Issuu on Google+


Romanas vaikams

Sukurta pagal

Rosso Bagdasariano filmą

„Alvinas ir burundukai“ Scenarijaus autorius

Willas McRobbas ir Chrisas Viscardis Atpasakojo Perdita Finn Iš anglų kalbos vertė

Jurgita Jėrinaitė


1 dalis

Paryžiuje, prie žaižaruojančio Eifelio bokšto, klykiantys gerbėjai grūdosi aplink sceną. „Alvinas ir burundukai“ buvo pagrindiniai garsiausias žvaigždes sukvietusio VH1 renginio „Išgelbėk muziką!“ dalyviai. Minia pašėlo uždainavus Alvinui. Jis atrodė šauniau nei bet kada! Saimonas brazdino gitarą. Mažasis Teodoras šauniai pritarė broliams būgnais. Niekas negalėjo atsispirti šiems nuostabiems dainuojantiems ir šokantiems burundukams! Tokijuje merginos stebėjo koncertą didžiuliame lauko ekrane. Meksikoje dešimtys tūkstančių ger5


bėjų futbolo stadione šoko pagal burundukų muziką priešais milžinišką ekraną. Netgi atokioje ledinėje eskimų trobelėje iglu Inuitų šeima stebėjo koncertą per televizorių ir vos įstengė sulaikyti savo šunų kinkinį, kuris kėsinosi pulti burundukus ekrane. Viso pasaulio žmonės klausėsi „Burundukų“ ir juos mylėjo. Pasikabinęs gitarą ant peties Alvinas prašvilpė virš minios elektros kabeliu. Gerbėjai stengėsi jį sugriebti, bet jis lėkė per aukštai. Į sceną puolė mergina, vilkinti marškinėlius „Einu iš proto dėl Saimono“. Alvinas drebino sceną! Jis – žvaigždė, pasaulinė žvaigždė! Netgi kai įnirtingai grodamas nutraukė gitaros stygą, nesustojo – tiesiog energingai čiūžtelėjo į užkulisius, stvėrė iš padėjėjo naują gitarą ir pasisuko išbėgti į sceną. Bet neįstengė pajudėti... Deivas stovėjo užmynęs jo gitaros laidą. – Deivai?! – apstulbo Alvinas. Jis mostelėjo Deivui, kad pasitrauktų ir leistų tęsti pasirodymą. 6


– Nepersistenk, – įspėjo Deivas. – Ant scenos yra rokenrolo legendų. Teks dalytis šlove. – Supratau, Deivai, – Alvinas jo nesiklausė. Jis nekantravo grįžti pas savo gerbėjus. Bandė pabėgti, bet Deivas nesitraukė nuo laido. – Aš rimtai, Alvinai, – pakartojo Deivas. – Čia labdaros vakaras. Ne tavo solinis koncertas. – Atleisk, Deivai, negirdžiu tavęs, kai tūkstančiai gerbėjų skanduoja mano vardą. – Ir truktelėjęs laidą Deivui iš po kojos šovė atgal į sceną. Atėjo metas dar vienam įspūdingam pasirodymui! Alvinas nustraksėjo nuo vienos garsios roko žvaigždės galvos ant kitos virkdydamas savo gitarą. Tada smarkiai atsispyrė ir atsidūrė ant apšvietimo bokšto. Visų akys nukrypo į jį. – Alvinai, prašau, leiskis žemyn! – šūktelėjo Deivas iš užkulisių. Bokštas susverdėjo. Saimonas ir Teodoras neramiai susižvalgė ant scenos. Deivas susirūpino. 7


– Alvinai, ar girdi mane?! – pašaukė. Alvinas stabtelėjo akimirką – ir bokšto atramos nurimo. Bet jis netrukus vėl pasileido energingai groti. – Alvinai, aš nejuokauju! – suriko Deivas sunerimęs. Metalinės bokšto atramos vėl sujudėjo. Bet Alvinas toliau šėlo! To ir tereikėjo. Bokštas susiūbavo pirmyn atgal ir ėmė virsti. Gerbėjai klykdami išsilakstė. – Saugokis, Deivai! – perspėjo mažasis Teodoras. – ALVINAI! – paskutinį kartą sušuko Deivas. BUM! Bet jau buvo per vėlu.

8


2 dalis

Kaukė sirena. Siauromis Paryžiaus gatvėmis lėkė greitosios pagalbos automobilis. Jis prašvilpė pro didžiulę „Išgelbėk muziką!“ afišą. Joje buvo išvardyta daug visokių garsių grupių, bet „Alvinas ir burundukai“ išskirta ryškiausiai. Dabar tai nebesvarbu. Bičiulis Deivas, kuris išgelbėjo juos ir padėjo sukurti grupę, buvo sužeistas. Po apžiūros Deivui buvo uždėtas kaklo įtvaras, sugipsuota koja. Aptvarstęs visą jo kūną gydytojas suleido vaistų. – Noriu pasikalbėti su savo vaikinais, – silpnu balseliu paprašė Deivas. 9


– Suprantu jus, pone Sevili, – atsiliepė prancūzas gydytojas, – bet aš ką tik suleidau jums migdomųjų, kurie ims veikti po minutės. Deivas nenusileido. – Privalau pamatyti savo berniukus. Burundukai laukė už durų. Kai slaugė įleido, tuoj nukurnėjo prie draugo lovos. – Ach, Deivai! – aiktelėjo sukrėstas Teodoras. – Ar labai skauda? – Po penkiasdešimties sekundžių nebeskaudės, – patikino gydytojas. Alvinas nežinojo, ką pasakyti. Jis jautėsi siau­ bingai. Vos galėjo pakelti akis į Deivą. – Aš labai atsiprašau, – išspaudė. – Viskas bus gerai, – atsakė Deivas, sukaupęs jė­ gas. – Nesirūpinkite dėl manęs. Tik kurį laiką būsiu čia įkalintas. Slaugė parodė į laikrodį. Ligoniui reikia ilsėtis. Deivas linktelėjo jai, bet toliau kalbėjosi su savo vaikinais. Privalėjo. Jis burundukams kaip tėvas, jiem­s reikia jo patarimų ir pagalbos. 10


– Labdaros koncertų turas buvo šaunus, – švokštė vaikinas. – Bet jis baigėsi ir metas grįžti namo. Pa­ sirūpinau, kad mano teta Džekė pabūtų su jumis, kol gulėsiu čia. – Kas ta teta Džekė? – pertraukė jį Alvinas. Jis atrodė labai susirūpinęs. – Ta pati, kuri Kalėdoms atsiunčia kibirėlius su trijų rūšių kukurūzų spragėsiais, – priminė jam Sai­ monas. – O! Man patinka teta Džekė! – sucypsėjo Teodoras. (Aišku, iš tikrųjų jam labiausiai patiko bet kokio skonio kukurūzų spragėsiai...) Slaugė dar kartą pažvelgė į laikrodį. – Dvidešimt sekundžių, pone Sevili. Vargšelis Deivas. Jis jautėsi toks pavargęs. Kal­ bėjo vis lėčiau, žodžiai ėmė pintis. Migdomieji vais­ tai ėmė veikti. – Noriu, kad jūs turėtumėte normalią vaikystę. Na, žinote, susirastumėt draugų, palakstytumėt dvi­ račiais, lankytumėt mokyklą... 11


– Mokyklą?! – aiktelėjo visi trys burundukai vie­ nu metu. Jie niekad nelankė mokyklos! Kam ji reikalinga? – Taip, mokyklą, – patvirtino Deivas. Slaugė jau skaičiavo ant pirštų sekundes, kada jis užmigs. – Gražiai elkitės. Nedarykite kvailysčių. Nesimuškite. Noriu žinoti, kad jumis galima pasitikėti. Saimonai, būsi už viską atsakingas. Pasitikiu... tavimi... Deivo akys užsimerkė. Jis užmigo. Alvinas mė­ gino jį papurtyti. Buvo labai nusiminęs. – Palauk truputį! Uno momento! Kodėl Saimonas? Aš noriu vadovauti! Saimonas šypsojosi. Atrodė labai išdidus. – Deivas manim pasitiki, – pareiškė. Kaip tik tada palatoje pasirodė uniformuota moteris. Ji buvo oro linijų atstovė. „Atvykau palydėti burundukus namo“, – paaiškino atvykėlė gydytojui. – Mes nepaliksim Deivo! – spyrėsi Alvinas. Sai­ monas su Teodoru sukryžiavo rankas ant krūtinės ir klestelėjo ant ligoninės lovos. Jie taip pat nepaliks savo bičiulio. 12


Slaugė siekė sugauti Alviną ir perduoti oro linijų atstovei, bet Alvinas išsisukdamas netyčia nusilei­ do ant jungiklio, kuris valdė Deivo lovą. Lova ėmė skleistis. – Sugrįžk tuojau pat, – griežtai pareikalavo slau­ gė. Bet Alvinas skubėdamas nuo jos stryktelėjo ant kito jungiklio: elektrinė lova ėmė visaip lankstytis. Teodoras su Saimonu nusirito per kambarį. Trinkt! Teodoras kliudė lašelinės stovą ir ją nu­ vertė. Terkšt! Saimonas nusileido ant naktipuodžio. Slaugė griebė Alviną, tas šoko šalin... ir nutūpė ant Deivo širdies monitoriaus. Aparatas supypsėjo. Ėmė skambėti pavojaus signalas. Deivo vokai virptelėjo. – Prašau, eikite, maldauju, – sunerimo gydytojas. – Kuo daugiau rūpesčių kelsite ponui Seviliui, tuo ilgiau jis sveiks. – Bet Deivui mūsų reikia! – šaukė Alvinas. – Jeigu išeisime, jis dar labiau nerimaus. 13


Kol slaugė reguliavo elektrinę lovą, gydytojas tyliai paėmė švirkštą. – Jūs niekada manęs nesugausite! – suriko Alvinas. – Niekur neisiu be... Gydytojas smigtelėjo švirkštą jam į užpakalį. Alvino akys sutavaravo. Burundukas susverdėjo ir griūdamas sušuko: – Deeeivai! Alvinas krito tiesiai ant bičiulio krūtinės. Gydytojas perdavė nurimusį burunduką oro linijų atstovei. – Tikiuosi, jūsų visų labui, kad jis išmiegos visą skrydį. Saimono galva išlindo iš naktipuodžio. – Gal suleiskite daugiau. Dėl visa ko, – pasiūlė jis.

14


3 dalis

Los Andžele įrašų kompanijos Džet Rekords darbuotojai džiaugėsi geriausios savo grupės – „Alvino ir burundukų“ – sėkme. Kiekvienas naujas hitas vis labiau garsino jų kompaniją. Aštuonioliktajame aukšte prodiuseriai niūniavo naujausią „Burundukų“ dainą taisydamiesi sau kavą su sviestinėmis bandelėmis. Tačiau niūriame dangoraižio požemyje kiurksojo žmogus, kuris visai nedžiūgavo dėl „Burundukų“ sėkmės – tai senasis jų vadybininkas, kuris buvo už­ daręs burundukus į narvą, piktasis Inas Houkas. Nesiskutęs ir susiglamžęs Inas išsitraukė seną kavos filtrą iš šiukšlių dėžės ir pakišo virš varvančio 15


čiaupo. Kol kava tekėjo į nuskilusį puodelį, Inas klausėsi radijo. Ką gi jis grojo? „Alviną ir burundukus“, žinoma! Nuo jų niekur nepabėgsi! Inas papurtė galvą. O kaip jam anksčiau sekė­ si! „Turėjau penkiolika automobilių, – pradėjo skai­ čiuoti, – septynias tarnaites. Vietas parteryje per Lakers rungtynes turėjo netgi mano tarnaitės! Tik pažvelk dabar į mane! Tik pažiūrėk!“ Ūsuota žiurkė atsisuko paspoksoti į Iną. Vyras įtūžo. Jis įsmeigė piktą žvilgsnį į radiją, grojantį naujausią „Burundukų“ hitą. „Čia JIE dėl visko kalti!“ – jis sviedė radiją į šiukšlių dėžę. Pa­ stebėjęs joje nesuvalgytą keksiuką išsitraukė. Nupūtė pieštuko drožles, susimąstęs atsikando. – Praradau viską, – dūsavo. – Dabar vaidenuo­ si Džet Rekords rūsyje, melsdamas, kad pasirodytų ki­tas dainuoti ir šokti mokantis gyvūnas. – Inas pa­ stebėjo, kad žiurkė stebi jį susidomėjusi. – Juk moki dainuoti, a? Žiurkė prasižiojo. Inas susidomėjęs palinko į prie­kį. Nejaugi? 16


Bet žvėrelis žaibiškai griebė dantimis Ino kek­ siuką ir paspruko! – Ei! – suriko Inas. Jis nusivijo žiurkę. Su keksiuku dantyse žiurkė stryktelėjo į šiukšlių konteinerį, Inas šoko įkandin. Puolė ieškoti vagilės šiukšlėse, bet veltui. Jautėsi visiškai pribaigtas. Žnegtelėjo ant šiukšlių atgauti kvapo ir išgirdo linksmus dainuojančių burundukų balsus iš radijo, kurį neseniai išmetė. Atrodė, kad žvėreliai iš jo tyčiojasi! „Aš jums parodysiu, burundukai!“ – prisiekė Inas. Inas Houkas pasiryžo keršyti.

17



Alvinas ir burundukai. Naujas nuotykis