius“) arba neįprastą lokaciją – nebeveikiantis baras „Kampas“, įsikūręs dviejų Žaliakalnio gatvelių sankirtoje, Žemuosiuose Šančiuose veikęs baras-parduotuvė „Prie bėgių“. Visi kiti šioms vietoms priskiria vieną ar kitą įžeidžiantį epitetą.
Tada, 2010-aisiais, knaipėse dar galėjai rasti mažųjų aludarių ar net namudinio alaus. Iš pradžių būtent to su bičiuliais į jas ir traukėme. Alubariai buvo aplipę grėsmingais įvaizdžiais, matomi kaip didelio nusikalstamumo vietos, kur nuolat vykdavo konfliktai. Pirmą kartą spausdamas durų rankeną viename iš rajono alubarių atsidusau – kas bus, tas, – kita ranka striukės kišenėje gniaužė pipirinių dujų balionėlį. Vis dėlto lankytojų buvau priimtas greitai. Daugybė šių knaipių veikė nuo pirmųjų nepriklausomybės metų. Dėl sparčios tokių rajonų kaip Žemieji Šančiai gentrifikacijos jos liko vienintelėmis senbuvių susitikimo vietomis, todėl prašalaitis čia iškart būdavo pastebėtas. Knaipėse galėjai išgirsti senąją Šančių šnektą, dar gyvas karinio miestelio istorijas, sutikti sovietmečio pramonės darbininkus ar klausytis Tarantino filmo vertų istorijų iš dar gyvų legendinio boksininko Algirdo Šociko bendražygių.
Mane knaipėse vis kas nors užkalbindavo. Norėdavo suprasti, ką prašalaitis veikia tokioje vietoje, kur atsitiktiniai žmonės apsilanko retai. Užsukdavo ten nebent paaugliai – nusipirkti alaus ar poros cigarečių. Labiausiai jaudino klausytis žmonių atsivėrimų – tomis akimirkomis, tais vakarais gyvenime nematyti, groteskiški baro veidai tapdavo net šiek tiek artimi. Klausydavau jų istorijų apie tarnavimą laivyne, ekspedicijas Šiaurės jūroje, apie buvusius verslus, darbą mokykloje ir auklėtinius, meilės ir santykių vingius. Skambėdavo Mačernio eilės, įvairios užstalės dainos. Grįždavau ten pagautas smalsumo, tereikėdavo stebėti ir klausytis.
Kaskart, atsidūręs jau savo namuose, užsirašydavau vakaro istorijas. Dažnai net įdomaus pokalbio viduryje nueidavau į tualetą ir, išsitraukęs užrašų knygutę, greitosiomis užsirašydavau pasakojimus ar nutikimus, tarsi nujausdamas, kad kitą rytą pats jais nepatikėsiu.
Knaipėse sutikau žmonių, nepakėlusių santvarkų pasikeitimo, neprisitaikiusių prie naujų laikų iššūkių, besikeičiančių mikrorajonų ir tapusių autsaideriais.
Barmenai dažnai pasakodavo apie klientus: jis tik dabar taip elgiasi, seniau buvo mūsų rajono pažiba – tiltų inžinierius, suprojektavęs tokį ir tokį tiltą. Ji dirbo mokytoja vidurinėje mokykloje, tačiau dukrai emigravus į Jungtinę Karalystę ir negavus darbo paėmė paskolą, tuomet dar vieną paskolą, kurią siūlė laikraščio skelbimas, ir taip prarado namus. Danutė buvo abstinentė, ateidavo čia tik savo vyro parsivesti. Alkoholis jai visuomet kėlė baimę, asocijavosi su smurtu. Po vyro mirties dabar pati čia lankosi.
Visi jie kasdien užsukdavo į savo knaipę. Per daugelį metų vieni kitus, rodos, taip pažinojo, kad kartais nė kalbėti nereikėdavo, – istorijos jau buvo išsemtos, pasakojimai ne sykį
girdėti. Žvelgdamas į knaipių gyvenimą pro fotoaparato vaizdo ieškiklį, vengiau numanomų vienadienių socialinių dramų vaizdinių. Dairiausi tų universalių siužetų, belaikių žmogiškųjų dramų. Retkarčiais rasdavau tipažus tarsi iš Adriaeno Brouwerio ar Franso Halso tapybos. Linksmosios, graudžiosios šiandienos dionisijos.
Buvo tokia knaipė Šančiuose, sukiužusioje medinėje troboje. Pirmą kartą ją pamačiau išėjęs iš tarpukario Žemųjų Šančių bažnyčios, kurią puošia Liudo Truikio freska. Pro bažnyčios duris plūdo tikintieji, o už jų siluetų, kitapus gatvės, matėsi stoviniuojantys ir kvatojantys vyriškiai – knaipės klientūra, tarsi pirmųjų atspindys iškreiptame veidrodyje. Du būriai, rodantys pirštais vienas į kitą. Neilgai veikė ta vieta, tačiau keletą kartų joje pabuvojau. Presuotų medžio drožlių plokštėmis apkaltos sienos, trys masyvūs mediniai stalai ir prie jų kas sau palinkę vienišiai.
Porąkart lankiausi ten ir Kūčių vakarais. Ant šieno patiestą baltą drobinę staltiesę keitė nuo alaus limpantis fanerinis stalviršis su tuo vieninteliu „patiekalu“. Tylus vienišųjų bendruomenės susirinkimas. Kas paliko tuščius namus, kas atsitraukė nuo laimės neatnešančio šeimos stalo…
Vakarui bėgant, žmonės po truputį bendravo, grupavosi, persėsdavo prie bendrų stalų, paskui vėl atsiskirdavo. Už grotuoto prekystalio dirbusios dvi moterys paprašė vieną kaktą į stalą įrėmusį lankytoją išvesti į lauką. Kūčios ant šaltų betoninių alubario laiptelių.
Juozapavičiaus prospekto knaipėje pavadinimu „Svaigalai, rūkalai“ barmene dirbo impozantiška savininkė – visuomet pasitempusi, dažnai pasipuošusi kaklaskare, skrybėle. Barą kartu su vyru atidarė tikėdamasi, kad ši vieta bus patraukli šeimoms, vykstančioms į Panemunės šilą, į paplūdimius. Tačiau ėmė rinktis vietiniai, laikai buvo nelengvi, pradėjo duoti skolon. Taip susiformavo atitinkama publika. Toje kavinėje gerai jaučiausi – tarsi patekęs į atskirą, netyčia atrastą slaptą kišenę. Dienomis aplinka ten buvo fotogeniška – per aukštus vitrininius langus skverbėsi ryški šviesa, dar labiau pabrėždama prie stalų sėdinčiųjų bruožus, bokaluose spindintį alų ir voratinklius ant viršutinės lentynos, kurioje buvo sustatyti brangesni gėrimai. Šis vermejeriškas paveikslas vakarais paskęsdavo blausioje vienintelės elektros lemputės šviesoje – patalpa pasidarydavo niūri, pilna potamsių kampų su vos įžiūrimais Brechto novelių personažais.
Ten lankydamasis stebėjau ne vieną įsimintiną etiudą. Štai vienas iš tų, kuriuos užsirašiau:
Be dešimties minučių dešimtą į barą „Svaigalai, rūkalai“ įėjęs vietinis lankytojas paprašo įpilti bokalą tamsaus. Barmenė prieštarauja, nes jau baigia valytis prieš uždarymą. Vyras paprašo išsinešimui, žada, kad tuščią bokalą grąžins ryte. „Neduosiu. Pas tave namuose jau turbūt visas servizas mūsų indų. Jei nori, gerk staigiai dabar ir eik“, – iškelia sąlygą šeimininkė.
Vyras nusileidžia: įpilk dabar. O tada iš kišenės išsitraukia „Maximos“ maišelį, ramiai jį išpurto, paduoto bakalo turinį maišelin susipila lėtai, kad neputotų, atsargiai užriša mazgą, atsiskaito ir ramiai nužingsniuoja, kirsdamas Juozapavičiaus prospektą su puslitriu šalto putojančio.
Kartais užėjus čia nustebindavo ant baro vazose pamerkta daugybė gėlių, pavienių ar puokštėmis. „Išmokų diena“, –matydama mano nuostabą, paaiškindavo barmenė. Nuo jos priklausė daugelio lankytojų kasdiena: pasitikėjimas duodant į skolą, tolerancija, priėmimas, išklausymas, pokalbis.
Įprastas vakaras „Mažajame Paryžiuje“
Tad, gavę išmokas, pirmiausia visi traukdavo atsidėkoti ir atiduoti skolas.
Daugumos šių vietų nebėra, jas panaikino alkoholio kontrolės įstatymai, sugriežtinę baro apibrėžimą, besikeičianti kaimynystė, o galutinai duris užvėrė pandemija. Nors daugelio akimis šios vietos buvo desperatiškos alkoholio pilstyklos, kai jų neliko, išnyko ir daug svarbesnis reiškinys – bendravimas ir buvimas bendruomenėje. Keliems Šančių barams užsidarius, liko tik alkoholis ir vienatvė. Neilgai trukus, keletas fotografuotų žmonių mirė vienumoje.
VIJNA. KARAS UKRAINOJE
2014–2018 M.
Miegojau hostelyje Kyjivo centre, kai vidurnaktį pažadino būrys vyrų – suodinų, persismelkusių prakaito, benzino, tepalo kvapų. Kambarį užliejo garsi ukrainiečių kalba. „Slava Ukraini!“ – sušuko vienas jų, pamatęs gulintį nepažįstamąjį. „Taip, žinoma“, – atsakiau. Ėjo trečia Maidano protestų savaitė. Vyrai nusikvatojo, paaiškino, kad į šį šūkį reikėtų atsakyti: „Herojam slava!“ Greitai buvau pakviestas prie bendro stalo, ant kurio jau stovėjo horilka, vienas vyriškis atidarė kilkių konservus, kitas juos tepė ant batono. Protestuotojai buvo atvykę iš Vakarų Ukrainos miestų ir kaimų: jie metė darbus, paliko namus, stojo ginti šalies laisvės ir garbės. Tą 2014-ųjų sausį, kaip ir dabar, būti lietuviu Ukrainoje reiškė šį tą ypatingo. Per naktį susibičiuliavome su kambariokais, iš jų išgirdau Maidano protestų naujienas, gandus – tai pravertė dirbant. Kitą rytą traukiau dokumentuoti protestų kasdienos jau turėdamas pažinčių ir šiokį tokį pasitikėjimą barikadose.
Stovint Maidane – Kyjivo Nepriklausomybės aikštėje, buvo akivaizdu, jog tai ne trumpalaikis susibūrimas, čia jautėsi ypatinga žmonių, virstančių tauta, bendrystė. Tik niekas tada dar negalėjo įtarti šio kultūrinio skilimo pasekmių: plataus masto karo, Rytų autokratinių režimų akistatos su Vakarų demokratijomis. Bičiulio antropologo Arvydo Grišino teigimu, būtent Maidanas ir Ukrainos karas žymi tikrąją XX a. pabaigą Europoje.
Naktys buvo ypač šaltos. Specialieji policijos būriai „Berkut“ iš vandens patrankų į protestuotojus purškė iš kojų verčiančią vandens srovę. Šie krito ir stojo, atsakydami policijos pusėn skriejančiais liepsnojančiais buteliais, nubrėždami neperžengiamą ugnies ribą ir žiauriai bausdami tuos, kurie artindavosi. Permirkę vandeniu protestuotojai greit virsdavo judančiomis ledo skulptūromis, kurias dar labiau išryškindavo akinantys „Berkut“ prožektoriai. Daugybė žmonių, palaikydami protestuotojus, nešdavo į barikadas drabužius, šie peršlapusius ar Molotovo kokteiliais apdegintus rūbus mesdavo čia pat ant grindinio ir imdavo iš krūvos kitus. Apskritai Maidanas veikė kaip visavertis, darnus organizmas, kuriame buvo visko: frontą laikė nepasiduodantys protestuotojai, greta jų būriai žmonių gamino Molotovo kokteilius, kiti nešė padangas, pagalius ar bet ką, kas praverstų tvirtinant barikadas. Viduje veikė medicinos punktai, organizaciniai ir valdymo štabai, maldos palapinės. Minioje sukiojosi kuo įvairiausi žmonės: senolės, nešiojančios sumuštinius su kumpiu ir agurkais, moterys, dalinančios drabužius ir arbatą, savisaugos būriai, stebintys, ar barikadose nėra provokatorių, apsimetėlių.
Šįryt, dar švintant, link apytuštės barikados artinosi svirduliuojantis, ilgą paltą dėvintis vyras, nešinas sovietiniu odiniu lagaminu. Savisaugos būrio vyrams pradėjus šaukti, kad nesiartintų, jis tik plačiai šypsojosi ir ėjo toliau. Sustojęs prie pat, atsegė lagaminą. Iš jo ant grindinio pabiro daug tuščių butelių: „Vyrai, kuo galiu, tuo padedu…“
Butelių, kaip ir padangų, trūko. Maidano žmonės juokavo, kad tuo metu Kyjivo apylinkės tapo viena švariausių miesto
vietų. Ir tai galėjo būti tiesa – padangas žmonės tempdavo iš visur, jų ieškodavo pamiškėse, pakelėse, sąvartynuose. Taip pat tuščių stiklinių butelių. Kai jų pritrūkdavo, pirkdavo alų, limonadą ir, atnešę į aikštę, pildavo ant grindinio skubėdami užmaišyti padegamąjį kokteilį vakarui.
Vakarais Hruševskio barikadų mūšiai priminė apokaliptines scenas: degančios padangos, viską juodinantys, į gerklę ir nosį lendantys dūmai, skriejantys Molotovo kokteiliai, kitapus barikadų liepsnojančius kolegas gesinantys pareigūnai. Ne visi jie jautė neapykantą protestuotojams. Kai kurie norėjo būti su jais, tačiau rimtai laikėsi priesaikos. Vienas pareigūnas man tada sakė: „Ko verta šalies policija, jei kilus protestams ji apleis šalies lyderius, čia pat sulaužys priesaiką ir perbėgs pas protestuotojus?“ Kai kurie jėgos struktūrų pareigūnai ilgainiui perėjo į patriotiškų piliečių kovos būrius.
Prisimenu, kaip Maidane aidėdavo daužomų metalinių strypų garsas, – sunkiais momentais protestuotojai imdavo sinchroniškai trankyti jais metalinius paviršius: skydus, bačkas, sudegusius „Berkut“ autobusus. Tai buvo tikras karui sutelkiantis šaukinys. Vieno prabangiausių Kyjivo rajonų namai visiškai pajuodo jau po pirmo protestų mėnesio. Hruševskio gatvės balkone šeima pakabino užrašą „Čia gyvena žmonės“ – jis irgi greitai pajuodo.
Kiekviena diena, praleista ten, suodinoje protestuotojų minioje, apdovanodavo vis naujais sutiktų žmonių vardais ir istorijomis. Vytia, Krystina, Ivana, Danylas, Artemas, Romanas, Dmytro… Kasdien kalbinau juos, užsirašinėjau pasakojimus. Pokalbis – galingas ir jautrus dalykas. Mačiau, kaip didžiulę įtampą patiriančių protestuotojų akys per pokalbį imdavo keistis, išsipasakoję jie atrodydavo atsipalaidavę, tarsi išėję iš pirties. Kartą vyras, budintis priešakinėje barikadoje, taip atsipalaidavo, jog mums bekalbant užmigo.
Į protestus žmonės traukė iš įvairių Ukrainos regionų. Tarp jų būta darbininkų, valstiečių, menininkų, pedagogų, nemažai madingo jaunimo, futbolo ultrų. Tarkime, mano sutikta Ivana buvo Ukrainoje leidžiamo „Playboy“ žurnalo redaktorė. Pirmą kartą į protestus su draugais ji atėjo tarsi papramogauti – grupelė pasiėmė butelį tekilos, apelsinų ir atsisėdusi aikštėje stebėjo studentų protestą. Išvydusi policijos brutalumą, kompanija nebegalėjo likti nuošaly: „Jau po kelių dienų iš metro eskalatoriumi kilau rankose laikydama savo spausdintuvą, o kuprinė ant pečių buvo pilna sumuštinių. Nesupratau, kaip taip greitai įsitraukiau stačia galva.“
Maidane galėjai justi žurnalistinio darbo ypatingumą – privilegiją būti priešakinėse barikadose ir patirti viską savomis juslėmis: užuosti, išgirsti, pasikalbėti, matyti. Pradžioje protestuotojai, baimindamiesi tarnybų persekiojimų, slėpdavo savo tapatybę, nusukdavo veidus, dengėsi balaklavomis. Tačiau kažkuriuo metu viskas pasikeitė – daugelis suprato, jog tai, kas vyksta, yra galingiau nei griūvantis Janukovičiaus režimas. Protestuotojai pradėjo manęs klausinėti, ar kartais nesu jų užfiksavęs vienoje ar kitoje savo fotografijoje. Visi suprato, kad tapo šalies istorijos dalimi.
Įsiminė toks įvykis su žurnalistais. Vieną vakarą Maidane stebėjau, kaip „Rossiya 24“ žurnalistė ir operatorius bandė filmuoti, kalbinti susirinkusiuosius. Kadangi tuo metu ši Kremliaus išlaikoma televizija buvo transliuojama ir populiari pačioje Ukrainoje, pateikę žurnalistų pažymėjimus, pro barikadas jos atstovai buvo įleisti. Kažkam minioje pastebėjus dirbančią to TV kanalo komandą, pasigirdo raginimas užkirsti kelią melui. Minia išvarė žurnalistus kartodama, kad propagandos skleidėjams čia ne vieta. Išstūmė kaip eilinius provokatorius.
Maidano protestuose lankiausi keletą kartų. Atmosfera juose iki kruvinųjų vasario žudynių, kai snaiperių kulkos varpė
civilius, ir po to labai skyrėsi. Gedulo, įtampos laiką keitė pervargimo etapas, barikadose atsirado alkoholio. Daugeliui buvo nepaprastai sunku palikti aikštę, bendraminčius, įgytus naujus draugus ir grįžti į įprastą gyvenimą. Vieniems pavyko, kiti prisijungė prie atsiradusių iniciatyvų ir toliau įvairiais būdais švarino šalį, tarkime, sulaukę pilietiškų žmonių skambučių, susitvarkydavo su nelegaliais kazino turguose, korumpuotais valdininkais, nelegaliais prekybininkais ir taip toliau. Kiti vyko savanoriauti ar priešintis šalies rytuose Kremliaus pradėtiems kariniams veiksmams.
Ukrainos karas tapo lūžiu, dėl kurio sutariame su užsienio kolegomis: į žurnalistus pradėta žiūrėti kaip į ginklus, o į žiniasklaidą – kaip į informacinio mūšio lauką. Vakarų žurnalistai nedirba rusų kontroliuojamose teritorijose, rusai – šiapus barikadų. Pasaulis skyla, ir atsiranda dvi skirtingos, viena kitai prieštaraujančios tiesos, kurios aktyviai skleidžiamos savose visuomenėse.
Grįžęs į Lietuvą socialiniuose tinkluose perskaičiau, kad balandžio pabaigoje Odesoje ketinama minėti sovietinę šventę –miesto išlaisvinimo nuo nacistinės Vokietijos dieną. O Kyjive Maidano barikados dar stovėjo, aikštėje žmonės dėliojo Maidano žuvusiųjų – Dangiškosis šimtinės – portretus, gedulas dar buvo neišblėsęs. Skaičiau apie tai sutrikęs: Maidane viskas buvo taip aišku, jutau tautos vienybę, regėjau auką, sumokėtą už laisvę ir orumą. Ir štai Odesa, rodos, gręžiasi į kitą pusę. Intuicija sufleravo ten nuvykti.
Odesoje prie Operos teatro, pačiame miesto centre, būriavosi tūkstantinė minia. Joje mačiau sovietų veteranus, jų šeimas, miestelėnus. Iš garso kolonėlių sklido „Katiuša“ ir „Den pobedy“ – pergalę šlovinančios dainos, joms pritarė grupelė vyresnio amžiaus moterų. Manevruodamas tūkstantinėje minioje, į jos vidurį lėtai įvažiavo automobilis. Atidarę bagažinę, vyrai gyventojams dalino Rusijos vėliavas ir vienodu raštu surašytus plakatus, kuriais buvo skatinama nepaklusti Kyjivo režimui, reikalauti referendumo ir panašiai. Mačiau, kaip du besišypsantys vyrai virš minios iškėlė didelę Ukrainos vėliavą. Aplinkiniai juos ėmė stumdyti, sulaužė vėliavos kotą, o audeklą numetė ant žemės ir trypė kojomis. Vyrai, iš kurių buvo atimta šalies vėliava, reagavo ramiai, šypsojosi. Buvo aiškiai parodyta, kad ribas galima peržengti. Vėliau naktį vieną jų sutikau segintį rusišką simboliką palto atlape.
Svarbiausia renginio dalis – teatralizuotas vaidinimas, per kurį raudonarmiečiais persirengę statistai, šaudydami į
„nacius“, išvijo šiuos iš skvero. Minia stebėjo ir plojo, vaikai krūpčiojo nuo šūvių garsų. Po šio pasirodymo aktoriai būriavosi laukdami parado. Tarp jų siluetų prieš mane išniro daili mergina. Sutvarstyta ranka ji bandė žiebtuvėliu prisidegti cigaretę. Kelis kartus nuspaudžiau fotoaparato mygtuką, tačiau, atitraukęs jį nuo akies, merginos nebeišvydau. Žiūrėjau
į tą fotografiją ir jaučiau, kaip manyje kyla du prieštaringi jausmai – simpatija ir pyktis. Patraukli moteris, dėvinti priešo uniformą. Simpatiški priešo bruožai.
Ši fotografija lydėjo mane įvairiose parodose, meno kolekcionieriai ją įsigijo savo rinkiniams. Praėjus tiek laiko,
nebeįtraukiu jos į parodas, po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą dvejoju ir viešinti – jaučiu gėdą.
Užfiksavęs šį kadrą, po valandos jau fotografavau prorusiškų provokatorių pakurstytus susirėmimus, kurie nenutrūko tris dienas ir baigėsi tragišku Odesos profsąjungų rūmų gaisru. Vėliau abiejų pusių atstovai teigė, kad būtent šis gaisras tapo akstinu jų apsisprendimui kovoti. Vieniems ginti savo šalį, kitiems kolaboruoti.
Kaskart atvykęs į Ukrainą mačiau, kaip keičiasi požiūris į žiniasklaidą, kaip vis mažiau reiškia žurnalisto pažymėjimas. Galėjai pasikabinti jį ant kaklo drauge su visomis reikalingomis akreditacijomis ir tavęs vis tiek neįleis į karo veiksmų zoną. Arba galėjai turėti bičiulių ir tuomet visur užsidegdavo žalia šviesa net neišsitraukus dokumentų iš kuprinės. Apskritai Ukrainos karas iš žurnalistų reikalavo išradingumo, standartiniai žiniasklaidos darbo metodai beveik neveikė. Tačiau tiems, kurie orientavosi ir gebėjo veikti chaose, galimybės buvo išties didelės. Ypač okupuotose Donecko, Luhansko teritorijose, kur apskritai neegzistavo nei nusistovėjusi tvarka, nei sąveika tarp rusų karių ir vietos nusikalstamų separatistinių grupuočių.
