BEVERLY CLEARY
Romanas vaikams
Iš anglų kalbos vertė
Irmina Domeikienė
1
Dovana Vilai Džen – Kada jie ateis? – pasiteiravo Ramona
Kvimbi, sukdamasi ratu. Jai priderėjo sve-
tainėje valyti dulkes, tačiau mergaitė tik
sukosi, stengdamasi apsvaigti. Ji buvo per-
nelyg susijaudinusi, kad galėtų valyti dulkes.
– Už pusvalandžio! – šūktelėjo mama
iš virtuvės, kur triūsė drauge su vyresnią-
ja Ramonos seserimi Beatriče. Abi be palio-
vos atidarinėjo ir uždarinėjo šaldytuvo bei
orkaitės dureles, nuolatos atsitrenkdamos
viena į kitą, pamiršdamos, kur pasidėjo 5
puodkėles, atrasdamos jas ir pamesdamos matavimo šaukštus.
Buvo pirmoji Naujųjų metų diena, ir
Kvimbiai ruošėsi vėlyvaisiais pusryčiais
pavaišinti savo kaimynus bei atšvęsti svar-
bų įvykį – ponui Kvimbiui, kelis mėnesius praleidusiam be darbo, pasiūlė vietą Šopraito prekybos centre. Ramonai patiko žodžiai vėlyvieji pusryčiai, pusiau pusryčiai ir pusiau priešpiečiai, tačiau ji nujautė, jog šeima ma-
žumėlę sukčiauja, nes savo tikruosius pusryčius Kvimbiai sukirto anksčiau. Jiems rei-
kėjo jėgų pasirengti vaišėms.
– Beje, Ramona, – prabilo ponia Kvimbi,
paskubomis dėliodama ant stalo sidabrinius
įrankius, – prižadėk, jog gražiai elgsiesi su Vila Džen, juk prižadi? Prižiūrėk, kad ji neį-
sisuktų kam nors į plaukus.
– Ramona, atsargiau! Žiūrėk, ką darai! –
sušuko ponas Kvimbis. Jis židinyje kūrė ugnį. – Tik per plauką neapvertei lempos! 6
Svyruodama nuo galvos svaigulio, Ra-
mona liovėsi suktis ir išsiviepė. Vila Džen, bjauri mažoji jos draugo Hovio Kempo sesutė, buvo nepakenčiama. Ji nuolatos reika-
lavo aplinkinių dėmesio ir visada viską darė savaip.
– Ir elkis kaip pridera, – pridūrė tėtis. –
Vila Džen yra tavo viešnia.
„Tik jau ne mano“, – pagalvojo Ramona.
Ji iki soties prisižiūrėjo Vilos Džen žaisdama Hovio namuose.
– Jei Hovis negali ateiti vėlyvųjų pusry-
čių, nes yra peršalęs, tai kodėl ir Vila Džen
negali pasilikti namuose su juo ir senele? – paklausė Ramona.
– Tiesą sakant, nežinau, – atsiliepė ma
ma. – Taip jau išėjo. Kai Kempai manęs pa-
klausė, ar galės atsivesti Vilą Džen, aš negalėjau atsakyti „ne“.
„O aš būčiau galėjusi“, – pagalvojo Ra-
mona ir nusprendė geriau pasiruošti apginti
savo valdas, kol Vila Džen, laukiama ar ne,
dar neatėjo vėlyvųjų pusryčių. Mergaitė nuskubėjo į savo kambarį, mikliai subraukė į
stalčių savo geriausius pieštukus bei piešimo popierių ir uždengė juos pižama. Kalė-
doms gautos ratukinės pačiūžos ir mėgsta8
miausi žaislai, aptriušę minkšti žvėriukai, su kuriais retai bežaisdavo, tačiau vis vien
labai mylėjo, atsidūrė drabužinės kampe. Dėl viso pikto Ramona užklojo juos visus savo chalatu ir tvirtai uždarė duris.
Bet kuo gi ji linksmins Vilą Džen?.. Jei toji
neras kuo žaisti, tučtuojau nukurs skųstis su-
augusiems: „Ramona paslėpė savo žaislus!“ Mergaitė patiesė ant lovos minkštą kimštinę
gyvatę ir sudvejojo. Kažin ar ta gyvatė kam nors patiktų – netgi Vilai Džen.
O paskui Ramona susimąstė apie dova-
ną Vilai Džen. Standžiai suvyniotą ir tvirtu
mazgu surištą dovaną. Dovaną, kurios leng vai neišpakuosi. Ramonai labai patiko dovanoti dovanas – tiesa, gauti jas patiko dar labiau. Jeigu šiandien ji įteiks dovaną Vilai
Džen, patirs ne vien dovanojimo smagu-
mą. Dar smagiau bus žinoti, jog suaugusieji mano: kokia gera ta Ramona, kokia dosni
ir kaip miela, kad ji paruošė dovaną Vilai 9
Džen! Ir dar visai neilgai trukus po Kalėdų.
Jie žvelgs į Ramoną, pasipuošusią naujomis raudonai žaliai languotomis kelnėmis bei
raudonu megztiniu aukšta apykakle, ir sa-
kys: „Ramona yra Kalėdų Senelio padėjėja, tikras mažasis Kalėdų elfas.“
Ramona patenkinta nusišypsojo savo at-
vaizdui veidrodyje. Du viršutiniai priekiniai dantys prasikalė tik pusiau, ir dėl to ji panė-
šėjo į išpjaustinėtą moliūginį žibintą, bet tai
visai nesvarbu. Dantys užaugs, ir vieną gražią dieną visas veidelis atrodys puikiai.
Ūmai veidrodyje už savo peties mergai-
tė pastebėjo pustuštę popierinių nosinaičių
„Kleenex“ dėžutę, numestą ant grindų prie
lovos. Nosinaitės! Štai ką galima padovanoti
Vilai Džen. Ramona pasileido į virtuvę, kur
Bizė plakė tešlą bandelėms, tėtis gruzdino
dešreles, o mama į lėkštę, išklotą salotų la-
pais, stengėsi išversti didelį dubenį mišrainės drebučiuose. Jai nesisekė. 10
– Dovana – išties puiki mintis, – Ramo-
nai paprašius leidimo, pritarė ponia Kvim-
bi. – Tik nemanau, kad labai tinka dovanoti popierines nosinaites. – Ji pakratė dubenį su
drebučiais. Salotos atsisakė slysti lauk. Mamos veidas išraudo. Ji neramiai dirstelėjo į
laikrodį virš viryklės. Ramona neatlyžo.
– Vilai Džen ta dovana patiks. Žinau, kad
patiks. – Nebuvo laiko aiškinti, ką Vila Džen veiks su nosinaitėmis.
Ponia Kvimbi beviltiškai kovojo su užsi-
spyrusiomis salotomis.
– Gerai, – linktelėjo ji. – Vonios kambario
spintelėje yra nauja dėžė.
Drebutinė mišrainė lėtai išslydo iš dubens
ir, tviskėdama žaluma, atgulė ant salotlapių.
Kol Ramona į atlikusį kalėdinį popie-
rių vyniojo didelę nosinaičių dėžę, pradėjo
rinktis svečiai. Pirmieji atvyko Haginsai bei
Makarčiai ir mažoji ponia Svink, apsitaisiu11
si šviesiai žaliu kelnių kostiumu. Skėčius atrėmė į sieną kitapus laukujų durų, paltus
sunešė į miegamąjį, ir prasidėjo įprasti suaugusiųjų pokalbiai.
– Laimingų Naujųjų metų! – Smagu jus matyti!
– Manėme, jog prisieis plaukti, juk šitaip
pliaupia.
– Kaip manote, šis lietus kada nors liau-
sis?..
– Kas sakė, kad lyja? Čia tik senoji geroji
Oregono saulėkaita!
Ramonai dingojosi, jog šį pokštą ji girdė-
jo jau kokį milijoną kartų, nors lankė tik ant
rąją pradinės mokyklos klasę.
Tuomet ponas Haginsas kreipėsi į Ramo-
nos tėtį:
– Sveikinu! Girdėjau, jūs gavote naują
darbą.
– Tiesa, – atsiliepė ponas Kvimbis. – Pra-
dedu rytoj.
12
– Puiku, – linktelėjo ponas Haginsas, ir
Ramona mintyse jam pritarė. Kol tėtis ieš-
kojo darbo, sunku buvo visai šeimai.
Tada ponia Svink nusišypsojo Ramonai
ir tarė:
– Ak, Chuanita, kokia didelė tu užaugai.
Kiek tau metų? Nebeatmenu.
Ar Ramona pasakys poniai Svink, kad
jos vardas visai ne Chuanita? Ne, ponia
Svink pernelyg sena ir nusipelno pagarbos. Praėjusiais metais Ramona būtų tučtuojau prasižiojusi ir rėžusi: „Aš visai ne Chuanita, aš Ramona.“ Bet ne šįmet.
– Šiuo metu man septyneri su puse, – at-
sakė mergaitė, ir susirinkusieji nuščiuvo. Ji labai didžiavosi, kad kalba taip mandagiai.
Suaugusieji tyliai nusijuokė, ir Ramona
sutriko. Kas čia juokinga? Šiuo metu jai iš-
ties septyneri su puse. Juk Ramona nebus septynerių su puse amžinai. 13
Tuo metu pasirodė Grambiai, jiems įkan-
din – Hovio mama bei tėtis, ponai Kempai, ir, be abejo, Vila Džen. Nors Vila Džen puikiai gebėjo vaikščioti, tėtis nešė ją ant ran-
kų, kad mažoji nesušlaptų savo mažų baltų
batelių ir kojinaičių. Vila Džen savo ruožtu
nešėsi didelį minkštą meškiną. Ponas Kem-
pas nuleido savo dukrelę ant žemės, o ponia Kemp padėjo mažylei nusivilkti paltuką,
nutraukdama rankoves vieną po kitos, kad
Vilai Džen nereikėtų paleisti meškino.
Ir štai vidury kambario stovėjo paprastai
bjauri Vila Džen, pasidabinusi nauja rausva suknele su mažomis gėlytėmis apkraštuota
apykakle. Neseniai trinkti šviesūs banguoti
plaukai kūpsojo it aureolė. Akys atrodė mėlynos it plastikinis Ramonos dantų šepetėlio
kotelis. Mažylė šypsojosi, demonstruodama
perlinius kūdikiškus dantis. Vilos Džen nie-
ku gyvu negalėjai vadinti bjauria. 14
Ūmai šalia savo mažosios viešnios Ra-
mona pasijuto didžiulė ir nerangi – ypač su šiomis velvetinėmis kelnėmis bei megztiniu
aukšta apykakle. Ir susigėdo savo pusiau išdygusių moliūginių dantų.
O ką Vilai Džen sakė visi tie suaugusieji!.. – O, sveika, širdele!
– Ak, tu tikras mažutis angelėlis!
– Tepalaimina Viešpats tavo mažą širde-
lę. Ar šį puikų meškiną tau atnešė Kalėdų Senelis?..
Vila Džen šypsojosi ir spaudė glėbyje
meškiną. Ramona pastebėjo, kad apatinės
jos kelnaitės apkraštuotos klostuotais nėriniais.
– Kuo vardu tavo meškinas, mieloji? –
pasiteiravo ponia Svink.
– Vodžeris, – atsakė Vila Džen.
Ponia Kemp nusišypsojo Vilai, tarsi toji
būtų pasakiusi kažką protinga, ir paaiškino: 15
– Ji pavadino savo meškiną mūsų pieni-
ninko vardu, Rodžeriu.
Ponia Kvimbi linksmai paantrino:
– Atmenu, kaip Ramona vieną savo lėlę
automobilio garbei pavadino Ševrole. Visi nusijuokė.
„Jai nereikėjo šito sakyti“, – pagalvo-
jo Ramona. Mergaitei pasirodė, jog mama
taip sakydama ją išdavė – tarsi tai, ką ji darė prieš daugybę metų, būtų buvę juokinga. Jai
iki šiol atrodė, jog Ševrolė – puikus vardas, nors buvo jau pakankamai suaugusi žinoti,