KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2018 KOVAS by Kaunas Pilnas Kultūros

Mažasis Paryžius

Viršelio iliustracijos autorė Teklė Ūla Pužauskaitė

2018 03

Kavinė „Mažasis Paryžius“. Luko Mykolaičio nuotr.

Sunku šiandien pasakyti, kaip dažnai prancūziškas pasilabinimas skambėdavo mieste, švelniai vadintame Mažuoju Paryžiumi. Bet tikrai skambėdavo. Juk, pavyzdžiui, 1927 metais Prancūzijoje studijavo 349 lietuviai. Dalis jų ten suleido šaknis, dalis – grįžo kurti naujojo Kauno pagal subtilų , bet pašėlusį laisvės, lygybės ir brolybės modelį.

Bonjour. Paryžietišką nektarą gėrė svarbiausias art deco baldų meistras Jonas Prapuolenis (jis sukūrė per 120 unikalių baldų komplektų ir taip neabejotinai prisidėjo prie fakto, kad šiandien Kaunas yra UNESCO dizaino miestas), taip pat grafikas, skulptorius, tapytojas, vitražistas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų Vytautas Kazimieras Jonynas (jo vardo galerija – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus skyrius – veikia Druskininkuose), iš Prancūzijos sostinės grįžęs į „Konrado kavinę“ fiksuoti vietos bohemos skubėdavo Arbitas Blatas. Tiesą sakant, jei norėtume išvardyti visus Lietuvos talentus, vienu ar kitu metu besimokiusius ir kūrusius Paryžiuje, tam prireiktų atskiro numerio, kurio tema būtų… „Lietuviai Paryžiuje“. Adomas Galdikas, Justinas Vienožinskis, Antanas Gudaitis, Vytautas Kasiulis, Antanas Mončys! O kaipgi Algirdas Julius Greimas, kurio metais pakrikštyti 2017-ieji? Apie A. J. Greimą užsimename ir „Merkurijaus“ rubrikoje. Taip pat numeryje, kurio temą įkvėpė kovą Kaune tvyrantis Frankofonijos mėnuo, – pokalbiai su mieste ilgiau ar trumpiau gyvenančiais prancūzais, prisiminimai apie atgimusią Lietuvos ir Prancūzijos draugystę ir unikalūs faktai iš Lietuvos medicinos

raidos istorijos, kurie nebūtų įvykę, jei ne ta ką tik paminėta draugystė. Žinoma, ir daug į mėnesio programą įtrauktų renginių, kuriuos kalendoriuje pažymėjome Frankofonijos vėliava. Penkios jos spalvos simbolizuoja penkias pasaulio šalis ir tai, kaip plačiai yra paplitusi ši dvasia. Akivaizdu, kad Antrąjį pasaulinį karą sekusi ir pusšimtį metų trukusi Lietuvos okupacija, nors oficialiai ir nutraukė bet kokius Kauno ir Paryžiaus saitus (tikra tiesa – Prancūzijai simpatizavę inteligentai pokariu glostomi nebuvo), Mažojo Paryžiaus pravardė niekuomet nebuvo ištrinta iš prisiminimų. Ir Robero Šumano centras, prieš kelerius metus tapęs KTU Prancūzų kultūros centru, ne pradėjo veiklą, o tiesiog pratęsė istoriją, pradėtą Lietuvių-prancūzų draugijos, įkurtos tarpukariu. Terminus „frankofonas“ ir „frankofonija“, beje, dar 1880 m. sukūrė geografas Onésimeas Reclusas, bet dabartinė reikšmė jiems prigijo tik beveik po šimtmečio. Tad neapsiribokime Prancūzija. Kanadietiška muzika, Maroko poezija, belgiškas požiūris į geopolitiką – per kovą galima apmąstyti labai daug dalykų, kurie neturi sienų ir iš esmės prieštarauja sienų koncepcijai. Tai ir švenčiame.

2018

KOVAS

A J I R O T S I O T

Pas Fainšteinus

Pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Kaune atidarytas privatus baras pavadintas „Mažuoju Paryžiumi“. Šį faktą yra pasakojusi baro savininkė Zina Fainšteinienė – anot jos, licencijos numeris buvo „1“.

Gunars Bakšejevs Luko Mykolaičio nuotr.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Angelė Petrauskaitė / Monikos Požerskytės nuotr.

2018

KOVAS

Jau beveik tris dešimtmečius lyg kine, iš tiesų – K. Donelaičio gatvėje, veikiantis baras pergyveno ir krepšininkų, ir banditų, ir pareigūnų srautus ir, atrodo, yra pastoviausias uostas vakariniame Kaune. Jau nebenaktiniame.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Zina darbą mėgsta pradėti vėliau, o štai jos vyras Benas Fainšteinas, kurio gobelenų kasmet galite pamatyti „Geriausio metų kūrinio“ parodoje, ankstyvas paukštis. Uždega švieseles prie durų, ima adatą į rankas ir kuria dar vieną paveikslą. Efektingiausias jų dedikuotas mylimai žmonai, o kituose irgi nereta ilgesingos meilės tema.

2018

KOVAS

A J I R O T S I O T O F 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

2018

KOVAS

A J I R O T S I O T O F 1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

„Žinote, lipant laiptais į Monmartrą, kairėje pusėje, yra lygiai toks pats baras, tik kėdės ten labiau aptrintos, bet kvapas tikrai tas“, – šalčiausią šių metų vakarą pranešė, nesuprasi, tikras ar išgalvotas, gal nutapytas ar išsiuvinėtas, „Mažojo Paryžiaus“ senbuvis.

2018

KOVAS

1 1

„Tęsiame jau labai seną istoriją“ Kotryna Lingienė Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.

Anne-Marie Goussard jau turbūt nebesuskaičiuotų, kelintas jos apsilankymas Kaune bus kovą, kai ji viešės Frankofonijos mėnesio renginiuose. „Manau, tai puikus mūsų šalių draugystės simbolis“, – sako ji, o į renginius kviečia ir tuos, kurie iki šiol nesidomėjo frankofoniškų šalių kultūra. Kauną ši prancūzė vadina miesto Trua, esančio ŠampanėsArdėnų regione, šiaurės rytų Prancūzijoje, broliu ir teigia, kad šių miestų istorija labai panaši. Apie tai su Lietuvos garbės konsule, Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacijos vadove būtų malonu pakalbėti akis į akį.

Kol A-M. Goussard dar buvo Prancūzijoje, įdomiausia buvo išgirsti apie jos pažinties su Lietuva pradžią. Neperdėsiu sakydama, kad ji su mūsų šalimi ir mintimis, ir darbais buvo juodžiausiomis akimirkomis, nors absoliutaus palaikymo Prancūzijoje, ypač tarp socializmui simpatizavusių intelektualų, tuomet nesulaukė. Cituoju portale „Bernardinai.lt“ 2010 m. sausį publikuotą Sandros Kulakauskienės straipsnį: „Šių metų sausį Paryžiaus leidykla „L’Harmattan“ serijoje „Mare Balticum“ išleido knygą, kurios pavadinimą „Des murs a abattre“ būtų galima išversti taip: „Sienos, kurias reikia nugriauti“ arba tiesiog „Sienos nugriauti“. Knyga turi

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

paantraštę „Angažuotos kovotojos už laisvę liudijimas: Maskva, Vilnius, Kaliningradas, Jamba, Kijevas“.“ Straipsnyje taip pat pastebima, kad mano pašnekovės su Lietuva prieš 30 metų nesiejo niekas – nei giminystė, nei draugai, nei mokslinis interesas: „Jos antikomunistinių nuotaikų pradžia siejasi su marksistiniais Prancūzijos dėstytojais. Pati situacija, kai kažkas gali primesti ideologiją, formuoti sąmonę „klasių kovos“ kryptimi, jai buvo visiškai nepriimtina, ir ji tai jaunatvišku užsidegimu atmetė.“ Taigi stebuklu vadinti to, kas virto tvaria draugyste, irgi nereikėtų. Galbūt moralės pergale?

1992-ieji Vilniuje. Prie PrancĹŤzijos ambasados sustojo sunkveĹžimis su vaistais. Asmeninio archyvo nuotr.

2018

KOVAS

1 3

Anne-Marie Goussard (antra iš kairės) su bičiuliais Lietuvoje. Asmeninio achyvo nuotr.

Ar tai – atsitiktinumas, kad jūsų dėmesį patraukė Lietuva, o ne Latvija ir Estija, kurių politinė situacija buvo labai panaši? Mėgstu sakyti, kad Lietuva ir Prancūzija yra kultūriškai labai artimos. Ta pati Asterikso dvasia, laisvės ir rezistencijos mišinys. Lietuva – tai kitas Laisvės vardas. Teko skaityti, kad pirmojoje jūsų kelionėje į Lietuvą 1991 m. pradžioje „dalyvavo“ net keturi sunkvežimiai, pilni vaistų ir kitos labdaros. Kaip sugebėjote tiek visko surinkti, ar žinojote, kam visa tai vežate?

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

1990-ųjų gruodį Trua vykusioje Rezistencijos savaitėje lankėsi lietuvių delegacija iš Kauno. Jie itin plačiai paskleidė žinią apie politinę situaciją Lietuvoje ir šalies istoriją. Kai prasidėjo tragiškieji Sausio įvykiai, į mane, ragindami ko nors imtis, kreipėsi labai daug žmonių. Naujienoms pasiekus vietos laikraščius, pradėjome rinkti labdarą – drabužius, vaistus, kitus daiktus. Vieno rankinio klubo, kuriame žaidė lietuvis, prezidentas turėjo transporto kompaniją – jis aprūpino sunkvežimiais. Keliavome per Vokietiją, Lenkiją, Baltarusiją – aiškinome, kad

humanitarinė pagalba skirta Minskui. Galiausiai pasukome į kairę, link Lietuvos. Muitinėje vyko itin audringa diskusija su sovietų kareiviais.

cido aukų muziejus ir Grūto parkas. Lygiai taip pat svarbu pristatyti ir Lietuvos kultūrą – architektūrą, istoriją, gastronomiją.

Lietuviai iš tikrųjų labai nustebo mus išvydę. Vilniuje paskambinome pažįstamiems, kurie mūsų laukė oro uoste. Jie negalėjo patikėti, kad atvažiavome automobiliais ir sunkvežimiais.

Esate Lietuvos garbės konsulė Šampanės-Ardėnų regione, vadovaujate Lietuvos ir Prancūzijos asociacijų koordinacijai. Kokia tai veikla? Kaip konsulė, padedu lietuviams spręsti Prancūzijoje kylančias problemas, plėtoju santykius tarp Lietuvos ir Prancūzijos – dirbame kartu su ambasada.

Kas paskatino vėl ir vėl grįžti į Lietuvą? Ar per pirmą ją kelionę sutikti lietuviai tapo jūsų draugais? Prancūzijoje koordinavome apie 50ies nevyriausybinių organizacijų veiklą, skirtą padėti Lietuvai. Iš pradžių tai buvo humanitarinė pagalba, bet labai greitai ėmėmės ir kitų darbų. Tai – palaikymas stojant į Europos Sąjungą ir NATO, pagalba ekonominiam ir politiniam vystymuisi, darbas su mokslininkais, universitetais... Neįsivaizdavome, kad viskas vyks taip greitai. Ir, tiesa, Lietuvoje jaučiamės kaip namuose, čia jau daugiau nei 25 metus turime tikrų draugų. Ar vienas tikslų pradėjus bendradarbiauti su Lietuva buvo prancūziškų jų vertybių ir kultūros sklaida? Mūsų tikslas buvo aiškus – palaikyti lietuvių kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės. Palaikiau prieš komunizmą kovojusias Baltijos šalis, Rytų Europą, lygiai taip pat palaikau žmones Vietname, Angoloje. Nors jūs savo atsakyme Baltijos šalis ir Rytų Europą paminėjote atskirai, daugelio europiečių akyse tai – vienas vienetas. Turistams sovietinis palikimas atrodo labai egzotiškas, o lietuviams tai – savotiškas kompleksas. Ar verta su tuo kovoti? Svarbu parodyti tai, kas liko po okupacijos – tokius objektus, kaip Geno-

Asociacija kiekvieną savaitę tūkstančiams adresatų Prancūzijoje platina pranešimus spaudai apie Baltijos šalis. Dirbame ne tik su lietuviais – taip pat ir su gruzinų, rumunų, lenkų, ukrainiečių bendruomenėmis. Ar daug sutinkate lietuvių Prancūzijoje? Yra dvi pagrindinės jų grupės – tai šeimos, kurios į Prancūziją atsikraustė dar tarpukariu, ir tie, kurie atvyko jau atkūrus Nepriklausomybę. Nemažai studentų, atvykstančių metams ar dviem, bet daug ir sukūrusių Prancūzijoje šeimas. Labai malonu susipažinti su jų atžalomis lietuvių bendruomenės mokykloje. Kokius asociacijos pasiekimus išskirtumėte kaip svarbiausius per 25 metus? Džiaugiamės Prancūzų kultūros centru ir jo vadovės Birutės Strakšienės pasiekimais. Apskritai džiugu, kad jau ketvirtį amžiaus kuriame bendrą ir labai gyvą istoriją. Mums garbė, kad Lietuvoje dislokuoti Prancūzijos kariai. Juk, kovodami už Lietuvos laisvę, drauge kovojame už savo pačių laisvę, už Europą. Tęsiame jau labai seną istoriją.

2018

KOVAS

1 5

A M E T O I S E N Ė M 1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Profesorius habil. dr. Alvydas Laiškonis – daugiau nei 40 metų mediciną praktikuojantis, 13 specializuotų veikalų parašęs infektologas, vienas iš ŽIV diagnostikos ir gydymo pradininkų Lietuvoje, Lilio teisės ir medicinos universiteto garbės daktaras. Taip pat profesorius yra nuoširdus klasikinio teatro ir operos gerbėjas bei prisiekęs frankofonas, nuo 1989 metų – Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos valdybos, KTU Prancūzų kultūros centro (buvusio Robero Šumano centro) Kaune narys, vienas iš Frankofonijos mėnesiui skirtų renginių organizatorių ir iniciatorių. Šiame interviu A. Laiškonis pasakoja apie prancūzų kalbą, turėjusią lemiamos įtakos tiek jam, tiek Lietuvos medicinos istorijai.

Dobilas, Šumanas, Hugo ir daktaras Julija Račiūnaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

2018

KOVAS

1 7

A M E T O I S E N Ė M 1 8

Kaip prasidėjo jūsiškė frankofoniškoji istorija? Viskas prasidėjo dar Panevėžio IV vidurinėje mokykloje, kurioje buvo dėstoma prancūzų kalba. Savaime aišku, anuomet didelio noro mokytis užsienio kalbos aš neturėjau. Tačiau nutiko štai kas – jei žinote, buvo toks tarpukario lietuvių poetas Julijonas Lindė-Dobilas. Jis dirbo Panevėžio berniukų gimnazijoje, vėliau jai paliko ir savo biblioteką. 1949 m. valdžia nusprendė tą biblioteką sudeginti. Kadangi aš be galo mėgau skaityti ir ten dažnai lankiausi, bibliotekos vedėja mane ir kitus vaikus pakvietė pasiimti po kelias knygas prieš sunaikinant likusias. Aš pasiėmiau Kraševskio romaną „Karalių motina“ ir Hugo „Paryžiaus katedrą“. Pastaroji mane sužavėjo – chimeros, Kvazimodas, visa knygos nuotaika man pasirodė stebuklinga. Knyga man paliko tokį didelį įspūdį, kad, renkantis, kurią užsienio kalbą mo-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kytis, aš pasirinkau prancūzų vien tam, kad galėčiau „Paryžiaus katedrą“ perskaityti originalo kalba. Kalbos mokė labai geri tarpukario mokytojai. Dauguma klasės draugų ne itin stengėsi, nes jiems atrodė, kad šios kalbos nebus kur panaudoti. Taigi visa didžiulė poeto biblioteka buvo sudeginta, bet taip aš susipažinau su prancūzų kalba. Po daugelio metų – 1989-aisiais, man jau dirbant Kaune, kažkas pranešė, kad kuriasi Lietuvos ir Prancūzijos asociacija. Štai, atsinešiau netgi savo nario pažymėjimą – Nr. 27. Joje darbavosi labai daug nusipelniusių žmonų, a. a. Danutė Gvildienė, Birutė Strakšienė, daug buvusių prancūzų kalbos dėstytojų ir kt. Nepamirškime, kad tai dar buvo sovietmetis – mūsų renginiai, pokalbiai, diskusijos vyko bibliotekos rūsyje (K. Donelaičio g. 8, – aut. past.), o M. Žilinsko dailės galerijoje vykdavo prancūziš-

ko kino peržiūros. Pagrindinis mūsų tikslas buvo tęsti Lietuvių–prancūzų draugijos tarpukariu pradėtą veiklą. Atkūrus Nepriklausomybę, viena pirmųjų Lietuvoje įsikūrė Prancūzijos ambasada kartu su ambasadoriumi Philippe’u de Suremainu. 1992 m. pastarasis paskelbė apie ambasados organizuojamą stažuotę Prancūzijoje penkiems gydytojams. Ryžausi dalyvauti atrankoje. Buvo labai nejauku dėl šios stažuotės varžytis su ką tik mokslus baigusiais gydytojais, savo studentais (beje, iš Alytaus, iš kurio atvykdavo labai gerų prancūzų kalbos mokovų) – juk aš 35 metus šia kalba nebuvau nei kalbėjęs, nei rašęs, nei skaitęs. Vis dėlto patekau į važiuojančiųjų penketuką. Vyko keli medikai ir medikės iš Vilniaus, Kauno ir Alytaus. Iš jų buvau pats vyriausias! Vėliau tuometė kultūros atašė Prancūzijoje man atskleidė: „Jus išrinkome už pilietinę drąsą.“ Ir štai 1993 m. išvažiavome trims mėnesiams. Tiesą sakant, ten patyriau didelę psichologinę traumą. Kodėl? Buvo labai sunku kalbėti – apie mėnesį tiesiog visiškai nesupratau, ką žmonės man sako. Savo mintis dar šiaip taip išreikšdavau, bet ką šnekėjo prancūzai – nesupratau, ir viskas. Be to, visi mano lietuviai kolegos pasiliko Lilyje, o Infekcinių ligų katedra buvo įsikūrusi už Lilio, taigi, likau vienas. Buvo sunku, bet prancūzų kolektyvas labai palankiai mane priėmė ir suprato šią keblią padėtį. Teko, be abejo, daug pasakoti apie Lietuvą, nes vietiniai apie ją nežinojo absoliučiai nieko. Gyvenau internate. Ten aptarnaujančios moterys klausinėdavo, ar valgau su peiliu ir šakute, ar miegu su batais, ir panašiai, – manė, kad esu rusas iš Sibiro. Taigi tris mėnesius užsiėmiau ir švietėjiška veikla. Šiaip ar taip iš stažuotės parsivežiau stresines opas. Netrukus po grįžimo,

Sovietų armijai okupavus Lietuvą ir ištrėmus didelę dalį inteligentų vyrų, jų išsilavinusios žmonos dėl saugumo dažnai pasitraukdavo į Lietuvos provinciją ir tapdavo prancūzų kalbos mokytojomis. Pasvalys, pavyzdžiui, labai frankofoniškas miestas.

skaitydamas pranešimą Vilniuje, netekau daug kraujo ir patekau į reanimaciją – visa tai dėl patirto streso. Vis dėlto su prancūzų medikais pavyko susidraugauti – pakviečiau medikų komandą iš Prancūzijos į Kauną. Čia surengėme pirmąją konferenciją gydytojams ir medicinos seserims apie ŽIV infekciją. Prancūzai – medicinos seserys, gydytojai, profesoriai – skaitė paskaitas lietuvių medikams. Tuo metu Lietuvoje

2018

KOVAS

1 9

Prancūzams paliko įspūdį mūsų entuziazmas, ir profesorius Yvesas Moutonas tarpininkavo, kad Prancūzija padėtų Baltijos šalių medikams išvykti į stažuotes. Mane paskyrė už jas atsakingą, taigi patraukiau ieškoti prancūziškai kalbančių medikų – Latvijoje radau vieną, Estijoje – nė vieno. Taigi beveik visa parama (maždaug milijonas frankų) atiteko Lietuvai. Suradau apie 35 studentus, sesutes ir akušeres, kurie sugebėjo išvažiuoti. Kadangi stipendija buvo nemaža, kai kurie net parsivežė po automobilį.

visi šios temos labai bijojo – ji buvo visiškas tabu. Beje, gyvenimo sąlygos anuomet buvo labai sudėtingos – juk vyko ekonominė blokada. Svečius teko apgyvendinti pas pažįstamus ir gimines butuose, pats aš rytais veždavau iš namų jiems pusryčius, nes valgyti beveik nebuvo ko. Konferencija sulaukė didžiulio susidomėjimo – auditorijos tiesiog lūžo.

Įdomu, kad prancūzų kalbą geriausiai mokėjo ne Kauno ar Vilniaus studentai, bet atvykėliai iš periferijos (Krekenavos, Kretingos, Palangos, Pasvalio, Alytaus, Surviliškio), kurioje prancūzų kalbos neretai buvo mokomasi kaip pirmosios užsienio kalbos. Tokią situaciją lėmė istorinės aplinkybės – sovietų armijai okupavus Lietuvą ir ištrėmus didelę dalį inteligentų vyrų, jų išsilavinusios žmonos dėl saugumo dažnai pasitraukdavo į Lietuvos provinciją ir tapdavo prancūzų kalbos mokytojomis. Pasvalys, pavyzdžiui, labai frankofoniškas miestas. Jauniems žmonėms nepaprastai pasisekė – jie išvažiavo, gavo neįkainojamų žinių ir pajuto kalbų mokėjimo svarbą. Sugrįžę šie studentai jau mokėjo kovoti su ŽIV infekcija. Juk ir mano paties tikslas pirmą kartą vykstant į Prancūziją buvo suprasti,

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

koks tai reiškinys. Sovietų Sąjungoje apie tai buvo uždrausta kalbėti – viskas buvo „gražu“, tad nieko panašaus į ŽIV ir būti negalėjo. O aš pirmą kartą su šia infekcija susidūriau dar prieš Prancūziją, stažuodamasis Maskvoje, kur susipažinau su pora afrikiečių. Jie į Maskvą atvyko dėl akių operacijos pas žymų okulistą akademiką Fiodorovą. Vienam iš afrikiečių buvo nustatytas ŽIV. Pamenu, kad žmonės bijojo atsisveikindami net ranką paduoti ligoniams, ką ten – tais laikais atlikus Lietuvoje apklausą paaiškėjo, kad 98 procentai medikų, susidūrę su tokiu ligoniu, tiesiog atsisakytų jį gydyti. Kaip tik šiandien esu nepaprastai laimingas – mūsų sveikatos ministras užvakar pasirašė įsakymą, nustatantį, kad nuo šiol ŽIV susirgę asmenys bus gydomi nuo pat pirmos dienos, nelaukiant, kol imuninių ląstelių kritiškai sumažės ir pacientas visiškai išseks. Laiku pradėjus gydymą, žmogus gali gyventi dešimtmečius – kaip ir sergantieji cukralige. Taigi šiuo atveju prancūzų kalba leido įgyti gyvybiškai svarbios patirties. Kitas man labai įdomus dalykas, kurį norėjau išmokti – tropinių ligų diagnostika ir gydymas. Lietuvoje juk nebuvo šių ligų gydymo patirties. O kasmet apie šeši milijonai prancūzų vyksta į Afriką, į buvusias kolonijas, kur aptinkamų ligų spektras yra visiškai kitoks. Prancūzai yra sukaupę labai daug informacijos apie šias ligas. Kiek laiko artimai bendradarbiavote su prancūzų medikais? Nuo pat savo pirmosios stažuotės iki 2009 m. aš važinėdavau dirbti į tą pačią Infekcinių ligų katedrą Prancūzijoje savo atostogų sąskaita. Taip pat pavyko užmegzti ryšius su Prancūzijos asociacija „Farmacininkai be sienų“. Jos pastangomis Kauno miesto gydymo įstaigos gavo labdaros maž-

daug už 80 milijonų litų. Nemažai ligoninių buvo aprūpintos vaistais, kai jų labiausiai stigo – 1995–1996 m. Vėliau užsiėmiau ir kultūrine veikla – važinėdavau po Prancūzijos ligonines, mokyklas, skaitydavau paskaitas, rengdavome teminius konkursus apie Lietuvą moksleiviams. Kartu su Robero Šumano centro darbuotojais į miestelį, kuriame Šumanas gyveno ir buvo palaidotas, nuvežėme lietuvišką virtuvę. Ką vežėte? Šaltibarščius. Juos prancūzai vadino komunistine sriuba. Komunistinės sriubos jie iš pradžių vengė, bet įsidrąsinę suvalgė labai greitai ir vis teiravosi dar potage rouge (raudonos sriubos, – aut. past.). Didžiausias stebuklas jiems pasirodė degančios dešrelės – iš vakaro medžioklines lietuviškas dešreles išmirkiau spirite, sudėjau jas kaip šulinuką ir vėliau uždegiau publikos akyse. Prancūzai negalėjo patikėti, kad lietuviškos dešros – degios. Pleškėjo kaip laužas! O desertas buvo varškinės spurgytės. Nuo 1993 m., kai buvo įsteigtas Robero Šumano centras (anksčiau – fondas, dabar – KTU Prancūzų kultūros centras), Kaunas po truputį tapo tiesiog frankofonijos centru Lietuvoje. Mes netgi pirmieji Lietuvoje pradėjome kepti kruasanus! Prancūzijoje gyvenimas juk sustotų be kruasanų. Tuometis ambasadorius džiaugdavosi ir sakydavo, kad Prancūzijos ambasadą reikia perkelti į Elektrėnus, kad suspėtų ir į Vilnių, ir į Kauną. KTU Prancūzų kultūros centras šiais metais švęs 25-metį. Smagu, kad šiuo metu mums labai padeda Kauno miesto savivaldybė, nes pastaruosius 5 metus teko verstis savais pinigais ir grynuoju entuziazmu. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad atkūrėme Kauno ir Grenoblio santykius – kurį laiką jie buvo prigesę.

Gal galėtumėte plačiau pakometuoti Kauno ir Grenobilio bičiulystės istoriją? Na, šią istoriją reikėtų pradėti nuo cherchez la femme. Buvusio Grenoblio mero žmona Marie Destot atvažiavo į Lietuvą, į Kauną, ieškodama savo šaknų – mat jos protėviai buvo kilę iš Ukmergės krašto ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukę į Prancūziją. O mūsų kultūros centras tuo metu kaip tik ieškojo, su kuo čia susigiminiavus. Bandėme su Liliu, bet Lilis per didelis miestas, taigi nepavyko. Ir tada Birutės Strakšienės ir Marie Destot iniciatyva gimine mums tapo Grenoblis – į Kauną atvyko prancūzų delegacija, buvo pasirašyti atitinkami dokumentai ir užsimezgė bendravimas. Bendradarbiavo medikai, juristai, policija, muzikos mokyklos, nepilnamečių nusikaltėlių centrai, sportininkai (ypač rankininkai). Grįžtant prie Frankofonijos mėnesio – kokiuose renginiuose pats rekomenduotumėte apsilankyti? Labai įdomus renginys – 25 metų centro jubiliejui skirtas Inesos Paliulytės specialiai šiai progai statomas spektaklis „Aš – Moljeras“. Labai džiaugiamės, kad Frankofonijos mėnesio renginiai jau turi savo publiką, kurią kasmet matome vis sugrįžtančią ir užpildančią sales. Atpažįstame miestiečių veidus. Kokios vietos Prancūzijoje pasiilgstate gyvendamas Kaune? Tiesą pasakius, Lilio universiteto Infekcinių ligų katedros, mano ligoninės, kurioje tiek metų dirbau. Tik ten visą laiką norisi sugrįžti. Per tiek metų tapau kolektyvo nariu. Kai ši infekcinė katedra buvo paskelbta geriausia Prancūzijoje, kolegos mane pakvietė įsiamžinti bendroje nuotraukoje. Mano dalelė liko pas juos, o jų dalelė yra su manimi čia, Kaune. Beje, ten, prie ligoninės pastatėme medinį lietuvišką koplytstulpį.

2018

KOVAS

2 1

S I T E I N U A K 2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

„Kalbėkime lietuviškai, o jei negalėsiu atsakyti, bandysiu angliškai, prancūziškai, vokiškai arba rankomis“, – vos prisėdęs kavinėje „Galeria Urbana“ iškart kvatoja prancūzas Marcas Muylaertas. Pažinties metu visi tikrai daug juokėmės ir juokavome, o jau atsisveikinus kažkodėl teko atsiminti prieš daugiau nei metus žurnale kalbintą kaunietę – Amerikos lietuvę Vijolę Arbas. Greičiausiai todėl, kad ji į Kauną atkūrus Nepriklausomybę irgi atvyko viena pirmų jų, irgi matė, koks nuogas ir sušalęs jis buvo, ir galėjo palyginti, koks yra dabar. Tiesa, Vijolė ilgesniam laikui ir nebeišvyko. Marcas vis dar dažnas keliautojas, bet savo požiūriu ir humoro jausmu – tikras kaunietis.

Trečiasis prancūzas Lietuvoje Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Donato Stankevičiaus nuotr. Fotografuota kavinėje „Galeria Urbana“ (Vilniaus g. 22)

2018

KOVAS

2 3

Taigi papasakokite, kaip jūs atsidūrėte Kaune? Sakyčiau, esu meilės emigrantas. Myliu Lietuvą ir lietuvaitę, todėl ir gyvenu čia. Tiesa, ne visuomet – turiu Prancūzijoje namus, reikalų, štai ir užvakar dar buvau Prancūzijoje.

Nauja šalis žemėlapyje! Tikrai taip, mums nežinoma. Žinojome apie Lietuvą prieš karą, bet po to... Estija, Latvija, Lietuva – kas viršuje, kas apačioje? Žodžiu, rektorius mane išsiuntė į Kauną.

Pirmąkart Kaune apsilankiau 1992-aisiais. Dirbau universitete Prancūzijoje, darbo reikalais viešėdamas Norvegijoje susipažinau su studentais iš Kauno. Grįžęs į Prancūziją pakalbėjau su rektoriumi – nusprendėme, kad būtų gerai užmegzti ryšį su Lietuva.

2 4

Vykstant man reikėjo vizos. Gavau pažymėtą trečiu numeriu, vadinasi, buvau trečiasis prancūzas Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę. Ambasadoje Paryžiuje teko ir supykti, nes man pasakė, kad viza kainuoja. Pasakiau, kad vykstu universiteto siuntimu, nemokamai dėstyti lietuviams... Sekretorė nubėgo pas ambasadorių ir grįžusi pasakė, kad mokėti nieko nereikės. Cha cha!

čių, kurie lankėsi Prancūzijoje, buvo krepšinio komanda. Važiavo senu autobusu... Košmaras! Bet žmonės norėjo ir, kai tik buvo galimybė, darė. Toks buvo mano pirmas kartas Kaune. Rektoriui paklausus: „Kaip viskas ten buvo?“, pasakiau, kad nieko nebuvo, bet... buvo labai įdomu. Kai buvau mažas vaikas, Prancūzija po karo irgi buvo tokia kaip mano pirmąkart pamatyta Lietuva. Apgriuvę pastatai, gatvėse seni automobiliai. Įdomu, bet ekonomiškai – nieko. Nors 50 metų tarp mūsų šalių jokio kontakto nebuvo, aš iškart supratau, kad lietuviai – visai kaip mes. Sakiau, kad šitie žmonės yra mūsų pusbroliai. Mintys kaip mūsų, vertybės – kaip mūsų. Jei ne dabar, kažkada tikrai bus ryšys, bendrausime. Jūs žinote, mes Prancūzijoje turime daug, daug užsieniečių. Su kai kuriais mes bendrauti negalime, tai kitos kultūros atstovai, jie nenori. Čia, Lietuvoje, yra Europa.

Atvykau į Vytauto Didžiojo universitetą. Buvo sunkūs laikai. Nebuvo absoliučiai nieko. Vyko blokada. Universitete buvo tik vienas fakso aparatas! Dėstytojai ir profesoriai visai neturėjo pinigų, dirbo kitus darbus. Trūko iniciatyvos.

Vėliau, per atostogas, dažnai atvažiuodavau į Lietuvą, mačiau, kaip šalis po truputį juda. Pradžia – iki kokių 1995-ųjų – buvo lėta, ir tai suprantama. Nebuvo juk kaip man irgi gerai pažįstamoje Rytų Vokietijoje, kuri, griuvus sienai, šalia turėjo turtingą kaimynę – Vakarų Vokietiją. Lietuviams viską teko daryti patiems. Jaunimas šiandien to nebežino – tai buvo kitas pasaulis. Bet man jis patiko. Gimė dukra, dabar jai 22. Kai Prancūzijoje išėjau į pensiją, ėmiau vis daugiau laiko leisti Kaune, su šeima.

Paskaičiau kelias paskaitas apie prancūzų literatūrą. Grįžau Prancūzijon, ir kontakto su VDU nebepalaikėme. Žmonės neturėjo tam laiko, jiems buvo per sunku atvykti pas mus, negalėjome ryšio megzti toliau. Man atrodo, vieni pirmųjų kaunie-

O kokią Lietuvą prancūzai pažinojo prieš karą? Ką esate girdėjęs apie aną Kauną? Sakoma, kad Kaunas yra Mažasis Paryžius. Manau, tinka! Esu skaitęs Roberto Wayne’o Heingartnerio, Jungtinių Valstijų konsulo, Kaune

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

dirbusio 1926–1928 metais, memuarus („Lithuania in the 1920s: A Diplomat’s Diary“, – aut. past.). Jo aprašomas socialinis gyvenimas Laikinojoje sostinėje – absoliučiai toks pats, kaip pas mus. Kai konsulas atvyko į Kauną, daug ko čia dar nebuvo, įskaitant ir daugelį dabar žymių pastatų – apie juos turiu dar ką pasakyti, – bet nuo Paryžiaus ir Vienos visai neatsiliko mada ir kultūrinis gyvenimas. Mažas miestas, bet šarmingas. Ką gi norėjote pasakyti apie pastatus? Kai atvykau pirmą kartą, nustebau. Visas pasaulis važiuoja į Desau. Kodėl? Nes ten yra keli bauhauzo stiliaus namai. Bet niekas nežino apie

Kauną! Čia juk bent trys gatvės, kuriose vien tokie pastatai. Taigi jau prieš 25 metus aš sakiau, kad reikia kažką daryti. Juk tai unikalu – visas pasaulis gali važiuoti į Kauną žiūrėti šitų pastatų! Tik, kad jie nesugriūtų, reikia saugoti. Dabar pagaliau daromi geri darbai ta linkme, nors reikėjo tikrai ilgai laukti. Suprantate, noro neužtenka, reikia norėti politiškai. Suprantu, 1992-aisiais nebuvo pinigų. Dabar jų irgi ne per daugiausia, bet yra. Reikėjo tiesiog rasti sistemą, kaip padėti savininkams prižiūrėti tuos namus. Savivaldybės programa, prisidedanti prie fasadų renovacijos, man atrodo, yra labai gera. Panašią turime Prancūzijoje, ten, jei investuoji į fasadą,

2018

KOVAS

2 5

S I T E I N U A K

gauni mokesčių lengvatą. Manau, dar keleri metai, ir Kaunas bus rojus. Žinote tą neseniai sutvarkytą pastatą Parodos kalno apačioje, leidžiantis – kairėje? Gražuolis! Visas Kaunas gali taip atrodyti, tada niekas nebenorės gyventi Vilniuje! Vilnius irgi gražus miestas, bet tai, kas yra Vilniuje, yra ir kitur. Esu gyvenęs Bavarijoje, pažįstu Austriją. Barokas ten įspūdingesnis negu Vilniuje. Klasicizmas? Na, daug jo ir Prancūzijoje. Kas dar? Onos bažnyčia. Gotika. Gražu, tikrai, išskirtinės raudonos plytos – ne visur tokios naudotos. Bet stiliaus prasme... Mes

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

turime Dievo Motinos katedrą Paryžiuje, dešimtkart didesnę. Kauno senamiestis irgi nėra unikalus. Taip, čia gražu, man patinka, bet Naujamiestis – štai kur unikalumas. Niekur kitur pasaulyje tokio nėra. Kalbėjome apie kultūrinį gyvenimą prieš karą. O kaip dabar jums, kauniečiui, ar užtenka kultūros, pramogų? Taip, taip. Tai, kas vyksta Kaune, yra kokybiška, ir vyksta visko tikrai užtektinai. Teatras, gal kiek mažiau operos, bet daug koncertų. Kiekvieną vakarą galima kur nors nueiti. Pats vaikštau į koncertus – klasikinės

muzikos, Filharmonijoje. Kartais į džiazą. Taip pat mėgstu teatrą.

KTU Prancūzų kultūros centro vadovė Birutė Strakšienė.

Ko tikitės iš 2022-ų jų, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine? Tikiu, miestui tai didelis šansas. Jau dabar Kaunas skuba. Reikia skubėti! Liko keletas metų, bet laikas bėga labai greitai. Per daug metų Kaunas miegojo – abu su Vilniumi atkūrus Nepriklausomybę buvo panašūs, bet Vilnius nesnaudė, daug darė ir užaugo. Taigi ir tenka Kaunui dabar skubėti.

Ar išskirtumėte Kaune ką nors prancūziško, jei koks nors miesto svečias paprašytų tokį maršrutą sudaryti? Galima nueiti prie lentelės, žyminčios, kad čia buvo Napoleonas, ėjo per laukus į Jiesios piliakalnį ir žiūrėjo, kaip armija keliasi per Nemuną. Vis dėlto nemanau, kad prancūzai į Kauną atvažiuoja valgyti bifštekso su bulvytėmis. Kaip jau sakiau, tai, kas jungia Prancūziją ir Lietuvą, yra mintis ir kultūra.

Ne kartą per pokalbį paminėjote Vokietiją. Koks jūsų ryšys su šia šalimi? Aš 12 metų praleidau Vokietijoje – tiek Rytų, tiek Vakarų. Dėsčiau universitete, dirbau Prancūzų kultūros institute. Vokiškai kalbu laisvai. Ar tai lengvesnė kalba už lietuvių? Na, anksčiau pradėjau jos mokytis! Cha cha... Lietuviškai nekalbu laisvai. Kiek moku, išgyventi pakanka – sakau, kad su savo žiniomis galiu nuvažiuoti į Žemaitiją ir grįžti į Kauną. Šiek tiek mokiausi lietuviškai Prancūzijoje, jau tada supratau, kad reikia „palikti“ 10 metų universitete, kad taptum geru lituanistu. Bet aš norėjau kalbėti „truputį“. Vėliau dar pasimokiau čia, Kaune, bet niekada nekalbėsiu gerai lietuviškai. Man nebe 20 metų. Bet šiaip, nemokant kalbos, kartais čia gali būti sunku. Kai aplink daug žmonių, greitakalbė, sparčiai keičiasi temos, tuomet sudėtinga. O žinote, kas mane nustebino pirmąkart atvykus į Kauną? Čia sutikau žmonių, niekada nebuvusių Prancūzijoje, bet puikiai kalbėjusių prancūziškai. Švaria, klasikine kalba – geriau nei kai kurie prancūzai! Vienas tokių žmonių buvo dabartinė

Nesvarbu, kad Napoleonas čia buvo. Galėjo jis per Nemuną keltis ir Vilkijoje. Prancūzų istorijos pėdsakai šiandien mums nėra aktualūs, prancūzai atvyksta norėdami pamatyti, kaip dabar gyvena lietuviai. O gyvenimo būdo skirtumų nedaug. Gal tik tai, kaip valgote. Todėl gera grįžti į Prancūziją, cha cha! Papasakokite dar apie savo aistrą motociklams! 50 metų važinėju motociklu. Ir dar gyvas! Cha cha... Na, Lietuvoje reikia atsargiai tai daryti. Čia truputį kitaip, kaip sakoma. Mėgstu motociklu keliauti. Patinka, kad Lietuvoje galima važinėti miške. Žinoma, takais. Su motociklu esi arčiau gamtos nei automobilyje. Kvapai, grynas oras... Kitas jausmas. Su antrąja puse Ina esame dalyvavę ralyje aplink Lietuvą – pasieniu. Buvo linksma! Lankėme dvarus, Rambyno kalną, Luizės tiltą į Tilžę. Labai gražu prie jūros – Neringa unikali! O koks jūsų mėgstamiausias maršrutas greta Kauno? Mėgstu važiuoti palei Nemuną iki Vilkijos, ten persikelti keltu ir grįžti per Kulautuvą. Labai gražus kurortas.

2018

KOVAS

2 7

S I T E I N U A K

Praėjusią vasarą ne vieno „žaliai balto“ apmaudui iš Kauno išlydėjus Leo Westermanną, Kauno „Žalgiris“ netruko pasipildyti nauju prancūzišku akcentu. Tai – kelis NBA klubus („Denver Nuggets“, „Milwaukee Bucks“ ir „New Orleans Pelicans“) iš vidaus pažįstantis Axelis Toupane’as. Komandoje šis 25-iametis, kurio tėvo šeima kilusi iš Senegalo, išsiskiria ne tik universalumu, bet ir savitu stiliaus jausmu.

„Prancūzija – futbolo šalis“ Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Dainiaus Ščiukos nuotr.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

KOVAS

2 9

S I T E I N U A K 3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

Susipažinkite – antrasis šio numerio kaunietis, beje, esantis ir Prancūzijos vyrų krepšinio rinktinės sąraše. Vadinasi, po dvejų metų turėtų atsiųsti atviruką iš Tokijo. Papasakok daugiau apie savo vaikystę. Kiek žinome, tavo tėvas Jean-Aimé Toupane’as yra krepšinio treneris, ar tai reiškia, kad žaisti pradėjai anksčiau, nei vaikščioti? Prieš tapdamas treneriu jis buvo žaidėjas, o aš turėjau laisvę pats pasirinkti sporto šaką. Bet tiesa tokia, kad nuo kokių ketverių krepšinio kamuolys jau buvo mano rankose. Spaudimo nejaučiau, tėčiui rūpėjo, kad telkčiausi į mokslus, ir iki kokių 17-os buvau paliktas ramybėje. Kai jis suprato, kad tikrai noriu būti krepšininku, ėmė man talkinti. Ar ir dabar klausi jo patarimų? Visuomet kalbame apie krepšinį – ne tik apie mano žaidimą, bet ir apie jo treniruojamą komandą ar matytas varžybas. Kiek pavyksta, tėvas pasižiūri „Žalgirį“. Jam tai tikrai svarbu. Iš kurio Prancūzijos miesto esi? Gimiau Miulūze, Strasbūro regione, paskutinius 5 metus Prancūzijoje gyvenau pačiame Strasbūre. Bet teko nemažai kraustytis dėl tėčio darbo. Ar krepšinis ten svarbus? Na, Prancūzija – futbolo šalis. Krepšinis populiarėja dėl rinktinės – laimėtas Europos čempionatas ir geri rezultatai pasaulyje tikrai turėjo įtakos. Vis dėlto fubolas dominuoja. Kurią komandą palaikai? Paryžiaus „Saint-German“. Nuo kokių 2000-ųjų.

2018

KOVAS

3 1

Kas bendra tarp futbolo ir krepšinio gerbėjų? Prancūzijoje – nedaug. Futbolo gerbėjų daugiau, jie buriasi į grupeles, yra garsesni, labiau išprotėję ir apskritai „labiau“. Krepšinio gerbėjai aistringesni tokiose šalyse, kaip Graikija, Serbija, taip pat – Lietuva. Prancūzijoje jie ramūs, ateina pažiūrėti gražaus žaidimo. Kuo dar įdomus Strasbūro regionas? Ką pasiūlytum jame pamatyti? Atvažiuokite per Kalėdų mugę. Pačiame Strasbūre ji labai didelė, mugės vyksta ir aplinkiniuose miesteliuose. Be to, nesu ekspertas, bet sako, kad čia gaminamas labai geras vynas. Žinoma, vertėtų ir krepšinį pažiūrėti! Turi NBA patirties. Ko išmokai per dvejus metus už Atlanto? Tai aukščiausias lygis, NBA varžosi geriausi žaidėjai, viskas yra greičiau, sportininkai – pajėgesni. Patekęs į tokią aplinką turi gerinti savo duomenis – ir ne tik fizinius. Jei nori, kad pasisektų, reikia beprotiškai daug stengtis. Taip pat žaidėjus moko, ir, pavyzdžiui, kaip elgtis su pinigais. Uždirbdami daug jie dažnai sulaukia pačių įvairiausių pasiūlymų, reikia mokėti pasakyti „ne“. Manau, tai esminiai dalykai. Ar nesunku taip dažnai kraustytis? Ne, man visuomet įdomu, kas laukia ateityje, kokia bus nauja vieta, kurioje gyvensiu. Iki 16–17 metų gyvenau su tėvais, jie nenorėjo, kad per anksti išvažiuočiau. Tuomet buvo sunku, bet dabar suprantu jų strategiją – gali būti, kad jau būčiau pavargęs nuo krepšinio. Žinoma, jei galėčiau ilgėliau žaisti geroje komandoje gražiame mieste, būtų puiku, bet smagu ir atrasti naujas šalis bei kultūras.

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kokį pirmą jį įspūdį tau paliko Kaunas? Labai gerą. Pirmąkart čia apsilankiau su Prancūzijos rinktine, praėjusią vasarą žaidėme draugiškas varžybas. Atvykęs į „Žalgirį“ daug laiko praleidau sporto salėje, bet jau spėjau pamėgti ir miestą. Man patinka, kad čia daug mažų jaukių restoranų, pats geriausias, be konkurencijos – „Sushi Masters“. Patinka, kad čia tylu – gyvenu K. Donelaičio gatvėje, manęs nepažadina miesto triukšmas. Kai turiu laiko, einu į kiną ar SPA. Ar planuoji ateityje dirbti treneriu, kaip tėvas? Ne, tikrai ne. Mane labiau domina verslas. Tėvas tai žino. Tavo šeima kilusi iš Senegalo. Ar yra tekę šioje šalyje lankytis? Senegale gyvena mano močiutė, dėdė, teta. Kai buvau jaunesnis, lankydavausi gana dažnai. Vėliau, ėmus rimčiau žaisti krepšinį, nebeliko laiko – stovyklos, rinktinė ir panašiai. Senegalas labai graži šalis – vien ko vertas rožinis Retbos ežeras. Puikios energijos kupina ir sostinė Dakaras. O maistas! Mano mėgstamiausias patiekalas – yassa, vištiena su svogūnais ir ypatingu padažu. Kokia atmosfera „Žalgiryje“ – ar daugiau bendraujate su kitais čia žaidžiančiais užsieniečiais, ar visi drauge? Kartais taip paprasčiau – aš porą metų praleidau Šiaurės Amerikoje, iš ten atvyko ir Aaronas White’as bei Kevinas Pangosas. Bet šiaip esame viena komanda, visi žaidėjai gana artimi, o lietuviai mums dažnai padeda susitvarkyti buitinius reikalus ir panašiai.

Ką tik iškovojai pirmą jį kaunietišką trofėjų – Karaliaus Mindaugo taurę. Ar komandos iškovota pergalė tau svarbiau už asmeninį rezultatą?

Nemažai šurmulio ne tik krepšinio pasaulyje sukėlė amerikiečių brolių Ballų atvykimas į Prienus. Ką manai apie visą šitą reikalą? Manau, tai gerai. Broliai yra talentingi. Net jei jų tėvas kartais kalba per daug ir ne visiems tai patinka, tai, galų gale, didina krepšinio žinomumą. Jei tai padės Lietuvos krepšinio lygai būti labiau matomai, viskas į naudą.

2018

KOVAS

instagram.com/toups_33

Be abejo, taurė priklauso mums visiems. „Žalgiris“ turi nugalėti „Lietuvos rytą“, neturėjome jokio kito pasirinkimo, taigi visi tuo labai didžiuojamės.

zalgiris.lt

Šarūnas Jasikevičius garsėja kaip itin aistringas treneris. Ar teko prie jo stiliaus prisitaikyti? Man tai nebuvo naujiena, prieš atvykdamas į „Žalgirį“ buvau matęs varžybų. Jis visai toks pats, kaip anksčiau, kai pats žaidė krepšinį, – toks aistringas ir taip nori laimėti, kad negali to nuslėpti. Turi suprasti, jog tai nėra kas nors asmeniška. Visos jo pastangos skiriamos tam, kad žaistume geriau, taip jis mus skatina ir verčia tobulėti.

3 3

Iliustracijos autorė Gie Vilkė 2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S

Kaip pabėgti nuo krizės, arba Dizainas laimei tarpukariu

Šiandien, atvykus gyventi ir dirbti į Kauną, susirasti padoriai atrodantį būstą už sąlyginai nedidelę kainą nėra sunku. Tačiau prieš beveik 100 metų naujų jų kauniečių laukė visiškai kitokia patirtis. Butų krizė – tokiu vardu buvo žinoma didžiausia tuolaikinio Kauno liga. Su pakilimais ir nuopuoliais bei banguojančia statistine kreive būsto trūkumas persekiojo Kauną nuo pat 1919 m. iki kol miestas ėmėsi perleisti sostinės atributus tikrajam titulo šeimininkui. „Butų kolonijos“ 1 buvo frazė, kuria buvo įvardijamas pagrindinis sprendimas susidariusiai situacijai.

Paulius Tautvydas Laurinaitis

1 , Anuomet žodis „kolonijos“ taikytas įvairioms žmonių susitelkimo vietoms įvardyti, šiuo atveju tam tikro pobūdžio namams ar kvartalams. Šiandien jis taikomas gerokai siauresniuose kontekstuose.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

KOVAS

3 5

Pirmoji šios krizės fazė buvo ypač sunki: net ir valstybės tarnautojai su šeimomis buvo priversti gyventi nedideliuose, vieno ar kelių kambarių būstuose, neretu atveju mažai tepritaikytuose gyventi. Praėjus ankstyviesiems ekonominiams sunkumams, gyvenamosios statybos plėtra augo vis sparčiau, tačiau vis tiek nepakankamai, kad būtų atliepti dar sparčiau augę gyventojų poreikiai. Kaip iki pirmųjų socialinių būstų atsiradimo ir buvo įprasta kiekvienoje Europos valstybėje, visi daugiabučiai namai buvo privatūs, o nuomos kainos priklausė tik nuo laisvosios rinkos sąlygų. Taigi net ir gerėjant būsto kiekio situacijai, pasiūla nebuvo adekvati, kad pagerėtų ir daugelio dirbančiųjų mieste gyvenimo kokybė.

–

Aukštųjų Šančių darbininkų kolonija pokariu, S. Lukošiaus nuotr. © KTU ASI archyvas

3 6

Atvejis nebuvo išskirtinis – XIX ir net XX a. pradžioje tai patyrė kone visi po industrinės revoliucijos augę miestai. Tai turėjo persirgti ir Kaunas, kurio augimo priežastys buvo kiek kitokios, tačiau pasekmės identiškos. Atsirado garsiosios „Brazilija“ ir „Argentina“ – lūšnynų kvartalai nepatraukliuose šlaitiniuose sklypuose, garsėję savo dar nepatrauklesnėmis gyvenimo sąlygomis, higienos trūkumu ir dideliu nusikalstamumu. Miesto savivaldybė, turėdama ribotus finansinius išteklius, skur-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

džiausiam gyventojų sluoksniui pradėjo steigti vadinamąsias pigiųjų butų kolonijas, daugiausia kurtas senuose, tam nepritaikytuose statiniuose. Dvi iš jų atsirado fortuose, kur gyvenimo sąlygos buvo ypač prastos: anot tuometės spaudos, šie būstai buvo panašesni į urvus. Darbininkų apgyvendinimo klausimas buvo viena vyraujančių temų to meto Europos politiniame diskurse. Tiek kairiosios, tiek dešiniosios jėgos išnaudojo gausiausios miestų populiacijos dalies problemas savo politinio kapitalo statyboms ir ideologiniams vaizdiniams. Nusistovėjo dvi aiškios kryptys darbininkų apgyvendinimą sprendžiančių kvartalų vizijai: pigesnio ir efektyvesnio municipalinių daugiabučių modelio bei į individualumą ir tradiciją labiau orientuoto nedidelių subolokuotų ar pavienių namų rajono, pastatyto savivaldybės, valstybės ar įmonių lėšomis. Pastarieji namai būdavo pigiai nuomojami arba duodami išsimokėtinai su minimaliomis palūkanomis. Padidėjus gyvenamojo ploto ūkiui, dešimtmečių sandūroje Kauno savivaldybė senąsias pigiųjų butų kolonijas po truputį pradėjo likviduoti: jų paskirtis buvo išspręsti kritiškiausius krizės momentus, tad gerėjant

Vis dėlto nuo daugiabučių miesto savivaldybę grasė ir kiti dalykai, dėl kurių 1934 m. tarybos posėdyje buvo nuspręsta darbininkams statyti nedidelius namelius. Tam įtakos turėjo tų metų įvykiai Austrijoje: vienas iš Vienos savivaldybės daugiabučių buvo laikomas pilietinio karo židiniu, tad tankaus darbininkijos apgyvendinimo buvo baiminamasi. Vis dėlto finansai bei įstatymų netobulumas lėmė, kad galimybės pradėti įgyvendinti tokius užmojus atsirado tik 1938–1939 m. Tuo pat metu būstus savo darbininkams statė ar planavo statyti ir įmonės: atsirado pirmieji modernūs namai „Maisto“ darbininkams, panašias statybas planavo ir „Inkaras“, o Aleksote turėjo atsirasti įvairių įmonių bei institucijų darbininkams skirtas Vailokaičių šeimos inicijuotas 90-ies namų kvartalas. Be kita ko, buvo rengiamas ir pigaus būsto įstatymo projektas, kuriame buvo numatyta daugybė priemonių ir strategija kokybiškam dirbančiųjų apgyvendinimui tiek miestuose, tiek

ir agrarinėse vietovėse. Ir miestas, ir valstybė buvo ties slenksčiu išspręsti vieną opiausių problemų, tačiau dideli užmojai sustojo prasidėjus karui. Miesto savivaldybė buvo numačiusi per 1940-uosius pastatyti 300 butų darbininkams. Kadangi suvoktas klausimo opumas, buvo nuspręsta didžiają dalį šio būsto statyti laikinų „lengvai išardomų, norvegiško pavyzdžio“ šešiabučių namų pavidalu. Šie namai susilaukė kiek šališkos kritikos spaudoje: anot vieno skaitytojo, sublokuoti namai plonomis sienomis su didele darbininkų koncentracija buvo potencialūs „girtuokliavimo ir ištvirkavimo“ židiniai. Buvo kviesta rinktis kitokį išplanavimą, kuriame „darbininko šeima galėtų savarankiškai gyventi, izoliuota nuo kaimynų“. Vis dėlto suteikiant būstus buvo atsižvelgiama į gyventojų reputaciją ir tai, kiek laiko jie turi darbą. Įdomu, kad jau nebebuvo kratomasi ir daugiabučių: Varnių gatvėje atsirado pora modernių triaukščių, talpinusių 76 butus. Šiandien apie šiuos, pirmuosius municipalinius daugiabučius žinoma nedaug: netrukus jie atsidūrė geto teritorijoje ir baigiantis karui buvo sudeginti. Mažieji šešiabučiai buvo numatyti Žaliakalnyje, Vilijampolėje ir Aukštuosiuose Šančiuose: po okupacijos jų statybos buvo išnaudotos „valdžios rūpesčio darbo žmogumi“ propagandai, o projekto pagrindas buvo panaudotas ir plečiant miestą pokario metais. Šandien tarpukario savivaldybės įdirbio vaisiai tebestovi – laikinaisiais turėję būti būstai tapo namais ištisoms kauniečių kartoms. Šiuolaikinio miesto apsuptyje jie įgavę ne pačią patraukliausią išvaizdą (o kai kuriais atvejais ir reputaciją), tačiau prieš 80 metų jie žymėjo svarbų miesto vystymosi proveržį, o nemažam to meto miesto gyventojų kiekiui jie buvo svajonių namai.

2018

KOVAS

kaunas2022.eu

socialinei situacijai jos pasidarė nebereikalingos. Tačiau pats darbininkų apgyvendinimo klausimas išliko opus – nors sanitarinės sąlygos miesto būstuose ir pagerėjo, erdvaus gyvenamojo ploto vis dar buvo per mažai, o nuomos kainos buvo itin didelės. Tiek privačias, tiek valdiškas kvartalų statybos iniciatyvas stabdė ilgalaikių paskolų strategijos trūkumas, be to, savivaldybei reikėjo apsispręsti, kokiu keliu eiti: daugiabučių ar nedidelio tankio, sodybinių kvartalų. Tiek vienų, tiek kitų statyboms, be kita ko, trukdė dar ir tai, kad savivaldybė beveik neturėjo laisvos jai priklausiusios žemės. Vienas darbininkams skirtas daugiabutis 1934-ųjų pradžioje atsirado P. Vileišio aikštėje, tačiau į jį vietoj naujakurių tuoj pat susikraustė taip pat patalpų trūkumą tuomet išgyvenusios savivaldybės įstaigos.

3 7

Fotografuota Birštono g. požeminėje perėjoje, kurioje vasarį įrengta konkurse „Kauno akcentai“ nugalėjusi instaliacija „Transition“. Jos autorius - Karolis Nekrošius.

Medalį būtų galima įteikti tam, kas iš Vilniaus knygų mugės išeina tuščiomis. Mes ne tokie. Prieš ilgą jį vasario savaitgalį sostinėje atidžiai ištyrinėję mugės programą ir atrinkę kaunietiškus jos akcentus, ten klaidžiojome turėdami tikslą užpildyti kovo „Merkurijaus“ lentyną. Išklysti iš susidaryto maršruto tikrai pavyko! Taigi šįkart suvenyrai – apie Kauno architektūrą, iš čia kilusius žmones ir čia nutikusius įvykius.

Merkurijus 2 1

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

5 6

2018

KOVAS

3 9

„Dainius Liškevičius. Labyrinthus“, sudarė Agnė Narušytė „Lapas“, 2018 18 €

Kolekcine tapsianti knyga, tiksliau, kūrinys apie kūrinį, iš tiesų yra prasmių ir nuorodų labirintas. „Labirintą“, iš viso 16 kambarių, aplankyti pirmąkart buvo galima Šiuolaikinio meno centre dar 2014 m. ir tuomet turbūt net pats autorius, Kaune gimęs menininkas Dainius Liškevičius nesitikėjo, kad įvairias tuometės instaliacijos interpretacijas pavyks kada nors sudėti į popieriaus lapus. Šiame labirinte svečiuojasi visi – nuo Paulinos Pukytės iki Reino Raudo.

Plokštelė „Stasiui Povilaičiui 70“ „Vinilo studija“, 2018 25 €

Matyt, daugeliui pirmoji vietovė, iškylanti mintyse klausantis Stasio Povilaičio dainų, yra Palanga, bet mes leidžiame sau priminti, kad gimė legendinis dainininkas juk Kaune. Didelė staigmena vaikštant po Vilniaus knygų mugės „Muzikos salę“ buvo aptikti naujutėlę geriausių – atrodo, atranka tikrai buvo nelengva – jo kūrinių vinilinę plokštelę. Ją, kaip ir neseniai pasirodžiusias ir jau beveik išgraibstytas Teisučio Makačino ir „Saulės laikrodžio“, išleido parduotuvės „Vinilo studija“ kolektyvas. Laimė ir seniems gerbėjams, ir naujai atradusiems vinilo bei muzikos džiaugsmus.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Algirdas Julius Greimas. Asmuo ir idėjos“, I tomas, sudarė Arūnas Sverdiolas „Baltos lankos“, 2017 Nuo 20,78 €

Leidinys skirtas pažinti žymaus semiotiko, mitologo, kalbininko, literatūros ir kultūros kritiko Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) asmeniui. Šį solidų tomą sudaro Greimo autobiografiniai rašiniai ir rinktiniai laiškai įvairiems žmonėms, interviu ir pokalbiai, pluoštas nuotraukų, su juo bendravusių asmenų prisiminimai, taip pat biografiniai tekstai. Didžioji dalis medžiagos lietuvių skatytojui pateikiama pirmą kartą.

„Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918-1940“, sudarė Marija Drėmaitė „Lapas“, 2018 13 €

Mariją Drėmaitę pažįstate iš mūsų žurnalo puslapių – lapkritį ją buvome nusivedę į Iljinienės namą, kurio apvalus langas įkvėpė parodos „Optimizmo architektūra“ grafinę estetiką, taigi nutūpė ir ant to paties pavadinimo knygos. Būtų per kuklu ją vadinti katalogu. Tiek istoriškai tikslių ir kartu literatūriškai pagaulių straipsnių apie Lietuvos nelaimę, tapusią Kauno laime, vienoje vietoje dar nebuvo. Girdėjome, kad tiražas yra miniatiūrinis, o knygų mugėje „Optimizmas“ tapo vienu bestselerių.

„Dr. KVADRATAS. Greimas ir jo semiotika“, Miglė Anušauskaitė „Aukso žuvys“, 2017 Nuo 11,99 €

Lyg atsvara solidžiam greta pristatomam leidiniui yra viena kūrybiškiausių praėjusiais metais pasirodžiusių knygų. Vienintelis šio komikso trūkumas yra tai, kad Greimo istorija pasibaigia per greitai, vos per vieną vakarą. O Miglei Anušauskaitei belieka palinkėti „užkibti“ ir už kitų iš pirmo žvilgsnio sudėtingų temų, nes ji ir kebliausius dalykus sugeba paaiškinti taip žaismingai, kad nori nenori jais užsikrečia ir skaitytojas.

„99 metai po įvykio“, Liudas Mažylis „Alma Littera“, 2018 Nuo 16,99 €

Apie tai, kad rengiasi pristatyti pirmąją savo grožinę knygą, prof. Liudas Mažylis mums užsiminė duodamas interviu, kurį publikavome praėjusiame numeryje. Knygų mugėje autorius duso nuo gerbėjų antplūdžio, o veiksmo dokumentika turėtų įkvėpti kuo greičiau – na, užvertus paskutinį knygos viršelį – stotis nuo sofos ir leistis į savo gyvenimo žygį.

2018

KOVAS

4 1

Maršrutas 02 26 – 03 22

„Kaunas 2022“ keliauja į Kauno rajoną Kaip žinia, Europos kultūros sostine 2022-aisiais taps ir Kaunas, ir Kauno rajonas. Projekto komanda tęsia susitikimus Kauno rajone, į kuriuos ateiti kviečia tam, kad pamažu kurtųsi naujos viešosios erdvės ten, kur jų lyg šiol nebuvo; kad sužadintume atsakomybę už savo kaimynystę; rengtume šventes savo aikštėse, parkuose, kiemuose, pirtyse ar garažuose. Daugiau informacijos ir kelionės maršrutas – „Kaunas 2022“ feisbuke. 02 28 – 04 01

02 28 – 03 17

Rolando Karaliaus paroda „Telefonas yra išjungtas“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Šiuolaikinio Vokietijos meno paroda „Future Perfect“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16 M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Įvairios vietos

Parodoje surinkti šešiolikos Vokietijoje kuriančių menininkų filmai, fotografijos, skulptūros, objektai, tapybos darbai ir koliažai, skirti įsivaizduojamai ateičiai. Parodos pavadinimas sietinas su veiksmažodžio laiko forma, reiškiančia užbaigtą veiksmą ateityje: kažkas bus atsitikę. Todėl paroda kelia klausimą iš šios perspektyvos: jei ateitis gali būti suprantama kaip praeities pabaiga, kaip tuomet mes dar apskritai galime pranašauti, samprotauti ir išeiti iš įprastų mąstymo paradigmų?

Paroda yra apie komunikaciją ir tuo pačiu apie totalų jos nebuvimą/ne(susi)kalbėjimą, apie žmogui tarnauti sukurtas (vis kuriamas) moderniausias technologijas ir jų apsuptyje vis skaudžiau suvokiamą vienatvės kalėjimą, kuriame slenka mėnuo, auga saulėgrąžų lukštų kalnelis ir nebeaišku, kaip išeiti į žmones. Ar į „Žmones“? Parodoje kiekvienas žiūrovas turės galimybę pasijusti „Žmogumi“.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt Gyvūnams draugiškos vietos 4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Frankofonijos mėnesio renginiai

Kovas 03 05 – 09

VDU Azijos savaitė Įvairios vietos

Renginių ciklas skirtas supažindinti visuomenę su Rytų Azijos šalimis (Japonija, Kinija ir Korėja) patraukliai perteikiant kultūros, kalbų, kovos menų, virtuvės, kino meno ypatybes. Savaitę organizuoja Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras, studentų klubai „Hashi“, „Wu Wei“ ir „Hallyu“ bei socialiniai partneriai.

Antradienis, 03 06, 10:00-17:00

Tarptautinė politikos mokslų ir diplomatijos konferencija „Tyla politinėje komunikacijoje“ VDU Mažoji salė, S. Daukanto g. 28

Plenarinį pranešimą „Triukšmas ir tyla politinėje komunikacijoje“ skaitys garsus komunikacijos specialistas prof. Dominique Wolton (Prancūzija). Kiti pranešėjai: filosofas prof. Gintautas Mažeikis, komunikacijos prof. Auksė Balčytienė, prof. Kristina Juraitė, politologas prof. Lauras Bielinis ir kt.

Inesa Paliulytė šmaikščiai perrašė Moljero „Tariamą ligonį“, pagrindinį vaidmenį patikėdama pačiam komediografui. Tai spektaklis, kupinas klounados elementų, čia karaliauja prancūziškas farsas, pastoralė, net operetė. Spektaklis skiriamas Prancūzų kultūros centro (buvusio Robero Šumano centro) veiklos 25-mečiui.

Trečiadienis, 03 07, 18:00

Paskaita „Grafų Šuazelių šeima ir Lietuva“

KTU, A. Mickevičiaus g. 37, 213 aud. Baltijos šalių istorijos specialistas, pulkininkas leitenantas Gilles Dutertre’as jau puikiai pažįstamas Kauno frankofonams, čia yra skaitęs ne vieną paskaitą, parašė prancūzišką gidą po Kauną ir knygą „Prancūzai Lietuvos istorijoje“. Šįsyk jis papasakos apie Platelių dvarą valdžiusių grafų Šuazelių (de Choiseul-Gouffier) šeimą, čia atsikėlusią XIX a. pradžioje. Paskaita bus verčiama į lietuvių kalbą. 03 09 – 03 15

Kovo 11-ajai skirti renginiai

Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33 Antradienis, 03 06, 19:00

Spektaklis „Aš – Moljeras“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 81

Renginių savaitę pradės istorinis spektaklis „Šimtmečio moterys“ (kovo 9 d.), o kovo 11-ąją laukia nemokamos ekskursijos su ekskursijų vadovu po istorinius Prezidento rūmus (būtina išankstinė registracija internetu). Taip pat vyks du leidinių pristatymai – Stanislovo Sajausko knygos „Prienų kraštas: iš praeities į dabartį“ ir dr. Algirdo Matulevičiaus knygos „Tautos žadinimo šaukliai“.

2018

KOVAS

4 3

Maršrutas Penktadienis, 03 09, 19:00

„Lizdo kinas“: „Italo Disco Legacy“

Jau ketvirtus metus po dailės galerija veikiantis elektroninės muzikos klubas stiprina ryšius su „viršūnėlėmis“ ir kviečia į jau antrą dokumentikos seansą. Šįkart – apie italo disco skambesio esmę. Po kino, žinoma, veiksmas persikels į klubą, kur „Palmės diskotekoje“ viešės Berlyno šokių aikštelių rezidentas, italų didžėjus bei prodiuseris Franz Scala.

M. Žilinsko dailės galerijos kino salė, Nepriklausomybės a. 12

Penktadienis, 03 09, 21:00

Grupės „Žalvarinis“ koncertas

Šeštadienis 03 10, 18:00

Koncertas „Jaunas Kraujas 5“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

„Bigsuras“ iš Vilniaus atliks soft/ blues/alternative rock , „MAVV“ iš ten pat – alternative rock .

„Sandėlis“, Muziejaus g. 8

Sekmadienis, 03 11, 15:00

Žymiausia Lietuvos folk roko grupė, susikūrusi prieš 17 metų, kauniečiams susirengė pristatyti savo naujausią albumą „Einam tolyn“, išleistą vinilo ir CD formatais.

Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

Šeštadienis 03 10, 18:00

Spektaklis „Pasimetimas“ „Šelteris“, Vytauto pr. 79

4 4

Gildo Aleksos režisuota drama, paremta improvizacijomis, apima visuotinį jaunosios kartos pasimetimą ir neapsisprendimą įvairiose temose: „Ar patinka šiuolaikinis menas? Ar visi žmonės turi lygias teises? Ar kūryba yra apie save ar kitus? Ar depresija yra liga ar būsena?“.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Chorinės muzikos koncertas „Laisvės varpas“

Koncertas skiriamas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai ir Valstybės atkūrimo 100-mečiui. Dalyvaus mišrūs chorai „Gintaras“, „Diemedis“, „Ainiai“ ir vyrų choras „Perkūnas“. Akompanuos instrumentinis trio.

Kovas Sekmadienis, 03 11, 17:00

Koncertas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtoje programoje į šimtmetį pažiūrėta netradiciškai. Be pompastikos ir be skanduočių „Lietuva!.. Lietuva!“. Su humoru, o kartais apnuogintu skausmu Dainiaus Svobono papasakotas Lietuvos žmonių gyvenimas nuo 1918 metų iki šių dienų nepaliks abejingų. Scenoje – Kauno valstybinis choras, Vidmanto Bartulio Juk niekas tavęs taip nemylės“, gražiausios lietuvių kompozitorių dainos, lietuvių poetų eilės ir lietuvių gyvenimo istorijos.

Pirmadienis, 03 12, 18:00

Paskaita „Nuo Prancūzijos iki Taičio: ko ieškojo ir ką atrado Polis Gogenas“ KTU, A. Mickevičiaus g. 37, 213 aud.

Paskaitą skaitys doc. dr. Aušrinė Cemnolonskė, frankofoniškuosiuose renginiuose dalyvaujanti ir juose savo įžvalgomis besidalinanti beveik kasmet.

Antradienis, 03 13, 18:00

Filmas „Ateitis“ (L’Avenir) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Sekmadienis, 03 11, 18:30

Filmas „Drugelio miestas“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Visaginas – drugelio sparnų formos miestas Lietuvoje, kadaise turėjęs būti langu Vakarams į sovietinį progresą. Įstojimas į ES Lietuvai reiškė atominės elektrinės, o tuo pačiu ir pagrindinės miesto pramonės, uždarymą. Kai aplink tvyro geopolitinė įtampa ir jaučiamas nepasitikėjimas, ką ateitis atneš žmonėms iš Drugelio Miesto? Dokumentinio filmo režisierė – Olga Černovaitė.

Berlinalėje prancūzų kino režisierė ir scenaristė Mia Hansen-Løve už filmą „Ateitis“ kaip geriausia režisierė apdovanota „Sidabriniu lokiu“. Pagrindinį filmo vaidmenį režisierė parašė specialiai Isabelle Huppert. Ji vaidina filosofijos dėstytoją ir knygų autorę Natali, kuriai tenka patirti skaudžius gyvenimo išbandymus.

Įdomiausius savaitės maršrutus pilnas.kaunas.lt sekite

2018

KOVAS

4 5

Maršrutas Trečiadienis, 03 14, 19:30

03 15 – 03 31

VDU teatras, S. Daukanto g. 27

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 50 Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Festivalis „Kino pavasaris“

„Uždaras vakaras. Persona grata: Jurgis Didžiulis“

Tradicinio ciklo pašnekovo kėdėje – atlikėjas, dainų ir muzikos autorius, prodiuseris, visuomenės veikėjas Jurgis Didžiulis, kurį kalbins renginio moderatoriai Alfredas Chmieliauskas ir Sergėjus Bocullo. Renginio metu vyks VDU Vaidybos programos studentų muzikinis pasirodymas.

Didžiausias kino festivalis šalyje jau seniai išaugo sostinės ribas, tad ir kauniečiai turi nusiteikti rimtam filmų maratonui. Šiemet ekranuose – prancūzų kino realisto Jeano Vigo retrospektyva, klasika tapę lietuvių filmai vaikams ir jaunimui, šviežiausi muzikiniai klipai, „Kritikų pasirinkimo“ programa ir festivalių favoritai. Po dviejų savaičių, praleistų kino teatre, jau tikrai ateis pavasaris.

Trečiadienis, 03 14, 18:00

Kamerinės muzikos koncertas „Mėnesiena“ Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyrius, K. Petrausko g. 31

Koncertuos pianistė Virginija Unguraitytė Levickienė ir dainininkė Jomantė Šležaitė.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ketvirtadienis, 03 15, 17:00

Pirmoji Frankofonijos šalių literatūrinė popietė VDU, V. Putvinskio g. 23, 102 aud.

Bazelio universiteto (Šveicarija) Afrikanistikos studijų programos dėstytojas ir tyrėjas Mohomodou Houssouba skaitys paskaitą „Paskutinės naujienos apie frankofoniškąją Afrikos poeziją“ (su vertimu į lietuvių kalbą).

Kovas Penktadienis, 03 16, 19:00

Koncertas „Jurga. Not Perfect“

„Renginių oazė“, Baltų pr. 16

„Arčiau jūsų“, – taip Jurga apibūdina savo turą „Not Perfect“ ir to paties pavadinimo albumą. Jaukiausiose koncertinėse erdvėse Jurga kviečia betarpiškai dalintis emocijomis. Penktadienis, 03 16, 23:00

„Dark Delights: Daniele Cosmo“

Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Vienas produktyviausių Lietuvos režisierių, pastatęs daugiau nei 100 spektaklių Lietuvoje ir užsienyje, Gytis Padegimas kartu su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Dovydu Stončiumi didžiausiuose Lietuvos knygynuose ir bibliotekose pristato tragiškos istorijos spektaklį, pasakojantį apie tai, kaip gyvenime svarbu atleisti. Sekmadienis, 03 18, 12:00

Risografijos dirbtuvės vaikams

„Kitokia grafika“, Karaliaus Mindaugo pr. 68-14

Taikinyje retai pasitaikančios Šveicarijos gyventojas tyrinėja įvairius elektroninės muzikos šešėlius: kartais rūgštinius, kartais miglotus, kartais intensyvius, tačiau visuomet neįtikėtinai įdomius ir stebinančius. Šeštadienis, 03 17, 18:00

Premjera. Spektaklis „Noktiurnas“

Kauno centrinis knygynas, Laisvės al. 81

Dirbtuvių dalyviai bus supažindinami su iliustracija, leidybos ir savilaidos principais bei risografijos spauda. Kiekvienas sukurs ir galės atsispausdinti 2 spalvų art-printą. Nepamirškite užsiregistruoti!

2018

KOVAS

4 7

Maršrutas Sekmadienis, 03 18, 16:00

Prancūzų romantinės muzikos koncertas

Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g. 1 Koncertuos Marija Arutiunova (solistė) ir Dalia Jatautaitė (vargonai).

Antroji Frankofonijos šalių literatūrinė popietė VDU, V. Putvinskio g. 23, 102 aud.

VDU Mažoji salė, S. Daukanto g. 28

Konferencijoje dalyvaus Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje J. E. Philippe Jeantaud, Šveicarijos ambasadorius Latvijai, Lietuvai ir Estijai J. E. Konstantin Obolensky, VDU rektorius prof. Juozas Augutis, VDU Frankofonijos šalių universitetinio centro vadovė prof. Aurelija Leonavičienė, verslo atstovai.

Pirmadienis, 03 19, 17:00

Antradienis, 03 20, 17:00

Tarptautinės Frankofonijos dienos minėjimo konferencija „Frankofonija, ekonomika ir politika“

Antradienis, 03 20, 19:30

Vakarų Bretanės universiteto (Prancūzija) tyrėjas Mohamed Saki skaitys paskaitą „Abdelatif Laâbi, arba poezija kaip šviesos tvirtovė ir prieglobstis nuo barbariškumo tamsos“ (su vertimu į lietuvių kalbą). Antradienis, 03 20, visą dieną

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Norėčiau būti paparčio žiedu“ VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Šokio teatro „Aura“ trupė atliks spektaklį, kurio choreografijos autorės – Bea Debrabant (Prancūzija) ir Birutė Letukaitė.

Tarptautinė laimės diena Įvairios vietos

Kovo 20-oji yra Tarptautinė laimės diena, kurią pirmą kartą švęsime ir Kaune. Oficialūs Laimės dienos ambasadoriai Lietuvoje yra „Kaunas 2022“, bet, kad iki 2022-ųjų diena išaugtų iki laimingiausio festivalio, reikia kiekvieno miesto bei Kauno rajono gyventojo pagalbos. O jūs juk tikrai žinote, kas yra laimė, tiesa? Vis auganti laimės dienos programa skelbiama feisbuke.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Antradienis, 03 20, 20:00

„Eurolyga“: „Žalgiris“ – Milano „Armani“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Turint omenyje, kad tądien bus minima Tarptautinė laimės diena, norėtųsi vieno – kad arenoje būtų pasiektas pasaulinis laimingų krepšinio gerbėjų sukelto triukšmo rekordas.

Kovas Trečiadienis, 03 21, 18:00

Spektaklis „Mūsų miestelis“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Ketvirtadienis, 03 22, 18:00

Paskaita „Simone Weil: desperatiškas Dievo laukimas“ KTU, A. Mickevičiaus g. 37, 202 aud. (Aula)

Visuotinio lėkimo, susvetimėjimo, savanaudiškumo ir nuolatinio bandymo gyventi pagal planą kontekste spektaklis „Mūsų miestelis“ (rež. Darius Rabašauskas) atsigręžia į amžinybės akivaizdoje gyvenančių paprastų žmonių likimus bei ieško jų prasmės. Spektaklis nagrinėja esminius klausimus: kodėl gyvename? Kas yra meilė? Kas yra mirtis? Kas yra laikas ir kodėl jo nevertiname? Kas bus, kai mūsų laikas pasibaigs? Trečiadienis, 03 21, 18:00

Gala koncertas „Lietuva – Ukraina“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 Koncerte dalyvaus Kauno valstybinio muzikinio ir Kijevo nacionalinio operetės teatrų solistai ir dirigentai, KVMT choro ir baleto artistai. Programoje – populiarios operų, operečių ir miuziklų arijos, duetai, ansambliai.

Simone Weil (1909–1943) – viena iš didžiausių XX a. asmenybių, pagarsėjusi ne tik savo filosofiniais, teologiniais, socialiniais veikalais, bet ir savo gyvenimo istorija. Gimusi žydo agnostiko šeimoje, Simone Weil priartėjo prie katalikybės, bet nesiryžo apsikrikštyti. Jos asmeniniai išgyvenimai ir dvasinės abejonės itin ryškiai atsispindi knygoje „Dievo laukimas“, kurią po jos mirties sudarė draugai. Paskaitą apie šią asmenybę skaitys VU profesorius dr. Tomas Sodeika.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2018

KOVAS

4 9

Maršrutas Ketvirtadienis, 03 22, 19:00

Europos moterų rankinio čempionato atranka: Lietuva – Turkija

„Kūrybos kampas 360“, Pramonės pr. 6 „Žemės valanda“ – tai visame pasaulyje vykstanti akcija, skatinanti valandai išjungti elektros prietaisus, su simboline žinute: „antros Žemės neturime“. Kad būtų lengviau neįjungti šviesos ar ko kito namuose, apie Žemę kasdien galvojanti „Kūrybos kampo“ komanda kviečia akciją praleisti kartu ir pabendrauti įvairiomis zero waste, ekologinėmis ir kt. temomis.

Galingai Europos čempionato atrankos varžybose startavusi Lietuvos moterų rinktinė ir toliau kaunasi dėl vietos pirmenybėse. Pergalės kaina kaip niekad didelė, o merginos nusiteikusios perrašyti Lietuvos rankinio istoriją.

Sekmadienis, 03 25, 18:00

Spektaklis šeimai „Rūke“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

Šeštadienis, 03 24, 19:00

„Žemės valanda“

Penktadienis, 03 23, 21:00

„Sullen Guest“ koncertas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Death/doom metal muziką atliekantys lietuviai koncerto metu pristatys naujausią savo albumą, o vakarą paįvairins baltarusių grupės „Dymna Lotva“ ir „Victim Path“.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ežiukas, Meškiukas ir Zuikis – trys suaugę žmonės su savo tradicijomis, džiaugsmais, nuoskaudomis ir tikėjimu. Spektaklis pagal „Ežiuką rūke“ ir kitas Sergejaus Kozlovo pasakas – tai šių personažų vieno vakaro istorija, persmelkta buitimi ir visa joje gimstančia filosofija.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Kovas Antradienis, 03 27, 18:00

Dokumentinių filmų vakaras KTU, A. Mickevičiaus g. 37, 213 aud.

Vakaro metu bus rodomi du lietuviškai įgarsinti prancūziški dokumentiniai filmai, aktualūs meno gerbėjams – „Luvras: nuo pirmojo bokšto iki piramidės“ ir „Orsė muziejus“.

Trečiadienis, 03 28, 18:00

Koncertas „Myliu Prancūziją“

KTU, A. Mickevičiaus g. 37, 202 aud. (Aula) Prancūzų kompozitorių dainas bei operų arijas atliks VDU Muzikos akademijos prof. Sabinos Martinaitytės studentės, tarptautinių konkursų laureatės Gabrielė Kuzmickaitė, Monika Pleškytė ir Gabrielė Skromanaitė. Pianistė – prof. Audronė Eitmanavičiūtė. Taip pat pasirodys Makštučių šeimos nariai (Rokas – klarnetas, Artūras – birbynė, Jolita – fortepijonas). Šeštadienis, 03 31, 18:00

Spektaklis „Balta drobulė“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

„Atkaklus, beveik fanatiškas tobulumo siekis kūryboje dažniausiai ribojasi su beprotybės slenksčiu, ką liudija ir šiame kūrinyje pasirodantys didieji rašytojai – Nietzsche, Edgar Poe, Ezra Pound, Kafka, Emily Dickinson…“, – teigia sovietmečiu dėl politinių priežasčių emigranto dalią patyręs spektaklio režisierius Jonas Jurašas, kuriam ypač artima svetur atsidūrusio Antano Škėmos ir jo prototipo Antano Garšvos dvilypė savijauta: jo abejonės, blaškymasis tarp troškimo ir negalėjimo grįžti į savo namus, tarp netikėjimo ir noro tikėti, tarp absurdo suvokimo ir prasmės ieškojimo. Šeštadienis, 03 31, 21:00

Grupės „Garbanotas Bosistas“ koncertas „Largo“, Vaistinės skg.

„Room For You“ – tai naujasis garbanių albumas, nauja dokumentika, sustabdytas laikas ir daug įvairios mišrainės vinilo pavidalu. Galbūt jau spėjote pamėgti, o jei ne, spėsite per koncertą.

2018

KOVAS

5 1

pilnas.kaunas.lt

Tu esi fantazija, Didysis Paryžiau. Man apie tave visą amžių pasakojo toks šveplas fontanas. Markas Zingeris, „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“. („Tyto alba“, 1998)

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai) Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Bernadeta Buzaitė, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lukas Mykolaitis, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tautė Bernotaitė, Teklė Ūla Pužauskaitė. Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2018 3 (18) (31) 2017 Nr. 2