__MAIN_TEXT__

Page 1

Kolektyvinė sąmonė

2020 GEGUŽĖ Viršelio iliustracijos autorė Daktarė Kvin

1

2020 05


Viena šio numerio herojų, tapusi ir bendraautore, tapytoja Vita Opolskytė karantiną leidžia atokioje sodyboje. Vienas naujausių jos darbų – vos A4 formato. Technika – pieštukai, flomasteriai, nagų lakas ir plaukų lakas. Tad nenuostabu, kad darbas pavadintas „Who run the world? Girls.“

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Pastarasis mėnuo (iš tiesų jau beveik ir du) įvedė naujų asmenybių tipų į ir taip margą psichologijos žemėlapį. O gal tiksliau būtų sakyti – išgrynino? Galbūt kažkieno gyvenimą pakeitė karantininis konfliktas, o kito – netekus darbo, uždarius įstaigas ir sienas, šovusi savalaikė idėja ir atsivėrę nauji vartai.

Nuo Kelmės iki Aidaho Dalis mūsų gyvena (rašome esamuoju laiku, nes iki žurnalo atidavimo spaudon karantinas dar nebuvo pasibaigęs), kaip gyvenę. Kasdien „eina“ į darbą, bendrauja su kolegomis, padeda vaikams ruošti pamokas, tada kokį filmą pažiūri, vakarienę užsisako. Gal mažiau benzino, makiažo išnaudoja. Sportuoti namie pradėjo. Vieni pliusai. Tai čia, atrodo, ta didžioji dalis, kuriems trūksta gal tik gyvo kontakto. „Gal tik?“ – perklaustų tie, kurie staiga liko be užsiėmimo. Vieniems galų gale į naudą – gal seniai ieškojo, kuo pakeisti nemylimą darbą? Kitiems – skaudu ir gūdu. Štai čia ir pokšteli įgimtasis kūrybiškumas: teatro aktoriai savanoriauja karštojoje koronos linijoje, krepšininkai lanko senjorus, siuvėjos dygsniuoja ne naujausią kolekciją, o veido kaukes (ir Kelmėje, ir Aidahe tokios tiesiog ant tvorų kabinamos – eik, pasiimk), bibliotekininkai spausdina apsauginius skydus medikams,

o restoranų šefai ruošia jiems vakarienes. Troškimas jaustis reikalingam yra būtinas, norint nepasimesti blogų naujienų ir gąsdinančios statistikos sraute. Dirbi, vadinasi, neskrolini. Be to, kito (neretai nepažįstamo) padėka, mirktelėjimas iš už kaukės, užleidus dabar tokią išbrangusią vietą parduotuvėje. Aktualiau nei bet kada, tiesa? Nesvarbu, kuriems save priskirtumėte. O gal viskas jau apsivertė per šias savaites? Esmė visgi ta, kad žmogus – socialinis padaras, ir be kito tu nieko nepadarysi. Kam tapyti paveikslą, jei jo niekas nematys? Kam transliuoti koncertą? Kam po balkonu šokti, jei niekas į jį neišeis? Jausmas abipusis. Net karo nesukelsi, jei neturėsi prieš ką, po galais. Taigi šis žurnalo numeris – apie vieniems pasikeitusią, kitiems gal visai ne, būtį, kurios nebūtų be kito. Tapyba, filosofija, karantininė fotografija ir… kelionės į Belgiją bei Indiją.

2020 GEGUŽĖ

3


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kolektyvinė sąmonė dažnam girdėtas žodžių junginys su nujaučiama, gal kiek miglota reikšme. Atidžiau į jį įsiklausyti skatina šis laikotarpis, kai kiekvienam individualiai itin stipriai jaučiama kolektyvinių nuotaikų, nuostatų ir veiksmų įtaka. Apie įvairius šio reiškinio niuansus bei su juo susijusius pastebėjimus iš viešnagių Indijoje pasakoja antropologas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas.

Paversti svetimą savu Julija Račiūnaitė V. Čiubrinsko asmeninio archyvo nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Bendruomeniniai pietūs 2020 GEGUŽĖ

5


Kolektyvinės sąmonės sąvoką galima analizuoti įvairiais skerspjūviais. Kokie aspektai siejami su socialine antropologija?

tijos, mąstymo, elgesio panašumai? Pasineriame į tam tikrą empirinę terpę ir nagrinėjame sąryšingumą palyginamojoje perspektyvoje.

Derėtų pradėti nuo šią sąvoką išplėtojusio Émile’io Durkheimo - socialinių mokslų, sociologijos klasiko. Jis supriešino kolektyvinę sąmonę su individualiąja. Pasak É. Durkheimo, kolektyvinė sąmonė pabrėžia tai, kad žmogus yra socialinė būtybė, ir tai, kad per ją suformuojamos normos, vertybės, kurios veikia kaip tam tikra kolektyvinė pajėga. Kad ir kolektyvinė sąžinė, imperatyviškai veikianti individą, – jos pavyzdys galėtų būti Centrinėje ir Rytų Europoje juntama atgaila dėl Holokausto.

Ar galima kolektyvinę sąmonę lokalizuoti, pavyzdžiui, teigti, kad būna europietiškas, lietuviškas sąmoningumas? Ar galima sakyti, kad tam tikros grupės labiau linkusios į individualizmą, o kitos priešingai – smarkiai saistomos ir priklausomos nuo kolektyvinės sąmonės?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Socialinėje ir kultūrinėje antropologijoje socialinio elgesio bei kolektyvinės sąmonės normos pirmiausia tyrinėjamos lauko tyrimuose. Lauko tyrimai, galima sakyti, yra etnografija. Jų pagrindas dažniausiai yra dalyvaujančio stebėjimo metodas, siekiant kuo giliau pažinti vietinių konkrečios grupės žmonių gyvenseną. Tai atliekant remiamasi emic (kaip patys žmonės mato, – red. past.) perspektyva - ne tuo, ką žmonės sako ar ką sako apie tai, ką daro, bet tuo, ką jie iš tiesų daro. Tai itin svarbu, kadangi dažnai apie tai, ko žmonėms reikia arba ką jie žino, apie ką mąsto, dažnai sprendžiama atlikus apklausas, tai yra, užfiksuojant tik tai, „ką žmonės sako“. Empirinių tyrimų metu žmonių grupė tiriama iš vidaus, taip pat tiriama, kaip tas vidus sąveikauja su išore. Taip kolektyvinę sąmonę, sąžinę, kolektyvinį elgesį, solidarumą ir kitus dalykus matome ir intrakultūrinėje, ir tarpkultūrinėje sąveikoje (viduje ir išorėje), bandome apčiuopti globalioje visuomenėje ir įvairovėje. Tai ir būtų ašis: kaip galime išryškinti mąstymo, elgesio, jausenos skirtumus, ir kartu: kokie yra kolektyvinio solidarumo, empa6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Mąstymo ir elgesio lokalizavimas arba įgrupinimas tegali būti labai sąlyginis ir santykinis, kadangi tai labai greitas būdas a priori nustatyti kolektyvinio elgesio modelius, o pastarieji yra tiesus kelias į stereotipus ir mentaliteto žemėlapius. Kokios to grėsmės? Iš to kyla svetimo baimė, neapykanta kitam ir t. t. Kolektyvinis mąstymas, elgesys, jausena, moralė galimi tyrinėti, apčiuopti tik holistiškai ir lyginamojoje perspektyvoje. Tirdami per mano minėtą ir antropologijoje prioritetinę emic perspektyvą, iš tiesų suprasime, ar mes išvis ką nors galime lokalizuoti, ar ne. Be abejo, tam tikrų schemų esama: modernizmas ir tradicionalizmas (moderni kolektyvinė sąmonė ir tradicinė kolektyvinė sąmonė), industrinis ir agrarinis pasaulis, medžiotojai rankiotojai ir evoliucinė schema ir t. t. Taip pat esti ir tam tikrų apriorinių analitinių kategorijų, pvz., Pierre’o Bourdieu sąvoka „habitus“ - žmonėms yra socialiai įskiepyti įpročiai ir nuostatos, pagal kurias jie atitinkamai elgiasi ir mąsto. Dar kognityvinėje antropologijoje turime schema (arba schemata) kategoriją, pagal kurią esti tam tikra tvarkymosi patirtis, stumianti visą žmogiškąjį organizavimąsi. Tokios analitinės kategorijos galimos, bet empirinis tyrimas antro-


Bendruomeniniams pietums ruošiamas maistas

pologijoje išlieka prioritetas. Labai sąlygiškai kalbėdami apie tai, kad vieni dariniai, bendruomenės, visuomenės labiau linkę į individualizmą, o kiti – į kolektyvizmą, iškart aptinkame įprastą schemą - Vakarų individualizmas ir Rytų kolektyvizmas. Tokiu atveju kriterijais tampa kapitalizmas arba asmeninio apsisprendimo teisė. Bet jei žvelgsime iš konkrečios bendruomenės pusės, jos akimis, - visada rasime ir to, ir ano - ir kolektyvizmo, ir individualizmo. Skirsis proporcijos. Lietuva taip pat yra įvairi. Nelygu kokius žmonių telkinius tiriame. Labai neatsakinga būtų vadovautis viešumoje palaikomomis idėjomis bei institucijų, pvz., valstybės, žiniasklaidos, švietimo sistemos, lūkesčiais. Tokie kolektyviniai lūkesčiai labai akivaizdūs: pilietiškumo lūkestis, atsakomybės prieš visuomenę ir pasaulį lūkestis, savanoriškos pagalbos lūkestis - instituciškai žiūrint, viso to yra pilna, bet tai gali mus užliūliuoti. Štai ir dabar, pandemijos

metu, stebime viešumoje skatinamą solidarumą, savanoriškos pagalbos pliūpsnį, bet patyrinėję šiuos procesus iš vidaus pamatysime daugybę individualizmo, savanaudiškumo, asmeniškumų, taip pat įsisenėjusių kolektyvinės atsakomybės, sąžinės bėdų ir spragų. Kokių gerų jų susitelkimo atvejų būtų galima aptikti mūsų visuomenėje (pavyzdžiui, prisimenant Są jūdį)? Pirmiausia galbūt nereikėtų per daug vartoti žodžio „mūsų“. Kalbant apie konkrečius pozityvius susitelkimus (kad ir dabartinės pandemijos atveju), akivaizdu, kad jie įvyksta grėsmės akivaizdoje, - tai ne lokalu, o globalu. Lygiai taip pat ir Sąjūdis turėtų būti matomas Centrinės ir Rytų Europos pakilimo kontekste, greta Aksominės, Oranžinės revoliucijų. Dainuojanti revoliucija yra Berlyno sienos griūties dalis, o Sąjūdis sietinas su lenkų „Solidarumu“ ir kitu Centrinės ir Rytų Europos kraštų

2020 GEGUŽĖ

7


Su kolega iš Amritsaro universiteto

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

pilietiniu-nacionaliniu aktyvizmu - tai reikėtų turėti galvoje ir „nenusimūsinti“. Tiek Sąjūdis, tiek pandemija yra puikūs pavyzdžiai, bet juos svarstant reikėtų įvesti tam tikrą balansą - tai istoriškai susiklostę ir regioniškai ar globaliai įvykę susitelkimai. Taip pat reikėtų turėti omenyje, kad kolektyviniai susitelkimai nebūtinai pozityvūs - puikiai žinoma, kad jie gali būti ir destruktyvūs.

M

Ar, jūsų nuomone, žiniasklaidoje per daug euforijos šiuo klausimu?

Iki pastarų jų įvykių, priminusių apie valstybių sienas, pasaulis nuosekliai darėsi vis globalesnis. Kaip kinta nuolat keliaujančio, ne kartą gyvenamą ją vietą keitusio ar emigravusio ir sugrįžusio asmens santykis su gimtą ja socialine terpe, jos nuostatomis?

Antra, keliaudamas tampi kultūriniu vertėju - atpažįsti kitą savyje (ir atvirkščiai). Keliaujant tarytum pasitvirtina antropologijos moto - paversti svetimą savu. O save, savo kultūrą, aplinką keliaujant reikėtų kvestionuoti kaip tam tikra prasme svetimą, ją tyrinėjant nepersiimti savaime suprantamumu. Tai labai svarbu. Taip pat svarbu, kad kelionės ir gyvenimas kituose kraštuose yra ne tik įdomybė ar pažinimas, bet ir moralinis žingsnis - pakeliavus kyla grėsmė persiimti moraliniu pliuralizmu. Bet labiausiai akcentuočiau kultūrinio vertėjo perspektyvą, kaip išties atveriančią ir keičiančią žmogų.

Esame pilni stereotipų ir mentalinių žemėlapių - judėjimas po pasaulį efek-

Ko nės

Ne, taip nemanyčiau. Nuolatos primenamas pilietiškumas ir atsakomybė yra puiku. Bet būtų gerai šiuos dalykus matyti ne tiek instituciniu lygmeniu, kiek bendruomeniniu. Sutelkus bendruomenėse pilietiškumas taptų labai efektyvus.

8

tyviai juos laužo. Prigimtiškumo santykis yra labai santykinis dalykas - aš pats akcentuočiau kelis dalykus: pirmiausia keliaujant, tai yra žvelgiant iš išorės, daug geriau matyti namai, be to, daug labiau brangini tai, ką juose palikai. Kad ir lietuviškos juodos duonos skonį - juodų duonų daug, bet lietuviško skonio niekur nėra. Tikrai galiu patvirtinti, kad vėliausiai nutautėja skrandis - ne veltui tarp ketvirtos kartos lietuvių kilmės amerikiečių tebėra mėgstamas kugelis.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

gera, keliaudami žmoyra tarytum įstumiami į


Taip, nes supranta, kad, nepaisant didžiulės įvairovės ir skirtumų, visi esame ta pati žmonija, tos pačios planetos gyventojai. Atsiranda daugiau empatijos, solidarumo, žlunga išankstinės nuostatos. Be to, suvokiama, kad nesi svetimas kitur, - tai irgi gali nustebinti. Atrodytų, kad esi iš labai toli ir labai kitoks, bet paverti svetimą savu, o save pradedi matyti kito akimis. Daug laiko praleidote dirbdamas Indijoje. Kokie kolektyvinės elgsenos, mąstysenos ypatumai jus stebino atvykus iš Lietuvos, galbūt pasirodė itin nutolę nuo mūsiškio pasaulėvaizdžio? Galbūt reikėtų žvelgti per jau akcentuotą kolektyvizmo-individualizmo prizmę. Atrodytų, kad Indijoje visuomenė iš tiesų gerokai labiau susisaisčiusi socialiniu solidarumu, kurį galėtume pavadinti labiau kolektyvistiniu. Bet tas socialinis solidarumas yra veikiau tradicinis-bendruomeninis, o ne pilietinis. Kastų skirtumai galbūt labiausiai krinta į akis - griežtas visuomenės susiskirstymas į socialines kategorijas, kurios tikrai persmelkia mąstymą, elgesį, moralę, emocijas. Kastos įstatymu yra uždraustos, bet institucionalizuotos per vadinamąją antidiskriminacinę politiką. Pavyzdžiui, tam tikrų žemųjų kastų nariams suteikiamos kvotos į aukštąsias mokyklas ar valstybines institucijas, taigi kastiškumas turi sąlygas egzistuoti formaliai. O neformaliai jis akivaizdžiai egzistuoja per elgseną viešosiose vietose (pavyzdžiui, atstumo laikymąsi), kūno kalbą. Ir taip yra ne tik provincijoje - mieste tai matoma per darbų susiskirstymą, pavyzdžiui, rankų darbas laikomas žemesniųjų kastų atstovams skirtu užsiėmimu. Taip pat laikraščiuose rasime sutartinės santuokos skelbimų, kuriuose potencialiam sutuoktiniui tai-

komi konkrečios kastos reikalavimai. Kitas nemažas skirtumas yra hierarchija - didžiulė pagarba mokytojui, viršininkui, rodoma išreikštu asistavimu ir patarnavimu. Šnekant apie pasaulėžiūrinę pusę, į akis krinta ramybė, „ramus skubėjimas“, Rama principas: sakykime, kad judrios miesto sankryžos viduryje sėdi šuo ir kasosi ausį - vairuotojai jį ramiai apvažiuoja, nenaudodami jokio garsinio signalo. Arba traukinių stotyje, judrioje ir sausakimšoje vietoje, šuo ar kitas padaras ramiai sau miega, ir niekas nedrįsta kreipti dėmesio ar jam trukdyti. Dėl to ramaus skubėjimo justi tam tikras balansas. Kalbant apie kolektyvizmą, svarbu paminėti su ramybe susijusią ypatybę - nėra tiek daug egocentriško džiavimosi ir iš to kylančių kraštutinumų. Indijoje labai svarbi darna, t. y. dharma - dėsnis, reiškiantis savaiminę tikrovės tvarką, skatinantis neiti į kraštutinumus, pasitikėti likimu. Taip pat labai svarbi karma – geros karmos nuolat linkima, ja stipriai tikima. Reikia nepamiršti milžiniškos gyvenimo būdų įvairovės (veikiausiai būdingos bet kuriai didesnei šaliai) - ten paraleliai verda lūšnynų, profesorių ir studentų, aukštųjų kastų gyvenimas. Indija yra ne tik, kaip įprasta sakyti, religijų, kalbų, papročių, bet ir gyvenimo būdų įvairovė, pasižyminti ryškiais kontrastais. Kokią įtaką kolektyvinės sąmonės dalyvavimas individo gyvenime turi jo prasmės, pilnatvės, saugumo pojūčiui? Įtakos ji turi neabejotinai, o kaipgi kitaip? Tai yra socialinė gramatika, kuri žmogui yra imperatyvas, nes jis – socialinė būtybė. Be viso to trijų spalvų medžiagos gabalo nevadintumėm vėliava. Ir jokia sąžinė mūsų negraužtų. 2020 GEGUŽĖ

vdu.lt

antropologinius svarstymus ir įgyja didesnį šansą tapti jūsų minėtais kultūriniais vertėjais?

9


A M E T O I S E N Ė M

Pandemijos akivaizdoje būriai optimistų yra įsitikinę, jog pamažu pradėsime pasaulį matyti kiek kitaip: į savas problemas žvelgsime lyg į bendras, o į visuomenę – kaip į daugybę asmenų, konkuruojančių dėl kolektyvinės gerovės. Žinoma, yra ir kritikų, tyrinėjančių katastrofas bei dėmesį skiriančių visiems, kurie gali suklupti ir suklysti. Bet ar ne visuomet kiekviena nelaimė buvo skirtinga ir praradimas egzistavo greta laimėjimo? Apie nūdieną laiškais besišnekučiuodama su Tomu Šinkūnu, išskirtinai filosofinių knygų leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ vadovu, mintyse nenutraukiamai mąsčiau apie kiek kitokio pasaulio, į kurį greit įžengsime, kontūrus. Juos iš įvairiausių perspektyvų ir pamėginome aptarti. Tomas šiuo metu gyvena Vilniuje, bet studijavo filosofiją Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, o jam dėstė Viktoras Bachmetjevas. Nuo čia ir reikėtų pradėti.

Jonas, Jokūbas ir Tomas Monika Balčiauskaitė Kipro Štreimikio nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


20 02 20 0 G GE EG GU UŽ ŽĖ Ė 2

1 1 1 1


Galbūt žinote, kaip 2015 m. Viktorui Bachmetjevui kilo mintis įkurti leidyklą „Jonas ir Jokūbas“, leidžiančią filosofines knygas? Be pavienių iniciatyvų, nuo 2011 m. filosofinių knygų leidyba Lietuvoje buvo sustojusi. Leidyklos įkūrimu norėta parodyti, kad filosofija nėra mirusi ir kad yra žmonių, kuriems jos reikia. O Viktoras turėjo labai ryškią viziją leisti gražias, geras ir teisingas knygas. Dalį tos vizijos vystome toliau.

Ne visos knygos, kurias leidžiame dabar, yra teisingos. Tikriausiai net nėra būtinos. Jų tikslas kiek mažiau apibrėžtas. Apskritai knygų leidyba man primena bandymą rasti šviesos jungiklį tamsiame kambaryje. Filosofinių knygų atvejis yra šiek tiek kitoks, nes šviesa paprasčiausiai neveikia. Ar dar buvo kokių didesnių pokyčių per šiuos penkerius leidyklos gyvavimo metus?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kodėl tik dalį?

Pradėjome leisti filosofines knygas vaikams ir tapome tarptautine leidykla (išleidome originalių filosofinių kūrinių anglų kalba). Bet turbūt svarbiausias pokytis yra tai, jog po truputį tampame daugiau negu leidykla. Jau seniai turime sugalvoję aibę dalykų, kurie ilgainiui turėtų pakeisti bei suformuluoti Lietuvoje naują filosofinį landšaftą, tačiau tai paslaptis, todėl garsiai įvardyti šiuo metu, deja, negalime. Kuo dabar gyvena leidykla? Šiuo metu – nerimu. Artėjame prie Søreno Kierkegaard’o knygos „Nerimo sąvoka“ išleidimo. Jausmas svaiginantis: visai kaip knygoje, stovime ant bedugnės krašto ir bijome nukristi, bet tuo pačiu metu kažkas 1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

viduje mums liepia šokti. Nors atrodo, jog knygų leidyboje adrenalino mažai, tačiau panašus jausmas aplanko su kiekviena knyga. O visomis kitomis prasmėmis virusas mūsų nepalietė. Filosofinės knygos yra išrinktųjų, pamišėlių ir kankinių reikalas, todėl menkais pardavimais nesiskundžiame. Kokias knygas iš jūsų asortimento skaitytojai aktyviau renkasi pandemijos akivaizdoje?


Tiesą pasakius – jokių. Neturime literatūros, kuri būtų aktuali šioje situacijoje. Galime parekomenduoti knygų žmonėms, kurie nori suvokti humanitarinių mokslų padėtį Lietuvoje, susipažinti su tyliojo pamišimo samprata ar radikaliai kitaip pažvelgti į tai, kas yra filosofija. Kaip ir sakiau, filosofijos knygos dažniausiai nėra tas objektas, kurį žmonės perka dėl išorinių aplinkybių. Atsiradus klausimui, ieškomas platesnis, negu paties žmogaus ži-

nios, atsakymas. Žinoma, yra pirkėjų, kurie perka knygas todėl, kad jos gražiai atrodo. Dieve, padėk jiems. Žmonija dabar susiduria su turbūt didžiausia mūsų kartos krize. Galvodami apie sprendimus bei alternatyvas dažnai klausiame savęs, kokiame pasaulyje gyvensime audrai atsitraukus. Kaip jūs matote šią situaciją? Ar tikite, jog tai smarkiai pakeis mūsų suvokimą apie kasdienius dalykus?

2020 GEGUŽĖ

1 3


11 44

KKKAA AUU UNN NAA ASSS PPPIIILLLNN NAA ASSS KKKUU ULLLTTTŪŪ ŪRR RO OSSS O


20 02 20 0 G GE EG GU UŽ ŽĖ Ė 2

11 55


A M E T O I S E N Ė M

Visgi sakyčiau, jog mūsų kartai tai antra krizė – ankstesnė buvo 2008 m., kai pasaulį „netikėtai“ užklupo finansinė krizė. Po to pasaulis pasikeitė, bet pamoka nebuvo išmokta. Šiandien, žinoma, ne bankų godumas atvedė mus į šią situaciją, o paprasčiausias santykis su gamta. Kažkas buvo išreiškęs ekologinius nuogąstavimus, kad per daug kišamės į gamtinius procesus: kertame medžius, griauname ekosistemas ir valgome neaiškų maistą, todėl gamta mums grąžina skolą. Taip toli neičiau. Per pastaruosius 70 metų žmonija pamiršo, kas yra badas ar katastrofa, todėl nenuostabu, kad filosofija tapo prestižo dalyku. Tik ne Lietuvoje, žinoma. Todėl dabar menkus dalykus esame linkę pervertinti, o tuo pat metu vykstančius tektoninius lūžius pramiegame. Atėjusi krizė išryškino ir didžiulę nelygybę, todėl mažiausiai ji naudinga demokratijai. Jau ir taip įsisiūbavę demokratijos ardymo procesai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vengrijoje bei Lenkijoje tik greitės. Nuolatinis dėmesio nukreipimas, melagystės, kitų kaltinimas bei nesantaika yra įsigalėję, todėl krizė – puikus būdas nukreipti dėmesį nuo esminių procesų. Galima sakyti, jog šiandienės technologijos niekuo nesiskiria nuo melo formavimo procesų, naudotų prieš 100 metų. Žmogaus prigimtis ta pati. Roland’as Breeur savo knygoje „Lies – Imposture – Stupidity“ apie tai ir kalba: šiandien tiesa yra menkavertė, o melas – stiprus. Nuo to pabėgti galima mažiau sekant kitus (ne tik feisbuke). Kaip sakė Kierkegaard’as, žmogus gali būti atrandamas tik tampant sąmoningam, suprantant save per

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

refleksiją. Betarpiškas santykis su aplinka daro mus aplinkos bei mūsų pačių įkaitais. Estų kompozitorius Arvo Pärtas kaip tik neseniai interviu teigė, jog tai, su kuo kiekvienas susiduriame šiandien, parodė, jog žmonija yra vienas organizmas, o žmogaus egzistavimas yra įmanomas tik santykyje su kitomis gyvomis būtybėmis. Kaip tai interpretuotų „Jonas ir Jokūbas“ leidžiami autoriai? Knygose, kurias esame išleidę, nėra tiesiogiai kalbama apie žmogų ir gamtą. Pavyzdžiui, Platonui, Descartes’ui, Levinui ir kitiems svarbiausia visgi buvo žmogus, jo sielos likimas. Galbūt informatyvus čia būtų Kierkegaard’o požiūris, kad išorinis pasaulis nėra svarbus – svarbiausia yra sielos iš(si)gelbėjimas. Pasak autoriaus, didžioji dauguma žmonių gyvena absoliučiame nežinojime, kas jie yra. Šiandien tai galioja ir mums. Viena iš krizės pamokų galėtų būti bendra žmonių emocijų galia, padedanti įgyvendinti radikalius pokyčius, siekiant pristabdyti pandemiją kolektyvine sąmone. Kaip manote, ar tai pagelbėtų? Keblus klausimas. Emocijos iki pat XVI a. buvo laikomos iš esmės ydingu dalyku žmogaus gyvenime. Dauguma filosofų teigė, kad jeigu žmogų valdo aistros ar emocijos, vadinasi, žmogus niekuo nesiskiria nuo gyvulio. Galbūt tik XX a. pradžioje buvo mėginama šį požiūrį sušvelninti teigiant, jog emocijos savyje neša tam tikrą žinojimą, kuris nėra tiesiogiai prieinamas mūsų protui. Turinį (pyktį, meilę,


O kaip teigiamai, jūsų nuomone, kiekvieną iš mūsų gali paveikti šiandieniai apribojimai?

Kokią knygą iš „Jonas ir Jokūbas“ knygų sąrašo pasiūlytumėte skaitytojams ir kodėl?

Esminė pamoka – paprasčiausia ir nuoširdžiausia forma išmokti būti su pačiu savimi.

Pasiūlyčiau Nerijaus Mileriaus „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“. Šioje knygoje nagrinėjama prievarta metakine, kuriame aptariami M. Antonioni, S. Kubricko, M. Haneke’s bei A. Amenábaro kino kūriniai ir jų vizualizuotos kinematografinės prievartos formos. Ši knyga leidžia mums į save pažiūrėti per prievartos prizmę. Gan vertingas dalykas, turint omenyje, kaip puikiai sugebėjome eliminuoti skausmą iš savo kasdienybės.

Vienas to atspalvis galėtų pasireikšti permąstant informacinių technologijų ir žmogaus ryšį: kiek laisvių šiandien atiduodame internetui; ar yra dalykų, kurių internetas apie mus nežino; ką veikčiau, jeigu šalyje dingtų internetas. Bet tai yra tam tikros asketiškos buvimo formos ir ne kiekvienas su jomis susitaikys. Žmogus juk yra laisvas visomis prasmėmis. Grįžkime prie leidyklos. Kas krizės situacijoje leidyklai padeda išlaikyti sąmoningumą?

Drąsesniems ir labiau filosofijos ištroškusiems siūlyčiau Deleuze’o ir Guattari „Kas yra filosofija?“. Labai sudėtinga knyga, kurioje pristatomas radikaliai kitoks požiūris į filosofiją.

jonasirjokubas.lt

Kalbant apie žmonių emocijų galią bei radikalius pokyčius, iškart galvoju apie pasinaudojimą žmonių emocijomis, kurios nuvedė tautas prie didžiųjų pasaulio kataklizmų. Kita vertus, šiandienos apsišvietusi visuomenė geba sąmoningai suvokti viruso sklidimo principą ir atsakingai kartu reaguoti. Įvedus emociją, galima labai greitai nueiti prie principo „daugiau galios, mažiau laisvių“. Net neabejoju, jog ne viena valstybė tokiu keliu ir pasuks.

kalbama apie tai, kas yra santūrumas (sōphrosynē). Dialogas, žinoma, prasideda komiškai – draugų kompanijoje Charmidas skundžiasi, kad jam skauda galvą. Atsitiktinai pro šalį einantis Sokratas pakviečiamas padėti Charmidui surasti vaistų nuo galvos skausmo. Iš esmės, tai dialogas apie proto sveikumą bei blaivumą, kuriame pateikiami šeši sōphrosynē apibrėžimai: sōphrosynē kaip ramumas, drovumas ar užsiėmimas savo reikalais, kaip darymas gera, savęs pažinimas ir pažinimo pažinimas. Taigi žmogus žino tai, ką jis pats žino, ir tai, ko nežino. Tai veda žmogų prie darbų, kuriuos jis žino galįs atlikti, ir prie darbų, nuo kurių skauda galvą.

pavydą, padėką ir pan.) reikia ne suprasti, o pajusti. Tačiau nevaldomos emocijos gali atnešti daugiau neigiamų pasekmių, todėl reikia jas pažaboti protu bei suteikti tikslą.

Sąmoningumo išlaikymui labiausiai galėtų padėti Platono dialogas „Charmidas“. Jame

2020 GEGUŽĖ

1 7


A M E T O I S E N Ė M

Kazimieras Brazdžiūnas ir Vita Opolskytė yra atkurtos Nepriklausomybės pradžios kūdikiai. Teoriškai būtų galima vadinti juos jaunaisiais tapytojais – atrodo, šis titulas legalus iki 35-erių. Visgi tas „jaunasis“ suponuoja, kad jį reikia globoti, jam padėti, atvesti į tikrąjį kelią – ten, kur įsitaisę visažiniai „tikrieji“. Tapytojų šeimoje Kaune užaugęs Kazius, kaip jį vadina bičiuliai, ir vilnietė Vita šiek tiek kitokie. Jie nebesileidžia vedžiojami už nosių ir nebijo sugriebti už nosies kitam. Kitaip tariant, sušukti: „Karalius nuogas!“

Tapyba kaip diskusija Kotryna Lingienė Asmeninio archyvo nuotr.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


22 00 22 00 G G EE G GU U ŽŽ ĖĖ

11 99


Jeigu man pasako: „Feelinu, ką norėjai pasakyti“ – mano misija baigta.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

„Kontr-argumentas“ yra Kaziaus ir Vitos kūdikis (yra dar katė Izabelė), laviruojantis tarp parodų kuravimo ir kitų parodų bei apskritai meno vyksmo kritikos internete bei spaudoje. Aš pati į šį vasarį vykusią „Kontr-argumento“ parodą galerijoje „Meno parkas“, neslėpsiu, nespėjau nueiti, nes juk iki karantino visi buvome tokie baisiai užsiėmę. Bet balandžio pradžioje kalendorius priminė, kad buvau planavusi važiuoti į dueto parodą Klaipėdoje. Žodžiu, beliko tapybos ilgesį išreikšti susirašinėjimu su Švenčionių rajone, prie ežero, tupinčiais menininkais.

Ar „Kontr-argumentas“ yra vienis, ar atskirų individų visuma? Galbūt šios kategorijos keičia viena kitą, pavyzdžiui, artėjant parodoms? K.: Katalizatoriais esame mes du. V.: Aha. Jau pats „Kontr-argumento“ pavadinimas susideda iš dviejų polių, galbūt nevalingai atstovaujančių mudviem. Juokaujame, kad pavadinimas – tai aliuzija į mūsų vardų pirmąsias raides. Na, čia tokia magija: „A“ reikėtų apversti, kad išeitų „V“, o „K“ bet kuriuo atveju veidrodinė.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

K.: Bet viso to nebūtų be galybės jaunų autorių, žiūrovų, kritikų, net ir tų, kurie visiškai ignoruoja mūsų veiklą. V.: Tiesa, „Kontr-argumento“ narių skaičius varijuoja priklausomai nuo parodos ar projekto, kuriuos tuo metu vykdome. Tačiau kalbant apie patį organizmą – esame tik dviese. Kaip patenkama į „Kontr-argumento“ akiratį? Kiek lemia jūsų asmeninės simpatijos kolegoms, galbūt buvusiems bendramoksliams? O gal tos asmeninės simpatijos randasi sudominus konkretiems darbams? Patys esate kritikavę „pažįstamų suneštų darbų parodas“, bet ir kontr-argumentai – juk ne pirmieji pasimatymai. K.: Mūsų parodos turi tam tikras iškeltas problemas, klausimus, o kartais ir teiginius, kuriais gali pasisakyti tik atitinkami menininkai, tapytojai. Todėl natūralu, kad mūsų vizijose ir akiratyje atsiranda jau pasižymėjusios ar ta tematika dirbančios asmenybės. V.: Esame ne kartą parodoje ar studentų peržiūrose išgirdę: „Ooo, atėjo kontrargumentas.“ Taip, mes nuosekliai vaikštome po parodas, studentų peržiūras, sekame juos instagrame ir šiaip visokių pletkų prisiklausome. Taip jie visi atsiduria mūsų galvose ir tada tarsi juos atsijojam savo sukurtai idėjai. Na, čia, kaip ir paveiksle, turinys padiktuoja formą ir priemones. K.: Tiesa, nuo asmeninių simpatijų sunku pabėgti. Tačiau, kai yra simpatijos, natūraliai randasi ir antipatijos. Todėl galiausiai kviečiame ir tuos, ir tuos. Kad


susikurtų diskusija, kolizija, kitaip – įvyktų kontr-argumentas. Tą kontrastą matau kaip tam tikrą viziją, kuri kristalizuojasi ir diferencijuojasi tuose santykiuose, tuose lūžio taškuose, kūrėjų įvairovėje. Visada yra tam tikrų nejudinamų vertybių – jos padeda atskirti profesionalą nuo simulianto, pataikūno ar pradedančiojo. Pastaruosius visada turime galvoje ir paliekame kitiems metams. Štai paskutinę „K-A“ parodą būtų galima pavadinti suneštiniu baliumi, tačiau tokia ir buvo vizija – ironiškai pašiepti tam tikras parodas, tokias kaip kasmet vasario 16 d. kulminuojančią Kauno paveikslų galerijoje. O kartu ir kalbėti apie masinį vaizdinį srautą, kurį dažnas mūsų jaučia. Tapytojas ir akademija. Abu esate VDA absolventai. Vita moko jaunesnius. Kaziau, o tu mokai? Iš esmės tai uždaras ratas, kuriame perduodamos ne tik technikos detalės, bet ir pasaulėžiūra, moralinės vertybės, įpročiai. Taip pat – ir gana uždara kasta. Kaip ištrūkti iš to rato? Kodėl reikia jam priklausyti? K.: Jo jo jo, mokau. Tiksliau, mokiau, kol neprasidėjo visas šitas koronos reikalas. Mes esam pradžios pradžia, raktininkai, nes tik supažindinam vaikus su galimybėmis, pačiu procesu. Kaip laikyti pieštuką, maišyti dažus, kodėl tai reikia daryti. Nors nereikia – nėra receptų, yra tik išbandyti būdai, kurie veikia vienam, o kitam visai netinka. Manau, šioje pedagoginėje stadijoje mes tik rodom galimybes, bandom paskatinti domėtis ir kurti, piešti ne tik pasaulį, kuriame gyvena, bet ir tokį, kokiame norėtų gyventi. V.: Aha, aš irgi mokau, tik man sekasi kur kas sunkiau nei Kazimierui. Gal

neturiu pedagogės gyslelės, o gal esu per didelė savimyla? Kai buvau savo mokinių amžiaus, prisimenu, koks svarbus buvo kiekvieno mokytojo žodis. Kažkada mokytojo ištarta frazė „būsi tapytoja“ nepaleidžia iki šiol, o tas gal net mano veido neprisimena. Kai supranti, kaip tai tiems vaikams svarbu, baisu ką ir pasakyti. Nes jau savaime jiems duodi pakvietimą į tą ratą. K.: Aš, kaip buvęs studentas, galiu pasakyti, kad iš to rato labai sunku išeiti, lengviau jį nebent pasukti savo linkme, pajungti savo naudai, kad ir kaip tai egoistiškai skamba. V.: Tas ratas sukuria saugumo jausmą, komfortą. Todėl daugeliui galbūt net nesinori iš jo išeiti. Taip paprasčiau. Tačiau aš asmeniškai pajutau tam tikrą ribą, kai jau jame nebetilpau. Tuomet, matyt, pradėjau kurti kiek kitokį savo ratą. Ko jūs patys, kaip kūrėjai ir asmenybės, pasisemiate iš „Kontr-argumento“ parodų? V.: Kaip jau ne kartą esamę sakę, šiuo projektu, jo rengiamomis parodomis siekiame kontrargumentuoti ne tik nusistovėjusioms lokalioms problemoms, bet ir patiems sau. Galbūt viskas nuo to ir prasidėjo? Iki „Kontr-argumento“ parodos mano supratimas buvo gana konvencionalus, tradicinis. Šis projektas kiek sujaukė sąmonę ir praplėtė suvokimo ribas. Parodas pradėjau suprasti ne kaip atsiskaitymą, pasižmonėjimą ar draugų surinkimą prie bendro stalo. Parodas dabar vertinu kaip įvykį. K.: Pasisemiu patirties. Patirties bendraujant su menininkais ir jų paveikslais. Eksponuojant jų paveikslus kyla įvairiausių minčių ir idėjų, kurias pritaikau savo kūryboje, savo parodose. O šiaip

2020 GEGUŽĖ

2 1


A M E T O I S E N Ė M

jaučiu pasitenkinimą, kai manimi pasitiki, patiki savo kūrinius, o aš žaidžiu su jais lyg su savais. O dar jeigu netyčia išeina visai nebloga paroda, kuri pritraukia bendraminčių ir priešų, man tik dar didesnis kaifas. Ar egzistuoja atskiros kaunietiškoji ir vilnietiškoji (ar apskritai lietuviškoji, rusiškoji, vokiškoji…) tapybinės sąmonės (ne konkrečiai tapyba, bet jos priežastingumas)? Galbūt ji akivaizdesnė išvykus svetur? V.: Na, Kazimierai, tu čia daugiau nutuoki apie kaunietiškąją ir vilnietiškąją tapybas… Aš gal norėčiau pabrėžti labiau lietuviškąją tapybinę sąmonę, kuri, kiek man teko patirti ir pamatyti, turi kitoniškumo, lyginant su svetur

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

sutinkamu tapybiniu mąstymu. Čia kalbu grynai apie šiuolaikinę terpę. Negalėčiau dabar taip lengvai pora bruožų apibrėžti, tačiau, pagyrimas bus čia ar kritika, mūsų tapyba turi daugiau „smarvės“. Turiu galvoje tai, kad tapybą suprantame labiau ne kaip paveiksliuką ant sienos, o pačių mąstymo ir pasaulėžiūros projektą, kuriuo kažkas narstoma, gvildenama, na, arba norima kažką pasakyti. Tik nežinau, mokyklų, akademijų ar kokios kolektyvinės sąmonės tai padarinys. K.: Tarsi ir turėtų būti skirtingos tos tapybos, nes iš esmės skirtingai formavosi pačios mokyklos. Žvelgiant į platesnius vandenis, tos sąmonės skiriasi dėl istorinių, ekonominių, socialinių reiškinių. Savaime suprantama, kad idėjų ir minčių srautas didesnis


didmiesčiuose. Diskusijos, parodos, seminarai ir visokie kultūriniai renginiai gvildena mintį giliau ir detaliau, bet niekas nesako, jog kaime sėdintis diedukas neturi prieigos prie informacijos ar jam nerūpi tos pačios egzistencinės problemos. Galų gale prieiname prie formos ir išraiškos skirtybių. Visgi yra tų savitų bruožų, bet jie išnyksta ir susiplaka tame visame multikultūriniame pasaulyje. Apibrėžti priežastingumą ar rasti jo ištakas išties būtų gana sunku. Ganėtinai romantiška ir naivu tikėti, kad visi išgyvensime iš savo kūrybos, kad visi esame genijai. Dabar ta sąmonė ar kūrybos poreikis labiau tampa savęs kaip žmogaus lavinimu, informacijos ieškojimu, įprasminant save laike ir erdvėje. Nors tai taip pat dvelkia romantizmu, dabar tai turi visai kitą svorį, kadangi yra paremta mąstymu, nesavitiksle satisfakcija ir bekompromisiu bendravimu pasirinkta medija – ar tai būtų tapyba, dažyba, lipdyba, grafika, ar tiesiog didelė meilė muzikai. Savo požiūrį į Lietuvos tapybos sceną, jos subordinaciją reiškiate ir kaip tekstų autoriai. Kuo išsiliejimas žodžiu, pavyzdžiui, „Literatūros ir meno“ puslapiuose, skiriasi nuo išsitaškymo spalvomis? V.: Aš tekstus pradėjau rašyti, matyt, dėl augančio vidinio nervo, kad beveik niekas neberašo jų nuoširdžiai ir kritiškai. Lietuvos meno publicistikoje vyrauja aprašomojo tipo parodų recenzijos, ir tai geriausiu atveju. Daugumoje jų liaupsinamas parodą atidaręs menininkas, lyg pristatęs solidaus jubiliejaus retrospektyvą ir jau pasmerktas myriop. Kas iš tokių straipsnių? Na, tik susilankstyti ir į trečią stalo stalčių įsidėti. Kritika turėtų būti reikalinga patiems

menininkams, kad augtų. Taigi tarp menotyrininkų ir menininkų turėtų vykti graži simbiozė, o ne kažkoks chit-chatas. K.: Galima vėl pradėti nuo mokyklų ir akademijų, kuriose sėdi tie patys jau šimto metų sulaukę dėstytojai su savo ne itin paslankia ar progresyvia pasaulėžiūra. Reikia rotacijos. Studijavę svetur galėtų įpūsti polėkio ir išmušti mus iš vergystės grandinių. Jauni, ne visi, bet dažnas, bando ar nenatūraliai eina savo mokytojų numintais takais. Trūksta drąsos ir šviežumo. Aš pats toks pats, dėl to tie tekstai – labiau pasitaškymas, kuris provokuoja ar bent jau bando išjudinti iš komforto, kad kūrėjai jaustųsi stebimi ir didesnis nuomonių skaičius skatintų ieškoti tobulumo. O kalbant grynai apie techninę tapybos ir rašymo pusę reikėtų pasakyti, jog abiejuose dar ieškau savęs (banaliau nebūna) – su vienu turiu daugiau patirties, su kitu mažiau. Viena papildo kita. Tik tekstuose esu prisiėmęs niekšo, klausančio ciniško techno, amplua – vien tam, kad sutirštinčiau spalvas. Karantino metu internetas užtvindytas „parodomis“, „patirtimis“ ir kitais virtualiais įvykiais. Judu atrodote nuo to atsiriboję ir fiziškai, ir socialiai. Esate atokioje sodyboje. Kodėl? V.: Viskas prasidėjo labai nekaltai: mano tėvas pasiūlė išvažiuoti pažvejoti porai dienų. Bet gamtoje tas laikas kažkaip kitaip eina – nusileidus saulei, eini miegoti, anksti ryte prikelia nelabasis baublys… Taip tos kelios dienos tapo... Kiek? Jau mėnuo eina! K.: Visai mes čia neatsiriboję. Gal tik nėra „Maximos“ per gatvę, o yra

2020 GEGUŽĖ

2 3


A M E T O I S E N Ė M

ežeras už dvidešimties metrų nuo lovos. Tiesiog pati situacija ir laikas, būsena padiktavo, jog šiandien reikia taip, o ryt bus kitaip. Dėl to ir įdomu gyvent. Įdomus tas karantinas. V.: Na, bet neneik, skeptiškai žiūrim į tas visas virtualybes. Staiga visi daro internetines parodas, virtualiai vaikšto po muziejus, kino festivaliai rengiami ant namų sofos… Taigi ne tas pats. Žiūrėti tapybą per ekraną – kaip muzikos klausytis per telefono ragelį. Kiek įtakos turite vienas kito darbams? Ar stebite vienas kito procesus? 2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

V.: Sunku nestebėti, kai viskas šalia. Ar tapai paveikslą, ar rašai tekstą, ar kiaušinienę kepi. Tai ir ta įtaka vienas kitam yra neišvengiama. Ir, manau, nereikia nuo jos bėgti arba, atvirkščiai, pradėti abiem vieną paveikslą tapyti. Jei noriu pabūti viena ir negauti jokių komentarų, tai tiesiai šviesiai taip ir pasakau. Ar apie paveikslą, tekstą, ar apie tą pačią kiaušinienę. K.: Turi įtakos, bet kokia ji – nesužinosite. Ji juntama tik mums ir dažniausiai tik praktinėje dalyje. Procesą stebėti įdomiausia, nes rezultatas laike dažnai nukenčia. Procese ta arterija pulsuoja dažų


Judviejų parodos Klaipėdoje taip ir nebuvo – tokia dalia. Atrodo, nebus ir rezidencijų, planuotų vėliau šiemet. Ar neapima jausmas, kad nesate reikalingi? Kad nebebūsite reikalingi po to, kai kažkada viskas daugiau ar mažiau grįš į įprastas vėžes? Ar priimate tai tik kaip prastai sukritusias kortas? V.: Ir parodos Seule nebuvo. Planavom ir grupinę parodą Gardine pavasario gale. Ir rezidencijos pakibo ant plauko. Pradžioje bent jau man viskas atrodė katastrofiškai, galvoje sukosi apokaliptinio filmo siužetas. Viskam sustojus, pradėjau daugiau dėmesio kreipti į savo kūrybą, tapyti paveikslus ir piešti, lyg tai būtų paskutinis man likęs dalykas. Tik tas filmo scenarijus užstrigo ir pakibau kažkokioje prieblandos fazėje. Ilgainiui pradėjau mėgautis šia ištęsta pauze. Nes kada dar bus tiek laiko sau? K.: Iš esmės tai pats geriausias laikas meno kolekcionieriams susirinkti kolekciją (jeigu ką). Bet, Vita, nesakyk, tu pieši, tapai. Aš skaitau ir rašau. Gyvenimas iš esmės nepasikeitė. Juk tie, kas buvo aktualūs ir įdomus, ir liks tokie, tik to dėmesio dabar mažiau. Tie, kas grybą pjauna, gali kaltinti ir krizę, ir virusą, ir kebabų pardavėją, kuri per mažai

mėsos prikrovė. Galim pasižiūrėti į tuos pačius influencerius. Kiek jie dabar aktualūs? Kita vertus, ar reikalingumo jausmas apskritai būdingas, sveikas kūrėjui? Kiek tapydamas mąstai apie galutinį paveikslo likimą? Ar ši vizija gali turėti neigiamos įtakos kūriniui? K.: Reikalingumas būtinas. V.: Sutinku, tačiau neturi peržengti ribos, kai kūrėjas galvoja apie kainą ir pirkėją ar kažkokius „laikus“ instagrame. Tuomet jis papuola į fazę, kai dingsta visas kūrimo grožis – eksperimentavimas, klaidos, „fuksai“. Viskas daroma dėl rezultato, einama jau pramintu keliu, o kūrėjas tampa atlikėju. K.: Man tinka ta trikampio formulė: kūrėjas – kūrinys – žiūrovas. Kitas sakys, kad gali būti trys viename, tačiau, mano manymu, tai bergždžia ir trumparegiška, savitiksliška ir skirta penkių žmonių ratui. Du iš jų – tėvai, tada močiutė, senelis ir dar kaimyno brolis. V.: Na, taip, nereikia ir šito kraštutinumo. Nuskambės banaliai, bet man tas reikalingumo jausmas atsiranda per kūrinį susikalbėjus su žiūrovu. Jeigu man pasako: „Feelinu, ką norėjai pasakyti“ – mano misija baigta. K.: O man priklausomai nuo kūrinio – vieni gali būti tik laiptais kitam, didesniam (the big picture), na, tarsi fragmentas būsimo paveikslo. Kitas gali būti išbaigtas pasisakymas, kuris jį įsigijusiam asmeniui taps gražia interjero detale. O dar kitus sunaikinu. Sunku su tomis vizijomis – kartais jos yra tik trumpalaikis susižavėjimas, ką supratus išeina visai kitoks rezultatas, nei buvau iš pradžių sugalvojęs.

2020 GEGUŽĖ

facebook.com/kontrargumentas

kvapais, neplautais teptukais, tuomet gali įsijausti į kitą, net mintyse už kolegą nutapyti paveikslą. Gaila, bet tokie paveikslai lieka formaliais pasisakymais ar buities įrodymais. Todėl verčiau tik stebėsiu procesą. Pasisakau atskirais formos, tapybos gramatikos, o ne idėjos įgyvendinimo klausimais, nes žmogus turi turėti savo terpę, kurioje gali pasislėpti, laiką, kurį kai kurie vadina savotiška meditacija ar transu, kol tai neišeina į galeriją ir netampa viešu interesu. Tačiau paklausti visada galima.

2 5


2 2 0 P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

Gyvenimas paveiksle

A

U

N

A

S

E

U

R

O

„Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė Ugnė Marija Andrijauskaitė į kultūros sostinę kuriančiųjų komandą įsiliejo palyginti neseniai, bet yra nuoširdi kaunietiškosios tarpukario architektūros bei interjerų gerbėja. Diplomuota istorikė turi ir feisbuko tinklaraštį „Mokslintoja Ugnė“, kuriame dalinasi ankstesnių epochų ir santvarkų socialinio gyvenimo įdomybėmis. O jos draugas Justinas Stonkus – profesionalus fotografas. Kūrybiška pora ir į karantiną, privertusį – o gal leidusį? – likti ir dirbti namuose, pasižiūrėjo kūrybiškai. Keletą savaičių jie feisbuke publikavo namų sąlygomis sukurtas fotografijas – ne idealias, bet vis tiek labai tikslias įvairių tapytojų paveikslų rekonstrukcijas.

K

Kotryna Lingienė Justino Stonkaus nuotr.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Įkvėpta Anton Losenko paveikslo „Zeus and Thetis“ (1769) 0 22 0 0 G G EE G GU U ŽŽ ĖĖ 22 0

22 77


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K

Įkvėpta Michelangelo Merisi da Caravaggio paveikslo „Bacchino Malato“ (1593/1594 m.)

22 88

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Galbūt mūsų pokalbis įkvėps jei ne sukurti tokią pat seriją, tai kitaip kūrybiškai panaudoti turimus daiktus ir objektus ar tiesiog įsimylėti jus supantį istorinį paveldą. O jei ieškote daugiau idėjų naminei būčiai praskaidrinti, kviečiu susirasti „Kaunas 2022“ projekto „Kultūra į namus“ vaizdo klipų sąrašą – patarimų ten šimtai. Arba… išeiti į balkoną – galbūt po juo šiandien vyksta kitos karantininės „Kaunas 2022“ serijos „Kultūra į kiemus“ koncertas? Ar idėją karantino metu, kai rekomenduojama būti namuose, atkurti gerai meno pasaulyje žinomų paveikslų siužetus padiktavo konkretus pavyzdys, ar visgi visa jų virtinė internete? Ugnė: Pirmą kartą namų sąlygomis atkurtų klasikinio meno darbų pavyzdžių galeriją užtikau juodojo humoro puslapyje „Sad & Useless“. Pamaniau, kad būtų visai smagu kažką tokio nuveikti ir patiems, todėl pasidalinau šia mintimi su Justinu, ir jis sutiko įsitraukti į šią avantiūrą. Tik vėliau atradome kitų panašių projektų, kuriamų visame plačiame pasaulyje. Iš jų man labai patinka feisbuko grupė „Terrible Art in Charity Shops“: čia šiuo metu atkuriami „blusynuose“ rasti abejotinos vertės paveikslai, o reprodukcijų rezultatai – tiesiog stulbinantys. Dažniausiai paveikslus pasiūlo jūsų feisbuko draugai, bet jų juk būna ne vienas, tad kaip pasirenkate: ar diktuoja techninės, garderobo galimybės, ar asmeninis skonis? U.: Vieningo atrankos metodo neturime – atsižvelgiame į tą dieną namuose tvyrančią nuotaiką, paveikslo sudėtingumą ir turimą laisvą laiką, taip pat ir į galimybes kokybiškai įgyvendinti siūlomo

paveikslo reprodukciją. Vieni paveikslai „užkabina“, kiti – nelabai. Žinoma, kiek žmonių, tiek ir skonių: kas patrauklu kitiems, nebūtinai bus patrauklu mums, ir atvirkščiai. Neretai komentatoriai provokuoja – pavyzdžiui, siūlo atkurti „Žalgirio mūšį“ ar itin erotiškus paveikslus. Ar jums tai pakelia nuotaiką, o gal suerzina, kad štai, nepasiūlo nieko „rimto“? U.: Prisipažinsiu, labai nustebino siūlomų atkurti paveikslų asortimentas. Veikiausiai siūlomi paveikslai yra gan neblogas juos siūlančiųjų emocinės būklės atspindys: nemažai apie tai mąsčiau ir diskutavau su Justinu. Mums patiems norėjosi paveikslų, kurie būtų džiugūs, šilti, pilni gražių emocijų ir atspindėtų kokybišką bei pilnavertį gyvenimą. Tačiau dalis pasiūlytų kūrinių buvo kupini baimės, skausmo, siaubo, mirties, vaizduojantys priklausomybes – matyt, dalis visuomenės šiuo metu gyvena ir tokiomis nuotaikomis. Keletą tamsių paveikslų atkurti buvo įdomu, tačiau viena svarbiausių šios idėjos ašių buvo noras save emociškai pakylėti šiuo įdomiu laikotarpiu, todėl dažniau renkamės šviesesnių motyvų kūrinius. Nuogybės, jei jos subtilios, paveiksluose ir kituose meno kūriniuose mūsų neglumina. Vis dėlto tokių paveikslų atkūrimas ir rezultato paviešinimas būtų pernelyg kontroversiškas, galbūt ir ne visai tinkamai suprastas, tad, jei ką iš pasiūlytų tokio pobūdžio meno kūrinių ir rekonstruosime, rezultato neviešinsime – pasiliksime sau. Galbūt slapta laukiate „va, to, to“ paveikslo pasiūlymo, kurį labai norėtumėte įamžinti, bet niekam dar neatėjo į galvą? 2020 GEGUŽĖ

2 9


K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

0

2

2

Justinas: Ugnė iki šiol laukia, kad kas nors pasiūlytų ką nors iš religinių paveikslų – madonų ar ikonų: būtų buvusi gan įdomi velykinė fotosesija su Marija (toks Ugnės antras vardas), katėmis ir auksinėmis aureolėmis. Mane žavi Hieronymouso Boscho, Franciso Bacono kūryba, bet kažin ar šių dailininkų paveikslų atkūrimas būtų gera mintis. Kiek laiko užtrunka pasiruošti vienam „paveikslui“? Įdomi ir pati repeticija – kiek atidžiai studijuojate mimikas, klostes, antrą ir trečią planus ir kiek vietos paliekate improvizacijai? J.: Kol Ugnė rinkdavo rekvizitus ir kostiumus, aš rūpindavausi techniniais dalykais, kompozicija. Pasiruošimas ir pats fotografavimas trunka mažiausiai valandą. Dar maždaug dvi valandas užtrunka nuotraukos retušavimas. Svarbiausias dalykas yra šviesa – ji kuria paveikslo / nuotraukos emociją. Kadangi dažniausiai dailininkai klasikai tenkindavosi pro langą sklindančia natūralia šviesa, tad ir mes išsisukome su minimalia apšvietimo įranga. Iš personažų mimikos, gestikuliacijos stengiuosi išskaityti siužetą. Sudėtingiausia būna fotografuotis su katėmis. Katė, kuriai nereikia dalyvauti rekonstrukcijos procese, lieka nusiminusi ir įsižeidusi, o kitai, atvirkščiai, kartais pritrūksta motyvacijos palaikyti reikiamą pozą, kol nuspaudžiu fotoaparato užraktą. Apskritai visas šis projektas yra didelė improvizacija. Jeigu nepavyksta atkurti autentikos, stengiuosi ieškoti alternatyvių formų ar spalvų, kurios galėtų perteikti paveikslo esmę. Įspūdį daro tai, iki kokių smulkiausių detalių pavyksta atkurti paveikslų siužetus. 3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Matyt, turite prikaupę daug istorinio-vintažinio rekvizito? U.: Turiu kelias mėgėjiškas aistras: Kauno tarpukario architektūra, art deco stiliaus baldai ir interjero detalės, vintažiniai drabužiai, kambarinės gėlės ir katės. Kitaip negu šiuo metu madingo minimalistinio gyvenimo būdo propaguotojai, mėgstu įsigyti išliekamąją vertę turinčių antikvarinių daiktų. Todėl mano nedidelė kolekcija palengvino paveikslų atkūrimo procesą. Kartais tekdavo ir šiek tiek labiau pasukti galvą bei rasti įdomių ir kūrybiškų sprendimų, pavyzdžiui, kaip atvaizduoti miestą ir pastatus iš paukščio skrydžio: tam pagelbėjo namuose turimos knygos apie architektūrą ir atvirlaiškiai su modernistiniais pastatais. Alternatyvus klausimas – galbūt atidžiai išstudijuoti paveikslų siužetai, juose įamžinti interjerai įkvėpė pertvarkyti ir savus namus? J.: Kūrybinio proceso metu išbandėme begales skirtingų baldų išdėstymo kombinacijų, bet kol kas nusprendėme likti prie to, ką buvome susikūrę iki šiol. Kaip apskritai žiūrite į meno ir kultūros pasaulio susitraukimą iki buto dydžio? Ar pakanka įpratusiems laisvai gyventi kauniečiams ne tik fizinio, bet ir intelektualinio aktyvumo? J.: Kauno kultūrinis gyvenimas iki šio laikotarpio buvo neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Pasidarė liūdna supratus, kad esame atriboti nuo to, ką taip mylime. Trūksta ir įprastos fizinės veiklos, grupinių sporto užsiėmimų, kuriuos pakeitėme ilgais savaitgalio pasivaikščiojimais miškų platybėse, vakarinėmis


Įkvėpta Marc Chagall paveikslo „Over Vitebsk“ (1913)

2020 GEGUŽĖ

3 1


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

Įkvėpta Jacques-Louis David paveikslo „La Mort de Marat“ (1793)

3 2

treniruotėmis su makivara ir karate per „Zoom“ platformą. Mane labai džiugina, kad ir kūrybininkai stengiasi transformuoti ir pritaikyti savo idėjas prie dabartinių sąlygų, kurias lemia tiek karantinas, tiek ir tam tikri politiniai sprendimai. Mūsų vykdomas projektas yra tam tikra kultūrinė stimuliacija, neleidžianti supaprastinti žmogaus iki vien tik primityvius poreikius tenkinančios būtybės. Ugne, prieš pokalbį minėjai, kad darote šiokią tokią projekto pertrauką ir bandysite

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

prapūsti galvas, kiek tai leidžia karantinas. O ar nenutiks taip, kad imsite ieškoti paveikslų motyvų Lietuvos gamtoje, Kauno architektūroje?.. U.: Dalis paveikslų, kuriuos svarstėme įgyvendinti, turėtų būti fotografuojami lauke, pavasariškoje ar vasariškoje gamtoje, o tą padaryti galimybių šiuo metu nėra. Kaip su šia nuotraukų serija bus toliau, parodys laikas. Šiaip ar taip, reguliariai ir spontaniškai leidžiamės į įvairius kūrybinius-fotografinius nuotykius. Tad su šiuo projektu bent jau Justino


stonkusfoto.lt J.: Įprastai fotografuoju kultūrinius renginius, asmenines žmonių šventes, portretus. Tad šis projektas man yra iššūkis ir galimybė išbandyti šį tą naujo. Be to, draugai teiravosi dėl panašaus stiliaus fotosesijos – gal šis jų noras su mano pagalba virs realybe? Manome, kad tokio tipo netradicinės fotosesijos

gali būti ne tik pramoga, bet ir puikus, pakeliantis nuotaiką ir savotiškai „terapinantis“ užsiėmimas. Galimybė į save pažiūrėti kito akimis žavi tuo, jog meninės fotografijos kūrėjai geba įžvelgti grožį ten, kur kiti jo kartais nepastebi, bei tokiu būdu skatinti meilę sau. Girdėjome pasiūlymų surengti šių darbų parodą, bet jie jau prieinami virtualioje aplinkoje. Vis dėlto neatmetame galimybės padaryti simbolinį mūsų karantininio meno paminėjimą, kai nebereikės laikytis griežtų apribojimų.

2020 GEGUŽĖ

facebook.com/MokslintojaUgne

meninė fotografija tikrai nesibaigs. Justinas – profesionalus fotografas, – tai akivaizdu žiūrint į jūsų darbo rezultatus. Galbūt planuojate monetizuoti projektą – jei tai nepažeistų autorių teisių?

kaunas2022.eu

Įkvėpta Bernardino Luini paveikslo „Salome Receiving the Head of St John the Baptist“ (XVI a. pirmoji pusė)

3 3


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Jau kelerius metus Kaunas yra UNESCO Kūrybingų miestų tinklo – tiksliau, jo potinklio, UNESCO Dizaino miestų tinklo, dalis. Apskritai tinklą sudaro šimtai pačių įvairiausių miestų visoje planetoje. Mažų, didelių, turtingų, skurdžių, istorinių, naujų. Visi skirtingi, bet juk visada yra kažkas bendra. Kartais „to kažko“ neįžvelgsi iš pirmo karto, bet tam ir skirti susitikimai, pokalbiai, suvažiavimai, diskusijos. Dalintis patirtimi, o tada kurti kartu.

Nepaleisk geros krizės vėjais Kotryna Lingienė

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


K-TOTEM – tai Kortrijko įtraukimo į UNESCO Dizaino miestų tinklą simbolis. Kas ketvirtį jį apipavidalina vis kitas kūrėjas. Ši versija – iliustratorės Flore Deman. ktotem.be nuotr.

2020 GEGUŽĖ

3 5


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 6

Tarkime, iš pirmo žvilgsnio tai, kas sieja Kauną ir Belgijos miestą Kortrijką, yra raidė K. Apie ją šiame interviu dar pakalbėsime. Bet jo herojus, organizacijos „Designregio Kortrijk“ atstovas Stijnas Debaillie, jau turi daugiau įžvalgų. Jis vasario pradžioje mūsų mieste praleido keletą dienų – tada ir susitikome. O dabar – puiki proga apie Kortrijką daugiau sužinoti ir skaitytojams. Beje, skaitant pokalbį pačiai atrodo, kad pasąmonėje tuomet jau nujautėme į Europą dar tik slinkusią pandemiją ir karantiną. Visgi nereikia pamiršti ir to, kad Winstonas Churchillis, ištaręs frazę „nepaleisk geros krizės vėjais“, buvo teisus. Po galais, ši frazė – Kortrijko moto. Taigi kaip Kortrijkas tapo UNESCO Dizaino miestų tinklo dalimi? Dizainu paremtas mąstymas yra mūsų miesto ir regiono DNR dalis. Sakyčiau, mums natūraliai pavyksta taikyti inovacijas ir problemas spręsti kūrybiškai. To būtina išmokti vystantis ir augant miestui. Esame patyrę krizių, bet iš visų jų išbridome geresni ir stipresni. Geriausias pavyzdys – mūsų tekstilės industrija. Kadaise čia gyveno ir dirbo daug linų augintojų ir lino gamintojų. Liną eksportuodavome į visą pasaulį. Industrializacija pakeitė situaciją. Šeimos verslai tapo korporacijų dalimi. O tuomet ši industrija apskritai pasislinko į Rytus. Kortrijkas, galima sakyti, žlugo. Bet ką gi veikė jo gyventojai? Ieškojo naujų būdų pritaikyti savo patirtį, rado naujų rinkų. Pavyzdžiui, turime kompaniją UNILIN. Ji gamina medžio plokštes – ir, beje, yra žymios dviračių sporto komandos „Deceuninck–Quick-Step“ rėmėjai. Bet iš tiesų sutrumpinimas UNILIN reiškia „Union de Lin“ – lino unija! Kadaise ją sudarė linų augintojai. O dabar su tekstile nieko ben-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

dra. Taigi mums įprasta į problemas žiūrėti kūrybiškai. Dabar tai vadinama „dizainu paremtu mąstymu“, bet mes taip elgėmės dar gerokai iki termino išradimo. Manau, būtent todėl ir esame šiame tinkle. Sakydamas „mes“ turiu galvoje ne tik išradingus ūkininkus, bet ir viešųjų erdvių valdytojus, švietimo institucijas. Kortrijką kerta upė, kurioje vyksta intensyvi laivyba. Anksčiau krantinės buvo betoninės, labai nepatrauklios. Miestas nusprendė jas pažeminti, įrengti paplūdimį, kitokių laisvalaikio erdvių. Žmonėms labai patinka. Kalbant apie švietimą, mūsų dizaino mokykla, kurios specializacija – industrinis produktų dizainas, neseniai įkūrė žaidimų industrijos katedrą. Juk skaitmeninės pramogos – svarbus šiuolaikinio gyvenimo aspektas. Nenorime atsilikti. Kai sakote „miestas“, turite galvoje savivaldą, ar ir verslus, bendruomenes? Žinoma, visus. Ir turiu pasakyti, kad toks požiūris, stebint kitus miestus tinkle, man atrodo unikalus. Kortrijkas – kompaktiškas miestas, o tai reiškia, kad visi vieni kitus pažįsta. Verslas, viešasis sektorius, švietimas – visi dirbame kartu. Galime greitai susitikti, priimti sprendimus. Kokiame megapolyje, manau, kokius tris mėnesius reikėtų medžioti reikiamą žmogų. Kaunas irgi kompaktiškas, bet komunikacija čia kartais stringa. Ar ir jūs esate turėję tokių žmogiškojo ryšio problemų? Organizacija, kuriai atstovauju, – „Designregio Kortrijk“ – įsteigta bendrai savivaldybės, regiono atstovų, prekybos rūmų, dizaino mokyklos ir Kortrijko interjero dizaino bienalės. Manau, kad visų šių įstaigų atsto-


Puiku, kai miestas tvarus ir jame gyventi gera. O kiek svarbu apie tai pranešti pasauliui? Ar teigiamo Kortrijko įvaizdžio formavimas yra jūsų darbo dalis? Žinoma. UNESCO Dizaino miestų tinklo dalimi tapome 2017 m. – matėme tai kaip galimybę užmegzti ryšį su daug didesniais miestais, bendrauti su jais kaip su sau lygiais ir pasisemti reikiamos patirties. Pavyzdžiui, dabar paleidžiame projektą „Commerce Design“, prieš 20 metų sukurtą Monrealyje. Tai konkursas, skirtas pristatyti geriausius verslo atstovų (parduotuvių, viešbučių ir pan.) ir dizainerių bendradarbiavimo pavyzdžius. Skelbiame atvirą šaukimą verslininkams ir dizaineriams, žiuri išrenka dvidešimt geriausiųjų, o šie – abu komandos atstovai – gauna prizų. Tai atviras projektas – gali dalyvauti ir prabangūs viešbučiai, ir batsiuvio dirbtuvės. Visi lygūs. Vertinant atsižvelgiama, kaip objektas – jo interjero dizainas, fasadas, vitrinos – integruotas į gatvės, kvartalo gyvenimą. Nugalėtojai suformuoja netgi tam tikrą dizaino maršrutą miestiečiams ar miesto svečiams. O ir politikams tai gerai – prisidėjęs prie tokio projekto gali nuveikti kai ką išties pastebimo visuomenėje. Kokiu tikslu šįkart lankotės Kaune – įsikvėpti ar padėti? Abiem, cha cha. Šiaip mes irgi norėtume tapti Europos kul-

tūros sostine – siekiame titulo 2030 m., o paraišką atiduoti turime 2024 m. Taigi įdomu, ką ir kaip veikia „Kaunas 2022“. Be to, norisi Kortrijko patirtimi dalintis su jūsiškiu dizaino tinklu. Jau susipažinau su Performatyvaus dizaino asociacijos nariais, „DesignLibrary Kaunas“ atstovais ir studentija. O su daug didesniu kolegų būriu tikrai grįšime 2022 m. Vienas projektas, kurį nusižiūrėjau skaitydama apie Kotrijką, – tai viešosios erdvės objektas K-TOTEM, vis keičiantis savo išvaizdą. Kaip suprantu, jis dedikuotas UNESCO Dizaino miesto titului? Pagalvojau, Kaunas irgi prasideda raide K, gal totemą atsivežtumėte 2022 m.? Pusiau juokauju. Taip, 2017 m., tapus minėto tinklo dalimi, organizacija „Designregio Kortrijk“ nusprendė progą atšvęsti – ir tai padaryti pakvietėme būtent vietos menininkus, kurie geriausiai gali atskleisti kūrybinį regiono potencialą. Skulptūros aukštis – 3,5 metro. Ją sukūrė dizaineris Driesas Desseynas, o išvaizdą kas tris mėnesius vis keičia kuris nors kitas kūrėjas. Įvykus „Brexitui“ dalis europiečių spekuliuoja apie Europos Są jungos ateitį. Kaip ji regima iš Belgijos, Są jungos lopšio? Mano manymu, svarbiausia yra žmonės ir dalijimasis žiniomis. Nesvarbu, iš kur esame, svarbu, kad galime padėti vieni kitiems. Žinoma, apmaudu, kad klubas sumažėjo, bet reikia eiti pirmyn. Mūsų, kaip organizacijos, būsimų partnerysčių šis faktas nepakeis – kaip tik planuojame vizitą į Škotiją. Ir, žinote, vienas iš mūsų regiono moto yra toks: „Nepaleisk geros krizės vėjais.“

2020 GEGUŽĖ

designregio-kortrijk.be

vai susėdo ir nutarė: „Kolegos, padarykim ką nors bendrai, kas turėtų daugiau įtakos nei kiekvieno mūsų veikla atskirai.“ Ir jie išties norėjo padėti verslams sukurti daugiau pridėtinės vertės. Pats steigime nedalyvavau, bet dabar, po penkiolikos metų, akivaizdu, kad tokia ekosistema puikiai veikia.

3 7


S U J I R U K R E M

Šįkart „Merkurijaus“ lentynoje – virtuali meno galerija, kurią pristato žurnalo herojai Vita ir Kazius. Kaunas yra pagrindinis mūsų pasiūlytų menininkų ir kūrinių atrankos kriterijus. Jie gyvena ir tapo, kultūra turtina Kauną. Vieni jų – Adelė, Lukas, Sandra – jaunesniosios kartos, dar nematyti, neprasimušę tapytojai, kuriems labai svarbi reklama bei pasitikėjimas, kurį augina kiekvienas parduotas paveikslas. Kiti – Elena, Eimutis – daugiau ar net labai žinomi kultūros atstovai, kurių kūriniai solidžiai praturtintų tiek kolekcionierių, tiek pradedančiųjų meno mylėtojų „lentynas“. Sujungę šias dvi skirtingas amžių ir populiarumo grupes, norime parodyti, kad visi jie gali gražiai dėliotis bendroje ekspozicijoje ir kad tiek vieniems, tiek kitiems reikalingas ne tik moralinis, bet ir materialinis dėmesys“, – sako kuratoriai.

Merkurijus Vita Opolskytė ir Kazimieras Brazdžiūnas

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


1

Eimutis Markūnas. „JO AKYSE ATSISPINDĖJO KALNŲ VIRŠŪNĖS“ 285 x 183. HDF plokštė, grafitas, akrilas. 2016. € 10000 eimismarkunas@yahoo.com

2 Jovita Aukštikalnytė. „Kita pusė“ 196 x 140, drobė, aliejus. 2020. € 1000 jovita.aukstikalnyte@vda.lt 861554015

2020 GEGUŽĖ

3 9


3 Adelė Urbanavičiūtė. „Paskutinė vasara“

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

150 x 150, aliejus, akrilas. € 900 adeleurb@gmail.com

4 0

4

Lukas Kolmogorcevas. „Mano dangus“ Dviejų dalių paveikslas, 235 x 140 arba 235 x 280, aliejiniai/emaliniai dažai. 2019. € 1450 / € 2900 lukaskolm@gmail.com 868456229

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


5 Lukas Marciulevičius. „Koridorius“ 140 x 180, drobė, akrilas. € 600 lukasmarciulevicius@yahoo.com

6

Elena Brazdžiūnienė. „Tatoo“ 160 x 150, drobė, akrilas, aliejus. 2014. € 3700 balsiukaite@yahoo.com

7 Sandra Kvilytė, „Matrioška. Nervo uždegimas“ 200 x 190, kreida, emalė, aliejus, 2000. € 1000 sandrakvilyte@gmail.com 860209591

2020 GEGUŽĖ

4 1


Kalendorius namie Penktadienis, 05 01

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Atnaujinto filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ premjera

Spektaklis „Kandidas arba optimizmo mirtis“

Kadras iš filmo

Karantinui pakoregavus kino teatrų veiklą ir kuriam laikui atidėjus kino naujienų pristatymus, gegužės 1-ąją Lietuvos kino centras kviečia visos Lietuvos žiūrovus į alternatyvią lietuviško kino šventę. Prabėgus 37 metams po pirmojo išleidimo, atnaujintas ir restauruotas legendinis Algimanto Puipos filmas „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) bus pristatytas LRT Plius eteryje. Juostą šiuolaikiniams ekranams sugrąžino Lietuvos restauratoriai, procese dalyvavo režisierius.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

4 2

Šeštadienis, 05 02

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Donato Ališausko nuotr.

Įvedus karantiną „Teatrono“ trupės spektaklis „Kandidas arba optimizmo mirtis“, režisuotas Gildo Aleksos, keliasi į virtualią erdvę ir čia bus iki pat karantino pabaigos. Tereikia įsigyti bilietą „Tiketoje“ – peržiūrai turėsite net dvi paras. Spektaklis palies jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudų susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą. Optimistiškai auklėti būti ypatingais, užkariauti pasaulį ir siekti savo svajonių, nes „viskas įmanoma“, realioje „gyvenimo rinkoje“ atrandame, kad tenka daryti darbus, o ne svajones, pasaulyje išgyventi, o ne jį taisyti.


Gegužė Sekmadienis, 05 03, 20:00

Teatras ONL1NE: „Aušros pažadas“

Antradienis, 05 05

Internetinė (anti)utopija „Protestas“

Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Nacionalinis Kauno dramos teatras prieš pat Velykas pristatė virtualų projektą „Teatras ONL1NE“. Kasdien internetu transliuojami spektaklių garso takeliai, patys spektakliai bei pokalbiai su teatralais. Motinos dienos proga virtualiame teatre bus rodomas pagal autobiografinį Romain Gary romaną sukurtas spektaklis „Aušros pažadas“. Nevykusios baleto pamokos Sašos Žiglovo studijoje, „tobulos“ lauko teniso technikos demonstravimas Švedijos karaliui, dainavimas, keliantis vokalo mokytojui liūdesį ir nerimą bei kiti talentų lavinimo epizodai žaismingai atgyja režisierės ir inscenizacijos autorės spektaklyje „Aušros pažadas“. „Galbūt iš tiesų egzistuoja vadinamasis „likimo kodas“, kurį menininkas atsineša į šį pasaulį ir tik motina pajėgi nujausti sūnaus likimą?“ – kartu su kūrybine komanda klausia režisierė Agnė Sunklodaitė.

Aktorius Gytis Laskovas. „Kosmos Theatre“ Aktorius Gytis Laskovas. „Kosmos Theatre“ nuotr.

Karantino įkvėptas, režisieriaus Žilvino Vingelio su vizualinių eksperimentų teatru „Kosmos Theatre“ inicijuotas projektas skirtas analizuoti teatro ribas ir prisitaikyti prie esamojo sudėtingo laikotarpio reaguojant į jį atvira, staigia ir aktualia teatrine kūryba. Internetinis gyvai aktorių tiesiai iš savo namų vaidinamas spektaklis leis šviežiai permąstyti šiuo metu naujai žmoniją užgriuvusias vienatvės, izoliacijos, socialinės distancijos, bendravimo internetu, įspūdžių susiaurėjimo, nežinomybės, baimės bei atsakomybės prieš kitus temas. Specialiai šiam projektui sukurtos

2020 GEGUŽĖ

4 3


Kalendorius namie Godos Simonaitytės pjesės #PROTESTAS veiksmas mus nukelia į 2220-uosius metus bei utopinę Monaksijos valstybę (graik. Μοναξιά - „vienatvė“), kurioje izoliacijoje gyvenantys žmonės susitinka internetinėje erdvėje tam, kad išmoktų prarastų socialinių įgūdžių bei susigrąžintų ilgainiui prarastas emocijas. Penktadienis, 05 08

Trečiadienis, 05 13, 17:00

Diskusija „Kaip kultūrai atsigauti po krizės?“

L

Ilgalaikiame projekte „The Europeans“ (liet. „Europiečiai“) olandai lėtosios žurnalistikos atstovai Rob Hornstra ir Arnoldas van Bruggenas kuria šiuolaikinės XXI a. 3-iojo dešimtmečio Europos atvaizdą. Norėdami įgyvendinti idėją, kūrėjai laikinai apsigyvena svarbiuose (angl. heartland) Europos regionuose. Kurį laiką tandemas praėjusiais metais praleido ir Kaune – čia rezidavo ir projektą vykdė Kauno fotografijos galerijos kvietimu. Balandžio 2-ąją galerijoje turėjo vykti projekto parodos atidarymas, tačiau dėl šalyje paskelbto

K

Vizualizacija iš „Artsteps“

A

E

N

D

O

R

I

U

S

Paroda „Buvusioji sostinė“

karantino teko gyvą susitikimą su kūrėjais atidėti Kol kas paroda veikia virtualiai – kiekvieno mūsų kompiuteryje, planšetėje ar telefone (programėlėje „Artsteps“). Jei pavyks parodą dar gegužę įkurdinti ir realybėje, Kauno fotografijos galerija apie tai žada pranešti savo socialiniuose tinkluose.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Pexels“ / cottonbro nuotr.

Kultūros sektorius skaudžiai nukentėjo nuo koronaviruso pandemijos – atšaukti renginiai, prarastos pajamos ir klausimai


Gegužė apie tai, kaip pavyks išgyventi šį laiką, neramina ne vieną kūrėją bei organizaciją. Švelninant karantiną kai kurios kultūros įstaigos jau gali praverti duris, kiti kultūros sektoriai žalios šviesos dar laukia, tačiau jau dabar metas klausti – kaip kultūrai atsigauti po krizės? Kaip smunkant šalies ekonomikai kultūrai susigrąžinti savo mokų vartotoją? Kokius žingsnius svarbu žengti jau dabar bei kokių naujų iniciatyvų dar gali prireikti ateityje? Ir kiek už kultūros lauko tvarumą atsakinga valstybė, o kiek – pats kultūros laukas? Į šiuos klausimus Kauno menininkų namų inicijuotoje virtualioje diskusijoje mėgins atsakyti kultūros lauko profesionalės šokio informacijos centro vadovė, festivalio „Naujasis Baltijos Šokis“ direktorė Gintarė Masteikaitė, „Rupert“ rezidencijų, parodų ir edukacijos centro direktorė, architektė Julija Reklaitė, Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje Živilė Etevičiūtė ir „Kaunas 2022“ direktorė Virginija Vitkienė. Diskusiją moderuos „15min“ kultūros redaktorė Monika Gimbutaitė. Tikslesnės informacijos ir nuorodos į diskusiją ieškokite socialiniuose tinkluose.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

Trečiadienis, 05 20

Europos kultūros sostinės forumas 2020: „Kultūra koronos metu“ „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ komanda kasmetinį Europos kultūros sostinės forumą perkelia į virtualią erdvę – jis vyks gegužės 20, 21 ir 22 d. Kartu su „Kūrybiškos Europos“ biuru Lietuvoje, „Kaunas 2022“, inicijuodami diskusiją, kviečia Europos menininkus, kultūros kūrėjus, privatųjį ir viešąjį sektorius aptarti kultūros lauko iššūkius, pokyčius, inovacijas ir ateitį. Virtualaus forumo dalyviai bus kviečiami jungtis ir kartu su pranešėjais diskutuoti apie kritinėje situacijoje susiformavusią kultūros sektoriaus patirtį ir išryškėjusias galimybes. Svarstysime kultūros reikšmę ekstremalioje situacijoje, kokias įžvalgas apie ją atvėrė mūsų akistata su krize, kaip karantiną ir jo pasekmes išgyvena Europos kultūros kūrėjai ir organizatoriai. Bus aptariami įvairių institucijų teikiami finansiniai pagalbos instrumentai kultūros sektoriui. Atskira forumo sesija bus skirta naujų įgūdžių reikalingumui apsvarstyti bei jų ugdymo būtinybei, esant socialiniam ir ekonominiam netikrumui, aptarti.

2020 GEGUŽĖ

4 5


Kalendorius gyvai Pirmadienis, 05 04

Antradienis, 05 05

Į svečius pas Maironį

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Ugniagesių rūmai 4 dešimtmetyje. Fotografija iš J. Skrinskio albumo „Kaunas“ / KMM archyvo nuotr.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Šv. Florijonas, Gaisrų sergėtojo diena

4 6

Šis pirmadienis – ideali proga bent iš kitos gatvės pusės žvilgtelėti į Ugniagesių rūmus. Tarpukariu Edmundo Fryko suprojektuotas pastatas anksčiau buvo savotiškas verslo centras – čia veikė ne tik lombardas, bet ir miesto biblioteka. O šiandien – tik gaisrinė. Kaip rašoma Architektūros ir urbanistikos tyrimų tinklapyje, vieta rūmams parinkta Kanto ir Nemuno g. kampe, kur prieš tai buvo viena iš Kauno turgaviečių, vadinta „Pieno“ arba „Naująja“. Tiesa, pastarosios veikla nebuvo itin sklandi: „Nuomojamų krautuvėlių savininkai skundėsi, jog šioje turgavietėje slapta prekiaujama svaigalais, todėl dažnai vakarais kyla triukšmas, be to, turgaus pastogėse nakvoja neblaivūs ir nežinomi asmenys.“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Donato Stankevičiaus nuotr.

Po daugiau nei mėnesį trukusio išsiskyrimo Maironio lietuvių literatūros muziejus ir jo padaliniai: Salomėjos Nėries memorialinis muziejus, Juozo Grušo memorialinis muziejus, Vaikų literatūros muziejus, Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus, Balio ir Vandos Sruogų namai-muziejus – duris atveria būtent gegužės 5 d. Laikydamiesi visų saugumo nurodymų Maironio lietuvių literatūros muziejuje vėl galėsite aplankyti Maironio memorialinį butą ir šiuo metu


Gegužė veikiančias parodas. Tai Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 30 metų jubiliejui skirta paroda „Literatūrinės LAISVĖS žingsniai“, paroda „Jonas Mekas. Semeniškių idilės“, „Antano Miškinio „Psalmės“, „Knygnešių Lietuva“, „Meilės vardan sumainykite žiedus...“, „Saga apie Lietuvą“.

Ketvirtadienis, 05 07

Tautodailės paroda „Išteku. 1900“

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 12

Trečiadienis, 05 06

Tarptautinė diena be dietų

Lininis rankšluostis. Audėja – Genė Šimėnienė. Onos Bričkutės nuotrauka.

„Chaikos“ archyvo nuotr.

Argi tai ne pati geriausia proga leisti sau užsukti į nekaltų skanumynų buveinę „Chaika Kaunas“? M. Daukšos gatvelėje įsikūrusios merginos savo rankomis sujaukino buvusį nykoką interjerą ir kasdien siūlo sveikus, veganiškus tortus, keksiukus ar kitas gėrybes. Mums čia ypač patinka žurnalų lentyna, kurioje visada rasite „Kauną pilną kultūros“. Ir į namus galite užsisakyti.

Šiuolaikinėje kultūroje vestuvės laikomos ypač svarbia šeimos švente, kuriai nemažai ruošiamasi. O kaip tai buvo daroma 1900-aisiais? Parodoje „Išteku. 1900“ pristatomi dviejų tautodailininkų iš Rokiškio darbai, primenantys apie istorinę kraičio svarbą. Romualdas Kaminskas – medžio meistras, pastaruosius savo kūrybos metus skyręs skrynių ir kitų funkcionalių, buityje anksčiau ir dabar naudojamų daiktų (šaukštų, rankšluostinių) gamybai. Genė Šimėnienė – audėja, šio subtilaus amato išmokusi iš savo mamos, taip pat garsios audėjos. Jos kūriniuose atsiskleidžia iš kartos į kartą perduotos prosenelių kūrybos tradicijos, perteikiamos subtiliais tautiniais raštais. Paroda veiks tik iki gegužės 12 d.!

2020 GEGUŽĖ

4 7


Kalendorius gyvai Antradienis, 05 12

Paroda „Laikinoji sostinė tapyboje“

Kauno miesto muziejaus Pilies skyrius

miesto dvasios fenomeną skatino menininkus kurti naujas menines interpretacijas ir kūrybinius vaizdinius. Parodoje susipina tradicinės ir abstrakčiosios tapybos kryptys. Ketvirtadienis, 05 14

Paroda „Vincentas Vasiliauskas (1895–1989) – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

A. Žmuidzinavičiaus memorialiniai namai, V. Putvinskio g. 64

K

Pilies skyrius, Pilies g. 17

Karantino diržai atlaisvinti, muziejai veikia! Nesigrūdant, poromis, iki gegužės 31 d. galite aplankyti Kauno kultūros centro kartu su VšĮ „Gabrielės meno galerija“ organizuoto plenero rezultatų parodą. Kiekvienas plenero dalyvis darbuose pateikė savo santykį su Kauno istorija ar šiandiena, per skirtingus matymo taškus užfiksavo savąjį Laikinosios sostinės įvaizdį. Plenero metu sukurti darbai išsiskiria tiek tematinės, tiek stilistinės įvairovės gausa. Šiuolaikinis žvilgsnis į Kauno miesto istoriją, architektūros,

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vincento Vasiliausko paveikslas

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pristato visuomenei mažai žinomo, bet labai įdomaus menininko V. Vasiliausko retrospektyvą. Tai netikėtas kultūros reiškinys, nes tapyti paveikslus V. Vasiliauskas pradėjo tik perkopęs per 73 metus. Iki mirties jis sukūrė apie 400 tapybos kūrinių ir piešinių, stebinančių savitu žvilgsniu į artimą aplinką, Kauną, perteikiančių ilgametį domėjimąsi daile ir gilią pagarbą


Gegužė kultūros pasauliui. Dar sovietmečiu 40 V. Vasiliausko kūrinių įsigijo M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kita kūrybos dalis priklauso dailininko šeimai, giminei. Parodoje eksponuojama 100 aliejiniais dažais, guašu ir akvarele nutapytų paveikslų, piešinių, dokumentinės fotografijos iš šeimos archyvo, pora paties V. Vasiliausko padarytų smuikų. „Ačiū“ karantinui – paroda pratęsta iki gegužės 31 d.

sodelyje, ją bus galima aplankyti kasdien nuo 7 val. ryto iki 21 val. vakaro. Sodelyje paroda bus eksponuojama iki pat vėlyvo rudens. Parodoje – nuotraukos ir pasakojimas apie Steigiamojo Seimo palikimą lietuvių ir anglų kalbomis. Šeštadienis, 05 16

Naujų parodų lankymas Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Penktadienis, 05 15

Fotografijų paroda „Sveikas, šalies šeimininke! Lietuvos Steigiamajam Seimui –100“ Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33

E. Virkečio nuotr.

Minint Steigiamojo Seimo 100-ąsias susirinkimo metines, Istorinė Prezidentūra atidaro šiai progai skirtą fotografijų parodą. Paroda veiks saugioje erdvėje – muziejaus

Leonas Strioga savo dirbtuvėse. „Kauno pilno kultūros“ nuotr.

Nors be oficialių atidarymų, iki pat birželio 6 d. „Meno parkas“ kviečia saugiu atstumu aplankyti visuose trijuose galerijos aukštuose įrengtas

2020 GEGUŽĖ

4 9


Kalendorius gyvai naujutėles parodas. Pirmame aukšte – „Post Ars“ grupės narys, tapytojas, videomenininkas, konceptualaus meno kūrėjas Aleksas Andriuškevičius. Antrame – vis dar „jaunosios kartos“ tapytoja Eglė Ulčickaitė, o trečiame – sausį 90-metį atšventęs, nė dienos be kūrybos neišbūnantis skulptorius Leonas Strioga. Antradienis, 05 19

Vaižganto g. 30

Ketvirtadienis, 05 21

Antano Sutkaus fotografijų paroda „Sveikinimai iš XX-ojo amžiaus“ M. Žilinsko dailės galerija

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Sugiharos namų lankymas

šventinius planus koreguoja. Šis muziejus nefinansuojamas iš biudžeto, taigi gyvena iš lankytojų. O jų, patys suprantate, bus gerokai mažiau. Nors paprastai per metus Žaliakalnyje apsilanko keliolika tūkstančių japonų… Ar pavaduosime juos šią vasarą mes patys?

Artūro Bulotos nuotr.

Jei kada ir esate lankęsi šioje nedidukėje modernistinėje viloje, apsuptoje ne mažiau dailių savo bendraamžių, pats metas pakartoti tai. O jei dar nebuvote, atraskite Čiunę Sugiharą, jo žmogišką ir labai didingą istoriją bei Lietuvos, Japonijos ir Izraelio ryšius. Šie metai Lietuvoje – Čiunės Sugiharos metai, o pandemija ir karantinas

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Antano Sutkaus nuotr.


Gegužė Tai pirmoji tokio dydžio A. Sutkaus (g. 1939) paroda Kaune, kurioje greta visiems puikiai žinomų bei jau klasika tapusių kūrinių pristatomi ir darbai, kuriuos išvysime pirmą kartą. Tai paskutinių poros metų autoriaus sukurtos fotografijos bei daug paveikių vaizdų iš praeities - ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones. A. Sutkaus nuotraukose, atsiskleidžia tai, kas paties menininko įvardijama kaip svarbiausia fotografijoje – nesumeluota emocija, nuoširdumas, tarpusavio ryšys, jautrūs socialiniai aspektai, tuo pačiu pritariant A. de Sent Egziuperi minčiai, jog „matyti galima tik širdimi“. A. Sutkus yra ne daiktų, o žmonių fotografas, akcentuojantis dėmesį į žmogaus vertę, jo gyvybės prasmę, puikiai įamžinantis ne tik garsių Lietuvos bei užsienio šalių, bet taip pat ir paprastų žmonių portretus. Planuojama, kad paroda veiks iki gegužės 31 d., po to galerija žada užsidaryti rekonstrukcijai.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

Penktadienis, 05 22

Fotografijų konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ laureatų darbų paroda

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15

Vienas nugalėjusių kadrų – Andriaus Repšio. Fotografijoje – buvęs SSRS karinis poligonas.

VšĮ „Lietuvos spaudos fotografų klubo“ rengto 18-ojo nacionalinio fotografijų konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ laureatų darbų paroda, vos antrą kartą per beveik du dešimtmečius trunkančią iniciatyvos istoriją viešinti Kaune, atidaryta kaip tik karantino išvakarėse. Jį sušvelninus, pratęsta ir paroda – aplankyti ją galite iki birželio 28 d. Parodoje „Lietuvos spaudos fotografija 2019“ pristatomi nacionalinio konkurso laureatų – geriausių šalies spaudos fotografų darbai, atrinkti ir įvertinti tarptautinės vertinimo komisijos.

2020 GEGUŽĖ

5 1


Kalendorius gyvai Šeštadienis, 05 23

Putvinskio gatvės diena V. Putvinskio g.

Šeštadienis, 05 23

Kauno miesto gimtadienis kiemuose

O

R

I

U

S

Tai svarbiausių praėjusių metų šalies įvykių, aktualijų, asmenybių fotografijos, įvairiomis temomis atskleidžiančios socialinę, kultūrinę, politinę gyvenimo mozaiką ir susidėliojančios į bendrą šalies gyvenimo vaizdą. Fotografijų konkursui nuotraukas pateikė 111 autorių. Parodoje jos pateiktos pagal temas: „Naujienos“, „Gyvenimas“, „Portretas“, „Europos metai“, „Kultūra“, „Kariuomenė“, „Sportas“, „Pramogos“, „Gamta ir jos apsauga“, „Reportažas“ ir „Fotopasakojimas“.

K

A

L

E

N

D

Luko Mykolaičio nuotr.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Su gimimo diena mus visus – juk Kaunas tai visų pirma jo gyventojai, bendruomenės, tradicijos ir drauge kuriama ateitis. Šiemet grandiozinės šventės, kurioje viduramžiški nuotykiai persipina su šiuolaikinio miesto atributais, nebus. Svarbiau išlikti sveikiems dabar, o atšvęsti dar spėsime. Bet mažą šventę širdyje šiandien švęs kiekvienas kaunietis savo kieme. Su mylima daina, kaunietišku patiekalu ar net šokiais. Daugiau idėjų ir „razinų“ tūkstančiams gimtadienio vakarėlių kiemuose pasiūlys „Kaunas 2022“ komanda – sekite jų naujienas.

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nors nieko oficialaus ir grandiozinio šiai keletą metų auginamai, Kauno menininkų namuose užgimusiai iniciatyvai nėra planuojama, mes tikime, kad pertraukos daryti nereikia – juk V. Putvinskio gatvė pilna kultūros ir žmonių. Jei čia gyvenate, galbūt kepkite sausainius ir juos dalinkite praeiviams, o gal išpieškite klases ant šaligatvio? Eilėraščius iš savo balkono deklamuoti taip pat yra visiškai saugu.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt


Gegužė Sekmadienis, 05 24

Antradienis, 05 26

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Paroda „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“

Stanislovo Glinskio tapybos darbų paroda „Kelias“

CELSIUS 273 nuotr.

Betono juvelyrikos kūrėja Gerda Liudvinavičiūtė (CELSIUS 273) klausia – ką bendra turi Kauno tarpukario modernizmo ir Japonijos metabolizmo architektūra? Kaunas po Pirmojo pasaulinio karo išgyveno laisvės pojūtį, jautėsi ryški patriotiškumo dvasia, kuri persikėlė į architektūrinį kontekstą tautiniais simboliais. Tuo tarpu Tokijuje po Antrojo pasaulinio karo gimė metabolizmo judėjimas, kuris skatino dialogą tarp žmogaus ir miesto, kvietė kurti erdvę nuolat kintantiems visuomenės poreikiams. Du laikotarpiai ir karas, keičiantis mus visus. Verčiantis pamiršti ir kurti naują, geresnį pasaulį. Tai dvi betono juvelyrikos kolekcijos, įkvėptos XX a. architektūros srovių. Paroda pratęsta iki birželio 28 d.

S. Glinskio kūrybinis kelias prasidėjo septintajame dešimtmetyje. Pradžia žymi daugiau kūrybinio žanro, formos ir stiliaus paieškas. Šiuo laikotarpiu susiformuoja individualus S. Glinskio kūrybos braižas: tamsūs koloritai, minimalistinė raiška, vaizduojamojo objekto deformacija. Parodoje pristatoma dalis šio laikotarpio autoriaus darbų. S. Glinskio kūryba, iš vienos pusės, reprezentuoja tam tikrą sovietmečiu susiformavusią tapybinės stilistikos alternatyvą,

2020 GEGUŽĖ

5 3


K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius gyvai iš kitos pusės – tai individualus autoriaus tapybos braižas, kuriam jis ištikimas jau beveik penkis kūrybos dešimtmečius. Autorius susitelkia ties detalės išryškinimu ir kodavimu. Tapytojo darbuose didelis dėmesys skiriamas estetikai ir formai, ženklui ir simbolikai, tam tikrų detalių simbolinei kalbai.

Kai rašome šias eilutes, saulė dar tik „balandiška“, bet kavinių terasoms jau leista veikti – laikantis visų saugumo reikalavimų. Paskutinis gegužės trečiadienis, tikimės, bus saulėtas, tad galėsite rinktis, ar prisėsti Soboro pašonėje, ar Vytauto parke, ar kuriame nors Senamiesčio kiemelių. Kavos?

1969–1991 m. periodu menininko kūryboje atsiranda pamėgti klouno ir seno žmogaus įvaizdžiai. Taip pat tuo laikotarpiu įsitvirtina natiurmorto ir peizažo žanrai.

Ketvirtadienis, 05 28

Ką šiandieniniam dailės mylėtojui kalba Stanislovo Glinskio darbai? Paroda Paveikslų galerijoje atskleidžia nelengvą menininko kelią sovietų okupacijos metais bandant išvengti primetamų stereotipų, ignoruojant privalomąsias temas ir madas. Pasirinkdamas autsaiderio laikyseną, orientaciją į klasikinę modernistinę Vakarų dailės tradiciją, tapytojas lieka ištikimas sau iki šių dienų.

Paroda „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Trečiadienis, 05 27

Popietė lauko terasoje

„O kodėl ne?“ nuotr.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Grafų iškyla gamtoje. XX a. 3 deš. Rokiškio krašto muziejus, RKM-20416.

Rokiškio dvaras yra vienas gražiausių statinių Lietuvoje, tačiau ne mažiau svarbios ir dvare gyvenusios Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminės, kurių atstovai – mokslui ir kultūrai atsidavę žmonės. Rokiškio dvare buvo sukaupta gausi ir turtinga meno kolekcija. Pirmą pirmą kartą visuomenei pristatomos sujungtos


Gegužė Rokiškio dvare ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje esančios kolekcijos dalys, kurias papildys kasdienio dvarininkų gyvenimo fragmentai. Ši paroda, veiksianti iki gegužės 31 d., yra ne tik pažintis su savo šalies istorija ir kultūra, kartu ji išryškina ir mecenatystės aspektą. Šeštadienis, 05 30

Savarankiška ekskursija „Kaunastic“ maršrutu

migracijos istorija – turizmu Kaune besurūpinanti agentūra „Kaunas IN“ yra išleidusi jau keliolika skirtingų, šmaikščiai iliustruotų maršrutų. Jei tądien jau veiks turizmo informacijos centras Kauno rotušėje, spausdintą žemėlapį griebkite ten, o jei ne – parsisiųskite iš visit.kaunas.lt. Sekmadienis, 05 31

Nemokamas muziejų lankymas

Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

„Kaunas IN“ archyvo nuotr.

Kauno modernizmas, gatvės menas, Mickevičiaus praminti takai, italų pėdsakai Laikinojoje sostinėje, Žaliakalnio gatvelės, etniniai motyvai, čempioniškasis Kaunas, litvakų paveldas net bibliotekų

Net du mėnesius negalėjome tvindyti Lietuvos muziejų, jau antrus metus nemokamai atveriančių duris kiekvieną mėnesį. Tvindyti negalėsime ir dabar… Bet apžiūrėti mėgstamus eksponatus be kamšaties aplink – daug maloniau. Taigi kviečiame pažindintis su saugumo taisyklėmis ir rinktis iš ilgo muziejų sąrašo. IX fortas ar M. Žilinsko dailės galerija? Lietuvos aviacijos muziejus ar Maironio lietuvių literatūros muziejus?

2020 GEGUŽĖ

5 5


pilnas.kaunas.lt

„Man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai.“

5 6

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Redakcijos adresas

Juozas Tumas-Vaižgantas

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Austėja Banytė, Daktarė Kvin, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Kazimieras Brazdžiūnas, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė, Vita Opolskytė.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 10000 000EGZ. EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017 Nr. 5 2 (57) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 05  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 05  

Advertisement