KAUNAS PILNAS KULTŪROS / 2020 09

Page 1

Požemiai

2020 RUGSĖJIS Viršelio iliustracijos autorius Mitya Pisliak

1

2020 09


Viena iš poros šimtų Kaune įkurtų slėptuvių šiandien žinoma visame pasaulyje. Plačiau apie „Atominį bunkerį“ žurnale pasakoja Julija Račiūnaitė. A. Čiukšio nuotr. 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Koks Kaunas iš paukščio skrydžio, domėjomės pernai vasarą – tuomet išleidome gaivų numerį „Sparnai“. Šis kiek tamsesnis, bet ne toks slogus, kaip galėtumėte pagalvoti. Žinoma, Kauno, kaip ir kiekvieno miesto, istorijoje yra tamsių puslapių. Dalis jų neišvengiamai susiję su rūsiais, slėptuvėmis, kalėjimais. Bet požemis – nebūtinai vargas ir skausmas. Tai iš esmės kitoks pasaulis, dar vienas, retai matomas, miesto veidas.

Kaunas iš apačios Taigi nuo senojo Kauno požemių, kuriuose kai kas dar ir knarkia, iki vieno iš dabartinių miesto simbolių, kurį kasdien praeina tūkstančiai žmonių. Kai kurie stabteli ir įsigyja rožę. Nuo miestiečių saugumui užtikrinti skirtų slėptuvių, kurių kadaise buvo pora šimtų – ir dabar yra, tik privatizuotos, bet tai nieko baisaus, – iki klinikų pulsą užtikrinančių tunelių. Ir dar keli ekskursai į pogrindį kaip kultūrinio judesio metaforą bei du vienas po kito rudenį vyksiančius svarbaus kino festivalius, kurių repertuaruose šio žurnalo numerio tema taip pat vienaip ar kitaip tyrinėjama. Jei perskaičius visus straipsnius ir pokalbius norėsis daugiau – tai yra, gilyn ir tamsyn – jūsų paslaugoms Kauno tvirtovė, kurios fortai ir

kiti statiniai, suraizgyti tuneliais, juosia Kauną. Rudenėjant ten tikrai įdomu pasidairyti, ir ekskursijos organizuojamos vis dažniau. O paprasčiausias būdas patekti į tunelį – vykti į Kauną ar iš jo į sostinę traukiniu. Pravažiuosite Kauno geležinkelio tunelį, kaip ir tvirtovė, menantį XIX amžių. Jis – vienas iš dviejų Lietuvoje (kitas – Aukštųjų Panerių) ir vienintelis veikiantis Baltijos šalyse. Beje, pildant numerio turinį teko pa(si) neigti keletą mitų, sklandančių apie Kauno požemius. Sako, visgi tunelis filharmonijos ir savivaldybės pastatų nejungia, Soboro ir Rotušės – irgi ne… Bet savo rankomis nepatikrinęs niekuomet žmogus negali žinoti.

2020 RUGSĖJIS

3


S

I

O

T

E

M

A

Eidama į susitikimą su Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Civilinės saugos skyriaus vyriausiuoju specialistu Sauliumi Bajarūnu kontempliavau apie tai, kur dėčiausi, jeigu ankstyvas rytas prasidėtų ne įprastu arbatos puodeliu, o priverstiniu bėgimu iš savų namų. Mano laimei, neigiamas mintis išsklaidė su šypsena mane pasitikęs Saulius, Civilinės saugos skyriuje dirbantis nuo 1996 metų. Minėjo, kad „šį bei tą“ apie tas slėptuves dar atsimena ir gali papasakoti – mat nedaug kas žino, kad situacija yra kur kas geresnė, negu retkarčiais gali pasirodyti.

M

Ė

N

E

Mes patys galime apsisaugoti Monika Balčiauskaitė Autorės ir pašnekovo nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 RUGSÄ–JIS

5


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Bet pradėkime nuo pradžių. Slėptuvės atsirado Pirmojo pasaulinio karo metu, kai kilo masinio žmonių naikinimo pavojus – bombos iš lėktuvų mėtytos visur, tad reikėjo sugalvoti, kur būtų galima pasislėpti nuo sprogimo bangų. Pavyzdžiui, po žeme. Ant stalo Saulius pasidėjęs knygelę „Ką kiekvienas turi žinoti apie priešlėktuvinę apsaugą“, kurią citavo pokalbio metu. Išleista ji dar gūdžiais 1934 metais paties bombas mėčiusio lakūno Jono Pyragiaus – įdomu tai, kad rekomendacijos išliko aktualios iki šių dienų. „Jis aprašė tai, ką kiekvienas turi žinoti apie slėptuvių apsaugą ir, drįsčiau teigti, būtent taip yra ir dabar“, – pasakojo pašnekovas. Kaune slėptuvės aktyviau pradėtos statyti kiek vėliau, šaltojo karo pradžioje, kai per ginklavimosi varžybas baimintasi branduolinio karo. Visi suskubo statyti slėptuves – tai tęsėsi iki tol, kol sugriuvo Sovietų Sąjunga: „Reikėtų suprasti, kad visų žmonių specialiai įrengtose slėptuvėse apsaugoti praktiškai neįmanoma – tam reikėtų įrengti ištisus požeminius miestus. Kita vertus, specialiai įrengtos požeminės slėptuvės šimtu procentų neapsaugotų nuo branduolinio sprogimo naikinamojo poveikio. Šalia branduolinio sprogimo epicentro kelių šimtų metrų spinduliu esančiose slėptuvėse tikimybė išgyventi būtų artima nuliui. Tačiau net ir išgyvenusių branduolinį karą lauktų siaubinga katastrofa: aplinka būtų užteršta radioaktyviomis šiukšlėmis, suniokota smūgio bangos ir išdeginta ugnies audros. Vėliau dėl pakilusių į atmosferą dulkių prasidėtų branduolinė naktis ir branduolinė žiema, kuri tęstųsi kelis dešimtmečius.“ Be pasiruoštų citatų iš minėtos knygelės, keletą valandų prieš susitikimą Saulius apsilankė 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ir vienoje slėptuvėje, kurios pavadinimo negalėjo įvardinti. Jo nuotraukose matyti, kad viskas buvo paruošta: kalnai kaukių, klasė, kurioje reikalui esant būtų įkurdinami piliečiai, valdymo pultai, skirti bendrauti su viršuje likusiais žmonėmis, ir galybė kitų gyvybiškai reikalingų priemonių. Tuo metu vyko aktyvus pasiruošimas civilinei gynybai, tačiau ilgainiui viskas aprimo: „Šaltojo karo metu vyko aktyvus pasiruošimas branduoliniam karui, tad didelis dėmesys buvo skiriamas civilinei gynybai, naujų slėptuvių įrengimui ir priežiūrai. Pasibaigus karui ir ginklavimosi varžyboms, branduolinio karo grėsmė gerokai sumažėjo, daugiau dėmesio pradėta skirti gamtiniams pavojams, pramoninėms avarijoms. Specialiųjų slėptuvių poreikis sumažėjo – taip viskas ir liko stovėti.“ 2008 metais surinktais duomenimis, po šaltojo karo Kauno mieste pastatyta net 200 slėptuvių, kuriose būtų tilpę tik 37 691 žmogus. 171 iš jų galėjo apsaugoti nuo chemijos, radiacijos ir sprogimo, o likusios 29 – nuo sugriovimo ir spinduliuotės. Šiandien visos jos yra privatizuotos, nes savivaldybei tapo per brangu jas išlaikyti: „Slėptuvių išlaikymui buvo reikalingos didelės lėšos. Sumažėjus branduolinio karo grėsmei, valstybės lygiu buvo priimti sprendimai, leidžiantys slėptuves nuomoti, keisti jų paskirtį. Slėptuvių savininkams, nuomininkams leista ten įrengti sandėlius, darbo kabinetus, maitinimo įstaigas, pramogų centrus ir t. t. Tačiau liko esminiai reikalavimai: neišardyti esamos slėptuvės įrangos ir esant būtinybei per 72 val. slėptuvę grąžinti į pirminę padėtį bei priimti gyventojus apsaugai. Vėliau šio reikalavimo atsisakyta ir slėptuves leista privatizuoti.“ Ko gero, ilgiausiai prižiūrima ir neprivatizuota slėptuvė Kaune išliko


ir tokiu būdu apsisaugoti. Net namo rūsyje, kuriame nėra jokių apsaugų, radiacijos lygis mažesnis 200–400 kartų. Jeigu galimybės nėra – egzistuoja kolektyvinės apsaugos statiniai, žymimi civilinės saugos tarptautiniu ženklu, kuris 1949 metais buvo patvirtintas Ženevos konvencijos. Šiuo ženklu pažymėtame pastate galima apsistoti kartu su kitais civiliais. Kiekvienas miestas turi turėti tokio pobūdžio statinių, kuriuose galėtų apsigyventi 10 proc. miesto gyventojų.“

Pokalbiui įsibėgėjus su Sauliumi pasidalinau mane vis dar gąsdinusia mintimi, jog visos Kaune esančios slėptuvės yra privatizuotos, vadinasi, mes neturime kur slėptis. Jis tik nusijuokė: „Slėptuvių, žinok, mums nelabai ir reikia. Geriau kartu su šeima likti savuose namuose, kuriuose yra maisto atsargų ir vandens. Sužinoję, kad iš Astravo atominės elektrinės ateina radioaktyvių medžiagų debesėlis, galime uždaryti duris, langus, užklijuoti ventiliaciją

Oficialių apčiuopiamų žemėlapių, kuriuose būtų pažymėtos visos iki šiol Kaune egzistavusios slėptuvės ir jų dabartiniai savininkai – nebėra, tačiau egzistuoja inovatyvi alternatyva. Galite apsilankyti www.lt72.lt ir susipažinti su visomis kritinių situacijų apgyvendinimo vietomis, randamomis Lietuvoje. Pati labai nustebau pamačiusi, kad viena iš jų yra vos keletas žingsnių nuo mano namų.

2020 RUGSĖJIS

lt72.lt

Savanorių prospekte, po buvusiais buities namais „Juzė“, – kritinės situacijos atveju čia būtų gyvenę miesto vadovai ir specialiųjų tarybų vadai. Ši slėptuvė buvo numatyta kaip Kauno miesto savivaldybės Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro atsarginė darbo vieta, skirta darbui karo ar kitų ekstremaliųjų situacijų atvejais. Ilgainiui situacija gerėjo, todėl nuspręsta per turto fondą ir aukcionus slėptuves atiduoti į žmonių rankas, o jų patalpos imtos naudoti kitiems tikslams.

7


A M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

Vilijampolėje, buvusioje gamykloje „Aidas“, septynių metrų gylyje po ja, atsiveria praėjusi epocha. Vaikiškus baldus, vežimėlius, muzikos instrumentus ir žibintuvėlius gaminusiam fabrikui priklausiusioje slėptuvėje šiuo metu įsikūręs muziejus „Atominis bunkeris“ (bei jame esantis „KGB bunkeris“). Vos atvykus į akis krenta greta muziejaus įėjimo įsitaisęs šių laikų svetimkūnis - sukrautos iš metalo supirktuvės išgelbėtos špižinės ir po pusę tonos sveriančios Vytauto Didžiojo tilto puošmenos su sovietine simbolika. Ir tai tik pradžia!

Atominiai užmojai nuo Vilijampolės iki Manhatano Julija Račiūnaitė Arvydo Čiukšio nuotr.

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 RUGSÄ–JIS

99


A M E T O I S E N Ė M 1 0

„Atominio bunkerio“ kolekcijoje stebina įspūdingi Šaltojo karo artefaktai, ginklai, unikali KGB, NKVD ir netgi nepriklausomos Lietuvos agentų įranga, autentiškai įrengti tardymo kabinetai, schemos ir pasakojimai, atskleidžiantys represinės sistemos veikimo būdus, taip pat įvairių XX a. laikotarpių buities ar prabangos elementai. Be to, šis nuo 2014 m. Kaune gyvuojantis muziejus netruko persikelti per Atlantą - didžioji kolekcijos dalis šiuo metu eksponuojama muziejaus padalinyje Niujorke. Naujasis, 2019 m. Manhatane duris atvėręs, KGB šnipų muziejus bei jo įkūrėjai verslininkas Julius Urbaitis su dukra Agne Urbaityte netruko sulaukti didžiulio tenykštės visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio - apie išskirtinį muziejų rašė „Vice“, „The New York Times“, „The Wall Street Journal“, „Forbes“, „New Yorker“. Priešistorė Sugriuvus okupaciniam režimui, didžioji dalis sovietinių slėptuvių buvo privatizuotos ir išplėštos. Pasak J. Urbaičio, vien Kaune jų buvo virš 200, Vilniuje apie 300. Kolekcininkas pasakoja, kad bunkeriai būdavo įrengiami prie kiekvienos didesnės gamyklos, taip pat ir gyvenamuosiuose rajonuose, kartais po bažnyčiomis ar ligoninėmis (pagal tarptautinius susitarimus jų negalima bombarduoti). Kai kurios slėptuvės buvo vadavietės, likusios - skirtos civiliams. Tiesa, „Atominiame bunkeryje“ dirbantis Šaltojo karo fondų saugotojas Rimas Urbaitis prisimena lankytoją, teigusį, kad pastarosios buvo skirtos ne visiems: „Įdomu, kad nors didesnėse gamyklose dirbo tūkstančiai žmonių, vietų skaičius slėptuvėje siekė vos 200. Atrodytų, kad jos buvo skirtos tik vadovybei - tai patvirtino ir buvęs „Aido“ darbuotojas, kuris teigė čia pradirbęs visą gyvenimą, bet apie slėptuvę nieko nežinojęs.“ K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pasak fondų saugotojo, „Aido“ fabriko slėptuvėje 200 žmonių būtų galėję išgyventi tris dienas. Į patalpas buvo galima patekti per dvejas metalines užsandarintas duris, įrengti du laiptiniai įėjimai ir vienas išėjimas 70-ies metrų ilgio požeminiu tuneliu. Slėptuvė suskaidyta į pagrindinę patalpą su gultais, vėdinimo, dujokaukių, maisto atsargų patalpas ir tualetus. Taip pat čia buvo saugoma ir radiacijos matavimo įranga bei apsauginiai kostiumai, skirti išeiti į lauką pavojingomis sąlygomis. Viskas prasidėjo nuo šokių „Atominio bunkerio“ istorija prasidėjo palyginti neseniai - 2013 m. Kauno šokio teatro „Aura“ trupės šokėja A. Urbaitytė kartu su savo tėčiu čia atidarė šokio ir judesio studiją „Šokių bunkeris“, kurioje vyko šiuolaikinių šokių, baleto, jogos, kūno rengybos užsiėmimai vaikams ir suaugusiesiems. Prikeliant buvusio sovietinės civilinės gynybos bunkerio patalpas naujam gyvenimui įkūrėjams prireikė gerokai padirbėti - įgyta slėptuvė buvo ne tik išgrobstyta, bet ir užlieta didžiulio kiekio vandens (pasak muziejaus įkūrėjo, teko išpumpuoti net aštuonias nuotekų išsiurbimo mašinas). Įkūrus šokių studiją, specifinė tokių patalpų aura pati padiktavo temą - siekdamas sukurti autentišką slėptuvės atmosferą J. Urbaitis įsigijo pirmųjų sovietinių dujokaukių, kuriomis buvo papuoštos šokių salės sienos. Tokios buvo kolekcijos ištakos. J. Urbaitis pasakoja nuo pat vaikystės mėgęs kolekcionuoti įvairius daiktus, negailėjęs tam laiko ir preciziško darbo. Prieš susidomėdamas Šaltojo karo, slaptųjų tarnybų tema, kolekcionavo motociklus, paveikslus, automobilius, reguliuojamus raktus ir t. t.


2020 RUGSÄ–JIS

1 1


A M E T O I S E N Ė M

Didžiausia pasaulyje kolekcija 2018 m. JAV dideliu tiražu išleista knyga „The Secret History of KGB Spy Cameras“, prie kurios prisidėjo ir Julius Urbaitis. Knygoje publikuojamos kolekcininkui priklausančių eksponatų fotografijos, buvo naudojamasi jo ekspertine patirtimi, konsultacijomis. Pasak J. Urbaičio, knygos autorius H. Keithas Meltonas, kuris taip pat yra ir vienas stambiausių „McDonald’s“ restoranų tinklo franšizės savininkų, žvalgybos istorikas ir žvalgybos įrangos kolekcininkas, kartu su kitais prie knygos dirbusiais autoriais ir ekspertais pripažino, jog „Atominiam bunkeriui“ priklausanti kolekcija yra didžiausia KGB žvalgybinės technikos kolekcija pasaulyje. Muziejaus kolekcija ne tik buvo pripažinta tarptautinių ekspertų, bet ir spėjo sublizgėti garsiajame HBO seriale „Černobylis“, kuriam J. Urbaitis pardavė arba nuomojo dalį autentiškų to laikotarpio eksponatų. Serialui pasibaigus prodiuserių komanda aplankė KGB šnipų muziejų Niujorke.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Mažo kalibro tušinukai Bene labiausiai muziejuje stebina specialiųjų tarnybų įrangos išradingumas, kokį yra tekę regėti tik senuosiuose filmuose apie agentą 007. Pasak Juliaus Urbaičio, šnipų technika gaminta konkrečioms situacijoms, todėl bemaž visi prietaisai yra vienetiniai, ypač sunkiai gaunami. Tarp ginklų ekspozicijoje pamatysime šaudančius mažo kalibro pistoletus-tušinukus ir pistoletus-lūpdažius (o Niujorko padalinyje saugomas ir bulgariškas skėtis-žudikas, kuris galėdavo iššauti nuodų dozę). Lygiai tokia pati ekscentriška ir muziejuje išstatyta sekimo prietaisų paletė: miniatiūriniai juostiniai fotoaparatai įtaisyti švarko sagoje, rankinės kojelėje, diržo sagtyje ar cigarečių pakelyje, fotojuostoms, fotoaparatams ar kitai informacijai pernešti skirtos talpos, kurias agentas slėpdavo batų šepetyje (šepetys atsidarydavo su adata ar žiogeliu įspaudus miniatiūrinę skylutę, paslėptą tarp šerių), bato kulne, sąsagose ar net tiesiojoje


Čia taip pat galite išvysti įrangą, kurios padedami agentai galėjo ištraukti laišką neatplėšdami voko, atrakinti visas duris, nepastebimai nuimti nuo durų plombas ar net pagal širdies plakimą aptikti besislapstantį žmogų. Brežnevo projektorius Muziejuje apstu įdomybių ir reikšmingų istorinių artefaktų: vienas subtiliausių - miniatiūra, vaizduojanti susimąsčiusią giltinę, kuri sėdi greta M. K. Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ ir žvelgia į sunkvežimį, gabenantį atominę bombą. Vienas kraupiausių - kambariukas, kuriame eksponuojama aibė Šaltojo karo metu gamintų manekenų su įvairiais sužalojimais, grėsusiais nuo kritinės radiacijos spinduliuotės. Muziejuje atskiros patalpos skirtos milžiniškai įvairiausių dujokaukių kolekcijai, stomatologijos kabinetui

su baugiu, pedalu minamu grąžtu, senovinei fotolaboratorijai su šiurpiomis nuotraukomis. Įspūdinga ir karinių radijo stočių kolekcija, tarp kurių yra ir didžiulė vienetinė iš Karelijos beržo pagaminta latviška radiola, skirta dovanoti Stalinui (bet taip ir neįteikta), o netoli jos stovi dar didesnis projektorius su trimis raudonomis žvaigždėmis, kuris, kaip pasakojo muziejaus fondų saugotojas Rimas Urbaitis, stovėjo Brežnevo viloje Palangoje. Atsiplėšiant nuo sovietų okupacijos metų - muziejuje rasime ir tebeskambantį pirmąjį Lietuvos prezidento Antano Smetonos telefoną. Šis pasakojimas - tik maža dalis patirčių ir įspūdžių, kuriuos išsinešite apsilankę lietuviškame ar amerikietiškame muziejuose, pripildytuose neįtikimų tamsų mūsų istorijos laikotarpį ženklinančių objektų ir istorijų. Beje, muziejaus įkūrėjai pristato muziejų kaip apolitišką įstaigą, kurios misija - edukacija ir autentiškos istorijos išsaugojimas. Sėkmingo šios misijos įgyvendinimo ir galima palinkėti šiam tarpatlantiniam atominiam sumanymui.

2020 RUGSĖJIS

atominisbunkeris.lt

žarnoje. Pasiklausymo aparatai taip pat atrasdavo netikėčiausias vietas - pavyzdžiui, po remonto grąžinus šaldytuvą visi jūsų virtuvės pokalbiai galėjo tapti girdimi per šaldytuvo kondensatoriuje įtaisytus mikrofoną ir siųstuvą.

1 3


A M E T O I S E N Ė M

Mane visada žavėjo paslaptingos vietos, kurios savo unikalia išvaizda ar apie jas sukurtomis legendomis, o gal neįtikėtinai turtinga istorija priverčia pasijusti ypatingai. Kauno senamiestis gali didžiuotis bent keletu tokių vietų, tačiau dalis mįslingų ir tamsių erdvių slepiasi giliai po populiariais lankytinais objektais. Net neabejoju, kad daugelis žmonių jaučia sunkiai paaiškinamą susižavėjimą, jaudulį ar smalsumą vietoms, nuo saulės šviesos uždengtoms keliais sluoksniais žemės. Šimtai turistų noriai lanko milžiniškas Paryžiaus katakombas ir leidžiasi į ekskursijas po Londono metro tunelius, tačiau kelis amžius skaičiuojančių požeminių erdvių ir į jas patekti norinčių smalsuolių netrūksta ir Kaune. Apie šių vietų trauką primena ir „Kaunas IN“ turizmo informacijos centro ekskursija „Kauno požemių dvasia“, kuri metai po metų pritraukia aibę kauniečių ir miesto svečių (o pirmas toks teminis turas įvyko dar praėjusio amžiaus pabaigoje!).

Po senuoju Kaunu Justė Vyšniauskaitė Autorės nuotr.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Maironio lietuvių literatūros muziejus. Velnio irštva

2020 RUGSĖJIS

1 5


A M E T O I S E N Ė M

Anot ekskursijos gidės Dalios Leonavičienės, nekuklų požeminį Kauno palikimą galima sieti su faktu, kad čia neilgai trukus po miesto įkūrimo radosi stiprus pirklių luomas. Galimai tradiciją statyti milžiniškus rūsius, kurių dydis pirklių namuose kartais viršydavo net viso namo plotą, paskatino ir tai, kad Kaunas bendradarbiavo su Hanzos sąjungos miestais. Galbūt iš čia perimta ir specifiška namų struktūra, kai pirmame aukšte buvo įkuriamos dirbtuvės arba parduotuvės, antrame aukšte – gyvenamosios patalpos, o rūsiuose – sandėliai-šaldytuvai (tuo tarpu kaimyninėje Latvijoje prekės ir kiti daiktai laikyti palėpėse). Dažniausiai tokiuose požeminiuose podėliuose nuguldavo pagrindinės parduodamos ir perkamos prekės: bičių vaškas, mediena, maistas, druska, drabužiai ir kailiai. Tiesa, rūsiai buvo naudingi ne vien pirklių luomui – didikai juose mėgo laikyti įvairius daiktus bei vyną ir alų, į kurį pirmieji Europoje pradėjo dėti medų. Tiesa, ekskursijoje matyti senamiesčio požemiai šiandien veikia greičiau kaip istorinių ženklų koliažai turistų akims nei funkcionalios sandėliavimo patalpos. Itin spalvingu istorinių stilistinių elementų mišiniu pasižymi Kauno pilies požemių sienos. Kaip pabrėžė ekskursijos gidė, pilis išlaikė dalį savo originalių medžiagų – daugiausia akmenų, kurie išliko nuo XIV amžiaus, nes vietoje grandiozinių perstatymų pastatą nuolat buvo bandoma sutvirtinti. Šiandien šiose sienose galima atrasti gotikinių, renesansinių ir barokinių plytų, senutėlio balto tinko bei naujesnių sutvirtinimų. Tačiau nors plytų mozaika leidžia bent šiek tiek geriau pažinti pilies istoriją, dar nemaža dalis požeminių perėjimų, išlaikydami paslapties šydą, lieka neatrasti. D. Leonavičienė pasakojo, kad vieną slaptą tunelį statybininkai

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Maironio lietuvių literatūros muziejus. Velnio irštva

rado per pilies rekonstrukciją. Šio perėjimo pradžią pastebėti galima ir šiandien lankytojams atvirose erdvėse, tačiau laiptai gilyn uždengti. Deja, tunelis yra užgriuvęs ir nepereinamas, todėl, kur tiksliai jis veda, nėra aišku. Sklando legendos, kad prieš kelis šimtus metų Kauno pilį tuneliai jungė su tuomet dar tik besikuriančiu bernardinų vienuolynu ir per apgultį šiuo slaptu perėjimu pasinaudoti būtų galėjęs už pilies gynybą atsakingas Vytauto Didžiojo brolis Vaidotas. Visgi tunelio jis pats nerado. Dabar galima tik spėlioti, ar šiandien nepereinamos požeminės erdvės ir buvo nepanaudoti pabėgimo takai. Savas istorijas požeminėse salėse slepia ir Kauno rotušė. Čia galima apžiūrėti XVI amžiaus kertinį pastato akmenį, laikinas parodas bei nuolatines keramikos bei žalvario dirbinių ekspozicijas. Lankytojų laukia ir krosnims dekoruoti skirtų koklių kolekcija bei senų tradicinių receptų puslapiai. Vis dėlto turbūt daugiausia lankytojų dėmesio sulaukia buvusi izoliatoriaus patalpa. Gidė čia ilgai užsibūti nerekomendavo, nes erdvė slegia. Ir išties, pusmetriu žemesnės lubos


Keraminis koklis Kauno rotušėje

Vaiduoklių istorijų galima išgirsti ir kitoje, kiek netikėtoje, lankytinoje vietoje – Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Gerokai prieš poetui įsigyjant pastatą, jis priklausė pirklių šeimai ir, kaip buvo įprasta, turėjo požemines patalpas – net du rūsius. Dabar simboliškai šios erdvės pramintos Velnio irštva ir Angelų prieglauda. Pirmoji siejasi su skaudžiais įvykiais: po 1863–1864 metų sukilimo jo iniciatoriai, tarp kurių buvo ir kunigas Antanas Mackevičius, čia buvo žiauriai kankinami – tai šiandien mena patalpoje kabančios metalinės grandinės. Neigiamos

energijos erdvę, kurioje gyvybę prarado penketas sukilėlių, atsveria pozityvumo pripildyta Angelų prieglauda. Čia vyksta įvairūs kultūriniai renginiai: kūrybinės dirbtuvės, parodos, menininkų jubiliejų minėjimai, koncertai. Be to, požeminės erdvės muziejuje žavi architektūros elementais: plačiais skliautais, jau užmūrytus perėjimus žyminčiomis arkomis, statybai panaudotų plytų bei akmenų įvairove. Nors D. Leonavičienė nėra linkusi tikėti gandais, kad kadaise požeminiai tuneliai jungė netgi Pažaislio ir karmelitų vienuolyną Kaune, gidė neabejoja, kad nemažai senųjų požeminių erdvių yra neatrastos. Kartu su užgriuvusiais perėjimais jos tikriausiai slepia aibę istorijų, kurios dar laukia dėmesio, o gal amžinai liks palaidotos po žeme. Vis dėlto adrenalino besivaikantiems smalsuoliams nepaaiškinamų vaiduoklių istorijų išgirsti pavyks ir dabar. Įdomybių po Kauno senamiesčio grindiniu atras ir istorijos bei architektūros mėgėjai. Belieka nepasiklysti.

2020 RUGSĖJIS

visit.kaunas.lt

ir nedidelė tamsi patalpa sukelia nemalonius, net klaustrofobiškus jausmus. Čia paskutines savo dienas be saulės šviesos praleisdavo mirti nuteisti kaliniai. Su šiuo izoliatoriumi susijusi ir didžioji dalis keistų nutikimų – D. Leonavičienė patikina, kad darbuotojai nepaaiškinamus garsus, šešėlius bei kitus vaiduokliškus dalykus dažniausiai sieja su būtent šia patalpa. Tiesa, sakoma, kad norint pajusti, išgirsti ar pamatyti senųjų rotušės ar Kauno pilies gyventojų vėles reikia požemiuose būti visiškai vienam.

1 7


A M E T O I S E N Ė M

Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.) plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui, diskusijoms ir meno instaliacijoms. Pagrindinė festivalio „Videogramos“ tema — tai žmonių ryšiai: su savo kūnu, visuomene, sveikatos sistemomis ir institucijomis, gamtine aplinka, technologijomis, šių ryšių daugialypiškumas, įvairovė ir trapumas.

Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai Eglė Trimailovaitė

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kadras iš Shirin Sabahi filmo „Mouthful“ 2020 RUGSĖJIS

1 9


Didelę festivalio renginių dalį sudaro kuruotos filmų programos, pristatančios unikalias temas bei filmų formatus. Vienos jų – tai festivalio kuratorės Viktorijos Šiaulytės parinktos peržiūros apie medžiagų ekologijas, jų sąsajas su technologijomis bei šių materijos ir technologijų sąryšių generuojamus geopolitinius klausimus.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kodėl tave šios temos?

sudomino

būtent

Iš pradžių mane domino išmaniosios erdvės, jų atsiradimo istorija bei jomis grįsti geresnės ateities pažadai – nuo išmaniųjų namų iki išmaniųjų miestų. Ką reiškia, jog namų erdvė registruoja ir reaguoja į gyventojo įpročius ir poreikius, kokia tai komunikacija? Taip atradau antropologės Shannon Mattern knygą „Purvas ir duomenys. Kodas ir molis“ (Dirt and Data. Code and Clay). Ji tarsi kviečia permąstyti išmanumo sąvoką ir, apžvelgdama įvairialypę urbanistikos istoriją nuo pat šumerų , argumentuoja, kad tokios medžiagos kaip molis, popierius, plienas ir kt. nuo senovės laikų sudarė miestų informacinių sistemų pagrindą. Man rodos, šis dėmesys medžiagiškumui, atsigręžimas į tradicinių architektūros, meno technologijų išmanumą yra labai įdomus ir galbūt gali pasiūlyti taip trūkstamą kritišką požiūrį į naujausias technologijas. Įdomu, kokias technologijas, istorijas bei politinius ryšius įgalina įvairios medžiagos bei ištekliai, kokį jie turi informacinį potencialą. Kita vertus, geografė Kathryn Yusoff teigia, jog geologija kaip mokslas, pažįstantis ir tyrinėjantis būtent įvairias neorganines medžiagas ir jų savybes, yra neatsiejamas nuo kolonializmo istorijos ir

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kolonijinio pasaulio supratimo. Medžiagų savybių supratimas, jų katalogizavimas neatsiejamas nuo kolonijinio nuosavybės supratimo (anglų kalboje property reiškia ir medžiagos savybę, ir privačią nuosavybę); taip pat įtvirtino skirtį tarp organiškumo ir neorganiškumo, tarp žmogiškumo ir nežmogiškumo. Anot Yusoff, ši skirtis tarp gyva ir negyva, žmogiška ir nežmogiška taip pat neatsiejama nuo vergovės įtvirtinimo ir rasizmo, kai priverstinė juodaodžių darbo jėga buvo priskirta prie „nežmogiškumo“ kategorijos, prie to, kas yra kažkieno nuosavybė. Todėl neatsitiktinai didelė dalis darbų šioje programoje kalba apie kolonializmo istoriją. Shirin Sabahi filme „Mouthful“ pasakojama apie menininko Noriyuki Haraguchi kūrinio „Matter and Mind“, kuris 1977 m. buvo sukurtas ir įtrauktas į pastovią Teherano šiuolaikinio meno muziejaus ekspoziciją, gyvenimą. „Matter and Mind“ instaliacija – tai stačiakampis metalinis baseinas, pripildytas naudotos variklio alyvos. Laikui bėgant šis kūrinys tapo „norų šuliniu“, į kurį lankytojai mesdavo monetas ir kitus dalykus. Filme tarsi nagrinėjamos gamtinių išteklių, politikos ir meno temos. Kaip, tavo manymu, visus šiuos dėmenis keičia laikas, turint omenyje, kad kūrinys sukurtas 1977–aisiais, o filme rodoma jo renovacija 2018-aisiais? Galima, žinoma, svarstyti apie Irano naftos ekonomikos vystymąsi antroje XX a. pusėje (filme galima matyti, kad būtent Irano alyva naudota darbui) ir visus politinius pokyčius; apie globalios šiuolaikinio meno sferos įsitvirtinimą su tokiomis parodomis kaip „Documenta“


Filipos César filme „Quantum Creole“ taip pat nagrinėjama kolonializmo tema. Pasakojama, kaip Vakarų Afrikoje kreolai įausdavo užšifruotus socialinio ir politinio pasipriešinimo pranešimus tekstilės gaminiuose, taip priešindamiesi kolonistų kalbai ir technologijoms. Kaip manai, ar galėtum rasti ir įvardyti panašių pavyzdžių dabarties pogrindžio judėjimuose?

Viename pokalbyje menininkė yra minėjusi, jog Noriyki Haraguchi pasirinko naftą kaip medžiagą savo kūriniui būtent dėl savybės, jog ji, skirtingai nei stovintis vanduo, „negenda“. Tad įdomu, kad ji atrado tą laiko dimensiją meno kūrinyje, kuris turėjo egzistuoti kaip nekintanti konstanta.

Nesu tikra, kas šiandien politine prasme būtų laikoma „pogrindžiu“ – nebent pogrindį suprastume kaip užšifruotą praktiką, kurios galios struktūros negali perskaityti. Kalbant apie patį filmą, spekuliuočiau, kad jis vėlgi nurodo į mūsų ryšio su medžiagomis „perrašymo“, „perkodavimo“ potencialą – filme kalbama ne tik apie audimo raštus kaip pasipriešinimo technologiją, bet ir apie vietos ilgamečių medvilnės auginimo tradicijų tęstinumą, kuris irgi dalinai įgalino šį pasipriešinimą.

Filme „Tellurian Drama“ nagrinėjamos dekolonizacijos, geocentrinių technologijų ir komunikacijos sampratos, kai 2020 m. Indonezijoje kilo mintis atgaivinti 1923 m. įkurtą radijo stotį kaip naują istorinį ir turistų traukos objektą. Kaip manai kaip senų jų geoinžinerinių technologijų kolonijinis krūvis gali „nusiskaityti“ dabarties turistams? Šiame darbe, manau, įdomu tai, jog menininkas spekuliacijai pasirenka būtent laikotarpį nuo Olandijos išėjimo iš Indonezijos iki šiandien kilusios idėjos atkurti šį technogamtinį objektą kaip turistinį tašką. Man regis, šis filmas kelia klausimą, ar tokia, menininko žodžiais, „kolonializmo griuvėsių kaip geoinžinerinės technologijos aparato“ ir vietos tradicinių praktikų naudoti kalnuotas vietoves kaip komunikacijos technologiją sintezė apskritai įmanoma, ar tai tarsi praeities utopija.

O grįžtant prie pogrindžio idėjos, prisimenu, jog menotyrininkė ir aktyvistė Lucy Lippard rašo ir apie galios ryšius pogrindyje tiesiogine to žodžio prasme. Ji kalba apie atvejus, kai požemio teritorijos parduodamos skalūnų gavybos bendrovėms, neatsižvelgiant į tai, kas stovi „ant“ žemės. Daugybė išteklių išgavimo būdų bei už jų stovinčios didžiulės korporacijos ir valstybės struktūros sudaro tarsi „požeminę ekonomiką“, kaip tai vadina Lippard. Apie šios požeminės ekonomikos pasekmes Australijoje bei besitęsiančią kolonijinę politiką bus ir Karrabing filmų kolektyvo peržiūra, į kurią taip pat norėčiau visus kauniečius pakviesti.

2020 RUGSĖJIS

kinofestivalis.lt

(nes Noriyuki Haraguchi darbus Teherano muziejus įsigijo po jų pristatymo „Documentoje“), apie modernaus meno muziejų politiką ir galų gale apie naftą kaip mūsų pastarųjų dešimtmečių ekonomikos ir politikos absoliutų pagrindą. Bet manau, kad Shirin, sekdama šio japonų menininko darbo istoriją, sąmoningai nedaro didaktinių išvadų ir šie klausimai iš tiesų paliekami atviri žiūrovams.

2 1


A M E T M

Ė

N

E

S

I

O

Besitęsiantys kariniai konfliktai ir politinės krizės kino kontekste tampa tarsi naujausia drabužių mada – kurį laiką virsta aiškiausiais dėmesio traukos objektais, bet neilgai trukus pasimiršta ir vietą užleidžia kam nors kitam, nes paprasčiausiai nebeišlaiko savo šokiruojančios vertės. Tokie rinkos dėsniai, deja, palietė Ukrainos ir pabėgėlių krizės dokumentiką. O šiandien veikia Sirijos karo kiną.

Dokumentika apie kare nepastebimas aukas Vladas Rožėnas Kadrai iš filmo „Požemis“

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 RUGSÄ–JIS

2 3


A M E T O I S E N Ė M

Ir tai visai nėra keista – panašus medžiagos pobūdis lemia ir panašią pačių filmų formą, kaskart grynai kaip meninį projektą viliojančią vis mažiau. Su maždaug tokia situacija, reikia manyti, galėjo susidurti ir režisierius Ferasas Fayyadas, savo dokumentiniu debiutu „Paskutinis žmogus Alepe“ (Last Men in Aleppo) susišlavęs dešimtis apdovanojimų (net nominuotas „Oskarui“), tarp jų ir „Nepatogaus kino“ 2017-ųjų konkursinės programos nugalėtojo titulą. Tapęs vienu garsiausių filmų apie Sirijos karą ir parodęs „Baltųjų šalmų“ kasdienybę karo lauke, kūrinys iškėlė režisieriui nemenką uždavinį: kaip toliau pasakoti apie tai, kas aktualu, nerodant to paties bei dar labiau neatbukinant ir taip karo vaizdams nebejautrių žiūrovų?

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Sėkmingu, ir vėl „Oskarui“ nominuotu, atsakymu tapo „Požemis“ – filmas, kurio didžioji dalis vyksta, tiesiogine to žodžio prasme, po žeme. Kol viršuje, jau penkerius metus bombarduojamame ir dujomis naikinamame mieste, tęsiasi karas, Požemio ligoninėje gelbėjamos iš jo dar nepabėgusių žmonių gyvybės. Daugelis gydytojų, beje, taip pat jau išvykę, tad sužeistuosius prižiūri daugiausia savanoriškai likti nusprendę medicinos studentai. Karo laukas tėra pirmoji, bet toli gražu ne paskutinė fronto linija. Tuo metu kažkam reikia rūpintis sužeidimais bei ligomis. Ir tai daryti apverktinomis sąlygomis, nes Požemio ligoninė po žeme atsiduria suvokiant, kad tik laiko klausimas, kada viską virš jos nušluos bombos.


Platesnė politinė situacija žiūrint „Požemį“ išlieka kaip svarbus, bet nebūtinas kontekstas – publika gali nežinoti, kas ir dėl ko kariauja Sirijoje, gali nebūti įsigilinusi, kiek ilgai tęsiasi brutalus puolimas prieš civilius. Uždaro filmo konteksto puikiai pakanka susigaudyti, kaip esmingai nuo saugios kasdienybės skiriasi karo sąlygos ir kaip radikaliai jos verčia perrašyti savo gyvenimus. Karas sugriauna tikrovę. Karas verčia keltis gyventi po žeme. Įprasta logika – kaip tėvų blevyzgojimai apie moteris gydytojas – pasirodo kaip tikrų tikriausias absurdas. F. Fayyado filmas retsykiais net kiek komiškai fiksuoja prisitaikymą prie naujos buities. Pavyzdžiui, ligoninės virėja juokdamasi teisinasi negalėjusi išvirti skanių pietų, nes teko bėgioti slepiantis nuo bombų ir per ilgai atsitraukti nuo puodų – patiekalas išėjo prėskas. O chirurgas operacinėje, kurioje nuolat dingsta elektra, telefone bent jau įsijungia klasikinę muziką – vis gražiau. Moterų (ir visų kitų) gydytojų indėlį, išlaikant civilizuotą būklę, ekstremalios sąlygos tik išryškina, ne sukuria. Šįkart aiškiai pamatome tuos, be kurių joks pasipriešinimas neįmanomas – tuos, kurie net ir išvaromi renkasi likti pavojuje, kad iš jo išgelbėtų kitus. Pasaulis ant žemės išgyvena tik dėl to, kas vyksta po ja – ir tai galioja

ne tik vienam miestui Sirijoje (nors tik Sirijoje ši metafora veikia kaip erdvės perskirstymas). Kino istorijoje, ypač jos dalyje, glaudžiai susijusioje su tragiškais įvykiais, taip pat netrūksta manipuliacijos žiūrovo emocijomis ekrane rodant kenčiančius vaikus – lengvesnio kelio sukrėsti publiką tiesiog nėra. Filmų tiesiai iš karo zonos vaizdai nesunkiai virsta ataka prieš žiūrovą, jam tarsi metant iššūkį pasakyti ką nors neigiamo apie juostą, kurioje užfiksuotas toks nesuvokiamas siaubas. „Požemio“ pacientai dažnai taip pat vaikai, tačiau skausmas pateikiamas ne vien kaip mūsų reakcijos reikalaujanti emocija, bet kaip tai, kas jau tapo kasdienybe. Vienoje scenoje kruvinas berniukas gydytojų prašo pasakyti jam nuoširdžiai – mirs jis ar ne? Atsakyti į šį klausimą viltingai – tokia yra viena esminių Požemio gydytojų užduočių. Įtikinti, kad sprogimai negali sunaikinti visko aplink ir kad verta judėti per prievartą, smurtą ir seksizmą. Egzistuoja ne vien skausmas – egzistuoja ir tikėjimas, kad jį galima įveikti. Tad filmo pabaigoje nuskambanti daktarei Ballour skirta frazė „karą kada nors pamirš – o tavęs niekada“ palieka tragedijos kontekste neįprastą jausmą – viltį. Šių metų „Nepatogaus kino“ festivalyje būtent pasipriešinimo temai skirta „Vieno balso“ programa. Rinkimų metais kaip niekad svarbu kalbėti apie išgirsti jų balsą reikalaujančius protestuotojus visame pasaulyje: nuo autoritarizmo kankinamų Filipinų iki nevaldomos taršos nualintos Šiaurės Amerikos. 14-asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis spalio 7–18 d. per šalį keliaus virtualiai – visa Lietuva galės susitikti virtualioje kino salėje, kurioje po seansų pasiliks dalintis įspūdžiais.

2020 RUGSĖJIS

nepatoguskinas.lt

Ir tai tėra pirmoji filmo plotmė – lietuviškas pavadinimas „Požemis“ net geriau nei angliškasis „The Cave“ pabrėžia ir antrąją. Ligoninei vadovauja daktarė Amani Ballour. Moteris tokioje pozicijoje Sirijoje – taip neįprasta, jog net savo sužeistus vaikus atvežę tėvai nesikuklina paaiškinti, jog ligoninėse dirbti teisę turi tik vyrai. Taigi prieš gelbėjant gyvybes dar reikia įrodyti, kad moterims „leidžiama“ jas gelbėti.

2 5


A M E T O I S E N Ė M

„Nemigos salonas“. Į tokį intriguojamai užvadintą, tvinpyksu atsiduodantį – galbūt dėl geografijos, vis vedančios į „devyniasdešimtuosius“ – ciklą šią vasarą pakvietė Kauno menininkų namai. Salono renginių tikslas – išplėsti nemigos kontekstą ir analizuoti įvairius su nemiga bei miego sutrikimais susijusius kultūrinius reiškinius. Kiek šiandien nemiga siejama su kūrybiniais procesais, o kiek su nerimu, nesaugumu, košmarais, išsekimu ar bendru nuoboduliu? Visi klausimai, susiję su nemiga, miego sutrikimais ir jų simptomais, aptariami salone – kambaryje, kuriame paprastai susirinkęs žmonių būrelis svarsto ir diskutuoja politikos, meno, literatūros klausimais. Apie tai, kas jau nuveikta ir kiek giliai prikapstyta, pasakoja ciklo kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė.

Pogrindis kaip postūmis Daina Dubauskaitė Pašnekovės nuotr.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Morfai nuotr. 2020 RUGSÄ–JIS

2 7


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kokie kiti tyrimai, galbūt meno kūriniai, įvykiai, tyrinėjantys anuos dešimtmečius Lietuvoje, įkvėpė „Nemigos saloną“? Nemigos saloną įkvėpė daug kas, bet pirmiausia grafitis ant vadinamųjų „Šilelio“ laiptų greta Kauno menininkų namų, ten vis dar yra užrašas „Kaunas: the city that never sleeps“ su perbrauktu žodeliu never – man rodos, užrašyta dar prieš karantiną. Pradėjau galvoti, kad taip ir yra, tikriausiai Kaunas yra miegantis miestas, kurį sunku prikelti, ir gerai asfaltuotos gatvės kažin ar padeda miestui nors kiek busti iš letargo miego. Vis dėlto pasirodė, kad tik XXI a. pradžioje Kauno mieste įvyko didysis lūžis, susijęs tiek su migracijos procesais, tiek su prekybos centro „Akropolis“ atsiradimu netoli Laisvės alėjos. Būtent todėl man buvo ir tebėra įdomu, kaip keitėsi miestas per visą 10 dešimtmetį, per kurį aš pati užaugau ir kuris neatrodo buvęs visomis prasmėmis ramus etapas. „Nemigos salonas“ – iš nerimo karantino metu gimęs tęstinis projektas. Kokiomis nuotaikomis jis gyvena baigiantis vasarai, kai vėl esame nežinioje dėl saugumo, kaukių, renginių? Kaip vertintum jau įvykusius salono renginius, jų dalyvių įsitraukimą? Vienoje radijo laidoje filosofas kalbėjo apie žmogaus egzistenciją karantino metu. Jis bandė paneigti tada vyravusią nuomonę, kad žmonės pagaliau turės galimybę atsikvėpti ir susimąstyti apie tikrąsias vertybes – jo nuomone, nerimas dėl ateities, dėl išgyvenimo tik dar labiau skatina žmones blaškytis ir nuolatos scrollinti per viską, ne tik telefone. Manau, kad daugumos būsena nepasikeitė, mes vis dar labai nerimaujame, tad norėjosi analizuoti tą nerimą ir įvairias jo išraiškos formas kultūriniame lauke – tai planuoju daryti ir kituose „Nemigos salono“ renginiuose. Galiu drąsiai teigti, kad daugiausia dėmesio sulaukė renginiai apie naktinę kultūrą, jos istoriją Kaune ir kitur, tikrai 2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

manau, kad 10 dešimtmečio Kaunas dar nėra pakankamai tyrinėjamas, taip pat kaip ir sovietmečio Kaunas. Esu įsitikinusi, kad šių laikotarpių ignoravimas susijęs su nerimu, kad tai buvo kažkas svetima arba nepakankamai vakarietiška, priešingai nei, sakykime, tarpukario Kaunas. Kodėl nemiga ir naktis, jų santakoje gimstantys įvykiai asocijuojasi su paslaptimi, šiokiu tokiu nelegalumu ir pogrindžiu? Kai kam ir su nesaugumu. Ar tai biologiniai dalykai, ar psichologiniai? Istoriškai ir Vakarų, ir, manau, kitose šalyse visada buvo siekiama „išvalyti“ naktines vietas, jas išnaikinti tam, kad žmonės darbuose būtų budrūs, paklusnūs ir efektyvūs. Žmonės, kurie naktinėja, visuomet buvo demonizuojami, nes juk naktinėja daugiausia tie, kurie nieko nedirba, kuriems nerūpi dienos ir nakties atskirtis. Todėl manau, kad tai yra ne biologinių ar psichologinių veiksnių nulemtos baimės, bet socialiai ir kultūriškai sukonstruoti įsitikinimai ir mitai. Salone jau įvykusių renginių, skaitymų, ekskursijų kontekste įdomu išgirsti, ką pogrindis duoda populiariajai kultūrai, įtvirtintai įstaigų ir biudžetų? Tai yra, ko šiuolaikinis Kaunas neturėtų, jei ne ankstesnių dešimtmečių pogrindiniai judėjimai? Man rodos, populiariąją kultūrą įtvirtina tikrai ne kultūros įstaigos ir jų biudžetai, jos, optimistiškai žiūrint, gal net kiek išcentruoja populiariosios kultūros sceną, skirdamos dėmesio į pakraščius nustumtoms subkultūroms ar marginalizuotoms bendruomenėms. Nors skambės labai dviprasmiškai, tačiau išcentravimo laipsnis labai priklauso nuo kultūrai skiriamų lėšų: jei lėšų nėra skiriama pakankamai, labai retai išgirsime balsus tų, kurie užsiima neįprasta veikla, šiuolaikiškai tyrinėja socialinius, kultūrinius reiškinius ar bendradarbiauja ir veikia įvairiose bendruomenėse.


Kai labai gerai ir labai įdomu, dažnai pamiršti fotografuoti ar kitaip dokumentuoti. Tad ar pakanka „Nemigos salonui“ archyvinės medžiagos, o gal visgi tenka remtis šiuolaikine tautosaka, sakytine istorija? Kokių netikėčiausių dokumentų pavyko atrasti statant saloną? Saloną aš stačiau ir tebestatau naudodama įvairius renginių formatus, todėl prireikia ne tik archyvinės medžiagos, bet ir įvairių teorinių, akademinių, filosofinių tekstų. Šią programą kuruoju labai tarpdiscipliniškai. Save įsivaizduoju kaip kuriančią stalo žaidimą, metu kauliuką ir žiūriu, kur tas skaičius galėtų mane nuvesti. Džiaugiuosi, kad atradau Kauno viešosios bibliotekos Kaunistikos skyrių, kur galima tyrinėti įvairiausius Kaune vykusius reiškinius, įskaitant ir pirmuosius reivo vakarėlius mieste. Manau, vienas geresnių mano atradimų buvo moterų tapytojų grupė „Keturios“. Aš apie jas žinojau, bet labai džiaugiuosi, kad man jas visas pavyko įkalbėti papasakoti apie tuos laikus „Nemigos salono“ pirmajame renginyje ir taip galėjau geriau suprasti, kas 10 dešimtmetyje vyko Kauno meno scenoje, koks požiūris buvo į moteris menininkes. Taigi man sakytinė istorija yra lygiai tiek pat svarbi kiek ir archyvinė medžiaga.

Kiek pogrindžiui vietos palieka socialiniai tinklai ir subkultūrų susiliejimas į vientisą XXI a. post-visko filosofiją? Ar dabar prieš dievą-vartotoją visi lygūs, ar yra Kaune erdvės nepriklausomiems, nekomerciniams eksperimentams, kurie galbūt taps tyrimų objektu po 40 metų? Aš pati nesu subkultūrų gerbėja, nesu priklausiusi jokiai subkultūrai, labiau prijaučiu tavo įvardytai „post-visko“ filosofijai. Nejaučiu jokios nostalgijos tiems nuostabiems pankų ar metalistų laikams ir niekaip jų neromantizuoju. Bet dažnai pasvajoju apie miestą, jo kultūrą, tiek naktinę, tiek dieninę, prieinamą visoms socialinėms grupėms, atvirą ir nekonservatyvią. Kad einant į klubą nereiktų bijoti, kad tualete gali kas nors nutikti ar kad tavęs neįleis dėl tavo odos spalvos, arba išvarys, nes nieko neperki. Visiškai atvirų erdvių Kaune yra tik viena kita ir dėl to labai liūdna. „Toliau, keliaujant link šaltesnių sezonų, analizuosime, kiek paros laiko priklauso mums ir kaip galime kuo daugiau laiko susigrąžinti sau“, – sakoma paskutinio vasaros sezono „Nemigos salono“ apraše. Mums susirašinėjant, renginys dar neįvyko, bet jau įdomu, kas laukia rudenį. Anonsuok. Rudeniop ir vėl bandysiu įvairius formatus, bandysiu pažiūrėti į nerimą kaip į psichosocialinį reiškinį, analizuoti stipraus nerimo padarinius, kitaip tariant, paskutiniai šių metų „Nemigos salono“ renginiai bus apie psichinę sveikatą. Kviesiu į diskusijas, pokalbius, išbandysime ir dirbtuvių formatą, kartu su profesionalais psichoterapeutais kalbėsime apie meno potencialą, apie tai, ar, pavyzdžiui, selfiai gali mums padėti, arba kaip šiuolaikiniai menininkai kovoja su nerimu.

2020 RUGSĖJIS

kmn.lt

Ankstesnieji judėjimai Kaunui davė tam tikro keistumo. Kaune yra tokių unikalių personažų, kurių kitur tikrai nesurasi. Dažniausiai jie patys taip pat jaučiasi labai ypatingi ir vis dar besipriešinantys populiariajai kultūrai. Tačiau jie traktuoja populiariąją kultūrą kaip tokią, kuri yra absoliučiai visur, išskyrus apšnerkštą rūsį arba apleistą pastatą vaiduoklį. Kaunas ypatingas tuo, kad vis dar bando sekti modernizmo paradigma, skirti, kas yra populiari kultūra, o kas autentiška, bet dėl to ir atsiranda tam tikras miesto kultūros unikalumas, jei nepatenkama į konservatyvumo spąstus.

2 9


A M E T O I S E N Ė M

Jei pastaruosius porą dešimtmečių turėjote reikalų Kauno centre, o paskui Senamiestyje, greičiausiai ėjote pėsčiomis ir po Birštono gatve – vidine Kauno magistrale – lindote per požeminę perėją. Šįkart omeny turime tą centrinę, jungiančią Vilniaus gatvę. Žodžiu, jei ėjote, tikrai turėjote galimybę įsigyti rožę ar rožių, o gal sezoninių gėlių, iš Ramūno. O gal iš jo svainio? Viena iš urbanistinių Kauno legendų teigia, kad šioje „padzėmkėje“ gėlėmis prekiauja broliai. Bet jie ne broliai! Tai pavyko išsiaiškinti pirmąją trumpo pokalbio minutę.

Tik ne geltonos Kotryna Lingienė Arvydo Čiukšio nuotr.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 RUGSÄ–JIS

3 1


A M E T M

Ė

N

E

S

I

O

Tikras kaunietis Ramūnas su gėlėmis visą gyvenimą – dar 1975-aisiais jų prekyba užsiėmė jo tėvas. Dabar požeminėje perėjoje galite įsigyti tiek Nyderlanduose, tiek čia pat, Kaune, užaugintų gėlių. Sau, mylimam žmogui, gerbiamam artistui – bet kuria proga. 23-ejus metus čia dirbantis (taip jau išėjo – buvo gera nuoma, ir dabar ji gera), psichologiniu požemio spaudimu tikrai nesiskundžiantis gėlių pardavėjas išsidavė, kad pačios prasčiausios jam, kaip verslininkui, yra tos „oficialiosios“, meilės ir moterų dienos. Tuomet kiekvieną kvietkelį reikia paduoti ir įpakuoti atskirai… Tiek laiko tenka sugaišti! Bet tai vis geriau nei karantinas, kurio metu teko tiesiogine to žodžio prasme laidoti gėles ir jų svogūnėlius ir du mėnesius priverstinai atostogauti. Jei dar nematėte, kas pavasarį dėjosi Nyderlanduose, pagūglinkite. Beje, moterys daug priekabesnės pirkėjos už vyrus. Tie, ką, perka glėbį ar bent penketą, nei derasi, nei gilinasi. Skuba džiuginti, įtikti, o gal atsiprašyti. O moterys apžiūri kiekvieną lapelį. Bet galbūt Ramūnas pernelyg kategorizuoja – kol stoviniavome prie prekystalio, dvi visai nepriekabios merginos įsigijo tiesiog oranžinių rožių. Draugei, su gimtadieniu. Su lupa nieko netikrino. Oranžinės – tai nieko tokio. Prasčiau yra su geltonomis. Jos, pasirodo, simbolizuoja išsiskyrimą, tad nėra labai paklausios. Išties, gal skiriantis geriau grąžinti daiktus, nei dovanoti gėles? Nors… Apskritai, kaip papasakojo mums Ramūnas ir jo neprisistatęs, bet itin patyręs bičiulis, romantika Kaune griuvo su euro įvedimu. Kol piniginėse ir bankuose karaliavo litai, tol žmonės buvo meilesni vienas kitam – tai yra, gėlių

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pirkdavo daugiau. O patys pačiausi metai, nekalbant jau tik apie verslą, bet kabinant ir žmonių grožį, buvo apie Sąjūdį. Diskusijų vertas klausimas – ar tapę eurozonos nariais ėmėme taupyti jausmams? Pastovių pirkėjų, žinoma, nebaido jokie valiutos kismai. Paklausti, ar yra tokių, kurie po rožę perka kasryt, vyrai juokėsi už pilvų susiėmę ir klausė, ar korespondentei ne septyni mėnesiai, kad tokia naivi. Ne, tokių žmonių nėra. Bet yra tokių, kurie periodiškai atnaujina vazų turinį namuose ar biuruose – šie ir yra saviausi. Norisi tikėti, kad šie ateina ir per lietų, kai žmonių perėjoje mažiausia. Juk vazos tuščios nestovės. Atsinaujina ne tik vazos, bet ir pati požeminė perėja. Dar prieš gerus penketą metų čia buvo galima patirti įvairių pojūčių spektrą ir stoviniuoti tikrai nesinorėdavo. 2016 m. programos „Kauno akcentai“ konkursą laimėjo, o, miestui ėmusis tvarkybos darbų, ir įgyvendino Karolis Nekrošius su kūriniu „Transition“. Konkurso paraiškoje K. Nekrošius teigė: „Perėja tarsi jungia Naujamiestį ir Senamiestį, padalija į dvi skirtingas zonas pagal architektūrą, istoriją bei gyvenimo būdą. Norėjosi tą paryškinti ir akcentuoti šį perėjimą. Ant lubų bus pažymėta apie 20 išskirtinių miesto centro objektų su atstumais nuo perėjos. Dalis lubų bus veidrodinės, o tai suteiks įdomų efektą, kuris padidins perėjos erdvę. Unikalų piešinį galės išvysti kiekvienas į perėją nusileidęs pėstysis, kuris patirs gilų įspūdį, netikėtumą, nuostabą.“ Ir nemelavo – mūsų herojus Ramūnas sako, kad srautai gal ir nepasikeitė, bet padaugėjo tokių žioplinėtojų, kurie nusileidę po žeme dairosi aukštyn ir fotografuojasi.


O užsieniečiai? Ar dosnūs jausmams? Vakariečiai į rožių prekystalį, veikiantį septynias dienas per savaitę, visais metų laikais, nuo ankstyvo ryto, žiūri labiau kaip į egzotiką. Bando įamžinti, bet neperka. Kurgi dės? Tik svečiai iš slavų kraštų, būna, apsiperka. Labai norėjome išgirsti bent vieną tikrai kaunietišką tradiciją, kuri negaliotų kitoje gėlių prekyvietėje, kitame mieste. Ir štai – gėlės prieš spektaklių premjeras. Galbūt išduosime šį tą intymaus, bet Ramūnas pasakoja, kad aktoriai po žiedą prieš spektaklį perka vieni kitiems. Ir ne visi šia tradicija tebėra patenkinti. Kas per dažnai, tampa vargu, turbūt taip?

Na, ir paskutinė detalė – gatvės muzikantai. Gatvės muzikantai. Jų, sutvarkius perėją, čia padaugėjo – tiksliau, koncertai padažnėjo. Ramūnas sako, kad visus pažįsta, su visais sutaria. Galiausiai šaunu dar vieną darželinukės, o gal neužmušamos romantikės, klausimą: ar būna, kad praeiviai taip susižavi muzika, kad atlikėjui nuperka rožę? „O kam jam ta rožė? Pinigai geriau.“ Taigi jei iš Centro į Senamiestį eisite iki trečios popiet, pasilabinkite su Ramūnu. Rinkitės daugiau nei vieną rožę. Be jokios progos – gėlės savaime yra proga, juk jau nuskintos, jau paaukotos. O po trečios valandos prekyvietėje galite susipažinti su jo svainiu. Jei išgirsite dar daugiau istorijų, parašykite mums.

2020 RUGSĖJIS

3 3


S T A S E I M O N I A Z I D O C S K

A U

N

A

S

U

N

E

Vileišio aikštėje, už geležinkelio tilto, anapus Nemuno Fredoje, Vilijampolėje, Ąžuolyne. Bet kurioje iš šių vietų galėjo iškilti tai, kas dabar oficialiai vadinama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligonine Kauno klinikomis. XX a. 4 dešimtmečio viduryje pagaliau suskubta statyti modernią didelę ligoninę, apie kurią pirmąkart prabilta dar 1919 m. Dėl visko, kas su tuo susiję, visuomenėje ir kabinetuose diskutuota palyginti ilgai – klinikos atidarytos tik 1940 m., nors profesorius Vladas Lašas, 1924–1940 m. dirbęs Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto dekanu, iškart siūlė labai aiškią Universiteto klinikų viziją: tai turinti būti daugiaprofilinė ligoninė, kurioje vyktų gydomasis, pedagoginis ir mokslinis darbas. Ir vyksta iki šių dienų.

Po Kauno klinikomis Kotryna Lingienė Arvydo Čiukšio nuotr.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 RUGSÄ–JIS

3 5


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U –

Susitikti su pašnekovu sutarėme centriniame ir seniausiame klinikų pastate. Tai Lietuvos kultūros paminklas – tarpukario architektūros mylėtojai turi dėl ko pavarvinti seilę. Žinoma, retas kuris į šį objektą užklysta savo malonumui – sveikata dalykas rimtas, ir geriau jau čia nepatekti. Visgi turbūt beveik kiekvienas kaunietis vienu ar kitu gyvenimo momentu yra čia apsilankęs. Jei taip nutiks ir jums, naršymą telefone rekomenduojame iškeisti į pasigėrėjimą lenktomis formomis, faktūrų deriniais ir kitais modernistiniais – ar modernizuotais istoristiniais – sprendimais. Na, o mums laikas po žeme.

K

A U

N

A

S

Šiandien klinikų miestelis užima apie 36 ha plotą, o mus domina tai, kas tarpukariu siekė apie kilometrą, o dabar – puspenkto. Tai, kas po žeme ir padeda klinikoms optimaliau funkcionuoti. Ši keliaaukštė tunelių, perėjimų ir pastatų dalių – rūsių – sistema – didžiausia Lietuvoje. Į trumpesnę, nei galėtumėte pagalvoti, ekskursiją mus palydėjo Kauno klinikų projektų vadovas Povilas Ruginis, kurio išsilavinimas – inžinerinis, o pareigos – rūpintis miestelyje vykstančiais statybų procesais.

1936 m. paskelbtą tarptautinį konkursą laimėjo prancūzų architektas Urbainas Cassanas, jau turėjęs ligoninių projektavimo patirties. Frankofoniškų pėdsakų komplekso istorijoje yra ir daugiau: inžinerinius tunelius tuomet įrengti padėjo požemius po Sena projektavę specialistai, galėję užtikrinti, kad drėgmė nesiskverbs vidun. Štai jums ir Kaunas – mažasis Paryžius. P. Ruginio žiniomis, klinikų požemiai išties niekada nebuvo užtvindyti. Įdomu klinikų komplekso raidą analizuoti lyginant tunelių sienų

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

faktūras, jų ir grindų dangų medžiagas. 1939-aisiais įrengti tuneliai siauriausi. Dalis – grynai inžineriniai, neprieinami atsitiktiniams lankytojams, kiti – pagyvenę, bet dailūs. Grindys čia – šachmatinės plytelės, dvelkiančios tarpukario estetika. Vėliau iškastuose požemiuose sovietų okupacijos laikotarpį mena atmintin įstrigusių raštų, didelių gabaritų, stačiakampės plytelės. Kai kur vamzdžiai, vinguriuojantys palei sienas, dengti medinėmis plokštėmis – tai irgi anos epochos sprendimas. Kituose gi tuneliuose jokių komunikacijų nematyti – jos greta, jau minėtuose inžineriniuose tuneliuose. Skiriasi ir spalvos, kuriomis išdažytos požemių sienos – tiesa, kol kas koloritas neturi paskirties ir labiau mena istorijos tarpsnius, bet ateityje planuojama sudėlioti orientuotis padedančią spalvų schemą, taip pat ieškoma ir kitų sprendimų – kaip pažymėti tunelius, kokius žemėlapius ir nuorodas įdiegti, kad pacientams ir lankytojams susigaudyti būtų paprasčiau. Naujausi, visai neseniai sutvarkyti tuneliai akina baltumu ir skaisčia šviesa – lyg tiesiai iš kokio serialo apie ligoninės priimamąjį. Nepaisant nuorodų ir nepriklausomai nuo to, labai šviesu ar prieblanda, žmonės požemiuose išties pasiklysta – tiek nauji rezidentai ar darbuotojai, tiek lankytojai, tiek ir pacientai. „Man pačiam prireikė poros metų, kad galutinai perprasčiau šią sistemą“, – šypsosi mūsų gidas. Ir priduria, kad neretai tenka naujiems kolegoms ar atsitiktiniams praeiviams padėti rasti tiesiausią kelią iš korpuso į korpusą. Bet apskritai nusileidęs po klinikomis retas kas skundžiasi – tai ir savotiška egzotika (nors P. Ruginis ir sako, kad nieko čia ypatinga, – gal tik tiems, kurie tuneliais vaikšto kasdien), ir, ypač šaltuoju sezonu, didelis patogumas.


22002200 RRUUGGSSĖĖJJIISS

33 77


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 33 88

KK AA U UN N AA SS PP II LL N N AA SS KK U U LL TT Ū Ū RR O O SS


O ar trumpina kelionės laiką nuolatiniai tunelių lankytojai? Trumpina. Štai pralekia du rezidentai ant paspirtukų – nors ši transporto priemonė nėra skatinama, nes visgi tuneliai nėra itin platūs, bet ją naudoti, jei tenka įveikti kokį kilometrą, niekas nedraudžia. Yra gydytojų, įsigudrinančių ir dviračiu po žeme keliauti. Arba tokių, kurie ryte prieš darbą tuneliais nubėga krosiuką. O ką, jei viršuje lyja? Dar po žeme yra traukinukų, kurie vežioja skalbinius ir maistą – jis ruošiamas centralizuotai, tik jau virš žemės. Tuneliu patogiai

galite pasiekti ir koplyčią, esančią trečiame aukšte. Virš neseniai modernizuotos valgyklos. Beje, yra ir kelios sankryžos, primenančios miestietiškas požemines perėjas. Tik spaudos ar gėlių kioskų trūksta. Bet štai į perėją nusileidęs visuomet žinai, kad virš tavęs – gatvė. O čia nuolat kirba klausimas – kiek metrų po žeme esu? Ar viršuje kitas tunelis, ar palata? Gal priimamasis? Sudėtinga apskaičiuoti, kiek tiksliai žmonių per dieną leidžiasi į komplekso požemius. Bet apskritai LSMU ligoninėje Kauno klinikose dirba per 7 tūkst. žmonių, vienu metu gydoma per 2 tūkst. pacientų, dar lankytojai ir kt. – taigi apie 10 tūkst. per dieną komplekse apsilanko ir dalis tikrai nusileidžia po žeme. Kad ir į rūbinę – buvome dviejose milžiniškose, vienoje – beveik 3 tūkst. spintelių, kitoje – apie 1 tūkst. Rūbininkų ir pakabų čia nebėra – visi turi po raktą. Žodžiu, po klinikomis verda tikras skruzdėlyno vertas gyvenimas – fotografui vis tekdavo palūkuriuoti, kad į kadrą niekas nepapultų. Mūsų palydovas sakė, kad idealiausia architektūrinėms fotosesijoms – kokia 7–8 valanda vakaro arba 5–6 valanda ryto, nes darbai čia prasideda anksti. Kitą kartą žinosim!

2020 RUGSĖJIS

kaunoklinikos.lt

Nors Kauno klinikų požemių sistemos istorija siekia jau daugiau nei 80 metų, ji nėra baigtinė ir rašoma, galima sakyti, kasdien – kur nors visuomet vyksta koks nors atnaujinimo darbas, periodiškai pristatoma išties didinga naujovė. Pavyzdžiui, animacinį filmą „The Jetsons“ primenanti inovacija – pernai pavasarį įrengtas pneumatinis paštas, kuriuo mėginiai, dokumentai ir kiti objektai keliauja 3–6 m/s greičiu. Tai taupo personalo jėgas ir laiką – 120 stočių per dieną išsiunčia apie 1600 siuntinių. Beje, pneumopašto vamzdžių trasa beveik dvigubai ilgesnė už pačią po klinikomis susiraizgiusią tunelių sistemą – beveik 9 km ilgio.

3 9


Kas ten knarkia po Kauno pilimi?

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

Vis diskutuojama, ar patikimas žinių šaltinis yra „Wikipedia“. O štai dėl legendų abejoti nevertėtų – jei kažkas kažkur kažką girdėjo ir įkėlė į internetą, tai automatiškai tampa legenda. Tad pradedame pasakojimą nuo vienos tokios, interneto enciklopedijoje publikuojamos apie Kauno pilį: „Senovėje žmonės kalbėdavo, kad naktimis iš po žemių girdisi karių kalbos, ginklų žvanginimas bei žirgų žvengimas.“ O dabar kauniečiai kalba, kad priėjus prie pietvakarinio pilies bokšto girdisi… knarkimas. Ir tai joks pramanas. Kauno žvėris, naujoji miesto legenda, šiuo metu miega pilies požemiuose. Kartais, tiesa, prabunda, bet pirmiau pasiaiškinkime, kodėl būtent čia ir dabar tas žvėris snaudžia.

K

A

Gunars Bakšejevs „Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 RUGSÄ–JIS

4 1


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K

Kauno žvėris yra viena smagiausių „Kaunas 2022“ programų, ir ji daug svarbesnė, nei galėtų pasirodyti. Šį vasarį Vilniaus knygų mugėje pristatytas pirmasis programos „ėjimas“ – Ryčio Zemkausko sudaryta ir Dariaus Petreikio iliustruota Kauno žvėries pasakų knyga. Joje žvėries balsu pasakojama mūsų miesto istorija ir „Kaunas 2022“ misija – ne tik vaikams.

patekti iš vieno Kauno į kitą. „Mūsų žiniomis, pagrindiniai vartai arba šiuolaikiškai kalbant – portalas, pro kurį galima pasiekti Požeminį Kauną – Kauno pilis. Kaip ir kai kurie mūsų, neretai snūstelintys darbo vietoje, taip ir Kauno žvėris po pilimi turi miegamąjį, – sako I. Aleksandravičiūtė. – Kitų portalų dar ieškome, bet tikime, kad mūsų komanda juos ras iki 2022 metų.“

„Požeminis Kaunas – tai įrodymas, kad mūsų miesto yra daug daugiau, nei matosi iš pirmo žvilgsnio. Kauniečiai visada nujautė apie po miestu esantį dar vieną miestą – paslaptingą, magišką, saugantį atmintį apie praėjusius laikus ir tada gyvenusius žmones. Iš čia legendos apie tunelius, požemius, slaptus kambarius. Tad mes pamėginome visas tas kauniečių mėgstamas istorijas sudėti į vieną didelį ir gražų Saulėtojo ir Požeminio Kauno pasaulį. Požeminiame Kaune rasi tai, ko nebėra Saulėtajame Kaune, kuriame šiuo metu esame mes: ten važinėja konkė, gyvena žymūs praeities kauniečiai, ten tebėra jau pradingę gatvės ir namai, ten gali rasti seniai pamestus daiktus, sutikti mūsų vaikystės naminius gyvuliukus… Norėčiau ten atsidurti... Vieną dieną visi ten atsidursime, – apie tai, kodėl „Kaunas 2022“ ėmėsi Žvėries misijos, pasakoja jo dresuotoja Indrė Aleksandravičiūtė, tikinti, jog ši metafora atspindi mus pačius, mūsų miestą, istoriją ir legendas – toks savotiškas miesto kūnas. – Ne veltui sakoma, kad miestas yra gyvas organizmas. Tą gyvą organizmą mes pavadinome Žvėrimi. Juo yra kiekvienas kaunietis, nes mes esame dalis miesto.“

Rugpjūtį dukart įvyko ir rugsėjo 12 d. suplanuotas trečiasis piknikas prie Kauno pilies. Jų metu „Kaunas 2022“ kviečia klausytis ir patiems skaityti Kauno žvėries pasakų knygoje nugulusias istorijas. Klausytojų amžius varijuoja nuo kelių mėnesių iki kokių septyniasdešimties – tai dar kartą įrodo, kad pasakos, jei gerai sukaltos, jei kalba apie artimus, pažįstamus dalykus, situacijas, žmones, yra įdomios visiems. Skaitovai vis mainosi, sykį juo tapo ir Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus vedėjas, istorikas dr. Jonas Vaičenonis. Kaip miestietis ir kaip specialistas, jis tokia iniciatyva labai patenkintas.

Minėtoje pasakų knygoje Kauno žvėris laiką leidžia daugybėje vietų. Be abejo, prižiūrėti Saulėtąjį ir Požeminį Kauną nėra lengva – nedaug tokių vietų, pro kurias jis gali

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Tokios naujos idėjos suteikia įkvėpimo veiksmui, prisideda prie legendų sugrąžinimo į mūsų gyvenimą – šiuo atveju didina ir Kauno pilies žinomumą, domėjimąsi miesto praeitimi, – sako istorikas, patikinęs, kad Žvėries knarkimas girdisi iš pačios seniausios miesto vietos. – Būtent pietvakarinio bokšto požemiuose išlikę pirmosios pilies pamatai – nematome jų fiziškai, bet fragmentas pakankamai didelis. Taip per šią garso instaliaciją galime prisiliesti prie XVI amžiaus.“ J. Vaičenonis įsitikinęs, kad būtent čia, Nemuno ir Neries santakoje, Žvėris ir turi teisę miegoti. Ir pati pasakų knyga, kurią jau perskaitė ir skyriaus vadovo dukra, jam labai patiko: „Personažas apima daug miesto istorijų, svarbiausių įvykių – įdomu,


Aha, jau išdavėme, kad tas knarkimas yra šiuolaikinėmis technologijomis išgautas reikalas. Garso instaliacijos autorius – multiinstrumentininkas Paulius Kilbauskas, į Lietuvos muzikos istoriją įsirašęs su tokiais projektais kaip „Empti“ ir „Dublicate“ ir kaip tik šiomis dienomis išleidęs naują solo albumą. Teko kiek pasijuokti susiskambinus: „Pauliau, tai sveikinu su albumu, bet ne apie jį noriu pasikalbėti, o apie knarkimą.“ Pasirodo, instaliacija daug natūralesnė, nei galėtumėte pamanyti. Jokių kviestinių aktorių ar garso efektų. „Pasėdėjau studijoje kelias valandas ir priknarkiau“, – kikena kompozitorius. Jam ši idėja patiko vos apie ją išgirdus ir pamačius D. Petreikio sukurtą Žvėries kūną: „Esu iš linksmesnių, tad į tokius personažus lengviausia pačiam ir įeiti – taip paprasčiau, nei ką nors kviestis, aiškinti…“ Tiesa, galbūt dėl to, kad teko paplušėti prie albumo, visos pasakų knygos P. Kilbauskas perskaityti savo vaikams dar nespėjo. Belieka

pakviesti rugsėjo 12-ąją apsilankyti piknike prie Kauno pilies. Paskutinis klausimas – „Kaunas 2022“ komandos narei Indrei. Kas toliau laukia Žvėries – ar jis pilies požemiuose taip ir knarks iki 2022-ųjų, ar visgi galėsim jį dar iki tol išvysti, išgirsti, kitaip pajusti? „Girdėjau, kad Žvėris dabar kuriasi ir Kauno rajone – I forte. Gali būti, kad ten atsiras jo svetainė arba valgomasis. O pajusti Kauno žvėrį, kaip minėjau, geriausia naktimis... Žvejai jį kartais pamato, tolimųjų reisų vairuotojai sutinka Kauno prieigose, jis kartais išnyra Santakoje po vidurnakčio ir išgąsdina kokią porelę... Šiaip, jei pamatote ar nufotografuojate ką nors panašaus, kokį keistą judėjimą krūmuose ar šešėlį ant namo sienos – siųskite mums į „Kaunas 2022“ biurą.“ …o jei sukdami ratus aplink pietvakarinį Kauno pilies bokštą knarkimo taip ir neišgirsite, vadinasi, žvėris nubudo ir išėjo trumpam apžiūrėti savo valdų. Tuomet nepatingėkite ateiti kitą kartą.

2020 RUGSĖJIS

kaunas2022.eu

kad pavyksta perteikti ir dabartinės mūsų visuomenės tam tikrą būdą ir jauseną.“

4 3


Kalendorius SCENA Šeštadienis, 09 12, 18:00 Sekmadienis, 09 13, 18:00

Premjera. Spektaklis „Elektra“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 „Elektra“ – kūrybinės komandos iš Slovėnijos ir Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių trupės spektaklis, kurio premjera turėjo įvykti dar kovą. Spektaklio režisierius ir dramaturgijos autorius Jaša Koceli, kurdamas spektaklio audinį, naudoja antikinius graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstus, reflektuojančius mitą apie Elektrą. Naujosios interpretacijos centre – laukianti moteris. Trojos karo didvyrio Agamemnono ir Klitemnestros dukra Elektra gedi nužudyto savo tėvo ir laukia sugrįžtančio brolio, kad galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Elektros laukime įkalinta depresija, prievarta, galimybių stoka, vaikystės prisiminimai, sudužę sapnai. Elektra yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Pasitelkęs daugybę galingų archetipų, slypinčių graikų tragedijose, režisierius kuria universalų stiprios, revoliucingos asmenybės likimo istoriją.

Daugiau kultūros kultura.kaunas.lt

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

09 15 – 09 27

Teatro festivalis jaunimui „Išeities taškas“ Įvairios vietos

Penktasis festivalis, kuriame jauni kuria ir rodo jauniems, inicijuojamas Kauno miesto kamerinio teatro, šiemet kviečia pasikalbėti apie tai, kas paprastai nutylima. Spektakliai ir jų eskizai, taip pat – kūrybinės dirbtuvės, pabirs po įvairias Kauno erdves, įskaitant tradiciškai „teatrines“ ir industrines. Trečiadienis, 09 16, 18:00 Ketvirtadienis, 09 17, 18:00

Premjera. Miuziklas „Mano puikioji ledi“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Į Kauno sceną grįžta visų laikų populiariausias amerikiečių miuziklas „Mano puikioji ledi“, kurio premjera irgi išlaukė karantiną. Šis kūrinys pagal G. B. Shaw pjesę „Pigmalionas“ (1912) Niujorke pastatytas 1956 m. Kauno muzikiniame teatre miuziklas „Mano puikioji ledi“ pirmą kartą buvo pastatytas dar 1965 m. – netrukus, po to, kai pasirodė Europoje. Kitos jo versijos pristatytos 1986 m. ir 1998 m. Šįkart kūrybines pajėgas suvienijo režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė ir daug kitų teatro talentų.


Rugsėjis Šeštadienis, 09 18, 18:00 Sekmadienis, 09 19, 18:00

„Scena 10×10“: Spektaklis „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“

Ketvirtadienis, 09 24, 18:00

Premjera. Spektaklis „Pirmeiviai“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

D. Stankevičiaus nuotr. Trupės archyvo nuotr.

„Scena 10×10“ – tai naujas, naujo formato tarptautinis teatro festivalis. Pavadinimas šifruojamas teatrališkai: 10×10 matmenų scenoje pristatoma 10 teatrų spektakliai iš užsienio ir Lietuvos. Spektakliai, skirti ir klasikinio teatro mylėtojams, ir išrankiems teatro gurmanams – iki pat gruodžio. Pirmieji svečiai – trupė „Must Kaas“ iš Estijos, kuri pristato spektaklį „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės („Peks Mõisatallis”). Jauna režisierė Birgit Landberg skoningai ir su humoru pažvelgė į estų tautos identitetą, pasitelkdama muziką ir kančios motyvą. Muzika ir kančia estų kultūros istorijoje dažnai eina greta, o gebėjimas kentėti perduodamas su motinos pienu kaip šventenybė. Ar įprotis kentėti kyla iš inercijos, ar tai yra kultūros paveldas?

Ar kada bandėte įsivaizduoti, kaip atrodė teatro kūrėjų gyvenimas prieš 100 metų ir kaip buvo įsteigtas profesionalus dramos teatras? Į šį svarbų mūsų kultūrai įvykį nukelia pjesė „Pirmeiviai“, kurios autorius režisierius, pedagogas Gytis Padegimas, pasitelkęs sukauptas žinias ir faktus, atkūrė laikmetį, jo atmosferą bei profesionalaus Lietuvos teatro pirmeivių portretus ir mintis. Kūrinyje daug autentikos, detalių ir intrigų, kurios yra būdingos kūrybiniams procesui ir bohemiškam veikėjų būdui. Įdomu, kad kūrinys gimė režisieriaus G. Padegimo bute karantino metu. Kaip jis pats sako, tuo metu „kalbėjosi“ su savo personažais ir dėliojo jų dialogus, derindamas tikslius biografinius faktus ir fantaziją. Premjera ir pjesė yra dovana Lietuvos profesionalaus teatro jubiliejui – 2020 m. gruodžio 19 dieną jam sukanka šimtas metų.

2020 RUGSĖJIS

4 5


Kalendorius 09 30 – 10 03

Tarptautinis šokio festivalis AURA30 Įvairios vietos

bei kiti pasirodymai ir įvykiai. Jubiliejaus žvaigždė – kauniečiams jau pažįstama trupė „Sasha Waltz & Guests GmbH“ (Vokietija), uždarysianti festivalį Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

MUZIKA 09 04 – 09 05

„Kaunas Jazz 2020“ rudens koncertai S

Vienybės a.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

Dėl pandemijos jubiliejinio 30-ojo festivalio planai smarkiai pakoreguoti, tačiau susitikti Vienybės aikštėje miestiečiai turi progą. Pirmąjį vakarą čia koncertuos svingo karalienės „The Ditties“ ir Petras Vyšniauskas su Kauno bigbendu, o rugsėjo 5-ąją vakarą Vienybės aikštėje pasirodys vienos ryškiausių Estijos džiazo vokalisčių Sofijos Rubinos grupė bei festivalio publikos numylėtiniai „Saulės kliošas“. Ferenc Fehér. György Jokuti nuotr.

Jubiliejinį festivalį naujutėliuose Krepšinio namuose atidarys Kauno šokio teatras „Aura“ su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir specialiai šiai progai Nyderlandų dizainerės Gudos Koster sukurtomis instaliacijomis-kostiumais, kurias įkūnys trupės šokėjai. Taip pat programoje – vertikalaus šokio trupė „Il Posto“ (Italija), ant M. Žilinsko dailės galerijos fasado pristatysianti geriausių savo choreografijų rinkinį „Full Wall“, dar vieni italai „EgriBiancoDanza“, mūsiškių Šeiko šokio teatro premjera „aš“, vengrų choreografas ir šokėjas Ferenc Fehér su savo kūriniu „Schiele“

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

09 05 – 09 06

„IV Tarptautinis Kauno kariliono muzikos festivalis Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

I. Navickaitės nuotr.


Rugsėjis Šiemet festivalyje pasirodys net dvi karilionininkės iš Gdansko (Lenkija), kurios pristatys šiuolaikiškas ir konceptualias programas. Anna Kasprzycka mėnesį rezidavo Kaune, kur kūrė specialų kūrinį festivaliui „Kauno garsai“, kuriame susipins kariliono ir įvairūs miesto garsai. Tuo tarpu Monika Kaźmierczak pristatys pandemijos metu sukurtus įvairių pasaulio kompozitorių kūrinius karilionui. Be viešnių iš Lenkijos, festivalyje pasirodys ir karilionininkai iš Lietuvos – kaunietis Julius Vilnonis ir Stasys Žilevičius iš Klaipėdos. Sekmadienis, 09 20, 14:00

Muzikinė pasaka „Džiazolendas“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ su Kauno bigbendu pristato, originalų džiazo muzikos kūrinį visai šeimai. Muzikinės pasakos autorius – kompozitorius, trombonininkas Jievaras Jasinskis kartu su aktoriumi Andrium Žiurausku kviečia sėsti į smagų džiazo muzikos traukinį, pakeliauti ir patirti daug nuotykių… mėnulyje, vandenyje, piratų laive ar veidrodžių karalystėje. O gal kitur? Visų paslapčių negalime atskleisti, nes kokie gi tada būtų nuotykiai? Tai – kūrinys, kuriame visi atlikėjai yra personažai, o klausytojai – aktyvūs dalyviai. Nors muzikinė pasaka skirta vaikams, tačiau kviečiame pasiklausyti ir suaugusius, nes visiems mums reikia džiazo ir mažo lopinėlio pasakų žemėje, vadinamo „land“.

Penktadienis, 09 25, 18:00

Folkloro grupės „Aidi Ataidi“ koncertas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Grupės archyvo nuotr.

Jaunimo folkloro grupė iš Vilniaus mėgsta dainuoti ir muzikuoti bei rengti pasidainavimus su tais, kuriems folkloras dar nepažintas. Koncerte išgirsite ne tik tradicines lietuvių liaudies dainas, bet ir iš jų kilusius kūrybinius eksperimentus, o vėliau būsite pakviesti padainuoti kartu. Koncertas skirtas skambiam bibliotekoje įgyvendinto projekto „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, užbaigimui. Antradienis, 09 29, 18:00

Koncertas „Edvardo Griego sonatos“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Atlikėjų archyvo nuotr.

2020 RUGSĖJIS

4 7


K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius Kamerinės muzikos vakare – išskirtinė galimybė pasiklausyti norvego kompozitoriaus Edvardo Griego sonetų. Šią programą klausytojams pristato pasaulyje pripažintas fortepijono virtuozas Alexanderis Paley (JAV) ir lietuvių smuikininkas Raimondas Butvila, 1993–2011 m. gyvenęs ir dirbęs Venesueloje. Buvę bendramoksliai Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje R. Butvila ir A. Paley nuo 2013 m. pradėjo aktyviai bendradarbiauti ir kartu rengti kūrybines programas. Kartu jie grojo rečitalius Lietuvoje, koncertavo su VDU kameriniu orkestru, atliko J. Haydno ir F. Mendelssohno koncertus smuikui ir fortepijonui, 2016 m. A. Paley pakvietė R. Butvilą dalyvauti savo rengiamame festivalyje Andų Muleno mieste (Moulin d’Ande) Prancūzijoje. Jų kūrybinis bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.

Nuo 09 11

Filmas „Pilis“

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

KINAS Nuo 08 28

Filmas „Advokatas“ Kino teatrai

Mirus tėčiui advokatas Marius permąsto savo vertybes. Gedulą keičia nauji jausmai, kai Marius ima megzti netikėtą ryšį su gražuoliu siru – pabėgėliu Ali. Susitikimas Belgrade pakeis abiejų vyrų gyvenimą. Rež. Romas Zabarauskas. 09 02 – 04

Festivalis „Mondo Bizarro“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Mondo Bizarro“ – tai kultiniam, siaubo ir fantastiniam kinui dedikuotas renginys, suteiksiantis erdvę

4 8

absurdiškiems, provokuojantiems, vaizduotę kaitinantiems ir į užmarštį patekusiems filmams. Remdamasis iš pogrindinių fanų kultūrų iškilusiais kultinio kino principais renginys kvies žiūrovus skaityti tarp eilučių ir domėtis alternatyvia kino istorija, į paviršių kels nepripažintą ar neįprastą kiną ir stums „priimtinos“ kultūros ribas bei skatins ne stengtis atleisti filmams dėl jų klaidų, bet tas klaidas pamilti. Filmai bus rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais. Festivalį organizuoja „Kitas kinas“.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kadras iš filmo

2017 m. pristačiusi ilgametražį vaidybinį filmą „Amžinai kartu“, režisierė Lina Lužytė ir vėl grįžta į kino teatrų ekranus. Šį kartą žiūrovus pasieks jautrus ir nuoširdus pasakojimas „Pilis“, kuriame vaizduojamas realistiškas vienos šeimos, emigravusios į Airiją, gyvenimas. Nors „Pilyje“ yra ir tamsesnių epizodų, visgi tai šviesus ir įkvepiantis filmas apie dideles svajones, ambicijas ir norą gyventi geriau. Juostoje nusifilmavo aktoriaus Jokūbo Bareikio dukra Barbora Bareikytė ir 2017 m. „Sidabrinę gervę“ laimėjusi Gabija Jaraminaitė.


Rugsėjis Nuo 09 17

Filmas „Sistema“

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Susiklosčius netikėtai situacijai, klounas Andrius tampa kaimo mokyklos direktoriumi... Filmo centre – pirmūnė Gabrielė, kurios didžiausia aistra gyvenime – futbolas, kurį draudžia jos mama bei visa mergaitės aplinka; klasės nevykėlis Dominykas, kuris kompleksuoja dėl visko, įskaitant ir savo nepaprastą dailininko talentą, ir padauža Mindaugas, kuris mokykloje yra smerkiamas dėl savo aštraus būdo ir verslumo. Andrius ir vaikai pasineria į nepaprastus nuotykius ir, kovodami prieš „Sistemą“ įkūnijančią mokyklos pavaduotoją Stefaniją, išsilaisvina iš akademinių stereotipų gniaužtų. Vaikai pažįsta ir priima save tokiais, kokie yra iš tikrųjų, ir atranda, kad kelių tobulėjimui gerokai daugiau, negu jie manė iki šiol. Rež. Arūnas Eimulis ir Tomas Jašinskas.

Šių metų festivalio programa siekiama atkreipti dėmesį ne tik į mus supančių vaizdinių įvairovę, bet ir daugybę skirtingų būdų kritiškai vertinti ir suprasti juos. Festivalio programą sudarys kino peržiūros, videomeno programos, meniniai performansai, paroda bei diskusijos. Pagrindinės festivalio temos – žmonių ryšiai: su savo kūnu, visuomene, sveikatos sistemomis ir institucijomis, gamtine aplinka, technologijomis bei šių ryšių daugialypiškumas, įvairovė ir trapumas. Kūrėjų iš Brazilijos, JAV, Ukrainos, Japonijos, Indonezijos, Suomijos ir kitų regionų darbai suteikia galimybę neįprastomis apriboto mobilumo sąlygomis persvarstyti kiekvieno mūsų sąsają su globaliais procesais. Daugelis festivalio filmų bus rodomi Kauno kino centre „Romuva“, Kauno menininkų namuose bus pristatomos kuruotos videoprogramos, diskusijos ir videomeno paroda, o Kauno kultūros centre vyks nemokami filmų seansai. Rugsėjo 28 – spalio 11 d. filmai kelsis į internetinę erdvę. 09 25 – 09 27

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

09 17 – 09 27

13-tasis Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ Įvairios vietos

Kadras iš filmo „L’ ge d’Or

2020 RUGSĖJIS

4 9


Kalendorius Rugsėjį į kino ekranus trečią kartą grįžta festivalis „Pirmoji banga“. Satelitinis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ renginys į pažintinę kelionę po archyvus kvies visus, kuriems kine rūpi ne spragėsiai, o kino istorijos spragos. Kaune suplanuoti šeši seansai, tarp kurių – ir 1928 m. juosta iš Sakartvelo „Mano močiutė“, ir 1930 m. Luis Buñuel filmas „L’ ge d’Or“ („Aukso amžius“), ir ankstyvosios JAV animacijos programa.

08 14 – 10 18

Paroda „Ir žodis tapo reginiu: Vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir lino raižiniuose“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

07 30 – 09 30

Paroda „Kalnų gatvės padauža“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

E

Parodoje pristatomi XVIII–XX a. lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio ir lino raižiniai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Visų eksponuojamų raižinių išeities taškas - žodis, istorija, pasakojimas.

K

A

Muziejaus nuotr.

L

N

D

O

R

I

U

S

PARODOS

Muziejaus nuotr.

Ši paroda skirta rašytojo, literatūros kritiko, medicinos mokslų daktaro Juliaus Viktoro Kaupo šimtosioms gimimo metinėms. Artėjant sovietams į Vokietiją pasitraukęs Kaupas 1948 metais šioje šalyje išleido debiutinę knygą „Daktaras Kripštukas pragare“, pelniusią jam premiją ir įrašiusią jį į Lietuvos literatūros istoriją, kaip urbanistinių pasakų pradininką.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Liaudies raižiniuose tai - Dievo žodis, religiniai pasakojimai, šventųjų gyvenimo istorijos, kurias žinomi ir nežinomi liaudies raižytojai „įvaizdindavo“, išraižydami nešakotų medžių lentose. Parodoje eksponuojama ir vienintelė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma liaudies raižinių klišė – Stepo Kuneikos išraižyta lenta „Nukryžiuotasis“.


Rugsėjis Kita parodos dalis - lietuvių literatūros ir tautosakos vaizdinės interpretacijos XX a. profesionalių autorių ir vieno talentingiausių Lietuvos tautodailininkų grafikų R. Krasninkevičiaus raižiniuose. Nors šių raižinių siužetai pasakoja jau visai kito pobūdžio istorijas, nei XVIII–XIX a. religinė liaudies grafika, stilistiškai jie dažnai pastarosios paveikti. 08 14 – 12 31

Nauja ekspozicija „Kryžių Lietuva

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

reikėjo. Tuometiniam valstiečiui žmogus, kuriam nerūpėjo žemė, jau atrodė didelis keistuolis. Ekspozicija įrengta vidiniame muziejaus kiemelyje – niekam iki šiol nematytoje erdvėje. 08 14 – 12 31

Nauja ekspozicija „Archaika: lietuvių liaudies menas XVIII–XX a.“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Muziejaus nuotr. Muziejaus nuotr.

Lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Jie kryžius statė pagerbdami mirusiuosius, ieškodami dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai. Kryždirbiai ir dievdirbiai – tai daugiau nei medžio meistrai. Jie – išskirtinės asmenybės, išradėjai, konstruktoriai, menininkai, kaimo keistuoliai. Jie manė, kad yra Dievo apvaizdos įrankiai. Daugelis dirbo iš pašaukimo, o ne dėl duonos kąsnio. Jie dažniausiai neturėjo nei žemės, nei namų, keliaudavo su savo įrankiais, apsistodami ten, kur jų

Šios ekspozicijos tikslas – atverti duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau nei 12 000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų. Parodos tema aiškiai nusako atrankos kriterijus: čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, kurie virsta seniausiais

2020 RUGSĖJIS

5 1


Kalendorius ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje. Pasibaigus epidemijos grėsmei prie parodos bus atidaryta „Buvimo erdvė“, kurioje bus galima liesti tikrus autentiškus daiktus, dėlioti akmenukų mandalas, iš šimtaraštės juostos ornamentų pasidaryti knygos skirtuką, siuvinėti arba tiesiog būti.

09 03 – 10 02

Marko Mäetamm paroda „Seksas, Mirtis ir Jezusmarija“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

08 28 – 10 10

Liaudies grafikos paroda „Mūsų Lietuva“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

A. ir P. Galaunių namai, Vydūno al. 2

5 2

Parodoje pristatoma mamos Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės ir dukros Adelės Bražėnaitės liaudies grafikos retrospektyva. Parodai, skirtai Tautodailės metams paminėti, atrinkta per 50 tautodailininkių darbų, tarp kurių nemažai kūrinių, atliktų seniausia ir populiariausia Lietuvoje medžio raižymo technika, taip pat lino raižinių. Tai paroda apie tradiciją, – vienos šeimos kartų kūrybinės veiklos tęstinumą, tvarios šeimos tradiciją, liaudies grafikos puoselėjimą. Parodoje pristatomi kūriniai kalba autorių interpretuojamais religiniais ikonografiniais siužetais, liaudies grafikai charakteringomis socialinėmis temomis, pasakų iliustracijomis. Simboliška ir prasminga, kad paroda „Mūsų Lietuva” atidaroma Pauliaus Galaunės namuose, žmogaus, liaudies meną laikiusio „neišsemiamu turtu lietuvių tautos istorijai pagilinti, tautos kūrybinei sielai pažinti”, profesoriaus, ilgus metus rinkusio ir tyrinėjusio lietuvių liaudies meną.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Marko Mäetamm. „Raw Power“ (triptiko fragmentas, 2020, akrilas, drobė, 80x300)

Galerija „Meno parkas“ antrąsyk pristato estų kūrėjo parodą – šį kartą gerokai išsamesnę – fizine prasme – apimančia visą galerijos erdvę, o nagrinėjama tematika – plačią kaip horizontas – nuo sekso iki mirties – priešingų polių, ir viso to keisto, galbūt, betikslio ir desperatiško gyvasties krebždėjimo tarp jų. Vaizduoja visą pasaulį, nežinia, plokščią ar apvalų, bet čia tavęs niekas nepuola gelbėti, paliktas lagaminas – būtinai susprogsta, o priešinga lytis yra tiek pat patraukli, kiek ir gąsdinanti (beveik kaip atviras kosmosas). Visa tai visai (ne)juokinga. Ši gausa suplūsta į vieną subjektyvią sąmonę; jos dėmesys atsitraukęs – be emocijų ir galimybės įsikišti, tiesiog leidžia pasauliui suktis – komiškam, tragiškam, provokuojančiam. Parodoje eksponuojami paskutinių 5 metų kūriniai – komiksiškos piešinių serijos, tapyba bei skulptūrinis objektas.


Rugsėjis Antradienis, 09 08, 18:30

Virtualios galerijos „Irgi“ pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Virtuali galerija „Irgi“ (www.irgigalerija.lt) atidaro savo pirmąją virtualią parodą „Displėjus Nr.1“, kurią nori pristatyti ir gyvai. Šios parodos tikslas – pristatyti jaunuosius menininkus, kurie dar tik ieško savo meninio žodžio Kauno kultūriniame kontekste. Parodoje dalyvauja Donata Griciutė-Jutkienė, Ieva Stankutė, Karolina Latvytė-Bibiano, Medeinė Revuckaitė, Samanta Augutė, Sandra Kvilytė, „Vaporwave Kaunas“, Vytautas Paplauskas.

DAUGIAU 08 29 – 09 26

„Kaunas 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ finaliniai renginiai

„Kaunas 2022“ projekto, skirto Kauno rajono bendruomenėms bei kultūros sektoriaus stiprinimui, dalyviai siekė įprasminti ir išsaugoti savitą istorinę atmintį bei rėmėsi ja formuojant šiuolaikines miestelių tapatybes, kūrybingai panaudojant turimus išteklius ir skatinant didžiuotis savo gyvenamąja vieta. Nuo Garliavos iki Kulautuvos, nuo bendruomenės kurtų instaliacijų, vedančių į atvirą keramikos ir molio muziejų Rokuose, iki ekologijos festivalio Lapėse, Kauno rajono seniūnijos atskleis kiekvienos iš jų unikalų identitetą, vienijantį bendruomenes ir viliojantį svečius. Išsamią keliaujančio festivalio stotelių programą rasite feisbuke. 09 03 – 10 31

Festivalis „Kaunas Photo 2020“ Įvairios vietos

Kauno rajonas

„Kaunas 2022“ nuotr.

Mikhail Lebedev (Rusija). Iš ciklo „Restoranai netyčia“

2020 RUGSĖJIS

5 3


K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius 17-asis fotomeno festivalis šiemet metais temine prasme planavo švęsti periferiją, provinciją, šalies gelmę, „autbeką“. Tačiau COVID-19 kontekstas lėmė, kad festivalis kvietė fotografus teikti darbus „Kaunas Photo Star 2020“ konkursui tema „Periferinės vizijos“ ir laukė jų, tyrinėjančių paribius, užribius – tiek čia pat už lango, tiek už sienos, kurią kirtę atrastume erdves, vietas, žemes, periferijas, kurios dažnai lieka matymo pakraščiuose. Taigi, 2020 metais „Kaunas Photo“ kreipia dėmesį į tai, kas tapo svarbu, nors iki šiol taip nemanėme. Finalistų parodų atidarymai vyks rugsėjo 3 d., o nugalėtojas tradiciškai paaiškės Kauno fotografijos galerijoje. Festivalio parodos vyks ir kitose senamiesčio erdvėse, taip pat Kauno IX forto muziejuje, Šančiuose prie VMI, Čečėnijos aikštėje, Kalniečių parke, Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje, VDU. Šeštadienis, 09 05, 13:00

Tradicinė tautinių bendrijų šventė „Kultūrų sodas“

Renginio programoje, kuri truks iki sutemų, numatyti tautinių bendrijų kolektyvų ir solistų pasirodymai, poezijos skaitymai, žaidimai, kūrybinės dirbtuvės, įvairių tautų skanumynų ragavimas. Trečiadienis, 09 09, 18:00

Festivalis „Padžiauk sofą“ Kauko laiptai

Aštuntasis Ateitininkų federacijos organizuojamas susiėjimas keliasi iš Vytauto parko ant Kauko laiptų. 2020-ieji paskelbti Ateitininkų metais, taigi ir festivalis bus neeilinis. Jame, tradiciškai, ne tik muzika, bet ir daug kitų veiklų. Penktadienis, 09 11, 18:00

Šventė „30 dangaus atspalvių“ Lietuvos aviacijos muziejus, Veiverių g. 132

Istorinės LR Prezidentūros sodelis, Vilniaus g. 33

Mindaugo Kavaliausko nuotr.

Su trisdešimtmečiu muziejų ir jo lankytojus vakarėjant sveikins Kauno aeroklubas, atkurtas istorinis lėktuvas ANBO-II su įgula, Kauno šokio teatras „Aura“, retro kolektyvas „The Ditties“. Gimtadienio proga apžiūrėsite parodą „Skrydis. Nuo Algio iki Aleksandro“ ir su astrofiziku Aidu Sadausku patyrinėsite naktinį dangų.

Istorinės LR Prezidentūros nuotr.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Rugsėjis Penktadienis, 09 11, 19:00

„SSSResidency (Saulė and Sara Summer Residency)“ pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Saulė Noreikaitė (LT) ir Sara Ceruti (IT) šią vasarą turėjo kartu kurti meninėje rezidencijoje Italijoje, Komo mieste, tačiau dėl susiklosčiusios situacijos, rezidenciją nusprendė vykdyti virtualiai. Visą vasarą nuotoliniu būdu vykusį procesą bei jo rezultatus menininkės pristatys šio renginio metu, taip pat pasidalins savo įžvalgomis apie jaunųjų menininkų bendradarbiavimą, laiko tėkmę ir kūnišką sinchronizuotą būvį net esant už tūkstančių kilometrų. Pirmadienis, 09 28, 19:00

Slemas #35

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Antradienis, 09 29, 16:00

Dirbtuvės „Visi tekstai yra politiški, tik ne visi tai žino“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Literatūros edukacijos programa „Trenksmas“, be tradicinio slemo, šį rudenį kviečia pasikapstyti giliau. Knygos „Lietuvos vizionierės: 10 įspūdžiografijų“ autorė Elena Gasiulytė kvies drauge skaityti, rašyti, perrašyti, atpažinti, pastebėti ir galbūt kiek kitaip perprogramuoti savąsias smegenis. Tekstams prikaišiojama: tik nemaišykime literatūros su politika. O kas, jeigu tyčiomis sumaišytume – vardan progreso ir nuomonių įvairovės arba tiesiog iš gryno smagumo priešgyniauti draudimams? Visiškai nebūtina nei vadintis rašytoju/a, nei praktikuoti rašymą, nebūtina netgi pernelyg domėtis literatūra – žodžiu, ateikite, vardan progreso ir nuomonių įvairovės arba tiesiog dėl gryno smagumo. Kūrybinės dirbtuvės skirtos jaunimui, bet amžiaus ribos nėra. Registracija ir klausimai: asta@kmn.lt.

Daugiau kultūros kultura.kaunas.lt KMN archyvo nuotr.

Poezijos varžytuvės arba slemas liepos mėnesį Kauno menininkų namuose – tiksliau, jų kieme, jei oras leis, vyks jau trisdešimt penktąjį kartą. Tribūna atvira visiems – tiek slemo naujokams, tiek veteranams. Registracija ir klausimai: asta@kmn.lt.

2020 RUGSĖJIS

5 5


pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

„Jie įžengė į puošnų kambarį, nušviestą juodų žvakių, visą apstatytą sidabrinėmis velnių statulėlėmis. Suskilusiuose marmuro vazonuose augo didelės raudonos gėlės, o aplink vaikštinėjo maži velniukai ir laistė jas smala. Pačiame gi kambario viduryje, minkštoje lovoje, gulėjo Belzebubas, užsidėjęs ant galvos surūdijusią karūną, ir garsiai dejavo.“

5 6

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Redakcijos adresas

Julius Kaupas. „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose“. Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla. Freiburgas, 1948.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daina Dubauskaitė, Eglė Trimailovaitė, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Mitya Pisliak, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė, Vladas Rožėnas.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 5000 EGZ. 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 (61) 2017 Nr. 9 2 (18)