pasisiūdinau rudenį, jau irgi darosi per mažas. Našlė Rapolienė atleido rankoves, bet jau netelpa pečiai, tad ir švarką reikės siūdintis. Tu nepatikėsi, Tėve, ką aš radau vienoje krautuvėlėje netoli uosto. Lietuvišką knygą! Ji vadinasi Catechismusa prasty szadei, o parašė ją lietuvis Martynas Mažvydas. Knygoje yra trumpas mokslas skaityti ir rašyti, liuteronių katekizmas ir giesmės su natomis. Tik pagalvok, Tėve, kaip praverstų tokia knyga mūsų parapinėje mokykloje. Atsimenu tavo pasakojimus apie Pranciškaus spaustuvę, o čia, Karaliaučiuje, taip pat yra spausdinamos knygos. Ir šioji, lietuviška, išspausdinta čia prieš kelis dešimtmečius kunigaikščio Albrechto lėšomis. Pamaniau, kad tau, Tėve, būtų malonu skaityti lietuviškai, bet knyga buvo brangi, todėl nenupirkau. Tėve, noriu tau papasakoti, kaip mane žavi vargonų muzika. Jau kurį laiką vaikštau į didžiąją kirchę prie universiteto. Nuostabiausias dalykas ten yra vargonai. Gal tu, Tėve, esi juos girdėjęs savo kelionėse? Vargonų muzika pripildo bažnyčią dieviškų garsų ir kelia sielą dangun. Mūsų kirchėje vargonai yra nešiojami, keturi vyrai sunkiai neša visą instrumentą. Girdėjau, kad kitose šalyse būna du ar net tris kartus didesni vargonai, įmontuoti kirchės balkone. Net galva svaigsta įsivaizdavus, kaip nuostabiai jie turėtų skambėti. Kiekvieną sekmadienį einu į liuteronių pamaldas, kad tik gaučiau išgirsti tuos dieviškus garsus. Kaip norėčiau, Tėve, kad ir tu, ir visi namiškiai galėtumėte kiekvieną šventadienį girdėti šią muziką, liudijančią Viešpaties meilę ir galybę. Tuo ir baigsiu šį laiškelį, linkėdamas visiems sveikatos ir ilgo gyvenimo. Meldžiuosi už jus, ir jūs sukalbėkite maldą už mano sveikatą. Jus mylintis Jonas Garsiai perskaitęs laišką Einius ilgai aiškino namiškiams, kas yra vargonai. Kaip iš manualų, spaudžiamų rankomis, ir pedalų, spaudžiamų kojomis, dumplių pučiamas oras vamzdžiuose virsta garsais, derančiais tarpusavyje ir sukuriančiais muziką. „Ar kaip lumzdelis? Ar labiau birbynė?“ – mėgino suprasti Jusulis. Nusivylęs Einius nuleido rankas. Tas pats, kaip kadaise knygos nemačiusiems namiškiams jis mėgino pasakoti apie spaustuvės darbą. Kaip gali nupasakoti Viešpaties didybę ir jo įkvėpto žmogaus proto kūrinius? Ištaikęs progą Einius pasiūlė klebonui Jonui Maškovskiui įrengti Joniškio bažnyčioje vargonus. Klebonas tik akis išpūtė – ar bent nutuoki, kiek tai kainuoja? Ir kam jų reikia čia – Joniškyje? Bažnyčia sena, stogas varva, parapijiečiai dosnumu negarsėja. Apie vargonus net svajoti nuodėmė. 172 | Gina Viliūnė J ONO PALIKIMAS
Vis dėlto Einius svajojo. Jeigu šventadieniais jiedu abu su Jonučiu klausytųsi muzikos, būtų drauge, nors ir perskirti daugybės mylių. Jau greitai bus metai, kai Jonutis išvyko, o Einiui vis dar skaudėjo. Jautėsi tarsi netekęs svarbios savo dalies, tuštuma kasdien maudė ir priminė netektį. Nebuvo dienos, kad Einius nepagalvotų – gal nereikėjo? Gal būtų buvę geriau, jei Jonutis būtų pasilikęs namie? Štai Balčiaus sūnus gyvena namuose, tikra atgaiva senam tėvui. Ir Gimbutuičiai abu valakus pasidalino, dirba petys petin, senus tėvus peni. Žinoma, Einius turi Jusulį ir mažąjį Marčiuką, bet Jonutis – visai kas kita. Jis primena Norvilę ir tą trumpą laimę, kuria buvo apdovanotas. Dar metai kiti ir Jonutis sugrįš – guodė save Einius, bet suprato, kad tai tuščia viltis. Net jei sūnus sugrįš, jis bus kitoks, pratęs prie didelio miesto ir kitokio gyvenimo, toks, koks kadaise buvo Einius, grįžęs iš savo klajonių. Anuomet Joniškis jam atrodė toks mažas ir nuobodus, su savais menkais rūpesčiais ir retais džiaugsmais. Jei ne Norvilė, nieku gyvu nebūtų pasilikęs. Ir Jonučiui čia bus ankšta. Todėl – svajonės svajonėmis, o vaikis tegul eina savo keliu, pasiekia tai, ko Einiui nepavyko pasiekti. Surašė sūnui trumpą laiškelį, liepė sąžiningai mokytis, pridėjo šiek tiek pinigų, kad nusipirktų drabužių, nevaikščiotų į universitetą nuskuręs. Apie savo skausmą ir pasiilgimą neužsiminė. Vasara ištiko gera kaip reta, javai užderėjo puikiai, užteko ir į aruodus pripilti, ir parduoti. Rudenį Einius išsiuntė Jonučiui pinigų su trumpu laiškeliu apie namų naujienas. Jusulis su Marute susilaukė dukrelės. Pavadino Gendruta. Krikštynas iškėlė visiems kaimynams. Atsakymas atėjo tik žiemai baigiantis. 1576 Viešpaties metų Grabnyčios, Karaliaučius Godotinasis Tėve, brangūs namiškiai, tikiuosi, esate visi sveiki ir gyvi. Dėkoju už pinigus, kuriuos man prisiuntei, čia jų visada trūksta. Džiaugiuosi ir sveikinu mažąją Gendrutą. Aš esu sveikas, nors po Kalėdų buvo kažkokia liga mane pričiupusi, kaulus laužė ir karštis pylė. Geri žmonės manimi rūpinosi, Viešpats jiems už tai atlygins. Šeštadieniais kirchės vargonininkas Anzelmas moko mane groti vargonais. Tai nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti, bet Anzelmas sako, kad aš turintis gabumų, gal net Viešpaties dovaną, todėl mokausi spėriai ir esu dėl to labai laimingas. Galvoju kraustytis į laisvą kambarėlį pas Anzelmą, todėl kai kitą kartą siųsi man pinigus, rašyk į Knypavos salą, vargonininkui. Tavo sūnus Jonas Trečia dalis J ONU T IS
| 173