Mėguvos valdovas
Turinys:
Autoriaus žodis ir padėka
Skuodo mūšiui pasibaigus
Aukojimas
Algmino pasiuntinys Praskus pas Treniotą
Tvertikinis keliauja į šiaurę
Svečiuose pas Utilį
Kelionė į senąją lyvių žemę
Eysyslos salos žolininkė
Vartajos slėnis Žiemgaliai sukyla
Iš Slamsti į Palangę
Tvertikinio ir Birthos vestuvės
Antrasis Mėmelio komtūras Frydrikas
Wolfszahn
Georgenburgo pilis Vilkų Lauke
Dvi pilys
Kryžiuočiai patikrina karšuvių pilį
Pavasaris Mėmelyje
Trijų pasitarimas
Tvertikinio kelionė į Mindaugo dvarą
Tvertikinis pas Mindaugą
Pasitarimas pas naująjį komtūrą Frydriką
Pavasario išdaigos
Jarlo Karolio Ulfssono kelionė į Revelį Pasitarimas Įvangėnų pilyje Apginti Georgenburgą Kelias į Durbę Deus Vult! Aštuoni kankiniai Sunkus pokalbis Mėguvos valdovas Veltūnas Mėmelyje Georgenburgo išvadavimas Dvikova prie dviejų pilių Klaipėd kvartalas Naujasis Kretingės valdovas Žemaičių valdovų sueiga Nerimstanti Kretingė Kaimynai bando Mėmelio jėgas Pagonys vėl puola Mėmelį Vilko ilties kerštas Kretingė laimi Mėmelio revanšas Jos vardas buvo Impiltis Pelenai ar garbė? Slapta sutartis Tomas ir Cymbarka
Svarbioji Wehlau pilis
Pasiuntinys Oto pas Mėmelio komtūrą
Prekybos nauda ir vargai Tvertikinio žemė
Aukojimas
Žynys Sakutis, kaip ir buvo jam prižadėta, po Skuodo mūšio gavo trečią dalį grobio aukai žemaičių dievams. Prieš tai jis su pagalbininkais ir vaidilomis iš karto po mūšio, vakare ir naktį sukrovė didžiulius laužus, kuriuose sudegino mūšio lauke paliktus žuvusių karių kūnus- tiek priešininkų, tiek savų. Žemaičių karių kūnus, kurių neišsivežė gentainiai, žynys sudegino atskirai nuo kryžiuočių ir kuršių kūnų. Visų karių pelenus žynys su vaidilomis užkasė mūšio lauke iškastose duobėse, tas vietas pažymėdamas nedideliais pilkapiais, kuriuos papuošė eglių ir pušų šakomis ir pasodino po kelis ąžuoliukus. Baigus šį darbą, atėjo eilė- žadėta auka žemaičių dievams. Žemaičių pažadas turėjo būti tiksliai įvykdytas ir tuo niekas neabejojo. Iš prieš tai sudegintų abiejų priešininkų pusių karių kūnų dvasios, iškeliavusios į savo dievų karalystes ir amžinos medžioklės laukus pomirtiniame gyvenime, ko gero, stebėjo iškilmingą aukojimo ritualą pagonių dievams. Pagonių dievai kantriai laukė pažadėtos prieš mūšį, trečdalio grobio aukos. Kitą pavakarę po mūšio Sakutis su žemaičių vaidilomis ir pagalbininkais ant kalvos, kuri taip pagelbėjo karšuviams mūšio metu, sukrovė laužą iš nukirstų netoliese medžių ir surinktų miškelyje šakų. Užėjo vakaras ir saulė savo žara nurausvino vakarėjantį dangų, kuriame jau matėsi kylantis blausus mėnulio diskas ir palengva, nedrąsiai, ryškėjančios žvaigždės. Žynys priėjo ir padegė tą laužą, dar į jį įmesdamas savo surinktų miškų ir laukų vaistažolių. Skaniai kvepiantis vaistažolių dūmas pakilo tiesiai į tamsėjantį dangų, žvaigždžių link. Sklindant dūmui žynys pakėlė savo rankas į dangų ir giedodamas kalbėjo maldą:
O Perkūne, o Karori,
Dūmo ir aukų jūs norit.
Mums padėjot priešą nugalėtTurim kuo jums užmokėt.
Būkite mums maloningi, Priešams mūs – negailestingi.
Ginkite žemaičių tautą–Gausime visi čia bendrą naudą.
Įsiplieskus laužo ugniai, į ją po kvapnių laukų žolių ir gėlių dievams nukeliavo pora kryžiuočių apsiaustų, po to medinis ieties kotas ir keletas strėlių. Mūšio lauke tysojo keletas kritusių kryžiuočių žirgų. Sakutis dar anksčiau liepė vienam vaidilai nuo kiekvieno žirgo nupjauti po sruogą karčių ir tas sruogas dabar įmetė į ugnį. Viskas virto dūmais ir nukeliavo pas dievus su žinia apie žemaičių pergalę. Žynys, aukodamas žiūrėjo į kylančius į dangų dūmus ir pakeldamas į viršų rankas, klausėsi, ką jam sako dievai. Kiek pasivaikščiojęs aplink laužą, pažarstęs anglis ir pelenus savo ilga, žalčio galvos raižiniu papuošta lazda, kelis kartus užvertęs galvą ir pažiūrėjęs, kaip kyla laužo dūmai, jis sustojo, apsisuko tris kartus aplink save ir, stovėdamas priešais susibūrusius ir stebinčius šias apeigas, papasakojo aplink susirinkusiems gentainiams, kad jam dievai pranešė štai ką: „ Paaukota auka, pakilusia iki jų dūmais, dievai yra labai patenkinti, o visą likusią aukos dalį: šalmus, šarvus ir ginklus, pakrovus į vežimus kartu su aukai skirtais karo grobio žirgais ir arkliais, dievai įsako nugabenti į Romovę pasaugojimui, kad dievų aukoms visada būtų atsargų.“
Aukomis rūpintis vyriausiuoju žemaičiai paskyrė Sakučio vaidilutį Eivildą. Jam kartu su pagalbininkais buvo liepta sukrauti aukas į vežimus ir suginti į vieną bandą mūšyje iškovotus arklius su žirgais. O po to viena didele gurguole viską reikėjo nugabenti į Romovę pasaugojimui. Eivildas buvo sumanus ir daug patyręs Sakučio pagalbininkas. Jis jau sulaukė garbingo keturiasdešimties metų amžiaus, jo galvą ant kiek
padžiūvusio, bet tvirto kūno jau puošė gausios ilgų žilų plaukų sruogos, perrištos linine juosta. Vyras mėgo žirgus, kuriuos prižiūrėti išmoko nuo jaunystės, kai sulaukęs brandos, iš savo tėvo dovanai gavo labai eiklų širmį. Deja, tas širmis neilgai nešiojo Eivildą po laukus ir miškus. Vieną rudenį žirgas, lėkdamas šuoliais per Karšuvos plotus, nepastebėjo gilios duobės tankia žole apaugusiame lauke ir toje duobėje suklupo, nusilaužęs kojas. Eivildas visam laikui atsisveikino su sunkiai sužeistu žirgu, savo ranka perpjaudamas jo kaklo arterijas. Tąkart jo širmis buvo paaukotas dievams. Vyras ilgai išgyveno dėl tokios netekties, bet savo širgėdą užglaistė rūpindamasis Sakučio ir kitų Ivangėnų žmonių žirgais ir arkliais, apgaubdamas ristūnus savo meile, rūpesčiu ir priežiūra. Sakutis žinojo apie Eivildo meilę žirgams ir arkliams. Žynys juo labai pasitikėjo ir vylėsi, kad per kelias dienas gurguolė su ristūnų banda ir aukų prikrautais vežimais saugiai pasieks Romovę. Eivildas įvykdė žynio ir žemaičių paliepimą ir visa gurguolė, varoma Sakučio ir jo pagalbininkų, per penkias dienas saugiai pietuose, už Nemuno, pasiekė Romovę.
Žiemgaliai sukyla
Praėjus savaitei po susitikimo su žemaičių kariauna, Livonijos magistras Burkhardas fon Hornhauzenas grįžo į Rygą ir savo mūro rūmuose sukvietė pasitarimą su artimiausiais Livonijos komtūrais ir maršalu Pauliumi fon Vareliu. Susirinko pasitarimų kambaryje garbūs Siguldos, Embutės, Goldingos, Dundagos ir Lielvardės pilių komtūrai ir maršalas Paulius. Buvo ir pasiuntinys Oto fon Grosfungeris, pakeitęs pasenusį ir ligų prispaustą Gosviną. Visų pirma, susirinkę prisiminė ir malda pagerbė per praėjusius metus žuvusius vokiečių karius, brolius ir, žinoma, garsųjį, išmintingąjį ir drąsųjį Mėmelio komtūrą Bernardą Hareną. Vadai daug kalbėjo apie pralaimėjimą prie Skuodo, keistą susitikimą su žemaičių kariauna prie Vartajos, dėl kurio visi sutarė, kad žemaičiai išsigando gausios ir stiprios kryžiuočių kariaunos ir pabėgo bijodami mūšio. Magistras susirinkusiems džiugiai tarė: “Prie Vartajos buvo mums Dievo
atsiųstas ženklas, liudijantis tai, kad krikščionių priešas labai bijo, taigi tai buvo akivaizdi krikščionių pergalė be kraujo“.
Kol garbūs vyrai kalbėjosi ir puotavo dvi dienas, kryžiuočių žvalgai atlėkė į magistro mūrinius namus ir pranešė, kad sukilo vietiniai Žiemgaloje, Tervetėje ir jie išvaro fogtus lauk, atsimeta nuo tikrojo tikėjimo ir savo kaimuose ir pilyse išsirenka savo vadus iš vietinių tarpo. Prie žiemgalių gali prisijungti ir kuršiai, juk panašūs jie ir netoli vieni nuo kitų gyvena. Suneramino ir supykdė ta žinia Burkhardą, maršalą ir komtūrus ir kartu jie nusprendė, kad reikia eiti su karo žygiu į stipriausią žiemgalių pilį, į Tervetę, ir ją sugriauti.
Livonijos valdovai sutarė, kad reikia pamokyti sukilusius pagonis taip, jog jie vėl grįžtų prie tikrojo tikėjimo ir panorėtų susigrąžinti Ordino brolių valdymą. O po Tervetės dar reikia daugiau - kur prie Žiemgalos ir Kuršo ribos, kad ir šalia žiemgalių Duobės pilies reikia pastatyti savo pilį, kuri bus kaip atsparos taškas tiems kraštams suvaldyti. Gali taip atsitikti, kad pilies reikės ir Karšuvos pasienyje, tai čia reikia Mėmelio kryžiuočius pasiųsti ateinantį pavasarį pastatyti Georgenburgo pilį. Mėmeliečiams turi padėti Livonijos ir Prūsijos broliai, pasidalinę išlaidas ir darbų naštą per pusę. Maršalas užsiminė, kad prie Lielirbės ir Vartajos jo žvalgai pastebėjo paieškomą Tvertikinį. Matyt, tas kuršis – išdavikas nerimsta, vis po Livonijos ir Kuršo kaimus laksto, vietinius kiršina, savaip pasakoja daug ką, ragina naujakrikštus ir pagonis sukilti ir vokiečių neklausyti. Buvo pasklidę gandai, kad Tvertikinis paskendo, tai kuriam laikui jo paieškos buvo nutrūkusios, bet pasirodo, kad tas velnio išpera vis tik yra gyvas. Gajus tas kuršis, labai gajus...
Magistras Burkhardas išklausęs savo vadų, ilgokai mąstęs, po pasitarimo nusprendė ir garsiai visiems pasakė:
- Siunčiu jums visiems Dangiškąjį palaiminimą! Įsakau kuo greičiau surinkti didžiausią kariauną ir eiti malšinti žiemgalių. Suprantu, kad po Skuodo ir Vartajos kariai yra išvargę, bet laikas nelaukia. Žiemgalių sukilimas gali įsiplieksti ir tą besiplieskiančią ugnį reikia kuo skubiausiai malšinti, neleidžiant jai uždegti visos Livonijos. Visų pirma, eisime naikinti Tervetės, tos didžiulės ir seniai žinomos žiemgalių pilies, kurią anksčiau
valdė Viesturas, o dabar ten Šabys valdovas yra. Sugriovus Tervetės pilį žiemgaliai greitai palūš ir mūsų fogtai galės grįžti į savo vietas, toliau valdyti tuos pagonis, nešdami naudą Ordinui ir Bažnyčiai. Kartu reikia surinkti didžiulį būrį statybininkų, žemkasių ir karių. Pasikviesime riterių iš visos Livonijos ir net iš Revelio. Su jais eisime prie Duobės, ten, kur Žiemgalos ir Kuršo ribos sueina ir stovi žiemgalių pilaitė. Šalia tos pilaitės reikia statyti mūsų pilį. Kai tik Tervetę sugriausime, mūsų kariai ateis nuo Tervetės iki Duobės, čia padės mums pilies statybose ir apgins nuo vietinių, jei anie puls. O kad vietiniai puls – nesunku nuspėti. Pasiuntinys Oto fon Grosfungeris su mano paskirtuoju nauju Mėmelio komtūru Frydrichu fon Bartenu tegul vyksta į Mėmelį ir skubiai ruošiasi Georgenburgo pilies statybai Karšuvos žemaičių pasienyje. - Magistre, daug čia mums sunkių darbų reikės nudirbti. Su Dievo pagalba ir milžiniškomis mūsų pastangomis, mes viską įvykdysime, ką, jūsų šviesybe, nurodote. Tas žiemgalių maištas, kurį kurstyti padeda aplinkinės gentys, gali ir užsitęsti. Jei jo neišeis mums greitai numalšinti, reikės visų krikščionių pagalbos iš Prūsijos, Švedijos, Danijos, Šv. Romos Imperijos ir kitų krikščioniškų kraštų. Reikia siųsti pasiuntinius, kad ruoštųsi vykti čia, pas mus piligrimai, broliai ir visi prijaučiantys Popiežiaus Aleksandro IV paskelbtam kryžiaus žygiui prieš Livonijos pagonis,- prisijungė Livonijos maršalas Paulius fon Varelis.
- Pauliau, teisingai pasakei! Įsakau tuojau pat siųsti pasiuntinius į Švediją, Daniją ir kitas krikščionių šalis su raginimu įsiklausyti į Popiežiaus paskelbtą kvietimą į kryžiaus žygį. Tas kryžiaus žygis dabar yra svarbus kaip niekada. Atvykę krikščionių riteriai, kariai ir piligrimai prisijungs prie Revelio danų riterių, Livonijos ir Prūsijos brolių. Taip, su viso krikščioniško pasaulio pagalba, subursime didžiulę ir neįveikiamą kariauną ir vienu ypu nušluosime nepaklusniuosius ir piktus pagonis, o pasidavusius ir nusileidusius atversime į tikrąjį tikėjimą ir atvesime juos Švento sosto globon. Tegul visi krikščionių kariai renkasi Mėmelyje kitų metų pavasario gale, vasaros pradžioje. Iš Mėmelio, su Mergelės Marijos pagalba, vasaros viduryje pradėsime pergalingą žygį!
- Taip, vyrai, meldžiamės, dirbam ir judam,- pritarė kiti komtūrai ir tą dieną pasitarimas buvo baigtas.
Po pasitarimo praėjo kelios dienos ir kryžiuočių vėliavos iš daugelio Livonijos komtūrijų pajudėjo link Tervetės. Ruduo buvo besibaigiąs, dažnai pasnigdavo. Pirmasis sniegas papudravo ir šaltukas apšarmojo parudavusių ir parausvintų medžių lapų papuoštas pamiškes ir laukus, su ten likusia ražiena ir apvytusia žole. Per iškritusį baltą rudens pabaigos ir žiemos pradžios sniegą, į Livonijos pietus, link žiemgalių Tervetės pilies, slinko kryžiuočių kolonos su pėsčiais kariais, sunkiomis rogėmis su cypiančiomis pavažomis, pakrautomis mūšiui reikalinga įranga, ir, aišku, rikiuotėje jojo raitelių pulkai. Kita kryžiuočių kolona su statybininkais ir žemkasiais pajudėjo į Žiemgalos šiaurės vakarus, link Duobės žiemgalių pilies. Medinė Tervetės pilis buvo puikiai pastatyta ant didelio piliakalnio ir apsupta gynybiniais grioviais ir pylimais. Ji buvo iš storų rąstų, su stipriais bokštais ir gerai suręstu dengtu palisadu. Žiemgaliai joje gyveno puikiai įsitvirtinę, aruoduose prikaupę ką tik nurinkto derliaus gėrybių. Vietos gyventojai galėjo ilgai atsilaikyti prieš juos apgulsiantį priešą. Iš pietų pusės pilį saugojo Tervetės upė, o iš šiaurės – tyvuliuojantis didžiulis Gulbės ežeras, kurį jau pradėjo dengti plonas ledas. Žiemgalių žvalgai laiku pastebėjo besiartinančią priešo kariauną ir Tervetės pilies vadas išsiuntė pasiuntinius į artimiausių sąjungininkų- Saulės žemaičių- žemę, prašydami atsiųsti pagalbą, kad padėtų atremti bendro priešo puolimą. Patekti prie Tervetės pilies kryžiuočiai galėjo tik pro siaurokus žemės plotus tarp ežero ir upės iš rytų arba vakarų. Livonijos kryžiuočių kariaunai magistras paskyrė vadovauti maršalą Paulių fon Varelį. Maršalas buvo patyręs ir šiaurės rytinėje Gulbės ežero pakrantėje įkūrė savo kariaunos stovyklą, visai šalia rytinio praėjimo į Tervetę. Maršalas ilgai nelaukė ir nurodė pirmiausiai atvykusiems kariams kirsti šalia augusiame miške medžius ir montuoti porą apgulties bokštų, gaminti žemių stumtuvus, taranus, šturmo kopėčias ir rinkti žabus ritiniams- užversti griovius ir padegti sienas.. Užvirė darbai. Per savaitę susirinko apie tris tūkstančius kryžiuočių karių ir buvo paruošti mūšiui reikalingi įnagiai. Iš karto po stovyklos įkūrimo Paulius pasiuntė lengvuosius raitelius patruliuoti į Tervetės pilį einančius kelius ir taip blokavo papildymo atvykimą ir provizijos tiekimą į Tervetę.
Ankstų žiemos pradžios rytą, po antrų gaidžių, kryžiuočių vėliavos pajudėjo iš savo stovyklos pro rytinį praėjimą tarp Gulbės ežero ir Tervetės upės link žiemgalių pilies.
Kadangi iš karto reikėjo šturmuoti pilį, o didelio mūšio atvirame lauke nenusimatė, tai maršalas sunkiuosius raitelius paliko rezerve. Į priešakines linijas jis pasiuntė arbaletininkus ir lankininkus, kurių pora vėliavų, priartėjusios prie pilies, ją apšaudė. Po šaulių priedanga pajudėjo lengvai ginkluoti pėstininkai, kurių užduotis buvo, prisidengiant savo skydais, su žemių stumtuvais ir žabų ritiniais užstumti pilį supančius griovius. Tervetės pilies gynėjams nuo palisado atsišaudant ir strėlių debesimis apipilant priešininką, užvirė smarki kova. Nuo strėlių krentant abiejų pusių kariams, kryžiuočiai žemių stumtuvais ir žabų ritiniais užpylinėjo Tervetės apsauginius griovius visą pusdienį. Apie vidurdienį dalis griovių buvo užpilti ir kryžiuočių kariai tuo pasinaudojo. Patekę prie pilies sienų jie sukrovė kauges žabų, apipylė jas degutu ir padegė. Kiti kryžiuočiai per užpiltus griovius ir nutiestą praėjimą jau stūmė vieną surinktą apgulties bokštą prie palisado. Dar kiti įsikinkė į taranus ir su jais pajudėjo griauti pilies sienų. Tervetės piliai iškilo mirtinas pavojus. Kryžiuočių buvo labai daug, jie jautėsi stiprūs, įniršę ir pavyzdingai atliko savo darbą, tikėdami pergale, kurią jiems atsiųs Dievas. Tervetės gynėjai pylė vandenį ant palisado papėdėje įsidegančių laužų, atsišaudė strėlėmis ir mėtė rąstus, akmenis ir svaidė ietis į apačioje susibūrusius kryžiuočius. Kai buvo pristumtas pirmas puolančiųjų apgulties bokštas, gynėjai pabandė iškišti iš parapeto ilgas dvirages kartis ir, jas įrėmę į bokštą, sustabdyti besiartinančią grėsmę.
To nepavyko padaryti iš karto. Tervetės gynėjų laimei, užpuolikai nepajėgė apgulties bokšto patikimai pristumti prie pat palisado sienos. Bokšto pagrindas atsistojo ant netvirtos, ką tiktai pačių kryžiuočių žabais ir puria žeme su sniegu užpiltos apsauginio griovio vietos. Bokštas susvyravo, pasviro ant vienos pusės, nuvirto į pilies palisado pusę ir ten subraškėdamas, kiek pabyrant netvirtai suręstai savo konstrukcijai, garsiai trenkdamas atsirėmė į pilies sieną. Toks netikėtas įvykių posūkis leido pilies gynėjų kariams vikriai, kaip įpykusioms miško lūšims, perlipti į pasvirusį bokštą, kuris dabar buvo tiesiog prilipęs prie palisado parapeto.
Bokšto medinėse sijose susirėmė lengvieji kryžiuočių ir gynėjų kariai. Abi pusės naudojo trumpus kalavijus ir trumpas ietis, tai lengvino kovas tarpuose tarp sijų. Tervetės lengvieji pėstininkai buvo lengviau šarvuoti ir daug vikresni. Vilkėjo jie lengvus odinius šarvus. Žiemgaliai mikliai laipiojo po prisiglaudusį apgulties bokštą ir trumpais kalavijais bei akstimis sėkmingai daužė ir badė nerangius, sunkiau šarvuotus kryžiuočius. Vakarėjant bokštą užėmė žiemgaliai, kurie jį apipainiojo ilgomis virvėmis, kelis kartus gerai timptelėjo, įsiūbavo ir nuvertė žemėn, paversdami bokštą beforme rąstų krūva, kurią lėtai, krisdamos iš dangaus, klojo baltos snaigės. Kryžiuočiams liko tik vienas bokštas iš dviejų. Tai išgąsdino maršalą Paulių fon Varelį.
Kitą ankstų rytą, prasidėjus naujam puolimui, jis liepė dar kartą užpilti Tervetės griovius, šį kartą patikimai, ir, tik patikrinus užpylimo tvirtumą, pristumti antrąjį apgulties bokštą. Kryžiuočiai, krentant pilies gynėjų strėlių ir aksčių lietui, mėtant žiemgaliams žemyn akmenis ir rąstus, besiginantiems pilant verdantį vandenį ant šarvuotų riterių galvų, puolė vykdyti savo vado įsakymą. Krito daug karių, bet griovys buvo patikimai užpiltas ir antrasis apgulties bokštas pristumtas prie pilies sienos, šalia pirmojo bokštų liekanų. Bokšte įsitaisę kryžiuočių lankininkai ir arbaletininkai taikliai leido savo strėles į gynėjus, permetė tiltelį nuo bokšto ant pilies sienos parapeto. Tilteliu iš karto ant pilies sienos parapeto perbėgo apie dešimt lengvųjų kryžiuočių pėstininkų su kalavijais. Toje vietoje užvirė įnirtinga kova. Gynėjų vadas, pasitelkęs rezervą, nedelsdamas nusiuntė link prasiveržusių priešo karių pulkelį akstininkų. Šie apmėtė kryžiuočius tomis trumpomis ietimis ir dalį užpuolikų sėkmingai nukovė ar sužeidė.
Žiemgaliams tapo lengviau. Keli žiemgaliai pasiėmę pripildytus derva molinius ąsočius su įstatytais dervuotais knatais, padegė knatus ir tais ąsočiais apmėtė pristumtą apgulties bokštą. Jau temo, kai skrendantys į bokštą ąsočiai jį padegė, liepsnomis apšviesdami visą mūšio vietą. Antrasis bokštas įsidegė, buvo matyti iš jo bėgantys užpuolikai. Maršalas Paulius žiūrėjo į degantį liepsnų liežuvių apimtą bokštą, į kurį iš dangaus krito baltos snaigės čia pat ištirpdamos, sušnypšdamos ir visdamos garu.
Kryžiuotis ir buvo nepatenkintas tuo baisiu, bet kažkiek užburiančiu vaizdu ir kraipė galvą. Kiek pagalvojęs Paulius skubiai pasikvietė kelis vėliavų vadus pasitarti dėl tolimesnių veiksmų. Čia, prie būrelio, prijojo uždusęs kryžiuočių žvalgas, kuris pranešė maršalui, kad iš pietų, nuo Saulės žemaičių žemių, link Tervetės artinasi didoka kolona žemaičių karių, gal pusė tūkstančio skydų. Matyt, tai eina pastiprinimas Tervetės gynėjams. Maršalo sprendimas buvo greitas ir išmintingas. Paulius susirinkusiems savo vėliavų vadams įsakė: - Ruduo tuoj pasibaigs, įsigali žiema ir greitai bus sunku bet ką statyti įšalusioje žemėje, o mes galime prie šios pilies dar ilgai kovoti. Jei čia užstrigsime, dar įsivelsime į mūšį su artėjančiais žemaičiais, tai sunkiai pastatysime naują pilį Duobėje, ant Žiemgalos ir Kuršo ribos. Įsakau šitą mūšį nutraukti, grįžti į stovyklą ir iš jos, susikrovus visus ginklus, įnagius ir mantą, darnia kolona, apsaugant ją iš visų pusių, judėti į vakarus, link kuršių Duobės pilies, priešais kurią pastatysime savo pilį. Pirmyn!
Ant Tervetės pilies palisado susirinkusiems žiemgaliams pergalingai šaukiant ir mosuojant ginklais, kryžiuočiai nutraukė pilies puolimą ir grįžo į savo stovyklą, kur susirinko savo mantą, viską pasikrovė į vežimus ir darnia kolona kitą rytą patraukė į šiaurės vakarų pusę.
Didžiulė kryžiuočių kolona kelias dienas žiemos pradžios keliais slinko į vakarus, per apsnigtus miškus, laukus ir klonius, kirsdama upes ir žiemgalių kaimus, dažnai juos nuniokodama, kol priėjo kuršių Duobės pilį prie Aviknės upės. Čia kryžiuočiai, atėję nuo Tervetės, susitiko su savo darbininkų kolona, kuri į tą vietą rogėmis atšliuožė anksčiau. Maršalas Paulius apžiūrėjo apylinkes, aplėkė jas ant žirgo ir nurodė kairiajame upės krante, per penkiolika strėlės šūvių nuo žiemgalių pilies, įkurti karo stovyklą ir joje įsitvirtinti. Kryžiuočiai nukirto begalę rąstų netoliese augusiame miškelyje, apsistatė rogėmis ir įkūrė savo stovyklą, kurią patikimai aptvėrė. Po to, kai kryžiuočiai įsitvirtino stovykloje, jų žemkasiai ir statybininkai, dengiant juos kryžiuočių kariams nuo vietinių strėlių ir aksčių, iš karto šalia stovyklos pradėjo kasti griovius, ręsti medines sienas ir statyti savo pilį.
Užėjusios žiemos naktimis vis smarkiau pašaldavo, dažnai iškrisdavo sniegas. Kryžiuočiai šalo miegodami dvigubose palapinėse, avikailio miegmaišiuose aplink laužus, greitomis suręstose žeminėse, bet užsispyrusiai, sukandę dantis ir melsdamiesi savo Dievui, statė pilį.
Jie žinojo, kad kai tik pilis bus pastatyta, joje liks įgula, kuri gyvens atšiauriomis sąlygomis, pavojuje, bet šilčiau nei palapinėse, o visi kiti kariai grįš į savo komtūrijas, kur bus šilta ir jie gerai maitinsis.
Iš žiemgalių pilies kelis kartus atšuoliavo raitelių būrys, buvo atbėgę ir pėsti jų kariai. Žiemgaliai patriukšmavo, pašaudė į kryžiuočius strėlėmis ir dar akstis pamėtė, bet nieko nepešė. Kryžiuočiai atsakė tuo pačiu ir nuvijo vietinius šalin. Žiemgalių pilies įguloje buvo apie tris šimtus karių, o kryžiuočių pilies statybą dengė net trys tūkstančiai gerai ginkluotų vokiečių. Žiemgaliai piktai puldinėjo kryžiuočių stovyklą ir statomą pilį visą žiemos pradžią ir vidurį, bet nieko nepešė. Po Trijų karalių medinė kryžiuočių pilis jau buvo pastatyta ir, įsiręžusi savo bokštais, išdidžiai stovėjo priešais žiemgalių dvynę.
Maršalas Paulius apėjo ką tik pastatytą Ordino pilį, baksnodamas savo lazda patikrino jos sienas, pasimeldė pilies bažnytėlėje, o po to paliko pilyje įgulą iš trisdešimties riterių ir virš dviejų šimtų penkiasdešimties tarnų, darbininkų ir ginklanešių. Įgulai paliko tiek provizijos ir ginklų, kiek galėjo, ir atidavė viską, ko kariauna nespėjo sunaudoti per tą žiemos žygį. Jei pilies įgula taupys ir dažnai pasninkaus, tai maisto užteks iki vasaros. Viską sutvarkęs, maršalas Paulius grįžo į Rygą, prieš tai paleisdamas į savo komtūrijas beveik visas kryžiuočių vėliavas. Beveik, nes Paulius buvo išmintingas ir gudrus lapinas. Jis prisiminė besiartinusį žemaičių būrį Tervetėje ir žinojo žiemgalių užsispyrimą, numanė jų pyktį. Todėl Paulius pilyje su įgula paliko dar porą vėliavų artimiausių komtūrijų karių. Maršalas dėl savo sprendimo taip mąstė: “Pabus pora vėliavų kokį mėnesį susispaudę su ką tik pastatytos pilies broliais, bet iškilus bėdai šie žmonės galės pagelbėti ir atmušti priešo užpuolimą“. Duobės pilies komtūru maršalas paliko Uwe fon Holte, kuris buvo pareigingas organizatorius, išmanus karys ir labai pamaldus brolis.
Kai tiktai pagrindinės kryžiuočių pajėgos išsiskirstė palikdamos pastatytą pilį, iš karto kitą speiguotą rytą, šviečiant saulei giedrame danguje, prie kryžiuočių pilies pasirodė kuršių kariauna, sustiprinta prisijungusiais prie jos Saulės žemaičiais ir žiemgaliais iš Tervetės.
Dalis iš Tervetės atvykusios kariaunos nuslinko į žiemgalių pilį ilsėtis po kelionės, o apie pusė tūkstančio pagonių, nieko nelaukę, prisiartino prie kryžiuočių pilies ir puolė ją šaukdami, grasindami ir šaudydami strėlėmis. Savo pilyje, apsuptoje gynybiniu grioviu ir palisadu, kryžiuočiai buvo puikiai įsitvirtinę ir pasiruošę netikėtumams. Užpuolikams priartėjus per lanko šūvį, į juos nuskriejo tuntas strėlių, paleistų arbaletais ir lankais. Pribėgę prie gynybinio griovio, žiemgaliai su žemaičiais suskubo jį keliose vietose užversti su žemės stumtuvais ir netoliese prisirinktomis medžių šakomis bei nukirstais medžių kamienais. Daug užpuolikų krito nuo kryžiuočių taikliai arbaletais ir lankais paleistų aštrių strėlių, bet dviejose vietose žiemgaliams su žemaičiais pavyko griovį užversti. Užvertę griovį, užpuolikai atsitempė prie palisado šturmo kopėčias su kabliais ir įsmeigę kablius į palisado viršų lipo ant jo, kirsdami kalavijais ir badydami ietimis. Palisado parapete išsidėstę pilies gynėjai atsimušinėjo kaip galėdami ir stūmė lipančius žemyn. Pilies arbaletininkai ir lankininkai galingai ir taikliais arbaletų šūviais nukovė dešimtis puolančių. Komtūras Uwe nuo vieno pilies bokštelio stebėjo užpuolikus ir kai tų prilipo prie sienos taip gausiai kaip vapsvos kad apipuola medų, davė komandą atidaryti dvejus pilies vartus, nuleisti tiltelius ir pro juos, kaip vėtrai išlėkti raitai kryžiuočių vėliavai, tarp kurių buvo ir sunkieji raiteliai. Žemė jau buvo gerai pašalusi ir sunkiai šarvuoti raiteliai su savo ristūnais lengvai ja skriejo, nušniodami pasimetusius užpuolikus iš užnugario. Po raitelių į mūšio lauką šalia pilies išbėgo pėstininkai, ginkluoti didžiaisiais skydais su puikiaisiais vokiečių plieno kalavijais, pasirodė ir stipruoliai ietininkai. Papildomos kryžiuočių pajėgos puikiai darbavosi baigdamos sunkiųjų raitelių pradėtą užpuolikų naikinimo darbą. Dienos pabaigoje užpuolikų likučiai metė ginklus ir pabėgo slėptis į savo pilį. Kryžiuočiai tos dienos vakarą šventė pergalę.
Kitos dienos rytą iš žiemgalių pilies vėl pasirodė pulkas karių, kurie vėl ėjo prie kryžiuočių pilies nešini žabų glėbiais, skaldytomis malkomis ir deguto kibirais su deglais. Ketino jie padegti priešininkų pilies palisadą. Per naktį kryžiuočiai spėjo gerai pravalyti ir sutvirtinti užverstą gynybinį griovį priešais palisadą ir užpuolikai buvo nemaloniai nustebinti pamatę prieš juos atsiradusią kliūtį. Tam jie tą kartą nebuvo pasiruošę. Užpuolikų pulkas sustojo priešais griovį ir tarėsi, ką daryti, pasiuntė keliolika savo draugų atgal į pilį, atsinešti žemių stumtuvų užpilti grioviui ir kopėčių bei rąstų tilteliui per griovį padaryti.. Kol pasimetę žiemgaliai su žemaičiais tarėsi, į juos nuskriejo debesys strėlių, kryžiuočių šaulių paleistų nuo pilies parapeto. Krito keliasdešimt žiemgalių ir žemaičių, o likę prisidengė skydais ir suformavo gynybinę formuotę, pasiruošę atremti kitą strėlių debesį. Vėl atsidarė kryžiuočių pilies vartai, nusileido tilteliai ir į mūšio lauką išjojo sunkieji kryžiuočių raiteliai, lydimi lengvųjų raitelių ir pėstininkų. Išsigandę atakos iš užnugario, žiemgaliai su žemaičiai išsirikiavo į dvi gynybines dėžių pavidalo formuotes, iš visų pusių pridengtas skydais su iškištomis ietimis, ir pasitraukė nuo kryžiuočių Duobės pilies kas į savo pilį, o kas į savo gyvenvietes. Tą žiemą kryžiuočių Duobės pilies žiemgaliai ir žemaičiai stipriai nebepuolė, o apsiribojo pavieniais, mažais ir staigiais išpuoliais iš savo pilies.