savaitė)
STUDENČIŲ APRANGOS KODAS
Eidamos į paskaitas bei konsultacijas ir lankydamosi visuose universiteto pastatuose, įskaitant universiteto bažnyčią ir bibliotekas, studentės privalo dėvėti patvirtinto modelio studento mantiją ir kepurę.
Studentiškus drabužius jos taip pat privalo vilkėti, jei po vakarienės išeina į miestą, išskyrus tuos atvejus, kai yra kviečiamos į privačius namus.
Eidamos į egzaminus, studentės po mantija privalo vilkėti specialią aprangą, tai yra tamsų švarką ir sijoną su balta palaidine ir juodu kaklaraiščiu.
Bateliai ir kojinės privalo būti juodi.
Kitomis progomis studentėms rekomenduojama po mantija vilkėti arba tamsų švarką ir sijoną, arba tamsią suknelę. Ryškios ir šviesios spalvos yra nepriimtinos.
Kepures privaloma dėvėti ir tomis progomis, kai vyrai studentai nusiima savąsias, pavyzdžiui, per universiteto ceremonijas.
Kepures ir mantijas galima užsisakyti pas Oksfordo siuvėjus ir ateljė „Ede & Ravenscroft“ adresu Kanclerio skersgatvis 93 ir 94, Londonas. Stipendininko statusą turintys studentai turėtų vilkėti stipendininko, o ne eilinio studento mantiją.
Panelė E. F. Jourdain*, direktorė
* Eleanor Frances Jourdain (1863–1924) – britų akademikė, Šv. Hugo koledžo direktorė (1915–1924). (Čia ir toliau – vert. past.)
Kvadratinė kepurė, pasiūta iš vilnos, yra keistas daiktas. Sudribusi, bet smailais kampais, be krašto, tik su stora veltinio juosta, abiejose pusėse sutvirtinama sagomis. Kepurę reikia dėtis juosta į priekį ar į nugarą? Ji nenutuokia. Žino tik tiek, kad ją užsidėjusi atrodo kaip drūta Tiudorų laikų dvariškė iš Hanso Holbeino portreto, o rezultatas tikrai neturėtų būti toks.
Net ir su keista kepuraite Beatrisė Sparks vargiai gali patikėti, kad pabudo kitoje vietoje nei tas užgriozdintas namas Blumsberyje, kuriame gyveno pastaruosius dvidešimt vienus metus. Vakar atsisveikindama su tėvu jautėsi lyg popieriaus lapas, perlenktas perpus ir nelygiai perplėštas išilgai lenkimo linijos. Dabar egzistuoja dvi mažesnės jos dalys, abi su nelygiu plunksnišku kraštu. Pirma diena Šv. Hugo koledže – galimybė perrašyti vieną iš šitų lapų.
Veidrodis ant sienos toks mažas, jog ji priversta nueiti į kitą kambario galą, kad pamatytų, kaip atrodo su eilinio studento mantija. Užsakyta paštu, mantija krenta jai iki liemens, ne iki klubų, kaip nurodyta taisyklėse, ir smarkiai veržia per pečius; teks nusipirkti vyrišką. Bet ji pratusi prie per mažų gyvenimo aksesuarų; vakar mėginant užmigti jos pėdos nuolat pynėsi su šaltais metaliniais lovos rėmo strypais. Niekas Beatrisės nepavadintų vidutine moterimi; iš savo tėvo ji paveldėjo šešių pėdų ūgį, o iš mamos – didelį apetitą politikai. Būti buvusios šito koledžo studentės dukra gana įspūdinga, mano ji. Beatrisės mama, arši sufražistė, ponios Pankhurst pasekėja ir buvusi bado streikų dalyvė, yra gana žinoma moteris, tikinti moterų teise įgyti išsilavinimą. Taigi, niekada nebuvo abejonių, kad Beatrisė stos į Oksfordą, nesvarbu, bus imatrikuliuota ar ne. Laimė, jos mamos pasitenkinimui, abu šie lūkesčiai tapo tikrove. Daugumą moterų (ir vyrų) Edita Sparks baugina, ir, kaip Beatrisė patyrė savo kailiu, tai moteriai sunku įtikti. Laimė, po daugiau nei dvidešimties santuokos metų jos vyras vis dar yra apžavėtas.
Šiandiena yra neįprasta, nes Beatrisė ne iš tų žmonių, kurie atsiduria istorinių įvykių centre. Jai tikrai teko juos stebėti – mama tuo pasirūpino, – bet dažniausiai iš šono. Beatrisė gal ir moka senovės graikų kalbą, nuosavoje oranžerijoje veisia orchidėjas, stebi debatus Bendruomenių rūmuose ir rašo ašaringus laiškus serbų našlaičių vardu, bet jai niekada neteko gyventi šalia kitų jaunų moterų. Ji, vienturtė, išsiskiria tuo, kad neturi nė vienos bendraamžės draugės. Apie draugystę išmoko stebėdama savo mamos santykius. Jai atrodo, kad draugystė yra kaip kakava – kartais per stipri, kartais per silpna, kartais per ilgai palikta ant stalo prarūgsta. Būna net taip, kad nudegina liežuvį.
Pažvelgusi pro savo pirmo aukšto langą, ji stebi vienišą keršulį, žingsniuojantį po veją lyg būtų ką pametęs, jo violetinės ir pilkos plunksnos išsiskiria ant šlapios žolės. Valgydama pusryčius atstojantį šaltą kiaušinį ant skrebučio, kurį paliko patarnautoja, gretimuose kambariuose ji girdi šnarant. Spėja, kad kitos aštunto koridoriaus gyventojos tikriausiai irgi prievarta ryja skrebutį, sagstosi per ankštas baltas palaidines, taisosi juodus kaklaraiščius ir purto mantijas, kad neliktų raukšlių. Kaip ir Beatrisė, jos nueis į Teologijos mokyklą miesto širdyje, kur dešimtą valandą pateks tarp pirmųjų moterų, imatrikuliuotų į Oksfordo universitetą.
– Labas rytas. Mano vardas – Beatrisė Sparks, – sako ji savo atspindžiui.
Giliai įkvepia ir pasiima kepurę.
Gretimame kambaryje Marianė Grėj svarsto, kaip pranešti Šv. Hugo koledžo direktorei, kad ketina mesti mokslus vos po vienos dienos. Nors koledžas buvo pastatytas tik prieš ketverius metus, kampinis Marianės kambarys su dviem išorinėmis sienomis nepaneigiamai
šaltas. Tarytum maištaudamas prieš ją, čiužinys visą naktį pūkšnojo vėsų orą, kai ji vartėsi ir blaškėsi, o ant kairio smiliaus atsirado paraudęs niežtintis šerpetotos odos lopinėlis. Deja, dvidešimties svarų metinės paramos, nors ji labai sveikintina, neužteks papildomiems anglių kibirams, tad teks išsiversti su dukart per dieną patarnautojos kuriamu židiniu – žinoma, jei ji nuspręs pasilikti. Jos pasirinkimas toks: likti Šv. Hugo koledže, kad išpildytų viso gyvenimo siekį, ir toliau pinti melų tinklą arba apskritai atsisakyti šito nelemto sumanymo ir grįžus į pastoriaus namus savo smegenis artimiausius trejus metus mankštinti mokant sekmadieninėje mokyklėlėje ir rašant parapijos naujienlaiškį.
Ji svarsto, ką šiuo metu veikia jos tėvas. Gal ruošia pamokslą arba pusryčiams valgo bandeles, gausiai apteptas tuo pasibaisėtinai rūgščiu agrastų džemu, kurio ji išvirė vasarą. Ponia Vord, kuriai ketvirtadieniai laisvi, bus išvažiavusi su vaikaite lankyti draugų Abingdone. Marianė dirsteli į vienišą atviruką, atremtą ant židinio atbrailos.
Jame pavaizduota Rossetti’io Prozerpina, droviai laikanti prakąstą granatą. Marianė, kaip ir požemių deivė, pasidavė pagundai (jos atveju – trejų studijų metų vilionei) ir privalo už tai sumokėti pusę metų praleisdama atskirta nuo namų, tačiau čia panašumai ir baigiasi; Marianė puikiai žino nesanti nei deivė, nei romantinės istorijos veikėja. Gal ją ir pakrikštijo pagal Jane’ės Austen Marianę, bet ji nepasižymi bendravardės aistra ir energija. Deja, ją kur kas daugiau dalykų sieja su Tennysono Mariana, nelaiminga bokšte uždaryta moterimi, trokštančia ir laukiančia, kol išprotėja. Ji neabejoja, kad abi veikėjos nesuko galvos dėl anglių kainos – ar nušalimų. Pažvelgusi į veidrodį, ji mato niekuo neišsiskiriančią moterį užkritusiais akių vokais, plokščia krūtine ir išblukusiais, silpnos arbatos spalvos plaukais. Moterį, apsirengusią dėvėtą mantiją ir apsiavusią ne visai savo dydžio batelius, besimatuojančią ne visai jai skirtą gyvenimą.
ĮSIG
