– Tai mūsų kūdikiui. Pats viską padariau, – išdidžiai pareiškė Menis. – Tai nepakartojama, Meni, – pratarė Elė. Tada jos žvilgsnis užkliuvo už kažko blizgaus. Tai buvo tviskantis žaislas, pakabintas ant šakos. Jame buvo trys žavingos skulptūrėles: Menio, Elės ir vaikelio. – Ak, Meni, – sujaudinta vos sumurmėjo ji. – Kaip gražu... – Ir tai aš padariau, –išdrožė jis visas švytėdamas. – Tai mūsų šeima. – Ei, Meni,– susirūpinęs paklausė Sidas. – O kodėl manęs čia nėra? – Tu gali būti mūsų kabančiame žaisle, – pasiūlė Edis, o Krešas kikendamas iškėlė barškutį, padarytą iš gyvų vorų ir negyvų bjaurasčių. – Žinoma, vaikeliui čia dar negalima eiti, – iš karto pridūrė Menis. – Aštrūs kampai, akmenukai, kuriais galima užspringti, o kur dar visokios bakterijos ir virusai. Čia iš esmės mirtini spąstai! 14