KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2017 LAPKRITIS

Eksportas

VirĹĄelio iliustracijos autorius Art Belikov

2017 11

Numeryje rasite ir daugiau „eksportinių“ galerijos „Meno parkas“ plakatų, taip pat – pokalbį su dvidešimtmetį šiemet švenčiančios galerijos atstovais.

Artėjant 2018-iesiems nori nenori mąstai, žmogus, ne tik apie tai, kaip švęsime Valstybės šimtmetį čia, Kaune, Vilniuje, Kėdainiuose ar Pagėgiuose, bet ir apie tai, ką apie jį išgirs pasaulis. Kaip Gediminas kadaise rašė laiškus įvairių profesijų atstovams į svečias šalis, pristatydamas Vilnių, naują tašką žemėlapyje, ir kviesdamas į jį atvykti, taip ir bet kuriam veiklesniam lietuviui šiandien norėtųsi, kad jo pastangas ir šių rezultatus įvertintų ne tik kaimynai.

Iki pareikalavimo Taigi kaip eksportuojama Kauno kultūra? Internetu, žemės ir oro paštu, kelionėmis. Buvo eksportuojama ir Sovietų okupacijos metais, eksportuojama ir šiandien. Be abejo, žodis „eksportas“ jau savaime suponuoja, kad procese daugiau dėmesio skiriama išorei. Todėl natūralu, kad namuose ne viena solidi kelionė lieka plačiau neapkalbėta. Be reikalo!

Lapkritį kalbame ir apie įdomesnius jau nutikusius vojažus, ir apie tuos, kurie laukia netolimoje ateityje – taip, minint Valstybės šimtmetį.

Viena užimčiausių Kauno galerijų žurnale dalijasi per 20-metį pramintais parodų maršrutais, taip pat domimės, kokiais detektyviniais būdais po pasaulį keliauja M. K. Čiurlionio paveikslai ir kaipgi Europos sostines apskries kaunietiškasis modernizmas. Tikras kaunietis šįkart sveikinasi iš Rygos. Be abejo, pats metas pradėti mąstyti ir apie tai, kokia vizualine kalba į žemyną 2022-aisiais ir iki jų kreipsis Europos kultūros sostinė.

2017

LAPKRITIS

3

A M E T O I S E N Ė M 4

Parodos (ar bet kurio kito renginio) plakatas savo forma dažnai papasakoja daug daugiau nei jame parašytas tekstas. Popieriaus kokybė, atidumas detalėms, grafinio dizaino sprendimai – visa tai kuo puikiausiai nusako laikmečio dvasią ir kontekstą. Prieš kibdami į skaitinius apie tai, kaip Kauno menas ir kultūra keliauja po užsienį, dairomės po galerijos „Meno parkas“ ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvus, o Vilniuje įsikūrusiai „Mažajai galerijai“ dėkojame už pasidalijimą Vytauto Kasiulio ir Arbito Blato parodų afišomis.

Plakatai, kurių Kaunas nematė

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

LAPKRITIS

5

A M E T O I S E N Ė M 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

LAPKRITIS

7

A M E T O I S E N Ė M 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

LAPKRITIS

9

„Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

1997-ų jų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje, pirmąkart atrakino pastato Rotušės g. 27 duris jau kaip Lietuvos dailininkų są jungos Kauno skyriaus naujai įkurtos galerijos „Meno parkas“ direktorius.

M

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Donato Stankevičiaus nuotr.

Baigiantis 2017-iesiems su menininku ir kuratoriumi A. Žalpiu ir jo kolegėmis bent keletą valandų galėtume šnekėti vien apie šiais metais įgyvendintus projektus Kaune ir užsienyje. Žinoma, metai – jubiliejiniai, tad ir įvykių daug. Bet visi jie neatsitiktiniai ir nevienkartiniai. „Meno parkas“ – bene daugiausia tarptautinių ryšių primezgusi Kauno galerija, kurios pažinčių tinklas driekiasi per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispa-

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

niją, Portugaliją, Didžiąją Britaniją, JAV... Ir, žinote, visi šie dalykai, sutekėję į „Meno parko“ jubiliejų, svariai prisidėjo užtvirtinant šio žurnalo numerio temą. Taigi su galerijos direktoriumi ir mintis papildančiomis kolegėmis Giedre Legotaite ir Lina Šniraite-Mikalauskiene kalbamės apie meno eksportą ir... tikimės, kad bus proga išgirsti ir visą paminklo Karo muziejaus sodelyje atstatymo istoriją.

2017

LAPKRITIS

1 1

A M E M

Ė

N

E

S

I

O

T

Kokios sąlygos 1997-aisiais buvo rastis galerijai Kaune?

A. Ž.: Tai buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus sprendimas – manau, natūralus: tuomet Lietuvos kultūriniame gyvenime viskas keitėsi, niekas nebevaržė kūrinių, projektų turinio. Be to, Sąjunga turėjo pastatų, tai buvo didelis pliusas. Kaune ir dabar trūksta parodinių erdvių, anuomet trūko dar labiau, taigi kilo idėja kurti galeriją. Šis judėjimas tuomet tik formavosi, Vilniuje keletą metų veikė „Vartai“, Kaune – jau nebeegzistuojanti „Alberto galerija“, vėliau kryptį pakeitęs Kauno „Langas“. Taigi aš buvau vienas tų, kuriuos pakvietė naujoje galerijoje dirbti. Jau turėjau tarptautinių meno projektų kuravimo patirties taigi nusprendžiau surizikuoti, nors galerininko veiklos iki tol nebuvau išbandęs.

O kaip mezgėsi pirmieji tarptautiniai ryšiai?

A. Ž.: Taip jau susiklostė, kad turėjau platų draugų ratą. Vieni turėjo kultūrai artimų pažįstamų ar giminių Paryžiuje, kiti – Vokietijoje.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos menas tapo aktualus, imta kalbėti, kad reikia jį populiarinti užsienyje, tad tie draugai ir pažįstami mane tiesiog įstūmė į veiklą. Viskas rutuliojosi greitai, stipriai, su dideliu entuziazmu. Vakarai mus palaikė finansiškai, nes buvo tuo suinteresuoti.

Kurie lietuviai menininkai tuomet Vakarams buvo įdomiausi?

Ar jūsų požiūris į tai, ką reikia vežti, ir priimančių reakcija sutapdavo?

A. Ž.: Tie eksperimentai buvo labai gera patirtis – dėl tokių sąlygų, tokio pasitikėjimo ir dabar kartais tenka ilgai pakovoti. Vyravo tokia filosofija – jei yra kuratorius, vadinasi, reikia juo pasitikėti. Jei padarysi blogai, nebebūsi kviečiamas kuruoti projektų ateityje. Nurodymų, kokių ir šiandien tenka išgirsti, nebuvo.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

O projektai buvo dideli, iškart trijų Baltijos šalių, su užsienio kuratoriais važinėjome ir po Latviją bei Estiją, atrinkinėjome darbus, bet patvirtinimų, svarstymų nebuvo.

Svarbiausia buvo tai, ar produktas kokybiškas. Kadangi veikla buvo aktyvi ir vaisinga, galiu teigti, kad dirbome kokybiškai. Rodėme geriausius to laiko menininkus, dėl kurių indėlio į Kauno meninį gyvenimą niekas neabejojo, – Rimvidą Jankauską-Kampą, Eimutį Markūną,

Naglį Rytį Baltušniką, Česlovą Lukenską, Eleną Balsiukaitę – visus, kurių parodas čia lankydavo. Stengėmės pademonstruoti, kiek daug gerų menininkų turime, įrodyti, kad tiek metų būdami „už borto“ nesėdėjome rankų sudėję.

Giedrė Legotaitė: Ir dabar tikslas tas pats, tik gal labiau renkamės, kur juos rodyti.

A. Ž.: Aha, tikslas tas pats, tik tuomet mūsų visi laukė, žiūrėjo išplėtę akis, o dabar nebesame tokie atraktyvūs politine prasme, dalyvaujame didelėje konkurencinėje kovoje.

O kada tas politinis atraktyvumas baigėsi? Kuomet į Lietuvą nebežiūrėjo kaip į naują šalį?

A. Ž.: Atidarius „Meno parką“ banga dar tęsėsi. 1999-aisiais būtent todėl pradėjome tęstinį tarptautinių šiuolaikinio meno mainų projektą „Meno linija“. Viskas vyko labai spėriai! Pavyzdžiui, viena KTU profesorė atvedė pas mus lenkų galeristą, per jį radosi kita Lenkijos galerija, per Lenkų kultūros centrą užmezgėme dar daugiau ryšių. Labai daug jų užmegzti padėjo ir tuometinis Vokietijos kultūros atašė Lietuvoje.

Taigi dar keletą metų padidinto dėmesio tikrai buvo, didelė dalis tuo metu eksportuotų projektų vyko su užsienio partnerių parama, ypač Vokietijoje. Vėliau atsirado kitų naujų pavadinimų Europos žemėlapyje, mes tapome senbuviais, manau, tai normalu – ėmėme kapstytis patys.

Sunku buvo?

A. Ž.: Tarptautinis partnerių ratas išliko didelis, kartu pradėjome aplikuoti į europinius projektus. Vieną, antrą, trečią laimėjome. Tai – nuolatinis darbas, be lėšų juk nieko nenuveiksi. Vyksta nuolatiniai mainai – važiuojame į užsienį patys, tuomet laukiame menininkų iš svetur Lietuvoje. Vis dėlto „Meno parko“ prioritetas yra eksportas – tai yra, kasmet

daugiau parodų surengiame užsienyje mes nei užsieniečiai – pas mus.

Grįžtamasis ryšys visgi privalomas, galbūt kai kam atrodo, kad čia tik mūsų laukia, kol ką nors atvešime, bet taip nėra. Menininkai iš kitų šalių lygiai taip pat nori savo kūrybą pristatyti svetur.

Ar skiriasi parodų , projektų pateikimas skirtingose šalyse? Ar koreguojate idėjas priklausomai nuo kelionės tikslo, gal net galerijos pobūdžio?

G. L.: Taip, kiekvieną kartą mąstome apie ekspoziciją konkrečiai vietai. Kartais iš tiesų bandome nuspėti, kas labiau tiktų vienai ar kitai tautai. Kai aplikuojame dalyvauti šiuolaikinio meno mugėse, turime pateikti stendų planus, ir jei, tarkime, į vieną mugę nebūname atrinkti, niekada to paties projekto neteikiame kitai.

A. Ž.: Nėra tokių pačių parodų. Be abejo, jei tik yra galimybė adaptuoti tai, kas mums patiems aktualu, kuo tikime, kad tai neliktų tik vienkartinis įvykis, tai visuomet malonu. Pavyzdžiui, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės projektą „Gamtos gurmano kabinetas“ adaptavome Londono galerijai „Unit 1 Gallery | Workshop“, jis ten puikiai tiko.

Užsiminėte apie šiuolaikinio meno muges – labai gerai, turime ko paklausti. Lietuvoje tokios meno vartojimo patirties nėra daug – juk vyksta tik „Art Vilnius“. Kaip tokiose mugėse dalyvaujama? Ar rūpinatės tik savo stendu, ar ieškote partnerių?

Kaip tai atsiperka, kas motyvuoja dalyvauti?

G. L.: Pasiruošimas aplikuoti, erdvių tyrimas, projektų rengimas, medžiagos apie menininkus ruošimas užtrunka, patvirtinus dalyvavimą, darbas tęsiamas nuotoliniu būdu. Procesas netrumpas. Žinoma, dalyvavimo tikslas yra tai, kad me-

2017

LAPKRITIS

1 3

A. Ž.: Pastaraisiais metais pasikeitė mugių formatas. Anksčiau jos tikrai buvo labiau orientuotos į kolekcionierius. Dabar kai kurios pasiekė tokį kokybės lygį, kad, ten patekus, tiek galerijos, tiek jos menininkų vertė gerokai ūgteli. Tai Lietuvoje apie meno rinką sunku kalbėti, o užsienyje ji verda, gerų menininkų daug. Perkamas menininkas – tas, kuris turi solidžią biografiją, legendą, kitų svertų, padedančių apsispręsti tiems, kurie perka investuodami.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

nininkų darbai rastų kelią pas kolekcionierius. Kitas svarbus dalykas yra mezgami santykiai. Ieškome, ką galėtume pasikviesti į galerijos kas dvejus metus rengiamą festivalį „Kaunas mene“, dairomės aktualių menininkų, pažindinamės su užsienio galerijomis. Arvydas minėjo Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės parodą Londone – „Unit 1 Gallery | Workshop“ pati mus rado būtent mugėje. Vėliau Kaune rengėme jų fotografijos parodą.

Kurios mugės yra pačios svarbiausios?

A. Ž.: Žinoma, „Art Basel“. Nėra nė vienos galerijos, kuri nesvajotų ten būti. Dėl savo kokybės, apimties ir kitų aspektų tai be galo įspūdingas renginys, diktuojantis šiuolaikinio meno tezes. Ar kuri nors lietuvių galerija galėtų ten dalyvauti? Abejoju. Tai brangu finansiškai, be to, neturime nė vienos, kuri būtų tokio pajėgumo.

Bet jei vertintume tik meninį aspektą , lietuvių kūrėjai juk gali būti ir yra ten eksponuojami.

G. L.: Taip, bet kuo daugiau dalyvauji tokiuose renginiuose, tuo geriau supranti, kad vertinamas ne tik menas.

A. Ž.: Geras menininkas negali būti be galerijos, o galerija – be menininko. Vertinant galerijas žiūrima į visumą. Galbūt į pasiūlymą įtrauksi itin gerą menininką, bet, kaip galerija, būsi kotiruojama ne tame lygmenyje – tuomet į vardą bus pasižiūrėta kaip į atsitiktinį reiškinį. Mes paprastai sulaukiame gerų vertinimų, vis dėlto iki „Art Basel“ lygio mums dar reikia augti. Kaip ir iki „Armory Show“ Niujorke ar FIAC Paryžiuje. Lyg ir galėtume bandyti, bet juk patekimas – dar ne viskas.

Bet kuri mugė – tai labai didelės investicijos.

Mugėse svarbu tai, kad menininko kūrybą pamatys labai didelis skaičius žmonių per labai trumpą laiką, – tam galbūt galėtų prilygti nebent Venecijos ar Liono bienalė.

Kalbu apie dešimtis tūkstančių žiūrovų – tai milžiniška sklaida. Ne tik menininkui, bet ir galerijai, miestui.

Beje, galioja bendra taisyklė – stenduose nerašomos šalys, tik miestai.

Taigi net Berlyne, kur ką tik dalyvavome meno mugėje „Positions“, tenka išgirsti klausimą „Kur tas Kaunas?“. Pagalvoji, mes čia kartais save taip sureikšminame, bet išvažiavus…

Taigi važinėdami dirbate ir Lietuvos, Kauno kultūros ambasadorių darbą…

A. Ž.: Beje, kai kada tai tampa net barjeru lankytojams. Singapūre, pavyzdžiui, dalis lankytojų dirstelėję į stendo pavadinimą taip ir nedrįso peržengti jo ribos. Bet, žinoma, negirdėtas miestas ir sudomina. Daug profesionalų stabteli, pasidalija gerais įvertinimais. Pavyzdžiui, Berlyne Bukarešto bienalės kuratorė tarstelėjo, kad mūsų stendas – vienintelis, vertas dėmesio.

G. L: Tame pačiame Berlyne prieš keletą metų stendą aplankę ir darbą įsigiję kolekcionieriai po kurio laiko atvažiavo į Kauną papildyti kolekcijos. Smagu!

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

koti savo asmeninį laiką. Kad žmogui reikėtų kultūros, jis turi būti su ja auginamas nuo mažų dienų.

Ar lietuviai ir užsieniečiai renkasi tuos pačius jūsų atstovaujamus menininkus?

A. Ž.: Tikrai ne. Yra tų pačių pavardžių, bet tada lietuvių pirkėjų du trys – tie, kurie į pirkimą žiūri per kitą prizmę, ne ieško paveikslo, kuris tiktų prie raudonos linijos ant kilimo. Čia reikia padėkoti mūsų interjero dizaineriams, išmokiusiems klientus derinti meno kūrinius prie baldų. Taigi man tenka net važiuoti iki pirkėjo namų pažiūrėti, ar darbas tiks. Kartais pavyksta perkalbėti, pakabinti žmogui gerą darbą ir kartu su juo pamatyti, kaip namai praturtėjo.

Kodėl gi Lietuvoje neatgimsta meno kolekcionavimo, galų gale pirkimo namams, dovanoms kultūra?

G. L.: Manau, kad tai tiesiog nėra pirmo būtinumo dalykas. Gyventi juk nėra paprasta. Nekalbu apie milijonierius, kurie gali sau tai leisti, bet nežino, kad gali turėti kolekciją, kad tai prestižo reikalas.

A. Ž: Tai, kad jaunoji karta, kuri galėtų pirkti, bet neperka ir net neina į galerijas, manau, yra pasekmė niekad nesibaigiančios švietimo reformos. Kultūros politika irgi kuriama vis iš naujo kiekvieno naujo ministro. Kai pradėjau dirbti, nuolat sulaukdavome mokinių ekskursijų.

Palaipsniui tai baigėsi. To nėra programoje, mokytojai turėtų tam au-

Na, 20-metis – jau branda.

Beje, kaip jį paminėsite?

A. Ž.: Tokią, sakykime, „ataskaitinę“ 20-mečio parodą šiemet jau surengėme VDA „Titanike“ Vilniuje.

Lapkričio 15-ąją trumpam susitiksime Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ten pristatysime galerijos 20-mečio leidinį. Tą patį vakarą atidarysime parodą „Meno parke“, joje dalyvaus galerijos menininkai. Be to, kol vyks paroda, lankytojų klausime, ar reikia Kaunui Šiuolaikinio meno centro. Vyks savotiškas patariamasis referendumas. Mes savo atsakymą jau žinome – patikėkit, kiek projektų tenka atsisakyti vien dėl to, kad mieste nėra jiems tinkamų erdvių.

2017

LAPKRITIS

menoparkas.lt

A. Ž.: Taip, visada smagu, kai įvyksta ta tikroji „mugė“, kad padedame menininkams. Būkime atviri – Lietuvoje darbų nuperkama labai nedaug.

To, ką perka lietuviai, į tarptautines muges nevežame. Bet, kadangi vis tiek iš to verslo nepadarysi, tokių prie interjero derinamų darbų nebereklamuojame. Eksponuojame tuos menininkus, kuriuos verta pirkti, ir tai ne tik mūsų, kaip galerijos, nuomonė. Galerijų, kurios parduoda interjero elementus, gausu ir be „Meno parko“. Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti, tiesa?

1 5

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai jau šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno kino festivalis. Pirmasis jo veiksmas buvo Valentino Klimašausko kuruota paroda, vykusi ne Kaune ir net ne Lietuvoje, o internetinėje erdvėje.

Išsipainioti iš nacionalizmo ir regionalizmo žabangų Daina Dubauskaitė

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Salomėjos Marcinkevičiūtės nuotr.

2017

LAPKRITIS

1 7

S I T E I N U A K

„Mes visi esame gyvenę Kaune, nepasisekusiame modernistiniame mieste, kuris teikia vilčių“, – tokį sakinį apie Kauną siūlei interpretuoti menininkams, dalyvavusiems videoparodoje „Portalai arba lokacijų paieška Kaune“, kuri buvo pristatyta žurnalo „Spike“ internetinėje svetainėje. Kur tu pats matai didžiausią Kauno nesėkmę, kur – viltį?

Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas. Kaip kaunietis dažnai bandau surasti kokių nors svarbesnių su miestu susijusių istorijų, juolab kad jų žinojimas ar vengimas greičiausiai suformavo ir mano asmenybę.

Pradėsiu nuo to, kad labiau padėjau pažinti Kauną tik iš jo išvykęs.

Tikriausiai to priežastis yra ta, kad ir pats Kaunas tik neseniai pradėjo atrasti savo istorinę savimonę. Paliekant nuošalėje Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubą, būtina prisiminti, kad tai, visų pirma, yra miestas, kuriame gimė itin svarbios pasaulio istorijai asmenybės, tokios kaip žmogaus teisių gynėja Emma Goldman, filosofas Emanuelis Levinas, radikalus avangardistas ir FLUXUS’o įkūrėjas Jurgis Mačiūnas, t. y. asmenybės, kurios praturtino mūsų pačių, kaip pasaulio gyventojų, pasaulio piliečių, sampratą ir suteikė mums daugiau teisių, laisvių, žinojimo. Kaunas turi ne itin su Kaunu susijusį M. K. Čiurlionio muziejų, jaukią mažų mastelių modernizmo architektūrą.

Tačiau Kaunas yra ir trauminė vieta, tam tikras mažas dvidešimto amžiaus modernizmo utopijos ir katastrofos modelis. Pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje jis buvo carinės Rusijos tvirtovė, o po Pirmojo pasaulinio, tiksliau, nuo 1926 m., naujai statoma laikinoji sostinė tapo A. Smetonos diktatūros erdve (rekomenduojama literatūra apie tuometinės demokratijos būklę ir šiandieninį jos vertinimą – Zenono Norkaus „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“). Sovietinės oku-

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pacijos ir Antrojo pasaulinio metais miestas nukraujavo ir dėl trėmimų, emigracijos, prisidėdamas prie savo žydų tautybės gyventojų skerdynių.

Kiek vėliau, jau tarybiniu laikotarpiu, miestas itin išsiplėtė, sulaukė gyventojų migracijos iš provincijos, tapo tikriausiai labiausiai industrializuotu miestu Lietuvoje, sporto, turizmo, edukaciniu centru.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje mieste buvo kilę stiprūs atgimimo ir ekologinis judėjimai, tarkime, Laisvės alėja buvo paskelbta nerūkymo zona, pradėti statyti vandens valymo įrenginiai, vykdomos kitos ekologinės akcijos. Dar vėliau, jau atgavus nepriklausomybę dešimtame dešimtmetyje, kapitalizmas čia parodė visas savo grimasas ir kumščius – subankrutavo industrija, intelektas, ir pinigai „nutranzavo“ į sostinę ar į emigraciją, gatvės lygmenyje miestą valdė mafija, pamažu Kaunas tapo sintetinių narkotikų ir netikrų pinigų padirbinėjimo lyderiu šiaurės Europoje. Žodžiu, net ir punktyriškai pralekiant per XX a. Kauno istoriją, sunku apčiuopti miesto tapatybės pulsą, kuris trūkinėja ir yra labiau susijęs su nuolatine kaita, praradimais (tautinės įvairovės, tolerancijos, demokratijos, žmonių ir pan.) nei aiškiai išreikšta pilietine vizija. Taigi, iš čia ir „Mes visi esame gyvenę Kaune, nepasisekusiame modernistiniame mieste, kuris teikia vilčių“.

O vilties teikia daug kas. Mieste atsiranda vis daugiau kritiškų iniciatyvų, pavyzdžiui, šiemetinė Kauno bienalė (kuratorė Paulina Pukytė, Laima Kreivytė, Udi Edelman, kiti) tyrinėja su atmintimi, nacionalizmu, žydų tragedija ir kitkuo susijusias temas. Knygynas „Six Chairs“, socialinis centras „Emma“, tarptautinė rezidencija „Šilainiai Project“ ir kitos didesnės bei mažesnės seniau egzistuojančios ir naujos iniciatyvos

rodo, kad miestas tampa vis socialesne vieta. Žinoma, klausiu ir kaip pavyko internetinė paroda – ar tai buvo daugiau racionalus, ar konceptualus sprendimas? Ar teko domėtis jos lankytojų geografija?

Beje, kodėl būtent platformoje „Spike Art“ vyko paroda, koks ryšys tarp žurnalo ir festivalio?

Kaip dažnai būna, renkantis projekto formatą nemažai įtakos turi finansinės ar techninės galimybės.

Kaip ir galima tikėtis darant projektus internete ir juose dalyvaujant tarptautiniams dalyviams, lankytojų geografijos statistika labai įvairi, tačiau vis dėlto koreliuoja su bendra žurnalo skaitytojų terpe, taip vadinama Vidurio, ar Centrine, Europa, dėl ko ir buvo pasirinkta bendradarbiauti su šiuo žurnalu, kurio pagrindinis biuras ir galerija šiuo metu yra Berlyne.

Kokią didžiausią pamoką apie šiuolaikinį meną Lietuvoje išmokai per dešimtmetį , praleistą dirbant ŠMC kuratoriumi?

Patirtis didžiausiame šiuolaikinio meno centre Baltijos šalyse, kuris turi itin profesionalią ir dažnai atsinaujinančią komandą, leidžia matyti didesnį peizažą ir formuluoti platesnius klausimus. Pavyzdžiui, kokia to paties ŠMC įtaka meno scenai, ypač lyginant su šalimis, kurios tokios institucijos neturi? Arba, prisimenant Andy Warholo tezę, kad šiuolaikinis menas yra tai, kas bus madinga po dešimt metų, galima paklausti, o kas naujo yra dabar ir ar tai neatrodys neautentiška po dešimties metų? Kokios parodų ar kūrinių temos yra aktualios ir kurios – nebe? Turint galvoje, kad Lietuvoje menininkų visada daugiau, nei galima pakviesti į parodą, kaip skaidriai vyksta menininkų atranka? Jei meno centrai įsipareigoja vietinei auditorijai pademonstruoti ir pasaulinius meno procesus, kaip tai

padaryti netampant madingas sroves sekiojančia ir savanoriškai save kolonizuojančia institucija? Kartais itin paprasti klausimai yra patys sudėtingiausi. Pavyzdžiui, kas yra talentas? Kodėl kai kurie menininkai yra sėkmingesni ar produktyvesni už kitus? Kodėl mūsų regione tiek mažai menininkų, kurie dirbtų su tokiomis temomis, kaip migracija, lygios teisės, ekologija, dirbtinis intelektas ir panašiai?

Ar įmanoma lyginti ŠMC su Rygos šiuolaikinio meno centru „kim?“, kuriame dabar dirbi? ŠMC turi tikriausiai šiuolaikiniam menui eksponuoti labiausiai tinkamą pastatą visoje Šiaurės ir Centrinėje Rytų Europoje, kuris, lyg dar to būtų negana, yra pačiame Vilniaus senamiestyje. 25 metų trukmės patirtis, kuri ne visada buvo tokia lengva, kaip kartais gali atrodyti iš šono, prisidėjo prie šiuolaikinio meno eksponavimo kultūros puoselėjimo ir vystymo Lietuvoje, itin kokybiško mūsų scenos reprezentavimo užsienyje, pavyzdžiui, Venecijos bienalėje. Šie procesai Latvijoje ar Estijoje dar tik vyksta, jų institucijos yra jaunesnės ir gerokai mažesnio mastelio. Kita vertus, Kaunas turi nuostabias muziejines erdves, tačiau dėl jų panaudojimo norėčiau išlikti gana kritiškas. „kim?“ programų vadovas esi dar tik keletą mėnesių. Kaip tave sutiko Ryga?

Tai, kad Ryga pasikvietė kuratorių iš užsienio, yra pareiškimas visai Baltijos scenai, kad „kim?“ yra tarptautiškesnė institucija nei kitos, todėl ir pati Ryga sutiko smalsiai. Kita vertus, Ryga yra gana dinamiškas miestas. Kitais metais prasidės naujoji Rygos bienalė su graike kuratore Katerina Gregos, yra planuojami pora muziejų, kurie statomi apjungiant privačias, valstybės ir verslo iniciatyvas, todėl Latvijos scenoje pastebimas tam tikras sujudimas ir

2017

LAPKRITIS

1 9

K

A

U

N

I

E

T

I

S

jaudulys. Mano pirmi mėnesiai Rygoje labiau susiję su scenos (auditorijos, menininkų ir institucijų) tyrimais, pirmieji susitikimai paprastai būna šilti ir gana daug menininkų bei institucijų siūlo įvairias bendradarbiavimo galimybes.

Tarptautiškumas „kim?“ nurodomas kaip vienas esminių akcentų. Kaip į jį žiūri iš programų vadovo pozicijos? Ar naudoji asmeninę lietuviškumo kortą , tiksliau, ar kreipi dėmesį į tėvynainius, ar lietuviškas menas tau šiuo atveju lygus bet kurios kitos šalies menui?

Tarp mūsų planų yra ir siekis kiek įmanoma labiau išlipti iš nacionalizmo ir regionalizmo žabangų, kita vertus, visai dažnai kyla klausimas, kodėl vienos meno scenos yra sėkmingesnės ir autonomiškesnės nei kitos. Tokia, pavyzdžiui, yra Vilniaus meno scena, kuri yra gana gyvybinga ir įvairi, todėl tikrai neišvengsime jos atstovų „kim?“.

Artėja Baltijos seserų šimtmetis, ar jo rėmuose turėsi projektų?

Gal labiau latviškų nei lietuviškų?

Taip, artimiausias didelis bendras 2018 m. projektas yra Baltijos šiuolaikinio meno trienalė, kuri pirmiausia atsidarys Vilniuje, tada Taline, o kitų metų rudenį – ir Rygoje. Kiti „kim?“ šimtmečio projektai yra bendradarbiavimo projektai su menų centru BOZAR Briuselyje, šiuolaikinio meno centru „Bunker“ Krokuvoje, parodų erdve SIC Helsinkyje, fondais „Paraguy Press“ ir „Ricard“ Paryžiuje.

Prieš dešimt metų dalyvavai ir tapai konkurso „Sukurk Lietuvai viziją“ laureatu. Kaip dabar vertini savo tuomet užrašytą „WikiLietuvos“ teoriją? Ar priartėjome prie šios vizijos, ar reikėtų ją perdirbti, o gal ji vis dar galioja raidė į raidę, kaip buvo parašyta? Žinojimas retai pralenkia patirtį, o galios struktūros, kurioms tokios

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

vizijos ir rašomos, stengiasi išlaikyti status quo, jos bijo pokyčių ir vizijų. „Wikibendruomenės“, kaip bendrai kuriamo postvalstybinio derinio, idėja nėra nauja, ir gan didelė pasaulio dalis juda šia linkme. Mūsų valstybė dažnai panaši į gana konservatyvią savimi patenkintų valdininkų valdomą savimi nepatenkintų piliečių šalį, todėl mano pasiūlymas gal labiau buvo bandymas galvoti apie naują žodyną, kalbą, kuria mes kalbame apie save ir savo ateitį, su kalbos vartojimu susijusį žinojimą, permąstyti kalboje įsitvirtinusias ideologines nuostatas ir panašiai.

Sėkmingiausia Lietuvos vizija tikriausiai laikyčiau Gedimino laiškus, kuriais jis kvietė amatininkus ir prekeivius į Vilnių ir garantavo jiems mokestines nuolaidas bei konfesinę toleranciją. Būtent šie laiškai, o ne Geležinio vilko sapnas sukūrė Vilnių, o per Vilnių ir Lietuvą bei mus. Tie laiškai turėjo kelias prasmes, o viena jų sakė, kad Vilnius yra atviras ir liberalus miestas. Aišku, tai irgi veikė kaip triukas, nes to meto politinė aplinka nebuvo tokia taiki ir skaidri, kaip norėtųsi manyti. Bet klausimas išlieka – kaip mums būti atviresniems pasauliui, ateičiai, naujoms galimybėms?

Kaip kuratorius daug dirbi su dizainere Gaile Pranckūnaite. Kur jūsų tandemo stiprybė?

Pasinaudodamas proga norėčiau padėkoti ir daugiau žmonių, su kuriais dirbau ar dirbu šiuo metu, dizaineriams, leidėjams, kuratoriams, rašytojams, redaktoriams, menininkams, artimiesiems. Meno ar net literatūriniai projektai yra bendras daugelio talentingų profesionalų rezultatas.

Kaip ankstesnių bienalių kontekste vertini Lietuvos pasirodymą besibaigiančioje šiemetėje Venecijos bienalėje? Kokį atgarsį , impulsą meno temperatūrai

Grįžta Tarptautinis Kauno kino festivalis, ar grįši į jį bei Kauną ir tu?

Tikiuosi. Mes turime planų su knygynu „Six Chairs“, kuriuos rekomenduoju aplankyti (šiuo metu knygynas įsikūręs Kauno menininkų namuose – aut. past.), be to, mūsų filmas dar nebuvo rodomas jokiame Kauno didžiajame ekrane.

2017

LAPKRITIS

www.kim.lv

Kuris šiandien kuriantis lietuvis menininkas yra didžiausias Lietuvos meno ambasadorius užsienyje? Ar galės kas nors artimu metu pakeisti šioje pozicijoje lyderiaujančius M. K. Čiurlionį ir J. Meką?

Jei atsakyčiau, pasielgčiau neetiškai ir neracionaliai, nes menas yra

gyvas procesas, nauja besikeičianti politinė tikrovė ar technologiniai atradimai nuolat keičia vertybių parametrus. Lietuva turi kelias sėkmingai kuriančias menininkų kartas, todėl siurprizų galima laukti iš bet ko.

www.selectedletters.lt

Jan Kampshoff nuotr.

Lietuvoje šis pasirodymas galėtų sukelti? Šįkart nebuvau, tačiau kažkokio sukrėtimo tikėtis būtų sunku, nes Lietuvą reprezentuojantis menininkas Žilvinas Landzbergas prieš tai turėjo savo solo parodą ŠMC ir tik vėliau paroda pavirto Venecijos projektu.

2 1

A M E T O I S E N Ė M

„Pranešimai apie Čiurlionio jubiliejaus minėjimą pasaulyje vis dar plaukia. Štai visai neseniai Lietuvą pasiekė žinia apie dėmesį Čiurlioniui Afrikoje. Kenijoje, Tanzanijoje, Mauricijaus saloje, Ugandoje, Etiopijoje <...> vietos gyventojai turėjo progos pasižiūrėti Čiurlionio paveikslų reprodukcijų.

Čiurlionio kodas Kotryna Lingienė Donato Stankevičiaus nuotr.

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

LAPKRITIS

2 3

A M E M

Ė

N

E

S

I

O

T

Pasiekė žinia apie domėjimąsi Čiurlioniu Nepale, Naujojoje Zelandijoje...

Gyvenimas teigia, kad Čiurlionio kelionė po pasaulį dar tik prasidėjo“, – pakiliais žodžiais baigiama Jono Bruverio sudaryta knyga „Čiurlioniui – 100“, išleista 1977-aisiais, reflektavusi 1975-aisiais vykusį tapytojo ir kompozitoriaus šimtmečio jubiliejų. Anot knygos, švenčiama buvo visur – nuo Lietuvos iki Japonijos. „Nereikėtų visko, kas tuomet rašyta, priimti už gryną pinigą“, – šypsosi Osvaldas Daugelis, Nacionalinio Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. Muziejus – pirmoji ir vienintelė jo darbovietė, taigi Čiurlionio kodą narstyti galime valandų valandas.

2 4

Susėdę su O. Daugeliu palietėme dvi svarbias Čiurlionio išvykas už Lietuvos ribų – pirmoji jų yra 1992-ųjų paroda Japonijoje, Sezon’o modernaus meno muziejuje (Sezon Museum of Modern Art) Karuidzavoje, greta Tokijaus. Tuo metu direktoriaus Malvydo Sakalausko pavaduotojo mokslo reikalamas pareigas ėjęs O. Daugelis dabar sako, kad bandymų išvežti Čiurlionį į Japoniją būta ir anksčiau, kaip ir kvietimų, pavyzdžiui, į Venecijos bienalę, tačiau koją vis pakišdavo nestabili politinė situacija. Vis dėlto nuo 1975-ųjų, – kuomet Tretjakovo galerijoje Maskvoje jubiliejinės Čiurlionio parodos (66 kūriniai) atidarymo ilga meno ragautojų eilė laukė per naktį, – iki 1992-ųjų, kur prasideda mūsų pasakojimas, lietuviški paveikslai taip pat spėjo pabuvoti Vakarų Berlyne (1979 m., 38 kūriniai), Duisburge (1989 m., 17 kūrinių), Berlyne (1991 m., 5 kūriniai), Briuselyje (1991 m., 5 kū-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

riniai), Bonoje (1992 m., 14 kūrinių). Į Tokijų vyko net 165 kūriniai, tiesa, didžiąją dalį ekspozicijos sudarė Čiurlionio grafika, natos, laiškai ir kt., paveikslų buvo 60.

Dar 1988-aisiais Kaune lankėsi tuomet jau buvęs Japonijos premjeras Yasuhiro Nakasone, kuriam didelį įspūdį padarė tiek mūsų tapytojo galerija, tiek liaudies instrumentų muziejus, – taip ir prasidėjo įvykių seka, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino ir... japonų kauniečiams padovanotas modernus, „antras pagal gerumą Kaune“ fakso aparatas. Jis ne tik pagreitino bendravimą su Tekančios saulės šalimi, bet ir padėjo išspręsti lingvistines logistikos problemas, kurių kilo bendraujant su angliškai ir rusiškai nekalbėjusiais Suomijos pervežimų kompanijos darbuotojais, atvykusiais paveikslų išvežti į Helsinkį, iš kurio jie vyko į Tokijų. Anot muziejaus legendos, tas problemas bandyta spręsti ir pasitelkus estiškų–rusiškų pasikalbėjimų knygelę. Ne visi buvo itin patenkinti dėl to, kad tiek lietuviško meno keliauja į užsienį – Vilniuje buvo sudaryta speciali komisija, kuri sprendė, kurie darbai gali keliauti, kurie ne. Galiausiai paveikslus iš Kauno išlydėjo automatais ginkluota policija, kurios automobilyje vyko ir O. Daugelis. Lietuvos–Latvijos pasienyje konvojų pasitiko sušalę latvių muitininkai... Egzotika? Gal tik dabar. Anuomet labiau rūpėjo, ar nepamiršta į visų paveikslų pakuotes įdėti silikagelio.

2017

LAPKRITIS

2 5

A M E T O I S E N Ė M

1992 m. kovo 27-ąją „Kauno tiesoje“ išspausdintas žurnalistės Ramutės Vaitiekūnaitės pokalbis su O. Daugeliu ir M. Sakalausku. Tuomet jie pabrėžė, kad parodos „M. K. Čiurlionis: Gyvenimas ir kūryba (Lietuvos fantastas ir mistikas)“ organizatoriai su kauniečiais „tarėsi dėl kiekvieno niuanso: apšvietimui, temperatūrai, drėgmei, ir kitiems parametrams jie preciziškai tikslūs <…> kas be ko, ekspoziciją aplankė ir imperatoriškoji pora <…> bilietas į parodą prilygsta neblogai išleistam atvirukui“. Akivaizdu, kad šiandien toks atidumas detalėms nebekelia nuostabos ir yra savaime suprantamas, tad, matyt, ir specialių komisijų, svarstančių, ką „galima“ vežti, ko – ne, aktualumas mažesnis. Straipsnyje taip pat minima, jog „nuostata, kad „Čiurlionis nepajudinamas“, saugojo trapius <…> paveikslus nuo kelionių į gamyklų, kolūkių, kultūros namus, nuo klajonių po TSRS“.

Sovietinę realybę palikus šone įdomu, kaipgi buvo palaikomas tas susidomėjimas Čiurlioniu už geležinės uždangos. Juk paskutinįkart iki 1979-ųjų, kai jo kūryba keliavo į Berlyną, menininko darbai užsienyje eksponuoti jau po jo mirties, 1912 m.

Londone.

Istorijų daug. Pavyzdžiui, apie italų profesorę, kurią, studijavusią Maskvoje, draugai į tuomet užsieniečiams uždarą Kauną pažiūrėti Čiurlionio atvežė… perrengę vatine striuke. Arba apie 1986 m. Venecijoje vykusią parodą „Futurismo & Futurismi“, į kurią Čiurlionio tuometė valdžia neišleido. Neišleido, bet… jo talento gerbėjai parodoje įrengė juodai išdažytą kambarėlį, kuriame

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pakabino Čiurlionio reprodukcijas.

Kalbama, kad vienas parodos organizatorių, taip pat domėjęsis Oskaru Milašiumi, net dešimt metų prašė leidimo atvykti į Kauną pamatyti Čiurlionio. Galima kalbėti ir apie dar ankstesnę epochą – 1948 m. vykusią Venecijos bienalę, kurios biuletenyje buvo publikuotas straipsnis „Kas pirmas – Čiurlionis ar Kandinskis?“, į kurį aštriai reagavo Vasilijaus Kandinskio našlė Nina. Žodžiu, daugiau ar mažiau, plačiau ar tyliau, Čiurlionis matomas ir regimas buvo visuomet. Tai patvirtina ir faktas, kad egzistuoja ne viena jo kūrinių klastotė. Jas muziejui ir dabar vis pasiūlo įsigyti koks trečiarūšis aukcionas. „Kartą atnešė į muziejų tokį paveikslą, neva Čiurlionio, kurį vos patyrinėję atradome, kad jis nutapytas ant leidinio, skirto 1910 m. mirusiam Levui Tolstojui atminti, viršelio, – aišku, iš mūsų paveikslas iškeliavo nepripažintas, bet po kurio laiko mačiau jį vienoje kolekcijoje“, – tikėkimės, būsimų savo memuarų puslapius sklaido O. Daugelis.

Tai tiek apie pirmuosius nepriklausomus Čiurlionio žingsnius svetur.

Artimiausia svarbi Čiurlionio išvyka – 2018-ųjų balandį, kuomet Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) Paryžiuje bus atidaryta Baltijos šalių šimtmečiui skirta tarptautinė paroda „Baltijos šalių simbolizmo dailė“, inicijuota Latvijos nacionalinio dailės muziejaus. Parodą kuruoja žymus šio laikotarpio dailės tyrėjas Rodolphe’as Rapetti, kuris su Orsė muziejaus vadove Laurence Des Cars neseniai lankėsi Kaune ir dairėsi po Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų ir jo padalinius. Nors buvo planuota tik žodžiu užtvirtinti, savo akimis

Nuostata, kad „Čiurlionis nepajudinamas“, saugojo trapius paveikslus nuo kelionių į gamyklų, kolūkių, kultūros namus, nuo klajonių po TSRS.

Iš daugiau nei 130 parodai atrinktų kūrinių, kuriuose aptikamos mitologijos, folkloro, fantazijų, sapnų ir vizijų pasaulio, dekadanso temos, net pusšimtis yra lietuviški. Orsė lankytojai pažindinsis su lietuvių simbolistais Čiurlioniu, Petru Kalpoku, Ferdinandu Ruščicu, Adomu Varnu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Latvijos menininkais Janiu Rozentaliu, Vilhelmu Purvyčiu, estais Kristjanu Raudu ir Konradu Vilhelmu Magi’u ir kt., paroda bendrai rūpinasi Estijos dailės muziejus Taline, Latvijos nacionalinis dailės muziejus Rygoje, Lietuvos dailės muziejus Vilniuje ir M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune. „Pagaliau Čiurlionis Paryžiuje bus ne vienas“, – ir vėl šypsosi O. Daugelis. Šypsosi, bet nejuokauja. 2000-aisiais Orsė muziejuje minėtas Čiurlionio 125-metis, čia tuomet eksponuoti 97 jo kūriniai.

„Kam čia reikia tuos paveikslus vežti, negi tik dėl to, kad imperatorius nusišypsotų?“, – nepatenkinti tuo, kad lietuviškos brangenybės gabenamos net į Japoniją, šaltą 1992 m. pradžios rytą klausė prie muziejaus konvojų pamatę kauniečiai. Galbūt tai – dar viena čiurlioniškoji legenda, galbūt – tuometinių nuotaikų koncentratas.

2018-aisiais ne vienas lietuvis turbūt labiau norėtų nuvykti į simbolistų parodos Paryžiuje atidarymą ir atsiriekti dalelę aplodismentų. Ir išties, juk tai mūsų šimtmetis. Tad, jei balandžio 9 – liepos 15 d. būsite Paryžiuje, užsukite pamatyti mūsų simbolizmo.

2017

LAPKRITIS

ciurlionis.lt

įvertinti kai kuriuos jau atrinktus Čiurlionio ir kitų tapytojų darbus, iš Kauno į Paryžių keliausiančių paveikslų sąrašas netikėtai prasiplėtė. „Ankstyvąjį Kalpoką parodyti norėjome tik dėl konteksto, bet svečiai taip susižavėjo jį pamatę, kad beliko džiaugsmingai sutikti su jų pageidavimu“, – artimo bendravimo, ilgamečių ryšių puoselėjimo svarbą pabrėžia muziejaus direktorius ir prideda, kad su Baltijos simbolistų paroda bus atidarytas ir naujasis Orsė sezonas po rekonstrukcijos, o parodos laikotarpiu vyks ir koncertai, simpoziumas. Beje, paroda buvo planuojama surengti vėliau 2018-aisiais ir tik paskutinę minutę paankstinta iki balandžio tai irgi pripažinimas turint omenyje, kokios užimtos ir svarbios Paryžiaus erdvės.

2 7

Kalbėti tarptautine grafinio dizaino kalba

2 2 0 O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

Seniai praėjo tie laikai, kai, norint apie save pranešti visam pasauliui, pakakdavo vėliavos ir herbo. Be logotipo, šūkio ir stiliaus knygos šiandien apsieina reta valstybė, miestas ar regionas – na, tie, kuriems rūpi vietinis ir tarptautinis įvaizdis.

K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

Gunars Bakšejevs Mano Strauch nuotr.

2 8

Apie lietuviškąją tapatybę pastaruoju metu diskutuojama daug, bet šis pokalbis – ne apie jau egzistuojantį dizaino sprendimą. Tiesą sakant, su Nyderlanduose gyvenančiu slovaku grafikos ir tipografijos dizaineriu Peteriu Bilaku susisiekėme dar iki jo kelionės į Kauną. Ne vieno svarbaus tarptautinio projekto iniciatorius, taip pat žurnalistas, leidėjas Peteris buvo pakviestas – ir, mūsų laimei,

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

sutiko – tapti tarptautinio „Kaunas 2022“ vizualinio identiteto konkurso žiuri pirmininku. Lapričio 7-ąją, komisijai gerokai palaužius galvas, visi sužinosime, koks gi bus 2022-ųjų Europos kultūros sostinės veidas, kuris tarptautiniuose vandenyse mirgės dar ir 2023-aisiais. Su pašnekovu aiškinamės, kodėl tas veidas toks svarbus ir kur slypi teisingi atsakymai į įvaizdžio klausimus.

2017

LAPKRITIS

2 9

2 2 0 2

ciniam skambučiui į JAV. Jaučiuosi didesnės bendruomenės dalimi.

Esate gavęs valstybinį apdovanojimą už gero žodžio apie Slovakiją skleidimą svetur – tai įspūdinga, sveikinu, nors ir trejais metais per vėlai. Gal papasakotumėte daugiau apie tai, kaip, jūsų manymu, Slovakijos įvaizdis priklauso nuo estetikos ir dizaino sprendimų?

Kaip ir ne viena kita „jauna“ šalis, Slovakija vis dar yra procese apibrėždama savo identitetą. Proceso pradžioje tokie bandymai būna romantiškai nacionalistiški, siekiama išsiskirti iš kaimynų. Laikui bėgant Slovakija tapo progresyvia, labiau savimi pasitikinčia šalimi, kuri, užuot koncentravusis į istoriją, tradicijas, liaudies kultūrą ir menus, žiūri į žmogiškąjį kapitalą ir jaunąją kartą. Neseniai prasidėjo nauja tarptautinė Slovakijos kampanija „Good Idea Slovakia“, pabrėžianti inovacijas ir idėjų jėgą, – čia daug prasmės turi ir dizainas.

Itin įdomi jūsų biografijos detalė – darbas su nelotyniškos abėcėlės šriftais. Ar tai tiesiog asmeninis pomėgis, ar kai kas daugiau? Kurį pasiekimą šioje srityje laikytumėte svarbiausiu?

Mane domina kalbos, nemanau, kad mano darbą turėtų riboti tai, kokia kalba šneka mano tėvai. Kitų kalbų mokymasis turi įtakos tam, kaip suprantame pasaulį. Pasiekimu laikau tai, kad, būdamas svetimšalis, padedamas daugelio kitų žmonių, nudirbau naudingų ir reikšmingų darbų vietos bendruomenėms Indijoje, Vidurio Rytuose, Rusijoje, Šiaurės Amerikoje ir taip toliau. Prieš kurį laiką naujo hebrajų kalbos šrifto programą paleidome Tel Avive.

Kaip manote, ar galima būtų sakyti, kad tam tikros šalys turi „savo grafinį dizainą“, turiu minty, ar galėtumėte dirstelėjęs į logotipą pasakyti, kur jis sukurtas?

Tikrai manau, kad dizainas yra socialinių, politinių ir ekonominių sąlygų pasekmė, taigi skirtinga šalių būklė lemia skirtingą dizainą.

Vis dėlto žmonės naudoja tuos pačius įrankius, savo idėjomis dalinasi tarptautiniu lygmeniu, ir dažnai tai tampa tarptautine dizaino kalba.

K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

Teko skaityti, kad bene daugiausia įtakos jums turi vietos, kuriose tenka gyventi. Kaip konkrečiai geografinė lokacija lemia tai, ką sukuriate? Kurios vietos, beje, paliko didžiausią spaudą?

Man pasisekė, kad tenka keliauti į pačias įvariausias vietas visame pasaulyje. Atrasdamas svečias šalis imi daugiau mąstyti apie savo šaknis.

Manau, palikęs namus žmogus turi puikią galimybę sužinoti daugiau tiek apie juos, tiek apie save. Šia prasme visos mano aplankytos vietos palieka spaudą ir apibrėžia tai, koks esu.

3 0

Gyvenate Nyderlanduose – ar, be to, kad šalis garsėja nuostabiomis dizaino tradicijomis, tam yra ir kitų priežasčių?

Tai labai tarptautinė šalis, jos gyventojai kasdien bendrauja su visu pasauliu. Tarptautinis ir mano darbas, todėl tai – ideali bazė. Galiu nulėkti į Londoną ar Paryžių susitikimui ir grįžti namo vakarienei ar konferen-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kokios įdomios patirties turite iš šalių ir miestų prekės ženklų kūrimo?

Jau minėjau „Good Idea Slovakia“ – teko dirbti su šiuo projektu, jame naudojamas mano sukurtas šriftas. Šiuo metu darbuojuosi su Paryžiaus transporto vizualiniu stiliumi ir orientacija – šis projektas pristatys miestą būsimiems jo svečiams, kalbantiems begalybe kalbų. Esame atlikę tyrimą apie dizaino galimybes kuriant šalių prekės ženklus ir jį publikavę savo žurnale „Works That Work“, taip pat jame rašėme apie dizaino svarbą apibrėžiant Butano

O kaip manote, kokia estetika tiktų vizualiniam kultūros sostinės identitetui?

Tai – pirmasis klausimas, kurį nuvykęs į Kauną užduosiu konkurso organizatoriams. Jų įvardytų savybių ieškosiu konkurso dalyvių darbuose.

Dažniausiai visi nori būti žinomi

Pats kaip vieną miestų ir šalių rinkodaros problemų įvardyčiau bandymą įtikti visiems ir išlikti kaip įmanoma labiau politiškai korektiškiems. Dažnai tai lemia itin saugius ir ne visuomet įdomius sprendimus. Ar yra teisingas būdas kovoti su saugiu nuoboduliu?

Noras keistis prasideda nuo dabartinės situacijos įvertinimo. Man malonu girdėti, kad nesinori priimti saugių, bet nuobodžių sprendimų, o kalbant apie politkorektiškumą, manau, progresyvų mąstymą galime įtraukti į konkurso kriterijus.

2017

LAPKRITIS

peterbilak.com worksthatwork.com

Na, metas pakalbėti ir apie Kauną. Kokie mūsų miesto vaizdai iškilo – jei iškilo – sulaukus kvietimo tapti Europos kultūros sostinės vizualinio identiteto konkurso žiuri nariu?

Lietuvoje esu buvęs vienąkart, tiesa, tik Vilniuje. Kauną žinau tik dėl jūsų krepšinio komandos – šis faktas, beje, visai įdomus mąstant apie tai, kaip pažindinamės su vietovėmis, su kuriomis nesieja asmeninės patirtys.

kaip unikalūs, originalūs, turtingi istorija ir tradicijomis, taip pat – dinamiški, energingi, inovatyvūs.

Problema tokia, kad visi žmonės, kompanijos, miestai ir šalys nori pristatyti bent dalį šių dalykų, taigi didžiausias iššūkis yra surasti balansą tarp klišių ir tikrųjų vietą apibrėžiančių vertybių.

kaunas2022.eu

Nuotr. iš Typographica.org archyvo

ir Pietų Sudano identitetus. Apie Butaną ir šio krašto identitetą, kuris išreikštas per savisaugos formą, sukūrėme ir dokumentinį filmą.

3 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas.

Kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“, pasveikinusi Vilnių, keliaus per Europos miestus – Paryžių, Romą, Vroclavą, Briuselį.

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė pasakoja apie šį projektą, plačiai atvėrusį apvalų langą kultūriniam lietuviško modernizmo eksportui.

Optimistinis eksportas Julija Račiūnaitė Dainiaus Ščiukos nuotr.

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

LAPKRITIS

3 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 4

Pristatykite šį projektą.

Kilnojamąją tarptautinę parodą, keliausiančią per Europą ir pasaulį, nusprendėme surengti Lietuvos šimtmečio proga. Galima sakyti, šio projekto idėją sužadino kelios tendencijos: tarptautiniame kontekste pastebima susidomėjimo Kauno modernizmu banga ir, mano nuomone, vis labiau ryškėjanti tendencija Lietuvos kultūrą pristatyti ne tik per vaizduojamąjį meną, teatrą, bet ir per architektūrą, dizainą. Paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“ kviečia įvertinti Kauno modernizmą tarptautiniame, pasauliniame kontekste. Ši paroda yra tarsi išbandymas, pasitikrinimas, juk pristatomas objektas, pretenduojantis į UNESCO pasaulio paveldo statusą. Kartu tai ir tikslinga viešinimo programa.

Gal galėtumėte pakomentuoti parodos organizatorių pabrėžiamą sąsają tarp optimizmo ir Kauno architektūros?

Optimizmo, kaip parodos gairės, idėja kilo iš nepasitikėjimo modernizmo terminu. Kalbu apie nepasitikėjimą, nes trys parodos kuratoriai – Vaidas Petrulis, Giedrė Jankevičiūtė ir aš pati – kritiškai žiūrime į šio termino taikymą, jei architektūra, turinti modernizmo bruožų, yra atsiribojusi nuo naujos socialinės programos diegimo. Žvelgiant giliau – būdinga, kad modernistinė architektūra atsiranda kartu su tam tikra socialine programa, skirta arba sukurti naujai visuomenei, arba jai atliepti. Galima sakyti ir taip: arba susiformavusiai naujajai visuomenei prireikia ir naujos, funkciniu bei estetiniu atžvilgiu kitokios architektūros, arba naujoji visuomenė yra kuriama pasitelkiant architektūrą, pavyzdžiais galėtų būti Tarybų Rusija ar Veimaro respublika (Bauhauzo mokykla). Porevoliuciniai eksperimentai visada būna patys radikaliausi.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno modernizmo architektūra pasižymi modernistinės estetikos bruožais, bet kokia gi buvo naujoji Kauno socialinė programa? Tikriausiai tik viena – naujosios sostinės sukūrimas. Funkciniu atžvilgiu tuometiniai pastatai nėra radikalūs, nepasižymi išskirtinai naujomis planavimo idėjomis. Nors, aišku, įdomi ta Panemunės būstinė, 1922 m. suprojektuota Šveicarijos architekto Eduardo Pejerio, ar ne? E. Pejerio darbą galima laikyti jau visiškai nauju gyvenimo planavimo projektu, pristatančiu naujo mikrorajono idėją: kompleksinio, apimančio didelę teritoriją, su naujo tipo namais, gatvių išplanavimu, socialine infrastruktūra. Tačiau tokios idėjos dažniausiai likdavo tik popieriuje.

Kauno architektūra savo prigimtimi vis dėlto yra labiau tradicinė, pasižyminti dideliu reprezentacijos, monumentalumo poreikiu. Štai, pavyzdžiui, pagrindiniai pastatų fasadai buvo daug puošnesni už galinius – tokių ir panašių dėsnių pastebėjome, todėl nenorėjome, kad modernizmo terminas klaidintų.

Taip priėjome prie klausimo – kas yra idėjiniu požiūriu bendra, būdinga Kauno modernizmui, ką jis išreiškia? Iš tiesų, jis išreiškia ne radikalųjį modernumą, bet optimizmą, būdingą tuometinėms Europoje naujai susikūrusioms valstybėms, kurių sienos buvo perbraižytos po Pirmojo pasaulinio karo. Žodis „optimizmas“ asociatyviai primena stiliaus (pvz., „modernizmas“) pavadinimą, nors tai ne stilius, veikiau tam tikra sąmonės būsena, kuri yra optimistinė: mes statome naują sostinę, kuriame naują valstybę, naują identitetą.

Su kokiais aptariamo 1918–1940 m. laikotarpio aspektais žiūrovas susipažins parodoje?

Na, to laikotarpio Kaunas yra įdomus kaip vieta, kurioje įgyvendinamas

naujosios sostinės projektas. Viena parodos dalis bus skirta penkiems pastatams, per kuriuos simboliškai pasakojama apie sunkumus ir svarstymus, patirtus naujosios sostinės statytojų. Išoriškai visi penki objektai tenkina tuometinį moderniosios reprezentacijos poreikį, tačiau šių pastatų vidus atskleidžia ir labai daug to, kas buvo vadinama „tautinio stiliaus paieškomis“. Tyrinėdami 1918–1940 m. laikotarpį mes susiduriame su tam tikru naujosioms valstybėms būdingu kompleksu, skatinusiu būti moderniomis, bet kartu siekti išlaikyti savitumą, išskirtinumą Europos erdvėje.

Taigi, turime penkis pastatus: per kurį iš jų geriausiai galima reprezentuoti nacionalinį identitetą? Žinoma, per nacionalinį muziejų (Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų – aut. past.). Toliau sostinei reikėjo tarytum kokio mauzoliejaus, modernaus tautos panteono ir kartu paminklo Nepriklausomybei – juo tapo Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika. Trečia, valstybei labai svarbi buvo karinė galia – visą tarpukarį juk buvo ruošiamasi karui, Europa gyveno militarinėmis nuotaikomis ir kariuomenė buvo tarsi valstybingumo garantas.

Taip atsirado Kauno įgulos karininkų ramovės pastatas, su visu tautiniu naratyvu interjere. Ketvirtasis pastatas – tai Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai, simbolizuojantys ekonominę galią, ekonominį savarankiškumą. Juk buvo kuriama visiškai nauja, valstybės remiama pramonė (maisto, žemės ūkio ir pan.).

Galiausiai – Kauno centrinis paštas, naujosios komunikacijos simbolis, skelbiantis, kad Kovno nuo šiol yra Kaunas ir senuoju adresu į šį miestą siuntiniai nebepateks.

Tad viena parodos dalis yra skirta „tautos statybai“ atskleisti per penkių simbolinę reikšmę turinčių

pastatų istoriją. Kita dalis pasakoja apie to meto sparčią ūkinę miesto modernizaciją. Kuriant sostinę, teko spręsti labai daug ūkinių problemų!

Atgavus Nepriklausomybę, Kaunas visiškai neatitiko didingo nacionalinio naratyvo – gatvės grįstos tik kai kur, kanalizacijos nėra. Modernizuojant miestą, kilo klausimas ir dėl valstybę administruojančių įstaigų – joms visoms reikėjo rasti tinkamą vietą. Švietimo sistema patyrė radikalias reformas. Pradedant pradinėmis mokyklomis ir baigiant universitetu – viskas buvo steigiama naujai. Dar viena įdomi sritis – rekreacija. Didelis miestas, daug sunkiai dirbančių jo gyventojų, tad privalu numatyti patogias poilsio zonas: aplink miestą buvo kuriama jį supančių kurortų – Panemunė, Kulautuva ir kt. –infrastruktūra. Po truputį sportas tapo naujojo žmogaus ugdymo priemone, atsirado treniruoto kūno kultas, tad naujajai visuomenei ir naujajai valstybei prireikė tokių objektų kaip stadionas, sporto halė. Ir, žinoma, buvo didelė modernių pramogų, kurias pirmiausia reprezentuoja daugybė tuo metu veikusių kino teatrų, paklausa. Kaip matote, ši parodos dalis pasižymi visa ko gausa: kiek daug visko pastatyta, kiek atsirado naujų miesto funkcijų ir pan.

Kodėl pasirinkote parodą eksponuoti Paryžiuje, Romoje, Vroclave ir Briuselyje?

Mūsų 2018 m. maršrutas bus toks: startuosime Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, siekdami labai aiškaus propagandinio tikslo – parodyti Kauną Vilniui. Žinoma, vilniečiai jau daug girdėjo apie Kauno architektūrą, bet tikrai dar ne visi atvyko jos pasižiūrėti. Paroda Vilniuje, manau, yra ir tam tikras pareiškimas mūsų kultūrinei bendruomenei, o kartu ir pačios parodos patikrinimas, išbandymas.

2017

LAPKRITIS

3 5

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Po to keliausime į užsienį, į UNESCO būstinę Paryžiuje. Ir vėl – tikslas labai aiškus: pristatyti UNESCO, pasaulinei bendruomenei tai, ką siūloma įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Gera paroda gali atskleisti daug daugiau, nei oficialia kalba parašytas dosjė. Iš Paryžiaus vyksime į Romą, kur gegužės mėnesį išskirtiniame architekto Renzo Piano suprojektuotame trijų pastatų komplekse numatyti renginiai, skirti Lietuvai, galima sakyti, tai bus Lietuvos kultūros dekada Romoje. Jos metu įvyks Mirgos Gražinytės diriguojamas koncertas, daug kitų meninių renginių, o kartu bus pristatoma ir ši paroda. Toliau – Vroclavas. Vroclavo Architektūros muziejus yra svarbus pirmiausia savo specifika, paskirtimi, tuo, kad yra skirtas būtent architektūrai. Taip pat mums yra labai svarbu palaikyti glaudesnius kultūrinius ryšius su Lenkija. Kita vertus, Vroclavas vasarą yra gausiai lankomas turistų, pats muziejus turi gerą reputaciją, į jį aktyviai eina žmonės, besidomintys architektūrine kultūra, taigi ši vieta yra tinkama kaip informacinės sklaidos erdvė. Parodos Vroclave metu bus rengiamas simpoziumas, kuriame svarstysime Centrinės ir Rytų Europos tarpukario šalių modernizmo architektūros kontekstą, santykį tarp centro ir periferijos, tarp grynojo, bauhauziškojo, Le Corbusier tipo modernizmo ir regioninių, „paraštinių“, mažiau žinomų modernizmo atmainų.

Taip pat deriname parodos eksponavimo klausimą su Estijos nacionaline biblioteka Taline, nes būtent Taline 2018 m. vyks Europos architektūros istorikų tinklo kongresas. Tai labai rimtas renginys, organizuojamas kas dvejus metus. Labai svarbu, kad kuo daugiau profesionalų gautų žinią apie Kauną ir kartu apsvarstytų Baltijos modernizmą. Na, o vėliau numatoma kelionė į Briuselį, Belgi-

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

jos karališkąjį dailės muziejų „Bozar“ 2018 m. kelios Europos šalys mini savo šimtmečius, o Bozaras rengia specialius renginius, skirtus būtent šimtmečių programai. Paroda apie Kauno modernizmą bus pristatyta pasauliniame simpoziume, skirtame naujųjų miestų, naujųjų sostinių kūrimuisi, formavimuisi. Toks renginys pritrauks ne tik šios srities profesionalus, bet ir politikus. Taigi, programa kol kas tokia.

Ar nesvarstėte galimybės pristatyti šią parodą ir Kaune?

Svarstėm, svarstėm! Netgi turime tokių planų, bet dėl to dar kol kas diskutuojama. Labai susidraugavome su KEKS’o (projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – aut. past.) komanda. Kartu su paroda visur keliaus ir KEKS’o atributika, ir kvietimas aplankyti Kauną 2022 metais. Taip pat tariamės su Kauno miesto muziejumi dėl parodos perdavimo Kaunui, šiam muziejui, kai bus užbaigtas parodos eksponavimo maršrutas. Čia būdama ji galėtų praversti KEKS’o reikmėms arba keliauti toliau, jei prireiktų užsienyje pristatyti Kauną. Kaip tik šiandien apie tolesnius parodos eksponavimo planus eisiu kalbėtis su Izraelio atstovais, žinau, kad ir Kinija jos norėtų. Bet kokiu atveju būtina nuvežti parodą ir į JAV, Čikagą. Juk būtent čia galiausiai įsitvirtino daugybė 1918– 1940 m. Kaune dirbusių architektų, inžinierių. O štai 2019 m. Bauhauzo mokykla mini šimtmetį – ta proga Vokietijoje vyks dideli renginiai, tad deramės su jų rengėjais dėl Kauno modernizmo pristatymo.

Kodėl parodos akcentu pasirinkote Jurgio ir Aleksandros Iljinų namą su apvaliu langu?

Kaip sakoma, idėjos sklando ore. Kai galvojome apie parodos pavadinimą, galintį kitaip atskleisti Kauno modernizmą pasauliniame moderniz-

valgomojo langą kaip parodos akcentą. Būtent apie šią „O“ raidę, arba, kitaip tariant, apvalų langą, ir konstruojama parodos koncepcija. Beje, apskritimas, taikytas tarpukario architektūroje, buvo universali forma, lengvai įtraukianti kaunietiškąjį modernizmą į tarptautinio modernizmo kontekstą. Visi juk atpažįsta tuos apvalius langus kaip labai ryškią to laikotarpio formą, tam tikrą orientyrą.

2017

LAPKRITIS

unesco.org

mo kontekste, parodos architektai Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas ieškojo vizualaus parodos rakto, jos akcento. Viskas vyko vienu metu: ir A. Funko suprojektuoto Iljinų namo archyvinių nuotraukų peržiūra, ir raktažodžio „optimizmas“ pasirinkimas, ir parodos dizainerio Lino Gliaudelio idėjos (parodos dizaino varianto, kuriame išryškinama apskritimo formos „O“ raidė) pristatymas. Architektai savo ruožtu pristatė tą švytintį, apvalų Iljinų

3 7

1969-aisiais įsteigta Lietuvos fotografijos meno draugija, po dvejų metų - jos Kauno skyrius. Su arkikatedra kasryt besisveikinanti, iš svarbiausių renginių maršrutų niekuomet nedingstanti Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2) tuo tarpu 2019-aisiais švęs solidų keturiasdešimtmetį.

Merkurijus

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

Gunars Bakšejevs Donato Stankevičiaus nuotr.

3 8

Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklos viena iš prioritetinių krypčių – leidyba. Kauno fotografijos galerija tuo tarpu pastaruosius trejus metus (nuolat didindama tempus!) tai, kas sukuriama čia, vaisingai eksportuoja į užsienio parodas ir muges. Varšuva, Leipcigas, Viena, Derbis – tik keli aplankyti miestai.

Vien šį rugsėjį kauniečiai ketvirtąkart dalyvavo „Unseen“ festivalio mugėje Amsterdame, antrąkart – „Printed Matter“, vienoje didžiausių pasaulyje meno leidinių mugių Niujorke, vykstančioje Modernaus meno

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

muziejuje (MoMA PS1). Lapkritį Kaunas bus atstovaujamas „Paris Photo“ metu vyksiančioje mugėje Paryžiuje ir – pirmąkart – tarptautiniame fotografijos festivalyje Tel Avive. Šįkart realybėje neegzistuojančio „Merkurijaus“ lentynose – patiems leidėjams svarbiausi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus darbai. Simboliška, įamžinti ką tik perdažytoje, Vito Luckaus parodos laukiančioje fotografijos galerijoje.

Visus leidinius joje ir rasite.

2

1

3

4 6

5

2017

LAPKRITIS

3 9

1, 4

„Vitas Luckus.

Biografija/Kūryba“, sud.

Margarita Matulytė, Tatjana Luckienė-Aldag

S

Įvertinta apdovanojimais ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje monografija kartu su dokumentiniu filmu „Meistras ir Tatjana“ prieš trejus metus aktualizavo ir įprasmino iki tol daugeliui gal tik probėkšmiais žinotą vieno reikšmingiausių XX a. II p. Lietuvos fotografo kūrybą.

R

I

J

U

2

„Antanas Sutkus.

Lietuvos žmonės“, sud.

Gintaras Česonis

M

E

R

K

U

Antanas Sutkus niekada nesislėpė už fotoaparato, jo fotografuojami subjektai dažnai žiūri tiesiai į objektyvą. Kai taip nutinka, mes tampame tarsi nebylaus tardymo liudytojais. Ir – paradoksalu – mes patys esame tardomi.

Sutkus turi retą dovaną, būdingą tik saujelei fotografų: jis sugeba sklandžiai, natūraliai susilieti su aplinka.

3

„Claudia Heinermann, Michail Iwanowski, Indrė Šerpetytė. Pokario istorijos“, sud. Ieva Meilutė-Svinkūnienė Trys fotografai – vokietė, lenkas ir lietuvė tyrinėja Antrojo pasaulinio karo palikimą per tris labai asmeniškus projektus. Fotografijų knyga yra vizualinis šiuolaikinio meno kalbos pasakojimas, atspindintis istorijas, vykusias Lietuvoje po karo, ir naujai jas aktualizuojantis.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

5

„Nuogo kūno teorija“, sud. Donatas Stankevičius Šis leidinys ne tik pristato lietuvių kūrybą akto žanre nuo 7-ojo dešimtmečio iki Nepriklausomybės, bet ir nagrinėja fotografo ir besifotografuojančio būsenas. „Akto žanras fotografijoje visada buvo savotiškai mistifikuotas. Ypatingai atmosfera įsielektrina, kai fotografuojantysis ir fotografuojamasis yra skirtingų lyčių. Sklaidant šio žanro fotografijų archyvą <…> nejučia pradedi spėlioti, ar visgi egzistuoja tos dvi skirtingos intecijos – siekis naudojant nuogą kūną sukurti meninę fotografiją ar tiesiog prisidengiant fotografija į jį pažiūrėti“, – spėlioja Donatas Stankevičius.

6

„Vytautas V. Stanionis.

Nuotraukos dokumentams“, sud. Gintaras Česonis Vytautas V. Stanionis albumo fotografijas išryškino radęs savo tėvo, taip pat fotografo, Vytauto Stanionio juostą, kurioje buvo užfiksuoti Seirijų miestelio ir jo apylinkių gyventojai. Šios fotografijos buvo sukurtos ir skirtos dokumentams, kai okupantų valdžia keitė lietuviškus pasus į sovietinius.

Tiesiai į akis žvelgia aštuoniasdešimt veidų. Bevardžiai vaizdai, kadaise turėję paliudyti, kad tai konkretus asmuo, dabar praranda savo tapatybę ir tampa savotiškomis pokario likimų alegorijomis ar metaforomis.

2017

LAPKRITIS

4 1

Maršrutas 10 30 - 11 21

Ketvirtadienis, 11 02, 18:00

VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Centras 2017“: rezidencijos pristatymas

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Romualdo Požerskio paroda „Neramūs keliautojai“

Parodoje ir to paties pavadinimo knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip 8-ojo dešimtmečio jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora, pasakojanti apie asmeninės bei politinės laisvės siekį.

Užsukusių laukia įveiksmintas naujo katalogo „Centras“ pristatymas – ekskursija po parodą su kuratore Vaida Stepanovaite ir „Young Girl Reading Group 149“ – naujo Dorotos Gawędos ir Eglės Kulbokaitės kūrinio rezidencijai „Le musée menteur“ pristatymas.

Ketvirtadienis, 11 02, 19:00

„WhaleSounds“ koncertas „Šelteris“, Vytauto pr. 79

Ketvirtadienis, 11 02, 18:00

Muzikinė drama „Legenda apie Pilėnus“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

77-ąjį kūrybinės veiklos sezoną ansamblis „Lietuva“ pasitinka išskirtine premjera – muzikine drama „Legenda apie Pilėnus”. Nacionalinė Vytautos Klovos opera „Pilėnai“ ansamblio lūpomis subtiliai prabils ne tik liaudiška, bet ir šiuolaikiška kalba.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„WhaleSounds“ (liet. Banginio garsai) – penkių aktorių judėjimas-nardymas, kuriantis sąmoningą, ambientinę, multi-instrumentalistinę elektroninę muziką.

Lapkritis Penktadienis, 11 03, 18:00

Keistuolių teatro spektaklis „Heraklis“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

Penktadienis, 11 03, 18:00

Gunhild Carling ir Kauno bigbendo koncertas „Swing Out Show“ VDU didžioji salė, K.Donelaičio g. 58

Geras karys nesidairo į šonus ir savo žodyne neturi klausimo „kodėl?“. Visų laikų žinomiausias herojus Heraklis, ko gero, šio klausimo irgi nekėlė, kapodamas galvas devyngalvei Hidrai.

O ar praėję tūkstantmečiai pakeitė šiandieninį herojų? Į šį klausimą savo agresyvioje komedijoje „Heraklis“ atsako režisierius Gildas Aleksa.

Penktadienis, 11 03, 18:00

Tradicinio ir modernaus šokio koncertas Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Japonijos-Lietuvos draugystės asociacija (JALFA) kviečia į Kauno dramos teatre vyksiančius Labdaros koncertus, kurių metu lėšos bus renkamos „Rugutės“ labdaros ir paramos fondui bei Japonijos žmonėms, nukentėjusiems nuo didžiojo cunamio. Šokio vakare dalyvaus „Aura“ ir atlikėjai iš Japonijos, chorų koncertas suplanuotas lapkričio 4 d.

Šeštadienis, 11 04, 19:00

Andrea Bocelli koncertas

„Žalgirio arena“, Karaliaus Mindaugo pr. 50 Praėjus daugiau nei dvejiems metams į didžiausią šalies koncertų salę sugrįžta tenoras Andrea Bocelli. Kitąmet sueina 20 metų nuo sėkmingiausio A. Bocelli albumo „Romanza“ išleidimo. Ta proga bus išleista jubiliejinė albumo versija. Šeštadienis, 11 04, 18:00

„GC Film Festival 2017“

Įvairių tautų kultūrų centras, Šv. Gertrūdos g. 58 Pirmą 2017 m. lapkričio savaitgalį visame geoslėptuvių pasaulyje vyksta tarptautinio filmų festivalio renginiai.

Kaunas – ne išimtis, čia festivalis vyks jau trečią kartą. Šių metų programoje – 17 geriausių filmų, tarp jų ir lietuviškas.

2017

LAPKRITIS

4 3

Maršrutas Šeštadienis, 11 04, 21:00

MILD („Mnemonic Induction of Lucid Dreaming“) koncertas

Sekmadienis, 11 05, 19:00

„GM Gyvai“: „Mad Meg“ „Renginių oazė“, Baltų pr. 16

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

Šeštadienis, 11 04, 21:00

Grupės „Mano juodoji sesuo“ naujo albumo „Svetimi“ pristatymo koncertas „Largo“, Vaistinės skg.

Karnavališkais pasirodymais ir kūryba „Mad Meg“ yra lyginami su „Gogol Bordello“, Tom Waits, Nick Cave, „Botanica“, „Balkan Beat Box“ ir „A Hawk And A Hacksaw“. Įkvėpimo grupės nariai sėmėsi iš tų pačių Tom Waits, Nick Cave bei Leonard Cohen, Iggy Pop, John Lourie, Lou Reed ir kitų.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

MILD – tai free/atmospheric/experimental jazz stilių mišinys. Kvartetas jau vasario mėnesį įrašė 4 kūrinių EP, kurį bus galima įsigyti renginio vietoje.

11 07 – 12 06

Rūtos Levulienės tapybos paroda „Peizažai“ Neseniai Lietuvos muzikinę padangę nustebinusi pirmos vinilo plokštelės išleidimu, jau daugiau nei 25 metus gyvuojanti grupė iš Kauno surengs ir gyvą jo pristatymą. Nepasidavusi laikui ir madų vėjams „Mano juodoji sesuo“ visą laiką liko ištikima sau ir jau ketvirtį amžiaus groja gilų, romantišką kieto skambesio darkwave garsą.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyrius, L. Zamenhofo g. 12 Tapytojos kūrybai įtakos turėjo mokytojai: tapytojas Antanas Obcarskas, tapytoja Violeta Juodzevičienė, dailininkas Lukas Kalmogercovas. Autorė dažnai ieško įkvėpimo gamtoje, todėl šioje parodoje pristato peizažų ciklą.

Lapkritis 11 07 – 01 05

Paroda „Žvilgsnis į Laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą“ Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28B

buotojus, muziejų, bibliotekų, galerijų atstovus, mokytojus, moksleivius ir visus kitus. Susitikimai tris lapkričio trečiadienius vyks Raudondvaryje, Rokuose ir Vilkijoje.

Trečiadienis, 11 08, 18:00

Fotografijų parodos „Mano Šilainiai“ atidarymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių skyrius, Baltų pr. 81

Parodoje demonstruojami 1935-1936 metų Kauno miesto savivaldybės Skelbimų lipinimo biuro dokumentai. Tai - įvairiausių kultūrinių renginių (Valstybės teatro, koncertų, žydų teatro, svečių gastrolių, kino, draugijų renginių, cirko pasirodymų) afišos ir skelbimai.

11 08 – 11 29

„Kaunas 2022“ atkeliauja į Kauno rajoną Įvairios vietos

Kaip žinia, Europos kultūros sostine 2022-aisiais bus ir Kauno miestas, ir rajonas. Tad KEKS’o komanda pradeda susitikimus už miesto ribų ir kviečia į juos atvykti seniūnus, seniūnaičius, kultūros centrų, jų padalinių dar-

„Fotografija man yra sustabdytos akimirkos žavesys“, sako Ramūnas Kazakevičius, šioje savo parodoje pristatantis savo klajonių po Šilainius vaisius – žiemos triukus, užfiksuotus saulės plyksnius, unikalių spalvų dangaus stichiją, sprogstančius augalus, žydinčias žaliąsias pievas bei kitokius netikėtus momentus.

2017

LAPKRITIS

4 5

Maršrutas Trečiadienis, 11 08, 18:00

Spektaklis „Sriuba“

„Vytauto Kernagio fondas“ pristato monospektaklį „Sriuba“, sukurtą pagal šmaikščias bei groteskiškai filosofiškas Mikalojaus Vilučio esė. Pjesės autoriai – Vytautas V. Landsbergis, Gediminas Storpirštis, režisierius – Rimantas Teresas, scenografė – Neringa Keršulytė, vaidina – Gediminas Storpirštis.

11 09 – 12 31

Paroda „Šiuolaikinis ekspresionizmas ir ne tik“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

IX tarptautinis Indijos klasikinio meno festivalis „SurSadhana“ Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A Šių metų festivalis šokio scenoje kvies pamatyti Kathak stiliaus atlikėją – Parbati Chaudhury. Šios jaunos profesionalios šokėjos bei choreografės kūryboje ryškios ne tik klasikinio Indijos šokio, bet ir modernaus šokio tendencijos.

A

L

E

Knygos „Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną“ sutiktuvės

K

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

„Menas yra siekis gyventi be ideologinių ramsčių, be religinių apribojimų ir sąmonės suvaržymų. Aš nesirinkau jokio „pagaminto“ menininko. Aš pasirinkau „laisvus“ Juos ir Jas“, – sako garsus Prancūzijos meno kritikas, dėstytojas, knygų autorius ir parodų kuratorius Chistianas Noorbergenas,

4 6

Ketvirtadienis, 11 09, 18:00

Penktadienis, 11 10, 16:00

N

D

O

R

I

U

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą parodą Kaune pristatantis su kolekcininkui Edvidu Žuku.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Prieš keletą dešimtmečių dailės istorikė dr. Gražina Marija Martinaitienė užrašė, o šį pavasarį Lietuvos dailės muziejus išleido knygą „Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną“, kurioje atsiskleidžia vieno žymiausių XX a. kūrėjų asmenybė, jam nepalankus tuometis laikotarpis, kelias nuo gimtojo Skardupio, pažintis su Europos kultūra Paryžiuje ir palikti pėdsakai Lietuvos skulptūros istorijoje.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Lapkritis Penktadienis, 11 10, 18:00

Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“: Lietuvos kamerinis orkestras Kauno valstybinė filharmonija, L.Sapiegos g. 5

Pirmame festivalio koncerte sutelktas didelis dėmesys lietuvių muzikai ir jos metrams – Broniui Kutavičiui, Osvaldui Balakauskui ir Algirdui Martinaičiui. 8-9 dešimtmečiais sukurti minėtų autorių kūriniai šiandien pelnytai vadinami lietuvių moderniosios muzikos klasika, naujojo skambesio proveržiu.

Programoje bus atliktas ir naujas Zitos Bružaitės kūrinys „Adagio“.

Ketvirtadienis, 11 09, 18:30

Penktadienis, 11 10, 19:00

Spektaklis „Identify“

VDU teatras, S. Daukanto g. 27 „Atviro rato“ vienos dalies spektaklio tiriamasis objektas – XXI a. žmogaus refleksija su savimi pačiu ir jį supančiais pasauliais. Aštuonių individų, susaistytų kraujo giminyste, bendros praeities ar, iš pirmo žvilgsnio, atsitiktiniais ryšiais, gyvenimo epizodai-istorijos, virsta keistu gyvenimo kaleidoskopu.

Penktadienis, 11 10, 21:00

„Devlsy“, „Extravaganza“ ir „Autism“ koncertai Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

„Kitos industrijos: Komiksų kultūra“

„Talent Garden Kaunas“, Laisvės al. 59

Sugrįžtančio pokalbių ciklo pirmame renginyje apie komiksų kultūrą papasakos Akvile Magicdust – iliustratorė ir komiksų kūrėja, ryškinanti Lietuvos vardą šios scenos pasaulio žemėlapyje.

Koncertas rengiamas naujojo „Devlsy“ albumo „Private Suite“ pasirodymo proga. „Liūdėti tikrai nebus kada, džiaugtis – taip pat“, – ironizuoja muzikantai.

2017

LAPKRITIS

4 7

Maršrutas Penktadienis, 11 10, 21:00

„Garsovaizdžiai“ „Largo“, Vaistinės skg.

Šįkart renginių ciklo vakare pasirodys eksperimentinės, miškuose užaugintos elektronikos kūrėjai „Girių dvasios“, Ersha, Migloje, „Vėlių namai“. Šeštadienis, 11 11, 12:00

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Renginio metu jaunieji muzikos gerbėjai galės susipažinti su įvairiais muzikos instrumentais ir juos išbandyti bei pasijusti tikrais atlikėjais: paruošti koncertinę programą ir atlikti ją filharmonijos scenoje.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

„Vaikų muzikos diena“

Šeštadienis, 11 11, 18:00

Spektaklis „58 sapnai”

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Psichologinė drama pagal poeto, fotografo, dramaturgo Juliaus Kelero pjesę aktualizuoja nesusikalbėjimo, prarasto ryšio su savimi ir visuomene, potrauminės depresijos, realybės neigimo, problemas.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Sekmadienis, 11 12, 18:00

Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“: „Langas į Lietuvą“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Šios Nepriklausomybės 25-mečio proga pasaulį apkeliavusios, jame lietuvių kamerinius opusus paskleidusios, programos „krikštatėviai“ – Vokietijoje gyvenantis pianistas Gintaras Januševičius ir aktyviai koncertinę veiklą plėtojantys užsienyje bei Lietuvoje Glebas Pyšniakas, smuikininkė Dalia Dėdinskaitė.

Antradienis, 11 14, 15:00

Teatralizuoti skaitymai: „Pakalnučių metai“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Knygos teatras“ šiuo metu ypatingą dėmesį skiria teatralizuotiems lietuvių literatūros autorių skaitymams. Žiūrovui pateikiami beveik autentiški kūrinių tekstai, išlieka galimybė pajusti kalbos grožį bei originalumą ir tuo pačiu dalyvauti kūrybiniame teatro procese. Skaitymai „Pakalnučių metai“ pastatyti pagal Jurgos Ivanauskaitės noveles.

Antradienis, 11 14, 18:00

Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“: „Baltijos muzikos magija“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Lapkritis Programoje skambės latvių, estų kompozitorių kūriniai ir dvi lietuvių autorių Algimanto Kubiliūno ir Raimundo Martinkėno premjeros.

Penktadienis, 11 17, 17:00

Premjera: Roko opera „Eglė“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

11 15 – 12 04

20-ies metų paroda

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 Projekte dalyvauja galerijos „Meno parkas“ menininkai Robertas Antinis, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Greta Grendaitė, Marija Griniuk, Židrija Janušaitė, Jūratė Jarulytė, Agnė Jonkutė, Česlovas Lukenskas, Eimutis Markūnas, Povilas Ramanauskas, Rosanda Sorakaitė ir kiti.

Trečiadienis 11 15, 19:00

Kinomansas „Psycho“

„Šelteris“, Kauno kultūros centras „Tautos namai“ Vytauto pr. 79

Dar 1976 m. pasakos „Eglė, žalčių karalienė“ pasakos siužeto ėmėsi poetas ir dramaturgas Sigitas Geda. Jis sukūrė libretą dviejų dalių roko operai „Eglė“, kurios kompozitorius yra Laimutis Vilkončius. Kauno publikai bus pristatytas roko operos „Eglė“ koncertinis atlikimas, kuriame Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniams, chorui „Bel Canto“ ir solistams diriguos Gintaras Rinkevičius.

Penktadienis, 11 17, 17:00

Baletas „Kita Pelenės istorija“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Praėjusį gruodį mūsų žurnale kalbėjusios Gintarės Minelgaitės vedamas projektas „GoraParazit“ į tamprią Kauno sceną perkelia ekspresyvią šimtametę kino kalbą.

Baleto choreografas ir inscenizacijos autorius – italas Giannis Santuccis. Ši teatro meno figūra su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru bendradarbiauja jau antrą kartą.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2017

LAPKRITIS

4 9

Maršrutas Sekmadienis, 11 19, 08:00

„TEDxKaunas 2017: Unbox the future“

KTU Santakos slėnis, K. Baršausko g. 59

Ketvirtadienis, 11 23, 19:00

Festivalio „Cantate Domino“ atidarymo koncertas: „Jo valia“ Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia, Benediktinių g. 8 Penktadienis, 11 24, 18:00

„Traviata“

Sekmadienis, 11 19, 19:00

Teatras jau trečią kartą bendradarbiauja su tarptautiniu Piarnu (Estija) miesto operinės muzikos festivaliu „PromFest“. Festivalis, kuris pateikia netradicines, kartais net šokiruojančias operų interpretacijas, šiais metais kauniečiams paruošė G. Verdi „Traviatą“.

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Penktadienis, 11 24, 22:00

Visame pasaulyje organizuojami nepriklausomi įkvėpimo renginiai TEDx pagaliau į savo žemėlapį įtraukė ir Kauną.

Pasiruoškite ilgai, bet nenuobodžiai pasaulį keičiančių istorijų sesijai.

Premjera: „Šokis Delhi“

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

K

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

„Šokis Delhi“ – tai septynios novelės apie garsią šokėją ir ją supančius žmones, kurie ieško vidinės ramybės.

Septyni pasakojimai apie meilę, mirtį ir šokį. Režisieriui Oskarui Koršunovui – tai pirmas prisilietimas prie Ivano Vyrypaevo kūrybos.

5 0

„Digital Tsunami: Myn“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nuo Aukštadvario miškų iki Teksaso degalinių šiemet jau savo elektronikos prilaistęs didžėjų trio „Digital Tsunami“ į Kauną atsiveža jiems skoniu nenusileidžiantį paryžietį Myn.

Lapkritis Šeštadienis, 11 25, 11:30

„Kauno bienalės“ ekskursija nr. 3: „Prarasto miesto prisiminimai“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

11-oji Kauno bienalė „Yra ir nėra“ kelia klausimus ne tik apie miesto, bet ir jo bendruomenių atminties įamžinimą.

Vaikščiojant po Kauną beveik niekas neprimena, kad prieš karą Kaune gyveno 34 tūkstančiai žydų, kad dauguma jų buvo nužudyti ir kodėl tai įvyko.

Kaip prisiminti, kaip neužmiršti ir kaip įamžinti tai, ko norėtume, kad nebūtų buvę?

Ketvirtadienis, 11 30, 18:00

Koncertas „Royal Christmas Gala“ „Žalgirio arena“, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Šventiniame koncerte dalyvaus ne tik angeliško soprano savininkė Sarah Brightman, grigališkojo choralo grupė „Gregorian“, simfoninis orkestras „Royal Symphony Orchestra“, bet ir daugiau ypatingų svečių.

11 30 – 12 13

Tarptautinis Kauno kino festivalis Įvairios vietos

Sekmadienis, 11 26, 14:00

Spektaklis „Ti / Saviironiškas išmanusis selfis“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Spektaklį režisierius Antanas Gluskinas skiria paaugliams, išgyvenantiems pirmosios meilės išsiskyrimo jausmą ir tiems, kurie šio jausmo dar nėra patyrę. Dalį spektaklio žiūrovai stebės savo išmaniuosiuose telefonuose, nes ne viską pagrindinė herojė Tytė gali papasakoti scenoje – yra dalykų, kuriuos ji gali parodyti tik kiekvienam asmeniškai.

Šiuolaikinį foklorą fraze „Kaune kaip kine“ praturtinęs festivalis grįžta po trumpos pertraukos. Jubiliejinio, dešimtojo festivalio atidarymo filmas – iraniečių kilmės režisieriaus Alireza Khatami drama „Užmaršties eilės“. Įvairialypėje pagrindinėje programoje gausu premjerų: pasaulinio garso kino festivalius apkeliavusių ir kritikų pagyrų sulaukusių filmų. Taip pat žiūrovai bus kviečiami susipažinti su mažai Lietuvoje pažįstamu Kanados kinu.

2017

LAPKRITIS

5 1

pilnas.kaunas.lt

„Tremtyje pamačiau „mišką“ ir supratau, koks menkas medis aš esu“

Vytautas Kasiulis (1918-1995) Tapytojas, Kauno meno mokyklos auklėtinis, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai) Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas:

Bendradarbiai: Art Belikov, Artūras Bulota, Bernadeta Buzaitė, Daina Dubauskaitė, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Tautė Bernotaitė Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia:

2017 2017Nr. Nr.11 2 (27) (18)