Page 1

Žemaitija čia iškyla kaip vidinės ramybės kupinas kraštas, kuriame gyvena savo vertę suvokiantys, artimo meilę puoselėjantys ir savimi pasitikintys žmonės. Idiliškas paveikslas, tačiau nėra pernelyg saldus; jis realistiškas ir todėl dar įdomesnis. Tai ne tik vienos šeimos istorija, papasakota ano gyvenimo liudininkės savo jauniausiai dukteriai, bet ir vertingas kasdienybės istorijos dokumentas, perteikiantis gyvus ir įspūdingus praeities žmonių portretus ir parodantis jų gyvenimo būdą.

ISBN 978-9986-16-948-2

9 7 8 9 9 8 6 1 6 9482

Sugrįžimas į Žemaitiją

„Sugrįžimas į Žemaitiją“ – tai knyga, pasakojanti apie jau nebeegzistuojantį pasaulį. Apie laimingą Magdalenos Komorowskos vaikystę ir jaunystę XX a. pradžios Žemaitijoje, Šaukėnų ir Džiuginėnų dvareliuose. Šie autentiški atsiminimai, rašyti nuo 1952 metų, padėjo pasakotojai išgyventi pokario stalininės nakties tamsą ir skurdą. Tai šiltas ir įdomus pasakojimas apie XX a. pradžios dvarų Lietuvoje buitį ir būtį: apie vakarus po liepomis ir namų koncertus, iškylas ant Šatrijos kalno, Kūčių, Kalėdų ir Velykų šventes, apie vaikų žaidimus, dvarininkų dėvėtus drabužius, papročius ir įpročius, apie tarnų ir ponų pasaulius. Visa tai matoma anuometinio vaiko ir jau subrendusio žmogaus akimis.

Magdalena z Nałęcz-Gorskich Komorowska

Magdalena z Na ł ęcz-Gorskich Komorowska (1900–1989) – lenkų bajoraitė, vaikystę ir jaunystę praleido Žemaitijoje, vėliau gyveno Peterburge ir Vilniuje. Po Antrojo pasaulinio karo Komorowskių šeima buvo perkelta į Lenkiją, čia ir gyveno autorė iki mirties. Maria Magdalena Komorowska turėjo dešimt anūkų, vienas iš jų – dabartinis Lenkijos Prezidentas Bronisław Komorowski.

Magdalena z Nałęcz-Gorskich

Sugrįžimas į


Magdalena z Nałęcz-Gorskich

Sugrįžimas į

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

VILN IU S

2013


UDK 821.162.1-94 Ko-165

Knyga išleista Lenkijos institutui Vilniuje parėmus

Leidinio lietuvių kalba rengėjai dėkoja Šaukėnų kraštotyros muziejaus vadovei Elenai Burdulienei už kilnią ir nesavanaudišką pagalbą identifikuojant knygoje minimus vietovardžius

ISBN 978-9986-16-948-2

Copyright © Anna and Jan Dowgiałło © Kazys Uscila, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013

4


Turinys

Įžanga .....7 Sugrįžimas.....1 3 Babunė.....1 8 Luošoji Leosia.....2 0 Arkliai.....2 1 Pasivažinėjimas su Tėvu.....2 2 Šaukėnų miestelis.....2 5 Sekmadienis.....2 7 Daktaras Stefanowiczius.....2 7 Bažnyčia.....2 8 Svečiai.....3 1 Namas.....3 2 Iš Babunės kartos.....41 Dėdė Antosius.....43 Pulka.....44 Bona.....46 Tėvai.....4 8 Kurtuvėnai.....5 0 Dymszos.....5 7 Zykas.....6 0 Wincentas.....6 1 Biržuvėnai.....6 5 Džiuginėnai.....70 Pjūtis.....82 Babunės vardadienis.....84 Oficina.....87 5


Žaislai.....90 Žiema.....91 Kalėdos.....93 Dvarininkų balius.....97 Užgavėnės.....1 00 Pavasaris.....1 01 Daržas.....1 03 Velykos.....1 04 Brolis Antosius.....1 0 8 Wikcia.....1 1 0 Madzios vardadienis.....111 Oninės.....1 1 2 Parkas.....1 1 3 BIRŽUVĖNAI.....117 Vėžaičiai.....1 2 2 Džiuginėnai.....1 2 9 Dėdė Antosius.....1 3 1 Medžioklės.....1 3 7 Karas.....1 47 Anna Nałęcz-Gorska.....15 3 Oninės.....1 78 Kūčios.....1 86 Dvarininko namai.....192 Šaukėnai.....2 07 Žemaitijos, Pyrų ir Buda Ruskos prisiminimas.....2 0 9 Baigiamasis žodis.....2 13 Šventoji Žemaitija.....2 18 Žemėlapis.....2 1 9 Genealogijos lentelė.....2 2 0 Asmenvardžių rodyklė.....2 2 1 6


Mano Motina, Maria Magdalena z Nałęcz-Gorskich Komorowska (Maria Magdalena Komorowska iš Nałęcz-Gorskių), Tomaszo ir Annos iš Nałęcz-Gorskių duktė, gimė 1900 metų liepos 22 dieną Lietuvoje, Telšių (Telsze) valsčiuje, Šaukėnuose (Szawkiany). Vaikystė prabėgo gimtuosiuose Šaukėnuose, ankstyvoji jaunystė sutapo su Pirmuoju pasauliniu karu ir praleido ją emigracijoje, Peterburge. Žygiuojanti kariuomenė beveik visiškai sunaikino Šaukėnų dvarą, ir kelerius pokario metus tęsėsi jo atstatymo darbai, o šeima persikėlė į Biržuvėnus (Birżyniany), Annos Gorskos (autorės motinos) dvarą. 1924 metais ištekėjo už Juliuszo Komorowskio ir apsigyveno Komorowskių šeimos Kavoliškio (Kowaliszki) dvare šalia Rokiškio (Rakiszki). Ramus šeimos gyvenimas baigėsi 1939 metais. Dėl bolševikų invazijos teko palikti namus ir kartu su manimi, šešių savaičių Ania ir trimis keliolikos metų sūnumis ieškoti prieglobsčio Vilniuje (Wilno). Dažnas gyvenamosios vietos kaitaliojimas išgelbėjo šeimą nuo išvežimo į Rytus. Įsitraukę į bendradarbiavimą su AK (Armia Krajowa) tėvas ir sūnūs neišvengė tragedijos. Broneką vokiečiai sušaudė Paneriuose. Lukiškėse bolševikų kalintas Antekas dėl šiltinės išvengė išvežimo. Jį, mirštantį keturiolikmetį, išmetė prie kalėjimo vartų kaip netinkamą transportuoti. Zysius išėjo į mišką. Kovėsi AK VI brigados gretose. Kilpa veržėsi. 1945 metų pradžioje pajudėjo repatriantų į Lenkiją traukiniai. Mūsų Tėvas sukišo mus į traukinį nesidairydamas į 7


partizanų būryje kovojantį sūnų ir išvežė į Lenkiją. Gerai, kad į Lenkiją! Prekiniame vagone tvyrojo didžiulė įtampa, kankino nežinomybė. Ir tik tada, kai traukinys už Vilniaus pasuko į Vakarus, patikėjome, kad važiuojame ne į Rusijos gilumą. Lodzėje mums skyrė vokiečių paliktą trobą Sofiuvkos kaime. Ten mus surado per stebuklą išsigelbėjęs Zysius. Bet netrukus ėmė darytis pavojinga. Dvarininkų kilmė ir dalyvavimas AK buvo dvi nuodėmės, kurias reikėjo slėpti nuo naujos, komunistinės valdžios. Prie to prisidėjo su Boru prastas asociacijas kelianti Komorowskių pavardė. 1947 metų rudenį pabėgome į Vroclavą, kur tebebuvo sumaištis dėl iškeldinamų iš už Bugo repatriantų apgyvendinimo. Apsigyvenome Silezijos Obornikuose (Oborniki Śląskie). Iš ten 1956 metais likimas mus nubloškė į Rozevę (Rozewie). Galų gale 1959 metais pasiekėme Varšuvą. „Sugrįžimas į Žemaitiją“ – tai Autorės laimingos vaikystės ir ankstyvos jaunystės (XX amžiaus pradžios) prisiminimai. Rašomi nuo 1952 metų, jie būdavo kaip atokvėpis po karo meto tragedijų ir padėdavo išgyventi labai sunkių materialinių nepriteklių laikotarpį ir pokario stalininės nakties košmarą. Pageltę sąsiuvinių ir palaidų užrašų lapai, prirašyti sunkiai įskaitomu dailiu „gotikos“ braižu, ilgus metus išgulėjo mūsų stalčiuose. Tų pasakojimų fragmentai kartais mus pasiekdavo, kai Babunė nuklysdavo į sentimentalius prisiminimus, taip perduodama mums, vaikams ir vaikaičiams, savo prarasto, jau neegzistuojančio lenkiško pasaulio Lietuvoje nostalgiją. Į tų prisiminimų žavesį, jų literatūrinį grožį atkreipė dėmesį Maria Korniłowiczówna ir pasišovė juos išspausdinti. Deja, nesuspėjo to padaryti. Praėjo 100 metų nuo tada, kai į širdį ir atmintį įrašytas XX amžiaus pradžios lenkų dvaro Lietuvoje paveikslas. Pirmasis pasaulinis karas sunaikino tą pasaulį. Pakeitė politines ir ekonomines realijas, žmonių mentalitetą, papročius, galop sugriovė ir namus. Lenkiško dvaro ramybę ir tolygią raidą iš pagrindų pakirto vokiečiai grobikai, 8


sovietiniai niokotojai ir Lietuvos žemės reforma. Antrasis karas tęsė materialinį ir moralinį griovimą, galop žmonės buvo žudomi ir vejami iš savo namų. Tie, kurie išgyveno, liko ištikimi Lietuvos žemei, lenkiškoms idėjoms, šeimos ir aplinkos ryšiams. Ištremtieji laikėsi išvien. Sudarė „pakraščių klanus“ (Klany Kresowe), ir prireikė kartų pasikeitimo, kad „pakraščių žmonės“ (Kresowiacy) pasijustų esą Lenkijoje ar kur kitur, už Žečpospolitos pakraščių. Praėjo 100 metų. Ir tas negrįžtamai dingęs, išnaikintas ir miręs pasaulis su tos epochos žmonėmis vis tiek yra artimas jų palikuonims. Net ir gimusiems pokariniame, tolimame nuo Žemaitijos pasaulyje, kur nors Lenkijoje ar Prancūzijoje. Važiuojame jau ne į mūsiškę Lietuvą, skrupulingai renkame praeities trupinius: akmenėlius, koklius, plytų nuoskilas, buvusių parkų gėleles. Nebeliko žodinio ryšio, nes gyventojai ten pasikeitę, vyrauja lietuvių kalba, jaunoji karta negali nieko papasakoti. Kai tokia situacija, mano Motinos užrašai yra šeimai neįkainojamas lobis. Liudijimas to, ko ieškome. Lietuvos muziejuose galima rasti daug nuotraukų, mūsų prarastų pėdsakų dokumentų. Manau, kad ši knygelė yra kaip užuomazga, o toliau galima kaupti bet kokią išlikusią medžiagą ir sugrąžinti tų kraštų istorijos atmintį. Dėkoju visiems prisidėjusiems rengiant šiuos prisiminimus, ieškant duomenų apie šeimą, per stebuklą išlikusių nuotraukų, taip pat padėjusiems nuoširdžiu smalsumu ir parama. Pirmiausia dėkoju pusbroliui Janui Perkowskiui – už vargą renkant ir tikslinant prierašų duomenis, pusseserei Teresai Wawrzyniakowai iš Platerių – už pagalbą dieną ir naktį, brolienei Jadwygai Komorowskai – už dosniai suteiktą leidimą naudotis šeimos nuotraukomis, sūnui Janui Pawłui – už kantrų darbo ir savo gebėjimų indėlį įkinkant kompiuterį į ekipažą, vežantį Babunę per Žemaitiją, o labiausiai dėkoju savo vyrui Janui, be kurio paramos būtų nepavykę išspausdinti „Sugrįžimo į Žemaitiją“. Anna Dowgiałło 9


Maria Magdalena z Nałęcz-Gorskich Komorowska

10


Magdalena z Nałęcz - Gor sk ich Komorow sk a

Naktis, krinta rasa... Mintis akimirkai skrenda Ten, kur liepos, tuopos senosios, Kur langų blyški liepsnelė mus dar mena. Nuskriejo, prie tvoros sustojo Kaip elgeta, kai išmaldos laukia, Žvilgsniu į vidų įplasnojo. Bet niekas nematė, kad ji ten sustojo, Nes niekas ten jos nebelaukė, Tik šuo galbūt nubudo, sulojo... Nes jis vienas kaukė ir laukė, Jis matė, kai mintis ten stovėjo Ir paskui dar arčiau atskriejo, Ant gimtojo nutūpė stogo.

11


Savo mažajai Anulkai šiuos laimingiausių metų prisiminimus rašiau Silezijos Obornikuose

12


(XX amžiaus pradžia) 1906-ieji

Naktis. Važiuojame karieta iš Kuršėnų*. Važiuojame labai ilgai, 24 varstai** – tai gabalas kelio net ir suaugusiesiems, o man vos šešeri metai. Tėvai*** kalbasi tarpusavyje, Antosius**** miega tarp jų karietos gilumoje, o aš tyliai sėdžiu ant priekinio suolelio. Daugiau negu prieš metus išvažiavome iš namų*****, o dabar grįžtame. Ilgai, ilgų ilgiausiai trunka tas sugrįžimas: traukiniai, persėdimai, viešbučiai, – visa tai atskyrė mus nuo Vysbadeno. Dabar paskutinis kelio ruožas arkliais, po valandėlės būsime namie. Monotoniškas ratų dardesys kinta, lėtai važiuojame ilgu tiltu per Ventą******, * Kuršėnai (Kurszany)– miestelis ir už 4 varstų nuo jo, tarp Šiaulių ir Papilės, esanti Kaišiadorių–Liepojos geležinkelio linijos stotis. Tai buvo artimiausia iš Šaukėnų geležinkelio stotis, nutolusi 27 km. ** 1 varstas = 1,067 km. *** Anna ir Tomaszas Nałęcz-Gorskiai, Biržuvėnų (Birżyniany) ir Šaukėnų (Szawkiany) dvarų savininkai. **** Antonis Aleksandras Nałęcz-Gorskis, gim. 1902 m. Šaukėnuose, mirė 1973 m., Tomaszo ir Annos Gorskių sūnus. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Melane prie Grenoblio, Prancūzijoje. Buvo vedęs Ewą Bisping – Elżbietos, Annos, Teresos ir Karolinos tėvas. Autorės brolis. ***** Namai – Šaukėnai – sodyba su XVIII a. pastatytu mediniu dvaru, antroje XIX a. pusėje priklausiusiu Zygmuntui ir Mariai (iš Mineykų) Nałęcz-Gorskiams, nuo Šiaulių (Szawel) nutolęs 36 km (1889 m. jam priklausė 1 121 ha ariamos žemės, 39 ha pievų ir 1 375 ha miškų – Jerzy Stanisławowicziaus inf.). ****** Venta (Wenta, Windawa) – upė Kauno (Kowno) gubernijoje ir Kurliandijoje, įteka į Baltijos jūrą. 13


paskui vėl krestelėjimai ant tiltelių ir vėl žingine per smėlį. Girdžiu, kaip Tėvas* šiltu, susijaudinusiu balsu sako: „Kartokliai**, esame jau namie.“ Kartokliai, Dieve mano, tai juk mano vaikystės metų ilgesys: šiltas, baltas smėlis, pjuvenos ir daugybė sakais kvepiančių lentų, tai mūsų „namai“! Antosius miega, negaliu jam pasakyti, kokia aš susijaudinusi, tad prispaudžiu skruostą prie stiklo, kad ką nors įžvelgčiau. Deja, nematau nieko iš atmintyje likusio vaizdo. Tik šmėsteli tamsus senojo beržo siluetas ir juodas „mašinisto namelio“ kontūras. Į Vysbadeną su Tėvais išvažiavome iš „senojo namo“, bet prieš mūsų, vaikų kambario, langus tada jau kilo vadinamojo „naujojo namo“, sienos. Dabar ta nauja namo dalis baigiama. Namas jau su stogu ir gatavas, bet apie dvidešimt meistrų krapštosi prie grindų, krosnių, tapetų, lubų ir valgomojo dažymo. Aišku, aktyviai dalyvaudavome tuose darbuose vaikščiodami paskui Tėvą, klausydamiesi pasitarimų ir rinkdami medienos gabalėlius – tokius glotnius, įvairių formų puikius kubelius. Kažkurią dieną atnešė gandrą sulaužyta koja. Tai mums buvo didelis įvykis. Sutvarstyta koja gandras vaikštinėdavo po parką visai nebijodamas. Daržininko padėjėjai, jauni meistrai, visi prie tvenkinio ieškodavo varlių, kurias gandras rydavo lyg austres. Net prisimenu vardą jauno meistro – Saša, kuris aistringai gaudydavo su mumis varles parko tvenkinyje. Po poros dienų gandras atgavo jėgas ir išskrido. Ant jo kojos likęs baltas skuduras visą vasarą buvo atpažinimo ženklas. Neprisimenu, kada ir kaip persikėlėme į naują namo dalį, į mūsiškį vaikų kambarį. Mūsų supratimu, jis visai nebuvo gražus, net pats negražiausias visame name. Apmušalai buvo lygūs, razetų spalvos, du aukšti langai (pro juos – vaizdas į parką), langinės ir šviesiai žalios * Tomaszas Piotras Zygmuntas Nałęcz-Gorskis, Marios (iš Mineykų) ir Zygmunto Kazimierzo Nałęcz-Gorskių sūnus, Šaukėnų savininkas, gimė 1869 04 29 Kroicnache (Vokietijoje), mirė 1940 03 03 Klaipėdoje (Kłąjpeda). Autorės tėvas. ** Kartokliai (Kartokle), kaimas Šiaulių valsčiuje, apie 6 km nuo Šaukėnų.

14


durys. Gražios buvo vien keturios ant lubų nupieštos blyškios lelijų spalvos aguonos! Trejos durys, du langai, dvi spintos, mūsų žalios lovos. Tarp langų – stalas, sofutė ir rievėtos kėdės, ant kurių pavaizduotos medžioklės scenos – žali medžiai ir rudos su aukso atspalviu stirnos. Virš sofutės tarp langų kabojo laikrodis. Tas šviesus, aiškiai matomas laikrodis mums buvo lyg koks siaubas, nes visada mušdavo mūsų norų neatitinkančias valandas. Rytas, kambaryje tamsu, tik pro langinių plyšius matyti, kad kieme jau diena, tarp lentų šviečia ryškios juostos. Į kambarį įeina kambarinė Olesia, traukia iš pintinės sausas malkas, užkuria krosnį. Žinoma, apsimetu mieganti, nes lovoje taip šilta, jauku. Bet krosnyje dega, spragsi malkos, liepsna plazda už grotelių. Olesia stato šilto vandens, pridengia jį rankšluosčiu ir išeina, o pas mus užeina negailestingą prievartą įkūnijanti Olga Peterson! Bildėdami krinta langinių strypai, ankstyvas rytas užlieja „Kinder auf!“ kambarį. Olga ketverius ar penkerius metus mus prižiūrėdavo, kai keldavomės, valgydavome, prausdavomės ir pan. Visą vaikų gyvenimo fizinę dalį. Viską darydavo su vokišku pedantiškumu ir kruopštumu. Ji atvažiavo į Šaukėnus kaip bona vietoj p. M. Suchańskos. Paskui buvo vaistininke, bet nuolat rūpinosi mūsų drabužiais, prausimusi ir šeštadieniniu maudymusi. Paskui Olgą lyg šešėlis sekiodavo mažoji Niunytė*. Ji švebeldžiuoja vokiškai, myli Tėvus ir Olgą, bet ji nepriskiriama prie mūsų, „vaikų“. Mes tik kartais imdavome Niunią kaip vežėją arba keleivę į iš kėdžių pastatytą laivą, bet jai tekdavo veikiau statistės vaidmuo. Tik kai 1909 metais į pasaulį atėjo Terenia**, Niunia buvo priskirta prie „mažųjų“, kurie savo ruožtu turėjo savo pasaulėlį, prižiūrimi auklės, paskui bonos. * Anna Nałęcz-Gorska (Niunia), gimė 1906 m. Šaukėnuose, mirė 1983 02 12 Varšuvoje, palaidota kartu su vyru (Misiu) Strugoje prie Valbžycho. Buvo ištekėjusi už paskutinio iš rašytojo giminės – Mieczysławo Antonio Kraszewskio (1900–1969 10 09). Autorės sesuo. ** Teresa Nałęcz-Gorska, gimė 1909 m. Šaukėnuose, mirė 2003 m. ir palaidota Ščecino Stargarde, buvo ištekėjusi už Jano Kuczewskio.

15


Maria Nałęcz-Gorska iš Mineykų, Zygmunto žmona

Kiek džiaugsmo suteikia pirma, iš tikrųjų šilta pavasario diena! Mūsų kambario saulė nepasiekia, bet valgomajame ji net atsispindi nuo indaujos veidrodžio. Tėvas seniai laukuose, Mama parke, o mums leidžiama be paltų eiti, kur daugiausia saulės, priešais namą. Durys iš svetainės į stiklinę verandą atlapos, tad einame net savo laime netikėdami. Vincentas grėbsto namo prieigose. Aukštoje tuopoje kleketuoja gandras ir švilpauja varnėnai. Balta su juodais dryžiais Cybulka, šunų vados motina, miega ant laiptų. Šoninėje gėlių lysvėje kalasi pirmoji žaluma. Medžiai dar be lapų, tad matome baltus arklidės stulpus už tvenkinio, vartus ir tuos, kas nuo vartų visada ateina dešine puse išilgai tvenkinio. Kaip tik toli, už eglaičių, 16


pasirodo gerai pažįstamas juodas Babunės* siluetas, tad valandėlę laukiame, kol sumažės atstumas, ir pasileidžiame bėgte, lenktyniaudami. Senelė mato, kad jos pasitikti lekia „baikščiukai“, praskleidžia peleriną ir nutveria mus į šiltą, džiugų glėbį. Dabar mes galime pasidalyti savo džiaugsmu dėl pavasario, nes ir Babunė išsiilgusi laukė tokios dienos. Beje, Babunė žino apie visus mūsų džiaugsmus ir sielvartus, kalbasi apie tai su mumis. Antosius gauna panešti lazdą, aš – maldaknygę, nes Babunė kaip paprastai rytais grįžta iš bažnyčios, ir kartu einame Babunės oficinos link. Truputį girgžteli juodasis raktas, įeiname. Kol kas mus gaubia nemaloni mažųjų šiaurinės pusės kambarių prieblanda. Čia, pirmame valgomajame, stovi klijuote užtiestas stalas, prie krosnies sofutė, o virš jos labai išblukusi Babunės motinos siuvinėta Madona. Tarp langų veidrodis, o po juo – nuostabus porcelianinis vazonas, ant jo nupiešti rausvi gudobelių žiedai, mėlynas amūrėlis. Šis vazonas kažkada buvo Dieduko** maloni staigmena sužadėtinei, ir visą Babunės gyvenimą vazonas buvo kaip šviesi dėmė šiame tamsiame kambaryje. Daugiau negu penkiasdešimt metų skiria mane nuo tų laimingų valandėlių, kai su Antosiu atbėgdavau į Babunės kambarėlius. Pirmų skaitymo pamokų, šventosios istorijos pamokų, vardadienio pavakarių ir didžiojo penktadienio arbatos. Dabar, kai dar kartą įeinu ten drauge su Jumis, rašydama vieną žodį matau šimtą kitų pažįstamų daiktų. Matau ranką, pasukančią raktą, ir tuo pat metu baltą rankovės nėrinį, žinau, kad lazdos, tos kasdienės, paviršiuje prasimuša ruda spalva, nes ji smarkiai sunešiota, kad dailiame vazone stovi alyvų ir sausmedžių puokštė, o prie lango – didelis žalias * Maria Nałęcz-Gorska (iš Mineykų), Zygmunto žmona, gimė 1840 m. Vilniuje (Wilno), mirė 1925 03 14 Džiuginėnuose (Dżuginieny), palaidota Šaukėnuose, Tomaszo Gorskio motina. Autorės senelė. ** Zygmuntas Kazimierzas Nałęcz-Gorskis, Šaukėnų ir Džiuginėnų savininkas, gimė 1827 m., mirė 1868 11 02 Džiuginėnuose, palaidotas Šaukėnuose.

17


„ūsas“. Žinau, ką sako Babunė įeidama į savo kambarį, ir kaip pro mažas, siauras duris įeina Leosia, nešina arbata ir riestainiais. Bet visa tai Jums nepadeda įsivaizduoti mano Babunės, tad privalau apie ją pačią ką nors parašyti.

Babunė Jeigu kada nors Jums į rankas patektų nuotrauka, joje bus matyti maža senelė raukšlėtu veidu ir išmintingomis, švelniomis akimis. Mano Mama buvo Šaukėnų pragiedrulis, džiaugsmas, mažytė savo valstybės „karalienė“. Babunė neturėjo nieko arba beveik nieko. Gyveno nuošalyje fligelyje ir stengėsi niekam gyvenime netrukdyti, bet padėdavo visiems ir buvo mūsų namų siela. Babunė buvo išauklėta Vilniuje labai rūpestingai kartu su vyresne seserimi Wanda*, kuri buvo Henryko Sienkiewicziaus uošvė (jaunesnė iš seserų Alina Brochocka), taisyklinga literatūrine kalba puikiai kalbėjo prancūziškai ir gražiai skambino fortepijonu. Jos gyvenimas nebuvo lengvas. Nežinau, kokie buvo Senelių tarpusavio santykiai, nes ši tema niekada nebuvo liečiama, galbūt geri. Babunė pagarbiai cituodavo kai kuriuos savo vyro posakius, o po jo mirties taip ir nenutraukė niekada gedulo, kuris siejosi su tautiniu gedulu. Kelerius metus – dėl to Senelis labai sielojosi – nebuvo vaikų. Tik po įvairių gydymo kursų užsienyje gimė teta Wanda**, paskui dėdė Zygmuntas***, galop jau po tėvo mirties gimė mažasis Tomekas – mano Tėvas. * Wanda (iš Mineykų) Szetkiewiczowa, Kazimierzo žmona. ** Wanda Teresa Julianna Nałęcz-Gorska, Seweryno Perkowskio žmona, gimė 1864 02 26, mirė 1914 12 25 Varšuvoje, palaidota Povonzkų kapinėse. *** Zygmuntas Nałęcz-Gorskis, anksti miręs Zygmunto Kazimierzo ir Marios Gorskių sūnus, gyveno apytikriai 1866–1885 m.

18


Sausio sukilimo laikotarpį seneliai praleido Džiuginėnuose. Senelis priklausė „baltųjų“, tai yra ginkluotos kovos priešininkų, grupuotei. Tačiau jo rankose buvo kasa, o ponios nešdavo ginklus ir maistą miške besislapstančioms „partijoms“. Ypač Joasia Swirtunowa, Ritos Rościszewskos* ir Anielos Voyts**, prosenelė. Senelis Zygmuntas mirė staiga nuo plaučių uždegimo 1868 metų lapkričio 2 dieną. Babunė, būdama 28 metų, liko našlė su trimis vaikais. Vaikais džiaugtis neteko. Dėl jauniausio Tomeko turėdavo daugybę rūpesčių, nes jis buvo labai nervingas ir judrus. Vyresnis sūnus Zygmuntas mirė laikydamas brandos egzaminus, o teta Wanda buvo labai geraširdė, bet negraži, truputį keistoka. Babunė labiausiai pamilo marčią – mano Motiną. Pamilo, galbūt motiniško instinkto skatinama, prie jos linkstančią našlaitę, o gal todėl, kad Mama įnešė į namus ligi tol čia nežinomos gyvenimo giedros ir džiaugsmo. Dėl tų jos teigiamybių ir mūsų vaikystėje būdavo šviesių spalvų. Su Babune ankštuose ir tamsiuose oficinos kambarėliuose mokydavomės atmintinai katekizmą. Su Mama eidavome šviesiomis suknelėmis Dievo Kūno procesijose. Babunė buvo rūsti, bet teisinga teisėja mums nusižengus. Reikalaudavo pareigingumo, sąžiningumo, pagarbos tėvams ir mokytojams, o jei jų autoritetas susvyruodavo, visada mokėdavo pakreipti reikalus taip, kad pripažindavome savo kaltę, kuri būdavo perdėto Tėvo ar bonos susierzinimo priežastimi. Babunė buvo labai pamaldi. Tik blogiausi orai galėjo neleisti jai eiti į rytines Mišias. Ji sėsdavo ne ant šoninio suolelio, bet senojoje klausykloje, priešais šoninį Nukryžiuotojo Kristaus altorių, nes į jį turėjo specialių maldų. Grįždavo pėsčiomis per miestelį, vis * Rita Rościszewska – valdos Munji (Prancūzija) savininkų Ludwikos ir Waldemaro Rościszewskių duktė, panelė. ** Aniela Voyts – Ludwikos ir Waldemaro Rościszewskių iš Munji (Prancūzija) duktė, pirmoje santuokoje – Voyts, antroje – Regele.

19


stabdoma įvairių neturtingų bobulyčių ir pacientų. Mat Babunė gydydavo žolėmis ir nemokamų pacientų turėdavo daugiau negu daktaras Stefanowiczius. Sau ji buvo griežta ir reikli, aplinkiniams – švelni ir pakanti, o mums, vaikams, kupina švelnumo, meilės ir pasiaukojimo.

Luošoji L eos ia Virtuvėje sėdėjo luošoji Leosia, valgė saldžių patiekalų likučius, nes buvo nematyta smaližė, ir plovė lėkštes, kurių rietuves prie jos krovė tarnaitė. Be mūsų šeimos, nuo mano namų buvo neatsiejami trys asmenys: Leosia, Zykas ir Wincentas. Kiek pamenu, jie buvo visą laiką, iki savo mirties. Iš jų jauniausia buvo Leosia. Ji turėjo apie 30 metų, o gal gerokai mažiau, kai Tėvas parvežė ją iš Pašonių (Poszoń). Leosia visai nevaldė kojų, jos karojo kaip kimštiniai maišai, buvo nebjauraus veido, pilkų akių, glotniai sušukuotais plaukais. Gyveno oficinoje virš Babunės buto, „merginų“ kambaryje, ir nors neturėjo kokios globėjos, visada buvo švariai apsirengusi, glotniai sušukuotuose plaukuose nešiojo įsmeigtą gėlių ar rūtų šakelę, aktyviai dalyvaudavo palivarko ir žmonių gyvenime. Merginos pernešdavo ją ten, kur būdavo daugiau rankų darbo, o ir pasilinksminimuose Leosia dalyvaudavo kuo aktyviausiai. Mūsų rankiniu vežimėliu ji būdavo vežiojama į bažnyčią, gegužines, į visas palivarko pramogas. Leosia buvo patikima merginų draugė, žinojo viso jaunojo dvaro širdžių paslaptis ir verkdavo. Verkdavo, nes tada atlėgdavo jos jautri širdis, ir tai būdavo jos džiaugsmo ir sielvarto išraiška. „Panelyte, paduok Leosiai ranką, juk šiandien dar tavęs nemačiau. Parinkau duonos, bet arkliui neduok, 20


nes įkąs!“ Aš pataikaujamai šypsodavausi, nes juk nei šuo, nei arklys nė karto neįkando, bet vis dėlto bijodavau senojo Fausto, nes jis iš ėdrumo nekantriai trypdavo koja ir plėšdavo iš rankos paduodamą duoną. Taip pat bijodavau pažįstamo šuns Kšyko.

A r k lia i Eidamas į arklidę Antosius pabaidydavo pulkus baltųjų ančių, kurios krypuodamos skubiai risdavosi į tvenkinį. Ant stataus kranto jos atrodydavo kaip nuo siūlo pabirę balti karoliai, krisdavo į vandenį ir ten nurimusios, suplasnojusios sparnais, nuplaukdavo tolyn. Išilgai arklidės yra platus, sausas takas po stogo nuosvyra, besiremiančia į eilę baltų stulpų. Iki jo reikia nusigauti per numestus, bet purvo paslėptus akmenis. Tai visada rizikingas bateliams kelias. Vidurinės arklidės durys atdaros, iš gardų žiūri smalsūs kumeliukai. Nedaili šokoladinė Tomulka skliaudo ausis ir stengiasi užstoti savo mažiausiąją. Balta, šviesi arklidė, pertvaros ir gardai tamsiai žali. Vidurinėje dalyje yra trys gardai jauniems, neišjodinėtiems arkliams ir vienas – kumelei. Šoninėje sienoje mažos durys į vežėjų kambarį ir pakinktų patalpą. Čia ant sustumiamos sienos kabo puikiai išvalytos plėškės, vadelės, pavalkai, o po baltais užtiesalais ant ožių – balnai. Take tarp dviejų arklidės dalių stovi avižų aruodas, virš jo juoda lenta su kreida užrašytais 10–12 arklių vardais. Ten stovi iš eilės: Bėriukai, Išdaigininkas, Ciocia, Frycas, Faustas, Palma, Garonska, Robinsonas, Baltnosė, Benjaminka. Arkliai stovi ant nuolat šluojamų raštuotų grindų, tik kumelei su kumeliukais pakreikta truputį šiaudų. Visi juodžiai, tik viena jojamoji maža kumelė bėra, bet būtent ta neišvaizdi Bėriukė lėmė, kad pastaraisiais metais jaunoji arklių vada tapo juodbėriais. 21


Žemaitija čia iškyla kaip vidinės ramybės kupinas kraštas, kuriame gyvena savo vertę suvokiantys, artimo meilę puoselėjantys ir savimi pasitikintys žmonės. Idiliškas paveikslas, tačiau nėra pernelyg saldus; jis realistiškas ir todėl dar įdomesnis. Tai ne tik vienos šeimos istorija, papasakota ano gyvenimo liudininkės savo jauniausiai dukteriai, bet ir vertingas kasdienybės istorijos dokumentas, perteikiantis gyvus ir įspūdingus praeities žmonių portretus ir parodantis jų gyvenimo būdą.

ISBN 978-9986-16-948-2

9 7 8 9 9 8 6 1 6 9482

Sugrįžimas į Žemaitiją

„Sugrįžimas į Žemaitiją“ – tai knyga, pasakojanti apie jau nebeegzistuojantį pasaulį. Apie laimingą Magdalenos Komorowskos vaikystę ir jaunystę XX a. pradžios Žemaitijoje, Šaukėnų ir Džiuginėnų dvareliuose. Šie autentiški atsiminimai, rašyti nuo 1952 metų, padėjo pasakotojai išgyventi pokario stalininės nakties tamsą ir skurdą. Tai šiltas ir įdomus pasakojimas apie XX a. pradžios dvarų Lietuvoje buitį ir būtį: apie vakarus po liepomis ir namų koncertus, iškylas ant Šatrijos kalno, Kūčių, Kalėdų ir Velykų šventes, apie vaikų žaidimus, dvarininkų dėvėtus drabužius, papročius ir įpročius, apie tarnų ir ponų pasaulius. Visa tai matoma anuometinio vaiko ir jau subrendusio žmogaus akimis.

Magdalena z Nałęcz-Gorskich Komorowska

Magdalena z Na ł ęcz-Gorskich Komorowska (1900–1989) – lenkų bajoraitė, vaikystę ir jaunystę praleido Žemaitijoje, vėliau gyveno Peterburge ir Vilniuje. Po Antrojo pasaulinio karo Komorowskių šeima buvo perkelta į Lenkiją, čia ir gyveno autorė iki mirties. Maria Magdalena Komorowska turėjo dešimt anūkų, vienas iš jų – dabartinis Lenkijos Prezidentas Bronisław Komorowski.

Magdalena z Nałęcz-Gorskich

Sugrįžimas į

Sugrįžimas į Žemaitiją  

Knygos Sugrįžimas į Žemaitiją ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you