Page 1


stieg larr son

Romanas

Iš švedų kalbos vertė raimonda jonkutė


Prologas

Penktadienis, lapkričio 1 Tai pradėjo kartotis kasmet. Gėlės gavėjui šiemet suėjo aštuo­ niasdešimt dveji. Atnešus gėlę, jis atplėšė paketėlį ir nuvyniojo dovanų popierių. Paskui pakėlė telefono ragelį ir surinko buvu­ sio kriminalinio inspektoriaus, jau išėjusio į pensiją ir apsigy­ venusio prie Siljano ežero, numerį. Abu vyriškiai ne tik buvo vienmečiai, bet ir gimę tą pačią dieną, o tai šiomis aplinkybėmis reikėtų vertinti kaip tam tikrą ironiją. Komisaras, žinodamas, kad skambutį išgirs apie vienuoliktą ryto, kai atnešamas paštas, laukdamas jo gėrė kavą. Šįsyk telefonas suskambo jau pusę vie­ nuoliktos. Pakėlęs ragelį, jis neprisistatė, o iškart pasisveikino. – Atnešė. – Kokia šiemet? – Nežinau, kokia čia gėlė. Paprašysiu, kad kas nors nustaty­ tų. Baltos spalvos. – Kiek suprantu, jokio laiško? – Jokio. Be gėlės – daugiau nieko. Rėmeliai tokie patys kaip ir pernai. Iš tų pigiųjų, kur pats susimontuoji. – O pašto antspaudas? – Stokholmo. – Rašysena? – Kaip visada. Rašytinės didžiosios raidės. Tiesios, dailios. —5—


stieg larsson

Tuo tema buvo išsemta, ir jie tylėdami prasėdėjo kiekvienas skirtingame laido gale kokią minutę. Komisaras pensininkas papsėdamas pypkę atsilošė nuo virtuvės stalo. Juk vis vien ži­ nojo – iš jo jau nebesitikima, kad pateiks kokį nors lemiamą ar bent jau nepaprastai įžvalgų klausimą, galintį pasukti bylą kita linkme. Tie laikai jau seniai nugrimzdo į užmarštį, tad šių dvie­ jų susenusių vyriškių pokalbiui greičiau buvo būdingi mįslės, kurią įminti nė per nago juodymą neberūpėjo nė vienai būtybei pasaulyje, ar tam tikro ritualo bruožai.

LOTYNIŠKAS JOS PAVADINIMAS – Leptospermum (Myrtaceae)

rubinette. Tai buvo neišvaizdus krūminis augalas, mažyčiais, vir­ žius primenančiais lapeliais ir dviejų centimetrų didumo žiedu su penkiais žiedlapiais. Aukštis – maždaug dvylika centimetrų. Augalo tėvynė – Australijos džiunglės bei kalnuoti regionai, kur jis aptinkamas šiurkščiuose žolės kuokštuose. Australijoje vadinamas Desert Snow*. Vėliau viena Upsalos botanikos sodo ekspertė konstatavo, kad tai neįprastas augalas, retai auginamas Švedijoje. Savo išvadose botanikė rašė, kad augalas giminiuojasi su arbatmedžiu ir kad jį dėl to neretai net supainioja su šia gero­ kai įprastesne jo pussesere Leptospermum scoparium, gausiai au­ gančia Naujojoje Zelandijoje. Pasak ekspertės, jie skiriasi tik tuo, kad Rubinette turi šiek tiek mikroskopinio dydžio rausvų taškelių žied­­lapių smaiguose, suteikiančių žiedui švelnų rausvą atspalvį. Rubinette apskritai yra stulbinamai nepretenzinga gėlė. Neturi nė menkiausios komercinės vertės. Nepasižymi jokiomis žinomo­ mis gydomosiomis savybėmis ir negali sukelti haliucinacinių re­ akcijų. Ji nevalgoma, nepritaikoma kaip prieskonis ir netinkama augalinių dažų gamybai. Nors ji ir turi tam tikros reikšmės gyve­ nime Australijos čiabuvių aborigenų, tradiciškai laikančių Ajers Roko regioną ir jo florą šventais, panašu, kad vienintelė gėlės pa­ skirtis Žemėje – puošti aplinką savo įnoringu grožiu. * Dykumų sniegas (angl.). —6—


mergina su drakono tatuiruote

Upsalos botanikė savo išvadose pabrėžė, kad Australijoje Desert Snow yra neįprasta, o Skandinavijoje ir išvis retenybė. Ji pati niekada nebuvo savo akimis mačiusi nė vieno tokio augalo, tačiau pasitarusi su kolegomis išsiaiškino, jog būta mėginimų įsiveisti jį viename Geteborgo sode, tad esą įmanoma, kad gėlė auginama privačiai – gėlininkų entuziastų bei botanikų mėgėjų nuosavuose mažyčiuose šiltnamiuose. Gėlė sunkiai prigyja Švedijoje, nes jai reikia švelnaus ir sauso klimato, be to, šaltuoju metų laikotarpiu ji turi būti perkelta į vidų. Gėlei netinka kalkingas dirvožemis. Ap­ rūpinimas vandeniu – būtinai iš apačios, tiesiai ant šaknų. Taigi jos priežiūra reikalauja geros rankos.

TAI, KAD GĖLĖ Švedijoje sutinkama retai, teoriškai turėjo pa­ lengvinti uždavinį atsekti kaip tik šio egzemplioriaus kilmę, ta­ čiau praktiškai tai buvo neįmanoma. Registrai, kuriuose būtų galima pasitikrinti, neegzistuoja, jokios licencijos, kurių sąrašus būtų galima peržiūrėti, neišduodamos. Ir nė vieno žmogaus, ži­ nančio, kiek apskritai privačių gėlininkų mėgino puoselėti tokią sunkiai auginamą gėlę – jų galėjo būti nuo vieno kito iki kelių šimtų entuziastų, įstengusių įsigyti sėklų ar daigų. Šie galėjo būti perkami privačiai arba užsakant iš katalogų – iš kokio kito gėlių augintojo ar botanikos sodo bet kuriame Europos kampelyje. Augalas galėjo būti tiesiog parsivežtas iš kokios nors kelionės po Australiją. Atrasti kaip tik šiuos gėlininkus tarp tų milijonų švedų, įsitaisiusių nedidelį šiltnamį ar laikančių paprasčiausią vazonėlį ant svetainės lango, būtų beviltiška užduotis. Gėlė tebuvo viena iš visos virtinės mistinių gėlių, kaip vi­ sada voke su oro pagalvėlėmis paštu atsiunčiamų lapkričio 1 dieną. Rūšis kiekvienais metais būdavo kita, tačiau visos gėlės būdavo gražios ir palyginti retos. Kaip visada gėlė buvo su­ džiovinta herbariumui, rūpestingai priklijuota prie akvarelinio popieriaus ir po stiklu įrėminta paprastais 29 ir 6 centimetrų dydžio rėmeliais. —7—


stieg larsson

GĖLIŲ MISTERIJA niekad nebuvo patekusi į žiniasklaidos ar vie­

šumos akiratį, apie ją žinojo tik siauras išrinktųjų būrelis. Tiesa, prieš tris dešimtmečius kasmetinis gėlės pristatymas buvo tapęs tyrimų objektu – juo domėjosi Valstybinė kriminalinė techni­ nė laboratorija, daktiloskopinės analizės ekspertai ir grafologai, kriminaliniai tyrėjai ir būrys gėlės gavėjo giminaičių bei drau­ gų. Šiuo metu veikiantieji dramos asmenys tebuvo trys: susenęs solenizantas, policininkas pensininkas ir, be abejo, nežinomas asmuo, kasmet atsiunčiantis dovaną. Kadangi bent jau du pir­ mieji buvo sulaukę garbingo amžiaus, kai pats metas rengtis be­ siartinančiai neišvengiamybei, suinteresuotųjų greit turėjo dar labiau sumažėti. Policininkas pensininkas buvo vėtytas ir mėtytas veteranas. Niekada ir nieku gyvu jis nebūtų pamiršęs savo pirmosios opera­ cijos, per kurią už grotų patupdė įsisiautėjusį, iki žemės graibymo nusigėrusį plieno gamyklos mašinistą – kad nepridarytų vargo nei sau, nei kam kitam. Per savo karjerą šis policininkas į cypę sodino brakonierius medžiotojus, lupikautojus, sukčius, automobilių va­ gis ir neblaivius vairuotojus. Turėjo reikalų su įsilaužėliais, apip­ lėšėjais, narkotikų prekeiviais, žagintojais ir bent jau vienu dau­ giau ar mažiau išprotėjusiu sprogdintoju. Dalyvavo devyniuose žmogžudysčių sunkinančiomis ir lengvinančiomis aplinkybėmis tyrimuose. Penkiais atvejais iš devynių nusikaltėlis pats paskam­ bino policijai ir kamuojamas savigraužos prisipažino, kad užmušė žmoną ar brolį, ar kokį kitą artimą giminaitį. Trimis atvejais mi­ nėtosios žmogžudystės tirtos operatyviniu sekimo metodu; dviem atvejais byla buvo išspręsta per keletą parų, o vienu  – per porą metų, pasitelkus į pagalbą šalies kriminalistus. Spręsdama devintąją žmogžudystę, policija atliko savo dar­ bą, tai yra tyrėjai žinojo, kas žudikas, tačiau įrodymai buvo tokie menki, kad prokuroro įsakymu byla buvo suspenduota. Galiau­ siai, komisaro apmaudui, ji buvo nutraukta dėl senaties termino. Tačiau šiaip jau, žvelgdamas į praeitį, jis turėjo pagrindo didžiuo­ tis įspūdinga karjera ir jaustis patenkintas savo pasiekimais. —8—


mergina su drakono tatuiruote

Tačiau jis anaiptol nesijautė patenkintas. Herbariumo gėlių byla komisarui buvo kaip užsilikusi rakš­ tis – neišspręsta, susierzinimą kelianti byla, kuriai jis buvo pa­ skyręs daugiausia laiko. Situacija buvo absurdiška dar ir dėl to, kad jis, tiesiogine to žodžio prasme tūkstančius valandų laužęs galvą ir tarnybos, ir ne tarnybos metu, vis vien negalėjo net atsakyti į klausimą, ar apskritai buvo įvykdytas koks nors nusikaltimas. Abu vyriškiai žinojo, kad asmuo, tvarkydamas herbariumą, naudojasi pirštinėmis, taigi nei ant rėmelių, nei ant stiklo nebus rasta jokių pirštų atspaudų. Jie žinojo, kad atsekti siuntėjo neįma­ noma. Žinojo, kad tokių rėmelių galima įsigyti fotoreikmenų ar kanceliarinių prekių parduotuvėse visame pasaulyje. Stačiai nebuvo nė vieno siūlelio, už kurio galėtum užsikabinti. Pašto antspaudas būdavo uždėtas įvairiose vietose, dažniausiai – Stokholme, tačiau tris kartus – Londone, du kartus – Paryžiuje, du – Kopenhagoje, kartą – Madride, kartą – Bonoje ir vieną kartą – mįslingiausią – Pensakoloje, JAV. Visi miestai – garsios sostinės, o Pensakola buvo tokia nežinoma, kad komisarui teko susirasti ją atlase.

JIEMS ATSISVEIKINUS aštuoniasdešimt dvejų sulaukęs soleni­

zantas ilgokai prarymojo apžiūrinėdamas gražią, nors bereikšmę australišką gėlę, kurios pavadinimo dar kol kas nežinojo. Paskui pakėlė akis į sieną virš rašomojo stalo. Ten kabėjo keturiasde­ šimt trys sudžiovintos ir po stiklu įrėmintos gėlės, keturiomis eilėmis po dešimt, tik penktoji dar neužpildyta – su keturiais herbariumais. Viršutinėje eilėje trūko vienos gėlės, devintasis tarpelis žiojėjo tuščias. Vadinasi, Desert Snow tapo keturiasde­ šimt ketvirtuoju eksponatu. Vis dėlto tai buvo pirmas kartas, kai ankstesniųjų metų dėsningumas buvo pertrauktas  – visiškai netikėtai, nejučia jis pravirko, pats nustebdamas dėl tokio staigaus jausmų proveržio prabėgus beveik keturiasdešimčiai metų. —9—


I

DALIS

KURSTYMAS

gruodžio 20–sausio 3

 procentų Švedijos moterų yra bent kartą sulaukusios grasini­ mų iš kokio nors vyro.


1 SKYRIUS

PENKTADIENIS, GRUODŽIO 20

TEISMO POSĖDIS NEIŠVENGIAMAI artėjo į pabaigą, ir viskas,

ką buvo galima pasakyti, buvo jau pasakyta. Kad jį pripažins kaltu, jis nedvejojo nė sekundės. Raštiškas teismo nuosprendis buvo pateiktas penktadienio rytą, dešimtą valandą, teliko at­ laikyti galutinį rezultatų aptarimą su žurnalistais, laukiančiais koridoriuje už Apylinkės teismo durų. Matydamas juos pro durų plyšį, Mikaelis Bliumkvistas ko­ kią akimirką padelsė. Nesinorėjo nagrinėti teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies, kurią ką tik gavo į rankas, tačiau klausimų neišvengsi, o kas kitas, jei ne jis, geriausiai žino, kad klausimai turi būti ir užduoti, ir atsakyti. Štai koks jausmas, kai esi nusikaltėlis, – pamanė jis. – Mikrofoną perėmė kiti. Iš nesmagumo jis pa­ mėgino atsitiesti ir išspausti šypseną. Žurnalistai taip pat atsakė jam šypsena, draugiškai linksėdami, kone susinepatoginę. – Ką gi… „Aftonbladet“, „Expressen“, „TT“, TV4 ir… jūs iš kur… aha, „Dagens Industri“. Aš, matyt, būsiu išgarsėjęs, – konstatavo Mikaelis Bliumkvistas. – Nagi, pažerkit citatų, Kali Bliumkvistai, – tarė vieno vaka­ rinio laikraščio žurnalistas. Mikaelis Bliumkvistas, kurio visas vardas, taip jau sutapus aplinkybėms, – Karlas – Kalis – Mikaelis Bliumkvistas, išgirdęs kreipiantis mažybiniu vardu, kaip visada pasistengė neužversti — 13 —


stieg larsson

akių į lubas. Kartą, prieš dvidešimt metų, kai jis buvo dvidešimt trejų ir kaip tik pradėjęs dirbti žurnalistu savo pirmojoje redak­ cijoje, pavaduodamas vasaros atostogų išėjusį reporterį visai at­ sitiktinai, nė piršto nepajudinęs, demaskavo organizuotą ban­ ko plėšikų gaują, kuri per dvejus metus buvo įvykdžiusi penkis įsimintinus plėšimus. Kad tai būta vienos ir tos pačios gaujos darbelio, nekilo jokių abejonių; gaujos braižas – atvažiuoti į ma­ žus miestelius ir preciziškai kaip per karinę ataką apiplėšti vieną arba net du bankus iš karto. Jie būdavo su lateksinėmis Volto Disnėjaus herojų kaukėmis, tad pagal gan vykusią policijos logi­ ką buvo pakrikštyti Ančiuko Donaldo gauja. Laikraščiai, tiesa, perkrikštijo juos į Brolius Grybšt, o tai jau kėlė daug rimtesnių asociacijų turint omeny, kad jie du kartus be jokios atodairos ir, regis, nesukdami galvos dėl pavojaus žmonių sveikatai ar gyvy­ bei paleido įspėjamuosius šūvius bei grasino praeiviams ir įky­ riems smalsuoliams. Šeštasis plėšimas buvo įvykdytas per patį vidurvasarį viena­ me Ostergotlando provincijos banke. Vietos laikraščio žurna­ listas, pataikęs užsukti į banką kaip tik per jo plėšimą, reagavo pagal visas tarnybines taisykles. Vos spėjus plėšikams pasprukti iš banko, jis nuėjo prie telefono automato ir, paskambinęs į tie­ sioginę transliaciją, pranešė naujieną. Mikaelis Bliumkvistas tuo metu viešėjo pas vieną pažįstamą moterį jos tėvų vasarnamyje netoli Katrineholmo. Kodėl jis su­ siejo kaip tik vienus, o ne kitus faktus, negalėjo paaiškinti netgi klausiamas policijos, tačiau klausydamasis žinių iškart prisimi­ nė keturių vaikinų kompaniją, pastebėtą vasarnamyje už keleto šimtų metrų nuo draugės trobelės. Matė juos prieš keletą dienų, kai jie ant savo sklypo vejos žaidė badmintoną, o jis su savo mer­ gina traukė į ledų kioską. Jam krito į akį keturi jauni šviesiaplaukiai, geros fizinės formos vyrai su šortais, išsirengę iki pusės. Aiškiai kultūris­ tai. Tiesiog kažkuo tie badmintoną žaidžiantys jauni vyrai dar kartą patraukė jo akį, galbūt tuo, kad rungtynės vyko pačioje — 14 —


mergina su drakono tatuiruote

saulėkaitoje ir, kaip jam pasirodė, pernelyg energingai, be galo susikaupus. Neatrodė, tarsi jie pramogautų laisvalaikiu, ir dėl to Mikaelis atkreipė į juos dėmesį. Nebuvo jokio racionalaus pagrindo įtarti, kad jie – banko plė­ šikai. Vis dėlto jis dar sykį išėjo pasivaikščioti ir įsitaisė ant kalvos stebėti jų trobelės, kaip pats konstatavo, kol kas tuščios. Maždaug po keturiasdešimties minučių ketveriukė grįžusi pasistatė volvą vasarnamio teritorijoje. Panašu, kad kompanija skubėjo, kiekvie­ nas tempė po sportinį krepšį, tas šiaip jau nebūtinai turėjo reikšti, jog jie buvo ne maudytis, o kur nors kitur. Tačiau vienas jų dar kartą grįžo prie automobilio, išsitraukė kažkokį daiktą ir mikliai pridengė jį sportine striuke. Netgi iš savo gana atokaus stebėjimo posto Mikaelis įžiūrėjo, kad tai senas garbingas AK4, su tokiu jis nesiskyrė dieną naktį visai neseniai metus atlikdamas karinę prie­ volę. Taigi jis paskambino policijai ir papasakojo, ką pastebėjęs. Jo skambutis tapo tris paras trukusios intensyvios, žiniasklaidos stebimos vasarnamio apgulties uvertiūra, kurios metu Mikaelis nuolat buvo pirmosiose parterio eilėse, skatinamas laisvai samdo­ mam žurnalistui dosniai atseikėto honoraro, pažadėto vieno va­ karinio laikraščio. Policija savo štabą įsirengė namelyje ant ratų, vasarnamio, kuriame tuo metu gyveno Mikaelis, teritorijoje. Brolių Grybšt byla padarė jį, jauną žurnalistą, savo srities žvaigžde. Tamsioji šlovės pusė  – konkuruojantis šalies vaka­ rinis laikraštis nesusilaikė nuo antraštės „Bylą išsprendė Kalis Bliumkvistas“. Įžūlų tekstą su tuzinu aliuzijų į jaunąjį Astridos Lindgren detektyvą parašė pagyvenusi skilties redaktorė. Ne­ gana to, laikraštis pateikė iliustraciją su nežmoniškai padidinta nuotrauka, kurioje vos atpažįstamas Mikaelis, stovintis pusiau praverta burna, iškeltu smiliumi, sakytum, duoda kažkokį pa­ liepimą uniformuotam policininkui. O iš tikrųjų tąkart jis rodė taką į vasarnamio lauko tualetą. NIEKO NEGELBĖJO TAI, kad Mikaelis Bliumkvistas kaip gyvas ne­ buvo šaukiamas Karlu ir nė karto nė vieno teksto nebuvo pasirašęs Karlo Bliumkvisto vardu. Vis vien nuo tos akimirkos savo nevilčiai — 15 —


stieg larsson

tarp kolegų žurnalistų jis pagarsėjo kaip Kalis Bliumkvistas – epi­ tetu, tariamu tyčia erzinant, ne piktai, tačiau ir ne draugiškai. Te­ neblėsta amžina pagarba Astridai Lindgren, jis netgi labai mėgo jos knygas, tačiau pravardės nekentė. Prireikė ne vienerių metų ir ne vieno svaraus žurnalistinio nuopelno, kol pravardė ėmė blankti. Tačiau jis vis vien loštelėdavo kaskart išgirdęs paminint pravardę. Vis dėlto šįkart romiai nusišypsojo ir pažvelgė vakariniam laikraščiui tiesiai į akis. – Na jau, sumąstysi ką nors ir pats. Juk visada savo straips­ niuose prifantazuoji. Tonas nebuvo nemalonus. Visi jie buvo daugiau ar mažiau pa­ žįstami, o visų nuožmiausias Mikaelio kritikas kol kas nedalyvavo. Antai su tuo jis anksčiau buvo dirbęs, o pobūvyje prieš keletą metų jam buvo netgi beveik pavykę pakabinti štai ją – Tą iš TV4. – Svarstant bylą jums gerokai uždrožė per nagus,  – pa­ reiškė „Dagens Industri“, matyt, atsiuntę jauną pavaduojantį žurnalistą. – Tai jau, – pripažino Mikaelis. O kas jam beliko. – Ir kaip jaučiatės? Nepaisant rimties, nei Mikaelis, nei vyresnieji žurnalistai nesusivaldė nešyptelėję į tokį „logiškai išplaukiantį“ klausimą. Mikaelis persimetė žvilgsniu su TV4. Ir kaip jaučiatės? – tai vie­ nintelis klausimas, kurį, amžinu Rimtų Žurnalistų įsitikinimu, Kvaišos Sporto Žurnalistai nuo neatmenamų laikų pateikia Kvapą Gaudančiam Sportininkui, kirtusiam finišo liniją. Ta­ čiau paskui jis vėl surimtėjo. – Aš, be abejo, galiu tik apgailestauti, kad teismas nepriėjo prie kitos išvados, – atsakė jis kiek formaliai. – Trys mėnesiai laisvės atėmimo ir 150 000 kronų kompensa­ cijos. Ne juokai, – tarė Ta, iš TV4. – Išgyvensiu. – Ar atsiprašysite Venerstriomo? Paspausite ranką? – Manau ne, vargu. Mano nuomonė apie pono Venerstriomo verslo moralę taip smarkiai nepasikeitė. — 16 —


mergina su drakono tatuiruote

– Tai jūs ir toliau tvirtinate, kad jis sukčius? – mestelėjo „Da­ gens Industri“. Klausimas provokavo trokštamąją citatą, virsiančią potencia­ liai žudikiška antrašte, ir Mikaelis būtų galėjęs paslysti ant jo tarsi ant banano žievės, jei reporteris nebūtų išdavęs pavojaus per žvaliai arčiau stumtelėdamas mikrofoną. Mikaelis keletą se­ kundžių pasvarstė, ką atsakyti. Teismas ką tik nustatė, kad Mikaelis Bliumkvistas įžeidė fi­ nansų magnato Hanso Eriko Venerstriomo garbę, ir nuteisė už šmeižtą. Bylos svarstymas baigtas, duoti kasacinio skundo jis neketino. Tačiau kas būtų, jei jis neatsargiai dar sykį pakartotų savo nuomonę vos peržengęs teismo salės slenkstį? Nusprendė, kad šito aiškintis neturi noro. – Mano galva, aš turėjau svarų pagrindą publikuoti surinktus duomenis. Teismui pasirodė kitaip, ir man, savaime aišku, teks taikytis su juridinio proceso pasekmėmis. Prieš apsispręsdami, ką daryti, redakcijoje pirma nuodugniai aptarsime rezoliucinę nuosprendžio dalį. Daugiau nebėra ko pridurti. – Tačiau jūs pamiršote, kad būdamas žurnalistas privalote gebėti pagrįsti savo teiginius, – tarė Ta, iš TV4, balsas smigtelė­ jo tarsi aštri adatėlė. Vargu ar jos pasakymą būtum galėjęs paneigti. Jie buvo geri draugai. Jos veidas išliko neutralus, tačiau Mikaeliui atrodė, kad akyse įžiūrėjo šiokį tokį nusivylimą ir norą atsiriboti. Dar keletą slogių minučių Mikaelis Bliumkvistas atsakinėjo į klausimus. Vienas jų tvyrojo ore, ir nė vienas žurnalistas nesi­ ryžo užduoti jo garsiai, matyt, jis buvo toks gėdingas, kad net galvoje netilpo: kaip Mikaelis leido sau parašyti tokį absoliu­ čiai bevertį straipsnį. Šie reporteriai, išskyrus pavaduojantįjį iš „Dagens Industri“, visi, be išimties, buvo veteranai su profesine praeitimi, ir, jų supratimu, atsakymas į tokį klausimą glūdėjo kažkur už suvokiamybės ribos. TV4 pasistatė jį jau už Rotušės durų ir apie sau rūpimus daly­ kus iškamantinėjo atskirai, tiesiai į kamerą. Ji elgėsi draugiškiau, — 17 —


stieg larsson

nei jis buvo vertas, ir citatų atsirado iki soties, visi reporteriai liko patenkinti. Istorija turėjo generuote generuoti antraštes – tai buvo neišvengiama, – tačiau jis nuolat stengėsi nepamiršti, kad kalba vis dėlto eina ne apie didžiausią žiniasklaidos metų sensaciją. Galiausiai gavę ko atėję, žurnalistai išsiskirstė kiek­ vienas po savo redakcijas.

JIS KETINO PASIVAIKŠČIOTI, tačiau gruodžio diena buvo vėjuo­

ta, o jis ir taip jautėsi sužvarbęs per interviu. Jau vienas tebesto­ vėdamas ant Rotušės laiptų jis pakėlė akis ir pamatė Viljamą Borgą, išlipantį iš automobilio, kuriame šis, matyt, prasėdėjo per interviu. Jų akys susitiko, ir Viljamas Borgas šyptelėjo. – Verta buvo ateiti jau vien tam, kad pamatyčiau tave su tuo popierium rankoj. Mikaelis nieko neatsakė. Viljamas Borgas ir Mikaelis Blium­ kvistas pažinojo vienas kitą penkiolika metų. Kadaise kartu dirbo pavaduojančiais finansų žurnalistais viename dienraštyje. Galbūt pritrūko asmeninės simpatijos, tačiau kaip tik tada tarp jų įsivyravo visą gyvenimą trunkantis priešiškumas. Borgas, Mi­ kaelio akimis žvelgiant, buvo niekam tikęs žurnalistas, įkyrus, smulkmeniškas, kerštingas žmogus, kankinantis savo aplinką kvailais juokeliais ir pažeminamai atsiliepiantis apie vyresnius, taigi – ir labiau patyrusius žurnalistus. Rodės, ypač nemėgsta pagyvenusių žurnalisčių. Po pirmojo jų kivirčo, kurį lydėjo to­ lesnės priekabės, neprielankumas virto asmeniniu. Ilgainiui Mikaelis su Viljamu Borgu vis kartkartėmis susi­ durdavo, tačiau atvirais nedraugais tapo tik prieš pat besibaigiant tūkstantmečiui. Mikaelis išleido knygą apie finansų žurnalistiką, kurioje kruopščiai pacitavo galybę nevėkšliškų Borgo pasirašytų straipsnių. Pasak Mikaelio, Borgas tiesiog dėjosi visažiniu, tačiau visus esminius faktus suprasdavo ne taip, tad ir prirašė liaupsi­ nančių straipsnių apie internetines kompanijas, kurių dainelė ne­ trukus turėjo būti sudainuota. Borgui Mikaelio analizė nebuvo — 18 —


mergina su drakono tatuiruote

prie širdies, ir per neplanuotą susitikimą viename Sioderio bare jie vos nekibo vienas kitam į atlapus. Tuo pat metu Borgas paliko žurnalistiką ir dabar dirbo viešųjų ryšių atstovu gaudamas kur kas didesnį atlyginimą įmonėje, kuri lyg tyčia priklausė pramo­ nininko Hanso Eriko Venerstriomo interesų sferai. Jie ilgai spoksojo vienas į kitą, kol Mikaelis pasisuko eiti. Bū­ dingas Borgui poelgis – atvažiuoti prie Rotušės vien tam, kad galėtų atsistojęs nusižvengti visa gerkle. Mikaeliui nueinant stotelėje kaip tik sustojo 40-ojo maršruto autobusas, į kurį jis ir įšoko, nieko kito taip nenorėdamas, kaip tik dingti iš tos vietos. Išlipęs Fridhemsplane liko neryžtingai stypsoti stotelėje, vis dar tebelaikydamas nuosprendį rankoje. Galiausiai apsisprendė pėsčiomis paėjėti iki „Kafé Ana“, įsikū­ rusios greta įvažiavimo į policijos būstinės garažą. Neprabėgus nė pusei minutės, kai jis užsisakė kavos latte ir sumuštinį, per radiją prasidėjo vidurdienio žinios. Jo istorija buvo naujiena numeris trys, po savižudžio sprogdintojo Jeruza­ lėje ir žinios, kad vyriausybė įkūrė komisiją, tirsiančią tariamus statybų pramonės kartelius. Žurnalo „Millennium“ darbuotojas Mikaelis Bliumkvistas ketvirtadienio rytą pripažintas kaltu dėl pramonininko Hanso Eriko Venerstriomo šmeižto ir nuteistas trims mėnesiams laisvės atėmimo. Plačiai nuskambėjusiame šių metų pradžios straipsnyje apie vadinamąją Minojo aferą Bliumkvistas tvirtino, kad Veners­ triomas sudarinėjo ginklų sandėrius eikvodamas valstybės lėšas, skirtas pramonės investicijoms Lenkijoje. Mikaelis Bliumkvistas taip pat nuteistas sumokėti šimtą penkiasdešimt tūkstančių kro­ nų kompensacijos. Savo komentare Venerstriomo advokatas Ber­ tilis Kamnermarkeris teigia, kad jo klientą teismo nuosprendis tenkina. Pasak jo, tai ypač šiurkštaus šmeižto pavyzdys. Nuosprendis užėmė dvidešimt šešis puslapius. Jame kruopščiai išvardytos priežastys, kodėl Mikaelis pripažįstamas kaltu dėl pen­ — 19 —


Mergina su drakono tatuiruote  

Merginos su drakono tatuiruote istrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you