Page 1

Tikėjimai

2019 RUGPJŪTIS Viršelio iliustracijos autorė Gie Vilkė

1

2019 08


Visada įdomu pasaulio margumyne atrasti sutapimų, kurie leidžia tikėti, jog visi esame jei ne broliai ir seserys, tai bent pusbroliai ir pusseserės. Rugpjūčio kalendoriuje ryškiausias toks sutapimas – pats mėnesio vidurys, kai pasaulio krikščionys mini Marijos dangun ėmimo šventę. Lietuviams ši data nuo seno pažįstama kaip vasaros ir rudens sandūra, kai svarbiausi lauko darbai jau nudirbti. Žolinė. Sakydavo, kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Romėnai šią dieną garbindavo augalų ir gyvūnų deivę Dianą, graikai – Artemidę. Ir šiandien bažnyčiose per Žolinę šventinamos gamtos gėrybės. Musulmonų šventės, žinia, neturi fiksuotų datų, bet turbūt artimiausia savo paskirtimi būtų aukojimo šventė Id al Adcha arba Kurban Bairamas. Kaip tik šiemet jos kulminacija – rugpjūčio 15-ą ją.

Viskas bus gerai Taigi rugpjūtį pakalbėkime apie tikėjimą. Tikėjimas – tai ir stuburas, padedantis sprendžiant svarbius kasdienius klausimus, ir kelrodis, vizija, suteikianti vilties bei įkvėpimo gyventi ne tik šia diena. Ir čia visai nesvarbu, kuriai, o gal jokiai, religinei ar filosofinei bendruomenei save priskiriate. Visgi kažkas jus priverčia kasdien keltis iš lovos ir nugalėti dieną. Visai prie pat sakralinės Kauno ašies, tautos Nepriklausomybės siekio liudytojos Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikos galima aplankyti už šią anksčiau pastatytą ir gerokai mažesnį, bet labai įdomų objektą. Daugiau apie Lenartavičių koplytėlę ir kitas Kauno koplytėles – atvertus puslapį. Donato Stankevičiaus nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kaip tikėjimas padeda vienyti bendruomenę, kaip ją augina, kaip išlaikant savitas tradicijas neužsidaryti savam kiaute ir išlikti aktualiam šiandien bei ateityje? Kaune į šiuos klausimus atsakymų daug. Neretai jie išties panašūs. Nors ir bendruomenių daug. Į pusšimtį puslapių visų nė nesutalpinome. Sveikinomės su Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės vadovu, skyrėme susitikimą prie Kauno mečetės, degėme romuvių aukurą Šančiuose. Domėjomės, ar į maldos namus gali atvesti muzika. Net du kartus! Taip pat beldėmės į muziejus, kuriuose gyva teosofijos dvasia.

Jau ne šiame numeryje, bet mūsų interneto puslapyje vėliau rugpjūtį laukia dar viena pažintis. Po atostogų Naujojoje Zelandijoje grįžęs žadėjo paskambinti evangelikų reformatų pastorius – ši bendruomenė neseniai atgavo Karolio Reisono projektuotą modernistinę bažnyčią pačiame Kauno centre. Pačiu laiku. Žurnale skaitydamas straipsnį apie jau išnykusias miesto šventoves nori nenori pagalvoji, kad ilgametis apleidimas ir nepriežiūra – beveik tiek pat pavojinga istorijai ir atminčiai kaip greitas, bet visa naikinantis karas. O žinote, be kokio akcento šiuolaikiniam Kaunui trūktų spalvų – bent jau oranžinės tai tikrai? Be kiekvieną penktadienį Laisvės alėja ir Vilniaus gatve prašokančių Krišnos sąmonės bendruomenės narių. Juos pamatę visada atnaujinam savo instagramo paskyrą. Sekite – #kaunaspilnas.

2019 RUGPJŪTIS

3


A

Lotyniškai „koplyčia“ (cappella) reiškia apsiaustą, paltą. Pavadinimas kilo nuo patalpos, kurioje buvo laikomas šv. Martyno apsiaustas – šis Romos karys ir šventasis kartą jį kalaviju perrėžė perpus ir pasidalino su šąlančiu vargeta. Kitą naktį kariui sapne apsireiškė Kristus, apsigaubęs vargetai atiduota puse apsiausto. Viduramžiais šv. Martyno apsiaustas tapo trokštama relikvija, o koplyčiomis imta vadinti visus mažesnius religinės paskirties statinius. Viena garsiausių – Siksto koplyčia, kurioje

T

O

R

I

J

Šeši apsiaustai

T

O

I

S

Julija Račiūnaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

F

O

Kaune aplankėme šešias, skirtingais estetiniais ypatumais, dydžiais ir formomis pasižyminčias koplyčias Žaliakalnio, Šančių, Romainių, Kalniečių, Vilijampolės ir Panemunės rajonuose. Dauguma jų statytos per pastaruosius 30 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nors viename Žaliakalnio kiemų tarp gyventojų automobilių įsispraudusi Lenartavičių koplytėlė stovi jau nuo 1925 m. Pasakojama, kad bajorai Brigita ir Liudvikas Lenartavičiai koplyčią statė mirusiam vaikui atminti, tą liudytų ir 2004 m. restauruojant koplytėlę po senomis grindimis rasti žmogaus kaulai (koplyčios restauraciją finansavo visi Vaistinės skersgatvio gyventojai, o įgyvendino inžinierius Leonardas Savickas-Pelėda).

Dar vienos įdomios istorijos dėka 1994 m. Vilijampolėje buvo atidaryta Lietuvos laisvės koplyčia. Čia 1947 m. medinį namą su sodu nusipirko sodininkai Juozas ir Stefanija Stašauskai (dėl auginamų rožių S. Stašauskienė gyventojų praminta „rožių karaliene“). 1966 m. pora lankėsi Lenkijoje. Slupsko religinių prekių parduotuvėje jie įsigijo Švč. Marijos statulą, sumokėję 160 zlotų. Statulą supakavę į kartoną jie sėkmingai kirto sovietų pasieniečių saugomą Lietuvos sieną ir grįžo namo. Šeimininkai įtikėjo statulėlės teikiamomis malonėmis, kai apie 1969 m. nepagydomai susirgęs J. Stašauskas stebuklingai pasveiko. Bet tik atėjus nepriklausomybei, 1992-aisiais, privačiame Stašauskų sode pradėjo kilti koplyčia.

Kauno Pal. Jurgio Matulaičio namų koplyčia

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019 RUGPJŪTIS

5


A J I R O T S I O F

O

T

Kauno Palaimintojo Jono Pauliaus II koplyčia

Daugumos koplyčių gerovė glaudžiai susijusi su asmenine gyventojų iniciatyva, taigi aiškiai justi, kad koplyčios skirtingų Kauno rajonų bendruomenėms yra svarbios: vos prisiartinus prie šių statinių, kur buvę, kur nebuvę tarsi iš žemės išdygsta suinteresuoti kaimynai, kai kurie žvangindami koplyčios raktais, kiti norėdami papasakoti apie priežiūros darbus, planuojamą remontą ar tiesiog apie savo dieną, leidžiamą sakraliame koplyčios šešėlyje.

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Lenartavičių koplytėlė

2019 RUGPJŪTIS

7


A J I R O T S

Lietuvos laisvės koplyčia

F

O

T

O

I

Panemunės Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia

Romainių koplyčia

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019 RUGPJŪTIS

9


1932 metai. Šiltas rugpjūtis, pats vidudienis. Skubriu žingsniu Laisvės alėja einate „Konrado“ link – puodeliu kavos ir keliomis naujienomis nekantraujate pasidalinti su pora bičiulių. Žengiate pro duris, o ten, žiū, viskas šurmuliuoja, kelneriai nespėja suktis, pokši vyno kamščiai, ant staliukų rikiuojasi lėkštės. Gudaitis įsijautęs diskutuoja su Petrėnu, linktelite Galaunei, atokiau sėdintis Herbačiauskas siurbčioja juodą kavą už 60 centų, popieriuje kažką žymisi Kirša, tirštame cigarečių debesy skendi nuobodžiaujančios Kauno ponios, tradiciškai apsiginklavusios kava, pyragaičiais ir nauju, iš Paryžiaus atkeliavusiu jo-jo žaisliuku.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Liudas Truikys prie Nazariečio. Algimanto Žižiūno nuotr. Apie 1980 m. ČDM fondai.

Rytai, Vakarai ir kosminė energija senajame Kaune Agnė Abromaitytė

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019 RUGPJŪTIS

1 1


A M E T O I S E N Ė M

Nė vieno laisvo staliuko, mat jį velniai! Prie baro pastebite išganingai pravertas duris, už jų – pustuštį kambarį. Drąsiai žengiate jo link, tačiau kelią pastoja vyriausiasis kelneris. „Atleiskite, gerbiamasis, bet šitas kambarys skirtas tik privačiam teosofų ratui.“

Grįžusi į Kauną ji netruko susibičiuliauti su to meto Kauno grietinėlės pažiba, rašytoju, literatūros kritiku Juozapu Herbačiausku, kurį asmeniškai domino įvairūs mistiniai reiškiniai, ezoterika, Rytų filosofija, tad ir teosofijos spinduliai netruko Herbačiausko akies patraukti.

Teosofija – XIX a. pab. – XX a. pr. paplitęs ezoterinio pobūdžio tikėjimas, kuris, tiesa, datuojamas jau kur kas ankstesniais laikais: teigiama, kad teosofai gyvavo dar prieš krikščioniškąją erą – ir Ptolemajų dinastijoje, ir senovės Aleksandrijoje, tačiau naujosios ir daugiausia dėmesio susilaukusios eros pamatus sumūrijo iš Rusijos kilusi mokslininkė, filosofė Helena Blavatskaja, 1875 m. Niujorke įkūrusi teosofų draugiją.

Apie Herbačiausko sugebėjimus sklando ne viena ir net ne kelios legendos. Tuometinis Kauno damų numylėtinis populiarus buvo dėl įvairių priežasčių, tačiau visi jį pažinoję teigė, kad rašytojas turėjęs hipnozės galią.

Pagrindinis teosofų tikėjimo ramstis – grynoji tiesa, kurią siekiama atrasti įvairių religijų sintezėje. Didelė reikšmė teikiama žmogaus dvasiai ir empiriniams jutimams, tikima, kad ryšį su Viešpačiu galima atrasti savomis jėgomis – praktikos, intuicijos, kontempliacijos ir meditacijos formomis. Teosofijoje nėra aukščiausio mokytojo, išvien eina Buda, Krišna, Mitra ir Kristus – tikinčiajam palikta spręsti, ar sekti paskui vieną, ar paskui visus. Gan neįprasta suvokti, kad archajiškas, mistiškas ir egzotiškai skambantis tikėjimas sklido tarpukario Lietuvoje. Tačiau verta prisiminti, kad laikinoji sostinė nė per kur neatsiliko nuo tuometinių europietiškųjų standartų ir visi mados vėjai sėkmingai sukdavo mūsų oro malūnus. Į Kauną iš Paryžiaus teosofijos užuomazgas atplukdė operos dainininkė Marijona Rakauskaitė, megapolyje dirbusi advokato sekretore.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Būdavo, sėdi Herbačiauskas kokiam pasilinksminime – kampe, niūrokas, atmetęs galvą, tarsteli kokį ironišką pastebėjimą ir staiga – dingsta. Lyg pirštu spragtelėjus – tiesiog išeina iš savęs, nereaguoja į aplinkinių šnekinimus. Sakoma, kad tai trukdavo apie 15 minučių, tuomet vėl grįždavo sąmoninga jo būsena.

Truikys nepraleisdavęs progos pabrėžti, kad būtent lietuvių menas yra mūsų šaknys, kuriomis mes, kaip asmenybės, įsitvirtinam.

Viena rašytojo studentė yra pasakojusi, kad kai vieną po kitos kilmingas ir turtingas Lietuvos šeimų dukteris lyg maras ištiko „baltųjų vergių“ likimas („baltosios vergės“ – itin gerų šeimų merginos, turinčios išsilavinimą ir dėl to tinkamos aukštos klasės prostitucijai. Jos būdavo pagrobiamos ir vežamos į Pietų Ameriką bei kitus pasaulio kraštus), dėstytojas Herbačiauskas mokęs, jog, papuolus į bėdą, reikia labai susikaupti ir mintyse bandyti su juo susisiekti. Taigi, pakliuvusi į pirklių letenas, viena nelaimingoji buvo užrakinta už trijų durų ir sergėta dviejų vyrų. Supratusi, kad nėra išeities, nes niekas – nei tėvai, nei draugai – nežino, kur ji esanti, mergina prisiminė Herbačiausko mokymą: mintyse iškilęs dėstytojo veidas, ji susitelkusi ir ėmusi mintyse šauktis jo pagalbos. Atsipeikėjusi ji pamatė – durys praviros. Antros, trečios durys – visos atlapotos, o du sargai paprasčiausiai užmigę. Šitokiu būdu mergina pabėgusi, o žmonės, tuo metu buvę su Herbačiausku, paliudijo jo 15 minučių trukmės išėjimą iš savęs. Kitas esminis teosofijos plėtotojas buvo Vydūnas, pats domėjęsis įvairiomis Rytų filosofijomis, skaitęs rytietiškus šventraščius, Blavatskajos tekstus, Bhagavadgytą (vieną svarbiausių hinduizmo, vaišnavų religinių tekstų), kurią pats tuo metu ir vertė. Telšių gimnazijoje savo mokiniams, tarp kurių buvo ir scenografas Liudas Truikys, Vydūnas savitai, netiesiogiai skiepijo teosofijos suvokimą: vesdavo gimnazistus į lauką ir mokydavo stebėti gamtą. Rytų išmintį, užjūrių pamokymus puikiai derino su lietuviškojo prado svarba. Truikys mokytojo pamokymus aktyviai integravo į savo kasdienybę ir pasaulio suvokimą. Kartą jis paklausė Vydūno, kaip suvokti savo

gimimo prasmę ir būtent šitą gimimą (mat Truikys šventai tikėjo reinkarnacija), ir Vydūnas jam atsakęs: „Tu puikus žmogus, Liudai, talentingas, tačiau išsiblaškęs. Jeigu tu nori pateisinti savo gimimą, tau užteks kiekvieną rytą atsikėlus nuleisti pėdas ant žemės – tai bus pirmas tavo maldos žodis. Visa dienos veikla turi būti kaip malda, kaip pateisinimas savo gimimo. Tai, kaip išnaudosi savo kūrybines galias – vienas maldos žodis, kaip valgysi – kitas, kaip kalbėsi su žmonėmis – dar kitas. Guldamas vakare pagalvok, kokia buvo tavo dienos malda – ar tinkama dievui.“ Truikys nesnaudė (tikrąja šio žodžio prasme) ir teosofijos pamokymus priėmė rimtai: keldavosi 4 valandą ryto, kartu su saule, ir iki 6 valandos ryto kviesdavo vadinamąjį mėlynąjį kosmoso spindulį – kūrybinę energiją. Skaitydavo Blavatskajos maldas, Jelenos Rerich, teosofų raštus, Bhagavadgytą, Bibliją, medituodavo. Švarko kišenėje scenografas nešiojosi savo dvasinio mokytojo El Morijos nuotrauką ir prašė su ja palaidoti. Matę tą nuotrauką sakė, kad joje buvo vaizduojamas tiesiog vyras su ilgais plaukais ir barzda. Gydytojos Nadeždos Serafinienės iniciatyva 1935 m. Kaune buvo įsteigta oficiali Rericho teosofų draugija. Vadovauti draugijai pasiūlyta Kauno dainininkei ir aktorei Julijai Dvarionaitei-Montvydienei. Jai talkino dailininkai Petras ir Domicelė Tarabildos, Truikys, Rakauskaitė, Herbačiauskas. Teosofijos mada sklido žaibiškai – Rerichiečių, Agni jogų draugijų pastangomis bei savaime – popietės arbatėlių ir vizitų metu. Tačiau žinoma, kad teosofų ratas laikinojoje sostinėje nebuvo itin platus. Nors susidomėjimas buvo milžiniš-

2019 RUGPJŪTIS

1 3


Kita priežastis, be abejo, – didelė rizika sovietmečiu. Dėl šios priežas-

E

ties teosofai dažnai rinkdavosi ne tik „Konrado“ kavinės kambarėlyje, bet ir narių namuose. Ir pas Truikį tradiciškai vienu metu svečiuodavosi po tris žmones, patikimus ir ištikimus. Garuodavusi stipri juoda jazminaičių žiedų arbata, degdavę smilkalai ir skambėdavęs įtaigus Truikio pasakojimas ar mokymas. Už tai, ką Truikys kalbėdavęs, jam vienareikšmiškai grėsė beprotnamis arba kalėjimas. Net vienas tardytojas yra jam mestelėjęs: „Sibiro visiems jums vegetarams ir teosofams tikrai užteks.“ Teosofų susitikimuose būdavo aptarinėjama ir dalinamasi žiniomis bei pojūčiais, supratimais. Kas nors garsiai perskaitydavo puslapį kokio šventraščio, tuomet permąstydavo, ką tai galėtų reikšti. Tarpukariu intelektualai mokėjo bent 3 kalbas: lietuvių, prancūzų, vokiečių, rusų, kartais anglų. Daugiausiai teosofijos raštų buvo vokiečių kalba, tad suprantantys aiškindavo kitiems.

M

Ė

N

Žmogus, norėdavęs prisijungti prie teosofų, prisistatydavo kuriam nors nariui, jiedu bendraudavę, kartu valgydavę, kur nors eidavę ir teosofas stebėdavęs, ar naujoko smegenys dirbančios reikiamomis apsukomis. Nustatydavo tai iš kalbos, manierų, gestikuliavimo, net balso tembro ir garsumo. Visa bendra žmogaus harmonija išduodavusi, ar jis suras save teosofijoje. Kartais kandidato ieškomą tiesą galėdavo pasiūlyti bažnyčia, todėl teosofai stengėsi saugoti žmonių sąmones nuo viso informacijos srauto – mat teosofija iš esmės juk yra visų religijų mokymas. Beje, kalbant apie bažnyčią – kunigai tarpukariu darbo tikrai nestokojo. Išpažinčių metu puošnių poniučių kunigai visad paklausdavo, ar tik šios nesidomauja kokia tais teosofija, o išgirdę teigiamą atsakymą,

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

L. Truikio Budos statulėlės. A. Abromaitytės nuotr.

L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinis muziejus. A. Abromaitytės nuotr.

smalsumą stengėsi malšinti sveikomis marijomis. Patys teosofai prieš bažnyčios instituciją nieko prieš neturėjo, tik teigė, kad nė vienas religinis kelias neturi teisės skelbtis esąs vienintelis teisingas. Pagal juos, yra viena šaknis, iš kurios išaugusios visos šakos ir nė viena iš šakų neturi teisės niekinti šaknies ar savo brolio šakos. Toks mąstymas – didelė dalis teosofijos mokymo. Sintezė tarp tikėjimo, religijų, kultūrų. Ryškiai tas atsispindėjo Truikio mokymuose: kai paklausdavęs mokinių, kokia kultūra juos dominanti, ir išgirsdavęs egzotiškiausių japonijų, kinijų ir indijų, Truikys nepraleisdavęs progos pabrėžti, kad būtent lietuvių menas yra mūsų šaknys, kuriomis mes, kaip asmenybės, įsitvirtinam. O šakelių raizgalynė priklauso nuo mūsų pačių ir gali būt pati įvairiausia. Scenografas ir savo namuose tą sintezę puikiai išlaikė: svečiams, pavyzdžiui, siūlydavo paliesti mažą XII–XV a. datuojamą bronzinę Tibeto skulptūrėlę, kurią laikė ant savo stalo ir tikėjo, kad nuo jos sklinda energija, skatinanti žmones kurti.

O čia pat, kitame kambaryje, puikavosi itin lietuviško stoto Nazariečio skulptūra, stovėjusi, kaip Truikys pats sakė, „ant visatos centro“. Po Nazariečio skulptūra ir visatos centru Truikys laikydavęs baltąjį vyną, kuriuo vaišindavo svečius. Kaunas savo kultūrinę kartelę sulig dangumi iškėlė jau beveik prieš šimtą metų. Simpatiška tai, kad būtent inteligentija diktavo viso miesto madas: kauniečiai buvo pasiryžę skaityti pirmąkart išvystus keistus rytietiškus rankraščius, nuo kurių gali solidžiai pačiuožti stogas, ir tikrai ne vienas studentas, pasekęs Truikio pavyzdžiu, naktį nebeužtraukdavo lango užuolaidomis, kad kambarin sklistų melsva mėnulio ir žvaigždžių šviesa, kūrybinės energijos pavidalu padėsianti 4 valandą ryto užsimiegojus ropštis iš lovos. Už pasakojimus, pamokymus ir istorijas ačiū Sigitai Šilingaitei, L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinio muziejaus gidėms Rasai ir Daliai Bieliūnaitėms bei J. Zikaro memorialinio muziejaus vadovei Rasai Jonei Ruibienei.

2019 RUGPJŪTIS

ciurlionis.lt

Truikys savo studentams, kurie žvėriškai norėdavo būti teosofais, sakydavo: „Jūs turit tam užaugti. Ne tik sielos ir dvasios dalykai, bet ir jūsų psichika turi būti labai stipri.“ Netgi Blavatskajos raštų patarė vieniems neskaityti. Buvo atvejis, kai viena mokinė, ignoravusi mokytojo įspėjimus ir savo jėgomis pabandžiusi gilintis į teosofijos tiesas, palūžo ir visiškai išprotėjo, o savo dienas užbaigė psichiatrijos ligoninėje.

S

I

O

T

E

M

A

kas, teosofai labai atidžiai rinkdavosi naujokus. Grupės nariai suvokė, kad grynas tikėjimas negali būti kilęs iš noro vaikytis madą, tad visos nuobodžiaujančios Kauno poniutės ir jaunėliai studentai būdavo solidžiai atfiltruojami. Būti teosofu pirmiausia reiškė būti išsilavinusiu. Slaptos žinios buvo perduodamos tik stipriam, psichiškai bei psichologiškai pasirengusiam žmogui.

1 5


Romuvis ant dviračio

A N

E

S

I

O

T

E

M

XIV amžiuje pakrikštijus Lietuvą prigesę baltų aukurų laužai vėl pamažu pradėjo įsidegti XX amžiaus antrojoje pusėje, kai susikūrė senovės baltų religijos bendrija „Romuva“. Ji greitai atrado kelią ir į Kauną. Nors vis dar oficialiai nepripažinta, ši bendruomenė puoselėja baltiškąsias tradicijas. Kauno „Romuvos“ bendruomenės vedlys ir vaidila – Valdas Pukas: jo dėka pastatytas naujas aukuras ir įrengtas Perkūno ąžuolo riedulių kalendorius, švenčiamos šventės, prie kurių jis kviečia prisidėti visus susidomėjusius. Pasikalbėti jis mus pasikvietė į Šančius, prie romuvių aukuro.

M

Ė

Aistė Bielevičiūtė Teodoro Biliūno nuotr.

Kaip šis tikėjimas atsirado jūsų gyvenime? Ar visada buvote šios bendruomenės narys? Mano tėvai buvo katalikai, esu krikštytas, tačiau man nebuvo suteiktas pasirinkimas. Mokykloje labai domėjausi istorija ir gamta – auklėtoja man buvo kaip antra mama, suteikė dvasingumo. Kai pats susilaukiau vaikų, iškilo klausimas, kaip elgtis. Ar sekti tradicijomis ir juos krikštyti? Supratau, kad noriu leisti jiems pasirinkti savo tikėjimo kelią. Kartu

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

su jais ir pats supratau, kad mano vieta romuvių tikėjime. Kai juos nuvežiau prie ąžuolo, jie prisiglaudė, aš juos palaiminau. Tiesiog pajutau, kad taip ir turi būti. Tuomet pradėjau domėtis, o dabar aktyviai šiame tikėjime dalyvauju jau 28 metus. Vadinu save senojo lietuvių tikėjimo išpažinėju. Man svarbiausia – gamta ir darnos su ja ieškojimas, daugiau nieko gyvenime ir nenoriu. Būna labai skaudu matyti, jeigu kažkas skriaudžia gamtą arba jos nesaugo.

2019 RUGPJŪTIS

1 7


Kaip vyksta įšventinimo į romuvius apeigos?

Įregistruotų šventų vietų Kaune nėra. Tačiau beveik visos šventos vietos turi panašių požymių: jos gamtoje, ant piliakalnių, netoli upės. Kaune yra keletas aukurų: Vieškūnų, Veršvų, Aukštųjų Šančių piliakalniuose bei Santakoje. Santakos aukuro nelaikau šventu romuvių tikėjimui, kadangi jis nebuvo tuo tikslu pastatytas. Nors vieta yra labai graži ir energetiškai gera, kadangi ten susitinka dvi upės, tačiau jis pastatytas sovietų okupacijos metais, mokyklos teritorijoje, šalia stadiono, ir buvo skirtas uždegti per įvairias šventes. Jis ir savo forma nėra labai tinkamas – kvadratinis, aštrių kampų. Nors Kauno „Romuva“ anksčiau prie jo susirinkdavo, tačiau nusprendėme pastatyti tikrai tinkamą ir tikėjimui skirtą aukurą Aukštuosiuose Šančiuose, kur dabar visi ir renkamės.

Dažniausiai mus pastebi tiesiog praeidami pro šalį, kai švenčiame savo šventes. Ir žmonėms tai labai įsimena. Taip ta informacija ir sklinda: iš lūpų į lūpas, internetu, socialiniais tinklais. Kai kurie apie mūsų religiją sužino per vestuves gamtoje, prie aukuro, – tai visai neseniai tapo populiaru ir, mano manymu, labai gražu. Stengiamės ir vaikus įtraukti į įvairiausias šventes, jie netgi paruošia vaidinimus. Ne tik jiems būna smagu stovėti rate, dalintis su visais duona, dainuoti, bet ir tėvams stebėti įdomu.

Tai vyksta per pirmosios pavasario žalumos, arba Jorės, šventę. Lietuva tokia graži pirmosios žalumos metu, nėra nieko gražesnio, ir yra tiek daug tos žalumos spalvų. Viskas vyksta Molėtų rajone, prie Kulionių piliakalnio, kur susirenka visos Lietuvos romuviai. Visi norintys būti įšventinti kartoja priesaikos žodžius, kiekvienas romuvis turi savo ženklą, kurį įšventinimo metu krivis palaimina. Maniškis – Saulės ženklas, žalčiai, kurie sukuria amžiną gyvybės ratą. Vėliau visi kartu leidžiame laiką. Tai pati gražiausia ir didžiausia romuvių šventė, kurioje, beje, apsilanko labai daug jaunimo. Bet kuris žmogus gali apsilankyti šioje ar kitose šventėse. Galima stebėti iš šono, tačiau norinčius iš tiesų pajusti, kokią energiją tai sukuria, visada kviečiame jungtis į ratą ir dalyvauti kartu.

I M

Ė

N

E

S

Kaip tikėjimas pasireiškia jūsų kasdienybėje?

1 8

Kiekvieną dieną pradedu sėsdamas ant dviračio ir važiuodamas į Žemųjų Šančių ąžuolyną, kur turiu savo ąžuolą. Pirmiausia sveikinu Saulę, nes be jos nei vienas iš mūsų nebūtų gyvas. Pagarbinu ąžuolą, tuomet – Perkūną ir Praamžį. Namuose turiu šventvietę, aukurą, dažniausiai jį ir uždegu per įvairias šventes. Kai gimė pirmas anūkas, šalia mano aukuro užaugo ąžuoliukas. Tikrai ne mano pasodintas, tiesiog iš niekur. Tai laikau savotišku ženklu, kad ta vieta yra tikrai gera ir gali būti šventa. Su kaimynais dažnai švenčių metu susiburiame prie aukuro, uždegame jį ir dainuojame sutartines ar dainas. Per visos Kauno romuvių bendruomenės šventes susitinkame čia, Aukštuosiuose Šančiuose.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kai žmonės pamato mūsų šventes ir susipažįsta su veikla, neigiami komentarai baigiasi. Šiaip ar taip, jie tiesiog mus grūdina.

Kaip pasikeitė tradicijos nuo ikikrikščioniškų jų laikų? Galbūt atsirado naujų? Naujų tradicijų neatsiranda per daugiausiai, tačiau vis iš naujo atrandame senąsias – tai vestuvės gamtoje prie aukuro, vaiko palaiminimas ar vardo suteikimas. Naujesnė tradicija radosi iš įvairių liaudies menininkų, kurie savo darbuose atvaizduoja senovės pasaulį ir baltiškąsias tradicijas. Tai puikus būdas susipažinti su mūsų tikėjimu. Taip pat yra romuvių stovyklos tradicija. Stovyklą organizuoja vyriausioji krivė Indraja Trinkūnienė. Jos metu vyksta paskaitos, žygiai, šokių pamokos ir taip toliau.

Kaip šiuolaikinė visuomenė vertina jūsų religiją? Kokių komentarų išgirstate? Reaguoja įvairiai, komentarų esu girdėjęs visokių. Tačiau suprantu, kad tie neigiami komentarai yra iš nežinojimo. Buvome ir sekta vadinti, ir visaip kitaip. Sulaukiam ir kenkėjiškų veiksmų: mūsų aukuras net du kartus buvo nuverstas, ąžuolui buvo nulupta žievė. Bet kai žmonės pamato mūsų šventes ir susipažįsta su veikla, neigiami komentarai baigiasi. Šiaip ar taip, jie tiesiog mus grūdina. Kaip jūsų bendruomenė jaučiasi dėl to, kad Seimas visai neseniai nesuteikė „Romuvai“ pripažintos religinės bendruomenės statuso? Šis sprendimas šokiruojantis – tai absoliutus nesusipratimas. Manau, jį lėmė vyskupo laiškas. Žmonės net pradėjo juodinti „Romuvą“. Mūsų bendruomenę sprendimas įžeidė, kita vertus, tai parodo, kokia vis dėlto stipri ir gyvybinga yra romuvių bendruomenė, jei prieš ją reikia taip stipriai nusiteikti. Pasakysiu paprastai: tie, kurie balsavo prieš, ir tie, kurie mus taip stipriai juodina, yra kryžiuočių palikuonys. Mūsų tikėjimas žinomas visame pasaulyje, net pats Dalai Lama mus pripažįsta. Mus sprendimas supurtė, jis parodė, kaip Lietuvoje dar trūksta tolerancijos – juk mūsų tikėjimas niekam netrukdo, bažnyčioms jokio poveikio nedarom, tačiau net ir nepriklausomoje Lietuvoje vis tiek nesulaukiame pripažinimo. Šiuo metu sukurta elektroninė peticija Europos Žmogaus Teisių Teismui, kurią gali pasirašyti visi nesutinkantys su šiuo Seimo sprendimu. Tai nėra skundas, tačiau akivaizdaus fakto paviešinimas, pareiškimas, kad taip elgtis negalima.

2019 RUGPJŪTIS

romuva.lt

A M E T

Kaip dažniausiai žmonės susipažįsta su jūsų religija?

O

Kur ir kokios yra romuviams šventos vietos Kaune?

1 9


A M E T O I S E N Ė M

Juozo Mikėno ir Boleslovo Adomo Motūzo akmeninė Jėzaus Kristaus mozaika, pakibusi ant Kauno Švč. Sakramento bažnyčios fasado, ko gero, pažįstama kiekvienam kauniečiui. Tačiau visai neseniai šios barokinės bažnyčios duris praverdavo vos keli tikintieji. Senamiestyje esančios šventovės istorija išties sudėtinga: XIX a. bažnyčią nusiaubė į Maskvą žygiavusi prancūzų kariuomenė, vėliau čia buvo įrengtas kalėjimas ir gimnazija. Carinės Rusijos laikais bažnyčia paversta cerkve, sovietmečiu šventovės patalpose įkurtas knygų sandėlis, o nuo 1963-ių jų veikė kino teatras „Santaka“. Galiausiai, atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia grąžinta katalikams, o joje įkurta koplytėlė.

„Sakramente“ viskas vyko atvirkščiai“ Justė Vyšniauskaitė Teodoro Biliūno nuotr.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019 RUGPJŪTIS

2 1


M

A

Gegužę po šventovės stogu įsikūrė nauja kultūrinė organizacija skambiu pavadinimu „Sakramentas“. Renginių metu viduje gali tilpti net tūkstantis žmonių! Bažnyčios rektorius kunigas Gytis Petras Stumbras ir „Sakramento“ projekto vadovė Indrė Grikšaitė (nuotr. žemiau) papasakojo, kaip pasaulietinės kultūros organizacija ir religinė bendruomenė sutelpa po vienu stogu.

Kaip gimė idėja „Sakramento“ erdvę?

atidaryti

Indrė Grikšaitė: Viskas prasidėjo nuo Kauno senamiesčio draugijos (KSD) valdybos noro prikelti šį pastatą naujam gyvenimui. Minvydas ir Liuda Znaidauskai buvo tie žmonės, kurie subūrė komandą ir inicijavo dialogą tarp bažnyčios bei Kauno senamiestiečių. Kovo pabaigoje

suorganizuotas labdaros vakaras, kurio metu surinkta pradinė pinigų suma, reikalinga norint įveiklinti šią erdvę. Aplink M. ir L. Znaidauskus pradėjo burtis žmonės – talentingi kauniečiai, kurie savanoriškai nusprendė nuveikti ką nors naudingo šiam projektui. Kas galėjo, prisidėjo pinigais, kiti – savo laiku, daiktais ir kitaip. Šis projektas nebūtų pavykęs be tokių žmonių kaip žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė, Kauno senamiesčio draugijos vadovė Ona Peičiūtė bei koncertinės organizacijos „Kauno santaka“ kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Morkūnaitė. Norime, kad ši iniciatyva plėtotųsi bendruomeniškai, savanoriškai ir be apibrėžtų pareigų.

T

E

Kodėl bažnyčia nusprendė įsileisti kultūrinį, meninį projektą į sakralias erdves?

M

Ė

N

E

S

I

O

Kun. Gytis Petras Stumbras: Pirmiausia, bažnyčia kaip institucija yra atvira kiekvienam žmogui, jo skirtingam pašaukimui bei įvairiems talentams. Matydamas labai prastos būklės ir gana sparčiai yrantį pastatą miesto širdyje pradedi mąstyti, kur galėtum kreiptis pagalbos. Pirmoji tokių projektų inspiracija atėjo iš buvusio Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo SJ. Po keleto savaičių sulaukiau kitų iniciatorių – KSD atstovų Minvydo ir Liudos Znaidauskų, kurie entuziastingai skleidė panašias idėjas rodydami rūpestį ir trokšdami, jog bažnyčia būtų renovuota. Kultūrinė ir meninė veikla yra vienas iš daugelio būdų pritraukti kuo daugiau įvairių žmonių, kurie pagal savo galimybes gali tapti rėmėjais. Ši pasaulietinei kultūrai ir menui atvira bažnyčia Kaune yra išties unikali. Vis dėlto pasaulyje ir Lietuvoje galime rasti ir daugiau panašios veiklos pavyzdžių.

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vienas tokių – Vilniuje esanti Šv. Kotrynos bažnyčia, kurioje nuolatos vyksta tiek sakraliosios, tiek kitos muzikos koncertai. Ar panašiu principu veikiančios erdvės jums tampa įkvėpimo šaltiniu, ar pavyksta iš jų pasisemti žinių vystant savo veiklą? I. G.: Visame pasaulyje bažnyčios turi daug turto, kurio nespėja tvarkyti, bet nenori jo laikyti uždaryto tiktai tikintiesiems. Aš aktyviai domiuosi, kas vyksta Vokietijoje ir Anglijoje, kur yra daug panašių erdvių. Lietuvoje taip pat yra keli puikūs atvirų bažnyčių pavyzdžiai. Vis dėlto neretai skiriasi jų ir mūsų veikimo principas. Dažnai religinė bendruomenė pati ieško būdų pasiekti platesnę visuomenę, kas yra labai džiugu, tačiau „Sakramente“ viskas vyko atvirkščiai: pati visuomenė atėjo į bažnyčią ir pasiūlė, kas čia galėtų vykti. Šis projektas bus kitoks nei pavyzdžiai Berlyne ar Vilniuje, bet reikia dar šiek tiek laiko, kad „Sakramentas“ įgautų savo veidą. Manau, svarbu tikėti projektu ir leisti jam vystytis organiškai, tuomet jis, kaip gyvas organizmas ar asmenybė, pats išaugs. Ši erdvė dar visai nauja. „Sakramentas“ duris atvėrė gegužę per Kauno miesto gimtadienį. Ką jau spėjote nuveikti? I. G.: Veiklą galima skirstyti į dvi dalis: techninę ir kultūrinę. Pirmoji – tai visi darbai, kurie yra būtini, norint išlaikyti šią erdvę. Reikiamas lėšas surinkome per pusę metų, didžioji dalis jų buvo paaukota labdaros vakaro metu. Už šiuos pinigus įrengėme grindinį, sceną, sutvarkėme laiptus, užtikrinome saugumą sutvirtindami sienas, įvedėme elektros instaliaciją. Nebuvo galimybės surinkti pakankamą sumą grandiozinei restauracijai, todėl padarėme

2019 RUGPJŪTIS

2 3


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Turbūt pagrindinis atidarymo „perliukas“ buvo Vilhelmo Čepinskio ir kamerinio orkestro koncertas. Taip pat vyko paroda „r e m i n i s c e n t i a:“, kuruota Jūratės Tutlytės. Ja norėjome paskatinti visuomenę atrasti meną ne tik galerijose ant baltų sienų ir taip pat atkreipti dėmesį į pastato būklę. Per tris dienas pas mus apsilankė net 20 tūkstančių žmonių. Tuomet truputį aprimome ir paskyrėme laiką apgalvotai, koncentruotai, platesnei ir kokybiškesnei programai kurti. Po kelių savaičių kauniečius ir miesto svečius vėl kvietėme į naujus renginius: koncertus, spektaklius, performansus, diskusijas ir parodas. Čia jau vyko įspūdingas Tado Almanto spektaklis „Homo“, Zano Hoffmano gyvo garso bei šviesų performansas ir bendras grandiozinis grupių „Flash Voyage“ ir „Abudu“ koncertas. Norėjome, kad jauni žmonės nebijotų ateiti į šį pastatą bei suprastų, jog bažnyčios erdvė gali būti įdomi, patraukli ir atvira jiems. Šių renginių metu buvo pasitikėta jaunimu ir įrodyta, kad jie gali susirinkti pasilinksminti, bet išlikti pagarbūs ir tvarkingi. Kaip sakrali erdvė nulemia renginių programą? Kun. G. P. S.: Išgirdus tokį klausimą, mintyse nuskamba Kauno arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo Algirdo Jurevičiaus žodžiai, ištarti „Sakramento“ erdvėje: „Kol kas tai eksperimentas!“ Tai yra tiesa. Šiuo metu renginių programa dar nėra stipriai filtruojama, tačiau ateityje tikimės tiktai aukšto lygio programos.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

I. G.: Sveika nuovoka yra tai, ko labiausiai reikia, kad nebūtų iškrypta iš kelio. Čia negali atsirasti naktinis klubas, o mes turime įrodyti, kad koncertas nėra betvarkė. Mišios žmogui palieka pakylėjimo ir laimės jausmą – tokį poveikį gali turėti ir menas. Manau, kad religija ir menas, dvasingumas ir kūrybingumas yra labai stipriai susiję.

Norisi, kad Kaunas išmoktų kalbėtis, kad rastume geriausius būdus, kaip neatsiskirti ir neatsiriboti, o būti vienas kitam atviriems.

Kaip religinė bendruomenė vertina čia vykstančius renginius? Kun. G. P. S.: Kalbant apie religinę bendruomenę, reikėtų pradėti nuo vyskupų, kunigų ir įvairių religinių institucijų atstovų. Žinoma, vyskupas A. Jurevičius kaip ganytojas visada skatins kreipti ypatingą dėmesį į tai, kad nebūtų pažeistas ir suprofanuotas sakralumas. Mano kaip kunigo pozicija yra tokia pati, tačiau tai nereiškia, jog čia turi vykti tik religiniai renginiai. Kitų religinių institucijų atstovų nuomonės yra įvairios, kaip ir kasdienių

tikinčių pasauliečių, kurie lankosi Švč. Sakramento bažnyčioje. Kaip šiuo metu bažnyčioje dera religinės ir kultūrinės veiklos? Kun. G. P. S.: Šios veiklos viena kitai netrukdo. Žinoma, kartais pasitaiko tikinčiųjų pasipiktinimo, tačiau jiems viskas yra korektiškai paaiškinama, kad neliktų nesusipratimų. I. G.: Kasdien bažnyčios koplytėlėje vyksta mišios, o antrame aukšte ant scenos renginiai organizuojami tokiu metu, kad netrukdytų religinėms apeigoms. Kun. G. P. S.: Šiandien viskas derinama su bažnyčios rektoriumi ir senamiesčio draugijos paskirtu administruojančiu asmeniu. Ateityje, pagal vyskupo pageidavimą, iš religinės pusės turėtų būti išrinkta ir daugiau narių, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp bažnytinės ir pasaulietinės pusių. Vis grįžtame prie minties, kad ši erdvė turėtų būti atvira pasaulietinei kultūrai. O kiek jums svarbus atvirkštinis ryšys – įtraukti religinę bendruomenę į šią veiklą bei pasiūlyti jai įdomią programą? I. G.: Žinoma, tai mums be galo svarbu. Mes siekiame mažinti baimę: pasauliečių baimę bažnyčiai ir bažnyčios baimę tam, kas laikoma nedievobaiminga. Daugybė nesutarimų ir nesusipratimų kyla būtent dėl nežinojimo ir nesusikalbėjimo. Tikiu, kad nereligingas žmogus gali užmegzti atvirą, žmogišką ir šiltą kontaktą su kiekvienu kunigu – įsisenėjusios nematomos sienos ir barjerai tada greitai ištirptų. Mes siekiame, kad ši erdvė taptų vieta, kur užsimezga toks dialogas bei ryšys. Iš savo patirties galiu pasakyti,

kad vos per kelis mėnesius kunigas G. P. Stumbras kardinaliai pakeitė mano požiūrį į bažnyčią. Supratau, kad kunigas – tai ne tik dvasininkas, tačiau ir normalų gyvenimą gyvenantis žmogus ir dažnai kūrybinga asmenybė. Manau, kad daug dvasininkų yra savyje užslėpę kūrėją, kuriam reikia duoti progų pasireikšti ne vien mišiose. Galbūt „Sakramentas“ galėtų tapti vieta, kur tai įvyktų. Kokie „Sakramento“ planai?

ateities

I. G.: Aš labai noriu, kad šis projektas judėtų natūraliai. Manau, kad tokios kultūrinės veiklos kaip teatras, koncertai, kinas ir edukaciniai užsiėmimai tilps po šiais skliautais. Vėstant orams gaivinsime nuostabaus kino teatro „Santaka“ idėją – jį Kaunas turėtų atgauti bent jau periodinio renginio pavidalu. Planuojame rodyti gerus klasikinius filmus, kurie nebepasiekia dabartinių kino teatrų ekranų. Taip pat numatyta nemažai diskusijų apie tikėjimą. Norisi, kad Kaunas išmoktų kalbėtis, kad rastume geriausius būdus, kaip neatsiskirti ir neatsiriboti, o būti vienas kitam atviriems. Negaliu pasakyti, kada šis pastatas virs vien bažnyčia, tačiau artimiausius penkerius metus čia tikrai vyks kultūrinė veikla. Pagrindinis tikslas yra kviesti žmones bendrauti. Kun. G. P. S.: Ateitis visada yra Dievo ir geranoriškų žmonių rankose. Tikiuosi, jog šis pastatas išliks atviras ne tik katalikiškai, bet ir visuomeninei veiklai. Mano svajonė, kad šioje bažnyčioje niekada nenutrūktų nuolatinė Švč. Sakramento adoracija, kad joje kasdien būtų aukojamos Šv. Mišios, nes tik tokiu būdu išsaugosime šio pastato tapatybę ir Švč. Sakramento bažnyčios titulą.

2019 RUGPJŪTIS

facebook.com/sventykla

viską, ką galėjome, kad pastatas atsigautų išoriškai, ir pradėjome kultūrinę veiklą. Tikimės, kad būtent ji pritrauks galimų rėmėjų ir pagalbininkų dėmesį.

2 5


A M E T O I S E N

Kuo giliau, tuo švariau

M

Ė

„Susitikim tuomet Puškino gimnazijoje pusę dviejų“, – labai trumpą pokalbį telefonu baigia Kauno chasidų religinės bendruomenės pirmininkas Iseris Šreibergas. Neteko ilgai jo įtikinėti papasakoti apie šiandien labai mažą, bet ilgą istoriją Kaune ir Lietuvoje turinčią bendruomenę, o drauge ir kai kuriuos judaizmo bruožus, mat turėjau gerą advokatą. Tai Simonas Dovidavičius, vadovaujantis Sugiharos namams-muziejui. Jis – chasidų bendruomenės narys, bet vasarą – visiškai paskendęs turistų grupėse, tad patikėjo mane, kaip pabrėžė, labai apsiskaičiusiam žmogui, kurį pažįsta nuo vaikystės. Abu jie, pokario vaikai, lankė dabartinę Nemuno pagrindinę mokyklą Aukštuosiuose Šančiuose. Seni kauniečiai.

Kotryna Lingienė Dainiaus Ščiukos nuotr.

Užbėgęs siaura, spaudinių rusų ir jidiš kalbomis bei „Makabi“ sporto komandų apdovanojimų pilna laiptine, I. Šreiberis aprodo ir čia pat esančias Kauno žydų bendruomenės (ji vienija apie 300 žmonių) patalpas. Bendruomenės artimai susijusios ir, galima sakyti, persidengusios. Dar neprisėdę ir pradedame kalbėtis. „Mes, chasidai, savo narių skaičiaus nefiksuojame – kiekvienas turi teisę čia būti. Bet prisideda apie 24–28 žmones. Bendruomenė sensta, tad kartais penktadieniais, kai vyksta

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pamaldos prieš šabą, kyla problema dėl to, kad pagal žydų tradiciją, norint skaityti bendruomeninę maldą, būtina mediana, tai yra mažiausiai dešimt vyrų, kurių motinos žydės. Bendruomenės teisme anksčiau taip pat – dešimt turi būti prieš ar už. Kodėl dešimt, išaiškinta Toroje, Pradžios (Breišit) knygoje, ketvirtame skyriuje. Iš esmės beveik viskas aiškinama Toroje. Dalis Toros buvo užrašyta, dalis – perduodama sakytiniu būdu. Todėl gyvenime būtinas mokytojas. Sulaukęs penkiasdešimties žydas

2019 RUGPJŪTIS

2 7


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

turėtų juo tapti. „Jei netampa, veltui gyvena – įsivaizduojate, dirbi, dirbi, numiršti – nieko nelieka. Kiekvienas nori būti prisimenamas. O jei turi tęsėją, tavo darbai gyvena, stiprėja.“ Žinoma, tai teorija. Praktika, tai yra pasaulinė ekonomikos evoliucija, padarė savo: penkiasdešimties pasitraukti iš darbo rinkos sudėtinga. Bet pratęskime temą apie mirtį ir idėjų gyvenimą.

2 8

Tai, kas guli kapinėse, tėra materija (o dar ir yranti), todėl žydai neturi tokių tradicijų kaip, pavyzdžiui, lietuviai – sutikite, nemaža dalis mūsų visuomenės kapinėse praleidžia tikrai daug laiko. Žydai tiki, kad reikia atskirti mirtį ir gyvenimą. Judaizmas – gyvybės religija, ir mirtis – joks dangus. Svarbiausia, ką darei žemėje. Todėl didžiausia bausmė, savotiškas prakeiksmas – „kad būtų pamirštas tavo vardas“. Anot I. Šreibergo, niekšų, žudikų vardų neverta vėl ir vėl linksniuoti. Geriau pamiršti. Protestuoti, anot mano pašnekovo, būtina tik tuomet, kai tie vardai aukštinami. Metas lengvai ironijai: „Žinote, aš kartais norėčiau, kad visi niekšai būtų ne žydai, o visi geri žmonės – žydai.“ Dar viena tradicija, kurią aptarėme – šabas, kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare, skirta atnaujinti ryšį su Aukščiausiuoju. Kalbant žemiškiau, jei baigi darbą ir to nepažymi, kur malonumas? Jei nusiperki automobilį ir visą laiką saugai jį garaže, kur malonumas? Taigi būtina pailsėti. Šabo metu priimta ne tik nedirbti tiesioginio savo darbo, bet ir nevairuoti automobilio, negaminti valgio, nejunginėti šviesos, nespausti lifto iškvietimo mygtuko. Šiuolaikinės technologijos leidžia „pasilengvinti“ tradicijas, bet tam jos ir tradicijos. Todėl, I. Šreibergo nuomone, negerai, kai žmogus laukia šabo pabaigos,

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kankinasi, kad, štai, jam turbūt kažkas skambina, o jis negali telefono paimti į rankas. Taip nebelieka poilsio dienos prasmės: „Jau geriau tada nesilaikyti šabo.“ Ir tai nereikš, kad tu – nebe žydas. Netikinčių žydų, sako I. Šreibergas, nėra. Tėra neprisilaikantys. Taigi kuo iš esmės judaizmas skiriasi nuo kitų religijų? „Žydų religija eina iš apačios į viršų, ne į plotį. Jei krikščionys ar musulmonai stengiasi, kad jų kuo daugiau pasaulyje būtų, mums tai nebūtina. Netgi atvirkščiai: jei norėtumėte pereiti į judaizmą, žydai jums triskart tokį išbandymą surengs, kad neliktų nė šešėlio abejonės, ar jūs to siekiate dėl naudos.“ Anot kauniečio, tai yra savotiška žydų tragedija: „Su kitatikiais, kaip žydai sako, gojais, žmonės elgiasi kitaip nei su savais, ir pasaulyje tai laikoma minusu, bet juk tai pliusas: aš su tavimi elgiuosi pagal tavo įstatymus. Įsivaizduokite, jei ateina krepšininkas žaisti futbolo, juk jis turi paklusti futbolo taisyklėms.“ Žydų nenorėjimas primesti kitiems savo tradicijų buvo suprantamas kaip savęs išskyrimas, samprotauja I. Šreibergas: „Štai mes davėme įžadus, jūs nedavėte. Jūs turite teisę valgyti kiaulieną, aš prie jūsų dėl to nesikabinėsiu, o iš savų reikalauti galiu.“ Apie kašruto (košeriškumo) taisykles būtų galima valandų valandas kalbėti, bet tikrai, viskas paaiškinta Toroje. Čia svarbu paminėti, kad Tora, nors pati svarbiausia knyga, esminis žinių šaltinis, nėra įstatymas. Tai yra instrukcija. Vis ją skaitydamas, bėgant metams, žmogus, žinoma, randa naujų prasmių. Čia vėl grįžtame prie vertikalumo principo. Nereikia plėsti skaičiusių, gal tik akį užmetusių, rato, nes tai jau nebus tauta, tarp tokios daugybės žmonių nebebus susikalbėjimo. Bet kartu, šeimoje, bendruomenėje, verta gilintis dar ir dar

kartą. Juk kuo šulinys gilesnis, tuo vanduo švaresnis, tiesa? Sutikite, žavi I. Šreibergo gebėjimas visiems gyvenimo klausimams rasti paprastą, tikrai kiekvienam suvokiamą paaiškinimą. Tai mokytojo bruožas. Rabinu I. Šreibergas savęs jokiu būdu nevadina. Sako, jei susiklostys palanki situacija ir į Kauną atvyks rabinas, jis mielai padėtų jam užmezgant ryšį su bendruomene. Beje, kalbant būtent apie chasidus, nuolatinio ryšio būtinybė yra, – tai, kaip aiškina mano pašnekovas, kontrastas litvakų misnagdų judėjimui, kuriame itin svarbios dvasinės mokyklos – ješivos, ir didelis rabinų autoritetas, leidęs jiems atitolti nuo žmonių. Jei trumpai, istoriškai šie judėjimai buvo priešingi. Nors ortodoksu, bet šiuolaikiniu žydu save laikantis I. Šreiberis nenori su niekuo ginčytis ar priešintis: „Juk Toroje nėra nei chasidų, nei aškenazių.“ Ir nesipriešina. Pavyzdžiui, košerinio vyno, reikalingo pamaldoms, Lietuvoje gauti problema. Čia gelbsti iš Izraelio į Kauną studijuoti atvykstantys studentai, kurių yra apie tris šimtus. Ši studentiška bendruomenė turi savo susitikimo vietą Kauno centre, kurioje veikia ir košerinė valgykla. Tiesa, gojai čia neužeina, mat studentų bendruomenės fundatorius baiminasi asimiliacijos. Bet tai dar kita istorija, galbūt kada nors. Kauniečiai chasidai, kaip matote, atviresni, nes juk senbuviai. Kaunas – ir jų miestas, Lietuva – jų šalis. Tiesa, I. Šreibergas, paklaustas, ar paprasčiau gyventi žydui Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, kiek susikremta – visgi nemaža bendruomenės dalis išvažiavo į Izraelį. „Ten gyvena keturios mano seserys, va, ir dabar mėnesiui vyksiu, bet kraustytis? Gal ne. Mano vieta čia“, – sako Kauno chasidų religinės bendruomenės pirmi-

ninkas. Ir išpasakoja savo misiją, kuri susijusi su močiutės atminimu. Žinoma, pokalbio metu pasidomėjau, ar pašnekovo šeima buvo religinga. Tėvai – nelabai. Tai močiutės, kurios giminėje buvo rabinų, įtaka. Simboliška – ji mirė savo gimimo dieną, ir iš sovietinės armijos grįžęs anūkas nebespėjo jos pasveikinti. Sakytumėt, atsitiktinumas, bet I. Šreibergas įsitikinęs, kad atsitiktinumų nebūna – yra tik dar nepažintos taisyklės. Taigi apie misiją. Prieš dešimtmetį bendruomenei grįžo kurį laiką Vilniaus dailės akademijos reikmėms naudota, bet menininkų neprižiūrėta chasidų sinagoga, esanti Gimnazijos gatvėje – kylant į Pelėdų kalną. Pastatyta XIX a. antrojoje pusėje, kaip maldos namai veikti ji nustojo 1940 m. liepą. Čia grįžtame prie jau aptartų dalykų: „Sinagogą statė žmonės, norėję, kad ji tarnautų konkrečiam dalykui, būtų ne tik maldos, bet ir bendruomenės namai, mažasis Izraelis, kai Izraelio žemėlapyje nebuvo. Žmonių nebėra, o mes turime tęsti jų darbus.“ Šiuo metu finansinių galimybių bendruomenė tam neturi. Todėl ir susitikome mes Puškino gimnazijoje. Atkurtoje sinagogoje galėtų tilpti visi: ir studentai iš Izraelio, ir seni kauniečiai. Yra ir asmeninių sentimentų – netoliese gyveno I. Šreibergo giminės. Ir prieš penkerius metus mirusio ankstesnio chasidų bendruomenės pirmininko Jakovo Lopianskio dvasia, sako, ten jaučiama. Sutarėme dar susitikti. Pavyzdžiui, atšvęsti Roš ha’ Šana – Naujuosius metus, kurių data skaičiuojama pagal hebrajų kalendorių, prasidedantį nuo biblinio pasaulio sukūrimo, ir šiemet ištiks rugsėjo pabaigoje. Norisi iš anksto palinkėti, kad po kelerių, kad ir keliolikos, metų šventė vyktų jau Gimnazijos gatvėje.

2019 RUGPJŪTIS

2 9


A M E T O I S E N Ė M

Miesto svečiams visada šiek tiek pavydu įspūdžio iš pirmosios akistatos su vienu gražiausių Ramybės parko kampelių – Kauno mečete. Ją aplankiusiems mečetė, čia stovinti nuo 1930 m., sukelia ne tik estetinį pasigėrėjimą ar atradimo džiaugsmą – kaip ir Ramybės parkas (Kauno senosios kapinės), savo sudėtinga istorija ji liudija Kauną buvusį ir esantį skirtingų, bet petys petin sugyvenančių kultūrų, bendruomenių ir patirčių miestu. Nuo 1989 m. Kauno mečetė yra ne tik miestui reikšmingas istorinis monumentas, bet ir veikiantys Kauno musulmonų bendruomenės maldos namai. Apie bendruomenės istoriją bei veiklą pasakoja Sofian Okat – Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas, pirmą kartą iš Lilio (Prancūzija) į Kauną atvykęs dar 2005 m. studijuoti pagal mainų programą. Kaune jis sutiko savo būsimą žmoną, Lietuvos totorę. Kurį laiką šeima su dviem vaikais gyveno Prancūzijoje, o 2014 m. grįžo į Kauną ir įsiliejo į vietos musulmonų bendruomenės veiklą.

„Gyventi taip, kaip mums patinka“ Julija Račiūnaitė

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Papasakokite apie Kauno musulmonų religinę bendruomenę, jos istoriją. Tai labai ilga istorija, kadangi musulmonai Lietuvoje tikrai nėra naujakuriai. Turbūt žinote apie totorius, įsikūrusius Vytauto Didžiojo jiems dovanotose Lietuvos žemėse (1997 m. Lietuva minėjo 600-ąsias karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje metines, – red. past.). Jie ir tapo pirmosiomis šiuose kraštuose sėsliai gyvenančiomis musulmoniškomis bendruomenėmis. Kaune, beje, jų nebuvo itin gausu, tačiau XIX a. viduryje Rusijos imperijos caro įsakymu dabartinio Ramybės parko teritorija buvo padalyta keturioms konfesijoms (stačiatikiams, katalikams, evangelikams liuteronams ir musulmonams, – red. past.) ir 1860 m. būtent čia, dabartinės mečetės vietoje, buvo pastatyta medinė mečetė. Galima sakyti, kad tai seniausia musulmonų religinės praktikos vieta Kaune. Keičiantis laikams, keitėsi ir bendruomenė. Nors, kaip minėjau, seniau ją sudarė daugiausia totoriai, tačiau kai kurie musulmonai,

carinės armijos kareiviai taip pat atvykdavo į Kauną ir prisijungdavo prie bendruomenės. Sovietmečiu visos religinės praktikos, taip pat ir islamas, buvo uždraustos. Vietiniai totoriai išlaikė bendruomeniškumą, tačiau nebeliko praktikuojančiųjų islamą – žmonės bemaž prarado tikėjimą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kaune pradėjo studijuoti musulmonai studentai iš užsienio: pirmoji atvykusiųjų karta buvo daugiausia libaniečiai. Būtent jie šioje mečetėje pradėjo gaivinti papročius, religinę praktiką. Žingsnis po žingsnio būrėsi bendruomenė, dominavo studentai iš Libano, Indijos, Pakistano, Turkijos, Centrinės Azijos. Taigi šiuo metu totoriai Kauno musulmonų bendruomenėje sudaro mažumą. Dauguma bendruomenės narių yra svečių šalių studentai, taip pat didelę dalį sudaro verslininkai iš Centrinės Azijos: Tadžikistano, Kirgizstano ir t. t. Priešingai nei kitose vietinėse religinėse bendruomenėse, didžiąją mūsų dalį sudaro jaunoji karta, 20–40 metų amžiaus. Vyresnių narių turime nedaug. Šiuo metu Kauno musulmonų religinę bendruomenę sudaro maždaug 500 narių.

2019 RUGPJŪTIS

3 1


A M E T O I S E N Ė M 3 2

Ji išgyvena ir aktyvius, ir pasyvius laikotarpius. Vasara – labai ramus metas, tačiau rugsėjį, sugrįžus studentams, bendruomenė visuomet atgyja. Sunitai musulmonai, ortodoksai musulmonai čia laikosi tų pačių tradicijų kaip ir musulmonai visame pasaulyje, tai reiškia, kad mečetė organizuoja kasdienes pamaldas, į kurias kiekvienas laisvas ateiti, o daugiausiai tikinčiųjų sulaukiame pagrindinėse pamaldose penktadieniais – būna sausakimša. Turime ir savo tradicines šventes, į kurias gausiai renkamasi ne tik iš Kauno, bet ir iš Marijampolės, Alytaus ir kitų miestų, neturinčių savo maldos namų. Sekmadieniais į mečetę kviečiame vaikus – čia organizuojamoje mokyklėlėje jie mokosi arabų kalbos, gilinasi į Koraną. Smagu matyti atgimusią Kauno mečetę, jos aplinką. Kaip jau minėjau, šioje vietoje nuo 1860 m. stovėjo medinė mečetė. Šalia jos, beje, buvo dar keletas pastatų: viename jų buvo prieglauda, kitame gyveno totorių bendruomenės vyresnysis. Tačiau Kaunui tapus Lietuvos sostine, buvo nuspręsta, kad miestas turi turėti moderniai įrengtą mūrinį pastatą (projekto autoriai – architektai Vaclovas Michnevičius ir Adolfas Netyksa, – red. past.). Jo statybos buvo pradėtos 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, – ši mečetė tapo pirmąja ir vienintele mūrine mečete Baltijos šalyse. Palyginus su lietuviškomis medinėmis mečetėmis, sakykime, Nemėžyje ar Keturiasdešimties Totorių kaime, ši mečetė išsiskiria dizainu, architektūriniais sprendimais. Dėl kupolo ir minareto formos bei proporcijų ji atrodo kur kas labiau orientalistinė. Veikė ji iki Antrojo pasaulinio karo, o karo metu kartais veikdavo, kartais – ne. 1947 m. sovietų K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Teodoro Biliūno nuotr.

valdžios įsakymu mečetė buvo uždaryta galutinai. Maždaug 1950 m. ji atiduota Kauno miesto valdybai. Naujoji valdžia pakeitė pastato paskirtį iš religinės į, sakykime, pasaulietinę. Mečetė kurį laiką buvo sandėliu, vėliau cirku, valgykla, biblioteka. Koks cirkas buvo įsikūręs mečetėje? Valentino Dikulio cirkas. Atrodo, kad čia vyko galiūnų, svorio kilnotojų pasirodymai (juokiasi). Žinoma, skamba juokingai, tačiau religiniame pastate tokiems užsiėmimams tikrai ne vieta. Šiaip ar taip, nuo panašios veiklos pastatas vis labiau dėvėjosi, o 8 dešimtmetyje šventovė buvo atiduota tuometiniam Valstybiniam M. K. Čiurlionio muziejui. Muziejus gavęs šį statinį pradėjo čia įgyvendinti orientalistinio meno galerijos projektą. Vykdant projektą, mečetės interjere buvo įrengtas balkonas, kurio seniau nebuvo, nugriauta veranda, stovėjusi pastato išorėje. Be to,

Lietuvai atgavus nepriklausomybę mečetė dalinai renovuota – tai leido pradėti veiklą pagal pirminę jos paskirtį. 2007 m. Lietuvos kultūros ministerija finansavo dar vieną renovaciją, tačiau pilna renovacija pradėta įgyvendinti tik 2017 m., kai TİKA (Turkish Cooperation and Coordination Agency, – red. past.) suteikė finansavimą pilnam mečetės vidaus ir išorės sutvarkymui. Tarp renovacijos darbų patenka ne tik apdailos, vitražų ir t. t. restauravimas, bet ir visos pastato infrastruktūros modernizavimas. Ypač džiugu, kad pagaliau atsirado šildomos grindys – seniau patalpos buvo šildomos tik radiatoriais ir melsdamiesi labai šaldavome. Dabar kaistame! ( juokiasi) Sutvarkyta ir pastato aplinka. Minėtasis fontanas buvo labai prastos būklės – apleistas, apgriuvęs, pilnas šiukšlių. Kauno savivaldybė pasiūlė bendradarbiauti ir vietoje buvusio fontano įrengti vaikų zoną su batutu ir vietomis poilsiui (batuto autorius – menininkas Morfai, – red. past.). Ar Kaunas yra draugiškas miestas kultūrinių, religinių bendruomenių įvairovei? Įvairios religinės grupės Kaune kartu sugyveno nuo labai senų laikų, taigi Kaunui yra įprasta jungti skirtingus žmones ir kultūras. Mūsų bendruomenei priklausantys, į Kauną pagal mainų programas kiekvienais metais atvykstantys studentai čia lengvai integruojasi, nepatiria rasizmo, ksenofobijos išpuolių. Manau, Lietuvos žmonės yra draugiški tiems, kurie prisideda prie visuomenės ekonominio, kultūrinio augimo ir gerovės.

Papasakokite apie „Islamas visiems“.

projektą

Tai internetinis puslapis, priklausantis viešajai įstaigai „Švietimas ir paveldas“, jungiantis visos Lietuvos musulmonų bendruomenę ir tiek jai, tiek visiems besidomintiems islamu skleidžiantis naudingą informaciją bei naujienas apie musulmonų gyvenimą Lietuvoje. Šis projektas vertingas ir kasmet į bendruomenę įsiliejantiems naujakuriams, ir norintiems susieti gyvenimą su islamu, pavyzdžiui, planuojantiems kurti šeimą su islamą išpažįstančiu asmeniu. Taigi viena puslapio funkcija yra konsultuoti ir teikti informaciją potencialiems ir esamiems bendruomenės nariams, o kita – megzti glaudesnį ryšį su Lietuvos visuomene. Siekiame parodyti, kad esame atviri, neturime paslapčių, norime kalbėtis ir dalintis vieni su kitais. Rugpjūtį vyks viena svarbiausių musulmonų švenčių – Kurban Bairamas, arba Aukojimo šventė. Ką planuojate šiais metais? Tradiciškai šventę rengsime čia, Kauno mečetėje. Po pamaldų paprastai bendruomenės vyrai vyksta į kaimą ir šventei paaukoja gyvulį (dažniausiai ėriuką, ožiuką arba veršelį, – red. past). Ši tradicija paremta bibline istorija – vietoj sūnaus Izaoko Abraomas Dievui paaukojo avinėlį. Šventė pažymi hadžo ceremonijos (t. y. šventos piligrimų kelionės į Kaabą, Meką) pabaigą. Iš paaukotos mėsos įprastai gaminami puikūs patiekalai, jais ir kitais skanumynais, vaišinami šventės svečiai, bedruomenės nariai, šeimos. Ko pasigendate Kaune? Kaunas – didelis miestas, kuriame nieko netrūksta. Čia, lygiai kaip ir Prancūzijoje, galime sau leisti gyventi taip, kaip mums patinka.

2019 RUGPJŪTIS

islamasvisiems.lt

kaip šio projekto dalis, šalia mečetės pastatytas fontanas – nežinau, ar nors vieną dieną jame būta vandens. Taigi darbai buvo pradėti, tačiau pastatas niekad nebuvo atidarytas kaip meno galerija.

Ar tai aktyvi bendruomenė?

3 3


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O

Jei ne storokos monografijos, tai bent jau kelių mūsų žurnalo numerių prireiktų norint detaliai išanalizuoti festivalio genezę, raidą ir plėtrą iki vieno didžiausių muzikinių įvykių šalyje. Jau seniai Pažaislio muzikos festivalis nebetelpa pačiame vienuolyne, viename svarbiausių baroko ansamblių regione. Nebetelpa ir Kaune: festivalio koncertai neretai pirmąkart (bent jau po daugelio metų) muzikai atveria bažnyčių ir dvarų vartus visoje Lietuvoje. Tai nėra lengva nei logistiškai, nei finansiškai. Ir taip visus tris vasaros mėnesius. Dalis koncertų – nemokami. Tai ir būdas pakviesti pasimėgauti muzika tuos, kurie negalėtų sau to leisti, ir bandymas pritraukti tuos, kurie galėtų, tik dar nežino, kad jiems tai gali patikti. Simboliška, kad būtent tikėjimu paremta muzikine kelione aplink Lietuvą, dar sovietų okupuotą, ir pra-

sidėjo ši istorija. Tuomet ką tik filharmonijoje dirbti pradėjęs J. Krėpšta turėjo turėti nemažai drąsos, kad kartu su Kauno valstybinio choro vadovu Petru Bingeliu ir aktoriumi, skaitovu Laimonu Noreika Lietuvos bažnyčiose suorganizuotų keturiolika anšlaginių choro koncertų, dedikuotų Maironiui. Bet Nepriklausomybė buvo jau visai čia pat. Kad tikėjimas ir mąstymas apie aukštesnius dalykus padėjo jos sulaukti, o ir įkvėpimo suteikė, filharmonijos vadovas neabejoja. Jis prisimena su tokiu pat „kaimo vaiku“ P. Bingeliu visuomet rasdavęs bendrą kalbą būtent dėl panašaus požiūrio į tai, kas yra Lietuva ir kas joje yra svarbiausia. Abipusė pagarba vienas kito darbui ir pašaukimui šiame festivalyje yra savaime suprantamas dalykas. Todėl koncertų programą peržiūri ne tik Pažaislio vienuolės kazimierietės, bet ir Kauno arkivyskupas.

Bendras tikslas

S

E

U

R

O

P

Jei tenka dažnai pėdinti E. Ožeškienės gatve, ypač sutemus, negalėjote nepastebėti prabėgusiomis epochomis pro užuolaidas dvelkiančio kabineto pirmajame Kauno valstybinės filharmonijos aukšte. Man visuomet buvo labai įdomu, kas gi jame darbuojasi dieną. Neseniai sužinojau: tai filharmonijos vadovo Justino Krėpštos kabinetas, tiksliau, iš viso du kambariai. Antrajame stovi fortepijonas, virš jo – Pažaislio vienuolyno paveikslas. Kabinetas, kuriame telpa visas vadovo gyvenimas? Atrodo, taip. Bet juk be komandos tokio darbo nenudirbsi. Todėl pasikalbėti apie jau ketvirtį amžiaus trunkantį fenomeną, kuriame tikėjimas griežia gal net pirmuoju smuiku, susėdame ir su J. Krėpšta, ir su Pažaislio muzikos festivalio direktore Giedre Mikaitiene (nors ji festivaliui vadovauja dar tik keleri metai, bet lankėsi pačiame pirmame koncerte!) bei su dar dviem jų kolegėmis – Lina Balčiūnaite ir Lina Krėpštaite.

K

A

U

N

A

Kotryna Lingienė Ramūno Guigos nuotr.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019 RUGPJŪTIS

3 5


U E

Taigi, net ir skaitmeniniais šių laikų matais vertinant, Naujalis buvo

Mano pašnekovai neabejoja savo, kaip klasikinių meno vertybių atstovų, vaidmens reikalingumu. Tiesa, J. Krėpšta išsiduoda į pirmas žinias apie „Kaunas 2022“, pirmas paraiškos idėjas reagavęs jei ne skeptiškai, tai neutraliai. Visgi kontaktas įvyko, abipusis dėmesys yra. Filharmonijos atstovės, pavyzdžiui, jau dalyvavo šiame žurnale aprašytuose auditorijų plėtros mokymuose, skirtuose Kauno kultūros organizacijoms. Įdomu, kad Pažaislio muzikos festivalio virtuvėje tai, kas šiandien vadinama „auditorijų plėtra“, jau senokai vykdoma įvairiais būdais, kartais net nesąmoningai.

A

U

N

A

S

„Festivalis, turintis savo politiką, paremtą demokratinėmis ir klasikinėmis vertybėmis, bei ilgą istoriją, visuomet žvelgia ir į ateitį. Viena vertus, norime išlaikyti savitumą, kita vertus, esame atviri moderniems sprendimams, besikeičiančiai aplinkai. Taigi auditorijų plėtra mums aktuali, nepaisant to, kad jau auginame antrąją savo kartą. Būtent dirbant su šeimomis galima pasiekti to, kad šiandieniniai vaikai nebijotų, neatstumtų šiuolaikinės muzikos.

K 3 6

Šiemet Žolinių koncertas dedikuojamas kompozitoriui, dirigentui, chorvedžiui Juozui Naujaliui, gimusiam prieš 150 metų. Tinklalapio „Kaunas pilnas kultūros“ rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ šį balandį muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė rašė: „J. Naujalis už savo gedulingąsias mišias „Missa pro defunctis“ <...> buvo laimėjęs pirmąją premiją Stanislavo Moniuškos vardo bažnytinės muzikos konkurse Varšuvoje. Jau nuo tada jo, kaip kompozitoriaus, vardas tapo žinomas Vakarų Europai. Jo mišios ir kiti sakraliniai kūriniai buvo atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, įtraukti į vokiečių bei italų bažnytinės muzikos leidinius.“

ir yra vienas žinomiausių lietuvių kūrėjų. Tiek prieš šimtą metų, tiek dabar – ir kas gi kitas, jei ne Kauno valstybinė filharmonija, o ir Kauno valstybinis choras, taip pat filharmonijoje „gyvenantis“ Kauno miesto simfoninis orkestras gali palaikyti Naujalio dvasią gyvą, skleisti jo ir kitų Lietuvos muzikų darbuose užkoduotą žinią kuo plačiau, išlaikyti ją aktualią? Štai čia ir yra vienas svarbiausių filharmonijos bei jos rengiamo festivalio bei globojamų atlikėjų uždavinių. Kartu ir vaidmuo jau visai netrukus ištiksiančiais 2022-aisiais, kai Kaunas bus Europos kultūros sostine. Vien šiuolaikinio meno elementų, siekiant sukurti nevienadienį įspūdį, juk nepakaktų.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tai ir pačios filharmonijos ateities karta“, – sako G. Mikaitienė. Ji vertina „Kaunas 2022“ suteikiamą galimybę klausytis užsienio lektorių, semtis sėkmingos tarptautinės patirties, o ir artimiau susipažinti su Kauno kultūros miško gyventojais naudinga. Problemos juk bendros. Aptarę ateitį nuklystame ir į platesnius apmąstymus. Man įdomu, ar yra buvę konkrečių atvejų, kai būtent festivalio renginiai, čia pasirodę muzikantai priartino klausytojus prie Dievo? Juk tai, paprastai tariant, ir yra sakraliosios muzikos misija. Tikrai taip. G. Mikaitienė, pavyzdžiui, prisimena, kad viena jos pažįstama, apsilankiusi koncerte Sobore, ėmė dažniau lankytis mišiose, o galiausiai ir santuokos sakramentą priėmė šioje bažnyčioje. Kaip jau rašiau, užaugo Pažaislio muzikos festivalio karta, kurios atstovai dabar į koncertus atsiveda savo vaikus. Užaugo ir ištikimų rėmėjų karta: nors J. Krėpšta šypsosi, kad šiais laikais, globalėjant verslams, įtikinti tokio renginio svarba įmonei jos vadovus, sėdinčius kur nors svetur, sudėtingiau, bet ištikimiausieji išlieka. „Su lošimų ar greitųjų kreditų bendrovėmis neturime intereso bendrauti“, – paklausus, ar svarbu, kad rėmėjų vertybės atitiktų tas, kurias deklaruoja festivalis, tvirtai atsako G. Mikaitienė. Filharmonijos vadovas papildo, kad su savotišku rėmėjų klubu komanda vyksta į ekskursijas po Lietuvą, lanko festivalio vietas.

kaunas2022.eu

Prasmingesnės, skambesnės Žolinės šventės noras buvo abipusis, užsidegimas – didžiulis, ir abi pusės –

koncertų organizatoriai bei seserys kazimierietės – suprato, kad be vieni kitų tokio masto renginio nesurengs. Festivalis finansuoja choro dalyvavimą, padengia dalį vienuolyno išlaikymo kaštų, po mišių rengia koncertinę programą. Tai padeda sutraukti minią, šie atlaidai – vieni didesnių Lietuvoje: kai geri orai, susirenka ir penki tūkstančiai žmonių.

Po valandos, praleistos J. Krėpštos kabinete, susivokiau, kad susirinkusios kompanijos nepaklausiau, kas jų gyvenimuose buvo pirmiau – muzika ar tikėjimas. Bet tada atsiminiau, kad niekas iki šiol neatsakė į klausimą apie vištą ir kiaušinį. O kadangi muzika plačiau atveria visus įmanomus vartus, daugiau klausimų ir nebeturėtų kilti.

pazaislis.lt

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P

Bet man labai knieti daugiau sužinoti apie tą Žolinę Pažaislyje. Atlaidų tradicija, žinia, senesnė už festivalį, bet jo rėmuose rugpjūčio 15-oji radosi ne iš karto, gal po gero dešimtmečio nuo tada, kai pasiteisino idėja klasikinę muziką „išnešti“ už filharmonijos sienų. Pasiteisino todėl, kad tokių demokratiškų koncertų, kurių kasmet organizuojama vis daugiau, tuomet visai nebuvo.

R

O

Atidžiai repertuarą skaitant akivaizdu, kad ir tolerancijos pakanka. J. Krėpšta prisimena, kad buvo abejonių dėl roko operos programoje, bet tik iki tol, kol arkivyskupas sužinojo, kad vienuolės tam pritaria. Dar 1920 m. seserys kazimierietės Pažaislyje įsikūrė atvykusios iš Čikagos, tad ir ši aplinkybė turėjo įtakos tam, kad ši vienuolinė bendrija nėra tokia konservatyvi, kaip galėtum pamanyti iš pirmo žvilgsnio. Juolab kad ir pats Pažaislio vienuolynas palyginti atviras: čia vyksta ekskursijos, veikia muziejus, dalyje komplekso įsikūręs viešbutis ir restoranas. Visa tai padeda vykdyti savo misiją ir išsilaikyti.

2019 RUGPJŪTIS

3 7


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U K

A U

N

A

S

Po žeme archeologų vis dar laukiantys bažnyčių pamatai, lengva ranka griaunami barokiniai pastatai ir vieno žmogaus užmojis gyvenimą įprasminti savo išgalėmis pastatant šventovę – mieste Nemuno ir Neries santakoje būta visko. Kaip ir kiekvienos ilgą istoriją turinčios gyvenvietės, Kauno praeities puslapiai pilni tikėjimo ir tikėjimų – pilni ir pastatų, buvusių jų centrais. Žinoma, daugiausiai būta katalikų ir žydų šventovių, tačiau čia savo maldos namus taip pat turėjo ir tebeturi stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai bei reformatai, musulmonai, metodistai ir baptistai. Būta ir kitų konfesijų maldyklų, o kai kurios savo šventoves atidarė, palyginti, neseniai. Prarastų maldos namų pastatų turime nei daug, nei mažai – turbūt mažiau nei statistinis Europos miestas, juoba toks, per kurį nuolat slinko įvairios stichijos. Vis dėlto šį kartą pažvelkime būtent į juos, tiksliau – į kai kuriuos iš tų pastatų, kurių mūsų miesto panoramoje nebėra jau kuris laikas.

Dingusios Kauno šventovės Paulius Tautvydas Laurinaitis Vilijampolės sinagogos griuvėsiai. Žemaičių vyskupijos muziejaus nuotr.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019 RUGPJŪTIS

3 9


S T A S E I M O N I A Z I D O C

Kone didžiausias architektūrinis sakrališkosios architektūros praradimas – barokinė Vilijampolės sinagoga, nuo XVIII a. antrosios pusės daugiau nei šimtmetį tarnavusi ne tik kaip pagrindinis anuomečio miestelio dvasinis centras, bet ir kaip svarbiausias riboženklis. Baroko bruožų turinčioms Lietuvos sinagogoms laiko tėkmė nebuvo labai palanki: slabadiškė 1892 m. sudegė ir ilgai stovėjo tik bestogis jos karkasas. Įdomi ir vertinga buvo ne tik jos architektūra bei sakralinis vaidmuo, bet ir simbolinis sinagogos paminėjimas lietuviškojoje paveldosaugos istoriografijoje. Kauno regioniniame archyve išlikęs Mykolo Songailos kreipimasis į miesto tarybą, kuri šiuos griuvėsius buvo nusprendusi naikinti, yra vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos istorijoje architekto kreipimųsi į valdžios institucijas su prašymu išsaugoti istorinį pastatą, tuo labiau susijusį su etninių mažumų kultūra. Vis dėlto pastatas galiausiai buvo nugriautas.

K

A U

N

A

S

U

N

E

S

Po žeme archeologų vis dar laukiantys bažnyčių pamatai, lengva ranka griaunami barokiniai pastatai ir vieno žmogaus užmojis gyvenimą įprasminti savo išgalėmis pastatant šventovę – mieste Nemuno ir Neries santakoje būta visko. Kaip ir kiekvienos ilgą istoriją turinčios gyvenvietės, Kauno praeities puslapiai pilni tikėjimo ir tikėjimų – pilni ir pastatų, buvusių jų centrais. Žinoma, daugiausiai būta katalikų ir žydų šventovių, tačiau čia savo maldos namus taip pat turėjo ir tebeturi stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai bei reformatai, musulmonai, metodistai ir baptistai. Būta ir kitų konfesijų maldyklų, o kai kurios savo šventoves atidarė, palyginti, neseniai. Prarastų maldos namų pastatų turime nei daug, nei mažai – turbūt mažiau nei statistinis Europos miestas, juoba toks, per kurį nuolat slinko įvairios stichijos. Vis dėlto šį kartą pažvelkime būtent į juos, tiksliau – į kai kuriuos iš tų pastatų, kurių mūsų miesto panoramoje nebėra jau kuris laikas.

4 0

Nors istoriniame Kauno branduolyje – dabartiniame senamiestyje – ir jo priemiesčiuose buvę katalikų bažnyčių pastatai mūsų dienas pasiekė bene visi, tačiau pasiknaisioję archyviniuose dokumentuose atrastume, kad esama bent vienos išimties. Pačioje XVIII a. pradžioje į Kauną atsikėlę karmelitai iš pradžių buvo įsikūrę gerokai arčiau tuomečio miesto – 1717 m. buvo pastatytas vienuolynas ir mūrinė Šv. Elijo bažnyčia. Iki šiol tai išlieka vienu mįslingiausių tokio pobūdžio pastatų mieste: net ir pamatų vieta šiandien tėra apytikslė, tad apie architektūrinę išraišką tuo labiau lieka tik spėti. Aišku tai, kad bažnyčia stovėjo kvartale, kurį dabar riboja Puodžių bei Druskininkų gatvės ir Karaliaus Mindaugo prospektas. Bažnyčia veikė nepilną šimtmetį – kurį laiką atiduota stačiatikių reikmėms, XIX a. buvo apleista.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šiandien dažnai mes jau turime pasirinkimą, ką išsaugoti.

Cariniu laikotarpiu, po 1863 m. sukilimo, Lietuvos žemėse nemažai katalikų bažnyčių buvo verčiama cerkvėmis. Neaplenktos ir kai kurios Kauno šventovės, o miestui tapus I klasės karine tvirtove, čia atsirado ir įgulos reikmėms skirtų ortodoksų maldos namų. Viena iš šių cerkvių

1896 m. buvo pastatyta Žemuosiuose Šančiuose 109-ojo Volgos pėstininkų pulko reikmėms – šis medinis pastatas buvo didžiausi konfesijos maldos namai po tuo pat metu atsiradusio Įgulos soboro. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę tvirtovės turtą perėmė šalies kariuomenė. Cerkvė nebuvo išimtis ir taip pat buvo naudojama šios reikmėms – tapo katalikų maldos namais. Po karo ji paskirta praktinėms reikmėms ir galiausiai, pirmuoju pokario dešimtmečiu, nugriauta. Tam galbūt įtakos turėjo ir faktas, kad jos aplinka buvo spėjusi tapti ganėtinai simboliškai reikšminga vieta – aplink ją buvo įrengti Lietuvos kariuomenės karių kapai ir pastatytas jų kovas pagerbiantis monumentas. Kaune buvo prarasta ir bent pora tarpukario epochos sakralinių pastatų. Daugelį įvairių konfesijų maldos namų glaudę darbininkiški Šančiai ilgai neturėjo katalikų bažnyčios, nors po Pirmojo pasaulinio karo tam ir pritaikytas buvęs tvirtovės sandėlis. Mums visiems žinoma modernistinė Šančių bažnyčia atsirado likus vos keletui metų iki sovietų okupacijos. Matydamas tinkamos šventovės trūkumą šančiškis Jurgis Stančiauskas savam sklype, be bažnytinių institucijų palaiminimo, 1929 m. pradėjo statyti betoninę bažnyčią. Viską darė savom lėšom, o darbams pasitelkdavo ir įvairius mainus: projektą rengęs inžinierius už darbą turėjo būti įamžintas portretu bažnyčios navoje, o statybos techninę priežiūrą vykdęs Feliksas Vizbaras už tai gaudavo daržovių. Bebokščio gelžbetoninio pastato architektūroje dominavo neoromaniniai bei neogotikiniai elementai – visgi iš išlikusių negausių nuotraukų galima spręsti, kad statybos metu projektas buvo keičiamas. Nors tai patvirtinančių dokumentų nerasta, tačiau vyresni šančiškiai tikina, kad šventovėje jau netgi vykdavusios pamaldos. Netoli

Panemunės tilto buvęs pastatas sulygintas su žeme šalia statant pirmąjį Kauno troleibusų parką. Panašiai istorija klostėsi ir kitiems maldos namams Šančiuose, tiesa, jau Aukštuosiuose. Rajono plėtra ilgai buvo ribojama čia buvusios karinės teritorijos bei sprogmenų sandėlių, aplink kuriuos reglamentuota gana plati nestatymo zona. Tik 4 dešimtmetyje šią miesto dalį prijungus prie Kauno miesto, o vėliau ir gerokai sumažinus minėtąsias zonas, Aukštieji Šančiai pradėjo sparčiai plėstis. Matydamas beaugantį rajoną kunigas Rapolas Pūkys privačiame sklype netoli Prancūzų gatvės 4 dešimtmečio antrojoje pusėje pastatė nedidelę medinę bažnyčią, kuriai savo funkcijas atlikti buvo lemta bene tik dešimtmetį: 1949 m. ji nusavinta ir pavesta kitoms reikmėms, o apie 1960 m. ją ištiko ir tuo pačiu dešimtmečiu griuvusios J. Stančiausko bažnyčios likimas. Tai vos keletas išnykusių vietų, kur žmonių buvo meldžiamasi, būrėsi bendruomenės, minėtos įvairios šventės. Nors pokytis yra natūrali miesto organizmo dalis, tačiau pastatus, kurie galėtų tapti paminklais čia egzistavusioms bendruomenėms, pavienių žmonių iniciatyvoms ir ištisoms istorijos epochoms, dažnai pražiūrime – įvertinti jie būna tik ateinančių kartų. Daugelis iš čia pateiktų pavyzdžių išnyko dėl nepalankių istorinių aplinkybių, bet šiandien dažnai mes jau turime pasirinkimą, ką išsaugoti. Pavyzdžiui, vos prieš keletą metų, vystant nekilnojamojo turto projektą, buvo nugriauta garsaus Kauno tarpukario architekto projektuota Kulautuvos sinagoga. Kaune prastos būklės buvusių maldos namų turime nemažai – kad ir raudonplytė Šančių sinagoga, kuri kasmet vis labiau nyksta. Nuo mūsų visų priklausys, ar ji neatsidurs panašiuose ateities leidinių sąrašuose.

2019 RUGPJŪTIS

4 1


Maršrutas SCENA Šeštadienis, 08 03, 19:00

Teatras VIII Forte: „Fabula silvestri“

Į Kauno tvirtovę atvyks net 18 aktorių ir muzikantų iš Norvegijos Vestfold apskrities – ne tuščiomis, o su savo rankomis gamintais instrumentais ir kostiumais. Trupė „Canardus Horribilis“ parodys spektaklį „Fabula silvestri“, kuris įtrauks ir vaikus, ir suaugusius. Pirmąkart bus panaudota forto „amfiteatro“ erdvė po atviru dangumi!

„No Name Studio“, A. Juozapavičiaus pr. 31G / Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Penktadienis, 08 23, 18:00

Žemųjų Šančių Nemuno krantinė (šalia Kranto 14-osios g.)

Organizatorių nuotr.

„ConTempo“ – tarptautinis scenos menų festivalis, inicijuotas „Kaunas 2022“. Kaip nurodo pavadinimas, renginys miestui padės tvirtai žengti iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę. Gyvūnams draugiškos vietos

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„ConTempo“. „4 mortos“ „Sakramentas“, Vilniaus g. 31

„ConTempo“. „Pradedantieji“

„ConTempo“. „Trofėjus“

Organizatorių nuotr.

Šeštadienis, 08 24, 22:00

Penktadienis, 08 23 d, 20:00 / Šeštadienis, 08 24, 20:00

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno tvirtovės VIII fortas, Pryšmančių g.

Festivalio programoje – kruopščiai atrinkti šiuolaikinio scenos meno projektai ir menininkai iš Lietuvos ir tarptautinių scenų. „Trofėjus“ – lokacijai specialiai pritaikytas Rudi van der Merwe ir Béatrice Grafs pektaklis, kalbantis medžioklės, užkariavimo ir karinių tradicijų temomis. Trys prabangiomis barokinėmis suknelėmis vilkintys atlikėjai kartu su būgnininke užkariauja erdvę, lyg įsiveržianti armija – su praeities karų šmėklomis, medžioklės laimikiais ir žmonomis-trofėjais.

Rugpjūtis

Objektų teatrą, muziką, šviesos ir instaliacijų meną apimantis kūrinys filosofiškai žiūri į šiandienos pasaulį, kuriame žmogus save vis tvirčiau supranta kaip pasaulio paveldėtoją. Nejau išblėso troškimas spėlioti, iš kur mes atsidarome ir kur yra visko pradžia? Itališkasis „Pradedantieji“ – tai priešais žiūrovų akis kuriamas įvairialypis ir įtraukiantis, postmodernistinis pasaulio sutvėrimo mitas.

Organizatorių nuotr.

„Mirties alsavimas – natūralus ir įprastas. Visi kažkada mirsime. Tačiau į mirtį reikia žvelgti ne su baime, o iš linksmos, šviesios pusės. Mirtis nėra pabaiga“, – sako spektaklio režisierius Darius Rabašauskas. Folkloro tyrinėtoja, spektaklio kompozitorė Laurita Peleniūtė atkreipia dėmesį į santykio su mirtimi svarbą asmenybės formavimuisi: „Jei kiekvienas žinotume, kad šalia mūsų visada yra mūsų mirtis – asmeninė, sava, „mano mirtelė“ – išmoktume gyventi prasmingiau. Mirtis taptų ne baimės šaltiniu, o išmintimi, kuri mus lydi“, – teigia ji.

Sekmadienis, 08 25, 13:00

„ConTempo“. „Materija“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

Andrea Salustri spektaklis „Materija“ atskleidžia, kokia gyvybinga medžiaga gali būti polistirenas. Objektų manipuliacijos žanras čia pristatomas naujai – daugiau dėmesio skiriant patiems objektams, o ne jais manipuliuojančiam atlikėjui. Šis kūrinys žiūrovui neprimeta istorijos ir leidžia ją susikurti pačiam, stebint scenoje besivystantį veiksmą. Laisvai judėti ir imtis savo iniciatyvų leidžiama ir patiems objektams.

Sekmadienis, 08 25, 15:30 / 19:00

„ConTempo“. „Kamčiatka“ Kauno senamiestis, pradžia – Vilniaus g. 3

„Kamčiatka“ – vienas garsiausių gatvės teatro spektaklių, skaičiuojantis jau 12 metų, apkeliavęs 30 šalių, kuriose parodytas daugiau nei 400 kartų. Tai intensyvus ir stiprus šiuolaikinis gatvės teatras, testuojantis mūsų žmogiškumo ribas. Aštuoni personažai, nešini lagaminais, pasiklydo mieste. Kas jie – praeiviai ar imigrantai? Jie naivūs, smalsūs, pilni emocijų ir nieko nenutuokiantys apie mūsų taisykles, normas ir gyvenimo būdą. Subtili vaidyba supanašėja su realybe ir būtent čia atsiveria erdvė dialogui, žiūrovui tampant aktyvia veiksmo dalimi. „Kamčiatka“ virsta veidrodžiu: mūsų elgesio su kitais, nepažįstamais, skirtingais.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt 2019 RUGPJŪTIS

4 3


Maršrutas Sekmadienis, 08 25, 17:00

„ConTempo“. „ZOOG“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemas, K. Donelaičio g. 64

ZOOG („pora“ hebrajų kalba) – galimybė iš arčiau pažvelgti į dviejų akrobatų santykį, jų rutiną ir ritualus. Tai įtemptas meilės ir neapykantos žaidimas, begalinis bendrumo siekimas, žiaurumo ir švelnumo mainai. Naudodami savo kūnus, abu jie dalijasi savo intymia istorija: pakilimais ir nuosmukiais, paslaptimis, sunkumais ir džiaugsmais. Naudodami unikalią, pačių išvystytą judesio kalbą, įkvėptą capoeiros, parkūro ir šokio, Amir ir Hemda leidžiasi į fizinį nuotykį – nuoširdų,nepagražintą, kupiną žavesio ir humoro. Sekmadienis, 08 25, 18:00

„ConTempo“. „Darwisho košmaras“

Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemas, K. Donelaičio g. 64 Vienas šokėjas, vienas smuikininkas ir jo instrumentai. Tai kūrinys apie įmanomą supratingumą ir akivaizdžią brolystę. „Darwisho košmaras“ iš vieno paprasto ir tradicinio žingsnelio virsta į solinį šokį, šimtų žingsnelių ratą. Ben Fury ir Simon Thierrée pasirodymas atsirado iš noro trumpą kūrinį sušokti viduryje auditorijos. Taip pat daug įkvėpimo pasisemta iš tradicinių Vidurio Rytų šventinių ir vestuvinių šokių dabkeh..

Rugpjūtis

MUZIKA Sekmadienis, 08 04, 21:00

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas Giedriaus Kuprevičiaus 75-ajam gimtadieniui paminėti Kauno pilis

Sveikindamas kompozitorių Giedrių Kuprevičių su garbinga sukaktimi, festivalis kviečia išvysti garbingą prūsų tautos praeitį apdainuojančią jubiliato opera „Prūsai“. Pagal Juozo Grušo dramą „Herkus Mantas“ libretą parašęs G. Kuprevičius 1995 m. scenos šviesą išvydusią operą dedikavo tenorui Virgilijui Noreikai, tada atlikusiam pagrindinį vaidmenį. Pažaislio muzikos festivalis kviečia visus dar kartą pasigėrėti šiuo kūriniu, prieš metus sulaukusio antrojo pastatymo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kauno pilies prieigose nuskambės šio pastatymo adaptacija, pritaikyta naujai, dviejų didžiausių Lietuvos upių santakos įrėmintai erdvei. Trečiadienis, 08 07, 18:00

„Kaunas Jazz“ pristato: „Ground Heights“ koncertas „Volfas Engelman Studijos“ terasa, Kaunakiemio g. 2

„Ground Heights“ – tai prieš kelerius metus Izraelyje susibūrusi grupė, kurios priešakyje – Etiopijoje šaknų turinti Hewan Meshesha. Apie muzikinę karjerą ji susimąstė betarnaudama kariuomenėje. Paskatinta draugės, H. Meshesha įstojo į konservatoriją ir netrukus su čia sutiktais bendraminčiais debiutavo kaip grupės vokalistė. Jų koncertai – išties kažkas visiškai neįprasto, autentiško, unikalaus ir spalvingo. Tuo jau įsitikino „Kaunas Jazz“ koncertų Birštone, Palangoje ir Panevėžyje lankytojai. Dabar tuo įsitikinti gali ir kauniečiai.

Ketvirtadienis, 08 08, 19:00

„Pažaislio liepų alėjos vakarai“. Olegas Ditkovskis ir Neda

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31 Kaskart jautriai ir nuoširdžiai, prasmingai ir subtiliai skambantys atlikėjai žada padovanoti klausytojams ne tik savo gražiausias dainas iš naujausio savo albumo ,,Muzikiniai monologai“. Vakaras bus skirtas Nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“, vyksiančio vėliau rugpjūtį Anykščiuose, programos pristatymui.

Ketvirtadienis, 08 08, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Pirštų antspaudai“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

„Pianisto muzikalumo ir technikos dėka jo kuriami paveikslai tarsi atgyja… Esu tikras, išgirdęs jį Lisztas bei Horowitzas šypsotųsi.“ Taip kritikai įvertino kinų kilmės Vokietijoje gyvenančio pianisto Haiou Zhango įrašytą Liszto kūrinių kompaktinę plokštelę. Ne mažiau pagyrų nuolat pelno ir atlikėjo gebėjimas tarsi be jokių pastangų persikelti į skirtingas epochas interpretuojant skirtingų laikmečių kūrinius. Kaune pianistas atliks Wolfgang Amadeus Mozart, Ludwig van Beethoven, Franz Liszt, Robert Schumann, Franz Liszt, Felix Mendelssohn Bartholdy kūrybą.

Ketvirtadienis, 08 08, 19:00

„Laukas garsiai“: BA.

„Laukas“, Nepriklausomybės a. 12 Du M. Žilinsko dailės galerijos kaimynai – „Lizdas“ ir „Nuogas“ – kraustosi vasaroti ant galerijos laiptų. Svarbiausi Lietuvos muzikos garsai čia kiekvieną savaitę, o tarp rugpjūčio pažibų – pogrindžio stereotipus laužantis ir rekordus mušantis Benas Aleksandravičius su grupe.

Noam Chojnowski nuotr.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019 RUGPJŪTIS

4 5


Maršrutas Sekmadienis, 08 11, 17:00

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Bachas: garsai, vaizdai, šešėliai“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

4 6

Jaunas, ambicingas ir sparčiai tarptautinės karjeros laiptais kopiantis latvių violončelininkas Ruslanas Vilensky kviečia į išskirtinę kelionę po Johanno Sebastiano Bacho garsų, vaizdų ir šešėlių pasaulį. Koncerte jis atliks visas šešias Bacho siuitas violončelei solo. Vaizdo instaliacijas kurs Viktoras Keino, tituluojamas Latvijos vaizdo projekcijų guru vardu. Ketvirtadienis, 08 15, 15:00

Pažaislio muzikos festivalis. Žolinių atlaidai ir koncertas J. Naujalio 150-osioms gimimo metinėms paminėti

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31 Kaip ir kasmet, Lietuvos Švento Kazimiero seserų kongregacijos ir Pažaislio muzikos festivalio rengiami Žolinės atlaidai vėl sukvies gausų būrį Dievo žodžio ir iškalbingos muzikos mylėtojų. Atlaidai Pažaislyje vyks giedant Kauno valstybiniam chorui, kurio meno vadovas ir vyr. dirigentas yra profesorius Petras Bingelis. Šv. Mišių metu ir po jų vyksiančiame koncerte skambės kompozitoriaus Juozo Naujalio, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet švenčiame, sakraliniai kūriniai chorui.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ketvirtadienis, 08 22, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Johann Strauss muzika ant vandens“ Kauno jachtklubas

Tradiciniu tapęs festivalio koncertas kasmet sutraukia vis didesnius būrius. Šiemet į svaigųjį Vienos garsų sūkurį klausytojus įtrauks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas kolektyvo meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Modesto Pitrėno, bei vokalistė iš Baltarusijos Margarita Levčuk (sopranas). Koncerto vedėjas – muzikologas Viktoras Gerulaitis. Ketvirtadienis, 08 22, 19:00

„GM Gyvai“: Anthony Gomes

„Sakramento“ kiemelis, Vilniaus g. 31 Kanadiečio Anthony Gomes jėga triguba – jis puikus gitaristas, vokalistas ir c dainų autorius, bliuzo, roko bei soul sintezės kūrėjas. Nuo pat savo debiutinio įrašo, išėjusio 1998 m., jis kuria virtuozišką, ugningą bliuzą ir dabar jo diskografiją puošia 13 albumų bei daugybė apdovanojimų. Ekstaziški pasirodymai, atliekami su didžiule, retai sutinkama aistra bei ypatinga už žodžių ir natų slypinti dvasia jam leido greitai atsidurti pirmose bliuzo atlikėjų gretose daugiau nei šimtą metų skaičiuojančioje žanro istorijoje.

Rugpjūtis Penktadienis, 08 23, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Muzikiniai dialogai“

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, Nepriklausomybės a. 14 Šiame koncerte vargonininko Virginijaus Barkausko (Lietuva/JAV) scenos partneris bus vienas žymiausių Lietuvos obojininkų Robertas Beinaris. Programoje – Johann Ludwig Krebs, Johann Sebastian Bach, Giedrius Svilainis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Naujalis, Vaida Striaupaitė-Beinarienė, Jan Levoslav Bella, Louis Vierne, Matej Bonin, Matthew Koraus, Ola Gjeilo, Bernard Wayne Sanders.

muzika, linksmi miestiečių veidai ir vasarai pasibaigus – ilgesys... kad po žiemos vėl susitiktume muzikiniuose piknikuose, juolab, kad ne visi parkai aplankyti. Šiemet tradicija tęsiama – jei tik orai bus draugiški! 08 31 – 09 01

Tarptautinis Kauno kariliono muzikos festivalis

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Sekmadienis, 08 18 / 08 25, 17:00

Koncertai „Parko muzika“

Draugystės parkas / Santarvės parkas

Organizatorių nuotr.

Pernai startavusi koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ iniciatyva – sutelkti miestiečius į Kauno parkus – neliko nepastebėta. Aną vasarą Kauno pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“ stabtelėjo ir netgi – šokdino Ąžuolyno, Kauno Santakos, Dainavos bei Kalniečių parkuose. Žaluma,

Vytauto Paplausko nuotr.

Jau dukart stipriai suskambėjęs tarptautinis Kauno kariliono muzikos festivalis sugrįžta ir šiemet, tradiciškai – pirmąjį rudens savaitgalį. Trečiojo festivalio programoje – svečiai iš Lietuvos ir iš užsienio, varpų muzikos klasika, eksperimentai ir kiti netikėtumai. Ir visa tai – žaliuojančiame Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, didžiojo kariliono bokšto paunksmėje. Visi festivalio koncertai – nemokami, o programa skelbiama Kauno menininkų namų feisbuko paskyroje bei svetainėje www.kmn.lt.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 RUGPJŪTIS

4 7


Maršrutas Sekmadienis, 09 01, 18:00

Pažaislio muzikos festivalio baigiamasis koncertas „The Queen Symphony“

Pažaislio muzikos festivalio baigiamajame koncerte nuskambės unikalus, teatrališkas turkų kilmės britų kompozitoriaus Tolga Kashifo (g. 1962) kūrinys „The Queen Symphony“, sujungiantis legendinės grupės „Queen“ kūrybą ir simfoninę muziką. Šį įspūdingą kūrinį atliks ilgamečiai scenos partneriai – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei Kauno valstybinis choras, diriguojami maestro Gintaro Rinkevičiaus.

KINAS Trečiadienis, 08 07, 21:45

„Romuvos“ lauko kinas. „Vasara, 1993-ieji“ Prie Kauno pilies

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Rugpjūtis

priimti naujo gyvenimo taisykles. Tai jautri ir įžvalgi drama, panardinanti žiūrovus tiesiai į vaikystę, kur juokas ir lengvabūdiškumas eina koja kojon su baimėmis ir ašaromis. Carlos Simón filmą pristato Europos šalių kino forumas „Scanorama“.

Penktadienis, 08 09, 21:45

„Romuvos“ lauko kinas. „Vasara“

Ketvirtadienis, 08 08, 21:45

„Romuvos“ lauko kinas. „Pamišėlis Pjero“

Nuo 08 16

Prie Kauno pilies

Filmas „Čia buvo Saša“ Kadras iš filmo

Kadras iš filmo

Ferdinando Grifono (Jeanas Paulis Belmondo) santuoka nepavykusi. Be to, neseniai jis buvo atleistas iš darbo televizijoje. Apsilankęs vakarėlyje ir prisiklausęs lėkštų diskusijų, Ferdinandas nusprendžia pabėgti iš Paryžiaus su vaikų aukle ir buvusia meiluže Marian (Anna Karina), palikdamas žmoną su vaikais, ir toliau gyventi buržuazinį gyvenimą. Jean-Luc Godardo filmą pristato Prancūzų Institutas Lietuvoje.

Tik ką prasidėjusio 9 dešimtmečio vasarą, kai Leningrado pogrindyje griaudi roko muzika, susitinka trys žmonės. 19-metis, vėliau grupės „Kino“ lyderiu tapsiantis Viktoras Cojus, jo tuometinis stabas Maikas Naumenko („Zoopark“) ir jo gražuolė žmona Natalija Naumenko net neįtaria, kad ši vasara bus lemtinga, o jų draugystė, kaip ir jie patys, taps nemirštančia legenda. Vieno nemėgstamiausių Putino režisierių Kirilo Serebrenikovo istorija apie meilę Kanų kino festivalyje buvo apdovanota už geriausią garso takelį. Filmą pristato po Lietuvą keliaujantis kino projektas „Kino karavanas“. Šeštadienis, 08 10, 21:45

„Romuvos“ lauko kinas. „Skausmas ir šlovė“

4 8

Kadras iš filmo

Prie Kauno pilies

1993-iųjų vasara Ispanijoje. Po ankstyvos motinos mirties šešiametė Frida atsikrausto pas tetos šeimą Katalonijos provincijoje. Jauna pora rūpinasi ja kaip savo vaiku, o jų mažametė dukra Fridą laiko vyresne sese. Tačiau pačiai Fridai sunkiau sekasi

Salvadoras Mallo (akt. Antonio Banderas) – įvairių negalavimų kamuojamas režisierius, kurių blogiausias – negebėjimas tęsti filmavimų. Ribojamas savo paties fizinės būklės, kinu kvėpuojantis vyras praranda gyvenimo prasmę, tad kasdienybę skaidrina vaistų ir heroino mišiniu, panardinančiu jį į miego ir

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

snaudimo būsenas. Šis filmas – trečioji atsitiktinai Pedro Almodóvar sukurtos trilogijos dalis (Pirmieji serijos filmai – 1987-ųjų „Law of Desire“ ir 2004-ųjų „Bad Education“). Trilogiją jungia pagrindiniai personažai – režisieriai vyrai, balansuojantys ant realybės, istorijos ir fikcijos barjero, kurstančio juos analizuoti skausmo ir šlovės prigimtį.

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Kadras iš filmo

Režisierius Ernestas Jankauskas susuko nuoširdų ir linksmą filmą apie porą, kuri nori įsivaikinti mažą mergaitę, tačiau vietoj jos jiems pasiūlomas paauglys Saša. Direktorė potencialius įtėvius įkalba su berniuku drauge praleisti dieną. Kai Jurga pasiduoda jos spaudimui, prasideda trijulės gyvenimą pakeisiantys įvykiai. Įtemptai dienai baigiantis, kiekvienas privalės atsakyti į klausimą – kas gi yra tikroji šeima?

2019 RUGPJŪTIS

4 9


Maršrutas Nuo 08 16

Filmas „Vieną kartą Holivude“ „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Rugpjūtis

PARODOS 07 18 – 09 30

Fotografijų paroda „Nemuno kelias“

I

U

S

Kauno paveikslų galerijos paviljonas „Galerija be sienų“, K. Donelaičio g. 16

R

Organizatorių nuotr.

K

A

L

E

N

D

O

Kadras iš filmo

5 0

Quentinas Tarantino neabejotinai yra vienas originaliausių mūsų laikų kino kūrėjų. Kiekviena nauja jo juosta sukelia šurmulį visame pasaulyje. Ne išimtis ir šis, devintasis jo filmas, kuriame tikrovė susipina su išmone, o realiai gyvenę žmonės paklūsta nežabotai režisieriaus fantazijai. 1969-ų jų Los Andželas, pati Holivudo „Aukso amžiaus“ pabaiga. Juostos centre – pagal žymiojo aktoriaus Burto Reynoldso paveikslą sukurtas pagrindinis herojus Rikas Daltonas (aktorius Leonardo DiCaprio) ir jo geriausias bičiulis bei dubleris Klifas Butas (akt. Bradas Pittas). Kentėdami nuo mažėjančios vaidmenų pasiūlos ir desperatiškai siekdami išlaikyti ankstesnį statusą bei gyvenimo būdą, vyrukai įsipainioja į pačias neįtikėtiniausias istorijas.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Balandį Šančiuose prie Nemuno 700 žmonių susikibo rankomis ir suformavo „Nemuno kelią“. Taip bendruomenė išreiškė nepritarimą Nemuno krantinės rekonstrukcijos projektui, kuriuo ketinama nutiesti 3,5 km gatvę nuo geležinkelio tilto iki Panemunės tilto. Atvirame paviljone veikia Dariaus Petrulio ir Dariaus Batulevičiaus fotografijų paroda, dokumentuojanti akciją ir Šančių pakrantės gamtą. Fotovaizdus lydi taiklūs ekspertų ir visuomenininkų komentarai. 07 25 – 08 25

Eimučio Markūno ir Remigijaus Treigio paroda „Integracija“ Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Tai pirma bendra šių bičiulių paroda, kurioje jų iš pirmo žvilgsnio skirtinga kūryba integruojasi tarpusavyje ir šioje akistatoje papildo arba kontrastuoja viena su kita.

Fotomenininkas Remigijus Treigys pristatys serijos fragmentus iš feisbuko pašnekesių su Benu Šarka „Vidurnakt ir giliau“. Kaip teigia autorius, „kūriniai tampa savarankiški ir integruojasi su kitu pašnekovu – Eimiu“. Šįkart dialogas vyksta ne tik tarp neryškių, „triukšmingų“ fotografinių atvaizdų, o taip pat ir su Eimučio Markūno ryškiaspalve didelio formato gestine tapyba. Nespalvoti miesto fragmentai ir kasdienybės vaizdiniai integruojasi su abstrahuotais, miesto inspiruotais tapybos kūriniais. Markūno kūriniuose konkrečios vietos neįvardijamos, tai miesto spalvinio kodo improvizacijos, čia svarbu miesto skleidžiamų būsenų koloritas, tapybos raiška atliekama dokumentacija, kaip įvardija autorius, „spalvos pagalba sudarytas savotiškas miesto psichosomatinis žemėlapis”. R. Treigio kūriniuose konkrečios vietos svarba taip pat nėra akcentuojama, vaizduojami lyg atpažįstami, kažkur matyti miesto ženklai, siluetai. Šios fotografijos nedokumentuojančios, čia svarbiausias laiko fiksavimas.

08 02 – 09 01

Parodos architektas – Linas Tuleikis. Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „2019. Akcentai“ dalis.

Paroda yra tarptautinio tekstilės meno projekto, 2019 metų pavasarį prasidėjusio Japonijoje, dalis. Kioto mieste, prestižinėje tekstilės meno galerijoje „GalleryGallery“ buvo eksponuojami menininkių prof. Laimos Oržekauskienės, Linos Jonikės ir Monikos Grašienės kūryba. Parodoje Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje šią garsių Lietuvos menininkių trijulę papildys jaunosios kūrėjos Giedrė Antanavičienė ir Greta Kardi. Japonijos tekstilei Kaune atstovauja Nobuko Hiroi, Suzumi Noda, Haruko Homma, Yoshiko Tanabe ir Megumi Kishida. Parodos kuratorės – dr. Keiko Kawashima ir dr. Rasa Žukienė.

07 31 – 08 25

Sonatos Riepšaitės paroda „Galvoti peizažą“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 „Aš kuriu įsivaizduojamus peizažus iš realių, kuriuos patyriau, apie kuriuos skaičiau, girdėjau ar atsitiktinai pamačiau nuotraukoje. Šie maži gabalėliai peizažų, kuriuos kaupiu atliepia mano prisiminimus iš realių peizažų ir įsivaizdavimą neegzistuojančių – visa tai atskleidžia mano subjektyvią pasaulėjautą“, – kalba tapytoja. Sonatos Riepšaitės paroda yra galerijos projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė“ dalis.

Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinės tekstilės paroda „Gilios upės teka tyliai“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Megumi Kishida. „Besišypsantys akiniai“. 2018

2019 RUGPJŪTIS

5 1


Maršrutas SPORTAS 06 02 – 08 29, 6:30

„Judėk sveikai“ rytinės treniruotės Kalniečių parkas

Sekmadienis, 08 04 / 08 11 / 08 18 / 08 25, 14:00

Petankės pamokos Kauno pilis, Pilies g. 17

S U I R O K

A

L

E

N

D

Organizatorių nuotr.

Iniciatyvos organizatoriai siūlo visos vasaros antradienio ir ketvirtadienio rytinius pasirąžymus pakeisti į linksmą ir energijos pakraunantį prasijudinimą. Nemokamų treniruočių kurso „Judėk sveikai“ užsiėmimus ves profesionalūs treneriai. Treniruotės metu bus atliekami judesiai, kurie suteiks energijos iki pat dienos galo. Taip pat žadama, kad treniruotės padės pajusti savo kūno tvirtumą bei minčių skaidrumą. Šeštadienis, 08 03, 15:00

A lyga: FK „Kauno Žalgiris“ – FK „Panevėžys“

SM „Tauro“ stadionas, Neries krant. 7b Šią vasarą perpus sumažėjo kaunietiškų komandų aukščiausioje Lietuvos futbolo lygoje – belieka tikėtis, kad „Žalgirio“ gerbėjų gretos dėl to tik pagausėjo. Teaidi skanduotės Neries krantinėje.

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

08 08 – 10

Ketvirtadienis, 08 08, 18:00

Įvairios vietos

Kauko laiptai, Kauko al. 5

(a)simpoziumas apie (įvairius) dalykus

Petankė yra sporto šaka, kurioje varžytis gali visi nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar sugebėjimų. Petankėje derinami fiziniai ir protiniai įgūdžiai. Mokymų metu petankės žaidėjai paskolins inventorių ir pamokys žaidimo pagrindų.

KITI RENGINIAI

„Judėk sveikai“ komanda.

Rugpjūtis

Šeštadienis, 08 03 / 08 10 / 08 17 / 08 23 / 08 31, 12:30

12-oji Kauno bienalė. Performansas „Klimato kaita“

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64 „Klimato kaita“ – komiškas frazės „politinis klimatas“ įprasminimas. Tai Jasminos Cibic sukurtas performansas, kuriame kalbama apie nuolatinę Kauno ideologinę ir kartu su tuo susijusią vizualią miesto kraštovaizdžio kaitą XX amžiuje. J. Cibic pakvietė grupę Kauno menininkų tapti pagrindiniais „Klimato kaitos“ atlikėjais. Performanse J. Cibic tyrinėja geopolitinio egzotizavimo, nacionalinių atminties ženklų ir ateities strategijų temas, susipinančias dvigubame kultūros ir politinio kapitalo žaidime.

Gabrielės Gervickaitės iliustracija

Prieš kurį laiką „Kaunas 2022“ industrinės kultūros platforma „Matters“ publikavo kvietimą įsteigti laikiną susitikimų vietą, kurioje galėtų persipinti keliai tų, kurie klausia savęs, ką reiškia būti žmogumi vėlyvojo kapitalizmo epochoje ir tų, kuriuos garsams konstruoti įkvepia tvarkos virsmo chaosu principas; tų, kurios(-ie) konstruoja triukšmo mašinas ir kiborgų (ar) svajojančiųjų apie kūnus, kurie peržengtų dabartinį žmogiškąjį; bei kurioje galėtų susidurti senų industrijų vaiduokliai ir monstrai. Galerijoje „101“, Kauno menininkų namuose ir socialiniame centre „Emma“ vyks tokie renginiai, kaip akusmatinė paskaita, klausymo sesija, algoritminiai skaitymai, vakarėliai, diskusijos apie kibernetinį karą, distopijos kritika, pasivaikščiojimai-pasikalbėjimai apie monstrus, instaliacijos, triukšmas, žmogaus-virsmo-mašina performansas, eksperimentinės elektronikos muziejus ir kita.

„Fluxus labas“: Atviras šaškių ir istorijų turnyras „Šaškėmis gali žaisti visi ir visur. Šaškėms reikalingi du, o kur du – ten istorija. Susėskime prie lentos ir dalinkimės žaidimu, poilsiu, pasakojimu“, – Žaliakalnio bendruomenė kviečiama susiburti baigtame tvarkyti istoriniame objekte, jungiančiame žaliąjį rajoną su centru. Daugiau informacijos: zaliakalnis@kaunas2022.eu. Ketvirtadienis, 08 08 / 08 22, 19:00

Edukacinių renginių ciklas „Vasarok–vakarok su muziejumi“ Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73

Net šešis vasaros ketvirtadienius muziejaus lankytojų laukia išskirtinės teminės ekskursijos, dokumentinių ir vaidybinių filmų peržiūros, diskusijos su kino kritikais, istorikais, sociologais, menotyrininkais. Rugpjūčio 8 d. programoje –ekskursija „Pirčiupių kaimo tragedija“ ir vaidybinis filmas „Faktas“ (rež. A. Grikevičius, 1981 m.). Paskutiniame susitikime – ekskursija „Muziejus epochų sandūroje. 1989 m.“ ir vaidybinis filmas „Sudie, Leninai“ (rež. W. Becker, 2003 m.).

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 RUGPJŪTIS

5 3


Sekmadienis, 08 10

Kauno aviacijos šventė

ŠKaip jau galėjote įsitikinti skaitydami praėjusį „Kauno pilno kultūros“ numerį, Kaunas – Lietuvos aviacijos lopšys, todėl kiekvienais metais ir norisi rinktis į apylinkes, kur prasidėjo tautos oreivių istorija. Šįkart oro šventės lankytojų laukia koncertas, programa vaikams, dirbtuvės. Vyks akrobatiniai lėktuvų ir sraigtasparnių pasirodymai, ultralengvųjų lėktuvų ir sklandytuvų parodomieji skrydžiai, parasparnių ir skraidyklių skrydžiai bei kiti aviacijos šou pasirodymai. Šeštadienis, 08 17, 15:00

Naktigonė

Kauno tvirtovės I fortas, Šiltnamių g.

Idėjų festivalis „Laisvės piknikas“ Nemuno sala

visiems naujiems geriems dalykams: naršo spintas, krausto sandėliukus, verčia stalčius, švarina lentynas. O po to su visais turtais keliauja į vasaros pabaigos MAINYTUVES. Atsinešti galima viską: knygas, rūbus, keptuves, brangenybes, medinius šaukštus, dalgius, šviestuvus, kuprines, uogienes, žurnalus ir kitus lentynų lobius. Daugiau informacijos: centras@kaunas2022.eu.

Šeštadienis, 08 31, 18:00

Mėgstamo eilėraščio skaitymai Baras „Godo“, Laisvės al. 89

Antradienis, 08 27, 19:00

Slemas #25 Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Laisvės piknikas“ sudomins ir įtrauks visus nuo pačių mažiausių iki vyriausių. Diskusijų erdvės, pramogų ir sporto zonos, žaidimų erdvės, nevyriausybinių organizacijų ir verslų pasirodymai ir prisistatymai, garsiausių muzikinių grupių pasirodymai – dar ne viskas, ką pasiūlys ketvirtąkart rengiamas festivalis.

E

N

D

O

R

I

U

S

S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas, Veiverių g.

Šeštadienis, 08 24

Aistės Pilkauskaitės nuotr.

L

Pirmadienis, 08 26, 18:30

K

A

„Fluxus Labas“: „Projektas 23/30: Mainytuvės“

Kęstučio / Gedimino g. kampas (prie baro „B2O“) Organizatorių nuotr.

Vytauto Paplausko nuotr.

Po jubiliejinio liepos slemo scena vėl atvira sakytiniam žodžiui – tiek pradedančiųjų lyrikų, tiek patyrusių slemerių. Taisyklės kaip visada. Iškilus klausimams, kreiptis asta@kmn.lt.

Jau trečius metus organizuojama naktigonė pritraukia vis daugiau žmonių iš visos Lietuvos. Renginys lankytojus vilioja ne tik pasižiūrėti seniai pamiršto papročio, bet ir susipažinti su Kauno tvirtovės I fortu.

Daugiakultūris baras kviečia į skaitymus – tai gali būti jūsų mėgstamo autoriaus(-ės) arba savas eilėraštis. Eiles akompanuos Artūras Novikovas. Pageidaujantiems skaityti registracija el. paštu: tadasgrei@gmail.com, bet antroje dalyje bus priimami ir neužsiregistravusieji.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Baro „B2O“ nuotr.

Ruduo atrieda su gausybe naujų spalvų, reikalų ir linksmybių. Stropūs ir protingi žmonės pluša, ruošdami vietą

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019 RUGPJŪTIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

„ O būti norisi, nors ir numirus. Aš visomis pajėgomis protestuoju prieš nebūtį. Aš – būsiu...“ Juozas Tumas-Vaižgantas iš 1931 m. vasario 19 d. laiško Klimams į Paryžių.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

5 6

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Agnė Abromaitytė, Aistė Bielevičiūtė, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kamilė Kaminskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Teodoras Biliūnas. Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2019 2017 Nr. Nr. 82 (48) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 RUGPJŪTIS  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 RUGPJŪTIS