Simplicijaus nuotykiai
Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas
Versta iš: Hans Jakob Christoffel von Grimmelshausen. Der Abentheuerliche Simplicissimus Teutsch. Projekt Gutenberg.
Knygos leidimą iš dalies finansavo
Knygos vertimą rėmė Goethe’s institutas
Hans Jakob Christoffel von Grimmelshausen Simplicijaus nuotykiai
Redaktorė Greta Ambrazaitė
Korektorė Rasa Milerytė
Maketavo Markus Roduner
Viršelio dailininkė Greta Ambrazaitė
Išleido Leidykla „Hieronymus“, hieronymus.lt
Spausdino „Book Press“, Olštynas, Lenkija
Tiražas 800 egz.
© Teodoras Četrauskas (vertimas), 2022
© Greta Ambrazaitė (viršelis), 2022
© Leidykla „Hieronymus“, 2022
Visos teisės saugomos
ISBN: 978-609-96297-2-8
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Kaip feniksas aš liepsnose gimiau, Į orą pakilau, bet gyvas išlikau, nepražuvau, Klajojau po šalis ir jūromis plaukiau, Dažnai kentėjau ir retai džiaugiaus, Ir visa tai šion knygon aš sudėjau, Idant skaitytojas, kaip aš dabar, Kvailysčių vengtų ir ramiai gyventų.
Simplicijaus nuotykiai
Tai knyga, kurioje aprašytas keisto bastūno, tokio Melchioro Šternfelso fon Fuksheimo, gyvenimas – kur ir kaip jis atėjo į šį pasaulį, ką jame pamatė, patyrė, iškentė ir ko išmoko, ir kodėl jį savo noru paskui paliko. Labai įdomi ir kiekvienam naudinga istorija.
Paskelbė Germanas Šleifheimas
fon Sulsfortas
Momplegartas
Spausdino Johanas Filonas
1669 metai
PIRMA KNYGA
I skyrius
II skyrius
III skyrius
IV skyrius
V skyrius
VI skyrius
VII skyrius
VIII skyrius
IX skyrius
X skyrius
XI skyrius
XII skyrius
XIII skyrius
XIV skyrius
XV skyrius
Turinys
Pasakoja apie valstietišką Simplicijaus kilmę ir tokį pat auklėjimą
Aprašo pirmą Simplicijaus tarnybos pakopą, taip pat šlovina piemenis ir duoda puikų pamokymą
Pasakoja apie ištikimo dūdmaišio užuojautą
Simplicijaus rezidencija užgrobiama, išplėšiama ir nusiaubiama, kariai joje daro, ką nori
Kaip Simplicijus deda į kojas ir kaip jį išgąsdina supuvę medžiai
Jis trumpas ir toks dievobaimingas, kad Simplicijus dėl to netenka sąmonės
Simplicijus maloniai pavaišinamas skurdžiame būste
Kaip Simplicijus oriai kalbėdamas parodo, kas esąs
Simplicijus iš gyvulio virsta krikščioniu
Kaip jis gūdžiame miške mokosi rašyti ir skaityti
Apie valgius, namų rykus ir kitus naudingus dalykus, be kurių šiame pasaulyje neapsieisi
Apie gražų būdą palaimingai numirti ir būti pigiai palaidotam
Simplicijus kaip nendrė leidžiasi nešamas pasroviui
Keista komedija, kurioje dalyvauja penki valstiečiai
Simplicijus apiplėšiamas ir susapnuoja kaimiečius bei tai, kaip būna karo metu
XVI skyrius Dabartinių kareivių elgesys ir kaip sunku eiliniam kariui gauti paaukštinimą
XVII skyrius
Nors kare kilmingiems žmonėms teikiama pirmenybė, tačiau pasitaiko, kad ir niekinamo luomo asmenys daug pasiekia
XVIII skyrius Simplicijus pirmąkart neria į pasaulį, bet mažai ką tepeša
XIX skyrius Kaip Simplicijus priima Hanau ir kaip Hanau priima Simplicijų
XX skyrius Kaip jis išvengia kalėjimo ir kankinimų
XXI skyrius Nepastovioji laimė apdovanoja Simplicijų šypsena
XXII skyrius Kas buvo atsiskyrėlis, padaręs Simplicijui tiek daug gero
XXIII skyrius Simplicijus tampa pažu, ir apie tai, kaip prapuolė atsiskyrėlio žmona
XXIV skyrius Simplicijus smerkia žmones ir mato pasaulyje daug stabų
XXV skyrius Keistam Simplicijui pasaulyje viskas atrodo keista, ir atvirkščiai, pasauliui keistas atrodo jis pats
XXVI skyrius Naujas keistas būdas linkėti kitam laimės ir sveikintis
XXVII skyrius Sekretoriui pasmardinama jo kanceliarija
XXVIII skyrius Vienas pavyduolis išmoko Simplicijų pranašauti ir dar vienos puikios gudrybės
XXIX skyrius Simplicijui tenka dvi veršio akys
XXX skyrius Kaip pamažu, taurelė po taurelės, apsvaigstama ir galop nepastebimai prisilupama iki žemės graibymo
XXXI skyrius Kaip Simplicijui pakiša koją jo išmoktas triukas ir kaip paskui dėl to atkenčia jo kupra
XXXII skyrius Jame vėl kalbama apie lakimą ir kaip atsikratoma kunigo
XXXIII skyrius Kaip ponas gubernatorius ožius lupo
XXXIV skyrius Kaip Simplicijus sugadino šokius
i skyrius
Pasakoja apie Simplicijaus valstietišką kilmę ir tokį pat auklėjimą
Dabar (kai manoma, kad artėja pasaulio pabaiga) paprastus žmones, rodos, bus apėmusi keista liga: vos tik susitaupę ir sukrapštę bent kiek pinigo, jie tuojau prisiperka kvailų naujamadiškų drapanų su daugybe šilkinių kaspinų, o prakutę ir pagarsėję, tuojau užsimano riterių ar senos kilmingos giminės vardų. Bet dažnai iškyla aikštėn, kad jų proseneliai buvo padieniai darbininkai, prekių išvežiotojai ir nešikai, jų pusbroliai –asilų varovai, broliai – tarnai ir budeliai, seserys – kekšės, motinos –sąvadautojos ar net raganos, trumpai tariant – kad visa jų giminė iki pat trisdešimt antros kartos yra tokia pat nešvari ir negarbinga kaip Prahos cukraus virėjų cecho vagys. Ta naujoji šviesuomenė dažnai pati esti tokia juoda, lyg būtų gimusi ir užaugusi Gvinėjoje.
Aš nenorėčiau būti lyginamas su tokiais kvailais žmonėmis, nors pats, tiesą sakant, dažnai įsivaizduodavau, kad esu didelio ar bent jau paprasto kilmingo žmogaus vaikas. Net iš prigimties visuomet buvau linkęs prie poniško darbo, kad tiktai būčiau turėjęs, kaip ir už ką prie jo prieiti. Vis dėlto mano kilmę ir auklėjimą lengvai galima palyginti su kunigaikščio, jeigu neimsim domėn vieno didelio skirtumo.
Ką, ką?
Na, mano tėvonas (Špesarte taip vadinami tėvai) turėjo rūmus, ne blogesnius už kitus ir net gražesnius, negu koks nors karalius galėtų pasistatyti savo rankomis. Jie buvo tinkuoti moliu ir dengti ne akį traukiančiu šiferiu, šaltu švinu ar raudonu variu, o šiaudais, kurių stiebai brandina kilnius grūdus. O kad parodytų savo aukštą kilmę ir didelius turtus, mano tėvonas liepė apjuosti jo rūmus ne akmenų, kurių pilna pakelėse ar nederlingose vietose iškasama iš žemės, ir juo labiau ne pagal didelių ponų madą niekam vertų, kaipmat padaromų ir išdegamų plytų sienomis, o ąžuolais, naudingais, kilniais medžiais, ant kurių auga keptos dešros ir riebūs kumpiai ir kuriems reikia šimto metų, kad išaugtų. Kurgi rasi tokį valdovą, kuris jam šiuo punktu prilygtų?
Viduje visus kambarius, sales ir menes tėvonas tik todėl davė ištisai juodai išdažyti dūmams, kad ta spalva pastoviausia pasaulyje ir kad tokiam paveikslui, iki bus baigtas, reikia daugiau laiko negu gabiam dailininkui jo geriausiems darbams. Apmušalai tenai buvo iš pačios ploniausios žemėje medžiagos, nes tie, kurie mums juos gamino, senų senovėje kaip audėjai drįso varžytis su pačia Minerva. Langus jis tiktai todėl pavedė tvarkyti Niklui Bestikliui, kad žinojo, jog popieriniams nuo kanapių ar linų pasėjimo iki galutinio jų pagaminimo reikia daugiau laiko ir darbo negu geriausiam ir skaidriausiam Murano stiklui. Mat jo luomas vertė manyti, kad viskas, kas sunkiai padaryta, yra ypač vertinga ir dėl to itin brangu, o visi brangūs dalykai kilmingiems labiausiai tinka. Vietoj pažų, liokajų ir arklininkų jis laikė avis, ožkas ir kiaules, kurios kiekviena, tvarkingai aptaisyta savo natūralia livrėja, man tarnaudavo ganykloje, kol paskui parvarydavau namo. Ginklų ar šarvų menė buvo pilna arklų, kauptukų, kaplių, kastuvų, šienšakių ir mėšlašakių, su tais ginklais jis kasdien mankštinosi. Mat kaupti ir rauti kelmus buvo jo disciplina militaris, kaip senovės romėnams taikos metu. Kinkydamas jaučius praktikavosi komanduoti, arimas atstojo karo žygį, o mėšlo mėžimas – aristokratišką pramogą turnyrą. Tokiu būdu valdė pasaulį, kiek jo galėjo užgriebti, ir su kiekviena pjūtimi gabeno namo gausų grobį.
Visa tai man nieko nereiškia ir aš nė trupučio neriečiu nosies, kad niekas negalėtų iš manęs šaipytis kaip iš tų naujųjų aristokratų, nes nelaikau savęs viršesniu už tėvoną, kuris tą savo būstą buvo pasistatęs jaukioje vietoje, tai yra Špesarte, kur vilkai sutemus stūgaudami linki vienas kitam labos nakties. Nieko apie mano tėvono giminę, kilmę ir vardą nepasakoju visų pirma dėl to, kad nenoriu labai išsiplėsti ir kad nesiekiu įrodyti savo aristokratiškos kilmės ir patvirtinti jos priesaika. Užteks žinoti, kad gimiau Špesarte.
Dabar, kai jau aišku, koks prašmatnus buvo mano tėvono ūkis, kiekvienas protingas žmogus supras, kad mano auklėjimas buvo toks pat ir panašus – ir kas taip mano, tas neklysta. Mat dešimties metų jau buvau perpratęs minėtas kilmingas savo tėvono pratybas, o kaip mokinys visiškai galėjau varžytis su Amfisteidu, apie
kurį Suidas sako, kad suskaičiuoti jis mokėjo tik iki penkių. Galbūt mano tėvonas jautėsi esąs aukščiau tokių dalykų ir laikėsi šių dienų papročio, kai prakilnūs ponai paprastai nešvaisto laiko studijoms ar, kaip jie sako, mokykliniams niekams, nes samdo žmones, kurie rašalu tepasi pirštus vietoj jų. Beje, aš buvau puikus muzikantas ir gebėjau dūdmaišiu pagroti puikių ilgesingų dainų. Dėl teologijos, tai niekas manęs neįtikins, kad visame krikščioniškame pasaulyje tuomet buvo dar bent vienas mano amžiaus vaikas, kuris būtų galėjęs su manimi lygiuotis, nes aš nieko nežinojau apie Dievą ir žmones, dangų ir pragarą, angelus ir velnius ir neskyriau gėrio nuo blogio. Tad galima nesunkiai įsivaizduoti, kad gyvenau su tokia pat teologija kaip mūsų pirmieji protėviai rojuje, kurie dėl savo nekaltumo nežinojo, kas yra liga, mirties patalas ir mirtis, o juo labiau apie prisikėlimą. O, pasakiškas gyvenime (galima sakyti, ir asiliškas), kai galima nesirūpinti medicina! Lygiai taip pat galima įsivaizduoti mano patirtį teisės ir visų kitų pasaulio menų ir mokslų srityse. Taip, mano nežinojimas buvo toks tobulas ir nepriekaištingas, kad net negalėjau suprasti, jog nieko nežinau. Ir aš darsyk kartoju: o, pasakiškas gyvenime, tada man duotas! Tačiau tėvonas nenorėjo, kad aš ilgai mėgaučiausi tokia laime, ir manė, kad man, kaip aukštos kilmės asmeniui, dera atitinkamai kilmingai gyventi ir elgtis, todėl pradėjo mane mokyti aukštesnių dalykų ir skirti sunkesnes užduotis.
ii skyrius
Aprašo pirmą Simplicijaus tarnybos pakopą, taip pat šlovina piemenis ir duoda puikų pamokymą
Jis suteikė man aukščiausią titulą, ne tik jo dvare, bet ir visame pasaulyje, tai yra padarė piemeniu. Pirmiausia patikėjo savo kiaules, paskui ožkas ir galop visą avių bandą, kurią turėjau sergėti, ganyti ir ginti nuo vilko, ir ne kuo nors kitu, o dūdmaišiu, nuo kurio garso, kaip rašo Strabonas, avys ir ėriukai Arabijoje tunka.
Tuomet aš, matyt, buvau panašus į Dovydą, tiktai jis vie-
toj dūdmaišio turėjo arfą – nebloga pradžia man ir geras ženklas, kad ilgainiui, jeigu šypsosis laimė, vieną dieną galiu išgarsėti visame pasaulyje. Mat nuo pat pasaulio pradžios aukšti asmenys dažnai buvo piemenys, kaip skaitome Šventajame Rašte apie
Abelį, Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir jo sūnus ir net patį Mozę, kuris iki tol, kol tapo šešių šimtų tūkstančių izraelitų vadu ir įstatymų skelbėju, rašoma, ganė savo uošvio avis. Jei kas nors man sakys, kad tai buvo šventi, Dievui atsidavę žmonės, o ne kokie nors Špesarto kaimų vaikigaliai, kurie nieko nežino apie Dievą, aš su tuo sutiksiu. Bet argi mano tuolaikė nežinia dėl to kalta? Panašių atvejų kaip Dievo išrinktojoje tautoje buvo ir tarp senovės pagonių. Kilmingos romėnų giminės, be abejo, todėl vadinosi Bubuličiais, Statilijais, Pomponijais, Vitelijais, Anijais ir Kaprijais, kad prekiavo tokiais gyvuliais, o galbūt ir vaikščiojo paskui jų uodegas. Romulas ir Remas taip pat buvo piemenys. Spartakas, taip gąsdinęs ir šiurpinęs visą Romos valdžią, buvo piemuo. Ką, ką? Piemenys, kaip rodo Lukiano „Pokalbis su Elena“, buvo Paris, karaliaus Priamo sūnus, ir Anchisas, Trojos kunigaikščio Enėjo tėvas. Ir gražuolis Endimionas, kurio geidė nekaltoji Luna, buvo piemuo, taip pat rūstusis Polifemas, o ir patys dievai, kaip sakė
Kornutas, nesigėdino šios profesijos: Apolonas ganė Tesalijos karaliaus Admeto karves. Merkurijus ir jo sūnus Dafnis, taip pat Panas ir Protėjas buvo puikūs piemenys, – dėl to kvaili poetai juos ir šiandien laiko piemenų globėjais. Meša, Moabo karalius, buvo piemuo, kaip rašoma antroje Karalių knygoje. Kyras, galingasis persų karalius, ne tik užaugo Mitridato, piemens, globojamas, bet ir pats ganė. Piemuo buvo Gigesas, o paskui dėl savo žiedo tapo karaliumi. Izmailas Sofi, persų karalius, jaunystėje taip pat ganė galvijus, tad Filonas Judėjas iš Aleksandrijos, rašydamas apie Mozės gyvenimą, matyt, neklysta, kai sako, kad piemenystė yra ruošimasis valdyti ir jo pradžia, nes kaip kovingos ir karingos sielos iš pradžių yra ugdomos ir žadinamos medžiojant, taip tas, kurios rengiamos valdyti, iš pradžių reikėtų išmokyti meilingo, švelnaus piemens darbo. Visa tai mano tėvonas, matyt, puikiai suprato, ir net šią valandą man tai teikia nemažų vilčių, kad manęs laukia puiki ateitis.
Tačiau, grįžtant prie mano bandos, reikia pasakyti, kad apie vilką aš nusituokiau tiek pat mažai, kaip ir apie savo nežinojimą. Dėl to tėvonas nesiliovė mane mokęs. Jis sakė:
– Vaiki, būk atidus. Neduok avims plačiai pasklisti ir nesiliauk pūtęs dūdmaišio, kad neateitų vilkas ir nepridarytų bėdų, tai toks keturkojis nenauda ir vagis, kuris ėda žmones ir gyvulius. O jei neklausysi, aš tau šonus išlyginsiu.
Ir aš taip pat maloniai paklausiau:
– Tėvonėl, pasakyk man, kaip tas vilkas atrodo! Aš dar niekad jo nemačiau!
– Ak tu, avine netašytas, – atsakė jis, – koks kvailas buvai, toks ir liksi visą gyvenimą. Man galva neišneša, kas iš tavęs bus. Šitoks drimelis išaugai, o dar nežinai, kas per nenauda yra vilkas, tas keturkojis vagis.
Paskui davė dar daugiau pamokymų, o galop supyko ir nuėjo sau burbėdamas, nes jam atrodė, kad mano kvaila galva nesupranta jo subtilių kalbų.
iii skyrius
Pasakoja apie ištikimo
dūdmaišio užuojautą
Nuo tada su savo dūdmaišiu aš kėliau tokį erzelį, kad nuo jo darže galėjo išdvėsti varlės, ir jaučiausi daugmaž saugus nuo vilko, kuris man neišėjo iš galvos. Ir kad prisiminiau savo momos (momomis Špesarte ir Fogelberge vadinamos motinos) žodžius, kuri vis sakė bijanti, kad nuo mano dainavimo gali užversti kojas vištos, ėmiau ir dainuoti, kad vilkai dar labiau bijotų, ir plėšdavau dainą, kurią buvau išmokęs iš
momos:
Paniekintas valstiečių luome, Tavęs per daug negalim šlovint, Bet tu geriausias mūs krašte, Vos tik pažvelgus į tave.
Nuo žemdirbių pasaulis tverias, Net pats Adomas lauką aręs, Išrėžęs žemėj vagą gilią –Iš jos ir kunigaikščiai kilę.
Tavi darbai – grūdeliai berlūs, Kai žemė išaugina derlių, Štai taip maitinami kraštai, Taip, kaip ir šiandien, ir prieš tai.
Imperijos valdovą saugo
Vien Dievas lig kiekvieno plauko, Bet tavo rankos jį maitina
Kaip ir kareivį, kaip kaimyną.
Galvijus mėsai augini
Ir brangų vyną brandini, Juk arklas žemei reikalingas, Todėl ir duonos čia nestinga.
Ir žemė būtų nederlinga, Jei ne tava ranka naginga, Liūdnai ir niūriai saulė šviečia, Jeigu krašte nėra valstiečio.
Tad garbinam tave aukštai, Kad maitini visus – už tai, Gamta lai bus tavais namais, Ją Dievas laimina delnais.
Ari ir dirbi lauką plyną, Tavęs podagra nekankina, Kilmingiems lemta juk patirti –Ji tarp šio luomo sėja mirtį.
Tu nuolankumo vis laikais
Net ir dabar, visais laikais, Yda tavęs negraužia ši, Tu kryžių Viešpaties neši.
Net ir kareivių paprotys
Tau niekada nepamaišys,
O kad puikybė neužpultų, Jis sako: bendras mūsų turtas.
Man plyšaujant savo dainą, mane ir mano avis staiga apsupo būrys kirasyrų, kurie buvo pasiklydę tankiame miške, o paskui pagal mano muziką ir piemeniškas komandas vėl radę kelią.
„Oho, – pagalvojau aš. – Kokie keisti padarai. Tai štai kokie tie keturkojai nenaudos ir vagys, apie kuriuos kalbėjo mano tėvonas.“ Mat iš pradžių (lygiai kaip kadaise Amerikos gyventojai, pamatę ispanų kavaleriją) arklius ir žmones palaikiau vienu gyvuliu ir pamaniau, kad čia turi būti vilkai. Todėl norėjau tuos baisius kentaurus išgąsdinti ir nuvaryti. Bet vos tiktai spėjau tuo tikslu pripūsti dūdmaišį, vienas jų nutvėrė mane už pakarpos ir taip smarkiai sviedė ant vieno jų pasigrobto iš valstiečio arklio, kad persiverčiau per jį ir kitoje pusėje nukritau ant savo mielo dūdmaišio, kuris ėmė taip gailiai ūbauti, lyg būtų šaukęsis viso pasaulio gailesčio. Tačiau tai nė kiek nepadėjo – nors jis iki pat paskutinio atodūsio virkavo dėl mano nelaimės, aš vėl turėjau užsikabaroti ant arklio, kad ir ką dūdmaišis giedojo ar pasakojo. Labiausiai mane širdino tai, kad tie raiteliai aiškino, jog aš krisdamas savo dūdmaišį užgavau ir dėl to jis taip nežmoniškai klykia.
Ir ta kumelė tolygia risčia, lyg būtų viso pasaulio judėjimo priežastis, gabeno mane iki mano tėvono ūkio. Tuo metu į galvą man lindo keistos mintys, mat dėl to, kad sėdėjau ant padaro, kokio dar niekada nebuvau matęs, įsivaizdavau, kad ir pats virsiu tokiu geležiniu bernu. O kad nepavirtau, pamaniau, jog tie nematyti svečiai čia atsirado tik tam, kad padėtų man parvaryti namo avis, juolab kad jie nė vienos
nesuėdė ir visas jas ramiai gražiai tiesiu taikymu ginė į mano tėvono ūkį. Tad vis dairiausi, ar jis ir moma neišbėgs mūsų pasitikti ir gražiai pasveikinti. Bet veltui. Jis ir moma, kartu su mūsų Urzele, vienintele mano tėvono dukra, nelaukė šių neprašytų svečių ir buvo pasprukę pro užpakalines duris.
iv skyrius
Simplicijaus rezidencija užgrobiama, išplėšiama ir nusiaubiama, kariai joje daro, ką išmano
Aš visai netrokštu taikų skaitytoją paskui tuos raitelius atvesti į savo tėvono ūkį ir namą (nes tenai jo lauks visokių gana šiurpių dalykų), tačiau to reikalauja mano istorija, kurią noriu papasakoti maloniems palikuonims, kad žinotų, kokie žiaurūs dalykai kartais dėjosi tame mūsų vokiškame kare, ir visų pirma savo paties pavyzdžiu paliudyti, kad visas tas blogis buvo mums į naudą, dažnai reikalingas ir pasiųstas maloninga Aukščiausiojo valia. Kadangi, mielas skaitytojau, kas būtų man pasakęs, kad danguje yra Dievas, jeigu kareiviai nebūtų suniokoję mano tėvono namo ir per tai neprivertę manęs nueiti pas žmones, iš kurių paskui tiek daug patyriau? Anksčiau aš nieko daugiau nežinojau ir negalėjau nieko daugiau įsivaizduoti, kaip tik, kad mano tėvonas, moma, aš ir kiti šeimynykščiai esame žemėje vieni, nes nepažinojau daugiau nė vieno žmogaus ir nemačiau jokio kito žmogiško būsto, kaip tik tą, kuriame visąlaik leidau dienas. O paskui sužinojau, kaip žmonės ateina į šį pasaulį ir kad paskui turi iš jo išeiti. Aš tik atrodžiau kaip žmogus ir vadinausi krikščioniu, o šiaip buvau tiktai gyvulys! Tačiau Aukščiausiasis gailestingomis akimis žvelgė į mano nekaltybę ir norėjo, kad aš pažinčiau ir jį, ir save. Ir nors turėjo tam tūkstančius visokių būdų, matyt, panoro pasirinkti tokį, kad mano tėvonas ir moma būtų nubausti, kaip pavyzdys kitiems, už tai, kad mane taip nerūpestingai auklėjo. Raiteliai pirmiausia nuvedė savo arklius į tvartą. Paskui kiekvienas ėmėsi to, kas jiems buvo privalu, ir viskas, ką jie darė, virto naikinimu ir
pražūtimi. Kai kurie, tiesa, ėmė skersti, virti ir kepti, lyg ruoštų linksmą pasibuvimą. Tačiau kiti name viską nuo viršaus iki apačios krėtė. Net gera vieta neliko neišnaršyta, tarsi joje būtų buvusi paslėpta Kolchidės aukso vilna. Kiti rišo į didelius pundulius medžiagas, drabužius ir visokius namų rykus, tarsi būtų norėję juos gabenti į sendaikčių turgų. O ko neketino imti, tą daužė, laužė. Keli kardais smaigstė šieną ir šiaudus, tarsi būtų dar negana nusmeigę avių ir kiaulių. Kiti pylė iš patalų plunksnas ir vietoj jų kimšo lašinius, vytintą mėsą ir visokius daiktus, tarsi ant jų paskui būtų buvę patogiau miegoti. Kiti daužė krosnis ir langus, tarsi būtų norėję paskelbti amžiną vasarą. Kojomis lygino vario ir alavo indus ir sumaitotus dėjo į krūvą. Degino lovas, stalus ir suolus, nors kieme gulėjo daugybė sausų malkų. Sudaužė visus puodus ir dubenis, tarsi kepsnį jiems būtų labiau patikę valgyti nuo smaigo, tarsi pas mus būtų ketinę vaišintis tiktai tą vieną kartą.
Gėda sakyti, bet mūsų merga tvarte buvo taip pamaloninta, kad paskui negalėjo iš jo išeiti. Berną surištą paguldė ant žemės, atidarė jam pagaliu marmūzę ir supylė į gerklę visą kibirą srutų, kurias vadino švedišku gėrimu. Ir taip privertė jį dalį jų nuvesti į kaimą, kur sugavo daugiau žmonių ir gyvulių ir visus atvarė į mūsų kiemą, tarp jų mano tėvoną, momą ir mūsų Urzelę.
Paskui ėmėsi nusukinėti nuo pistoletų titnagus ir vietoj jų įsukinėti vyrų pirštus ir taip vargšus kankinti, lyg ruošdamiesi deginti raganas, o vieną sugautą valstietį įgrūdo į krosnį ir pakūrė po juo ugnį, nors jis dar nieko nebuvo prisipažinęs. Kitam aprišo galvą virve ir taip ėmė ją sukti pagaliu, kad jam iš burnos, nosies ir ausų pasipylė kraujas. Trumpai tariant, kiekvienas turėjo savo būdą, kaip kankinti valstiečius, ir kiekvienas jų sulaukė vis kitokios kančios. Tiktai mano tėvonui, maniau, kaip visada labai pasisekė, nes jis juokdamasis prisipažino, ką kiti buvo priversti pasakyti kentėdami ir gailiai dejuodami. Tokios garbės, aišku, sulaukė todėl, kad buvo šeimininkas. Jie pasodino jį prie ugnies, surišo rankas ir kojas taip, kad negalėtų pajudinti, ir ištrynė padus šlapia druska, o mūsų senoji ožka ją vis laižė ir, matyt, taip jį kuteno, kad tėvonas vos nesprogo iš juoko. Jis kvatojosi taip linksmai, jog ir aš, kad palaikyčiau jam kompaniją ar
kad man daugiau niekas neatėjo į galvą, iš širdies jam pritariau. Šitaip kvatodamasis jis pripažino savo kaltę ir pasakė, kur paslėptas lobis su daug daugiau aukso, perlų ir papuošalų, negu buvo galima tikėtis rasti pas valstietį.
Apie sugautas žmonas, dukras ir tarnaites nieko tikro negaliu pasakyti, nes kareiviai man neleido žiūrėti, ką su jomis daro. Tik žinau, kad jos visose mūsų namo kertėse baisingai klykė, ir manau, kad mano momai ir Urzelei teko ta pati dalia kaip ir kitoms. Vidur tos velniavos aš sukau smaigą su mėsa ir padėjau per pietus pagirdyti arklius, per tai pakliuvau į tvartą ir pamačiau mūsų tarnaitę. Ji visa buvo taip keistai sutaršyta, kad aš ją vos pažinau. Ir ji silpnu balsu pasakė:
– Tu, vaiki, bėk, kitaip raiteliai tave išsives, bandyk nuo jų pasprukti, nes matai, kas čia darosi...
Daugiau ji nieko neįstengė pasakyti.
v skyrius
Kaip Simplicijus deda į kojas ir kaip jį išgąsdina supuvę medžiai
Tada aš supratau, kokioje nelaboje padėtyje esu atsidūręs, ir ėmiau sukti galvą, kaip man gudriau pasprukti. Ir kur? Su tokiu menku protu neįstengiau nieko gero sumesti. Tačiau pavakare vis dėlto pavyko pabėgti į mišką. O dabar kur? Mat mišką ir kelius žinojau tiek pat, kiek kelią ledjūriu pro Novaja Zemlia į Kiniją. Mane gaubė tamsi kaip derva naktis ir saugojo nuo pavojų, tačiau tamsiam mano protui ji nebuvo pakankamai tamsi, todėl nulindau į tankius krūmus, kur girdėjau ir kankinamų žmonių klyksmus, ir lakštingalų čiulbesį. Tie paukštukai nieko nežinojo apie valstiečius, kurie kartais taip pat vadinami laisvais paukščiais. Jie neužjautė jų ir nesiliovė dėl jų bėdų labai švelniai čiulbėję. Todėl nesukdamas sau galvos atsiguliau ir ramiai užsnūdau. Kai paskui rytuose sutvisko rytmečio žvaigždė, pamačiau liepsnų apimtą savo tėvono namą – nebuvo kam jį gesinti. Aš išlindau iš slėp-
tuvės tikėdamasis sutikti ką nors iš tėvono žmonių, tačiau mane tuojau
pastebėjo penki raiteliai ir ėmė rėkti:
– Eikš čionai, vaiki, jei ne, tegu mane velniai, padarysiu, kad tau garas iš koserės parūks!
O aš stovėjau kaip mietą prarijęs ir išsižiojęs, nes nežinojau, ko tie raiteliai nori ir ko jiems iš manęs reikia. Ir kai aš taip į juos žiūrėjau lyg ožys į naujus vartus, o jie negalėjo pas mane per pelkę ateiti ir, aišku, dėl to labai siuto, vienas ėmė ir pykštelėjo į mane iš savo karabino. Staigus blyksnis ir netikėtas sprogimas, kuris daugsyk sustiprintas aido atrodė dar baisesnis, mane taip labai išgąsdino, mat nieko panašaus nebuvau nei girdėjęs, nei matęs, kad aš kaipmat kritau ant žemės ir sustingau iš baimės. Raiteliai nujojo savo keliu ir paliko mane gulėti, aišku, manydami, kad esu negyvas, ir aš visą dieną neišdrįsau atsistoti ir išgulėjau iki vakaro.
Tiktai užėjus nakčiai atsikėliau ir ėjau per mišką, kol priekyje pamačiau šviečiant supuvusį medį, kuris mane vėl išgąsdino. Tuojau apsigręžiau ir ėjau tol, kol vėl pamačiau tokį medį ir puoliau į kitą pusę. Taip laksčiau visą naktį šen ir ten, nuo vieno supuvusio medžio prie kito. Galop sulaukiau pagalbos iš maloningos dienos, paliepusios medžiams jos akivaizdoje manęs netrikdyti. Tačiau man to toli gražu neužteko, nes širdis buvo pilna baimės ir išgąsčio, kojos pilnos nuovargio, tuščias skrandis pilnas alkio, burna pilna troškulio, galva pilna kvailų pramanų, o akis merkė miegas. Bet aš vis tiek ėjau toliau, tik nežinojau kur, ir kuo ilgiau ėjau, tuo giliau lindau į mišką ir tolau nuo žmonių.
Tuomet patyriau ir pajutau – tačiau pats to nesuvokdamas, – kas yra nesupratimas ir nežinojimas. Neprotingas žvėris manimi dėtas būtų greičiau sumetęs, ką jam daryti, kad liktų gyvas. O man užteko proto tik tam, kad vėl užėjus nakčiai įsiropščiau į medžio drevę ir tenai apsinakvočiau.