5
Nusikaltimų vykdytojos
P
irmoji nacių žudikė buvo ne koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja, bet slaugė. Iš visų profesionalių ji baisiausia. Centre suplanuotos masinių žudynių operacijos prasidėjo ne dujų kamerose Aušvice-Birkenau ir ne masinio sušaudymo vietose Ukrainoje; jos prasidėjo Reicho ligoninėse. Pirmieji žudymo metodai – migdomieji, hipoderminė adata ir marinimas badu. Pirmosios aukos – vaikai. Per karą slaugės tūkstančius apsigimusių kūdikių ir neįgalių paauglių nužudė didelėmis raminamųjų dozėmis, mirtinomis morfino injekcijomis ir marindamos badu. Visa tai buvo daroma siekiant tautos pažangos ir sveikatos.1 XIX a. pabaigoje atsirado modernus genetikos mokslas, tarptautiniu mastu paskleidęs eugenikos idėjas – šis terminas apibrėžtas 1910 m. pasirodžiusios šios srities pradininko Harvardo absolvento Charles’o Davenporto knygos antraštėje: Eugenics: The Science of Human Improvement by Better Breeding („Eugenika: mokslas apie žmogaus tobulinimą sukuriant geresnę rūšį“). Vokietijoje eugenika dar buvo vadinama rasine higiena ir specifiškiau taikoma arijų populiacijos didinimo politikai. Paveldimi „genetiniai“ defektai ir bruožai buvo laikomi rasinėmis ar grupinėmis apraiškomis, būdingomis skirtingoms žmonijos civilizacijoms. Kai kurie jų laikyti pažangesniais už kitus, ir visi skirti išlikimui. Rasizmas, kaip ir nacionalizmas, traktuotas teigiamai. Pažanga, įsivaizduojama kaip vokiečių grožio ir elgesio idealas, gali būti pasiekta tik pašalinus žmonijos kenkėjus. 134
5. Nusikaltimų vykdytojos
Vokietijos merginų sąjungos narės skatintos nuolat rūpintis fizine sveikata, kuri suvokta kaip neatsiejama tinkamos „rasinės higienos“ sąlyga.
Revoliucingų, veiklių ir fanatiškų vokiečių vyrų ir moterų rankose žmonių nelygybės mokslas buvo kuo labiausiai ištobulintas. Biologinių manipuliacijų ir sterilizacijos nepakako, kad socialinės inžinerijos priemonėmis būtų pasiektas arijų tobulumas; buvo per mažai ir segregacijos. Vienintelis „galutinis“ rasinės degeneracijos problemos sprendimas – teršiančiųjų, pradedant apsigimusiais vokiečiais, sunaikinimas. Kad klaidintų, tai pavadino eutanazija ar žudymu iš pasigailėjimo. Ši ypatingo slaptumo programa sankcionuota paties Adolfo Hitlerio ir vykdyta prisidengiant karu. Nuo pat Reicho pradžios, dar prieš įsiveržiant į Lenkiją, dalyvauti „eutanazijos“ programoje buvo įtraukiamos akušerės bei medicinos darbuotojai: ir gydytojai, ir slaugės. Galiausiai šių profesijų darbuotojai Vokietijoje, Austrijoje, aneksuotose šalyse Reicho pasienyje – Lenkijoje ir Čekijos 135
WENDY LOWER. HITLERIO FURIJOS
teritorijoje – nužudys daugiau kaip du šimtus tūkstančių žmonių. Beveik keturi šimtai medicinos įstaigų taps žudymo operacijų – rasinio tyrimo ir selekcijos, žiaurių eksperimentų, masinės sterilizacijos, marinimo badu ir nuodijimo – stotimis. Prieš savaitę iki naciams įsiveržiant į Lenkiją, Reicho vidaus reikalų ministras pareikalavo, kad gydytojai ir akušerės pateiktų ataskaitas, kiek naujagimių ir vaikų iki trejų metų turi sunkių fizinių ir protinių sutrikimų.2 Motinos buvo spaudžiamos savo „ligotus“ vaikus perduoti vadinamosioms pediatrijos klinikoms – apdorojimo ir žudymo centrams. Kol programa išplito tiek, kad apimtų ir suaugusiuosius, šiuose centruose Vokietijoje ir Austrijoje nužudyta aštuoni tūkstančiai vaikų. „Nepagydomų“ ligų ir negalių – silpnaprotystės, kriminalinės beprotybės ir demencijos – sąvokos pasidarė dar neaiškesnės. Masinis psichikos ligonių lenkų šaudymas prasidėjo Kocborove (Vokietijoje – Konradštainas) 1939 m. rugsėjo mėn.3 1939 m. spalį įvyko precedento neturintis Ovinskos (Treskau) beprotnamio pacientų nuodijimas dujomis. Žmones nugabeno į Poznanės VII fortą, kurio kameros buvo užsandarintos moliu; eksperimentą 1939 m. gruodžio mėn. stebėjo Himmleris. SS ir mobilieji policijos daliniai išnaršė Lenkiją, o vėliau Baltijos šalis, Ukrainą, Baltarusiją ir sušaudė bei vagonėliuose dujomis nunuodijo tūkstančius beprotnamių ir ligoninių pacientų. Reiche Grafeneko ir Hadamaro beprotnamių personalas spausdino pranešimus apie mirtį ir, kaip žinome, paruošdavo urnas su paprastais pelenais ir išsiųsdavo aukų artimiesiems.4 Remiami Hitlerio, medicinos profesionalai ir techninis personalas ištobulino genocido ekspertizę, kurią taikė vykdydami didžiausias masines žudynes nuošaliose rytinėse teritorijose. 1941 m. pabaigoje–1942 m. pradžioje mokslininkai, inžinieriai, „krematoriumų kūrikai“, vairuotojai ir medicininis personalas buvo perkelti į Baltarusiją ir Lenkiją, kad stacionarius nuodijimo dujomis metodus pirmiausia išbandytų su sovietų karo belaisviais, o vėliau su žydais Belze, Sobibure ir Treblinkoje, operacijos Reinhard žudymo centruose. Žmonės tapo kroviniu, jūrų kiaulytėmis ir pelenais. Vokiečių kareivių „žudymas iš pasigailėjimo“ Rytų fronte taip pat buvo šių masinio žudymo operacijų dalis. Pasak šios ypatingo slaptumo misijos dalyvio pokario liudijimo, atrinktus „eutanazijos“ programos agentus, 136
5. Nusikaltimų vykdytojos
Dūmai, kylantys iš Hadamaro „eutanazijos centro“ krematoriumo kamino. Čia buvo naikinami psichikos ligomis sergantys piliečiai, kuriuos nacių ideologija pripažino „gyventi nevertais išlaikytiniais“.
turinčius prisiekti fiureriu neprasitarti, mobilizavo tarnybai rytuose ir perkėlė į lauko ligonines netoli Minsko, kur „palengvindavo“ vokiečių kareivių kančias.5 1941 m. gruodžio – 1942 m. sausio mėn. šiai gydytojų, slaugių ir techninio personalo komandai vadovavo SS karininkas Viktoras Backas, nacių sistemoje pasižymėjęs kaip nuodijimo dujomis ir sterilizavimo ekspertas. Informuoti to meto vokiečiai įtarė ir vėliau istorikai manė, kad medikų komandos žudė sunkiai sužeistus ir protiškai bei fiziškai neįgalius vokiečių kareivius, patyrusius pralaimėjimą per Maskvos puolimą. Viena pirmųjų apie tai užsiminė slaugė ir žudikė karjeristė Pauline Kneissler, kurią minėjau 2 skyriuje. Po karo teisme Kneissler teigė buvusi išsiųsta į Minską rūpintis sužeistaisiais, tačiau tame pačiame liudijime atskleidė faktą, kad jai nebuvo leista dirbti „paprasta“ slauge su Vokietijos Raudonuoju Kryžiumi lauko ligoninėje. Šis jos liudijimo prieštaravimas teikia patikimumo tam, ką ji 137
WENDY LOWER. HITLERIO FURIJOS
yra pareiškusi draugei, o ne teismo salėje. Būdama Rytuose, suleisdavo mirtinas injekcijas kareiviams pažeistomis smegenimis, apakusiems, sužalotiems. Jie buvo mūsiškiai, sakė draugei, turėdama omenyje vokiečius.6 Žinoma, tai pasakydama Kneissler pateisino tokius veiksmus, tvirtino tą patį, ką sakė ir apie žudymą dujomis Grafeneko pilyje, kad pacientai mirdavo be skausmo. Tai, kad vokiečių medikų komandos galėjo žudyti Reicho kareivius, buvo ir tebėra tabu, nežinome tikrai, kas vyko. Vis dėlto jei režimas žudė suaugusius paliegusius ar protiškai neįgalius vokiečius, kam pareigūnai būtų varginęsi sunkiai suluošintus ar kontūzytus vokiečių karius gabenti iš Rytų fronto į Reichą? Prisidengus karu Rytuose, šie sužeisti kareiviai būdavo įskaičiuojami į nuostolius, suteikiama jiems didvyrių mirtį – artimieji gedėdavo, bet klausimų jiems nekildavo. Šiuos veiksmus tikriausiai atlikdavo ideologiškai tvirčiausios slaugės, „rudosios“ nacių partijos slaugės.
Harthaimo „eutanazijos centrui“ priklausantis autobusas, kuris buvo naudojamas mirti pasmerktiems ligoniams pervežti.
138
5. Nusikaltimų vykdytojos
Vieno pagrindinių „eutanazijos programos“ organizatorių gydytojo išsilavinimą turinčio SS grupenfiurerio K. Brandto (stovi viduryje) teismas. 1947 m. už įvykdytus nusikaltimus jis nuteistas mirties bausme pakariant.
Pilnomis kišenėmis morfino buteliukų ir adatų jos tikrai buvo pasirengusios leisti sunkiai sužeistiems ir kontūzytiems kareiviams numirti „iš pasigailėjimo“. 1942 m. Hitlerio gydytoją dr. Karlą Brandtą, buvusį vieną iš eutanazijos programos Reiche vadovų, paaukštino į pareigas Generaliniame sveikatos ir sanitarijos komisariate. Čia jo kompetencijai priklausė prižiūrėti pacientų žudymo plėtrą (vadinamoji Brandto operacija) ligoninėse ir slaugos įstaigose, reikalingose karo tikslams. Baigiantis karui, tarp vokiečių eutanazijos aukų, iš ligoninių ir slaugos namų perkeltų į nuodijimo dujomis centrus, be kitų, buvo senelių, žmonių, sergančių nervų ligomis, sužeistų per bombardavimus, traumuotų kareivių. 139