Laisvoji mūrininkija

vytautas plečkaitis

Masonai

LAISV IEJI MŪR ININK AI, KŪR Ę IR STIPR INĘ LIETU VĄ

vytautas plečkaitis

M a sonai

L A I S V I E J I M Ū R I N I N K A I, KŪ R Ę IR ST IPR I NĘ L I E T U VĄ

skiriama lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui

vilnius 2 018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (nbdb) isbn 978-9955-844-01-3

© Vytautas Plečkaitis, 2018 © „Flavija“, 2018

t u r i n ys Įvadas … 7 Pirm A DA L I S kas iš tikrųjų yra masonai ir kada jie atsirado? … 11 1. Laisvosios mūrininkijos ir masono sąvokos reikšmė … 11 2. Laisvųjų mūrininkų ložės ir reikalavimai masonams … 13 šiuolaikinės masonybės pradžia … 15 1. Mūrininkų meistrų naratyvas … 15 2. Ar tamplieriai buvo masonijos pradininkai … 17 3. Angliškos masonijos šaknys ir jų ryšys su aristokratija … 18 4. Moterys masonijoje … 20 masonijos daugiatautiškumas ir daugialypumas … 22 1. Prancūziškoji masonų šaka … 23 2. Kitų šalių skiriamieji bruožai masonijoje … 25 3. Įtakingi Jungtinių Amerikos Valstijų masonai … 26 lietuvos masonų tradicija … 29 1. Pirmieji masonai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje … 30 2. Rusijos imperatorius – masonas Aleksandras I … 32 3. Masonijos klestėjimo metai XIX amžiaus pradžioje … 33 4. Laisvieji mūrininkai Klaipėdoje … 35 masonai vilniuje xx amžiaus pradžioje … 38 1. Lietuviškas pėdsakas Sankt Peterburgo ložėje … 39 2. Ar Tadeuszas Stanisławas Wróblewskis buvo masonas? … 40 3. Pirmoji Vilniaus ložė „Vienybė“ … 42 4. Vilniaus ložės „Lietuva“ ir „Baltarusija“ … 44 5

5. Vilniaus masonų 1910–1915 metų sąrašas: … 49 6. Nemasoninė Vilniaus laisvųjų mūrininkų veikla … 51 7. Vokiškos lauko ložės 1915–1918 metais … 53 8. Vilniaus masonų „užmigdymas“ … 54 masonų ložė „lietuva“ … 56 1. Kauno ložės nariai ir veikla … 56 2. Kauno ložės plėtra … 58 3. Bandymai prisijungti prie Tarptautinės masonų sąjungos … 60 4. Kauno masonai valstybininkai … 62 5. Kauno ložės „Lietuva“ visuomeninė, politinė, tarptautinė veikla … 63 6. Naujieji Kauno masonų ložės „Lietuva“ nariai … 67 7. Masonų veiklos nuosmukis … 70 lietuvos laisvųjų mūrininkų atgimimas ir įsitvirtinimas tarptautinėje bendrijoje … 75 1. Vokiečių laisvieji mūrininkai Lietuvoje … 75 2. Pirmosios ložės įkūrimas … 77 3. Tolimesnė laisvųjų mūrininkų plėtra: ložė „Vilnius Orient“ … 79 4. Ložė „Uolusis lietuvis“ … 81 5. Lietuvos didžiosios ložės įsteigimas … 82 6. Naujos ložės Lietuvoje … 85 A N T R A DA L I S xx amžiaus lietuvos laisvųjų mūrininkų – masonų – biografinis žodynas … 89 laisvųjų mūrininkų biografijos … 93 šaltiniai ir literatūra lietuvos masonijai pažinti … 141

Įvadas 2018-aisiais Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, pažymi savo šimtmečio jubiliejų. 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba, išrinkta Vilniuje 1917 metais rugsėjo 18–22 dienomis vykusioje Lietuvių konferencijoje, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvos Tarybą sudarė dvidešimt aktyvių tautinio judėjimo dalyvių, turinčių skirtingas pažiūras, bet jungiamų vieningos nuostatos dėl būtinybės atkurti Lietuvos valstybę.

Tarp dvidešimties Nepriklausomybės Akto signatarų net penki, t. y. 25 proc. visų Tarybos narių ilgiau ar trumpiau buvo Lietuvos laisvieji mūrininkai – masonai. Visi penki priklausė prieš Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918) ir jo metu gyvavusioms trims Vilniaus ložėms. Laisvieji mūrininkai – masonai – buvo šie garbingi Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai: Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys ir Jonas Vileišis. Keturi iš jų priklausė 1920 m. liepą įsteigtai Kauno ložei „Lietuva“, buvo jos nariai.

Didžioji dalis Lietuvos laisvųjų mūrininkų – masonų – neatsiejami nuo atkurtos Lietuvos valstybės politinio, mokslo ir kultūros elito, kilusio daugiausia iš Lietuvos valstietijos, nors tarp jų būta nemažai ir Lietuvos bajorų palikuonių. Paminėtinas ir tris kartus Lietuvos Respublikai vadovavęs premjeras Mykolas Sleževičius, kurio vyriausybė apgynė Lietuvos valstybę nuo bolševikų, bermontininkų ir kitų jos priešų, taip pat – tris kartus rinktas Kauno universiteto rektorius prof. Vincas Čepinskis, žymus teisininkas Mykolas Römeris, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti.

7

XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos laisviesiems mūrininkams priklausė ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai, žydai, lenkai, ieškoję bendradarbiavimo tiltų tarp tautų ir kitų įmanomų sąsajų, kurios šias tautas jungė, o ne skyrė. Tarp jų būta ir vieno garsiausių XX amžiaus pradžios Vilniaus žydų visuomenės atstovo, humanisto ir mokslininko, garsaus gydytojo Cemacho Šabado, kuriam Vilniaus senamiestyje pastatytas paminklas.

Taip pat – Lietuvos bajoro iš Šiaulių palikuonis, vienas iš baltarusių tautinio judėjimo vadovų Antonas Luckevičius ir žymus lenkų advokatas, humanistas, atstovavęs Lietuvai derybose su Rusija ir padovanojęs Vilniaus miestui didžiulę savo biblioteką, Tadeuszas Wróblewskis (Tadas Vrublevskis).

Pagrindinis šaltinis šiam nedidelės apimties leidiniui buvo M. Römerio Dienoraštis, ilgą laiką nepasiekiamas skaitytojams, nes tik praėjus 40 metų po jo mirties leista skelbti. Taip pat labai svarbi presbiterijonų pastoriaus James’o Andersono parengta Laisvųjų mūrininkų konstitucija, masonybės tyrinėtojų Lenkijoje Stanisławo Małachowskio-Łempickio, Ludwiko Hasso, Zbigniewo Solako, Tadeuszo Cegielskio darbai ir Lietuvos istorikų Jano Sawickio, Rimanto Miknio, Žyginto Būčio, Arvydo Pacevičiaus bei kitų tyrinėjimai. Knygai atsirasti padėjo vokiečių ir austrų laisvųjų mūrininkų leidiniai, masonybės žinovo ir ilgamečio Lietuvos draugo Rolfo Appelio iš Hamburgo veikalai, gausi masonijos mokslinė literatūra anglų, vokiečių, rusų kalbomis, konferencijų, skirtų Lietuvos laisvajai mūrininkijai, medžiaga, taip pat asmeniniai archyvai.

Dėkoju visiems, o ypač Lietuvos laisvųjų mūrininkų Didžiajai ložei, paskatinusiai ir parėmusiai šio darbo atsiradimą, taip pat – Lietuvos nacionaliniam muziejui ir Lietuvos centriniam valstybės archyvui už originalias iliustracijas.

Pirm A DA L I S

k a s iš t i k rų j ų y r a m a sona i i r k a da j i e atsi r a do?

1. Laisvosios mūrininkijos ir masono sąvokos reikšmė Iš pradžių pasiaiškinkime patį žodį masonas, kuris paplitęs visame pasaulyje, o išvertus iš anglų ir prancūzų kalbų reiškia mūrininkas. Kalbėdami apie masonus bendrąja prasme turime galvoje ne tikrus mūrininkus, dirbančius statybose, bet laisvuosius mūrininkus (angl. – freemason, vok. – freimaurer, pr. – francs-maçon, lenk. wolnomularstwo), kurie savo susirinkimuose atlieka tam tikras, simbolinį mūrininkų darbą primenančias, apeigas.

Masonais lietuvių kalba taip pat vadinami laisvieji mūrininkai. Galima teigti, kad žodis masonai yra sinonimas žodžiams laisvieji mūrininkai, o visa, kas susiję su masonų judėjimu, vadinama – masonija, arba laisvąja mūrininkija (angl. freemasonry). Lietuviškas terminas masonija yra gana naujas ir paplito tarp lietuvių masonų tik nepriklausomos Lietuvos metais, kai, susikūrus pirmosioms ložėms, buvo susidurta su lietuviškų masonybės terminų stoka, verčiant juos iš vokiečių ar anglų kalbų į lietuvių kalbą. Žodžiai masonija, masonystė, masonybė (angl. masoneri, lenk. masoneria) naudojami ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Varšuvos nacionaliniame muziejuje 2014 m. surengta paroda ir ten vykę renginiai pavadinti masoneria („Masoneria publico bono“, 2014 m. Warszawa).

11

Dabar pereikime nuo žodžių pavadinimo prie esmės. Vokiečių laisvasis mūrininkas, leidėjas ir rašytojas R. Appelis iš Hamburgo laisvąją mūrininkiją apibūdina kaip nuolatinį dalyvavimą giliai išgyventame žmonijos žinojime ir kaip darną su visu tuo, ką žmonija per savo gyvenimą sukūrė.

Tačiau be išlygų pabrėžia: vienareikšmio laisvosios mūrininkijos apibrėžimo nėra, jo niekada ir nebus, nes laisvosios mūrininkijos esmės neįmanoma suprasti remiantis vien logika.

Visame pasaulyje žinomo ir vieno iš autoritetingiausių Vokietijos enciklopedinio žodyno Brockhaus apibrėžimu, masonybė – humanitarinio dvasinio pobūdžio tarptautinis judėjimas, savo tikslų ložėse siekiantis ritualiniu darbu. Gerbdami žmogaus orumą laisvieji mūrininkai pasisako už toleranciją, laisvą asmenybės sklaidą, pasirengimą padėti ir visuotinę žmonių meilę.

Žinoma, tai yra idealas, kurio turėtų siekti kiekvienas sąmoningas masonas. Tik ne visiems tai pavyksta padaryti, ne kiekvienas masonas tą pakankamai įsisąmonina. Laisvosios mūrininkijos esmę anglai populiariai aiškina šitaip: ...a peculiar system of morality, veiled in allegory an illustrated by symbols („ypatinga dorovinė sistema, pridengta alegorijomis ir iliustruota simboliais“).

Mūsų laikais masonybė, kaip teigiama Anglijos didžiosios ložės tinklalapyje, daugeliui jos narių tampa savotišku hobiu, vyrų (kai kur ir moterų) klubu, kuriame buriasi padori publika, kur susirenka tavo draugai, pripažįstantys panašias vertybes, saugantys tradicijas, puoselėjamas tavo krašte ir civilizuotame pasaulyje šimtmečiais, kuriame laikomasi sutartų taisyklių ir garbės žodžio.

12

2. Laisvųjų mūrininkų ložės ir reikalavimai masonams Laisvųjų mūrininkų ložėse atliekami ritualai visiems turi prasmę ir ugdo savivoką, bendrą supratimą, kad viskas žmogaus gyvenime vienaip ar kitaip yra pagrįsta ritualais ir simboliais, pradedant gimimu, asmenybės branda, prasmės paieškomis gyvenimo kelyje ir žengimu link mirties, kurią dera priimti kaip neišvengiamybę.

Visos masonų draugijos, vadinamos ložėmis, puoselėja tuos pačius dorovinius idealus. XXI amžiuje masonų organizacijoms priklauso apie 5–6 milijonus žmonių visame pasaulyje. Žodis ložė turi dvi prasmes: 1. Ložė – kaip vieta, kur renkasi masonai.

2. Ložė – kaip pirminė masonų ląstelė, sudaryta iš tam tikro skaičiaus asmenų.

1723 metais Londone pasirodžiusioje J. Andersono parengtoje Laisvųjų mūrininkų konstitucijoje1 nurodoma: Ložė yra vieta, kurioje mūrininkai susirenka ir dirba, todėl tas susirinkimas, arba tinkamai organizuota Mūrininkų draugija, vadinama lože, ir kiekvienas brolis turėtų priklausyti kokiai nors ložei, paklusti jos įstatymams ir bendrosioms taisyklėms.2

Masonų skelbiamas tikslas – dorovinis tobulėjimas, labdara ir kūrimas tokio pasaulio, kuriame viešpatautų tarpusavio sutarimas, laisvė ir tolerancija. Žinomas austrų rašytojas, Austrijos rašytojų PEN klubo prezidentas, ilgą laiką vadovavęs austrų laisviesiems mūrininkams, Aleksandras Giese parašė knygą apie laisvuosius mūrininkus, 1 The Constitutions of the Free-Masons, 1723.

2 Laisvųjų mūrininkų konstitucija. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013, p. 53.

13

6. Naujos ložės Lietuvoje Netrukus po Lietuvos didžiosios ložės įsteigimo buvo užmegzti ryšiai su kitomis Europos ir pasaulio laisvųjų mūrininkų Didžiosiomis ložėmis. Svarbiausia, reikėjo gauti Anglijos didžiosios ložės pripažinimą ir netrukus jo sulaukta. Vokietijos didžiosios ložės parama, jos užtarimas tarptautinėje bendruomenėje pagreitino Lietuvos didžiosios ložės pripažinimą.

Praėjus trejetui metų po Lietuvos didžiosios ložės įsteigimo, Kaune susikūrė ketvirtoji laisvųjų mūrininkų ložė, pasivadinusi „Švento Jono“ vardu. Ją 2005 m. spalio 15 d. įkūrė Lietuvos didžioji ložė. Kauno laisvieji mūrininkai iš pradžių buvo priimti ir kurį laiką dirbo Vilniaus ložėse, tačiau, kilus idėjai sukurti Kaune atskirą ložę, Vilniuje dirbantys laisvieji mūrininkai kauniečiai ir dalis vilniečių padėjo tokiai ložei atsirasti. Jos pagrindą sudarė Kaune gyvenantys laisvieji mūrininkai.

2011 m. vasario 26 d. Klaipėdoje buvo įsteigta penktoji Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložė „Memfis prie obelisko“. Jai įsikurti taip pat padėjo dalis vilniečių laisvųjų mūrininkų.

Naujos ložės pirmasis Sosto meistras buvo Genius Vygandas, vadovavęs uostamiesčio laisviesiems mūrininkams dvi kadencijas: 2011–2015 metais. Jo ir kitų masonų iniciatyva, pažymint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Palangoje kuriama ložė „Po gintarine karūna“. Jos nariai – buvę klaipėdiečiai ir Palangoje gyvenantys laisvieji mūrininkai, taip pat ir dalis vilniečių laisvųjų mūrininkų.

Vilniuje, kuriame nuo seno gyvena nemažai baltarusių, 2014 m. rugsėjo 27 d. buvo įsteigta ložė, pavadinta „Skorinos“ vardu, laisvųjų mūrininkų apeigas atliekanti baltarusių kalba.

Ji dirba, kaip dauguma kitų ložių, pagal Šrioderio ritualą, išverstą iš lietuvių kalbos į baltarusių. Pranciškus Skorina buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, didis

85

XVI amžiaus pirmosios pusės humanistas. Vilniuje jis išleido pirmąją knygą baltarusių kalba. Ložė „Skorina“ – septintoji Lietuvos ložė, priklausanti Lietuvos didžiosios ložės jurisdikcijai. Pirmąja laikoma vokiška „Die Brückenbauer“ ložė, taip pagerbiant jos indėlį į masonijos tinklo kūrimą Lietuvoje.

2017 metais Lietuvoje nereguliariai veikiantys mūrininkai, ieškoję bendradarbiavimo su pastoviaisiais laisvaisiais mūrininkais, perėjo į Lietuvos didžiosios ložės jurisdikciją. Šitaip Lietuvos didžiojoje ložėje atsirado dar viena, jau aštuntoji, laisvųjų mūrininkų ložė „Adomas Mickevičius“, oficialiai įsteigta 2017 m. gegužės 28 d. Ši ložė dirba pagal Lietuvos didžiosios ložės patvirtintą škotiškąjį masonų ritualą.

Planuojama, kad 2018 metais laisvieji mūrininkai, gyvenantys Šiauliuose, įsteigs savo šiaulietišką ložę. Jai įsikurti pagelbės kitų ložių nariai, atvykdami masoniškam darbui iš kitų Lietuvos miestų.

Taigi laisvoji mūrininkija įsitvirtino ne tik Vilniuje ir Kaune, bet plėtoja savo tinklą ir kituose didesniuose, aktyvesne veikla pasižyminčiuose Lietuvos miestuose: Klaipėdoje, Palangoje, kur 2018 m. vasario 18 d. įkurta ložė „Po gintarine karūna“, Šiauliuose.

Laisvųjų mūrininkų skaičius Lietuvoje gerokai išaugo: nuo dvidešimt septynių 2002 metais, kuriant Lietuvos didžiąją ložę, iki beveik dviejų šimtų, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį 2018 metais. Masonais tampa gana daug laisvai mąstančių, savarankiškų verslininkų, mokslo ir kultūros žmonių, pasiryžusių siekti laisvųjų mūrininkų idealų, skatinančių toleranciją ir pagarbą skirtingų pažiūrų žmonėms.

Galbūt ne visiems sekasi, bet dauguma, tariant mūrininkiškai, stengiasi gludinti netašytą akmenį, t. y. – tobulinti save ir būti naudingiems visuomenei, kurioje jie gyvena.

A N T R A DA L I S

xx amžiaus lietuvos laisvųjų mūrininkų – masonų – biografinis žodynas Šiame žodyne pateikiame aprašus žymių Lietuvos visuomenės, politikos, kultūros ir mokslo žmonių, kūrusių Lietuvos valstybę XX amžiuje, savo darbais turtinusių ir stiprinusių Lietuvos visuomenę. Visus asmenis jungia viena bendra savybė: jie buvo Lietuvos laisvieji mūrininkai – masonai, priklausę, vieni ilgiau, kiti trumpiau, Vilniaus ir Kauno masonų ložėms.

Jie, kiek pajėgė ir sugebėjo, skleidė tolerancijos idėją Lietuvoje, ieškojo bendro sutarimo tarp žmonių ir tautų, skatino pakantumą kitaip mąstantiems ir skirtingomis idėjomis besivadovaujantiems. Mėgino savo darbais ir požiūriu prisidėti prie daugiakalbio, tautiškai ir kultūriškai margo Vilniaus krašto problemų sprendimo, prie demokratijos idėjų plėtros ir visapusiško, kultūringo žmogaus ugdymo. Žodyne pateikiamos pavardės 33 asmenų, kurių priklausymu laisviesiems mūrininkams neabejojame. Tarp jų yra ne tik lietuviai ir ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir tie žmonės, kurie gyveno ir dirbo Lietuvoje, Vilniuje, kai jis priklausė Lenkijai, ir kurie vienaip ar kitaip praturtino mūsų bendrą istorinį paveldą. Todėl čia rasime ir keleto žymių žydų, baltarusių, lenkų vardus. Žodyne nėra vokiečių laisvųjų mūrininkų, kurie gyveno Klaipėdoje ir buvo Klaipėdos masonų ložės nariai, nes ši ložė nebuvo pavaldi Lietuvos Didiesiems 89

Rytams, ji priklausė Vokietijos Didžiosios ložės jurisdikcijai ir jai buvo pavaldi. Žodynas sudarytas remiantis M. Römerio Dienoraštyje pub­likuojama medžiaga, lietuvių, lenkų, vokiečių, rusų istorikų tyrinėjimais ir skelbtais duomenimis.

90

1918 m. vasario 16-osios, lietuvos nepriklausomybÄ—s aktas

1918 m. vasario 16-osios, lietuvos nepriklausomybÄ—s akto signatarai

laisvųjų mūrininkų biografijos 1. Biržiška, Mykolas (1882 m., Viekšniai, Šiaulių apskr. – 1962 m., Los Andželas, JAV). 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. Teisininkas, politikas, Lietuvos literatūros istorikas, Vilniaus universiteto rektorius.

Mykolas Biržiška, vyriausias iš trijų brolių, gimė pasiturinčioje ir išsilavinusioje žemaičių bajorų Antano Biržiškos ir Elžbietos Rodzevičiūtės-Biržiškienės šeimoje.

Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje įsitraukė į visuomeninę veiklą.

1901 m. M. Biržiška pradėjo studijas Maskvos universitete ir jame baigė Teisės fakultetą.

Be to, paraleliai lankė istorijos, kalbotyros ir literatūros paskaitas.

Už anticarinę veiklą buvo suimtas ir apie metus praleido kalėjime.

Išėjęs iš kalėjimo, vėl buvo priimtas tęsti mokslų. Studijų metais M. Biržiška dažnai grįždavo į Lietuvą, tapo LSDP nariu, rašė į nelegalią spaudą. Baigęs Maskvos universitetą, M. Biržiška įsikūrė Vilniuje. Iš pradžių dirbo garsaus advokato T. Wróblewskio padėjėju.

1908 m. M. Biržiška tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, po metų, 1909-aisiais, perėjo dirbti į Vilniaus Žemės banką. M. Biržiška daug rašė į lietuviškus ir lenkiškus Vilniaus leidinius. Vokiečių okupacijos metais tapo pirmuoju Lietuvių gimnazijos Vilniuje direktoriumi. 1917 m. rugpjūtį buvo vienas iš Vilniaus Lietuvių konferencijos organizatorių ir dalyvių, Lietuvos Tarybos narys, Nepriklausomybės Akto signataras. M. Biržišką taikliai apibūdino P. Klimas: „Mykolas Biržiška /.../ paskendęs akademiniame darbe, 93

dainose, visuomeniniame literatūros interpretavime, politikoje pasirodydavo oportunistas iš patriotizmo. Padorumas (honesty) visada jam buvo didžiausias devizas, kaip bajoriška garbė.“ 1918 m. pabaigoje Vilnių puolant bolševikams, M. Biržiška nusprendė likti sostinėje, tapo Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Vilniuje. Už prolietuvišką veiklą bolševikai jį suėmė ir pasodino į Lukiškių kalėjimą. Broliui tarpininkaujant, V. Kapsuko valdžia jį paleido.

1920 m. spalį Vilnių užėmus Lucjano Żeligowskio kariuomenei, M. Biržišką suėmė jau lenkų valdžia, o 1922 m. vasarį, kartu su 32 suimtaisiais lietuvių ir baltarusių aktyvistais, deportuotas iš Vilniaus į Lietuvą. Čia gyvendamas M. Biržiška profesoriavo Kauno universitete. 1940–1944 m. buvo Vilniaus universiteto rektorius.

1944 m. pasitraukė į Vakarus, mirė sulaukęs aštuoniasdešimties, Los Andžele. 1995 m. broliams Biržiškoms ir jų tėvams Viekšniuose buvo pastatytas paminklas. M. Biržiška apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1935 m.) ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio (1938 m.) ordinais.

Laisvuoju mūrininku M. Biržiška tapo 1910 m. pabaigoje ar 1911 m. pradžioje, įstojęs į Vilniaus ložę „Jedność“ („Vienybė“), kuri tuo metu priklausė Rusijos tautų Didiesiems Rytams, t. y. Rusijos didžiajai ložei. Ne anksčiau kaip rugsėjo mėnesį M. Biržiška perėjo į ložę „Litwa“ („Lietuva“). 1914 m. spalio 21 d., siekdamas sustiprinti neseniai įkurtą ložę „Belarus“ („Baltarusija“), perėjo į šią ložę. Vilniuje 1921 m. M. Biržiška priklausė nežinomai Vilniaus ložei. Nuo 1922 m. buvo Kauno ložės „Lietuva“ narys. Antrojo pasaulinio karo metais, kai Lietuva buvo vokiečių okupuota, M. Biržiškai teko pildyti anketą, kurioje buvo reikalaujama nurodyti, ar jis priklauso, ar priklausė laisviesiems mūrininkams – masonams. Naciai draudė laisvųjų mūrininkų veiklą. M. Biržiška, žinodamas nacių požiūrį į laisvuosius mūrininkus, pagudravo, pats užrašydamas klausimą: ar tikrai buvo tokia organizacija Lietuvoje?

94

* ** 2. Biržiška Vaclovas (1884 m., Viekšniai, Šiaulių apskr. – 1956 m., Voterberis, JAV). Teisininkas, bibliografas, kultūros istorikas, visuomenės veikėjas, publicistas.

Vaclovas Biržiška, kaip ir vyresnysis jo brolis Mykolas, baigė Šiaulių gimnaziją. 1909–1914 m. studijavo Peterburgo universitete teisę. Baigęs mokslus, dirbo advokatu Šiauliuose ir Vilniuje.

Karo metais buvo pašauktas į Vakarų frontą tarnauti karininku. Užsitarnavo štabo kapitono laipsnį. 1917 m. dirbo Maskvoje Lietuvos reikalų komisariate archyvo vedėju, netrukus bol­ševikų buvo suimtas ir, kaip caro kariuomenės karininkas, pasmerktas mirti. Išgelbėjo bolševikas Vincas Mickevičius-Kapsukas, pasiūlęs jam dirbti Švietimo liaudies komisaru V. Kapsuko vyriausybėje.

V. Biržiška sutiko verčiau dirbti, nei mirti, ir 1919 m. sausio–kovo mėnesiais buvo švietimo komisaras Vilniuje sudarytoje ir bolševikų remiamoje V. Kapsuko vyriausybėje. Žlugus bolševikų valdžiai Vilniuje, V. Biržiška persikėlė į Kauną, čia dėstė Aukštųjų karininkų kursuose ir Kauno karininkų mokykloje. Nuo 1922 m. dirbo Kauno universitete, 1930 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, o nuo 1933 m. iki 1935 m. buvo Teisių fakulteto dekanas, vėliau, 1931–1944 m. ėjo Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininko pareigas. Atgavus Vilniaus kraštą, V. Biržiška persikėlė į Vilnių ir, kaip jo brolis Mykolas, pradėjo dirbti Vilniaus universitete, vadovavo Teisių fakultetui, buvo Bibliologijos katedros vedėjas.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, iš ten 1949 m. persikėlė gyventi į JAV, dirbo Kongreso bibliotekos Vašingtone garbės konsultantu.

Rinko ir redagavo leidinius Knygos, Bibliografijos žinios, Mūsų 95

senovė ir kitus, buvo Lietuviškosios enciklopedijos, leidžiamos Lietuvoje iki 1944 m., ir Lietuvių enciklopedijos, leistos Bostone, JAV, vyriausiasis redaktorius. Apdovanotas Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu (1928 m.).

Laisvuoju mūrininku tapo 1911 m. liepos mėnesį ar šiek tiek vėliau, įstojęs, galbūt vyresniojo brolio Mykolo patartas, į Vilniaus ložę „Litwa“. Kurį laiką, anot L. Hasso, priklausė nežinomai ložei Vilniuje, o persikėlęs iš Vilniaus į Kauną, tapo ložės „Lietuva“ narys.

* ** 3. Biržiška Viktoras (1886 m., Viekšniai, Šiaulių apskr. – 1964 m. Čikaga, JAV). Matematikas, visuomenės ir politinis veikėjas.

Viktoras Biržiška buvo jauniausias iš trijų brolių Biržiškų. Kaip ir vyresnieji broliai, jis baigė Šiaulių gimnaziją, paskui įstojo studijuoti mechanikos į Sankt Peterburgo technologijos institutą. V. Biržiška, kaip ir jo broliai, aktyviai dalyvavo lietuvių kultūrinėje veikloje, taip pat ir 1905 m. revoliucijos įvykiuose. 1914 m. baigęs institutą, dirbo V. Baranovskio ginklų gamybos bendrovėje, buvo fabriko direktorius. Po Spalio perversmo Rusijoje buvo bolševikų kelis kartus suimtas. 1920 m. jam pavyko grįžti į Lietuvą ir apsigyventi Vilniuje. Čia dirbo Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje ir Aukštuosiuose mokslo kursuose, dėstė matematiką, fiziką ir chemiją. 1922 m. už prolietuvišką veiklą lenkų užimtame Vilniuje kartu su broliu Mykolu buvo suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime. Po mėnesio, Tautų Sąjungai pareikalavus, su grupe lietuvių ir baltarusių veikėjų iš Vilniaus buvo išsiųstas į Kauną.

Ten dirbo Lietuvos universitete (1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu), 1928 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

1939 m. V. Biržiška persikėlė į Vilnių ir dirbo Vilniaus universitete, vadovavo Matematinės analizės katedrai. 1944 m. jis pasitraukė 96

į Austriją, o iš ten į Vokietiją, kur Hamburge dėstė Baltijos šalių universitete. 1950 m. išvyko gyventi į JAV, dirbo fizinį darbą ir vertėsi matematikos pamokomis. Parašė apie 300 straipsnių matematikos klausimais į Lietuviškąją enciklopediją.

Gyvendamas JAV, padėjo broliui Vaclovui rengti spaudai 3-jų tomų Aleksandryną – senųjų lietuvių rašytojų biografijas ir bibliografiją. Į ložę „Lietuva“ V. Biržiška įstojo 1922 m. balandį. Jį įvesdino inžinierius V. Bielskis iš Šiaulių, pirmininkavęs ložės darbui ir, M. Römerio prašymu, jį pavadavęs. 1922 m. kovo 11 d. įvykusiame ložės „Lietuva“ susirinkime buvo apsvarstytos kandidatūros tų lietuvių, kurie lenkų valdžios buvo deportuoti iš Vilniaus.

Nuspręsta pritarti kol kas tik dviem kandidatūroms: Viktoro Biržiškos ir Boleslovo Stadzevičiaus. M. Römeris „Dienoraštyje“ 1922 m. balandžio 7 d., penktadienį užrašė: „Šiandien vyko mūsų glaudžios Sąjungos posėdis. Šį kartą jo pirmininkas buvau ne aš, o Vaclovas Bielskis, laikinasis prezidiumo narys.

Jis pirmininkavo, nes vakare turėjau kitų reikalų ir negalėjau dalyvauti susirinkimą atidarant, tad paprašiau Bielskio mane pavaduoti, o kai 10 vakaro sugrįžau, jau neperėmiau iš jo pirmininko funkcijos. /.../ Dabar savo Sąjungoje turime tris Biržiškas: Mykolą, Vaclovą ir Viktorą.“ 1

1 Mykolas Römeris. Dienoraštis: 1921 m. lapkričio 8-oji – 1922 m. birželio 15-oji. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Rimantas Miknys, iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė, Vilnius: Versus aureus, 2013.

97