Page 1


Philippa Gregory

baltoji karalienė R omana s

Iš anglų kalbos vertė Jurgita jėrinaitė


1464 m. pavasaris Mano tėvas – seras Ričardas Vudvilis, baronas Riversas, anglų didikas, žemvaldys ir tikrųjų Anglijos karalių Lankasterių giminės rėmėjas. Mano motina kilusi iš Burgundijos hercogų, todėl turi vandeningo deivės Meliuzinos, pradėjusios karališką giminę su užburtu mylimuoju hercogu, kraujo. Meliuzina ir dabar pasirodo negandos metu, rypauja kaip šmėkla virš pilies bokštų, kai miršta sūnus ar įpėdinis ir giminė pasmerkiama išnykti. Taip bent šneka tie, kurie tiki tokiais dalykais. Kai tėvai tokie skirtingi – tvirtos anglų žemės ir prancūzės vandens deivės sąjunga – galima tikėtis visko: kad būsiu kerėtoja arba paprasta mergelė. Yra tvirtinančių, kad esu ir viena, ir kita. Bet šiandien, kai kruopščiai šukuojuosi plaukus, susuku juos po aukščiausiu gobtuvu, paimu savo našlaičius berniukus už rankų ir nusivedu prie kelio į Nortamptoną, paaukočiau viską, kad šį vienintelį kartą būčiau neatsispiriamai žavi. Turiu atkreipti dėmesį jaunuolio, jojančio į naują mūšį su priešu, kurio neįmanoma įveikti. Galbūt jis manęs net nepastebės – ne metas dalinti išmaldą ir flirtuoti. Tačiau turiu pasistengti, kad jis užjaustų ir išklausytų mano prašymą, turiu jo atmintyje įstrigti tiek, kad jis pasiryžtų dėl manęs padaryti viską, nors kiekvieną vakarą jam meilinasi dailios moterys, o kiekvienam žemės plotui jis turi šimtus pretendentų.


6

p h i l i p pa g r e g o ry

Jis – uzurpatorius ir tironas, mano priešas ir mano priešo sūnus, o aš esu ištikima tik sau ir savo sūnums. Mano tėvas pats jojo kautis prie Tauntono su žmogumi, kuris pasiskelbė esąs Anglijos karalius, nors tėra apsišaukėlis. Dar nebuvau mačiusi tokio palūžusio vyro kaip mano tėvas, kai grįžo iš tų kautynių išbalusiu veidu, kraujuojančia ranka laikydamas kalaviją. Tėvas pasakė, kad tas vaikėzas, šitas aštuoniolikmetis vaikinas vadovavo taip, kaip niekas nėra matęs, pranešė, kad mūšis pralaimėtas ir kol jis gyvas nėra vilties iškovoti pergalę. Prie Tauntono šiam vaikigaliui įsakius galvas padėjo dvidešimt tūkstančių vyrų – Anglija dar nebuvo mačiusi tokių žudynių. Pasak tėvo, ten buvo ne mūšis, o Lankasterių skerdynės. Teisėtas karalius su žmona karaliene Margarita Anžu priblokšti sutriuškinimo spruko į Škotiją, vildamiesi ten atgauti jėgas. Likę Anglijoje neskubėjome sudėti ginklų. Mūšiai prieš apsišaukėlį karalių, tą Jorkų vaikėzą, tęsėsi. Mano vyras žuvo prieš trejus metus vadovaudamas kavalerijai prie Sent Albanso. Likau našlė, o žemes ir turtus, kurie anksčiau priklausė man, pagrobė nugalėtojas, šito jauno karaliaus didis mokytojas, vadinamas karalių kūrėju – Ričardas Nevilis, Varviko grafas, tą tuščiagarbį, dabar dvidešimt vienerių metų jaunuolį padaręs karaliumi, o tiems, kurie kaip mes vis dar gina Lankasterių giminę, Angliją pavertęs pragaru. Visuose krašto rūmuose gyvena jorkiečiai, jiems priklauso kiekvienas pelningas verslas, žemės, mokesčiai. Soste – ne­apsiplunksnavęs karalius, o jo rėmėjai – nauji dvariškiai. Mes, nugalėtieji, esame skurdžiai savo na-


B a l t o ji k a ra l i e n ė

7

muose ir krašte, mūsų karalius pabėgęs, mūsų karalienė, kerštinga svetimšalė, rezga sąmokslus su pikčiausiu priešu – Prancūzija. Mums tenka taikytis prie tirono iš Jorko meldžiant, kad Dievas nuo jo nusisuktų ir tikrasis karalius atžygiuotų su armija iš pietų. O dabar kaip dauguma moterų, kurių vyrai žuvę, o tėvai sutriuškinti, turiu durstyti savo gyvenimą it skiautinį. Privalau kaip nors atgauti savo turtus, nors man padėti negali nei giminė, nei draugai. Mes – visiems žinomi išdavikai, kuriems atleido, bet nepamilo, tad neturime jokios valdžios. Man teks tvarkytis pačiai ir pateikti prašymą jaunuoliui, kuriam teisė visai nerūpi: juk drįso surinkti armiją prieš savo pusbrolį, įšventintąjį karalių! Ką pasakyti tokiam barbarui, kad šis suprastų? Mano berniukai, aštuonmetis Tomas ir dešimties metų Ričardas, apsirengę gražiausiais drabužiais, sudrėkintais ir priglostytais plaukais, nuo muilo tviskančiais veideliais. Aš tvirtai laikau juos už rankų, nes jie tikri berniukai, stebuklingai traukiantys prie savęs purvą. Jeigu bent sekundei paleisiu, vienas nutrins batus, kitas persiplėš liemenę, abu prisivels į plaukus lapų, išsimurzins veidelius, o Tomas neabejotinai įkris į upę. Šitaip, prikaustyti mano rankų, jie straksi nuo kojos ant kojos kankindamiesi iš nuobodulio ir nurimsta tik man pasakius: „Ša, girdžiu raitelius.“ Kanopų bilsmas, iš pradžių priminęs lietaus krapenimą miške, po akimirkos virsta griaustiniu. Pakinktų skimbčiojimas, vėliavų plazdenimas, žieduočių žvangesys, arklių prunkštimas, šimtų raitelių ir arklių keliamas triukšmas ir kvapas apsvaigina. Nors esu pasiryžusi


8

p h i l i p pa g r e g o ry

išeiti ir juos sustabdyti, neišlaikiusi atsitraukiu. Koks jausmas susidūrus su šiais vyrais mūšyje, kai jie atkišę į priekį ietis atlekia it dygliuota banga? Koks žmogus gali išdrįsti prieš juos stoti? Toje triukšmingoje ir veržlioje kuopoje Tomas išvysta nepridengtą šviesiaplaukę galvą ir vaikiškai sušunka: „Valio!“ Matau, kaip išgirdęs tą aukštą balselį vyras pasuka galvą, pamato mane, berniukus ir truktelėjęs už vadelių surinka: „Stot!“ Žirgas, staiga sustabdytas, šoka piestu, visa vilkstinė apsisuka ir keikdamasi sustoja. Staiga viskas nutyla ir mes atsiduriame dulkių debesyje. Jo žirgas žvengia, purto galvą, bet raitelis kaip statula sėdi ant aukštos jo nugaros. Karvedys žvelgia į mane, aš – į jį, ir taip tylu, kad girdžiu, kaip ąžuolo šakose virš mano galvos pragysta strazdas. Jis gieda, Viešpatie, jis gieda pergalės giesmę, lieja džiaugsmą garsais. Niekada negirdėjau šitaip giedančio paukščio – tarsi šlovintų laimę. Žengiu į priekį, nepaleisdama sūnų, ir žiojuosi dėstyti savo prašymą, bet tą svarbiausią akimirką netenku balso. Pamirštu žodžius, tiek kartotus mintyse, kalbą, kurią buvau pasiruošusi. Neliko nieko. Bet žodžių, atrodo, nereikia. Žiūriu ir kažkaip tikiuosi, kad jis viską supras: mano baimę dėl ateities, mano viltį, sudėtą į šiuos berniukus, pinigų stygių ir erzinantį tėvo gailestį, dėl kurio gyvenimas po jo stogu toks nepakeliamas, šaltą lovą naktį, troškimą susilaukti kūdikio, nuogąstavimą, kad mano gyvenimas baigėsi. Dieve, man tik dvidešimt septyneri, mano byla pralaimėta, vyras negyvas. Negi gyvenimas tikrai baigėsi? Ar turėsiu būti viena iš tų varg-


B a l t o ji k a ra l i e n ė

9

šių našlių, kuriai likusias gyvenimo dienas teks praleisti prie svetimo židinio, stengiantis būti gera viešnia? Negi manęs daugiau niekas nebučiuos? Aš niekada nebepatirsiu džiaugsmo? Daugiau niekada? O strazdas gieda, tarsi norėtų pasakyti, kad džiaugtis visai nesunku ir malonumai ateina tiems, kurie jų trokšta. Vyras mosteli ranka pusamžiui vyriškiui greta, tas rikteli įsakymą ir kariai pasuka arklius nuo kelio į girios šešėlį. Karalius nušoka nuo stambaus ristūno, numeta vadeles ir prieina prie manęs ir berniukų. Aš esu aukšta moteris, bet jis – visa galva aukštesnis, daugiau kaip šešių pėdų. Vaikai užverčia galvas – dar nėra matę tokio aukšto vyro. Berniukams jis – milžinas. Karalius šviesių plaukų, pilkų akių, įdegusio besišypsančio veido, gausiai apdovanotas žavesiu ir grakštumu. Tai karalius, kokio Anglija nebuvo mačiusi, valdovas, kurį žmonės įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Jo žvilgsnis neapleidžia mano veido, tarsi žinočiau paslaptį, lyg būtume pažįstami visą gyvenimą. Jaučiu, kaip dega mano skruostai, bet negaliu atplėšti nuo jo akių. Šiame pasaulyje kukli moteris nuleidžia žvilgsnį, įbeda akis į kurpaites. Maldautojas žemai lenkiasi ir tiesia ranką, o aš stoviu tiesi, išsigandusi savęs, spoksau it naivi kaimietė ir jaučiu, kad negaliu atplėšti akių nuo jo besišypsančių lūpų ir deginančio žvilgsnio. – Kas ji? – klausia karalius, nenuleisdamas žvilgsnio. – Jūsų didenybe, tai mūsų mama ledi Elžbieta Grėj, – man­dagiai atsako mano sūnus Ričardas ir nusitraukęs kepurę priklaupia ant kelio. Tomas iš kitos pusės


10

p h i l i p pa g r e g o ry

taip pat atsiklaupia ir burbteli, tarsi karalius negalėtų girdėti: „Ar čia karalius? Tikrai? Tokio didelio vyro gyvenime nesu regėjęs!“ Aš pagarbiai pritupiu, bet negaliu nuleisti akių. Žiūriu į jį aistringai kaip moteris į dievinamą vyrą. – Stokitės, – liepia jis tyliai, kad tik viena girdėčiau. – Atė­­jote manęs pamatyti? – Man reikia jūsų pagalbos, – atsakau. Vos tariu žodžius, jaučiuosi taip, lyg meilės eliksyras, kuriuo motina įmirkė šalį, besiplaikstantį ant mano suknelės, svaigintų mane, o ne jį. – Negaliu atgauti savo kraitinių žemių, dalies, kuri man priklauso kaip našlei. Jūsų patarėjas lordas Varvikas... – Užsikertu pamačiusi susidomėjusią karaliaus šypseną. – Jis viską atėmė. Likau našlė. Jeigu jas pasiliks, neturėsiu iš ko pragyventi. – Našlė? – Mano vyras buvo seras Džonas Grėjus, jis žuvo prie Sent Albanso, – atsakau. Kitaip tariant, prisipažįstu apie išdavystę ir pasmerkiu savo sūnus, nes karalius prisimins priešų kavalerijos vado vardą. Prikandu lūpą. – Jūsų didenybe, mano berniukų tėvas atliko savo pareigą, kaip ją suprato. Jis buvo ištikimas žmogui, kurį laikė karaliumi. Mano vaikai dėl to nekalti. – Jis paliko jums šiuos du sūnus? – šypsosi karalius mano berniukams. – Tai didžiausias mano turtas, – atsakau. – Ričardas ir Tomas Grėjai. Jis linkteli mano sūnums, kurie spokso į karalių tarsi į ypatingą veislinį žirgą, per aukštą, kad pasiektų


B a l t o ji k a ra l i e n ė

11

paglostyti, bet keliantį neapsakomą pasigėrėjimą, ir vėl įsmeigia akis į mane. – Aš ištroškęs, – sako, – ar jūsų namai netoli? – Mums didelė garbė... – dirsteliu į sargybinius, jojančius su karaliumi. Palydos daugiau nei šimtas vyrų. Jis pamato mano žvilgsnį ir nusijuokia. „Jie jos toliau, – nusprendžia. – Hastingsai!“ Pusamžis vyras atsisuka. – Keliaukite į Graftoną. Aš jus pasivysiu. Su manim gali likti Smoletas ir Forbsas. Prisijungsiu po valandėlės. Seras Viljamas Hastingsas nužvelgia mane nuo galvos iki kojų nelyginant parduoti iškabintą dailų kaspiną. Aš atsakau griežtu žvilgsniu, tada jis nusivožia skrybėlę ir nusilenkęs man atiduoda pagarbą karaliui. Vėliau šūkteli sargybiniams sėsti ant arklių. – Kur eisite? – paklausia jis karaliaus. Jaunasis karalius žvelgia į mane. – Einame į mano tėvo barono Riverso, sero Ričardo Vud­vilio namus, – atsakau išdidžiai, nors žinau, kad karalius prisimins Lankasterių dvaro favorito vardą, kuris kovėsi už juos ir kartą buvo iškoneveiktas paties karaliaus tėvo, kai Jorkai ir Lankasteriai išsitraukė ginklus. Mes labai gerai vieni kitus pažįstame, bet mandagumas reikalauja pamiršti, kad visi kadaise buvome ištikimi Henrikui VI, kol netapome išdavikais. Seras Viljamas kilsteli antakį išgirdęs, kur apsistoti pasirinko karalius. – Abejoju, ar ilgai užsibūsite, – nemaloniai pastebi ir nušuoliuoja. Kareiviams prajojant dreba žemė, o kai jie nutolsta ir sugula dulkės, mus apgaubia šilta tyla.


12

p h i l i p pa g r e g o ry

– Mano tėvui buvo atleista, titulas sugrąžintas, – sakau gindamasi. – Po Tauntono pats jam dovanojote. – Prisimenu jūsų tėvą ir motiną, – santūriai atsako karalius. – Pažįstu juos nuo vaikystės. Tik stebiuosi, kad mūsų niekada nesupažindino. Aš sukikenu. Šis karalius – žinomas gundytojas. Joks sveiko proto didikas nepristatys jam savo dukters. – Malonėkite čionai, – atsakau. – Iki tėvo namų dar kelio galiukas. – Gal norite pajoti, berniukai? – klausia jis. Vaikai ima kinkuoti galvytėmis kaip arkliukai. – Galite sėstis abu, – sako užkeldamas ant balno pirma Ričardą, paskui Tomą. – Tvirtai laikykitės. Tu kibkis į savo brolį, o tu – Ričardas, taip? – laikykis už gogo. – Karalius užneria vadelių kilpą sau ant rankos ir pasiūlo man kibtis į parankę. Keliaujame į namus pėsti, paslėpti medžių vainikų. Pro rankovės prorėžą jaučiu jo rankos karštį. Vos tvardausi, kad nepriglusčiau. Traukiu namo pro mamos kambarius ir už lango skersinių pastebiu judesį: ji laukė trokšdama, kad taip viskas ir įvyktų. Mama pasitinka mus prie durų, šalia pasikvietusi tarną. Žemai nusilenkia. – Jūsų didenybe, – pasisveikina maloniai, tarsi karalius lankytųsi kiekvieną dieną. – Maloniai prašau į Graftono dvarą. Tekinas atlekia arklininkas, paima vadeles, kad nuvestų žirgą į arklides, o mano berniukai įsikibę joja paskutinius žingsnius, kai motina atsitraukia ir pakviečia karalių į menę. – Išgersite alaus? – klausia ji. – O gal puikaus vyno, kurio atsiuntė mano pusbroliai iš Burgundijos?


B a l t o ji k a ra l i e n ė

13

– Mielai išgersiu alaus, – mandagiai atsako karalius. – Jodamas ištrokšti. Šis pavasaris labai karštas. Laba diena, ledi Rivers. Didžiojoje menėje ant pakylos padengtas stalas, ištrauktos geriausios taurės, stovi alaus ir vyno ąsočiai. – Laukiate svečių? – klausia karalius. Mama jam nusišypso. – Joks vyras pasaulyje negali prajoti pro mano dukterį, – atsako. – Sužinojusi, kad pati nori pateikti jums prašymą, liepiau ištraukti geriausio alaus. Spėjau, kad sustosite. Karalius juokiasi iš jos pagyrų, o man atsisukęs nusišypso. – Iš tiesų, tik aklas vyras galėtų pro jus prajoti. Jau noriu nusišypsoti ir ką nors atsakyti, bet vėl nutinka tas pats. Mūsų žvilgsniai susitinka ir nebesugalvoju, ką jam atsakyti. Tiesiog stovime, ilgai žiūrime vienas į kitą, kol mama pasiūlo jam stiklą ir taria: – Į sveikatą, jūsų didenybe. Karalius kresteli galvą it nubudęs. – Ar jūsų tėvas namie? – klausia. – Seras Ričardas išjojęs aplankyti kaimynų, – atsakau, – lau­­­kiame jo grįžtančio pietums. Mama pakelia švarią taurę prieš šviesą ir aikteli, lyg pastebėjusi kokį krislą. – Malonėkite atleisti, – sako išeidama iš menės. Mes su karaliumi liekame vieni erdvioje menėje, saulė pro aukštus langus srūva už didžiojo stalo, namuose tylu, tarsi visi sulaikę kvapą klausytųsi. Karalius apeina stalą ir sėdasi į šeimininko kėdę.


14

p h i l i p pa g r e g o ry

– Prašau sėstis, – parodo kėdę šalia savęs. Atsisėdu jam iš dešinės tarsi būčiau karalienė ir leidžiu įpilti man į taurę alaus. – Aš peržiūrėsiu jūsų prašymą dėl žemių, – sako jis. – Ar norite turėti savo namus? Negi nesate laiminga čia, su savo motina ir tėvu? – Jie man geri, – atsakau, – bet esu įpratusi tvarkyti savo ūkį ir žemes. Be to, jeigu neatgausiu jų tėvo žemių, mano sūnūs nieko neturės. Tai jų palikimas, dėl kurio turiu kovoti. – Dabar sunkūs laikai, – atsako karalius, – bet jeigu man pavyks išsaugoti sostą, aš dar sykį peržiūrėsiu žemės įstatymą nuo vieno Anglijos krašto iki kito ir jūsų berniukai užaugs nebijodami karo. Linkteliu. – Ar esate ištikima karaliui Henrikui? – klausia jis manęs. – Ar, kaip jūsų šeima, esate Lankasterių šalininkė? Istorijos nepaneigsi. Žinau, kad tarp šio karaliaus, tuomet dar tik jaunojo Jorko sūnaus, ir mano tėvo, vieno didžiausių Lankasterių lordų, Kalė kilo nuožmus ginčas. Mano motina buvo pirmoji karalienės Margaritos iš Anžu dama, ji ne kartą bendravo ir globojo dailų Jorko giminės jaunuolį. Bet kas tuomet žinojo, kad pasaulis apsivers ir barono Riverso dukrai teks maldauti to paties vaikino, kad šis sugrąžintų jai žemes? – Mano mama ir tėvas užėmė aukštą padėtį karaliaus Henriko dvare, bet dabar mes su šeima prisiekėme jums, – skubiai atsakiau. Karalius šypsosi.


B a l t o ji k a ra l i e n ė

15

– Labai protinga, nes aš laimėjau, – sako. – Priimu jūsų priesaiką. Aš nusijuokiu, ir karaliaus veidas nuskaidrėja. – Netrukus, Dievas duos, viskas bus baigta, – tęsia jis. – Hen­rikui liko saujelė pilių šiaurinėje šalies dalyje, kur neveikia joks įstatymas. Ten jis, kaip bet kuris kitas nusikaltėlis, gali surinkti gaują, bet ne tikrą armiją. O karalienė negali amžinai siekti, kad šalies priešai ateitų kovoti su jos pavaldiniais. Tie, kurie kausis už mane, bus apdovanoti, tačiau netgi tie, kurie buvo prieš mane, įsitikins, kad esu teisingas nugalėtojas. Aš įvesiu savo tvarką netgi Anglijos šiaurėje, net už jų tvirtovių, iki pat Škotijos sienos. – Ar dabar traukiate į šiaurę? – klausiu. Atsigeriu gurkšnelį alaus. Tai mamos geriausias, bet jaučiu prie­ skonį – bus įdėjusi kelis lašus tinktūros, aistrą žadinančio meilės gėrimo. Man jo nereikia. Ir taip neatgaunu kvapo. – Mums reikia taikos, – atsako karalius. – Paliaubų su Prancūzija, santaikos su škotais, taikos tarp brolių ir pusbrolių. Henrikui teks pasiduoti, jo žmonai – liautis rinkus prancūzų armiją kautis su anglais. Nereikia būti susiskaldžiusiems – Jorkai prieš Lankasterius, – visi turime būti anglai. Niekas taip nenualina šalies, kaip vienas prieš kitą kovojantys kraštiečiai. Toks karas kasdieną žudo šeimas. Reikia padaryti tam galą ir aš sugebėsiu. Dar šiais metais baigsiu karą. Pajuntu liguistą baimę, kurią mūsų šalies žmonės jaučia jau beveik dešimtmetį. – Bus dar vienas mūšis?


16

p h i l i p pa g r e g o ry

Karalius šypsosi. – Pasistengsiu, kad jis vyktų toliau nuo jūsų slenksčio, miledi. Bet reikia jį surengti ir kuo greičiau. Dovanojau Somerseto hercogui, paskelbiau jį bičiuliu, o tas Lankasterių išverstakailis, išdavikas kaip visi Bofortai vėl pabėgo pas Henriką. Persiai kelia prieš mane Šiaurę. Jie nekenčia Nevilių, o šie – mano sąjungininkai. Viskas primena šokį: šokėjai savo vietose, kiekvienas pasiruošęs atlikti savo žingsnelius. Jiems teks kautis, to neišvengsi. – Ar karalienės kariuomenė trauks čionai? – nors pati jai tarnavau, o mama buvo pirmąja Margaritos dama, jos armija man kelia siaubą. Samdiniai, kuriems nerūpi šalis, prancūzai, žiūrintys į derlingus mūsų laukus ir klestinčius miestus kaip niekam daugiau, tik plėšimui tinkamus. Praėjusį kartą ji atsi­vedė škotus pažadėjusi tai, ką pavogs, atiduoti kaip atlygį. Jau geriau būtų samdžiusi vilkus. – Aš juos sustabdysiu, – ramiai atsako. – Susiremsiu su jais Anglijos šiaurėje ir sutriuškinsiu. – Kodėl esate tuo tikras? – sušunku. Jis žybteli dantimis ir man atima kvapą. – Nes dar nesu pralaimėjęs mūšio, – paprastai atsako. – Ir niekada nepralaimėsiu. Lauke esu greitas, įgudęs, drąsus ir man sekasi. Mano kariuomenė judresnė nei kuri kita, moku priversti karius greitai judėti su pilna ginkluote. Aplenkiu ir nuspėju savo priešo manevrus. Aš nepralaimiu kautynių. Man sekasi kare ir meilėje. Dar niekur nesu patyręs nesėkmės. Ir prieš Margaritą Anžu nepralaimėsiu. Aš būsiu nugalėtojas.


B a l t o ji k a ra l i e n ė

17

Juokiuosi iš jo pasitikėjimo savimi, tarsi tai nebūtų padarę įspūdžio, bet iš tiesų jis mane svaigina. Karalius išlenkia alų ir atsistoja. – Dėkoju už paslaugą, – sako. – Jūs išeinate? Jau? – išlemenu. – Parašysite man laišką su savo prašymo detalėmis? – Taip, bet... – Su vardais, datomis ir taip toliau? Į kokią žemę reiškiate teises ir kokiu pagrindu. Kone griebiu jam už rankovės kaip elgeta, kad sustabdyčiau. – Taip, bet... – Tuomet sakau jums sudie. Niekaip negaliu jo sulaikyti, nebent mano motina sumanytų padaryti raišą jo žirgą. – Taip, jūsų didenybe, ačiū. Tačiau labai prašau likti. Netrukus pietausime... arba... – Ne, privalau keliauti. Manęs laukia bičiulis Viljamas Hastingsas. – Žinoma, žinoma. Nenoriu jūsų gaišinti... Palydžiu jį prie durų apimta skausmo, kad Edvardas išeina taip staiga, tačiau nesumąstau nieko, kaip galėčiau jį sulaikyti. Ant slenksčio jis apsisuka ir paima mane už rankos. Palenkia šviesią galvą ir švelniai apverčia mano ranką delnu į viršų. Įspaudęs į jį bučinį užlenkia pirštus, lyg norėdamas, kad saugočiau. Pakelia galvą šypsodamasis ir matau, kad puikiausiai žino, jog nuo to gesto sutirpau ir laikysiu sugniaužtą delną iki vakaro, kai galėsiu priglausti bučinį prie savo lūpų.


18

p h i l i p pa g r e g o ry

Baltoji karaliene  

Romane Baltoji karalienė, pirmajame iš Pusbrolių karo serijos, P.Gregory iš naujo pasakoja istorikų nuvertintos Elžbietos Vudvil, paprastos...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you