Kaip paversti smegenis geriausiu draugu by knygos.lt

Knyga, kuri patiks Billo Brysono gerbėjams. – Prof. Neil Shyminsky

KAIP PAVERSTI SMEGENIS

GERIAUSIU

DRAUGU

RACHEL BARR KAIP PAVERSTI SMEGENIS

GERIAUSIU

DRAUGU

praktiniai

neuromokslininkės patarimai

Iš anglų kalbos vertė

Andrius Navickas

VILNIUS 2026

Rachel BARR HOW TO MAKE YOUR BRAIN YOUR BEST FRIEND

A Neuroscientist’s Guide to a Healthier, Happier Life

Dorling Kindersley Limited, London, 2025

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

A Penguin Random House Company

Reprinted with the permission of The Permissions Company, LLC, on behalf of Tupelo Press, tupelopress.org.

ISBN 978-609-466-920-0

Turinys

Pratarmė 9

1. Pažink save. Kaip atgauti tapatybę optimizavimo amžiuje 15

Tapatybės krizė – dabar su papildoma krize ................................................17

Didžiausias smegenų magijos triukas ............................................................ 22

Nauji karaliaus drabužiai ir nuoroda biografijoje! 28

Veidrodėli, veidrodėli, ar aš tau vis dar patinku? 37

Pažink save, būk malonus sau 43

2. Kai gyvenimas atrodo nepakeliamas, ieškokite džiugesio ......... 47

Sugniuždyta Bristolyje ir Lidse............................................................................ 48

Džiaukitės našta 53

Džiugesio anatomija 56

Ištrūkite iš užburto rato: džiugesys geriau nei išsiblaškymas 58

Malonumo spąstai ....................................................................................................... 61

Fokus marokus, dėmesio sutelkimo magija ..............................................63

3. Neuromokslas apie tai, kodėl mums reikia vieniems kitų 68

Vienatvės demokratija 70

Vienišos smegenys 72

Spragtelėk, naršyk, pakartok.................................................................................77

Quid Pro Quo ................................................................................................................. 83

Empatijos spraga 92

4. Miegu, vadinasi, esu 97 Ctrl+Z sielai: dienos perkūrimas ......................................................................... 99

Intymus pokalbis – terapija jums ir jūsų smegenims .......................... 102 Nuo sutemų iki aušros ir vėl iš naujo 107

Kilk ir dirbk 113

5. Menas ir siela. Žmogaus kūrybiškumo širdies dūžiai 121

Senosios paskatos, modernus menas 123

Robotas, žmogus ir peliukas užeina į barą 125

Išradingumo motina ................................................................................................ 133

Ką man sako meno kalba ..................................................................................... 140

6. Judantis protas. Laisvę randame judėdami 147

Auginkite savo hipokampą 149

Viskas priklauso nuo aplinkybių 154

Nesėkmė – negerai. O gal ne taip ir blogai? ............................................ 160

Raumenų auginimo ironija – šviesioji svarmenų kilnojimo pusė 164

Judėkite ir judėkite smagiai 169

7. Aš, pats ir Wi-Fi. Laikykitės ten 177

Ar internetas daro mus kvailesnius? ............................................................... 181 Daugiaekranis gyvenimas .................................................................................... 187

Kabliukai, antraštės ir kritinis mąstymas 191 Persekiojimo azartas 194

karas 198 Patogumas patrauklus 200

8. Gyvenimo prasmė ................................................................................................... 207

Prasmė ar ne prasmė: koks tikslas? 208

Komandoje nėra DI 211

Būti ar nebūti ir milijonas kitų pasirinkimų 217

Rinkitės savo nuotykį ............................................................................................... 221

Gyvenimoistorija_galutinė_naujagalutinė_NAUJA.doc .................... 229

Kai gyvenimas apkarsta 236

.............................................................................................................................

Pratarmė

Įsivaizduokite, kad sėdžiu savo kabinete. Vaizdas – kaip po taikios katastrofos: kambarys nuklotas popieriais ir suglamžytais lapeliais su pastabomis. Njokis, mano katinas, paskelbė mano darbo stalą sava teritorija. Susirėmėme, derėdamiesi dėl vietos ant klaviatūros, tačiau, kaip jau įprasta, pergalę švenčia jis. Štai tokiomis aplinkybėmis ir rašau šiuos žodžius.

O aš įsivaizduoju jus. Įsitaisiusius jaukiame kamputyje, stebinčius, kaip rašau. Niekada nebuvome susitikę, tačiau šias kelias akimirkas mūsų protus jungia tiltas. Čia aš rašau, o jūs ten skaitote. Tarsi dalyvautume pokalbyje per laiką ir erdvę.

Tai kone magija. Tačiau iš tiesų anaiptol – taip veikia žmogaus smegenys, pats ypatingiausias dalykas žinomoje Visatoje. Na, taip, veikiausiai esu kiek šališka, nes visą gyvenimą skyriau neuromokslams. Nors esu tikra, kad ir astronomai, astrofizikai bei kiti dangaus tyrinėtojai pripažins neaptikę nieko nuostabesnio, nei tas organas, kuriuo naudojatės, skaitydami šį sakinį. Tai riebalinis gumulas, kuris iš nieko sukuria sąmonę, o paskui leidžia dienas stebėdamasis, kad egzistuoja. Panašiai kaip jūs indų kempinėle sužinoję, kad ji slapta rašo sonetus, kol miegate.

Neaprėpiamoje ir bejausmėje Visatoje žmogaus smegenys yra maištinga anomalija. Nes mes štai mąstome ir jaučiame, apsupti stingančios nebūties erdvės. Kaip įžūlu! Nepaisome jokių kosmoso taisyklių, išsikovojome sau vietą ir sukūrėme prasmę, kuriai niekada nebuvo lemta egzistuoti. Žinoma, šitaip atkakliai pareiškę teisę į prasmę, užsikrovėme sau ant sprando užduotį ją iš tiesų puoselėti. Sunki našta, ar ne? Būtis ne visada itin nuostabi ar jaudinanti. Kartais, jei nuolat verčiamės per galvą, jaučiamės išsekę, prislėgti ir net skausmingai vieniši.

Mums sakoma, kad laimės paslaptis – tobulumas. Galima daug užsidirbti įtikinėjant žmones, kad kamuosis, jei nepagerins kiekvieno savo gyvenimo aspekto. Mat šis naratyvas mūsų kolektyvinėje psichikoje tiek įsigalėjo ir įsišaknijo, kad retai juo abejojame. Tiesiog manome, kad jeigu mums nesiseka, vadinasi, per mažai stengiamės, ne itin kruopščiai planuojame, nelabai pozityviai tai parodome. Arba dar blogiau – kad patys esame nepakankami. Imame tikėti, kad jei stropiau dirbsime, jei pirksime tinkamus produktus, galiausiai viskas bus taip gerai, kad patirsime amžiną laimę.

Tačiau vydamiesi šį miražą tik tolstame nuo to, kas gyvenimui iš tiesų teikia prasmės. Esame socialios būtybės, užprogramuotos kam nors priklausyti ir siekti prasmės. Trokštame jaustis matomi, girdimi, vertinami. Mums būtina tikėti, kad mūsų gyvenimas reikšmingas, kad esame dalis kažin ko didesnio nei mes patys. Nuostabiai paprasta, tikrai. Bet mūsų šiuolaikinis pasaulis, varomas nepaliaujamo produktyvumo ir vartojimo, dažnai atitolina nuo šių įgimtų troškimų.

Mus taip žavi mintis gyventi kuo geriausiai, kad pamiršome tiesiog... gyventi.

Pasaulis nuolat reikalauja daugiau, bet pašnabždėsiu jums vieną paprastą tiesą: ei, jūs tikrai jau esate „pakankamas“. Nesakau, kad negalite tobulėti. Žinoma, galite. Tiesą sakant, paskata tobulėti yra tokia pat būtina žmogui, kaip ir kvėpuoti. Tačiau pokyčiai, kurie praturtina mūsų gyvenimą, neturi nieko bendra su blizgiais atnaujinimais ar ryškiais, dramatiškais pagražinimais. Jie ateina patyliukais, be sumaišties ir švelniai keičia mūsų požiūrį į save pačius, į kitus ir į pasaulį. Jums reikia kurti ne VISIŠKAI NAUJĄ SAVE, o veikiau tapti truputį labiau savimi. Tikroji magija įvyksta, kai jaukiau imame jaustis savo kailyje, šiek tiek labiau atsižvelgti į savo poreikius ir esame šiek tiek ramesni.

Štai apie ką ši knyga. Ji nėra tobulo gyvenimo receptas, nes tokio nesama. Stebuklingai visų jūsų problemų neišspręs ar galutinio atsakymo apie gyvenimo prasmę nepateiks.

(Nors paskutiniame skyriuje, gana tiesmukai pavadintame „Gyvenimo prasmė“, įžūliai mėginu tai padaryti.) Čia pateikiu naują požiūrį, kviečiu priimti tai, kas jūsų žmogiškajam protui turėtų būti natūraliausia. Negaliu padėti jums optimizuoti kelio į amžiną laimę. Galiu tik išmokyti, kaip rūpintis savo smegenimis, kad jos savo ruožtu geriau rūpintųsi jumis.

Galbūt taip neatrodo, bet jūsų smegenys visada gina jus. Stengiasi jus apsaugoti, tik ne visada tai daro teisingai. Įsivaizduokite, kad gyvenate su nuostabiai rūpestingu partneriu, kuris kartais padega virtuvę. Tačiau kad ir kaip smegenys stengtųsi mums padėti, mes viską apsunkiname reikalauda-

mi, kad jos neatsiliktų nuo pasaulio, kuriam nebuvo sukurtos. Taip, smegenys genialios, bet nėra neklystančios. Jos apsirinka, o per smarkiai spaudžiamos atsitraukia. Stengdamosi neatsilikti, smegenys gali mėginti įtikinti, kad esate nieko verti, kad gyvenimas niekada nebus lengvesnis, kad nėra prasmės stengtis. Tamsiausiomis akimirkomis galite susigundyti tuo patikėti. Taigi smegenys gali būti ir didžiausias sąjungininkas, ir baisiausias priešininkas.

Rašydama šį tekstą, galvoju apie savo mamą ir apie tai, kaip jos smegenys, atrodo, prieš ją susimokė. Praėjus kelioms dienoms po jos mirties brolis atsiuntė man žinutę, kurioje uždavė tą patį klausimą, kurį uždaviau sau: „Kodėl negalėjau jos išgelbėti?“ Tiksliau, kodėl negelbėjau? Prireikus turėjau ją traukti atgal nuo prarajos besispardančią ir šaukiančią.

Bent jau taip anuomet save tikinau. Ir iš tiesų stengiausi. Iš paskutiniųjų grumdamasi tikinau, kad gyventi verta, bet ji išėjo man nespėjus rasti tinkamų žodžių. Ir štai dabar rašau šią knygą, tikėdamasi juos pagaliau rasti. Ne tik jai, bet ir jums. Mano mamos kova nebuvo ypatinga. Daugelis mūsų kovoja su savo protu, išsekinti tų pačių pastangų, kurios, kaip mums sakoma, gyvenimą turėtų palengvinti. Dažnai girdime, kad smegenys apibūdinamos kaip mašina, kurią galime tiksliai sureguliuoti kaip variklį ar programinę įrangą. Bet smegenys yra gyvos, kvėpuojančios; jos pačios savaime yra veikėjos. Jas reikia ne įveikti, o suprasti. Netgi susidraugauti. Arba „kuo geriau susidraugauti“, jei siekiame visiško tęstinumo. Pačios smegenys, mažas gumulas, nuolat stengiasi taisytis Jose vyksta nuolatinis kitimas – prisitaikoma, persitvarko-

ma, formuojasi nauji signalų keliai, – ir šis nesiliaujantis bugivugis suteikia joms stulbinamą gebėjimą atsigauti. Vis dėlto jose vyksta tik tiek, kiek reikia; ir mums tenka prisidėti. Štai ką ir tikiuosi jums pasiūlyti šiuose puslapiuose: geresnį supratimą, kaip tai padaryti. Mes negalime pasirinkti, su kokiomis smegenimis gyvename, bet galime padaryti taip, kad su jomis jaustumės šiek tiek geriau. Taigi, kad ir iš kurio laiko horizonto ir erdvės atkeliavote, džiaugiuosi, kad atvykote; man garbė dalytis šia akimirka su jumis. Pirmyn – nusispirkite batus ir patogiai įsitaisykite. Pasikalbėkime. Bet pirmiausia perduosiu klaviatūrą Njokiui, kad jis užbaigtų pratarmę taip elegantiškai ir trumpai, kaip gali tik jis: gabdhsjshdgdbdjdigkfnan.

PAŽINK SAVE

Kaip atgauti tapatybę optimizavimo amžiuje

XX a. 9-ajame dešimtmetyje klausimas „Kas manaisi esanti?“ galėdavo pakylėti arba sugniuždyti – viskas priklausė nuo to, kas klausdavo (arba dainuodavo).

Griežtas tėvų ar mokytojų balsas priversdavo susitraukti iki mažos skruzdėlės. Nors tuo metu man nebuvo aišku, kodėl, bet tik suaugusieji galėjo būti kažkas – aš vis dar turėjau pelnyti teisę patvirtinti savo tapatybę. Ypač mane trikdė tėvas, kuris pateikdavo man šį (akivaizdžiai retorinį) klausimą ir griežtai nužiūrėdavo tarsi tikėdamasis sulaukti išsamaus atsakymo. Aš tiesiog stovėdavau išsižiojusi ir sau galvodavau: „Neturiu supratimo, kas manausi esanti.“

Ir vis dėlto, kai „Spice Girls“ sudainavo savo hito „Who Do You Think You Are?“ priedainį, pasijutau visiškai kitaip. Eg-

zistencinį iššūkį jos pavertė kvietimu, raginimu išsilaisvinti iš suvaržymų ir žygiuoti į pasaulį su visu įžūlios popžvaigždės pasitikėjimu savimi. Mergaitiška galia, blizgučiai ir batai su platformomis – ko daugiau gali reikėti aštuonmetei mergaitei, kad jaustųsi visiškai nenugalima?

Šios dvi vienos frazės interpretacijos – griežtas tėvų klausimas ir įgalinantis popmuzikos himnas – atspindi tapatybės dvilypumą. Vieną akimirką pučiamės kupini pasitikėjimo savimi, tarsi būtume pasaulio bamba ir valdytume likimą. Kitą akimirką susigūžiame kamputyje, abejodami viskuo, ką manėme žinantys apie save.

Lengva atmesti tapatybės iššūkius kaip nereikšmingus, kylančius iš tuštybės ar narcisizmo. Tačiau įsitikinimai, ką apie save manome, sudaro mūsų psichikos kraštovaizdžio pagrindą. Visos mūsų patirtys filtruojamos per tapatybės lęšį, ir jeigu jis iškreipiamas, išsikreipia ir visa kita. Derlingoje prastos savivokos dirvoje gali įsišaknyti nerimas, depresija ir net klastingesnės būklės.1–3 Jei tapatybė sueižėja, tai toli gražu nėra nereikšminga; tai gali tapti didele kliūtimi psichikos sveikatai.

Gyvename epochoje, kai kiekvienas mūsų egzistencijos aspektas yra kiekybiškai įvertinamas, o standartai, kuriuos stengiamės pasiekti, kyla vis aukštyn. Žmonių ir produktų, žadančių parduoti mums pasitikėjimo savimi paslaptį, netrūksta. Bet jei prabylama apie sveiko savasties suvokimo ugdymą, statymai aukšti kaip niekad. Dabar nebereikia būti geram ar net geresniam: dabar reikia būti absoliučiai geriausiam visais įmanomais būdais ir visą laiką. Saviugda, pa-

prastas asmens siekis tobulėti, virto beveik maniakišku produktyvumo ir tobulumo vaikymusi.

Ir vis dėlto optimizavimo amžiuje kyla tylus pasipriešinimas; judėjimas, šnabždantis apie maištingą drąsą ir raginantis grįžti prie savo tikrosios savasties šaknų. Galbūt metas nusimesti socialinių lūkesčių pančius ir vėl atrasti žmogaus tapatybės esmę.

O kas, jei sprendimas, kaip įminti pasitikėjimo savimi mįslę, slypi viduje to paties organo, kuris valdo mūsų individualumo paieškas?

Tapatybės krizė –dabar su papildoma krize

Paauglystėje pradedame keblų procesą: stengiamės išsiaiškinti, kas esame, ir pasimatuojame įvairias asmenybes, kol randame tinkamą.4 Vieną dieną esi pankrokeris, kitą – bohemiškas poetas ir kiekvienas su charakteringa šukuosena.

Su amžiumi mūsų asmenybės apybrėža ir vertybės sustiprėja, todėl ilgainiui tapatybė tampa mažiau lanksti. Tačiau savęs pažinimo kelionė niekada nesibaigia.

Linkstame tikėti, kad suaugę išspręsime ir šį galvosūkį, baigsime žaidimus tapatybe ir pagaliau atrasime tikrąjį save. Tačiau randame tik naujų būdų, kaip suabejoti savimi ir kitaip save apibrėžti, dažnai skatinami tokių svarbių įvykių kaip karjeros pokyčiai, išsiskyrimai ar kartais netyčia sudaužytas vonios veidrodis. Tai keblu ir glumina, iš dalies to-

dėl taikomieji neuromokslai bei psichologija ir yra tokie patrauklūs. Jeigu mokslas gali, tai padeda išvengti sunkumų patiems daryti tuos sunkius sprendimus. Moksle, siekiant nustatyti bendruosius tam tikros populiacijos dėsningumus, dažniausiai kliaunamasi vidurkiais ir apibendrinimais. Toks požiūris yra prasmingas, nes mes, žmonės, iš tiesų esame ganėtinai panašūs. Mūsų funkcionavimą užtikrina tie patys pagrindiniai fiziologiniai procesai: tokie, kaip temperatūros reguliavimas, alkis ir miegas. Smegenų struktūra paprastai tapati – didžiosios smegenys, smegenėlės, smegenų kamienas ir limbinė sistema, – ir kiekviena sritis pagirtinai nuosekliai atlieka savo vaidmenį. Visiems mums pavojų kelia tos pačios mirtinos grėsmės, o ši tema labai tinka masinančioms antraštėms, ir nė nereikia aukoti tikslumo: „10 nuodingų produktų, kurių privalote vengti, jei norite ilgai gyventi!“ Ir aš jau netgi matau, kaip kai kurie toksikologai šypteli galvodami sau: „O kaip dozės?“

Šį didžiulį panašumą lemia panaši genetika – mūsų DNR 99,9 proc. vienoda. Tačiau net identiški dvyniai, kurių genetinis kodas beveik nesiskiria, kiekvienas yra unikalus. Mūsų DNR pakloja pamatą, tačiau patirtys, aplinka ir sąveikos lemia, kaip augame ir vystomės – tiek fiziškai, tiek psichiškai.

Pagalvokite apie pirštų atspaudus – geriausią individualumo ženklą. Pagrindinį vijų, kilpų ir arkų raštą pirmiausia lemia genetiniai veiksniai, tačiau detalės pasakoja apie jūsų gyvenimą įsčiose.5 Kiekvienas pasirangymas, spyris ar krustelėjimas, kiekvienas placentos patiektas vidurnakčio užkandis – visa tai pateko į unikalų jūsų pirštų atspaudų žvaigždy -

ną. Iš esmės ant rankų nešiojatės savo ikigimdyminių nuotykių žemėlapį.

Smegenys veikia panašiu principu, nuolat keičiasi ir persiprogramuoja reaguodamos į patirtis. Tik ši metamorfozė tęsiasi iki pat mirties. Vaikystėje gauta globa, praėjusį savaitgalį aistringai žiūrėta televizijos laida, oro uosto burita, kuri septynių valandų skrydį pavertė virškinimo trakto Armagedonu, – visos šios patirtys jus keičia. Kiekviena iš jų, kad ir kokia nereikšminga atrodytų, įmetama į jūsų būties lydomąjį katilą, ir patiekalas išverdamas grynai pagal unikalų jūsiškį receptą. Genai gali būti replikuojami, bet patirtys – ne. Todėl ir mokslas dažnai turi tik dalinius atsakymus; jis retai pateikia aiškius, galutinius mūsų trokštamus sprendimus. Vis dėlto įrodymais pagrįstų saviugdos gairių paieška yra puikus atspirties taškas, jei tik pripažįstate jų ribotumą.

Knygų magija unikali tuo, kad jos sukuria asmeninį skaitytojo ir autoriaus ryšį. Tikiuosi, vartydami šiuos puslapius jaučiatės taip, tarsi jie būtų parašyti kaip tik jums. Tačiau leiskite man trumpam išblaškyti šiuos kerus – taip nėra. Juk negaliu žinoti konkrečių jūsų poreikių ar aplinkybių. Mokslas, mokslininkai ir mokslinės įžvalgos gali nukreipti jus teisinga linkme, tačiau jūsų unikalus egzistencinis receptas sukuria akląsias zonas, kurias matyti galite tik jūs.

Taikant neuromokslą saviugdai reikia eksperimentuoti, pritaikyti arba atmesti pasiūlymus paaiškėjus, kad jie netinka jūsų poreikiams. Šis bandymų ir klaidų procesas ne tik priimtinas, jį reikia visokeriopai skatinti.6 Įsivaizduokite jį kaip tyrimą, kai jūs esate ir mokslininkas, ir laboratorinė žiur-

kė. Stebėkite savo patirtį ir rašykitės, kas pasiteisino, o kas ne. Šis pasikartojantis procesas padeda tobulinti jūsų požiūrį, paremtą realaus pasaulio atsaku, nes užpildo spragą tarp bendrųjų mokslinių principų ir asmeninio pritaikymo.

Šis niuansas labai svarbus: net ir gerai pagrįstos mokslinių tyrimų išvados ne visada pritaikomos visuotinai. Pavyzdžiui, gana gerai žinoma, kad meditacija gali padėti sumažinti stresą.7 Tačiau kai kada, kad ir retai, gali sukelti paniką ir nerimą.8 Tai, kas daugelį veikia stebuklingai, jums gali netikti, vadinasi, naudotis bendrais patarimais būtina apdairiai.

Šis vidinis mokslo nevienareikšmiškumas palieka plačią erdvę šarlatanams ir gyvačių taukų prekeiviams, kurie žarsto įspūdingus, bet tuščius pažadus. „Atsisveikinsite su blogomis mintimis ėmęsi vienos lemtingos gudrybės“, „Padidinkite serotonino kiekį šiuo stebuklingu papildu“, „Atrakinkite produktyvumą nulauždami smegenis tokiais būdais, apie kuriuos gydytojai nekalba.“ Kitaip sakant, tapkite ta asmenybe, kuria visada norėjote būti, lengvai ir užtikrintai sėkmingai. Dažnai šie gyvatės taukai mums parduodami dangstantis mokslu, ypač internete. Jei patikite, tai nebūtinai esate naivus, tiesiog turite normaliai veikiančias žmogaus smegenis, kurios sukurtos taip, kad pasaulį suprantame per santrumpas ir asociacijas.

Kai kurdami gyvenimą ar tapatybę susiduriame su painiava, kyla pagunda griebtis bet ko, kas žada daugiau aiškumo. Mes greiti pulti stačia galva ir visą savo tapatybę sumesti į krūvą tikėdamiesi išspręsti įkyrius egzistencinius iššūkius. Tik bėda, kad tokia painiava kaitą ir tobulėjimą neįtikė-

tinai apsunkina. Kai gyvensena, ideologija ar mada susipina su mūsų tapatybe, pradedame priešintis pokyčiams, net jeigu jie būtini. Laikomės pasenusių pažiūrų ar žalingų įpročių, nes manome, kad jų atsisakę prarasime dalį savęs.

Jei tapatybė taip tvirtai susieta su tam tikrais įsitikinimais ar veiklomis, kitokius požiūrius laikome ne galimybe mokytis, o grėsme savo būčiai. Esama „gyvačių taukų“ pobūdžio sveikatinimo tendencijų – išmokau internete niekada jų neginčyti, kad nepapiktinčiau gausybės tariamų sėkmės istorijų skelbėjų, savo pasirinkimus pasirengusių ginti nagais ir dantimis. Tai rodo, kokia emocinga gali būti savęs atradimo ir tapatybės paieškos kelionė. Priešingi požiūriai gali būti gana tiesmukai vertinami kaip puolimas.

Visi norėtume manyti, kad esame gana protingi ir pamatę dėmesį nukreipiančią vadinamąją „raudonąją silkę“ ją atpažintume, bet esame sukurti ne taip. Protingiausių žmonių smegenims vis dar būdingas fantazijos polėkis ir klaidingas vertinimas. Ironiška, bet kuo labiau tikime savo sveika nuovoka, tuo mažiau pajėgiame apsisaugoti nuo smegenų nerangių klaidų.

Skepticizmo dažniausiai atsisakome tą pačią akimirką, kai tik pasirenkame, todėl vienas iš veiksmingų būdų apsisaugoti nuo klaidingų teiginių – taikyti bandymų ir klaidų metodą. Juo naudodamiesi išbandykite kiekvieną naują teiginį ar poziciją, kad ir kokie įtikinami jie iš pradžių atrodo. Šis metodas puikus tuo, kad padeda gauti ir geriausias tikras, įrodymais pagrįstas įžvalgas, leisdamas atmesti tai, kas nedera su jūsų poreikiais.

Galiu išmokyti, kaip rūpintis savo smegenimis, kad jos savo ruožtu geriau rūpintųsi jumis.

RACHEL BARR (Reičel Bar) – škotų kilmės neuromokslininkė, šiuo metu gyvenanti Kvebeke. Ji išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose dalydamasi įdomiais faktais apie smegenų veiklą ir kasdienių įpročių įtaką psichikos sveikatai. Neuromokslų atradimai turi būti prieinami kiekvienam – tuo įsitikinusi autorė, kurią Instagram ir TikTok platformose seka virš milijono žmonių. Jos knyga „Kaip paversti smegenis geriausiu draugu. Praktiniai neuromokslininkės patarimai“ sulaukė tarptautinio dėmesio ir yra verčiama į 13 kalbų.

Šiais laikais smegenis vertiname kaip mašiną, kurią galima tiksliai sureguliuoti, tik ši neveikia taip, kaip norėtume. Mūsų smegenys nėra prisitaikiusios apdoroti dabartinių informacijos srautų ir vienu metu spręsti tiek daug problemų. Joms sunku išlikti atsparioms produktyvumą ir vartotojiškumą skatinančioje visuomenėje. Pasekmės skaudžios: išsekimas, dėmesio stoka ir menka savivertė.

Pasaulyje, kuris nuolat reikalauja daugiau, R. Barr kviečia atidžiai įsižiūrėti į vieną ypatingiausių ir paslaptingiausių žmogaus organų ir išmokti gyventi pagal natūralų jo diktuojamą ritmą. Būtent smegenys atsakingos už kokybišką poilsį, dėmesio ir emocijų valdymą, traumų įveiką ir sveiką amžėjimą, tad supratę, kaip jos veikia, galime nemenkai pagerinti ir savo savijautą.

Knygoje R. Barr laužo nusistovėjusius mitus, linksmai ir įtraukiančiai pasakoja apie sudėtingus mūsų galvoje vykstančius procesus ir pataria, kaip tinkamai pasirūpinti savo sveikata.

Įtikinanti ir informatyvi knyga, kurią reikėtų dalyti visiems kaip privalomą literatūrą. – Stylist