Issuu on Google+

VIRSELIS UDK 888.2-93 Še72

Krakatukų ciklo knygos: Pirmoji knyga – „Krakatukų pievelė“ Antroji knyga – „Krakatukų brūzgėlynai“ Trečioji knyga – „Krakatukų jūra“ Ketvirtoji knyga – „Krakatukai kosmose“

ISBN 978-9955-24-417-2 © Renata Šerelytė, 2007 © Irmina Dūdėnienė, iliustracijos, 2007 © Leidykla „Alma littera“, 2007


I s ky r i u s Pievelės gyventojai ir įvairūs gandai apie veršį Oskarą, Arkliaduobės atsiradimą ir Gogrinbogso pilį

T

oli toli – nebent sapne galėtumei ten nukeliauti – glūdi ramiausia pasaulyje vietelė. Ją iš visų pusių supa stebuklingi krūmai, ir jų raudonos uogos, vadinamos krakatukais, dega lyg žibintėliai tarp žalių lapų. Krūmai labai tankūs, ir tik pietryčiuose žioji plati properša – Didysis kelias. Mėnulis virš tos vietelės švyti toks romus, geraširdis, panašus į sviestu apipiltą blyną. Tai Krakatukų pievelė, – šnibžda vėjelis krūmų šakose. Ū-ū-ū, tai Krakatukų pievelė!.. – nuožmiai sustaugia piktas viesulas, atlėkęs iš šiaurės. – Ū-ū, kaip mielai ją nusiaubčiau!.. Bet jis tik grasina; pasisukiojęs padangėje, nukaukia savais keliais, laužydamas juodas Niūringo miško medžių viršūnes. Nelaimingas tai miškas!.. Nuo eglių šakų kapsi šalti lietaus lašai, netoliese slampinėja peršalęs vaiduoklis ir čiaudo. Tik piktoms storoms varlėms liūne gera. Jų didelės niūrios akys seka kiekvieną vaiduoklio judesį, kol galop tam pasidaro nejauku, ir jis turi lįsti į urvą po kelmu.

5


– A-apči!.. – nusičiaudi jis, nusišnypščia nosį į šlapią rankovę ir sudreba, prisiminęs nedraugiškas varlių akis. Virš Krakatukų pievelės į padanges šauna plikas kalnagūbris. Jis toks status, skardingas ir nemalonus, kad niekas nė nebando juo kopti. O ir užlipęs nieko nerasi – tik akmenų, dagių ir varnų kiaušinių. Porinama, kad veršis Oskaras kartą bandė kabarotis į niūrias Plikakalnio aukštumas, ir tai tik iš neapsakomos savo puikybės. Kai dribtelėjo nuo kalno, vos tik pradėjęs ropštis, kažką, matyt, suprato. Ir daugiau lipti į Plikakalnį nebandė. Bet ko mes įsikandome tą nelemtą veršį!.. Oskaras ir Oskaras, lyg be jo nieko pasaulyje nebebūtų!.. Šito nepakenčiamo padaro net lyginti negalima su tešliumi ar maumu!.. O Birbindonas?.. Šitoks taurus ir... ir... ak, ką čia ir kalbėti!.. Jie visi gyvena jaukioje Raudono Molio trobelėje pačiame pievelės vidury. Trobelėje stovi sena komoda; viršutiniame stalčiuje sudėti švarūs skalbiniai ir kavos pupelės, viduriniajame – stalo indai, Birbindono senelio memuarai ir sidabrinės žvakidės, o apatiniame tarp senų skudurų miega maumas. Storą nosį jis apsimuturiavęs dulkėta kojine. Mat nuo gryno oro maumui svaigsta galva, todėl apatinį komodos stalčių patariama varstyti kuo rečiau.

6


Kai tešliui prireikia į žemę, jis nučiuožia nuo komodos tokiu loveliu, pritaikytu jo švelniam užpakaliukui.


O tešlius nepakenčia nei dulkių, nei drėgmės. Jis gyvena senoje piestoje, pastatytoje ant komodos. Iš jos gilumos visada saldžiai kvepia ramunėlėmis ir šviežiais biskvitais. Kai tešliui prireikia į žemę, jis nučiuožia nuo komodos tokiu loveliu, pritaikytu jo švelniam užpakaliukui. Kartais jis sumano apsigyventi medyje ir tuo meta iššūkį visai padorių tešlių visuomenei. Dažniausiai tai būna tada, kai ilgai ir nuobodžiai lyja arba kai jo, tokio mielo ir gerai išauklėto, nesupranta namiškiai. Na, Birbindonas – jis visuomet mandagus, bet jau Buntė!.. Dievulėliau, kas per įkyri, storžievė būtybė!.. Jos migis ant plačios lentynos pačiam paluby amžinai sujauktas – lyg tuzinas šikšnosparnių puotą būtų kėlę. Raukšlėtas Buntės snukutis klastingas lyg šeško, be dantų ir be vienos akies, kumpa pirato nosimi. Buntė Esmeralda kilusi iš skrajojančių naktinių senių genties ir labai didžiuojasi savo dideliais plėvėtais sparnais. Bet prižiūrėti juos tingi. Jie prisivelia pūkų, žolių, lapų, o vienąkart Buntė parskrido, aplipusi dvokiančiu balos dumblu. Tešlius net piestos angą šieno kuokštu užsikimšo, kad nematytų ir neužuostų tos atkarios Buntės. Fe-e!.. Buntė tešliaus nemėgsta. Vos įskris į trobos vidų, tuoj paleidžia į jį grumstą. Tešlius bėga slėptis į piestą, o taurusis Birbindonas piktai niurna ir gena Buntę Esmeraldą lauk. Buntė pasipučia lyg povė ir lėtai išplasnoja į kiemą, palinkėjusi tešliui, kad jį suėstų barsukai. Tešlius graudžiai rauda, Birbindonas, ramindamas jį, stato ant stalo garuojantį kavinuką ir lėkštę pyragėlių.

8


Mėnulis pakimba virš pievelės lyg auksinis blynas ir smalsiai spokso į trobelės langus. Paskui tingiai apsiverčia ir nuplaukia per dangų į kitą pusę. Kartais jo dėmesį patraukia bruzdėjimas krūmuose. Tai jūrų kiaulytės vaikosi viena kitą. O štai į Arkliaduobę mėnulis vengia žiūrėti. Jis net susitraukia visas, taip nemalonu jam kyboti virš tos tamsios, gilios duobės!.. Ją, kaip pasakojama, kanopa išmušęs vieno didvyrio ar-

9


klys. Tas didvyris paskui pražuvo Gogrinbogso pily. Kažkas paleido gandą, kad kanopom švaistėsi ne arklys, o veršis Oskaras, kuris, būdamas nepaprastai narsus... bet ne, juk tai baisiausia nesąmonė!.. Gerai, kad niekas nepaleido gando, jog didvyriu irgi buvęs tas nepakenčiamas veršis. Bala nematė to Oskaro!.. Mes nukrypome nuo temos. Taigi, kodėl mėnulis taip bijo žiūrėti į Arkliaduobę?.. Gal todėl, kad ji pilna šalto ir juodo vandens?.. Anaiptol!.. Duobėje tūno senas, maurais apžėlęs vandenis, romiausia pasaulyje būtybė. Bet niekas nė už ką taip nepamanytų, pamatęs jo mėlynus žandus, pažaliavusius dantis ir viksvų priaugusias ausis, dideles it kopūst­ lapiai. Vandenis visą laiką snaudžia, ir jei ne gerasis Birbindonas, kuris kartais įmeta į Arkliaduobę gumulą košės ir pašlaksto rožių aliejumi, vandenis būtų numiręs badu. Mat jis labai senas ir savo kretančiom kojom iš duobės išsiropšti negali, be to, jį nervina pašėlęs lakstymas ir skubėjimas ten, žemės paviršiuje. O savo išvaizda jis visai nesirūpina, todėl ypač baisiai atrodo mėnesėtą naktį, kai pučia sau į ūsą ir virš jo viksvų priaugusių ausų kyla žali burbulai. Birbindonas aptvėrė Arkliaduobę mėlyna tvorele ir net mažyčius vartelius padarė, – kad viskas atrodytų dailiai ir kad neatsargūs žvėreliai netyčia neįmoklintų. Jis išrovė aplink duobę augusias piktžoles ir prisėjo oranžinių medetkų. Vandenis, apsuptas grožio ir ramybės, tūnojo savo duobėje lyg perlas kiaute. Gal jam ir stoginę padaryti?.. – svarstė Birbindonas, krapštydamasis pakaušį. Bet gal neverta: negi atimsi vandeniui malonumą ret-

10


karčiais paspoksoti į mėnulį, kuris taip bijo romiausios pasaulio būtybės, kad susitraukia kaip naginė!.. O už Plikakalnio, šiaurėje, stūkso niūri Gogrinbogso pilis. Iš ten atšvilpia žvarbūs vėjai, šalti lietūs, ateina švininiai debesys ir pikti gandai. Kažkas vėlgi pasakojo, kad ta pilis labai graži, su smailiais bokšteliais, aukšta varpine, smengančia į debesis, grakščiu pakeliamuoju tiltu, kad vartus saugo sargybinis, užsimovęs ant ieties žibuoklių vainiką... Ėhė!.. Šitas „kažkas“, matyt, geras niektauškis, antras Oskaras. Kur tai regėta – žibuoklės ir ietis!.. Nesąmonė!.. Apskritai apie Gogrinbogso pilį pievelėje mažai kas šnekėdavo. Nyki tai buvo vieta, tolima ir nesvetinga, ir gaubė ją vienos paslaptys. Be to, niekas nebuvo ten nukeliavęs. O ko ten keliauti, tiesą pasakius?.. Pievelėje visko pakako – naktimis švietė mėnulis, dienomis – saulė, nuo žvarbių vėjų saugojo stebuklingi krūmai, ir šitą ramybę pievelės gyventojai vertino kur kas labiau nei nuotykių kupinas keliones, kuriose, neduok Dieve, gali ir badu numirti!..


II s k y r i u s Kaip pievelėje atsirado veršis Oskaras ir kaip jungtinės jūros kiaulyčių pajėgos privertė pasiduoti aršią raganą Bobramsulą

V

ieną vakarą dvi jūros kiaulytės – Pepė ir Momo – sėdėjo kalvelės viršūnėje, pasirėmusios letenėlėmis smakrus, ir klausėsi krūmų šlamesio. Mat jūros kiaulytės labai muzikalios. O štai vargšas tešlius, spoksodamas į krūmus, negirdi nieko, tik neaiškų ūžimą. Ką padarysi – juk jo ausys razininės!.. – Šiandien aš girdžiu... jūros ošimą ir žvaigždžių... mmm... tapsėjimą, – tarė Pepė. Juodas jos snukutis švytėjo iš džiaugsmo. – Kokia nesąmonė!.. – nutraukė ją Momo. – Žvaigždės negali tapsėti.

12


– Gali! – atkirto Pepė. – Kai laksto po dangų!.. – Hm... – susimąstė Momo. Pro šalį dūgzdama pralėkė Buntė Esmeralda. Momo atsimerkė. Buntė parodė jai liežuvį, susuko mirties kilpą virš krūmų ir tėškėsi žemėn. – Buntė žuvo!.. – suriko Pepė. – Ū-ū... – pasigirdo iš žolės. Momo piktai šnarpštelėjo. – Šitos senės ir moliūgu neužmuši, – tarė ji ir griežtai riktelėjo: – Ei tu, sene!.. Nešdinkis iš čia!.. Trukdai klausytis!.. Pepės akys pritvinko ašarų. – Aš nieko nebegirdžiu, – gailiai suvapėjo ji. – Nei žvaigždžių... nei jų kojelių tapsėjimo... Buntė gulėjo žolėje, išvertusi pilvą kaip persiėdęs oposumas. Jos akis buvo perrišta juodu piratišku raiščiu ir atrodė grėsmingai. – Birbindonas vėl sielosis, – Pepė ėmė šluostytis riedančias ašaras gysločio lapu. – Buntė – tikra jo gyvenimo... šita... kvint­ esencija, arba, trumpiau tariant, klaida. Vakar pelargonijų vazonus išvartė... – Jos smirdi!.. – suklykė Buntė iš žolės. – ...pyragėlius su grybais suvalgė, – tęsė nuodėmių sąrašą Pepė. – Nuo jų man pilvą diegia!.. – sudejavo Buntė ir nuropojo šalin. – ... ir pasakė, kad viduriniajame komodos stalčiuje reikia uždaryti tešlių! – suspigo Pepė, jau visai pasipiktinusi.

13


– Nuo jo man pilvą diegia!.. – suriko Buntė iš tolo. – Ak!.. – Pepė susigriebė už snukučio ir apskritomis akimis įsistebeilijo į Momo. Ši paniekinamai nusišaipė ir suriko: – O vaisinis tortas?!.. – ... jis kvailas, tegu naktimis nedūsauja piestoje ir nemurma po nosimi!.. – suklykė Buntė. Momo pergalingai pažvelgė į Pepę. – Toji senė tokia žiopla, kad atsakymus painioja, – pareiškė patenkinta. – Nieko gero iš jos neišeis. Nebent naktinė šlavėja Niūringo miške. Pepė paplūdo ašaromis. Jai pasidarė gaila visų – ir Buntės, ir savęs, ir suvalgyto vaisinio torto. – Man... – sukūkčiojo ji, – man niekados... neateitų į galvą tokia patriarchališka... tokia patri... mintis, – nusišnypštė nosį ir ketino kalbėti toliau, bet jos žodžius nutraukė raižus bliovimas. Kiaulytės net pašoko iš netikėtumo. – Kas tai? – sušuko Pepė. – Koks bjaurus balsas!.. – Tikrai ne iš gražiųjų, – burbtelėjo Momo ir apsidairė aplink. – Čia vėl ta senė kvailioja. Tuoj aš į ją ką nors paleisiu... Ir ji dar kartą apsidairė, ieškodama kokio parankaus daikto. Bet vietoj jo išvydo per žoles atkuriančias Džepę ir Mumijo. Abi atrodė suplukusios ir nusigandusios. – Kas atsitiko? – pašoko Momo. – O!.. Baisus dalykas!.. – suvaitojo Džepė ir susigriebė letenėlėmis už geltonos krūtinės. – Senelė nuėjo prie Arkliaduobės paėsti pienių lapų...

14


Momo garsiai suprunkštė. – Na ir kas?! – sušuko Pepė. – Rado ko gąsčiotis!.. – Pala pala!.. – sucypė Džepė, mostaguodama letenėlėmis. – Senelė pamatė iš žemės išlendant... – Barsuką? – įkišo trigrašį Pepė ir patenkinta nusijuokė. Džepė piktai sušnirpštė ir nusisuko nuo jos. – Išlendant galvą, – užbaigė ji ir nutilo. – Galvą?!.. – pašiurpo Pepė. Džepė, nebesulaikydama ašarų, riktelėjo: – Aš daugiau nebepasakosiu!.. Ji man amžinai trukdo, šita... šita... archajinė vėpla!.. Klausinėkit Mumijo, jeigu norit ką su­ žinoti!.. Ir ji nurūko takeliu. Momo piktai dėbtelėjo į Pepę, ši užsidengė snukutį vėdryno lapu ir nudavė labai susisielojusią. – Pasakok, Mumijo, – paragino Momo rubuilę, tupinčią ant akmens mieguistomis akimis. Ši krūptelėjo, kažką pačiaumojo tuščia burna ir vangiai tarė:

15


– Nosis mėlyna. Akys klaikios. Dantys... – Čia Mumijo akys pasidarė it stiklinės ir visai tuščios. Papurtyta Pepės, atsigavo ir pasakojo toliau: – Galva ėmė sukiotis į visas puses, pasigirdo atgrasus juokas. Senelė persigando. Ji pamatė, kaip visa būtybė išlenda iš žemės, labai nevalyva ir skarmaluota. Tada senelė kažką prisiminė. Ji atpažino būtybę. Tai buvo ragana Bobramsula. Faktas iš praeities: kadaise ji gaudydavo jūros kiaulytes ir rydavo gyvas. Mumijo akys vėl pasidarė stiklinės. Pepė ir Momo ilgai neatgavo žado. – Ji gyvena, – prisiversdama iškošė Mumijo, – prie Plikakalnio, apleistuose laukuose. Ko ji čia atsibastė, niekas nežino. Gal... – ji akimirką patylėjo, o paskui abejingai tarė, – gal jau išgaudė visas lauko peles ir pritrūko maisto. Pepė garsiai suvaitojo. – Tai siaubinga!... – proverksmiu suriko ji. Staiga jos akyse įsižiebė vilties kibirkštėlė.

16


– Gal jinai... – kiek padelsusi, tarė Pepė, – gal jinai... jau paseno, a?.. Momo susiraukė. – Nesuprantu, ką tu čia vapi!.. – atšovė piktai. – Na... – sumišo Pepė, – gal jos dantys... Momo nesusivokdama dėbtelėjo į Pepę. – Ką tu čia plepi?.. – Turiu galvoje raganos dantis, – susidrovėjo Pepė. – Na ir kas?! – Į senatvę jie atšipo ir kiaulyčių nebesukramtys... Gal ją patenkintų morkų piurė?.. – su viltimi paklausė Pepė. Momo tik atsiduso, o Mumijo, tupėdama ant akmens, vaiduokliškai nusišypsojo. Ji pravėrė burną ir buvo kažką besakanti, bet krūmuose pasigirdo krenkštimas, ir netrukus pasirodė senelė, prisidengusi kretančią galvą gysločio lapu. – E...e...e...kche kche, – lingavo ji, – štai kur jūs, mie...mie... mieli vai...vai...vaikeliai!.. Bė...bė...bėkit į aną pie...pie...pievelės pusę ir ty...ty...tylėkit!.. Kad tik ragana ne...ne...nepagautų!.. Ji, ko gero, labai al...alkana. – Ak senele, ką tu šneki!.. – suirzo Momo. – Aš nieko nebijau!.. Einu ir įkąsiu Bobramsulai!.. – Vai...vai...vaikeli, – atsargiai įsikišo senelė, – Bobra...bram-

17


sula, tai yra jos blau...blauzdos kie...kie...kietos lyg kir...kir...kirvapentė. Ir bai...baisiai nevalyvos!.. – suriko įsikarščiavusi. Mumijo nušliaužė nuo akmens ir ilgesingai įsispoksojo į krūmus. – Gal... bėkim ir... tylėkim?.. – pasiūlė ji apdairiai. Momo nudelbė ją paniekinamu žvilgsniu. – O Birbindonas?.. Tešlius?.. Buntė?.. – tarė ji su aitria pagieža. – Tau jie nerūpi?.. Tegu juos ragana suėda?.. – Na na, – sumurmėjo Mumijo ir įlindo į krūmus. – Ko jau ko, o Buntės niekas neės. Pasprings... Pepė buvo bešokanti įkandin. – Pa...pa...palaukit!.. – suriko senelė. – Ne...ne...nebijokit tos suskre...tusios Bobram...bramsulos!.. Kche kche!.. – užsikosėjo ji, ir gysločio lapas nusmuko jai ant nosies. – Ji nepa...nepakenčia... pchy!.. nepakenčia muilo. Pchy!.. – Pepe!.. – sušuko Momo. – Bėk namo ir tempk čionai visą muilą, kiek rasi!.. – Gerai! – tarė Pepė ir nėrė į krūmus. Senelė pavargusi gulėjo žolėje ir kramtė savo skrybėlę – gysločio lapą. – Tie...tiesa, – atsigodėjo ji. – Vai...vai...vaikeliai, ra...ragana turi ver...veršelį, labai pur...pur...purviną. – Tai jis čia taip šiurpiai bliovė? – pasiteiravo Momo. Senelė nesiklausydama varė toliau: – Mažas ver...veršelis ir toks... var...vargšelis. Man rodos, ragana nori jį iš...iškepti. Vai...vaikeliai!.. Neleiskit šito!.. Tai būtų

18


bai...bai...baisi nedorybė!.. Mo...momo!.. – suriko senelė, Momo puolant į krūmus,���– bū...būk at...atsargi!.. Pchy!.. Netoli Arkliaduobės, prie didelio pasišiaušusio dagio stovėjo mažas purvinas veršelis. Jo snukis buvo apraišiotas skudurais, akys išsprogusios, uodega tirtėjo. Šalimais jau buvo sukrautas laužas, tysojo suskilusi gelda. Iš krūmų išlindo gauruota galva ir įtariai apsižvalgė aplink. Lenkta nosis smigo į pamėlynavusį smakrą, apžėlusį juodais šeriais. Apatinėn raganos lūpon buvo įvertas žvilgantis žiedas. – Na ir dabita, – sumurmėjo Momo medetkose. Ji nužvelgė raganos blauzdas ir susimąstė. O Bobramsula pasikasė šlaunį ir sumurmėjo: – Kad jį kur, kaip žvėriškai išalkau!.. Momo nejučiom sudrebėjo. Ragana, gėrėdamasi savo purvinomis suplyšusiomis šlepetėmis, subambėjo: – O ką?.. Ką jūs tarsite, jei, pavyzdžiui, bus pasiūlyta... hm... pusžalės veršienos? A?!.. – suriko ji, mostaguodama rankomis. – Kraujuotas bifšteksas!.. Sūrus kotletas!.. Rolmopsas su orchidėjų žiedlapiais!.. Staiga ji nutilo, paglostė veršeliui galvą ir švelniai tarė: – Ak tu mano geruti!.. Einu, atsinešiu vandens. Ji pasičiupo suskilusią geldą ir, mindydama medetkas, nuklibinkščiavo prie Arkliaduobės. Pasilenkė ir įsistebeilijo į tamsų vandenį.

19


Ji pasičiupo suskilusią geldą ir, mindydama medetkas, nuklibinkščiavo prie Arkliaduobės. Pasilenkė ir įsistebeilijo į tamsų vandenį.


Ūmai jos akys išvirto ant kaktos, žiauna atvipo ir ėmė drebėti. Klaikiai sustugusi, Bobramsula sviedė geldą į duobę ir puolė į krūmus. – Būta ko! Vandenio išsigando, – paniekinamai prunkštelėjo Momo. Pagalvojusi pridūrė: – Na, jei Birbindonas pamiršo su grėbliu nuvalyti jam nugarą, tai... – Ji skėstelėjo letenėlėmis. Veršis, išvertęs baltas akis, spoksojo į krūmus. – Vargšas gyvulėlis!.. – susigriebė Momo. Ji gerokai paplušėjo, kol atraišiojo skudurus nuo veršio snukučio. Vieną net iš gerklės ištraukė. Išlaisvintas veršis taip šaižiai subliuvo, kad iš krūmų tuoj pat iššoko Bobramsula. – Kukulis... su pipirmėčių padažu, – svajingai ištarė ragana, pamačiusi Momo. Ši iššiepė dantis ir sukaleno iltimis. Bobramsula lyg ir sudvejojo. – E... o gal ir ne kukulis, – bambtelėjo. – Šalin!.. – suriko Momo. Ir vėl sukaleno iltimis. Nuo raganos veido išnyko svajingas šypsnys. Ji piktai suraukė žemėtą kaktą ir stvėrė veršį už uodegos. – Na na, verši Oskarai, kumpi neraliuotas!.. – sukliko ragana. – Bliauk, nes neteksi uodegos!.. Tokio triukšmo pievelė dar nebuvo girdėjusi. Veršis ir ragana baubė vienu balsu. Momo užgulė ausis, ji sukniubo žolėje ir užsidengė letenėlėmis galvą. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei iš krūmų nebūtų išniru-

21


sios Džepė su Pepe. Džepė išpylė raganai po kojomis puodą garuojančio vandens, o Pepė apsvaidė Bobramsulą muilo gabaliukais. Mumijo, lindėdama krūmuose, retkarčiais surikdavo: „Valio!“ Ragana neteko amo. Kai ištirpęs muilo gabalėlis pataikė jai į nosį, ji ėmė suktis aplink lyg sugedęs sukutis, o paskui, nusimetusi šlepetes, nėrė į kurmiarausį ir dingo. Momo neatsispyrė pagundai ir grybštelėjo raganai už liesos blauzdos. – Bjaurybė kokia, – sumurmėjo kiaulytė ir išspjovė gabalėlį balų dumblo. Tuo viskas ir baigėsi. Veršelis Oskaras gavo puskibirį košės, kurią godžiai sušlamštė. Košės gavo ir vandenis, bet ji nebuvo gardi – dvokė muilu. Matyt, koks gabalas bus į duobę įkritęs. Tas muilas taip sugadino vandeniui nuotaiką, jog jis ketino išsiropšti į žemės paviršių ir visus išbarti. Bet silpnos kojos vandenį apvylė, ir jis pliumptelėjo atgal į duobę, ištėkšdamas gausybę žalių purslų. – Tiek to, – suburbėjo vandenis, rankomis naršydamas maurus, – kitą kartą... kai būsiu baisesnis... ūhū-ū-hū, palaukit jūs man!.. Košė... muilas... įžūlumas koks!.. Mėnulis pažvelgė į duobę ir išsišiepė iki ausų.


Krakatukų pievelė