Page 1

Saikas

2019 LAPKRITIS Viršelio iliustracijos autorė Julija Račiūnaitė

1

2019 11


Jeigu ir toliau neatsakingai tvarkysime plastiko atliekas, 2050 metais vandenynuose bus daugiau plastiko, negu žuvų. Menininkas Arturas Širinas į šią problemą pasižiūrėjo… tiksliau, ją iliustravo. Freską „Naujos rūšys“ pamatyti galite ant Vilniuje, Sapiegų parke veikiančios „Miesto laboratorijos“ sienos. Autoriaus nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Metams einant į pabaigą akivaizdu, kad ryškiausiu jų akcentu taps kalbos apie klimatą, planetą, gamtą, ateitį ir visame tame besisukantį žmogų. Kur čia kultūra, paklausite? Visur.

Plastikinis Sizifas Dar kartą sveikiname auksinio Venecijos bienalės liūto sutramdytojas, šurmulį ir nesibaigiančias eiles sukėlusios operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ autores Rugilę Barzdžiukaitę, Vaivą Grainytę ir Liną Lapelytę. Gerai įsiminėme ką tik pasibaigusio festivalio „Kaunas Photo“ temą „Skaitmeninis-Virtualus-Tikras“, atskleidusią, kiek iš tiesų vietos užima tas nematomas internetas. Meninė kalba padeda gerai žinomą, tik nerimtai atrodančią problemą ištransliuoti garsiau ir netikėčiau – štai spalį Giedrius Bučas, socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas, pokyčių lyderis, tyrėjas, inventorizuojantis šiukšles žygiuose aplink Kauną ir Baltijos jūros pakrantėje, pakvietė tyrinėti Paveikslų galerijos paviljono „Galerijos be sienų“ dugną. Oho, daug rūkome, kolegos. Jei ką, vandenyje nuorūka apytiksliai suyra per 15 metų, o sausumoje procesas trunka dar ilgiau. Tad pakalbėkime šįkart apie tai, ką darome ir ką galime padaryti, kad gyventi būtų maloniau. Šiame nu-

meryje kviečiame susipažinti su įvairių profesijų bei visuomenės sluoksnių atstovėmis ir, be abejo, skirtingais jų požiūriais. „Fridays for Future Kaunas“ tiki protesto galia. Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno technologijos universiteto mokslininkės kalba apie prisitaikymą ir mažus, bet būtinus žingsnius. Savo rankomis veganiškus produktus Palemone gaminančios merginos pasakoja jau išaugusios iš deklaratyvių pareiškimų. Muziejuje besirenkančios senjorės dalinasi autentiškais „netyčinio ekologiškumo“ pavyzdžiais. Kultūros antropologė kviečia susigrąžinti miestą. Vienas būdų tai padaryti – kolektyviniai sodai, išgyvenantys nedidelį, bet renesansą. Apie juos – kultūros ekologiškumą aptariančiame rašinyje. O vyrai kur? Herojų randame tarpukaryje ir spaudžiame ranką Steponui Kairiui. P. S. Žinoma, tvariausia būtų buvę šio numerio nespausdinti. Bet atspausdinome ir kviečiame perskaitytu žurnalu pasidalinti su kitais. Bent jau.

2019 LAPKRITIS

3


A M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

Šiandien šešiolikmetės klimato aktyvistės Gretos Thunberg vardas pažįstamas visame pasaulyje, nors vos prieš kiek daugiau nei metus ji pirmuosius savo protestus rengė visiškai viena. Daugelyje šalių dabar jau veikia Gretos įkvėptas judėjimas „Fridays for Future“ („Penktadieniai ateičiai“). Rugpjūtį iniciatyva pasiekė ir Kauną, taip pat veikia Vilniuje ir Klaipėdoje. Su „Fridays for Future Kaunas“ įkūrėja Elze Drūlyte kalbėjomės apie organizacijos veiklą, tikslus ir jaunimo aktyvizmą.

Mes atsisakome susitaikyti Justė Vyšniauskaitė Dainiaus Ščiukos nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 LAPKRITIS

5


„Fridays For Future Kaunas“ archyvo nuotr.

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Gal gali trumpai papasakoti, kokia organizacija yra „Fridays for Future“? Kodėl ji atsirado ir kaip po šios iniciatyvos vėliava susikūrė Kauno klimato aktyvistų bendruomenė? Viskas prasidėjo 2018-ųjų rugpjūtį, kai Greta Thunberg surengė pirmąjį protestą prie Švedijos parlamento. Norėdama paskatinti politikus atsižvelgti į klimato kaitos grėsmes, tris savaites, ji protestavo kasdien, o vėliau protestams išsirinko vieną dieną – penktadienį. Judėjimas greitai išplito Švedijoje, vėliau persikėlė į kitas Europos šalis bei Šiaurės Ameriką, o nuo 2019-ųjų pavasario iniciatyvos pradėjo kurtis ir Afrikoje, Azijoje bei Pietų Amerikoje. Šiandien ypač aktyvi yra Vokietijos klimato aktyvistų bendruomenė. Kai grįžau po pusės metų Budapešte, kur pati aktyviai dalyvavau „Fridays for Future“ protestuose, Kaune man labai trūko iniciatyvos ir aktyvaus jaunimo domėjimosi klimatu, todėl ir nusprendžiau pati čia suburti šį judėjimą. Tiesiog pagalvojau: kas kitas, jei ne aš, ir, pasisėmusi patirties iš vilniečių bendruomenės, rugpjūčio 2-ąją suorganizavau pirmąjį piketą. Kaip manai, kodėl būtent Gretos Thunberg balsas tapo paskata jaunimui aktyviau domėtis klimato kaita ir jos grėsmėmis? Manau, kad ji tiesiog sužavėjo ryžtu ir drąsa. Taip pat žmones veikia ir jos paprastumas. Gretos pavyzdys rodo, kad neprivalai būti labai didelis ir įtakingas ar net suaugęs žmogus, kad galėtum kažką pakeisti. Koks yra pagrindinis „Fridays for Future Kaunas“ bendruomenės tikslas?

Manau, kad, norint kovoti su klimato krize, šalies politikoje – Lietuvoje ir užsienyje – reikia sisteminių pokyčių. Vadovaudamiesi pasauliniais pavyzdžiais, esame sudarę reikalavimų sąrašą ir siekiame, kad klimato krizės problema taptų šalies politikos, ekonomikos, švietimo bei žiniasklaidos prioritetu. Norime, kad iki 2030-ųjų būtų pasiektas šiltnamio efektą sukeliančių dujų neutralumas ir imtasi visų įmanomų priemonių, kad planetos atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu. Šiuos skaičius, nurodytus IPCC (Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos) dokumente, privalu įgyvendinti, norint išvengti negrįžtamos klimato krizės katastrofų grandinės pradžios. Vienas svarbiausių reikalavimų – valstybės sprendimai turi būti priimami remiantis naujausiais moksliniais tyrimais. Taip pat atsakomybė kovoje su klimato kaita turėtų būtų skirstoma proporcingai daromai žalai – daugiausia atsakomybės prisiimtų labiausiai teršiantieji. Dažna jūsų veiklos išraiškos forma – protestas. Prieš ką tiksliai jis nukreiptas? Ar norite pasiekti politikus, ar šiai problemai jautrius piliečius? Mūsų pagrindinis tikslas yra pasiekti politikus ir megzti su jais dialogą. Būtent jie turėtų suprasti ir įvertinti klimato krizę kaip prioritetinę šalies politikos problemą, tik tuomet galimi pakankami pokyčiai. Tačiau protestas vyksta viešose erdvėse ir gali padėti su šia problema supažindinti įvairius žmones. Viskas yra susiję: jeigu piliečiai supras problemos svarbą ir patys norės siekti pokyčių bei matyti juos įgyvendintus šalies politikoje, tuomet valdžios atstovai turės išklausyti daugumos nuomonę.

2019 LAPKRITIS

7


Ką „Fridays for Future Kaunas“ jau spėjo nuveikti?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Mūsų judėjimas dar labai jaunas. Per šiuos kelis mėnesius surengėme tris piketus prieš klimato krizę, kurių tikslas buvo pabrėžti problemos svarbą ir parodyti Kaunui, kad čia yra aktyvių žmonių. Taip pat rugsėjo 20–27 dienomis įgyvendinome renginių ciklą „Savaitė už klimatą“. Jo metu suorganizavome eiseną, kuri tęsėsi nuo Kauno rotušės iki Istorinės Prezidentūros kiemelio. Prisijungėme prie „River Cleanup Lietuva“ iniciatyvos bei patys organizavome Panemunės miško tvarkymo darbus. Ypač svarbi diena buvo rugsėjo 23-ioji, kai vyko Jungtinių Tautų susitikimas Niujorke, kuriame formuota klimato kaitos strategiją. Tada Rotušės aikštėje rengėme „sumirimą“, kurio dalyviai sugulė ant žemės tarsi būtų negyvi. Taip norėjome pabrėžti, kad tądien priimti sprendimai gali kainuoti žmonių ir daugelio kitų rūšių gyvybes. Dar viena protesto akcija „Atmerk man akis“ buvo orientuota į žiniasklaidos ir švietimo sistemos vaidmenį klimato krizės kontekste. Šia akcija norėjome parodyti, kad klimato krizė nėra pakankamai aptariama, aktualizuojama ir nagrinėjama nei žiniasklaidoje, nei mokyklose. „Dienos be automobilio“ metu su plakatais pasitikome vairuotojus prie kelių, kurie piko metu labiausiai prisikemša. Plakatuose pateikėme informaciją, kaip automobiliai teršia aplinką. „Savaitės už klimatą“ baigiamuoju renginiu tapo „Eitynės už ateitį“ Vilniuje, kuriose dalyvavo visos trys – Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos – „Fridays for Future“ bendruomenės. Norėčiau pabrėžti, kad visi mūsų protestai yra taikūs. Mes nerodome ir nenorime skatinti pykčio, tačiau siekiame skleisti informaciją ir bandome pasiekti kuo daugiau žmonių. Manau, viena iš opiausių problemų Lietuvoje yra būtent ta, kad nepa8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kankamai žmonių žino ir supranta, kokia didelė ir reali yra klimato krizės grėsmė. Kokių reakcijų sulaukiate iš aplinkinių savo protesto akcijų metu? Pačių įvairiausių: būna žmonių, kurie palaiko, padrąsina ir džiaugiasi jaunimo aktyvumu, o kartais net padėkoja, kad pagaliau kažkas pradėjo viešai kalbėti šia tema. Žinoma, yra ir skeptikų bei protestais nepatenkintų žmonių. Dalis jų sako, kad klimato kaita neegzistuoja, jog tai yra nesąmonė. Kiti mano, kad klimato šilimas yra natūralus procesas, kuriam žmonės neturi įtakos – dažnai jie lygina dabartinę situaciją su dinozaurų ir ledynmečių periodais. Trečioji dalis skeptikų pritaria, kad klimato krizė egzistuoja ir yra paskatinta žmonių veiklos, tačiau netiki, kad kažką galima pakeisti, ar netgi mano, kad nereikia nieko keisti, nes žmonijos išnykimas yra natūrali evoliucijos dalis. Ne visi nori išgirsti protestuotojų balsus, tačiau iš dalies tai suprantama, juk mes – tik paprasti žmonės. Jei apie klimato kaitą daugiau kalbėtų politikai ar kiti žymūs žmonės, visuomenei ši problema atrodytų realesnė, artimesnė ir aktualesnė. Tačiau aš tikiuosi, kad mūsų judėjimas paskatins žinios sklaidą, o kuo daugiau žmonių susirūpins klimato kaita, tuo greičiau galėsime siekti rezultatų. Kaip manai, kodėl daug žmonių Lietuvoje vis dar netiki klimato kaita? Klaidingas žmonių mąstymas gali būti nulemtas edukacijos spragos. Pamokose apie klimato pokyčius užsimenama, tačiau neperteikiama reali grėsmė, neakcentuojama jos svarba. Dar viena galima priežastis yra ta, kad Lietuvoje nematyti dras-


Minėjai, kad norint kovoti su klimato kaita reikalingi sisteminiai pasaulio valstybių politikos pokyčiai, o paprastų žmonių balsas neretai būna neišgirstas. Kas jus skatina nepaisyti visų šių kliūčių ir nepasiduoti? Aš manau, kad tiesiog neturime kito pasirinkimo. Protestas ir kalbėjimas apie problemą atrodo kaip vienintelė išeitis. Mes nemanome, kad nieko negalima pakeisti, ir atsisakome susitaikyti su situacijos padariniais. Vis dar galima bandyti situaciją spręsti, tačiau reikia, kad šalies valdantieji pripažintų klimato kaitą kaip svarbią problemą ir skirtų laiko, dėmesio bei išteklių jos sprendimui. Pasaulyje jau keli šimtai miestų yra paskelbę nepaprastąją padėtį dėl klimato kaitos ir aktyviai ieško išeičių bei informuoja visuomenę. Tokie veiksmai padeda žmonėms suprasti, kad pasaulyje vyksta kažkas svarbaus ir grėsmingo. Šie pavyzdžiai teikia vilties ir skatina kovoti. Ar Lietuvoje yra iniciatyvų, siekiančių kovoti su klimato kaita, kurios jums atrodo svarbios, progresyvios ir sektinos? Konkrečiai kovai su klimato kaita dedikuotų organizacijų, išskyrus „Fridays for Future“, mano žiniomis,

nėra. Tačiau egzistuoja ne viena graži iniciatyva, kuri iš dalies prisideda prie klimato kaitos švelninimo. Viena tokių – „Gyvas miškas“ aktyviai rūpinasi Lietuvos miškų saugojimu. Dar viena organizacija, kurią verta paminėti, yra Kaune veikiantis „Kūrybos kampas 360“. Ši iniciatyva dirba su vaikų bei šeimų švietimu, akcentuoja minimalizmą, stengiasi mažinti vartotojiškumą. Neseniai Lietuvą pasiekė ir jau minėta „River Cleanup“ idėja organizuoti praktinius aplinkos tvarkymus. Ekologiškas yra socialus verslas „Textale“, kuris propaguoja tvarią madą ir gamina drabužius iš naudotos tekstilės. Informacijos sklaidos srityje puikiai reiškiasi socialinės platformos „Instagram“ vartotojai, o vienas jų – „Žalia žinutė“ neseniai sukūrė visą tinklalapį. Puslapyje pateikiama informacija apie klimato kaitos ir kovos su ja informacijos šaltinius. Taip pat informacija ir patarimais dalinasi tinklalapis eco-logika. lt. Galiausiai iniciatyva „Išpakuota“ ruošia puikius podkastus klimato kaitos ir ekologijos temomis. Kaip kiekvienas žmogus gali prisidėti prie klimato kaitos švelninimo? Svarbiausia, ką gali padaryti paprastas vartotojas, yra skleisti žinią apie klimato problemas. Tai gali vykti paprasčiausiu buitiniu lygmeniu – perskaičius naudingą informaciją, ją reikia perduoti draugui, mamai, tėčiui, močiutei ir kitiems aplinkiniams. Norint su problema kovoti aktyviau, galima prisidėti prie klimato aktyvistų bendruomenės. Žinoma, klimatui draugiški asmeniniai įpročiai taip pat tikrai nepakenks. Kiekvienas iš mūsų gali stengtis vartoti mažiau mėsos, pirkti mažiau naujų daiktų, ne išmesti, o atiduoti nereikalingus daiktus, pirkti Lietuvoje pagamintą produkciją, o ne prekes, importuotas iš tolimų kraštų, vengti vienkartinio plastiko, rinktis viešąjį transportą vietoj automobilio ir kuo mažiau skraidyti lėktuvais. 2019 LAPKRITIS

facebook.com/fridaysforfuturekaunas

tiškų pakitimų. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai: gatvės tvarkomos, paplūdimiai bei upės švarūs, o dėl didėjančios temperatūros žmonės džiaugiasi, nes šiluma atrodo maloni. Vis dėlto tiesa yra kitokia: ir jūra, ir upės Lietuvoje yra užterštos, tačiau gilesniuose sluoksniuose. Paplūdimiai taip pat pilni šiukšlių, tik norint atrasti tuos atliekų „lobius“ reikia truputį prasijoti smėlį. Dėl karštėjančio klimato Lietuvoje mažėja gruntinio vandens bei kyla jūros lygis. Šį reiškinį pamatyti ypač sunku – apie tai mažai kalbama viešai, o procesai nėra žaibiškai greiti.

9


A M E T O I S E N Ė M

Su Jūrate Žaltauskaite susitikome turbūt bjauriausią spalio šeštadienį – vėjas, lietus, slidus šlapių lapų kilimas. „Bet čia tikras lietuviškas ruduo“, – ramina pašnekovė, pokalbiui atradusi laiko tik savaitgalį, kai tarp komandiruočių Lenkijoje grįžo į Kauną. Vytauto Didžiojo universiteto docentė yra ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Ji prisimena, kad svarstydama, kur studijuoti, VDU rinkosi dėl demokratiškos auros. Aplinkotyra Lietuvoje tuomet žengė dar tik pirmuosius žingsnius.

Turime išmokti prisitaikyti Kotryna Lingienė Arvydo Čiukšio nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 LAPKRITIS

1 1


Pradėkim nuo terminų. Kas, paprastai kalbant, yra aplinkotyra? Tai, kas angliškai yra „environmental sciences“ – gyvosios ir negyvosios gamtos bei to, ką žmogus sukūrė, santykis. Domimės, kaip keičiame gamtą, kaip švelninti neigiamas mūsų veiklos pasekmes. Daug dėmesio skiriame žmonių supratimui, elgesio kultūrai formuoti. Kiekvienoje šalyje tas supratimas vis kitoks.

Tai vis žmogiškieji kontaktai, kuriuos mezgė šią sritį pradėję mokslininkai. Žinoma, daug remtasi Skandinavijos šalimis, kurios garsėja ekologišku požiūriu ir pastangomis vengti neigiamo poveikio aplinkai. Dabar informacijos kanalų, mokslinės literatūros daugiau, galima keliauti, pačiam pamatyti, kaip vyksta dalykai, tada studentams perduoti patirtį. Ar Lietuva kitoms šalims jau yra pavyzdys?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kuri šalis buvo didžiausias pavyzdys pradedant aplinkotyros tradiciją VDU? Iš kur pati sėmėtės patirties ir įkvėpimo?

1 2

Taip. Pavyzdžiui, toms Balkanų šalims, kurios dar nėra Europos Sąjungoje ir ieško būdų prisitaikyti prie jos standartų. Bet tai tik viena pusė. Kita vertus, mes, lietuviai, turime tradicinę kultūrą, kuri yra palanki aplinkai. Šiuo požiūriu esame Vakarų pasaulio priekyje, bet to nesuvokiame. Norime vaikščioti gatvėmis su kava rankoje, kad pritaptume, būtume madingi. Bet niekada anksčiau taip nesielgdavome, tiesa? Bandydami pritapti darome didelį poveikį aplinkai. Aš ir sakau: kava skubantiems, bet kurgi jūs skubate, žmonės? Gal iš to atsilikimo norėjome staigiai tapti vakariečiais ir prisigaudėme negerų dalykų. Kolegos iš svetur neformaliuose pokal-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

biuose tai mini: „Nuėjote į laukinį kapitalizmą ir nepasiimate to, kas išties geriausia, pasitenkinate gero gyvenimo, bet ne gerumo aplinkai, atributais.“ O kaip žemės ūkis? Tenka skaityti nuomonių, kad jis privilegijuotas, ūkininkai maudosi išmokose. Ar tai padeda išlaikyti tradiciją, tai, ką turime brangiausio – gamtą? O gal kaip tik lepina? Galėtų ūkininkai daugiau investuoti savo darbo ir noro. Jie nori gauti kompensacijas ir auginti tai, kas lengviausiai auga. O, jeigu nepasiseka derlius, pabranginti produkciją. Kodėl neauginti kultūrų, kurios gal ir reikalauja daugiau darbo, bet yra tradicinės, kurių pritrūkę Lietuvoje vėliau importuojame? Kodėl neinama tuo keliu, kur yra niša? Jeigu ateina mada visiems augint šilauoges, taip ir elgiamės. Bet ar mums tinka šilauogės? Jos ne mūsiškos. Kodėl negalime valgyti to, ką valgėm anksčiau? Tarkim, kriaušių, kurias valgydavom vaikystėje, dabar nepriauginam. Tai reikėtų atsimokyti šiek tiek, ar ne? Taip, nes vienas pagrindinių darnaus vystymosi postulatų – vartok tai, kas lokalu ir sezoniška. Mes nebevalgome to, ką valgydavo kad ir tarpukario Lietuvoje. Jokių pastarnokų, petražolių ir panašiai. Renkamės avokadus, bet kokia kaina? Net ir vegetarai, kurių mityba lyg ir mažiausią poveikį aplinkai daro, ragaudami vaisius iš Pietų Amerikos tą poveikį sukelia tikrai didelį. Tai neekologiška. Sunku nepastebėti, kad Lietuvoje paplito rapsai – vasarą visi laukai geltoni. Bet juk tai madinga ir dėl to, kad šyla klimatas?


Tiesa, rapsams šiltesnis klimatas geriau. Rapsai labai išpopuliarėjo, juos skatinama auginti ir dėl panaudojimo biokuro gamybai, bet jei daugiau auginsime kultūrų biokurui, mažės maistui skiriamų žemės ūkio plotų. Tikslas turėtų būti surasti klimato kaitai atsparesnę tradicinės kultūros veislę, o ne sėti vis naujas kultūras. Tik taip išsaugosime identitetą. Ir sezoniškumo negalime pamiršti. Juk taip didžiuojamės grybais, bet ar kada matėte, kad rudenį Lietuvos kavinėse karaliautų grybų valgiai? Ar bulvės… Sako, bulvių šalis, bet dominuoja vos pora veislių. Vakaruose, jei šparagų derlius, tai šparagus valgo masiškai. Kodėl neauginti įvairiau, įdomiau, bet nepamirštant tradicijų?

Ją visi išgirdo, visi apie ją kalba, bet kiek ilgai taip bus? Kokį realų poveikį tai turės?

Šiemet VDU dalimi tapo A. Stulginskio žemės ūkio universitetas. Ar jau ėmėtės bendrų projektų, o gal jungimasis dar vyksta?

Arba žino, kad taip madinga elgtis, tad bando kopijuoti, nors taip nemąsto.

Procesas sudėtingas ir ilgas. Kalbant apie gamtos mokslus, tikimasi, kad dviejų gana skirtingų potencialų susijungimas virs sinergija ir bendradarbiavimas bus naudingas tiek mokslui, tiek studentams. Ar gamtos mokslai tarp VDU studentų populiarūs? Visoje Lietuvoje mažėja abiturientų. Pas mus irgi buvo jaučiamas sumažėjimas, dabar atsigauname. Šiaip ar taip, iš aplinkos mokslų dabar esame vieninteliai Lietuvoje, kitur programos uždarytos ar pristabdytos. Tikiuosi, kad Lietuvoje aplinkos mokslų programos tik stiprės ir nejausime aplinkos specialistų trūkumo. Kaip manote, ar tokie jaunimo lyderiai kaip Greta Thunberg gali motyvuoti renkantis, kur stoti?

Studijos bus prasmingos, jei jaunas žmogus turės iniciatyvos. Studijos siūlo daug galimybių keliauti po pasaulį, semtis žinių, dalyvauti mainuose, bet tik labai nedidelė dalis išvažiuoja. Matyt, tas stereotipas apie lietuvių sėslumą ir uždarumą nėra visai neteisingas. Nebent vasarą vykstama kur nors užsidirbti. Man neramu dėl to, kad žmonės lyg ir supranta, ką Greta ir kiti aktyvistai nori pasakyti, bet savo gyvenimuose nieko nekeičia. Tik like’ą uždeda.

O ir ne viskas, kas reklamuojama kaip „ekologiškiau“, yra gerai… Taip. Apie vaisius iš Amerikos jau šnekėjome. Dar yra paspirtukai – didelė mada. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad labai gerai. Bet jeigu aš vietoj ėjimo pėsčiomis pasirinkau paspirtuką, kažin ar tai gerai. Jei iškeičiu automobilį, žinoma, puiku. Bet kartais gal verčiau rinktis viešąjį transportą? Kita vertus, paspirtuką reikia pagaminti, pakrauti ir t. t., todėl prieš įsigyjant derėtų viską pasverti ir įvertinti. Teko skaityti, kad elektromobilių gamybos sąnaudos tokios didelės, kad ne tiek labai jie ir geresni. O gal tai dar vienas mitas? Bet jie mažiau naudoja kuro ir išsprendžia taršos mieste problemą. Žinoma, jeigu nori skaičiuoti visą poveikį aplinkai, reikia skaičiuot

2019 LAPKRITIS

1 3


A M E T O I S E N Ė M

nuo pat pradžios iki pabaigos – iš kur mes imam žaliavas, kaip pagaminam ir kaip utilizuojam. Angliškai tai vadinama „from cradle to grave“ („nuo lopšio iki kapo“). Ne tik automobilius, bet ir telefonus, pakuotes reikėtų taip vertinti. Kartais trumpalaikis efektas gali būti visiškai priešingas visam ciklui. Tad kviečiu žiūrėti plačiau. Paminėjote pasaulį, ir iškart norisi paklausti, ką gi daryti su tomis šalimis, kurios nesiūlo sprendimų taršai mažinti, klimato krizei stabdyti ir t. t. Pavyzdžiui, Kinija. Ar jūsų ir kolegų europiečių darbas šia prasme nėra sizifiškas? Jei Europa iškels reikalavimus prekėms, jų gamybai, nepirks sąlygų neatitinkančių gaminių, poveikis bus. Jei kiekvienas pilietis taps sąmoningas, tas poveikis bus, kad ir

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

nedidelis. Kažin ar Kinijai užtektų vidaus vartojimo. Be to, tikiu, kad spręsdami savo regiono problemas prisidedame ir prie pasaulinių problemų sprendimo. Žinoma, palyginti su likusia planeta, Europa yra mažoji problemos dalis. Kaip ugdyti tą sąmoningumą? Nuo mažų dienų! Nuo darželio, o ir tėvai turi būti pavyzdys. Procesas ilgalaikis. Pamokslai retai kada veikia teigiamai. Neformalus švietimas, žaidimai, eksperimentai, į kuriuos gali įsitraukti, yra daug efektyviau už sausą teoriją. Ir, žinote, aš tikiu, kad pakeisti keliasdešimties ar šimto žmonių mąstymą yra prasmingiau, nei sukurti dar vieną naują neva ekologišką produktą. Mes su kolegomis lankomės mokyklose, pasakojame apie savo veiklą. Moksleiviai nuoširdžiai domisi.


Kalbama, kad „ir vėl smogė karščio banga“. Ir ji smogia ne tik sveikatai, bet ir žemės ūkiui, infrastruktūrai. Žinoma, žmogiškasis vardiklis svarbu. 2003-iųjų vasarą karščio bangos Europoje metu priskaičiuota iki 70 000 priešlaikinių mirčių vos per kelias savaites. Bet vis tiek daugeliui atrodo, kad juk gerai, kai žiemą šilta ir sniego mažai, o vasaros karštos. Būtina procesus suvokti giliau ir plačiau, ne tik paskirus faktus. Negalime kaitos sustabdyti, bet gal dar galime išmokti su ja gyventi? Turime mažinti išmetimus ir išmokti prisitaikyti, pritaikyti infrastruktūrą. Ką daro miestai Vakaruose? Pradedami nauji apželdinimo projektai, nes medžiai vėsina orą. Lietuvos miestai natūraliai žali, mes jau esame priekyje, pagaliau tai mūsų identitetas, kultūra, patraukli svečiams. O mes kertame. Jei dabar nustotume kirsti medžius, ar Kaunas vis dar būtų labai žalias miestas? Dar būtų. Medžiai – ne tik estetika. Tai ir pavėsis, ir drėgmės sulaikymas. Kai dirvožemis, į kurį gali infiltruotis vanduo, yra atviras, mažėja

potvynių rizika. Dabar atnaujintos gatvės neretai po liūčių plaukia, tiesa? Jei medžių daugiau, tai ir tokių bėdų mažiau. Ar Lietuvos miestuose municipaliniu lygmeniu skiriasi požiūris šiuo klausimu? Ne, aš net pasakyčiau, kad mes nieko nedarom. Kad kas nors ruoštų Lietuvoje prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją – nesu girdėjusi. Bet kodėl? Juk viskas ranka pasiekiama. Sunkiai suvokiama, kaip mes galim prisitaikyti. Prevencinė adaptacija iš pradžių yra brangi ir niekas nenori investuoti, nes atrodo, kad tai niekada neatsipirks arba atsipirks labai jau negreit. Mes negalim tos grąžos dabar pat išmatuoti, ypač politiniu lygmeniu. Tokie sprendimai tarp rinkėjų nepopuliarūs. Pabaigoje dar noriu sugrįžti prie VDU kaip 360 laipsnių išsilavinimą siūlančios, visapusiškai žmogų paruošti norinčios institucijos. Kaip tik mums kalbantis universitete vyksta vizituojančių dėstytojų Gedimino ir Nomedos Urbonų paskaitos apie aplinkodairą. Tai jau menas. Ką jūs, kaip mokslininkė, manote apie tai? Aš tik sveikinu tokias iniciatyvas. Tarpdiscipliniškumas ir mokslininkams galbūt „per paprastos“, nemokslinės priemonės gali daug. Jei menine kalba žmogų užkabinsi, jis gali eiti toliau. Vien jau Urbonų „Pelkių mokykla“ kiek žmonių, net nestudijuojančių VDU, pritraukė. Bendrame kontekste tai labai gerai.

2019 LAPKRITIS

vdu.lt

Problema yra ne jų neįsitraukimas, o švietimo programos – jos itin sausos. Nesu tikra, ar mokytojai pajėgūs paaiškinti visus procesus, bendrą kontekstą. Tas pats ir žiniasklaidoje – populiariai klimato kaitos kontekste daugiausiai kalbama vien apie CO2. Bet klimato kaita nėra vien tik CO2! Yra daugybė kitų dujų, kitų medžiagų, dalyvaujančių tuose procesuose. Žemėnauda, hidrologinis režimas – apie tai nekalbama.

1 5


A M E T O I S E N Ė M

Jos gimusios tą pačią dieną, gilinasi į artimas sritis ir jei ne kasdien, tai tikrai dažnai susitinka tame pačiame universitete. Viename Kauno technologijos universiteto pastatų, buvusioje Valstybės spaustuvėje, merginos mane nusivedė tiesiai į biblioteką. Jolita Čeičytė neseniai apgynė daktaro disertaciją tema „Atsakingų jų inovacijų diegimas įmonės lygmeniu“, o Valdonė Daugėlaitė-Šuškevičė bando išgelbėti mus nuo paskendimo plastiko jūroje. Dar jos savo idėjas ir atradimus pritaiko praktiškai: Jolita vilnoniais rūbais rengia sušalusius, o Valdonė su vyru sukūrė ženklą „CupCup“. Dvi pašnekovės, keturios degančios akys ir šiek tiek daugiau optimizmo dėl planetos ateities baigus pokalbį.

Ką darai, daryk geriau Kotryna Lingienė Teodoro Biliūno nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 LAPKRITIS

1 7


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kaip judvi papuolėt į KTU?

1 8

Jolita: Tai buvo visiškai širdimi grįstas pasirinkimas. Iš pradžių mačiau save versle, po bakalauro studijų metus ten praleidau. Tada įstojau mokytis toliau ir radau labai sau mielą temą apie atsakingas inovacijas. Eiti toliau motyvavo mano vadovė, inovacijų srities profesorė Monika Petraitė. Supratau – čia mano. Universitete labai gera aplinka, komanda, visos sąlygos daryti tyrimus, keliauti. Prieš porą mėnesių apgyniau daktaro disertaciją, dabar esu kviestinė docentė. Šiuo metu daugiau dėstau, bet tuo apsiriboti neplanuoju. Noriu būti naudinga visuomenei, savo temą perkelti į realias praktikas. Dalį žinių integruoju į savo pačios verslą, o ir kitiems noriu padėti tapti atsakingesniems aplinkos ir visuomenės atžvilgiu. Inovacijos – ne tik nauji produktai, bet ir organizacijos forma, procesai, tad noriu padėti įmonėms gerinti šias veiklas iš strateginės pusės. Valdonė: KTU pasirinkau jau baigusi ekologijos ir aplinkotyros bakalaurą Vilniaus universitete. Po šių studijų jaučiau technologinių žinių poreikį. Aplinkos inžinerijos studijas Kaune man rekomendavo ne vienas žmogus. Na, o po magistro tęsiu doktorantūros studijas KTU Aplinkos inžinerijos institute (APINI). Tai labai inovatyvus kompetencijų centras, akademika čia tikrai nėra tik paskaitos ir straipsniai. Čia visos galimybės vykdyti projektus su verslu, vykti į stažuotes užsienyje. Nuolat esi naujos informacijos ir žinių apsuptyje, neužsibūni vienoje vietoje. Akademika – tai galimybė kurti. Į doktorantūrą įstojau jau paragavusi valstybinio darbo ir atsikandusi popierizmų bei rutinos.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

J.: Kiek man yra tekę stažuotis – o teko Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje – tai galiu patvirtinti, kad geriausi tyrimų centrai yra tie, kuriuose ryškus praktinis aspektas ir bendradarbiavimas su industrija. Mūsų, į Lietuvą tas žinias parvežančių, reikalas yra įsigilinti į savo aplinką ir atrasti tai, kas iš tiesų gali čia suveikti ir padėti visuomenei. O kokios pagrindinės problemos Lietuvos pramonėje? Ar įmonės gamina per daug, ar gamina nešvariai, ar gamina neatsakingai? O gal viskas neblogai? V.: Lietuvos įmonės pakankamai modernios, procesai šiuolaikiški, švarūs. Kalbėti reikia ne tik apie gamybą. Problema labiau laikyčiau valstybės valdymą, biurokratiją, sistemines spragas. Mes neturime gerai funkcionuojančios aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės, trūksta elementarių priemonių. Taigi ne tiek verslininkai, kiek valdininkai turi susiimti. Manau, akademikai daug galėtų šioje srityje nuveikti, bet jų paslaugų neprašoma. Institucijos, kurios lyg ir turėtų būti suinteresuotos sistemos tobulinimu, atsiriboja nuo inovacijų. Bet juk yra gerų pavyzdžių – pavyzdžiui, kartu dirbant verslui ir valdininkams įdiegta depozito sistema, kurios dėka lietuviai pirmauja pasaulyje atiduotos perdirbti taros kiekiais. J.: Sistema veikia, nes parinktos tinkamos priemonės, o visuomenė mato realią naudą, piniginę gražą. Finansinė nauda siekiant darnaus vystymosi – itin svarbus aspektas, bet ne vienintelis. Itin svarbi yra atsakomybė, o tai jau etinė, vertybinė


2019 LAPKRITIS

1 9


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

sąvoka. Neapsiribojame tuo, ką gausime atlikę vieną ar kitą veiksmą. Manau, atsakomybė turi būti integruota į visus veiklos aspektus. Kalbant apie verslą, būtent šitai galiausiai atiduodame visuomenei, šitai ji iš tiesų iš įmonės gauna. Trumpalaikėje perspektyvoje tai sunku pamatuoti. Bet ilgalaikėje perspektyvoje klientai ir visuomenė labiau pasitiki tokia įmone. O tai ypač aktualu dabar, kai vyksta didelės vertybinės visuomenės transformacijos dėl ekologijos, socialinės atsakomybės. Atlikdama tyrimus Lietuvoje pastebėjau, kad užsienio kompanijos, ateinančios į mūsų šalį, jau atsineša tvirtus darnumo, ekologiškumo principus. Brandžios įmonės Lietuvoje irgi turi tą kultūrą, nes jau susikūrė gerovę ir nori toliau tobulėti, būti vertingesnės. Tai, kaip elgiasi jauni verslai, labai priklauso nuo konkrečios industrijos. Visgi išskirčiau du tipus. Vieniems, kuriantiems konkrečius produktus ar siūlantiems paslaugas, nesusijusias su aplinkosauga ar ekologija, svarbiausia yra tuos pirmus keletą metų apskritai išgyventi. Bet jei tai darnumu grįstas verslas, tuomet atsakomybė iškart yra jo ašis. Išgirdau žodį „gerovė“ ir noriu prie jo sugrįžti. Neretai manoma, kad tu turi galėti sau leisti būti ekologiškam, inovatyviam ir tvariam. Ar tai tikrai brangiai kainuoja? J.: Žmonės dažnai mąsto taip: „Viskas arba nieko.“ Žaliųjų judėjimai dažnai itin kategoriški, trūksta edukacijos, žingsnis po žingsnio vedančios darnesnio gyvenimo link. Tuomet iš šalies ir atrodo, kad tai labai sudėtinga, nepatogu, brangu. Aš, pavyzdžiui, su savo vilnos tiekėjais kalbu po truputį, pasakoju apie pro-

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

blemas pasaulyje, kviečiu padiskutuoti, kaip gali būti, siekiu sužadinti jų mąstymą. Nesu už kaltinimą ir moralizavimą – taip išgąsdinti žmonės apskritai bijo ką nors keisti, nes to kažko juk nepakaks ir kas nors gali juos nuteisti. Geriau būti partneriais ar mentoriais, pasidalinti turima patirtimi, kartu rasti sprendimą. Šiemet galbūt įmonė pagerins vieną aspektą, kitąmet – kitą. Ir tai jau bus geriau nei nieko. Valdone, metas pasikalbėti apie „CupCup“ – šį pavadinimą šią vasarą turbūt išgirdo daugelis muzikos festivalių lankytojų Lietuvoje, o renginių organizatoriai sutaupė šimtus tūkstančių vienkartinio plastiko bokalų ir stiklinių. Kaip gimė mintis pasiūlyti alternatyvą šiai išties akivaizdžiai plastiko jūrai, užtvindančiai Lietuvos miškus ir pievas po koncertų? V.: Idėja kilo gilinantis į žiedinius veiklos modelius ir pakuočių sistemas. Gryna akademika. Kartu su vyru nusprendėme pabandyti kažką panašaus į tai, kas jau gerai veikia kitur – depozito sistemą, orientuotą į take away kultūrą. Svajojome viskam, kas paprastai būna vienkartinio naudojimo, sukurti sprendimus, bet supratome, kad pradžiai būtų per daug reikalų, tad apsiribojome puodeliais karštiems ir šaltiems gėrimams. Parsisiuntėme pirmuosius 15 tūkst. puodelių iš Kinijos. Nemanėme, kad iškart bus didelė paklausa – tikėjomės pasibandyti. Bet festivaliai, su kuriais ėmėme bendrauti, iškart susidomėjo, nes vienkartinis plastikas yra tikra pražūtis organizatoriams. Jis labai išpučia atliekų tūrį – vadinasi, moki už orą. Taigi startavome aštuoniuose festivaliuose, taip pat vasarą dirbome Kuršių Nerijoje. Tai pirmoji savivaldybė, ėmusi ne tik garsiai kalbėti, bet ir iš


Festivalių, mugių organizatoriai turbūt nori nenori turės prisitaikyti – juk plastikiniams šiaudeliams liko vos metai, gal ir bokalus kada uždraus? J.: Čia vėl galiu grįžti prie savo disertacijos. Nagrinėdama Lietuvos įmonių logiką supratau, kad verslas institucinius ir etinius veiksnius deda į tą pačią grupę – tai yra, tikisi, kad institucijos nurodys teisingą kelią, palaikys tvarius sprendimus. Valdonės verslo idėją jau aptarėme, dabar noriu daugiau sužinoti apie prekės ženklą „Nešalta“. Jolita, kuo tai inovatyvus verslas? J.: „Nešalta“ įkūriau po pirmų magistro studijų metų, nes tikrai buvau labai įkvėpta žinių ir inovacijų vadybos studijų programos. Profesoriai keitė mūsų mąstymą! Iš naujo pažvelgiau į supančią aplinką. Mano visa vaikystė prabėgo tarp vilnonių audinių, nes tėvai dirbo audinius gaminančioje įmonėje. Ir dar man visada buvo šalta… Apjungdama asmeninę patirtį ir pasinaudodama artimoje aplinkoje esančiais resursais įkūriau „Nešalta“. Siekiau išlaikyti gerą Lietuvoje pagaminto produkto – šalių, apsiaustų, apklotų – kainą. Norėjau, kad tai būtų prieinamas produktas, nes tuo metu vilna turėjo du įvaizdžius – prabangos dalykas arba močiučių atributas. Būtent šiuos stereotipus ir norėjau sulaužyti bei pasiūlyti stilingus, šiltus, kokybiškus, ilgaamžius daiktus už gerą kainą. Tai vertybinėmis nuostatomis grįstas verslas, nors dar tikrai yra kur tobulėti darnumo atžvilgiu.

Klausantis jūsų norisi tikėti, kad čia ir yra tas proveržis moksle, kai jaunieji akademikai iš tiesų supranta, apie ką kalba, nes ne tik kalba, bet ir daro. O kaip jūsų studentai? Matote juose ateitį? V.: Iš savo patirties sakyčiau, kad tų aktyviųjų studentų, kuriems būtų nuoširdžiai įdomu, kurie rytų informaciją, gilintųsi į studijuojamą sritį, yra tikrai nedaug. Bet tie, kurie daro, tai daro. Dar pastebėjau, kad daug jaunų žmonių apskritai renkasi nestoti į aukštąją, tikėdami, jog jiems nereikia išsilavinimo norint būti sėkmingiems. Jie remiasi realiais pavyzdžiais. J.: Taip, žinių šaltiniai keičiasi, ir tai yra iššūkis universitetui. Kaip įdomiai pateikti tas žinias, kurios yra tikrai aktualios ir sujungti tai su praktika? Kaip įtikinti, kad aukštoji mokykla yra ta vieta, kurioje tu tikrai gali išmokti daug daugiau nei dviejų dienų seminare ar online kursuose. V.: Mes jau pokalbio pradžioje abi papasakojome, kodėl mums čia patinka. Dar tik galiu pridėti galimybę nuolat bendrauti su kitų sričių tyrėjais. Jolita vadybos pasauliui atstovauja, aš – inžinerijos, bet mes turim labai apie daug ką pasikalbėti. Mus supa žmonės, kurie individualiai gilinasi į siauras sritis, bet visi jie nori ir papildomų žinių. J.: Mane džiugina tie studentai, kurie ateina jau žinodami, ko tiksliai jiems reikia. Vienas nori kurti savo verslą, kitas – konkrečioje įmonėje sukurti pridėtinę vertę. Vyresni, jau patyrę, stoja mokytis, kad taptų visapusiškesni. Taip visi kartu tobulėjame.

2019 LAPKRITIS

ktu.edu

tiesų atsisakyti vienkartinio plastiko. Dabar gryniname savo idėją – tobulinsime ir pačios pakuotės dizainą, ir klientų aptarnavimą.

2 1


A M E T O I S E N Ė M

Naujoje, bet „lyg čia buvusioje“ vietelėje Kauno senamiestyje susitikti pasiūlė pačios „Sviesto sviestuoto“ įkūrėjos Dovilė Stonė ir Milda Beržanskaitė. Jų produkcijos – Palemone, „prie traukinio bėgių“, gaminamų įvairių riešutų sviestų (iš tiesų reikia sakyti „kremų“) ir ne tik – vilniečiai randa sostinėje veikiančioje kavinėje „Chaika“, tad ir su šios kauniete atžala merginos iškart susidraugavo. Vidudienį „Chaika“ ūžia nuo atsigrožėti jos interjeru ir atsivalgyti veganiškų tortų negalinčių lankytojų minios, o mes susėdusios sukame „Sviesto sviestuoto“ laikrodį atgal.

Sviestuotas, bet ne sviestas. Kas? Kotryna Lingienė Dainiaus Ščiukos nuotr.

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


„Sviestas sviestuotas“ jau nebėra jaunas verslas, tiesa?

prantam, ar tie, kurie klausia, kada plėsimės.

Dovilė: Aha, paramų jau nebegalime gauti. Eina šešti įmonės metai. Milda: O pradėjom savo virtuvėje lygiai prieš šešerius metus, spalį.

Kokia jūsų vizija? Kur po dar šešerių metų save matote?

Tai jau pragyvenote sunkiausius etapus? D.: Etapai vis nauji. Pradžioje rūpestį kėlė techniniai dalykai, mąstėme, kaip čia įsivažiuoti, kaip įtikinti kitus. M.: Dabar yra sunkusis konkurencijos augimo etapas. D.: Kai pradėjome, buvome vienintelės riešutų sviesto gamintojos Lietuvoje, o dabar jau pačios nebesusekame, kiek ko kur randasi. Taigi gryninamės, kur link norime judėti. Juk visi įsivaizduoja, kad verslas turi augti iki begalybės. Mes savo ateitį įsivaizduojame kitaip ir vertybes versle matome kitokias. Kartais net suabejojam, ar čia mes kažko nesu-

M.: Nebūtinai „Sviestas sviestuotas“ tiek gyvuos, visko gali būti. Tikimės, kad ir toliau nebūsime didžiųjų tinklų parduotuvėse, bet bendradarbiausime su mažais verslais, krautuvėlėmis, kavinėmis, ir to pakaks išgyventi. O kodėl nenorite dirbti su didžiaisiais? D.: Daug kas susideda. Bijome iš rankų procesą paleisti. Apskritai gal nelabai norime didžiulio verslo, taip savęs nematome. Be to, labai vertiname vietines iniciatyvas ir jas norime per bendradarbiavimo tinklą stiprinti. Taip, buvimas didelėse parduotuvėse būtų patogus klientams, bet jis augintų vieną korporaciją. Mažieji partneriai tai iškart pajustų.

2019 LAPKRITIS

2 3


A

Kaip dar kuriate tvarumą versle?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

D.: Įvairių partnerių yra. Esame sutikę mažų verslų, kurie mąsto kaip eiliniai biznieriai. Su kitais požiūriai sutampa, tikrai pasikalbam ir žmoniškai, atsiranda ryšys. Atveži pati produktus, paplepi. Praktiniai dalykai irgi svarbūs. Iš „Chaikos“, va, dėžes susirenkam ir dar kartą panaudojam. Kadangi vertybės sutampa, mums negėda paprašyti neišmesti, o jiems ne problema palaikyti, kol vėl atvažiuosim.

M

Kaip tas bendradarbiavimo tinklas atrodo? Ar bendraujate ne tik verslo, bet ir, tarkim, tvarumo, kitais gyvenimiškais klausimais?

M.: Mūsų produktas veganiškas. Pabrėžiame augalinės mitybos vertę. D.: Esam lokalios – tai, manau, vienas iš esminių tvarumo principų. Užsienyje naujų rinkų neieškome, juk ten irgi yra kas pagamina skanų riešutų sviestą. Nebent emigrantai dovanoms perka. Tiesa, kai pradėjome, ieškojome pigumo, greitumo ir patogumo, kad pasiektume kuo daugiau žmonių. Pavyzdžiui, stiklainius į burbulinę plėvelę pakuodavom. Bet jau seniai tam naudojam popierių, neretai atlikusį nuo kitų gamybos reikalų. Šis tas, tiesa? Pakuoti vis tiek reikia, to neišvengsi. Stiklas irgi pasirinktas dėl tvarumo, nors plastiką gal patogiau būtų siųsti. Mačiau, kai feisbuke paskelbėt, kad didesnį kiekį kremo siūlote plastikiniame kibirėlyje, viena klientė iškart supyko, kad netvaru. D.: Aha, buvo taip. Liūdna, kai žmonės mato tik vieną momentą, bet ne mūsų vertybių ir darbo principų visumą. Ką daryti, jei žmonės nori didesnio kiekio? Siunčiant tokio dydžio ir svorio stiklainį reikėtų

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kalno apsauginio plastiko. Tenka ieškoti kompromiso. Žodžiu, mes jai pasiūlėm, kad galėsim į tą patį kibirėlį naują porciją sudėti. Bet žmonės tokia galimybe retai kada pasinaudoja. Jūs viską pačios darot? D.: Taip, visiškai viską. Milda iliustruoja, pačios komunikuojam, pačios gaminam. Galime reaguoti į poreikius, gaminame tiek, kiek tą mėnesį reikia, produkcija neužsistovi. Mes net partnerius skatiname po nedaug užsisakyti, kad nereikėtų išmesti. Susidėliojam maršrutą ir pačios vežiojam po Vilnių ir Kauną. M.: Prekiaujame ir kitur Lietuvoje, keliolikoje miestų ir miestelių. Ten produkciją jau siunčiame. Ar jau visi žino, kas tas riešutų sviestas? D.: Čia visai juokinga istorija. Mes terminą vertėme iš anglų kalbos, ir reikėdavo žmonėms aiškinti, kad tai nėra pieno produktas. Pavyko. Tada atsirado nauja direktyva – nebegalime savo produkcijos vadinti sviestu būtent dėl šios priežasties! Dabar pirkėjai skaito: „A, čia riešutų kremas... Tai čia nebe tas?“ Žodžiu, dabar gaminame kremą, o sviestas liko tik pavadinime. Kaip gimė turbūt kaunietiškiausias jūsų gaminys „Laikinoji sostinė“? M.: Tai mūsų meilės Kaunui rezultatas. Vis galvojome, kaip susieti tą jausmą ir sviestą. Taip ir tarpukario architektūra ant etiketės nusipiešė. D.: Ėmėm labiau ją pastebėti, į ekskursijas vaikščioti. Kai tik turim svečių, vedamės juos į V. Putvinskio gatvę pasigrožėti architektūra. O ir Laikinosios sostinės šimtmetis stuktelėjo. Šis kremas trijų sluoksnių – neatsitiktinai. Visą legendą sudėjome į aprašymą.


M.: Stengiamės. Bet, va, apsiperkame dideliuose prekybos centruose. Einam mažais žingsniais. Jei geriu gėrimą per plastikinį šiaudelį, tai jau bijau, kad kas pamatys. D.: Aha, nors vis dar dažnai nepaklausia, ar reikia šiaudelio, tad rezultatas nuo manęs lyg ir nepriklauso. Visgi, kai zero waste tapo mada, aš tapau skeptiškesnė. Norisi atsitraukti, išsigryninti, kas yra tikra, o kas tik verslo noras išnaudoti naują nišą, vadinamasis greenwashing. Būtent apie tai yra tavo, Dovile, mitų dekonstravimo tinklaraštis „Šiaip tai“, tiesa? D.: Taip, jis gimė iš asmeninio domėjimosi ir nuolatinio konfrontavimo. Pastebiu, kad internetas pilnas neatitikimų, tad pamaniau, kad ne tik man vienai būtų įdomu paieškoti tiesos. Ne tik apie ekologiją, bet ir apie ją. Bandau suprasti ir atsirinkti. Va, viena drabužių kompanija skelbia, kad surenka dėvėti nebetinkamus rūbus ir už tai suteikia nuolaidą kitam pirkiniui. Gražu, sakysit. Bet ar tai draugiška aplinkai, ar tėra pirkimo skatinimas? Aha, apie pirkimą. Ar dalyvausite kalėdinėse mugėse? D.: Kalėdiniu laikotarpiu koncentruojamės į gamybą, ne į muges. Turim daug nuolatinių klientų. Varom dviem etatais! Ar pačios jau atsivalgėte savo kūrinių? D.: Kiekvieną dieną juos valgom. Milda labai mėgsta „Laikinąją sostinę“. Man patinka aguoninis kremas, jis turėjo būti tik Kalėdoms, bet daug kas pamėgo. Mėgstam gaminti namuose, įvairiems patiekalams

naudojam savo sviestą. Nuolat eksperimentuojam, kartais ir netyčia naujas receptas gimsta, kaip chalva. Sviestas tiesiog sušoko į gabalėlius. Valgom, galvojam – skanu, kodėl gi nepasiūlius kitiems? Apie pakuotę svarstėme – plastikas negerai, bet nebūna chalvos stiklainiuose. Visgi mūsiškė „Geriau nei chalva“ stiklainiuose gerai jaučiasi. M.: Va, karijų riešutų pirmąkart paragavom salotose ir pagalvojom, kad čia gali išeiti kažkas įdomaus. Pavyko karijų ir datulių duetas „Karamia“. O kartais riešutai skanūs, bet kremas iš jų – nelabai. Kaip mažas verslas ilsisi? Ar turite kada išeiti atostogų, kai viską darote pačios? M.: Sunku atitrūkti, bet jau išmokome ilsėtis. Leidžiame sau nedirbti savaitgaliais, o ir tie savaitgaliai kartais pailgėja, ypač vasarą, kai užsakymų mažiau. Išbėgam į kiną, koncertus, knygų pristatymus. D.: Jei tik spėjam. Pirmaisiais „Sviesto sviestuoto“ metais socialinis gyvenimas tikrai kentėjo, nes neapskaičiuodavome laiko. Taip nesunku perdegti. Dabar, per vasarą atsipūtusios, rudenį vėl mokomės disciplinos. Kalėdinis laikotarpis visada sunkus, bet jau susitaikom, kad nugaras skaudės, miego trūks. Bet žinai, kad tai praeis. Po Kalėdų informuojam klientus, kad ilsėsimės, ir išeinam trumpų atostogų. Visgi jaučiame atsakomybę prieš partnerius, nuolatinius klientus. Jei tik fiziškai išvykstam kur nors, vienu metu visiems atsargos baigiasi! M.: Mėnesį verslas atostogavo, kai abi baiginėjom mokslus. Buvo ir supykusių: „Kaip mano šeima be jūsų sviesto?“ D.: Manau, neįprasta į verslą žiūrėti iš žmogiškosios pusės, kad už prekės ženklo yra realūs žmonės, kurių niekas nepakeičia. 2019 LAPKRITIS

facebook.com/riesutusviestai

Kiek ekologiškas jūsų gyvenimo būdas?

2 5


Posakis „nauja – tai gerai pamiršta sena“ prasmingas kalbant ir apie taupią, tvarią, ekologišką gyvenseną. Būtent todėl apie tai pasikalbėjome (ir pajuokavome) su senjorų klubo „Priemenė“ narėmis Janina Račkauskiene, Romualda Žukauskaite, Vitalija Masteikaite, Daiva Kriščiūnaite ir klubo koordinatore, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotoja Rūta Klevaite.

E

M

A

Ekoklasika Drabužiai

M

Ė

N

E

S

I

O

T

Julija Račiūnaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

J. R.: Kodėl mes buvome taupūs? Tai aišku: nes negalėdavome nieko gauti! Bet mane visad gelbėjo mezgimas. Netgi viena profesorė darbe sakydavo: „Nu šita moteris tai puošia fakultetą“ – mat aš visad būdavau „apsimezgusi“. Beje, ir visos trys mano dukros užaugo su džinsiukais ir megztinukais. Bet juk ir siūlų nebuvo! Turėjome „priėjimą“ prie siūlų fabriko, tad gaudavau įvairių atraižų, kurias mano babytė išardydavo į siūlus. Iš jų ir megzdavau. Kitos moterys megztinius megzdavo iš išardytų vilnonių kojinių. Mano pažįstama Verutė nuostabiai mezgė – ji megztinių neskalbdavo, bet juos išardydavo, išskalbdavo siūlus ir megzdavo naują rūbą. V. M.: Būdavo, kad iš dviejų išardytų vienspalvių megztinių nusimezgi vieną raštuotą.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

R. Ž.: Su siūlų fabriko darbuotojais vykdavo aktyvūs barteriniai mainai dėl jų gaminamos produkcijos. Buvo sakoma: „Kaune gali (iš)gauti viską, išskyrus atomą.“ Megzdavom aktyviai, nes nenorėjome atrodyti vienodai. Be to, buvo galima įsigyti puikių, kokybiškų kaunietiškų medžiagų, jei tik nutaikydavai momentą, kai jos parduodamos virš, o ne po prekystaliu. V. M.: Mano išsilavinimas susijęs su rūbų dizainu, bet išties visos tuo metu mokėjo siūti, siuvinėti, megzti. Aš pati ne tik siūdavau, bet ir darydavausi iškarpas drabužiams. Taip pat ir dažydavome rūbus, bet labai dažnai to neprireikdavo – medžiagos taip greitai neblukdavo. Dar prisiminiau: mama dėvėdavo paltą iš drapo. Kai paaugau, mama jį išardė dalimis, išskalbė, išvertė į kitą pusę ir persiuvo į man tinkamą. Su drapo paltais visi taip darydavo, aš


Daiva Kriščiūnaitė, Vitalija Masteikaitė, Romualda Žukauskaitė

2019 LAPKRITIS

2 7


mamos persiūtų turėjau bent porą. R. Ž.: Dėvėdavome vieni kitų uniformas. Aš – kaimynės. Jei alkūnės nusidėvėdavo, atitaikydavai spalvą ir prisiūdavai naujas rankoves, po uniformos sparneliais siūlė pasislėpdavo. V. M.: Šokiuose merginos mainydavosi suknelėmis, kad nereikėtų rodytis vis su ta pačia.

D. K.: Man labai patikdavo knistis rūsyje po senas mamos sukneles, esu kai kurias persisiuvusi, pavyzdžiui, į sijoną. Be to, mano mama turėjo kelis rūbus, kuriuos atnaujindavo tiesiog pakeisdama jiems kalnieriukus. Pati irgi mėgdavau rūbus persidaryti, persiūti savaip. Draugės mama dirbo dailės kombinate, suveikdavo siūlų. R. Ž.: Va va, su tais siūlais.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

R. Ž.: Bet ne bateliais – jie nuo svetimų pėdų išsiklaipytų.

Daiktai J. R.: Patys su vyru pasigaminome pirmąjį savo televizorių. Aš inžinierė, o jis matematikas, be to, visad domėjosi radijo technika. O aš mokėjau lituoti. Taigi iš jo surinktų detalių ir pasigaminome. V. M.: Mano tėtis turėjo vadinamąją metalinę koją – kurpalių batams taisyti, ant kurios užmovęs mūsų batus pakaldavo, paklijuodavo. Daug kas tais laikais taip darė. R. Ž.: Aš mokėjau pati susitaisyti siuvimo mašiną. Beje, turiu vis dar veikiantį tarybinį šaldytuvą. Jį pirko mano sesuo, tada dar studentė, o dabar jau pensininkė. Vis laukiu, kol ta „Snaigė“ subyrės, bet nebyra (visos pašnekovės tris kartus pabeldžia į stalą ). V. M.: O mano namuose seniausias daiktas yra metais už mane vyresnis

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

lygintuvas. 1951 m. gamybos, labai sunkus. R. Ž.: Neskubėdavome išmesti daiktų – pamenu, pasirodžius pirmiesiems tušinukams, eidavome papildyti jų rašalo kažkur Laisvės alėjoje. D. K.: Vaikystėje gyvenau „Tulpės“ kavinės kieme. Tiesą sakant, kai buvau vaikas, mėgdavau pasiknisti tarp jų paliktų išmesti daiktų. Atsimenu, kartą rausdamasi kiemo žemėse radau centą su Vyčiu. Be galo džiaugiausi – štai man jau 63 metai, bet iki šiol atsimenu. Šiaip neišmesdavom net saldainių popieriukų – jų reikėdavo žaidžiant „fantus“. Dar labai ryškiai pamenu vieną senuką iš vaikystės, kuris vaikščiodavo po Laisvės alėją su didžiule sietka, pilna lėlių. Jį visi žinojo kaip lėlių daktarą. R. Ž.: Jei lėlė sulūždavo, susirasdavai lėlių daktarą ir jam lėlę atiduodavai, o kitą kartą susitikęs žaislą atsiimdavai. D. K.: O iš guolių (tų su šratukais) ir lentos vaikai pasidarydavo paspirtukus. R. Ž.: Ratukų juk nebuvo, nebent nulupdavai nuo vaikų vežimėlio, bet pastarieji per dideli paspirtukui. D. K.: Juoksitės – vieną kartą į lėlės vežimėlį įdėjau lygintuvą, nes norėjau, kad lėlė savo svoriu labiau primintų tikrą vaiką. V. M.: Visko prisigalvodavom. Žaisdavom su skudurinėm, popierinėm lėlytėm. Gražiausiai piešianti draugė nupiešdavo lėlę, o tada visos piešdavo rūbus. Kiek fantazijos! R. Ž.: Tarp kitko – aš nesuprantu, kas šiais laikais sudėta į vaikų kuprines. Kuprinės už pirmokus didesnės. Kaip jie paeina? Mes įsimesdavom


pieštuką, rašalinę, aritmetikos vadovėlį ir pirmyn! R. T.: Neseniai vaikų grupę supažindinome su sekretais – jie nežinojo, kas tai yra.

statinę kopūstų. Paspausta akmeniu ji stovėdavo rūsyje, ir per metus kopūstus suvalgydavome. Daug kas turėjo kaimą, tad miestiečiai gaudavo maisto produktų (lašinių, uogų, daržovių) mainais už pagalbą kaime.

R. Ž.: Nes kiemuose nebėra kur kapstytis – yra vietos tik mašinoms ir katėms.

D. K.: Mano giminės iš Suvalkijos, tad mes mainais negaudavome nieko.

Maistas

R. Ž.: Kai vaikystėje nuvažiuodavome į kaimą, pirma turėdavome atlikti paskirtus ūkio darbus ir tik tada mums leisdavo lakstyti.

J. R.: Vieniems metams užkonservuodavau nuo penkių iki septynių šimtų litrų konservų, tad ruduo buvo nelengvas metas. Kompotai, uogienės, agurkai, obuolių košės – viskas užauginta pačių. Taip buvo daug pigiau. Esu smalsi, tad sode augindavau visokias naujoves – porus, geltekles. O namie labai gerai auga svogūnai – paimi bambalį, iškerpi jame skylių, prikiši į jas svogūniukų ir jie užauga į tokį didelį kupstą. R. Ž.: Būtina turėti aviečių uogienės nuo peršalimo – nuvažiuoji į Kleboniškio mišką ir prisiskini kiek telpa. Jokių arbatų nereikia, uogienė juk daug skaniau. V. M.: Gyvenau senamiestyje, tad pamenu, kad kiekvienas namo butas turėjo kieme po žemės plotelį lysvėms. Ten augdavo pomidorai, svogūnai, ridikėliai. Vaikai išpešdavo ridikėlį tiesiai iš žemės, pamakaluodavo vandens statinėje ir ramiai sau valgydavo. R. Ž.: Aš turiu kaimą, iš ten parsivežtų gėrybių viena tikrai neįveikčiau, tad konservuoju. Štai užkonservavau dešimt stiklainiukų burokų, po vieną kiekvienam mėnesiui. Paskutiniai, ko gera, bus sunaudoti kito sezono šaltibarščiams. V. M.: Mes su tėvais kiekvienais metais raugdavome po didelę medinę

V. M.: Taip, nors ir buvome miestiečiai, vis vien tekdavo karvę nuvesti, sviestą mušti, uogas skinti, gyvulius pašerti, į parduotuvę kelis kilometrus suvaikščioti. R. Ž.: Maisto tikrai nešvaistėme, turėjome tik tiek, kiek reikia. Ir plastmasių buvo mažiau: dešra, duona, saldainiai buvo vyniojami į popierių. J. R.: Pamenu, kad giminės iš užsienio lauktuvių parveždavo celofaninių maišelių, kurie būdavo daug kartų naudojami, nešiojami. Mano, kaip tarybinės moters, svajonė buvo, kad jų nebereikėtų plauti. D. K.: Atliekas rūšiuoti priimta seniausiai: organinės atliekos keliauja į kompostą kaime ar sode, kitkas į židinį, visa tara buvo stiklinė, tad ją nešdavai priduoti. Dabar gyvenu pirmame daugiabučio aukšte ir vadinamąjį kompostą pilu ant šalia augančių krūmų. Susmulkinu, jei tai kiaušinių lukštai, dar ir nuplaunu, kad neskleistų kvapo, ir išpilu pakrūmėj. Pamatytumėt, kaip bujoja ir klesti mano alyva ir kukmedis! Arba, sakykime, apelsino žievelė – ji taip skaniai kvepia, kaipgi ją išmesi? Labai laukiu, kol valdžia suorganizuos atskirus konteinerius kompostui.

2019 LAPKRITIS

2 9


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S K

A U

N

A

Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje politinių kovų už šalies atkūrimą Steponas Kairys buvo bendražygis ir modernėjančio Kauno kūryboje. Tai buvo žmogus, turėjęs itin tvirtus principus visose savo veiklos sferose ir per gyvenimą atlikęs daugybę vaidmenų: inžinieriaus, ministro, signataro, parlamentaro, opozicionieriaus, Pasaulio tautų teisuolio, profesoriaus ir netgi japonistikos Lietuvoje pradininko. 15 metų S. Kairys buvo miesto Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju. Skamba nuobodžiai? Iki tol visų kauniečių kasdienybė buvo lauko tualetas, o kai kurie mūsų miesto piliečiai geriamą vandenį imdavo tiesiog iš Nemuno.

Į Kauno piliečių sveikatą Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Senamiesčio vandens nešėjai, XX a. II deš. Iš S. Kairio knygos „Miesto kanalizacija“

Kiekvienas miestas turi tiek matomąją, tiek nematomąją puses. Turbūt natūralu, kad techniniai miesto kasdienybės klausimai dažniausiai yra nepastebimi – juk ir tai, kas slypi po automobilio variklio dangčiu, prisimename tik tada, kai kuri nors detalė pradeda kelti problemų. Juolab kad, keičiantis kartoms, tai, kas kadaise buvo naujausi laimėjimai, ilgainiui tampa suprantama kaip duotybė. Matydami senas miestų nuotraukas iš XIX ar XX amžiaus pradžios, jų nematomajai daliai suteikiame šiandienio miesto atributus. O juk statistinis Europos miestas po pramoninės revoliucijos daugeliui buvo gana slogi vieta gyventi: milžiniški gyventojų tankiai, antisanitarinės sąlygos, smarvė, nuolat kylančios epidemijos ir didžiulis mirtingumas. Vienas didžiausių XIX a. laimėjimų – modernios vandentiekio ir kanalizacijos sistemos – buvo reikšmingas postūmis miestams tapti tokiais, kaip juos suprantame dabar.

Carinio periodo Lietuvoje pavėluotai ir palyginti menkai skleidėsi ne tik industrializacija, bet ir šie civilizuoto miesto atributai. Tik 1911 m. buvo pradėti vykdyti sistemingi Vilniaus kanalizacijos bei vandentiekio įrengimo darbai, vėliau pristabdyti Pirmojo didžiojo karo. Šis sustabdė ir panašius planus Kaune – miesto valdyba buvo netgi sudariusi vandentiekio projektavimo sutartį su žymiu britų inžinieriumi Williamu Lindley jaunesniuoju, dirbusiu su tokių miestų kaip Varšuva ir Praha vandentiekio ir kanalizacijos sistemomis. Nepriklausomos Lietuvos centru tapęs Kaunas spėriai augo, o griovos miesto gatvių pakraščiuose, lauko tualetai, šuliniai ir miestiečių poreikiams iš Nemuno kibirais masiškai semtas vanduo netiko Laikinosios sostinės įvaizdžiui. 1922 m. Vokietijos firmoje „David Grove“ buvo užsakytas kanalizacijos ir vandentiekio projektas, kuris vėliau vietos inžinierių buvo pripažintas koreguotinu.

2019 LAPKRITIS

3 1


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Tolesniam miesto vandentiekio ir kanalizacijos projekto bei sistemos vystymui buvo sudaryta speciali komisija iš vietos inžinierių, kurioje pagrindinę vietą užėmė inžinierius Steponas Kairys, Technikų komisijos pirmininkas. Tai neturėtų stebinti, ypač prisimenant, kad būtent jis prieš karą užsiėmė Vilniaus miesto vandentiekio ir kanalizacijos vystymu. Vienas pirmųjų jo uždavinių buvo vykti į Berlyną ir su pirmojo projekto autoriais derinti projekto pokyčius – įdomu tai, kad į šį procesą buvo įtrauktas ir garsus to meto vokiečių miestų planuotojas Josefas Brixas, užsiėmęs ne tik Berlyno miesto vystymu, bet suprojektavęs ir ne vieno kito miesto inžinerinę infrastruktūrą. S. Kairys, dirbdamas prie projekto, korekcijų patirties sėmėsi ir neseniai prie šalies prijungtoje Klaipėdoje, jau turėjusioje modernią kanalizacijos ir vandentiekio sistemą. Kanalizacijos projektas, žymėjęs didįjį miesto šuolį į priekį, buvo užbaigtas 1924 m. gegužės 21 d., nors vandentiekio (kaip anuomet sakyta – vandentraukio) projektavimo darbai užtruko kur kas ilgiau. Tuomet įkurtam savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriui vadovauti pradėjo S. Kairys – tuojau pat buvo pradėti lietaus ir buitinės kanalizacijos tiesybos darbai. Įdomu, kad, nors buvo suplanuota tik mechaninio kanalizacijos valymo stotis, projekte taip pat buvo numatyti ir cheminiai procesai – epidemijų metu prieš patekdamos į upes miesto nuotekos turėjo būti chemiškai apdorojamos specialiame rezervuare. Pagrindiniai kanalizacijos tiesimo darbai buvo koncentruojami Naujamiestyje ir Senamiestyje: pirmieji požeminiai lietaus kanalai buvo įrengti po dabartinėmis Gimnazijos bei Vilniaus gatvių atkarpomis, ku-

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

riose po smarkesnių liūčių kildavo daugybė problemų. Vėliau lietaus ir buitinės kanalizacijos požemiai tįso po vis didesnį miesto centro gatvių skaičių. O po Šančių žemėmis atsirado vienas įspūdingiausių to meto inžinerinių statinių – rajono lietaus kolektorius. Vandentiekio darbai kurį laiką stagnavo dėl ekonominių sunkumų. Ir vis dėlto 1927 m. vėl prasidėjo intensyvios statybos – po metų Kleboniškio apylinkėse (Eiguliuose) pašventinta pirmoji Kauno vandenvietė ir nutiesti pirmieji vamzdžiai, kuriais 1929 m. gruodžio 16 d. miestą pasiekė geriamasis vanduo. Simboliška, kad iš Rotušės aikštėje pastatyto hidranto ištryškusi pirmoji miesto vandentiekio srovė pripildė burmistro Jono Vileišio stiklinę, išgertą su tostu „į Kauno piliečių sveikatą“. Vandenvietė prie Neries buvo parinkta jau projekto korekcijų metu 1924 m. – čia plytėjo vandeningi žvyro sluoksniai, užtikrinę geros kokybės gruntinį vandenį, tiektą iš 6 metrų gylio. Iš čia vanduo pasiekdavo vandentiekio rezervuarą Aukštaičių gatvėje: įdomu, kad jam panaudotas buvusio Kauno tvirtovės sandėlio pylimas, kuris iki tol tarnaudavo ir kaip improvizuota scena pirmosioms Dainų šventėms. 1933 m. Žaliakalnyje buvo atidaryta technologiškai pažangi vandentiekio stotis, kurios techninę dalį suprojektavo S. Kairys: be kita ko, ji turėjo užtikrinti nenutrūkstamą Žaliakalnio aprūpinimą vandeniu. Pats S. Kairys, džiaugdamasis statinio atidarymu, pažymėjo, kad tai tik tarpinė stotelė po truputį plečiant vandentiekio tinklą visuose miesto rajonuose. 1938 m. mieste jau buvo nutiesti 62 kilometrai kanalizacijos Senamiestyje, Naujamiestyje ir Karmelituose. Gausiau apgyvendintos Žaliakalnio dalys turėjo 21 km, ir šie darbai buvo toliau intensyviai


vykdomi. Miesto sanitarijos būklės gerėjimą turėjo užtikrinti ir miesto taryboje priimtas įsakas, nurodęs prie komunikacijų gyvenantiems asmenims prievolę prie šių prisijungti. S. Kairys pastebėjo jau įgyvendintų darbų teigiamas pasekmes: 1936 m. mieste prasidėjus vidurių šiltinės epidemijai, mažiausiai užsikrėtusiųjų buvo būtent Senamiestyje ir Naujamiestyje, kur iki tol buvo koncentruoti kanalizacijos tiesimo darbai. S. Kairys savo pėdsakų šioje srityje paliko ne tik Vilniuje ir Kaune. Dar 1929 m. Šiaulių miesto savivaldybė pavedė jam paruošti miesto vandentiekio ir kanalizacijos projektą, kur į pagalbą konsultaciniais klausimais inžinierius vėl pasikvietė J. Brixą. Ir ne vien Šiaulių – nebuvo miesto, prie kurio planuojamų požeminių sistemų darbų tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų prisidėjusi S. Kairio galva – konsultavo jis ir Marijampolės, Panevėžio, Vilkaviškio, Palangos savivaldybes, pasiryžusias gerinti savo miestų sanitarinę būklę. Nuo pat 1923 m. inžinierius dėstė pagrindiniame šalies universitete, kur jo kurso klausėsi visa naujoji mūsų inžinierių bei architektų karta – šio darbo savotišku apogėjumi galima laikyti veikalą „Miestų kanalizacija“, vieną detaliausių inžinerijos mokslo knygų, parašytų tarpukariu. Nors S. Kairys Kauno vandentiekio ir kanalizacijos skyriui vadovavo iki 1938 m., tačiau buvo ir toliau dirbama anksčiau nubrėžtomis trajektorijomis, be to, jis samdytas kaip konsultantas. Antrąjį didijį karą Kaunas pasitiko su 87 kilometrais vandentiekio vamzdynų ir ambicingais planais, kurie sustojo, tačiau pokariu buvo tęsiami jau S. Kairio kolegų, nors faktinė tolesnė miesto požeminės infrastruktūros plėtra stagnavo iki pat 7 dešimtmečio pradžios. Inžinerinių S. Kairio gebėjimų faktą liudija ir tai,

Steponas Kairys. © Kauno IX forto muziejus

kad dalis jo projektuotų kanalizacijos tinklo dalių vis dar tebetarnauja pagal pirminę paskirtį. Tuomečio Kauno modernėjimas neatsiejamas nuo šių mažiau matomų aspektų – paties S. Kairio žodžiais tariant, „Kaune naujųjų namų statyba, sutapusi su kanalizacijos pradžia ir parengiamais vandentiekio darbais, tik dėl to galėjo pasisavinti ir įgyvendinti moderniškas statybos tendencijas butų įrengimuose, kad pasidarė galima čia pat turėti pakankamai tyras vanduo ir lengvai pašalinti suvartotasis“. Pasakojimą norėtume užbaigti dviem biografo Juozo Stražnicko, sudariusio detalų S. Kairio gyvenimo paveikslą, surastomis citatomis. Anot Jurgio Gimbuto, inžinieriui už darbus sanitarijos srityje „užpelnytai priklauso Lietuvos ekologijos pionieriaus vardas“, o Antanas Novickis, 4 dešimtmečio vyriausiasis šalies statybos inspektorius, buvęs S. Kairio studentas ir vieno mūsų praeitų numerių herojus, vėliau konstatavo, kad S. Kairys atliko itin reikšmingą vaidmenį Kaunui tampant „vienu moderniausių miestų visame Pabaltijyje“.

2019 LAPKRITIS

3 3


Ekologijos kultūra ir kultūros ekologija

2 2 0 2 Ė N I T S U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

MENAS UŽ KLIMATĄ – tokiu šūkiu buvo nušviestas Prahos miesto savivaldybės fasadas vieną šių metų balandžio naktį, raginant mieste paskelbti kritinę klimato padėtį. Tai yra vienas iš viešų veiksmų, kurių ėmėsi daugiau nei aštuoniasdešimt miesto kultūros institucijų ir organizacijų, tarp kurių – muziejai, teatrai, mokyklos, nepriklausomos meno ir kultūros iniciatyvos. Šios organizacijos taip reaguoja į praeitų metų lapkritį pasklidusį garsų jį Jungtinių Tautų tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos įspėjimą, kad iki globalinės katastrofos belikę dvylika metų, jeigu nieko nebus imtasi.

K

A

U

N

A

S

E

Vaida Stepanovaitė

3 4

Čekijos sostinės kultūros laukas, pripažįstantis savo atsakomybę už aplinką, peticijomis ir viešuoju menu nukreipė dėmesį į savivaldybę, užuot, kaip patys teigia, mėginę suaktyvinti pernelyg lėtus valstybinius procesus. Vienas iš šio aktyvaus dialogo rezultatų – nuo kitų metų kultūros projektų finansavimo iš miesto biudžeto gairėse turėtų atsirasti tvarumo reikalavimai pareiškėjams. Juos, beje, diegia ir Europos rankos veda-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

mas projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (KEKS), tad miesto kultūros atstovams su peticijomis to prašyti neprireiks. Toks skirtingų vieno miesto kultūros operatorių susitelkimas bendro tikslo vardan nėra dažnas įvykis, juo labiau – ne tik kultūros laukui, bet ir plačiajai visuomenei tokiu opiu klausimu kaip klimato išsaugojimas. Tai tapo gera proga pažvelgti į kultūros


sektorių bei Europos tarpvalstybinės kultūros politikos mechanizmų santykį su ekologinėmis problemomis ir per tai pasvarstyti apie kiek skirtingą, tačiau su tvarumo kūrimu susijusį procesą – kultūros ekologiją, apie kurią mūsuose kalbama nedaug. Ką galima nuveikti gamtinės aplinkos labui kultūros institucijų ir organizacijų lygmeniu? Visų pirma, reikia į tai pažvelgti labai praktiškai, įvardijant veiksmus, galinčius atnešti konkrečių rezultatų. Juk tokios kultūros institucijos kaip muziejai, galerijos, teatrai, kultūros centrai yra viešos erdvės, reikalaujančios begalės resursų, kad išlaikytų pastatus bei darbuotojus ir pasiektų institucijos planuose užsibrėžtą renginių ir jų lankytojų skaičių. Europoje kultūros (ir ne tik) institucijos siekia sumažinti savo indėlį į aplinkos taršą gan paprastais žingsniais: taupyti elektrą, atsisakyti bereikalingos spaudos ant popieriaus tiek administracijoje, tiek dalomoje medžiagoje, rūšiuoti atliekas ir skatinti tai daryti savo lankytojus bei kitais daug kam žinomais būdais. O daugybę meno kūrinių per metus atgabenančios vizualiųjų menų institucijos pradeda rūpintis, kaip perdirbti ar pakartotinai panaudoti pakavimo medžiagas, kurios dažniausiai yra tiesiog išmetamos lauk. Ir tie kūriniai dažnai atkeliauja oru, o kelionės lėktuvais – didelis nuostolis gamtai. Praktinis ekologinis mąstymas kultūros institucijose dažnai atsiskleidžia valstybinės politikos kontekste, kuris taip pat ir Lietuvos vietinę sistemą pasiekia per Europos Sąjungos kultūros įstatymų variklius. Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ įkurtas mobilumo fondas „i-Portunus“ finansuotų projektų dalyvių prašo, jog jie mažesnius nei 700 kilometrų atstumus įveiktų ne lėktuvu, o kita aplinkai palankesne transporto priemone. Taip pat jau ne

vienerius metus iš Šiaurės šalių fondų paramą mobilumo ir kitiems kultūros projektams gaunantys kultūros operatoriai žino, jog reikės įrodyti ne tik renginio kokybinę ir kiekybinę naudą, tačiau ir ekologinio tvarumo praktikas – vėlgi skatinant „žalesnes“ keliones, rūšiavimą, ir panašius veiksmus. Beje, šalia šių pavyzdžių įsikuria ir mūsiškis europinis KEKS, savo partnerių kultūros operatorių prašantis papasakoti apie poveikį aplinkai: kaip „projekto veiklos prisidės prie darnaus vystymo gamtosaugine, socialine, ekonomine, naujos infrastruktūros kūrimo ir kt. prasmėmis, saikingo vartojimo ir tvarios gyvensenos, lygių galimybių ir nediskriminavimo principų įgyvendinimo ir darnaus vystymo, gamtosauginių bei ekologinių vertybių sklaidos ir sąmoningumo ugdymo“. Praktiniais sprendimais taršos problemas atakuoja ir privatus kultūros sektorius, skubantis su tendencijomis ir, kitaip nei valstybinis ar nevyriausybinis kultūros sektoriai, nepritrūkstantis lėšų staigiems ar didelės apimties pokyčiams. Europoje vykstančios meno mugės, regis, plačiojoje ir profesionaliojoje žiniasklaidoje kaskart palydimos aršios kritikos bangos dėl besaikio vartojimo bei aplinkai daromos žalos. Galbūt paskatinti tokio visuomenės aktyvumo, Londone kasmet vykstančios šiuolaikinio meno mugės „Frieze“ organizatoriai šiemet paskelbė mėginantys 90 procentų sumažinti savo taršos pėdsakus ir papasakojo apie tam skirtas naujoves. Tai – elektros milžiniškam tarptautiniam renginiui tiekimas naudojant augalinio aliejaus atliekas, o ne įprastus elektros šaltinius, plastikinių VIP kortelių atsisakymas (jų išdalinama itin daug), perkeliant šį statuso simbolį į išmaniuosius telefonus, bei dalyvaujančių galerijų skatinimas pakartotinai panaudoti savo pakavimo medžiagas, o ne jų atsikratyti.

2019 LAPKRITIS

3 5


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R

finansinės grąžos dydžio. Tokie tyrimai ir pasiūlymai kyla persvarstant neoliberalistinės politikos kryptį, kuria, daugiausiai sekant Jungtinės Karalystės kūrybinių industrijų pavyzdžiu, eina ir Europos kultūros sektorius. Nuo lankytojų ir pridėtinės ekonominės vertės dydžio pradėjo priklausyti ne tik privačių rėmėjų sprendimai, ar investuoti į kurią nors kultūros instituciją, tačiau tai persidavė ir Europos kultūros politikos sektoriui tarpvalstybiniu, valstybiniu ir savivaldybių lygmenimis.

Kultūros ekologija, kaip minėta, skiriasi nuo ekologinių praktikų institucijų veikloje diegimo, tačiau yra be galo aktuali, siekiant gilintis į politines ir ekonomines nuostatas, lemiančias kultūros sektoriaus ėjimą tvarumo link. Dar 2015 metais profesorius Johnas Holdenas paskelbė tyrimą, kuriame skatinama į kultūrą žvelgti pro socialinės vertės, o ne ekonominę prizmę. Čia „ekologija“ nusakoma kaip kultūros vertės išraiška, apie kultūrą galvojant kaip apie kūrybinę ekosistemą, kurios sveikatą būtina palaikyti nepaisant

Kaip kultūros ekologija susijusi su ekologija kultūros sektoriuje? Daug ką gali nustebinti, tačiau Europoje kovai su aplinkos tarša kartais pasiūlomos tokios priemonės kaip kultūros renginių pertekliaus mažinimas ypač judriuose geografiniuose taškuose, taip pat kultūros renginių decentralizacija. Tai „švarina“ kultūros renginių lankytojo dėmesį bei neskatina vadinamojo „meno turizmo“, kai lankytojai skraido iš vienos meno mugės į kitą ar pasitelkia neekologišką transportą pasiekti arčiau valstybių centrų esančius traukos taškus.

Nors kultūros sektoriaus įvertinimas finansine išraiška gali būti naudingas įrankis nusakant kultūros renginio sukuriamą skaitlinę naudą, tačiau tai sukuria ir neigiamą precedentą. Tokiais atvejais kultūros operatoriai labiau rūpinasi didesnių auditorijų pasiekiamumu didžiojoje žiniasklaidoje ir jų atvedimu, pavyzdžiui, į festivalį, tačiau negali pakankamai dėmesio skirti kokybiniam, taigi ir vertybiniam, lankytojų įtraukimui. Be to, turbūt nereikia ir sakyti, kad neoliberalistinė, kiekybinį vartojimą skatinanti sistema, dėl kurios visa tai vyksta, yra vienas iš klimato kaitos variklių, su kuriuo bandoma kovoti ekologinėmis priemonėmis kultūroje. Tačiau turime suvokti, kad, nesilaikant holistinio kultūros ekologijos požiūrio, kovojama su savimi pačiais.

K

A

U

N

A

S

E

U

Visa tai – neblogos priemonės, gal netgi savaime suprantamos, juo labiau įspūdį kelia siekis taršą sumažinti beveik visiškai. Tačiau, nepaisant diegiamo ekologinio matmens, visa „Frieze“ supanti ekosistema toli gražu nėra nei ekologiška, nei tvari. Tokio pobūdžio ir masto renginiai lėktuvais pritraukia tūkstančius dalyvių, tarp kurių – iš viso pasaulio specialiai atvykstantys meno mėgėjai ir profesionalai, mugės dalyvės galerijos, atvykstančios su personalu ir menininkais, bei, žinoma, meno kolekcininkai. Pastarieji dažnai renkasi atvykti privačiais lėktuvais, o tai, kaip žinoma, yra dar didesnė nuodėmė aplinkai nei meno mėgėjų „biudžetinis“ skrydis. Mugėje įsigyti kūriniai į kolekcininkų namus taip pat iškeliaus oru ir, dažnu atveju, pateks visai ne ant namų sienų, o bus saugomi specialiai tam pritaikytose patalpose, kuriose nepertraukiamai veikia tinkamas sąlygas meno kūriniams užtikrinančios, elektra varomos sistemos. Todėl atkreipti dėmesį į viešai skelbiamas ir mažiau nušviečiamas privataus kultūros sektoriaus praktikas yra būtina, norint pasisemti patirties iš gerųjų ir blogųjų pavyzdžių bei suprasti skirtumą tarp skambių ekologinių praktikų ir visaapimančio tvarumo, kuris galėtų būti įgyvendintas ekologijos kultūros ir kultūros ekologijos sankirtoje.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Sekant ekologijos kultūros ir kultūros ekologijos sankirtos pavyzdžiais, čia galėtų atsidurti bendruomenių projektai kultūros sektoriuje. Jie atspindi tvarumo siekį kaip ilgalaikiai ir įtraukūs, ne ekonominę, o socialinę vertę kuriantys procesai, tausojantys savo aplinką, skatinantys vietinę produkciją ir vietos vertybes. Bendruomenių įtraukimas – toli gražu ne vienasluoksnis procesas, taip pat turintis daugybę probleminių taškų, priklausomai nuo to, iš kurios ideologinės pusės ir disciplinos žvelgsi. Kultūros ekologijos požiūriu, bendruomenės turėtų būti suvokiamos ne tik kaip ne-auditorijų pritraukimas skaičiaus atžvilgiu, tačiau ir kaip galimybė palaikyti sveiką kultūros ekosistemą. Ieškant kultūros bendruomenių pavyzdžių Kaune, akiratin, be abejo, patenka turbūt didžiausias į ilgalaikius bendruomenių projektus investuojantis įvykis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Europos Komisijos inicijuojamas ir didele dalimi finansuojamas projektas laikosi europinių aplinkos apsaugos vertybių, kurios vis labiau ryškėja ir kituose su Europa susijusiuose finansavimo organuose. KEKS tvarumą vadina viena iš pagrindinių projekto linijų, tad įdomu paminėti praktikas miesto ir rajonų bendruomenėse kaip ekologijos kultūroje ir kultūros ekologijos pavyzdį, apie kurį kalbama ne tiek ir daug.

„Visi kaip vienas“ yra viena iš KEKS programų, siekianti skatinti bendruomeniškumą per kultūrą ir, kaip teigiama, ugdyti svetingus savo vietos šeimininkus. Per programos dalį „Fluxus Labas!“ yra ugdomi bendruomenių agentai įvairiose Kauno miesto ir rajono vietose, o „Šiuolaikinės seniūnijos“ atsigręžia į Kauno rajoną ir jo pažinimą. Šių veiklų rėmuose Eigulių mikrorajone buvo įkurtas Bendruomeninis miesto sodas, kiemo gyventojams senas smėlio dėžes apsodinus daržovėmis ir uogomis. Tai nedidelis ir, kaip sako patys Eigulių bendruomenės nariai, nebūtinai idealizuotinas projektas, tačiau tai gerasis minėtos ekologijų sankirtos pavyzdys – į vietines bendruomenes ir vietinius resursus nukreiptas tęstinis procesas. Jį galima pažinti ir „Fluxus Labas!“ rengiamose nereikalingų daiktų mainytuvėse, ir jų „žaliose“ veiklose kartu su Akademijos bendruomenės centru. Beje, verta paminėti, jog bendruomenės sodais tik turtės: VIII forto teritorijoje, šalia Šilainių daugiabučių, jau kurį laiką yra įsikūręs darnios sodininkystės ir daržininkystės pavyzdys „Šilainių sodai“, taip pat lysves ruošia ir Kauno menininkų namai. Siekiant kurti tikrai ekologišką kultūrą, būtina užtikrinti kultūros renginių tvarumą – suprantamą ne tik kaip elektros sąnaudų mažinimas, bet ir kaip ilgalaikių projektų vykdymas, kryptingai plėtojant bendruomenių įtraukties programas, su jų dalyviais kuriant save išlaikyti galinčią sistemą. O norint, jog po minėtų dvylikos metų mūsų klimatas nepasiektų katastrofinės padėties, prie to, kaip matyti, būtina prisidėti ir kultūros laukui – ar tai būtų kultūros politikos mechanizmų vedami didieji projektai, biudžetinės kultūros įstaigos, ar nepriklausomos iniciatyvos.

2019 LAPKRITIS

kaunas2022.eu

Taip pat svarbus aspektas – kultūros prieinamumas savoje aplinkoje. Ne veltui šiemet meno mylėtojus pasiekė ir naujadaras JOMO (Joy of Missing Out), arba laimė praleisti, vietoj FOMO – baimės praleisti (Fear of Missing Out). Nors tai – blizgi ir labiau meno pasaulio išrinktiesiems aktuali frazė, tačiau ji iliustruoja norą pabėgti nuo skubėjimo kultūros, kuri žinoma kaip nedraugiška gamtai.

3 7


(Iš)tverti miestą

P

.

S

.

Eidama tvoromis aptvarstyta Laisvės alėja, naviguodama, regis, nesibaigiančias plastines operacijas dešimtimis skaičiuojančiomis miesto centro gatvėmis, tyrinėju, kaip specifiškai sukonstruotos judėjimo trajektorijos, atveriant arba užtveriant tam tikrus kelio segmentus, keičia ne tik erdvę bei mano judėjimo greitį, bet ir santykį tarp visų, dalyvaujančių šios komplikuotos erdvės patyrime. Nesibaigiantis kliūčių ruožas paprastai virsta vidine irzla, kurios garsinį foną kuria nesibaigiantis aritmiškas ekskavatorių, sunkvežimių, keltuvų, lyginimo aparatų, per žvyrą braukiamų metalinių įrankių polilogas.

Daina Pupkevičiūtė

Vaikščiodama po (šį) miestą pastaruosius pusantrų metų, tyčia arba ne, vertinu jo prieinamumą ir tvarumą. Šiuodu aspektus matuoju kūnu – patogiu įrankiu suvokti miesto struktūras, ir fizines, ir socialines. Matuodama(si) drauge susikuriu savo miestą – kaip kiekviena(s) juo žengianti(s). Ši struktūra kiekvienai(-m) mūsų yra daugiau nei per skirtingus erdvėlaikius nusidriekiantis vencloviškas alėjų tinklas, daugiau nei radauskiškas miestas iš „nakt[ų], metal[o] ir minios“. Kiekvienu žingsniu šią erdvę matuojame ir nesąmo-

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ningai bandome nusavinti. Viename mieste susikuriame ištisus miestus, kuriuos formuoja persidengiančios mikrosituacijos: reginiai, kvapai, prisilietimai, visas asmeninių patyrimų tinklas. Apraizgiusios fizines urbanistines struktūras, būtent istorijos yra tikrieji, nors ir nematomi, patirtiniai mūsų miestai. Patirtiniai miestai neretai prasilenkia su diskursyviniais – taip pavadinčiau miesto idėjas, kurios yra parduodamos viešojo transporto ekranuose, plakatuose ir rinkimų


kampanijose. Diskursyvusis miestas siūlo augimą, naujoves ir šviesių skandinaviško dizaino spalvų ateitį. Patirtinis miestas nusidriekia nuo vilnones kojines parduodančios močiutės rankų prie „pilies“ iki elgetos, kurį kaskart sutinku šalia dar vieno stiklinio verslo centro, augančio greta gelžbetoninės pramogų sostinės, statybinės tvoros, iki šiugždančio įrudenėjusio Ramybės parko, o pro jį – iki nekintamu ritmu jau kokius trisdešimt metų gyvenančio stoties turgaus laidotuvių vainikų tako. Patirtiniuose miestuose susitelkia daug kas, kas netelpa į „šiuolaikiško“ miesto apibrėžtis. Patirtiniuose miestuose reikia senų medžių ir pievos palei upę, kurią diskursyvusis miestas paaukotų „transporto pralaidumo“ vardan. Galvoti apie miestą kaip apie vietą, tinkamą (iš)gyventi, reiškia galvoti apie miestą kaip apie (tvarų) organizmą ir vientisą ekosistemą. Tačiau vis dažniau pagalvoju, kad patirti miestinę erdvę kaip vientisą – įtraukiančią, įgalinančią, saugią – yra rezervuota tik tiems, kurie gali šią patirtį sau leisti. Tokią patirtį riboja daug mažų dalykų: nuo tų pačių pertvarų ir išvagotų šaligatvių, miesto saugumo kontrolės sistemų, estetinių simbolinę galią deklaruojančių urbanistikos elementų, jau minėtųjų diskursyviųjų strategijų, politinių sprendimų, kaip ir kas turės teisę perimti nenaudojamas erdves, iki didesnių miesto formavimo strategijų, kuriomis iš tam tikrų erdvių tarsi-visai-natūraliai „išvalomi“ vieni, idant jos būtų paskirtos kitiems, paprastai mokesniems, rezidentams. Tačiau „[e]rdvę kuria socialiniai santykiai, kurie savo ruožtu susikuria skirtingose erdvės reikšmių apibrėžtyse <…>“, – rašo antropologė Setha Low, tyrinėjanti erdvę ir vietą, mies-

tus, viešąsias erdves ir mus, žmones, jose. Tai reiškia, kad veiksmas abipusis: tam tikrose erdvėse formuojasi tam tikri santykiai, tačiau ir šie savo ruožtu formuoja erdves, kuriose tarpsta. (Ap)ribojimo ir (ati)tvėrimo veiksmai, fiziniai ir nefiziniai, tampa įmanomi visuomenėje, kurioje izoliuotas judesys tampa svarbesnis už judesių visumą ir už judesio poveikį visai judesių sekai. Tie patys ribojimo veiksmai – atskirties veiksmai – taipgi įmanomi rizikos visuomenėje, kurioje mūsų reakcijos kyla iš nuojautų, o jas skatina nedekonstruoti politiniai naratyvai. Nuojautas ir nuotaikas sukelti yra lengviau nei įtikinti faktiniais priežasčių ir pasekmių duomenimis – tą puikiai matome pastaraisiais metais vykstančiuose klimato kaitos aktyvizmo ir kritikos susirėmimuose. Kas turi teisę į miestą? – klausė Henri Lefebvre dar 1968 m. Stiklinės struktūros, sugeriančios ir atspindinčios kaitrą, menkstantys žalieji plotai, besiplečiančios kelių infrastruktūros, regis, indikuotų vieną atsakymą, o klimato teisingumo reikalaujanti, kol kas neskaitlinga, „Fridays for Future“ dalyvių eisena – ką kita. Norėčiau, kad (taikaus) pasipriešinimo veiksmai komodifikuotose urbanistinėse erdvėse – čia ir visur – reikštų naują judesį, kuris susieja įvairius tvarumo lygmenis. Tvarumas, arba tvermė, anot kažkurio lietuvių kalbos žodyno, yra stiprumas, tvirtumas, ir šiame kontekste laikysiu, kad tai dar ir fizinė bei dvasinė kategorija. Siekiant tvarumo, turbūt visų pirma derėtų pradėti nuo suvokimo, kad skirtys tarp manęs ir kito(s) yra sukonstruotos, kad socialinės atskirties ir ekologijos klausimai yra viena ir tas pat, nes ir vieni, ir kiti kyla iš dichotomijų ir opozicijų kultūros.

2019 LAPKRITIS

3 9


P

.

S

.

Patirti Kauną galima ir taip. Jei ne užsikorus ant medinuko V. Putvinskio gatvėje, tai įsivaizduojant, kad sėdi Vytenio Jako įrengtame restorane dviems ir žiūri į Kristaus prisikėlimo baziliką. Arvydo Čiukšio nuotr.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 LAPKRITIS

4 1


Maršrutas SCENA Penktadienis, 11 08, 19:00

Spektaklis „Keturi“

Spektaklis sukurtas naudojant ištraukas iš kultinio Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“. Pats autorius apie savo kūrinį yra pasakęs, kad tai pasaulyje pirmas romanas, kurio veiksmas vyksta visiškoje tuštumoje. Režisierės Kamilės Gudmonaitės interpretacija – tai minties šuolių, ironijos ir paradoksų derinys, kuriame šiuolaikinė realybė persipina su Rytų kultūrų mitologija, o žemoji gatvės kultūra – su dvasiniais apmąstymais. Šeštadienis, 11 09, 18:00

Premjera. Spektaklis „Spąstai“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Véronique Lespérat-Héquet nuotr.

Tarptautinė Lietuvos ir Prancūzijos scenos menininkų komanda pristato

Gyvūnams draugiškos vietos

4 2

Trečiadienis, 11 13, 18:30

Šokio vakaras „Amor. Pasión. Tango.“ „Teatro klubas“, Vilniaus g. 22

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

kaukių, objektų teatro spektaklio premjerą Lietuvos žiūrovams. Vizualiuose, siurrealistiniuose „Spąstuose“ visapusiškai tyrinėjama manipuliacijos tema. Spektaklis įkvėptas asmeninės kūrėjų patirties ir susidūrimų su apgaulinga, manipuliatyvia tikrove, bei kaukės fenomenu kasdienybėje. Meninę „Spąstų“ formą įkvėpė kaukės simbolio įvaizdis ir meninės interpretacijos kitų kūrėjų (Stasio Eidrigevičiaus, Jano Švankmajerio) darbuose. „Spąstuose” idėjos artikuliuojamos ne žodžiais, o per objektus ir judesį. Pasitelkus kiekvienam atpažįstamus kasdienybės objektus spektaklyje kuriamos kaukės pasitelkiamos kaip priemonė atskleisti veikėjų (akt. Kristina Mauruševičiūtė ir Jūratė Trimakaitė) vidinę būseną bei vis naujus jų vaidmenis visuomenėje.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2013–aisiais Carla Domínquez ir Julio Seffino pradėjo savo kaip profesionalių šokėjų karjerą „Random Creativos“ ir po kelių mėnesių gavo vietą viename žymiausių tango centrų Buenos Airėse „Señor Tango“. Šiemet jie gastroliuoja po visą pasaulį, o prieš atvykdami į Lietuvą pabaigs savo turą JAV. Kaune šokėjus pasitiks vietos tango bendruomenė su bičiuliais iš muzikos pasaulio.


Lapkritis Ketvirtadienis, 11 14, 18:00

Spektaklis „Gero juoko dozė“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

10 metų meilės, patirties, azarto, praktikos, aistros, kūrybos Lietuvos, Anglijos, Danijos, Ukrainos, Islandijos, Norvegijos, Švedijos, Airijos, Rusijos scenose ir festivaliuose sukaupęs „Kitas Kampas“ kviečia ir vienuoliktą sezoną įsitraukti į jų kuriamą nuotykį: „Mums rizika, o tau – pramoga / Mums meistrystė, tau – šventė / Tavo žodžiai – mūsų įkvėpimas / Tavo smalsumas – tai mūsų kuras / Dar nežinom kas, bet tau bus juokinga.“

tapti spektaklio judesio ir muzikos bendraautoriais ir, tyrinėdami spektaklyje naudojamus muzikos instrumentus, sukurti bendrą muzikinį akompanimentą spektaklio veiksmui. Tai pirmas tokios formos spektaklis kūdikiams Lietuvoje, sukurtas bendradarbiaujant su „Kaunas 2022“ ir mažaisiais kauniečiais. Trečiadienis, 11 20, 20:00 Penktadienis, 11 22, 21:00

Premjera: „Perkaitimas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Šeštadienis, 11 16, 11:00 ir 15:00

Interaktyvus muzikinio veiksmo spektaklis kūdikiams „Laikrodininkas“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Artūro Bulotos nuotr.

Organizatorių nuotr.

Teatro „Dansema“ įkūrėjos Birutės Banevičiūtės spektaklis 5-20 mėnesių kūdikiams, pilnas judesio ir garso staigmenų, pasirodančių iš šokėjo kostiumo. Mažieji žiūrovai galės

„Perkaitimas“ – naujausias šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis. Spektaklio kūrėjai tyrinėja, analizuoja ir menine kūno kalba interpretuoja perkaitimo terminą, kuris daugiausiai siejasi su mūsų dienomis šiuolaikinei visuomenei itin būdingais nuolatinio skubėjimo, persidirbimo, konkurencijos, statusų, virtualybės pertekliaus, daugybės tapatybių ir įsipareigojimų turėjimo vienu metu padariniais. Nors spektaklio tema yra gana plati ir tampa vis aktualesne globaliu mastu, tačiau darbu nesiekiama kažkieno moralizuoti, o veikiau telkiamasi į

2019 LAPKRITIS

4 3


Maršrutas Ketvirtadienis, 11 28, 18:00

Spektaklis „Trojietės“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Ketvirtadienis, 11 21, 18:00

Spektaklis „Nesamas miestas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

save ir keliamas klausimas: „o kur gi aš pats degu, deginu save?“. Nuolatinis šio klausimo kėlimas ne tik vis plačiau atidengia temos ir kūrybos plotus, bet ir skatina atsigręžti į savo gyvenimo būdą, įpročius, elgesius, formuoja mūsų kūrybinio proceso darbo etiką, vertybes, tarpusavio santykius. Tad pristatomas spektaklis yra veikiau savirefleksija, kuri, tikimasi, taps priemone mums visiems – spektaklio kūrėjams ir žiūrovams, sąmoningiau pabūti su perdegimo tema.

Kartais meilė trenkia lyg žaibas, o išėjusi palieka išdegintas dykras, būna, jog pamažu atsėlinusi prisijaukina ilgiems metams. Ir taip dažnai sukelia skausmą, apie kurį pasakoja visos devynios istorijos. Laimei, Nesamame mieste painūs meilės siužetai beveik visada pasiekia laimingas pabaigas. Sunkiai vienas kitą randantys, atpažįstantys ir suprantantys žmonės vis dėlto susitinka lemtingoje meilės akimirkoje.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Povilo Makausko spektaklio dramaturgiją sudaro Trojos karo priežasčių ir pasekmių jungtis, sukonstruota iš Euripido tragedijų „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“. Taip pat naudojami Margaret Atwood „Penelopiados“ bei Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ fragmentai bei kita dokumentinė medžiaga.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt


Lapkritis Šeštadienis, 11 30, 19:00

Premjera. Spektaklis „Supergalios“

Laipiojimo centras „Miegantys Drambliai“, V. Krėvės pr. 49

Į šios škotės kuriamą ir atliekamą muziką telpa improvizacija, ambient, avant dream pop, drone, noise, net folk. Viskas kinematografiška ir apkaišyta ne tik įprastais akiai instrumentais, bet ir triukšmą keliančiais konstruktais. Pastaruosius keletą metų Bell Lungs gyvena kelyje ir bendradarbiauja su mokslininkais, šokėjais, poetais, teatro pasauliu. Penktadienis, 11 08, 18:30

Koncertas „Motetų vėrinys Juozui Naujaliui“ Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g. 1 Karolinos Žernytės „Supergalios“ – iki skausmo nuoširdus biografinis pokalbis su trimis supermoterimis: Irma, Ernesta ir Aiste. Merginos atskleis mums, neįdomiesiems, ką reiškia gyventi be vaizdo, judėti ratuose, kodėl šokti lengviau, nei eiti.

MUZIKA Trečiadienis, 11 06, 21:00

Bell Lungs koncertas Socialinis centras „Emma“, A. Mickevičiaus g. 35

Koncertas dedikuojamas lietuvių muzikos patriarcho Juozo Naujalio 150-ias gimimo metinėms. Koncerto programą ir naujų kūrinių premjeras atliks šiemet savo kūrybinės veiklos 45–ąsias metines minintis Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Linas Balandis), profesionaliai interpretuojantis įvairių epochų sakralinės muzikos kūrinius. Penktadienis, 11 08, 23:00

„Tarp dviejų aušrų: D. Tiffany“ Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Kanadietė D. Tiffany yra vienas iš tų žmonių, kurie seną kaip gyvenimas house muziką verčia kvėpuoti visada naujais, madingais vėjais, o jos setuose paskutiniu metu gali išgirsti viską, kame įsikvepia naktinių šokių veikėjai: electro, breaks, trance ar net seną ambient. Viešnią pasitiks Balsys, Oyster, Less Feeling ir didžėjų kolega iš Varšuvos Kovvalsky.

2019 LAPKRITIS

4 5


Maršrutas Šeštadienis, 11 09, 20:00

Junior A koncertas

„Sakramentas“, Vilniaus g. 31

Šeštadienis, 11 16, 21:00

„Kabloonak“ koncertas

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

Penktadienis, 11 15, 21:00

„Planeta Polar“ koncertas „PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

„Spa Day“ – tai minialbumas, gimęs paryčiais, kai visas pasaulis netrukus pabus ir ims drumsti ryto tylą. Tai atsakas į sausį išleistą tamsų ir be galo asmenišką „Superglue“, – sako atlikėjas, į Kauną atvežantis leidybinę naujieną. Koncerto metu skambės dainos iš visų penkiu Junior A mini-albumų.

NONA nuotr.

„Planeta Polar“ – kolektyvas, kurį įkūrė kumbijos ritmais šokančios grupės „Parranda Polar“ muzikantai. „Parranda“ – tai, kas esame, o „Planeta“ – kuo norėtume būti“, – taip savo muzikines transformacijas apibūdina trio. „Planetos“ muzikoje galima patirti daugiau emocinių atspalvių. Ji apjungia ir linksmą, ir liūdną nuotaikas.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Lauros Jaraminaitės nuotr.

Būgnininko Jono Narbuto muzikinė biografija – ilga ir įdomi. Viena scena jis dalinosi su atlikėja Alina Orlova, grupėmis „Garbanotas“ ir „Bekešo vilkai“. Šiuo metu taip pat groja grupėje „Planeta Polar“. Projektas „Kabloonak“ gimė 2016 metais, kai trumpam į šalį padėjęs lazdeles Jonas ėmėsi gitaros ir ėmė kurti jautriai poetiškas ir brandžiai sarkastiškas lopšines. Vėliau prie atlikėjo prisijungė ketvertas draugų muzikantų. Kartu su augančiu muzikantų skaičiumi grupėje didėja ir „Kabloonak“ gerbėjų, kuriems artima kambarinė, melancholiška ir truputį išderinta Jono Narbuto kūryba, gretos. Šeštadienis, 11 16, 21:00

Koncertas „Lapkričio speigas V“

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1 Tamsos garso triptiką kurs trys black metal kolektyvai – kauniečiai „Nahash“ ir „Luctus“ bei čekai „Inferno“.


Lapkritis 11 16 – 11 22

Šeštadienis, 11 30, 19:00

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“

Koncertas „Pasaulinė premjera su legendomis“

Tradicinį lapkričio festivalį atidarys maestro Giedriaus Kuprevičiaus vedamas koncertas „Mašinos ir šokiai“, kuriame pasirodys Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (dirigentas Martynas Staškus) ir pianistas Martynas Bazaras. Taip pat festivalio koncertuose muzikuos kamerinis muzikos ansamblis „Musica Humana“, Kauno fortepijoninis trio ir daugelis kitų. Šeštadienis, 11 23, 19:00

„Colours of Bubbles“ koncertas

„Gargaras“, Raudondvario pl. 101

Viena žymiausių Lietuvos indie roko grupių „Colours of Bubbles“ sugrįžo su ilgai lauktu nauju studijiniu albumu „9 mm“. „Šis albumas yra tai, dėl ko grupė susikūrė prieš daug metų“, – sako muzikantai. „Taip pat tai, dėl ko Šiauliai buvo vadinami lietuvišku Mančesteriu.“ Pasak jų, ankstesnis grupės albumas „She Is the Darkness“ buvo tamsus, minorinis, todėl naujame norėjosi daugiau šviesaus gitarinio skambesio.

Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ tęsia įspūdingų koncertų seriją. Prieš metus įgyvendinęs roko ir akademinės muzikos jungtis su žymiu violončelininku Denisu Shapovalovu, orkestras šįkart pasikvietė dar daugiau svečių. Prancūzų trombonininkas Jacques Mauger, įrašęs daugiau kaip 30 kompaktinių plokštelių, yra nenuilstantis prancūziškos mokyklos ir repertuaro ambasadorius. Jo atliekamas žymaus kino filmų autoriaus Vladimiro Cosmos koncertas trombonui ir orkestrui Kaune bus pasaulinės reikšmės įvykis – premjera, kurią pirmiausiai išgirs Lietuvos muzikos mylėtojai. Koncerte dalyvaus pagrindinius vaidmenis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kurianti ir solinius pasirodymus rengianti dainininkė Marija Arutiunova (sopranas). Tarptautiniam muzikantų būriui diriguos Slovėnijos dirigentas Simonas Perčičius.

2019 LAPKRITIS

4 7


Maršrutas Šeštadienis, 11 30, 20:00

Povilas Voe x Zolo

Už pulto stoja du Lietuvos eksperimentinės ir industrinės muzikos scenų veikėjai. Povilas, kurį daugelis žino kaip Vilkduja ar Oorchach, o su juo – Antonas, kuris anksčiau sudrebino kaip dalis projekto „Rumunija“, o dabar kuria po Semănat vardu. Pirmoji vakaro dalis – pačių statomos ambient ir drone sienos, antroji – DJ setas.

Trečiadienis, 11 06, 19:00

„Scanoramos belaukiant“: Filmas „Tūkstantį kartų labanakt“ (Tusen ganger god natt) Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KINAS

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Baras „Godo“, Laisvės al. 89

„Nematoma“ – antrasis režisieriaus Igno Jonyno filmas. Pirmasis jo projektas, filmas „Lošėjas“. pelnė 6 Sidabrines gerves ir buvo pripažintas geriausiu 2014-ųjų lietuvišku filmu. Drauge su filosofu Kristupu Saboliumi antrąsyk rašęs filmo scenarijų, režisierius tikina, jog neo-noir estetikos „Nematoma“ prabyla apie įvairias aklumo formas šiandienos pasaulyje, kuris tarsi iškelia reikalavimą viską pamatyti ir visada būti matomu, o filmo istorijoje persipina nusikaltimo ir tiesos regimybės temos.

Sekmadienis, 11 03, 18:30

Filmas „Nematoma“

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Rebeka (akt. Juliette Binoche) yra viena geriausių karo fotografių pasaulyje. Jos profesija vieniša ir mirtinai pavojinga. Moteris keliauja į karščiausius pasaulio taškus, kad parodytų nepagražintą tiesą. Tačiau namuose jos laukia šeima: vyras ir dvi dukterys. Kai Rebeka vos nežūsta nuo Afganistano savižudės bombos, jos vyrui trūksta kantrybė. Rebeka privalo priimti sunkiausią sprendimą – pasirinkti tarp šeimos ir pašaukimo. „Pernelyg dažnai pagrindinė herojė, dirbanti – kaip ir aš – spaudos fotografe tolimose


Lapkritis karo zonose, yra priversta tarti vaikams „labanakt“ telefonu ar „Skype“. Tave lydi nuolatinė baimė, kad kiekvienas atsisveikinimas gali būti paskutinis“, – sako norvegų režisierius Erikas Poppe‘as. 11 14 – 11 24

Festivalis „Scanorama“ Įvairios vietos

Naujas režisieriaus Šarūno Barto filmas, sukurtas remiantis Vinco Giedros romano „Sviesk, Dovydai, akmenį“ motyvais, pasakoja apie Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo. Apie despotišką okupacinę santvarką ir lietuvių viltis kada nors vėl tapti laisvais. Tai vienos šeimos istorija partizaninio karo metais.

PARODOS 10 17 – 11 17

Kauno tarptautinės grafikos bienalė „Grožis“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12 Kadras iš Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo „Vanago portretas“

17-asis festivalis atpūs laukiamiausias Europos kino naujienas, įdomiausius kino debiutus, aštriausius eksperimentus, supažindins su lietuvių kino darbais, įvertins jaunuosius Baltijos regiono šalių kūrėjus konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Nuo 11 29

Filmas „Sutemose“ Įvairios vietos

Augustas Bidlauskas „Meteoras“

Trečioji Kauno tarptautinė grafikos bienalė „Grožis“, skirta Jūratei Rekevičiūtei atminti, grįžta prie dar 2015 m. bienalės metu iškelto

2019 LAPKRITIS

4 9


Maršrutas

10 24 – 01 12

Česlovo Lukensko paroda „Kliedesių terminalas“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

siekio parodų lankytojams pristatyti darbus, atliktus klasikinėmis grafikos technikomis, ir atskleisti žiūrovui, jog grožis yra įvairiapusis, netiesmukas ir ne visuomet įprastos formos. Bienalės tikslas – atskleisti pozityviąją meno pusę, paskatinti kiekvieną parodos dalyvį reflektuoti savo požiūrį ir interpretuoti šį terminą taip, kad nebūtų nuklystama į primityvias šio žodžio reikšmes. Šiemet bienalėje dalyvauja per 40 menininkų iš 14 skirtingų šalių.

Retrospektyvinėje visą vieno ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio tarpdisciplininio meno atstovų kūrybinį laikotarpį žyminčioje parodoje atsiskleidžia temų transformacijos, meninių įvaizdžių kaita ir įvairovė, žanrų ir disciplinų sankirtos, autorius dažnai nevengia sarkazmo ir saviironijos. Ekspozicija padalinta į penkias dalis. Pirmoje dalyje „Sėkla“ apžvelgiamas inkubacinis kūrybos strategijų laikotarpis. Objektai iš įvairių tekstilės audinių, kietų medžiagų ir natūros, foto- / videodokumentai. Antroje dalyje „Skiepai“ pereinama nuo plokštumos link erdvės, nuo idėjos iki daikto. Piešiniuose, tapybos darbuose, koliažuose, asambliažuose – postindustrijos ir posovietijos hibridizacija. Trečioje dalyje „Dauginimas“ einama nuo daikto iki proceso. Tarpdisciplininis menas ir padidintos poveikio priemonės: objektai, ready-mades, instaliacijos, aplinkos ir žemės menas. Ketvirtoje dalyje „Suvartojimas“ pristatomas performatyvus menas: akcijos, provokacijos, intervencijos, performansai, koncertai, hepeningai. Penktoje dalyje „Kliedesiai“ pateikiami parodos autoriaus neįgyvendinti projektai, tekstai, garso menas.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Menininko archyvo nuotr.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Lapkritis 10 25 – 11 30

Prano Griušio paroda „Miestas savyje“

A. Žmuidzinavičiaus memorialiniai namai, V. Putvinskio g. 64

žetais. Tapybinis naratyvas organiškai perauga į tapybinį miesto metraštį. Tuomet, kaip ir būdinga šiam menininkui, pajunti dozę sarkazmo ir lengvos ironijos. Šioje parodoje P. Griušys liko ištikimas postmodernistinei fotorealizmo krypčiai. Kasdienybės citatos į darbus perkeliamos subtiliai, vengiant to nūnai madingo termino „čia ir dabar“. Teptuku kurdamas mizanscenas, pažadina žiūrovams jutiminio patyrimo akimirkas – pamirštus kvapus, skonius, šviesos, šešėlių netikėtumus.

KITI RENGINIAI 11 04 – 11 10

Lietuvos gastronomijos savaitė Įvairios vietos

Pranas Griušys. „Pietauja“.

Dailininkas P. Griušys parodoje „Miestas savyje“ stebi ir tiria miestą, mąsto apie jį. Tapybinei analizei pasirinktas objektas yra konkretus ir asmeniškai artimas. Visi parodoje eksponuojami kūriniai yra susiję su Kaunu. Miestas, kaip pulsuojanti, besikeičianti sudėtinga pastatų, erdvių ir žmonių pilna struktūra, domina kūrėją jau ne vienerius metus. Kauno kasdienybė, praeitis, personalijos ar atsitiktinės detalės, pamatytos einant pro šalį, tampa paveikslų siu-

L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialiniai namai. Organizatorių nuotr.

Jau septintą kartą Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija ir Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija kreipiasi į maisto entuziastus ir kviečia kalendoriuje pasižymėti Lietuvos gastronomijos savaitę. Šį rudenį projekte dalyvauja rekordinis restoranų skaičius – net 39.

2019 LAPKRITIS

5 1


Maršrutas Degustuoti savo rudeniškus, specialiai festivaliui sukurtus meniu kviečia Vilnius, Kaunas, Trakai, Birštonas, Šiauliai, Palanga.

11 12 – 11 13

KAFe2019. Dirbtuvės „KTU miestelio vartai“ „DesignLibrary Kaunas“, K. Baršausko g. 59

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kaunas gastronomijos stebuklus kviečia patirti ne tik valgant, bet ir žiūrint geriausius filmus šia tema „Romuvoje“ bei dalyvaujant specialiose ekskursijose, užsukant į istorinius žymių kauniečių namus ir atrandant kultūrinį skonio paveldą – nuo Maironio iki fluxus!

5 2

Tęsiasi Kauno architektūros festivalis, šiemet kvestionuojantys miestą ženklinančią architektūrą. Šių dirbtuvių tikslas – sukurti KTU studentų miestelio vartų koncepciją – aiškiai juntamus „įėjimo taškus“. Miestelio vartų idėjos gali apimti viską: nuo netradicinių architektūros formų iki inovatyvių atsinaujinančios energetikos ar išmanių technologijų koncepcijų, ar kitų meninių ir technologinių instaliacijų. Dirbtuvėse gali dalyvauti tie studentai ir profesionalai, kurie susiję su architektūra ir pramoniniu dizainu bei norėtų įsitraukti projektą į savo portfolio. Komandas taip pat gali papildyti ir kiti specialistai iš inžinerijos, IT ar rinkodaros sričių. Komandos narių skaičius – iki 5 žmonių. Registracija iki lapkričio 6 d.: rinkodara@ktu.lt

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Antradienis, 11 12, 19:00

Kūrybiškumo konferencija „What do people do?“ „Sinagoga Studio“, Vaisių g. 30

Ką tik žurnalu tapusi iniciatyva apie tai, kaip ir ką dirba tie, kurie nenori dirbti kitiems, atrieda į Kauną. Bus ne tik žurnalas, bet ir trys įkvepiantys kalbėtojai – betoninių papuošalų kūrėja Greta Liudvinavičiūtė, poetas, aktorius ir tėvas Marius Povilas Elijas Martynenko bei muzikos magas Free Finga. 11 14 – 11 16

XVI Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas VDU, V. Putvinskio g. 23

Lietuvos Respublikos Seimui 2019-uosius paskelbus Pasaulio lietuvių metais, Vytauto Didžiojo universitetas kartu su Pasaulio Lietuvių Bendruomene, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvių fondu kv iečia į XVI Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą. Šių metų renginys bus jubiliejinis – jis tęsia prieš 50 metų (1969-aisiais, Čikagoje, JAV) pradėtą tradiciją. Organizatoriai kviečia dalyvauti telkiant bendrąją išmintį Lietuvai ir lietuviams. Subūrę Lietuvos ir pasaulio lietuvių akademinę ir kūrybinę bendruomenę, siekiame prisidėti prie produktyvios ir pozityvios vaizduotės Lietuvai ugdymo.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt


Lapkritis Ketvirtadienis, 11 14, 18:00

KAFe2019. Knygos „Paveldas kaip konfliktas: metodologinės Lietuvos XX a. architektūrinio palikimo vertinimo prielaidos“ pristatymas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus palėpė, Vilniaus g. 22

Nepaisant esminio architektūros paveldo tikslo – puoselėti vietovės tapatumą, viešosios diskusijos apie istorinių artefaktų įprasminimą bei reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje neretai atsiskleidžia kaip socialinės įtampos laukas. Pasitelkęs XX a. architektūrinio palikimo pavyzdį, doc. Dr. Vaidas Petrulis monografijoje siekia aptarti pamatines šio reiškinio priežastis, apibrėžiant paveldosaugos disciplinoje apčiuopiamų konfliktų socialines, kultūrines ir ekonomines ištakas. Siekiant įveikti šiuos disonansus, knygoje siūloma atsisakyti priešpriešos tarp seno ir naujo, ideologiškai priimtino ir ne, į istorinę aplinką žvelgti kaip į gyvą, nuolatos kintantį urbanistinį audinį. 11 16 – 11 17

Kauno meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Šiemet Lietuvos ir Kauno meno lauką papildys nauja iniciatyva – pirmoji Kauno meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“. Kai Lietuvos meno leidinių pristatymas užsienio mugėse jau tapo įprastu reiškiniu, Kauno meno leidinių mugė siekia Kauną ir Lietuvą tarptautiniame leidybos žemėlapyje pažymėti kaip svarbų atradimų ir tinklaveikos tašką. Tai – Kauno fotografijos galerijos ir knygyno „Six chairs books“ inicijuojamas veiksmas. Šioje mugėje jungsis kelios renginių kryptys, kuriomis įvairiapusiškai pristatomi ir analizuojami leidybos procesai. Mugę papildys knygų paroda, paskaitos, diskusijos, knygų pristatymai ir pasirašymai, knygų kūrimo dirbtuvės. Sekmadienis, 11 17, 09:00

TEDxKaunas 2019: „Message in a Bottle“

Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1 Įkvepiančios įkvepiančių asmenybių istorijos iš pirmų lūpų vėl Kaune. Šiemet renginys kviečia pasvarstyti apie „žinutės butelyje“ prasmę. Juk tai jos gavėjas nusprendžia butelio turinio likimą ir nelieka jam abejingas. Tarp šiemetinių pranešėjų – Australijos lietuvė futuristė Kristina Dryža, balsingas Lietuvos lietuvis Justinas Jarutis, KTU dėstantis viduramžių ir gastronomijos mėgėjas Gavin Stewart ir kiti.

2019 LAPKRITIS

5 3


Maršrutas Antradienis, 11 19, 20:00

Eurolyga. Kauno „Žalgiris“ – Atėnų „Panathinaikos“

Kiekvienas „Eurolygos“ mačas – tai jėgų, psichologinio pasiruošimo ir žaidybinės išminties išbandymas. Į Kauną atvykstantys graikai puikiai pažįsta Luką Lekavičių – šis į „Žalgirį“ grižęs lietuvis net du sezonus praleido Atėnuose. Bet ar to „Panathinaikos“ ekipai pakaks? Sausakimša „Žalgirio“ arena verčia abejoti. Ketvirtadienis, 11 21, 18:00

Gerdos Jord grafinio romano „Daugiabutis“ pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

„Daugiabutis“ – tai trečioji Gerdos Jord komiksų knyga suaugusiesiems, įkvėpta dešimties metų patirties nuomojantis būstus skirtinguose sostinės daugiabučiuose. Komikse juodasis

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

humoras atgaivina miegamųjų rajonų vietos dvasią ir padeda naujai pažvelgti į daugiabučių istoriją, mitologiją, sovietinės architektūros stagnaciją bei kismą laike, dabartinį didmiesčių nekilnojamojo turto rinkos burbulą. Penktadienis, 11 22, 18:00

KAFe2019. Knygos „Kaunas. Miestas kaip idėja“ pristatymas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus palėpė, Vilniaus g. 22

„Šiandien turime daug viešai pasiekiamos informacijos apie įvairiausius miesto raidos ir istorijos periodus. Istorikai, archeologai, architektūrologai, menotyrininkai tyrinėja atskirus laikotarpius, vietas, įvykius, leidžia knygas, dalinasi savo atradimais ir žiniomis. Šio leidinio atsiradimą taip pat lėmė noras pasidalinti savo mintimis ir pastebėjimais. Esame architektai – restauratoriai. Daug metų dirbame su pačių įvairiausių laikotarpių objektais. Realybėje matome jų panašumus ir skirtumus, pakilimo ir nuopuolio rezultatus“, – sako knygos autoriai Asta ir Gintaras Prikockiai. Jiems Kauno architektūros festivalio tema tapo puikia proga apibendrinti savo įžvalgas ir pristatyti jas visuomenei, kad išlikę matomi miesto istorijos ženklai būtų atpažįstami ne tik specialistams.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt


Lapkritis Penktadienis, 11 22, 19:00

Slemas #28

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vytauto Paplausko nuotr.

Po išvykstamojo trenksmo „Sakramente“ slemas grįžta į tarpukario vilą ir, kaip visada, yra atviras sakytiniam žodžiui – tiek pradedančiųjų lyrikų, tiek patyrusių slemerių. Taisyklės kaip visada. Iškilus klausimams, kreiptis asta@kmn.lt. 11 23 – 11 24

Gyvosios istorijos festivalis Perkūno namas, Aleksoto g. 6

Viduramžių mylėtojų kolektyvas „Saltus Gladiī“ kviečia paversti vieną seniausių Kauno namų tokiu, koks jis buvo prieš 500 metų. Į festivalį sukviesti rekonstruktoriai, atkuriantys vėlyvųjų viduramžių, įvairių geografinių regionų istoriją bei kultūrą. 11 25 – 11 29

Kauno menininkų namų 48-ojo gimtadienio renginių savaitė

48-ąjį rudenį regintys namai šįkart švenčia savo metų veiklas ir partnerystes. KMN veikiantis Kultūros infocentras pristatys platformą iš Niujorko „dis.art“ (renginyje – tarpdisciplininio pobūdžio reklamos, komunikacijos, populiariosios kultūros vaizdų koliažai ir kitos šiuolaikinę medijų kultūrą pristatančios staigmenos), taip pat bus pristatytas Kauno architektūros festivalio projektas „(Ne)matoma architektūra“, vyks Giedrės Milerytės-Japertienės knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“ sutiktuvės. Žinoma, tilps ir „Kito Kino“ ciklo „Common People“ seansas, ir tas vienintelis gimtadienio balius. Tikslią programą rasite internete. 11 28 – 11 29

KAFe2019. Tarptautinis architektūros forumas „Įženklinantys pastatai – tvirtinantys ar griaunantys miesto tapatybę?“ „Žalgirio arenos“ amfiteatras, Karaliaus Mindaugo g. 50

Forumas – tai dviejų dienų pagrindinis tarptautinis Kauno architektūros festivalio renginys. Jame žinomi pasaulio ir Lietuvos architektai, kritikai, istorikai kvies diskutuoti kokią įtaką miestams daro „ženkliški“ pastatai. Ar „ženkliška“ architektūra gali būti korektiška ir nedominuojanti? Į ką ji orientuota – socialinius miestiečių poreikius ar verslo bei turistų interesus? Ar tų pačių architektūros žvaigždžių sukurtieji pastatai tinka skirtingiems miestams? Kokia yra tokios architektūros išliekamoji vertė?

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

2019 LAPKRITIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

„ Kokia žmogaus paskirtis žemėje, ar pagalvoji? Jo paskirtis gyventi dėl kitų. Nuo pat išdygusios žolytės gamtoje visi gyvena, kad būtų naudingi.“ Vydūnas

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

5 6

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Daina Pupkevičiūtė, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kamilė Kaminskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Teodoras Biliūnas, Vaida Stepanovaitė. Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2019 (51) 2017Nr. Nr.11 2 (18)


Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.