Pretstraumes
č uksti
Dzejo!u izlase
Sastādījis VLADS BRAZJ Ū NS
Atdzejojuši
Vlads Brazjūns, Vaidots Daunis, Almis Grībausks, Antans A. Jonīns, Judita Vaičūnaite
Hieronymus, Vilnius, ()((
8
H M
H M
Prie š prie š in ė s srov ė s ku ž desiai
Eil*raščių rinktin*
Sudar* VLADAS BRAZI Ū NAS
Iš latvių kalbos vert*
Vladas Braziūnas, Vaidotas Daunys, Almis Grybauskas, Antanas A. Jonynas, Judita Vaičiūnait*
Atvad īš an ā s no upes ( 1979 )
Atsisveikinimas su upe ( 1979 )
Br ī din ā jumi
un, kr!s!m saskaldoties, pamale
mums skatienos līdz vēs!m dzilēm
nok!ps. (Tur lietus
nobrad!jis
pašo pirmo z!li
un salt!, gaiš! naktī beidzot apgūlies)
vienalga: nenoticēt. Jo
visvientuļ!kais kliedziens
spēs palojoš! balsī
gauž!m aši zust
un, kr!s!m saskaldoties, bl!zma
lej! nok!ps
un nokavētie soļi kļavu ziedos stigs
()**
24
Persp ė jimai
ir, spalvoms skaidantis, krantas mūsų žvilgsniuos , v-si. gelm/ nusileis. (Ten lietus išbraidžioj/s pirm.j. žol/ , šalt., šviesi. nakt, atgul- galop)
vis d-lto: netik-kit. Nes vienišas riksmas balsui paplūdus dar ims ir ūmai prasmegs
ir, spalvoms skaidantis, gaisas žemyn nusileis
ir pav-luoti žingsniai klevų žieduose klimps
()** ( Vert - Vladas Brazi ū nas
Zieme ļ u tuksnesis
Kontrabass dūc pavisam noguris, un Miglas Bērni
domīgi raug!s p!r jumtiem, kur tikai bezmiegs
uzr!pies zilg!jos augšup un nosalis trīc.
Visur,
kur vien mēs spēlējam kontrabasu tik agri no rīta, – visur ir k!da leduspuķe, kuras elpa
aukstum! kūp.
Vai vakar! vēlu,
kad ēnas ap strūklaku staig! un ceriņos starmeši dziest – rudenī vēl!, nomirst zemeņu reibums.
Kontrabass dūc
šaj! sniegainē, un k!da tik maiga, tik bezgala līksma leduspuķe elpo un elpo visur.
()*0
Š iaur ė s tyrai
Kontrabosas gaudžia visai pavarg/s. Miglos Vaikai dairos m.sliai virš stogų, nemiga tenai pam-lus dreba.
Visur, kur tik grojame kontabosu ankstų ryt., – visur yra ledo g-lyt-, ir jos kvapas garuoja šalty.
Ir vakare, g/stant alyvų prožektoriams, kada šeš-liai slegia fontanus, ir v-lų ruden,, kai iš kristalo sodų v-duojas braškių svaigulys...
Kontrabosas gaudžia tarp sniegų. Kažkokia švelni, be galo džiugi g-lytvisur ir visur alsuoja.
()*0 ( Vert - Almis Grybauskas
Vilcienu saraksts
peļķēs svilpienu gaiļi
brad! melnaj!m k!j!m, kad ešeloni
piest!juši šai naktī, kur kareivji
klusu elpo:
tur viņi visi
apsegušies saviem v!rdiem
un p!ri segai
vismaz vējš
peroni neaizmieg
vienmēr vistrak!k! steig!
atvadu skūpst! nosebojis k!ds karavīrs
vienmēr šūpojas sliedes un mūžīgi, vienmēr smilgas tums!
(tu noskrēji lej!
aiz muguras pilsēta kalna virsotnē tomēr paguvi pasviest
mirdzumu man!s acīs un ielēci
pēdēj! vagon!)
()*0
Traukini ų tvarkara š tis
klanuos švilpukų žvirbliai ,juod/ braido,
ešelonai nakty šioj stoja, o kareiviai
šnopuoja tyliai
po žym-tom antklod-m
ir tiktai v-jas
nemiega perone dar visada koks nors
palydų bučiny ilgam ,klimp/s
kariūnas visada b-giams
sūpuojant smilgoms visad tamsoj
(tu puoli pylimu
už nugaros aukštai palik/s miest.
ir sp-ji ,žiebt akis man ir ,šokt , paskutin, vagon.)
()*0 ( Vert - Almis Grybauskas
Siena laiks
Un izskan pieneņu kapsēt!
vasaras sapņi. Mums
tagad vienalga: izk!rs šai viet!
dzeltenu karogu vai salutēs
augļu kuģis, kurš šobrīd
lauž apv!rsni t!lu jūr!; p!r!k
gurdeni esam; tik spalgi salūza
elpa, vēl
kr!su atbalss
zum kamenes sp!rnos, un valoda
vienīgi klusēšana, kas nenovēršami
krīt lejup, kur nebeidzas
aka. Sen, sen jau uz šķūni bij iemīta
taciņa; tumšs, var samanīt vientuļo pūku, t!s
dūkšanu jumt!, sasilušaj!
vēj!. Dosimies
turp, kur mums atvērsies
rūgts miega klēpis, rimts
kopības laiks. N!kamais
gadalaik, – dod svētību savu
šai takai, kas apbērēt
prot; es
ticu g!jējiem, ticu
ziediem, kas
saplīsuši, es
ticu, kad naktī
iesmejas pūce un migla
jau ceļas, kad palagus balina
debesīs, kūp
migla: ejam
()*(
HMM ()
Š ienapj ū t ė
Ir nuskamb-s pienių kapuos vasaros sapnas. Mums
jau tas pat: čia saliutuos ar kels gelton. v-liav. tas vaisių laivas, šiuo metu
lauži.s akirat, toli nuo kranto; Mes per daug pavarg/; šaižiai lūžo alsavimas, kamanių sparnuose
dar gaudžia spalvos, ir kalba tiktai tyl-jimas, be atlydžio krent.s žemyn, kur nesibaigia
šuliniai. Seniai seniai , daržin/ pramintas takelis; prietema, gali išgirsti plunksnos dūzgenim. stoge, kai šiltas
v-jas. Eikime ten, kur atsivers
gl-bys kartoko miego, tykaus bendrumo valandos. Būsimas metų laike, laiminki
š, tak. – jis palaidot moka; aš
tikiu praeinančiais, tikiu
žiedais, kurie sudužo, aš tikiu, kai nakt, pel-da juokias ir migla jau kelias, kai drob/ baltina debesyse, kai tvyro
rūkas: eikim
()*( ( Vert - Almis Grybauskas
(1 HMM
Kurzemes fragments
jau mēnesgaismas ievas
noziedēja. Katru gadu
šai mal! sēkļi satuvojas kl!t:
bezv!rda sēkļi. Nenosauktie. Vairs jau
nepasacīs
k!ds šīsnakts k!viem j!izauklē v!rds
(pilnmēness
nakts. Un auksta liesma pošas bet nespēj sētu laikus atsildīt. Un
apv!rsnis ar vēja skautiem kokiem vēl ilgi mieg! nostaig!s mums līdz)
un mēnesgaismas ievas
nobiruš!s. Svaigos pelnos
varbūt patieš!m saraudzīsim ko bet gauži maz. Tur jūsu gaišums
sūbēs
un treji sēkļi nebeidzami degs
()**
HMM (2
Kur * em ė s fragmentas
jau m-nes-tos ievos nužyd-jo. Ir kas metai
šioj pus-j s-kliai prislenka arčiau:
bevardžiai s-kliai. Nepavadinti. Nieks jau nebepasakys
koks vardas ši.nakt teks pašvaistei išnešiot
(pìlnaties
naktis. Šalta liepsna švytruoja
bet nej-gia sodžiaus
laiku atšildyt. Ir tõlumos
medžius sūpuojant v-jui ilgai per mieg. klaidžios su mumis)
ir m-nes-tos ievos nubirusios. Pelenuose šviežiuos
gal iš tiesų surasime ko nors
tik graudžiai per mažai. Ten jūsų gaisos blausis
ir trys s-kliai degs ir nesiliaus
()** ( Vert - Vladas Brazi ū nas