Page 1

trapumas


Šarlotė

2007 metų gegužės pabaiga

P

irmieji septyni lūžiai radosi prieš tau ateinant į šį pasaulį. Dar keturi kaulai lūžo vos kelios minutės po gimimo, seselei tave keliant. Kiti devyni – gaivinant tave ligoninėje, kai vos nenumirei. Paskui dešimtas – gulėjai man ant kelių, ir staiga išgirdau pokštelėjimą. Vienuoliktas lūžo, kai versdamasi lovytėje rankute trinktelėjai į jos kraštą. Dvyliktas ir tryliktas buvo šlaunikaulių lūžiai; keturioliktas – blauzdikaulio; penkioliktas – kompresinis stuburo lūžis. Šešioliktą kartą kaulas lūžo, kai šokai nuo priebučio; septynioliktą – kai žaidimų aikštelėje į tave įsibėgėjęs atsitrenkė vaikas; aštuonioliktą – kai paslydai ant DVD dėžutės, gulėjusios ant kilimo. Iki šiol nežinome, kas sukėlė devynioliktą lūžį. Dvidešimtas radosi Amelijai šokinėjant ant lovos, kur tu sėdėjai; dvidešimt pirmas – kai tau į kojytę per stipriai trinktelėjo futbolo kamuolys; gydant dvidešimt antrą lūžį aš prisipirkau tiek neperšlampamų gipsavimo medžiagų, kad būtų užtekę visai ligoninei, – dabar jos sukrautos garaže. Dvidešimt trečią kartą kaulas lūžo tau miegant; dvidešimt ketvirtą ir dvidešimt penktą – kai sniege griuvai į priekį, tada nukentėjo abu dilbiai. Dvidešimt šeštas ir dvidešimt septintas lūžis buvo labai bjaurūs – per Helovino pobūvį darželyje lūžęs šeivikaulis ir blauzdikaulis kiaurai pradūrė audinius. Likimo ironija – tąsyk buvai persirengusi mumija, jos tvarsčius ir panaudojau lūžiams imobilizuoti. Dvidešimt aštuntą kartą kaulą susilaužei čiaudėdama; dvidešimt devintą ir trisdešimtą lūžo šonkauliai, kai prisispaudei prie virtuvės stalo krašto. Trisdešimt pirmas lūžo 122


klubo kaulas, jam sutvirtinti prireikė metalinės plokštelės ir šešių varžtų. Paskui jau pamečiau skaičių – iki lūžių „Disnėjaus pasaulyje“, kuriems mes davėme ne numerius, o vardus – Mikis, Donaldas ir Gufis. Po keturių mėnesių varpinis tvarstis buvo padalytas pusiau kaip geldelė. Tai yra perpjautas ir sutvirtintas pigiais gnybtais, – jie sulūžo per kelias valandas, taigi aš pakeičiau juos ryškiomis limpančiomis juostomis. Protarpiais nuimdavome viršutinę dalį, kad tu galėtum treniruotis atsisėsti, nelyginant moliuskas ant pusės geldelės, ir pamažu sustiprinti nusilpusius pilvuko ir blauzdų raumenis. Pasak daktaro Rozenblado, apatinėje geldelėje tu praleisi porą savaičių; paskui, į pabaigą, jau tik miegosi joje. Po aštuonių savaičių galėsi atsistoti vaikštynėje; dar po keturių jau pati eisi į tualetą. Vis dėlto geriausia buvo, kad galėsi vėl pradėti lankyti darželio parengiamąją klasę. Tai privati mokykla – kasdien po dvi valandas bažnyčios rūsyje. Tu buvai metais vyresnė už kitus klasės vaikus, bet tiek daug praleidai dėl savo lūžių, kad mes nusprendėme pakartoti kursą; skaitei tu kaip šeštokė, bet dėl socializacijos reikėjo būti su bendraamžiais. Draugų daug neturėjai – vaikams būdavo arba baugu tavo vežimėlio ir vaikštynės, arba, keista, jiems kėlė pavydą gipsas ir įtvarai, su kuriais atvykdavai į mokyklą. Dabar, sukdama automobilį prie bažnyčios, aš žvilgtelėjau į atgalinio vaizdo veidrodėlį. – Tai ką pirmiausia veiksi? – Eisiu prie ryžių stalo. – Panelė Keitė, kurią tu garbinai vos ne kaip patį Jėzų Kristų, buvo įrengusi milžinišką smėlio dėžę, pilną įvairiaspalvių ryžių grūdelių: vaikai juos galėjo semti ir pilstyti į įvairaus dydžio indelius. Tau patiko byrančių ryžių čežėjimas, sakei man, kad tas garsas primena lietų. – Ir į parašiutą. Tai buvo žaidimas, kai vienas vaikas bėga po raudono šilko skrituliu, o kiti laiko kraštus. – Šito tai dar teks palaukti, Viliuk, – perspėjau ir pastačiau mašiną aikštelėje. – Visko per vieną dieną neapžiosi. Iškėliau iš bagažinės vežimėlį, įsodinau tave ir nustūmiau prie nuožulnaus pakilimo, kurį mokykla įsirengė praėjusią vasarą, kai užrašėme tave. Viduje mokinukai kabinosi striukes į savo spinte123


les, mamytės vyniojo išdžiūvusius tapybos pirštais darbus, sukabintus ant drabužių kabyklos. – Jūs grįžot! – sušuko viena moteris ir nusišypsojo tau. Paskui pakėlė akis į mane. – Kelzė prieš savaitę šventė gimtadienį ir atidėjo lauktuvių maišelį Vilou. Mes būtume ją pakvietę, bet – na, šventėme Gimnastikos klube, tad pamaniau, gal jausis palikta nuošalėj. Priešingai nei dabar, kai nebuvo pakviesta? – pamaniau sau. Bet užuot ištarusi tai balsu nusišypsojau. – Labai apdairu. Mažas berniukas palietė piršteliu tavo įtvaro kraštą. – Oho, – aiktelėjo. – Kaip tu su šituo daiktu pasisioji? – Aš ir nesisioju, – atsakei tu nė nešyptelėjusi. – Jau keturi mėnesiai, Derekai, tad verčiau jau tu atsargiai, nes bet kada galiu sprogti kaip ugnikalnis. – Vilou, nėra reikalo kandžiotis, – patyliukais sudraudžiau aš. – Tai jis pradėjo... Išgirdusi mūsų atvykimo sukeltą sambrūzdį, į koridorių išėjo panelė Keitė. Pamačius tave su geldelės pavidalo įtvaru, jai prireikė akimirkos atitokti, bet greitai atgavo pusiausvyrą. – Vilou! – pasveikino ji ir priklaupė prie tavęs. – Kaip malonu tave matyti! – Ji pamojo prieiti savo padėjėjai, panelei Silvijai. – Silvija, ar galėtum pažiūrėti Vilou, kol mudvi šnektelėsim su mamyte? Nusekiau paskui ją koridoriumi pro tualetus su neįmanomai žemais unitazais į patalpą, kuri prireikus virsdavo muzikos arba sporto sale. – Šarlote, – tarė Keitė, – aš tikriausiai ne taip jus supratau. Kai paskambinot pranešti, kad Vilou pradės lankytis, aš pamaniau, kad tas įtvaras jai jau nuimtas! – Na, netrukus bus nuimtas. Tai daroma po truputį. – Nusišypsojau jai. – Mergaitė taip nekantravo grįžti čia. – Man atrodo, jūs skubinat reikalus... – Viskas bus gerai, tikrai. Jai reikia veiklos. Net jeigu po kelių savaičių gerai praleisto laiko ji vėl ką susilaužys, kūneliui tai bus buvę naudingiau negu sėdėti namie. Ir jums nereikia jaudintis 124


labiau negu paprastai, kad vaikai ją užgaus. Mes su ja einam imtynių. Mes ją kutenam. – Taip, bet visa tai jūs darote namie, – pabrėžė mokytoja. – Mokyklos aplinkoje... na, rizikingiau. Žingtelėjau atgal supratusi jos aiškią kaip dieną mintį: kai Vilou mūsų teritorijoje, mes už ją atsakome. Nors „Amerikos neįgaliųjų akte“ teigiama kitaip, nebaigtinės osteogenezės interneto forumuose man nuolat tekdavo skaityti apie privačias mokyklas, kurios maloniai siūlo gyjantį vaiką laikyti namie, neva paties vaiko labui, bet labiau dėl to, kad kyla draudimo įmokos. Tada atsiduri aklavietėje: turi aiškų pagrindą teistis dėl diskriminacijos, bet kai pateiksi ieškinį, gali lažintis – net jei laimėsi bylą, su grįžusia dukra bus elgiamasi kitaip. – Kam rizikingiau? – Pajutau, kad kaista veidai. – Aš sumokėjau, kad mano duktė būtų čia. Keite, jūs puikiai žinote: negalit man sakyti, kad ji nėra čia laukiama. – Aš mielai grąžinsiu jums pinigus už praleistus mėnesius. Ir niekuomet nepasakyčiau, kad Vilou čia nėra laukiama, – mes ją mylim ir jos pasiilgom. Tiesiog norime užsitikrinti, kad ji būtų saugi. – Keitė papurtė galvą. – Pažvelkit į reikalą mūsų akimis. Kitais metais, kai lankys darželį, Vilou turės nuolatinį pagalbininką, socialinį darbuotoją. Čia mes neturime tokių sąlygų. – Tada aš būsiu jos pagalbininkė. Pabūsiu su ja. Tik leiskite jai... – mano balsas užlūžo it šakelė. – Leiskit jai jaustis normaliai. Keitė pažvelgė man į akis. – Jūs manote, ji jausis normali, kai bus vienintelis vaikas klasėje su mama? Netekusi amo – visa kunkuliuojanti – nudrožiau koridoriumi prie Silvijos, vis dar lūkuriuojančios su Vilou, kuri išdidžiai demonstravo atsisegančius įtvaro lipdukus. – Turime važiuoti, – pasakiau rydama ašaras. – Bet aš noriu pažaisti prie ryžių stalo... – Žinai ką? – pasiūlė Keitė. – Panelė Silvija pripils tau maišiuką, ir galėsi parsivežti namo! Ačiū, kad atvažiavai aplankyti draugų, Vilou. Tu sutrikusi atsisukai į mane. 125


– Mamyte! Kodėl man negalima pasilikti? – Apie tai pasikalbėsim vėliau. Panelė Silvija grįžo su užsegamu maišeliu, pilnu violetinių ryžių. – Štai, burbuliuk. – Pasakykite man štai ką, – tariau žiūrėdama tai į vieną, tai į kitą mokytoją. – Ko vertas gyvenimas, jeigu netenka jo gyventi? Išstūmiau tavo vežimėlį iš mokyklos, vis dar taip įtūžusi, kad valandėlę užtruko, kol suvokiau: tu mirtinai tyli. Kai pasiekėme mašiną, tavo akys buvo sklidinos ašarų. – Viskas gerai, mamyte, – tarei su tokia rezignacija, kokios joks penkiametis vaikas neturėtų patirti. – Man vis tiek nesinorėjo pasilikti. Tai buvo melas; žinojau, kaip nekantrauji susitikti su draugais. – Žinai, kai vandeny guli akmuo, vanduo teka aplinkui, lyg jo visai nebūtų. Tai šitaip elgėsi vaikai, kai tu nuėjai kalbėtis su panele Keite. Kaipgi tos mokytojos – ar tie vaikai – nesupranta, kokia tu pažeidžiama? Pabučiavau tave į kaktą. – Mudvi taip smagiai praleisim šią popietę, – pažadėjau, – kad nė neprisiminsi, kas atsitiko. – Pasilenkiau iškelti tavęs iš vežimėlio, vienas lipdukas atsisegė. – Perkūnas, – sumurmėjau, o kai permečiau tavo svorį ant vieno klubo norėdama užsegti, tu išmetei ryžių maišelį. – Ryžiai! – šūktelėjai ir instinktyviai persisukai mano rankose. Kaip tik tą akimirką aš išgirdau trakštelint – kaip lūžtanti šaka, kaip kandamas rudeninis obuolys. – Vilou! – pašaukiau, bet jau supratau: tavo akių obuoliai blykstelėjo melsvu žaibu, ir man ant rankų tu panirai į tą mieguistą transą, apimantį po itin bjauraus lūžio. Kol įtaisiau ant galinės sėdynės, tavo akys beveik užsimerkė. – Mažiuk, pasakyk, kur tau skauda? – meldžiau, bet tu neatsiliepei. Pradėjusi nuo riešo švelniai čiuopiau tavo ranką, bandydama aptikti sopamą vietą. Vos paliečiau atsikišusią mentę, tu sudejavai. Bet rankos kaulai buvo lūžę ir anksčiau, šį kartą kaulas nestirkso pro odą ir nepersisukęs devyniasdešimties laipsnių kampu, nėra 126


nė kitokių aiškių požymių, rodančių sunkų lūžį, nuo kurio tu nugrimzti į tokį stuporą. Gal kaulas pradūrė kokį organą? Būčiau galėjusi grįžti į mokyklą ir paprašyti paskambinti 911, bet greitosios pagalbos medikai išmano ne ką daugiau už mane. Todėl pasirausiau bagažinėje, radau seną žurnalą People. Uždėjau jį kaip įtvarą, apvyniojau tau žastą pleistru. Sukalbėjau maldelę, kad nereikėtų gipsuoti – nuo gipso mažėja kaulų tankis, ir kiekviena vieta, kur baigiasi gipsas, – tai būsimo lūžio vieta. Dažniausiai tau pavykdavo išsisukti su Wee Walker batu, Aircast ar kitokiu įtvaru – išskyrus klubo, stuburo slankstelių ir šlaunikaulių lūžius. Atsitikus šioms nelaimėms tu nuščiūdavai ir sustingdavai kaip dabar. Po tokių lūžių lėkdavau tiesiai į traumatologijos priėmimo skyrių – bijodavau tvarstyti pati viena. Prie ligoninės sustojau neįgaliesiems skirtoje vietoje ir nunešiau tave į pagalbos skubumo nustatymo punktą. – Duktė serga nebaigtine osteogeneze, – pasakiau slaugytojai. – Ji susilaužė ranką. Moteris papūtė lūpas. – Gal jūs verčiau iš pradžių mediciną pabaikit, o paskui diagnozuokit? – Trude, kas nors negerai? – Staiga priešais mus išdygo daktarėlis, iš pažiūros dar per jaunas skustis, ir įsmeigė žvilgsnį į tave. – Ar aš gerai nugirdau – NO? – Taip, – atsakiau, – man atrodo, bus žastikaulis. – Aš pasirūpinsiu ja, – pasakė gydytojas. – Mano pavardė daktaras Djuvitas. Gal pasodinkit ją į vežimėlį... – Mums gerai ir taip, – patikinau aš ir kilstelėjau tave patogiau ant rankų. Pakeliui į rentgeno kabinetą nupasakojau jam tavo ligos istoriją. Jis tik kartą mane sustabdė – kol prišnekino technologę greit užleisti kabinetą. – Gerai, – tarė gydytojas ir palinko virš tavęs ant rentgeno stalo, delną dėdamas ant žasto. – Aš tik mažumytę ją truktelėsiu. – Ne, – paprieštaravau ir žengiau žingsnį į priekį. – Juk galite aparatą pritraukti, tiesa? – Na, – sumišo daktaras, – paprastai jo nestumdom. – Bet apskritai galite, ar ne? 127


Jis vėl pasižiūrėjo į mane, o tada ėmė reguliuoti aparatą, tavo krūtinės ląstą užklojo sunkia švino liemene. Pasitraukiau į kitą kabineto galą, kad jis galėtų padaryti nuotrauką. – Šaunuolė, Vilou. O dabar dar vieną dilbio, – pasakė daktaras. – Nereikia, – ėmiau prieštarauti. Gydytojas suirzęs pakėlė galvą. – Kad ir kaip jus gerbčiau, ponia O’Kyf, vis dėlto turiu dirbti savo darbą. Bet ir aš dirbau savąjį. Kai tau lūždavo kaulai, stengdavausi riboti rentgeno nuotraukų skaičių; kartais prašydavau visai jų nedaryti, jeigu nuo to gydymas nesikeis. – Mes jau žinome, kad jai lūžo kaulas, – ginčijausi. – Ar manot, kad jis pasislinko? Išgirdus kalbant jo paties kalba, daktarėlio akys išsiplėtė. – Nemanau. – Tai ir nebūtina šviesti dilbio kaulų, tiesa? – Na, – tarė gydytojas, – nelygu atvejis. – O jūs bent įsivaizduojat, kiek rentgeno nuotraukų bus padaryta mano dukteriai per visą gyvenimą? – paklausiau. Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Jūsų viršus. Tikrai dilbio nuotrauka nebūtina. Laukiant, kol išryškins nuotraukas, tryniau tau nugarytę. Pamažu tu grįžai iš kažkur, kur nusikeldavai kaskart, kai kas lūždavo. Ėmei muistytis, verkšlenti. Pradėjai drebėti, o nuo to tau tik dar labiau skaudėjo. Iškišau galvą iš kambario paklausti technologės, ar neturi antklodės tau įsupti, ir pamačiau su nuotrauka ateinantį daktarą Djuvitą. – Vilou šalta, – pasiskundžiau, ir vos įžengęs į kambarį jis greit nusivilko baltą švarką ir apgaubė juo tau petukus. – Gera naujiena, – tarė, – kad kitas Vilou lūžis gražiai gyja. – Koks kitas lūžis? Pati nesuvokiau, kad paklausiau balsu, kol daktaras neparodė vietos tavo žaste. Buvo sunku įžiūrėti – dėl kolageno trūkumo tavo kaulai atrodydavo balkšvi, – bet tikrai buvo matyti sukietėjimas, bylojantis apie gyjantį skilimą. 128


Mane nuvėrė kaltės jausmas. Kada tu susižeidei ir kaip aš sugebėjau nepastebėti? – Atrodo, maždaug dviejų savaičių senumo, – garsiai mąstė daktaras Djuvitas, ir nei iš šio, nei iš to aš prisiminiau: vieną sykį vidury nakties nešdama tave į tualetą vos neišmečiau. Nors tvirtinai nesusižeidusi, melavai nenorėdama manęs nervinti. – Su nuostaba pranešu, Vilou, kad tu susilaužei kaulą, žmogaus kūne sunkiausiai lūžtantį – mentę. – Antrame paveiksle apšviestoje lentoje jis parodė skilimą, aiškiai vingiuojantį iš viršaus į apačią per mentikaulį. – Jis taip sukiojasi, kad retai kada skyla nuo suspaudimo. – Tai ką darysime? – Ką gi, mergaitė jau ir taip su varpiniu tvarsčiu... jeigu nenorim paversti jos mumija, turbūt geriausia išeitis bus paraištė. Keletą dienų paskaudės – bet alternatyva būtų žiauri, lyg kokia bausmė. – Jis pritvarstė tavo ranką prie liemens, it sužeisto paukštelio sparną. – Per daug suveržiau? Tu pakėlei galvą ir pasižiūrėjai į jį. – Vieną kartą buvau susilaužiusi raktikaulį. Tada labiau skaudėjo. O ar žinojote, kad clavicula – tai „raktelis“? Ne tik dėl to, kad panašiai atrodo, bet ir kad jungia kitus krūtinės kaulus? Daktarui Djuvitui atvipo žandikaulis. – Ar tu antras Dugis Hauzeris, vunderkindas? – Ji daug skaito, – šypsodamasi paaiškinau. – Scapula, sternum ir xiphoid, – pridūrei tu. – Moku juos visus užrašyti. – Blyn, – tyliai ištarė daktaras ir nuraudo. – Norėjau pasakyti, kaip blynus kepi. – Jo akys viršum tavo galvutės sutiko mano žvilgsnį. – Ji pirma mano matyta NO pacientė. Turėtų būti savotiška. – Taip, – sutikau, – savotiška. – Nagi, Vilou, jeigu nori ateiti čia dirbti rezidente, rasi baltą chalatą su savo vardu. – Jis linktelėjo man. – O jeigu jums kada prireiktų su kuo pasikalbėti... – Iš vidinės švarko kišenės jis ištraukė vizitinę kortelę. Sumišusi įsibrukau ją į užpakalinę džinsų kišenę. Čia tikriausiai ne gera valia, o veikiau rūpestis dėl Vilou saugumo – gydyto129


jas akivaizdžiai matė mano nekompetentingumo įrodymą – aure juodu ant balto du lūžiai. Apsimečiau kažko ieškanti ir ėmiau raustis po rankinę, bet iš tikrųjų tik laukiau, kad jis išeitų. Girdėjau, kaip jis pasiūlė tau ledinuką, atsisveikino. Kaip galėjau tvirtinti žinanti, kas tau geriausia, ko tu nusipelnai, jei bet kurią akimirką galiu gauti smūgį žemiau juostos – sužinoti, kad anaiptol neapsaugojau tavęs taip kaip turėčiau? Ar tą ieškinį ketinu teikti dėl tavęs, ar kad išpirkčiau kaltę už viską, ką iki šiol padariau bloga? Pavyzdžiui, norėjau kūdikio. Kas mėnesį supratusi, kad mudu su Šonu ir vėl nepradėjom vaikelio, išsirengdavau nuoga ir atsistodavau duše, vanduo plūsdavo veidu, ir melsdavau Dievą – melsdavau, kad pastočiau, kad ir kas būtų. Užsikėliau tave ant kairio klubo – nes susilaužei dešinį petuką – ir išėjau iš apžiūros kambario. Daktaro kortelė, regėjos, pradegins kišenėje skylę. Buvau tokia paklaikusi, kad išeidama vos nepartrenkiau mergaitės, įeinančios pro ligoninės duris. – Ak, atleisk, zuikeli, – atsiprašiau ir pasitraukiau atatupsta. Ji buvo daugmaž tavo vienmetė, ėjo įsikibusi mamai į ranką. Segėjo rausvą pūstą balerinos sijonėlį, avėjo aulinukais su varlytėmis ties kojų pirštais. Jos galvytė buvo visiškai plika. Tu pasielgei taip, kaip dažnai kiti, – įsispoksojai, nors pati baisiausiai to nekęsdavai. Mergytė lygiai taip pat spoksojo nenuleisdama akių. Tu labai anksti supratai, kad nepažįstami žmonės dažnai spokso į mergaitę neįgaliojo vežimėlyje. Išmokiau tave nusišypsoti jiems, pasakyti labas, kad susiprastų, jog ir tu žmogus, o ne kokia gamtos keistenybė. Amelija buvo tavo uoliausia gynėja – jei pamatydavo vaiką į tave vėpsant, prieidavo ir pasakydavo: štai kas bus, jeigu nesitvarkysi kambario arba nevalgysi daržovių. Porą kartų privedė vaiką iki ašarų, o aš beveik jos nebariau, nes tu ėmei šypsotis ir atsitiesei vežimėlyje, užuot stengusis pasidaryti nematoma. Bet čia kitas reikalas; čia toks tokį pažino. Spustelėjau tave per juosmenį. – Vilou, – sudraudžiau. 130


Mergaitės mama pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mane. Nors nė viena nepravėrėme burnos, apsikeitėme tūkstančiais neišsakytų žodžių. Ji linktelėjo, linktelėjau ir aš. Mudvi išėjom iš ligoninės į vėlyvo pavasario dieną, kvepiančią cinamonu ir asfaltu. Tu prisimerkei, pamėginai pakelti ranką – prisidengti akis, ir prisiminei, kad ji tvirtai pririšta prie kūnelio. – Mamyte, kodėl ta mergaitė taip atrodė? – paklausei. – Ji serga, taip atsitinka nuo vaistų. Tu apmąstei ką išgirdusi. – Kaip man pasisekė... aš nuo savo vaistų neplinku. Paprastai saugodavausi verkti prie tavęs, bet šįkart nesusilaikiau. Štai tau lūžusios trys iš keturių galūnių. Baigia gyti lūžis, apie kurį aš nė nenutuokiau. Štai tokia tu, ir taškas. – Taip, mums pasisekė, – pritariau. Tu palietei delniuku man skruostą. – Viskas gerai, mamyt. – Ir lygiai kaip aš tau priimamajame patrynei man nugarą, lygiai tą pačią vietą, kur tavo lūžis.

Trapumas  

Knygos Trapumas ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you