Menas ilsėtis

Claudia Hammond

Menas ilsėtis

Kaip sustoti visuotinės skubos laikais

Raminantis balzamas perdegusiųjų kartai.

Adam Rutherford

Cl au dia Ha mmo nd

Cl au dia Ha mmo nd

Me nas il sėti s

Me nas il sėti s

K aip sustoti vi suotinės skub os laikai s

K aip sustoti vi suotinės skub os laikai s

Iš anglų k albos ve rt ė Inga Čepulienė

Iš anglų k albos ve rt ė Inga Čepulienė

VILNIUS 2022

Claudia HAMMOND

THE ART OF REST

How to Find Respite in the Modern Age Canongate, Edinburgh, 2019

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Claudia Hammond, 2019 Published by arrangement with Canongate Books Ltd, 14 High Street, Edinburgh EH1 1TE

© Gill Heeley, viršelio dizainas

© Inga Čepulienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022

© „Tyto alba“, 2022

ISBN 978-609-466-694-0

TURINYS

Dėmesingo

Poilsis prie ekrano

Poilsis svajojant

Poilsis malonioje

Geras

Poilsis nieko

Muzika

Poilsis

Poilsis

Poilsis

knyga

Kvietimas ilsėtis

POILSIO STOKA

Įsivaizduokite hamaką – tą margą, dryžuotą. Jis tykiai siūruoja švelniame atogrąžų vėjelyje. Lauke maloniai šilta. Iš viešbučio balkono matyti apačioje, tolumoje, saulėkaitoje tviskanti jūra (žydrutėlė, savaime suprantama).

Daugelis žmonių būtent šitaip įsivaizduoja poilsį be jokių darbų ir rūpesčių. Bet ne viskas taip paprasta. Hamakai – sa votiškai keblus reikalas. Į juos lipant reikia išlaikyti pusiausvyrą, kad neišvirstum per kitą pusę. Tenka muistytis, pašliaužioti truputį žemyn aukštyn, kad rastum patogiausią vietą atsigulti. Gali tekti atsikelti ir atsinešti pagalvėlę galvai – o tada vėl visą įsipatoginimo procesą pradėti iš naujo. Bet galų gale patogiausia padėtis rasta. Jus užlieja ramybė. Galite atsipalaiduoti. Ar tikrai?

Nes net ir patogiai įsitaisius hamake iš tiesų pailsėti gali būti sudėtinga ir tai puikiai atspindi dvejopą mūsų santykį su poilsiu. Trokštame atsikvėpti, bet ilsėdamiesi nerimaujame, ar tik nebūsime aptingę. Gal iš gyvenimo imame ne viską.

Vienas iš dalykų, skiriančių mus, žmones, nuo daugelio kitų gyvūnų, yra smalsumas. Net ir dabar, kai dauguma turime vis ką, ko reikia išgyventi, vis vien trokštame išvysti, kas slypi už kitos kalvos ar vandenyno, arba tolimoje planetoje. Siekiame ty rinėti, atrasti, suprasti prasmę. Smalsumas yra esminis mūsų, kaip rūšies, išgyvenimą ir sėkmę lemiantis veiksnys, bet dėl to paties smalsumo kartais imame nesitverti savame kailyje. Nuolat jaučiamės turį ką nors veikti. Ir tą „ką nors“ ilgainiui apibrė žėme labai siaurai. Daugumai mūsų tai reiškia užimtumą. Ir ne kartais, o visada.

Bet net ir Sokratas įspėjo „saugotis bevaisio užimto gyvenimo“. Kai nuolatos esame užsiėmę, gyvenime stinga esminio ritmo. Nebelieka kontrasto tarp veikimo ir neveikimo. O bangavimas yra natūralu ir sveika. Turėtume siūruoti tarp veiklos ir poilsio kaip gulėdami tame hamake, ir nė vieno nedera vertinti rimčiau nei kito.

Mums reikia ilsėtis daugiau. Ir geriau. Ir ne tik kad jaustumės atsigavę, bet ir kad apskritai geriau gyventume. Poilsis naudingas ne tik mūsų gerovei, bet ir produktyvumui. Trumpai panaršę internete sužinosite, kad gyvename rūpinimosi savimi amžiuje. Kad ir kaip vertintume šį terminą, pati samprata yra teisinga. O geriausias būdas pasirūpinti savimi, mano nuomo ne, yra poilsis.

Tačiau šiais laikais jaučiame poilsio stygių. Tai buvo tikriausiai svarbiausias rimto tyrimo, kuriuo ir remiuosi šioje knygoje, atradimas. Tyrimas pavadintas Poilsio testu, jame dalyvauti nusprendė 18 000 žmonių iš 135 šalių. Šioje įžangoje prie Poilsio testo dar grįšiu, bet, kaip ir minėjau, vienas svarbiausių paaiškėjusių jo rezultatų buvo tas, kad dauguma mūsų jaučiamės gaunantys nepakankamai poilsio. Tai patvirtino du trečdaliai tyrimo dalyvių, jie teigė, kad norėtų ilsėtis daugiau. Moterys kasdien ilsisi dešimčia minučių trumpiau nei vyrai, globėjai taip pat ilsisi mažiau. Bet būtent jauni žmonės, tiek vyrai, tiek moterys, dirbantys pamaininį ar įprastą etatinį darbą, jautėsi gaunantys mažiausiai poilsio.

Tai sutampa su vyraujančia nuostata, kad jaunesni žmonės patiria didelį stresą ir sunkiai susidoroja su gyvenimo sunku mais. 2019-ųjų sausį žaibiškai išplito tinklalapyje „BuzzFeed“ pasirodęs straipsnis „How Millenials Became the Burnout Ge neration“1 („Kaip tūkstantmečio karta tapo perdegimo sindromo simboliu“). Žurnalistė Anne Helen Petersen straipsnį pradė jo pasakojimu, kad jos užduočių sąrašas toks ilgas, jog apėmus savotiškam „darbų paralyžiui“ ji nepajėgė atlikti nė vieno iš nu matytų reikalų. Kai kurie vyresni žmonės į tokį nerimą numoja ranka tūkstantmečio kartą niekinamai vadindami „snaigėmis“. O mano nuomone, Petersen ir jos bendraamžiai neklysta. Bent jau aš tikrai puikiai suprantu, kodėl savo elektroninius laiškus ji vadina „gėdos paštu“, mat ir pati šiuo metu pašto dėžutėje jų turiu sukaupusi 50 449. Bėda iš tiesų kur kas rimtesnė.

Į trečią dešimtį įkopusiems žmonėms šiandien neabejotinai

nelengva: dėl studijų ir darbo vietų verda arši konkurencija, o kur dar labai reali grėsmė, kad priklausomai nuo gyvenamosios vietos nekilnojamojo turto kainos gali priversti amžinai gyventi klajoklišką nuomininko gyvenimą. Maža to, viltis šiai kartai gyventi turtingiau už tėvus blėsta, jie negalės pasinaudoti dosniomis pensijų schemomis, vis dar galiojančiomis kai kuriems ankstesnių kartų atstovams. Bet savų sunkumų turi ir X bei kūdikių bumo kartos. Tūkstantmečio karta galbūt labiau linkusi tai pripažinti, bet dauguma mūsų, jei ne visi, dažnai jaučiamės išsekinti, regis, nesibaigiančių darbų. Šių laikų darbo prakti ka, šių laikų gyvenimo būdas ir šiuolaikinės technologijos susimokė ir gyvenimą dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje pavertė nenumaldomai reikliu. Su „gudriaisiais“ telefonais jaučiamės nuolat pasiekiami ir žinome, kad net ir ilsintis tą poilsį bet ku rią akimirką kas nors gali nutraukti.

Trokštame ilsėtis daugiau, galėtume ilsėtis daugiau, galbūt net ir ilsimės daugiau, nei mums atrodo, bet tikrai nesijaučiame pailsėję.

Aš ir pati ne itin gerai moku ilsėtis – bent jau nemokėjau, kol nepradėjau į šią temą gilintis. Kai pasakydavau draugams, kad po knygų apie jausmus, laiko suvokimą bei pinigų psichologiją ėmiausi rašyti šią, pirma jų reakcija dažniausiai būdavo: „Bet tu nuolat dirbi. Niekada nesiilsi!“

Jei manęs kas paklausia, kaip gyvenu, esu linkusi atsakyti: „Gerai, užsiėmusi, gal net per daug.“ Jaučiu, kad tai tiesa, bet ar iš dalies nėra ir savotiška statuso išraiška? Sakydami, kad esa me užsiėmę, sudarome įspūdį, kad esame reikalingi. Paklau-

sūs. Laiko panaudojimą tyrinėjantis Jonathanas Gershuny sako: „Užimtumas virto garbės medaliu.“ Priešingai nei devynioliktame amžiuje, dvidešimt pirmajame socialinį statusą mums teikia ne poilsis, o darbas. Užimtumas rodo, kokie esame svarbūs, bet dėl to nuolat jaučiamės nusistekenę.

Tačiau pati tikrai nedrįsčiau teigti, kad nuolat dirbu – net ir tada, kai iš tiesų turėčiau dirbti. Rinkdama informaciją ir rašydama šią knygą lygiai tiek pat laiko praleidau ir nerinkdama informacijos, ir nerašydama. Mane lengvai ir dažnai išblaško feisbukas ar tviteris. Nuolat keliauju į virtuvę išsivirti puode lio arbatos. Darbo stalą antro aukšto kambaryje pristūmiau prie lango, kad matyčiau gatvę, ir dažnai su malonumu stebiu lauke besišnekučiuojančius kitus laisvai samdomus kaimynus. Žinoma, neatsispyrusi pagundai pas juos išeinu ir pati, – neduok die, praleisiu kokią naujieną.

Visai kitas klausimas, kiek taip nuolat blaškydamasi pailsiu. Iš dalies tai susiję ir su nerimastingu elgesiu, kurio griebiamės susidūrus priešingiems instinktams. Mes nesitveriame savame kailyje. Nekantraujame pasiekti būseną, kai visi darbai iš sąrašo bus išbraukti ir pagaliau gausime atsipūsti. Kai viskas bus atlik ta. Nebeliks rūpesčių. Bėda ta, kad šios palaimingos būsenos pasiekti niekaip nepavyksta, todėl net ir nedirbdami vieno iš dauge lio į sprandą kvėpuojančių darbų jaučiamės neramūs ir nervingi.

Tiek tariamas, tiek tikras poilsio stygius daugeliu atžvil gių yra žalingas. Šiandien Jungtinėje Karalystėje pusę milijono žmonių kamuoja su darbu susijęs stresas.2 Jungtinėse Valstijose 12 procentų darbe patiriamų sužalojimų nutinka dėl pervargi-

mo. Daugiau kaip ketvirtadaliui žmonių yra tekę užmigti darbe, 16 procentų pastaruoju metu buvo užmigę vairuodami.3 Jei pri dėsime dar ir globą, namų ruošą ir apskritai administracinius šių laikų gyvenimo reikalus, gal ir nebus taip nuostabu, kad trys ketvirtadaliai mūsų visų praėjusiais metais bent sykį patyrėme tokį stresą, su kuriuo jautėmės nepajėgūs susidoroti.4

Nuovargis gali neigiamai veikti mūsų kognityvinius gebėjimus. Užduotis, kuri atrodo paprasta, kai esame pailsėję, pa vargus gali regėtis gerokai sudėtingesnė. Dėl nuovargio gali atsirasti atminties spragų, atbukti jausmai, gali būti sunku su sikaupti, dėl jo dažniau kyla nesusipratimų ar trinka pasaulio suvokimas. Tikrai nenorėtume turėti reikalų su tokios būklės pilotu ar gydytoju.

Be to, poilsio stygius – ne vien suaugusiųjų bėda. Per du pas taruosius dešimtmečius pertraukos mokyklose buvo sutrumpintos, kad į tą patį laiką tilptų daugiau pamokų. Pavyzdžiui, tik 1 procentas britų vidurinių mokyklų turi popietės pertrauką.5 Tačiau esama svarių įrodymų, kad pertraukos padeda susikaup ti,6 taigi jų trumpinimas veikiausiai kenkia egzaminų rezultatams bei atima iš vaikų galimybę pabendrauti ir pajudėti.

Jau yra suvokiamas miego trūkumo poveikis, o jo sukeliamų bėdų sąrašas ilgas: padidėjusi II tipo diabeto, širdies ligų, in sulto, hipertenzijos, skausmo, uždegiminių reakcijų, nuotaikos sutrikimų, atminties problemų, metabolinio sindromo, nutu kimo ir storosios žarnos vėžio rizika, o visa tai savo ruožtu gali sutrumpinti gyvenimo trukmę.7 Poilsis kol kas nesulaukė tokio gausaus dėmesio kaip miegas, bet esama įrodymų, kad atsipa-

laidavę priimame geresnius sprendimus, pailsėjus mažėja rizika susirgti depresija, gerėja nuotaika ir rečiau puola peršalimas. Taigi, sakyčiau, kad gerai pailsėti yra lygiai taip pat svarbu kaip ir išsimiegoti. Ši knyga – kvietimas ilsėtis. Atėjo laikas pra dėti vertinti, branginti ir pateisinti poilsį. Poilsis yra ne prabanga, o būtinybė. Esminis poreikis.

O kas yra tas poilsis?

POILSIS YRA

Nemokama Malonu Šilta Atgaiva Tamsa Gulėjimas Svajojimas Saldu Vėsu Aišku Tylu

Būtina Apie nieką negalvoti Palaima Saugumas Ramybė Gijimas Brangu Asmeniška Trokštama Pakylėja

Čia dalis žodžių, kuriuos 18 000 Poilsio teste dalyvavusių žmonių pavartojo atsakydami į klausimą „Kas jums yra poilsis?“

Štai ką dar jie sakė:

Menkas Trapus Neramus Sudėtingas Maudulys Erzinantis Kaltė Nepateisinamas Tinginystė Savanaudiškas Nepasiekiamas Keliantis nerimą Laiko švaistymas

Akivaizdu, kad poilsis skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Medicinos mokslo darbuose sąvokos „miegas“ ir „poilsis“ dažnai vartojamos kaip sinonimai. Bet poilsis yra kur

kas sudėtingesnis procesas už miegą, nes jis turi galybę skirtingų formų. Kad būtų aiškiau, poilsis, apie kurį kalbu aš, yra bet kokia atsikvėpti padedanti veikla, kuria užsiimame nemiegodami. Jų sąrašas, žinoma, galėtų būti begalinis, taigi šioje kny goje apsiribosime tik populiariausiais poilsio būdais. Žinoma, ilsėdamiesi galime ir užsnūsti. Užmigti galite net skaitydami šią knygą ir tai nebūtinai bus blogai. Bet akivaizdu, kad miegas ir poilsis nėra tas pats.

Pradėkim nuo to, kad poilsis gali būti ir aktyvi veikla, kartais net sekinanti, pavyzdžiui, futbolas ar bėgimas. Kai kurie žmo nės vargindami kūną atpalaiduoja protą, jie pailsi užsiimdami būtent aktyvia fizine veikla.

Tačiau dauguma visgi atsikvepia tą veiklą užbaigę. Tikriausiai visi esame pajutę tą saldų pasitenkinimą, apimantį po sun kaus darbo ar pasiekus tikslą. Ekleziasto knygoje rašoma, kad „dirbantis vyras saldžiai miega“, o aš mėgstu pridurti, kad ir energinga moteris taip pat.

Žinoma, poilsis gali būti ne tik aktyvus, bet ir pasyvus. Pa matysime, kad įsitaisyti patogiame krėsle ar pagulėti karštoje vonioje yra tikrai populiarūs poilsio būdai. Be to, taip vertina mas yra ne tik fizinis atsipalaidavimas: daugelis žmonių tik pailsinę kūną geba atpalaiduoti ir protą. Bet ir čia požiūriai išsi skiria. Daliai norinčių pailsėti žmonių nereikia jokių protinių pastangų, o štai kiti atsipalaiduoja skaitydami „Finegano budy nę“ ar spręsdami galvosūkius.

Bet daugumai mūsų poilsis tikrai nėra darbas. Du trečda liai žmonių poilsį laiko darbo priešingybe. Vis dėlto toks požiū-

ris tikriausiai priklauso nuo to, kaip apibrėžiate darbą. Galbūt atvirkščiai, mieliau praleistumėte dieną biure ar parduotuvėje, užuot namie prižiūrėję mažus vaikus ar rūpindamiesi sergančiu giminaičiu. Yra ir tokių žmonių, kurie savaitgaliais ir švenčių dienomis pasitraukę nuo darbinio šurmulio toli gražu neatsikvepia. Dalis mūsų galbūt svarsto, ar tokiems žmonėms nederėtų paieškoti didesnės pusiausvyros tarp darbo ir gyvenimo, bet ta pusiausvyra bet kokiu atveju yra subjektyvus rei kalas. Priverstinis poilsis dėl nedarbo ar ligos, kai pusiausvyra pernelyg pakrypsta pasyvumo link, tikrai nėra malonus, veikiau priešingai. Trokštame eiti ir veikti, bet esame įkalinti pasyvumo liūne. O kur dar depresijos skausmas, kai žmonės vargiai begali pakilti iš lovos ir niekaip neatsigina sekinančios fizinės apatijos. Arba kaliniai, valandų valandas gulintys savo gultuose. Tokiomis aplinkybėmis pailsėti tikrai nėra kaip.

Norint prisikasti prie poilsio esmės, verta aptarti paties žo džio kilmę. Senosios anglų kalbos žodis rӕste kildinamas iš senosios vokiečių aukštaičių kalbos žodžio rasta ir senosios nor vegų kalbos žodžio rost, ir jis, be mums suprantamos reikšmės, dar reiškė ir „lygą“ arba „atstumą, po kurio žmogus ilsisi“. Taigi žodžio kilmė patvirtina, jog paprastai ilsimasi užsiimant aktyvia veikla arba po jos. Jei per dienas daugiau nieko neveikiate, tik ilsitės, tikrai neatsigausite, bet po tam tikro laiko veiklos poilsis tampa reikalingas ir pelnytas. Štai tada pavyks iš tiesų pailsėti.

Tyrimas, kuriuo remiuosi šioje knygoje, tai patvirtina. Žmonės, teigę, kad jaučiasi pailsėję, atsakydami į klausimus apie gerą savijautą surinko net dvigubai daugiau taškų nei tie, ku-

riems poilsio stigo. Bet panašu, kad tam tikros ribos vis dėlto esama, nes padauginus poilsio savijauta vėl ima blogėti. Be to, kaip jau minėjau, priverstinis poilsis visiškai neturi poveikio. Taigi svarbiausia rasti pusiausvyrą.

Būtų gerai, jei kiekvienas gautume asmeninį receptą, kuriame būtų nurodyta mūsų poreikiams pritaikyta poilsio trukmė; nors gydytojai iš tiesų dažnai liepia ilsėtis, apie poilsio būdus ir trukmę kalba miglotai. „Pailsėkit“, – nurodo jie. Bet ar tai reiš kia tiesiog gulėti lovoje? O gal vertėtų užsiimti savo mėgstamu hobiu ar eiti susitikti su draugais, jeigu mums tai reiškia poilsį?

Tiesa ta, kad kiekvienas esame atsakingi už save. Tenka nusistatyti diagnozę ir išsirašyti receptą patiems. Tačiau tai nereiš kia, kad negalime pasimokyti iš kitų. Visi ilsimės savaip, bet skirtingus mūsų poilsio būdus sieja ir nemažai bendrų elementų.

POILSIO TESTAS

Jau šiek tiek apie tai užsiminiau, bet dalis šioje knygoje išreikštų mano minčių remiasi didelės apimties tyrimo, vadinamo Po ilsio testu, rezultatais. Testo mintis kilo po to, kai dvejus metus tyrinėjau poilsį drauge su daugiadalyke komanda, kurios dau guma narių buvo iš Daramo universiteto. Bus lengva, juokavo mano draugai išgirdę, kad mums pasisekė laimėti finansavimą ir tapti pirmaisiais Londono muziejaus ir bibliotekos „Wellcome Collection“ penkto aukšto gyventojais. Gali sėdėti sau ir tingi niauti.

Mes, be abejo, to nedarėme (nors ir įsigijome hamaką, jį labai pamėgo lankytojai). Savo grupėje turėjome istorikų, poetų, menininkų, psichologų, neuromokslininkų, geografų ir net kompozitorių – visi jie buvo talentingi, veržlūs, energingi žmonės. Nėrėme į projektą stačia galva ir po dvejų metų turėjome parodą, knygą, buvome suorganizavę galybę viešų renginių, parašę mokslinių darbų, eilėraščių ir originalių muzikos kūrinių, pirmą kartą transliuotų per „BBC Radio 3“. Buvome įsikūrę nuo lat šurmuliuojančiame Justono kelyje pačiame Londono centre. Savo komandą pavadinome „Hubbub“ („Klegesys“).

Tokį pavadinimą išsirinkome ne veltui. Jis reiškė, kad daugumai mūsų gyvenimo erzelis ir triukšmas, klegesys ir lalesys užgožia ramybę ir neleidžia pailsėti. Be to, tai užuomina ir į tai, kad šių laikų pasaulyje prasmingai ilsėtis reikia ne bėgant nuo užimto gyvenimo, bet imantis pokyčių ir ieškant didesnės pusiausvyros tarp darbo, poilsio ir linksmybių.

Įpusėjusi darbus „Hubbub“ komanda paleido internetinę apklausą, pavadintą Poilsio testu, pranešėme apie ją per dvi mano vedamas BBC radijo laidas – „All in the Mind“ („Viskas galvoje“) per „Radio 4“ ir „Health Check“ („Sveikatos patikrinimas“) per „World Service“. Pirmojoje apklausos dalyje žmonės atsakė į klausimus, kiek ilsisi, kiek norėtų ilsėtis ir kokia veikla jiems padeda geriausiai pailsėti. Antrojoje laukė anketa apie asmenybę, gerą savijautą bei polinkį nuklysti mintimis.

Paleidę tyrimą rizikavome. Nė nenutuokėme, kiek žmonių susidomės šia tema tiek, kad praleis keturiasdešimt minučių atsakydami į klausimus. Bet paaiškėjo, kad poilsis bėdų kelia

daugybei žmonių visame pasaulyje. Kaip jau minėjau, tyrime dalyvavo 18 000 žmonių iš 135 šalių. Tokia reakcija mus apstulbino ir labai nudžiugino.

Rašydama šią knygą smulkmeniškai ištyrinėjau dešimt popu liariausių tyrime minėtų poilsio būdų. Keletas dalykų nustebino. Pavyzdžiui, į dešimtuką nepateko poilsis su draugais ar šei ma. Liko dvyliktoje vietoje. Tai gali pasirodyti keista, nes nemaža dalis žmonių tvirtina, jog ryšys su kitais yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Deši ` mtmečiai pozityviosios psichologijos tyrimų atskleidė, kad laimingiausi žmonės pasižymi ne sėkme darbe, sveikata, pinigais ar protu, o gerais santykiais su kitais žmonėmis. Williamas Morrisas teigė: „Bičiulystė yra rojus, jos stygius – pragaras, bičiulystė yra gyvenimas, jos stygius – mirtis.“ Tačiau nepamirškite, kad kláusėme ne apie tai, kokia veikla žmonėms maloniausia, kada jie jaučiasi laimingiausi ar labiausiai vertinami, – ne, mums rūpėjo, kaip jie geriausiai pailsi. O šiame kontekste verta pažymėti, kad į pirmąjį penketuką pateko veiklos, kuriomis dažniausiai mėgaujamės vieni. Panašu, kad il sėdamiesi labai dažnai norime pabėgti nuo kitų žmonių.

Į Poilsio testo dešimtuką nepateko ir mano pačios mėgs tamiausia veikla – sodininkavimas. Nors fiziškai ir nepailsiu, krapštydamasi sode galiu kaip niekada išjungti visas mintis ir dėl to puikiai atsipalaiduoju. Sodininkaudama leidžiu laiką gryname ore, pirštais juntu dirvą, o nugarą – kartais – šildo saulė. Man patinka tai, kad nors į savo sodą tikrai įdedu daug pastangų, didžiausią darbą man nė nesant nudirba gamta. O aš gaunu mėgautis įstabiais, maloniais rezultatais. Nors ir ne visa-

da. Dėl orų sodininkavimas nėra labai nuspėjama veikla. Žinoma, praverčia ir patirtis. Ilgainiui išsiaiškiname, kas mūsų dirvai tinka, o kas nelabai. Galima paklausti patarimo ir ekspertų, bet karščio ar šalčio bangos arba liūtys, arba šliužai, sraigės, vo verės ar lapės gali paleisti šuniui ant uodegos visas jūsų pastangas. Sodas niekada nebus visiškai tobulas, bet atrodo, kad jei vi sos aplinkybės sutaps, jis tikrai nuostabiai sužys. Dėl to ši veikla taip ir traukia: čia, kaip ir visuose geriausiuose žaidimuose, vei kia ta saldi įgūdžių (tinkamas augalas, tinkama vieta) ir sėkmės (tinkamas oras, tinkamas laikas) kombinacija.

Kaip jau minėjau, sodininkavimas į dešimtuką nepakliuvo, kaip ir rankdarbiai ar augintiniai. Trūko ir dar kai ko, kas gal būt jus nustebins. Leidus žmonėms savo pačių žodžiais įrašyti kokią tik nori veiklą, naršymas internete ar socialiniuose tin kluose taip pat nedažnai minėtas kaip poilsio būdas. Mes vis daugiau laiko praleidžiame internete, skelbdami asmenukes ar tikrindami socialinius tinklus. Nors tai darome tikrai dažnai ir neretai tuo mėgaujamės, regis, suprantame, kad nuo to pailsėję nesijaučiame.Kituose knygos skyriuose atskleisiu, kas vis dėlto į dešimtuką pateko.

Tikiuosi, paskatinsiu iš naujo permąstyti poilsį ir įvertinti jo reikšmę jūsų gyvenime. Norėčiau, kad perskaitęs knygą kiekvienas skaitytojas turėtų savo poilsio receptą arba kitu aspektu pažvelgtų į tai, kam skiria savo laiką.

Taigi pristatydama viso pasaulio žmonių sudarytą veiklų dešimtuką atidžiai išnagrinėsiu įrodymus. Gal vaikštinėti gamto je tarp medžių ir atrodo smagu, bet ar galime įrodyti, kad tai

padeda pailsėti? Sakydama „įrodyti“, turiu omeny štai ką – pagrįstai ir moksliškai įvertinti šios veiklos teikiamą naudą. Knygoje taip pat paneigsiu kelias populiarias šių laikų prielaidas: kad dėmesingas įsisąmoninimas gali padėti žmonėms, sergan tiems depresija, kad televizija tėra laiko švaistymas ar kad niekada nederėtų užsisvajoti.

Kuri nors viena veikla tikrai netiks visiems, tačiau tikiuosi, kad ši knyga leis atpažinti, kas galėtų tikti jums. Ne visos veiklos visiems atrodys patrauklios, bet kiekviena gali šio to pamokyti, kaip geriau pailsėti. Be to, kuo daugiau žinosite apie poilsio svarbą, tuo lengviau bus ilsėtis sąmoningai ir be kaltės. Poilsio testo dešimtuką, kaip ir muzikos topus, pradėsiu nuo galo, nuo dešimtos vietos, ir baigsiu pačia populiariausia poilsine veikla, kuri, kaip paaiškėjo, yra skaitymas. Juk žinot, kas sakoma apie minios išmintį – 18 000 žmonių negali klysti. Pasimėgaukite šia knyga, juk panašu, kad skaitydami pailsime labiausiai, o kas gali būti geriau, nei skaityti knygą apie poilsį?

Ši knyga – kvietimas ilsėtis. Atėjo laikas pradėti vertinti, branginti ir pateisinti poilsį. Poilsis yra ne prabanga, o būtinybė. Esminis poreikis.

CLAUDIA HAMMOND (Klaudija Hamond, g. 1971) – žymi britų kilmės rašytoja ir žurnalistė, Sasekso universitete dės tanti psichologiją ir „BBC Radio 4“ stotyje vedanti laidas įvai riomis psichologinėmis temomis. Britų akademija autorei skyrė apdovanojimą už nuopelnus skatinant visuomenės susidomėjimą psichologija ir psichikos sveikata. „Menas ilsėtis. Kaip sustoti visuotinės skubos laikais“ – pirmoji C. Hammond knyga lietuvių kalba, Didžiosios Britanijos psichologų draugija ją nominavo ge riausio 2020 m. mokslo populiarinimo leidinio apdovanojimui. Gyvename laikais, kai riba tarp darbo ir poilsio blanksta. Ne darbo metu išliekame lengvai pasiekiami – nuolat tikriname elektroninį paštą, grei tai atsiliepiame į skambučius, atsisakome laisvalaikio veiklos, kad galė tume pabaigti vieną ar kitą pradėtą užduotį. Didelis užimtumas tapo šių laikų žmogaus kasdienybe, net ir savotišku statuso simboliu – paklau sumo, sėkmingumo rodikliu. Bėgdamas per gyvenimą jis tikisi sulaukti dienos, kai pagaliau pavyks atsipūsti, tačiau jai atėjus neretai susiduria su netikėtais pojūčiais – kalte, susierzinimu ar net baime. Kodėl poil sis kartais taip vargina? Kur baigiasi ilsėjimasis ir prasideda nuobodu lys? Ir kas užtikrina kokybišką poilsį, būtiną psichikos ir fizinei sveikatai palaikyti?

C. Hammond ryžtasi atsakyti į šiuos ir kitus klausimus. Aptardama Po ilsio testo – didžiulio masto tyrimo, kuriame dalyvavo 18 000 žmonių iš 135 pasaulio šalių, – rezultatus autorė atskleidžia 10 populiariausių poilsio būdų, įvertindama kiekvieno iš jų veiksmingumą. Naujausiais psichologinių ir sociologinių tyrimų duomenimis paremta knyga ne tik padeda suprasti poilsio svarbą ir atrasti sau priimtiniausią ilsėjimosi būdą, bet ir pateikia praktinių patarimų, kaip palaikyti darnų gyvenimo ritmą ir dienotvarkėje palikti vietos laiko švaistymui. Nes nieko nedaryti kartais irgi būna sunku.