ŠIFERIO BYLA by knygos.lt

Antanas Terleckas

VILNIUS 2026

Kolektyvizacijos Lietuvoje istorija

Alfred A. Knopf, New York, 2018

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Mokslinė monografija

Recenzentai:

Dr. Sigita Kraniauskienė (Klaipėdos universitetas)

Prof. dr. Arūnas Streikus (Vilniaus universitetas)

Rodyklę sudarė: Dovilė Gervytė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-440-3

ISBN 978-609-466-931-6

Anne TYLER CLOCK DANCE

1. KAM BUVO REIKALINGA KOLEKTYVIZACIJA?

1. 1. Komunistinis požiūris į kaimą ........................................

1. 2. Kas yra kolūkis? .......................................................

1. 3. Kolektyvizacijos eiga Sovietų Sąjungoje

1. 4. Trys kaimo sovietizacijos bangos SSRS ir Vidurio Rytų Europoje

2. PASKUTINĖ LIETUVOS IR PIRMOJI SOVIETINĖ VASARA

2. 1. Okupacijos pradžia: visiškai pasikeitęs pasaulis

2. 2. Ideologija išstumia mąstymą: šalin liaudies priešus ................ 118

2. 3. Ekonominė kaimo sovietizacija 132

2. 4. Ar 1941 m. birželį dar egzistavo Lietuvos visuomenė?

3. KOLEKTYVIZACIJOS LINK

3. 1. Nacių indėlis į Lietuvos

3. 2. Kur tu, šviesus rytojau? .............................................

3. 3. Kaip buvo galutinai pavergtas Lietuvos kaimas? ...................

3. 3. 1. Žaidimo taisyklės: priešą reikia naikinti

3. 3. 2. Kolektyvizacijos eiga

4. GYVENIMAS KOLCHOZE: ĮVYKIAI, STRUKTŪROS IR KASDIENYBĖ

4. 1. Kolchozo genezė

4. 2. Kolektyvinė kasdienybė .............................................

4. 2. 1. Darbas ir atlygis kolchoze

4. 2. 2. Moterų ir vyrų santykiai kolchozuose

4. 2. 3. Kolūkinė estetika: ūkių pavadinimai .......................

4. 3. Kolchozų prievaizdai

4. 3. 1. Biurokratijos tinklas

4. 3. 2. Kolektyvizacijos simbolis: kolchozų pirmininkai ..........

4. 4. Gyvulių padėtis fermose ............................................

4. 4. 1. Arklys prieš traktorių

4. 4. 2. Tuščios primilžio normos

4. 4. 3. Kiaulystės dėsniai ..........................................

5. KAS YRA KOLCHOZŲ VISUOMENĖ?

Pratarmė

1962 m. rugpjūčio 9 d. į Molėtų rajono Čivylių kolchozą atvyko Nemenčinės Teritorinės-gamybinės kolūkių ir tarybinių ūkių valdybos revizorius Danutė Šaltenytė. Ne, mielas skaitytojau, čia ne korektūros klaida. Kadangi sovietinė sistema buvo labai moderni, ypač moterų atžvilgiu, kasdienėje kalboje nebūdavo pasiduodama seksizmui. Todėl skaitydami sovietinius dokumentus dažnai randame būtent tokią formuluotę: nors pareigas eina moteris, jos užrašomos vyriška gimine. Tad Danutė Šaltenytė buvo revizorius, o ne revizorė.

Nieko naujo Šaltenytė rasti Čivyliuose, ko gero, nesitikėjo, tokios kelionės buvo jos darbo kasdienybė. Darbas atsakingas – atlikti kruopščią kolchozo reviziją, t. y. įvertinti, ar sėkmingai vedama Čivylių kolchozo apskaita, ar valdyba neužsiima kokia nors „juodąja buhalterija“, nustatyti, vagiama kolchoze ar ne. Toks darbas imlus laikui, tad revizoriaus vizitas užtruko daugiau nei savaitę, iki rugpjūčio 18 d. Darbą vainikavo 6 puslapių apimties patikrinimo aktas, surašytas ant rusvo popieriaus pieštuku. Dokumentą, be revizoriaus Šaltenytės, pasirašė kolchozo revizijos komisijos pirmininkas Stasys Vasiliauskas bei kolchozo buhalteris Antanas Gečys. Šalia dar nugulė kolchozo pirmininko Petro Bareikio parašas, liudijantis, kad su patikrinimo rezultatais jis susipažino.

Patikrinimo metu buvo nustatyta įvairių trūkumų kolchozo veikloje, tačiau mums svarbi informacija yra antrame bei trečiame patikrinimo akto puslapiuose, kur išvardijami trūkumai, susiję su kolchozo turtu, arba, kaip įvardyta dokumente, „materialinės vertybės“. Palyginusi realias atsargas grūdų sandėlyje su metine kolchozo apskaita popieriuje, Šaltenytė konstatavo rimtas bėdas: trūko 557 kg rugių, 11 kg avižų, 152 kg miežių, 84 kg sėmenų, 14 kg miltų. Socialistinės nuosavybės, tarybinės liaudies turto švaistymas ir grobstymas. Kitaip nepavadinsi. Padėties negelbėjo ir tai, kad kitos produkcijos sandėlyje būta pertekliaus: 32 kg kukurūzų ir net 600 kg atlakų (iš „Lietuvių kalbos žodyno“ knygos autorius, stokojantis praktinių žemės ūkio žinių, sužinojo, kad atlakai – tai prastesni, prasčiau išvalyti grūdai). Čia jau ne grobstymas, truputį geriau, bet džiaugtis irgi nėra kuo – vis tiek aplaidumas.

Pati svarbiausia informacijos dalis mums atskleidžia revizoriaus apsilankymą medžiagų sandėlyje. Čia užsukus paaiškėjo, kad trūksta net 1736 kg salietros, 70 vienetų maišų ir kelių kibirų, o svarbiausia – 21 vieneto šiferio lakštų ir 32 vienetų šiferio kampų1. Taip, trūko šiferio. Ne 1992, ne 2002, o 1962 metais! Čia, mielas skaitytojau, privalome kilstelėti galvą nuo šio archyve rasto šaltinio ir iškelti esminį klausimą: kas pavogė šiferį?

Nors teisinės LSSR institucijos tuo metu nusikaltėlio nerado, tai nereiškia, kad istorikai negali patys imtis nagrinėti tokių bylų. Juk kartais svarbiausios nusikaltimo detalės išryškė-

1 Molėtų rajono Čivylių kolchoze atliktos revizijos aktas, 1962 08 18, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas (toliau – VRVA) Utenos filialas (toliau – UF), f. 318, ap. 1, b. 30, l. 5–10.

ja tik vėliau, pavyzdžiui, kartais suėmus įtariamąjį dėl vieno nusikaltimo šis prisipažįsta ir apie ankstesnius.

Akivaizdus įtariamasis čia tarsi aiškus: tuometinis Lietuvos valstybinės konservatorijos ir Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, muzikologas Vytautas Landsbergis, vėliau pelnęs profesionalaus šiferio vagies reputaciją (tiesa, paminėtina, kad jokio pagrindo tam nerado nei nepriklausomos

Lietuvos teisėsaugos institucijos, nei tiesiog sveikas protas).

Tačiau šis epitetas jam priskirtas kur kas vėliau nei 1962 m. –

Naujosios Akmenės cemento gamyklos šiferio cechas, 1963 m.

jau nepriklausomos Lietuvos laikais, kai Landsbergis užėmė

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko ir pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo pareigas. Manoma, kad Landsbergis anuomet meistriškai pasinaudojo susidariusia padėtimi, kai Lietuva iš planinės ekonomikos laipsniškai ėjo į rinkos ekonomiką, o šio proceso sudedamąja dalimi tapo kolūkių ardymas, griovimas. Būtent tuo metu

Landsbergis tariamai susikrovė beveik visą Lietuvos šiferį ir kažkur pradangino. Tad ir Čivylių byloje pagal šią logiką įtarimo šešėlis visų pirma krinta ant Landsbergio. Tačiau mūsų nagrinėjamoje byloje žioji akivaizdi spraga – neaiškus įtariamojo motyvas. Kam muzikologui 1962 m. prisireikė šiferio iš Molėtų rajono? Apskritai, kur jį dėti? Kur parduoti, kam panaudoti? Juk tokio kiekio šiferio išparceliavimas – sudėtingas mechanizmas, reikalaujantis pačių įvairiausių įgūdžių, socialinių ryšių, logistinio tinklo. Net jeigu įsivaizduotume tai kaip nedidelę operaciją, pavienį incidentą, būsimos „karjeros“ pradžią, įtariamajam vis tiek reikėjo net kelių dėmenų: 1) kažką pažinoti Čivylių kolchoze – kas sandėlį atrakintų ar bent parodytų, kuri lenta silpniau prikalta; 2) tinkamo transporto šiferiui sukrauti ir išsivežti; 3) arba iškart pirkėjo, arba saugyklos, kurioje galima sandėliuoti šiferį ir laukti nepriklausomybės laikų, kai jį bus galima realizuoti. Ar tikrai tokią logistinę grandinę Kaune gimęs ir Vilniuje gyvenantis muzikologas galėjo turėti jau 1962-aisiais – ir dar Molėtų rajone? Šaltiniai apie tai tyli, o tai keista: dirbdamas su studentais, ypač fortepijono pamokose, dėstytojas būtų galėjęs nesusivaldyti ir prasitarti apie naują grobį arba, apsvaigęs nuo dar vieno sėkmingo apiplėšimo, išsilieti kūryboje, sukurti kokią „Šiferio sonatą“. Juk, kaip pats vėliau pripažino, su studentais užsimegzdavo tvirtas, su niekuo nepalyginamas ryšys:

„Man patiko bendrauti per žmones su muzika ir per muziką su žmonėmis. Dirbdamas atskirai su mokiniu, jam besimokant, pavyzdžiui, Beethoveno sonatos ar Bacho invencijos, rasdavau toje muzikoje daug svarbių dalykų jau vien todėl, kad turėjau partnerį, pašnekovą. Jam klausantis, reaguojant, suprantant, o kartais ir nesuprantant, jusdavau vidinį aktyvumą, tapdavo įdomu, pagaudavo tam tikras meninis azartas.“2

Ar tai nereikštų, kad ir anksčiau turėjo pasirodyti liudijimų ar bent gandų tarp studentų, kad Landsbergis kam nors beskambinant Bachą prasitardavo apie kažkur sukrautus šiferio kalnus, o gal net kvietė prisidėti prie vagysčių? Kadangi ankstesnių liudijimų nėra, gal vertėtų – bent minties eksperimentui – suabejoti teiginiu, kad Landsbergis apskritai vogė šiferį? Juk, logiškai pagalvojus, kam nepriklausomos Lietuvos vadovui reikalingas šiferis?

Čia, mielas skaitytojau, tenka pripažinti, kad istorikams būdingas skeptiškumas kartais priveda prie absurdo – štai taip sekdami paprasta minties gija, bandančia išnarplioti dingusio Čivylių šiferio bylą, suabejojome kone pamatiniu teiginiu apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Juk turime pripažinti, kad kitų šaltinių, praskleidžiančių paslapties šydą, istorikai bent kol kas nėra aptikę. Todėl esame ten pat, kur buvo sovietiniai pareigūnai, bergždžiai mėginę įminti Čivylių šiferio mįslę. Todėl turbūt vertėtų sustoti, giliai įkvėpti ir imtis bylą narplioti iš kitos pusės, iškelti klausimą, kuris galbūt padės mums priartėti prie tiesos: iš kur Čivyliuose apskritai atsirado šiferis? Juk, jei nebūtų šiferio, nebūtų ir nusikaltimo.

2 Vytautas Landsbergis, Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija po ketvirčio amžiaus, Vilnius: Bonum verbum, 2019, p. 47.

Įvadas

Šiferis buvo vienas sovietinės gerovės, pasiūlytos sovietų Lietuvos visuomenei, simbolių. Ir ypač aktualus kaimo gyventojams: šiferis turėjo pakeisti tradicinę stogo dangą – šiaudus, kurie buvo nepatikimi ir negebėjo apsaugoti nuo gamtos negandų. Šiaudai lietuje sušlapdavo; sušlapę, ypač rudenį ar ankstyvą pavasarį, niekaip neišdžiūdavo, o neišdžiūdavę –pūdavo. Sovietinei valstybei, turėjusiai ambicijų išgelbėti tarybinį žmogų nuo visų gamtos negandų, įskaitant ir pro stogą varvantį vandenį, šiferis tiko idealiai: banguoti arba plokšti asbestcemenčio lakštai buvo tinkami ne tik stogams, bet ir sienoms ar jų apdailai. Efektyvu, o svarbiausia – pigu. Dėl to šiferį imta gaminti ir Lietuvoje: nuo 1956 m. šiferio gamyba užsiėmė Daugėlių statybinių medžiagų gamybinis susivienijimas, o nuo 1963 m. – ir Naujosios Akmenės cemento gamykla, vėliau reorganizuota į Akmenės cemento ir šiferio kombinatą. Sovietmečio pabaigoje vien okupuotoje Lietuvoje kasmet būdavo pagaminama šimtai milijonų šiferio lakštų3 . Užtikrinus šiferio pasiūlą, teliko paskutinis žingsnis: įtikinti Lietuvos kaimo gyventoją, kad sovietinis gerovės valsty-

3 „Šiferis“, in: Tarybų Lietuvos enciklopedija, 4 tomas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 189.

bės pažadas yra tai, kas išvaduos kaimo žmogų nuo tradicinių stogų, arba, vertinant plačiau, Karlo Marxo terminais, – „kaimo gyvenimo idiotizmo“4. O tai buvo kur kas sudėtingesnis procesas, kurį norint suprasti reikia dukart grįžti laiku: pirma, į Sovietų Rusiją po bolševikų perversmo 1917 m., antra, į paskutinę Lietuvos vasarą – 1940-uosius.

Po 1917-ųjų Spalio perversmo valdžią Rusijoje užgrobę bolševikai visam pasauliui ėmė žadėti savo gerovės viziją: tuoj tuoj įvyksianti pasaulinė revoliucija, po kurios visas pasaulis atsidurs net ne gerovės valstybėje, o gerovės ir pertekliaus visuomenėje – komunizme. Šios gerovės esmę 1971 m. gana vaizdžiai perteikė bitlas Johnas Lennonas, ragindamas įsivaizduoti pasaulį, kuriame 1) nėra rojaus ir pragaro; 2) nėra jokių valstybių ir jokios religijos, o dėl to atitinkamai nėra priežasties nei žudyti, nei žūti; 3) vyrauja taika ir brolystė; 4) jokio godumo ar alkio, jokio nepritekliaus. Nors su bitlais nesusiję, bet praktiškai identiškus lozungus 1917 m. pasauliui pasiūlė bolševikai, tačiau pasaulis, nuvertindamas šiferio teikiamą naudą, atsisakė tuo patikėti. Taigi Lennonas liko prie gitaros, o Leninas labiau mėgo kitokius instrumentus – mušamuosius.

Pirmąkart eksportuoti savo ideologiją Sovietų Rusija pabandė dar 1918 m. pabaigoje, kai Raudonoji armija ėmė žygiuoti Vakarų kryptimi, pakeliui tikėdamasi sutrypti ką tik susikūrusias ar bandančias kurtis valstybes – Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Ukrainą, o paskui, jei viskas pagal planą, ir Vengriją, Vokietiją, Čekoslovakiją, kol galiausiai visa Europa gyventų po vienu dideliu ir raudonu šiferio lakštu. Bolševi-

4 Karl Marx, Friedrich Engels, Manifesto of the Communist Party, New York: International Publishers, 2007, p. 13.

kų ambicijas sustabdė vadinamasis stebuklas prie Vyslos, kai garsusis tradicinių stogų gynėjas Józefas Piłsudskis sumušė Raudonąją armiją (RA) ties Varšuva 1920 m. Po to Sovietų Rusija nusprendė atsitraukti ir modernizuotis: tapti nebe Sovietų Rusija, bet Sovietų Sąjunga, sukurti modernią karo pramonę ir grįžti prie šių planų vėliau, po dviejų dešimtmečių.

Antrasis bandymas, prasidėjęs 1939 m. rugsėjį, buvo kur kas sėkmingesnis, o prie to ypač prisidėjo naujas sąjungininkas, taip pat žadėjęs naują pasaulio tvarką – nacistinė Vokietija.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvos sieną kirtusi Raudonoji armija leido pradėti Lietuvos visuomenės ir valstybės transformacijas, kurias istorikai apibūdina įvairiais žodžiais: okupacija, aneksija, sovietizacija, užgrobimas, užvaldymas. Šiam tyrimui aktualiausia šio proceso dalis, susijusi su kaimo užvaldymu: kaimo sovietizacija, istoriografijoje dažniausiai vadinama kiek siauresniu terminu kolektyvizacija, – tarpukario

Lietuvos žemės ūkio sistemos sugriovimas ir pakeitimas sovietine, kolchozine santvarka.

Šaltiniai ir istoriografija. Atliekant bet kokį tyrimą pirmiausia dera pradėti nuo kolegų įdirbio analizės – apie įvairius Lietuvos sovietizacijos aspektus nuo nepriklausomybės atkūrimo parašyta šimtai straipsnių ir knygų, tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjami klausimai dėl to mažiau aktualūs. Nors okupacijos išvakarėse Lietuvos visuomenė buvo agrarinė (tiesa, modernėjanti), tačiau paradoksaliai būtent kaimo sovietizacijos istorija iki šiol sulaukė nepelnytai menko tyrėjų dėmesio. Ilgą laiką istorikus, rašančius apie Lietuvos kaimą sovietmečiu, kur kas labiau domino partizanų karo, kolaboravimo arba teroro istorija – temos, apie kurias sovietmečiu arba išvis nekalbėta, arba kalbėta ideo-

logizuotai (nors, tiesą sakant, apie kolektyvizaciją sovietmečiu kalbėta lygiai taip pat). Kolektyvizacijos istorija po 1990 m. kone dingo iš istorikų akiračio. Apie sovietinį terorą ir pasipriešinimą parašytos dešimtys istorikų knygų ir šimtai – kraštotyrininkų, entuziastų ar pačių įvykių dalyvių bei liudininkų darbų, o štai literatūra apie kolektyvizaciją tilptų į gerokai trumpesnę lentyną.

Tokia padėtis tarsi savaime suprantama, atsižvelgiant į vertybes ir visuomenės tendencijas – partizanų karas ir sovietinio teroro aukų atminimas tapo vienu iš pasakojimų, ant kurio pagrindo savo tapatybę kuria dabartinė Lietuvos valstybė. Tačiau dėl nepakankamo dėmesio kitoms temoms daugybė su sovietinėmis transformacijomis susijusių aspektų be reikalo lieka neįvertinti ir nesuprasti. Rusų istorikas Jurijus Afanasjevas teigė, kad norint įvardyti baisiausius SSRS istorijos aspektus visada prabylama apie karą ir stalinines represijas, tačiau „Kas savo reikšme ir slegiančiomis pasekmėmis nusveria: ar milijonai pražuvusių stalininio teroro aukų, ar dar didesni milijonai visam laikui morališkai suluošintųjų?“5 Kitaip tariant, kurio proceso – partizanų karo ir jo slopinimo ar kolektyvizacijos – randai, palikti Lietuvos visuomenėje, yra gilesni, skaudesni?

Pagrindinis autoritetas kolektyvizacijos klausimu Lietuvoje dar nuo perestroikos ir Sąjūdžio laikų yra istorikas Liudas Truska: jis pirmasis kritiškai įvertino sovietinės istoriografijos teiginius, kuriuose matytas tik gerovės ir progreso elementas, ir aprašė kolektyvizaciją kaip destruktyvią reformą,

5 Jurij Afanasjev, „Mes – ne vergai? Istorinis bėgimas vietoje: Rusijos „ypatingasis kelias“ (I), iš rusų kalbos vertė Nerijus Šepetys, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2009, nr. 3–5, p. 95.

griovusią Lietuvos kaimo socialinę sanklodą6. Truskos įdirbis turėjo didžiulę įtaką visai Lietuvos istoriografijai, nors tiesiogiai kolektyvizacijai Truska skyrė tik kelis tarpusavyje gana panašius straipsnius, kuriuose akcentuojamas prievartinis jos pobūdis ir spartus žemės ūkio LSSR nuosmukis po reformos pabaigos.

Panašiu laiku kaip Truska, savo straipsnius kolektyvizacijos istorijos tema paskelbė Kęstutis Girnius7, Tamara Bairašauskaitė8, o pastaruoju metu kaimo transformacijas Lietuvoje savo tyrimais profesionaliai apmąsto Mindaugas Pocius9 . Visus šiuos darbus sieja tai, kad į sovietines kaimo transformacijas dažniausiai žvelgiama „iš viršaus“, t. y. iš partijos ar valstybės perspektyvos. Toks žvilgsnis svarbus ir leidžia apibendrinti reikšmingiausius reformų aspektus, tačiau neišvengiamai negali atsakyti į gelminius klausimus apie tai, kas dedasi visuomenėje, „apačiose“, – šie tyrėjai tikrai nemato dingusio Čivylių šiferio. Tokią perspektyvą galime palyginti su Vilniaus panorama nuo televizijos bokšto: matome didelį, judrų miestą, tačiau tai, kas dedasi už uždarų durų, – laiptinėse, butuose, namuose, arba tai, kuo gyvena vilniečiai, – lieka nematoma. Todėl norint visapusiškai suprasti kaimo sovieti-

6 Liudas Truska, „Lietuvos valstiečių kolektyvizavimas“, in: Lietuvos istorijos metraštis, 1988 metai, p. 79–90; idem, Lietuva 1938–1953 metais, Kaunas: Šviesa, 1995.

7 Kęstutis Girnius, „The Collectivisation of Lithuanian Agriculture, 1944–1950“, in: Soviet Studies, Vol. 40, No. 3 (Jul., 1988), p. 460–478.

8 Tamara Bairašauskaitė, „Kolektyvizavimo užbaigimas pietryčių Lietuvoje: valstiečių šeimų perkėlimas“, in: Lietuvos istorijos metraštis, 1989 metai, p. 65–78.

9 Mindaugas Pocius, „Lietuvos kolektyvizacija 1947–1952 m.: VKP(b) CK sprendimai ir kontrolė“, in: Genocidas ir rezistencija, 2018, 2 (44), p. 7–14; Genocidas ir rezistencija, 2019, 1 (45), p. 72–86; „Totalinė melioracija Lietuvoje 1966–1990 m.: poveikis žemės ūkio ir kaimo sovietinei modernizacijai“, in: Lietuvos istorijos metraštis, 2024, nr. 1, p. 103–142.

zacijos pasekmes ir reikšmę, reikia leistis žemyn ir žvelgti „iš apačios“ – visuomenės akimis.

Tą padaryti padeda ir užsienio istorikų tyrimai, kuriuose socialinės istorijos perspektyva labiau išreikšta. Šaltojo karo metais, ypač jo pradžioje, kolektyvizacijos tyrimai Vakaruose buvo vykdomi pragmatiniais sumetimais – bandyta įvertinti priešo, t. y. Sovietų Sąjungos, ekonominį potencialą. Tyrėjams irgi rūpėjo tik žvilgsnis „iš viršaus“: sovietinis agrarinis sektorius vertintas kaip silpnoji SSRS ekonomikos grandis, kuri trikdo visą sovietinę modernizaciją ir leidžia JAV dominuoti. Tai vaizdžiai atspindi 1965 m. JAV publikuotos straipsnių rinktinės pavadinimas: Soviet Agriculture: The Permanent Crisis10 . Lūžis sovietologijos tyrimuose, kai į kolektyvizacijos istoriją pirmąkart pažvelgta iš visuomenės perspektyvos, susijęs su iš Vilniaus kilusio žydo Moshe’s Lewino monografija, 1966 m. paskelbta prancūzų, o netrukus ir anglų kalba – Russian Peasants and Soviet Power11 . Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui 1941 m., Lewinas spėjo pasitraukti į SSRS gilumą, kur porą metų praleido dirbdamas kolchoze (todėl turėjo tam tikrą pranašumą prieš kitus šios temos tyrėjus Šaltojo karo metais), po karo grįžo į Lenkiją, iš kurios emigravo į Prancūziją. Kolektyvizaciją jis vertino kitaip nei pirmtakai – ne kaip so-

10 Soviet Agriculture: The Permanent Crisis, edited by Roy D. Laird, New York, Washington, London: Frederick A. Praeger, 1965. Paminėtini ir kiti panašaus pobūdžio darbai: Karl-Eugen Wädekin, The Private Sector in Soviet Agriculture, Berkeley, Los Angeles, London: University of California press, 1973; Martin McCauley, Khruschev and the development of Soviet agriculture: The Virgin Land Programme, 1953–1964, London, Basingtoke: The Macmillan Press, 1976; Stefan Hedlund, Crisis in Soviet agriculture, London, Sydney: Croom Helm; New York: St. Martin’s Press, 1984, etc.

11 Moshe Lewin, Russian Peasants and Soviet Power: A Study of Collectivization, New York: Norton & Company, 1975.

vietinės sistemos „būtinybę“, kylančią iš sovietinės ideologijos, o kaip pragmatišką Stalino sugalvotą būdą SSRS problemoms išspręsti12. Lewino įtaka sovietologijos laukui buvo didžiulė, bet jam stigo pirminių šaltinių, jis neturėjo prieigos prie archyvinių dokumentų, todėl šiandien dalis jo teiginių nebėra tokie aktualūs.

Dabartines sovietologijos tendencijas, apibrėžiančias kolektyvizacijos istoriją, ko gero, suformavo dviejų istorikių, Sheilos Fitzpatrick ir Lynne Violos, tyrimai13, parengti po SSRS žlugimo ir besiremiantys itin gausia atsivėrusių sovietinių archyvų medžiaga bei išlaikantys socialinės istorijos perspektyvą. Su kolektyvizacijos istorija taip pat susijęs itin platus didžiojo Ukrainos bado – Holodomoro – tyrimų korpusas, nors pastaruoju atveju tyrėjų nuomonė išsiskiria. Dalis istorikų pripažįsta Holodomoro unikalumą, vadina jį genocidu, kiti tai neigia, esą tai ne genocidas, o tik dar vienas iš daugybės badmečių SSRS istorijoje, turėjusių socialinį, bet ne tautinį pagrindą14 . Pirmųjų argumentai man atrodo labiau įtikinami, ypač pastarąjį dešimtmetį atrastų šaltinių kontekste. Iš jų išsiskiria ypač svarbus ukrainiečiams 1932 m. rugpjūčio 11 d. Stalino laiškas Lazariui Kaganovičiui, rodantis ypatingą dėmesį Ukrainai ir žadamas atitinkamas priemones situacijai spręsti:

12 Ibid., p. 515–519.

13 Sheila Fitzpatrick, Stalin’s Peasants: Resistance and Survival in the Russian Village after Collectivization, Oxford university press, 1996; Lynne Viola, The Best Sons of the Fatherland: Workers in the Vanguard of Soviet Collectivization, Oxford University Press, 1989; idem., Peasant Rebels under Stalin: Collectivization and the Culture of Peasant Resistance, Oxford University Press, 1999.

14 Richard Aldous & Stephen Kotkin, „Studying Stalin“, 2017 11 08, in: https:// www.the-american-interest.com/2017/11/08/studying-stalin/.

Dabar svarbiausias dalykas – Ukraina. Ten reikalai visiškai prasti. Blogai partijos požiūriu. Blogai sovietų požiūriu. Blogai GPU požiūriu. Redensas nepajėgus vadovauti kovai su kontrrevoliucija tokioje didelėje ir savitoje respublikoje kaip Ukraina. Jei dabar nesiimsime taisyti padėties Ukrainoje, galime ją prarasti [...] Piłsudskis nesnaudžia, jo agentūra Ukrainoje daug kartų stipresnė [...]. Ukrainos komunistų partijoje (500 000 narių, che che) atsiranda nemažai [...] sąmoningų ir nesąmoningų petliūrininkų, [...] tiesioginių Piłsudskio agentų. Vos reikalų eigai pasisukus į nepalankią pusę, šie elementai nedelsdami atidarys vidinį frontą partijos viduje (ir išorėje), veikdami prieš partiją [...]. Ukrainos vadovai neįžiūri šių pavojų. Taip negali tęstis. [...] Privalome nusistatyti tikslą per kuo trumpesnį laiką paversti Ukrainą tikra SSRS citadele, išties pavyzdine respublika. Be tokių ir panašių priemonių (ūkinio ir politinio Ukrainos stiprinimo [...]), kartoju tai dar kartą, mes galime prarasti Ukrainą. 15

Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, jog būtent kolektyvizacija buvo vienas esminių veiksnių Holodomoro istorijoje, nepaisant to, ar laikysime šį badą unikaliu, ar ne.

Nėra paprasta užsienio istoriografiją pritaikyti Lietuvos atvejo tyrimui. Visų pirma dėl to, kad absoliuti dauguma su kolektyvizacijos istorija susijusių tyrimų nagrinėja ne Lietuvos, o Sovietų Sąjungos visuomenę. Ten kolektyvizacija, piką pasiekusi ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, susidūrė su ki-

15 Cituota iš: Tetiana Boriak, „Holodomoras 1932–1933 m.: Ukrainos genocidas dokumentuose, atmintyje ir sakytiniuose šaltiniuose“, iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2022, nr. 5, p. 13–20.

tokiais žmonėmis, nei gyveno Lietuvoje penktajame dešimtmetyje: mažiau raštingais, mažiau išsilavinusiais, be to, daug kur SSRS kaimuose net iki kolektyvizacijos pradžios galiojo kolektyvinė žemės nuosavybė, rusiškai vadinama мир arba община. Negana to, jeigu kolektyvizaciją SSRS galime laikyti eksperimentu, tai Lietuvos atvejis jau buvo po šio eksperimento nustatytų dėsnių taikymas praktikoje, puikiai suprantant pradėto proceso padarinius. Todėl aklai perkelti užsienio istorikų teiginius Lietuvos atvejui negalima. Tai pasakytina ir apie darbus, skirtus Latvijos bei Estijos kolektyvizacijos istorijai (jų užsienio tyrėjai parengė kur kas daugiau nei apie Lietuvą) – nors kolektyvizacija visose trijose sovietinėse respublikose vyko sinchroniškai, vienu metu, tai skirtingos visuomenės: Lietuva buvo labiausiai agrarinė ir mažiausiai urbanizuota iš trijų Baltijos valstybių, be to, katalikiška, o ne liuteroniška. Tačiau kai kurių užsienio istorikų darbai apie kolektyvizaciją Estijoje (vokiečių Davido Feesto16, Olafo Mertelsmanno17, švedės Anu Mai Köll18) ir Latvijoje (brito Geoffrey Swaino19) yra svarbūs ir šiam tyrimui. Bene esminė problema, būdinga ir lietuvių, ir užsienio istorikų tyrimams, yra ta, kad kolektyvizacija tyrėjus iš esmės domina tik tol, kol ji vyksta. Kitaip tariant, nekeliami klausimai, o kas kolchozuose vyko po to, kai reforma buvo baigta. To-

16 David Feest, Zwangskollektivierung im Baltikum. Die Sowjetisierung des Estnischen Dorfes 1944–1953, Köln, Wien: Böhlau-Verlag, 2007.

17 Olaf Mertelsmann, Everyday Life in Stalinist Estonia, Frankfurt am Main: Verlag Peter Lang, 2012.

18 Anu Mai Köll, The Village and the Class War: Anti-Kulak Campaign in Estonia, Budapest: CEU Press, 2013.

19 Geoffrey Swain, „Deciding to Collectivise Latvian agriculture“, in: Europe-Asia Studies, vol. 55, No. 1 (Jan, 2003), p. 39–58.

dėl kolektyvizacijos tyrimai SSRS tradiciškai baigiasi sulig 1937 m., o tyrimai apie Lietuvos, Latvijos ar Estijos kaimo socialistinę transformaciją – 1951-aisiais, kai vietinės komunistų partijos paskelbia reformos pabaigą, arba 1953 m., kai miršta Stalinas.

Tai problemiška dviem aspektais: pirma, netiesiogiai ar nesąmoningai kuriamas vaizdinys, esą visuomenės transformacijos baigėsi tuo pat metu, vos tik komunistų partija paskelbė formalią reformos pabaigą, nors patys istorikai pripažįsta, kad tuomet kolektyvizacija buvo užbaigta tik „ant popieriaus“. Antra, nieko aktualaus nepasakoma materialinės kultūros, kultūrinio ir gamtinio kraštovaizdžio, kasdienybės klausimais. Pasibaigus kolektyvizacijai Lietuvos kaimas materialinės kultūros požiūriu buvo praktiškai identiškas tam, koks buvo iki sovietinės okupacijos. Nors suvarytas į kolchozus, bet vis dar nepatyręs sovietinės gerovės, nes ji gerokai vėlavo – šiaudiniai stogai šiferiu nepakeisti, retai kur balaną ir žibalinę lempą pakeitė elektrinės Iljičiaus lemputės šviesa; pusrūsiai ir rūsiai vis dar atliko šaldytuvų funkciją, o namai tebebuvo išmėtyti vienkiemiais, o ne sutelkti kolūkinėse gyvenvietėse. Taip pražiūrimos gelminės kolektyvizacijos pasekmės, todėl šiame tyrime žvelgsime toliau – į laikotarpį nuo 1940 iki 1965 m. Iš vienos pusės tyrimą įrėmina Lietuvos okupacija, iš kitos – naujo kaimo sovietizacijos etapo, pasireiškusio masine melioracija ir kolūkinių gyvenviečių steigimu, išvakarės.

Archyviniai dokumentai. Norint suprasti, kaip vyko Lietuvos kaimo sovietizacija, reikia leistis žemyn nuo Vilniaus televizijos bokšto ir ieškoti šaltinių, kurie geriau atskleistų vidinį Lietuvos kaimo gyventojų pasaulį. Čia pagelbėja sovietinė

biurokratija – kiekviena įstaiga, įskaitant kolchozus, turėjo vesti dokumentų apskaitą. Tačiau šis dokumentų korpusas niekaip neaprėpiamas, mat 1950 m. Lietuvoje buvo 7146 kolchozai, vėliau šis skaičius nusistovėjo maždaug ties 2000, toliau laipsniškai vis mažėjo. Kiekvienas kolchozas turėjo savo dokumentaciją: reikėjo rašyti visuotinių ir valdybos susirinkimų protokolus, turto suvisuomeninimo ir patikrinimo aktus, kaupti įsakymus ir nurodymus, gautus iš įvairaus lygmens valdžios institucijų, revizijos komisijų nutarimus, ūkines knygas, etc. Ir tai – tik popieriuje palikti pėdsakai, kuriais galime sekti, o kur dar visa sovietinė telefoninė teisė ir šiuose šaltiniuose neatsispindintys neformalūs ryšiai.

Negana to, šie šaltiniai išlikę labai nevienodai: dalis, ypač ankstyvojo laikotarpio dokumentų, sąmoningai arba nesąmoningai sunaikinta, būta atvejų, kai kolchozų dokumentai buvo naikinami Lietuvos partizanų20 ar pačių kolektyvizacijai besipriešinančių valstiečių21. Todėl knygoje remtasi keliais geriau išlikusiais kolchozų archyviniais fondais, saugomais Vilniaus regioniniame valstybės archyve (VRVA), Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA) bei Klaipėdos regioninio valstybės archyvo (KLRVA) Telšių filiale (TF) saugomais dokumentais, daugiausiai dėmesio skiriant susirinkimų protokolams, kuriuose atsispindi formali kolchozo raida nuo sukūrimo iki aptariamojo laikotarpio pabaigos.

Pagal istorinę vertę reikėtų išskirti kartą metų pradžioje (dažniausiai vasario ar kovo mėnesį) vykusių ataskaitinių-

20 Mindaugas Pocius, Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009, p. 334.

21 „Kolūkių reikalų tarybos prie SSRS vyriausybės atstovo LSSR ataskaita už 1950 m. liepos mėnesį“, in: LCVA, f. R-159, ap. 1, b. 2, l. 66–67.

rinkiminių susirinkimų protokolus, kuriuose kolchozų pirmininkai pristatydavo metines darbų ataskaitas, pasisakydavo ir kiti atsakingas pareigas einantys kolchoznikai (brigadininkai, fermų vedėjai, revizijos komisijos nariai). Tokiuose susirinkimuose lankydavosi ir „svečiai“ – MTS, apylinkių bei rajonų vykdomųjų ar partinių komitetų, net saugumo aparato atstovai, o protokoluose būdavo pasisakoma drąsiau, kolchozų valdybos sulaukdavo daugiau kritikos. Tai turbūt nulemdavo dvi priežastys: karjeros ambicijų nestokojančių žmonių, dažniausiai valdybos narių bandymas įsiteikti „svečiams“, parodant savo partinį budrumą, o eiliniams kolchoznikams tokie susirinkimai buvo proga tiesiogiai išsakyti nepasitenkinimą padėtimi kolchozuose valdžios atstovams.

Sovietinių institucijų protokolai – keistokas istorinis šaltinis. Istorikas Tomas Vaiseta teigė, kad protokolai buvo kuriami pagal sovietinės viešosios erdvės taisykles, kalbėtojus veikdavo tam tikra autocenzūra, akivaizdžiai matyti numanomas protokolo adresatas, etc.22 Tai atsispindi ir kolchozų protokoluose: apie sistemines kaimo problemas nutylima arba jos įvardijamos tik paskirais atvejais ir kaip konkrečių žmonių, o ne sistemos bėdos (girtuokliavimas, aplaidumas, vengimas eiti į darbą, vagystės). Dažniausiai tokia praktika taikyta siekiant susidoroti su iš pareigų atleidžiamu pirmininku, brigadininku ar fermos vedėju. Šaltinių kalba akivaizdžiai nutolusi nuo realios situacijos: protokoluojantis asmuo stengdavosi išversti paprastą kaimo žmonių kalbą, prisodrintą tarmiškų ir buitinių žodžių, į švarią sovietinę nauja-

22 Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984), Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, Naujasis ŽidinysAidai, 2014, p. 52–58.

kalbę. Pavyzdžiui, aptariant klausimą, kurį šiandien priskirtume socialinės rūpybos sričiai, viename kolchozo protokole fiksuojama: „Valdybos pirmininkui drg. Vilčinskui Juozui išaiškinus nustojimo sveikatingumo reikšmę kolūkio valdyba vienbalsiai nutarė drg. Ališauskienei Onai dėl nustojimo darbingumo t. y. rankos sulaužymo linus nuimant skirti 60 nuošimčių mėnesio išdirbio darbadienių, kol minėta moteris išgis.“23 Iš protokolo tarsi susidaro įspūdis, kad pirmininkui reikėjo rėžti kalbą apie sveikatos svarbą socializmo statyboje ir tuomet siūlyti sprendimą, nors tikrovėje pokalbis galėjo būti gerokai trumpesnis, susidedantis tik iš fakto konstatavimo ir sprendimo: „Ališauskienė ranką nusilaužė, padėkime jai, kol išgis“ – visa kita sukurpti galėjo tarpininkas, t. y. posėdžio sekretorius.

Patys kaimo gyventojai protokoluose savo balsu prabyla itin retai, daugiausia šneka kolchozo pirmininkas ir valdybos nariai. Žmonės kolchozų protokoluose apskritai nekalba – jie, kaip rašoma šaltiniuose, „išstoja“, jų mintys nestenografuojamos, o performuluojamos ir pateikiamos trečiu, ne pirmu asmeniu. Tik itin retais atvejais, protokoluojančio asmens rankai ar protui pavargus, kalbėtojų mintys užrašomos taip, kaip pasakytos, pateikiant jas kaip citatas, o ne parafrazes: „Išstojo brigadininkas Mikulka jis pranešė kad kolūkyje brigadininku dirbo 4 metus ir prisipažįsta, kad kartais išgerdavo čia yra jo kaltė, jo brigadoje yra ir sąžiningų kolūkiečių [...]. Kontoros apskaitininkės neteisingai apskaičiuoja darbadienius ir neteisingai įrašo į darbo knygutes. Taip pat kolūkio agronomė visiškai nieko nežinodavo, dar

23 Ukmergės rajono Kurėnų apylinkės Kalinino kolchozo valdybos susirinkimo protokolas, 1951 07 14 in: VRVA, f. 2, ap. 1, b. 2, l. 16–17.

ir dabar saulėgražos žaliuoja iš po sniego, o laikraščiuose rašo kad siloso pagaminta 500 t ir dar gamina, kiekvienai karvei išeina po 5 t. Sako „Jeigu karvė žinotų tai tokius korespondentus ragais subadytų“24 [išskirta mano – A. T.].

Vis dėlto, nors šaltinis tikrai nėra tobulas, protokolai leidžia suprasti, kaip kolchozuose buvo organizuojamas darbas, kokios svarbiausios problemos, kolchozų pirmininkų akimis, kamavo sovietinį kaimą. Siekiant suprasti kolektyvizacijos istoriją, kolchozų dokumentai yra itin svarbus šaltinis, nes iš sovietinių institucijų dokumentų jis yra arčiausiai kaimo žmonių.

Kadangi tyrimas, kuriame remiamasi vien šio pobūdžio šaltiniais, būtų itin fragmentiškas, remtasi ir kitų sovietinių institucijų dokumentais. Išskirti derėtų Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomus Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) žemės ūkio skyriaus dokumentus, kuriuose galima aptikti daug įvairios su kolektyvizacija susijusios medžiagos: rajonų vykdomųjų ir partinių komitetų ataskaitas, susirašinėjimus tarp įvairių institucijų, telegramas, kur atsispindi aktualiausios kolchozų raidos problemos. Panašaus pobūdžio dokumentų galima rasti ir Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomuose LSSR ministrų sovieto, LSSR žemės ūkio sovieto, LYA saugomuose partinių veikėjų asmeniniuose fonduose (ypač Antano Sniečkaus); rajonų partinių komitetų fonduose ar regioniniuose archyvuose saugomų rajonų ir apylinkių vykdomųjų komitetų dokumentuose. Kaip ir kalbant apie kolchozų dokumentus, bylos narpliojimą apsunkina tai, kad didelė dalis ankstyviausių

24 Ukmergės rajono Kurėnų apylinkės Kalinino kolchozo visuotinio susirinkimo protokolas, 1955 03 10, in: VRVA, f. 2, ap. 1, b. 46, l. 103.

šių institucijų dokumentų buvo sunaikinta dar sovietmečiu25 – jie tiesiog nelaikyti vertingais.

Kita šaltinių grupė – egodokumentai – tai šių procesų dalyvių ir stebėtojų dienoraščiai, laiškai, atsiminimai. Čia taip pat neapsieinama be problemų – nei valstiečiai, nei kolchoznikai nebuvo linkę dokumentuoti savo kasdienybės ar jos refleksijų popieriuje, todėl mus pasiekęs egodokumentų korpusas yra skurdus, o kaimo realijas (faktus ir jų interpretacijas, bet kur kas dažniau – gandus) dažniausiai pateikdavo išoriniai stebėtojai: kunigai, partizanai, sovietiniai pareigūnai, miestuose atsidūrę inteligentai. Vienintelė išimtis – Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose saugomas Kazliškio (Rokiškio raj.) kolchozniko Juozo Guzevičiaus 1955–1956 m. darbo dienoraštis. Tai itin specifinis šaltinis, kurio autorius kone padieniui surašė kolchoze nuveiktus darbus, be jokios refleksijos, tarsi vesdamas dar vieną darbo knygelę.

Remiantis išorinių stebėtojų paliktais šaltiniais visuomet reikia atidžiai įvertinti, kieno požiūrį jie atspindi. Pavyzdžiui, partizanai toli gražu ne visada atjaučia į kolchozus varomus valstiečius, todėl jų dokumentuose atsispindi priešinimasis kolektyvizacijai, o ne į kolchozus varomų valstiečių nuomonė. Nors valstiečiai nenorėjo tapti kolchoznikais ir kiek pajėgė šiam procesui priešinosi, partizanų požiūris į kolchozus buvo principinis: į kolchozus eiti, juolab juos organizuoti, partizanai griežtai draudė, už tai grasino mirties bausme – ir bausdavo. Nors partizanai, ypač karo pradžioje, turėjo didžiulę kaimo gyventojų paramą, tačiau jų ego-

25 Stanislava Juonienė, Vietiniai valstybinės valdžios organai Lietuvoje 1940–1951 metais, Vilnius: Mintis, 1976, p. 11.

dokumentuose atskleidžiama neutralumo mėginusių laikytis žmonių perspektyva vertinama labai griežtai. Antai Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje aprašė vieną tokį žmogų:

Neseniai buvom užėję pas vieną žmogų maisto. Ūkininkas jis neblogas, bolševikiškai tariant, „buožė“. Paprašėm pas jį mėsos. Žmogus mums pasiūlė kriaukšlį duonos ir pradėjo dejuoti, jog visiškai nieko neturi. Pasirodo, turėjo 6 kiaules ir keliasdešimt paukščių. Žinoma, mes patys paėmėm keletą kalakutų, tačiau reikia įsivaizduoti, kad jis savo širdyje mus prakeikė, pasmerkė, galbūt ir greito galo linkėjo. Šis apakęs žmogelis dreba dėl vieno kito kilogramo mėsos, kai mes, partizanai, nesijaudinam dėl savo gyvybės, dažnai pastodami kelią istrebiteliams ir NKVD-istams, atvažiuojantiems iš to žmogaus reikalauti pyliavų. [...] Kaipgi pagaliau vertinti tokį žmogų, kuris gaili saviesiems ir atiduoda svetimiesiems?

Aš prisimenu tą žmogų, kaip jis paniuręs ir nekalbus sėdėjo ant lovos. Ką jis tuo metu galvojo? Ne, jis nesupranta, kas tai yra tėvynė, kas tai yra Lietuva. Jam tėvynė – pinigų terba. Tikriausiai, jei jis nebijotų partizanų ir jei bolševikai būtų bent kiek žmoniškesni, jis būtų pirmas tarybinės santvarkos šlovintojas. Tokių žmonių pas mus yra nemažai. Botago jiems reikia, nes tik jo jie bijo ir klauso ir tik jo pliaukšėjimas yra vienintelė jiems suprantama kalba. 26

26 Lionginas Baliukevičius, Partizano Dzūko dienoraštis, 1948 10 29 įrašas, parengė Algis Kašėta, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2008, p. 52–53.

Bolševikai sukūrė naują socialinio mobilumo tvarką, kurioje labai greitai buvo galima keisti socialinį statusą. Vakar – kaimo bernas, samdinys, šiandien –Liaudies seimo deputatas ar NKVD darbuotojas.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Antanas Terleckas gilinasi į okupacijos metų istoriją: pasipriešinimo judėjimus, kaimo ir jo gyventojų transformacijas, kraštovaizdžio pokyčius.

Disidento Antano Terlecko anūkas aktyviai prisideda prie istorijos populiarinimo, yra tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius.

Landsbergis sugriovė kolūkius – ši frazė tapo folkloru, vartojamu tiek nuoširdžiai, tiek ironiškai, nelygu, kokios kalbėtojo vertybės ir politinės pažiūros. Ji iki šiol nepalieka abejingų ir dar sykį patvirtina, kad (de)kolektyvizacijos atmintis tebėra visuomenę skaldanti tema. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Tad istorikas A. Terleckas žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?

Deja, esame ne trečia karta nuo žagrės, o trečia karta nuo kolchozo ir antra nuo šiferio. Ką šis prisipažinimas mums reiškia?

A. Terleckas analizuoja, ką sovietai padarė su užkariautų šalių kaimais – pradedant nuo Ukrainos ir, žinoma, baigiant Lietuva. Visa apimanti savidestrukcija likimo valiai numestus žmones ir jų geriausius draugus, arklius bei karves, suvienodino iki taip pat virpančių kojų, apsnūdimo ar net kasdienio leisgyvumo. Žmonės išgyveno ir prasigyveno, kolchozai išaugo į kolūkius ir galiausiai subyrėjo, tačiau A. Terlecko tyrimas kaip niekad primena apie didelį kolchozinio asbesto kiekį mūsų aplinkoje ir jo kenksmingumą mūsų visuomenės sveikatai.

Istorikas Norbertas Černiauskas, knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autorius