Pirmas sk y r i u s Endis Kai vėl grįžau pas draugę Emiliją į bažnyčią, iš karto pamačiau tą gražiąją mergaitę. Ji man nusišypsojo ir šūktelėjo „sveikas“ dar tada, kai buvome jaunimo centre, ir paskui aš visą laiką jos dairiausi. Kažkas išstumdė ilgus suolus į pakraščius, kad vaikai galėtų šokti, ir dabar ta mergaitė vikriai sukosi bažnyčios vidury su mano draugu Kitu, kuris šokių aikštelėje raitosi it vijurkas. Spoksojau į mergaitę taip, lyg aplink daugiau nieko nebūtų, ne atplėšiau nuo jos akių net ir tada, kai prie manęs priėjo Emilija ir paklausė: – Kur tu buvai? Juk čia uždaras vakarėlis. Nevalia niekur išeiti. Pamačiau, kad jos šviesūs antakiai suraukti, lyg jai kaktoje būtų pažymėta varnelė. Aišku – ji pyksta. Parodžiau tą mergaitę ir paklausiau: – Kas ji? – Iš kur man žinoti? – atšovė Emilija ir pasitaisė ant no sies galo nusmukusius akinius. – Aš juk nepažįstu čia visų iki vieno.
12
Prieš audrą
Gražuolė segėjo trumpą pūstą sijonėlį. Jos ilgos kojos lengvai trypčiojo, o šviesūs plaukai buvo sušukuoti kaip afrikiečių mer gaičių, tik niekaip negalėjau prisiminti šukuosenos pavadinimo. Per visą galvą daug tokių plonų supintų kasyčių. Praėjau pro grupelę vaikų, susėdusių ant grindų ir lošiančių kortomis, ir patraukiau tiesiai prie tos mergaitės. Sustojau per keturias pėdas nuo jos, nes mama mokė, kad toks atstumas tin kamiausias kalbėtis su žmogumi. Anksčiau prieidavau per arti, todėl žmonės nesmagiai pasijusdavo. Mama sako, kad žmogui reikalinga asmeninė erdvė. Bet net ir stovėdamas tolėliau aš mačiau ilgas mergaitės blakstienas. Man jos priminė paukštuko plunksnas. Sykį regėjau paukščio jauniklį iš arti. Jis iškrito iš liz do mūsų sode ir Megei teko lipti kopėčiomis medin, įkelti jį atgal į lizdą. Norėjau ištiesti ranką ir paliesti tas plunksniškas mergai tės blakstienas, bet žinojau, kad taip elgtis nedera. Staiga Kitas liovėsi šokęs su ja ir pažvelgė tiesiai į mane. – Ko nori, turčių vaike? – piktai paklausė. Aš žiūrėjau į mergaitę. Iš po plunksninių blakstienų žvelgė mėlynos akys. Pajutau, kaip galvoje susikaupė žodžiai, nuslinko į gerklę, o kai jau ten atsidūrė, nebeįstengiau jų sustabdyti ir leptelėjau: – Aš myliu tave. Ji išpūtė akis, rausvos lūpos sudėjo gražią O raidę. Ėmė juok tis. Aš irgi nusijuokiau. Kartais žmonės juokiasi iš manęs, o kar tais juokiasi kartu su manimi, ir dabar aš vyliausi, kad mergaitė juokiasi kartu su manimi. Ji nieko neatsakė, o Kitas įsirėmė rankomis į šonus ir rėžė: – Susirask mylėt ką nors kitą, turčių vaike. Stebėjausi, kodėl jis mane vadina turčių vaiku, o ne tiesiog Endžiu. Papurčiau galvą ir atšoviau: – Man patinka ji. Kitas žengė žingsnį ir atsistojo tarp manęs ir mergaitės. Jis
D iane C hambe r l a i n
13
buvo taip arti, kad pasijutau nesmagiai, kaip ir minėjo mama. Turėjau pakelti galvą, kad pažvelgčiau jam į veidą, ir nuo to man suskaudo kaklą. – Ar nesi girdėjęs apie asmeninę erdvę? – paklausiau jo. – Klausyk, – iškošė jis, – jai šešiolika, o tau vos keturiolika. – Penkiolika, – atkirtau. – Tik aš pagal metus neaukštas. – Ko tada elgiesi kaip keturiolikmetis? Jis ėmė juoktis, o jo dantys priminė du didelius baltus gaba lėlius kramtomosios gumos, kurią taip mėgsta Megė. Aš gumos nemėgstu, nuo jos man degina liežuvį. – Nekibk prie jo, – tarė gražioji mergaitė. – Nekreipk dėme sio ir jis nueis šalin. – Ar tau nebaisu, kai jis taip spokso į tave? – paklausė jos Kitas. Mergaitė kilstelėjo ranką ir mostelėjo ja lyg lazdele, kviesda ma paskui save Kitą. Tada atsisukusi į mane tarė: – Tu verčiau eik šalin, gerai? Kitaip tau klius. Nuo ko man gali kliūti? Aš juk ne kokioj pavojingoj vietoj ir nieko blogo niekam nedarau. Nelaipioju per akmenis, nors labai norėčiau, – bet mama neleidžia. – Kuo tu vardu? – paklausiau jos. – Drožk namo į savo gražųjį dvarą prie vandens, – paragino Kitas. – Jeigu pasakysiu vardą, atstosi nuo mūsų? – paklausė mergaitė. – Atstosiu, – pasakiau jai, nes man patiko, kad griebėmės derybų. – Aš esu Laila, – prisistatė ji. Laila. Negirdėtas vardas. Bet man patiko. – Gražus vardas, – tariau jai. – O aš Endis. – Malonu susipažinti, Endi, – tarė ji. – Dabar jau žinai mano vardą, tad gali sau keliauti. Linktelėjau, nes turėjau laikytis susitarimo.
14
Prieš audrą
– Lik sveika, – pasakiau ir jau sukausi eiti. – Dvokla, – tyliai burbtelėjo Kitas, bet aš vis tiek išgirdau, nes turiu gerą klausą. Šitas žodis mane užvedė akimirksniu. Atsigręžiau ir paleidau į darbą kumščius. Smogiau jam į pil vą, smakrą, jis manęs turbūt irgi nepagailėjo, nes vėliau aptikau daugybę sumušimų ir nuobrozdų, tačiau tuo metu nieko nejau čiau. Vanojau jį kumščiais žemai nuleidęs galvą it įnirtęs bulius, užmiršęs netgi tai, kad esu tik penkių pėdų ūgio, o jis už mane gerokai aukštesnis. Jau kai aš supykstu, laikykitės. Susirinkusieji šaukė, plojo rankomis ir vis ragino duoti, tačiau mano galvoje aidėjo tik vientisas triukšmas. Atskirų žodžių negirdėjau, o tik nepaliaujamą spengimą ausyse: bzzzzzz. Ir kuo smarkiau aš ko viausi, tuo tas spengimas darėsi garsesnis. Kūliau jį tol, kol kažkas sugriebė ir užlaužė rankas man už nu garos. Akiniuotas vyras čiupo Kitą ir mus išskyrė. Tada puoliau spardytis, norėdamas jam pataikyti, nes mūsų kova dar nesibaigė. – Na ir šiknius! – ištrūkęs iš akiniuočio gniaužtų sušuko Ki tas, bet prie manęs jau nebesiartino. Jo veidas buvo raudonas, it nusvilęs saulėje. – Galėtum ir susiprasti, – drėbtelėjo mane laikąs žmogus. – Turėtum. Dabar nešdinkis iš čia. – Kodėl aš? – riktelėjo Kitas ir dūrė smakru į mane. – Jis pir mas pradėjo! Bet jam kažkodėl visi atleidžia. Žmogus tyliai sušnibždėjo man į ausį: – Jeigu paleisiu, ar pažadi elgtis padoriai? Aš linktelėjau ir susigriebiau, kad verkiu, o visi spokso į mane, – visi, išskyrus Kitą, Lailą ir tą akiniuotį, nes visi trys nu sisukę ėjo tolyn į bažnyčios gilumą. Žmogus paleido mano ran kas ir ištraukęs iš kišenės padavė baltą skepetaitę. Nusišluosčiau ašaras. Vyliausi, kad Laila nepamatė manęs verkiančio. Dabar tas žmogus stovėjo priešais mane, ir aš pamačiau, kad jis senas, jo žili plaukai surišti į uodegytę. Uždėjęs rankas man ant pečių nužvelgė nuo galvos iki kojų tarsi kokį daiktą parduotuvėje ir paklausė:
D iane C hambe r l a i n
15
– Kaip jautiesi, Endi? Viskas gerai? Nesumojau, iš kur jis žino mano vardą, bet vis tiek link telėjau. – Tu eik pas Emiliją, o Kitą palik suaugusiesiems. – Jis atgrę žė mane į Emiliją ir kelis žingsnius palydėjo link jos, uždėjęs ran ką man ant nugaros. – Mes patys juo pasirūpinsime, gerai? – Ir atitraukė ranką. Pasakiau jam „gerai“ ir nuėjau prie Emilijos, stovinčios šalia krikštijimo indo. – Jau maniau, užplumpinsi jį negyvai, – tarė ji. Mudu su Emilija du kartus per savaitę lankom tas pačias skai tymo ir matematikos pamokas. Pažįstu ją bemaž visą gyvenimą, ji geriausia mano draugė. Žmonės kalba, kad ji juokingai atro do, nes turi labai šviesius plaukus ir viena jos akis žiūri kažkur į šoną. Dar jos viršutinėj lūpoj yra didžiulis randas po operacijos, kurią jai atliko kūdikystėje, bet man ji visai graži. Mama sako, kad aš žvelgiu į pasaulį meilės kupinomis akimis. Be mamos ir Megės, dar labai myliu Emiliją. Bet ji man ne panelė. Tikrai ne. – Ką tau sakė ta mergaitė? – paklausė Emilija. Dar kartą brūkštelėjau skepeta per akis. Man nesvarbu, tegu Emilija mato, kad verkiu. Jau daugybę kartų regėjo mane ašaro jantį. Įsikišau skepetą į kišenę ir pastebėjau, kad ji apsivilkusi rau donus marškinėlius blogąja puse į viršų. Ji dažnai vilki išvirkščius drabužius, nes nemėgsta, kai siūlės priglunda prie kūno, todėl jai taip geriau. Dar ji labai nemėgsta, kai žmonės prie jos liečiasi. Mūsų mokytoja niekada jos neliečia, bet kartą pavaduojanti mo kytoja uždėjo ranką Emilijai ant peties, ir ši tiesiog pasiuto. Taip užsiraudojo, kad net apsivėmė čia pat, ant suolo. – Marškinėlius apsivilkai išvirkščiai, – tariau. – Žinau. Ką kalbėjai su ta mergaite? – Sužinojau, kad jos vardas Laila. – Pažvelgiau į tą pusę, kur Laila stovėjo ir kalbėjosi su akiniuotu vyriškiu. Kito šalia jos ne buvo ir aš užsižiūrėjau į ją. Nuo tokio spoksojimo mano kūną
16
Prieš audrą
nutvilkė keistas jausmas. Pasijutau kaip tada, kai sirgau gripu, turėjau gerti vaistus ir neramiai miegodavau naktimis. Atrodė, lyg mano kūnu ropoja vabalai. Mama tikino, kad tai neįmanoma, bet aš vis tiek taip jaučiausi. – Daugiau ji nieko nesakė? – nesiliovė klausinėjusi Emilija. Man nespėjus išsižioti, ausis pasiekė stiprus, sodrus, riau mojantis garsas, lyg dundėtų griaustinis. Visi kas gyvas sustingo, tarsi po komandos „Nė iš vietos!“ Pamaniau, kad atūžia cunamis, juk esam prie paplūdimio. Cunamių aš labai bijau. Mačiau vie ną per televiziją. Bangos ryte rijo žmones. Kartais aš ilgai žiūriu pro savo kambario langą į sąsiaurį laukdamas, kada atūš didžioji banga ir mane praris. Norėjau bėgti iš bažnyčios laukan, bet nie kas nesijudino iš vietos. Tarsi įvykus stebuklui, staiga sušvito visi bažnyčios langų vi tražai. Pamačiau Mariją su kūdikėliu Jėzumi ant rankų, angelus ir vyriškį pusplike galva su ilgu drabužiu ir paukščiu ant delno. Visų viduje esančių žmonių veiduose suspindo vitražų spalvos, o Emilijos plaukai sublizgo visomis vaivorykštės varsomis. – Gaisras! – kažkas garsiai suriko kitame bažnyčios gale, ir tada vienas po kito pasipylė šauksmai: „Degam! Degam!“ Visi ėmė klykti ir leidosi bėgti pro mane ir Emiliją, stumdydami mus į šonus. Aš nemačiau ugnies, todėl mudu stovėjome kliudomi iš visų pusių ir laukėme, kada kuris nors iš suaugusiųjų pasakys, ką turime daryti. Dabar jau aiškiai supratau, kad prasidėjo tikrai ne cunamis. Man palengvėjo, nors kažkas stipriai niuktelėjo alkūne į šoną, o dar kitas skaudžiai užmynė ant kojos. Emilija pasitraukė prie sienos, kad bėgantieji pro šalį jos nepaliestų. Pažvelgiau į tą pusę, kur ką tik stovėjo Laila ir kalbėjosi su tuo vyru, bet jos ten jau nebebuvo. – Durys dega! – kažkas garsiai suriko. Pažiūrėjau į Emiliją ir paklausiau: – Kur tavo mama? – Teko šaukti, nes ūžė baisus triukšmas.
D iane C hambe r l a i n
17
Emilijos mama – viena vakarėlio prižiūrėtojų, dėl to ir buvau išleistas čia dalyvauti. – Nežinau, – atsakė Emilija kramtydama piršto nagą, kaip visada daro smarkiai susijaudinusi. – Nekramtyk nagų, – subariau ir patraukiau jos ranką nuo veido. Sveikąja akimi ji piktai dėbtelėjo į mane. Staiga užuodžiau liepsnos kvapą. Spragsėjo lyg per Laužų šventę. Emilija parodė ranka į lubas, kur palei sijas, it kokie pagražinimai, jau ritosi dūmų kamuoliai. – Reikia slėptis! – sušuko ji. Papurčiau galvą. Mama mokė, kad nuo gaisro slėptis negali ma. Nuo ugnies reikia bėgti. Namie po lova turiu priešgaisrines virvines kopėtėles, kurias galima išmesti pro langą ir nulipti jomis žemyn, bet čia, bažnyčioje, nesimatė jokių priešgaisrinių kopėčių. Dabar viskas vyko labai greitai. Keli berniukai čiupo ilgą bažnyčios suolą ir, suskaičiavę viens, du, trys, metėsi su juo prie didžiulio lango, ant kurio puikavosi tas pusplikis vyriškis. Suo las trenkėsi į vitražą, langas pažiro į tūkstančius šukelių, ir tada aš pamačiau ugnį. Tokios didelės liepsnos gyvenime dar nebu vau regėjęs. Ji lyg kokia pabaisa įsiveržė pro langą ir akimirksniu prarijo berniukus su suolu. Vaikai su liepsnojančiais drabužiais ėmė klykti ir blaškytis po bažnyčią. Aš surikau jiems iš visų, kiek tik turėjau, jėgų: – Sustokit! Griūkit! Voliokitės! Emilija su nuostaba pažvelgė į mane išgirdusi, ką liepiau ber niukams daryti. Nemaniau, kad jie girdėjo mano liepimą, bet keli iš jų tikrai liovėsi blaškęsi, sustojo, griuvo ant grindų ir ėmė voliotis, tad tikriausiai išgirdo. Vaikų rūbai smilko, o bažnyčioje prisitvenkė tiek dūmų, kad jau nebesimatė altoriaus. Emilija pradėjo kosėti ir dusti. – Mama! – sušuko ji gargaliuodama. Aš irgi pradėjau kosėti ir supratau, kad mudu su Emilija patekom į bėdą. Jos mamos niekur nesimatė, o čia esantys suau
18
Prieš audrą
gusieji kartu su vaikais klykė iš visų plaučių. Aš įnirtingai galvo jau, mąsčiau, svarsčiau. Mama mokė, kad nelaimės atveju reikia galvoti. Tai pirmasis mane užgriuvęs nelaimės atvejis. Staiga Emilija čiupo man už rankos ir sušuko: – Reikia kur nors pasislėpti! – Matyt, kaip reikiant išsigandusi, nes niekada anksčiau manęs neliesdavo. Žinojau, kad slėptis negalima, bet bažnyčios grindimis jau šliaužė liepsnos, ugnies liežuviai vis sparčiau artinosi prie mūsų. – Mąstyk! – sušukau pogarsiai, nors kalbėjau pats su savimi. Paskui padaužiau kumščiu sau į smilkinį. – Nagi, smegenėlės, mąstykit, po galais! Emilija veidu prisiplojo man prie peties ir ėmė inkšti it šunytis, o prieš mus iškilo liepsnos kaip auksinių medžių miškas.
Antras sk y r i u s Megė Mano tėtį nužudė banginis. Per daug niekam nepasakoju, kaip jis mirė, nes žmonės pamanytų, kad išsigalvoju. Tada man tektų aiškinti visas smulk menas ir žiūrėti, kaip išsiplečia klausytojų akys ir pašiurpsta oda. Jie imtų kalbėti apie Achavą ir Joną, o aš pamatyčiau, kad tėčio mirties aplinkybės jiems tolygu pramogai. Kai buvau maža, jis man buvo visas pasaulis – mano geriausias draugas ir gynėjas. Tiesiog nuostabus. Jis dirbo pastorium, pats pastatė koplytėlę savo nedidelei bendruomenei. Kai žmonės pradeda daryti iš jo didvyrį, tokį, kurį paskui aptarinėja su draugais ar artimaisiais valgydami picą ar ledus, aš atsistoju ir išeinu. Tad daug paprasčiau iš viso apie jį nekalbėti. Jeigu kas paklausia, kaip mirė mano tėtis, atsakau – „širdis“. Iš dalies tai tiesa. Tą vakarą, kai Endis išėjo į uždarą vakarėlį su nakvyne, aš jaučiau, kad turiu pasimatyti su tėčiu – ar bent jau pamėginti pa simatyti. Ne visada man tai pavyksta. Iš trijų ar keturių dešimčių bandymų užmegzti su juo ryšį pavyko gal tik tris kartus. Dėl to šie susitikimai man tik dar brangesni. Niekada nesiliausiu to daryti.
20
Prieš audrą
Paskambinusi įspėjau mamą, kad vakarėlis su nakvyne iš Drurio memorialo jaunimo centro perkeliamas į bažnyčios pas tatą, – kad ji žinotų, iš kur rytą pasiimti Endį. Ir dar pasakiau, kad važiuoju mokytis pas Amberę Doneli, bet tai buvo visiškas melas. Jau keletą mėnesių nebendrauju su Ambere, nors susitin kame kai kuriose pamokose. Draugauti su ja, vadinasi, klausy tis nepaliaujamų kalbų apie jos vaikiną Trevisą Hardį. „Mudu su Trevisu tą“, „Mudu su Trevisu aną“. Man nuo to norėdavosi rėkti. Amberė kaip ir aš mokosi pažangesniųjų grupėje, tačiau iš jos raštingumo to nepasakytum. Be to, ji labai maivosi, rūpinasi išvaizda ir kruopščiai renkasi draugus. Visa tai aš pastebėjau tik šiemet. Taigi, užuot važiavusi pas Amberę, patraukiau į šiauriausią salos dalį, kuri kovo pabaigoje šiokiadienio vakarą atrodo kaip užmirštas pasaulio kraštas. Važiuodama keturiolika mylių prasi lenkiau tik su dviem automobiliais, abu traukė pietų kryptimi, ir mačiau vos kelis namus su šviečiančiais langais. Mėnulio pilnatis skleidė tokią ryškią šviesą, kad priešais mane ant kelio krito keis tai baugūs krūmų ir pašto dėžučių šešėliai. Man vis vaidenosi, kad į kelią išbėga šuo ar elnias, ir be reikalo puldavau stabdyti. Gerokai palengvėjo, kai priekyje ant pakrantės pamačiau išsiri kiavusius nedidelius namukus. Šitas salos kraštas nuolat siaubiamas audrų, tad Naujosios Upės įlankėlės kelyje prie vandens it bangolaužiai suręsti šeši na mukai visi iki vieno bus nugriauti. Tarp jų ir pagrindinės gatvės rikiuojasi dar viena eilė namų, laukiančių savo valandos tapti bangolaužiais. Aš jau seniai to tikiuosi. Kai man suėjo penkeri, praūžė uraganas „Franė“, taigi buvome priversti išsikelti kitur. Tačiau pasmerktieji namukai tebestovi – tušti ir apleisti, galbūt tokie ir liks visą mano gyvenimą. Mūsų mažulytė apskrita trobelė laikosi ant aukštų polių tru putį pasvirusi į kairę. Lauko dušo kabina ir sandėliukas, kurie kadaise buvo apatiniame aukšte, jau seniai skendi po vandeniu
D iane C hambe r l a i n
21
kartu su gėlo vandens rezervuaru. Kelis dešimtmečius saulės kai tinamos medinės namelio lentukės išbluko iki baltumo ir dabar mėnesienoje atrodo kaip matinis stiklas. Trobelė turi pavadini mą – mano senelis Lokvudas ją praminė „Jūros švelnumu“. Dar gerokai prieš mano gimimą jis išdegino lentoje šiuos žodžius ir pakabino virš durų, bet užpernai vėjas iškabą nuplėšė ir nunešė. Ilgai jos ieškojau, bet neradau. Kai išlipau iš automobilio, vėjas pūtė man į veidą plaukus, o bangų mūša šniokštė it nenutylantis griaustinis. Topsulo sala tokia siaura, kad mes, gyvendami Stamp Saunde, iš namų girdim vandenyno ošimą. O čia viskas kitaip. Mano pėdos virpėjo nuo bangų, dūžtančių į krantą, gaudesio, ir aš jaučiau, kad šiąnakt jūra bus audringa. Turėjau su savimi žibintuvėlį, bet jo neprireikė, drąsiai nuėjau siauru lentų takeliu tarp dviejų pirmos eilės namukų iki senosios mūsų trobelės. Apatinis laiptelis anksčiau būdavo ant smėlio, bet dabar jis kybo pakilęs man iki juosmens. Iš už vieno polio ištrau kiau šlakbetonio blokelį, nustūmiau jį po laiptais, pasilypėjau ant jo ir užsiropščiau ant pirmojo laiptelio. O tada užlipau į terasą. Skersai lauko durų yra užkalta ilga lenta su užrašu „Nugriauti“, bet man vargais negalais pavyko įkišti po ja raktą į užrakto skylę ir atsirakinti. Mama mėgsta kaupti senus daiktus, ir prieš porą metų, kai nutariau nuvažiuoti į trobelę, suradau raktą apatinia me jos rašomojo stalo stalčiuje. Pralindau po lenta ir įžengiau į svetainę. Po mano sandalų padais girgždėjo smėlėtos grindys. Šios trobelės vidų pažįstu taip pat gerai kaip ir savo namus Stamp Saunde. Per tamsią svetainę, kliuvinėdama už senų bal dų, kurie tokie išklerę ir nudrengti, kad net ir prieš dešimtmetį nebuvo verta jų saugoti, nuėjau į virtuvę. Uždegiau žibintuvėlį ir pasidėjau ant stalviršio taip, kad apšviestų spintelę virš vi ryklės. Atidariau dureles. Spintelėje nieko nebuvo, išskyrus ne didelį plastikinį maišelį su marihuana, kelias cigaretes ir vieną kitą degtukų dėžutę. Virpančiomis rankomis prisidegiau sukti
22
Prieš audrą
nukę ir giliai įtraukiau į plaučius dūmo. Palaikiau neiškvėpusi tol, kol pajutau lengvą svaigulį. Šįvakar man labai reikia išsiner ti iš savo kailio. Atidariau užpakalines namelio duris ir mane pasitiko garsus bangų šniokštimas. Mano ilgi vešlūs plaukai gėrė drėgmę it kem pinė. Jie draikėsi vėjyje į visas puses, todėl aš pasiskubinau sukiš ti juos už striukės apykaklės ir atsargiai žengiau ant siauros tera sos. Grįžusi iš trobelės visada lendu po dušu, kaip daro paaugliai, norėdami nusiplauti cigarečių dūmų kvapą. Manau, mama gali lengvai užuosti rūkalus ir supras, kur buvau. Šiandien aš nusipel nau jaustis kalta, nes ne vien vildamasi susitikti su tėčiu atlėkiau į trobelę. Nesu tokia jau tyra. Atsisėdau ant terasos krašto, nukoriau kojas ir įsižiūrėjau į siaurą ilgą mėnulio šviesos juostą ant vandens. Atsirėmiau alkū nėmis į apatinį turėklų skersinį. Sūri migla drėkino man skruos tus, o kai apsilaižiau lūpas, burnoje pajutau vaikystės skonį. Dar kartą užsitraukiau dūmo ir pamėginau nusiraminti. Sulaukusi penkiolikos įsigijau pirmojo lygio vairuotojo pa žymėjimą ir jau galėjau važinėti su suaugusiu žmogum. Vieną vakarą baisiai užsimaniau nuvažiuoti į trobelę. Nesupratau, iš kur kilo toks noras, bet vieną akimirką dar sėdėjau prie stalo ir ruošiausi istorijos egzaminui, o kitą jau tyliai smukau pro duris į lauką; mama su Endžiu miegojo. Tąnakt mėnesienos nebuvo ir aš velniškai bijojau. Vėlų gruodžio vakarą siaubingai tamsu, aš dar gerai nemokėjau vairuoti, neskyriau greičio ir stabdžio pe dalų, bet šiaip ne taip įveikiau tas septynias mylias ir galiausiai nusigavau iki trobelės. Sėdėjau terasoje ir drebėjau nuo šalčio. Tada pirmą kartą pajutau tėtį. Jis buvo visai šalia, iškilo iš jūros lyg ūko debesis, apglėbė mane savo tvirtomis rankomis ir man pasidarė taip šilta, kad net nusivilkau megztinį. Apsiverkiau iš laimės, kad jis taip arti. Aš ne kvaila. Netikiu jokiais vaiduokliais, prietarais, pragaru ar net rojumi. Tačiau pajutau ir žinojau, kad tėtis kažkaip nepaaiškinamai yra su manim. Tiesiog žinojau.
D iane C hambe r l a i n
23
Nuo tada dar porą kartų teko pajusti tėvo buvimą šalia, bet šįvakar niekaip negalėjau nusiteikti jį įsileisti. Internete skaičiau, kaip žmonės bando bendrauti su mirusiaisiais. Visos virtualio sios svetainės pateikia skirtingų patarimų, bet sutartinai teigia, kad pirmiausia reikia nusiraminti. O mano mintys skriejo kos miniu greičiu, jų negalėjo sutramdyti net rūkomoji žolė, nors anksčiau pavykdavo gana greitai. – Tėti, – tyliai pašaukiau į vėją, – šįvakar man labai tavęs rei kia. – Stipriai užsimerkiau ir pamėginau įsivaizduoti jo tamsius banguotus plaukus. Šypseną, kuri žaisdavo jo lūpose, kai žvelg davo į mane. Paskui ėmiau galvoti, kaip reikės prisipažinti mamai, kad po poros mėnesių, kai baigsiu mokyklą, man nebus suteikta teisė sakyti absolventų atsisveikinimo kalbos, o to ji labai tikėjosi. Įdo mu, ką ji į tai. Visą laiką iki šio semestro buvau pavyzdingiau sia mokinė. Tikiuosi, nedarys tragedijos, nes jau padaviau do kumentus į Šiaurės Karolinos universitetą Vilmingtone. Laikas pradėti galvoti, kad netrukus turėsiu palikti namus. Kaip mamai seksis rūpintis Endžiu be manęs? Su motinos pareigomis ji tvarkosi ganėtinai gerai. Protinga, kartais netgi visai šauni, tačiau taip beprotiškai myli Endį, kad savo meile jį dusina, o pati to nė neįtaria. Brolis – mano didžiau sias rūpestis. Bemaž devyniasdešimt penkis procentus savo laiko aš galvoju tik apie jį. Netgi kai mano mintys sukasi apie kitus da lykus, jis vis tiek tūno tolimoje pasąmonės kertelėje kaip ir žino jimas, kad dabar pavasaris, kad mes gyvenam Šiaurės Karolinos valstijoje ar kad esu moteriškos giminės. Aš pati įkalbinau mamą leisti Endį į uždarą vakarėlį su nakvy ne. Jam jau penkiolika, ji turėtų suteikti jam daugiau laisvės, be to, Emilijos mama – viena to vakarėlio globėjų. Tikėjausi, kad bro liui bus smagu ir jis deramai elgsis. Socialinis etiketas jam vis dar sunkiai įkandamas dalykas. Įdomu, ar ten vyks šokiai? Man net šiurpas nubėgo per nugarą – įsivaizduoju Endį šokantį su Emilija.
24
Prieš audrą
Džinsų kišenėje suvibravo mobilusis telefonas, aš išsitrau kiau ir pažiūrėjau į ekraną. Mama. Vėl įsikišau į kišenę, tikė damasi, kad ji nesugalvos skambinti Amberei ir nesužinos, kad aš ne su ja. Telefonas suvibravo dar kartą. Mes turim sutartą ženklą – du skambučiai iš eilės reiškia „Labai svarbu. Tuojau pat atsiliepk.“ Taigi pašokau nuo terasos grindų ir įpuoliau į trobelę. Iki galo uždariau duris, kad nesigirdėtų bangų šniokštimo, tada nuspau džiau mygtuką „atsiliepti“. – Labas, mama, – pasisveikinau. – Dieve mano, Mege! – sušuko ji uždususi, tarsi būtų bėgusi laiptais į nežinia kelintą aukštą. – Bažnyčia dega! – Kokia bažnyčia? – Sustingau be žado. – Drurio memorialo. Ką tik pranešė per vietos televiziją. Ir parodė. – Mamos balsą pertraukė rauda. – Ji visa liepsnoja. O vi duj pilna žmonių! – Negali būti! – Staiga pasijutau apsirūkiusi. Galva ėmė svaig ti, supykino, aš pasilenkiau virš kriauklės, jeigu kartais pradėčiau vemti. Endis. Jis nežinos, ką daryti. – Aš jau ten važiuoju, – pasakė mama. Išgirdau, kaip atsidarė jos automobilio durelės, paskui trinktelėjo uždaromos. – Tu pas Amberę? – Aš... – Pažvelgiau pro duris į juoduojantį vandenyną. – Taip. – Jai lengva pameluoti. Ji amžinai rūpinasi tik Endžiu ir beveik niekada manimi. Užgesinau suktinukę į plautuvės kraš tą. – Susitiksim prie bažnyčios, – pasakiau. – Paskubėk! – paragino mama. Įsivaizdavau, kaip ji laiko pri spaudusi smakru telefoną prie peties ir bando užvesti variklį. – Nusiramink ir vairuok atsargiai, – paprašiau. – Tu irgi. Bet paskubėk! Jau lėkiau prie lauko durų. Užmiršusi apie iškabą „Nugriau ti“, atsitrenkiau galva tiesiai į ją ir aiktelėjau iš išgąsčio. Paskui nėriau pro apačią, nušokau ant smėlio ir nubėgau lentų take
D iane C hambe r l a i n
25
liu prie savo džetos. Iki bažnyčios Serf Sityje – net keliolika mylių. Ištisos keliolika mylių iki mano mylimo broliuko. Man buvo bloga, pykino. Su ašaromis akyse pasukau raktelį užvedi mo spynelėje. Jeigu jam kas nors atsitiks, aš būsiu kalta. Min tyse pradėjau melstis. Tai darau tik beviltiškais atvejais. Dieve švenčiausias, kalbėjau mintyse, visu greičiu lėkdama Naujosios Upės įlankėlės keliu, neleisk, kad kas nors atsitiktų mano En džiui. Maldauju. Verčiau jau tegu kas nutinka man, bet ne jam. Aš melagė. Blogiukė. Lėkiau į Serf Sitį mintyse be paliovos kartodama šią maldą, kol danguje išvydau dūmų stulpus. O tada jau pradėjau melstis garsiai.