Issuu on Google+


BEVERLY CLEARY

Romanas vaikams

Iš anglų kalbos vertė

Irmina Domeikienė


1

Dovana Vilai Džen – Kada jie ateis? – pasiteiravo Ramona

Kvim­bi, sukdamasi ratu. Jai priderėjo sve-

tainėje valyti dulkes, tačiau mergaitė tik

sukosi, stengdamasi apsvaigti. Ji buvo per-

nelyg susijaudinusi, kad galėtų valyti dulkes.

– Už pusvalandžio! – šūktelėjo mama

iš virtuvės, kur triūsė drauge su vyresnią-

ja Ramonos seserimi Beatriče. Abi be palio-

vos atidarinėjo ir uždarinėjo šaldytuvo bei

orkaitės dureles, nuolatos atsitrenkdamos

viena į kitą, pamiršdamos, kur pasidėjo 5


puodkėles, atrasdamos jas ir pamesdamos matavimo šaukštus.

Buvo pirmoji Naujųjų metų diena, ir

Kvimbiai ruošėsi vėlyvaisiais pusryčiais

pavaišinti savo kaimynus bei atšvęsti svar-

bų įvykį – ponui Kvimbiui, kelis mėnesius praleidusiam be darbo, pasiūlė vietą Šopraito prekybos centre. Ramonai patiko žodžiai vėlyvieji pusryčiai, pusiau pusryčiai ir pusiau priešpiečiai, tačiau ji nujautė, jog šeima ma-

žumėlę sukčiauja, nes savo tikruosius pusryčius Kvimbiai sukirto anksčiau. Jiems rei-

kėjo jėgų pasirengti vaišėms.

– Beje, Ramona, – prabilo ponia Kvimbi,

paskubomis dėliodama ant stalo sidabrinius

įrankius, – prižadėk, jog gražiai elgsiesi su Vila Džen, juk prižadi? Prižiūrėk, kad ji neį-

sisuktų kam nors į plaukus.

– Ramona, atsargiau! Žiūrėk, ką darai! –

sušuko ponas Kvimbis. Jis židinyje kūrė ugnį. – Tik per plauką neapvertei lempos! 6


Svyruodama nuo galvos svaigulio, Ra-

mona liovėsi suktis ir išsiviepė. Vila Džen, bjauri mažoji jos draugo Hovio Kempo sesutė, buvo nepakenčiama. Ji nuolatos reika-

lavo aplinkinių dėmesio ir visada viską darė savaip.


– Ir elkis kaip pridera, – pridūrė tėtis. –

Vila Džen yra tavo viešnia.

„Tik jau ne mano“, – pagalvojo Ramona.

Ji iki soties prisižiūrėjo Vilos Džen žaisdama Hovio namuose.

– Jei Hovis negali ateiti vėlyvųjų pusry-

čių, nes yra peršalęs, tai kodėl ir Vila Džen

negali pasilikti namuose su juo ir senele? – paklausė Ramona.

– Tiesą sakant, nežinau, – atsiliepė ma­

ma.  – Taip jau išėjo. Kai Kempai manęs pa-

klausė, ar galės atsivesti Vilą Džen, aš negalėjau atsakyti „ne“.

„O aš būčiau galėjusi“, – pagalvojo Ra-

mona ir nusprendė geriau pasiruošti apginti

savo valdas, kol Vila Džen, laukiama ar ne,

dar neatėjo vėlyvųjų pusryčių. Mergaitė nuskubėjo į savo kambarį, mikliai subraukė į

stalčių savo geriausius pieštukus bei piešimo popierių ir uždengė juos pižama. Kalė-

doms gautos ratukinės pačiūžos ir mėgsta8


miausi žaislai, aptriušę minkšti žvėriukai, su kuriais retai bežaisdavo, tačiau vis vien

labai mylėjo, atsidūrė drabužinės kampe. Dėl viso pikto Ramona užklojo juos visus savo chalatu ir tvirtai uždarė duris.

Bet kuo gi ji linksmins Vilą Džen?.. Jei toji

neras kuo žaisti, tučtuojau nukurs skųstis su-

augusiems: „Ramona paslėpė savo žais­lus!“ Mergaitė patiesė ant lovos minkštą kimštinę

gyvatę ir sudvejojo. Kažin ar ta gyvatė kam nors patiktų – netgi Vilai Džen.

O paskui Ramona susimąstė apie dova-

ną Vilai Džen. Standžiai suvyniotą ir tvirtu

mazgu surištą dovaną. Dovaną, kurios leng­ vai neišpakuosi. Ramonai labai patiko dovanoti dovanas – tiesa, gauti jas patiko dar labiau. Jeigu šiandien ji įteiks dovaną Vilai

Džen, patirs ne vien dovanojimo smagu-

mą. Dar smagiau bus žinoti, jog suaugusieji mano: kokia gera ta Ramona, kokia dosni

ir kaip miela, kad ji paruošė dovaną Vilai 9


Džen! Ir dar visai neilgai trukus po Kalėdų.

Jie žvelgs į Ramoną, pasipuošusią naujomis raudonai žaliai languotomis kelnėmis bei

raudonu megztiniu aukšta apykakle, ir sa-

kys: „Ramona yra Kalėdų Senelio padėjėja, tikras mažasis Kalėdų elfas.“

Ramona patenkinta nusišypsojo savo at-

vaizdui veidrodyje. Du viršutiniai priekiniai dantys prasikalė tik pusiau, ir dėl to ji panė-

šėjo į išpjaustinėtą moliūginį žibintą, bet tai

visai nesvarbu. Dantys užaugs, ir vieną gražią dieną visas veidelis atrodys puikiai.

Ūmai veidrodyje už savo peties mergai-

tė pastebėjo pustuštę popierinių nosinaičių

„Kleenex“ dėžutę, numestą ant grindų prie

lovos. Nosinaitės! Štai ką galima padovanoti

Vilai Džen. Ramona pasileido į virtuvę, kur

Bizė plakė tešlą bandelėms, tėtis gruzdino

dešreles, o mama į lėkštę, išklotą salotų la-

pais, stengėsi išversti didelį dubenį mišrainės drebučiuose. Jai nesisekė. 10


– Dovana – išties puiki mintis, – Ramo-

nai paprašius leidimo, pritarė ponia Kvim-

bi. – Tik nemanau, kad labai tinka dovanoti popierines nosinaites. – Ji pakratė dubenį su

drebučiais. Salotos atsisakė slysti lauk. Mamos veidas išraudo. Ji neramiai dirstelėjo į

laikrodį virš viryklės. Ramona neatlyžo.

– Vilai Džen ta dovana patiks. Žinau, kad

patiks. – Nebuvo laiko aiškinti, ką Vila Džen veiks su nosinaitėmis.

Ponia Kvimbi beviltiškai kovojo su užsi-

spyrusiomis salotomis.

– Gerai, – linktelėjo ji. – Vonios kambario

spintelėje yra nauja dėžė.

Drebutinė mišrainė lėtai išslydo iš dubens

ir, tviskėdama žaluma, atgulė ant salotlapių.

Kol Ramona į atlikusį kalėdinį popie-

rių vyniojo didelę nosinaičių dėžę, pradėjo

rinktis svečiai. Pirmieji atvyko Haginsai bei

Makarčiai ir mažoji ponia Svink, apsitaisiu11


si šviesiai žaliu kelnių kostiumu. Skėčius atrėmė į sieną kitapus laukujų durų, paltus

sunešė į miegamąjį, ir prasidėjo įprasti suaugusiųjų pokalbiai.

– Laimingų Naujųjų metų! – Smagu jus matyti!

– Manėme, jog prisieis plaukti, juk šitaip

pliaupia.

– Kaip manote, šis lietus kada nors liau-

sis?..

– Kas sakė, kad lyja? Čia tik senoji geroji

Oregono saulėkaita!

Ramonai dingojosi, jog šį pokštą ji girdė-

jo jau kokį milijoną kartų, nors lankė tik ant­

rąją pradinės mokyklos klasę.

Tuomet ponas Haginsas kreipėsi į Ramo-

nos tėtį:

– Sveikinu! Girdėjau, jūs gavote naują

darbą.

– Tiesa, – atsiliepė ponas Kvimbis. – Pra-

dedu rytoj.

12


– Puiku, – linktelėjo ponas Haginsas, ir

Ramona mintyse jam pritarė. Kol tėtis ieš-

kojo darbo, sunku buvo visai šeimai.

Tada ponia Svink nusišypsojo Ramonai

ir tarė:

– Ak, Chuanita, kokia didelė tu užaugai.

Kiek tau metų? Nebeatmenu.

Ar Ramona pasakys poniai Svink, kad

jos vardas visai ne Chuanita? Ne, ponia

Svink pernelyg sena ir nusipelno pagarbos. Praėjusiais metais Ramona būtų tučtuojau prasižiojusi ir rėžusi: „Aš visai ne Chuanita, aš Ramona.“ Bet ne šįmet.

– Šiuo metu man septyneri su puse, – at-

sakė mergaitė, ir susirinkusieji nuščiuvo. Ji labai didžiavosi, kad kalba taip mandagiai.

Suaugusieji tyliai nusijuokė, ir Ramona

sutriko. Kas čia juokinga? Šiuo metu jai iš-

ties septyneri su puse. Juk Ramona nebus septynerių su puse amžinai. 13


Tuo metu pasirodė Grambiai, jiems įkan-

din – Hovio mama bei tėtis, ponai Kempai, ir, be abejo, Vila Džen. Nors Vila Džen puikiai gebėjo vaikščioti, tėtis nešė ją ant ran-

kų, kad mažoji nesušlaptų savo mažų baltų

batelių ir kojinaičių. Vila Džen savo ruožtu

nešėsi didelį minkštą meškiną. Ponas Kem-

pas nuleido savo dukrelę ant žemės, o ponia Kemp padėjo mažylei nusivilkti paltuką,

nutraukdama rankoves vieną po kitos, kad

Vilai Džen nereikėtų paleisti meškino.

Ir štai vidury kambario stovėjo paprastai

bjauri Vila Džen, pasidabinusi nauja rausva suknele su mažomis gėlytėmis apkraštuota

apykakle. Neseniai trinkti šviesūs banguoti

plaukai kūpsojo it aureolė. Akys atrodė mėlynos it plastikinis Ramonos dantų šepetėlio

kotelis. Mažylė šypsojosi, demonstruodama

perlinius kūdikiškus dantis. Vilos Džen nie-

ku gyvu negalėjai vadinti bjauria. 14


Ūmai šalia savo mažosios viešnios Ra-

mona pasijuto didžiulė ir nerangi – ypač su šiomis velvetinėmis kelnėmis bei megztiniu

aukšta apykakle. Ir susigėdo savo pusiau išdygusių moliūginių dantų.

O ką Vilai Džen sakė visi tie suaugusieji!.. – O, sveika, širdele!

– Ak, tu tikras mažutis angelėlis!

– Tepalaimina Viešpats tavo mažą širde-

lę. Ar šį puikų meškiną tau atnešė Kalėdų Senelis?..

Vila Džen šypsojosi ir spaudė glėbyje

meškiną. Ramona pastebėjo, kad apatinės

jos kelnaitės apkraštuotos klostuotais nėriniais.

– Kuo vardu tavo meškinas, mieloji? –

pasiteiravo ponia Svink.

– Vodžeris, – atsakė Vila Džen.

Ponia Kemp nusišypsojo Vilai, tarsi toji

būtų pasakiusi kažką protinga, ir paaiškino: 15


– Ji pavadino savo meškiną mūsų pieni-

ninko vardu, Rodžeriu.

Ponia Kvimbi linksmai paantrino:

– Atmenu, kaip Ramona vieną savo lėlę

automobilio garbei pavadino Ševrole. Visi nusijuokė.


„Jai nereikėjo šito sakyti“, – pagalvo-

jo Ramona. Mergaitei pasirodė, jog mama

taip sakydama ją išdavė – tarsi tai, ką ji darė prieš daugybę metų, būtų buvę juokinga. Jai

iki šiol atrodė, jog Ševrolė – puikus vardas, nors buvo jau pakankamai suaugusi žinoti,



Ramona ir mama